Tyrimai

Akių judėsių skaitant tyrimas elektrookulografiniu metodu

9.6   (3 atsiliepimai)
Akių judėsių skaitant tyrimas elektrookulografiniu metodu 1 puslapis
Akių judėsių skaitant tyrimas elektrookulografiniu metodu 2 puslapis
Akių judėsių skaitant tyrimas elektrookulografiniu metodu 3 puslapis
Akių judėsių skaitant tyrimas elektrookulografiniu metodu 4 puslapis
Akių judėsių skaitant tyrimas elektrookulografiniu metodu 5 puslapis
Akių judėsių skaitant tyrimas elektrookulografiniu metodu 6 puslapis
Akių judėsių skaitant tyrimas elektrookulografiniu metodu 7 puslapis
Akių judėsių skaitant tyrimas elektrookulografiniu metodu 8 puslapis
Akių judėsių skaitant tyrimas elektrookulografiniu metodu 9 puslapis
Akių judėsių skaitant tyrimas elektrookulografiniu metodu 10 puslapis
Akių judėsių skaitant tyrimas elektrookulografiniu metodu 11 puslapis
Akių judėsių skaitant tyrimas elektrookulografiniu metodu 12 puslapis
Akių judėsių skaitant tyrimas elektrookulografiniu metodu 13 puslapis
Akių judėsių skaitant tyrimas elektrookulografiniu metodu 14 puslapis
Akių judėsių skaitant tyrimas elektrookulografiniu metodu 15 puslapis
Akių judėsių skaitant tyrimas elektrookulografiniu metodu 16 puslapis
Akių judėsių skaitant tyrimas elektrookulografiniu metodu 17 puslapis
Akių judėsių skaitant tyrimas elektrookulografiniu metodu 18 puslapis
Akių judėsių skaitant tyrimas elektrookulografiniu metodu 19 puslapis
Akių judėsių skaitant tyrimas elektrookulografiniu metodu 20 puslapis
www.nemoku.lt
www.nemoku.lt
Aukščiau pateiktos peržiūros nuotraukos yra sumažintos kokybės. Norėdami matyti visą darbą, spustelkite peržiūrėti darbą.
Ištrauka

