Mylintis žmogus - laimingas žmogus?

Mylintis žmogus – laimingas žmogus ? Meilė. Ją suprasti žmonija bando jau šimtmečius. Kas tai yra ? Kaip atsiranda ? Ką reiškia ? Poetai ir dailininkai, filosofai ir dvasininkai, pastaruoju metu net biologai ir chemikai vis dar negali pateikti vieno tikslaus apibrėžimo. Ir niekas negali pasakyti, ar kada nors tai pavyks. Meilė – tai džiaugsmas ?, laimė ?, o gal neviltis. Mano manymu daugeliui žmonių iškila klausimas: „Ar meilė tai džiaugsmas, pilnatvė, kuri žmogui suteikia ramybę ? Pavyzdžiui, Onorė Balzako romane „Tėvas Gorijo“ pasakojama apie beprotišką meilę savo dukterims, norėjas joms bet kokia kaina suteikti viską, ko jos trokštą, o tai atlikęs tėvas Gorijo pasijusdavo palaimą, džiaugsmą: „Visas mano gyvenimas – mano dukteryse. Jeigu jos linksmos, jeigu jos laimingos, gražiai išsipuošusios <...>, tai ar svarbu, kokius drabužius aš nešioju arba koks mano tas guolis, kuriame miegu ? Man nė kiek nešalta, jei tik joms šilta, man nė kiek neliūdna, jei tik jos juokiasi.“ Tai rodo, kad tėvas viską duodamas savo dukterims pajunta džiaugsmą: „Kada nors jūs suprasite, kad galima būti labiau laimingam jų laime, negu savąja“. Taigi aš manau, kad tėvas Gorijo beprotiškai mylėdamas savo dukteris patyrė daug džiaugsmo ir išgyvenimų, jis tiesiog su jomis susitapatindavo, kartu išgyvendavo dukterų džiaugsmą, sielvartą, pasitenkinimą gyvenimu, tačiau tėvas Gorijo nesulaukė tiek dukterų meilės, kiek jis joms pačioms. Ar meilė yra neviltis ? I.Šeiniaus pirmajame lietuviškame meilės romane „Kuprelis“ yra pasakojama apie drovų, uždarą, negražios išvaizdos vaikiną Olesį (Kuprelį), kuris įsimyli gražia merginą – Gundę. Jis mano, kad Gundė yra neabejinga jam, todėl jaučiasi laimingų, tačiau, kai Kuprelis pasiryžo jai pasipiršti, Gundė pabėgo su kitu, Kupreliui sukeldama labai didelį skausmą. Taigi tai įrodo, kad skausmas ir neviltis yra tik oponentas tikrajai meilei, daugelių atvejų tai yra žmogaus abejonės, nepasitikėjimas ar valios stiprumas. Ar meilė yra laimė ? O gal priešingai ? Ar dėl meilės galima pasiaukoti ? V.Šekspyro dramoje „Romeo ir Džiuljeta“ pasakojama apie įsimylėjėlių pora, kuri dėl šeimų nesantaikos priversti slėpti savo meilę ir dėl to nejaučia laimingi. Tačiau kai išaiškėja įsimylėjėlių santykiai jų tėvams, įvyksta didžiulis konfliktas, todėl Džiuljeta išgeria nuodų ir apsimeta nusižudžiusi, nes tai buvo netikri nuodai, o tai išvydęs Romeo taipogi nusižudo šalia mylimosios. Džiuljeta atsigavusi išvysta žuvusį mylimąjį taipogi nusižudo ir taip patiria meilės kančias, išgyvena mirtį ir tikisi, kad nukeliavę į rojų vėl susitiks ir jų begalinė meilė tesis. Taigi Romeo ir Džiuljeta patiria tiek meilės džiaugsmą, tiek jos netektį ir sielvartą, nes meilė yra neatsiejama nuo nevilties, išsiskyrimo. Romeo ir Džiuljetos istorija mus nukelia į romantišką meilės idėją, kuri mus verčia kurti iliuzijas apie tai, jog vieną dieną ir mus aplankys šis jausmas. Aš manau, kad meilė yra jausmų rinkinys, kuri jauti tam tikram žmogui, kai negali gyventi, be to, žmogaus, galvoji apie jį, rūpiniesi juo, esi pasiruošęs mirti dėl jo, kad tik tas žmogus butu laimingas... Tai didžiausia laimė, kurią gali patirti žmogus. Ne veltui sakoma, kad „meilė neatleidžia nieko arba atleidžia viską“. Kaip kadaise pasakė J.V.Gėtė: „Gamtos karūna yra meilė. Ji kuria skirtumus tarp visų būtybių, tarsi norėdama viską į save sugerti. Ji viską išskiria, kad vėl viską sujungtų. Keli lašeliai iš meilės taurės atlygina visą kupiną kančių ir rūpesčių gyvenimą.“.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!