Alkoholizmas ir alkoholizmo gydymas

ĮVADAS Seniau alkoholikai būdavo nepageidaujami, tuo tarpu šiomis dienomis visuomenė jau susitaikė su alkoholio kamuojamais žmonėmis ir niekam nesukelia nuostabos gatvėse vaikščiojantys girti suaugę žmonės ar paaugliai. Alkoholizmas – tai ne tik priklausomybė, bet ir liga, kuri dažnai prasideda nuo tada, kai žmogų užklumpa problemos, nesugebėdamas jų išspręsti, jis pasirenka lengviausią kelią – svaiginimąsi, kad viską pamirštų. Blogiausia yra tai, kad vartodamas alkoholį žmogus kenkia ne tik pats sau, bet kenkia ir aplinkiniams: savo draugams ir šeimos nariams. Žiniasklaidoje kartais yra teigiama, kad kasdien išgėrus po taurelę vyno pagerės sveikata (pagerina virškinimą ir pan.), tačiau iš tiesų būtent nuo mažo kiekio alkoholio ir pradedama vartoti vis didesnius kiekius, kai organizmas pripranta prie mažo alkoholio kiekio ir nuo jo nebeapsvaigstama. Priprasti prie alkoholio galima ir kaskart išgeriant, kai susinervinama, nes taip pradeda, vystis priklausomybė, manant, kad nusiraminti galima tik pavartojus alkoholinių gėrimų. Iš pradžių atrodo valdomas alkoholio vartojimas tampa priklausomybė ir tada jau alkoholis valdo žmogų, o ne žmogus valdo save kiek ir kada gerti. Alkoholizmo gydymas yra ilgas ir sunkus, jis priklauso ne nuo gydytojo, bet labiau priklauso nuo paties paciento ar jis nori pasveikti, ar ne. Tačiau gydymas dažnai pradedamas per vėlai, kai jau yra pakenkta daugumai organizmo sistemų ir kai prarasti artimi žmonės. Kartais gydytis pradedama tik supratus, kad gyvenime viskas prarasta, o pradėt viską iš naujo būna labai sunku. I. ALKOHOLIZMAS Pagrindinis alkoholinių gėrimų ingredientas yra etanolis. Tai bespalvis, beskonis ir bekvapis cheminis junginys. Etanolis lėtina ir slopina galvos ir stuburo smegenų funkcijas. Šis slopinimas prasideda nuo aukštesniųjų smegenų funkcijų – mąstymo, suvokimo, veiksmų kontrolės ir t.t. „Mažas alkoholio kiekis žmogų padaro kalbesnį, mažiau suvaržytą, pakelia nuotaiką“. (Hardiman M., 1999) Išgėrus alkoholinių gėrimų elgesys tampa spontaniškas, nevaržomas, atsiranda polinkis rizikuoti, sumažėja žmogaus baimė ir drovumas. Didesni alkoholio kiekiai dar labiau silpnina veiksmų kontrolę – žmogus praranda koordinaciją, neaiškiai kalba, „sumenksta socialinių ir moralinių tabu reikšmė“. (Ten pat) Tai dažniausiai lemia netinkamą elgesį, pavyzdžiui vyrai ne taip džentelmeniškai elgiasi su moterimis. Dažniausiai „gėrėjas praranda du kontrolės svertus: išnyksta ne tik socialinė, moralinė ir fizinė savikontrolė, bet ir galimybė suvokti, kad savikontrolė yra prasta“. (Hardiman M., 1999) Pasak O. Kuorienės (2002), alkoholis paveikia sugebėjimą sveikai protauti ir neleidžia suvokti ryšio tarp elgesio ir jo pasekmių. Alkoholizmas yra liga, kuri gali prasidėti nuo pirmo mėginimo išgerti. Pagal A. Mikalkevičių (1998), alkoholinis potraukis gali būti: 1. Epizodinis. Šiam išgėrinėjimui charakteringas cikliškumas, pavyzdžiui, išgėrinėjimas švenčių, sukakčių progomis ir kt. 2. Periodinis. Tai girtavimas tam tikrais momentais sutinkant artimus žmones, draugus, netikėtus svečius ir panašiai. 