Įvadas Skaitymas – procesas, kurio metu raštu (ar kitokiais simboliais) pateiktą informaciją yra siekiama suvokti. Akių judesių skaitant tyrimas kontrolės būdai, tokie kaip galvos judesių panaudojimas ar balsas, yra taikomas dėl akitekstžių priežasčių Jei žmogus turi balso ar tarties negalią, tai pritaikyti balso atpažinimo technologiją yra nesimanoma nes kalbos atpažinimo technologija pradeda veikti. Bepatikimai esant netaisyklingai tarčiai [7] Analogiškai negalima naudoti galvos judesių komunikacijos funkcijai valdyti, jeigu žmogus negali valingai kontroliuoti galvos judesių arba greitai pavargsta Šiame darbe bus nagrinėjamos akių judėsių skaitant tyrimas elektrookulografiniu metodu. Žmogaus regėjimas labai priklauso nuo sugebėjimo atlikti akių sakadinius judesius ir orientuoti akį taip, kad matytų rūpimus taikinius tekste. Pagrindinė sakadinių judesių nauda paspartino pastangas charakterizuoti jų savybes. Tyrimų įvairovė atskleidė užduočių, įžvalgumo ir vizualinių savybių, sąlygojančių taikinio pasirinkimo stimulus, lydimus tikslumo ir fiksacijos trukmės. Sukoncentruojant žvilgsnį į atskiras detales suprantamas matomas tekstas. Žvilgsnio pakeitimas erdvėje turi būti apdorojamas okulomotorinės sistemos. Ši sistema turi turėti informacijos kur perkelti žvilgsnį. Vienas geriausių šios informacijos šaltinių yra atsiradęs tekstas. Akių judesių tyrimai gali padėti pritaikant kompiuterį neįgaliųjų darbui, kurie kompiuteriu gali dirbti būtent akimis, komandų vykdymui tiesiog fiksuodami žvilgsnį į tam tikrus paveikslėlius (ikonas). Taip pat įvairiose kitose srityse. Pavyzdžiui, reklamoje gatvėse, kad ji būtų pastebėta, įspėjamuosiuose ženkluose ar net automobilių kūrime, kad svarbiausi prietaisai būtų greitai ir lengvai pastebimi bei surandami. Šio darbo tikslas yra išsiaiškinti skių judėsių skaitant tyrimas elektrookulografiniu metodu. Tikslui pasiekti atlikti šie uždaviniai: 1) Akių judesių tyrimo metodų apžvalga; 2) Atliktų akių judesių tyrimų, skaitant, apžvalga; 3) Įrodymas hipotezės, teigiančios, kad skaitant žvilgsnis yra nukreipiamas į tas vietas, kurios gali suteikti daugiausiai informacijos [2]. Tai gali būti įvairiausia informacija priklausomai nuo paveikslo. Įvairios formos, spalvos, gerai pažįstami daiktai. Jei tai žmogus - jo veidas, kūno padėtis ir pan. 4) Įrodymas hipotezės, teigiančios, kad nuolat keičiantis tekstams atsiranda nuovargis, susidomėjimo praradimas, kuris slopina suvokimą [5]. 1.Akių judėsių skaitant tyrimas elektrookulografiniu metodu – teoriniai aspektai 1.1. Akių judėsių skaitant matavimo metodų samprata Žvilgsnis juda iš kairės į dešinę. Esant neaiškumams, dviprasmybei arba aiškiai nesuvokus skaitomo dalyko, sugrįžtama atgal (regresija). Tai priklauso nuo skaitytojo įgūdžių, teksto sudėtingumo, susikoncentravimo, dėmesingumo. Skaitant nėra fiksuojamas kiekvienas žodis. Vidutiniškai įgudęs žmogus peršoka 75 % trumpų žodžių (3 raidžių), 65 % funkcinių žodžių. Itin svarbu sekančių žodžių prognozuojamumo tikimybė. Ji didesnė, jei tolesnio sakinio prasmė suvokiama iš gramatikos struktūros, konteksto, tematikos. vidutinis skaitymo greitis – 250 žodžių per minutę. 1. Elektrookulografinis melodas; 2. Foloelektuuis metodas; 3. Televizinis akių judesių matavimo metodas; 4. Kontaktiniu lęšių metodas. Naudojant ši, elektrookulografinį metodų, ant tinamojo akies yra dedamas specialus kontaktinis lęšis. Registruojant akių judėjimą, galimą spręsti apie akies kampinius poslinkius. Kontaktiniai lęšiai yra naudojami dviejų lipų akrų judesių matuokliuose [11] a) veikiančių šviesos atspindžio principu; b)veikiančių elektromagnetiniu principu. Pirmuoju atveju lęšis turi vieną ar daugiau plokščio veidrodžio paviršių. Atsispindejusio šviesos pluošto pagalba yra nustatomos akies koordinates. Šaltinio Šviesos spinduliai atsispindi nuo veidrodžių u patenka į foto elementą arba į foto imtuvų matricą Antruoju atveju lęšis patalpinau uis aukšto dažnio elektromagnetiniame lauke. Lęšiukui judant kartu su akinu, priimamosiose lentelėse dėl elektromagnetines indukcijos reiškimo fiksuojamas elektromagnetinio lauko pasikeitimas, iš kūno apskaičiuojami kampiniai akies posūkiai. Kontaktinių lęšių panaudojimas sukelia nepatogumus vartotojui Naudojant artimai priglaudančius lęšius reikalinga anestezija. Nors ir taikant specialias priemones lęšių raudojimas ilgesių laika, gali pažeisti akies viršutini, audinį. Elektrookulografinis metodas. Šis metodas yra paremtas tuo, kad aplink aki egzistuoja elektrostatinis laukas, kuris sukasi tartu su alūnu. Tarp ragenos (teigiamas polius) ir tinklaines yra pastebimas 04-1 mV potencialų skirtumas, kuris yra siejamas su spartesne ragenos medžiagų apykaita [12]. Šiuos potencialus galime išmatuoti elektrodais, kruopščiai priklijuotais prie odos aplink tinamojo patekstuota neurosignalai [13] Taip pat taip odos ir elektrodo susiformuoja nepastovus potencialų skutimus, kuro pakoja matavimus. Šviesos centras juda į priešingą pusę net akis Akiai pasisukus į kairę, dešinėje pusėje matysis daugiau baltos kleros Dėl to daugiau spindulių atsispindės nuo jos ir svorio centras pasislinks į dešinę. Šviesos svorio centro panelis yra tiesiškai susijusi su akies koordinatėmis Tiek vertikalūs tiek horizontalūs akies judesiai apskaičiuojami iš detektoriaus išėjimo. Šis matuoklis sukonstruotas taip, kad matavimo tikslumui jokios (takos neturi aplinkos apšvietimas Televiziniai akių judesių matavimo metodai Šiuo atveju akis į teksto rageną šviečia nedideles galios infraraudonųjų spindulių diodas filmuojama video kamera Gantas tekstas analizuojamas panaudojant specialus ligoninius žvilgsnio kryptis nustatoma matuojam atstumą tarp taško, atsispindinčio nuo ragenos už vyzdžio centro. 2 pav. patekstuotas šio metodo principas. Šio metodo privalumai galima matuoti tiek vertikalius, horizontalius, liek Įstrižus akies judesius, matavimo rezultatai nepriklauso nuo galvos judesių ar padėties 2. pav Televizinis akių judesių matavimas [15] Išmatuoti akių judesius techniškai nėra lengva, nes akis yra labai jautrus organas, giliai paslėptas akiduobėje. Visi dabar žinomi akių judesių matavimo metodai gali būti suskirstyti į kontaktinius ir bekontakčius [1]. 1.2.Elektrookulografinis metodas ir jo principai Šiuo metų pasaulinėje rinkoje yra kuriama ir sukurta daug įvairių sistemų. Daugumos sistemų pagrindinis tikslas - kompensuoti kūną nors vieną pavyzdžiui, kalbos, klausos ar regos sutrikimai, judėjimo-motorikos sutrikimai, suvokimo sutrikimai. Vienas iš seniausiai naudojamų ir labiausiai paplitusių bekontakčių akių judesių matavimo metodų yra elektrookulagrafinis metodas (EOG). Šiuo atveju yra panaudojamas akies obuolyje tarp tinklainės ir ragenos esančio elektrinio dipolio potencialas, kurio dydis yra nuo 0,4 iki 1 mV, ir ragena yra teigiama tinklainės atžvilgiu. Elektrinio lauko potencialas gali būti išmatuotas elektrodais, priklijuojamais prie odos aplink tiriamojo akį, kaip parodyta 1.1 paveiksle. Kai tiriamasis žiūri tiesiai priešais save, akis yra pradinėje padėtyje ir elektrostatinis dipolis būna statmenas vertikaliai ir horizontaliai išdėstytiems elektrodams, todėl potencialų skirtumas tarp 1 ir 2 bei 3,5 ir 4,6 elektrodų yra lygus nuliui. C o O 1.1 pav. Prie tiriamojo odos priklijuotų elektrodų išdėstymo schema. Pasisukus akiai, elektrostatinis dipolis taip pat pasisuka, todėl potencialų skirtumai tarp horizontaliai ir vertikaliai išdėstytų elektrodų bus proporcingi akies posūkių kampų aplink vertikaliąją ir horizontaliąją ašis sinusams. Ant odos priklijuojamų elektrodų gautų potencialų skirtumą išmatuoti nėra paprasta. Pirmiausiai šie potencialai yra maži, nes jų jautris ne didesnis kaip 20-50 mikrovoltų vienam kampiniam laipsniui ir priklauso ne tik nuo bendro akies apšvietimo, bet ir nuo stebimo taikinio spalvos bei dydžio. Antra, matuojamasis potencialas yra veikiamas raumenų veiklą valdančių elektrinių neurosignalų. Trečia, tarp odos ir elektrodo laikui bėgant susiformuoja nepastovus potencialų skirtumas, kuris turi įtakos matavimo rezultatams. Ketvirta paklaidų priežastis yra pašalinių elektromagnetinių laukų žmogaus audiniuose ir jungiamuosiuose laidininkuose indikuoti signalai. Dėl visų minėtų priežasčių matavimo EOG metodu tikslumas neviršija 1-2 kampinių laipsnių. Taigi šiuo metodu neįmanoma išmatuoti akies mikrojudesių. Šis metodas remiasi fizine akies savybe skirtingomis vietomis nevienodai atspindėti šviesos spindulius. Akių judesiams matuoti plačiai naudojama skiriamoji riba tarp gerai šviesą atspindinčios ragenos ir pusiau absorbuojančios rainelės. Šiam tikslui, panaudojant šviesos diodus, į pasirinktas akies zonas, kurios parodytos 1.2 pav., yra nukreipiami infraraudonųjų spindulių šviesos srautai. 3 pav. 1, 2, 3 ir 4 akies zonos, panaudojamos akių judesiams matuoti. Atsispindėjęs šviesos srautas yra priimamas fotodiodais, kuriais suformuojami elektriniai signalai. Pasisukus akiai, dėl šviesos srauto sugėrimo rainelėje iš vienų zonų gauti šviesos srautai, o kartu elektriniai signalai padidėja, o iš kitų sumažėja. Grupuojant šiuos signalus, gautus iš 1 ir 2 bei 3 ir 4 zonų, ir formuojant iš jų skirtuminį signalą, gaunama vertikali akies posūkio dedamoji. Atitinkamai grupuojant signalus iš 1 ir 3 bei 2 ir 4 zonų ir juos atimant, gaunama horizontali dedamoji. Fotoelektriniai akių judesių matuokliai buvo konstruojami daugelyje šioje srityje dirbančių laboratorijų, nes šiuo principu veikiantys prietaisai yra vieni iš pigiausių. Tačiau kiekviena iš jų yra pasirinkusi savitą zonų išdėstymą ir konfigūraciją. 