Ar sunku išsilaisvinti iš stereotipų? rašinys

Ar sunku išsilaisvinti iš stereotipų? „Kad “atrastume savo širdį“ ir atgautume šį mūsų tikrosios tapatybės suvokimą, reikia pripažinti, jog mūsų išorinis, kasdienis aš dažniausiai yra kaukė ir klastotė“, - sako amerikiečių katalikų teologas, rašytojas, poetas, mistikas Tomas Mertonas. Kiekviena asmenybė yra unikali, tačiau gyvendama socialinėje erdvėje, t. y. visuomenėje, sudarydama kultūrą gali tapti stereotipiška. Stereotipas – tai labai šabloniškas ir apibendrintas tam tikras socialinės grupės ir jos atstovų vertinimas, vaizdinys. Žmogus tampa unikaliu, savotišku, tikruoju aš tik tada, kai išsivaduoja iš šio visiems įprasto mąstymo apie tam tikrus dalykus. Išsivadavimą iš stereotipų galima prilyginti Sizifo akmens užridenimui į kalną siekiant nusimesti slegiančią principų, siauro mąstmo, to paties kaip daugumos požiūrio naštą. Kita vertus, pakeisti savo požiūrį ne visada gali būti taip sunku. Galbūt atsitinka taip, kada tas stereotipiškas požiūris žmogų priverčia abejoti tikrove? Kyla klausimas, ar iš tikrųjų sunku išsilaisvinti iš stereotipų? Visų pirma, išsivaduoti iš stereotipų sunku, kadangi asmenybė dėl kitų žmonių įtakos negali būti laisva. Pats paprasčiausias pavyzdys – tėvai ir jų vaikai. Stereotipiškai aukštas tėvų išsilavinimas dažniausiai skatina juos auklėti savo vaikus taip, kad vaikų ateities karjera būtų tokia pati arba bent jau panaši. Jie reikalauja iš jauno žmogaus to, ko galbūt nenori jis pats. Kita vertus, atsitinka ir taip, kuomet tėvai atsižvelgia ne į savo išsilavinimą, bet tik į savo norą, kuo jų vaikas turėtų būti užaugęs. Abu šie stereotipiški požiūriai uždraudžia augančiai asmenybei atrasti savo pašaukimą, realizuoti save ten, kur norima – nebetenkama asmenybės laisvės. Vienas ryškiausių pavyzdžių vienai iš šių situacijų pagrįsti yra V. Mykolaičio-Putino kūrinyje „Altorių Šešėlį“ vaizduojamas pagrindinio veikėjo Liudo Vasario santykis su tėvais. Veikėjo tėvai – patriarchalinės kultūros atstovai, konservatyvūs ir praktiški žmonės. Jie – to antrojo požiūrio tipo tėvai, kurie siekia patenkinti savo norą, jog sūnus taptų kunigu. Pirmoje kūrinio dalyje atskleidžiamas Liudo Vasario vidinis veiksmas, kaip dramatiška kova ir svarstymas kokį kelią – poeto ar kunigo, pasirinkti. Kadangi tėvams kūrybinis polėkis yra nesuprantamas, jie siekia, jog jų sūnus taptų kunigu. Tėvai niekada sūnui negaili kritiškų žvilgsnių. Nors ir Vasario tėvas myli savo sūnų, bet mano, kad geriau žino, ko sūnui reikia, todėl Vasaris savo vidiniame monologe išvykus tėvams po apsilankymo seminarijoje teigia: „Nesupras, niekad nesupras, - galvojo jis automatiškai kartodamas sveiakmarijų antrąją pusę. – Štai mūsų, kaimo vaikų, likimas. Tarp mūsų ir mūsų tėvų kraunasi visa eilė nesusipratimų ir jųjų meilė mus kankina, o kartais gal ir žudo.“ Liudą Vasarį santykiai su tėvais verčia susidvejinti. Nepritarimas tėvams išreiškiamas vidiniuose veikėjo monologuose. Tėvams sūnaus kunigystė buvo didelis noras ir jei staiga jis neišsipildytų, jų gyvenimas virstų beprasmišku, bet Vasaris, besąlygiškai paklūstantis ir bijantis viešai kovoti už savo asmenybės laisvę vaikas. Antroje kūrinio dalyje pasakojamas Liudo Vasario santykis su kunigyste, gyvenimas Kalnynų parapijoje, tačiau paskutinėje dalyje, po 10 metų, vėl išryskėja Vasario baimė mesti kunigystę. Grįžęs iš užsienio jis nusprendžia nebenešioti sutanos, kadangi mano, jog tai yra varžantis drabužis, tačiau prieš tėvų valią kapituliuoja. Pagarba tėvams – sūnaus pasiteisinimas kodėl jis neturėtų išsilaisvinti. Jis nuolat blaškosi ir bando atitolinti sprendimą mesti kunigystę, kadangi bijo sulaukti tų pačių tėvų žvilgsių, kurie ir vaikystėje jį kadaise sukaustydavo. Galiausiai per visą šį gyvenimo laikotarpį jis sutinka daugelį (500 žodžių) moterų ir jos yra tos vienintelės, kurios jame sužadina drasą pasirinkti kūrybinį kelią. Taigi, žmogaus stereotipiško gyvenimo būdas neretai priklauso nuo artimiausių jo gyvenime žmonių – tėvų, o iš jo išsilaisvinti ir atrasti savo tikrąjį pašaukimą tampa sudėtinga. Visų antra, žmogaus išsilaisvinimas iš stereotipško požiūrio, jog mosklas ir teorinės žinios – svarbiausia gyvenimo dalis, gali tapti lengvai įveikiamas tada, kai jis supranta, kad mokslas negali atskleisti gyvenimo prasmės. Žmogus, siekiantis įgyti daug žinių, prieina ribą, kada vienaip ar kitaip pradeda ieškoti prasmės savo veikloje, bando rasti atsakymus į būties esmės klausimus. Neretai tokiam žmogui po kiekvieno noro išsipildymo atsiranda naujų troškimų. Tai faustiškos asmenybės žmogus. Nors ir stereotipiškai galvodamas, jog mokydamasis gali pasiekti visko, jis vis tik nesugeba patirti ilgalaikio pasitenkinimo, jo požiūris į mokslą tampa skeptiškas, jis pradeda trokšti naujų patirčių. Puikus tai įrodantis pavyzdys yra Johano Volfgango Getės, apšvietos epochos rašytojo, gyvenusio XVa. pab. – XVI pr. dviejų dalių filosofinės tragedijos „Faustas“ pagrindinio veikėjo Fausto, kuris yra pačio autoriaus prototipas gyvenimas ir pati asmenybė. Faustas, tai senas, vienišas, plačiai išsimokslinęs žmogelis. „Sukurpęs, jau veik dešimt metų / Vedžiodams už nosies studentus

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!