Aplinkos apsaugos pasiruošimas atsiskaitymui

 1. Aplinkos apsaugos reikšmė Aplinkos apsauga -mokslo šaką, kuri formuojasi gamtos, sociologinių, technikos ir jiems artimų mokslų sandūroje. Visi aplinkos apsaugos teoriniai pagrindai – parengti fundamentiniais mokslais. Aplinkos apsauga naudoja naujausias proelitines priemones, kurios gali skirtis įvairiose taikymo šakose savo metodais ir gaunamais rezultatais. Aplinkos apsaugos problemoms stpresti tenka pasitelkti šių užduočių sprendimui įvairių sričių specialistus. Aplinkos apsaugos kurso tikslas–supažindinti su teoriniais aplinkos apsaugos pagrindais bei informacija, kuri būtina sprendžiant praktinius uždavinius, susijusius su kraštotvarka. Reikalingos:1) žinios, kurios pades ateityje reguliuoti žmogaus ir aplinkos tarpusavio santykius2) Reikalingas geras aplinkosauginis išprusimas, spręsti iškylančias problemas, toliaregiškai naudojantis mokslo pasiekimais, naudojantis gamtos turtais. Kryptingas gamtinės aplinkos naudojimas ir tvarkymas yra veiksmingas būdas sveikos ir humanizuotos aplinkos kūrimo strategijai suformuoti bei jų tikslams realizuoti. Be:1)informacijos srauto susisteminimo; 2) duomenų panaudojimo prognozavimui- negalima modeliuoti programų. Remiantis analizės rezultatais nustatoma žmonijos daroma žala gamtai. Gamtinė aplinka – tai biosferos komponentų visuma užtikrinanti žmogaus biologinį egzistavimą planetoj. Gerą aplinkos būklę atspindi: 1)visuomenės materialinė kultura;2)visuomenes dvasinė kultūra. Žmonija per egzistavimą planetoje sukūrė daug vertybių (archeologiją, architektūrą, kraštovaizdžio paminklų), kurie kaip aplinkos antropogeniniai komponentai kartu su gamtiniais komponentais sudaro nedalomą vienybę. Aplinkos kokybė vertinama atsižvelgiant į; 1) ekologinius, 2)ekonominius, 3)socialinius, 4)estetinius, 5)kultūrinius aspektus. Mūsų planetos gamtos apsauga yra didelė problema. Jos išsprendimui reikia pasitelkti visų valstybių ekonominę galią, mokslo laimėjimus ir įtraukti visuomenę. XX a. viduryje mūsų planetoje yra įkurta tarptautinė gamtos ir jos išteklių apsaugos sąjunga. Svarbiausias šios organizacijos tikslas – rūpintis gamtos išteklių racionaliu naudojimu ir išsaugojimu žmonijos ekonominei ir socialiniai raidai, mokslui ir kultūrai. Daug dėmesio skiriama :informacijos kaupimui, pasaulio koordinavimui, gamtos aplinkos apsaugos propagandai. Aplinkos apsaugos darbus organizuoja bei koordinuoja Anglijos tautos. Jos iniciatyva įsteigta aplinkos valdymo tarnyba, jungianti visos planetos valstybes. Svarų žodį mūsų planetos visuomenėje turi maisto produktų ir žemės ūkio organizacija. Jos tikslas- gerinti pasaulio tautų gyvenimo sąlygas. Ji giliai tyrinėja:1) gamtos aplinką; 2)teikia rekomendacijas gerinimui; Dirba: gamtinės aplinkos apsaugos srityje pasaulinė švietimo ir mokslo organizacija. Ji tiria: 1)žmonijos įtaką ekosistemas, 2)žalingas pasekmes gamtai, 3)išsaugojimo būdus. Lietuvos mokslininkai dalyvauja programos “Žmogus ir biosfera” darbe. Ji tiria- Lietuvos gamtos plinką, kelia jos problemas, siūlo rekomendacijas jai apsaugoti. Svarbi Lietuvos problema- Baltijos jūros teršimas ir krantų degradavimas. Kartu su šalia Baltijos jūros esančiomis valstybėmis, kryptingai sprendžia Baltijos jūros vandenų apšvarinimo ir krantų tvarkymo srityje. Lietuvoje gamtos apsauga rūpinasi valstybinės ir visuomenės organizacijos. Pagrindinė valstybinė aplinkos apsaugos įstaiga – aplinkos ministerija. Jos darbas kontroliuojamas visuomenės. Jų tikslas kontroliuoti seimo priimtus nutarimus aplinkosaugos srityje. Lietuvoje egzistuoja gamtos draugija, kurios tikslas įtraukti visuomenę į gamtos apsaugą. Užtikrinti gamtos turtų naudojimą ir padėti įgyvendinti numatytas aplinkos apsaugos priemones. Be draugijos Lietuvoje dirba ir daugiau draugijų, kurių idėjos sutampa su Lietuvos respublikos idėjomis. Tai medžiotojų-žvejų draugija, Lietuvos dendrologų, Lietuvos botanikų, Lietuvos geografų ir kitos draugijos bei žaliųjų judėjimas. 2. Gamtinė aplinka Svarbus gamtos aplinkos komponentas – biosfera. Įvairios gyvybės formos sutinkamos litosferoje, hidrosferoje ir atmosferoje. Dirvožemyje gyvena: 1)mikroorganizmai, 2)bestuburiai, 3)smulkūs žinduoliai. Net 25 km nuo žemės, atmosferoje aptinkamos gyvybės formos. Hidrosferoje gyvybė aptinkama iki pat dugno ir dumble. Išsivyste žemės organizmai tankiai susitelkė ten kur į sąlytį įeina atmosfera, hidrosfera, litosfera. Augmenijos, gyvūnijos, žmogaus buveinė- atmosferos gaubiamas žemės paviršius. Biosfera turi sąlygas gyvybei egzistuoti. Biosfera užsimezgusi prieš 5 milijardus metų. Nuolat tobulėja, vystosi. Organizmų vystymąsi veikia komponentų sudėtis bei struktūra. Gyvų organizmų biocheminių funkcijų dėka atsirado: 1)atmosferos oras, 2)susiformavo dirvožemis, 3)atsirado palankios sąlygos gyventi žmogui. Dėl gyvų organizmų veiklos, žemės paviršiuje kaupiasi: 1)anglis 2)naftos atsargos. Antropogeninės veiklos įtaka pastaruosius šimtmečius žymiai paspartino biosferos elementų fizines ir chemines savybes bei jų kitimą,todel kai kurios gyvybės formos nebespėja adaptuotis prie greitai kintančių aplinkos sąlygų ir palaipsniui joms turi katastrofiškų pasekmių. Augalai saulės energijos dėka gamina organines medžiagas, o jas vartoja gyvūnija savo egzistavimui palaikyti, naujoms organinių medžiagų formoms sukurti. Augalai pasisavina tik kelis procentus saulės energijos; žmonija- 20 % augalų ir gyvūnų pagamintos biomasės, o likusi dalis nueina į atliekas. Jas mineralizuoja bakterijos ir grybai ir paverčia mineralinėmis medžiagomis, kurios vėl grįžta į energijos apykaitos ratą. Ši apykaita planetoje garantuoja žmonijos egzistavimą. Pastarąjį šimtmetį transportas ir pramonė išskiria CO2, tuo pat metu miškų planetoje mažėja, nuo to keičiasi CO2 ir O2 santykis, iššaukiantis atšilimą. O tai jau turi žalingos įtakos žmonijai. Įvairūs organizmai gamtos aplinkoje egzistuoja grupėmis. Šalia vienos rūšies tam tikrom sąlygom egzistuoja ir kita rūšis. Norint gamtoje išlaikyti pusiausvyrą, reikia: žinoti dėsnius, pagal kuriuos funkcionuoja gyvoji ir negyvoji gamta. Tai padeda išlaikyti egzistuojančias ir sukurti naujas produktyvias ekosistemas. 3. Aplinkos monitoringas Monitoringas gali būti: 1)regioninis, 2)globalinis, 3)lokalinis. Monitoringo metu tyrinėjama- gamtos stichijos sukelti pokyčiai, ūkinės bei rekreacinės veiklos tyrimai, ekosistemų struktūra, raida, evoliucijos ir kt. problemos. Aplinkosaugai pasaulyje 2004 m buvo išleista 1 proc. nacionalinių pajamų. Aplinkos monitoringas - sistemingas aplinkos bei jos komponentų būk­lės ir kitimo stebėjimas, antropogeninio poveikio. 1970 metais pradėta kurti aplinkos būklės stebėjimo, kontrolės ir įvertinimo sistema veikiant antropogeniniams faktoriams. Dabar aplinkos monitoringas atliekamas remiantis kompleksine monitoringo programa, parengta 1993 metais, kuri apėmė bendrąją monitoringo strategiją, struktūrą ir institucijas, atsakingas už atskirų aplinkos komponentų būklės stebėjimus. Aplinkos monitoringas padeda: - formuoti visų lygių gamtosaugos politiką; - pagrįsti aplinkos apsaugos priemones ir įvertinti jų efektyvumą; - įvertinti Lietuvos ir jos teritorinių padalinių įvairių ekonominės plėtros variantų ekologinės rizikos laipsnį; - nustatyti teritorijas, kuriose gamtinės aplinkos kokybė blogiausia, išaiškinti blogėjimo svarbiausias priežastis ir parengti rekomendacijas padėčiai gerinti; - kiekybiškai įvertinti teršiančių medžiagų pernašas oru ir vandeniu į Lietuvos teritoriją ir iš jos; - įvertinti patirtus ekologinius nuostolius; - sudaryti bei patikslinti ekologinius ir gamtonaudos normatyvus; - kontroliuoti gamtos išteklių naudojimą; - informuoti visuomenę apie Lietuvos ir atskirų jos teritorinių padalinių gamtinės aplinkos būklę. Integruotas ekosistemų monitoringas reiškia nuolatinius fizikinius, cheminius ir biologinius įvairių ekosistemos komponentų matavimus ir stebėjimus, atliekamus vienu metu ir toje pačioje vietoje. Pagrindinis integruoto monitoringo tikslas yra nustatyti ir įvertinti ekosistemos būklę, taip pat jos pokyčius per metus, atsižvelgiant į oro teršalų, ypač tokių, kaip azoto, sieros junginiai ir ozonas, įtaką bei poveikį biotai. Taigi atskirti natūralius ekosistemų pokyčius (fluktuacijas, sukcesijas ir pan.) nuo antropogeniškai sąlygotų pakitimų ir yra pagrindinis integruoto monitoringo tikslas. Oro kokybės monitoringas apima oro taršos toksinėmis medžiagomis stebėjimus lokaliniame, regioniniame ir foniniame lygiuose, pažemio sluoksnio" ir stratosferos ozono stebėjimus, taip pat radiologinį oro užterštumo monitoringą. Lokalinis oro taršos monitoringas vykdomas stacionariuose atmosferos užterštumo tyrimo postuose (Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose, Panevėžyje ir t.t.) Oro taršos stebėjimo postuose matuojama sieros dioksido, azoto dioksido, anglies monoksido ir dulkių koncentracijos, taip pat formaldehidas, benz(a)pirenas ir kai kurie sunkieji metalai, - Pb, Cd, Cu, Zn, Hco, Cr, Ni, Mn. Regioninis atmosferos monitoringas remiasi kritulių užterštumo tyrimais. Dabar funkcionuoja 9 postai. Matuojamas bendras iškritų kiekis, pH, specifinis laidumas, sulfatai, nitratai, fosfatai, chloridai, taip pat kalis (K+ ), kalcis( Ca2+ ), magnis(Mg2+ ), natris (Na+ ), iš sunkiųjų metalų - švinas, nikelis, chromas, manganas, cinkas, nikelis, arsenas. Oro monitoringo posistemėje išskirti du pagrindiniai radioekologinio monitoringo lygiai. Lokalinis - Ignalinos AE regione ir regioninis stebėjimų tinklas (Vilnius, Kaunas, Klaipėda, Utena ir Dūkštas), kur atliekamas atmosferos iškritų radioaktyvumo monitoringas. Vandens kokybės monitoringas. Pagrindiniai vandens kokybės hidrocheminiai parametrai: pH, deguonies koncentracija, organinių medžiagų kiekis, biogeninių medžiagų koncentracija, sunkieji metalai, chlororganiniai pesticidai ir kt. Gamtiniam fonui stebėti skirtinguose geografiniuose rajonuose parinkti 6 upeliai, kurių baseinuose žmogaus veikla minimali. Žemiau miestų pramoninių ir buitinių nuotekų išleistuvų parinktos 64 vandens užterštumo stebėjimo vietos. Intensyvios žemdirbystės poveikiui nustatyti nuolat tiriamas vanduo 23 vietose. Tiriamas vandens užterštumas 10 svarbesnių upių žiotyse ir 11 vietų, kur upės kerta valstybinę sieną. Nuo 1993 metų Lietuvoje atliekamas ir kompleksinis 9 ežerų monitoringas. Nuo 1994 metų dirvožemio užterštumo monitoringas vykdomas pagal modifikuotą programą, kurią vykdo Agrocheminių tyrimų centras, Žemės ūkio akademija, Miškų tyrimo institutas ir JTC, Dirvos tyrimų laboratorija. Stebėjimai ir tyrimai atliekami pagrindiniuose (15) Lietuvos dirvožemio rajonuose, kuriuose parinkta po penkis 200 ha dydžio masyvus. Tuo būdu Lietuvoje atrinkti 75 stebėjimo objektai, kuriuose periodiškai kas 5 metai bus imami jungtiniai dirvožemio pavyzdžiai (vienas pavyzdys 2-4 ha plotui), laikantis atskirų dirvožemio atmainų ribų. Tiriami bendrieji dirvožemio cheminiai parametrai, pesticidai, radionuklidai ir sunkieji metalai. Kompleksinio ekosistemų monitoringo stotys Europoje pradėtos steigti 1989-1991 metais. Lietuvoje ši sistema pradėta įgyvendinti 1993 metais. 4. Aplinkos apsaugos raida Aplinkos apsaugos pradmenų būta ir senovėj. Kinijoj, Indijoj, buvo garbinami miškai, akmenys, šaltiniai ir kt. Sen. Graikijoje ir Italijoje Šv. Miškais laikomi kur augo labai seni medžiai. Aplinkos apsaugos raida Lietuvoje Lietuvos valstybėje buvo garbinami didingi ąžuolai pašvenčiami perkūnu. Šalia tu medžiu buvo draudžiama kirsti mišką, medžioti. Po žalgiriomūšio LT sustiprėjus pasirodė pirmi aplinkosapsaugos teisminiai aktai, regalmentuojantis žvėrių – taurų, paukščių – gulbių apsauga ~ 1500m. Laukinius žvėris imta susieti su žemės nuosavybę. Tuo buvo siekiama apriboti eilinių žvėrių medžioklę. ~ 1530m. buvo sureguliuotas bebrų gaudymas. Centralizuotai buvo pradėta tvarkyti valstybės vadovų medžioklės plotus. Valstybės mastu buvo reguliuojami medžioklės terminai ir kai kurių rūšių apsauga. Kartu buvo pradėtaapželdinti kertamus miškus.Tuo tikslu valdovų miškai suskirstyti į: 1)urėdijas, 2)girininkijas, 3)eiguvas. Paminėtų institucijų darbuotojai saugojo miškus nuo pažeidėjų t.y. brakonierių ir kt. XII a. vid. Buvo išleistasmiškotvarkos įstatymas irdardaugiau dėmesio skirta miškų apsaugai, želdinimui. Tam tikslui paskirta 1500 miško saugotojų, kurie saugojo ir žvėris. Kartu buvo gilinamasi į miškų biologiją: 1)gyvenimo sąlygas, 2)gausumą, 3)populiacijos ir t.t. Įstatymai draudė trukdyti žmonėms ganyti naminius gyvūlius. Aplinkos apsaugos įstatymas reguliavo medžioklės laiminkiys, terminus, įrankius, bet vis dėl to krašto gyventojams žemdirbystės tikslams iškertant miškų plotus palaipsniui nyko stambieji žvėrys: stmbrai, taurai, briedžiai, elniai. XVII a. pab. – IX a. pr. LT vystantis gamtos mokslams daugiau dėmesio buvo skirta aplinkos apsaugai. Vilniaus universiteto prof. Jundridas parašė keletą veikalų apie LT florą ir fauną. Aplinkos apsaugos problemos dar nebuvo ryškios per visą IX a.Mažai išvystyta pramonė,žemės ūkis, nebuvo žymių išmėtymų į atmosferą,vandenys. Dirvos nebuvo teršiamos cheminėmis medžiagomis. LT 1918 m. nusimetus carinės rusijos jungą ir atkurusnepriklausomybę aplinkos apsaugos klausimų sprendimai pagerėjo. Buvo priimti dėl vandens, gamtinių turtų naudojimo. Įkurta medžioklės ir žvejybos kontrolės tarnyba, gamtos tyrimų stotis. 1922 m.Kaune įkurtas universitetas, o to rezultate pradėti sistemingi krašto floros ir faunos tyrimai. 1925 m. buvo paruoštas ir primtas medžioklės įstatymas, kuris reguliavo medžioklės terminus, kiekius, plotus ir kt. 1935m. daug prie faunos skaičiaus reguliavimo prisidėjo LT medžioklės draugija. Tais pačiais metais buvo patvirtintas naujos žvejybos taisyklės, kurios reguliavo terminus, telkinius, laimikių kiekį. Kovojama su brokonieriais visuose LT telkiniuose. LT valstybė daug dėmesio skyrė pirmo pasaulinio karo vokiečių iškirstiems miškams. Daug dedama pastangų į faunos atkūrimą. Aplinkos apsaugos pagrindu sumanymų gaires nustatė mokslininkai, gamtininkai profesorius Iavanauskas, Valionis ir t.t. jie rūpinosi gamtos turtu, apsauga, ragino globoti gamtą ir pušti savo kraštą. Pasiūlyta įsteigti LT rezervatus. Atsodinami miškai, gausinama fauna, naujai paruošti aplinkos apsaugos įstatymai, kurie kontoliavo šalies miškus ir vandenis, kovot su brokonieriais siekiant paspartinti aplinkos apsaugos vykdymą. LT kūrėsi įvairios aplinkos apsaugos organizacijos. Tam tikras dėmesys skirtas buvo pokario metais 1946 m. buvo įsteigtas Žuvinto rezervatas, kuris turėjo apsaugoti būdingas floros ir faunos rūšis regione 1957 m. įkurtas aplinkos apsaugos komitetas, turėjęs koordinuoti gamtosauginę veiklą LR . Gamtos apsaugos paruoštas 1959 m. Plečiant žemės ūkio naudmenas, sausinant pelkes, keičiant reljefą, augalų augimo, gyvūnų ir paukščių gyvenimo sąlygos blogėjo. Prie išnykimo ribos atsidūrė faunos ir floros, kaikurios rūšys. 1960 m. LT buvo įsteigti 27 botaninių, 11 botaniniai zeloginiai, botaniniai erniteloginiai draustiniai. Lietuvoje žemės įstatymas priimtas 1970, vandens – 1972 m, žemės gelmių – 1976 m,miškų – 1977 m. po 1990 m. kovo 11 d. į apl.aps. LT pažiūrėta naujai. Įsteigtas apl.aps. departamentas vietoj gamtos aps. komiteto. 1991 m. įsteigtas Viešvilės rezervatas, bei Dzūkijos, Kuršių Nerijos, Žemaitijos nacionaliniai parkai, Trakų istorinis parkas. 1992 m. išleistas naujas apl.aps. įstatymas ir papildyti mokesčių už apl. teršimą ir gamtinių išteklių naudojimą įstatymai. 1992 m. papildomai įsteigta 30 regioninių parkų bei 100 draustinių. 1993 m. priimtas saugotinų teritorijų įstat. 1994 m. apl.aps. departamentas perorganizuotas į apl. ministeriją. 1996 m. patvirtinta apl.aps. strategija. Taip pat priimtas planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai įstatymas. 1997 m. valstybinis miškų išteklių naudojimo kontrolines f-jas pradėjo vykdyti apl. ministerija. 1998 m. priimtas jūros įstetymas. Po 2000 m. medžioklės, žvejybos, vaistinių augalų, miško uogų,grybų naudojimo taisyklės. 5. Žmogus ir biosfera Biosfera susideda iš litosferos, atmosferos ir hidrosferos. Biosfera – aktyviausia žemės rutulio sfera. Planetoje yra apie 500 000 augalų rūšių, kurios kasmet sukuria 120 milijardų tonų organinės medžiagos. Žalieji augalai 1 % saulės energijos naudoja organinės medžiagos kūrimui. Kultūriniai augalai sunaudoja 2-8 % saulės energijos. Kai kurie dumbliai sunaudoja iki 10 % saulės energijos. Nesunaudotas organ.medž. suskaido reducentai (mikroorganizmai).. Biosfera susideda iš grupių, kurios turi savitą biologiją ir sudaro biocenozes. Biocenozė tai augalų ir gyvūnų bendrija būdinga tam tikram biosferos plotui su vienodomis ar panašiomis gyvenimo sąlygomis. Vieta, kur aptinkamas tam tikra organizmų grupuotė – biotopas (pajūrio, miško, ežero biotopas). Gamtos kokybę ir kiekybę nulemia aplinkos sąlygos. Blogesnėse gyvenimo sąlygose yra mažiau rūšių, geresnėse – daugiau. Pasiskirstymas susijęs su augalų ir gyvūnų rūšine sudėtimi, tarpusavio sąveika, sąveika su aplinka. T.y. gyvosios ir negyvosios gamtos komponentai. Biosferą įtakoja kelių rūšių veiksniai: 1)negyvosios gamtos (abiotiniai); 2)gyvosios gemtos (biotiniai); 3)antropogeniniai (žmonių). Augalai sudaro fitocenozes, gyvūnai – zoocenozes, o augalai ir gyvūnai – biocenozes. Kuriant ekosistemas būtina žinoti gyvosios gamtos egzistavimo formas, nes priešingu atveju gali būti pažeistos gyvenimo sąlygos ir biologinė pusiausvyra. Dėl antropogeninės veiklos gyvajai gamtai, išnyko nemažai augalų ir gyvūnų rūšių. Žmogus akivaizdžiai įtakoja ir negyvąją gamtą. Išlygina ar sunaikina naujus reljefus, stato užtvankas, kasa kanalus. Antropogeninė įtaka biosferai priklauso nuo: visuomenės evoliucijos laipsnio, mokslo pasiekimo, gamybos procesų, intensyvumo, socialinių žmonių veiklų, biologinių dėsnių pažinimo. Pirmykštė visuomene-gamtai padarė labai nežymios įtakos. Bendruomeninė santvarka-padare zymia itaka. Kapitalistinė santvarka- dar labiau suintensyvino žemės gelmių eksploatavimą ir gamyklų statymą, garo ir vidaus variklių išradimą. Vystantis pramonei buvo teršiami vandenys, atmosfera, nes nebuvo žinomi vandens ir dūmų valymo procesai. Mūsų planetoje yra įvairių turtų:gyvosios gamtos turtai, tai augalai ir gyvūnai. Žmogus selekcijos pagalba iš laukinių rūšių išvedė namines rūšis. Iš medienos statomi namai, gaunama celiuliozė, cheminės medžiagos, gaminami namų apyvokos daiktai ir t.t. Gyvūnija – tai maisto produktai, vilna, medus, nuodai, gydymo priemonės. Žmonijos egzistavimas be negyvosios gamtos neįmanomas. Tai- rūdos, metalai, auksas, sidabras ir t.t. Neatsiejami gamtos turtai: akmens anglis, nafta, druskos. Iš dalies kintantys gamtos turtai: atmosfera, dirvožemis, vanduo. Atsistatomieji gamtos turtai: augalai ir gyvūnai. Atogrąžose, Pietų Amerikoje, Afrikoje masiškai kertami miškai, nes didėja gyventojų skaičius. Afrikoje spartus rūšių netekimas. Lietuvoje, nutolusiose nuo pajūrio vietose, kur nėra natūralių vandens baseinų, kuriami tvenkiniai, ant upių statomos užtvankos, kuriamos poilsio vietos. Gamtos stichijos sutramdymas neįmanomas, bet didelius debesis galima išsklaidyti raketomis. Su dūmais į atmosferą patekę suodžiai blogina oro skaidrumą, padidėja nesaulėtų dienų. Tokiu būdu vystantis pramonei susikuria žemėj daug teritorijų, kuriose vyrauja techosfera (techninės veiklos sfera). Japonijoje, JAV, D. Britanijoje susikūrę mokslo miestai ir ten vyrauja nootichnosfera (protinės veiklos sfera). Biotechnosfera – biologinių techninių dėsnių sfera. Žemėje ir mūsų respublikoje vykdomas kompleksinis gamtos reiškinių tyrimas, kad užtikrinti kelią gamtos kataklizmoms ar sušvelninti jų poveikį. Žmogus ir gamtos aplinka yra nedaloma visuma. Žmogus gamtoje turi elgtis taip, kad ir ateinančioms kartoms būtų įmanoma gyventi mūsų planetoje. 6. Oras ir jo apsauga Dujinis žemės apvalkalas – atmosfera. Jos masė 5,27*1015 tonų. atmosferos storis yra nuo keliolikos kilometrų šiaurėje ir pietuose ir iki 20 km tropikuose. Šis sluoksnis vadinamas troposfera. Čia formuojasi :debesys, krituliai, oro srovės ir kita. Virš troposferos iki 40 km aukščio plyti stratosfera. Už jos iki 80 km – mezosfera. Už jos tarpplanetinė erdvė – termosfera. Dėl ūkinės veiklos keičiasi atmosferos savybės elementų santykis, dulkėtumas, radioaktyvumas ir kiti procesai, veikiantys žmogų, augalus ir gyvūnus. Atmosfera – tai įvairių dujų mišinys. Svarbiausias iš jų azotas 75 %, deguonis apie 21 %, argono 1 %, CO2 – 0,035 %. Atmosferoje yra daug vandens garų, dulkių, cheminių elementų. Atmosfera sulaiko kenksmingas kosmines radiacijas, sugeria ultravioletinių spindulių perteklių, reguliuoja temperatūrą, išsklaido šviesą, formuoja apšvietimą, palaiko gyvybę. Per parą žmogus suvartoja 10-20 kg oro, 2 kg maisto, 3 litrus vandens. Ore esantis deguonis dalyvauja oksidaciniuose procesuose. Iš įkvėpto oro plaučių alveolėse pasisavinamas O2 ir atpalaiduojamas CO2. Be to O2 organizme dalyvauja šilumos reguliavime, duoda daug energijos organizmui. CO2 organizme sužadina kvėpavimo centrų veiklą. Dideli CO2 kiekiai žmogui kenksmingi, CO2 svarbus augalų augimui, nes augalai fotosintezės metu iš atmosferos pasisavina CO2 išskiria O2. CO2 padidėjimas atmosferoje turi reikšmės šiluminiam balansui ir pastaruoju metu kelia šiltnamių efektą. Bendras CO2 kiekis atmosferoje didėja. 1900-1930 m padidėjo nuo 0,029-0,032. Per laikotarpį 1936-2000 m padidėjo 0,035, per metus padidėja 0,02 %. Ozono kiekis atmosferoje mažėja. Jis svarbus nes reguliuoja ir saugo žemės gyvybę.Atsiranda ozono sluoksnyje skylės. Stebėjimai rodo, kad dulkių kiekis atmosferoje didėja. Dulkių dalelių aptinkama ir Antarktidoje. Oro užteršimo įtaka savo pasekmėmis pasireiškė 1930 m Belgijoje. Kai dėl oro užterštumo per 1 dieną mirė 63 žmonės. Dėl tos priežasties 1948 m JAV, Pensilvanijos valstijoje mirė šimtai žmonių, tūkstančiai atsirado ligoninėje, todėl reikalingas technosferų reguliavimas. Tuo metu vyksta palankios aplinkos kūrimas. Daugelis pasaulio valstybių nebetelpa savo teritorijoj ir intensyviai plečiasi į litosferą ir atmosferą. Japonijoje yra supilta nemažai dirbtinų salų. Niujorke, Tokijuje į litosferą prasiskverbė iki 20 aukštų pastatai. Dėl aplinkos užteršimo biosferoje, kasmet mažiau sukuriama neužterštų maisto medžiagų. Tai atsiliepia žmonių sveikatai. 1300 m Londone išleistas įsakymas draudžiantis karianti krosnis vien anglimi, būtina buvo 50 ant 50 maišyti su malkomis. Jau XX a viduryje JAV ir Japonijoj buvo uždrausta realizuoti ir naudoti kurą turintį daugiau 1 % sieros. Šiuo metu Europos sąjungos teritorijoje nustatytos oro švarumo normos. Leistinos užterštumo koncentracijos yra numatytos tokios, kad apsaugotų visas gyvybės formas. Bet tai dar nereiškia, kad po ilgo tarpo 50-100 metų neturės įtakos jų palikuonims. Lietuvoje leistinom koncentracijom buvo patvirtinta 1965-1967 m išleisti nurodymai kaip apskaičiuoti kenksmingų medžiagų esančių pramonės įmonių dūmuose. Atmosferos užteršimo klausimus nagrinėja tarptautinės teisės. Koncentracijos mažinamos: įmonių rekonstrukcija, modernizacija, technologijos lygio keitimas; išmetamų dujų valymo įrenginių statymas ir eksploatacija, aukštų kaminų statymas; sanitarinių, apsauginių zonų įrengimas. Miestų gatves būtina apsodinti augalų rūšimis, kurios sumažina oro užterštumą 2-5 kartus, o triukšmą 30-50 %. Pastaruoju metu imta matuoti ne tik vietinį bei regiono užterštumą, bet ir teršalų paplitimą visoje Žemės atmosfe­roje, arba, kitais žodžiais tariant, globalinį užterštumo fo­ną. Kaip teigia K.Sternas, tiriant globalinį foną, jau už­registruojamos nemenkos sieros dioksido, azoto monoksido, ozono ir anglies monoksido koncentracijos. Mūsų dienomis švariausias oras yra poliarinėse srityse, viršum vandenynų ir aukštų kalnų. Viršum Grenlandijos ledynų anglies monok­sido kiekis ore yra tarp 0,05—0,65 ppm (milijonoji dalis, arba 10-4 tūrio procento). Prie kito Žemės ašigalio, Antarktidoje, jau aptinkama nemažai sieros. Švino (jis patenka į orą su išmetamosiomis dujomis) atmosferoje irgi jau yra apčiuopiamas kiekis. Viršum Ramiojo vandeny­no šiaurinės dalies tirtame ore rasta tūkstantosios dalelės švino kiekio, kuris jau gali pakenkti sveikatai. Siaurės pus­rutulyje vienas pavojingiausių teršalų yra siera: pramonė kasmet į orą jos išmeta po 73 milijonus tonų. Palyginti naujas atmosferoje yra anglies monoksidas. Jis susidaro, kai prastai deginamos ang­lys ir prarandama 20—40% šiluminės energijos. Nemažai pavojų kelia ir anglies dioksido kiekis ore. Prie atmosferoje esančių 2600 milijardų tonų anglies dioksido per 100 industrializacijos metų jo prisidėjo dar apie 410 mi­lijardų tonų. Apskaičiuota, kad Žemėje su galimomis gauti akmens anglimis bei nafta yra 5 bilijonai tonų anglies, šių dienų organizmai turi anglies tik 600—800 milijardų tonų (99% jos yra augaluose), o augalija įstengia asi­miliuoti per metus 55 milijardus tonų anglies. Tiek pat ang­lies turinčio anglies dioksido (apie 55 milijardus tonų) į atmosferą per metus paskleidžia natūraliai besiskaidančios organinės medžiagos, kurios sudaro augaliją. Atmosferos už­terštumu vadinama bet kokių medžiagų, išskyrus vandenį, priemaišos ir joje vykstantys fizikiniai bei cheminiai reiš­kiniai, darantys žalą gyvybei. Skiriama antropogeninė ir natūrali tarša. Natū­rali tarša susidaro dėl vulkanų išsiverži­mo, miškų gaisrų, „juodųjų audrų" ir kitų gamtos reiškinių. Antropogeninė tarša yra žmogaus veiklos žemėje padari­nys. Formuojantis biosferai labiausiai atmosferą teršė ugnikalniai, aprimus vulkaniniams procesams ir pradėjus šei­mininkauti žmogui, palaipsniui didėja antropogeninė tarša, ypač grėsminga pa­dėtis pradėjo klostytis nuo XIX a. vi­durio. Antropogeninė atmosferos tarša pasi­reiškia dviem pavidalais — tai oro me­chaninis užterštumas (dulkės, dūmai, ki­ti aerozoliai) ir fizinis užterštumas (radia­cija, elektromagnetiniai laukai, vibraci­ja, triukšmas ir kt.). Pastarąjį galima laikyti technogeniniu biosferos kompo­nentu, atsiradusiu šiame amžiuje su technikos pažanga. Mechaninis ir fizinis užterštumas pri­klauso nuo vietos sąlygų ir kinta tolstant nuo taršos židinio. Pagal tai atmosferos užterštumas skirstomas į globalinį, re­gioninį ir lokalinį. Globalinis atmosferos užterštumas api­ma visą Žemės rutulį ir nepriklauso nuo taršos židinių išsidėstymo, jį jaučia visi planetos gyventojai, kad ir kokiu atstu­mu nuo taršos židinio gyventų. Dėl globalinio užterštumo gali pasikeisti at­mosferos sandara ir klimatas. Regioniniam užterštumui būdinga ža­lingų medžiagų migracija didelėse teri­torijose. Pramonės įmonių, branduoli­nių sprogdinimų išmestas ir kitais bū­dais patekusias į orą smulkias daleles vėjas nuneša už kelių šimtų ir net tūkstančių kilometrų ir jos su lietumi iškren­ta žemėn. Pastaraisiais dešimtmečiais tiriant oro sudėtį pastebėta, kad Angli­joje ir kituose Vakarų Europos stam­biuose pramonės centruose išmestos į orą dujos, dulkės bei dūmai pasiekia Skandinavijos valstybes, jos neaplenkia ir mūsų Respublikos. Lokalinis atmosferos užterštumas bus tada, kai vienos ar kelių pramonės įmo­nių išmestos dalelės iškrenta miesto arba aglomeracijos ribose. Nuo lokalinio ter­šimo priklauso regioninio ir globalinio atmosferos užterštumo laipsnis. Šiuo metu daugiausia užterštas oras industrinių išsivysčiusių valstybių ribo­se, šiaurinėje Žemės rutulio dalyje. 