3. Sisteminis girtavimas – tai daugiadienis išgėrinėjimas, iš anksto ruošiantis psichologiškai (po avanso, algos, „aplaistymas“ naujai įsigytų daiktų ir t.t.). tai iš anksto „užprogramuota “ proga, su „pagrįsta“ motyvacija. Riziką susirgti alkoholizmu lemia keletas veiksnių. A. Mikalkevičius (1998), knygoje „Alkoholizmas ir nikotinizmas: klinika, gydymas, profilaktika“ nurodo tokias priežastis, dėl kurių žmogui yra padidėjusi rizika susirgti alkoholizmu: 1. Vaikai auga be tėvo; valdinga motina fanatiškai globoja vienturtį sūnų, o tėvas šeimoje neturi jokio balso; pirmas ar paskutinis vaikas šeimoje beprotiškai lepinamas; vaikai yra per griežtai auklėjami; vaikai arba palikti be kontrolės, arba ji per didelė; tarp tėvų ir vaikų nėra draugiškų emocinių santykių; 2. Vienas iš tėvų arba patėvis girtauja; tėvai „dėl apetito“ vaikui duoda alaus; šeimoje nuolatiniai barniai; vaikai pokyliuose svečiams demonstruoja savo artistinius sugebėjimus ir iš mažens mato išgėrinėjančius suaugusius; šeimoje per didelis pomėgis švęsti šventes, vartojant stiprius alkoholinius gėrimus. 3. Bedarbystė, neviltis, netikrumas dėl savo paties ir šeimos ateities ir kt. Dažnai alkoholį pradeda vartoti paaugliai, kuriuos kartais dar galima vadinti ir vaikais, o paūgėję jie jau tampa alkoholikais. Turbūt dauguma geriančiųjų net nesusimąsto, kad alkoholis kenkia jų sveikatai ir gali sukelti įvairias ligas, tokias, kaip: kepenų cirozė, hepatitas, tuberkuliozė, padidėjusi rizika susirgti virusinėmis ir navikinėmis ligomis ir kt. Taip pat labai nusilpusi yra ir visa alkoholikų imuninė sistema. (Moncevičiūtė-Eringienė E., 1994) Alkoholizmo polinkis kartotis nulėmė, kad jis dabar vadinamas „chronine“ liga, t.y. nepagydoma, lėtine. Iš tikrųjų jis nėra nepagydomas, nes patys pacientai ir jų artimieji vengia, nenori gydymo, o be to, dar ir patys gydytojai nemoka arba vengia tokius pacientus gydyti, nenorėdami turėti nemalonių susitikimų su tais, kurie nelabai nori gydytis. Pagalba alkoholio aukoms skirstoma tokiais etapais (Mikalkevičius A., 1998): 1. Aukų išaiškinimas ir švietimas; 2. Detoksikacija, negavos sindromo bei alkoholinės psichozės kupiravimas (užgesinimas); 3. Psichoterapija ir psichodiagnostika; 4. Reabilitacija ir stebėjimas. II. PRIKLAUSOMYBĖ Kiekviename žmoguje slypi noras kam nors priklausyti. Tai yra aiškinama taip: žmogus yra pasaulio, visuomenės dalis ir kokiu nors būdu žmogų atskyrus nuo pasaulio arba pažeidus jo ryšį su pasauliu, jis jaučiasi vienišas, niekuo nepasitiki, jaučia baimę ir ieško išeities iš tokios būsenos. Tokie žmonės dažnai pasirenka svaigalus. Ryšys su pasauliu dažniausiai nutrūksta jau vaikystėje, pavyzdžiui, jei yra tenkinami tik materialiniai vaiko norai ir pamirštama, kad vaikui reikia bendrauti su žmonėmis. Bendraujant formuojasi vaiko asmenybė, jis mokosi kaip reikia reikšti jausmus. Bendraudamas vaikas mokosi kurti save ir jį supantį pasaulį. Bendravimas ir vaiko paties savęs bei pasaulio kūrimas yra kopijuojamas iš tėvų ir kitų artimų žmonių. Jeigu tėvai vengia bendrauti su vaiku (pvz., nuolat dirba ir pan.), tai vaikas nesijaučia laimingas ir mylimas, taip silpnėja natūralūs ryšiai su pasauliu ir stiprėja patologiniai. Taigi, bendravimo su tėvais stoka vis stiprėja, o tam numalšinti pradedamas vartoti alkoholis, o didėjant svaigalų dozei prie jų visiškai