Analizė ir interpretacija: Balys Sruoga „Milžino paunksmė“

Analizė ir interpretacija Balys Sruoga „Milžino paunksmė“ XXa. pirmoji pusė lietuvių literatūroje dvelkia modernizmu. Balys Sruoga, įvairiapusio talento lietuvių poetas ir dramaturgas, pasirinko stipriai romantizuotą modernizmo variantą ir šią savoką įtvirtino dramoje „Milžino paunksmė“. Trijų veiksmų, devynių paveikslų drama buvo skirta literatūros konkursui, paskelbtam Vytauto Didžiojo 500-ųjų mirties metinių proga, tačiau laurų nenuskynė. Matyt, buvo tikimasi tiesmukos idealizacijos ir pompastiško šlovinimo. B. Sruoga į istoriją pažvelgė kitaip: aukštinamo herojaus net neišvedė į sceną, jo galią ir reikšmę pademonstravo kontrasto būdu. Ir tai ne vienintelis originalus sprendimas. Taip pat rašytojas atsisakė Jogailos, kaip Lietuvos išdaviko stereotipo, atskleidė jo asmenybės dramą. Taip ypač ryšku trečio paveikslo antrajame veiksme. Paveikslas prasideda remarka, kuri informuoja, jog veiksmas vyksta Krokuvoje, karaliaus rūmuose. Atmosfera juose nerami, pilna įtampos: Zbignievas sėdi prie stalo ir rašo melagingą skundą, popiežiaus legatas dominikonas Andrius nervingai vaikšto po kambarį, jie kalbasi, juodina Vytautą. Staiga kambaryje pasirodo Jogaila. Lenkai sutrinka, bet stengiasi neišsiduoti. Pirmasis prabyla Zbignievas. Kalbėti pradeda pataikaudamas, parodydamas apsimestinę pagarbą: „Šviesiausias pone <...>“. Jis meluoja, esą Švitrigaila parašė laišką ir informuoja, jog nori stoti į vienuolyną, atgailauti už nuodėmes, atsižadėti pasaulietinio gyvenimo, todėl reikia rašyti prašymą, kad jis būtų paleistas. Tačiau tikrieji lenkų ketinimai kitokie: jie siekia Švitrigailos išlaisvinimo tam, kad šis sutrugdytų karūnuotis Vytautui ir pats taptų Didžiuoju Lietuvos kunigaikščiu. Taip Lietuva netaptų karalyste ir neatsiskirtų nuo Lenkijos. Į nešvarų žaidimą įsitraukia ir Andrius, apsimesdamas, kad apie tai nieko nėra girdėjęs. Tai sutekia progą Zbignievui pakartoti savo melagingus žodžius, pridedant naujų detalių. Tiesa, kad ir kaip įtikinamai besistengtų vaidinti, jo kalba nerišli, trūkčiojanti, neužtikrinta, apsvarstomas kiekvienas žodis. Nelengva apsimetimėti ir Andriui, jis sunkiai sutvardo juoką. Nors yra išmintingas ir įžvalgus, Jogaila ne iš karto pradeda įtarinėti, mat nemoka skaityti. Jis tiesiog bejėgiškai varto laišką ir džiaugiasi, kad brolis jam parašė, vadina Švitrigailą mieliausiuoju. Tuojau pat jį apninka prieštaringi jausmai ir abejonės: širdis, pasiilgusi brolio, trokšta, kad šis būtų išleistas iš kalėjimo, tačiau protas kužda, jog Vytautas gali būti nepatenkintas. Juk visgi iš pavydo Vytautui Švitrigaila rengė sąmokslus ir buvo nubaustas laisvės atėmimu. Vos tik Zbignievas pastebi Jogailos balse abejonę, ima įtikinėti, jog Vytautas tik apsidžiaugs. Esą jis nebeturės priešo ir jam bus lengviau valdyti. Šis argumentas suveikia ir senasis karalius patiki, nieko daugiau neklausinėja. Tuomet Zbignievas nekantriai paragina Jogailą atsakyti Švitrigailai. Prasideda lyrinis Jogailos monologas, laiško diktavimas. Pačioje monologo pradžioje Jogaila išreiškia gailestį Švitrigailos atžvilgiu, kadangi jis yra dar jaunas, daug metų