Ar mylintis žmogus visada laimingas? (rašinys)

Meilė - saulė, kurį apšviečia mėnulį paversdama jį žvaigžde, mėnuliai esame mes, sustingę, sušalę. Meilė sušildo, apgaubia ir „praveria akis“. Bet saulė gali ir nudeginti, palikti gilią žaizdą mumyse. Kiekvienas esame mylėję ar mylime lig šiolei, jausdamiesi laimingais, žinodami, kad esame mylimi, vis vien jaučiame nerimą, keistą jausmą krūtinėje kuris kartais suspaudžia daug stipriau nei bet kokie kiti kasdieninio gyvenimo rūpesčiai. Meilė yra tai kas tave pakelia virš debesų, bet kaip sakoma, kuo tu aukščiau, tuo skaudžiau krisi.

Nejaučiame, kad pasaulyje yra meilė, kol ji pati pas mus neateina. „Lig tol mano širdis nepažino meilės. Ji buvo sušalusi, sustingusi. Niekas jos nešildė <...> Pažinau Gundę, Kunigundą, kurį mano gyvenimą buvo nušvietus“. Šiuos sunkius, tuo tarpu linksmus, gyvenimo apdorotus lyg deimantas žodžius ištarė pagrindinis Igno Šeiniaus romano „Kuprelis“ veikėjas, Kuprelis. Kasdienybėje matome daug nuostabių meilės istorijų, galbūt tai mūsų tėvų, senelių, prosenelių pasakojimai apie jų išgyvenimus, žygius link meilės, bet kada ateina meilė niekas nežino. Aš sutinku su Kupreliu, kol meilė neatėjo mes nežinome ar ji iš tiesų yra, kol ji neprisilietė prie mūsų širdies, neprivertė jos daužytis vis smarkiau ir smarkiau. Taip smarkiai lyg mus ištiktų širdies smūgi. Nors iš kitos pusės meilė ir yra smūgis, smūgis iš pasalų, lyg akmeniu per galvą, tarytum sviedinys atlėkęs iš nežinomos pusės. „Skaidrios žvilgančios akys tirpino širdį, gundino ją“, kaip ir minėjau, meilė tarytum saulė kuri prabudina mūsų širdis iš gilaus, pastovaus žiemos miego, pamaitina ištroškusias širdis tuo, ko jos prieš tai niekada nejautė.

Meilė - tai džiaugsmas, bet tuo pat metu ir nežinomybė. ,,Laimingas buvau tą vakarą. <...> Nors džiaugiausi, kad šiandien ją pamačiau, bet dar sunkiau darėsi. Dar labiau spaudė nežinio akmuo.”. Išties mylėdami, nežinodami ar mums jaučiama tas pats, mus spaudžia keistos mintys, spaudžia taip, kad galima pamiršti apie meilę kurią jauti. ,,Geriau gyventi bent ir viena viltimi, negu žinoti, kad viskas jau pražuvo. <...> Sunki yra ta nežinia. Jos našta veržia pečius. Nuostabus jausmas įsivaizduoti pavasarį, kupina įvairiausių spalvų, jausti kvapą užpildanti plaučius grynu, tirštu it rūkas, oru, tasai oras lengvas lyg balionas pripildytas heliu, kai myli, jauti lygiai tą patį jausmą tik šimtus, ne… Tūkstančius kartų stipresnį nerimą, tuo tarpu ir lengvumą”, „<...>, niekuomet aš taip nejaučiau, kad Gundė mano su siela, su visuo kuo”. Tas keistai jaukus momentas, kai tau pasako, kad myli tave, tai laimingiausia vieta gyvenime, nežinomybė ištirpsta, ją užgožia visai kitas, iki šiol nežinomas, neištyrinėtas jausmas. Bet nerimas vis vien grįžta, vėl skverbiasi tarytum į sausą, suskilinėjusią nuo kaitros žemę. Ji skverbiasi vis greičiau, kiekviena smulkmena sukelia baimę, kad galime prarasti tą tą tyrą orą, tą lengvumą, tą neapsakomai gasdinantį ir trokštamą jausmą. Mylėdami esame laimingi, bet tuo tarpu galime ir sudegti. „Meilė mane tokį padarė. Sulaužė, perdegio.”. Sunkiausia meilėje yra išdavystė, ji sužlugdo, bet iš pradžių supykdo, vėliau atslūgus pykčiui, jis vis auga, auga su savo šaknimis draskydamas širdį. Gelia širdį matant laimingą mylimą su

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!