7. Vanduo ir jo apsauga A) vanduo: Upės. Lietuvoje per metus iškrinta 48,8 km3 kritulių, iš kurių į atmosferą išgaruoja 33,4 km3, o į Baltijos jūrą nuteka likę 15,4 km3. Ilgesnių nei 10 km upių ir upelių Lietuvoje teka 758. Iš viso jų turime net 29 092 - bendras ilgis siekia daugiau nei 63000 km. Taigi upių tankis Lietuvoje siekia apie 1 km upės vagos 1 km2 teritorijos ploto. Ežerai. Žemės paviršiuje yra apie 10-12 mln.ežerų. Didžiausias planetos ežeras – Kaspija (apie 371 000 km2), Lietuvos – Kuršių marios (1584 km2), o Drūkšių ežeras užima tik 45 km2. Giliausias pasaulio ežeras – Baikalas (1620 m), Lietuvos – Tauragno ežeras (60,5 m) Lietuvoje yra apie 6000 ežerų: iš jų didesnių (nuo 1 iki 4500 ha ploto) - 2850, o mažų (0,5-1 ha ploto) - apie 3000. Bendras visų ežerų plotas sudaro 94 600 ha, arba apie 1,5% viso Lietuvos ploto. Seklūs vandenys - tai šlapios vietos, seklūs ežerai, upių deltos, lagūnos, jūros priekrantė - riba tarp sausumos ir vandens, turinti didžiulę vertę augalijai ir gyvūnijai. Čia gyvenantys augalai ir gyvūnai yra prisitaikę prie vandeniu permirkusių biotopų Be natūralių ežerų, Lietuvoje dar yra apie 3400 dirbtinių ežerų - tvenkinių ir kūdrų Vandens ištekliai. Gamybai ir buičiai galima imti ir vartoti tik gėlą upių, ežerų, tvenkinių, dirbtinių talpyklų bei požemi­nį vandenį. Gėluoju laikomas toks van­duo, kurio litre yra ne daugiau kaip l g mineralinių dalelių. Gėlo vandens at­sargos tik 0,009% visų pasaulio vandenų. Didžiausia vandens dalis kaupiasi okeanuose (97,2%) ir že­mės polių bei kalnų ledynuose (2,15%). Ūkyje vartojamo gėlo vandens di­džiausios atsargos yra sukauptos upėse. Lietuvoje yra apie 29 tūkstančiai upių ir upelių (ilgesnių kaip 0,5km), jų bendras ilgis — 60 tūkst. km, vidutinis hidrogra­finio tinklo tankumas - 0,92 km/km2. Respublikoje yra 2830 ežerų, didesnių kaip 0,5 ha. Ežerų plotas apie 1000 km2, arba 1,5% krašto teritorijos. Vidutinis metinis upių nuotėkis — 26,1 km3, ku­rio 15,3 km3 — vietinis nuotėkis iš Lie­tuvos teritorijos ir 10,8 km3 — tranzi­tinis (iš gretimų šalių). Vienam Lietuvos gyventojui tenka 7000 m3 upių nuotėkio. Vandens vartojimas. Daugiausia van­dens suvartojama pramonėje ir buityje. Labai daug vandens reikia Šiluminių ir atominių elektros stočių, celiuliozės ir medžio apdirbimo, cukraus fabrikų ir kai kurių chemijos įmonių gamybos pro­cesams. Vis daugiau vandens vartoja gyventojai buitiniams reikalams. Nuo šio amžiaus pradžios iki 1980 metų vandens suvartojimas pasaulyje padidėjo 7 kar­tus, spėjama, kad po 20 — 30 metų iš­augs dar pusantro karto. Didėjant vandens suvartojimui, jo ištekliai lieka tokie pat. Jau dabar kai kuriose industrinėse šalyse suvartojama vandens daugiau negu duoda upių me­tinis nuotėkis sausmečiu, upių vidutinis debitas panaudojamas daugiau kaip vie­ną kartą. Didmiesčiuose (Tokijuje, Niu­jorke, Paryžiuje, Londone ir kt.) jaučia­mas „vandens badas". Vandens vartotojai pagal poreikius Lietuvoje išsirikiuoja tokia mažėjančia eile; miestai (56%), tvenkininė žuvinin­kystė (20%), žemės ūkis (13%). Vandens išteklių požiūriu Lietuvos miestų padėtis nevienoda: blogesnė mies­tų, esančių Nemuno, Dauguvos ir Lielu­pės baseinų takoskyrose, geresnė įsikū­rusių didesnių upių žemupiuose. Jei nebus laiku imtasi priemonių, artimiau­siais dešimtmečiais gali trūkti vandens Klaipėdai, Kretingai, Telšiams, Plungei, Šiauliams, Radviliškiui, Panevėžiui, Bir­žams, Utenai, Rokiškiui, Kėdainiams ir Marijampolei. Dėl šios priežasties nepa­lankiose aprūpinti vandeniu vietose esan­čiuose miestuose tolesnė pramonės plė­totė ir gyventojų skaičiaus augimas yra problemiškas. Tai pirmiausia pasakytina apie didelius miestus (Šiaulius ir Panevėžį). Vartoti vandenį reikia taip, kad jis atliktų šitokias ekologines, ūkines ir estetines funkcijas: 1)garantuotų gyvybinių procesų vyks­mą žemėje; 2)patenkintų pramonės, žemės ūkio, žuvininkystės, vandens transporto ir ki­tų ūkio šakų bei gyventojų buitinius po­reikius ; 3)turtintų kraštovaizdį; 4)sudarytų tinkamas poilsio sąlygas (maudymuisi, sportui, mėgėjiškai žūk­lei, medžioklei, turizmui ir pan.). Racionalaus vandens išteklių panau­dojimo priemones galima skirti į: 1)ekolo­gines, 2technines, 3estetines. Ekologinės racionalaus vandens var­tojimo priemonės. Visas išgaravęs van­duo iškrenta krituliais, bet ne visuomet ten, kur jis daugiausia reikalingas gy­vybei palaikyti. Ekologinės racionalaus vandens vartojimo priemonės siejamos su jo apykaitos ciklo reguliavimu ir susi­klosčiusių gamtiniame komplekse eko­loginių ryšių išlaikymu. Ypač daug vandens suvartoja augalai. Vienam ki­logramui sausos augalinės medžiagos išauginti reikalinga vidutiniškai 500 lit­rų vandens. Didelę reikšmę gamtiniam vandens apykaitos ciklui turi natūralūs telkiniai (ežerai, pelkės): jie padeda reguliuoti nuotėkį, papildyti požeminių vandenų atsargas. Vandens ištekliai. Lietuvoje per metus vidutiniškai iškrenta 48,8 km3 kritulių: iš jų į atmosferą išgaruoja 33,4 km3, o 15,4 km3 vandens (paviršinio ir požeminio) nuteka į Baltijos jūrą. Lietuva yra vadinamojoje drėgmės pertekliaus zonoje ir palyginti turtinga vandens ištekliais. Lietuvoje teka 758 upės, ilgesnės nei 10 km. Iš viso Respublikoje yra 29 902 upės ir upeliai, kurių bendras ilgis - apie 63 700 km. Taigi upių tankis Lietuvoje - vidutiniškai l km upių vagų l km2 teritorijos ploto. Upės, tekančios per Lietuvos teritoriją, priklauso Baltijos jūros baseinui. Jas galima sugrupuoti į 5 baseinus: Nemuno, Mūšos-Nemunėlio, Ventos, Baltijos pajūrio ir Dauguvos. Nemuno baseinas yra pagrindinis, užimantis 73% visos teritorijos. Kiti baseinai nedideli ir apima respublikos pakraščius. Iš visų Lietuvos upių didžiausios dvi: Nemunas (81% viso teritorijos nuotėkio) ir Neris (23%). Žinoma, Neries baseinas įeina ir į Nemuno baseiną. Kitų respublikos upių vidutiniai metiniai vandens debitai gerokai mažesni. Tik 25 upių vidutiniai metiniai vandens debitai didesni nei 6m3/s. Upių, kurių šis rodiklis didesnis nei l m3/ s, Lietuvoje priskaičiuojama 155. Lietuvos upės priklauso lygumų tipui: jų maži nuolydžiai, lėta tėkmė, vingiuotos vagos. Pagrindi­nių upių slėniai susiformavo paskutinio apledėjimo metu. Didžiausias slėnių gylis (50-100 m) aukš­tumų rajonuose. Nevėžio, Dubysos, Minijos, Jūros upių slėnio plotis siekia 0,3-1,0 km. Atskiruose Nemuno, Mini­jos, Šešupės, Žeimenos, Merkio upių ruožuose slėnio plotis siekia net iki 4,0 km. Mūsų upėms būdingi pavasario polaidžio ir rudens lietaus potvyniai. Metinio nuotėkio normos dydis respublikoje svyruoja nuo 4,6 iki 13,8 l/s/km2, vidutinis apie 7,5 l/s/km2. Respublikoje yra apie 4 000 ežerų: iš jų didesnių (nuo l iki 4 500 ha) - 2 543 ir mažų (nuo 0,5 iki 1,0 ha) - apie l 500. Bendras visų ežerų plotas sudaro 94 600 ha. Tai sudaro apie 1,5% viso Lietuvos teritorijos ploto. Ežerai išsidėstę labai netolygiai: daugiau kaip 80% jų yra Pietryčių Lietuvoje, Žemaičių aukštu­moje ežerų yra palyginti nedaug. Dauguma ežerų yra ledyninės kilmės ir tik nedaugelis - karstinės ir upinės. Teritoriniai vandenys suskirstyti į kvartero ir ikikvartero nuosėdų vandenis. Labiau paplitę kvarte­ro nuosėdų gruntiniai vandenys. Jie maitina upes, todėl labai svarbūs nagrinėjant upių baseinų van­dens atsargas. Kvartero nuosėdų sluoksnyje aptinkami 2-3 vandeningieji sluoksniai, taip pat izoliuo­tos vandeningosios linzės. Kvartero nuosėdoms visada priklauso pirmasis nuo žemės paviršiaus grun­tinių vandenų vandeningasis sluoksnis. Respublikoje yra 18 stambesnių upių baseinų: 1) Nemuno vidurupio 2) Nemuno žemupio 3) Merkio, 4) Neries, 5) Žeimenos, 6) Šventosios, 7) Nevėžio, 8) Dubysos, 9) Šešu­pės, 10) Jūros, 11) Minijos, 12) Baltijos pajūrio 13) Akmenos-Danės, 14) Bartuvos, 15) Ventos, 16) Mūšos, 17) Nemunėlio, 18) Dauguvos . Darbe atliktas Lietuvos teritorijos rajonavimas pagal aprūpinimo vandeniu požymį, t.y. pagal vandens išteklių ir vandens poreikių santykį. Buvo išskirtos 5 upių baseinų kategorijos: Pirmosios kategorijos teritorijos. Jose vandens išteklių naudojimas natūralioje būklėje dabar ir perspektyvoje neribojamas, pramonės įmones ir žemės ūkį vandeniu galima aprūpinti be nuotėkio reguliavimo. Šios teritorijos buvo išskirtos analizuojant perspektyvinio vandens ūkio balanso basei­nuose rezultatus, hidrologines sąlygas, leidžiančias paimti vandens iš upių be reguliavimo. Šios kate­gorijos teritorijoms priskirti Merkio baseinas ir rajonai, artimi didžiosioms upėms Nemunui ir Neriai. Antrosios kategorijos teritorijos. Jose vandens išteklių pakanka tiek pramonei, tiek žemės ūkiui, tačiau norint paimti reikiamą vandens kiekį pagal vartojimo grafiką ir poreikių išdėstymo struktūrą, reikia reguliuoti ir perskirstyti nuotėkį. Šios kategorijos teritorijas galima suskirstyti dar į klases: - sezoninio nuotėkio reguliavimas (Jūros, Ventos, Dubysos, Šventosios upių baseinai), - daugiamečio nuotėkio reguliavimas dėl lygumų reljefo ribotas ir galimas tik upių aukštupiuose, pavyzdžiui, Šventosios, Šešupės, Verknės ir Strėvos baseinuose, - teritorinis nuotėkio perskirstymas baseino ribose, pavyzdžiui, vietinis nuotėkio permetimas Šven­tosios baseine. Trečiosios kategorijos teritorijos. Jose galima didinti vandens vartojimą, permetant nuotėkį iš gretimų l ir 2 kategorijos baseinų, turtingų vandeningais ištekliais, pavyzdžiui, Nevėžio baseinas, kur veikia nuotėkio permetimo iš Šventosios ties Kovarsku hidromazgas. Ketvirtosios kategorijos teritorijos. Jose vystyti pramonę netikslinga dėl ribotų vandens išteklių ir būtinumo pirmiausia tenkinti komunalinio ir žemės ūkio vandens poreikius. Prie tokių teritorijų pri­skirti Mūšos, Šešupės, Nemunėlio baseinai. Penktosios kategorijos teritorijos. Jose nepageidautina ir draudžiama vystyti pramonę bei žemės ūkį. Tai nacionaliniai parkai, saugomos teritorijos, draustiniai ir pan. Čia būtina numatyti švaraus vandens rezervą besiplečiantiems miestams, rekreacijos, turizmo ir sporto teritorijoms organizuoti. Paprastai šiai kategorijai priskiriamas visas upės baseinas. Tokioms teritorijoms priskiriama Žeime­nos, Minijos ir mažų Baltijos jūros intakų baseinai. Visas vandens ūkio šakas galima suskirstyti į tris kategorijas: vandens vartotojus, vandens naudo­tojus ir kovos priemones su žalingu vandens poveikiu. Pirmajai kategorijai priskiriama vandentiekis, apvandeninimas, drėkinimas. Šios kategorijos požymis - negrįžtamas vandens ėmimas iš vandens šaltinio. Dalis vandens grąžinama, tačiau jau pakitusi cheminiu, biologiniu ir šilumos atžvilgiu. Ant­rajai kategorijai priskiriamos vandens ūkio šakos, nenaudojančios vandens negrįžtamai, o tik kaip aplinką, terpe, pavyzdžiui, hidroenergetika, vandens draustiniai. Vanduo lieka telkinyje, jo kiekybė ir kokybė nepasikeičia, išskyrus padidėjusį vandens išgaravimą iš tvenkinių. Trečiajai kategorijai priskiriama: nusausinimas, kova su potvyniais, kova su vandens erozija. Remiantis patyrimu, tyrimais yra nustatomos normatyvi­nės tikimybės reikšmės įvairiems vandens vartotojams ir naudotojams: gyventojų ir pramonės aprū­pinimas vandeniu 95-99%, hidroelektrinės - 80-95%, žemės ūkio objektai 75-80% ir t.t. Pagrindinės vandens išteklių naudojimo kryptys. Pagrindinės kryptys arba vandens ūkio šakos yra šios: 1. Gyventojų aprūpinimas vandeniu. 2. Vandens išteklių naudojimas žmonių gydymui, kurortams, poilsiui ir sportui. 3. Vandens išteklių naudojimas žemės ūkiui. 4. Vandens išteklių naudojimas pramonei ir transportui. 5. Vandens išteklių naudojimas hidroenergetikai. 6. Vandens išteklių naudojimas žuvininkystei. 7. Vandens išteklių naudojimas priešgaisriniams ir kitiems valstybiniams reikalams. 8. Vandens išteklių naudojimas saugomų teritorijų reikalams. 9. Vandens išteklių naudojimas nuotekoms nuleisti. 10. Vandens išteklių naudojimas apsaugai nuo potvynių ir dirvų erozijos. Vandens vartotojams būtų priskiriamos šios kryptys - l, 3, 4, 7, o vandens naudotojams - 2, 5, 6, 8, 9, 10. 1 t naftos išgauti reikia 10 m3, 1 t plieno pagaminti – 20m3, 1t popieriaus – 200 m3, 1 m2 vilnonio audinio pagaminti – 600 m3, acetatinio šilko – 2660 m3, lavsano – 4200 m3, kaprono – 5600 m3 vandens. Pagrindiniai vandens naudotojai šalyje (be Ignalinos AE): pramonė – 28%, komunalinis-buitinis ūkis – 25,8%, žemės ūkis – 13,4%, žuvininkystė – 29,4% ir likusios šakos (transportas, statyba, prekyba ir t.t.) – 3,4% bendrojo kiekio. Paviršinių vandenų kokybė ir užterštumas. Lietuvoje aktuali nuotekų valymo problema. Šiuo metu taip, kaip reikalauja standartai, išvaloma tik apie 55% pramoninių ir buitinių nuotekų, likusi dalis išleidžiama nepakankamai išvalyta (30%) arba visai nevalyta (15%). Dabar Estijoje tinkamai išvaloma 70-80%, Suomijoje ir daugelyje Europos Sąjungos šalių - beveik 100% nuotekų. Daugiausia teršalų į Lietuvos upes išleidžia Kaunas, Vilnius, Klaipėda, Šiauliai, Panevėžys ir Alytus. Pastaraisiais metais nuotekoms valyti skiriama daugiau lėšų ir dėmesio. Mechaniškai ir biologiškai nutekamieji vandenys jau valomi Šiauliuose, Panevėžyje, Alytuje, Mažeikiuose. Baigiami statyti biologinio valymo įrenginiai Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, plečiami Šiauliuose. Vandens valymo įrenginių neturi Ignalina, Šilalė, Molėtai, Jurbarkas. Vandens apsauga nuo užteršimo. Vi­si stovinčio ir tekančio vandens telkiniai pagal jų naudojimo pobūdį ir reikš­mę aplinkai skiriami į tris kategorijas: • naudojami gėrimui; • kultūrinėms, buiti­nėms, socialinėms reikmėms (poilsiui, sportui, kraštovaizdžiui); • žuvų ūkiui. Trečiosios kategorijos vandenys skiriami į du pogrupius: I — vertingų žuvų rū­šims palaikyti ir dauginti; II — kitiems žuvų ūkio reikalams. Žuvų ūkiui naudo­jamo vandens švarumas turi būti toks pat, kaip ir geriamo, tik pirmojo pogrupio telkinių vandenyje ištirpusio deguonies turi būti ne mažiau kaip 6 mg/l. Svarbiausios požeminio vandens ap­saugos nuo užteršimo priemonės: gerai apsaugomos vandenvietės nuo galimo aplinkos poveikio — paliekamos aplink jas normose numatytos apsaugos zonos; užkertamas kelias teršalams patekti į vandeningus grunto sluoksnius (vanden­vietės įrengiamos taip, kad požeminis van­duo tekėtų į jas ne nuo gruntą teršian­čių šaltinių, atsisakoma filtracijos laukų, jeigu yra pavojus, kad užterštas vanduo gali patekti į vandeningus sluoksnius); miesto sąvartynai, gyvulių kapinės ir kiti antisanitariniai objektai numatomi geologiniu ir hidrologiniu požiūriu tin­kamose vietose, kontroliuojamas sąvar­tynų eksploatavimas, statomos betono arba molio užtvaros, kad vanduo nete­kėtų iš sąvartyno į požemį, kanalais apjuosiamos sąvartynų apsaugos zonos. Požeminių vandenų kokybė ir užterštumas. Paviršiaus vandenis papildo požemi­nių vandenų atsargos. Visoje Lietuvos teritorijoje galimas požeminių vandenų debitas — apie 1,58 km3 per metus. Pri­dėjus visas techniškai galimas panaudoti atsargas, būtų iš viso 11,18 km3 vandens per metus. Požeminis vanduo yra sudėtinė mūsų planetos vandens išteklių dalis. Klimatinio hidrosferos apy­kaitos proceso metu dalis kritulių įsifiltruoja (prasisunkia) į žemės sluoksnius. Susidaręs požeminis vanduo lėtai srūva drenažo sričių - upių link ir, sutekėdamas į jas, papildo upių nuotėkį. Taip susidaro gėlojo požeminio vandens ištekliai, plačiai Lietuvoje naudojami vandeniui tiekti. Gėlojo vandens gavybos patirtis. l lentelė. Gėlojo požeminio vandens gavyba Lietuvoje 1989 metais (V. Juodkazis, 1990) Vandens tiekimo forma Eksploatuojamų gręžtinių šulinių skaičius, vnt. Vandens gavyba, tūkst. m3/parą Centralizuota 1 206 998 Decentralizuota - iš viso: žinybinė-ūkio subjektų žemės ūkis 10450 2229 8221 388 141 247 Iš viso 11 656 1 386 Gėlojo vandens ištekliai. Gėlasis požeminis vanduo aptinkamas viršutinėje artezinio baseino dalyje. Lietuvoje gėlojo van­dens (iki l g druskų litre) zonos storis kinta nuo 50-100 m dabartinio reljefo žemumose ir didžiųjų upių slėniuose iki 350-400 m - aukštumose. Nepaisant problemų, susijusių su eksploatuojamų telkinių požeminio vandens kokybe, jo neatiti­kimu kai kuriems geriamojo vandens standarto reikalavimams, išteklių požiūriu gėlojo vandens turi­me pakankamai. Jo užteks ir ateičiai (2 lentelė). 2 lentelė. Lietuvos požeminio vandens eksploataciniai ištekliai ir jų naudojimas, tūkst. m 3/ parą Vandens ištekliai Prognozuojamas vandens poreikis 2010 m. Dabartinė vandens gavyba gamtiniai eksploataciniai prognoziniai išžvalgyti miestams žemės ūkiui iš viso 13000 3200 1 972 1 500 800 2300 1 000 - 1 200 Vandens kokybė ir jos kaita. Požeminio vandens kokybė visuomet susijusi su jo naudotojiška paskirtimi. Geriamasis vanduo turi atitikti valstybinio standarto reikalavimus. Gėlojo požeminio vandens fizinių savybių ir atskirų ingredientų koncentracijų neatitikimą normai lemia du veiksniai: gamtiniai, formuojantys požeminio vandens sudėtį natūraliomis sąlygomis; antropogeniniai - visuomet susiję su vienokia ar kitokia tarša. Vanduo - palanki terpė mikroorganizmams. Todėl ir požeminiame vandenyje, ypač ten, kur ryšys su užterštu paviršiniu vandeniu itin geras, kartais gausu mikroorganizmų, tarp jų ir patogeninių, užkrečiamas ligas sukeliančių bakterijų. Pastarųjų metų šachtinių šulinių vandens mikrobiologinių tyrimų rezultatai, kuriuos atlieka Sveikatos apsaugos ministerijos tarnybos, nėra apibendrinti ir skelbti. Todėl naudotasi ankstyvesne informacija (4 lentelė) (V. Juodkazis, 1990). Šachtinių šulinių vandens mikrobiologinės kontrolės duomenys 4 lentelė Metai Tirtų mėginių skaičius, vnt. Neatitiko standartų reikalavimų mėginių skaičius, vnt. % 1986 8334 2975 35,7 1987 6 167 1 585 25,7 1988 16370 4182 25,7 1989 10127 4142 40,9 Rezultatai rodo, kad daugumos šachtinių šulinių (25-40%) vanduo bakteriologiniu požiūriu netin­kamas naudoti. Miestuose centralizuotai tiekiamo vandens kokybė paprastai yra daug geresnė ir atitinka standarto reikalavimus - bendras mikroorganizmų kiekis neviršija 100 vnt. viename mililitre, o koliforminių bakterijų - ne daugiau kaip 3 viename litre vandens. Apibendrinant straipsnyje pateiktus duomenis galima padaryti kai kurias išvadas: - Lietuva yra turtinga gėlojo požeminio vandens ištekliais, kurie sudaro apie 3,2 mln. m3 per parą. - Per pastaruosius 25-30 metų palaipsniui intensyvėję paviršiaus taršos procesai neaplenkė ir požemio - Dėl minėtų priežasčių nuolat blogėjant vandens kokybei, iškyla būtinybė centralizuotai miestuose tiekiamą vandenį gerinti - šalinti iš jo organinę medžiagą, geležį ir manganą, sieros vandenilį, kai kuriais atvejais vandenį minkštinti ir t.t. - Geriamojo požeminio vandens analizė rodo, kad miestuose centralizuotai tiekiamo vandens kokybė, nepaisant kai kurių jo trūkumų, yra daug geresnė nei šachtinių šulinių Vandens atsargas reikia racionaliai naudoti: požeminio vandens imti tiktai tiek, kiek jo gali natūraliai pasipildyti, kitaip jo atsargos gali greitai išsekti. Požeminiai vandenys vartotini tik gėri­mui, o pramonei — tik tais atvejais, kai technologiniam procesui reikia labai švaraus vandens. Įstatymai draudžia var­toti požeminį vandenį pramonei. Mies­tuose turi būti dubliuoto vandentiekio sistemos; buitiniams gyventojų porei­kiams imamas požeminis vanduo, o gamybos technologijai — iš atvirų šal­tinių. Pramonės vandentiekiai, tiekiantys paviršinį vandenį, veikia Vilniuje, Kau­ne, Panevėžyje, Klaipėdoje, Alytuje, Ma­rijampolėje, Mažeikiuose. Nutekamųjų vandenų valymo metodai ir savaiminis vandens apsivalymas. Visos priemonės vandeniui apsaugo­ti nuo užteršimo skirstomos į tris gru­pes: • savaiminio apsivalymo aktyvinimas, • patenkančių į atvirus telkinius užterštų nutekamųjų vandenų kiekio mažinimas, • jų užterštumo reguliavimas. Labiau priimtini hidrotechninėje sta­tyboje inžineriniai-biologiniai metodai: upes reguliuoti atsižvelgiant į gamtinius, hidrologinius, ekologinius, geobotaninius jų slėnių ypatumus, išsaugoti vingru­mą, palikti esamus krantų želdinius ir juos papildyti. Gyvenvietėse, kuriose yra daug as­faltuotų plotų, teršalai su lietaus vande­niu greičiau suplūsta į atvirus telkinius. Dėl to miestuose turi būti lietaus kanali­zacija su atskirais valymo įrengimais. Pramonės ir buities nutekamieji vandenys valomi mechaniniu, biologiniu ir cheminiu būdu. Mechaniniu valymu (filtravimu, nu­sodinimu, nugraibymu ir kitais būdais) pašalinamos kietos plūduriuojančios ir ištirpusios dalelės. Tai pirmasis valymo etapas, be jo neįmanomas biologinis ir cheminis valymas. Antroje valy­mo fazėje (biologinis valymas) naudoja­mi aerotenkai ir biofiltrai, kuriuose spe­cialūs mikroorganizmai suskaido ža­lingus cheminius junginius į elementa­rias, gamtines, augmenijos įsisavinamas formas. Biologinio valymo trūkumas tas, kad jis nepakankamai veiksmingai išskiria biogenines medžiagas (fosfatus, nitratus). Dėl to vis daugiau reikšmės skiriama cheminio valymo metodams distiliacijai, chloravimui, absorbcijai ir kt.), kurie tuo požiūriu yra veiksminges­ni. Kokį būdą pasirinkti, priklauso nuo pramonės įmonės nutekamuose vandeny­se esančių teršalų. Kai gruntas laidus vandeniui, vieta lygi (aikštelės nuolydis ne didesnis kaip 0,02) ir nėra pavojaus užteršti požemi­nius vandenis, galima įrengti filtracijos laukus. Jų pajėgumas priklauso nuo grunto savybių: lengvuose priemoliuo­se — 55—100 m3 /ha, priesmėliuose — 80-150, smėliuose - 120-250 m3 /ha per parą [SN ir T 11-32-74]. 8. Dirvožemis ir jo apsauga Dirvožemis svarbus objektas žemės ūkyje, miškams, čia augantys augalai yra gamybos priemonė. Kuo derlingesnis dirvožemis, tuo vertingesnis. LT dirvožemio susidarymo procesas 10 000 metų vyksta po ledynų. 1 cm dorvožemio sluoksnis susidaro per 1000 metų. Pirmas žemės įstatymas išleistas 1977 m. LT žemės fondą sudaro 6 530 000 ha. Šio fondo naudojama 60  žemės ūkyje. Miškai 30 . O likę 10  užima miestai, keliai ir kaimai. 1 km2 gyvena ~ 40 gyventoju, žemė respublikoje naudojama intencyviai. Šiuo metu nusausinta ~ 2,5 mln ha. Daug priklauso dirvožemio derlingumas nuo humuso kiekio, vandens, reljefo, apšvietimo. Dirvožemis turi natūraliu ir dirbtiniu būdų suteikta derlingumą. Dirvožemio susidarymą lemia geologiniai procesai kai susidariusias uolienos yra ardomos gamtinio proceso. Jo eigoje dirvodarinė uoliena persiformavo į naują gamtos kūną dirvožemį. Dirvožemio geologinius ir dirvodaras procesų produktas, susidaręs per daug metų veikiant šiems faktoriams: 1. Dirvodarinės uolienos 2. Klimatui 3. Reljefui 4. Biologiniam faktoriui 5. Dirvižemio humusui 6. Žmogaus gamybinei veiklai. Dirvodarinė uoliena - tai medžiagos iš kurios susidarė dirvožemis. Jos skirtos į morenines nuogulas, įvairias sąnašas ir nuosėdas, aliuvines sąnašas, eolines sąnašas ( vėjo sineštos), orgonogenines nuogulas. Klimatas – pagrindinis dirvožemį formuojantis faktorius: krituliai, temperatūra, vėjas, saulė, radijacija. Visą tai ardo uolienas ir skatina biologinius procesus. Reljefas sąlygoja dirvodarinių uolienų formaciją, pasiskirstymą, perskirsto atmosferinius klimatus. LT paviršių sudaro pajūio žemuma: 1. Žemaičių aukštuma 2. Vidurio žemuma 3. Baltijos aukštuma 4. Pietryčių lyguma 5. Medininkų aukštuma. Biologinis faktorius. Dirvožemyje gyvena didelis kiekis mikroorganizmų, kurie ardo organines medžiagas kol būna prieinama augalams. Augalai savo šaknimis varsto dirvožemį. Prasiskverbia iki pirminės uolienos ir chuminėmis rūgštimis ardo. Tokiu budu sukuriamos organinės medžiagos, kurios leidžia apsigyventi lepiasniems augalams. Jie toliau ardo uolienas ir kuria dirvožemio sluoksnį. Daug reikšmės turi chlorofitiniai augalai, jų kombinacija su subechlorofiniais. LT dirvožemių klasifikacija: • Jauriniai 50 • Velėniniai – karboniniai 10 • Jauriniai – pelkiniai 16 • Velėniniai – glėjiniai 18 • Pelkiniai 5 • Aliuvinai 1 LT 50 dirvos yra jauriniai, mažai humusingi, rūgštūs, nedidelio derlingumo. Velėniniai 10 derlingi. Jauriniai pelkiniai 16 nelabai derlingi. Velėniai glėjiniai 18, pelkiniai 5 (sausinamos, kultūrinamos). Aliuviniai 1 derlingi upių slėniuose. LT dirvožemis kenčia nuo erozijos. 3 erozijų formos: Vėjo, vandens, mechaninė. Vandens erozija paplitusi banguoto, kalvoto reljefo teritorijose, kada vanduo šlaitais teka žemyn, neša organines medžiagas į apačią ir išplauna didesnius ar mažesnius griovius. Vandens erozija apima 36 kalvotų teritorijų. Kartu su vandens erozija vyksta cheminė, kurios procese vanduo iš dirvožemio išplauna chemines medžiagas, kartu ir karbonatus, nuo to rūgštėja dirvožemis. Vėjo erozija, kai nuardomas viršutinis derlingas sluoksnis. Ji vyksta esant sąlygoms: • Lygus dirvos paviršius • Lengvos detalės • Stiprūs vyraujantys vėjai • Dideli masyvai • Mažai laukų apsauginių želdynių Vėjo erozijos metu derlingas sluoksnis nunešamas į pakelės griovius. Mechaninė erozija – tai procesas, kai žemės dirbimo mašinos turi įtakos derlingą dirvos sluoksnį nuo kalvų nustumti į papėdę. Erozijos metu nuardomas derlingas A ir A1 dirvos sluoksniai. Erozijai įsisenėjus pakenkiami ir gylesni genetiniai horizontai A2, B1, B2, C. Silpnai nuardyti dirvožemio A1 horizontai: • Vidutiniška erozija A2,B1 • Stipti erozija B2 Erozijos paveikta Trakų r., Vilniaus r., Zarasų r. Antierozinės priemonės: • Sėjomainos, agrochenimės ( tręšimas, kalkinimas) • Stačių šlaitų apsodinimas krūmais. Erozija sukeliama pajūrio kopuose. Žmonės eina skersai kopas išmindo žolinius augalus, sunaikina velėna ir vyraujantis vakarų vėjai smėlį neša į užkopes, lygumą, pamiškes, pievas. Kovojama: didinti apsaugines kopas, bežolinius augalų plotus apdengti žabų klojimais, pinti žabų tvoreles, sėti ir sodinti pajūrio žoleles, kurios atlaiko mindymą, sausras ir sulaiko vėjų nešama smėlį. Dėl šios priežasties pajūris turi būti zonuojamas kiek ir kur gali lankytis poilsiautojai. Dirvožemio susidarymas yra ilgas ir sudėtingas procesas, kurį są­lygoja visas kompleksas gamtinių ir antropogeninių dirvodaros veiks­nių. a) Gamtiniai dirvodaros veiksniai paprastai yra skirstomi į tris pagrin­dines veiksnių grupes: •fiziniai dirvodaros veiksniai - vėjas, krituliai, temperatūros svy­ravimai; • cheminiai dirvodaros veiksniai-tirpinimas, hidrolizė, hidratacija, oksidacija ir kt.; • biologiniai veiksniai — mikroorganizmų, augalų, aukštesniųjų gy­vūnų veikla. Ant besiformuojančios dirvos pradėjus augti augalams, iš pradžių kerpėms ir samanoms, o po to ir aukštesniesiems, prasideda kitas svambus dirvodaros etapas - humifikacija. Humuso susidarymas - sudėtingas biocheminis procesas, kurio metu iš augalų liekanų susidaro organinių junginių kompleksas iš dalies susijungęs su dirvožemio mineraline dalimi. Humuso pagrindą sudaro burninės rūgštys - didelio molekulinio svorio organiniai junginiai turin­tys daug azoto. Skirtingose gamtinėse sąlygose humusinio horizonto storis svyruoja nuo 5 iki 70 cm storio. Jame sukaupiamos organinių medžiagų atsargos turinčios daug augalams reikalingų maisto medžiagų. Pagal išplaunamų medžiagų ir vykstančių cheminių reakcijų pobūdį dažniausiai yra skiriami tokie išplovimo proce­so tipai: • dekarbonizacija ir dekalcifikacija, tai kalcio ir magnio druskų, daugiausia karbonatų, išplovimas iš paviršinio dirvožemio sluoksnio. Šis procesas dar labiau suaktyvėja dėl rūgščiųjų lietų poveikio. Dėl šių pro­cesų mažėja dirvožemio pasotinimas bazėmis, padidėja rūgštingumas, slopinama dirvožemio mikroorganizmų veikla, susidaro palankios sąly­gos išmolėjimo procesui. • Išmolėjimas (lesivažas), tai molio dalelių išplovimas iš viršutinio dirvožemio sluoksnio į gilesnius. Dėl to vyksta dirvožemio profilio diferenciacija ne tik pagal cheminę, bet ir pagal mechaninę sudėtį ir viršuti­niojo sluoksnio mechaninė sudėtis lengvėja, o žemesniojo sunkėja. • Jaurėjimas, tai specifinis išplovimo procesas kai dėl rūgščių po­veikio molio dalelės, jas išplaunant dar ir chemiškai suardomos. Šis procesas intensyviausiai vyksta vėsaus ir drėgno klimato zonose po spyg­liuočių miškų danga. Būdingas nujaurėjusių dirvožemių požymis yra leng­vos mechaninės sudėties, balkšvos pelenų spalvos viršutinis mineralinis dirvožemio horizontas. b) Antropogeniniai dirvodaros veiksniai paspartina gamtinius dirvodaros procesus ir didina dirvožemio derlingumą. Faktiškai beveik visus antropogeninius dirvodaros veiksnius galima suskirstyti į dvi grupes: • dirvožemio purenimas; • dirvožemio tręšimas. Dirvožemio gerinimas. Sparčiai didėjant žmonių skaičiui žemėje, vienu iš pagrindinių žmonijos uždavinių tapo dirvožemio derlingumo didinimas. Šiuolaikinė žemdirbystė grindžiama gamybos mechanizavimu ir che­mizavimu. Mineralinės trąšos, viena iš pagrindinių šiuolaikinių dirvože­mio derlingumo didinimo priemonių. Dirvožemio gerinimui, be minėtų agrotechninių priemonių naudo­jamos ir specialios priemonės, kurios apibendrintai vadinamos dirvo­žemio melioracija. Tai dirvožemio sausinimas, kalkinimas, drėkinimas. Siauresniąja prasme melioracija paprastai suprantama kaip dirvų sausi­nimas. Tačiau tokia totalinė sausinamoji melioracija sukėlė ir nemažai ap­linkos problemų. Vykdant sausinimo darbus su tiems laikams būdingu užmoju, ne melioracija buvo taikoma prie gana margo ir fragmentiško Lietuvos kraštovaizdžio, o kraštovaizdis buvo derinamas prie ergonomi­nių melioracijos ir žemės ūkio poreikių. Realizuojant Lietuvos sąlygoms nepritaikytus stambaus masto melioracijos projektus, buvo iškirsta de­šimtys tūkstančių hektarų nedidelių, bet svarbią ekologinę reikšmę tu­rinčių miškelių ištiesintos ir kanalais paverstos beveik 80 % mažųjų Lietuvos upių, nukelta per 115 tūkstančių vienkiemių ir sunaikinti so­dybų želdiniai. Nemažoje Lietuvos dalyje įsivyravo 20—50 km2 melio­ruotos plynės, primenančios stepių kraštovaizdį. Tai padarė ne tik di­džiulę žalą Lietuvos kraštovaizdžiui, bet ir sumažino šių teritorijų ekolo­ginį stabilumą, suaktyvino vandens ir vėjo erozijos procesus. Dirvožemio kalkinimas yra efektyvi rūgščių dirvožemių gerinimo priemonė. Pakalkinus rūgščius dirvožemius pagerėja jų agrocheminės savybės, suaktyvėja mikroorganizmų veikla, pagerėja maisto medžiagų įsisavinimas. Kadangi Lietuvoje sąlyginai rūgštūs dirvožemiai (pH ilgėja aplinkos problemų trukmė (nuo trumpalaikių link ilgalaikių) => keičiasi taršos pobūdis (nuo taškinės link išsklaidytos) => keičiasi poveikio pobūdis (nuo paprasto tiesioginio link sudėtingo netiesioginio). Pagrindiniai gamtiniai aplinkos taršos šaltiniai yra šie: • ugnikalnių išsiveržimai; • miškų gaisrai; • negyvos organinės medžiagos puvimo procesai; • mineralinių ir organinių medžiagų