1.3.Ragenos atšvaito metodas Kadangi akies obuolio ir ragenos spinduliai skiriasi, o akies obuolio ir ragenos centrai nesutampa, kaip matoma 1.3 pav., tai apšvietus akį lygiagrečiu šviesos spindulių pluoštu ir pasisukus akiai kampu A, menamas šviesos šaltinio tekstas, kuris vadinamas ragenos atšvaitu, pasislenka nuotoliu x. Šis poslinkis apskaičiuojamas pagal formulę: x=(S-G)sinA, (1.1) čia A - akies posūkio kampas, °; S - akies obuolio spindulys, mm; G - ragenos spindulys, mm. Esant vidinėms reikšmėms S=13,3 mm ir G=8 mm, galima apskaičiuoti, kad posūkis 12 laipsnių kampu suformuoja 1 mm ragenos atšvaito poslinkį. Nors ragenos atšvaito poslinkis yra nedidelis, šiuo principu veikiantys akių judesių matuokliai pastaruoju metu labai paplito. Tam nemažai pasitarnavo šių dienų teksto ir kompiuterinės technikos laimėjimai. šviesos srautas ragenos atšvaitas akie5 centras pav. Ragenos atšvaito formavimo schema. Matuojant ragenos atšvaito metodu, paklaidų šaltinių būna keletas. Pirmas ir svarbiausias paklaidų šaltinis yra šalmo, prie kurio pritvirtinami matuoklio elementai - pusskaidris veidrodis, objektyvas, šviesos diodas ir matrica - poslinkis galvos atžvilgiu. Pajudėjus šalmui 1 mm monitoriaus ekrane gaunamas ragenos atšvaito poslinkis, atitinkantis 12 laipsnių akies posūkio kampo matavimo paklaidą. Net naudojant specialų kandiklį, pritvirtintą prie šalmo. Šių matavimo paklaidų nepavyksta išvengti, ypač judinant galvą. Antras paklaidų šaltinis atsiranda dėl to, kad akis nėra geometriškai idealus elementas ir jos kampiniai posūkiai sukelia tam tikrus akies centro poslinkius. Šie poslinkiai kiekvienai akiai yra saviti ir negali būti iš anksto įvertinti. Trečias paklaidų šaltinis yra susijęs su ragenos atšvaito konfigūracijos geometriniu pakitimu. Krypstant akiai tolyn nuo centrinės padėties, ragenos atšvaitas iš apskritimo pasikeičia į elipsę, o viršijus 20 laipsnių kampą ir visai išnyksta. Paklaidas atsiradusias dėl šalmo ir prie jo pritvirtintų elementų poslinkių pavyksta panaikinti papildžius ragenos atšvaito metodą akies vyzdžio centro koordinačių matavimu. Dabar ragenos atšvaito koordinatės matuojamos ne pradinės padėties, gautos akiai žiūrint į ekrano centrą, atžvilgiu, bet akies vyzdžio centro koordinačių atžvilgiu. Tai leidžia atskirti akies kampinį posūkį nuo šalmo poslinkio, nes, pasisukus akiai, ragenos atšvaitas pasislinks vyzdžio centro atžvilgiu, o, pasislinkus šalmui, ragenos atšvaitas ir vyzdžio centras pasislinks kartu, tačiau jų tarpusavio padėtis liks nepakitusi. Kadangi akies vyzdys beveik visiškai absorbuoja šviesą, tai televiziniame signale jis yra minimalios amplitudės, o monitoriaus ekrane matomas kaip juodas skritulys. Ši vyzdžio savybė leidžia minimalios amplitudės komparatoriumi išskirti jį iš bendro televizinio signalo ir apskaičiuoti ne tik vyzdžio centro koordinates, bet ir jo dydį. Pasinaudojant šia vyzdžio charakteristika, atliekami psichologiniai regos sistemos tyrimai. Antras paklaidų šaltinis dėl matuoklio perdavimo charakteristikos netiesiškumo ir vertikalaus bei horizontalaus kanalų sąryšio yra sumažinamas daugiataškio kalibravimo būdu. Prieš pradedant registruoti akių judesius, operatorius savo žvilgsniu paeiliui turi fiksuoti nurodytų taškų matricą. Po to pagal gautus rezultatus yra nustatomi perskaičiavimo koeficientai, kurie koreguoja matavimo duomenis ne tik nustatytose vietose, bet ir tarp jų. Šiuo metodu netiesiškumo ir koordinačių sąryšio paklaidos sumažinamos nuo 3-5 laipsnių iki 0,5 laipsnio. Paklaidos dėl ragenos atšvaito konfigūracijos pasikeitimo ir visiško išnykimo yra sumažinamos panaudojant du infraraudonųjų spindulių (IR) šaltinius, išdėstytus horizontalia kryptimi, kaip parodyta pav., kadangi akių judesiai horizontalia kryptimi turi didesnes amplitudės. Šiame įrenginyje videoprocesorius apdoroja iš videokameros gautą videosignalą. Išskirdamas abu šviesius ragenos atšvaitus, tamsų vyzdį ir apskaičiuodamas jų centrų koordinates. Kompiuteris iš šių duomenų apskaičiuoja kampinius akies posūkius apie vertikaliąja ir horizontaliąją ašis bei iš daugiataškio kalibravimo rezultatų nustato perskaičiavimo koeficientus. Pasisukus akiai horizontalia kryptimi daugiau kaip 20 laipsnių, tolimesnis ragenos atšvaitas išnyksta. Tuomet akies kampinės koordinatės nustatomos tiktai iš vieno ragenos atšvaito ir vyzdžio centro duomenų. Suprojektuotas įrenginys sutrumpintai gali būti vadinamas videookulografu. Jo matavimo diapazonas apima akių judesių amplitudžių horizontalioje ir vertikalioje ribas, o matavimo tikslumas yra ne mažesnis kaip 1 laipsnio kampas. Pusskaidris veidrodis neapriboja matymo lauko. pav. Videookulografinio matuoklio struktūra 2.Akių judesių skaitant tyrimu apžvalga Skaitymo procesą galima pradėti nuo akių judėjimo skaitant, kadangi tekstą sekame akimis. Akių judesių stebėjimas išnaudojamas skaitymo tyrimams dar nuo XIX a. (akių judėjimą skaitymo metu dar galime įvardinti okulomotoriniu elgesiu). Akies judesius galime užfiksuoti žiūrėdami į skaitančio žmogaus akies rainelės kraštą – žmogui apžiūrinėjant tekstą galime pamatyti kaip akis juda. Įprastinio europiečiams teksto skaitymas vyksta žmogui peržiūrint vieną teksto eilutę vienu metu, perkeliant žvilgsnį iš kairės į dešinę. Skaitant akys juda šuoliukais, kurie vadinami sakadomis. Patys šuoliukai vadinami sakadiniais judesiais. Akys, judėdamos eilute, daro šoktelėjimą, po to trumpam sustoja, staigiai vėl šokteli, vėl sustoja – kol nukeliauja per visą eilutę. Dar toks akies judėjimas vadinamas balistiniu judėjimu, nes tai panašu į patrankos šūvį – akis keičia poziciją šuoliuko pagalba ir mes negalime pakeisti judesio krypties, kai jis jau prasidėjo. Pats judesys keičiant poziciją yra labai trumpas ir užima tik 5-10 milisekundžių. Sakadiniai judesiai yra tokie greiti, kad jų metu neįmanomas jos regėjimas - akis negali suvokti informacijos, kai ji juda. Tekste esantys žodžiai suvokiami tik tuo metu, kai akys nejuda – tai yra, pauzės tarp šuoliukų metu. Pauzė, kol akis nejuda dar vadinama fiksacija. Būtent jos metu akis ir priima informaciją iš teksto. Dar vienas akių judesių tipas, pasitaikantis skaitymo metu, yra regresijos – tai yra, kada akys sugrįžta prie ankstesnės eilutės vietos arba net prie ankstesnės eilutės. Jos vyksta nereguliariai, kartais – jų metu grįžtame prie jau perskaitytų žodžių dar kartą juos pasitikslinti. Kaip skaitymo metu juda mūsų akys – tai yra, kaip keičiasi fiksacijos ir sakados, mes sąmoningai nesuvokiame – smegenys, perimdamos iš akies informaciją fiksacijų metu, sujungia jas į vientisą vaizdą (tai primena procesą, kaip smegenys apdoroja kino filmo juostos kadrus). Pats akies judėjimas užima labai mažai skaitymo laiko – tai yra, akys skaitymo metu juda apie 6 procentus laiko. Didžiąją skaitymo laiko dalį užima fiksacijos (tai yra pauzės), kurių metu mes ir suvokiame pagrindinę tekste esančią informaciją. Iš viso pauzės užima apie 94 procentus skaitymo laiko. Viena fiksacija gali trukti iki 200 milisekundžių. Judesių ir pauzių trukmės santykis gali skirtis priklausomai nuo skaitymo medžiagos, bet patys judesiai niekada neužims daugiau kaip 10 procentų viso skaitymo laiko, tuo tarpu pauzės niekada netruks trumpiau kaip 90 procentų skaitymo laiko. Visų pauzių trukmės suma ir yra skaitymo suvokimo laikas. Fiksacijų skaičius ir trukmė ir nulemia skaitymo greitį Akies judesių matavimus galima išnaudoti, kaip skaitymo greičio arba kaip teksto sunkumo rodiklius. Paprastai tam neužtenka 50 žodžių ar 5-6 spausdintų eilučių - patikimam matavimui reikia mažiausiai 20 eilučių. Šiaip labai sunku išskirti “tipišką” skaitymo greitį - akių judesių matavimų tarpusavio ryšys skaitant skirtingo pobūdžio tekstus yra gana mažas. Fiksacijų (pauzių) skaičius eilutėje nėra ribotas – jis gali svyruoti nuo 2 iki 20 pauzių. Akių judesiai gali keistis priklausomai nuo skaitančiojo (teisingiau jo įgūdžių), skaitomo teksto (jo sudėtingumo) bei nuo skaitymo tikslo (pavyzdžiui, nuo to, kiek tiksliai reikia suprasti tekstą). Teksto sunkumą galima išmatuoti trim akių judesių parametrais - fiksacijų skaičius eilutėje, fiksacijų trukmė ir regresijų skaičius. Kada skaitymas sulėtėja, visi šie parametrai padidėja. Taip nutinka, kada tekstas darosi vis sunkesnis – pavyzdžiui, jei skaitoma mažai pažįstama užsienio kalba ar skaitoma specifinė techninė literatūra, tokiu atveju didėja fiksacijų skaičius ir trukmė. Labais sunkaus teksto atveju praktiškai fiksuojamas kiekvienas žodis, dažnai po du kartus. Taip pat sunkėjant tekstui daugėja regresijų - t.y., dažniau grįžtame į ankstesnę eilutės vietą, kai tekstas sunkesnis. Regresijų dažnumas yra susijęs su fiksacijų dažnumu. Pati šuoliukų (sakalų) trukmė - nuo fiksacijos iki fiksacijos – nedidėja. Prie sunkumų skaitant tekstą gali prisidėti ir spausdintinių ženklų dydis. Akių judesių matavimai leidžia tirti ir spausdintinių ženklų dydžio tinkamumą - pavyzdžiui, galima palyginti kaip žmonės skaito tą patį tekstą, atspausdintą šešto dydžio šriftu ir vienuoliktu. Šešto dydžio šriftas skaitomas gerokai lėčiau, skaitant tokį tekstą vyksta daugiau fiksacijų ir regresijų, didėja fiksacijos trukmė, todėl vienuoliktas šriftas geriau tinka suaugusiems žmonėms. Fiksacijų skaičius eilutėje, trukmė ir regresijų skaičius taip pat priklauso ir nuo skaitančiojo įgūdžių. Tyrimai rodo, kad prastesnius įgūdžius turintys skaitytojai nuo gerų skaitytojų skiriasi visais šiais trim parametrais – efektyvūs skaitytojai daro mažiau fiksacijų, jos yra trumpesnės, bei jie turi mažiau regresijų. Akių judesių pobūdis keičiasi ir augant vaiko amžiui. Nuo pirmos iki ketvirtos klasės pas vaikus stipriai sumažėja fiksacijų skaičius, fiksacijų trukmė ir regresijų dažnumas. Nuo ketvirtos iki devintos klasės šis mažėjimas stipriai sulėtėja. Nuo devintos klasės praktiškai nesikeičia, nors daugelis žmonių gali ir toliau lavinti savo skaitymo įgūdžius (nors nebūtinai tuo ir užsiims. Pastebėjimai, kad geresni skaitytojai daro mažiau fiksacijų ir