priprantama. Priklausomybės vystymasis rodo, kad asmuo atitolsta nuo pasaulio, izoliuojasi, sustoja jo, kaip asmenybės vystymasis. Žmogui priklausomybė vystosi praradus artimą žmogų ar išgyvenant atotrūkį nuo kolektyvo, paaugliai priklausomi tampa laikydamiesi mados: darau tai, ką daro mano draugai. Žmogus tokiu atveju prisirišti gali prie televizijos arba kvaišalų. Tai rodo asmenybės nebrandumą, galima daryti išvadą, kad toks žmogus nejautė visuotinio ryšio, o jį palaikė tik fizinis kontaktas su atskirais žmonėmis. Tvirtų dvasinių ryšių nebuvimas veda į patologijas. Be to, būtina pabrėžti, kad priklausomybė vystosi ne tik kvaišalams, bet taip pat gali vystytis ir priklausomybė raminamiesiems vaistams. Pasaulinė Sveikatos Organizacija priklausomybę apibrėžia taip: „periodiško ar chroniško centrinės nervų sistemos apnuodijimo vaistais būsena, kuri sukelia psichinę ar fizinę priklausomybę ir taip žaloja individą, o per jį ir visuomenę.“ (cituojama Kuorienė O., 2002) Priklausomybės sindromui būdinga: 1. Psichinė (psichologinė) priklausomybė psichoaktyvioms medžiagoms (alkoholiui ir nikotinui). Tai dažniausiai lemia mikrosocialinė aplinka, pažįstami, draugai, bendradarbiai, artimieji, gyvenimo būdas, tradicijos ir kiti faktoriai. Šios priklausomybės esmė yra ta, jog asmuo įsitikina, kad stresą, neviltį, nerimą, nervinę įtampą žmogus lengviausiai gali numalšinti vartodamas alkoholį ar rūkydamas. 2. Fizinė (cheminė) priklausomybė psichoaktyvioms medžiagoms. Žmogus nebegali gyventi be svaigalų, jis yra nuo jų priklausomas. Įveikti fizinę priklausomybę žmogui dažniausiai nepavyksta, todėl jam reikalinga profesionali pagalba. Kai žmogus tampa fiziškai priklausomas nuo svaigalų, tai jau yra liga. Fizinė ar psichinė priklausomybė dažnai išsivysto piktnaudžiaujant alkoholiu. (žr. Pav. 2.1.) (Nissen J. F., 1997) Pav. 2.1. Priklausomybės alkoholiui vystymasis. Yra išskiriami pagrindiniai požymiai, kuriuos turintis žmogus jau vadinamas priklausomu nuo alkoholio žmogumi. Jis turi atitikti bent tris iš šių požymių, kad taip būtų galima teigti: ◦ Stiprus potraukis; ◦ Nesugebėjimas susivaldyti (kontroliuoti išgėrimo pradžią, pabaigą arba kiekį); ◦ Auganti tolerancija (ankstesnė dozė nepakankama pageidaujamam efektui pasiekti); ◦ Socialinių apribojimų nepaisymas; ◦ Abstinencijos būsena, ieškant atsipagiriojimo; ◦ Nesugebėjimas susilaikyti, nepaisant akivaizdžių ir žinomų žalingų pasekmių; ◦ Visa kita, kas nesusiję su pamėgtos psichoaktyvios medžiagos vartojimu arba kas nepadeda atsigauti po tos medžiagos poveikio, tampa visiškai neįdomu. Taigi, galima teigti, kad pagrindinis priklausomybės požymis yra arba vartojimas, arba noras vartoti būtent alkoholį. III. SUTRIKIMAI, PASIREIŠKIANTYS VARTOJANT ALOKOHOLĮ 3.1 Nepsichoziniai sutrikimai Alkoholinė intoksikacija – tai alkoholio dozės poveikis sąmonei, suvokimui, emocijoms, elgesiui ir organizmui. Tai labai paplitusi būsena, kurios diapazonas yra gan platus. (žr. Pav. 3.1.1.) Pav. 3.1.1. Alkoholinės intoksikacijos diapazonas. Alkoholinė intoksikacija visada priklauso bendro profilio medikų kompetencijai, nepaisant to, ji sukelta alkoholinės priklausomybės, paprasta ar lydima komplikacijų (traumos, somatinės krizės, sąmonės ir