išplovimas iš dirvožemio; • gamtinė dirvožemio erozija; • krituliai; • jūra. Ugnikalnių išsiveržimo metu į aplinką patenka didžiuliai dulkių, sie­ros dioksido ir kitų sieros junginių, anglies ir azoto oksidų kiekiai. Kartu su šiais pagrindiniais teršalais veikiantys ugnikalniai išmeta į aplinką ne­mažus įvairių sunkiųjų metalų ir kitų toksiškų elementų bei junginių kie­kius. Miško gaisrų metu taipogi į aplinką patenka dideli anglies ir azoto oksidų kiekiai, tačiau be šių neorganinių medžiagų, degant miškams į aplinką patenka ir nemaži įvairių organinių junginių, visų pirma policiklinių aromatinių angliavandenilių, kiekiai. Pūvant negyvai organinei medžiagai aerobinėmis sąlygomis į at­mosferą grįžta didžiuliai augalų fotosintezės metu asimiliuoto anglies dvi­deginio kiekiai, o puvinio procesui vykstant anaerobinėmis sąlygomis (pelkės) į orą patenka daug metano. Be metano, kaip anaerobinio orga­ninių medžiagų irimo produktas, į orą patenka ir tam tikri vandenilio sulfido bei kitų redukuotų sieros junginių kiekiai. Mineralizuojantis žu­vusiems vandens augalams ar jų dalims vandens telkiniuose susidaro įvairūs mineraliniai azoto junginiai, kurie skatina natūralius šių vandens telkinių eutrofikacijos procesus. Natūraliai vykstantis mineralinių ir organinių maisto medžiagų iš­plovimas (amonis, nitratai, humuso rūgštys ir kt.) iš dirvožemio į pavir­šinius vandens telkinius taipogi skatina vandens telkinių eutrofikaciją. Prie paviršinių vandens telkinių eutrofikacijos prisideda ir dirvožemio erozijos procesai, kurių metu į vandens telkinius patenka ir mažiau tir­pios mineralinės medžiagos (fosfatai). Dėl uolienų ir dirvos erozijos į orą ir vandens telkimus patenka ir tam tikri sunkiųjų metalų kiekiai. Su krituliais į vandens telkinius natūraliai patenka tam tikri kiekiai makroelementų, patekusių į orą aukščiau minėtų natūralių procesų (ugnikalnių išsiveržimai, miškų gaisrai) metu, kas taipogi skatina jų eutrofikacijos procesus. Jūros kaip natūralaus taršos šaltinio poveikis yra gana specifinis. Siaučiant stipriems vėjams dėl didelio bangavimo į orą su vandens pur­slais patenka nemaži kiekiai jūros druskų, daugiausia chloridų, kurie su oro srautais aerozolių pavidalų nukeliauja dešimtis, o kartais ir šimtus kilometrų. Todėl iki šimto ir daugiau kilometrų nuo jūros krituliuose aptinkami padidinti chloro jonų kiekiai, dėl ko ir kritulių rūgštingumas yra didesnis. Be pagrindinių jūros druskų jonų (chloras, sulfatas, natris), iš jūros į orą patenka ir tam tikri kiekiai aromatinių angliavandenilių ir net sunkiųjų metalų. Antropogeniniai taršos šaltiniai. Antropogeniniai taršos šaltiniai visų pirma yra skirstomi į dvi stam­bias grupes: * Stacionarūs taršos šaltiniai yra įvairūs pramonės, energetikos, že­mės ūkio, buitiniai ir kiti objektai, kurių veikla vietos atžvilgiu yra fik­suota. * Mobilūs taršos šaltiniai yra transporto priemonės - automobiliai, traukiniai, lėktuvai, laivai ir pan. Mobilūs taršos šaltiniai daugiausia teršia orą ir jų emisija paprastai sudaro daugiau nei pusę visų antropogeninės emisijos į orą. Tačiau vandens transportas yra svarbus ir vandens teršė­jas, jau nekalbant apie didžiulius naftą gabenančius krovininius laivus ir gana dažnokai pasitaikančias jų avarijas. Skirtingų aplinkos komponentų pagrindiniai taršos šaltiniai yra gana skirtingi. Orą daugiausia teršia transporto, energetikos ir pramonės sektoriai. Šių trijų sektorių emisija sudaro per 95% bendros antropoge­ninės emisijos. Pažymėtina, kad organinio kuro deginimas sąlygoja apie 90% bendros antropogeninės oro taršos. Tuo tarpu vandenį daugiausia teršia buitinis, žemės ūkio ir pramo­nės sektoriai. Buitinių taršos šaltinių (gyvenamieji namai, municipaliniai objektai) užteršto vandens nuotekos paprastai sudaro apie pusę viso nuo­tekų kiekio. Pagrindinę žemės ūkio sektoriaus lokalių taršos šaltinių dalį sudaro periodiškos žuvininkystės tvenkinių nuotekos. Pramonės objek­tų nuotekos išsivysčiusiose šalyse paprastai sudaro apie 25% užteršto vandens nuotekų. Tačiau pramonės įmonių nuotekos dažniausiai yra daug toksiškesnės nei buitinės ar žemės ūkio nuotekos, todėl jų neigia­mas poveikis gyvajai gamtai ir žmogui yra santykinai didesnis nei jų kiekis. Nors antropogeninė aplinkos tarša vystantis civilizacijai visą laiką augo ir tik nuo XX a. septintojo dešimtmečio pradėjo mažėti, tačiau palyginus su gamtiniais aplinkos teršimo mastais, žmo­gaus veiklos sąlygojama tarša sudaro palyginti nedidelę dalį. Pavyz­džiui, Jungtinių tautų (UNEP) 1990 metų duomenimis bendra pasaulinė teršiančių medžiagų emisija į orą sudarė apie 2 mlrd. t per me­tus, o antropogeninė emisija tik kiek daugiau nei 0,4 milijardo tonų, tai yra tik truputį daugiau nei penktadalį bendrų emisijų. Tačiau būtent antropogeninės emisijos kelia didžiausią pavojų gyvajai gamtai ir žmogui. Taip yra dėl keleto priežasčių. • Kai kurių medžiagų antropogeninė emisija jau gerokai viršija gamtinę. Apibendrinus įvairių šaltinių duomenis matyti, kad antropogeninė sieros emisija viršija gamtinę apie du kartus, o antropogeninė azoto emisija - apie tris kartus. • Dėl mokslo ir technikos, bei technologijų vystymosi sukuriama tūkstančiai naujų medžiagų, dalis kurių yra nepalyginamai toksiškesnės nei gamtinės medžiagos ir patekusios į aplinką sukelia didžiulį pavojų. •Antropogeninė tarša daugiausia koncentruojasi būtent ten, kur gyvena žmonės, todėl būtent didžiuosiuose miestuose turime daugiausia aplinkos problemų. Pagal taršos šaltinių mastą paprastai yra skiriami du taršos šaltinių tipai: • lokalūs (vietiniai) taršos šaltiniai; • pasklidosios taršos šaltiniai. Principinis skirtumas tarp šių taršos šaltinių yra tas, kad tolstant nuo lokalaus taršos šaltinio pastebimas akivaizdus aplinkos užterštumo mažėjimas, o pasklidosios taršos šaltiniai paprastai apima didelę teritoriją ir visa ši teritorija yra užtešiama sąlyginai vienodai. Tipingi lokalių taršos šaltinių pavyzdžiai yra pramonės ir energetikos įmonių kaminai, buitinių ar pramoninių nuotekų išleistuvai, gyvulių fermos, trąšų sandėliai, są­vartynai. Tačiau lokaliais taršos šaltiniais paprastai yra laikomi ne tik atskiri pramonės, energetikos, žemės ūkio ar municipaliniai objektai, bet ir miestai ar pramonės centrai. Svarbiausi išsklaidytosios taršos šal­tiniai yra rūgštieji lietūs ir žemės ūkio naudmenos, tiksliau sakant iš jų išplaunamos trąšos ir toksiškos cheminės medžiagos, pavyz­džiui, pesticidai. Tam tikri sunkumai skirstant taršos šaltinius į vietinius ir išsklaidy­tuosius, iškyla mobilių taršos šaltinių atžvilgiu. Kadangi kelių tinklas ap­ima plačias teritorijas, kai kada transporto sektorius priskiriamas prie išsklaidytų taršos šaltinių. Tačiau atsižvelgiant į tai, kad tolstant nuo au­tokelių ar geležinkelių aplinkos teršimas akivaizdžiai mažėja, kas yra pa­grindinis lokalaus taršos šaltinio požymis, mes transportą priskirsime prie linijinių lokalių taršos šaltinių. Į lokalius ir išsklaidytuosius taršos šaltinius gali būti skirstomi ne tik antropogeniniai, bet ir gamtiniai taršos šaltiniai. Tipingi lokalūs gamtiniai taršos šaltiniai yra ugnikalniai. Prie lokalių gamtinių taršos šaltinių taipogi priskirtini miškų gaisrai, o visi kiti aukščiau nurodyti gamtiniai aplinkos taršos šaltiniai priklausytų išsklaidytų taršos šaltinių kategorijai. Pramonė ir energetika teršia orą sieros dioksidu. Daug sieros Lietuva gauna ir iš kitų šalių dėl tolimųjų pernašų. Vyraujantys pietvakarių vėjai daugiausia teršalų į Lietuvą atneša iš Centrinės ir Vakarų Europos. Aplinkinių valstybių metiniai sieros srautai į Lietuvą sudaro 77 tūkst. tonų, redukuoto ir parūgštinto azoto - 51 tūkst. tonų, o pačios Lietuvos tarša sudaro tik 22 ir 24 tūkst. tonų, arba 21-32%. Priemonės prieš pramonės taršą. Prie­monės oro baseino užterštumui sumažin­ti realizuojamos tobulinant technologiją pačiose įmonėse ir teritorijos bei miestų planavimo (urbanistiniais) sprendimais. Ekologinis gamybos technologijos to­bulinimo uždavinys yra likviduoti ap­linką teršiančias atliekas čia pat vietoje ir užkirsti kelią joms pasklisti atmosfero­je. Efektingas būdas patenkančių į orą junginių žalingumui sumažinti yra tin­kamos organinio kuro rūšies ir jo koky­bės parinkimas. Daugelyje išsivysčiusių šalių kontroliuojama kuro cheminė sudė­tis, jame esančių ypač pavojingų sieros ir švino priemaišų kiekis (draudžiama deginti kurą, kuriame yra daugiau kaip 1% sieros junginių). Mažiausiai sieros dioksido ir kitų nuodingų degimo pro­duktų turi dujos, daugiausia teršiamas oras deginant naftą, mazutą ir akmens anglį. Technologijos procesų tobulinimo būdai: uždarų ciklų ir gamybos be atlie­kų arba su labai mažais jų kiekiais die­gimas, įrengimų hermetizavimas. Išski­riamų dujų ir dulkių fizinis bei cheminis valymas sumažina patenkančių į orą prie­maišų kiekį. Lietuvos pramonės įmonėse naudojami ciklonai, filtrai, „šlapias",-terminis ir termokatalitinis dulkių ir du­jų valymas. Lietuvos pramonėje daugiausia naudo­jami ciklonai (60% visų valymo įrengi­mų) ir filtrai. Surinktos smulkios medžia­gų dalelės perdirbamos į naudingas liaudies ūkiui medžiagas arba pusfabri­kačius. Antai Gamybiniame susivieni­jime „Akmenės cementas" įtaisyti fil­trai sugaudo didžiąją dalį cemento dul­kių, kurios anksčiau patekdavo į orą ir nusėsdavo gretimose teritorijose. Gauta dviguba nauda: surinktos dalelės perdir­bamos į papildomą produkciją, o svar­biausia, oras apie cemento gamyklą tapo švaresnis. Praktikoje dažniausiai naudojama pa­syvi priemonė — statomi aukšti kaminai. Šitokiu būdu nesumažinama išmetamų į orą kenksmingų dalelių, tiktai jos pakeliamos iš pažemio oro sluoksnio į aukštesnį ir išsklaidomos toliau nuo tar­šos židinio bei didesnėje teritorijoje. Daugiausia priemaišų iškrenta teritori­joje, nutolusioje per 10 — 40 kamino aukščių. Kiekvienos statomos arba rekons­truojamos įmonės projekte turi būti numatytas kompleksas priemonių, ga­rantuojančių oro baseino švarą eksploa­tavimo metu. Įmonėse turi būti nuola­tos kontroliuojama ir stebima, kad ža­lingų medžiagų koncentracija išskiria­mose dulkėse ir dujose neviršytų leistinų normų. Ypač griežta kontrolė turi būti tuose pramonės rajonuose ir mazguose, kur į atmosferą patenka daug dūmų, dulkių, o klimato sąlygos yra nepalan­kios. Tokiais atvejais ruošiami specia­lių priemonių planai nuodingoms išsky­roms atmosferoje sumažinti ir kontroliuoti ištikus ypač pavojingoms meteoro­loginėms situacijoms. Remiamasi nuo­latinių meteorologinių stebėjimų metu surinktais duomenimis apie išmetamų nuodingųjų medžiagų parametrus ir at­mosferos užterštumą. Įmonėse numato­mos priemonės, kurių reikia imtis sutri­kus technologiniams procesams ar išti­kus avarijai. Dabar transporto taršos dalis labai išaugo. 2000 metais Lietuvoje buvo užregistruota 1,1 mln. lengvųjų automobilių. Didžioji dauguma jų yra iš Vakarų atkeliavę „technikos invalidai", teršiantys orą anglies monoksidu, anglies dioksidu, angliavandeniliais (tarp jų stipriausias kancerogenas -benz(a)pirenas), azoto oksidais (NOX), sieros dioksidu ir metano junginiais. Techniškai tvarkingi ir ekologinį kurą naudojantys automobiliai sudaro tik 1,5% viso transporto kiekio. Azoto oksidais ir angliavandeniliais užterštoje aplinkoje, veikiant saulės šviesai, susidaro pažemio ozonas - labai pavojingas teršalas. [36] Mies­tuose, kuriuose labai išplitusi automobilizacija, svarbiausias oro teršėjas yra auto­mobilių vidaus degimo varikliai. Vilniu­je automobiliai išmeta 71,4% visų į orą patenkančių kenksmingų medžiagų, vie­nam gyventojui per metus tenka 111 kg autotransporto teršalų. Šiuo požiūriu mūsų sostinė „nenusileidžia" išsivysčiu­sių Vakarų šalių miestams, kurie daug labiau perpildyti automobilių. Benzinu varomi vidaus degimo varik­liai išskiria anglies, azoto, sieros ir švino junginius, angliavandenilius. Ypač žalin­gi žmonių sveikatai yra švino junginiai. Žalingų vidaus degimo variklių iš­skiriamų medžiagų kiekis ir jų toksiš­kumas priklauso nuo variklio techninės būklės, darbo režimo, kuro rūšies, kelio važiuojamosios dalies dangos. Nesuregu­liuota degimo sistema ne tik mažina varik­lio darbingumą, bet ir neleidžia visiškai sudegti kurui, gali net iki 10—15 kartų padidėti toksinių medžiagų išmetimas. Daugiausia oras teršiamas starto metu, stabdant ir lėtai važiuojant. Nustatyta, kad pradėjus automobiliui judėti iš vietos oro teršimas yra 50 kartų didesnis už bendrąjį vidutinį. Taigi pavojingiausi taršos židiniai yra gatvių sankryžos. Atkarpose tarp sankryžų labiausiai oras teršiamas tada, kai mašinos juda ne didesniu kaip 30 km/h greičiu; padidė­jus greičiui iki 90 km/h, sunaudojama mažiau kuro ir išskiriama dvigubai ma­žiau aplinką teršiančių medžiagų. Vartojamas vidaus degimo varik­liams kuras turi sieros ir švino priemai­šų. Žalingi žmogaus sveikatai švino junginiai, deja, sąmoningai įterpiami į benziną, kad padidėtų jo „gamybinis efektyvumas". Nustatyta, jog vienas są­lyginis automobilis per metus išskiria l kg švino; pusė jo tuojau nusėda pake­lėse, likusios dalelės pasklinda ore ir tik po kiek laiko su lietumi ar sniegu patenka į dirvą, o iš jos per augalus — į žmogaus organizmą. 75 — 95% pate­kusio į organizmą švino susikaupia au­diniuose ir žaloja smegenis bei inkstus, ypač kenkia mažų vaikų vystymuisi, padidina kraujo spaudimą suaugusiems. Žinant, kaip autotransportas neigia­mai veikia aplinką, galima parinkti tin­kamas priemones jo žalai sumažinti. Jas visas galima skirti į tris grupes: technologines, urbanistines ir organizacines. 1) Technologines. Radikaliausia technologinė oro tar­šos mažinimo priemonė yra pakeisti vidaus degimo variklius elektriniais va­rikliais. Šia kryptimi paskutiniais dešimt­mečiais daroma nemažai bandymų, ta­čiau rezultatai dar nėra tokie sėkmingi, kad būtų galima pradėti masinę elektri­nių variklių gamybą. Efektinga priemonė yra vartoti automobilių kurą su kuo mažesnėmis sieros ir švino priemaišo­mis. Vartojant kaip kurą dujas, į aplin­ką taip pat išmetama mažiau sveikatai žalingų medžiagų. Antai benziną pakei­tus dyzeliniu kuru, išmetamų priemaišų sumažėja dvigubai. Daugelyje užsienio šalių vidaus degimo varikliams varto­jamas kuras yra tikrinamas, nustatytos leistinos žalingų priemaišų normos, ne­vartojamas benzinas su švino priemaišo­mis, pardavinėjami automobiliai su įmon­tuotais katalitiniais konvektoriais, kurie pašalina 90% CO, sumažina išmetamose dujose azoto oksidų, angliavandenilių. Paprasčiausias būdas taršai mažinti — gerai sureguliuoti vidaus degimo varik­lius, o tai jau kiekvieno ūkio ir individua­laus automobilio savininko pareiga. 2) Urbanistinės priemonės taikomos pro­jektuojant transporto magistrales, gat­ves, aikštes, zonuojant miesto teritoriją. Kadangi tarša sumažėja greičiau važiuo­jant, tikslinga įrengti daugiau greitkelių, mažinti sankryžų skaičių, didinti jų pra­laidumą, žinoma, jeigu šios priemonės nesumažina eismo saugumo. Nuo užteršto oro daugiausia kenčia tie miesto žmonės, kurie gyvena greta magistrali­nių gatvių arba jose vaikšto. Dėl to in­tensyvaus autotransporto juostos izoliuo­jamos nuo pėstiesiems skirtų šaligatvių, takų ir aikščių želdinių juostomis (ne siauresnėmis kaip 5 m), pėsčiųjų zonos įrengiamos atokiau nuo intensyvaus eis­mo magistralių. Gyvenamuose rajonuo­se tarp pastatų ir magistralinių gatvių važiuojamųjų dalių paliekami tam tikri ruožai, kurie apželdinami medžiais ir krūmais. Visuomeniniai pastatai, kurių lankytojai ilgesnį laiką būna atvirame ore, ypač mokyklos, vaikų darželiai ir stovyklos, neturėtų būti statomi greta intensyvaus eismo gatvių. Mažose gyven­vietėse oro užterštumas sumažėja įren­gus apvažiuojamuosius kelius, o miestų gyvenamieji rajonai bus mažiau užteršti, kai magistralės bus tiesiamos per rajonus, kuriuose mažai nuolatinių gyventojų (pra­monės, sandėlių teritorijos). Magistra­linių gatvių tinklui ekologizuoti taikomos urbanistinės priemonės ne tik padeda pa­laikyti oro baseino švarą, bet ir apsaugo nuo transporto keliamo triukšmo. Kartais būna ir priešingų situacijų, pavyzdžiui, iškasomis ir slėniais nutiesus gatves, apsaugomi gretimi gyvenamieji rajonai nuo triukšmo, bet tokiose gat­vėse žalingų sveikatai dalelių koncentracija žymiai didesnė ir jos ilgiau neišsis­klaido, negu lygiu reljefu nutiestose gat­vėse. Ekologiškai pagrįstas transporto magistralių tinklo sprendimas bus tik kompleksiškai įvertinus laukiamas oro taršos ir triukšmo sklidimo pasekmes. 3) Organizacinės priemonės yra eismo reguliavimas ir transporto priemonių parinkimas. Visuomeninis transportas ekologiniu požiūriu turi daugiau privalu­mų už individualų, nes suvartoja žymiai mažiau kuro ir išskiria mažiau žalingų medžiagų vienam keleiviui pervežti. Tro­leibusams, tramvajams, metro ir kitoms elektra varomoms susisiekimo priemo­nėms visai nereikalingas orą teršiantis kuras, tuo jos pranašesnės už vidaus de­gimo varikliais aprūpintą transportą. Švytuoklinio judėjimo mieste mažini­mas, atitinkamas darbo pradžios ir pa­baigos valandų darbovietėse derinimas padeda sureguliuoti transporto srautus piko valandomis, racionaliau panaudoti transporto priemones, sumažinti jų skai­čių ir išmetamų į orą žalingų medžiagų. Oro taršai mažinti naudojami šie eis­mo reguliavimo būdai: koordinuotas eismas — „žalioji banga" (šviesoforai su­derinti taip, kad pravažiavus sankryžą ir judant magistrale leistinu greičiu, visose likusiose sankryžose degtų žalia šviesa); automatizuotas transporto srau­tų praleidimas sankryžose, panaudojant elektroninius įtaisus (šviesoforų ženklai keičiasi pagal susikaupusių sankryžoje transporto priemonių skaičių ir laukia­mą jų važiavimo krypčių tikimybę). Panaudojus šias priemones, sankryžose susikaupia mažiau mašinų, jos trum­piau stovi, padidėja vidutinis greitis magistralėje, sunaudojama mažiau dega­lų ir, žinoma, išmetama į orą mažiau teršalų. Nustatyta, kad įvedus koordi­nuotą eismo reguliavimą, oro užterštu­mas nuo transporto priemonių sumažė­jo: Kaune, Savanorių prospekte — 18%, Vilniaus centre - 20%. Išmetamųjų dujų atskirų komponentų kenksmingumas Išmetamųjų dujų komponentai Kenksmingumo koeficientas Anglies monoksidas (CO) 1 Angliavandeniliai (CH) 3,16 Azoto oksidai (NO2) 41,1 Sieros oksidas (SO ) 22 Kietosios dalelės (suodžiai) 300 Švino junginiai 22 400 Benzapirenas 1 260 000 Buitinė tarša. Miesto oro baseino šva­ra priklauso ne vien nuo pramonės įmo­nių ir transporto veiklos. Daug orą teršiančių medžiagų išsiskiria deginant kurą butuose ir visuomeniniuose pasta­tuose, pakyla į orą dulkių statybose kasant tranšėjas, judant mechanizmams, perkraunant statybų aikštelėse birias me­džiagas, nemažai teršalų pasklinda atvi­rame ore deginant šiukšles, paliktus der­lių nuėmus laukuose šiaudus, utilizuo­jant buitines ir gamybines atliekas. Už butų šildymą krosnimis arba nedi­delėmis keleto namų ar kvartalų katili­nėmis ekologiniu požiūriu pranašesnės centralizuotos miesto šildymo sistemos. Stambios šiluminės elektrinės, tie­kiančios šilumą į gyvenamuosius ir pra­monės rajonus, paskleidžia ore mažiau teršalų, negu pavieniai išsimėtę po visą miestą šildymo įrengimai. Dispersiškai išdėstyti mieste šildymo židiniai sklei­džia teršalus beveik tolygiai visoje už­statytoje teritorijoje, neįmanoma sudaryti sanitarinių apsaugos zonų. Tačiau stam­bių ŠES statyba ir eksploatavimas turi ir sunkiai pašalinamų ekologinių trūku­mų. Efektingas būdas šildymo įrengimų neigiamam poveikiui sumažinti yra šil­dymas mažiau nuodingų priemaišų tu­rinčiu kuru arba elektros energija. Kad mažėtų įvairiopos buitinės tar­šos poveikis, tikslinga naudoti ir organi­zacines priemones; drausti šiukšlių ir kitų atliekų deginimą mieste, centrali­zuotai jas surinkti ir utilizuoti tam skir­tose vietose, sutvarkyti statybos aikšte­lėse privažiavimus, birių medžiagų laikymą ir vežiojimą (dengtu hidrotransportu ir pneumotransportu), kad nuo žemės pakiltų kuo mažiau teršalų. Chemikalai ir kitos kenksmingos medžiagos. Sunkieji metalai, dulkės, įvairūs chemikalai ir kai kurie pesticidai didina riziką susirgti vėžiu. Asbestas, nikelis, kadmis, uranas, radonas, vinilchloridas, benzenas - tai dažniausiai darbo vietose pasitaikantys kancerogenai. Pastaruoju metu vis dažniau kalbama apie asbestą ir jo turinčių gaminių naudojimą, kenksmingą poveikį žmonių sveikatai bei aplinkai. Asbestu vadinama gamtinių pluoštinių silikatų grupė. Gamtoje žinoma apie 152 asbesto atmainas. Dažniausiai gamtoje sutinkamos tokios atmainos kaip chrizotilas – 90%, amozitas, krocidolitas. Dėl tokių fizikinių–cheminių savybių, kaip atsparumas aukštai temperatūrai bei cheminių medžiagų poveikiui, tvirtumas, skaidulų elastingumas, asbestas jau nuo seno buvo vertinamas ir gana plačiai pritaikomas. Iki šiol į Lietuvą kasmet buvo įvežama apie 3-4 tūkstančiai tonų asbesto. Daugiau kaip 70% buvo naudojama asbestcemenčių gaminių – lakštų, beslėgių vamzdžių gamybai, likusi dalis - termoizoliacinių medžiagų, naudojamų katilinėse, šiluminėse trasose, asbestinio audinio, naudojamo nedegios aprangos ir įvairių ekranų gamyboje, elektrinių laidų izoliacijai, automobilių stabdžių kaladėlių įdėklų gamybai, laivų dervų. Beslėgiai vamzdžiai naudojami kanalizacijos, šiukšlių kanalams įrengti. Banguotieji lakštai dažniausiai naudojami stogams, laikiniems pastatams dengti. Kalbant apie asbesto poveikį sveikatai, būtina pažymėti, kad jau 1976 m. Tarptautinė vėžio tyrimų agentūra įvertino asbesto kancerogeniškumą žmogui ir gyvuliams. Kenksmingi yra laisvi asbesto plaušeliai, kuriuos žmogus gali įkvėpti su asbestu užterštos aplinkos oru. Statybinėse medžiagose, t.y. asbestcemenčio gaminiuose, asbesto plaušeliai yra tvirtai sulipę su pagrindu ir normaliomis sąlygomis į aplinką neišsiskiria. Plaušeliai atitrūksta ir patenka į aplinką, kai vykdant remonto, griovimo ar statybos darbus pažeidžiamas asbestcemenčio gaminių vientisumas ar dėl atmosferinio poveikio vykstant gaminių erozijai. Didžiausios rizikos kontingentas yra dirbantys asbesto dirbinių gamyboje, statybininkai, atliekantys statybos, remonto, šiluminės izoliacijos demontavimo darbus. Susirgti gali ir žmonės turintys atsitiktinį kontaktą, pvz. neatsargiai kraunant ar sandėliuojant asbesto turinčius gaminius, atsitiktinai patekus į aplinką, kurioje yra asbesto plaušelių. Pavojingiausi yra ilgesni nei 5 mikronai plaušeliai – krocidolitas, erionitas. Patekę į kvėpavimo takus ir plaučius jie gali sukelti retą ligą – mezoteliomą, t.y. pleuros ar pilvaplėvės naviką, rečiau – skrandžio ir žarnyno karcinomą. Mezotelioma skatina plaučio vėžio atsiradimą. Rūkymas šią riziką padidina daugiau kaip 10 kartų. Dėl ilgalaikio kontakto (10-15 m.) gali išsivystyti asbestozė.1989 m. Lietuvos sveikatos apsaugos ministerija uždraudė asbestcemenčio plokštes naudoti A grupės pastatų, t.y. gyvenamojo būsto, vaikų auklėjimo ir ugdymo įstaigų, gydymo įstaigų statybose. Asbestcemenčio gaminius netinka naudoti įrengiant vėdinimo kanalus, nes, veikiant stipriems oro srautams, gali atitrūkti asbesto plaušeliai ir užteršti aplinką. Primename, kad jau nuo 2000 m. sausio 1 d. Lietuvoje uždrausta naudoti lygius ir banguotus asbestcemenčio šiferio lapus statomuose ir remontuojamuose gyvenamuose namuose ir visuomeninės paskirties objektuose (ligoninėse, mokyklose, vaikų darželiuose ir kt.). Nuo 2001 m. sausio 1 d. įsigalioja asbestinio šiferio gamybos ir importo draudimas, o nuo 2002 m. sausio 1d. iš viso nebus priimami nauji statiniai, užkloti asbestine danga. Šie draudimai nėra taikomi tranzitu per Lietuvos Respublikos teritoriją vežamiems asbestui ir jo gaminiams.Tačiau asbesto problema išlieka, t.y. jis yra neišnykstantis. Svarbu atminti, kad norint apsisaugoti nuo jo kenksmingo poveikio, būtina surišti laisvus plaušelius, galinčius patekti į gyvenamąją aplinką – norint šalinti ar smulkinti asbesto turinčius gaminius, birų ar trapų asbestą būtina prieš tai jį sudrėkinti vandeniu ar specialiomis medžiagomis, kurios suriebalina plaušelius. Yra specialių statybinių mastikų, kurios, užtepus ant asbesto turinčių paviršių, neleidžia jiems skylinėti ir dulkėti. Stogams naudojamus lakštus, norint apsaugoti nuo įtrūkimų, galima nudažyti. Dirbantiems būtina naudoti patikimas asmens saugos priemones, nerūkyti darbo vietoje, o vietoj asbesto naudoti jo pakaitalus – mineralinę vatą, plaušines nepavojingas medžiagas, asbestcemenčius vamzdžius keisti plastikiniais vamzdžiais, asbestinę stogo dangą keisti beasbestiniu šiferiu. 11. Rekreacinės paskirties landšaftai ir jų apsauga Poilsio reikalais LT naudota plačiausiai pajūris. Todėl čia kyla ypatingi kraštovaizdžio apsaugos klausimai. Nereguliuojamos lankytojų anpludžiai kelia gamtos nusiaubimo pavojų. Todėl rekreacinė paskirties landšaftai turi būti gerai architektūrinių ir inžinerinių atžvilgiu paruošti toms f-joms atlikti. Mūsų pajūrys landšafto ir rekreacinai paskirčiai ruošiamas vienaip, o Kuršių Nerijoje kitaip. Apie 80 proc. Nerijos landšafto skirta draustiniams ir rezervatams. Kuršių Nerija neatspari dideliems lankytojų srautams, nes silpnai išsivysčiusi velėna po kuria slūgso kvarcinis smėlis. Kuršių Nerija susiformavo prieš 5000 m. Prieš 3000 m. visa Nerija buvo padengta mišku. Tai išsilaikė iki 1675 m. kai prasidėjo Europoj 30-metis karas. Miškai buvo iškirsti laivų ir įtvirtinimų statybai. Miškų likučiai išliko prie Juodkrantės parabolinių kopų ir prie Nidos. Visa Kuršių Nerija pavirto smėlio dykuma. Nuo 1700 – 1850 m. pustomas smėlis užnešė 14 žvejų kaimų (Nida, Karbaičiai, Kartmiškis, Nagliai). Dauguma jų buvo užnešta po 2 kartus. 