regresijų, leido iškelti prielaidą, kad treniruojant akių judesius galima padidinti skaitymo greitį. Tai yra, buvo manoma, kad jei prastas skaitytojas darytų mažiau fiksacijų ir regresijų, tokiu atveju jo skaitymas automatiškai pagerėtų. Kad žinotume, ar taip yra, turėtume pabandyti įvertinti maksimaliai įmanomą skaitymo greitį. Tokiu tikslu buvo atlikti tyrimai, kuriais buvo nustatoma, kiek raidžių ir žodžių galime perskaityti vienos fiksacijos metu, nes nuo to irgi priklauso skaitymo greitis. Tokių tyrimų išvada yra kad fiksacijos metu mes suvokiame ne daugiau kaip 10 spausdintinių ženklų iš vienos ir iš kitos pusės nuo fiksacijos taško (tarpai tarp raidžių irgi skaičiuojasi). Taigi, vienos fiksacijos metu galime perskaityti mažą teksto gabaliuką iš 20 raidžių – tai yra, vidutiniškai apie tris žodžius (bent jau anglų kalboje). Iš to galime paskaičiuoti maksimaliai įmanomą skaitymo greitį – tai būtų keturios fiksacijos per sekundę (atsimenant fiksacijos trukmę), kas sudarytų apie 750 žodžių per minutę. Kitas įmanomas paskaičiavimas - 1200 žodžių per minutę. Patys tyrinėtojai pripažįsta, kad pasiekti tokį skaitymo greitį yra perdėtas optimizmas - realus skaitymo greitis vidutiniam suaugusiam žmogui yra 200 – 400 žodžių per minutę, paprastai arčiau 200 žodžių ribos. Iš to sektų išvada – mes nepajėgiam skaityti greičiau ne dėl mūsų akių judesių - skaitymo greitis yra ribojamas to, kaip greitai mes perdirbame skaitomą informaciją. Pagrindinis patvirtinimas tam būtų, kad fiksacijų trukmė, dažnumas ir regresijų skaičius didėja sunkėjant tekstui. Tad pagrindinė kliūtis, ribojanti skaitymo greitį nėra pačių raidžių atpažinimas (kaip tai būtų jauniems vaikams arba kai kuriems sutrikimų turintiems ar neraštingiems suaugusiems), o bendri kalbiniai - kalbos supratimo – sugebėjimai. Tai patvirtintų ir šnekamosios kalbos tyrimai – mums būtų sunku suprasti labai greitą kalbą, kai būtų išsakoma 200 žodžių per minutę – o tai atitiktų lėtą skaitymą. Taigi, prielaida didinti skaitymo greitį greitinant akių judesius – klaidinga, nes teigiama, kad išoriniai veiksniai, kaip akių judesiai, gali paveikti skaitymą, nors iš tikrųjų skaitymo lygį daugiau nulemia teksto supratimo veiksniai. Tyrimai rodo, kad bandymai treniruoti „tinkamus“ akių judesius nėra efektyvesni nei gerai parinkta biblioteka ar tiesiog klasėje rengiamos skaitymo pratybos. (Nors pati „greitojo skaitymo“ technika gali paskatinti kitus naudingus skaitymui įgūdžius – pavyzdžiui, susitelkimą ties skaitymų, savo skaitymo tikslų įvardinimą, mokymąsi greitai peržiūrėti visą tekstą, stengiantis susidaryti įspūdį apie jį ir neeikvojant jėgų visų žodžių supratimui). Skaitymo metu žmogus tarp įvairių brūkšnelių ir taškelių eilės turi įžiūrėti raides. Mums tai įprastas uždavinys, nors nesusimąstome, kaip tai sudėtinga (nors, pavyzdžiui galime su tuo susidurti žiūrėdami į mums nepažįstamą kirilicą, hebrajų raštą ar kinų hieroglifus). Todėl kyla klausimas, kaip žmogus atpažįsta tam tikrą stimulų kombinaciją kaip tam tikrą raidę. Vienas iš lengviausių ir natūraliai ateinančių į galvą atsakymų yra tai, kad mes tiesiog atsimename, kaip atrodo tos raidės ir raidės atpažinimui išnaudojame tą prisiminimą. Tokia teorija vadinama šablonų arba formų (templates) teorija. Ši teorija teigtų, kad egzistuoja raidžių šablonai, kurie yra saugomi ilgalaikėje atmintyje. Susidūrus su kokiu nors konkrečiu brūkšnelių junginiu, jis yra palyginamas su įvairiais šablonais, kol surandamas tinkamiausias atitikmuo – tada tas brūkšnelių junginys ir yra atpažįstamas kaip konkreti (pvz. T) raidė. Jei pabandytume sumodeliuoti šį procesą, mes turėtume sukurti raidžių nuskaitymo mašiną – į kompiuterio atmintį tiesiog įvestume, kaip atrodo tam tikros raidės, ir skanavimo metu jis turėtų atpažinti šias raides. Bet čia ir susiduriame su pagrindine tokio požiūrio problema – tam, kad galėtume atpažinti visas raides, kokias gali atpažinti žmogus, reikia itin daug šablonų. Pasirodo, kad per sunkus uždavinys sutalpinti visas įmanomas konkrečios raidės formas į atmintį – viena raidė gali turėti be galo daug variantų ir šriftų, kurias žmogus lengvai atpažįsta kaip raidę, tuo tarpu bet koks mažas pasikeitimas raidėje – ir ji tampa neatpažįstama mašinai. Kita tokios teorijos problema – turėjimas daugelio šablonų yra savaime neefektyvūs – užimtų per daug laiko, kol konkrečią raidę sulygintume su visais įmanomais jos šablonais. Taigi, šablonų teorijai egzistuoja alternatyva – bruožų teorija. Pagrindinė bruožų teorijos prielaida – kad galima išskirti esminius raidžių bruožus, kurie yra visada vienodi vienai ir tai pačiai raidei ir nekinta priklausomai nuo raidės užrašymo būdo ar šrifto. Pavyzdžiui, jei pabandytume išskirti raidės H bruožus, juos galėtume aprašyti taip – raidę H sudaro dvi vertikalios linijos, jos yra daugmaž to paties ilgio, jos prasideda ir baigiasi maždaug ten pat, per raidės vidurį eina horizontali linija, santykinis linijų ilgis ir pozicija viena kitos atžvilgiu turi reikšmės. Dabar šį bruožų sąrašą mes galime pritaikyti įvairiems stimulams, ir jei tam tikra stimulų kombinacija atitinka šį sąrašą – tokiu atveju mes atpažįstame H raidę. Esminis bruožų teorijos pranašumas prieš šablonų teoriją – tai tikslumo, efektyvumo ir greitumo atpažįstant raides paaiškinimas: mums nereikia įsiminti daug vienos ir tos pačios raidės pavyzdžių, mes tiesiog įsimename tam tikrą bruožų kombinaciją. Taip pat galima įsivaizduoti kaip turėtų veikti raidžių atpažinimo sistema. Iš esmės turėtų egizstuoti bent du informacijos apie raides apdorojimo lygiai. Pirminiame lygmenyje veikia konkrečių bruožų detektoriai – tokie detektoriai suveikia tada, kai ‘atpažįsta’ jiems priskirtą bruožą ir apie savo atpažinimą perduoda informaciją į aukštesnį lygmenį. Aukštesniame lygmenyje egzistuoja raidžių atpažinimo detektoriai, kurie aktyvuojasi esant tam tikrai pirminio lygmenio bruožų detektorių aktyvumo konfiguracijai. Pvz., tokiai sistemai apžiūrint raidę H, pirminiame lygmenyje aktyvuotųsi vertikalaus ir horizontalaus brūkšnių, stataus kampo bruožų detektoriai, tačiau nesiaktyvuotų kreivų linijų ir taškų detektoriai. Antriniame lygmenyje į šią konfigūracija sureaguotų raidės H detektorius, galbūt dar raidės E, tačiau nesureaguotų raidės S detektorius. (Vaizdumo dėlei galima įsivaizduoti, kad tokie bruožo detektoriai – tai mažyčiai demonai mūsų galvoje, kurie aktyvuodamiesi šaukia vienas kitam – tai vadinama pandemoniumo teorija. Žinoma, demonų iš tikrųjų nėra, tačiau galima manyti, kad kaip detektoriai veikia tam tikri neuronai ir jų grupės. Tai patvirtintų tai, kad varlės regimojoje sistemoje iš tikrųjų buvo identifikuoti atskiri neuronai, atsakingi už informaciją apie atskirus bruožus.) Tokios sistemos egzistavimą patvirtintų ir tyrimai, kad žmonės, atpažindami raides, dažniausiai painioja tas raides, kurios turi daugiausiai bendrų bruožų – pvz., G dažniausiai painiojama su C, kartais su O, retai su B bei 9 ir niekada kitaip. Jei paskaičiuotume kiek bruožų mes atpažįstame skaitydami, tai turėtume atsižvelgti į tai, kad vidutiniškai raidę sudaro apie 5 bruožus, puslapyje gali būti apie 300 žodžių, kurie sudarys vidutiniškai po raides. Taigi, mums reikia atpažinti apie 7500 bruožų. Jei laikytume, kad galime skaitome 250 žodžių per minutę, tokiu atveju mes turime atpažinti apie 100 bruožų per sekundę. Įdomu yra tai, kad tyrimu metu, kai tiriamiesiems rodomos atskiros raidės, jie atpažįsta raides daug lėčiau nei skaitydami. Kitas faktas yra tai, kad jei tiriamiesiems reikia atpažinti atskirą raidę, jie ja atpažįsta lėčiau, nei tada, kai ta raidę reikia atpažinti žodyje – toks efektas vadinamas žodžio viršenybės efektu. Taigi, suvokdami žodį, ir pačią raidę suvokiame greičiau. Tai galima aiškinti tuo, kad mūsų suvokimą veikia ir mūsų turimos žinios. Skaitydami mes nesuvokiame kiekvienos raidės atskirai, o raidė kaip žodžio dalis gali būti suvokiama kitaip nei atsikirai esanti raidė. Skaitymo metu mes žinome kontekstą ir iš to galime spėti kokia raidė. Kontekstas – tai aukštesnės eilės vienetai, arba žodžiai, kuriuos sudaro tam tikra raidžių eilė, ir pats žodis suvokiamas kitaip dėl daugelio jo pasikartojimų. Todėl raidė žodyje yra atpažįstama ne tik kaip pati viena savaime, bet ir iš žodžio bruožų. Tai aiškina bruožų pertekliaus teorija – jos aiškinimu, sudėtingi stimulai turi bruožų perteklių – tai yra, bruožų juose yra daugiau minimalus skaičius, reikalingas atpažinti tiems stimulams. Daugeliu atveju mums pakaktų minimalaus bruožus skaičiaus, kad galėtume atspėti, kas tai per stimulas. Paxyzxžixi, mxs gxlixe ixmexti xš sxkixio xas trxčią xaixę, taxiax vix vixna xugxbėximx pexskxitxti saxinx. Analogiškai nutinka, kai mes teisingai perskaitome žodžius, kurie yra parašyti su klaidomis. Tai aiškina ir neuroninio tinklo teorija, kuri teigia, kad atpažįstant raides ir žodžius vyksta abipusiai aktyvavimo ir slopinimo procesai – tai yra, ne tik raidės padeda atpažinti žodį, bet ir žodis padeda atpažinti raides. Kad tokia sistema veiktų, pirmiausia nustatoma raidžių pozicija ir vyksta bruožų analizė. Pavyzdžiui, atpažįstant žodį NAMAI, bruožų detektoriai, atpažindami raidės N vertikalius ir įstrižus brūkšnius slopina kitų raidžių, tokių kaip O, G ir pan., atpažinimą. Atpažinta pradinė raidė N padeda aktyvuoti žodžius, kurie prasideda raide N, tačiau slopina žodžius, kurie prasideda raidėmis S, C ir pan. Galiausiai aktyvuojamas pats žodis NAMAI, kaip vienintelis vienetas, kurį visos šios raidės aktyvuoja, bet ne slopina. Tuo pačiu, paties žodžio aktyvacija taip pat veikia raidžių atpažinimą - besiaktyvojantis žodis NAMAI slopina kitas raides, kurių greičiausiai nebus žodyje - pvz., G arba D, todėl labiau tikėtinos šiam žodžiui raidės yra atpažįstamos greičiau. Taigi, raidės