Ar lengva suvaldyti savo prigimtį?

Ar lengva suvaldyti savo prigimtį? Žmogaus prigimtį galima apibūdinti dvejopai. Viena iš žmogaus prigimčių yra žmogiškoji prigimtis, ji apibūdina žmogaus pasidavimą instinktams, kuomet asmuo yra valdomas materialių dalykų ir fizinių malonumų. Kita žmogaus prigimtis yra jo pašaukimas, kitaip, aukštesnioji prigimtis, ji verčia žmogų judėti į priekį, augti kaip asmenybei. Jei žmogus būtų laikrodis, aukštesnioji prigimtis būtų visas mechanizmas, be kurio laikrodis neveiktų, o žmogiškoji prigimtis išorinė jėga, kuri suka rodykles, bet neturi įtakos laikrodžio veikimui. Abi žmogaus prigimtys tarpusavyje yra nesuderinami dalykai, tačiau tiek vieną, tiek kitą suvaldyti yra itin sunku. Žmogui suvaldyti ir/ar nuslopinti savo prigimtį, ignoruoti ir nustumti į nuošalį savo pašaukimą kartais yra tiesiog neįmanoma. Pašaukimas yra tarsi žmogaus variklis, kuris suteikia galimybę asmeniui išnaudoti visą savo potencialą, nuslopinti arba sustabdyti šį variklį dažniausiai yra neįmanoma, nes jis stipresnis už bet kokią išorinę jėgą. Vinco Mykolaičio – Putino – vieno žymiausių lietuvių prozininko, rašiusio XX a. pradžioje – psichologiniame romane ,,Altorių šešėly“ pasakojama apie Liudą Vasarį, kuris didžiąją dalį gyvenimo praleido bandydamas nuslopinti savo pašaukimą būti rašytoju. Iš pradžių tikėjosi, jog jam pavyks suderinti kunigo pareigas ir kūrybą kaip ir daugeliui kitų lietuvių rašytojų, tačiau griežta kunigų gyvenimo tvarka ir spaudimas būti kunigu iš aplinkinių jo vidiniame pasauly kėlė sumaištį. Laikytis nustatytos kunigystės tvarkos ir su ja suderinti ir su ja suderinti kunigo pašaukimą vis dėl to Vasariui nepavyko, todėl stengėsi atsikratyti savo aukštesniosios prigimties, kad taptų geru kunigu. Nors Vasaris nesijautė savimi, būdamas kunigu, jis nenumoja ranka į darbus ir toliau atsakingai dirba kunigo darbą. Nuvykęs pas Šlavantų Tėvelį, iš pašaukimo dirbantį kunigą, kuris yra skaitęs Vasario darbus, nusivilia ir pagaliau visiškai suvokia, kad jis niekada negalės suderinti abiejų – kunigo ir poeto – savyje, kai iš Šlavantų Tėvelio išgirsta pasiūlymą geriau redaguoti ir pildyti giesmynus. Nors Liudas Vasaris nori rašyti eiles apie savo jausmus, žmogaus vidinį pasaulį, jam tenka save cenzūruoti ir rašyti simbolistinę poeziją, nes kunigai negali atvirai kalbėti apie jausmus. Tačiau, kai sutinka baronienę, viskas po truputį ima keistis: Vasaris turi galimybę skaityti pasaulinę literatūrą, diskutuoti apie meną, geriau pažinti save bei pasaulį. Visa tai jam buvo tarsi atgaiva nuo nė kiek netraukiančio kunigo darbo. Visgi, jo tikrasis pašaukimas yra būti menininku, o ne kunigu. Antros dalies pabaigoje Vasario matomas griūnantis bokštas simbolizuoja jo kunigystės griuvimą. Tuomet po truputį Liudas Vasaris vis labiau tolsta nuo kunigų luomo ir labiau atsiduoda savo poeto pašaukimui, kol galiausiai nusprendžia palikti kunigų luomą ir gyventi tokį gyvenimą, kokio nori. Taigi, žmogaus pastangos nuslopinti savo pašaukimą dažniausiai yra bevaisės. Galima iš visų jėgų stengtis sustabdyti tą vidinį žmogaus variklį, tačiau tai nesuteiks žmogui ramybės ir anksčiau ar vėliau žmogus nustos slopinęs savo pašaukimą ir šis pagaliau leis žmogui gyventi savo tikrąjį gyvenimą. Suvaldyti žmogiškąją prigimtį, jos atsisakyti ar pakeisti yra nelengva. Dažniausiai tai reikalauja daug valios, pastangų ir vidinės stiprybės bei drąsos. Idealus pavyzdys yra Keleris iš dramos ,,Skirgaila“, kurią parašė neoromantikas V. Krėvė – Mickevičius – XX a. pradž. rašytojas. Pačioje pradžioje Keleris – jaunas vokiečių riteris, vienuolis, yra atsidavęs žmogiškajai prigimčiai – miega su moterimis ir jomis naudojasi. Toks Kelerio elgesys yra ne tik netinkamas nei vienuoliui, nei riteriui. Apskritai, toks elgesys yra amoralus ir negarbingas, tačiau Keleriui tai atrodo priimtina ir jis to neslepia, jis net didžiuojasi tuo ir pateisina tokį savo elgesį su moterimis. Keleriui moterys tėra daiktai, kuriais galima naudotis saviems poreikiams. Taip jis vertino ir Oną Duonutę – Skirgailos būsimą žmoną, kuri vėliau tapo jo žmona. Tikėjosi, jog vos jį pamačius Lydos kunigaikštytė iškart paklus jam ir darys viską, ką jis jai pasakys. Jo nuostabai, Ona Duonutė ne eilinė jo sutikta moteris, šioji – stiprios dvasios ir protinga, o be to dar neapsakomai graži, todėl viskas apsisuka ir ne Ona Duonutė Kelerį įsimyli iš pirmo žvilgsnio, bet riteris nuoširdžiai ją įsimyli: ,, Ėjau pas tave su nedorais tikslais, bet dabar, štai, stoviu čia kaip prieš Dievą

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!