suvokimo sutrikimai, traukuliai, koma). Kai žmogui pasireiškia intoksikacija ir yra reikalinga profesionali pagalba, ji registruojama ir perduodama socialinių-medicininių duomenų bankui. (Banaitis A., 1998) Alkoholinė intoksikacija yra priskiriama prie būsenų, kurios praeina nepalikdamos ryškesnių pėdsakų, tačiau tam tikrose situacijose ji gali išprovokuoti mirtį. A. Banaitis (1998) nurodo tokias situacijas: 1. Eismo nelaimės; 2. Nelaimingi įvykiai darbe; 3. Agresyvūs veiksmai; 4. Netyčinis apsinuodijimas negertinu skysčiu; 5. Užspringimas valgant dėl rijimo ir kvėpavimo koordinacijos sutrikimo; 6. Uždusimas miegant dėl vėmimo ar kitos kliūties; 7. Sušalimas; 8. Esamos ligos dekompensacija (širdies raumens, kepenų ar kt. nepakankamumas); 9. Naujos ligos susigriebimas (insultas, pneumonija, tuberkuliozė); 10. Dėl girtumo pasunkėjęs gyvybei pavojingos būklės diagnozavimas; 11. Koma (kai alkoholemija, t.y. alkoholio koncentracija kraujyje, siekia 3 – 6 promiles, mirštama nuo kvėpavimo centro paralyžiaus). Pažymėtina, kad alkoholio dozės poveikis yra labai individualus ir nepastovus, nes jo koncentracija kraujyje priklauso nuo daug individualių faktorių. Periodinis, staiga prasidedantis labai stiprus, nesuvaldomas noras gerti alkoholį vadinamas dipsomanija. Ji dažniausiai pasireiškia, kai žmogus serga kitomis ligomis, pavyzdžiui, maniakine-depresine psichoze, taip pat tai gali sukelti charakterio patologija, asmenybės disharmonija ir kt. Žmogus, sergantis dipsomanija yra užsidaręs nuo aplinkinių, vienas geria stiprius alkoholinius gėrimus. Tokiu atveju jam niekas nerūpi, jis nesiprausia, nesiskuta, beveik nevalgo. Dipsomanijos priepuoliui praėjus, jis gan greitai grįžta į buvusį gyvenimą: nebegeria, vėl rūpinasi šeima, eina į darbą ir t.t. 3.2. Psichoziniai sutrikimai „Patologinis girtumas – tai ūmus, trumpalaikis psichikos sutrikimas, pasireiškiantis sąmonės sutrikimu ir psichomotoriniu susijaudinimu, kliedesiu ir dėl haliucinacijų neprognozuojamu elgesiu.“ (Mikalkevičius A., 1998, p. 108) Ši liga gali pasireikšti dėl tokių pagrindinių faktorių: 1. Patirtos galvos smegenų traumos ar kitos ligos; 2. Asmenybės sutrikimai (emociškai nestabilaus, paranoinio, asocialaus, anankastinio, nerimastingo tipo); Kiti faktoriai: 1. Pervargimas; 2. Fizinis ir psichinis išsekimas; 3. Dažnas neišsimiegojimas; 4. Didelis troškulys; 5. Įtemptas laukimas; 6. Įvairaus pobūdžio stresai; 7. Ilgalaikės kelionės (ypač duobėtais keliais); 8. Somatiniai negalavimai. Liga prasideda praėjus maždaug 15 – 30 minučių po alkoholio išgėrimo ir trunka nuo keliolikos minučių iki valandos. Žmogus nereaguoja į aplinką, būna įsitempęs, su neįmanoma susikalbėti, nors eisena nesutrikusi, koordinuota, tačiau judesiai atrodo automatiški. Tokio žmogaus veiksmai yra neprognozuojami. Yra išskiriamos tokios ligos formos: • Paranoidinė arba haliucinotorinė forma; • Epileptoidinė forma. Kitas psichikos sutrikimas yra baltoji karštinė. “Tai ūmus psichikos bei neurovegetosomatikos sutrikimas, kuris išsivysto trečią – penktą parą, nutraukus sistemingą alkoholio vartojimą.