Antano Garšvos tėvo portretas

Antanas Škėma – XX a. vid. lietuvių išeivijos rašytojas, modernizmo atstovas. 1958 m. išleido psichologinį intelektinį romaną ,,Baltą drobulę”, kuriame atsiskleidžia pagrindinio veikėjo suskilęs dvasinis pasaulis. Šiame romane svarbų vaidmenį atlieka ir pagrindinio veikėjo Antano Garšvos tėvas. Romane jo vardas nėra minimas, jis yra vadinamas tiesiog ,,tėvu”. Pirmiausia kūrinyje yra išryškinamas tėvo gabumas ir atsidavimas muzikai. Jis mėgo smuikuoti, demonstruoja meistriškumą ir improvizacinį talentą, tačiau jam trūko mokyklinio pasiruošimo. Muzikavimas, ypač Wieniawskio variacijų atlikimas, tampa savotiška pabėgimo iš kasdienybės forma. Tėvo išvaizda prilygsta dekoratyvaus smuikininko: lieknas ir vikrus kūnas, nervingos ir elegantiškos rankos, aštrus profilis su ilga ir pakibusia nosimi. Pagrindinis veikėjas Garšva teigia,jog ,,Kai pradėjau skaityti pirmąsias rimtas knygas, ,,genijaus” vaizdą atitiko mano tėvas savo smuikinėse mankštose”. Tai parodo, jog veikėjas tėvą garbina ir yra jam tarsi autoritetas. Toliau yra detaliai aprašomi šeimos vakarai, kurie įgauna ritualo pobūdį. Smuiko garsai, žibalinės lempos šviesa, laikrodžių tiksėjimas – šie elementai kuria jaukią, tačiau kartu šiek tiek ir įtampą keliančią atmosferą. Šeimos narių tylus buvimas šalia jo pabrėžia tėvo dominavimą tarp jų, yra jaučiamas tam tikras atotrūkis tarp tėvo ir šeimos: ,,Tėvas lyg nenoromis lietė smuiko paviršių ir vengė žiūrėti į siuvinėjančią motiną, į mane, bežaidžiantį nuosavomis rankomis.”. Tačiau, svarbu paminėti, jog vėliau tėvas praranda kūrybos polėkį. Smuikas, kuris dulka ant sienos, simbolizuoja tėvo kūrybos pabaigą. Kai tėvas kartą suvirpina stygas, garsai atgaivina jo vidinį skausmą. Antano Garšvos tėvas rašė dramas. Jo žiauriose ir kruvinose dramose personažai buvo skirstomi tautybėmis - lietuvis vaizduojamas kaip didvyris, o kitos tautybės simbolizuoja blogį. Tėvo dramos taip pat buvo rodomos mažame miestelyje, kur scenos efektai buvo natūralūs: tikri rugiai, sniegą imituojantys pūkai ir veikėjos skendimas grindyse. Tai atrodo kaip bandymas sukurti realistišką vaizdą, tačiau visa tai atrodo šiek tiek juokingai. Pagrindinis veikėjas sūnus iš to subtiliai šaiposi, pvz: kaip pūkai prilimpa prie pirmosios eilės žiūrovų drabužių, arba kaip veikėja skandinama „Nemune“, kuris iš tikrųjų tėra skylė grindyse. Sūnaus požiūris į tėvą yra įdomus, nes jame juntama tiek kritika, tiek pagarba. Jis tarsi žavisi tėvo pastangomis, bet kartu pastebi, kad šios pastangos nėra labai profesionalios. Antano Garšvos tėvas taip pat mylėjo gamtą. Jis sustoja prieš kiekvieną gamtos grožį. Jis klūpo prie ramunės, skaičiuoja jos lapelius ir tai daro ne tik kaip stebėtojas, bet ir kaip „botanikas“, „įsimylėjėlis“, grožisi Nemuno vingiais, kur pagrindiniui veikėjui tėvo stovėjimo poza pažadina vaizduotėje istorinę praeitį, pvz: Vytautą Didyjį, stebinti Žalgirio mūšį, guli žolėje, kur jis tampa gamtos dalimi, įsilieja į ją. Šis tėvo elgesys rodo, kad gamta jam yra labai svarbi, bet jis apie ją kalba tik trumpais, atsitiktiniais sakiniais, pavyzdžiui: „Žiūrėk, saulė, keista, kad šeši lapai, čia, pelkėse, kai buvau mažas, mačiau daug gyvačių, žiūrėk, kryžius blyksi, pasėdėkime dar“. Pasakotojas spėlioja, ar tėvas tikrai myli gamtą, ar tik joje ieško ramybės ir atsakymų į savo mintis. Tėvas gamtos apsuptyje atrodo vienišas, o šis vienišumas persiduoda ir sūnui. Gamtoje slypintis liūdesys, svetimumo pojūtis simbolizuoja ne tik tėvo būseną, bet ir pasakotojo pirmąsias egzistencinio nerimo patirtis. Kartais tėvas mušdavo motiną. Buvo Muznierovskis, dėl kurio tėvas pavydėjo. Tėvas kaltina žmoną neištikimybe ir nuolat dėl to su ja konfliktuoja. Visa tai pasikeičia į smurtą, į rankos kėlimą prieš motiną. Sūnus Antanas Garšva bijo, jis bando pabėgti iš šios situacijos į knygų pasaulį, tačiau šeimos įtampa ir skausmas jį persekioja, tėvo balsai, grūbūs žodžiai ir prisiminimai neleidžia to padaryti. Garšva, kaip vaikas, išgyvena stiprų emocinį spaudimą. Šis vaikystės patyrimas formuoja jo santykį su gyvenimu ir tampa dalimi jo egzistencinių išgyvenimų, mato kaip griuna šeimos santykiai. Apibendrinant galima teigti, jog Antano Škėmos romane ,,Balta drobulė” tėvas yra asmenybė, praradusi dvasinį ryšį su pasauliu ir artimaisiais, jo pavydas, smurtas ir vidiniai prieštaravimai griauna šeimos santykius. Tėvo gyvenime atsispindi praeities ilgesys, kūrybinės prasmės nykimas, atsiskleidžia prarastas gyvenimo džiaugsmas ir vidinis skausmas.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!