„Balta drobulė“ Antano Garšvos paveikslas

 Garšvos vaikystė aiškiai vaizduojama labai nejauki ir nepasižymi vaikišku džiaugsmu. Visų pirma 2a dalyje Garšva aprašo savo tėvą. Tėvas labai mėgdavo smuikuoti, ypač Vieniavskio variacijas, jas grodamas jausdavo ekstazėje ir labai įsijausdavo. Jis taip pat rašė dramas, kurios kaip rašoma „Jos buvo žiaurios, kruvinos ir efektingos“. Buvo gamtos mylėtojas, mėgdavo stebėti dangų, gulėti žolėje „Mano tėvas guli žolėje ir jo žvilgsnis klaidžioja pušų viršūnių ir debesų mezginyje“. Garšva gerbė ir mylėjo savo tėvą, tačiau visa tai pasibaigia, kai vaiko akimis, idealus tėvo, kaip žmogaus, įvaizdis sugriaunamas viena vienintele mintimi – jo tėvas mušdavo motiną. 9a “. Vėliau prisimena prieš pirmąjį pasaulinį karą praleistą vasarą Austrijoje, pameną žaidimą su nuo sienų nukritusiais tinko gabalais. Pamena kaip jį vieną akloje tamsoje bute užrakindavo tėvai, jie buvo mokytojai, jam buvo sunku laukti jų grįžtant „Laukimas ateidavo netrukus. Jis atsistodavo šalia. Kaip rūpestinga pamotė. Šalta, griežta, teisinga, nepermaldaujama“. Vaikystėje jis jausdavosi atsiskyręs, buvo daug laukimo. Tėvams grįžus iš darbo jis nusimindavo jų sulaukęs, nes tėvas jį bardavo už išmėtytus tinko gabalus, jog negerbia jų darbo ir yra silpnas tinginys. Į tėvą jis žvelgia ironiškai, o į motiną su didžiule pagarba. Iš motinos jis paveldėjo psichikos ligą ir menininko pasaulėjautą. Motina buvo bajoriškos kilmės, jo pirmoji mokytoja, deklamavo jam eilėraščius įvairiausiomis kalbomis. Jis labai mylėjo savo mamą, priešingai nei tėvą. Tėvas turėjo meilužę, jis pykosi su motina, Garšva negalėjo to matyti ir iškęsti. Skaudžiausias sūnaus ir motinos santykių epizodas- kai jaunas Garšva, paklusęs tėvo sprendimui, apgaulės būdu nuveža sergančią motiną į psichiatrijos ligoninę. Motina pamačiusi, jog atsidūrė psichiatrinėje ligoninėje buvo nusiminusi. Taigi Garšva vaikystėje buvo traumuotas žmogus, nes tėvas buvo agresyvus, motina neurastenikė. Į tėvą jis žvelgdavo su ironija, nes jis padėjo išvešti motiną į beprotnamį, turėjo meilužę, o motina jis labai gerbė ir mylėjo. Todėl visa jo vaikystė turėjo ne pačių šviesiausių prisiminimų. Garšvos moterys- Jonė, Ženia, Elena. Garšva paklauso gydytojo patarimo nekurti šeimos, tačiau neišbraukia moterų iš savo gyvenimo, apsiribodamas trumpais meilės nuotykiais kaip Garšva mini „Jas mylėdamas- aštriau pajusdavau mane supančią realybę“ jis tada suprasdavo ar jam reikia kurti ar ne. Jonė- pirmoji Antano meilė. Garšva ją sutinka gimnazijos baigimo metais atostogaudamas pas tėvą. Šiuo laikotarpiu jis jau turi bendravimo su moterimis patirties. Jonė- šešiolikos metų neturtinga mergaitė, kurią auklėjo ir leido į gimnaziją giminės. Jie susipažino susipažino kaukių vakarėlyje, kurį surengė gaisrininkai, savanoriai. Antanas su Jone buvo labai artimi, ji lyg mažas spindulys, nuskaidrinantis ir apverčiantis Garšvos jausmus. Jaunystėje su Jone Antanas pažįsta gyvenimo malonumus, išmoksta apgaudinėti. Antanas iš pradžių neišdrįso jos pabučiuoti, tačiau vėliau pasireiškia jo ligos požymis- agresija „Aš plaštaka užgniaužiau Jonės burną. Ji nutilo ir aš ją paėmiau“. Tada jis pažada ja vesti, visa jų draugystė trunka trejus metus, kol visas svajones sugriauna netikėtas ligos priepuolis. Kaip jis pats apibūdina „Mano jaunystė- išsiveržianti pakaruoklišku eilėraščiu ir pirmąja meile“. Ženia- trumpa Garšvos patirtis su laisvo elgesio moterimi, jį norėjo įkurti Garšvos name viešnamį. Garšvos bendravimas su Ženia yra labiau dėl lytinio potraukio, juos sieja kūniška meilė. Būdamas dvidešimt vienerių metų Garšva gyveno Kaune, eidamas Laisvėj alėja pažaidęs biliardą sutinka Ženia, su kuria praleidžia naktį, ji tik trumpas Garšvos nuotykis, ir priminimas apie jo jaunatvę ir laikiną draugystę su ja „Tai buvo jaunatvė. Šiąnakt- kekšelės Ženios draugystėje“. Tačiau liga ir daktaro patarimas nekurti šeimos sugriovė visą jo pasaulėžiūrą. Palikęs Jonę, Garšva praranda galimybę įsilieti į tradicinę visuomenę, kurios gyvenimo pamatai yra šeima ir giminės pratęsimas. Netekęs vieną iš svarbiausių egzistencijos prasmių, jis tampa tarsi svečiu šiame pasaulyje. Vieninteliu jo tikslu ir paguoda lieka kūryba, tai jį priartina prie abejingumo pasauliui. Elena- buvo gimnazijos mokytoja Lietuvoje. Sutikęs Eleną, Garšva patiki, kad jam pavyks suderinti šeimą ir kūrybą. Užtenka Elenai aplankyti jį viešbutyje ir visos Garšvos mintys apie vienatvę išsisklaido. Jis įtikinėja save, kad Elena yra jam tik medžiaga eilėraščiams, o tikras poetas turi būti vienas ir atviras kančiai, nuo kurios reikia apsaugoti mylimus žmones, jis labai myli Eleną. Jis patiki kad jam pavyks suderinti ir šeimą ir kūrybą, išsako savo svajones apie ateitį dviese. Jos pirštai tokie ploni, kad žiedą reikia susiaurinti; veidas, uždengtas tinkleliu, pabrėžia aristokratiškumą. Bet kartais pabrėžiamas ir išvaizdos netobulumas: kreivai nubrėžtas antakis, pasisukusi kojinė. Šis dalykas Garšvai yra ne netobulumo, o kitoniškumo požymis. Garšvos pasimatymas su Elena įvyksta parke, jis pasakoja jai apie savo eilėrasčius, Elenai patinka jo eilėraščiai, tik Garšva prisipažįsta jog nemoka jų užbaigti, nes jam trūksta ramybės. Tryliktoji dalis pradedama pokalbiu tarp Garšvos ir Elenos. Elena norėtų išvykti į Vilnių, pakeisti aplinką, vėl dirbti, ji galvoja apie ateitį. O Antanas neturi ateities. Gyvendamas šia diena jis kovoja su vienišumo ir meilės, mirties ir amžinybės problemomis. Pagrindinis romano herojus trokšta meilės, bijo netekti savo mylimosios “Atleisk.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!