“ (Ten pat) Šiai ligai būdinga: 1. Dezorientacija laike ir aplinkoje (išlieka tik orientacija savyje); 2. Baimė; 3. Psichomotorinis sujaudinimas; 4. Regos iliuzijos; 5. Regos ar taktilinės haliucinacijos. Šia liga serga tik asmenys, turintys fizinę ir psichinę priklausomybę nuo alkoholio. Pagrindiniai faktoriai, dėl kurių pasireiškia baltoji karštinė yra: 1. Patirtos galvos smegenų traumos ar ligos; 2. Ūmūs somatiniai susirgimai (kasos, kepenų, plaučių ir kt.) 3. Ūmios infekcijos; 4. Įvairios operacijos; 5. Stresai. Kiti faktoriai: 1. Fizinis ir psichinis išsekimas; 2. Dirglumas, emocinis labilumas; 3. Nerimas, baimė, nervinė įtampa; 4. Izoliacija. Ligonį kamuoja košmarai, dėl kurių ir miego sutrikimai, atsiranda nemotyvuota baimė, savigrauža, įkyrios mintys „gerti ar negerti“, girdi balsus, mato haliucinacijas. Taip pat ligonį gali krėsti drebulys, gali jausti spaudimą širdies plote, pykinimą. Asmenims, turintiems ilgametę priklausomybę nuo alkoholio gali išsivystyti alkoholinė haliucinozė. Būdingi šios psichozės bruožai yra: 1. Beveik nebūna sąmonės sutrikimo; 2. Vyrauja tikrosios klausos (verbalinės) haliucinacijos (monologas, dialogas); 3. Išlieka orientacija vietoje; 4. Ne taip žymiai pasireiškia jausmų, mąstymo, neurovegetaciniai sutrikimai. Ligoniams sutrinka miegas, padidėja dirglumas, labilumas, stebimi nuotaikos pakitimai. Dažnai sergantieji bando „gydytis“ mažomis alkoholio dozėmis, tačiau tai padeda tik labai trumpam laiko tarpui. Alkoholinė paranoja pasireiškia pasireiškia sisteminiais kliedesiai, pavyzdžiui, vyras kaltina žmoną neištikimybe ir pan. Ja dažniausiai serga vidutinio amžiaus vyrai, kurie yra daug metų priklausomi nuo alkoholio. „Tai alkoholinė psichozė, šeimos nelaimė, nes paliečia sutuoktinių intymią sferą.“ (Ten pat) pagrindinės alkoholinės paranojos priežastys yra: 1. Vyro sistemingas girtavimas ir rezultatas – liga (alkoholizmas); 2. Paranoinio tipo charakterio bruožai, 3. Lytinės potencijos sumažėjimas. Kiti faktoriai yra: 1. Moters (žmonos) steroidiniai charakterio bruožai; 2. Moters darbas vyriškame kolektyve. 3.3. Asmenybės sutrikimai Iš viso yra išskiriama vienuolika asmenybės tipų, tačiau šiame darbe bus aptrati tik tie asmenybės tipai, kurie yra dažniausiai sutinkami priklausomybės ligų klinikoje. Taigi, asmenybės sutrikimams būdinga: 1. Intelektas ir profesiniai įgūdžiai išlieka beveik nepakitę; 2. Ryškiai pakenkta jausmų, valios sfera; 3. Kai kuriems asmenybės tipams būna pakenktos dėmesio ir mąstymo sferos. A. Mikalkevičius (1998) asmenybės sutrikimus apibrėžia taip: „asmenybės sutrikimas yra charakterio patologija, asmenybės disharmonija (dezadaptacija šeimoje ir visuomenėje), susiformuojanti per pirmus du gyvenimo dešimtmečius. Tai ne atskirų charakterio bruožų patologija, o visos asmenybės, kaip struktūros, anomalija.“ Žmonės, turintys asmenybės sutrikimų kenčia ne tik patys, bet dėl jų kenčia ir visuomenė. Pagrindinės priežastys susiformuoti patologiniam charakteriui ir asmenybei yra: • Įgimtos priežastys: 1. Paveldimumas; 2. Motinos nėštumo eiga; 3. Gimdymo ir pogimdyminis periodas, t.y. gemalo ir vaisiaus pažeidimai; 4. Kūdikio ligos; 5. Galvos smegenų organiniai sutrikimai ir kt. ▪ Įgytos priežastys: 1. Tėvų auklėjimo klaidos; 2. Tėvų skyrybos; 3. Neigiamas tėvų pavyzdys; 4. Tėvų alkoholizmas; 5. Draugai ir aplinka; 6. Žiniasklaida ir kt. Paranoinio