1803 m. prasidėjo Kuršių Nerijos apželdinimo darbai ir pajūrio apsauginės kopos statyba. Jos paskirtis sulaikyti iš jūros nešamą smėlį į užkopės lygumą. Šiuo metu Neringos miškingumas apie 70 proc. Apželdinimo pradžioj sodinama kalninė pušis. Jos liko apie 10 proc., todėl iškirto ir apsodino paprastąja pušimi. Kuršių nerijoje auga retos rūšys (pajūrinė zunda, tyrulinė erika). Lietuvoje kuriami keturi pagrindiniai poilsio-turizmo regionai: šiaurės rytų, pietų Lietuvos, Že­maičių aukštumų ir Pajūrio žemumos. Juose išskiriamos trys poilsio rūšys: ilgalaikis, trumpalaikis ir turistinis, pagal kurias ir suprojektuotos zonos (kempingai, turistinės bazės, vasarvietės ir pan.). Architektai gamtininkai numatė ir vandens turizmo trasas bei maršrutus, einančius gražiausiomis Lietuvos upėmis, ežerais. Stambios turistinės bazės kuriamos Trakuose, Ignalinoje, prie Kauno ir Kuršių marių. Šalia stambių miestų įrengiamos trumpalaikio, o toliau - ilgalaikio poilsio zonos, pvz., trumpalai­kio poilsio zonos Kaunui - Kauno marios, Šiauliams - Pageluvis, Panevėžiui - prie Lėvens. Atskiras poilsio turizmo regionas yra šiaurės rytų Lietuvos ežerynas (3000 ežerų, 600 km upių ir upelių, tinkamų plaukti baidarėmis). Pietų Lietuvoje saugomo gamtovaizdžio zona - Merkinės apylinkės. Didžiausia ilgalaikio poilsio zona - pajūris, kuriame kuriamos 3 naujos poilsio zonos: viena - į šiaurę, dvi - į pietus nuo Palangos. Perspektyviausia iš jų - Vanagupė. Žemaičių aukštumoje poilsio-turizmo zona apima Varnių, Telšių, Platelių ir jų apylinkių rajonus. Rekreaciniai Lietuvos ištekliai. Gamtiniai rekreaciniai ištekliai - tai gamtinės aplinkos savybės, sudarančios prielaidas pilnaverčiam žmonių fiziniam ir psichiniam poilsiui. Šias savybes lemia kraš­tovaizdžio komponentų - paviršinių vandenų, miškų išsidėstymas, jų kokybė - technologinis tinka­mumas įvairioms rekreacijos rūšims, švarumas, vaizdingumas ir pan. Rekreacinį kraštovaizdį for­muoja ne tik gamtiniai, bet ir antropogeniniai komponentai. Rekreacinę vertę ypač didina kultūros paveldo objektai - piliakalniai, dvarų ansambliai, seni kaimai, išlaikę etnokultūros bruožų, senamies­čiai ir kiti objektai ar kompleksai. Lietuvoje nėra tikslios rekreacinių išteklių apskaitos. Pagal tyrimus, atlikus rengiant pirmąją Lietu­vos Respublikos poilsio zonų schemą (1967 m.), Lietuvoje yra 488 tūkst. ha rekreacijai tinkamų teritorijų. Iš jų 236 tūkst. ha užima miškingų ežerų pakrantės, nutolusios nuo ežerų iki 2 km, miškin­gos upių pakrantės - 150 tūkst. ha ir 14 tūkst. ha pajūrio miškų. Be to, dar priskaičiuota 88 tūkst. ha 0,5 km pločio pakrančių juostų be miško prie rekreacijai tinkamų vandens telkinių. Šio darbo korek­tūroje (1979 m.) suskaičiuota 438 tūkst. ha rekreacijai tinkamų teritorijų ir nustatyta, kad yra galimy­bių padidinti Lietuvos rekreacinius išteklius iki 746 tūkst. ha. Skaičiuojant rekreacinius išteklius pagal jų lankomumą, jie sudaro apie 33% Lietuvos ploto. Pagal šią metodiką rekreacinėms priskiriamos teritorijos, kuriose lankymo intensyvumas viršija pen­kias žmogaus dienas per metus. Jos sudaro daugiau nei 2 mln. ha, arba trečdalį šalies ploto. Bendras tokių teritorijų lankomumas vertinamas daugiau kaip 60 mln. žmogaus dienų per metus. Labiausiai lankomos teritorijos yra Pajūryje, Rytų Lietuvoje ir didžiųjų miestų apylinkėse. Pažymėtina, kad Bal­tijos pajūriui, užimančiam tik 0,8% rekreacinių teritorijų ploto, tenka daugiau kaip 15% viso lanko­mumo. Apskritai didžioji dalis rekreacinių teritorijų ploto (75%) priklauso ekstensyviai lankomoms (5-10 lankymų per metus) ir tik nedidelė dalis (mažiau nei 1%) - labai intensyviai lankomoms (dau­giau kaip 1000 lankymų per metus) teritorijoms. Rekreacinių teritorijų, pasižyminčių gamtinės aplinkos savybėmis, sudarančiomis prielaidas pilna­verčiam žmonių poilsiui, arba tikrųjų gamtinių rekreacinių išteklių fondas yra gerokai mažesnis. Pa­gal kraštovaizdžio gamtinių komponentų tinkamumą įvairioms rekreacijos rūšims ir aplinkos vaiz­dingumą tokios teritorijos sudaro apie 0,5 mln. ha, arba 7,6% Lietuvos ploto. Rekreacinės akvatorijos jose užima 84 tūkst. ha. Lietuvos gamtiniai rekreaciniai ištekliai pagal visuomeninę svarbą ir aplinkosaugos problemų pobūdį skirstomi į keturias grupes: 1) pajūrio, 2) miškingų ežeringų rajonų, 3) upių slėnių, 4) priemiestinių zonų. Pajūris. Svarbiausieji pajūrio gamtiniai rekreaciniai veiksniai yra jūros vanduo, paplūdimiai su ap­sauginiu kopagūbriu, mikroklimatas ir žeidimai. Pajūryje vyrauja stacionarus poilsiavimas vasaros sezono metu. Rekreacinio naudojimo pobūdis skiriasi įvairiuose pajūrio ruožuose - Šventosios-Palangos, Nemirsetos-Karklės, Girulių-Klaipėdos ir Kuršių nerijos. Prieš 3-4 metus pajūrio rekreacinio naudojimo intensyvumas buvo gerokai sumažėjęs, tačiau pastaruoju metu vėl ėmė kilti ir artėja prie sovietmečio metu buvusio lygio. Svarbiausios pajūrio rekreacinių zonų apsaugos problemos - jūros vandens švarumo išsaugojimas, gamtinio rekreacinio kraštovaizdžio apsauga. Dėl didelės rekreacinės apkrovos labiausiai ardomos apsauginės kopos, teršiama gamtinė aplinka, degraduoja želdiniai. Vyksta sparti gyvenamųjų, ko­mercinių ir rekreacinių pastatų invazija į pajūrį, mažėja šio ruožo natūralumas ir vaizdingumas. Klai­pėdos zonoje gamtinius rekreacinius išteklius niokoja pramonės ir uosto plėtra. Miškingi ežeringi rajonai. Svarbiausieji miškingų ežeringų rajonų (Rytų ir Pietų Lietuvos bei Že­maitijos kalvynų) gamtiniai rekreaciniai veiksmai yra švarūs ežerai, miškai ir oras, vaizdingas natūralus kraštovaizdis ir seni kaimai, išlaikę etnokultūros bruožų. Teritorijos naudojamos polifunkciškai, rek­reacinė veikla labai įvairi - trumpalaikis ir ilgalaikis poilsis, įvairios turizmo formos, mėgėjiška žūklė ir kt. Didžiausia apkrova tenka teritorijoms, kuriose pastatyti poilsio namai arba įrengtos stovyklavie­tės. Dar sovietmečiu prasidėjo miškingu paežerių užstatymas - įvairios įmonės ir organizacijos staty­dinosi vasarnamius, pirko ir rekonstravo į poilsio namus paežerių sodybas. Šiuo metu žemės privati­zavimas atvėrė kelius ne mažiau agresyviam reiškiniui - individualių vasarnamių statybai. Pastarasis procesas praktiškai nevaldomas ir labai pavojingas vaizdingiausioms paežerėms. Kai kuriuose rajo­nuose, ypač Varėnos, aktuali miškų apsauga nuo grybautojų antplūdžio. Tebėra ir sovietmečio paliki­mas - gyvulininkystės fermos ypač vaizdingose pakrantėse, aktuali nuplikintų agrarinių paežerių ap­želdinimo problema. Upių slėniai. Svarbiausieji upių slėnių gamtiniai rekreaciniai veiksniai yra jų teikiamos galimybės maudytis, poilsiauti, naudoti turizmui. Didesne rekreacine reikšmę turi upės, kuriomis galima pra­plaukti valtimis ar baidarėmis ir kurių pakrantės tinkamos maudyklėms įrengti. Didžiausia rekreaci­nių upių problema - vandens švara. Dėl vandens užterštumo daugelis šalies upių ir upelių yra praradusios rekreacinį potencialą. Gamtinius rekreacinius upių slėnių išteklius, ypač Vidurio Lietuvoje, labai pa­didino sovietmečiu juose įrengti tvenkiniai. Paprastai upių slėniai sudaro vaizdingo kraštovaizdžio koridorius, todėl svarbu išlaikyti jų raiškumą, užtikrinti priėjimą prie vandens bei regyklų. Priemiestinės zonos. Priemiestinių zonų gamtiniai rekreaciniai ištekliai yra naudojami labai inten­syviai. Labai pakitusios upių pakrantės Vilniaus ir Kauno zonose, kur jos buvo išdalytos kolektyvi­niams sodams steigti. Dabar, pertvarkant kolektyvinius sodus į gyvenamuosius kvartalus, vaizdingos pakrantės galutinai urbanizuojamos. Kita opi priemiestinių gamtinių rekreacinių išteklių problema -vandens telkinių užterštumas. Pagrindinės visų didžiųjų miestų poilsio zonos vasaros sezono metu dėl bakteriologinės taršos bei vandens žydėjimo dažnai nebetinkamos maudytis. Pastaruoju metu ypač didėja netvarka priemiestinėse rekreacinėse zonose - suintensyvėjo gamtos niokojimas, nesau­gus poilsiavimas. Rekreacinio kraštovaizdžio apsaugos ir planavimo raidos aspektai. Tiek rekreacinių, tiek kitų teritorijų apsauga ir tvarkymas prasideda nuo programų, planų ar projektų rengimo ir tvirtinimo. Rekreacinio planavimo darbai Lietuvoje pradėti šeštojo dešimtmečio pabaigoje, formuojantis šalies rajoninio planavimo sistemai. Pajūriui - neabejotinai svarbiausiam ir populiariausiam Lietuvos rekreaciniam regionui - dar 1958 m. parengtoje rekreacinio rajoninio pla­navimo schemoje buvo pateikti kurortų ir vasarviečių plėtojimo siūlymai, iš esmės suformavę Kuršių nerijos kraštovaizdžio rekreacinio naudojimo ir apsaugos koncepciją. Pagal ją ne­rijoje buvo pasiūlyta lokalizuoti rekreacinį naudojimą keliuose židiniuose-vasarvietėse, išlaikant tarp jų plačius (11-14 km) tarpus kaip gamtosaugines zonas, visai Kuršių nerijai pritaikant nacionalinio parko statusą. Kiek vėliau (1964 m.) pajūriui buvo parengta išsamesnė rekreacinio naudojimo ir ap­saugos koncepcija su aiškiai diferencijuota rekreacine politika Didžiosios Palangos ir Kuršių nerijos rajonams. Klaipėdos-Palangos-Šventosios ruožui siūlyta taikyti giluminio-lizdinio pla­navimo sistemą, skatinant kurortinių gyvenviečių plėtojimą kontinento link, pakrantėje išsaugant gamtinį kraštovaizdį. Šie teoriniai siūlymai panaudoti 1965 m. rengiant Palangos poilsio rajono planavimo schemą. 1965-1968 m. tarp naujų rajoninio planavimo darbų pateikta antroji perspektyvinė poilsio zonų plėtojimo schema. Joje numatytos rekreacijos rūšys ir formos, išskirti svarbiausieji rekreaciniai regionai, rajonai ir vietovės. Septintajame dešimtmetyje taip pat buvo pradėtas kurortinių miestų ir vasarviečių planavimas, parengti Palangos (1960 m.) ir Neringos (1968 m.) generaliniai planai.Tuomet daugiausia buvo ren­giami valstybinio lygio rekreaciniai teritoriniai planai, trūko detalių planų, pagal kuriuos būtų galima skirstyti sklypus rekreacinėms įstaigoms. Rekreacinių įstaigų statytojai - įmonės, organizacijos - skly­pus rinkdavosi pačios, todėl rekreacinės įstaigos pradėjo kurtis vaizdingiausiose gamtinio kraštovaiz­džio vietose, naikindamos jų vertingiausią rekreacinę savybę - natūralumą. Šiam stichiniam procesui reguliuoti, vieningai valstybės politikai formuoti; derinant rekreacinio kraštovaizdžio naudojimą ir apsaugą, 1967 m. parengta Vasaros poilsio stovyklų išdėstymo schema (Lietuvos statybos ir architek­tūros mokslinio tyrimo institutas). Joje buvo numatytos vietovės, kuriose gali būti skiriami sklypai poilsio namams statyti. Vyriausybei šią schemą patvirtinus, buvo uždrausta steigti vasaros poilsio stovyklas tam nenumatytose vietose. Nepatekusios į patvirtintų vietovių sąrašą, poilsio įstaigos turėjo būti iškeltos. Tai pirmiausia buvo padaryta Kuršių nerijoje - poilsio stovyklos buvo iškeltos į Šventąją. Kaip parodė gyvenimas, schemoje taikytas principas - kiekviename rajone įkurti vasaros poilsio sto­vyklą - nepasiteisino. Vietovės prie upių centrinės Lietuvos rajonuose savo patrauklumu neprilygo ežeringų miškingų rajonų vasaros poilsio stovyklų vietoms. Be to, didėjant didžiųjų Lietuvos upių užterštumui, gerokai sumažėjo jų rekreacinis patrauklumas. Taigi nemažai numatytų vietų taip ir ne­buvo panaudotos vasaros stovykloms įrengti. Šis dokumentas padėjo sureguliuoti gamtinio rekreaci­nio kraštovaizdžio naudojimą, išsaugant nuo rekreacinės invazijos vertingas gamtines teritorijas. Reali gamtinio kraštovaizdžio užstatymo grėsmė dar kartą iškilo išpopuliarėjus mėgėjiškai žūklei. Lietuvos ežerai buvo paskirstyti žvejų mėgėjų būreliams, kurie turėjo rūpintis ežerų apsauga, atlikti įvairius su žuvų ūkiu susijusius darbus. Taigi kartu atsirado ir poreikis prie ežerų turėti pastatus -sandėlius, namus prižiūrėtojams pernakvoti ir pailsėti. Prasidėjo vadinamųjų žvejų bazių statyba. Dažnai jų pretekstu buvo statomos įmonių ar organizacijų poilsio įstaigos vietose, nenumatytose vasaros poilsio stovykloms. Šiam procesui reguliuoti 1971 m. parengta Žvejų mėgėjų ir medžiotojų bazių išdėstymo schema. Joje buvo išanalizuoti realūs tokių bazių poreikiai ir organizacijų pageidavimai, jų statybos galimybės, remiantis rekreacinio kraštovaizdžio formavimo principais, ir pateikti problemos sprendimo siūlymai. 1968 m. Lietuvos statybos ir architektūros mokslinio tyrimo institute įkurtas specializuotas padali­nys - Rekreacinės ir kraštovaizdžio architektūros sektorius. Svarbiausioji jo darbų kryptis - mokslinių-teorinių pagrindų rekreacinių teritorijų planavimui kūrimas. Čia susiformavo savita rekreacinės architektūros mokykla, kurioje remiantis moksliniais tyrimais parengti metodiniai pagrindai rekreaci­nei, o vėliau ir bendrajai kraštotvarkai. Šiame sektoriuje atlikti svarbūs darbai kuriant lietuviškąją rekreacijos terminiją, rekreacinio kraštovaizdžio vertinimo metodikas, atliekant sociologinius tyri­mus, reikalingus rekreacinių teritorijų planavimui, propaguojant rekreacinio kraštovaizdžio apsaugos būtinumą. Visi darbai buvo atliekami atsižvelgiant į bendrus aplinkosaugos reikalavimus. Speciali­zuoti sociologiniai rekreaciniai tyrimai, atlikti šiame sektoriuje, - pirmieji tokio pobūdžio tyrimai viso­je buvusioje Sovietų Sąjungoje. Lietuvos statybos ir architektūros mokslinio tyrimo institute atlikti pirmieji sistemingi kraštovaiz­džio tyrimai, įvertinant teritorijų tinkamumą rekreacijai, atlikta rekreacinių išteklių apskaita. Atliekant detalesnius kraštovaizdžio tyrimus, daugiausia dėmesio buvo skiriama kraštovaizdžio tinkamumui įvairioms rekreacijos formoms nustatyti. Į šiuos darbus palaipsniui įsijungė ir kitos mokslinės Lietu­vos institucijos (Botanikos institutas, Vilniaus universitetas, Miškų ūkio mokslinio tyrimo institutas ir kt.). Atliktų tyrimų pagrindu buvo rengiami įvairūs teritorinio planavimo dokumentai. Juose išskirtos rekreacinės teritorijos buvo įteisintos kaip rekreacinės zonos. Rekreacinių teritorijų planavimas tapo sudėtine miestų (pirmiausia Vil­niaus ir Kauno) bendrųjų (generalinių) planų dalimi. Juose buvo pateikta siūlymų dėl poilsio organi­zavimo miestuose ir priemiestinėse zonose bei želdynų sistemos plėtotės. 1973 m. parengta Kauno marių poilsio zonų schema, kurioje, be pakrančių tvarkymo politikos, pateikta ir akvatorijos zonavimo sistema, numatytos priemonės rekreaciniam kraštovaizdžiui išsaugoti, nustatant apribojimus mo­torizuotam vandens transportui. Rekreacinių teritorijų planavimas ir apsauga tapo sudėtine Kompleksinės gamtos apsaugos sche­mos bei Pajūrio, Kauno-Vilniaus ir Šiaulių-Radviliškio probleminių arealų schemų (1984-1990 m.) dalimi. Jose buvo peržiūrėta Lietuvos rekreacinė sistema, įvertintos poilsiaviečių plėtros galimybės, numatyta didesnė rekreacijos formų įvairovė, sumažintos rekreacinių objektų statybų apimtys, atsi­žvelgiant į aplinkosaugos reikalavimus. Išplėstinės melioracijos, vykusios Lietuvoje 1960-1990 m., poveikis rekreaciniam kraštovaizdžiui nėra vienareikšmis. Viena vertus, buvo sunaikintas tradicinis kaimo kraštovaizdis, turintis kultūrinę verte, prarasta daug rekreacinių vietų kanalizuojant mažas upes, naikinant želdinius. Kita vertus, ku­riant žemės ūkio drėkinimo sistemas, siekiant aprūpinti pramone vandeniu, buvo įrengta daug van­dens saugyklų, kurios sukūrė rekreacinį kraštovaizdį vietose, neturėjusiose rekreacinio patrauklumo. Be stambiausio Lietuvoje dirbtinio vandens telkinio - Kauno marių, didelę rekreacinę reikšmę turi vandens saugyklos Marijampolėje ant Šešupės, Bubiuose ant Dubysos, Kupiškio rajone ant Lėvens ir kt. Rekreacinio kraštovaizdžio ištekliai buvo gausinami kuriant rekreacines zonas pavyzdinėse kai­mo gyvenvietėse (Juknaičiuose, Skaisgiryje). Kitokia padėtis susiklostė steigiant kolektyvinius sodus. Jie pradėti masiškai steigti ne tik tam tinkamai nepasiruošus, bet ir neturint jų koncepcijos, neišnagrinėjus jų poveikio kraštovaizdžiui. Sklypai kolektyviniams sodams buvo parenkami pagal sodininkų bendrijų pageidavimus, paprastai skiriant teritorijas, nepalankias žemės ūkiui vystyti. Greitai buvo išdalyti sklypai upių slėniuose, vandens telkinių pakrantėse, tarpumiškėse - vaizdingiausiose rekreacinio kraštovaizdžio teritorijose, esančio­se šalia didžiųjų Lietuvos miestų. Pradėjus statyti sodo namelius, o vėliau gyvenamuosius namus, kolektyviniai sodai ėmė virsti blogai suplanuotais sodybinio užstatymo gyvenamaisiais kvartalais. Jie ne tik neįsijungė į miestų ir priemiesčių zonų urbanistinę struktūrą, bet ją suardė, sukomplikavo, užėmė rekreacinėms zonoms skirtas teritorijas, urbanizavo natūralų kraštovaizdį. Taip atsitiko Vilniaus priemiestinėje zonoje - Neries slėnyje, Žaliųjų ežerų apylinkėse. Kolektyviniai sodai užėmė visą slėnį tarp Kauno ir Jonavos, Nemuno pakrantes prie Zapyškio ir Kulautuvos bei daugelį kitų rekreacinio kraštovaiz­džio vietovių. Nepadėjo ir kraštovaizdžio draustinių statusas. Sodai atsirado ir juose. 1991-1995 m. sudarytos visų rajonų rekreacinės sistemos planavimo schemos, kurios turėjo būti panaudotos rengiant rajonų bendrąsias kraštotvarkos schemas, reikalingas žemės reformai reguliuoti. Pastarųjų rengimas buvo sustabdytas, tačiau siūlymai rajonų rekreacinėms sistemoms sukurti įteisina­mi rengiant žemės reformos žemėtvarkos projektus. Svarbus rekreacinio planavimo darbas - 1993 m. parengta Lietuvos Respublikos nacionalinė turiz­mo plėtojimo programa (1994 m. patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės). Turizmas Lietuvoje pripažintas prioritetine veiklos sritimi, todėl šio darbo tikslas - nustatyti turizmo vystymo kryptis tiek valstybinėms institucijoms, tiek privačioms organizacijoms, atsižvelgiant į gamtinių išteklių išsidėstymą, aplinkos būklę, aplinkosauginius apribojimus ir kt. Įvertinus pasikeitusias socialines-ekonomines są­lygas, Nacionalinėje turizmo plėtojimo programoje peržiūrėti ankstesni šalies rekreacinės sistemos formavimo principai, pateikta analizė ir siūlymai turizmo organizacinei struktūrai, marketingui ir sta­tistikai tobulinti, investicijų politikai formuoti, pasiūlyti ekonominiai ir teisiniai svertai rekreacijai vystyti. Orientuojamasi į geresnį esamų poilsio kompleksų naudojimą, jų modernizavimą bei viešbu­čių ir kitos rekreacinės infrastruktūros objektų statybą esamose gyvenvietėse, neužstatant naujų gam­tinio kraštovaizdžio vietovių. Problemos, susijusios su rekreacinių teritorijų tvarkymu, yra dvejopo pobūdžio. Tai rekreacinių gamtinių išteklių, jų kokybės išsaugojimas rekreacijai plėtoti (apsauga vardan žmogaus) ir rekreaci­nių gamtinių išteklių apsauga nuo rekreacijos (apsauga nuo žmogaus, nes per daug intensyvus arba teritorijai netinkamas rekreacinis naudojimas sunaikina pačius išteklius). Viena vertus, rekreacijos plėtojimas labai priklauso nuo gamtinių išteklių potencialo, jų kokybės (oro, vandens telkinių, terito­rijų švaros), kita vertus, sukelia daugybę aplinkosaugos problemų, ypač neracionaliai naudojant gam­tinius rekreacinius išteklius. Svarbiausios rekreacinės aplinkos (rekreacinių išteklių) apsaugos problemos, sukeltos neregla­mentuotos rekreacinės veiklos, yra šios - vaizdingiausių gamtinių vietovių užstatymas poilsio kom­pleksais, pajūrio kranto zonos užstatymas ir pajūrio paplūdimių bei kopų niokojimas. Rekreaciniai ištekliai prarandami juos naudojant ne pagal paskirtį, nepaisant rekreacinių interesų, ignoruojant ben­druosius ir aplinkos apsaugos kokybės reikalavimus. Dėl išvardytų priežasčių prastėja gamtinių ištek­lių kokybė arba jie apskritai tampa netinkami rekreaciniam naudojimui. Aplinkosaugos problemos dėl rekreacinio naudojimo gali paaštrėti didėjant poilsiautojų srautams Lietuvos pajūryje, paežerėse, kitose vertingose teritorijose, nepritaikius jų intensyviam lankymui, neišsprendus vertingiausių rekreacinių išteklių paklausos ir apsaugos interesų konflikto, neracionaliai naudojant gamtinius išteklius. Daug problemų iškyla didžiųjų miestų priemiestinėse zonose. Kai nėra bendros priemiestinių zonų tvarkymo koncepcijos, žemės čia skirstomos stichiškai. Dažnai priemiestinių zonų rekreacinis krašto­vaizdis pritaikomas kitoms funkcijoms, todėl mažėja rekreacijai tinkamų teritorijų plotai. Dar bloges­nė padėtis miestuose, kai privatizuojama žemė bendrojo naudojimo rekreaciniuose želdynuose. Moksliniai tyrimai ir teoriniai darbai yra pagrindas įvairiapusei rekreacinei veiklai reguliuoti. Susi­formavusi rekreacinė mokykla sudaro prielaidas eiti savitu keliu ir išvengti klaidų, padarytų išsivysčiu­siose šalyse. Tačiau nauji Lietuvos Respublikos įstatymai apsunkina vertingiausių rekreacinių išteklių apsaugą - pradėti privatizuoti miškai bei vaizdingos teritorijos - vandens telkinių pakrantės. Tuo tarpu dažnai naujieji savininkai į susigrąžinamas teritorijas žiuri tik kaip į sklypus namų statybai ir nelinkę galvoti apie gamtinių rekreacinių išteklių išsaugojimą. 1992 m. Lietuvos Respublikos Vyriausybė patvirtino ypač vertingų rekreacinių miškų ir vandens telkinių, kurie nebus privatizuojami, sąrašą, tačiau jis buvo sudarytas labai skubotai, skirtingais principais atskiruose rajonuose, todėl neaprėpia visų vertingiausių gamtinių rekreacinių išteklių. Nesant efektyvių apsaugos priemonių, neveikiant valstybinei teritorijų pritaikymo rekreacijai ska­tinimo sistemai, esant žemai savininkų ekologinei savimonei, iškilo grėsmė išlikusiems gamtiniams rekreaciniams ištekliams. Dažnai leidimai gyvenamiesiems namams plėsti ar naujiems statyti išduo­dami teritorijose, kurios teritorinio planavimo dokumentuose numatytos želdynams įrengti. Bendrąja problema Lietuvoje tapo visuomeninio naudojimo želdynų ploto ir dar išlikusių natūralių atvirų rek­reacinių erdvių (vaizdingų miškingų paežerių ir paupių) naikinimas, užstatant jas gyvenamaisiais ar rekreaciniais pastatais. Jeigu teritorija neturi saugomos teritorijos statuso, dažnai naujiesiems savinin­kams neįrašomos net ir sklypų naudojimo sąlygos. Šiuo metu ypač aktualu juridiškai įteisinti rekreacinių išteklių apsaugą ir naudojimą. Tai turi būti padaryta rengiant rekreacinių teritorijų nuostatus ir teritorinio planavimo dokumentus. Lietuvos Respublikos gamtinių rekreacinių išteklių naudojimas reguliuojamas pagal įvairaus lygio teritorinio planavimo dokumentus. Pagal bendrą valstybės kraštovaizdžio saugojimo ir naudojimo politiką rekreaciniai gamtiniai ištekliai turėtų būti naudojami planingai ir diferencijuotai: - išskiriant ir įteisinant vietoves, kuriose leidžiama ugdyti vasarvietes, formuoti rekreacinius rajo­nus - rekreacinių įstaigų kompleksus su rekreaciniam naudojimui pritaikomais gamtiniais ištekliais; - įteisinant rekreaciją kaip žemės naudojimo tikslinę paskirtį, rekreacijos aptarnavimą integruojant su nuolatinių gyventojų aptarnavimo infrastruktūros įstaigomis, derinant rekreacinį naudojimą su ūkiniu; - ribojant rekreacinį gamtinių išteklių naudojimą ten, kur jie saugomi kitais tikslais. Geriausias intensyvaus rekreacinio naudojimo perspektyvas turi Lietuvos pajūris (Palanga), di­džiųjų miestų priemiestinės zonos, Druskininkai ir Birštonas. Dauguma ypač vertingų gamtinių rekreacinių išteklių yra Lietuvos nacionaliniuose ir regioniniuo­se parkuose. Juose rekreaciniai ištekliai naudotini ne kuriant naujas vasarvietes, statant naujus rekre­acinių įstaigų kompleksus, bet derinant rekreacinį teritorijos naudojimą su kraštovaizdžio išsaugoji­mu, rekreacijai naudojant esamą gyvenamąjį fondą, aptarnavimo įstaigas, inžinerinę infrastruktūrą. Vienas svarbiausių nacionalinių bei regioninių parkų uždavinių - sudaryti sąlygas pažintinei rekreacijai. Sovietinio laikotarpio kaimo statybos politika buvo nepalanki formuotis gyvenvietėms, patrauk­lioms rekreacijai. Naujos kolūkinės gyvenvietės net rekreacinėse teritorijose neturėjo rekreacinės funk­cijos. Rekreacinės gyvenvietės - vasaros poilsio stovyklos pradėtos kurti urbanistiškai tuščiose vieto­se, gamtinėse teritorijose. Nekapitalinių namelių sankaupos be inžinerinių tinklų, infrastruktūros įstai­gų, be nuolatinių gyventojų netapo pilnavertėmis gyvenvietėmis - vasarvietėmis. Kai kurios jų ne­naudojamos, apgriautos ir tik teršia gamtinę aplinką. Kitos turi realias galimybes išaugti į pilnavertes vasarvietes. Lietuvai integruojantis į Europos Sąjungą, jos turizmo rinką, didžiausią dėmesį reikia skirti gamtinių rekreacinių išteklių išsaugojimui, nes teritorijos natūralumas Europos turizmo rinkoje turi didžiausią paklausą. Rekreacinė infrastruktūra turėtų būti plėtojama jau pradėtose urbanizuoti teritori­jose, rekonstruojant esamas rekreacines bazes - vasarnamių kompleksus, kolektyvinius sodus ir kt. Rekreacinių teritorijų naudojimo perspektyvos Lietuvoje glaudžiai susijusios su aplinkos apsauga. 12. Želdiniai ir jų apsauga Medžių ir krūmų reikšmė žmonijai ir aplinkai. Tai ir O2 gamyba, CO2 suvartojimas, žmogaus ir gyvybės aprūpinimas maistu, pastogė. Žmogus per valanda iškvepia apie 20g CO2. 1vidutinis medis per tą laiką sunaudoja 20g CO2. 1ha 50metų pušyno per metus duoda 10m3 medienos. Sunaudoja 20t CO2 ir išskiria 15t O2. medžių ir krūmų lapija atspindi 50% saulės energijos irįšylą 10kartų lėčiau nei asfaltas. Vasara parke 5OC vėsiau nei gatvėje. Oro drėgmė 20-30% didesnė parke. Medžiai atsižvelgiant į jų rūšinę sudėtį užterštą orą išvalo 30-90%. Svarbios fitoncidinės medžiagos 1ha kadagio per parą išskirią 30 kg fitoncido, kurie užmuša visus žinomus mikroorgamizmus. Nemažai išskiria pušys, topoliai, ievos ir kt. Ligoninių, mokyklų geras apželdinimas kelia žmonių darbingumą, taiso sveikata, psichika. 1 miesto gyventojui turi atitekti memažiau kaip 15m2 žaliųjų ployų. Miestuose yra stambių želdynių masyvų t. y. parkų. Juose yra aktyvaus ir ramaus poilsio vietos, gėlynai, vaikų žaidimo aikštelės ir kita. Skveras poilsio vieta. Be skverų yra gatvių želdiniai, kurios sudaro alėjos, bulvarai. Būtini želdiniai gyvenamuosiuose rajonuose. Juose įrengiamos žaidimo aikštelės, poilsio kampeliai, gėlynai, gazonai. Kiekvienam apželdinimo projektui įgyvendinti sudaromas planas, numatomas želdinių kiekis, jų išdėstymas taip pat želdynų priežiūra bei apsauga. Šalia pramoninių įmonių būtini apsauginiai želdiniai, kurie būtų užtvara, dulkems, dūmams. Reprezentacinės vietos fornuojamos prie visuomeninių paskirties objektų. Pastaruoju metu LT tvarkomi išeksplotuotos, žvyro, karjerų teritorijų, jos kultivuojamos ir apželdinamos. Plačias ir specialios paskirties žalieji plotai. Klaipėdos – botanikos sodas, taip pat parodų vietos ir t.t. Čia atliekamas specialus išplanavimas atitinkantis objektų specifiką. 13. Laukų ir vandens apsauginiai želdiniai ir jų apsauga Šių želdinių paskirtis yra sulaikyti sniegą, sukaupti drėgmę, sumenkinti vėjo jėgą, sustabdyti vėjo ir vandens koroziją. Želdinių juostos ir salos būtinos faunai, ypač paukščiams. Be to, šie želdiniai sulaiko laukų nešmenis, trąšas ir chemikalus. Palaiko upių pastovų vandens lygį. Apsauginės juostos įveisiamos upių ir ežerų krantuose. Želdiniai, viena pagrindinių priemonių, kad upės neišdžiūtų ir į jas nepatektų nešvarumai. Vandens apsauginės juostos abipus Nemuno ir Neries kranų yra 4 km pločio. Po 1 km likusioms didesnėms upėms. 25 m apsauginės zonos turi būti prie bet kurių vandens telkinių. Apsauginių juostų paskirtis – kad neužneštų sniegas kelių, o taip pat kad išryškėtų aplinkos landšaftas. Netinkamai suformuoti želdiniai kartais trukdo eismą. Želdiniai turi būti sodinami už kelio sankasos. 14. Teisinė želdinių apsauga Pagrindinis teisinis aktas reguliuojantis ir užtikrinantis želdynų apsauga. LT-je yra gamtos apsaugos įstatymas. Valstybė saugo gamtos objektus turinčius ūkinę, mokslinę, kultūrinę ir estetinę reikšmę (parkus, pakelių želdinius, 100 mečius medžius, ežerus, šaltinius ir kt.). Parkų rekonstrukcija iškeliant ar pasodinant naujus medžius. Visi darbai vykdomi pagal planą patvirtinta aplinkos ministerijos. Šiuoi metu LT yra 200 senųjų parkų , kurių svarbiausi (Palangos, Žagarės. Plungės, Rietavo, Užutrakio, Lentvario, Verkių ir kt.). Keisti jų išplanavimą galima gavus leidimą iš aplinkos ministerijos. Vykdant statybą būtina išsaugoti aplinkoje augančius medžius nuo sužalojimo ir cheminių medžiagų pakenkimo. Medžiai aptveriami. Kasti tranšėjas galima ne arčiau kaip 2m nuo kamieno. Jokiu būdu neužpilti kamienų, žemėmis. Šaligatviuose pasodintų medžių pomedžiai 2x2m laivo ploto. LT patvirtintos baudos už miestuose, parkuose, kurortuose, parkuose sužeistus ir nukirstus medžius. 15. Lietuvos miškų resursai ir jų apsauga Miškai ir juose esantys augalijos resursai nuo seno tarnauja kaip neišsemiami medienos, maisto, aprangos ir gryno oro šaltinis. Varėnos rajone yra 5 miškingumo zonos: 1. Mažai miškingi raj. Iki 10 proc. Užima 2,3 proc. LT teritorijos. 2. Vidutinio. Nuo 10 – 20 proc. užima 20,5 proc. LT teritorijos. 3. Normalaus. 20 – 30 proc. užima 56,8 proc. LT teritorijos. 4. Didelio miškingumo. 30 – 40 proc. užima 13,6 proc. LT teritorijos. 5. Labai didelio. Virš 40 proc. ir daugiau 6,8 proc. LT teritorijos. Didžiausi miškų masyvai LT: Varėnos, Druskininkų – 100000ha, Kazlų rūdos – 52000 ha, Jurbarko – 44000 ha, Rūdininkų – 60000 ha, Švenčionėlių, Labanoro – 65000 ha, Rumšiškių, Kaišiadorių – 26000 ha, Biržų giria – 18500 ha. LT miškus sudaro: eksploataciniai miškai; kurortiniai; žaliosios zonos; miško parkai; gamtos rezervatai; draustiniai; nacionaliniai ir regioniniai parkai. Svarbios yra aplink miestus išsidėsčiusios miškų zonos. Aplink Kauną ir Vilnių – 30 km spinduliu, aplink Klp, Šiaulius, Panevežį – 15 – 25 km, aplink kitus miestus 5 – 15 km. Pakelių želdiniai, rekreaciniai miškai, miško parkai kiekvienais metais pagausinami naujomis medžių ir krūmų rūšimis. Medžiai ir krūmai kryžminami, išvedami hibridai LT daigynuose (Dubravoje, Rokiškyje, Tytuvėnuose, Kretingoj, Plungėj). Čia bandoma aklimatizuoti ir svetimžemius augalus. LT miškai. Ypač rekreacinės paskirties, tvarkomi moksliniais pagrindais. Čia keliami aukšti sanitariniai, higieniniai, estetiniai reikalavimai. Želdinius žalojantys faktoriai turi įtakos jų vystymuisi: nepalankūs gamtiniai – klimatiniai faktoriai; ligos, kenkėjai, žvėrys; netinkama žmogaus veikla miškuose. Gamtiniai faktoriai – audros, vėjai, šalnos, karščiai, sniegas, žaibai. Miškai purškiami nuo kenkėjų, ugdomi naudingi vabzdžiai, rūpinamasi paukščiais. Biologinės kovos priemonės – infekcijos židinių panaikinimas, sergančių medžių pašalinimas, pažeistų šakų išpjovimas. Ūkinės priemonės – mišrių medynų trukdančių ligos plitimui formavimas; grybinėmis ligomis sergančių medžių kirtimas; medžių saugojimas nuo mechaninių pažeidimų; atsparių ligoms medžių rūšių įveisimas. Miškuose negalima šienauti, ganyti gyvulius be leidimo, negalima pažeidinėti priešgaisrinių priemonių, nesavalaikis miško gėrybių rinkimas, būtina laikytis vaistažolių rinkimo grafiko. Miškai teritorijoje pasiskirstę netolygiai: derlinguose ra­jonuose miškingumo procentas mažiau­sias, o blogose žemėse — didžiausias. Tai yra natūrali ilgo, šimtmečiais truku­sio šeimininkavimo pasekmė; tinkames­ni žemės ūkiui plotai buvo greičiau įsisavinami, o netikusios žemdirbystei vietos būdavo paliekamos miškui. Pa­vyzdžiui, Vilkaviškio rajone, kur žemės derlingos, miškingumas yra tik 7%, tuo tarpu Varėnos rajone, kur daugiausia smėlėtų, mažai tinkamų pasėliams žemių, - net 62,0%. Miškai pasiskirstę teritorijoje pagal jų didumą irgi labai netolygiai. DIDŽIAUSI LIETUVOS MIŠKŲ MASYVAI Eil. Nr. Pavadinimai Bendras plotas, tūkst. ha Mišku apaugęs plotas,% 1 Druskininkų-Varėnos miškai (Gudų giria, Dainavos giria) 145,0 95 2 Labanoro-Pabradės giria 91,1 80 3 Kazlų Rūdos miškai 58,7 80 4 Karšuvos giria (Viešvilės-Smalininkų miškai) 42,7 83 5 Rūdninkų giria 37,5 84 6 Lavoriškių-Nemenčinės miškai 31,0 88 7 Gaižiūnų-Rumšiškių miškai 30,4 71 8 Kapčiamiesčio giria 27,7 85 9 Ažvinčių-Minčios giria 22,0 88 10 Judrėnų-Tverų (Rietavo) miškai 20,9 83 11 Rūdiškių miškai 19,5 88 12 Žalioji giria 19,0 82 13 Biržų giria 17,3 75 14 Šimonių giria 13,5 81 15 Sausašilio-Tumiškės miškai 12,7 76 16 Gruzdžių-Gubernijos miškai 10.2 86 17 Pažižmės-Tryškių miškai 10,1 70 Iš viso 609,3 Didesni nei 10 000 ha miško masyvai sudaro 28% viso Lietuvos miškų ploto. Lietuvos teritorijoje pla­čiai pasklidę nedideli — keliasdešimties, kelių šimtų hektarų ploto miškai, yra daug agroželdinių, įsiterpusių dirbamuo­se laukuose (giraičių, alkų, pavienių medžių). Iš viso Lietuvoje yra 18 000 atskirų sklypų, kuriuose auga miškas. Į šį skaičių neįeina giraitės ir siauros ap­sauginės juostos palei upes ir kelius. Šiuo metu miškai Lietuvos teritorijoje išsidėstę netolygiai. Didžiausias miškingumas Alytaus (47,8%) ir Vilniaus (41,6%) apskrityse, o mažiausias Marijampolės (20,1%) ir Klaipėdos (23,3%) apskričių teritorijose. Pagal 2004 m. sausio l d. Lietuvos miškų apskaitą, kurią atliko Valstybinis miškotvarkos institutas („Lietuvos miškų ūkio statistika", 2004), pagrindiniai miškų rodikliai yra tokie: Miškų teritorijos žemė 2 183 613 ha. Ją sudaro: 1) Miško žemė - 2 069 120 ha (93,7%): [a) Apaugusi mišku žemė (medynai) - 1 967 741 ha (95,1%), b) neapaugusi mišku žemė – 65 086 ha (3,2%), c) spec.paskirties miško žemė – 2 578 ha (0,1%), d) linijiniai objektai – 29 192 ha (1,4%), e) kita miško žemė – 4 523 ha (0,2%)]. 