Aplinkos apsaugos pasiruošimas egzaminui

1.Biosferos sandara Erdvė, kurioje egistuoja gyvybė, vadina-ma biosfera. Susideda iš litosferos (viršuti-nio žemės sluoksnio), hidrosferos (visi atmosferos ir sausumos vandenys), troposferos (oro). Litosferoje gyvybė ap-tinkama 2–3km storymėje, atmosferoje – 10-15km aukščio, o hidrosferoje – visoje jos gelmėje. Biosferos ribos nėra griežtai apibrėžtos. Šiuo metu išskiriama dar viena nauja biosferos dalis – biotechnosfera. Biosferoje vyksta pagrindinis procesas – fotosintezė. Anglies dvideguonis + vanduo fotosintezė angliavandeniai + deguonis Aukšta temperatūra, didelis slėgis vandenilio ir vandens garai, metano, amoniako garai – šios sąlygos lėmė susidarymą paprasčiausių organinių junginių – amino rūgščių ir azoto šarmų. Vėliau vyko irimas ir naujų junginių susidarymas. Augalija kasmet pagamina 180mlrd. tonų biomasės, 300mlrd. tonų deguonies, 20tūkst.kubinių km vandens. Žmogus gilinasi į kitas sferas, keisdamas biosferą. Žemės aplinka visiškai skiriasi nuo kitų. Joje yra 79% azoto (kitur 2-3%), deguonies apie 21% (Marso ir Veneros atmosferoje tik pėdsakai tėra), CO2 – 0,03% (kitur – 95-98%). 2.Biosferos apsauga Augalija kasmet pagamina apie 180mlrd.t.biomasės, kuri yra gyvųjų organizmų mitybos pagrindas ir apie 300mlrd.t.deguonies, vartojamo organizmų gyvybinei veiklai palaikyti bei negyvojoje gamtoje vykstančiuose oksidacijos procesuose. Be to, augalai per metus sugeria ir išgarina apie 20 tūkst. km3vandens, t.y. apie 30% viso vandens, kuris yra sausumoje. Dar neseniai buvo manoma, kad biosferos ištekliai yra neriboti. Tačiau dabar daug kas rodo, kad jie vis sparčiau senka. Per paskutinįjį šimtmetį išnyko šimtai gyvūnų ir paukščių. Biosferos apsaugos problema yra nepaprastai sudėtinga, kompleksinė ir susijusi su visais žmogaus veiklos aspektais: naikinant miškus, išmetant į biosferą gamybos atliekas ir pan. yra žalojama planeta.Visos žmogaus veiklos sritys (pramonė, žemės ūkis, transportas) labiau ar mažiau neigiamai veikia aplinką. Tai, ką per mln.metų gamtoje kūrė evoliucija – miškai, grynas vanduo, oras – šiuo metu iš dalies arba visiškai užteršta, sunaikinta. Biosfera jau praktiškai pati negali apsivalyti. Visas šias problemas turi spręsti pats žmogus. Gamtos ištekliai – tai gamtos elementai (žemė, vanduo, oras, augalija, klimatas, naudingosios iškasenos), naudojami visuo-menės reikmėms tenkinti. Jiems susifor-muoti reikėjo mln. metų. Gamtos išteklius galima suskirstyti į: 1. Sąlygiškai neišsenkančius (žemė, oras, klimatas, saulės energija ir t.t. ) 2. Atsikuriančius (Miškai, gyvūnų rūšys, ir t.t.) Jie atsikuria savaime arba žmogui padedant. 3. Senkančius. Tai – įvairios naudingo-sios iškasenos. Kadangi ištekliai senka, tai itin svarbu juos racionaliai naudoti ir saugoti. Geriau ir racionaliau naudoti gamtos išteklius padeda jų kadastrai (pranc. cadastre – sąrašas, apyrašas). Visuose kadastruose nurodomos gamtos išteklių objektų ir jų naudotojų sąrašas, išteklių kiekybinė bei kokybinė apskaita. 