tipo asmenybės sutrikimas. Ryškiausias šios asmenybės sutrikimas yra savęs pervertinimas, kuris neretai pereina į didybės, pavydo kliedesius. Tokie žmonės labai pasitiki savimi, nevertina kitų, yra labai įtarūs, egoistai. Šeimoje tokie žmonės dažnai kelia pavydo scenas ir yra tikra našta visai šeimai. Dažnai gyvendami šeimose jie būna šykštūs, gali būti agresyvūs. Vadovaudami kolektyvui tokie žmonės suskaldo kolektyvą dėl savo įtarumo ir kt. Emociškai nestabilaus tipo asmenybės sutrikimui būdinga: 1. Ryškus jausmų sferos sutrikimas (dirglumas, impulsyvumas, afekto būsenos, jausmų neadekvatumas); 2. Priekabumas, perdėtas užgaulumas; 3. Egoizmas, nesiskaitymas su kitų nuomone, smulkmeniškumas; 4. Polinkis į konfliktus, potraukių patologija. Tokie asmenys dažniausiai vadovaujasi protu, o ne jausmais. Jie yra linkę viską kritikuoti, o tai dažnai sukelia konfliktus, dėl smulkmenų reaguoja pykčio protrūkiais, nuotaika nepastovi. Šiems asmenims ypač būdingas polinkis į azartinius lošimus ir alkoholio bei narkotikų vartojimą, jiems labai greitai susiformuoja fizinė priklausomybė nuo alkoholio. Anakastinio (psichastetinio) asmenybės tipo sutrikimą turintys žmonės, priešingai nei emociškai nestabilų asmenybės tipo sutrikimą turintys žmonės, daugiau vadovaujasi protu nei jausmais. Šiam asmenybės tipui būdinga: 1. Baiminimasis dėl visko, nuolatinės abejonės; 2. Perdėtas sąžiningumas, liguistas pedantiškumas; 3. Nuolatinė savianalizė, nepasitikėjimas savo jėgomis, įkyrios mintys, baimės. Šie žmonės dėl jautrumo gali būti labai drovūs, dažnai jie yra aukšto intelekto, išsilavinę, plačios erudicijos žmonės, tačiau turintys nepilnavertiškumo kompleksą. Šios asmenybės norėdamos įveikti psichologines problemas dažnai pradeda vartoti alkoholį ir tampa nuo jo priklausomi. Asocialaus tipo asmenybės sutrikimas. Šioms asmenybėms būdingi anksčiau išvardytų asmenybės sutrikimų bruožai, tačiau yra išskiriami ir saviti ypatumai. Tai: 1. Dėmesio ir valios sferos sutrikimai; 2. Jausmų sferos sutrikimai; 3. Dažnas amoralus elgesys. Šie žmonės yra linkę nepaisyti visuomenės normų, nepripažįsta arba ignoruoja socialines normas, tarsi meta iššūkį visuomenei savo laikysena, apranga, veiksmais ir kt. Pažymėtina, kad jų elgesio beveik nekeičia nei bausmės nei turėta nemaloni patirtis. Šio tipo asmenys dažnai vartoja silpnus alkoholinius gėrimus kartu su stimuliuojančiais narkotikais, be to dažnai yra lytiškai plintančių ligų, tokių kaip AIDS, sifilis gonorėja ir kt., nešiotojai. 3.4. Seksualiniai sutrikimai K. Imelinskis (1983) teigia, kad yra tiesioginis ryšys tarp piktnaudžiavimo alkoholiu ir seksualinių sutrikimų. Vieni iš pirmųjų patologinių požymių, kuriuos sukelia alkoholizmas yra sekso sferos pakitimai. Pagrindinės šeimos disharmonijos priežastys yra: 1. Psichologinės vertybių skalės (dvasinių, etninių, kultūrinių ir kt.) nesuderinimas; 2. Žema seksualinė kultūra (nepakankama savišvieta, neteisintas auklėjimas, religingumas ir kt.); 3. Skirtingas išsilavinimas, moters valdingumas, vadovavimas, vyro žeminimas, nuvertinimas; 4. partnerių hiperseksualumas, nesuderinamumas; 5. Baimė dėl nėštumo (nutrauktas lytinis aktas, per greitas sėklos išsiliejimas ir kt.); 6. Stereotipiškas seksualinis