atpažinimas vyksta dviem lygmenimis - pagal raidės bruožus ir pagal žodžio kontekstą. Pats žodžio viršenybės efektas stebimas tik tada, kai skaitytojai bent šiek tiek pažįsta žodį – jei žodis nėra žinomas, kiekviena raidė turi būti suvokiama atskirai. Tas pats vyksta ir kai tiriamiesiems pateikiamos raidės žodžiuose, kurių iš tikro nėra (tai yra netikruose, pseudožodžiuose) – tokiu atveju raidės irgi suvokiamos lėčiau. Taigi, mes galime skaityti vienetais, kurie yra daugiau nei atskira raidė. Tokiais "aukštesnės" eilės vienetais gali būti atskiros dažniausiai pasitaikančios raidžių grupės, žodžų dalys arba net atskiri žodžiai Kaip suvokiame, kad eilė raidžių yra žodis? Tai irgi sudėtinga problema. Manoma, kad suaugęs skaitytojas gali žinoti daugiau kaip 150 000 žodžių, tačiau jis sugeba atpažinti parašytą žodį per mažiau nei 250 milisekundžių. Žodis yra atpažįstamas tada, kai sensorinis stimulas - užrašytas žodis atitinka žodžio reprezentaciją (paprasčiau tariant – atvaizdą) laikomą ilgalaikėje atmintyje. Egzistuoja įvairios teorijos, kaip yra sukuriamos žodžių reprezentacijos ir kaip atsirenkama, kad tam tikras žodis atitinka tam tikrą reprezentaciją. Vienas paprasčiausių būdų žodžio reprezentacijai sukurti – tai tiesiog mechaninis įsiminimas arba automatizacija. Žmogus įsimena daug dažnai naudojamų žodžių. Vieno tyrimo metu paskaičiuota, kad skaitytojai (priklausomai nuo jų įgudimo skaityti laipsnio) per metus susiduria su nuo 10.000 iki 18,500 žodžių. Kad pradėti atpažinti užrašytą žodį, užtenka su juo susidurti keletą kartų. Todėl skaitymo metu žmogus tiesiog atpažįsta visą žodį, negaištant laiko prie kiekvienos raidės atpažinimo. Tuo metu nepažįstami žodžiai skaitomi paraidžiui, ir jų prasmė neįsisavinta, skaitymas visai sulėtėja. Automatizacijos procesą rodytų ir akies žvilgsnio tyrimai – skaitydami mes fiksuojame žvilgsnį ties 80 proc. žodžių. Dažniausiai praleidžiami funkciniai žodeliai priešingai nei turinio (pavyzdžiui, anglų kalboje tai - a arba the) arba ties jais sugaištama mažiau laiko. Taip pat mažiau laiko sugaištame ties tais žodžiais, kurie pasitaiko dažniausiai. Pats automatizacijos procesas vyksta vyksta labai ilgai – jis gali trukti net kelerius metus. Automatinis daugumos žodžių atpažinimas atsiranda 2-3 skaitymo metais. Dažniausiai automatiškai įsimenami žodžiai, kurie labai dažnai pasitaiko tekstuose. Kitas kelias, kuriuo atpažįstame raidžių eilę kaip žodį – tai tos raidžių eilės “žodiškumas”, kuris ir padeda greitai atpažinti žodį. Esmė yra ta, kad žodžius sudaro ne atsitiktinai parinktos ir jiems priskirtos raidžių eilės – žodžius sudarančios raidės, kaip ir garsai, jungiasi į tam tikras struktūras ne atsitiktine tvarka, o yra užrašomos pagal tam tikras taisykles. Tokios taisyklės yra įvardijamos kaip ortografinės – taisyklingos rašybos taisyklės. Žodžiai, kaip taisyklinga eilė raidžių, turi savo ortografinę struktūrą. Kalbant apie ortografines taisykles, reikėtų žinoti, kad raidės nėra visiškai tolygūs garsų ekvivalentai. Įvairiose kalbose tas neatitikimas yra nevienodas (kai kuriose kalbose, naudojančiose kitas žodžių užrašymo sistemas, tokias kaip hieroglifai – dar kitaip). Garsą – arba fonemą – atitinka tam tikra grafema – raidė arba raidžių kombinacija. Pavyzdžiui, “ia” ir “e” yra grafemos. Raidžių eilės paprastai dėliojamos šabloniškai, pagal tam tikras taisykles. Geriausiai tas taisykles iliustruoja nežodžiai (pseudožodžiai), kurie gali būti sudaryti pagal ortografines taisykles – pavyzdžiui “plaukšliai”, arba jas pažeisti – pavyzdžiui, “lpauklšiai”. Visas esamas ortografines taisykles sunku suformuluoti ir užrašyti, tačiau žmogus, susidurdamas su tūkstančiais įvairių žodžių užrašymų atvejų, pradeda atpažinti šias struktūras ir taisykles. Šios taisyklės tikriausiai vaidina didžiausią vaidmenį užrašyto žodžio atpažinime. Dar vienas principas, padedantis greitai atpažinti ir suvokti žodžius – tai visų žodžių įrašų – reprezentacijų – sisteminga tvarka mūsų atmintyje. Kad žmogus galėtų taip greitai atpažinti žodį ir jį suprasti, informacija apie įvairius žodžius ir jų savybes turi būti organizuota ir išdėliota atmintyje tam tikra tvarka. Tokią sistemą galime įsivaizduoti kaip ilgalaikėje atmintyje esantį žodyną, kuriame išdėliotos žodžių reprezentacijos. Konkretaus žodžio reprezentaciją sudarytų žodžio tarimas (fonologija) - žinome, kaip jis skamba, užrašymo būdas (ortografija) - žinome, kaip jis atrodo, ir prasmė (semantika) - žinome, ką jis reiškia. Visi žodynai turi savo įrašų išdėliojimo logiką. Atmintyje esantys žodynai nebūtinai išdėlioti mums pažįstamų žodžių žodynu principu – pagal abėcėlę (pabandykit išvardinti mėnesius abėcėlės tvarka). Viena iš semantinės atminties teorijų – kad sąvokos atmintyje yra išdėliotos tam tikra hierarchine tvarka, kur kiekvieną sąvoką galime priskirti aukštesnės kategorijos sąvokai (pavyzdžiui, žvirblis yra paukštis, o paukštis yra gyvūnas), taip pat jai priskiriami tam tikri požymiai (paukštis skraido, gyvūnas kvėpuoja). Žemesnėms sąvokoms būdingi aukštesnei sąvokai priklausantys požymiai (žvirblis skraido ir kvėpuoja) bei tik jai būdingi požymiai (žvirblis pilkas, mažas ir čirškia). Tyrimai rodo, kad tokia struktūra – arba semantinis žodynas – yra galima. Pavyzdžiui, jei žmonėms duodama užduotis kaip galima greičiau pasakyti, ar sakinys yra teisingas, ir pateikiami du sakiniai – “Žvirblis yra paukštis” ir “Žvirblis yra gyvūnas”, žmonės greičiau sureaguoja į pirmąjį sakinį. Tai aiškinama tuo, kad semantinėje atmintyje “žvirblio” ir “paukščio” sąvokos yra arčiau nei “žvirblio” ir “gyvūno” sąvokos. Tačiau taip pat tyrimai rodo, kad sąvokos atmintyje nėra išdėliotos griežtai logine tvarka. Pavyzdžiui, analogiško tyrimo metu nustatyta, kad žmonės greičiau sureaguoja į sakinį “Šuo yra gyvūnas” nei į “Šuo yra žinduolis”, nors loginė seka būtų, kad “šuns” sąvoka yra artimesnė “žinduolio” sąvokai nei “gyvūno” sąvokai. Tai paaiškinama tuo, kad sąvokos atmintyje išdėliotos remiantis ir kitais principais. Vienas principų – tai kaip dažnai tam tikros sąvokos pasitaiko kalbinėje aplinkoje kartu. Tai leidžia nustatyti didelių tekstų tyrimai, iš kurių įmanoma paskaičiuoti, kaip dažnai du žodžiai pasirodo viename sakinyje kartu. Taigi, mūsų atmintis veikia ir pagal asociatyvinį principą – girdėdami tam tikrus žodžius, mes galime gana neblogai prognozuoti ir kokie bus tolimesni žodžiai. Pavyzdžiui, pabandykite nuspėti, kokiu žodžiu turi baigtis sakinys “Politikas pristatė savo partijos ...” Mažai tikėtina, kad turėtų būti žodis “stalas”. Taigi, skaitydami tam tikrą tekstą mes atsižvelgiame ir kontekstą, tad galime nuspėti kokie žodžiai bus naudojami. Pažįstami žodžiai aktyvuoja į “pasirengimo” būseną kitus didžiai tikėtinus žodžius. Yra daugybė skaitymo teorijų, kurios paprastai aprašo kaip vyksta rašytinės infomracijos perdirbimas skaitymo metu. Paprastai išskiriami tam tikri informacijos perdirbimo etapai, kuriuose vyksta tam tikros informacijos apdorojimo operacijos. Teorijos gali skirtis etapų arba įvykių, reikalingų skaitymui, pažintinių (kognityvinių) procesų skaičiumi bei jų pavadinimais. Apibendrinant visas teorijas galima išskirti tris sąlyginai nepriklausomus, lygiagrečius kelius, kuriais apdorojama tekste esanti informacija. Tai – tarimo, tiesioginis ir prasmės keliai. Visi jie prasideda nuo vizualinės analizės, kurios metu pažintinių procesų pagalba mes išskiriame tam tikrų stimulų bruožus ir bruožų grupes. Po to seka šių bruožų analizė, kurių metu bruožai priskiriami raidėms ar raidžių grupėms (grafemoms) – tai vizualinės-grafeminės konversijos etapas. Jo metu mes išskiriame tam tikras raides, nors dar neįvardijame, kokios jos yra – tai yra, vizualinė ir kognityvinė sistema apdorojo įvairias linijas ir kontūrų segmentus ir priskyrė konkrečiai grafemai, tačiau dar nedavė “vardo” konkrečioms raidėms. Tai reiškia, kad mes dar negalime ištarti žodžio, dar negalime jo įvardinti, tačiau jau suvokiame, kad tai raidė, ar raidžių grupė, kurią reikia atpažinti. Toliau seka trys sąlyginai nepriklausomi keliai – garsinis, tiesioginis ir semantinis. Garsinis (fonetinis) kanalas prasideda, kai regimiems ženklams priskiriami atitinkami raidžių pavadinimai. Tolimesnis etapas – tai grafeminis analizatorius, kuris suskirsto raides į grafeminius vienetus (tai yra į atitinkamas raidžių grupes, kurios turėtų atitikti (reprezentuoti) vieną garsą). Šio etapo metu gali pasitaikyti tam tikrų išimčių kada ženklų priskyrimas grafemoms neatitinka bendrų taisyklių, kaip pavyzdžiui žodis “Diana”, kur ‘ia’ nėra grafema, o perskaitoma kaip du atskiri garsai. Tokiu atveju grafeminis analizatorius (kaip ir visas garsinis kanalas) gali suklysti perdarydamas raides į grafemas. Toliau vyksta grafeminė-foneminė konversija – tai yra, įvardintai grafemai priskiriama atitinkama fonema. Sekančio etapo metu, fonemos yra suliejamos ir mes turime žodžio tarimą, kurio galime ieškoti savo fonologiniame (garsiniame) žodyne ir tada ieškoti jo prasmės semantiniame žodyne. Tiesioginis kelias yra trumpesnis – jo metu iš vizualinės-grafeminės konversijos etapo atkeliaujanti ženklų eilė pradedama ne skaidyti į atskiras grafemas ir neieškoma, kaip jos tariamos, o tiesiogiai ieškoma atitinkamos ženklų eilės ortografiniame žodyne – tai yra, raidžių eilę mes bandome atpažinti kaip žodį, neskaitydami jo paraidžiui. Suradę atitinkamą žodžio įrašą ortografiniame žodyne, mes surandame jo tarimą fonologiniame žodyne bei atitinkamą prasmę semantiniame žodyne. Tai yra, mes išvystame tam tikrą raidžių eilę, kurią atpažįstame kaip tam tikrą žodį, ir po to atsirenkame kaip jis yra tariamas ir ką jis reiškia. Nuo garsinio kanalo tiesioginis kanalas skiriasi tuo, kad nereikia skaityti žodžio paraidžiui (kaip daro maži vaikai ir