4.Ekologijos tyrimų objektas ir metodai Ekologija – biologijos mokslo šaka, tirianti organizmo ir gyvosios aplinkos santykius, gyvosios ir negyvosios gamtos sąveiką, aukštesnę negu organizmas lygio biologines sistemas. Ekologijos termino 1886 m. sukūrė vokiečių zoologas Ernstas Hekelis. Jis teigė, jog ekologija – tai bendrasis mokslas apie organizmų santykius su aplinka. Aplinka pasak jo visa gyvoji ir negyvoji gamta, sąlygos gyvybei egzistuoti plačiąja prasme. Ekologija nagrinėja rūšies(individų, po-puliacijų), augalų ir gyvūnų bendrijų (biocenozių), ekosistemų organizaciją, raidą, tiria medžiagų ir energijos apykaitos gamtoje specifiką(ekologinį metabolizmą), gamtinės atrankos, adaptacijų, ekogenezės, evoliucijos mechanizmą. Kai kuriose užsienio šalyse ekologija suprantama kaip mokslas, tiriantis gamtos sandarą ir joje vykstančius procesus, t.y. ekologijos objektu greta organizmų, populiacijų, bendrijų, ekosistemų laikoma ir visa biosfera. Šimtmečio viduryje pradėta tirti ekosistemos, 7-ame dešimtmetyje susidomėta, kaip jas veikia žmogus. Vėliau ekologijos tyrimų objektas dar labiau praplėstas socialiniais, ekono-miniais ir politiniais aspektais. Dabar-tiniai ekologijos mokslo tikslai – kompleksiškai tirti augalų ir gyvųjų būtybių gyvenamąją aplinką, gamtoje vykstančius procesus, ekologinės pusiau-svyros dėsnius, jų prigimtį, remiantis šiais tyrimais paruošti populiacijų, biocenozių, ekosistemų racionalaus eksp-loatavimo ir apsaugos teorinius pag-rindus, teikti rekomendacijas ir progno-zes. 5.Ekologijos mokslų struktūra Pirmiausia pradėjo rutuliotis autekologija – ekologijos mokslo šaka, tirianti įvairių veiksnių (daugiausiai abiotinių) poveikį atskiroms populiacijoms ir rūšims. Autekologija remiamasi tiriant augalų, gyvūnų rūšis ir smulkesnius jų taksonus. Autekologija dar skirstoma į 2 šakas: faktorinę ir populiacijų ekologiją. Faktorinės ekologijos tyrimų objektas – organizmų santykiai su aplinka, adaptacijų mechanizmas (skiriasi nuo autekologijos tuo, kad ji nenagrinėja organizmų tarpusavio santykių) ; populiacijų ekologijos – tam tikros rūšies organizmų populiacijos raidos ir funkcionavimo mechanizmas. Autekologija tiria pavienių organizmų, sinekologija – organizmų bendrijų santykius su aplinka, biocenozių, biogeocenozių, ekosistemų organizaciją, medžiagų ir energetikos apytakos dėsnius. Istoriškai sinekologija skirstoma į paleoekologiją, kuri tiria buvusią gyvosios ir negyvosios gamtos sąveiką ir struktūrą, ir neoekologiją, kuri tiria dabartinę gyvosios ir negyvosios gamtos sąveiką, struktūrą. 6.Ekosistema Ekosistema – tai sausumos paviršiaus ar erdvės dalis, kurioje gyvena įvairūs augalai, gyvūnai ir mikroorganizmai, kartu su abiotine aplinka sudarantys vieninga kompleksą, jame nuolat vyksta medžiagų ir energijos apytaka, o ši biosistema vystosi toliau, prisitaikydama prie konkrečių aplinkos sąlygų. Taigi ekosistema – vieningas darinys, apimantis ne tik organizmus, bet ir visą fizinių jų gyvenamosios vietos veiksnių kompleksą. Ekosistemos būna įvairių tipų ir dydžių bei sudaro visumą. Kiekvienai sistemai būdinga savita medžiagų, energijos apykaita ir informaciniai ryšiai. Miškas, pieva, pelkė, kūdra ar net vandens lašas yra ekosistemos. Jos skiriasi plotu ir savo komponentų skaičiumi, jų rūšimis bei kilme. Ekosistemos esti natūralios (pelkė, ežeras, miškas) ir antropogeninės – žmogaus darbo vaisius (kviečių laukai, vaisių sodai ir pan.).Ekosistemos nuolat mainosi, net natūraliai susiklosčiusios per ilgesnį laiką gali pasikeisti (pvz., nedirbami laukai užauga