elgesys, žemas lytinių aktų diapazonas ir nenoras jį tobulinti; 7. Moters (po vestuvių) apsileidimas, nesivaržymas namuose vaikščioti nuogai ir pan. 8. Seksualinės traumos (priekaištai dėl vieno iš partnerių nepajėgumo, neištikimybės ir kt.; 9. Buitinė sąlygos (nėra atskiro kabario, vaikai ir kt.); 10. Moters vaidyba, imituojamas orgazmas, per didelis vyro pasitikėjimas savimi; 11. Vieno iš partnerių polinkis pavyduliauti; 12. Partnerių kaitaliojimas; 13. Vyro girtavimas, agresyvumas, alkoholizmas ir kt. IV. ALKOHOLIZMO GYDYMAS 4.1. Psichoterapija Psichoterapija yra vienas iš efektyviausių alkoholizmo gydymo metodų. Ji gali būti: 1. Individuali (racionali); 2. Grupinė (kolektyvinė); 3. Šeimos; 4. Pedagoginė; 5. Emocinė-stresinė ir kt. Įvairiose klinikose remiantis psichoterapijos metodais, paplitusios skirtingos alkoholizmo gydymo programos. Labiausiai paplitusios anoniminių alkoholikų (AA) bendrijos pasaulyje veikia daugiau nei 50 metų, jos paremtos grupinės psichoterapijos pagrindu. Nesvarbu kokiu metodu bus gydomasi nuo alkoholizmo, savarbiausia, kad: • Pats pacientas norėtų gydytis; • Pacientas tikėtų gydytoju kaip asmenybe; • Pacientas žinotų metodo pranašumus; • Pacientas matytų artimųjų, pažįstamų gerus rezultatus. 4.2. Dvylika Al-Anono žingsnių ir Dvylika tradicijų Al-Anono Dvylikos žingsnių programa yra skirta žmonėms, kurių gyvenimą yra paveikęs alkoholis arba veikia sutuoktinio, vieno iš tėvų, vaiko, artimojo ar draugo girtavimas. Al-Anono šeimos grupę sudaro alkoholizmu sergančių žmonių artimųjų ir draugų bendrija. Programą sudaro dvylika žingsnių (Al-Anon Family Group Hedquarters, 1999): 1. Prisipažinome, kad esame bejėgiai prieš alkoholį ar kad mūsų gyvenimas tapo nevaldomas. 2. Įsitikinome, kad tik galingesnė už mus pačius Jėga gali grąžinti mums blaivų galvojimą. 3. Nusprendėme patikėti savo valią ir gyvenimą Dievo, kaip mes jį suprantame, globai. 4. Drąsiai ir atidžiai išanalizavome savo moralinius principus. 5. Prisipažinome Dievui, sau ir kitam žmogui savo klaidas. 6. Visiškai atsidavėme Dievui, kad jis padėtų pašalinti mūsų ydas. 7. Nuolankiai Jo prašėme pašalinti mūsų ydas. 8. Sudarėme sąrašą visų žmonių, kuriuos įskaudinome, ir pasiryžome jiems atsiteisti. 9. Asmeniškai atsiteisėme už skriaudas, išskyrus atvejus, kai tiems žmonėms ar aplinkiniams pakenktume. 10. Nuolat analizavome save bei savo elgesį ir, jeigu būdavome neteisūs, tuoj pat prisipažindavome klydę. 11. Malda ir meditacija stiprinome sąmoningą ryšį su Dievu, kaip mes Jį suprantame, melsdami vieno, – kad Jis apreikštų mums savo valią ir duotų jėgų ją vykdyti. 12. Šių Žingsnių dėka dvasiškai atgimę, mes stengiamės savo patirtį perduoti kitiems žmonėms ir visada gyventi pagal šias nuostatas. Šie Dvylika žingsnių, padedančių sveikti alkoholizmo kamuojamiems žmonėms yra grindžiami dvasiniu principu ir nepripažįsta jokios konkrečios religijos. Alkoholizmo kamuojami žmonės – tai ne tik patys alkoholikai, bet ir jų šeimos, kenčiančios nuo sergančiojo. Alkoholikų vaikai ypač išgyvena tėvų alkoholizmą, dažnai kenčia nuo girtaujančių tėvų, iš jų šaiposi mokykloje, jie yra nervingi, įsitempę, jiems sunku susikaupti, todėl blogai mokosi ir kt. Todėl pagrindinis Al-Anono Dvylikos žingsnių programos tikslas yra:„padėti alkoholikų šeimoms ir draugams, teikiant vilties, siūlant draugystę ir sudarant galimybę išmokti augti dvasiškai bei dalintis patirtimi, kaip nugalėti alkoholizmo eigą ir kaip, remiantis šia programa, suprasti ir palaikyti alkoholiką.