2) Ne miško žemė – 138 326 ha (6,3%). Bendras medienos tūris 387,9 mln. m3 Vidutinis medynų tūris l ha 197 m3 Bendras brandžių medynų tūris 79,6 mln. m3 Vidutinis brandžių medynų tūris l ha 250 m3 Vidutinis medienos prieaugis l ha 6,4 m3 Miškingumas 31,7% Miško plotas, tenkantis l gyventojui 0,6 ha Medienos tūris, tenkantis l gyventojui 113 m3 Lietuvos miškų pasiskirstymas pagal vyraujančias medžių rūšis: Pušynai 36,4% (715 980 ha), Eglynai 22,4%, Beržynai 20,2%, Juodalksnynai 6,4%, Baltalksnynai 6,2%, Drebulynai 3,0%, Uosynai 2,6%, Ąžuolynai 1,9%, Kitos medžių rūšys 0,9% (spygliuočiai -0,2%, kietieji lapuočiai -0,3%, minkštieji lapuočiai – 0,4%). Spygliuočių medynai pagal plotą užima 58,9% (pagal tūrį - 66,3%), kietųjų lapuočių (ąžuolų, uosių) medynai atitinkamai 4,8% (4,0%), minkštųjų lapuočių medynai – 36,3% (29,7%). Kultūrinės kilmės medynų yra 23,6% nuo visų medynų. Tarp pušynų kultūriniai medynai sudaro 36%, tarp eglynų - 14%, tarp lapuočių - 6%. Mišrūs medynai užima 56% ploto, gryni - 44% (grynais laikomi medynai, kai vyraujančios medžių rūšies tūris sudaro ne mažiau kaip 80%). Labai mišrūs ąžuolynai (juose ąžuolų tūris tesudaro 53%), uosynai (56%), drebulynai (57%). Gryniausi yra pušynai ir baltalksnynai. Labai reikšmingas medynų būklės kriterijus yra amžiaus struktūra, t.y. medynų pasiskirstymas amžiaus klasėmis ir brandumo grupėmis. Visoms medžių rūšims priimta vienoda amžiaus klasės trukmė - 10 metų, o pagal priimtą kirtimo amžių medynai skirstomi į keturias brandumo grupes: jaunuolynai, pusamžiai medynai, bręstantys, brandūs. I grupės miškai sudarė 24 420,4 ha (1,2%), II grupės – 246 043,6 ha (11,9% [8,7(a)+3,2(b)]), III grupės – 332 506,4 ha (16,1%), IV grupės – 1466 149,4 ha (70,8%). Duomenys 2004.01.01 būklei. Pušynai atitinkamai – 2 - 15 - 19 - 63%. Šiaip jau be laukų ir miškų Lietuvos teritorijos ploto dalį užima ir kitos naudmenos: krūmai – 1,2%, keliai – 2,0%, užstatyta teritorija -2,9%, vandenys – 4,0%, pelkės – 2,2%, kita žemė – 3,3%. Duomenys 2004.01.01 būklei. 16. Pievos ir jų apsauga LT yra paplitusios natūralios ir sėtinės pievos. Pievos turi didelę aplinkosauginę reikšmę kovoje prieš eroziją. Pievos turi buferinę ištirpusių vandens medžiagų, antimigracinę reikšmę. Sugaudo maisto ir cheminius elementus. Pievos būtinos upių, pelių, ežerų, vandens saugyklų pakrantėse, o taip pat šlaituose, kurių nuolydis didesnis kaip 10 laipnių. Glaudi velėna – pagrindinis pievinės dangos antierozinis, antimigracinis stabilizacijos faktorius. Šienas ir žolė turi didelę pašarinę vertę naminiams ir laukiniams gyvūnams. Būtina išsaugoti pievose augančias retas augalų rūšis, kurios nyksta ir jų apsauga svarbus dabartinis klausimas. Pievos skirstomos į: • Žeminines • Salpinines Žemininės išplitusios už upių slėnių ribų. Salpinis yra upių slėniuose abipus vagos, užliejamos. Pvz: Nemuno užliejamos pievos. Pievų žaluma būdinga LT kraštovaizdžiui. Pievos našus deguonies gamintojas. Pievose auga naudingi, pašariniai, vaistiniai ir dekoratyviniai augalai. Didžiulė negerovė žolės deginimas pavasarį. Ugnis pažeidžia, sunaikina ūglius, sumažina velėnos tvirtumą, pablogina žolyno sudėtį, sunaikima daug naudingų gyvūnų ir vabzdžių. Uogos, grybai, vaistažolės ir jų reikšmė bei apsauga. Planetoj sukultūrinta kelios dešimtys tūkst. augalų rūšių. Tai maistiniai, prieskoniniai, techniniai, medingi augalai. Miško vaisiai ir uogos garas produktas žmogaus organizmui. Turi daug mineralinių medžiagų. LT miškai dažnai yra grybingi. Pasaulyje auga 180000 grybų rūšių. LT – 500 rūšių. Maistui naudojamos kelios dešimtys rūšių. Vienam ha galima duoti iki 100 kg valgomųjų grybų, o metinis derlingumas 30000 t. grybuose yra angliavandenių, baltymų, riebalų, mineralų. Tam tikri kiekiai LT išauginami dirbtinai. Vaistiniai augalai naudojami medicinoje, veterinarijoj. Vaistinių augalų preparatai įeina į širdies, kepenų, skrandžio, žarnyno vaistų sudėtį. 2000 m. Europoje paruošta 50000 t vaistų. Švenčionyse kasmet paruošiama apie 500 t vaistažolių. Vaistiniams augalams kenkia apl. sąlygų keitimas, miškų melioracija, gaisrai... grybaujant negalima žaloti miško paklotės. Bruknes galima ringti nuo rugpjūčio 1 d., riešutus – rugp. 15, o spanguoles nuo rugsėjo 1d. pažeidėjai baudžiami baudomis ir arimama produkcija. Vaistažolės renkamos iš tankiai sužėlusių sąžalynų. Įsteigti čiobrelių, ajerų minidraustiniai. Retų augalų rūšių apsauga. LT auga apie 1500 aukštesniųjų augalų rūšių. Pgr. Priežastis augalas nykti yra žmogaus veikla. Mokslas reikalauja, kad būtų išsaugotos visos augalų rūšys ateičiai. Turima nemažai praradimų, pvz. Biržų raj. Išnyko Tylučio ežere riešutas – agaras. Išnyko narūraliose sąlygose europinis kukmedis. Nuo 1900 pajūry saugoma zunda. Prie išnykimo ribos beržas keružis, laplandinis ir mėlynlapis karklas, pajūrinis sotvaras. Natūraliose pievose mažėja burbulių, lieknųjų plukių, šalavijų, kardelių. LT reti augalai suskirstyti į kategorijas: 1. rūšys retos jų pgr. Paplitimo teritorijoje; 2. rūšys turinčios labai siaurą paplitimo arealą; 3. rūšys retos ar reliktinės paplitimo areale; 4. rūšys buvę gausios, bet dėl žmogaus veiklos sparčiai nykstančios; 5. rūšys jau atsigaunančios už arealo ribų. 17. Pasaulio gyvūnija ir jų apsauga Pasaulio gyvūniją sudaro apie 2 milijonai rūšių. Iš jų stuburinių 50000 rūšių, likusieji bestuburiai. Vien vabzdžių yra apie 1 milijonas. Bestuburiai prisitaikę gyventi visur. Jie įtakoja augalus, gyvūnus, žmones. Maždaug 80 % bestuburių augalėdžiai. Tai kenkėjai, kurie per metus padaro planetoje žalos už šimtus milijardų dolerių. Dalis vabzdžių minta nektaru, apdulkina augalus. Vandens bestuburiai filtruoja vandenį, minta smulkiais dumbliais, vėžiagyviais. Bestuburiais minta varliagyviai, paukščiai ir kai kurie žinduoliai. Bestuburius valgo žmonės. Per metus maistui sunaudoja 10 milijonų tonų. Tai midijos, austrės, krevetės, omarai, langustai, aštuonkojai. Kai kurios rūšys dirbtinai veisiamos, kad neišnyktų. Pasaulio vandenyse mažėja bestuburių. Prie resursų atstatymo gali prisidėti apribotas gaudymas, saugoma gyvenama aplinka. Lietuvos upėse ir ežeruose vangiai atsistato vėžių populiacijos. XX a pradžioje į užsienį buvo eksportuojama 100 tonų vėžių per metus. Gyvūnai (ypač paukščiai, žinduoliai ir žuvys) pasižymi judrumu, didele rūšių įvairove (arti 1,5 milijono), skirtinga mityba. Dėl to, nors jų bioma­sė Žemėje (40 viename km3) yra žymiai mažesnė už augalų (220 viename km3), gyvūnai labai svarbūs medžiagų ir ener­gijos apykaitai. Kiekviena gyvūnų grupė ir rūšis atlieka skirtingas funkcijas gam­toje. Gausiausia grupė — bestuburiai (jai priklauso 96,7% visų gyvūnų) - minta augalais, kiti — puvėsiais, treti yra pa­razitai ir grobuonys, vandenyje gyvena moliuskų, pinčių, kirmėlių, vėžiagyvių, mintančių dumbliais ir kitu vandenyje esančiu maistu. Pastarieji filtruoja van­denį, kitaip sakant, atlieka svarbias už­teršto vandens svarinimo funkcijas. Augalais mintančių bestuburių gru­pei priklauso apie 80% visų jų rūšių, jie gyvena sausumoje (įvairios kirmėlės, erkės, vabzdžiai ir kt.) ir vandenyje (vė­žiagyviai, moliuskai, vabzdžių lervos ir kt.). Sausumoje gyvenantys bestubu­riai augalėdžiai didžiausią naudą teikia dalyvaudami medžiagų apykaitos cikle, daugelis vabzdžių rūšių naudingos žemės ūkiui. Daugiau kaip šimtas žemės ūkyje kultivuojamų augalų neveda vaisių, jeigu jų žiedų neapdulkina vabzdžiai (bitės, kamanės). Augalėdžiai bestuburiai, be teigiamų, turi ir blogų savybių: labai daug jų rūšių kenkia augalams, naikina žemės ūkio pasėlius ir produktus. Skėrių ant­plūdžiai tropinio klimato juostose visai sunaikina derlius. Mintantys puvėsiais bestuburiai (slie­kai, įvairūs vabalai, erkės ir kiti) greitina dirvos medžiagų apykaitą, skatina or­ganinių medžiagų mineralizacijos pro­cesus. Sliekai suvarpo dirvą ir taip page­rina jos struktūrą. Parazitai minta kitais gyvaisiais organizmais. Jų nauda arba žala priklauso nuo to, kokias maisto medžiagas jie naudoja. Grobuonys (voragyviai, šimtakojai, boružės, kai kurios musės) sau maisto randa naikindami kitus bestuburius, iš jų ir žalingus gyvū­nus. Dalis augalėdžių bestuburių gyvūnų (vynuoginės sraigės, vėžiagyviai, molius­kai) naudojami maisto pramonėje, ki­tais (vabzdžių lervomis) maitinasi žu­vys. Lietuvoje gyvena daugiau kaip 500 stuburinių ir apie 20 000 bestuburių rūšių gyvūnų. Kai kurie gyvūnai yra pastebimi ir gražūs (pavyzdžiui, dieniniai drugiai), kiti sukelia žmogui daug problemų (parazitinės kirmėlės), dar kiti yra labai svarbūs maistui (žuvys, kai kurie paukščiai ir žvėrys). 6 lentelė. Gyvūnų rūšių skaičius Lietuvoje [Balčiauskas, Volodka, 2001] Sistematinės kategorijos arba gyvūnų grupės Rūšių skaičius Žinduoliai 73 Paukščiai 329 Ropliai 7 Varliagyviai 13 Vėžiagyviai (gal neskiriama?) apie 80 Žuvys 96 Apskritažiomeniai 3 Vabzdžiai apie15-20 000 Voragyviai apie 200 Moliuskai apie 170 Verpstes 300 Pintys 6 Gyvūnijos apsauga. Jos pagrindinis tikslas yra sureguliuoti žmogaus santy­kius su gyvūnija taip, kad jie būtų nau­dingi abiems pusėms. Praktinius apsau­gos veiksmus komplikuoja ta aplinkybė, kad vienos gyvūnijos rūšys yra naudin­gos, kitos duoda ūkiui nuostolius, netgi ta pati rūšis vienu atveju gali būti pagei­daujama, kitu — priešingai (pavyzdžiui, kai kurios laukinių žinduolių ir paukščių rūšys). Iškyla klausimas, kaip nustatyti optimalią populiaciją, kad nauda pers­vertų žalą, kaip sukurti savaime susiregu­liuojančią rūšių sistemą? Tačiau moks­las atsakyti į šiuos klausimus ne visuo­met sugeba, nes turima informacija apie gyvūnų tarpusavio ryšius ir santykius su neorganine gamta šiuo metu dar nepakan­kama. Natūraliose, žmogaus veiksmų ne­pakeistose gamtinėse situacijose gyvūni­jos rūšių tarpusavio santykiai ir jų ry­šiai su aplinka reguliuojasi savaime. Gy­vūnijos apsaugos problemos iškyla dėl aktyvios ūkinės veiklos. Natūralioms zoocenozėms ir atskiroms gyvūnijos rū­šims išsaugoti naudojamos biotechninės, teritorijos planavimo ir organizacinės priemonės: Gyvūnijos apsaugos priemonių komp­leksas: a) Ekologinės, biotechninės l — neužterštos gamtinės aplinkos (oro, vandens, dirvos) garantavimas, 2 — gerų mi­tybos ir regeneracijos sąlygų sudarymas (ša­linimas kliūčių gyvūnijai migruoti, dirbtinų nerštaviečių ir lizdaviečių įrengimas ir esamų išsaugojimas, natūralių maisto šaltinių gausini­mas ir kt.), 3 — rūšių dauginimas ir biocenozių pusiausvyros išlaikymas (gyvūnų perkėlimas, dirbtinis veisimas ir kt.), 4 — apsauga nuo nesąmoningo gyvūnijos naikinimo ūkinių pro­cesų metu (baidymas, užtvaros, perspėjamieji ženklai ir kt.), b) Teritorijos planavimas 5 — teritorijos zonavimas atsi­žvelgiant į gyvūnijos rūšių migravimą, mitybą ir regeneraciją, 6 — saugomų gamtos terito­rijų sistemos sudarymas, 7 — „gamtinio kar­kaso" formavimas, c) Organizacinės 8 — medžioklės ir žūklės reguliavimas, 9 — ūkinės veiklos ribojimas kri­tiniuose arealuose, 10 — kova su sąmoningu gyvūnijos naikinimu. Biotechninėmis priemonėmis siekia­ma sudaryti kuo palankiausias sąlygas natūraliai rūšių mitybai, tiekti tiesioginę pagalbą (kelti inkilus paukščiams, mai­tinti žiemos metu ir kt.), gerinti rūšinę gyvūnijos sudėtį ir populiacijų kokybę. Planavimo priemonės būtų šitokios: teritorijos zonavimas pagal biologinius išteklius, reikalingus gyvūnijos rūšims egzistuoti ir daugintis, medžioklės, žu­vų ūkių, draustinių ir rezervatų skyri­mas. Organizacinėmis priemonėmis regla­mentuojamas žmonių elgesys gyvūnijos atžvilgiu: teisiniais aktais apribojama arba draudžiama medžioklė, žūklė, že­mės ūkio gamyba ir kitokia veikla. Kiekvienos gyvūnijos grupės apsau­gai taikomas priemonių kompleksas turi atitikti jos prigimtį, reikia atsižvelgti į jos ekologinę, ūkinę ir estetinę vertę, poveikį aplinkai. Būtų klaidinga skirs­tyti gyvuosius organizmus į naudingus ir žalingus, visa kas gyva užima savo ekologines nišas ekosistemose, palaiko nusistovėjusios mitybos sistemos ir ener­gijos apykaitos stabilumą. Kiekviena bestuburių gyvūnų rūšis yra naudinga skirtingų biotopų pusiaus­vyrai išlaikyti. Bet kurios rūšies, nors ji ir skirtina prie kenkėjų, sunaikinimas dirbtinėmis priemonėmis atsiliepia me­džiagų apykaitai gamtoje: netenka mais­to naudingi bestuburiai, jų populiacija sumažėja arba visai išnyksta. Dėl to „ne­naudingų" rūšių naikinimas pasitelkus chemiją pastaruoju metu kritiškai verti­namas. Žuvų rūšims apsaugoti nuo išnykimo ir jų ištekliams padidinti taikoma išti­sas kompleksas priemonių, kurias gali­ma skirti į šitokias tris grupes: žvejybos reguliavimas (laimikių ap­ribojimas, žvejybai skirto laiko metų bėgyje nustatymas, žuvininkystės priemo­nių reglamentavimas ir kt.); vandens telkinių priežiūra ir apsauga nuo užteršimo, seklėjimo, užžėlimo; biotechninės priemonės (žuvų pralai­dų per užtvankas, dirbtinių nerštaviečių, kelių į jas patekti įrengimas, dūs­tančių žuvų gelbėjimas žiemą, pastovaus vandens lygio ežeruose ir dirbtiniuose telkiniuose palaikymas). Vertingų žuvų rūšims išsaugoti ir jų populiacijoms gausinti steigiami drau­stiniai ir rezervatai. Racionalizuojant Lietuvos žuvų ūkį, visi vidaus vandenys suskirstyti į tris grupes. Pirmajai grupei priklauso ežerai ir upės, kuriuose šeimininkauja žuvinin­kystės ūkiai, antrajai grupei — ežerai, skirti verslinei žvejybai ir mėgėjiškai žūklei, trečiajai grupei — vandenys, ku­riuos prižiūri Medžiotojų ir žvejų draugi­ja. Įstatymais ir kitais teisiniais aktais saugomi žuvų turtai, numatomos prie­monės racionaliai naudoti išteklius ir sankcijos už gamtos apsaugos įstatymų bei nuostatų pažeidimus. Nuolatos mažėja paukščių ir lauki­nių žvėrių rūšių skaičius. Nuo 1600 metų pasaulyje išnyko apie 160 paukščių rū­šių ir porūšių, nuo XX a. pradžios kas­met išnyksta viena žinduolių rūšis. Šiuo metu katastrofiškai mažėja dramblių Afrikoje, tigrų — Indijoje, prie išnyki­mo ribos kai kurios antilopių rūšys, žymiai sumažėjo vandenyje gyvenančių žinduolių (banginių, kotikų, ruonių ir kt.) populiacijos. Lietuvoje XVI —XVIII a. išnyko taurai, stumbrai, kiek vėliau — rudieji lokiai, bebrai, voverės skrai­duolės, nebeliko erelių ir sakalų. Jeigu tokiais tempais mažės paukščių ir žvė­rių, tai per šimtą metų rūšių skaičius gali sumažėti dvigubai. Dėl to laukinių žvėrių apsauga susirūpinta visuose kraš­tuose, sudaromi retų ir nykstančių au­galų bei gyvūnų rūšių sąrašai („Raudonoji knyga"), jie visokeriopai saugomi. Rūšys išnyksta pasikeitus nusistovė­jusiems biotopams, sumažėjus mitybos bazei ir dėl tiesioginio arba netiesiogi­nio antropogeninio poveikio (blogai tvar­komos medžioklės, dirvos, vandens ir oro taršos). Neracionaliai naudojant che­mikalus, sumažėja arba priartėja prie išnykimo ribos tokios paukščių ir žin­duolių rūšys, kurios minta augalais arba bestuburiais dirvos gyvūnais. Šie sukau­pia savyje daug nuodingųjų medžiagų, kurioms patekus į paukščių ir gyvūnų organizmą, jie arba nugaišta, arba suma­žėja reprodukcijos galimybės. Daug jū­ros paukščių žūsta nuo nafta užteršto vandens. Neapgalvota miško eksploatacija atsiliepia kai kurioms sparnuočių populiacijoms, pavyzdžiui, iškirtus sau­suolius, uoksiniai paukščiai neturi kur perėti ir jų skaičius žymiai sumažėja. Norint išsaugoti paukščius ir žvėris, reikia sudaryti kuo natūraliausias sąlygas populiacijoms tarpti, tinkamai sutvar­kyti medžioklės ūkį. Populiacijai išlaiky­ti ir gausinti padeda vandens ir dirvos apsauga nuo užteršimo chemikalais, naf­ta ir jos produktais, kraštovaizdžio įvai­rovės didinimas, optimalaus atvirų lau­kų, miško, giraičių, medžių ir krūmų grupių santykio išlaikymas, draustiniai, rezervatai ir nacionaliniai parkai, biotechninės priemonės (inkilai, lizdavietės paukščiams, žvėrių šėrimas žiemos me­tu, reguliuojamasis miško kirtimas). Daug paukščių ir mažų žvėrelių žūsta nuimant derlių. Siekiant išvengti šių nuostolių, žemės ūkio mašinose įrengiami specia­lūs baidymo prietaisai, atitinkama tvar­ka nuimamas derlius. 18. Dirvožemių bestuburių apsauga Dirvožemyje gyvena ir veisiasi pirmuonys, kirmėlės ir moliuskai, erkės ir kt. Minta organinėmis medžiagomis (lapais, vaisiais). 1 m2 priskaičiuojama iki 20 milijonų pirmuonių, nematodų, tūkstančiai erkių, šimtai sliekų. Jų biomasė 1 m2 – 300 g. vienas sliekas per metus perleidžia 5 kg dirvožemio. Dirvos bestuburiams kenkia dirvos perdžiūvimas, mineralinių trąšų naudojimas dideliais kiekiais. Amoniakinį vandenį naudoti blogai. Kuo daugiau sliekų, tuo didesnis derlingumas. Lietuvoje, vasaros sezonu sugaudoma šimtai tonų vynuoginių sraigių. Voragyviai naikina kraujasiurbius (uodus). Bitės ir kamanės apdulkindamos augalus pakelia sėklos derlingumą kelis kartus, o per dieną aplanko po kelis šimtus žiedų. Miškams naudingos skruzdės. Vieno skruzdėlyno gyventojai per dieną sunaikina kelis tūkstančius vabzdžių. 19. Žuvys ir jų apsauga Planetos vandenį gyvena iki 22 000 žuvų rūšių Daugiausia žuvų pagauna Peru, Kinija, Rusija, Persija. Kai kuriose šalyse žuvis sudaro 80 maisto Japonijoje ir Islandijoje. Pasaulyje vidutiniškai žuvis sudaro 13. Per metus sugaunama 10mln tonų. Pastaruoju metu sparčiai vyksta tvenkininė žuvininkystė 1ha gali duoti 1000 kg/metus. Tuo tarpu Ramiojo Vandenyno 1km2 duoda 150 kg žuvies. LT vandenyse gyvena ~ 60 rušys, 47 vietinės, 13 atveštinės. Žuvų kiekis LT vandenyse mažėja. Užtvankų žala, užterštumas. Norint išlaikyti žuvų išteklius reikalingos priemonės: 1. Skrupulingas žvejybos priemonės ir laikotaikymas 2. Žuvų praleidimas į nerštavietes 3. Vandens apsauga nuo išsekimo ir užteštumo. 4. Draustinių steigimas, kur gresia pavojus 5. Rezervatų steigimas retoms žuvims apsaugoti 6. Vertingų žuvų, priešų ir konkurentų išsaugojimas 7. Žuvų mailiaus gelbėjimas džiustančiuose telkiniuose 8. Vandens telkinių gylinimas ir užaugimo šalinimas 9. Dūstančių žuvų gelbėjimas žiemą. Yra nustatyta tam tikri verslinių žuvų sugavimo kiekiai ir dydžiai, tinklo akių dydžiai. Kai kurioms žuvims tukdo iš Baltijos jūros patekti į upes. Klaipėdos sąsiauryje užterštas vanduo. Kauno hidroelektrinės užtvankos 500m ilgyje draudžiama žvejyba visus metus. Yra nustatyti žuvų dydžiai: karšiams 30cm. ir t.t. Žuvys plaukiodamos po užteršta vandenį įgauna nemalonų skonį ir kvapą. LT vystoma dirbtinių žuvų auginimas ir paleidimas į tvenkinius ( lydekos, starkiai, upetakiai ir t.t.). Šaltuose vandenyse gyvena taurios žuvys. Jos neršia lapkrišio – gruodžio mėn. Kad neišnyktų vertingų žuvų populiacijos yra isteigti ichteologiniai draustiniai upese: Jūroje, Merkyje, Minijoj, Dubysoj, Šventojoj ir t.t. Ichteologiniuose draustiniuose apribota arba uždrausta bet kokia veikla. LR vandenų telkiniai suskirstyti į grupes: 1. Žuvininkystės vandenys 2. Verslinės žvejybos 3. Megėjiškos žvejybos Lašišinių žuvų prieglobstis Žeimenos ež. Žvejybos taisyklių pažeidėja baudžiami už žuvų gaudymą baudomis. Saugomos žuvys: erškėtis, lydeka, margasis upėtakis... Žuvys. Lietuvos vandenyse gyvena 3 rūšių apskritažiomeniai ir 96 rūšių žuvys, iš jų 26 rūšys yra jūrinės, 53 gėlavandenės ir 11 praeivių. 16 rūšių gėlavandenės žuvys yra introdukuotos. 5 rūšių žuvys Lietuvoje yra arealo pakraščiuose, iš jų 3 - ledynmečio reliktai. Baltijos jūros Lietuvos priekrantėje ir Kuršių mariose gyvena 50 rūšių žuvys. Ūkiniu požiūriu vertingos, tačiau mūsų vandenyse retos ir nykstančios žuvys yra lašiša, šlakis, upėtakis, kiršlys, sykas, žiobris, ūsorius, salatis, skerssnukis, nėgė, perpelė (Lietuvos, 1992). Į išnykusių rūšių kategoriją 2000 RK sąraše įrašytas sturys ir sparis. Jūrinė nėgė - praeivė, retai sugaunama žuvis (tiksliau -apskritažiomenis, nes kaip ir visi apskritažiomeniai, neturi kaulų, žvynų ir porinių pelekų; burna piltuvo formos, su raginiais dantukais padengtu liežuviu). Paplitusi Šiaurės Atlante, Amerikos ir Europos pakraščiuose. Europoje sugaunama nuo Murmansko šiaurėje iki Adrijos jūros pietuose. Lietuvoje jūrinės nėgės buvo sužvejotos 1957 m. Atmatos upėje, 1961 ir 1962 m. Kuršių mariose. Ties Kintais Kuršių mariose jūrinės nėgės sugautos 1990 ir 1991 m.. 2001 metais sugautos gyvos jūrinės nėgės atiduotos į Klaipėdos jūrų muziejų. Jei jos pasirodytų esančios lytiškai nesubrendusios, tai galėtų akvariume gyventi labai ilgai (subrendę ir išneršę nėgės žūva). Jūrose nėgės puola žuvis, prisisiurbia prie jų, pragręžia odą ir minta krauju bei ardomais raumenimis. Neršia upėse. Susiformavusi lerva vadinama graužavirba arba vingiliu, gyvena įsiraususi į dumblą. Po 4-5 metų graužavirba virsta nėge ir ima laisvai plaukioti. Sturys, arba Atlantinis eršketas, Lietuvoje priskiriamas išnykusių gyvūnų kategorijai. Nerštui plaukdamas į upes, XIX a. sturys gana dažnai pasitaikydavo Nemune, tačiau po Antrojo pasaulinio karo išnyko. 1929 m. sturys buvo sugautas Nemune ties Kačergine, 1939 m. - Nemune ties Vilkija. 1978 m. Baltijos jūroje ties Palanga buvo sužvejotas sturio jauniklis (Lietuvos..., 1992). Lašiša - jūrinė praeivė žuvis, visais metų laikais aptinkama Baltijos jūroje ties Lietuvos pakrante, o subrendusi atplaukia nerštui į mūsų upes. Daugiausiai lašišų nerštui per Kuršių marias ir Nemuną traukia rugsėjo antroje pusėje - spalio mėn. Lašišų nerštavietės yra pajūrio upėse - Minijoje, Veivirže, Jūroje, Šešuvyje, Šešupėje, Dubysoje. Nedaug lašišų pasiekia Žeimenos ir Neries upes. Prieš Kauno HE užtvankos pastatymą maždaug pusė lašišų pasiekdavo Nemuno ir Merkio aukštupių intakus, tačiau tokių aukštų užtvankų jos neįveikia. Finansuojant užsienio fondams, pastaraisiais metais lašišoms statomi specialūs žuvitakiai (praėjimo takai), kurie anksčiau tebuvo Jūros upėje ties Taurage. 20. Varliagyviai ir jų apsauga Planetoje priskaičiuojama virs 2000 rūšių LT 11 rūšių. Paprastasis ir skiauterėtasis tritonai, varlės,nendrinė, česnakinė, kudrinė, smailiasnukė, pievinės, varlės. Varliagyviai naudingi nes ėda kenksmingus vabzdžius. Varliagyviai naudojami labaratorijose. Varlėmis minta paukščiai, žverys, žinduoliai. Tarpiniai šeimininkai kirmelės. Varliagyviai. Lietuvoje aptinkami 13 rūšių varliagyviai (tritonai, varlės ir rupūžės). Dažniausiai aptinkamos rudosios varlės, paprastoji rupūžė, paprastasis tritonas. Prie retesnių rūšių paminėtinas skiauterėtasis tritonas, žalioji rupūžė, česnake, ežerinė varlė. Ne visi į Lietuvos raudonąją knygą įrašytų rūšių varliagyviai yra labai reti - pavyzdžiui, kūmutė ir nendrinė rupūžė, aptinkamos gana dažnai (10 pav.) Lietuvoje didžiausią žalą varliagyviams padarė sausinamoji melioracija ir žemės ūkio sukelta tarša pesticidais bei trąšomis. Melioracija sunaikino daug varliagyviams tinkamų biotopų, ypač balų, lauko pelkučių, šlapių krūmuotų pievų, brūzgynų. Nusausinus žemes pasikeitė drėgmės režimas, todėl pavasarį dalis laikinų vandens telkinių išdžiūsta anksčiau, buožgalviams nebaigus metamorfozės, todėl visi jaunikliai žūva. Nukentėjo ir kitos nerštavietės - varliagyviai beveik neneršia tekančiame vandenyje. Be to, dėl mitybos ypatumų varliagyviai stipriai sukaupia žemės ūkyje naudojamus chemikalus, kurie per augalus patenka į vabzdžius, šliužus ir kitus smulkius bestuburius - pagrindinį varliagyvių maistą. Dar manoma, kad varliagyviams didelę įtaką turi padidėjęs Saulės spinduliavimo kiekis (žr. skyrelį apie ozono skyles). Jie nyksta visame pasaulyje, o gana stipriai šis procesas pasireiškia Vakarų Europoje. Tuo tarpu Lietuvoje padėtis paskutinį dešimtmetį pasitaisė pirmiausia dėl kolūkinės žemės ūkio sistemos suirimo ir smulkaus ūkio atstatymo. Naudojama mažiau chemikalų ir trąšų, nenaudojami ir nepalaikomi suyra melioracijos įrenginiai. Į laukų pakraščius vėl grįžta nenaudojamos žemės juostos, atsistato pelkutės ir balos, melioracijos kanaluose apsigyvenę bebrai vėl paverčia juos į upelius. Bebrų patvankose varliagyviai neršia, o bebrų urvuose ir trobelėse -žiemoja. Tokios pat tendencijos pastebimos ir kitose Pabaltijo šalyse. Todėl mūsų varliagyvių populiacijos gali tapti rezervu atskirų rūšių gyvybingumo palaikymui visos Europos mastu. Medvarlė - vienas rečiausių Lietuvos varliagyvių. Šiuo metu jos aptinkamos tik Lazdijų rajone, Nemuno baseino upelių slėniuose. Žinomos tik dvi nerštavietės. Lietuvoje medvarlė yra ties šiaurine paplitimo riba, nors aptinkama ir Latvijoje, ir pietinėje Švedijoje. Tai vienas mažiausių Lietuvos varliagyvių; žalia, tarsi lakuota nugara ir balsvai gelsva, taškuota kūno apačia. Per šonus eina siaura juoda juostelė, prasidedanti nuo snukio galo. Iš kitų varliagyvių rūšių medvarlę labiausiai išskiria pirštų galai. Jie virto išplatėjusiais lipniais diskais, todėl medvarlės gali prilipti prie lapų, lipti stačiai aukštyn medžio kamienu, šakomis ir net stiklu. Užpakalinių kojų pirštus jungia plėvė. Patinus nuo patelių skiria tik po burna esantis rezonatorius -išsitempianti odos raukšlė, kuri sustiprina balsą. Rezonatoriaus vietoje matoma tamsiai žalios spalvos dėmė. Veisimosi metu, patinams "giedant", išsipūtęs rezonatorius būna didesnis už pačią galvą. Medvarlės didžiąją gyvenimo dalį praleidžia sausumoje -vandenyje jos tik neršia ir maudosi, kai oras labai sausas. Tai vieninteliai Europos varliagyviai, kurie gyvena medžiuose. Medvarlių gyvenamosios vietos - lapuočių ir mišrūs miškai bei krūmynai šalia upelių ir kitokių vandens telkinių. Lenkijoje medvarlių aptinkama ir parkuose bei gyvenvietėse. Šie varliagyviai gyvena pavieniui, susiburdami tik neršto metu. Aktyvūs šviesoje - dieną o ypač sutemus. Minta įvairiais bestuburiais - vorais, vabalais, šliužais, kitokiais vabzdžiais. Medžiodamos medvarlės toli į priekį išmeta lipnų liežuvį, prie kurio ir prilimpa auka. Artimiausiose mums šalyse medvarlių irgi aptinkama. Lenkijoje jos gana dažnos. Baltarusijoje medvarlių randama Polesėje, Pripetės upės baseine, Nemuno aukštupio smulkių upelių slėniuose. Latvijoje medvarlės buvo rastos daugiau kaip prieš 200 metų (Lietuvoje pirmi duomenys paskelbti 1830 m., Druskininkuose viena medvarlė sugauta apie 1918 metus). Paskutinioji žinoma jų radimvietė Latvijoje - Papės ežeras. Tačiau prieš gerą dešimtmetį latviai pradėjo šio varliagyvio reintrodukcijos projektą - Rygos zoologijos sode veisė baltarusiškas medvarlės ir paskui paleido jas į laisvę. Artimiausi Lietuvai paleidimo taškai yra netoli Mažeikių, tad visai gali būti, kad Lietuvoje aptiksime iš Latvijos atkeliavusias medvarlių. 21. Ropliai ir jų apsauga Mūsų planetoje gyvena apie 6000 roplių rūšių. Lietuvoje 7 rūšys, t. y. pelkinis vėžlys, driežai, gluodinos, paprastasis ir lygusis žalčiai, paprastoji angis. Stambūs ropliai nyksta dėl odos. Krokodilai, reptilijos ir kt. natūraliai vandenyse mažėja, jie auginami ir veisiami specialiose fermose. Dėl roplių nykimo kuriami zoologiniai draustiniai. Ropliai nyksta dėl žmogaus ūkinės veiklos. Ropliai minta kenksmingais vabzdžiais, todėl yra naudingi. Lietuvoje gerokai apmažėjo gyvačių, žalčių, o balinių vėžlių liko vos keliose vietose. Skirtingai nuo varliagyvių, roplių populiacijos kol kas ne tik neatsistatė, bet galbūt ir toliau nyksta. Artimiausiu laiku gali tekti į Raudonąją knygą įrašyti paprastąją angį ir paprastąjį žaltį. O tai jau būtų daugiau nei pusė roplių faunos rūšių šalyje. Beje, visi mūsų ropliai saugomi pagal Berno konvenciją. Lietuvoje roplių teturime vos septynias rūšis. Dažniausios jų yra vikrusis ir gyvavedis driežai, taip pat ir gluodenas, kurie aptinkami visoje šalyje ir gyvena įvairiuose biotopuose. Dar nereta paprastoji angis, aptinkama drėgnuose mišriuose miškuose, aukštapelkėse, krūmuotose kirtavietėse, upių, ežerų ir pelkių pakraščiuose, pamiškėse. Pats rečiausias Lietuvoje roplys - tai lygiažvynis žaltys, randamas vos dviejose vietose. Ilgą laiką tebuvo žinoma vienintelė šio roplio gyvenamoji vieta - Čepkelių rezervatas ir jo apylinkės. 