nepatyrę skaitytojai), o žodis atpažįstamas iš karto visas (kaip tai būna gerų skaitytojų ir gerai pažįstamų žodžių atveju). Trečiasis – prasmės kelias panašus į tiesioginį, tačiau jo atveju mes atpažintą raidžių eilę skaidome į tam tikras prasmines dalis – morfemas. Tai morfeminės analizės etapas, kurių metu išskiriame prasmines žodžių dalis, tokias kaip šaknis, galūnė, priesaga, priešdėlis. Tada semantinių reprezentacijų žodyne mes ieškome atitinkamos šių dalių prasmės ir atkuriame žodžio tarimą. Tai turėtų itin gelbėti lietuvių kalbos atveju, kai žodžiams atitinkamą prasmę suteikia naudojamos žodžių dalys, kaip galūnės, priesagos ir kt. Kai akys nejuda vis vien yra mikrojudesiai, kurių pagalba suvokiame aplinką, aplink išdėstytus objektus. Reikėtų paminėti, kad akių judesiai gali būti sakadiniai (staigūs, trūkčiojantys) ir tolygūs. Sakadiniai judesiai dar gali būti mikrosakadiniai (mikro judesiai). Mikro judesiai vyksta nuolat ir mes jų kontroliuoti negalime. Tačiau kitus judesius galime ir kontroliuojame pagal aplinkybes ir poreikį. Sakadinius judesius galima stebėti kai tiriamasis apžiūrinėja nejudančius, pastovius tekstus. Tolygūs judesiai stebimi, kai tiriamasis stebi judantį tašką ar tekstą, jį seka akimis. Tarp sakadinių judesių nuolat vyksta nedidelis pauzės, kurių metu užfiksuojamas tekstas, kad galėtume jį suvokti. Pažymėtina, kad vizualaus taikinio padėtis erdvėje gali būti apibūdinama vektorine tinklainės atteksto padėtimi atsižvelgiant į geltonosios dėmės padėtį. Be suvokiamo stabilumo matomas pasaulis mums atrodytų nuolat judantis. Jei neturėtume apibrėžtos informacijos apie vietą (paveikslą), kuri išlieka nekintanti kai akis juda akiduobėje negalėtume planuoti trumpalaikių nuoseklių tiriamų sakadų. Pavyzdžiui, skaitant tekstą fiksacijos labai trumpos. Tuomet ieškome taikinio (šiuo atveju žinomų žodžių) ir atskiros raidės gali būti atpažįstamos apie 50 % tikslumu. Trumpa ne tik fiksacija, bet ir sakados. Tai apsunkina okulomotorinės sistemos darbas. Reikia užfiksuoti tekstą, apdoroti gautus duomenis ir suplanuoti kitą sakadą per žymiai trumpesnį laiką. Hansen ir Skavenski pademonstravo, kad centrinė nervų sistema gali gerinti informaciją apie pastovią akių padėtį galvoje ir panaudoti sakadoms kontroliuoti į stabilų taikinį. Atliktas eksperimentas su beždžionėmis, kurio metu nustatyta, kaip kontroliuojamos sakados. Tamsoje uždegtas šviečiantis taškas, kurio švytėjimo trukmė apie 50 ms. Akys jį užfiksuoja. Tada šis taškas užgesinamas ir uždegamas kitas, kitoje vietoje. Žvilgsnis peršoka prie kito šviečiančio taško ir jį užfiksuoja. Užfiksavus antrąjį tašką žvilgsnis grįžta į anksčiau buvusio taško vietą, nors pastarasis nešviečia. Pastebėtos paklaidos labai nedidelės. Toks pat bandymas pakartotas su žmonėmis patvirtino, kad sakadas galima kontroliuoti [9]. Tyrinėjant nejudantį tekstą, žvilgsnis šokinėja iš vieno taško į kitą. Tekstas apžiūrimas netolygiai. Dėl to atsiranda tinklainės klaidų ir tekstas gali būti suformuotas ne visai tiksliai. Gali neatitikti jo reali padėtis erdvėje su matoma padėtimi. Įvedus į tekstą judantį taikinį, kurį sekant akių judesiai tampa tolygūs, sumažėja tinklainės klaidų. Stebint judančius tekstus situacija šiek tiek kitokia. Kad žmogus galėtų suprasti tekstą, jis turi jį užfiksuoti kaip nejudantį. Kol regėjimo sistema apdoroja užfiksuoto teksto duomenis, okulomotorinė sistema turi suplanuoti sakadą į kitą taikinį. Sakados amplitudė ir kryptis turi būti suplanuota taip, kad pasiektų reikiamą tašką erdvėje tuo momentu ir toje vietoje, kur taikinys bus po sakados. Vienetą, dėl per greitų sakadinių judesių akis nepataiko į taikinį 10-20%, taip pat atsiranda teksto tinklainėje poslinkis. Susidaro prielaida, kad sekant judantį tekstą akių judesiai yra labiau riboti, nei stebint tekstą. Užrašyti sakadinių ir tolygių judesių komandas vienu metu daug lengviau nei jas nutraukti ar sumažinti sakadų metu. Priežastis, kodėl šis paprastas dalykas nėra įsisavintas, yra neaiški. Galbūt neįmanoma aktyvuoti sakadas ir tolygius judesius, bet šis paaiškinimas turėtų būti patikrintas neuropsichologinėmis priemonėmis. 2.1.Taikymosi ir apsisprendimo procesai, žvilgsnio kontrolė Daugelyje eksperimentų tiriančių sakadas, taikiniai yra paprastos spalvotos figūros išdėstytos vienspalviame fone. Tačiau tokie eksperimentai neatitinka taikinio pasirinkimo duomenų realioje erdvėje. Natūralioje scenoje sakadinis taikinys gali būti sudarytas iš kelių elementų. Realią sceną atitinkanti sistema turėtų atitikti bent tris kriterijus [6]: 1) Pagrindas: visi elementai taikymuisi į teksto dalis turi būti išdėlioti apibrėžtai. Sakadiniai taikiniai gali kisti priklausomai nuo užduoties reikalavimų. 2) Greitis: taikiniai, žmogaus pasirinkimo modeliavimui, turi būti apskaičiuojami greitai. 3) Išdėstymas: taikinių apskaičiavimas turi turėti erdvines skales, nes nepageidaujama, kad taikinys jau būtų žvilgsnio taške. Reikalingi parametrai gali būti apskaičiuoti tiesiai iš optinės ašies. Sakadinių taikinių koordinačių skaičiavimas užbaigiamas koreliuojant taikinio atmintį su paveikslo pateikimo optine ašimi. Koreliacijos pikas reikš labiausiai patikusį taikinį paveiksle, leidžiantis atlikti sakadą į tą patį tašką. Elektrookulografinės paieškos metodas Ankstesni elektrookulografinės apieškos tyrimai rodo, kad paieškos procesas vyksta elementas po elemento, bet duomenys rodantys greitos ieškos laikus keliems sujungtiems elementams buvo per sudėtingi tyrimui. Daugiau naujesnių tyrimų rodo, kad paieška yra pagal sritis, taikantis į randamus taikinius lange, esančiame aplink žvilgsnio centrą. Lango dydis yra funkcija nuo greičio ir užduoties reikalaujamo tikslumo, ir atspindi ekrano charakteristikas „signalas - triukšmas" (taikinys -pašalinės detalės, fonas). Vėlesniame atvejyje, paieškos užduotis gali būti matoma, kaip viena iš dengiančių sceną dalių kol surandami nurodyti taškai. Reikalingas žvilgsnio taškas turi būti ieškomas ne elementas po elemento, bet gali atriboti dideles sritis [8]. Panaudojimą nustatytam tinklainės teksto sprendimui. Kiekvienai paieškos užduočiai sprendimas turi būti pasirinktas ekrano „signalas - triukšmas" pagrindu ir remiantis taikinio erdviniu suskaidymu. Paieškos procesui pasirinktas suskaidymas nulemia lango plotį. pav. Suskirstymo pasirinkimas tyrime. Kairėje: suskaidymas kaip funkcija nuo tinklainės ekscentriškumo, su spėjamu paieškos langu. Dešinėje: Atskiri paieškos langai naudojami taikymuisi, kuris keičia žvilgsnį, ir sprendimai, iš kurių gaunama informacija elgsenai. Aukštesnis „signalas - triukšmas" reiškia, kad objektas gali būti atpažintas esant mažesniam suskaidymui, todėl gali būti naudojamas didesnis paieškos langas. Šio pasirinkimo reikšmė, kad toks pat suskaidymas naudojamas paieškos lange, netgi galimas didesnis suskaidymas. Suskaidymo naudojimas kaip paieškos parametras motyvuojamas paieškos eksperimento, kuris rodo, kad kiti paieškos parametrai pakeisti laikinoms aplinkybėms. Elektrookulografinės paieškos tyrimas sudarytas iš trijų atskirų procedūrų, kurios veikia nepriklausomai viena nuo kitos, kai tuo pačiu metu sprendžia tą pačią elektrookulografinės paieškos užduotį: 1) Taikymosi procesas kuris apskaičiuoja kitą tašką, kurį reikia užfiksuoti. 2) Sprendimo procesas, kuris paverčia duotus objektus į teksto sritį. 3) Okulomotorinis procesas, kuris priima tinklainės taikinio padėtį iš taikymosi proceso ir atlieka sakadą į taikinio vietą. Šie procesai veikia konkurencingai, bet jie nėra specifiškai koordinuoti laike. Okulomotorinis procesas tęs akies judesio vykdymą tol, kol sprendimo procesas jo nenutrauks. Dabartinis geriausias taikinio vietos spėjimas yra kai fiksacijos užauga iki galimo suskaidymo. Taip pat nemoduliuojamas procesas turi pasirinkti langą ir suskaidymą tokį pat kaip ir paieškos procesas, nes žvilgsnio nukreipimas į taikinį ir taikinio suskaidymo analizavimas yra skirtingi skaičiavimai. 2.2.Žvilgsnio fiksavimo tyrimas regimojoje tekstinėje paieškoje Žvilgsnio paieškos atlikimo tyrimo palyginimui su taikymosi elgsena panaudosime akių judesių duomenis elektrookulografinės paieškos užduotyje [6]. Šiame eksperimente fiksacijų modeliai buvo apskaičiuoti naudojant paprastą paieškos pavyzdį. Buvo paimti natūralūs skirtingi tekstai. Subjektai buvo paprašyti užfiksuoti tašką prie apačios 12° x 16° ekrane. Jiems buvo duota viena sekundė susipažinimui su paveikslu, kuriame buvo tik vienas objektas fiksacijos taške ant realistiško pagrindo. Taip buvo daroma kas sekundę, didinant daiktų kiekį ant to paties pagrindo. Tekstų tekstai buvo dedami ant pagrindo galimomis padėtimis (22,5°; 45°; 67,5°; 112°; 135° ir 157,5° kiekvienas išdėstytas 7° ekscentriškumu) išilgai lanko centruoto subjekto inicijuotame fiksacijos taške ( (a) pav.). pav. Akių judesiai elektrookulografinės paieškos užduotyje: (a) matome tipinį bandymą daugeliui sakadų (čia parodyta dviem skirtingiems objektams) sukeltų teksto sudaryto iš peilio ir šakutės. Pradinis fiksacijos taškas pažymėtas „+"; (b) patekstuoti bendri akių judesiai atliekant daugelio pateiktų taikinių grupių paiešką kaip funkcija nuo šešių galimų taikinio teksto padėčių. Vėliau Subjektų buvo prašoma nurodyti (paspaudžiant mygtuką) kiek galima greičiau ir tiksliau, kur buvo parodytas elementas grupėje nuo vieno iki penkių tekstų. Teksto konfigūracija buvo tokia pat kaip parodyta 2.2 (a) paveiksle. Kiekvienam subjektui kiekvienas paieškos bandymas buvo atliekamas su ta pačia tekstų pozicija ir konfigūracija. Bandymai buvo sudalinti į esančių taikinių ir nesančių taikinių būkles nustatytose vieno, trijų ir penkių elementų grupėse. Pagrindo objektai visą laiką buvo rodomi. Akių judesiai buvo įrašomi subjektams atliekant užduotį spalvotuose ir pilkuose taikinių ir tekstų paveiksluose. Reikėtų pažymėti, kad įrašant akių judesius subjektui nebuvo nurodyti akių judesiai, išskyrus pradinio taško užfiksavimą. Užduotis buvo tiesiog pasakyti, kur objektas yra arba jo nėra. Tipiniai gauti šios užduoties akių judesiai. Vienas iš labiausiai stebinančių rezultatų buvo tai, kad vietoj vieno judesio į įsimintą taikinio padėtį, keletas sakadų yra tipinės su kiekviena sėkminga sakada judant arčiau taikinio padėties. 