Ar vis dar aktualu keisti pasaulį

Ar vis dar aktualu keisti pasaulį?   Pasaulis nuolatos keičiasi. Jau nuo pirmųjų civilizacijų atsiradimo palaipsniui kinta politinis žemėlapis, klimatas, augalija, gyvūnija, verslai, pinigai. Tačiau ar toks kitimas svarbesnis už žmonijos moralės ir charakterio kitimą? Vis daugiau kalbų girdima apie degraduojančią visuomenę, vertybių smukimą, tradicijų nesaugojimą, visiškos anarchijos ir amoralumo grėsmę. Stiprėjant tokioms kalboms, vis daugiau atsiranda ir pasiruošusių kovoti už geresnio ir gražesnio pasaulio viziją, nors pasiryžusių keisti aplinkinį pasaulį buvo visais laikais. Norėdami pakeisti pasaulį dauguma kovotojų pradeda nuo savos aplinkos darydami gerus darbus kitiems. Catherine‘os Ryan Hyde sukurtos kino juostos „Sėkmė avansu“ herojus Trevoras manė, jog pasaulis tėra „mėšlo duobė“ iki tol, kol gavo užduotį mokykloje: sukurti projektą, kuris galėtų pakeisti pasaulį. Jo sugalvota teorija: už gerą darbą gauti pažadą, jog žmogus taip pat padarys tris gerus darbus kitiems sutiktiesiems, taip išplito po šalį, jog gyventojus apėmė gerų darbų darymo manija. Tą patį galima pasakyti ir apie daugumą Lietuvoje vykstančių labdaros projektų. Laima Adamkienė, Edita Mildažytė, Nomeda Marčėnaitė „užkrėtė“ Lietuvą noru padėti mažiau galimybių turintiems šalies gyventojams. Pagalba silpnesniesiems taip pat tampa šiuolaikine mada. Populiari Europos sąjungos vadovybės sukurta programa „Veiklus jaunimas“ teikia jauniems žmonėms galimybę dalyvauti Europos savanorių tarnybos veikloje keliaujant į užsienio šalį ir ten savanoriškai dirbant su neįgaliaisiais, našlaičiais, padedant senelių namuose, vaikų darželiuose. Tokiu būdu skatinama tolerancija, supratimas, jog ir vieno žmogaus veikla gali bent dalele pakeisti pasaulį. Žmonijos keitimas taip pat gali būti suprantamas kaip pareiga. Pareigingi žmonės dažniausiai būna tie, kurie mąsto plačiau, neretai visą atsakomybę prisiima sau, net jei niekas jau nebesako „ačiū“, daro gerus darbus, stengiasi pakeisti esamą padėtį. Ir atvirkščiai – nepareigingi pasižymi egoizmu, paviršutiniškumu, siauru požiūriu į juos supančią aplinką. Į rinkimus neinantys balsuoti Lietuvos gyventojai šį rudenį neatliko savo pilietinės pareigos, vadinasi – yra abejingi savo šalies likimui, o pasikeitimai visuomenės gyvenime jiems nerūpi. Dažnai atsitinka taip, jog būtent tie, kurie pasikeitimais rūpinasi mažiausiai, reikalauja daugiausiai. Bet ar jie turi teisę? Alberto Kamiu romano „Maras“ veikėjas daktaras Rijė už savo darbą nereikalavo nieko, jis tiesiog žinojo, jog žmones gydyti reikia. Pokalbyje su kitu veikėju Taru jis prisipažino netikįs į Dievą, nes jei Aukščiausiasis egzistuotų, viskuo pats ir pasirūpintų.Ö [minties šuolis] „Jei ne aš, kas daugiau?“, – dažnai skamba atsakomybę už padėties keitimą prisiėmusių žmonių galvose. Kartais gali atrodyti, jog dirbamas Sizifo darbas, tačiau kas būtų, jei nieks negydytų žmonių, ar antai nieks neužsiimtų žmonių švietimu, tautos ir tautiškumo saugojimu, kaip Justino Marcinkevičiaus „Mažvydo“ herojus? Vienos personos veiksmai tėra „nesibaigiantys pralaimėjimai“_ anot daktaro Rijė, tačiau veiksmų visuma neabejotinai keičia pasaulį. Prisiimdamas pareigą žmogus tampa atsakingas už pasekmes, todėl nedrįsta sau leisti nepakeisti situacijos, kad ir truputį, tačiau indėlis į žymesnius pakeitimus vis tik įdedamas. Kultūros lygio kėlimas  neįsivaizduojamas be menininkų veikos. Meno žmonės deda pastangas į kitokios, kultūringos, apsišvietusios ir įdomios visuomenės kūrimą. Lietuvos menininkai džiaugėsi sužinoję, jog Vilnius bus 2009-ųjų Europos kultūros sotinė. Tai reiškia, jog geriausiųjų dailininkų, skulptorių darbai bus parodyti platesnei visuomenei, nemokamos parodos suvilios daugiau lankytojų. Šalies dramaturgai taip pat trina rankas, nes planuojama surengti daugiau spektaklių, taip pat nemokamų, į kuriuos sugužės menui prijaučiančiųjų ir ne tik, pamatys jų kūrybą, galbūt tai turės kokią nors reikšmę ir visuomenės kultūros vystimosi lygiui. Kitokią kultūrą norėjo sukurti ir XX a. lietuvių avangardistai. Kazys Binkis ir keturvėjininkai smerkė romantinę kūrybą, ypač Maironį, norėdami išugdyti skaitytojams savitą, originalų literatūrinį skonį. Savotiški menininkai yra ir filosofai. Senovės antikoje vyravo nuostata, jog valdžioje turėtų būti filosofai ir menininkai, o visi kiti – dirbti. Anot Antikos mąstytojų, tik išsilavinęs ir meną suprantantis žmogus gali valdyti valstybę, suteikti piliečiams gerbūvį ir pasitenkinimą gyvenimu šalyje. Tik gaila, jog mūsų visuomenėje yra atvirkščiai – teistieji ir neišprusę valdo šalį, o visi kiti dirba. Šiaip ar taip, meno žmonės daro didelę įtaką kultūros vystimuisi, kartu ir moralės normų kitimui. Nors viskas kinta lėtai, o pavieniai žmonės manosi atlieką bevertį darbą, kiekvieno įdėtos pastangos yra svarbios visuomenės raidai. Don Kichotai neišnyko, jų atsiranda vis daugiau, tačiau misija utopiniam pasauliui sukurti tampa realesnė, kai jie susijungia ir veikia bendromis jėgomis padėdami vieni kitiems. Tuomet pamatai, jog pasaulis nėra „mėšlo duobė“, nes „mažuose pasaulio kampeliuose maži žmonės darydami mažus darbus pamažu keičia pasaulio veidą.“ (Vanda Juknaitė) [šitaip baigti nedera – atrodo, kad visą tekstą parašė Vanda Juknaitė J; posakio autorių reikia nurodyti prieš pradedant cituoti:  nes, pasak Vandos Juknaitės, mažuose pasaulio kampeliuose maži žmonės darydami mažus darbus pamažu keičia pasaulio veidą.]

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!