mišku, nusenka ežerai ir pan.), tačiau iki tam tikros ribos, nes jei pažeidžiama per daug, ekosistema kinta negrįžtamai. Labiausiai nestabilios antropogeninės kilmės ekosistemos, nes jos keičiamos sąmoningai siekiant ekonominių tikslų. Ekosistemos glau-džiai susijusios. Jos yra save reguliuojančios, t.y. tarp jose vykstančių procesų palaikoma pusiausvyra, arba chomeostazė. Grįžtamasis ryšys ekosistemose: populiacijai viršijus tam tikrą dydį, įvairiausi procesai stabdo individo dauginimąsi. Ryšiai tarp biosferos elementų ir gyvųjų organizmų gali būti vienpusiai (pvz., vanduo reikalingas gyvūnų egzistencijai, yra jų maisto sudedamoji dalis) ir dvipusiai (pvz.,dirva ir augalas, augalas negali augti be dirvos, o pūdamas sudaro humusą, kuris gerina dirvožemį). Visi ekosistemos komponentai, susiję sudėtingais ryšiais, vienaip ar kitaip priklauso nuo žmogaus veiklos. 7.Ekologiniai veiksniai Ekologiniu veiksniu(arba faktoriumi) vadinamas bet koks aplinkos elementas, tiesiogiai, nors ir trumpai (t.y., bent vienoje individualaus vystymosi (entogenezės) fazėje), veikiantis gyvuo­sius organizmus. Visi ekologiniai veiksniai skirstomi į tiesiogiai ir netiesiogiai veikiančiuosius. Organizmo gyvybinei veiklai palankiausia ekologinio veiksnio vertė vadinama optimaliąja, arba optimumu. Riba, ties kuria organizmas nebegali gyventi, vadinama apatine, arba minimumu, ir viršutine, arba maksimumu. Abiotiniai veiksniai turi viršutinę ir apatinę ribas, o biotiniai kartais viršutinės ribos neturi(pvz., maisto kiekis ir kokybė).Ekologinio veiksnio poveikio maksimumas arba minimumas stelbia organizmus, ir šie gali tik egzistuoti: silpnai auga, nesivysto ir nesidaugina. Vienas ekologinis veiksnys iš dalies priklauso nuo kito veiksnio intensyvumo. Pavyzdžiui, kad vyktų fotosintezė, reikia ne tik pakankamai gerai apšviesti augalą, bet ir palaikyti tinkamą temperatūrą, drėgmę ir kt. Organizmo gyvenimo sąlygos optimalios tik tuomet, kai visiškai dera įvairūs ekologiniai veiksniai. Vieno ekologinio veiksnio negalima pakeisti kitu, bet, veikdami kartu, jie gali iš dalies vienas kitą atstoti. Vieni ekologiniai veiksniai gali būti pagrindiniai (svarbiausi), kiti - foniniai. Atsitiktiniai veiksniai gali būti ypač pavojingi - dėl jų sukeltų pokyčių organizmai net žūsta. Ekologiniai veiksniai gali veikti nuolat, periodiškai, atsitiktinai(pvz.,šalnos, staigūs temperatūros svyravimai ir pan.), kisti. Abiotiniai veiksniai — tai tiesiogiai ir netiesiogiai organizmus veikiantys fiziniai ir cheminiai aplinkos veiksniai. Biotiniai veiksniai — tai aplinkoje esančių gyvųjų organizmų tarpusavio santykiai, kurių įtaka tiems organizmams gali būti neigiama, teigiama, neutrali.Pa­gal veikimo pobūdį biotiniai veiksniai skirstomi į: 1) Fitogeniniai veiksniai - organizmų tarpusavio santykiai, susiję su gyvūni­jos pasauliu. Pavyzdžiui, gyvūnai maitinasi augaliniu maistu.2) Zoogeniniai veiksniai susiję su gyvūnijos pasauliu. Pavyzdžiui, plėšrūnas tarp atskirų gyvūnų rūšių; medžių ir paukščių sinoikija. 3) Antropogeninius veiksnius žmogus sukelia savo ūkine veikla.4) Biocenotiniai, arba cenotiniai veiksniai — tai ryšiai tarp šeimininkų ir parazitų.5) Biogeniniai – tai ląstelės asimiliacija ir disimiliacija (jungimasis, dauginimasis) ląstelės lygyje. Ribojantysis veiksnys – veiksnys ekosistemoje, kuris riboja organizmo funkcionavimą (pvz., jūros žvaigždės gali funkcionuoti jei jūros druskingumas yra 15 –35%). 