1997 metais, atliekant biologinės įvairovės tyrimus Šalčininkų rajone, lygiažvynis žaltys vėl pastebėtas ir Rūdninkų poligone. Šie ropliai gyvena sausuose mišriuose ir spygliuočių miškuose, aukštapelkių ir kitų drėgnų vietų pakraščiuose. Laikosi gerai saulės įšildomose kalvotose miško aikštelėse, kirtavietėse, pamiškėse. Per daug drėgnų ir užtamsintų vietų vengia. Lygiažvynis žaltys aptinkamas Estijoje ir Skandinavijos šalyse, tad jo paplitimą lemia ne temperatūrinis režimas ir ne biotopų stoka. Manoma, kad svarbiausias veiksnys, lemiantis šio roplio retumą, yra specifinė mityba. Skirtingai nuo kitų žalčių ir gyvačių, lygiažvynis žaltys minta išimtinai driežais, todėl randamas tik ten, kur jam pakanka maisto. O maisto pakanka tuomet, kai kartu gyvena abi driežų rūšys, kurios dėl skirtingų biotopinių poreikių kartu aptinkamos nedažnai. Kita labai reta ir lokaliai Lietuvoje paplitusi roplių rūšis- balinis vėžlys. Nors gaunami pranešimai apie rastus vėžlius iš visos Lietuvos, daugumoje radimviečių aptinkami tik pavieniai seni individai, kurie nesiveisia, tačiau dėl ilgo amžiaus gali išgyventi dešimtmečius. Kelios gausesnės radimvietės yra Pietų Lietuvoje. Jau dešimt metų Lazdijų rajone įkurti trys herpetologiniai draustiniai -Kučiuliškių, Stračiūnų ir Juodabalės. Vertingiausias yra Kučiuliškių draustinis, kuriame gyvena daugiau kaip 50 balinių vėžlių. Čia netgi nedidelėse kūdrose galima pamatyti prieš saulę besišildančius vėžlius - visiems šaltakraujams gyvūnams mūsų platumose saulės šiluma yra būtina medžiagų apykaitai palaikyti. Šie ropliai gyvena pelkutėse, kūdrose, aukštapelkių akyse, ežerėliuose ir kituose stovinčio vandens telkiniuose. Čia pat jie ir žiemoja, įsikasę į dugno dumblą. Esant pavojui, vėžliai slepiasi panerdami į dugną. Baliniai vėžliai minta kitais gyvūnais -vėžiagyviais, moliuskais, vandens vabzdžiais, smulkiomis žuvimis. Kiaušinius deda sausumoje, lengvoje, gerai saulės įšildomoje dirvoje, atvirose vietose. Būtent tokių vietų užaugimas krūmais, mišku, žole, suarimas ar kitokie pokyčiai ir yra pagrindinė vėžlių nykimo priežastis. Be to, vėžlių kiaušinius dažnai iškasa ir suėda šernai, lapės, barsukai, usūriniai šunys. Patys vėžliai, ypač jauni, irgi yra ėdami plėšrūnų. Anksčiau Pietų Lietuvoje, ypač Dzūkijoje, baliniai vėžliai (vietinių gyventojų vadinami geležinėmis varlėmis) buvo gana dažni. Dabar tai vienas labiausiai nykstančių mūsų gyvūnų. Balinis vėžlys įrašytas į Lietuvos, Latvijos, Baltarusijos raudonąsias knygas. Deja, netgi draustiniuose vėžliai nėra apsaugoti nuo plėšrūnų ir antropogeninio poveikio. Dažnai jiems išlikti padeda tyrinėtojai -surinkdami netinkamose vietose sudėtas vėžlių dėtis, išperindami jas laboratorijose, per žiemą palaikydami vėžliukus, o vėliau paleisdami juos į laisvę. Roplių sąrašas liko nepakitęs, o varliagyvių - pasipildė medvarle, kuri pas mus gyvena arealo pakraštyje, nedidele, lokalizuota populiacija. 22. Paukščiai ir jų apsauga Mūsų planetoje gyvena apie 9000 rūšių paukščių. Jie paplitę visose klimato juostose. Paukščiai svarbus kraštovaizdžio elementas. jie sėkmingai platina įvairių augalų rūšis. Naminius paukščius lietuviai augina nuo seno. Tokiu būdu Lietuvoje paukščiai skirstomi: naminius, medžioklinius, dekoratyvinius. Yra vabzdžialesių paukščių, kurie kovoja su pasėlių kenkėjais. Yra plėšrių paukščių. Kai kurie paukščiai (grifai) minta dvėseliena ir yra sanitarai. Pastebėtas atskirų paukščių rūšių nykimas, gyvenimo trumpėjimas. Žmogaus ūkinė veikla tiesiogiai įtakoja gausumą. Kintant sąlygom ne visi paukščiai adaptuojasi. Miškų kirtimas, melioracija mažina paukščių gyvenimui tinkamas sąlygas. Žemės dirbimo metu, šienaujant, žūva paukščių ir jų jauniklių. Įsilieja naftos produktų į vandenį, sunaikinama vandens paukščių. Daug įtakos paukščių sveikatai nuodingi chemikalai. Nemažai paukščių sunaikina šunys, katės. Nuo 1600 metų iki 2000 metų pasaulyje išnyko keli šimtai rūšių paukščių. Mažiausiai išnyko Europoje, nes aplinkos sąlygos keitėsi palaipsniui. Paukščių apsauga rūpinamasi visoje planetoje. Išleista daug įstatymų, taisyklių. Paukščiams apsaugoti skiriami rezervatai ir draustiniai. Žuvinto rezervatas organizuotas paukščių apsaugai. Kuriama nemažai biotechninių priemonių (lizdų, inkilų). Lietuvoje suskaičiuojama 300 rūšių paukščių. 55 gyvena nuolatos, kitos atskrenda perėt. Lietuvoje paukščiai skirstomi į: miškinius (kurtiniai, jerubės, slankos, geniai, pelėdos, zylės, kėkštai, kryžiasnapiai); vandens (antys, gulbės, kragai, kirai, žuvėdros); laukų (kurapkos, putpelės, vieversiai); namuose gyvenančius (kregždės, žvirbliai, gandrai, varnėnai, čiurliai). Lietuvoje, aštuoniasdešimtyje pelkių, ežerų ir upių skiriasi vanduo. Iš draustinių paukščiai plinta po visą Lietuvą. Daugumą mūsų paukščių lengva pastebėti, nes jie aktyvūs dieną, dalis gieda, kiti tiesiog nesislapsto. Stambūs plėšrieji paukščiai, sklęsdami ore grobio paieškose, tiesiog traukia stebėtojo akį. Gausiausia jaunųjų gamtininkų dalis - būtent ornitologai (tuo tarpu žuvimis, varliagyviais, ropliais ir žinduoliais paprastai domisi vien tik specialistai). Lietuvoje yra stebėti 329 rūšių paukščiai (šis sąrašas kasmet pasipildo), iš kurių 217 peri arba kažkada perėjo. Iš jų tik 22 rūšių gausumas didėja, tuo tarpu 53 mažėja, 22 rūšys peri labai retai, atsitiktinai. 93 perinčių paukščių rūšių populiacijos dydis yra stabilus. Likusių - tendencija nežinoma. 12 rūšių gausumas labai mažas, neviršija 20 individų. Geriausiai ištirta paukščių reakcija į melioraciją. Sunaikinus natūralią aplinką (transformuojant miškus, kertant krūmynus, sausinant pelkes) išnyksta beveik visi perintys paukščiai. Kinta paukščių bendrijų struktūra, jose mažėja rūšių skaičius, retosios rūšys išnyksta. Pasikeitus gyvenimo sąlygoms melioruotuose plotuose, krūmuotų pievų perinčių paukščių skaičius sumažėjo apie 90%, krūmynų paukščių - 70%, miško paukščių - apie 40%. Miškų ūkio veikla neigiamai veikia pirmiausiai didžiuosius paukščius - plėšriuosius, juodąjį gandrą vištinius paukščius, genius. Turbūt visi esame girdėję griežlę. Tyliais birželio vakarais toli girdėti jos kreksintis balsas pievose, paupiuose, pamiškėse, javų palaukėse. "Griežia" tik griežlės patinai, parodydami kad lizdui skirta teritorija jau užimta. Pirmi krektelėjimai pasigirsta dar nesutemus, tačiau tikrasis koncertas prasideda prieš vidurnaktį ir beveik be pertraukos trunka iki pat paryčių. Būtent pagal balsą, kurio su niekuo nesumaišysi, griežlės ir skaičiuojamos. Kelis metus Lietuvoje buvo vykdomos organizuotos griežlių apskaitos, kurių metu paaiškėjo, kad daugiausiai griežlių aptinkama Nemuno deltoje, Nevėžio slėnyje Kėdainių rajone, Verknės slėnyje Prienų rajone, Nemunėlio upės ir Biržų girios tarpe. Daugiausiai griežlių aptinkama natūraliose, šlapiose paupių pievose, krūmynuose, ilgai nešienautose pievose ir ganyklose. Todėl sumažėjus žemės ūkio intensyvumui, šiam paukščiui Lietuvoje sąlygos tikrai tapo palankesnės. Griežlė - viena iš globaliai Europoje nykstančių rūšių, o juk anksčiau tai buvo neatskiriama kraštovaizdžio dalis. Žemės ūkio intensyvinimas, mechanizacija bei tinkamų jai gamtinių biotopų sunaikinimas laikoma pagrindinėmis griežlių nykimo priežastimis. Daugelyje šalių griežlėms steigiamos specialios apsaugos teritorijos. Turbūt nedaug kas žino, kad net mūsų kaimynai latviai pavaizdavo griežlę ant metalinės 10 latų monetos. Griežlė 1996 metais Lietuvoje buvo paskelbta "metų paukščiu". Viena mažiausiai pažįstamų paukščių grupių - pelėdos, kurioms priklauso tokie skirtingi savo dydžiu paukščiai, kaip didysis apuokas - vos ne žąsies dydžio, ir žvirblinė pelėda, kurios dydis gerai nusakomas pavadinimo. Lietuvoje turėtų gyventi 13 pelėdų rūšių, nors uralinės ir žvirblinės pelėdos lizdų iki šiol nerasta, o apuokėlis - iš viso neaptiktas. T. Ivanauskas rašo, kad apuokėlis beveik nematomas - toks jis pilkas ir susiliejantis su aplinka. Neberandama ir laplandinės pelėdos lizdų, o paskutiniaisiais dešimtmečiais terasta negyvų paukščių. Pelėdų stebėjimai - kitokie nei dieninių paukščių, čia daug lemia klausa ir kantrybė. Pelėdos skraido beveik be garso, tad lengviausiai aptinkamos pavasarį, pagal vestuvinius balsus. Peri dauguma pelėdų drevėse ar inkiluose, didesnės rūšys - plėšriųjų paukščių, kranklių, juodųjų gandrų lizduose, balinė pelėda ir didysis apuokas - ant žemės, pelėdikė ir liepsnotoji pelėda - pastatuose. Dalis pelėdų - naminė pelėda, mažasis apuokas, apuokėlis, pelėdikė, liepsnotoji pelėda - gyvena netoli žmogaus: kaimuose, parkuose, kapinėse. Dažnai kaimo žmonės mano, kad gūdus pelėdos ūbavimas prišaukia žmogui nelaimę. Visos pelėdos yra plėšrios. Stambiausios įveikia gana didelį grobį. Didysis apuokas sugauna ežius, kiškius, net kiaunes, sudrasko net plėšriuosius paukščius. Tuo tarpu smulkiausios pelėdos minta daugiausiai peliniais graužikais, smulkiais paukščiais, varliagyviais, vabzdžiais, kartais netgi šikšnosparniais. Pelėdos neturi dantų grobio, ryjamo iš karto ar keliais gabalais, kramtymui, be to, skrandžio anga į žarnyną yra labai siaura. Todėl nei kailis, nei plunksnos, nei kaulai į žarnas nepatenka -visi maisto likučiai pelėdos yra atryjami supresuotu kamuolėliu, vadinama išvama. Tokių išvamų pelėdos dienojimo vietoje kartais susirenka ištisa krūva. Iš likučių išvamose galima sužinoti, kuo pelėda maitinosi, kaip kito mitybos pobūdis per metus, taip pat ir išsiaiškinti rūšių - maisto objektų paplitimo dėsningumus. Geriausiai Lietuvoje ištirta naminių pelėdų mityba. Paaiškėjo, kad naminės pelėdos smulkiuosius žinduolius gaudo daug efektyviau, nei juos tyrinėjantys mokslininkai. Per septynerius tyrimo metus Kėdainių rajone spąsteliais buvo sugauti 10 rūšių smulkieji žinduoliai, tuo tarpu pelėdos maisto likučiuose jų rasta net 20 rūšių, tarp jų kurmis, lazdyninė miegapelė, beržinė sicista, Natuzijaus šikšniukas, rudasis nakviša, pelė mažylė, juodoji ir pilkoji žiurkės, žebenkštis (Balčiauskienė ir kt., 2000). Ištyrus penkiuose inkiluose Kurtuvėnų regioniniame parke rastas naminės pelėdos maisto liekanas, rasta 16 rūšių žinduoliai (Balčiauskienė ir kt., neskelbta). Iš atskirų rūšių grobyje dažniausiai pasitaikė rudieji pelėnai (20%), pieviniai pelėnai (17%), paprastieji pelėnai (12%), geltonkaklės pelės (11%) ir paprastieji kirstukai (10%). Kirstukų pelėdos maiste būna labai nevienodai - atskirais metais šių vabzdžiaėdžių gausumas gamtoje labai skiriasi, pvz. Kurtuvėnuose jų dalis pelėdos mityboje svyravo nuo 2,3% iki 34,5%. Trys pilkųjų pelėnų rūšys Kurtuvėnų RP sudarė nemažą naminių pelėdų grobio dalį (37,2%), o tai rodo, kad jos dažnai medžioja atvirose vietose - pievose, aikštelėse, pamiškėse. Kitos graužikų ir vabzdžiaėdžių rūšys pasitaiko daug rečiau. Belovežo girioje šaltuoju metų laiku (nuo spalio iki balandžio mėn. vidurio) naminės pelėdos iš vieno hektaro miško sugavo vidutiniškai nuo 3 iki 19 pelių, 2-18 pelėnų, 2-7 kirstukus, 0-2 paukščius ir 1-9 varliagyvius. Daugiausia graužikų buvo sugaunama jų pagausėjimo gamtoje metais. Tačiau reikia pastebėti, kad gamtoje naminės pelėdos graužikų skaičiaus nereguliuoja. Naujasis sąrašas pasipildė 11 naujų paukščių rūšių. Į jį įrašytos visame pasaulyje (globaliai) nykstančios mažoji žąsis bei sibirinė gaga, kurios neperi mūsų šalyje, tačiau aptinkamos migracijų bei žiemos laikotarpiu. Tokių rūšių paskelbimas ypač saugomomis pakelia Lietuvos prestižą tarptautiniu mastu. Naujai į sąrašą įtraukti šie Lietuvoje negausiai perintys paukščiai: gulbė giesmininkė, sketsakalis, avocetė, jūrinis kirlikas, mažasis kiras, sodinė starta, geltongalvė kielė, uralinė pelėda. Į nacionalinę Raudonąją knygą įrašytas vištvanagis. Pasikeitė ir daugelio paukščių rūšių kategorijos. Nebeliko "0" kategorijos (išnykusių) ir sumažėjo "4" kategorijos (apie kurias trūksta duomenų) rūšių. Tai rodo, kad pagerėjo Lietuvos paukščių ištirtumas, leidžiantis tiksliau nurodyti rūšių statusą. Savo ruožtu tai leidžia numatyti ir tikslesnes jų apsaugos priemones. 23. Žinduoliai ir jų apsauga Pasulyje gyvena apie 5000 žinduolių rušių. Iš kaikurių kilo naminiai gyvuliai. Iš žinduolių gaminami vertingi produktai: mėsa, riebalai, kailis, dramblio kaulai. Didžiausia žinduolių grupė - graužikai.Vieni jų kaip sabalai – brangiakailiai, kiti kaip žiūrkės perneša ligas. Prie plėšrūnų priskiriami: vilkai, lapės. Kartu jie yra sanitaria – laukiniai žinduoliai nyksta dėl intensyvios ūkinės veiklos. Jie apsinuodija chemikalais, žuva nuimant derlius. Iki 1800m planetoje išnyko apie 33 žinduolių rūšių. Toliau kiekvienais metais išnyksta po 1,52 rušį. 1948m. įkurtatarptautinė gamtos ir gamtinių rezervų apsaugos sąjunga. Netgi tokioje, atrodytų, gerai ištirtoje stuburinių gyvūnų grupėje, kaip žinduoliai, vis dar pasitaiko atradimų. Per paskutinį dešimtmetį Lietuvos fauna pasipildė naujomis žinduolių rūšimis. 1995 metais Kaišiadorių rajone, o vėliau ir daug kur kitur surastas pelėnas dvynys. Jo pavadinimas atsirado todėl, kad ši rūšis labai panaši į savo antrininkę - paprastąjį pelėną. Genetiškai jos, aišku, skiriasi (turi skirtingą chromosomų skaičių), tačiau išoriškai beveik ne, todėl pelėną dvynį gali pažinti vos keli specialistai zoologai. Jis dažniausiai aptinkamas krūmuotuose upių ir upelių pakraščiuose, besiribojančiuose su pievomis ir ganyklomis. Kita rūšiai būdinga gyvenamoji vieta yra palaukėse, prie griovų ar medžiais ir krūmais apžėlusių daubų esančios šiaudų stirtos. Kaip vėliau paaiškėjo, patikrinus paprastųjų pelėnų kaukoles kolekcijose, ši rūšis buvo rasta ir anksčiau, tačiau klaidingai apibūdinta. Ūsuotasis pelėausis iš tikrųjų Lietuvoje ir rastas, ir ne - Biržų rajone esančioje karstinėje įgriuvoje, vadinamoje Karvės Ola, buvo rasta tik jo kaukolė. Kadangi ši rūšis labai reta ir gretimose šalyse, galima manyti, kad pats gyvūnas iki šiol šikšnosparnių tyrinėtojams nepateko. Šikšnosparnių tyrimai yra neįprasti tuo, kad šie žvėreliai skraido ir yra aktyvūs tik naktį, o dieną slepiasi ir sunkiai surandami. Pastarąjį dešimtmetį šikšnosparniams tirti naudojami ultragarsiniai detektoriai. Ultragarsą šikšnosparniai skleidžia patys ir jį girdi, pagal atsimušusių nuo kliūties signalų pokytį orientuodamiesi aplinkoje ir netgi sugaudami savo maistą - skraidančius vabzdžius. Detektorius ultragarsą paverčia girdimu signalu, kurį galima įrašyti į magnetofono juostą ir vėliau palyginti su žinomu etaloniniu įrašu ar išanalizuoti specialia kompiuterine programa. Tokia aparatūra ganėtinai brangi, todėl Lietuvoje šikšnosparnius rimtai tyrinėja vos keli mokslininkai. Tačiau būtent įrašo analize pagrįstas dar vienos naujos ne tik Lietuvai šikšnosparnių rūšies - šikšniuko pigmėjaus - aptikimas. Iki šiol Europoje diskutuojama, kaip vadinsis ši nauja rūšis, tačiau jos egzistavimas jau pripažintas. Ketvirtoji nauja Lietuvoje žinduolių rūšis - mažoji miškinė pelė. Nuo artimiausių savo giminaičių - miškinės pelės ir geltonkaklės pelės - ji išoriškai skiriasi gana ryškiai. Mažosios miškinės pelės maža užpakalinės kojos pėda ir ypač mažos akys. Patikrinus Latvijoje saugomas miškinės pelės kaukoles ir morfometrinius matavimus pasirodė, kad miškinės pelės paplitimo riba eina Lietuvos pietine dalimi - Latvijoje aptinkama tik mažoji miškinė pelė. 2000 metų rudenį Šiaurės Lietuvoje, Mažeikių rajone, mažųjų miškinių pelių buvo sugauta gana daug. Šiaurės Lietuvoje dar tikėtina surasti paprastąjį ežį, nes paprastojo ir pas mus gyvenančio baltakrūčio ežio paplitimo riba eina per Latviją. Kaip matyti, mūsų baltakrūtis ežys nors ir retai, tačiau aptinkamas Estijoje, o paprastasis ežys Latvijoje rastas visai netoli Lietuvos šiaurinės dalies. Vėlgi, nors šių ežių spyglių spalva ir yra skirtinga, vien tokio požymio dėl galimos spalvinės variacijos nepakaks: tiksliam apibūdinimui būtina gyvūno kaukolė. Nuo viduramžių dėl ūkinės veiklos mažėjantis Lietuvos miškingumas neigiamai atsiliepė šiaurinėms gyvūnų rūšims (baltajam kiškiui) ir daugeliui stambių gyvūnų. Išnyko tauras, stumbras, taurusis elnias, rudasis lokys, ernis, vilpišys, laukinis arklys, bebras. Šiuo metu Lietuvoje trys žinduolių rūšys stumbras, taurusis elnias ir bebras yra reintrodukuotos', 6 rūšys ondatra, usūrinis šuo, kanadinė audinė, dėmėtasis elnias, muflonas introdukuotos, 6 rūšys rudasis lokys, baltasis banginis, jūros kiaulė, paprastasis, ilgasnukis ir žieduotasis ruoniai atsitiktinai užklystantys žinduoliai. Didžiausia žinduolių biomase pasižymi lapuočių ir mišrūs miškai, tuo tarpu didžiausia jų rūšių įvairovė randama kelių biotopų sandūroje, kitaip sakant ekotone. Daugiausiai žinduolių rūšių priklauso graužikų ir vabzdžiaėdžių būriams (kitaip jie dar vadinami smulkiaisiais žinduoliais). Jie tiriami gaudant mušamaisiais arba gyvagaudžiais spąsteliais. Miško, pelkės (ypač žemapelkės), vandens pakrantės, krūmynų ir žolių brūzgynų ribose šių žvėrelių sugaunama daugiausia. Retai į spąstelius papuola beržinė sicista tai ne pelė, o šoklys labai ilga uodega ir užpakalinėmis kojomis, per kurio nugarą eina juodas brūkšnys. Sicistos gyvena įvairių tipų drėgnuose mišriuose miškuose, kur yra atvirų plotų ir kirtaviečių. Aptinkamos aukštažolėse pamiškių pievose, atvirose pelkėse su retais medeliais ir krūmais, apaugusiuose paupiuose ir pagrioviuose. Beržinės sicistos radimviečių skaičius gerokai pasipildė pastaraisiais metais, suaktyvėjus smulkiųjų žinduolių tyrimams. Dar viena savotiška žinduolių grupė miegapelės. Jau iš pavadinimo matyti, kad tai pelės, kurios mėgsta miegoti. Jos užmiega žiemos miegu ir taip, sulėtėjus kūno gyvybiniams procesams, pragyvena nepalankų laikotarpį. Kiek silpniau miegapelės įminga dieną ir nukritus oro temperatūrai. Lietuvoje rastos keturios miegapelių rūšys, iš kurių dažnesnė yra tik viena lazdyninė miegapelė. Jos paplitimas susijęs su lapuočių ir mišrių miškų pasiskirstymu, todėl gausiau aptinkama Vidurio ir Šiaurės Lietuvoje. Gyvena ten, kur auga eglės, ąžuolai, uosiai, drebulės ir kiti lapuočiai bei yra tankus lazdynų, šaltekšnių trakas. Rutulio firmos lizdus darosi inkiluose ir nedidelėse tankiose eglutėse. Didžiosios miegapelės radimvietės Lietuvoje žinomos vos kelios palei Neries ir Nemuno upes. Ši rūšis nyksta dėl gyvenamųjų vietų sunaikinimo, pirmiausia senų ąžuolynų stokos. Lietuvoje aptinkama upių slėnių lapuočiuose miškuose su ąžuolu. Lizdus suka medžių drevėse, inkiluose, urveliuose po šaknimis. Specialiai didžiųjų miegapelių apsaugai Kaišiadorių rajone įsteigti Rumšiškių ir Strošiūnų teriologiniai draustiniai. Miškinė miegapelė Lietuvoje berandama vos vienoje vietoje, Šakių urėdijoje. Per Lietuvą ir Latviją eina šios rūšies arealo šiaurinis pakraštys. Mėgsta drėgnus, ūksmingus medynus, upių slėnių miškus. Lizdus suka drevėse, inkiluose ar tarp šakų. Ąžuolinė miegapelė irgi buvo randama tik vienoje vietoje, Perlojos girininkijoje, prieš daugiau kaip 40 metų. Pastaruoju metu nebeaptinkama, nors buvo atlikti specialūs tyrimai. Paskutiniais dešimtmečiais ąžuolinių miegapelių sumažėjo ir Latvijoje, todėl yra pagrindo manyti, kad Lietuvoje bus išnykusi. Ne visiems žinduoliams žmogaus ūkinė veikla yra pragaištinga - dėl savo ekologinio plastiškumo kai kurios jų rūšys sugeba prisitaikyti. Neskaitant sinantropinių žinduolių - naminių pelių ir pilkųjų žiurkių, bene geriausiai prie žmogaus prisitaikė kanopiniai žinduoliai ir bebrai. Apie bebrų naudą biologinės įvairovės palaikymui ir melioracijos pasekmių pašalinimui jau rašėme. Šernai, taurieji elniai ir stirnos didelę dalį pašaro susiranda dirbamuose laukuose, kur ir praleidžia nemažą laiko dalį pavasarį, vasarą ir rudenį. Pirmos dvi iš paminėtų rūšių padaro žalos žemės ūkiui, todėl jų gausumas reguliuojamas gos medžiojamos). Atskirai šiame kontekste paminėtinas stumbras. ] 8 lentelė. Į 2003 m. Lietuvos RK sąrašą įrašytų rūšių skaičius Kategorijos Iš viso 0(Ex) 1(E) 2(V) 3(R) 4(I) 5(Rs) Žinduoliai 3 1 1 5 10 2 22 Paukščiai 16 21 30 9 76 Ropliai 2 2 Varlia­gyviai 1 2 1 4 Žuvys 2 1 2 3 8 Moliuskai 1 3 4 Voragyviai 4 4 Vabzdžiai 4 1 82 21 108 Vėžia­gyviai 1 6 7 Dėlės 1 1 Iš viso 10 22 32 124 45 3 236 IŠ VISO: (su augalais) 54 139 138 265 173 14 782 Iš žinduolių į išnykusių gyvūnų grupę, be anksčiau buvusios europinės audinės, persikėlė ąžuolinė miegapelė ir naujai į RK įrašytas rudasis lokys. Rudasis lokys - stambiausias mūsų plėšrūnas, retkarčiais užklystantis į šiaurinę ir rytinę Lietuvą o kartais netgi ir žiemojantis, tačiau Lietuvoje nesiveisiantis. Plėšrūnų sąrašas pasipildė daugiausiai - į RK įrašytos trys naujos rūšys. Grėsmingiausia šiuo metu yra lūšies padėtis -jos gausa per kelerius metus sumažėjo beveik perpus. Be to, lūšis labai jautri biotopo pokyčiams - jai reikia didelių senų miško masyvų. Dėl tinkamų biotopų stokos ir kitų priežasčių retas tapo šermuonėlis. Iš šikšnosparnių RK pasipildė Natererio pelėausiu. Be to, pasikeitė kelių rūšių statusas - į retesnių rūšių kategorijas perkelta didžioji miegapelė, kūdrinis pelėausis, šikšniukas nykštukas ir šiaurinis šikšnys. 24. Aplinkos apsaugos valdymo Lietuvoje struktūra LR veikia vieninga aplinkos apsaugos valstybės valdymo sistema. Aplinka valdo vyriausybė, aplinkos ministerija yra įgaliotos institucijos vykdyti aplinkos apsaugos funkcijas. Aplinkos apsaugos ministerija turi savo padalinius iš struktūrinių padalinių. Centrinį aparata sudaro: ministras, viceministras, valstybių sekretoriai, patarėjai ir 5 departamentai. Iš kurių svarbiausias aplinkos kokybės, apl. strategijos, busto techninio normavimo, gamtos aps. ir teritorijų planavimo, gamtos apsaugos departamentai. Prie ministerijos veikia spec. tarnybos: jūrinių tyrimų centras, valstybinė apl. aps. inspekcija, miškų ir saugomų teritorijų departamentas, kuriam pavaldus rezervatai, regioniniai parkai ir nacionaliniai parkai. Regionuose veikia apl.aps. departamentai (Klp, Kauno, Šiaulių), kuriems pavaldžios rajonų apl.aps. inspekcijos. Aplinkos ministerija vykdo vyriausybės pavestus uždavinius, įgyvendina aplinkos apsaugos bei gamtos išteklių naudojimo strategiją. Rengia ilgalaikes programas, įstatymus, gamtos išteklių naudojimo normas, nustato ir kontroliuoja teršalų emisijos į aplinką normas. Didelis dėmesys skiriamas aplinkos apsaugai. D. kontrolei, kurią atlieką regionų departamentai ir rajonų agentūros. 25. Aplinkos apsaugos valdymo priemonės Vyksta laikantis teisinių aktų. Skirstomi į bendruosius ir specialiuosius. Bendrieji teisiniai aktai – konstitucija bei apskrities vietos savivaldos įstatymai. Specialieji teisiniai aktai – aplinkos apsaugos, saugomų teritorijų, žemės ir miškų įstatymai, tarptautinės sutartys. Lietuvos konstitucijos 53-54 straipsniais įtvirtintas pagrindines nuostatas aplinkos apsaugos reguliavimo srityje. Pagrindinis įstatymas reglamentuojantis aplinkos apsaugą mūsų šalyje yra aplinkos apsaugos įstatymas, priimtas 1992 01 22 ir papildytas 1996 m ir 2000 m.Aplinkos apsaugos įstatymas apibrėžia piliečių bei visuomeninių organizacijų teises, tokias kaip dalyvauti įvertinant planuojamos veiklos poveikį aplinkai. Reikalauti ekologinio švietimo ir mokymo, reikia lankytis gamtinėse teritorijose, išskyrus rezervatus. Lietuva pasirašius dvišalę sutartį aplinkos apsaugos srityje su Lenkija, Latvija, Estija, Danija, Suomija, Švedija, Vokietija, Austrija. 26. Valstybinės aplinkos apsaugos formos Aplinkos apsaugą ir racionalaus gamtos turtų naudojimą apsprendžia Lietuvos konstitucija. Panašiai veikia ir kitose šalyse aplinkos apsaugos sistemos. Vengrijoje, Rusijoje yra gamtos apsaugos komitetas, Lietuvoje – aplinkos apsaugos ministerija. Lietuvoje racionaliu žemės naudojimu rūpinasi žemės ūkio ministerija. Miškais ir vandens telkiniais rūpinasi aplinkos ministerija. Taip pat kontroliuoja aplinkos užterštumą. Mokslines rekomendacijas gamtos išteklių ir aplinkos apsaugos klausimais ruošia gamtos tyrimų stotis. Saugomos teritorijos ir objektai viena iš valstybinės aplinkos apsaugos formų. Aplinkos ministerija kuruoja regioninių aplinkos departamentų darbą. Regioniniai departamentai pavaldūs rajonų aplinkos agentūroms. Ten dirbantys aplinkos inspektoriai tiesiogiai kontroliuoja aplinkos būklę paskirstytose teritorijose, baudžia gamtos teršėjus ir kt. Rajonų savivaldybėse yra sudarytos apl.aps. komisijos. Jos dažnai dirba su apl.aps. inspekcijomis. Įstatymus leidžia ir darbą koordinuoja aplinkos apsaugos komitetas. 27. Visuomeninės aplinkos apsaugos formos LR valstybinių institucijų darbą kontroliuoja visuomenė. Įstaigos visuomeninės organizacijos ir draugijos. LT įsteigta gamtos apsaugos draugija, propoguoj vyriausybės nutarimus aplinkos apsaugos klausimais, ugdo meilę gamtai. Leidžia įvairius leidinius, plakatus, organizuoja stovyklas. Skyriai miestuose ir rajonuose. LT žvejų ir medžioktojų draugija rūpinasi, medžiojamosios faunos populiacija, reguliuoja jų skaičių kovoje, prieš brokonierius. Be to LR dirba kraštotyros ir paminklų apsaugos draugija, miškų ūkio mokslinė techninė draugija, LT botanikų draugija ir kt. ........ darbo tikslas, kad LT gyventojas naudodamas gamtinę aplinkos ir gerybėmis mokėtų gerbti ir tausoti. 28. Rezervatai Rezervatai – tai grieščiausia aplinkos apsaugos režimo forma. Jų žemės ir vandenys ilgam laikui išjungiami iš ūkinės veiklos ir tarnauja kaip gamtos etalonas. Natūralūs augalai ir gyvūnai pasaulio genetinio fondo saugyklose ir gali būti naudojami tik moksliniams tyrimams. Aplink rezervatus išskirtos apsaugos zonos. Rezervatų teritorijoje draudžiama bet kokia veikla. Juose negalima rinkti vaistinių augalų, sėklų, šienauti. Pirmas rezervatas Europoje įsteigtas 1805 m. Danijoje,Gam Mel Bose pelkėje. 1832 m. JAV, 1863 – Prancuzijoje.dabar planetoje yra virš 1500 rezervatų. Jie yra ne tik sausumose, bet ir vandenynuose. Rezervatų plotas planetoje svyruoja nuo 1 ha iki 0,5 mln. ha. Rusijoj pirmas rezervatas įsteigtas 1874 m. Askonoje Novoje. Estijoje – 1910 m., Latvijoje 1911 m., Gruzijoje – 1912 m., Lietuvoje 1937 m., Žuvinte. 1975 įsteigtas Čepkelių rezervatas. Valstybiniai rezervatai - griežčiausiai saugomos teritorijos, steigiamos moksliniu požiūriu vertingam gamtiniam arba kultūriniam Lietuvos kraštovaizdžiui saugoti bei tirti. Ūkinė veikla juose draudžiama. Rezervatų paskirtis - išsaugoti tipiškus arba unikalius kraštovaizdžio kompleksus bei juose esantį biotos genofondą organizuoti pastovius mokslinius tyrimus ir stebėjimus, propaguoti gamtos ir kultūros vertybes. Pagal saugomų kompleksų ypatumus rezervatai skirstomi į gamtinius - skirtus vertingiausiems gamtos kompleksams išsaugoti, ir kultūrinius - skirtus vertingiausių kultūros kompleksų apsaugai. Rezervatų tinklą papildo nacionalinių ir regioninių parkų teritorijose įsteigti rezervatai. Rezervatai parenkami pagal šitokius kriterijus: ekosistemos natūralumą, land­šafto reprezentacines savybes, rezervatinio režimo užtikrinimo galimybes. Ekosistemos natūralumui nustatyti rei­kia išanalizuoti esamą žemės ir miškų ūkio intensyvumą, vandens, dirvos ir oro užterštumą, laukiamus pakitimus dėl gretimose teritorijose vykstančios urbanizacijos, žemės ūkio gamybos in­tensyvinimo (melioracijos darbų, upių reguliavimo, naujų gamybinių centrų kūrimo ir esamų plėtimo, miškų verti­mo ariamais laukais ir kt.), pramonės įmonių ir gyvenviečių statybos. Rezer­vatai turėtų reprezentuoti visas būdin­giausias krašto ar kitokio stambaus teri­torijos vieneto ekosistemas. Rezervatų plano struktūroje skiria­mos šios trys zonos: konservacinė (daž­nai vadinama tiesiog rezervatu), apsau­gos ir mokslinių tyrimų (tyrimo centras). Konservacinės zonos plotas (nuo kelių šimtų iki kelių dešimčių tūkstančių kva­dratinių kilometrų) priklauso nuo gam­tinio komplekso pobūdžio. Apsaugos zona juosia konservacinę, yra gamtinis barjeras tarp konservacinės zonos ir intensyvaus ūkininkavimo teritorijų. Jos plotis nustatomas pagal vietovės morfolo­gines savybes, vandens režimą, ūkinės veiklos gretimose teritorijose pobūdį ir kitus veiksnius. Konservacinėje zonoje draudžiama bet kokia ūkinė veikla, nesusijusi su moksliniais tyrinėjimais, neleidžiami ir tokie darbai, kurie galėtų sutrukdyti natūralų gamtinių procesų vyksmą. Rezervatų teritorija išjungiama iš ūkinio naudojimo ir atiduodama tvarkyti mokslinėms arba gam­tos apsaugos įstaigoms. Apsaugos zo­noje ribojama antropogeninė veikla — draudžiama tokios rūšies gamyba, sta­tyba ir veiksmai, kurie galėtų pakenkti konservacinės zonos ekologiniam sta­bilumui. Specifinė rezervatų paskirtis ir funk­cija — moksliniai tyrimai — reikalauja atitinkamos materialinės bazės. Prie re­zervatų steigiamos laboratorijos. Statybai vietos paren­kamos taip, kad netrukdytų rezervato te­ritorijoje vykstančių gamtinių procesų, tyrimo centrai gali būti statomi šalia konservacinės zonos, apsaugos zonoje arba už jos. Pirmasis pasaulyje rezervatas buvo įkurtas 1805 metais Danijoje. Pirmosios konservacinio režimo te­ritorijos buvo tik sausumoje, tačiau, pradėjus intensyviau eksploatuoti pa­saulinį vandenyną, buvo pastebėti ryš­kūs pokyčiai ir jūrose. Atsirado reika­las saugoti išsiskiriančius turtinga gam­ta vandenų plotus (lagūnas, Šelfus). Pirmasis jūros rezervatas įsteigtas 1936 metais JAV. Dabartiniu metu tokių rezervatų turi dauguma valstybių, kurių krantus skalauja jūros. Valstybiniams rezervatams valdyti steigiamos mokslo įstaigos, turinčios juridinio asmens statusą. Vals­tybinių gamtinių rezervatų veiklą organizuoja Aplinkos ministerija (Miškų ir saugomų teritorijų departamentas prie Aplinkos ministerijos), valstybinių kultūrinių rezervatų - Kultūros ministerija (Kultūros vertybių apsaugos departamentas). Gamtinių rezervatų teritorijose žmogaus veikla praktiškai uždrausta. Dauguma valstybinių gamtinių rezervatų įsteigti pelkiniams kompleksams išsaugoti ir tik vienas -mažos upės baseinui išsaugoti. 