Alberas Kamiu ir jo kontekstai

1913 m. lapkričio 7 d. – 1960 m. sausio 4 d.
• Alberas Kamiu- prancūzų-alžyriečių kilmės filosofas ir rašytojas. Egzistencializmo atstovas. Eseistas ir dramaturgas, Nobelio premijos laureatas. Vienas svarbiausių modernių mąstytojų. Kamiu siekė sakyti tiesą apie šiuolaikinį žmogų, sklaidyti iliuzijas, bet ir neprarasti humanistinio tikėjimo.
• Būdamas septyniolikos metų, susirgo tuberkulioze. Liga buvo sunki, o gydymas skausmingas. Alberas Kamiu atsisakė pripažinti savo ligą.
• Mirė 1960 metais, ne nuo tuberkuliozės, kuri jį kankino, tačiau per automobilio avariją, keliaudamas iš Pietų Prancūzijos į Paryžių.
• Svarbiausios kūrybos temos: absurdas, maištas, istorija, nesupratimas ir mirtis.
• A.Kamiu savo kūryboje žmogaus gyvenimą traktuoja kaip absurdą, neturintį jokios aukštesnės prasmės. Žmogus svetimas ir priešiškas pasauliui, nes pasaulis savo ruožtu priešiškas, svetimas ir nepavaldus žmogui.
• „Būti nemylimam- tai nesėkmė. Nemylėti- štai nelaimė.“- Alberas Kamiu
• Beviltiškumui ir absurdui galima priešintis tik maištaujant, protestuojant ir kuriant.
• Vienintelė pateisinama maišto forma- kūryba.
• „Kad nors kartą pajaustum savo būtį pasaulyje, reikia būti pasiruošusiam neišvengiamam niekui“
• Kamiu teigia, kad vienintelė žmogaus priedermė- meilė- tai tuo pačiu ir vienintelė paguoda pasaulyje, neturinčiame jokios aukštesnės prasmės.
• „Sizifo mitą“ parašė būdamas 27 metų, o tuo metu jis sirgo džiova, todėl problemos, kurias A.Kamiu gvildena “Sizifo mite”, pagrįstos kasdieninės patirties faktais. Sizifo mitas yra esė.
• A.Kamiu pirmiausia domisi būties, žmogaus egzistencijos problema.
Kamiu gimė neturtingoje baltųjų šeimoje – tėvas prancūzas buvo vynuogynų darbininkas, ispanų kilmės motina – tarnaitė ir skalbėja, beraštė. Alberui nesulaukus vienerių, tėvas buvo pašauktas į prancūzų kariuomenę ir žuvo didelėse Pirmojo pasaulinio karo kautynėse prie Marnos, nusinešusiose daugiau kaip pusę milijono gyvybių. Motina, našlė su dviem vaikais, apsigyveno Alžyro sostinės skurdžių kvartale pas senelę, tokią pat beraštę, bet valdingą ir šiurkščią – ji dėl niekniekių mušdavo savo anūkus botagu. Tame pačiame mažame butelyje dienas leido ir kurčias, paralyžiuotas motinos brolis. Vargingų žmonių gyvenimas sukosi tik apie elementariausius poreikius, santykiai dažnai buvo pikti ir bežodžiai, tačiau kaip tik...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!