Antikinės filosofijos ištakos

pradeda šių problemų apmąstymą, jas atskleisdama. Ir šis atskleidimas jau yra žmogiškosios minties žingsnis į priekį.
paraidinės, o turi tam tikrą simbolinį pobūdį.
– o per antikos tekstus nuolat švyti mirties pavidalas, – tai nemanykime, kad šiuo atveju omenyje turimas empirinis
reiškinys, ir filosofinis samprotavimas tarsi taip pat yra samprotavimas apie mums jau žinomą psichologinį ir fizinį
reiškinį ar aktą, arba mirties įvykį. Šis simbolis pasirinktas būtent dėl to, kad ribiškai įmanomu, mąstomu pavidalu
pateikia tam tikrus kitus objektus, daiktus ir įvykius, ir dėl to yra patogus būdas apie juos samprotauti. Tarkime, mirties
simbolyje užkoduota ir savo ribiniu pavidalu supakuota laiko savybė. Ką tai reiškia? Tai reiškia, kad mąstyti norintis
žmogus neišvengiamai pakliūva į neišsprendžiamą situaciją, nes mūsų judėjimas laike (bet koks judėjimas vyksta
laike) yra diskretus; priekyje savęs negalime turėti nieko, būtinai plaukiančio iš to, kas buvo prieš tai. Pavyzdžiui,
negalima turėti minties, jos užsimanius, susijaudinti, panorus jaudintis, įsikvėpti, panorus įkvėpimo. Pasirodo, faktas,
jog būsime įkvėptì, neplaukia iš to, kas buvo prieš tai.
Tad šį fundamentalų diskretumą (o tai, norint suprasti filosofinį samprotavimą, labai svarbi, grynai stilistine prasme,
vieta) bei šio diskretumo savybę, ir nurodo mirtis. Mirtis savo ribiniu pavidalu būtent išreiškia diskretumą, nes
žinodami, kad mirsime, nežinome, kada tai įvyks. Be to, mirtis užbaigia mūsų gyvenimą; tik mirtyje jis užbaigtas ir
atskleista visa jo prasmė. Prisiminkime antikos legendą apie brolius, kurie vežimų lenktynėse buvo pirmieji, ir kai jų
motina paprašė Dievą skirti jiems pačią geriausią dovaną, Dievas skyrė mirtį – jų gyvenimai baigėsi šlove. Panašus
išbaigtumas, o kita vertus – diskretumas, t. y. ryšio tarp ankstesnio ir paskesnio nebuvimas, aiškiausiai regimas per
mirties pavidalą. Tokios sąvokos ir yra ribinės.
Atkreipkime dėmesį į dvi įdomias aplinkybes. Pirma, įsivaizduokime tokį, sakyčiau, beprotišką mąstymo poslinkį –
akių pasukimą. Tradicinio graiko akimis, pasaulį vis dar įrėminęs mitas (tai galite pastebėti pirmųjų graikų filosofų,
tarp jų ir Platono darbuose): pati kalba vis dar kupina mitinių, archajinių įvaizdžių, asociacijų, vaizdinių; mintiniai
objektai, atrodo, lyg ir...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!