Antiinfliacija

Kovai su infliacija naudojamos tiek atskiros priemonės, tiek visa šalies vyriausybės ūkio politika. Antiinfliacinė politika visada buvo svarbi makroekonominio reguliavimo kryptis.
Įvairios infliacijos teorijos rekomenduoja skirtingus kovos su infliacija metodus. Pasirinkimą lemia tų teorijų autoritetas ir vaidmuo. Pvz., ilgalaikis kiekybinės pinigų teorijos viešpatavimas Vakarų ekonomikoje dažniausiai argumentuojamas tuo, kad jos siūloma infliacijos traktuotė bei antiinfliacinės priemonės bendrais bruožais atitiko XIXa. ir pirmųjų XXa. dešimtmečių realią situaciją. Spartūs infliacijos tempai tuo laikotarpiu atspindėjo kainų augimą padidinus popierinių pinigų kiekį apyvartoje. Todėl ir kiekybinės pinigų teorijos rekomenduojamos kovos su infliacija priemonės - pirmiausia popierinių pinigų kiekio apyvartoje mažinimas - tuo laikotarpiu buvo visai pakankamos ir sėkmingai taikomos.
• “pajamų politika”.
Defliacinė politika nukreipta prieš visuminės paklausos didėjimą. Ji apima įvairias priemones, skirtas mokiai paklausai mažinti: valstybės išlaidų mažinimą, mokesčių didinimą, restrikcinę monetarinę politiką.
2) didina privalomųjų komercinių bankų rezervų normą (tai automatiškai sumažina komercinių bankų perteklinius rezervus ir mažina pinigų multiplikatoriaus dydį);
3) didina palūkanų normą už savo teikiamas paskolas komerciniams bankams (tai taip pat mažina jų perteklinius rezervus ir neskatina skolintis, vadinasi, mažina apyvartines lėšas).
Centrinis bankas gali reguliuoti pinigų pasiūlą arba palūkanų normą, bet negali reguliuoti jų abiejų kartu. Keinsistai pirmenybę teikia palūkanų normos reguliavimui.
Tuo tarpu monetaristai pirmenybę teikia pinigų kiekio apyvartoje reguliavimui. Jie teigia, kad pinigų politikos pokyčiai sukelia pokyčius komercinių bankų rezervuose, kas savo ruožtu sukelia pinigų pasiūlos pokyčius. Pinigų pasiūla jau žinomu būdu veikia visuminę paklausą, taigi ir nominalųjį BNP.
Keinsistų nuomone, vyriausybės vykdoma finansinė biudžeto pajamų bei išlaidų politika yra žymiai veiksmingesnė ekonomikos stabilizavimo priemonė nei monetaristų siūloma pinigų pasiūlos reguliavimo politika. O monetaristai menkina finansinę politiką kaip gamybinių išteklių perskirstymo ir ūkio stabilizavimo priemonę. Jų nuomone, vyriausybės finansinės politikos neefektyvumą sąlygoja investicijų išstumimo efektas.
Tačiau monetarinė politika taip pat nėra ideali. Praktiškai jos vienintelis privalumas yra nepriklausomumas nuo politinio spaudimo. Tuo tarpu trūkumų ji turi ne vieną:
1) monetarinės politikos priemonių rezultatai pasireiškia neiškart,...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!