Antano Garšvos tėvas

Antanas Škėma ,,Balta drobulė“ tėvas:

Antanas Škėma – XX amžiaus vidurio lietuvių rašytojas išeivis, dramaturgas, katastrofinio modernizmo atstovas. Škėma baisėjosi pasaulio absurdu, atskleidė tikrųjų vertybių besiilginčio žmogaus kančią, vienatvę, kėlė žmogaus gyvenimo prasmės klausimus. Tikrumas – viena svarbiausių rašytojo gyvenimiškųjų ir kūrybinių vertybių.1958 metais Antano Škėmos išleistame romane ,,Balta drobulė“ yra vaizduojama Antano Garšvos gyvenimo istorija, į kurią yra žvelgiama iš įvairių pozicijų. Romane į pagrindinį pasakojimą yra įterpiami kito stiliaus praeities intarpai, kurie liudija ieškančio žmogaus kančią. Romane ,,Balta drobulė“ Antano Garšvos tėvas pirmą kartą yra paminimas pirmajame skyriuje: ,,Paskutinį kartą žvilgterk į save, Antanai Garšva. Tu staiga, gal per apsirikimą, panašus į savo tėvą.“ Yra tarsi pašiepiamas Garšvos panašumas į tėvą. Antrame skyriuje iš Antano Garšvos užrašų yra aprašomas visas tėvo paveikslas. Antanui Škėmai buvo svarbu, rūpėjo vaizduoti tėvo realistišką savęs realizavimą. Pirmasis tėvo apibūdinimas: ,,Mano tėvas labai mėgo smuikuoti“. Romane kelis kartus yra minima, kad tėvas labai mėgo groti lenko Henryko Wieniawskio variacijas. Tėvas mėgo groti smuikininko kūrinius, nes jie pasižymėjo toniniu grožiu, virtuaziškumu. Tačiau jis kūrinį patobulindavo papildomu jausmingumu, vikrumu. Tėvo išvaizda buvo, kaip dekoratyvaus smuikininko – lieknas, vikrus kūnas, nervingos ir elegantiškos rankos, aštrus profilis su aštria ir pakibusia nosimi. Antanas Garšva savo tėvą, kol jis grodavo smuiku, apibūdino, kaip genijų, pasirodantį rimtose knygose. Antanas Škėma sukūrė tėvo, kaip genialaus menininko paveikslą. Antanas Garšva savo tėvo grojimą tarsi idealizavo: ,,Besiklausydamas jo pekliško grojimo, pajutau grožio ašaras, norą mirti vardan sprogstančios manyje ekstazės.“ Romane yra išryškinimas pesimistinis Garšvos požiūris į gyvenimą: nors ir tėvo muzika buvo linksma, entuziastinga, jos besiklausant iš ekstazės, iš laimės ašarų pagrindinis veikėjas norėjo mirti. Tėvo savotiškas entuziastingas smuiko grojimas buvo sulyginamas su briliantais – kai jis pradėdavo groti, iš pradžių krito smulkūs, nenušlifuoti deimantai, o kai įsijausdavo, kai atsistodavo į kambario vidurį ateidavo stambesnių ir blizgančių briliantų eilė. ,,Bet vis dėlto paskiri akmenys aštriomis briaunomis atsidauždavo į mano stuburkaulį, aš jausdavau jaudinantį šaltį, mano tėvas buvo labai turtingas, jis turėjo daugiau briliantų nei Nepalo maharadža“. Tėvo smuiko grojimas yra sulyginamas su briliantais, kai grodavo - jis būdavo turtingas, nors realiame gyvenime tėvas buvo nepasiturintis – mito sūriu ir vynuogėmis. Antrasis tėvo pasveikslo apibūdinimas: ,,Mano tėvas rašė dramas“. Jos buvo žiaurios, krūvinos ir efektingos, netiesiogiai rašė apie pasaulinio karo žiaurumus, skirstė žmones pagal tautybes. Tas dramas režisuodavo ir liepdavo mokiniams jose vaidinti. Scenos efektai buvo tikroviški. Ir tuo momentu kai baigdavosi spektakliai, jis būdavo scenos laimėtoju. Tėvas vaizduojamas kaip egoistinis ir egocentriškas veikėjas. ,,Mano tėvas buvo kalbėtojas“ – jis kalbėdavo apie rusų ir lenkų neigiamas savybes. Tačiau jo kalbėjimo stilius išsiskyrė