Ar mylintis žmogus visada laimingas

 Ar mylintis žmogus visada laimingas? Daugelis sako, jog meilė – tai pakilus jausmas. Todėl jis neretai yra labai idealizuojamas, apipinamas pačiais gražiausiais žodžiais. Tačiau meilė yra ne vien gėlės, širdelės, nuolatinė šypsena ir džiaugsmas, nepriklausomai nuo to, kokio tipo tai meilė. Vis tik, stengiantis žvelgti į meilę, reikėtų žvelgti objektyviai ir tas objektyvumas, atsakant sau į klausimą, ar mylintis žmogus visada būna laimingas, galima drąsiai teigti, jog ne. Mylintis žmogus tikrai ne visad yra laimingas, kadangi meilė gali būti ir labai kankinanti bei skausminga. Todėl šiame kalbėjime Jus įtikinsiu, kad mylintis žmogus nėra visada laimingas. Mylintis žmogus tikrai ne visada yra laimingas, kadangi šis dėl kitų stengiasi per daug. Paprastai mylint ką nors, akivaizdu, jog norisi stengtis dėl tų žmonių. Jie tampa svarbiausiais gyvenimo objektais, kurie užgožia ir paties žmogaus turimas problemas. Todėl mylintis žmogus stengiasi šviesinti kitų gyvenimus ir tai, rodosi, turėtų būti puikus laimės katalizatorius, ypatingai, jeigu tos pastangos duoda naudos. Tačiau neretai iš meilės stengiantis, tos pastangos gali būti ne visada tinkamai įvertintos. Tad žmogus lieka įskaudintas. Taigi tokia situacija, kurioje paaiškėja, kad mylintis žmogus ne visada yra laimingas, nes iš meilės dedamos pastangos būna per didelės ir bevaisės, išryškėja XX a. lietuvių dramaturgo, prozininko, vertėjo, eseisto bei kultūros veikėjo, Juozo Grušo kūrinyje „Meilė, džiazas ir velnias“. Šioje dramoje pagrindinis mylintis ir, vis tik, nelaimingas žmogus yra Beatričė. Pirmiausia, svarbi jos meilė mamai, kuri ją įskaudino Beatričę palikdama. Tai jau kelias į skausmą bei nelaimę. Tad nepaisydama to, ji sykiu myli ir savo geriausius draugus, Andrių, Julių ir Luką. Ji visais įmanomais būdais stengiasi jiems būti šviesulys gyvenime, atnešantis tik gera. Todėl ji padeda vaikinams, stengiasi juos keisti, skiepyti jiems visai kitokį požiūrį į gyvenimą. Tačiau kūrinio pabaigoje viskas griūna, kai Beatričė suvokia, kad iš meilės padarė pernelyg daug ir niekas nepasikeitė. Pirmiausia ją įskaudina mamos pasirodymas, o vėliau Beatričė taip pat suvokia ir tai, kad ir kaip ji norėtų pakeisti draugus, jai nepavyks, nes jos draugai yra tokie, kokie yra. Mylintis žmogus tikrai ne visada būna laimingas, nes meilė pirmiausia pakėlusi žmogų virš kasdienybės, vėliau labai įskaudina. Ko gero, tai viena dažniausių meilės rūšių, kurią galima sutikti ne tik literatūriniuose kūriniuose, bet ir realiame gyvenime. Tad tai tik dar labiau įrodo faktą, kad meilė ne visada teikia laimę. Meilė gali žmogų labai žeisti ir paveikti, kadangi meilė – tai ne amžinas procesas. Meilė dažnai greitai prasidėjusi, greitai ir pasibaigia. Na, o tai matoma XX a. lietuvių rašytojo, diplomato ir spaudos darbuotojo Igno Šeiniaus romane, pavadinimu „Kuprelis“. Šiame romane Kuprelis yra vienas tų mylinčių žmonių, kuriuos pirmiausia meilė pakelia virš kasdienybės. Tai matoma, kada Kuprelis, kitaip žinomas kaip Olesis, susipažįsta su mergina, vardu Kunigunda. Jis ją beprotiškai įsimyli ir abiems pasinėrus į santykius, rodosi, kad jau niekas jų daugiau negalės išskirti. Jie praleidžia daug laiko kartu, svajoja apie ateitį, net nekreipia dėmesio į aplinkinių pastabas merginai, kuri su Olesiu nebijo būti net ir žinodama, kad jis turi kuprą. Todėl tai tik dar labiau stiprino Olesio meilę: „Vis labiau laukiau, kuomet ateis tas laikas, kai ją be abejonės galėsiu prie krūtinės priglausti, mylima žmona pavadinti

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!