Architektūros istorija (referatas)

Architektūra - tai menas projektuoti ir statyti pastatus, įrenginius ir jų kompleksus, atsižvelgiant į visuomenės techninius ir meninius reikalavimus. Pats žodis „Architektūra“ ytra kilęs iš graikų kalbos žodžio „architekton“, kuris reiškia vyriausiąjį statytoją, t.y. pastato kūrėją. Kadangi Senovės Graikijoje statybos mokslas ir technika dar nebuvo labai išsivystę, tai šis žmogus eidavo architekto konstruktoriaus, darbų vykdytojo, o neretai ir menininko bei skulptoriaus pareigas.
Architektūrinė idėja įgyvendinama vartojant tam tikras statybines medžiagas, iš kurių sukuriamas pastato konstrukcinis pagrindas. Pastato struktūrą ir konstrukcijas lemia jo paskirtis. Įvairios paskirties pastatų atsiradimą sąlygoja visuomenės poreikiai, priklausantys nuo visuomenės išsivystymo lygio. Visuomenei vystantis buvo kuriami vis naujesni pastatų tipai.
Architektūros stilius- tai tipologinių, meninių ir konstrukcinių tam tikros istorinės epochos savybių vieninga visuma. Kiekviena istorinė epocha turi savo architektūros stilių. Pasibaigus istoriniai epochai, baigiasi ir architektūros stilius. Dėl to architektūros formos yra istoriškai ribotos.
Kiekvieno architektūros kūrinio grožis turi glaudžiai sietis su nauda, patogumu, pastovumu, tvirtumu ir ekonomiškumu. Jie vienas kitą sąlygoja, vienas nuo kito priklauso. Vertinti architektūros kūrinį reikia visapusiškai: idėjiniu-meniniu, statybiniu-konstrukciniu, funkciniu ir ekonominiu atžvilgiais. Kiekvienas architektūros kūrinys turi būti ne tik gražus, bet ir ekonomiškas, tvirtas, racionalių konstrukcijų, kad jį būtų galima pastatyti naudojant pažangiausius statybos darbų organizavimo ir technologijos metodus.
Architektūros istorija ir suteikia galimybę apžvelgti, kaip tobulėjo pastatų tūrinis sprendimas, konstrukcijos, nes architektūra- tai didžiulė akmens knyga, kurios puslapiuose įamžinti įvairių žmonijos vystymosi epochų laimėjimai.
Paleolito laikotarpiu pirmykštės bendruomenės žmogaus poreikiai buvo kuklūs, todėl ir pirmieji statiniai buvo nesudėtingi: palapinė iš karčių ir šakų, sauganti jį nuo lietaus, užtvara nuo vėjo. Jie dar neturėjo estetinio-meninio prado. Pačiais primityviausiais įrankiais- lazda ir akmeniu žmogus negalėjo sukurti didelių, sudėtingų statinių. Jie jam buvo nereikalingi. Tik neolito laikotarpiu, išmokęs gaminti tobulesnius įrankiusiš akmens, o vėliau ir iš metalo, žmogus galėjo tobuliau apdoroti medį, odą.
Labai didelę reikšmę visuomenei, o drauge ir statiniams tobulėti turėjo piemenų ir žemdirbių genčių išsiskyrimas iš...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!