2.3.Pirminio atsiradimo paieškos tyrimas Anksčiau aprašytas paprastas tyrimas negali pateikti duomenų apie eksperimentiškai gautas daugines fiksacijas, kai „laimėtojas - gauna - viską" strategija reiškia, kad įvertinama vienintelė sakada. Tačiau dauginės fiksacijos gali būti lengvai tiriamos jei teksto žemėlapis apskaičiuojamas trimis būdais [4]: 1) Teksto žemėlapio skaičiavimas atliekamas lėčiau, nei reikia laiko atlikti akies judesį. Tai reikš, kad akių judesiai atliekami į taikinio padėtį esant pradiniam teksto žemėlapiui, o ne laukiant kol bus apskaičiuotas galutinis žemėlapis. 2) Teksto žemėlapis apskaičiuojamas naudojant didesnės erdvinės skalės filtrus, pridedant teksto informaciją iš tinkančių skalių, kurias, bėgant laikui, nustato paieškos procesas. Motyvacija gaunama iš duomenų ir kelių bandymų, kurie rodo, kad mažesnės erdvinės skalės įtakoja sprendimo procesą greičiau, nei didesnės. 3) Labiausiai patinkančio taikinio padėtis apskaičiuojama, naudojant pasvertųjų vidurkių schemą, geriau, nei vien naudojant „laimėtojas - gauna - viską" mechanizmą. Sujungiant 1) ir 2), galima manyti, kad ankstyvi akių judesiai yra nukreipti į „svorio centro" padėtį, kai tik stambi skalė aprašo tekstų informaciją ir naudojamas pagrindas tik pradinėje paieškos stadijoje, kartu nukreipiamas pasvertųjų vidurkių modelis į teksto centrą. To darymo motyvacija ta, kad žinoma, jog kai kuriais atvejais sakados pateikia „svorio centro" savybes ir praranda pusiaukelę tarp potencialių taikinių. Pirmuoju judesiu į centrą tikimasi, kad tai bus „svorio centro" efektas, motyvuotas daugelio potencialių teksto taikinių. Modifikuotas taikymosi modelis pritaikytas turimam tekstui. 2.3 paveiksle matome teksto žemėlapį po kiekvienos iteracijos su vidutiniu ir aukščiausiu dažniais, parodytais atitinkamai (b) ir (c). Paveikslo (d) dalis rodo Šiam paveikslui sugeneruotų fiksacijų seką, kartu su sudarytomis Abiem atvejais taikinys (sudarytas iš šakutės ir peilio) buvo tas pats. Analizė „stambus - smulkus", kartu su „svorio centro" efektu gali sudaryti fiksacijų bandymą, kurį žmogus atliktų. Kai manome, kad pasirinkimas padarytas iš pradžių, tai reiškia, kad jis nebus keičiamas pažymint taikinį, todėl teksto žemėlapis negali turėti pirmenybės sprendimui taikymosi metu. To priežastis negali būti akiteksti: jei taikinys bus pasirinktas dėl kokios nors koreliacijos, taikinio koreliacijos funkcija turi būti pritaikyta priklausomai nuo taikinio ekscentriškumo. Priešingu atveju neteisintas taikinys, esantis netoliese gali būti pasirenkamas geriau nei tikrasis taikinys. To išvengiama modelyje pasirenkant suskaidymą „signalas - triukšmas" ekrano savybių pagrindu ir naudojant to suskaidymo dalis iškylančias paieškos lange. pav. Patekstuotas „stambus - smulkus" suskaidymo sakadinis taikymasis. Žmogaus sakados patekstuotos punktyrine linija, apskaičiuotos - ištisine. 2.4.Atsiradimo paieška prieš erdvinės atminties paiešką Modelyje ir eksperimente nėra iš anksto žinoma specifinė taikinio padėtis prieš pateikiant paieškos ašį. Abiem atvejais žinoma tik informacija, kaip taikinys atrodo, neaišku kur jis yra, ir paieškos strategija pagrįsta pirmiausiai tekstų atsiradimu. Atrodo, kad informacija apie tekstų padėtis pagrįsta vėliau einančiuose paveiksluose pirminių fiksacijų padėtimi, turės įtakos paieškos procesui. Psichologinės ir fiziologinės savybės parodo galimybę atlikti sakadas informacijos apie erdvinę padėtį pagrindu. Pirminė padėtis taip pat sumažina sakadų sugaišimo laiką į tą padėtį. Kaip ten bebūtų, nėra aišku kokį vaidmenį atlieka erdvinė informacija kai stimulas pateikiamas tinklainėje ir gali būti pasirinktas atsiradimo pagrindu, kaip yra natūralaus žiūrėjimo atveju, kur subjektas paprastai turi atliktas multipleksines fiksacijas tekste. Natūralu iš užduoties aiškumo, tokio kaip duomenų įvedimas, tikėtis, kad erdvinė informacija atlieka vaidmenį taikymosi procese [7]. Taigi, pridedama erdvinė informacija prie užduoties turėtų įtakoti taikymosi strategiją. Žiūrint, ar erdvine informacija papildžius atsiradimo faktorius, pasikeis paieškos bandymas, atliktas elektrookulografinės užduoties modifikavimas aprašytas aukščiau, kur subjektams buvo leidžiama trumpai apžiūrėti paieškos tekstą (nežinant paieškos taikinio) atskiru intervalu, prieš nurodant paieškos taikinį. Subjektams buvo duodama 1 sekundė pažiūrėti paieškos tekstą prieš nurodant taikinį. Šiuo periodu jie galėjo laisvai perkėlinėti žvilgsnį ir buvo leidžiama fiksuoti atskirus individualius taikinius. Likusioji eksperimento dalis tokia pat kaip anksčiau. Subjektai sulaikė žvilgsnį ties pradinio fiksavimo žyme, buvo pateiktas taikymosi objektas atsižvelgiant į paieškos tekstą. Akių judesių duomenų analizė parodė, kad vienetinės sakados buvo apytiksliai tikslios, kaip patekstuota 2.4 paveiksle. Spėjama, kad subjektai naudojo teksto erdvinę padėtį kaip integruotą paieškos proceso dalį. Priedo, apsisprendimo reakcijos laikas buvo maždaug 100 ms greitesnis, kai buvo leidžiama prieš bandymą pažiūrėti į tekstą, tikintis, kad padėties informacija palengvins paieškos procesą. Toks pirminis žinojimas sąlygojo tikslesnį sakadinį taikymąsi tais atvejais, kai taikinio padėtis buvo įsiminta pirminės peržiūros metu. Svarbu prisiminti, kad subjekto užduotis buvo paprasčiausiai mygtuko paspaudimu atsakyti ar nurodytas taikinys buvo pateiktas, ar ne. Nebuvo pateikta jokių instrukcijų apie akių judesius, išskyrus pirminio taško užfiksavimą prieš pateikiant paveikslą. Kadangi stebėtojai erdvinę ir atsiradimo informaciją integruoja į natūralią paieškos strategiją, tai patikslina sakadas. Kasdieniniame gyvenime mus supa daugybė tekstų, formų, spalvų. Į vienus jų atkreipiame dėmesį, kitų tarsi nepastebime. Iškyla klausimas, kaip iš visų tekstų mes išskiriame mums svarbią informaciją. Egzistuoja hipotezė, kad apžiūrint objektus žvilgsnis yra nukreipiamas į tas vietas, kurios gali suteikti daugiausiai informacijos [2]. Tai gali būti įvairiausia informacija priklausomai nuo matomo teksto. Įvairios formos, spalvos, gerai pažįstami daiktai. Jei tai žmogus - jo veidas, kūno padėtis ir pan. Šioje darbo dalyje atliksime eksperimentus, pasinaudodami filmavimo kamera ir rodydami tiriamajam paveikslus bei pabandysime įsitikinti hipotezės teisingumu. Eksperimentui parenkame keturis paveikslėlius. Dviejuose paveikslėliuose tuščių plotų yra labai nedaug, taigi šie paveikslėliai turi labai daug informacijos, likusiuose dviejuose pagrindinė informacija sutelkta paveikslėlių centruose, papildomos detalės kaip fono elementai. Tiriamajam nebuvo duota jokia papildoma užduotis. Jam tiesiog reikėjo apžiūrėti paveikslėlį. Eksperimentas atliekamas pasinaudojant video kamera. Filmuojama kairė tiriamojo akis tuo metu, kai jis apžiūrinėja paveikslėlį. Video kamera nejudamai pritvirtinta ir filmuoja tiriamojo akį iš apačios, tiriamajam netrukdydama apžiūrinėti tekstą monitoriuje. Pirmiausiai atliekamas kalibravimas, kurio metu tiriamasis turi fiksuoti žvilgsnį tie keturiais taškais monitoriaus kraštinių centruose. Vėliau pateikiamas paveikslėlis, kurį tiriamasis apžiūri ir vėl pakartojamas kalibravimas. Gauta filmuota medžiaga apdorojama specialia programa ir gaunamos vyzdžio centro taškų x ir y koordinatės. Vėliau gauta informacija apdorojama MatLab aplinkoje. Pasinaudojant žinomais atstumais nuo filmavimo kameros iki akies, bei nuo akies iki monitoriaus, taip pat žinant atstumą nuo monitoriaus centro iki kraštinės apskaičiuojamas akies pasukimo kampas, randami atitikmenys su pikseliais ir nustatomos akies vyzdžio centro koordinatės, bei jų pokyčiai keičiantis kiekvienam kadrui. Atliekant eksperimentą susiduriame su problema, kad filmuojama akis nėra monitoriaus, kuris apžiūrinėjamas, centre, taigi reikia apskaičiuoti papildomus koeficientus, žiūrėjimo taškų projektavimui į paveikslėlio centrą. Taip pat prisideda galvos mikro judesiai. Tai apsunkina tikslių taškų projekcijų apskaičiavimą ir sudaro paklaidas. LITERATŪRA 1. Laurutis V. Bekontakčiai akių judesių registravimo metodai. 1995, nr. 2, p. 42-45. 2. Biederman, L, Glass, A.L. and Stacy, E.W. Searching for objects in real world scenes. J.Exp. Psychol. 1973, p. 22-27, 97. 3. Ellis H. D. Theoretical aspects of face recognition. In: G. Davies, H.D. EUis and J. Shepherd (Eds.). Perceiving and remembering faces. Academic Press. London. 1981, p. 171-196. 4. Fisher D.F., Karsh R., Breitenbach F. and Barnette B.D. Eye movements and picture recognition: contribution or embellishment. In: R. Groner, C. Menz, D. F. Fisher and R. A. Monty (Eds.). Eye movements and psychological functions: international views. Lawrence Erlbaum Associates, Hillsdale. NJ. 1983, p. 193-210. 5. Holcomb, J.M., Holcomb, H.H. and De la Peną, A. Selective attention and eye movements while viewing reversible figures. Percept. Motor skills. 1977, p. 44, 639-644. 6. Kowler E. Eye movements and their role in visual and cognitive processes. 1990. 7. Nodine C.F., Carmody D.P. and Herman E. Eye movements during visual search for artistically embedded targets. Bull. Psychonomic Soc. 1979, p. 13, 371-374. 8. Rao R.P.N. et ai. Vision Research 42 (2002) p. 1447-1463 [žiūrėta 2004 09 03]. Prieiga per internetą: . 9. Zingale CM. and Kowler E. Planning seąuences of saccades. Vision Res. 1987, p. 27, 1327-1341.