tuo, kad kai kalbėdavo jis apsimesdavo tarsi yra nepasiruošęs, tarytum jis vietoje ieško reikalingų žodžių. Šis jo kalbėjimas įsisunkdavo į klausytojų sielas. Jis mokėjo sudominti, įtikinti klausytojus. Pagal profesiją jis buvo mokytojas, dėstė aritmetiką. ,,Mano tėvas buvo žavus melagis“ jis meluodavo savo žmonai, Antano Garšvos motinai. Tėvo pirmoji meilė gimė iš pirmo žvilgsnio – kunigaikštytei Čevčevadzei. Dėl tėvo egoistiškumo, išdidumo, jis atsisakė pabučiuoti kunigaikštytės ranką, kartu nuvažiuoti į jos saklę. ,,Mano tėvas mylėjo gamtą“ - Tėvas, kaip menininkas genijus, turėjo, jautė tam tikrą ryšį su gamta. Jį sustabdydavo gėlės, kadagių krūmokšniai, vandens tekėjimas, debesys, aižus pušyno kvapas. Tėvas vengė pašnekesių su savo sūnumi, kol jie stebėdavo gamtą, dėl to į Antaną Garšvą iš gamtos siurbėsi liūdesys, svetimumo pajutimas, vienišas siluetas: ,,Gražu ir baisu – štai pirmieji susiformavę abstraktūs žodžiai mano vaikiškoje galvutėje, nurimusį tėvą gamtoje bestebint.“ Tėvas vaizduojamas kaip svetimas vaikui žmogus. Paskutinis tėvo apibūdinimas išsiskiria iš kitų: ,,Kartais mano tėvas mušdavo mano motiną“. Antro skyriaus pirma dalis yra užbaigiama šiuo Antano Garšvos atsiminimu, be jokių paaiškinimų, detalių. Prisiminimas tarsi sužadina jo skaudžią, sunkią praeitį, nuo kurios Garšva bando izoliuotis, bando pamiršti. Tėvas, kai sūnus neklausydavo, bardavo jį, mušdavo. Atskleidžiami neartimi, toksiški tėvo ir vaiko santykiai. 11 skyriuje yra aprašomi Antano Garšvos vaikystės prisiminimas, kai motinai buvo ištirta šizofrenija. Tuo pačiu metu tėvas ,,grojo Wieniawskio variacijas vokiečių kalbos mokytojai.“ Jo meilužė buvo vokiečių kalbos mokytoja – našlė, kresna, klišomis kojomis, juodais ir šiukščiais plaukais. Meilužės paveikslas tarsi sukuria neigiamą, prastą emociją, per kurią norima atskleisti tėvo charakterio savybes, santykių suvokimą. Motinai užsiminimus tėvui apie meilužę, jis prieš ją smurtavo: ,,,,Nusišausiu, nusišausiu! O motina rėkė. Tėvas, sviedęs revolverį, šokdavo prie jos, versdavo motiną į sofą ir mušė kumščiais. Paskui viskas vyko migloje“ Tėvo elgesys Garšvai liko prisiminimuose epizodais, tai įrodo, kad jo elgesys buvo traumatiškas, ne tėviškas. Aštuntame skyriuje yra aprašomas pirmojo bolševikmečio metas. Tuo metu Antanas Garšva gyveno kartu su savo tėvu Aukštosios Panemunės vasarnamy, o motina buvo uždaryta psichiatrinėje ligoninėje. Tėvas, kaip ir jo vaikystės priminimuose taip pat mėgo gamtą, slampinėdavo po sodą, stabtelėdavo prie kriaušių medžių, tačiau dabar nebegrojo smuiku. Jis kabėjo ant sienos apdulkėjęs. Su sūnumi taip pat mažai tekalbėjo. Tai tik labiau apibrėžia, kad tėvas vaizduojamas kaip egoistinė figūra. Aštunto skyriaus pabaigoje aprašoma tėvo mirtis: ,,Jis krapštė savo nosį valandomis, tylėjo ir vėliau pradėjo dejuoti. Jį išvežė į ligoninę. Tėvas mirė pūslės vėžiu ir ilgai kankinosi, nes jo širdis buvo stipri.“ Tėvo mirtis aprašoma, kaip niekuo išskirtinė situacija, ji nėra įprasminama, kaip svarbi detalė. Apibendrindama galiu teigti, kad Antano Škėmos romane ,,Balta drobulė“ Antano Garšvos tėvas vaizduojamas kaip egoistiška, dvasinių vertybių neturinti asmenybė.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!