Antano Baranausko ir Karolinos Praniauskaitės bei Klemenso Kairio bendrystė

ANTANO BARANAUSKO IR KAROLINOS PRANIAUSKAITĖS BENDRYSTĖ

Karolina Praniauskaitė (pati pasirašinėjo lenk. Karolina Anna Proniewska, 1828 m. sausio 18 d. – 1859 m. gegužės 26 d.) – žemaičių poetė ir vertėja.

Antanas Baranauskas (1835 m. sausio 17 d. Anykščiuose, Utenos apskritis – 1902 m. lapkričio 26 d. Seinuose) – XIX a. vidurio lietuvių Romantizmo poetas, katalikų dvasininkas, Seinų vyskupas, kalbininkas, matematikas, Biblijos vertėjas.

Antano Baranausko gyvenime lemiamos reikšmės turėjo poetė Karolina Praniauskaitė, kuri dar žinoma kaip pirmoji moteris, įėjusi į lietuvių literatūros istoriją. A.Baranauskas ir K.Praniauskaitė susipažino tuo metu, kai dvidešimtmetis A.Baranauskas atvažiavo dirbti raštininku į Sedą (Mažeikių r.). Karolina buvo jautri, svajinga, išsilavinusi ir rašanti puikius eilėraščius mergina, kuri akimirksniu sužavėjo tuomet dar tik būsimąjį garsų poetą. K.Praniauskaitė irgi pajuto didelę simpatiją A.Baranauskui ir netrukus tarp judviejų užsimezgė, A.Vienuolio žodžiais tariant, tragiška sielų simpatija. Jiedu parašė vienas kitam dedikuotų eilėraščių. K.Praniauskaitė skatino A.Baranauską kurti liaudžiai, žadino jo nacionalinį sąmoningumą. Šios draugystės metu A.Baranausko kūryba suintensyvėjo, joje atsirado naujų, visuomeninių problemų. Karolina buvo septyneriais metais vyresnė už poetą. Jau sunkiai sirgdama džiova, ji pastūmėjo Antaną eiti ano meto baudžiavinio kaimo vaikui lengviausiu keliu mokslo link stoti į kunigų seminariją. Jis paklausė labai gerbiamos moters patarimo. A.Baranauskas mokėsi Varnių kunigų seminarijoje, o paskui nusprendė tęsti studijas Sankt Peterburge. Prieš išvykdamas parašė eilėraštį „Sudiev, Lietuva“, kuriame pabrėžiama mylimų žmonių mirties nuojauta. Laikas parodė, kad intuicija jo neapgavo: grįžęs į Lietuvą, neberado gyvų nei tėvų, nei savo bičiulės K.Praniauskaitės. Jos mirtis nutraukė dviejų poetų nuoširdžią ir gražią draugystę.

Karolinai Praniauskaitei metai, kai susipažino ir bičiuliavosi su Baranausku, buvo patys kūrybingiausi. Ji parašė keliasdešimt eilėraščių, poemą „Didžiosios Kalvarijos Žemaičiuose šventė“, dedikuotą vyskupui Motiejui Valančiui. Broliui Otonui tarpininkaujant, 1856 m. Vilniuje poema buvo išspausdinta. Praniauskaitė išvertė į lietuvių kalbą J.Kraševskio poemą „Vitolio rauda“ ištrauką apie Eglę žalčių karalienę, pavadindama ją „Žalčio motė“. Šią poemą poetė sueiliavo lengvai, sklandžiai, labai gražia, vaizdinga kalba, su žemaitiškais frazeologizmais. Laurynas Ivinskis išspausdino vertimą savo 1859 m. kalendoriuje. Ši poema yra vienas geriausių XIX a. vidurio poetinių vertimų į lietuvių kalbą, o ji pati – pirmoji moteris poetė, kūrusi lietuviškai.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!