praleido už grotų atskirtas nuo šeimos. Apgailėstavimui ir net savotiškam nusižeminimui parodyti Jogaila pabrėžia savo senatvę. Tuomet ši jo mintis nutrūksta, prasideda nauja. Jogaila paklausia, ar brolis jį užmiršo ir skuba patikinti, jog pats niekuomet nieko neužmiršta. Mintis vėlei nutrūksta: Jogaila palaimina brolio sprendimą stoti į vienuolyną. Tai bene pagrindinė laiško mintis ir priežastis jį rašyti, tačiau susikaupęs karalius neskuba jo užbaigti, nukrypsta į asmeninius apmąstymus. Jogaila samprotauja ir guodžiasi, kad kunigaikščių ir riterių dalia yra labai sunki. Visi jie būdavo kartu ir vienuoliai, bent jau savo sieloje, kadangi net ir sukūrę šeimas jie visą savo dėmesį ir jėgas turėdavo skirti valstybei, kurią valdė. Neretai aplinkybės priversdavo persikelti į kitą kraštą: „Gyvenimą praeinam be pastogės“, dažnai svetimą ir nesvetingą. Skausmo pilnus žodžius lydi pauzės, tekste grafiškai išreikštos daugtaškiais, ir retoriniai klausimai, į kuriuos Jogaila pats ir atsako, kartais savo atsakymus net užginčydamas. Gyvenimą Jogaila vertina trejopai. Visų pirma lygina jį su belangiu sielvarto kalėjimu, kuriame jaučiasi atsidūręs jau nuo pat vaikystės. Tada staiga sugrįžta prie diktavimo ir ragina brolį neliūdėti atsisakant pasaulietiškumo. Tuomet toliau apmąsto gyvenimą. Šį kartą, kaip harmoningą sintezę: dienos šviesa ir nakties tamsybė — džiaugsmas ir liūdesys. Galiausia prieina prie išvados, kad gyvenimas, tai trumpa viešnagė, todėl reikia nugyventi jį garbingai, suvokti jo laikinumą. Tikriausiai tokius Jogailos apmąstymus paskatino jausmas, jog jo viešnagė jau einą į pabaigą, t.y. kad jis greitai mirs. Dar daugiau. Senasis karalius jau išsirinko medį, kurio medienos karsto norėtų:“Lentom išpjauti liepsiu. Taigi. Rąstais. Tegu, kol gyvas aš, padirbs man grabą“. Žinoma, kalba apie ąžuolą, stiprybės, pagonybės ir amžinumo simbolį. Monologas užbaigiamas lopšio, karsto ir vežimo palyginimu, kadangi jie visi yra mediniai, stori, sunkūs. Pradėjęs gyvenimą lopšyje, pabaigi jį karste, o galiausiai vežimas išveža anapilin, į mirusiųjų karalystę. Jogaila tiki, kad ten sutiks Aukščiausiąjį Tėvą. Kadangi jis buvo priėmęs krikščionių tikėjimą, galima manyti, kad taip vadina krikščionių Dievą. Ištraukos pabaigoje yra remarka, kuri parodo, kaip smarkiai Jogailos monologas paveikia Andrių. Šis, manologo pradžioje besivaipęs, nebeištveria ir išeina. Matyt jam, krikščioniui, prabudo sąžinė ir jis taipogi suvokė, kad negyvens amžinai. Ateis diena, kai ir jam teks atsiskaityti už visas piktadarystes, kurias surezgė gyvas būdamas, už tokias, kaip ir pastaroji: melagingas skundas apie Vytautą ir išsigalvojimai apie dorus Švitrigailos ketinimus. Dramoje „Milžino paunksmė“ Jogailai nėra skiriama daug vietos, tačiau kiekvienas epizodas, kuriame jis pasirodo, yra svarbus, o šis karaliaus monologas — viena gražiausių ir svarbiausių dramos vietų. Seno, kenčiančio ir nelaimingo karaliaus paveikslas yra savotiškas atkirtis istorikams, kurie dažniausiai jį vaizduodavo kaip tėvynės išdaviką ir niekšą, bei atspindi visos viduramžių Lietuvos istorijos dramatiškumą.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!