Daugiau informacijos...

Šį darbą sudaro 7754 žodžiai, tikrai rasi tai, ko ieškai!

Turinys
  • Įvadas 2
  • 1.Akių judėsių skaitant tyrimas elektrookulografiniu metodu – teoriniai aspektai 3
  • 1.1. Akių judėsių skaitant matavimo metodų samprata 3
  • 1.2.Elektrookulografinis metodas ir jo principai 4
  • 1.3.Ragenos atšvaito metodas 6
  • 2.Akių judesių skaitant tyrimu apžvalga 8
  • 2.1.Taikymosi ir apsisprendimo procesai, žvilgsnio kontrolė 17
  • 2.2.Žvilgsnio fiksavimo tyrimas regimojoje tekstinėje paieškoje 19
  • 2.3.Pirminio atsiradimo paieškos tyrimas 19
  • 2.4.Atsiradimo paieška prieš erdvinės atminties paiešką 21
  • LITERATŪRA 24

★ Klientai rekomenduoja


Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!

Detali informacija
Darbo tipas
Lygis
Universitetinis
Failo tipas
Word failas (.doc)
Apimtis
25 psl., (7754 ž.)
Darbo duomenys
  • Biologijos tyrimas
  • 25 psl., (7754 ž.)
  • Word failas 213 KB
  • Lygis: Universitetinis
www.nemoku.lt Atsisiųsti šį tyrimą
Privalumai
Pakeitimo garantija Darbo pakeitimo garantija

Atsisiuntei rašto darbą ir neradai jame reikalingos informacijos? Pakeisime jį kitu nemokamai.

Sutaupyk 25% pirkdamas daugiau Gauk 25% nuolaidą

Pirkdamas daugiau nei vieną darbą, nuo sekančių darbų gausi 25% nuolaidą.

Greitas aptarnavimas Greitas aptarnavimas

Išsirink norimus rašto darbus ir gauk juos akimirksniu po sėkmingo apmokėjimo!

Atsiliepimai
www.nemoku.lt
Dainius Studentas
Naudojuosi nuo pirmo kurso ir visad randu tai, ko reikia. O ypač smagu, kad įdėjęs darbą gaunu bet kurį nemokamai. Geras puslapis.
www.nemoku.lt
Aurimas Studentas
Puiki svetainė, refleksija pilnai pateisino visus lūkesčius.
www.nemoku.lt
Greta Moksleivė
Pirkau rašto darbą, viskas gerai.
www.nemoku.lt
Skaistė Studentė
Užmačiau šią svetainę kursiokės kompiuteryje. :D Ką galiu pasakyti, iš kitur ir nebesisiunčiu, kai čia yra viskas ko reikia.
Palaukite! Šį darbą galite atsisiųsti visiškai NEMOKAMAI! Įkelkite bet kokį savo turimą mokslo darbą ir už kiekvieną įkeltą darbą būsite apdovanoti - gausite dovanų kodus, skirtus nemokamai parsisiųsti jums reikalingus rašto darbus.
Vilkti dokumentus čia:

.doc, .docx, .pdf, .ppt, .pptx, .odt