Agrarinė Europos Sąjungos politika

Žemės ūkio veikla buvo, yra ir bus ypatingai reikšminga ES identitetui. Europos Sąjungoje ūkininkavimas nėra vien tik maisto ar pluošto gamyba. Subalansuoto žemės ūkio modeliui įgyvendinti reikia politikos, išplitusios per visą Europos teritoriją, politikos, kuri būtų ekonomiškai ir socialiai subalansuota, tausojanti aplinką, orientuota į rinką ir paprastesnė, nepaisant Europos šalių ir regionų skirtingumo.
Jei norime, kad Europos žemės ūkio modelis išliktų ir klestėtų, jis turi būti suderintas su ūkininkais, vartotojais ir mokesčių mokėtojais bei atitikti tarptautines taisykles. Besikeičiančiame pasaulyje išsaugojimas nėra įmanomas be adaptavimo. Status quo tik susilpnintų mūsų gebėjimus išlaikyti modelį, jau nekalbant apie jo sustiprinimą, ir neleistų išsaugoti geras gyvenimo sąlygas mūsų Bendrijos ūkininkams.
Pirmaisiais pokario metais Europos žemės ūkio politika sprendė maisto stygiaus problemą. Tuomet ž.ū. gamyba tesudarė 2/3 prieškarinio lygio, o kai kuriose šalyse – ir dar mažiau. Vakarų Europoje stigo maisto, o miestuose atsikuriančiai pramonei – darbo rankų. Reikėjo kuo skubiau patenkinti tuos poreikius. Tai buvo galima padaryti tik keliant našumą žemės ūkyje, didinant laukų ir gyvulių produktyvumą. Tad Vakarų valstybės ėmėsi spręsti šią problemą sutelktomis jėgomis – kurdamos bendrą žemės ūkio politiką.
Todėl dar steigiamojoje Romos sutartyje buvo numatyta sukurti BŽŪP. Romos sutartimi šešios šalys – Belgija, Italija, Liuksemburgas, Nyderlandai, Prancūzija, Vokietijos Federacinė Respublika - sukūrė Europos ekonominę bendriją (EEB). Sutartis įsigaliojo 1958 m. sausio 1 d. Žemės ūkis buvo specialiai įtrauktas į “bendrąją rinką”. Tai reiškė, kad tarp šalių narių buvo panaikinti muitai ir prekybos apribojimai. Tuomet tai buvo didelis laimėjimas. Romos sutarties 39 str. nustatyti penki tikslai, kuriais siekiama subalansuoti gamintojų ir vartotojų interesus; 40 str. numatytos bendros rinkų organizavimo priemonės, tačiau detalės liko neaptartos; 43 str. buvo išdėstytos procedūros, pagal kurias Ministrų Taryba priimtų reglamentus, direktyvas ir sprendimus, remdamasi Komisijos pasiūlymais bei pasikonsultavusi su Europos Parlamentu. Romos sutarties II priede išvardyti ž.ū. produktai, priklausomi nuo BŽŪP. Tai “pirmos stadijos” perdirbimo produktai, pvz., malimo pramonės...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!