“ (Al-Anon Family Group Hedquarters, 2001) Be Dvylikos Al-Anono žingsnių yra ir Dvylika tradicijų, kurios užtikrina pasaulinės Al-Anono draugijos bei pavienių grupių vienybę ir augimą. 4.4. Kodavimas P. Jusaitis knygoje „Koduotis ar ne?“ (1995), kodavimą apibrėžia taip: „kodavimas – tai simbolinis labai sudėtingo psichoterapinio seanso kulminacijos – sveikos gyvensenos ir abejingumo svaigalams įtvirtinimo – pavadinimas.“ Kodavimo tikslas yra nuslopinti liguistą paciento potraukį svaigalams, pakeisti pasąmonines jo nuostatas. IŠVADOS 1. Alkoholizmas yra liga, kuri gali prasidėti nuo pirmo mėginimo išgerti. Paaugliai, vartojantys alkoholį dažnai suaugę tampa alkoholikais. 2. Alkoholizmą sukeliančios priežastys yra psichologinės ir socialinės. 3. Priklausomybė tai žmogaus psichinis ir fizinis priklausymas nuo svaigalų, negalėjimas, nemokėjimas be jų gyventi. 4. Pagrindinis priklausomybės požymis yra arba vartojimas, arba noras vartoti būtent alkoholį. 5. Alkoholio vartojimas gali sukelti psichozinius, nepsichozinius, asmenybės ir seksualinius sutrikimus. 6. Alkoholinė intoksikacija – tai alkoholio dozės poveikis sąmonei, suvokimui, emocijoms, elgesiui ir organizmui. Ji gali sukelti mirtį. 7. Fizinę ir psichinę priklausomybę turintiems žmonėms staiga nustojus vartoti alkoholį gali pasireikšti baltoji karštinė, t.y. ūmus psichikos sutrikimas. 8. Ilgamečius alkoholikus gali pradėti kankinti haliucinacijos, kliedesiai. 9. Įgimtos arba įgytos priežastys gali sukelti asmenybės sutrikimus. Priklausomai nuo asmenybės tipo, vieni žmonės gali greičiau priprasti prie alkoholio, kiti lėčiau, asmenybės tipas taip pat sąlygoja tam tikrų bruožų pasireiškimą arba ne, vartojant alkoholį. 10. Sekso sferos pakitimai yra vieni iš pirmųjų patologinių požymių, kuriuos sukelia alkoholizmas. 11. Vienas iš efektyviausių alkoholizmo gydymo metodų yra psichoterapija. 12. Al-Anono Dvylikos žingsnių programa yra skirta žmonėms, kurių gyvenimą yra paveikęs alkoholis arba veikia sutuoktinio, vieno iš tėvų, vaiko, artimojo ar draugo girtavimas. 13. Kodavimas nuslopina paciento potraukį svaigalams. LITERATŪRA 1. Al-Anon Family Group Hedquarters, (1999). Dvylika Al-Anono žingsnių ir Dvylika tradicijų. Vilnius: Rotas. 2. Al-Anon Family Group Hedquarters, (2001). Alkoholizmas – šeimos liga. Al-Anono šeimos grupė. Vilnius: Rotas. 3. Hardiman M., (1999). Žalingi įpročiai. Kaunas: Gaivata. 4. Kuorienė O., (2002). Narkomanija, alkoholizmas ir kitos priklausomybės – bėgimas nuo gyvenimo. Vilnius: Mokslo aidai. 5. Mikalkevičius A., Banaitis V., Kurtinaitis A., (1998). Alkoholizmas ir nikotinizmas: klinika, gydymas, profilaktika. Vilnius: Pradai. 6. Moncevičiūtė-Eringienė, E., (1994). Rūkymas, alkoholis, imunitetas ir vėžys. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla. 7. Nissen J. F., (1997). Nematomas dramblys: alkoholis, alkoholizmas, alternatyvos. Vilnius: Pradai.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!