1993 m. visi mūsų gamtiniai rezervatai pagal Ramsaro konvenciją (Ramsar, 1971 m.) įrašyti į tarptautinės svarbos pelkių sąrašą. Čepkelių rezervato tikslas - išsaugoti stambiausią šalyje pelkinį kompleksą su reliktiniais ežerokšniais, būdinga ir reta augalija bei gyvūnija. Tai didžiausias šalies rezervatas. Čepkelių savitumas ir unikalumas - greta aptinkamos stepėms ir tundrai būdingos augalų bendrijos. Rezervate yra drevėtų pušų (senosios bitininkystės palikimas), paskelbtų gamtos paminklais. Čepke­liai garsėja retų rūšių sparnuočiais. Čia išlikusi pati gausiausia Lietuvoje gervių populiacija. Nuo 1993 m. Čepkelių valstybinis rezervatas įrašytas į Ramsaro konvencijos saugomų teritorijų sąrašą. Rezervate gyvena 36 rūšių žinduoliai. Bene būdingiausi iš jų yra briedžiai. Katros upėje gausiai įsikūrę bebrai, jų čia suskaičiuojama apie 15-20 šeimų. Žymiai retesnės ūdros, kurios Katros upėje aptinkamos pavieniui. Pelkyne nuolat gyvena 1-2 vilkų šeimos. Aptinkama viena lūšių šeima. Retesniesiems žinduoliams priskiriami rudasis nakviša, vėlyvasis šikšnys, dvispalvis plikšnys, beržinė sicista. Čepkeliuose gyvena 6 rūšių ropliai - vikrusis ir gyvavedys driežai, gluodenas, paprastasis žaltys, paprastoji angis, lygiažvynis žaltys (aptinkamas sausuose apypelkio miškuose). Čepkeliai - viena iš kelių lygiažvynio žalčio radimviečių Lietuvoje. Pelkyne aptinkami net 9 rūšių varliagyviai. Rezervate rasta per 2000 rūšių vabzdžių. Tarp jų - per 100 rūšių vabzdžių, pirmą kartą rastų Lietuvoje. Iki šiol aprašytos 788 vabalų, 464 drugių, 250 laukinių bičių rūšys. Rezervate aptikti 176 rūšių paukščiai, iš kurių 122 rūšių sparnuočiai peri šioje teritorijoje. Neatžėlusiose kirtavietėse, išretėjusiuose medynuose, aukštapelkių plynėse ir retmėse dažnas lėlys. Rezervato apypelkio miškuose vyrauja sausi kerpšiliai, kur būdingiausias paukštis yra ligutė. Apypelkio miškuose ir raisto salose gyvena paprastoji raudonuodegė. Rezervate nekertamas miškas, todėl čia yra daug uoksinių ir drevėtų medžių, kuriuose gyvena įvairių rūšių geniai, zylės ir kiti uoksuose perintys paukščiai. Rezervate labai didelė biotopų įvairovė, todėl aptinkami visi būdingiausi pelkių, vandenų, pievų ir miškų sparnuočiai. Rezervatas yra unikalus retųjų paukščių apsaugos požiūriu, nes čia rasti 34 rūšių paukščiai, įrašyti į Lietuvos raudonąją knygą. Rečiausi yra juodakakliai narai, gyvatėdžiai, kilnieji ereliai, stulgiai, didieji apuokai. Rezervatą juosiantys miškai yra labai grybingi - randama apie 250 rūšių grybų, tarp jų - 127 rūšių valgomi grybai. Pelkėje ir apypelkyje aptikta net 611 aukštesniųjų induočių augalų rūšių. Tarp jų - 34 rūšys yra retos, įrašytos į Lietuvos raudonąją knygą. Be to, rastos augant 87 lapuotųjų samanų rūšys, 26 rūšių kerpsamanės ir 35 rūšių dumbliai. Pelkėje auga ledynmečio reliktai - laplandinis karklas, mėlynialapis karklas. Kamanų rezervatas yra Šiaurės Lietuvoje, Ventos vidurupio žemumoje. Rezervatas apima Kamanų pelkę (2434 ha), supamą apypelkio miškų. Rezervato tikslas - išsaugoti didžiausią Šiaurės Lietuvoje pelkinį kompleksą su jam būdingomis morfologinėmis formomis, augalija ir gyvū­nija. Įdomiausi dariniai aukštapelkėje yra pelkių akys ir ežerokšniai, dažnai supami sunkiai įžengia­mų klampynių. Kamanų pelkės natūralumą paveikė dar XIX a. pelkės pakraščių vandeniui nuleisti iškasti grioviai, kurių tinklas vis tankėjo. Vykdyta melioracija ir nepriklausomoje Lietuvoje, o septin­tąjį ir aštuntąjį dešimtmetį buvo atnaujinti senieji bei iškasta naujų, mišką sausinančių kanalų. Siekiant pakelti gruntinio vandens lygį, melioracijos grioviai dabar vietomis patvenkti. Viešvilės rezervatas apima Viešvilės upę su aukštupyje plytinčia Arto­sios (1072 ha) pelke. Rytinėje rezervato dalyje yra 455 ha ploto Gličio pelkė su didžiausiu rezervate 19 ha Gličio ežeru. Viešvilės ištakos - Artosios šiaurėje telkšantis 4 ha Buveinių ežerėlis. Viešvilės rezervato tikslas - išsaugoti gamtiniu požiūriu labai vertingą, natūralią Viešvilės baseino ekosistemą. Vyraujantis kraštovaizdžio tipas - pelkėta smėlinga žemuma, šiek tiek nuolaidi į pietus. Rezervato pakraščiuose yra žemyninių kopų. Viešvilės upė (ilgis 21,4 km) rezervatu teka 15 km. Jos vanduo, maitinamas šaltinių, yra šaltas ir švarus; čia saugomos upėtakių nerštavietės. Biosferos rezervatai. 1971 metais UNESCO programos „Žmogus ir bios­fera" koordinacinėje taryboje kilo min­tis sukurti pasaulinę saugomų gamtos teritorijų (biosferos rezervatų) sistemą. Jų paskirtis kompleksinė, unikalių gamtos kompleksų saugojimas derinamas su naudojimu, atliekami moksliniai tyrimai, plėtojamas turizmas ir rekreacija. Čia saugomas kraštovaizdis, ekosistemos, rūšys, vykdoma tradicinė nacionalinė gamtonauda. 1974 metais suformuluoti šie pagrindi­niai biosferos rezervatų tikslai: išsaugoti gamtinėse ir antropogeninė­se sistemose augmenijos ir gyvūnijos įvairovę, bendrijų vientisumą, geneti­nę rūšių įvairovę, nuo kurios priklauso jų evoliucija ir gyvybingumas; sudaryti sąlygas ekologiniams tyri­mams ir monitoringui rezervatuose bei gretimose teritorijose; rūpintis visuomenės ekologiniu švie­timu ir aplinkos apsaugos specialistų ruošimu. Biosferos rezervatai skiriami dėl fo­ninio aplinkos užterštumo atsirandan­tiems pokyčiams visoje Žemės biosfe­roje tirti (monitoringui). Juose ieškoma būdų, kaip suderinti gamtos apsaugą ir žmogaus veiklą. Visų biosferos re­zervatų tikslai vienodi, juose atlieka­mas tiriamasis darbas pagal tuos pačius standartus, per juos keičiamasi tarp­valstybine informacija ir specialistais. Biosferos rezervatų teritorijos gana didelės. Parenkamos sausumos arba pak­rančių teritorijos, atitinkančios vieną arba keletą šių savybių: yra reprezentatyviose gamtinių bio­topų atžvilgiu vietose; turi retų bendrijų arba teritorijų, pasižyminčių nepaprastomis savybėmis; yra tradicinio žemės naudojimo su­formuoto landšafto pavyzdžių; yra pakitusių arba degraduotų eko­sistemų, kurios gali būti visiškai arba iš dalies atkurtos, pavyzdžių. Idealiame biosferos rezervato mo­delyje išskiriamas centrinis branduolys (konservacinė zona) ir viena arba dvi ap­saugos zonos. Gana didelėje centrinėje zonoje užtikrinamas ekosistemos natūra­lus egzistavimas, nenutrūkstantis ir savai­mingas augalijos bei gyvūnijos daugini­masis. Dėl to bet kokia ūkinė veikla čia draudžiama, o moksliniai tyrimai ribo­jami stebėjimais, kuo mažiausiai ken­kiančiais gamtai. Aplink centrinę zoną esančiose apsaugos zonose taip pat vyk­domi moksliniai tyrimai, ekologinis švie­timas, ruošiami specialistai. Šioje zono­je gali būti ūkinės ir rekreacinės veiklos pakeistų ekosistemų, degraduotų plotų, gyvenviečių, jeigu jų gyventojų veikla neprieštarauja rezervato uždaviniams. Kiekvienu konkrečiu atveju teritorija zonuojama atsižvelgiant į vietos sąlygas ir rezervato uždavinius (65 pav.). 1996 metais pasaulyje buvo 329 biosferos rezervatai, kurie 83 pasaulio šalyse užima bendrą 218 mln. ha plotą. Daugiausia biosferos rezervatų įsteigta tose šalyse, kurių teritorijose yra didelė gamtos įvairovė. JAV yra 47, Bulgarijoje - 17, Rusijoje - 16, Ispanijoje - 14, Anglijoje - 13, Meksikoje - 11 biosferos rezervatų. Mažos valstybės, tokios kaip Danija, Izraelis, Norvegija, Švedija, Šveicarija, turi vos po vieną biosferos rezervatą. Latvija, Estija jų visai neturi. T. Ivanausko rūpesčiu 1937 metais Žuvinto ežere įsteigtas rezervatas, skirtas vandens paukščių apsaugai. Tai pirmasis gamtos rezervatas (5442 ha) Lietuvoje ir faktiškai pirmoji Lietuvos saugoma teritorija, atitinkanti nūdienos reikalavimus. Rezervatas apima dalį Žuvinto pelkės ir pietrytinėje dalyje telkšantį Žuvinto ežerą. Saugomas ir stebimas Žuvinto pelkinis kompleksas su retais paukščiais ir retomis augalų rūšimis. Rudens ir pavasario migracijų metu pro Žuvintą praskrenda daugiau kaip 100 tūkst. paukščių, kuriems rezervatas yra maitinimosi ir poilsio vieta. Rezervate peri daug vandens ir pelkių paukščių. Žuvinto rezervatas padėjo išsaugoti ir atstatyti -gulbės nebylės populiaciją Lietuvoje. Per pastaruosius dešimtmečius dėl gamtinių ir antropogeninių priežasčių rezervate labai pasikeitė vandenų, žemapelkių ir pievų bendrijos, ryškios ežero užpelkėjimo ir mažėjimo tendencijos. Plotuo­se, kuriuos užgožia augalai, paukščiai nekrauna lizdų. Žuvinto ežero vandens lygio reguliavimas neatitinka natūralių hidrologinių procesų sekos. 2002 m. pakeistas Žuvinto rezervato sta­tusas ir jis tapus biosferos rezervatu, buvo stipri­ai išplėstas jo plotas - nuo 5,4 tūkst. ha iki 18,5 tūkst. ha. 29. Draustiniai Draustiniai – tai specialios vietovės, kuriose mokslo, mokymo, gamtos turto apsaugos reikalais reikia išlaikyti ne visą kompleksą, bet tik kai kuriuos elementus. Draustinių tikslai – atstatyti ir padidinti medžiojamos faunos skaičių; sudaryti palankias sąlygas paukščiams ir jų perėjimui; apsaugoti žuvų neršto ir susibūrimo vietas; atstatyti ir didinti vaistinių augalų, uogų resursus, išlaikyti retas gyvūnų ir augalų rūšis, jų augimvietes; išlaikyti charakteringus ir originalius kraštovaizdžius; išlaikyti mokslui vertingus geologinius darinius; išlaikyti hidrologinį vandens režimą. Draustiniuose negalima vykdyti sausinimo darbų, nes gali būti pabloginamos augalų augimo sąlygos. Draustiniai neturi specialios apsaugos tarnybos. Priežiūrą vykdo žemės naudotojai ir gamtos mylėtojai. 1960 m prie Metelių ežero, Punios šile, Žagarės, Ratnyčios teritorijos buvo išplėstos. Kuriami landšaftiniai, botaniniai, zoologiniai ir kiti draustiniai. Botaniniai draustiniai – Kamanuose ir Tyvų pelkėse. Botaniniai zoologiniai draustiniai – saugomos retos augalų ir gyvūnų rūšys, Kamšos ir Girulių miškuose. Ornitologiniai draustiniai – Žaltyčio. Geologiniai draustiniai – Šauklių riedulynas, Ventos atodanga. Pirmieji (botaniniai) draustiniai pradėti steigti 1960 metais., o pagal Šešelgį (1991) – 1945 m. Draustinis turi teisės aktais nustatytą savo prasme. Draustinių paskirtis yra išsaugoti gamtos ir kultūros paveldo kompleksus ar jų atskirus ele­mentus, augalijos ir gyvūnijos rūšis, užtikrinti kraštovaizdžio įvairovę bei ekologinę pusiausvyrą, būti mokslo tyrimų ir pažintinės rekreacijos objektais. Draustiniai skirstomi į gamtinius, kultūrinius (archeologinius, memorialinius, etnokultūrinius, urbanistinius, kraštovaizdžio ar­chitektūros) ir kompleksinius (kraštovaizdžio, kartografinius). Valstybinių draustinių tinklą papildo draustiniai, išskirti nacionaliniuose ir regioniniuose parkuose. Atskirų draustinių rūšių apsaugos ir naudojimo režimai skiriasi. Veiklos apribojimus draustinių teritorijose nustato Vyriausybės patvirtintos Specialiosios žemės ir miško naudojimo sąlygos, draus­tinių nuostatai. Atsižvelgiant į saugomų kompleksų ir objektų ypatumus, draustinių teritorijose riboja­mas ūkinis naudojimas, tačiau skatinama veikla, gausinanti ir išryškinanti saugomus objektus. Draustiniuose ribojama tokia ūkinė veikla, kuri galėtų pakenkti saugomiems gamtinio komplekso elementams, drau­džiama keisti vietovės pobūdį, pavyz­džiui, požeminio vandens lygį, statyti gyvenamuosius, ūkinius, visuomeninius ar gamybinius pastatus be draustinio priežiūros organų leidimo. Draustiniai gali būti terminuoti ir neterminuoti. Terminuotiems draustiniams nustato­mos laikinos (10-20 metų), varžančios ūkinę veiklą taisyklės, po to jos panaiki­namos, draustinis prilyginamas kitoms greta esančioms teritorijoms, leidžiama laisvai šiuose plotuose šeimininkauti. Šitokie draustiniai dažniausiai steigia­mi medžiojamos faunos skaičiui padidinti arba tokiais atvejais, kai kokiai nors gyvūnijos rūšiai atsiranda laikinas pavo­jus sumažėti ar populiacijai visai išnykti. Draustinių teritorijos neišskiriamos iš žemės naudojimo, jų būklę prižiūri patys žemės valdytojai. Turizmas draus­tiniuose leidžiamas, bet reguliuojamas taip, kad nebūtų padaryta žalos, drau­džiama pasirinkti stovyklavietes, statyti automašinas ir palapines, kurti laužus tokiose vietose, kurios nėra tam skirtos. Kai kuriuose draustiniuose ga­lioja specifiniai apribojimai. Kiekviena draustinių rū­šis turi savo tikslus, pavyzdžiui, landšaf­tiniuose draustiniuose — išlaikyti būdin­gus kraštovaizdžius, ornitologiniuose — sudaryti palankias sąlygas paukščiams migruoti, žiemoti ir daugintis. Gali būti ir tokių draustinių, kuriuose saugoma ke­letas gamtinio komplekso elementų, pavyzdžiui, botaniniai-zoologiniai. Būna ir specializuotų draustinių, kuriuose saugoma tik viena augalų ar gyvūnų rūšis, pavyzdžiui, vėžliai, upėta­kiai, spanguolės, vaistiniai augalai ir pan. Pirmųjų pokario draustinių, tikslai ir uždaviniai labai skyrėsi nuo dabartinių. Tuometiniai draustiniai buvo skirti išimtinai medžiojamajai faunai išsaugoti ir pagausinti. Pirmą kartą aiškiau draustinio samprata suformuluota 1959 m. priimtame Gamtos apsaugos įstaty­me. Jame konstatuojama, kad draustiniais skelbiamos vietovės, kuriose reikia išsaugoti atskirus gam­tos objektus, turinčius ypatingą mokslinę, kultūrinę arba ūkinę vertę. 1960 m. mokslo institucijoms pasiūlius, Lietuvos Ministrų Tarybos nutarimu įsteigti 25 kraštovaizdžio, 27 kraštovaizdžio-istoriniai, 7 geologiniai, 6 ornitologiniai, 11 botaniniu-zoologinių ir 15 botaninių - iš viso 91 draustinis, pradėjus formuoti dabartinį draustinių tinklą. Šie pirmieji draustiniai iš esmės rezervavo teritorijas būsimųjų rezervatų, nacionalinių ir regioninių parkų kūrimui. Paskutiniai 128 draus­tiniai Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos nutarimu įsteigti 1992 metais. Saugomų teritorijų įstatymas galutinai įtvirtino draustinių rūšis. Buvusios gamtinių draustinių rū­šys papildytos telmologiniais, vėliau ir talasologiniais draustiniais. Kai kurių draustinių rūšių (hidro­loginių, hidrogeologinių, landšaftinių-istorinių) atsisakyta. Pirmą kartą aiškiai apibrėžtos kultūrinių draustinių rūšys. Pagal saugomų objektų ypatumus draustiniai skirstomi į gamtinius, kultūrinius ir kompleksinius. Labiausiai išplėtotas gamtinių draustinių tinklas. Šioje grupėje išskiriami: - geologiniai draustiniai, steigiami žemės gelmių struktūrų, tipiškų sluoksnių atodangų, uolienų ir fosilijų kompleksams saugoti. Pirmieji septyni geologiniai draustiniai įsteigti 1960 m. ir buvo skirti karstinių įgriuvų kompleksams bei upių atkarpoms su atodangomis saugoti. 1971 m. geologinių draustinių sąrašas papildytas aštuoniais draustiniais, skirtais riedulynų apsaugai. Dar keturi drausti­niai įsteigti 1988 m. Daug geologinių draustinių 1992 m. pateko į Biržų ir Salantų regioninių parkų sudėtį, o likę 10 savarankiškų draustinių užima 0,6 tūkst. ha; - geomorfologiniai draustiniai - palyginti neseniai atsiradusi draustinių rūšis, bet jau pakankamai išplėtota. Gausumu (per du etapus 1988 ir 1992 metais įsteigti 46 draustiniai daugiau nei 23 tūkst. ha plote) ji atsilieka tik nuo kraštovaizdžio draustinių. Geomorfologiniai draustiniai steigiami tipiškiems ir unikaliems reljefo formų kompleksams saugoti. Juose saugoma šalies reljefo įvairovė: moreninės kalvos ir gūbriai, fliuvioglacialiniai senslėniai, upių slėniai, ežeruoti dubakloniai, eroziniai raguvynai, žemyninių kopų ruožai kt.; - telmologinių draustinių rūšis atsirado priėmus Saugomų teritorijų įstatymą ir skirta tipiškiems bei unikaliems pelkių kompleksams saugoti, nors apskritai pelkių apsaugai saugomose teritorijose visada buvo rodomas išskirtinis dėmesys. Praktiškai šią draustinių grupę suformuoja buvę botaniniai draustiniai - spanguolynai, įsteigti dar 1974 m., taip pat į ją pervesti buvę kraštovaizdžio draustiniai, skirti stambesnių pelkių apsaugai; - hidrografiniai draustiniai skiriami hidrografinio tinklo - upių ir ežerų natūralios struktūros ap­saugai. Jų tinklas suformuotas 1988 ir 1992 metais. Iš 33 draustinių daugumoje saugomos natūralių upių atkarpos, kituose saugomi įvairios konfigūracijos ir kilmės ežeriniai kompleksai, upių ištakos; - visi 12 pedologinių draustinių, užimantys 1,4 tūkst. ha plotą, įsteigti 1988 m. ir skirti natūralios dirvožemio dangos pavyzdžiams saugoti. Teritorijos šiems draustiniams parinktos išimtinai miškuo­se, kur dirvožemio horizontai netgi praeityje nebuvo paveikti žemės dirbimo; - botaniniai draustiniai skirti augalų ir gry­bų rūšims, jų bendrijoms ir biotopams saugo­ti; šioje draustinių grupėje gali būti išskirtos miškų, pievų, vandens augmenijos ir kitos draustinių rūšys; - zoologinių draustinių grupėje, skirtoje gy­vūnų rūšims, jų bendrijoms ir biotopams sau­goti, paprastai dar išskiriamos teriologinių, ornitologinių, herpetologinių, ichtiologinių, entomologinių ir kitos rūšys. Senas tradicijas tu­ri ornitologiniai draustiniai. Lazdijų rajone įsteigta pora herpetologinių draustinių bali­nių vėžlių apsaugai. Jūra, Merkys, Minija, Žei­mena su savo intakais, Dubysos, Ratnyčios, Šventosios ir kitų upių atkarpos 1974 m. pa­skelbtos ichtiologiniais draustiniais, skirtais šaltavandenėms bei praeivėms žuvims (upė­takiams, lašišoms, žiobriams) saugoti. Ištęstos jos sudarytų l tūkst. km juostą; - botaniniai-zoologiniai draustiniai skirti augalų ir gyvūnų rūšims bei jų bendrijoms sau­goti; bendras jų plotas - 18,4 tūkst. ha; - kraštovaizdžio draustiniai - gausiausia ir reikšmingiausia draustinių grupė, skirta uni­kaliems bei tipiškiems gamtinio ir kultūrinio kraštovaizdžio kompleksams saugoti. Šios gru­pės turinys ko gero labiausiai pakito laiko bėgyje, nes pradžioje šių draustinių paskirtis buvo išsaugoti ir teritorijas, turinčias estetinę, turistinę ar poilsinę reikšmę. Todėl pirmieji 1960 ir 1974 metais įsteigti kraštovaizdžio draustiniai užpildė dabar valstybinių parkų užimamą vietą. 1983 m. 35 kraštovaizdžio draustiniai užėmė daugiau kaip 100 tūkst. ha plotą. Todėl nors bendras skaičius, stengiantis aprėpti visus pagrindinius kraštovaizdžio tipus, taip pat unikalius kompleksus, padidėjo iki 54, tačiau stam­biausiems draustiniams patekus į valstybinių parkų sudėtį, užimamas plotas labai sumažėjo ir dabar sudaro 58,4 tūkst. ha. Kultūriniai draustiniai pagal Saugomų teritorijų įstatymą skirstomi į archeologinius, memoriali­nius, etnokultūrinius, architektūrinius, urbanistinius, kraštovaizdžio architektūros. Tačiau kultūri­niams draustiniams suskaičiuoti pakanka vienos rankos pirštų, nes kultūros paveldo apsaugos srityje įsisenėjusi paminklų steigimo tradicija, ir net tokie objektai, kaip miestelių urbanistinė struktūra, etno­kultūriniai kaimai, kurių apsaugos formą geriau atitiktų draustinio statusas, tebevadinami paminklais. 30. Nacionaliniai parkai Nacionaliniai parkai pasižymi moksline, mokymo, kultūrine reikšme. Atspindi nacionalines tradicijas palankios rekreacijai sąlygom. Nacionalinis parkas, 1872 m įkurtas JAV, 1886 m Kanadoje. Lietuvoje, 1974 m įkurtas Ignalinos nacionalinis parkas. Gamtos paminklai skirstomi: gyvosios gamtos paminklai ir negyvosios gamtos paminklai. Anglijoje, Velse, apie 3000 metų auga kukmedis, Indijoje – fikusas, po kuriuo telpa keli tūkstančiai žmonių. Lietuvoje gamtos apsaugos sąrašas patvirtintas 1960 metais. Sąraše yra Stelmužės ąžuolas, aukščiausia eglė ir aukščiausia pušis. Lietuvoje yra 500 medžių gamtos paminklų ir keli šimtai geologinių gamtos paminklų. Lietuvoje yra 35 valstybiniai parkai, tarp jų 5 nacionaliniai ir 30 regioninių. Nacionaliniai ir regioniniai parkai steigiami siekiant išsaugoti gamtiniu ir kultūriniu požiūriu vertingus kraštovaizdžio kompleksus, išlaikyti ekosistemų stabilumą, atkurti sunaikintus ir pažeistus gamtinius bei kultūrinius kompleksus, organizuoti pažintinį turizmą ir kt. Juose pagal saugomų kompleksų ir objektų pobūdį bei naudojimą išskiriamos šios funkcinės zonos: konservacinės (rezervatai ir draustiniai), apsauginės, rekreacinės, ūkinės ir gyvenamosios. Ūkinė veikla ribojama arba draudžiama pagal zonų pobūdį. Specialiojoje literatūroje skiriami klasikinis - amerikietiškas, europietiškas, afrikietiškas ir kitokie nacionalinių parkų variantai, tačiau visiems galioja tarptautinis reglamentas, leidžiantis nacionalinius parkus steigti tik pakankamai didelėse, vientisose, mažai pakeistose ir menkai teršiamose ekosistemose, ir tik tuomet, kai jose garantuojama reali apsauga bei efektyvi kontrolė. Lietuvoje nacionaliniai parkai yra europietiškoje tipo, kuriuose konservacinė kraštovaizdžio apsauga derinama su ribotu rekreaciniu naudojimu ir ribota ūkine veikla (Baškytė ir kt, 2000). Pačius parkus gali sudaryti saugomos gamtos, tradicinio ūkio, istorinių vertybių bei pažintinės rekreacijos zonos. Lietuvoje nacionalinių parkų kūrimo istorija prasidėjo antrojo šimtmečio pusėje. Tiesa, pirmieji balsai apie jų steigimo tikslingumą mūsų šalyje pasigirdo dar prieškaryje - kalbėta buvo apie Anykš­čiu šilelį ir Punios šilą. Pokario laikmečiu apie nacionalinius parkus buvo prisiminta tik šeštojo de­šimtmečio pabaigoje, kada mūsų kraštotvarkos patriarchas architektas S. Stulginskis dar 1958 m. parengtame pirmajame Pajūrio zonos išplanavimo projekte pasiūlė tokiais parkais paskelbti Kuršių neriją bei Palangos pajūrį ir parengė Lietuvai priklausančios nerijos dalies tvarkymo koncepciją, kurios optimalumu ir toliaregiškumu bei atitikimu nacionalinio parko reikalavimams reikia stebėtis ir dabar. Tačiau šio statuso įteisinimo dar reikėjo ilgai laukti. Mat septintajame ir net aštuntajame dešimtmetyje pats terminas „nacionalinis parkas" daugeliui partinių funkcionierių atrodė nacionalis­tinis ir bauginantis. Tad toji pati Kuršių nerija buvo vadinta ir „landšaftiniu draustiniu" (1960 m.), ir „respublikinio pavaldumo miestu" (1961 m.), ir „specialaus režimo landšaftiniu draustiniu" (1966 m.), ir „valstybiniu miško parku" (1976 m.), bet tik ne tikruoju vardu, kėlusiu tokį nerimą nomenklatūri­ninkams. Buvęs tuometinis Valstybinis gamtos apsaugos komitetas, matyt, sąmoningai sabotavo na­cionalinio parko organizavimą Kuršių nerijoje. Todėl nors faktiškai nacionalinio parko režimas pirmąkart Lietuvoje buvo pradėtas taikyti būtent Kuršių nerijoje 1966 m. „specialaus režimo landšaftinio draustinio" statusu ir įtvirtintas 1968 m. Neringos generaliniame plane, septintojo dešimtmečio pabaigoje pradėta diskusija dėl „pirmojo" ša­lies nacionalinio parko steigimo. Garbiųjų gamtosaugininkų - geografo Č. Kudabos bei ekologo K. Eringio - nuomonės bei aktyvi veikla nulėmė tai, kad pirmajam oficialiam Lietuvos nacionaliniam parkui vietos pradėta ieškoti Molėtų-Ignalinos ežeringame miškingame kraštovaizdyje. Diskusijos metu iš­ryškėjo noras turėti šalyje ne vieną, o kelis tokius parkus, galinčius atstovauti visiems etnokultūri­niams šalies regionams, todėl Ignalinos kraštui buvo pasiūlyta priglausti tik Aukštaitijos nacionalinį parką. Dar 1971 metais baigtas šio parko projektas užstrigo dėl jo autorių (Statybos ir architektūros instituto mokslininkų) teiktų siūlymų neatitikimo tuometinio Gamtos apsaugos komiteto vadovų atsargiems norams matyti šį parką tik trečdalyje siūlytos teritorijos labai kukliu, komitetui pavaldžios inspekcijos pavidalu. Aišku, kad šiame net trejus metus užsitęsusiame ginče nugalėjo funkcionieriai, ir pirmasis oficialus mūsų nacionalinis parkas pradėjo gyvuoti 1974 m. gana netikėtu LTSR naciona­linio parko vardu, įtvirtindamas visagalės partijos leidimą turėti Lietuvoje tik vieną tokį parką. Tačiau mokslo visuomenė ir projektuotojai negalvojo nusileisti. Visą dešimtmetį spaudoje ir teri­torinio planavimo dokumentuose vyko atkakli kova už 5-6 nacionalinių parkų sistemos Lietuvoje Įteisinimą, o Žemaitijos nacionaliniam parkui steigti 1980 m. buvo parengtas specialus projektas, deja, taip ir numarintas funkcionierių stalčiuose. Vis tik 1986 m. kaip sudėtinę Lietuvos garsiosios kompleksinės gamtos apsaugos schemos dalį tuometinė šalies Vyriausybė patvirtino ir Vilniaus uni­versiteto Kraštotvarkos grupės (talkinant Botanikos institutui) parengtą perspektyvinę mūsų saugo­mų teritorijų tinklo plėtros programą, kurioje buvo numatyta sukurti Lietuvoje penkis nacionalinius parkus: Aukštaitijos, Dzūkijos, Kuršių nerijos, Žemaitijos ir Trakų. Kylant Atgimimui ir bundant na­cionalinei savimonei, nacionalinių parkų idėja netruko tapti įvairių pseudopatriotinių bei mėgėjiškų siūlymų objektu. Vos ne kiekvienas rajonas panoro turėti savąjį nacionalinį parką, atsirado žinybinės ambicijos, buvo pamiršti ne tik tarptautinio reglamento reikalavimai, bet ir elementarus saugomos teritorijos supratimas, kada nacionaliniu parku imta reikalauti paskelbti visą Biržų rajoną ar pan. Tai smarkiai trukdė nuosekliai įgyvendinti mokslinę nacionalinių parkų sistemos koncepciją, vėlė į bergž­džias populistines diskusijas, sujaukė pačią nacionalinių parkų idėją. Įveikti šiai vaikiškai patriotiz­mo ligai prireikė net kelerių metų, o nacionalinių parkų sistema pagaliau buvo įteisinta tik atkūrus Nepriklausomybę, kada 1991 m. balandžio 23 d. Lietuvos Aukščiausioji Taryba įsteigė Dzūkijos, Kuršių nerijos ir Žemaitijos nacionalinius bei Trakų istorinį nacionalinį parkus. Buvęs LTSR naciona­linis parkas buvo pervadintas Aukštaitijos nacionaliniu parku (1989 m.). 