8.Ekologinė niša. Ekologinė niša – tai biotinių ir abiotinių veiksnių, nuo kurių priklauso organizmo vieta biocenozėje ir ekosistemoje, kompleksas. Kiekvienai organizmo rūšiai būdingi specifiniai santykiai su aplinka, todėl dažnai artimos rūšys, jeigu šiek tiek skiriasi jų mityba ar gyvenimo būdas, toje pačioje teritorijoje užima skirtingas ekologines nišas. Taip išvengiama konkurencijos, geriau pasinaudojama gamtinės aplinkos ypatybėmis. Biocenozės, kuriose visos nišos yra užimtos, vadinamos prisotintosiomis, o tos, kuriose yra tuščių nišų, - neprisotintosiomis. Ekologinė niša apibūdina rūšies arba populiacijos ypatumus, t.y. gyvąsias posistemes, kurios sudaro ekosistemas. Ekologinė niša lemia rūšies vietą mitybos grandinėje ir bendrijos trofiniame mitybos lygyje, taip pat apibūdino konkrečios rūšies santykius su kitomis rūšimis, kurios naudojasi bendrais ekosistemos ištekliais (erdve, teritorija, maistu ir kt.). Rūšys užimančios tą pačią arba panašią nišą skirtinguose geografiniuose regionuose, vadinamos geografiniais ekvivalentais ( pvz.,voverės visame pasaulyje gyvena spygliuočių miškuose). 19. Rūgštūs lietūs Fabrikai į atmosferą išmeta SO2, atmosferoje tai tampa SO3 ir toliau H2SO4. Rūgštaus lietaus ph 4,3-4,6. Tokime lietuje ištirpsta smulkieji metalai. N2O5 33o t. virsta dujomis tirpsta vandeny ir susidaro rūgštūs lietūs. Rūgštieji lietūs mažina augalų atsparumą sausroms, ligoms, kenkėjams ir kitiems neigiamiems aplinkos poveikiams, pažeidžia medžių lapus ir spyglius, kuriuose vyksta fotosintezė. Mažėja daugelio augalų rūšių seklų daigumas. 20. Aplinkos taršos šaltiniai 1) natūralieji (ugnikalnių išsiveržimas, aerozoliai, žiedadulkės, dulkės iš vandenynų išgaravusios druskos) kasmet nuo žemės paviršiaus į atmosferą pakeliama 500 mln. t. Lietuvoje 1955 m. – kopa Nidoje pasislinko per 4 metrus. Į atmosferą pakilo 600 mln. m3 smėlio. 2) antropogeninė tarša – yra žmogaus veiklos padarinys, sukeliantis joje biologinius, cheminius, fiziologinius procesus, sutrikdančius nuoseklų biosferoje vykstančių procesų tėkmę. a) gamybinės atliekos b) biologinės atliekos (nutekamasis vanduo – buitiniai) 21. Teršalų klasifikavimas (papildymas iš 20. Aplinkos taršos šaltiniai) 1) Visus teršalus galima suskirstyti: į natūraliuosius ir dirbtinuosius. 2) Pagal būvį: į kietuosius, skystuosius ir dujinius 3) Pagal atsiradimo šaltinį: į gamybines ir biologines atliekas. 22. Gamybos atliekos skiriamos dvi grupes gamybos atliekų. Pirmosios– tai tie patys cheminiai elementai ir jų junginiai, randami gamtoje. Teršiant jais aplinką, suardome nusistovėjusį medžiagų apykaita ir įvairių gamtos reiškinių eiga. Kita grupe – į aplinką išmetamos naujai sukurtos, anksčiau neegzistavusios medžiagos, pasižyminčiomis visai kitomis ne gamtinės kilmės ypatybėmis. Šios medžiagos gali ne tik pažeisti ekosistemos pusiausvyrą, bet ir sukelti netiesioginius, nenumatytus, sunkiai likviduojamus padarinius. 23. Savivala gamtoje Savivala gamtoje vyksta per: 1) biocheminius 2) cheminius 3) fizikinius – cheminius procesus. Utilizacija vyksta vandenyje, dirvožemyje. Utilizacija vandenyje priklauso nuo vandens cheminės sudėties, teršalų koncentracijos, persimaišymo vandenyje. (gali nusėst į dugną, teršalai kaupiasi nuosėdose, organinės medžiagos susiskaido ir juos sunaudoja gyvūnija; organinės medžiagos mineralizuojasi, tampa paprasčiausiais junginiais, atsiranda amoniakinio azoto, kuris veikiant O2, jeigu jo pakanka gaminasi nitritai, jei nepakanka – prasideda puvimas, atsiranda (H2S). Procesai dirvožemiuose: teršiami mikroorganizmais, bakterijomis, druskomis, baltymais, angliavandeniais, fermentais, nitritais, sulfatais, chloridais. Pirminis poveikis: mažina skaidančiųjų mikroorganizmų skaičių. Sutrinka dirvožemio pusiausvyra. Skystos atliekos dirvožemyje aptraukia gleivinga plėvele dirvožemio daleles. Dirvožemis tampa mažiau laidus medžiagų apykaitai. ?Mikroorganizmai + grybai + teršalai -> nitrifikacija, amonifikacija (amonio druskų atsiradimas) (amoniako atsiradimas) -> baltyminės medžiagos -> amino rūgštys -> riebiosios rūgštys ->CO2. 24. Mineralizacijos procesas dirvožemyje Pakliuvusios į dirvožemį organinės medžiagos ardomos ir naikinamos. Toks medžiagų išskaidymas į paprasčiausius junginius vadinamas mineralizacija, o organizmai atliekantys šį darbą, vadinami mineralizatoriais. (paprastai tai būna grybai ir įvairios bakterijos). Dirvožemyje iki 30-40 cm gylio, kur vyrauja aerobinės sąlygos, mineralizacija dažniausiai vyksta iki galo ir pasibaigia nitrifikacija, amonifikacija ir pan. Baltyminės organinės medžiagos skyla iki aminorūgščių, šios – iki riebiųjų rūgščių, pastarosios – iki CO2 ir H2O. Yrant neazotinėms organinėms medžiagoms (riebalams, angliavandeniams, organinėms rūgštims) susidaro CO2. Anaerobinėmis sąlygomis mineralizacija būna dalinė. Tuomet, yrant neazotinėms organinėms medžiagoms susidaro metanas, metilo alkoholis, CO2, H, CO. Šios dujinės medžiagos jau yra nuodingos. Anaerobinėmis sąlygomis skaidymas vyksta lėtai. 25. Aplinkos apsaugos aspektai Aplinkos apsauga vertinama ekologiniu, higieniniu, landšaftiniu ir urbanistiniu atžvilgiu. a) ekologiniu požiūriu vykdant bet kokius darbus reikia prisitaikyti prie gamtos: nepažeist vandens apytakos ciklo, išmetamų į aplinką kenksmingų medžiagų kiekis ir koncentracija neturi viršyti leistinų normų, nutekamieji vandenys neturi teršt aplinkinių teritorijų, būtina išsaugot želdiniu, reljefą. b)Higieniniu požiūriu aplinkos apsauga vertinama pagal esamo ar būsimo objekto eksploatavimo sąlygas: ar, eksploatuojant tą objektą, nebus teršiamas oras, vanduo, dirvožemis, Sanitarinių apsaugos zonų dydžio įvertinimas. Nustatymas, ar naujoji aplinka atitiks darbo, buities, tenkins higienos ir aplinkos biometeorologinius reikalavimus. c) Landšaftiniu ir urbanistiniu požiūriu vertinama numatomų statyti miestų arba gyvenviečių bei landšafto sąveika: gamtovaizdis, būsimo miesto vaizdas, žmogaus ir gamtos ryšiai. 