1989 m., ieškant mūsų sąlygas atitinkančios nacionalinio parko sampratos, buvo pasirinktas euro-pietiškasis jo variantas, kuriame konservacinė kraštovaizdžio apsauga derinama su ribotu rekreaci­niu naudojimu ir griežtai reglamentuota ūkine veikla. Pagal Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymą mūsų nacionaliniai parkai steigiami nacionalinės svarbos kraštovaizdžio kompleksams bei antropoekosistemoms, reprezentuojančioms Lietuvos Respublikos etnokultūrinių sričių gamtinius bei kultūrinius savitumus, saugoti, tvarkyti ir naudojimui reguliuoti. Specifiniai yra istoriniai nacionali­niai parkai, kurie steigiami istorinių Lietuvos valstybingumo centrų kultūriniams kompleksams bei jų gamtinei aplinkai išsaugoti. Lietuvos nacionalinių parkų koncepcijoje ypatingas dėmesys skiriamas etnokultūros ir istorijos apsaugai, kuo ji labai skiriasi nuo grynai gamtosauginių koncepcijų, naudo­jamų daugelyje pasaulio šalių, ypač Amerikos, Azijos ir Afrikos kontinentuose. Šalyje buvo pradėtas formuoti ir kultūros paveldo apsaugos interesus akcentuojančių istorinių nacionalinių parkų tinklas. O apskritai Lietuvos nacionalinių parkų uždaviniai apima gamtiniu ir kultūriniu požiūriais vertingų kraštovaizdžio kompleksų bei objektų išsaugojimą, gamtinių ekosistemų stabilumo išlaikymą, sunai­kintų ir pažeistų gamtinių bei kultūrinių objektų atkūrimą, mokslinių tyrimų plėtojimą, tradicinės gyvensenos propagavimą bei rėmimą, sąlygų rekreacijai, pirmiausia turizmui, sudarymą, ekologiš­kai patikimos ūkinės veiklos plėtojimą ir kitų individualiuose parkų nuostatuose numatytų priemonių įgyvendinimą. Nacionaliniai parkai - saugomos teritorijos, steigiamos nacionalinės svarbos gamtinio ir kultūrinio kraštovaizdžio kompleksams saugoti, tvarkyti ir jų naudojimui reguliuoti. Lietuvos nacionaliniams parkams tenka ne tik gamtos bei kultūros nacionalinių vertybių išsaugojimo, bet ir pažintinio poilsio organizavimo darbai. Žodžiui „nacionalinis" Lietuvoje teikiama ne tik valstybinės svarbos, bet ir etninio savitumo prasmė - kiekvienoje etnografinėje srityje, išskyrus Suvalkiją (Suvalkijoje projektuotas Ne­muno kilpų nacionalinis parkas šiuo metu įteisintas kaip regioninis vietinės reikšmės parkas), yra nacionalinis parkas: Aukštaitijos, Dzūkijos, Kuršių nerijos, Trakų istorinis ir Žemaitijos. Visi nacionaliniai parkai turi direkcijas, informacijos centrus, kai kurie - gamtos mokyklas ir lankytojų aptarnavimo padalinius. Nacionaliniai parkai yra pačiose gražiausiose ir vertingiausiose gamtinė­se teritorijose, kuriose išlikę dar gyvų etnografinių kaimų, vienkiemių, gam­tos ir kultūros paminklų, senųjų kulto vietų - alkakalnių, gojų, akmenų, šaltinių ir kitokio etnokultūrinio palikimo. Nacionalinių parkų paskirtis — išsaugoti natūralų kraštovaizdį, saugoti, turtinti ir propaguoti savitą ir tur­tingą šalies etninės kultūros materialinį bei dvasinį palikimą, skatinti pažin­tinio pobūdžio poilsį, turizmą, tradicinę ekologiškai švarią ūkinę veiklą. Nau­jos statybos ir pastatų kapitalinis remontas parkų teritorijoje atliekamas tik pagal su parko architektu suderintus projektus. Nacionaliniuose parkuose gyvenantys žmonės skatinami tvarkingai prižiūrėti sodybų aplinką, prie na­mų sodinti gėlynus, darželius, kuriuose augtų visiems mielos gėlės: bijūnai, jurginai, lelijos, nasturtos, amžinai žaliuotų rūtos, gyvenamuosius namus puošti liaudiškais ornamentais. Siekiama, kad parkų sodybos, kaimai ir mies­teliai būtų švarios ir tvarkingos mūsų krašto žmonių gyvensenos pavyzdžiai. Dažnam užsienio svečiui įdomu pamatyti iš žilos senovės išlikusias tra­dicijas ir papročius, pasiklausyti mūsų dainų, muzikos, pasigrožėti nepa­kartojamai gražia gamta, didingais piliakalniais, aplankyti mūsų krašto pa­sididžiavimą - Kuršių neriją, pasidžiaugti gintaro papuošalais. Nacionaliniai parkai. Juose ieškoma būdų, kaip suderinti intensyvų žemės, miškų ir žuvininkystės ūkį, rekreaciją su gamtos apsaugos interesais. Nacio­naliniais parkais skiriamos vietovės, kuriose gausu gamtinių ir kultūrinių ver­tybių, išliko nacionalinių tradicijų, pa­lankios sąlygos poilsiui ir turizmui plė­toti. Įvairiuose kraštuose nacionalinių parkų valdymas skiriasi, dažniausiai teritorija neišjungiama iš ūkinio naudoji­mo, pavedama tvarkyti žemių valdytojams (miškų arba žemės ūkio įmonėms), kartais priklauso poilsį ir turizmą tvar­kančioms organizacijoms arba yra vals­tybės nuosavybė. Nevienodi nacionali­nių parkų plotai, struktūra ir funkcijos, būna rezervacinės krypties parkų (terito­rija naudojama mokslui, ribotai — pa­žintiniam turizmui), rezervacinės turisti­nės (moksliniams tyrimams ir masiniam turizmui), mišraus profilio (derinama mokslinė, ūkinė ir rekreacinė veikla). Atsižvelgiant į parko profilį zonuojama teritorija. Mišraus profilio parkuose ski­riamos teritorijos, kurioms taikomas rezervatų konservacinių zonų arba draus­tinių režimas. Skirtingi ir šio tipo saugo­mų gamtos teritorijų pavadinimai: kai kuriose šalyse jie vadinami nacionali­niais parkais, daugumoje šalių — gamtos parkais. Pirmasis nacionalinis parkas įsteig­tas 1872 metais Šiaurės Amerikos uo­linių kalnų vulkaninėje plynaukštėje Jeloustone. Jame yra kanjonų, krioklių, suakmenėjusių medžių, geizerių, karštų­jų versmių, purvo vulkanų, ežerų, miškų. Reljefas susiformavęs karstų pagrindu. Iš gyvūnijos išliko bizonų, lokių, antilo­pių, sniego avinų. Dabar nacionalinių parkų yra visuose kontinentuose: vien Afrikoje priskaičiuojama 333, Australi­joje — apie 450, Japonijoje — 50, Indi­joje — 15, VFR — 59. Tarptautinė gam­tos ir jos išteklių apsaugos sąjunga yra užregistravusi apie 2000 nacionalinių parkų ir ekvivalentiškų jiems rezervatų. Didžiausi nacionaliniai parkai yra Vud Bafalo - Kanadoje (44 807 km2), Cavo - Kenijoje (20800 km2), Kriugerio-Pietų Afrikos Respublikoje (18200 km2), Serengečio - Tanzanijoje (14 500 km2), prie didelių parkų skirtinas ir Jeloustono parkas (8991 km2). Yra ir nedi­delių — keliasdešimt arba keleto šimtų kvadratinių kilometrų parkų. Lietuvoje 1989 metais buvo du vals­tybiniai gamtos parkai — Neringos ir Pavilnių. Jie skirtini prie nacionalinių parkų, tik jų funkcijos yra siauresnės, kitokia administravimo tvarka. Parkai steigiami ne vien sausumoje, bet ir jūrose: jų yra Persų įlankoje, Ara­bų jūros pakrantėse, Raudonojoje ir Adeno jūrose, įsteigti arba steigiami Pa­kistano, Šri Lankos, Kenijos, Tanzani­jos, Japonijos, Australijos, Prancūzijos ir kitų valstybių krantus skalaujančių jūrų šelfuose. Neabejotinai gražiausias, savitas, labiausiai viliojantis ir paslaptingas yra Kuršių nerijos nacio­nalinis parkas. Unikalūs gamtiniai procesai, sudėtinga ir tragiška istorija, įvairių kultūrinių tradicijų sankirta, nepa­kartojami didingi reginiai - visa tai suteikė šiam mūsų žemės kampeliui nenusakomą žavesį, egzotiką bei savitumą. Šiame nacionaliniame parke saugomas Kuršių nerijos didysis kopagūbris, jo senosios parabolinės kopos, pilkosios kopos Agilos-Naglių ruože, pustomos Parnidžio kopos, užpustyti miš­ko dirvožemiai, taip pat pajūrio ir pamario palvės bei kupstynės gamtiniai kompleksai, apsauginis pajūrio kopagūbris, savita nerijos augalija ir gyvūnija. Taip pat jame saugomos autentiškos pamario krašto kultūros paveldo vertybės - etnografinės žvejų sodybos, senosios vilos Nidos, Juodkrantės, Preilos ir Pervalkos gyvenvietėse, užpustytų senųjų gyvenviečių kultūriniai sluoksniai, memorialinės vietos. Daugiau kaip šimtas Kuršių nerijos kultūros objektų turi kultūros paminklo statusą. Didžiausia Kuršių nerijos gamtos vertybė - unikalus jūros, vėjų bei žmonių sukurtas ir lengvai pažeidžiamas kraštovaizdis su aukščiausiomis Šiaurės Europoje kopomis bei į marias išsišovusiais kyšuliais (ragais) ir didele endeminių bei retų augalų ir gyvūnų rūšių santalka. Rusijai priklausančio­je pietinėje nerijos dalyje jau nuo 1986 metų paskelbtas nacionalinis parkas, kurio planavimo projek­tą rengiant talkino mūsų specialistai. Todėl visa Kuršių nerija iš esmės sudaro vientisą tarptautinį nacionalinį parką, kuris yra organizuotas pagal panašius planavimo principus ir realiai pretenduoja į Pasaulio gamtos bei kultūros paveldo sąrašą. Aišku, kad ilgiausią istoriją turi Aukštaitijos nacionalinis parkas. Šiame nacionaliniame parke saugoma unikali trijų kraštovaizdžio sričių sandūroje esanti Žeimenos aukštupio ekosistema, Ažvinčių (Gervėčių) sengirės ir Balčio ežero gamtiniai kompleksai, Baluošo, Šiliniškių, Tauragno ir Utenio miškingų ežeruotų dubaklonių, Kiaunos slėnio bei Benediktavo moreninio masyvo kraštovaizdis, Petriškių geomorfologinis ir Bukos, Juodupės, Švoginos, Pliau-šės, Asalnų bei Žeimenio hidrografiniai kompleksai, Kriogžlio, Šiurių ir Pagilūtės pelkės, savitos Ažvinčių bei Minčios girių, Knyčio ir Pažeimenės biocenozės, retos augalų ir gyvūnų rūšys, kitos gamtos vertybės ir paminklai. Kultūros paveldo apsaugoje jo uždaviniai yra išsaugoti Šiaurės Rytų Lietuvos XII-XV a. gynybinės linijos liekanas su Taurapilio, Ginučių, Puziniškiu, Linkmenų ir kitais piliakalniais bei Paversmio gynybiniu volu, Minčios, Vyžų, Šakarvos, Palūšės, Kaltanėnų, Kretuono ir kitus pilkapynus bei akmens amžiaus gyvenvietes, etnografiškai vertingus Salų (II), Varniškių (II), Vaišnoriškių, Suminu, Strazdų, Benediktavo bei kitus etnografinį pobūdį ar elementus išlaikiusius kaimus, Kaltanėnų urbanistinį kompleksą, Palūšės bažnyčios architektūrinį ansamblį, parko teritori­joje esančius vandens malūnus, kitas kultūros paveldo vertybes ir paminklus. Didžiausias yra Dzūkijos nacionalinis parkas, reprezentuojantis miš­kingų upynų kraštovaizdį. Svarbiausieji Dzūkijos nacionalinio parko uždaviniai: išsaugoti unikalų Dai­navos krašto santakinio upyno hidrografinį tinklą ir Nemuno-Merkio-Ūlos-Grūdos-Skroblaus slė­nius - būdingus floros ir faunos migracijos kelius, ypatinga moksline verte pasižyminčius Skroblaus vidurupio, Musteikos bei Povilnio upelių aplinkos gamtinius kompleksus, raiškius Dainavos girios kontinentinių kopų masyvus, Liškiavos, Straujos, Uciekos ir Pakrykštės erozinius geomorfologinius kompleksus, Merkinės moreninį volą, Netiesų, Glyno ir Ežeryno hidrografinius objektus, Imiškių, Didžbalės, Bakanauskų ir Dėlyno pelkes, Dzūkijai būdingas Subartonių miško bei Dainavos girios biocenozes, retas augalų ir gyvūnų rūšis, kitas gamtos vertybes ir paminklus. Kultūros paveldo srity­je šiame parke saugomi ypač vertingi Merkinės ir Liškiavos istoriniai archeologiniai bei architektūri­niai urbanistiniai kompleksai, etnokultūrines girinių bei panemunių dzūkų kaimų (Musteikos, Zervynų, Žiogelių, Dubininko, Margionių, Mančiagirės, Kašėtų, Lynežerio ir kt.) vertybės, Glyno apyežerio senovinės stovyklavietės, Subartonių memorialinis kražtovaizdžio kompleksas bei kitos kultūros paveldo vertybės ir paminklai. Žemaitijos nacionalinis parkas. Jo atsiradimas Platelių apylinkėse buvo nulemtas kažkada griežtai negatyvios pažiūros į saugomų teritorijų steigimą agrarinėse teritori­jose, dėl ko teko atsisakyti dar 1970 m. numatytos optimalios vietos tokiam parkui steigti - Žemaiti­jos širdžiai atstovaujančio Varnių apylinkių kalvyno - ir pasirinkti miškingesnį Platelių ežeryną. Taigi dabar Žemaitijos nacionalinis parkas saugos didžiausią Žemaitijoje ežeringą miškingą gamtinį kom­pleksą, mokslui ypač vertingus miškingus Plokštinės ir Rukundžių pelkynus, Virkštos (Platelių) eže­ro, Laumalenkos ir Šilinės hidrografinius kompleksus, raiškaus moreninio (Mikytų, Pučkorių) ir keiminio (Šarnelės, Jazdauskiškių) kraštovaizdžio etalonus, Gardų ozą, Medsėdžių ir Liepijos limnokeimus, Babrungo ir Mergupio slėnius, Paburgės, Siberijos, Pakastuvos, Užpelkių, Ertenio ir Paparčių pelkes, savitas Paplatelės, Šeirės ir Pailgio miškų bei Juodupio pelkėtų pievų biocenozes, retas auga­lų ir gyvūnų rūšis, kitas gamtos vertybes ir paminklus. Kultūros paveldo srityje jam tenka atsakyti už ypač vertingą ir sudėtingą Šiaurinės Žemaitijos archeologinį kompleksą su Mikytų, Šarnelės, Pučko­rių, Gegrėnų, Pagardenio ir kitais piliakalniais bei alkakalniais, Šventorkalnio senovine gyvenvietę bei piliavietę, Žemaičių Kalvarijos (Gardų) urbanistinį kompleksą ir sakralinės architektūros ansam­blį, Platelių dvaro ir parko kompleksą, etnokultūrinės vertės požymius išlaikiusius Beržoro, Stirbaičių ir Visvainių kaimus, kitas kultūros paveldo vertybes ir paminklus. Tik vienintelė mūsų etnokultūrinė sritis - Suvalkija - nėra reprezentuojama Lietuvos nacionalinių parkų sistemoje. Nepaisant visų gerų planuotojų norų, to padaryti nepavyko - per daug nuteriotas ir sukultūrintas šio rajono kraštovaizdis. Aktyvi Marijampolės apskrities viršininko, kitų vietos valdžios institucijų pozicija pastaruoju metu leidžia manyti, kad anksčiau ar vėliau turėsime ir Suvalkijos nacionalinį parką. Mažiausias Trakų istorinis nacionalinis parkas, atstovauja dar tik pradėtam mūsuose formuoti istorinių nacionalinių parkų tinklui. Trakai ir jų apylinkės - tai mūsų tautos ir valstybės kultūros bei istorijos lopšys, buvęs Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės centras, reprezentacinė vieta. Šiame parke saugomi Trakų salos ir pusiasalio pilių bei Senųjų Trakų piliavietės istoriniai archeologiniai kompleksai, Trakų senamiesčio planinė ir erdvinė struktūra, Daniliškių ir Senųjų Trakų etnokultūriniai bei Užtrakio architektūriniai ansambliai, taip pat Galvės, Akmenos ir Bražuolės hidrografiniai kompleksai, Varnikų miško biocenozės bei Ilgelio ir Plomėnų pelkės, kitos kultūros ir gamtos vertybės, paminklai. Svarbiausios mūsų nacionalinių parkų problemos šiuo laikmečiu yra tokios: * parkų valdymo tobulinimas (nepasiteisino jau išbandyti inspekcinis, ūkinis ir savivaldybių valdymo modeliai). Nacionaliniai parkai kol kas yra dviejų institucijų (Aukštaitijos, Dzūki­jos, Kuršių nerijos ir Žemaitijos - Aplinkos ministerijos, Trakų - Kultūros ministerijos) reguliavimo sferose, o tai sunkina optimalaus vieningo valdymo modelio parengimą ir taikymą. Iš esmės mūsuose jau buvo išbandyti beveik visi galimi jų valdymo variantai (inspekcinis, ūkinis ir savivaldybių) ir nė vienas jų nepasirodė be priekaištų. Belieka išbandyti įstatyme numatytą vakarietišką integruotojo valdymo modelį; * parkų finansavimo gerinimas. Dabartiniai finansavimo šaltiniai ir jo apimtys neužtikrina nacio­naliniams parkams keliamų uždavinių realizavimo; * privatizavimo proceso reguliavimas. Ši problema iškilo kaip viena skaudžiausių būtent naciona­liniams parkams, kuriuose pagal tarptautinius standartus privati nuosavybė yra iš viso nepageidauja­ma ir visais įmanomais būdais mažinama. Deja, mūsų nacionaliniams parkams, įsikūrusiems norma­liai apgyvendinto ir sukultūrinto kraštovaizdžio teritorijose, šio standarto mechaniškai taikyti nebu­vo galima. Tačiau, antra vertus, čia neturėjo vykti ir totalinė restitucija bei privatizavimas. Šiuos procesus pradžioje buvo bandyta reguliuoti ir šiek tiek apriboti, atsižvelgiant į svarbiausių vertybių specifiką bei išsidėstymą. Deja, vis stipriau spaudžiant nuolat agresyvėjantiems privatiems ir grupi­niams interesams, privatizavimo tvarka nacionaliniuose parkuose iš esmės jau nebesiskiria nuo eili­nės teritorijos. Tik Kuršių nerijos žemė yra išimtinė Lietuvos Respublikos nuosavybė; * rekreacinės infrastruktūros formavimas. Tai vienas parkų uždavinių, o kartu ir būdų papildyti savo biudžetą. Būtina sąlyga yra neperžengti planavimo dokumentuose nustatytų ribų, nepaversti nacionalinių parkų nežabotos turizmo „industrijos" objektais. Deja, tokių tendencijų ir norų yra pa­kankamai, ypač Kuršių nerijoje, Trakuose, Žemaitijoje. Nacionaliniuose parkuose privalo būti ak­centuojamas tik pažintinis bei mokomasis turizmas; jie negali būti paverčiami utilitarinėmis masinio poilsio, kurortinėmis bei pramogų zonomis; * socialinio statuso stiprinimas. Nacionaliniai parkai turėtų tapti mūsų šalies piliečių pasididžiavi­mo objektu. Tam būtina vystyti ekologinį ir kultūrinį švietimą. Labai svarbia priemone dabartiniu metu galėtų būti ekonominių kompensacijų už veiklos aplinkosauginius apribojimus mechanizmo sukūrimas ir praktinis įgyvendinimas. Tai galėtų sustiprinti gyventojų pasitikėjimą parkais, pašalintų dabar taip plintančių nepagrįstų gąsdinimų šia tema galimybes; * nacionalinių parkų sistemos formavimo užbaigimas. Iš esmės ši sistema teisiškai jau suformuota. Lieka tik teritorinis istorinių nacionalinių parkų tinklo sukūrimas, sukeliantis gana aštrias diskusijas. Jau vien tik paminėjus galimas naujas tokio tinklo grandis - Vilniaus ir Kauno senamiesčius, galima suvokti tą nesudėtingą valstybės, savivaldybių ir privačių interesų mazgą, kuris yra susipynęs tokio­se teritorijose. Atrodo, bent su dar vienu istoriniu mūsų valstybingumo centru - Kernave - reikalai turėjo būti paprastesni, deja, šio istorinio nacionalinio parko organizavimą dar prieš trejetą metų sužlugdė paminklosaugos funkcionieriai. Ko gero greičiausiai pavyks reorganizuoti dabartinį Varnių regioninį parką į istorinį nacionalinį parką. Istorinio nacionalinio parko statuso anksčiau ar vėliau turėtų sulaukti ir dabartinis Anykščių regioninis parkas. Taigi Lietuvos nacionalinių parkų dar laukia nelengva dalia. Jiems būtina tiek valstybės, tiek savivaldos institucijų, tiek piliečių parama ir geranoriškas nusiteikimas. Šalies nacionalinį turtą sau­goti ir juo rūpintis privalome visi. [Jankevičius, Stasinas, 2000] 31. Regioniniai parkai Regioniniai parkų atsiradimą lėmė tai, kad ilgą laiką Lietuvoje egzistavusių kraštovaizdžio draustinių, įsteigtų vaizdingiems kraštovaiz­džio kompleksams išsaugoti, rekreacinis bei ūkinis režimas neatitiko ir negalėjo atitikti draustiniams keliamų reikalavi­mų, nes šios polifunkciškai reikšmingos teritorijos negalėjo būti tvarkomos vien tik pagal konservacinius principus. Ieš­kant būdų vertingų gamtinių bei kultūrinių kompleksų de­gradavimui išvengti, siekiant išsaugoti gamtiniu, kultūriniu ir pažintiniu požiūriais turinčių regionine vertę vientisų ekosistemų kraštovaizdį, suderinti kraštovaizdžio išsaugojimo bei rekreacinius, taip pat ūkinius interesus stambiose vertin­gose ekosistemose, šeštojo dešimtmečio pabaigoje Lietuvo­je atsirado idėja sukurti regioninių parkų sistemą. Šios idėjos autorius - geografas P. Kavaliauskas dar 1970 metais pasiūlė įsteigti devynis regioninius parkus - Aukštadvario, Platelių, An­čios, Zarasų, Asvejos, Sartų, Anykščių, Daugų, Tytuvėnų. Vė­liau šie siūlymai buvo plėtojami (1975, 1981 ir 1984 m.), kore­guojant siūlomų teritorijų regioniniams parkams steigti sąrašą ir pačių teritorijų plotus, tobulinant jų valdymo modelį. Pir­moji saugoma teritorija, atitinkanti regioninio parko statusą, - Valstybinis Pavilnių gamtos parkas - buvo įsteigta 1984 metais. Pasikeitus ekonominei socialinei padėčiai, Aplinkos ministerijos (tada departamento) užsakymu Vilniaus universiteto Kraštotvarkos grupė parengė Regioni­nių parkų steigimo programą (1990 m.), pagal kurią regioninių parkų sistema turėjo būti suformuota per 10 metų. Jos kūrimą paspartino prasidėjusi žemės reforma. Visi siūlyti (20) regioniniai parkai buvo įsteigti 1992 m. rugsėjo 24 d. Aukščiausiosios Tarybos nutarimu. Tai buvo vienas svarbiausių žingsnių saugomų teritorijų sistemos kūrimo istorijoje. Pradėtas formuoti ir istorinių regioninių parkų tinklas. Pirmasis - mokslo visuomenės aktyvistų iniciatyva įsteigtas Dieveniškių istorinis regioninis parkas. Lietuvos regioniniai parkai įsteigti gamtiniu, kultūriniu ir rekreaciniu požiūriais vertingiausioms vientisoms ekosistemoms, reprezentuojančioms Lietuvos regionų kraštovaizdžio įvairovę, saugoti, jų rekreaciniam bei ūkiniam naudojimui reguliuoti. Daugeliu atvejų jie labai svarbūs rekreacijai. Speci­finiai regioniniai parkai yra istoriniai regioniniai parkai, steigiami istoriškai vertingiausiems regioni­niams etnokultūriniams kompleksams ir jų gamtinei aplinkai išsaugoti. Visi jie turi direkcijas, kai kurie - informacijos centrus, gamtos mokyklas. Lietuvos regioniniai parkai yra giminingi nacionaliniams parkams ir kartu su jais sudaro bendrą kompleksinės paskirties saugomų teritorijų kategoriją - valstybinius parkus. Regioninių parkų siste­ma glaudžiai susijusi su nacionalinių parkų sistema. Net pati regioninių parkų idėja Lietuvoje buvo plėtojama kartu su nacionalinių parkų sistemos projektavimu. Ir vieni, ir kiti Lietuvoje įsteigti tiek vertingam gamtiniam, tiek kultūriniam kraštovaizdžiui išsaugoti. Panašūs tiek jų steigimo tikslai, tiek jų kraštotvarkinė struktūra. Pagal gamtos ir kultūros vertybių išsidėstymą, jų naudojimo galimybes nacionalinių ir regioninių parkų teritorijos skirstomos į funkcinio prioriteto zonas, vienose jų priori­tetą atiduodant vertybių išsaugojimui, kitose - poilsio organizavimui ir pan. bei nustatant skirtingą apsaugos ir naudojimo režimą. Įstatymu ir teisės aktais numatyti skirtumai tarp nacionalinių ir regioninių parkų Lietuvoje nėra esminiai. Jei nacionaliniuose parkuose rezervatų išskyrimas yra privalomas, tai regioniniuose par­kuose jų gali ir nebūti. Kitaip nei nacionaliniuose parkuose, regioniniuose gali egzistuoti kurortai, daugiau galimybių sportinės rekreacijos rūšims bei stacionariam poilsiui plėtoti. Be to, jei nacionali­niai parkai steigiami nacionalinės reikšmės kraštovaizdžio kompleksams išsaugoti, tai regioniniuose parkuose labiau akcentuojama kraštovaizdžio vertybių, reprezentuojančių šalies regionus, apsauga. Regioninius parkus pagal bendrą jų kraštovaizdžio pobūdį galima sugrupuoti į šias grupes: upių slėnių parkai (9), ežerų duburių parkai (4), ežeringų girių parkai (3), įvairiatipių kraštovaizdžio kom­pleksų parkai (8) ir unikalių kraštovaizdžio kompleksų parkai (5). Žemiau pateikiami trumpi Nemu­no kilpų, Metelių, Gražutės, Aukštadvario ir Nemuno deltos regioninių parkų, atstovaujančių atitin­kamoms parkų grupėms, aprašymai. Nemuno kilpų regioninis parkas įsteigtas unikaliam didžiųjų Nemuno kilpų ir Punios šilo krašto­vaizdžiui, jo gamtinei ekosistemai bei kultūros paveldo vertybėms išsaugoti. Didžiųjų Nemuno kilpų sistema savo pobūdžiu ir mastu unikali visoje ledyninio reljefo paplitimo zonoje. Nemuno kilpų regioniniame parke ypač vertingi slėnių šlaitai, gūbriai ir atragiai, eroziniai cirkai, skardžiai, kanjonai, raguvos, griovos, akmenys, zandrai. Šio regioninio parko teritorijoje geomorfo­logine sandara pasižymi Nemuno slėnis su Škėvonių gūbriu, Nibrių bei Kalvių atragiais, eroziniais Daukantų ir Pašvenčio cirkais, garsiosiomis Balbieriškio, Panemunininkų, Siponių ir Birštono atodango­mis. Ne mažiau vertinga ir Verknės slėnio struktūra su Paverknių eroziniu cirku, Ožkų pečiumi. Punios bei Prienų šiluose išlikę stambūs sengirių tipo medynai, pasižymintys ypatingu našumu. Juose auga 300 metų senumo ąžuolynai, 200 metų senumo pušynai ir eglynai. Šie šilai garsūs aukščiau­siais medžiais šalyje. Unikalus Lietuvoje Degsnės medynas, pasižymintis didžiuliu medyno našumu. Nemuno kilpų regioninio parko kultūrinio kraštovaizdžio bruožus nulėmė žmogaus veikla, vei­kiama specifinių gamtos sąlygų. Bene vertingiausios regioninio parko teritorijoje - archeologinės vertybės: piliakalniai, senovinių gyvenviečių vietos, pilkapiai ir senkapiai. Agrarinio kraštovaizdžio raidą iliustruoja išlikusių kaimų struktūra - valakinio (Siponys, Naravai, Nemajūnai ir kt.) bei vien­kieminio agrarinio kraštovaizdžio reliktai. Metelių regioninis parkas yra tipiškas ežerų duburių parkas. Šio regioninio parko tikslas - išsau­goti didžiųjų Pietų Lietuvos ežerų ir jų apylinkių kraštovaizdį, jo gamtinę ekosistemą, kultūros pavel­do vertybes. Dusios, Metelio ir Obelijos ežerai - unikalus reiškinys ne tik Pietų Lietuvoje, bet ir visoje šalyje. Nerasime kitos teritorijos, kur šalia vienas kito telkšotų keli dideli ežerai, panašūs vienas į kitą savo forma, krantų tipais, dugno pobūdžiu ir t.t. Unikalus ir labai išraiškingas moreninis Teizų masyvas. Pačioje pietinėje parko dalyje, Juodbalės pelkėse, tebegyvena baliniai vėžliai, įrašyti į Lietuvos raudonąją knygą. Kultūriniu požiūriu išsiskiria Verstaminų apylinkėse esantis piliakalnių kompleksas bei ilgieji iš­retinti gatviniai kaimai, išsaugoję dzūkų kaimo dvasią iki šių dienų. Gražutės regioninis parkas yra vienas reikšmingiausių ežeringų girių parkų grupėje. Gražutės regioninio parko tikslas - išsaugoti ežeringo miškingo Šventosios aukštupio kraštovaiz­dį, jo gamtinę ekosistemą bei kultūros paveldo vertybes. Unikalūs benuotakiniai Švento, Šiurpio, Dūkš­to ežerai, Šventosios ištakos, sudėtingiausią konfigūraciją visoje Lietuvoje turintis vandens telkinys -Antalieptės marios, vienas didžiausių ir vaizdingiausių šalyje Luodžio ežeras, ypatingu nuolydžiu pasižymintis Šavašos upelis. Labai svarbus Gražutės regioniniame parke - Švento ežero baseino krašto­vaizdis, o pats Švento ežeras, kuriame stebimi didžiausi vatidens horizonto svyravimai, yra savotiškas hidroklimatinis barometras. Jame auga pražangiažiedė plunksnalapė (tai vienintelė radimvietė Lietuvoje). Kultūriniu požiūriu vertingiausi piliakalniai bei pilkapiai parko vakarinėje dalyje, Salako mieste­lio urbanistinis kompleksas ir derivacinė Antalieptės hidroelektrinė - pokario laikotarpio inžinerinės technikos pavyzdys. Aukštadvario regioninis parkas priskiriamas sudėtingų kraštovaizdžio kompleksų parkų grupei. Aukštadvario regioninio parko tikslas - išsaugoti Aukštadvario apylinkėse esantį Verknės ir Strėvos aukštupių zonos kraštovaizdį, jo gamtinę ekosistemą bei kultūros paveldo vertybes. Raiškiausias Dzūkų moreninės aukštumos masyvas su giliausiu termokarstinių daubų kompleksu (Velnio duobė, Škilietų ežerų duburiai) bei aukščiausia aukštumoje Gedanonių kalva, vertingi natūralūs Verknės bei Strėvos aukštupių ežerai. Biologiniu požiūriu vertingos etaloninės plačialapių miškų bendrijos Mergiškių miške, termofilinių pušynų su ąžuolo pomiškiu bendrijos Spindžiaus miške, orchidinių augalų ir vandens paukščių populiacijos, gausios saugomų floros ir faunos rūšių radimvietės. Kultūrinę vertę sudaro teritorijoje esantys piliakalniai, pilkapiai, parkai, Aukštadvario miestelis. Nemuno deltos regioninis parkas (1993 m. įrašytas į Ramsaro konvencijos tarptautinės svarbos teritorijų sąrašą) yra vienas iš unikalių kraštovaizdžio komplekso parkų. Nemuno deltos regioninio parko tikslas - išsaugoti Nemuno deltos kraštovaizdį, jo gamtinę ekosistemą bei kultūros paveldo vertybes. Nemuno deltos regioninio parko kraštovaizdis išsiskiria geomorfologine, hidrografine, bo­tanine, zoologine bei kultūrine verte. Rytų Atlanto paukščių kelias tęsiasi Kuršių marių pakrantėmis, ir daugelis paukščių rūšių šiame regione apsistoja ir maitinasi pavasarinių bei rudeninių migracijų metu. Ypač reikšminga Nemuno deltos protakų sistema, salos, senvaginiai ežerai - žiogiai, lagūninės kilmės Krokų lankos ežeras. Botaninės parko vertybės susitelkusios Nemuno žemupio užliejamose pievose. Nemuno delta yra viena svarbiausių vandens paukščių susitelkimo vietų visame Baltijos jūros regione. Nemuno prota­kos yra pagrindiniai žuvų migraciniai koridoriai, kuriuos turi praplaukti lašišos, šlakiai, žiobriai, kad pasiektų kitus Lietuvos vandens telkinius. Kultūrinę parko vertę sudaro Rusnės miestelio senoji dalis, Minijos kaimas, švyturiai ir senieji polderių inžineriniai įrengimai. Krekenavos regioninis parkas įsteigtas 1992 m. Jis užima 11 477 ha plotą Vidurio Lietuvos žemumoje, Panevėžio ir Kėdainių rajonų sandūroje. Čia tęsiasi moreninės lygumos, vietomis paįvairintos aliuvinės kilmės banguotu ir kauburiuotu paviršiumi, kurį sudaro šiaurės - pietų kryptimi besidriekiantys lėkšti gūbriai. Aukščiausia vieta - pietinėje parko dalyje, Liaudies slėnyje, stūksantis Bakainių piliakalnis, iškilęs daugiau nei 60 m virš jūros lygio. Regioninis parkas aprėpia labai sukultūrintą Vidurio Lietuvos kraštovaizdį su išlikusiu raiškiu terasiniu Nevėžio upės senslėniu. Slėnyje gausu senvagės liekanų, vietomis sudarančių kūdrų bei ežerokšnių virtines. Čia auga savitos užliejamos pievos bei itin vertingos šlaitus apaugusios sauspievės, paįvairintos krūmynų sąžalynais, medžių giraitėmis. Nevėžis parke vingiuoja apie 30 kilometrų. Upės slėnis gana lėkštas, negilus. Pavasarinių potvynių metu prateka net pusė metinio vandens. Tuo tarpu vasaros sausros upę išsekina, jos tėkmė tampa neįžvelgiamai lėta. Po didesnių vasaros liūčių ar užsitęsus žiemos atlydžiams, prasideda poplūdžiai. Kadaise Nevėžis buvo riba, skyrusi Žemaitiją nuo Aukštaitijos. Savo vandenį Nevėžis gena "ne į tą pusę", bet priešingai paviršiaus nuolydžiui. Vidurio Lietuvos paviršius žemėja į šiaurę, šia kryptimi srūva upeliai ir upės. Tuo tarpu Nevėžio vandenys teka į pietus. Ši keista upės savybė yra ledynmečio laikų palikimas. Kadaise atskiri Nevėžio fragmentai susidarė prieledyninių baseinų vandenims veržiantis į pietus, link besiformuojančio Nemuno. Vėliau iškilęs sausumos paviršius ir susidaręs nuolydis į šiaurę jau nesugebėjęs pakeisti upės tėkmės. Tankus Nevėžio intakų - upių ir upelių tinklas. Parke išlikę gana natūralūs ir vaizdingi Liaudės, Linkavos, Upytės žemupiai, jų slėniai. Kiek mažiau nei pusę parko užima miškai. Vyrauja drėgni medynai, daugiausia mišrūs pušynai ir beržynai, o reljefo pažemėjimuose bei upių pakrantėse dominuoja baltalksnynai, juodalksnynai. Parko miškuose išsibarstę vertingi ąžuolynų bei uosynų sklypai. Nors miškai sausinti, nestinga drėgnų vietų, o rytinėje parko dalyje išlikę Pašilių miško pelkynai. Krekenavos regioniniame parke rasta 654 rūšių induočių augalų,- parko teritorija prilygsta floristiškai gana turtingoms vietovėms. Čia paplitusios drėgnų mišriųjų miškų, upių slėnių, drėgnų ir pelkėtų pievų bei kai kurios vandens telkiniams būdingos augalų rūšys, iš kurių 17 įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą. Regioniniame parke botanikai aptiko net 169 rūšių samanų (tai sudaro apie 40% Lietuvoje žinomų rūšių). Ypač retų rūšių samanos auga ant akmenų upių ir upelių seklumose bei palaukių riedulynuose. Dauguma iš 800 rūšių parko teritorijoje rastų gyvūnų paplitę miškuose ir upių slėniuose. 39 rūšys priklauso žinduoliams. Didžiausi iš jų-stumbrai, reintrodukuoti (atkurti po išnykimo) 1969 metais. Tuomet Pašilių miško aptvaruose buvo įkurtas stumbrynas. [Balčiauskas, Volodka, 2001] Juridinis regioninių parkų steigimas buvo tik pirmasis žingsnis sudėtingame šių parkų kūrimo kelyje. Steigiant regioninius parkus, Vyriausybė buvo įpareigota per trejus metus parengti regioninių parkų nuo­status ir planavimo schemas. Tačiau gyvenimas parodė, kad trūkstant lėšų bei projektuotojų kolektyvų, tai nerealu. Be to, reikia įvertinti ir šio laikmečio ekonominius sunkumus bei regioninių parkų sistemos kūrimo proceso mastą. Siekiant nors iš dalies išspręsti problemą, Aplinkos ministerijos iniciatyva buvo pa­rengti ir patvirtinti bendrieji regioninių parkų nuostatai, o 1993-1994 metais visiems regioniniams par­kams parengtos regioninių parkų principinio zonavimo schemos (sudėtinė planavimo schemos dalis). Svarbiausieji Lietuvos regioninių parkų sistemos kūrimo uždaviniai šiuo metu yra jų planavimo schemų rengimas ir įgyvendinimas. Regioniniai parkai sudaro galimybes ne tik išsaugoti gamtos bei kultūros vertybes, bet ir atlikti auklėjamąjį-švietėjišką darbą, propaguoti kraštovaizdžio ir biologinės įvairovės apsaugą, organizuo­jant pažintinį turizmą. 32. Mokslas ir aplinkos apsauga Apl.aps. problemas žemės planetoje gvildena apl.aps. institutai, universitetai, gamtos fakultetai, mokslo akademijos ir kitos suinteresuotos institucijos. Lietuvos mokslų akademija yra įkūrusi apl.aps. komisiją, kuri koordinuoja apl.aps. mokslinius tyrimus, rengia konferencijas. Rezervatuose, draustiniuose, nacionaliniuose ir regioniniuose parkuose augalų inventorizacijas atlieka botanikos institutas. Tose pat teritorijose gyvūnų inventorizacijas atlieka ekologijos institutas. Kuršių Marių ir priekrantės žuvų invent. atlieka, o taip pat pajūrio augalijos ir kopų dinamikos Klp universiteto gamtos fakultetas. Universitetų indėlis į apl.aps. yra didelis. Skaitomi pranešimai, vyksta įvairaus lygio konferencijos, leidžiamos monografijos priemonės, spausdinami straipsniai, žurnalai, lankstinukai... mokslo akademija išleidus „Lietuvos flora“, „Vaistingi augalai“, „Lietuvos pauksčiai“. LT univerai rengia įvairių profilių spec., kurie supažindinami su apl.aps.problemomis.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!