26. Žmogaus poveikis aplinkai ir jos komponentams a) Poveikis atmosferai ir klimatui: dėl žmogaus veiklos keičiasi atmosferos cheminė sudėtis, atmosferos dulkėtumas, vandens garų koncentracija ir oro drėgnumas, saulės spinduliuotės intensyvumas, debesuotumas, oro temperatūra. b) Poveikis hidrologiniams procesams: kinta vandens telkinių kiekiai, kyla potvyniai ir kito stichines nelaimes. Kinta vandens telkinių rūgštingumas, juose esančiu metalu bei kitu elementu koncentracijos, didėja užterštumas. c) Poveikis geologiniams procesams: skatina žemės plutos dūlėjimą ir ardymą, vulkaninį aktyvumą, geotektoninius ir geofizinius reiškinius ( žemės drebėjimai, jūros dugno poslinkiai). d) Poveikis landšaftui: pakinta landšafto topografija (aukštis, reljefas). e) Poveikis dirvožemiui: plonėja dirvožemio sluoksnis, keičiasi struktūros, mažėja organinės bei mineralinės medžiagos, kinta rūgštingumas. Skatina gyvu organizmų nykimą. f) Poveikis vegetaciniam procesui pasireiškia: augalijos aukščio, tankio, struktūros pokyčiais, greitesne augalų sekcecija, didesniu arba mažesniu biomasės prieaugliu. g) Poveikis biologinėms sistemoms pasireiškia: rūšių įvairovės ir skaitlingumo mažėjimu, populiacijų skaitlingumo mažėjimu, populiacijos struktūros ar etologiniais pokyčiais. 27. Vanduo biosferoje Pagrindinė vandens apytakos biosferoje dalį sudaro jo kaita, vykstanti dėl kritulių ir garavimo tarp Žemės paviršiaus ir atmosferos. Kadangi visą kritulių kiekį atsveria išgarinto vandens kiekis, tai apytaka yra pastovi. Laisvai cirkuliuoja tik 5% viso biosferoje esančio vandens, kurio apie 99% yra vandenyne. Likę 95% Žemės vandens yra litosferoje ir nuosėdinėse uolienose. Gėlieji vandenys sudaro tik apie 3% visų vandens atsargų, kurių ¾ yra ašigalio ledynuose. Atmosferos garai, palyginus su vandens kiekiu Žemėje, sudaro labai mažą dalį.Vandens apyvartos greitis yra 35 kartai per metus, arba apytiksliai kas 11 dienų. Kasmet žmonių poreikiams suvartojama 25% upių vandens, o garavimo keliu į atmosferą sugrįžta 30% šio kiekio. Gruntinis vanduo yra žemiau atvirų vandens telkinių lygio, jo nepasiekia augalų šaknys, todėl jis negali būti išgarinamas Vandens apytaka augaluose lemia 3 nuoseklūs procesai: vandens patekimas i augalą, po to į visas jo dalis ir transpiracija. 28. Lietuvos vandens ištekliai: Lietuvoje vandenys užima 4 proc. viso ploto. Tai apytiksliai yra apie 264000 ha. Lietuvoje yra apie 29000 upių ir kanalų, kurių ilgis didesnis negu 250 m. Jie sudaro 64000 km ilgį. Jie ne visi turi praktinę valstybinę reikšmę. Valstybinę – regioninę reikšmę turinčių upių yra 472. Jų baseinai ne mažesni nei 50 km2 ir ilgiai ne mažesni nei 20km. Pagrindinės upės ir jų baseinai: Nemunas – 46692 km2 ilgis 417 km Šventoji - 6801 km2 ilgis 246 km Nėris - 6140 km2 ilgis 231 km Nevėžis - 6140 km2 ilgis 209 km Merkys - 3781 km2 ilgis 188 km Lietuvoje yra 6288 ežerai, kurių plotas mažesnis nei 0.5 ha, o didesni nei 0.5ha – 2930. Kuršių marios užima 140 000 ha. Kauno marios 6400 ha. Lietuvoje yra 433 tvenkiniai. Iš jų 140 tinka mažosioms hidroelektrinėms statyti. 29. Apytakinė vandens naudojimo sistema: Gamyboje patiriami dideli vandens nuostoliai, todėl reikia įvesti apytakinę vandens naudojimo sistemą. Ji gali būti : a) apytakinė sistema su aušinimu ir b) apytakinė sistema su nuotekų valymu ir aušinimu, c) apytakinė sistema su nuotekų valymu ir aušinimu. Naudojant pastarą sistemą yra sutaupoma apie 10 – 50 kartu daugiau negu pirmąja. 30. Vandens panaudojimo veiksmingumo gamyboje vertinimas: Apytakinio vandens panaudojimas nusakomas tokiais parametrais: 1. Pav­ – apytakos efektyvumas Pav=Qav/( Qav+Qš) 2. Kp – vandens naudojimo koeficientas (t - rūgštus pH=7 pH 7

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!