Administracinės teisės procesas

 ADMINISTRACINĖS BYLOS IŠKĖLIMAS TEISME IR PASIRUOŠIMAS JĄ NAGRINĖTI. ADMINISTRACINĖS BYLOS PROCESO DALYVIAI Kaip ir kiekviena byla administracinių bylų nagrinėjimo procesas turi stadijas. 1 - oji stadija Administracinių bylos iškėlimas (kaip ir civilinė, baudžiamoji) = atitinkamo procesinio - dokumento padavimas teismas. Joks teismas pats bylos (savo iniciatyva) iškelti negali. Išimtis kai kuriose šalyse – Konstitucinis Teismas savo iniciatyva. Tačiau Lietuvos Respublikos ir mūsų aplinkinėse valstybėse to nėra. Čia laikomasi nuostatos, kad joks teismas savo iniciatyva bylos iškelti negali. skundo/prašymo teisė. ABTĮ mini 2-jų rūšių procesinius dokumentus: skundą ir prašymą. Šios formos galioja tiek komisijoms, tiek administraciniams teismams. Įstatyme įtvirtinta, kad skundą teikia privačios teisės subjektai (nepakliūna fiziniai asmenys, esantys valstybės tarnautojais): piliečiai, užsieniečiai, asmenys be pilietybės, ūkio subjektai; prašymai: valstybės institucijos ir valstybės tarnautojai (viešosios teisės subjektai). Skundo (prašymo) padavimas. Skundą (prašymą) dėl viešojo ar vidaus administravimo subjekto priimto administracinio akto ar veiksmo (neveikimo) turi teisę paduoti asmenys, taip pat kiti viešojo administravimo subjektai, įskaitant valstybės ir savivaldybių viešojo administravimo tarnautojus, pareigūnus ir įstaigų vadovus, kai jie mano, kad jų teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti. Su skundu (prašymu) į administracinį teismą, netaikant išankstinio nagrinėjimo ne teismo tvarka procedūros, tiesiogiai kreipiamasi: 1. dėl norminių administracinių aktų, kuriuos priėmė teritoriniai ar savivaldybių administravimo subjektai, teisėtumo; 2. pagal Seimo kontrolierių pareiškimus remiantis Seimo kontrolierių įstatymu, kai atsakovai yra teritoriniai ar savivaldybių administravimo subjektai; 3. pagal savivaldybių tarybų pareiškimus dėl jų teisių pažeidimo, kai atsakovai yra teritoriniai valstybiniai administravimo subjektai; 4. pagal Vyriausybės atstovo pareiškimus dėl vietos savivaldos institucijų ir jų pareigūnų aktų, prieštaraujančių Konstitucijai ir įstatymams, dėl įstatymų ir Vyriausybės sprendimų nevykdymo, dėl aktų ar veiksmų, pažeidžiančių gyventojų ir organizacijų teises, teisėtumo; 5. dėl turtinės ir moralinės žalos, padarytos fiziniam asmeniui ar organizacijai teritorinių valstybės ar vietos savivaldos institucijų, įstaigų, tarnybų bei jų tarnautojų, einančių tarnybines pareigas, neteisėtais veiksmais ar neveikimu viešojo administravimo srityje, atlyginimo (Civilinio kodekso 485 straipsnis); 6. tarnybinius ginčus, kai viena ginčo šalis yra valstybės ar savivaldybės tarnautojas, turintis viešojo administravimo įgaliojimus, išskyrus atvejus, kai pareiškėjas ar atsakovas yra centrinė administravimo institucija, įstaiga, tarnyba ar jos tarnautojas ir jeigu Valstybės tarnybos įstatymas nenustato kitokios atitinkamų ginčų sprendimo tvarkos; 7. pagal pareiškimus, kai kyla ginčai tarp nepavaldžių vienas kitam viešojo administravimo subjektų dėl kompetencijos ar įstatymų pažeidimo (ginčų tarp nepavaldžių vienas kitam viešojo administravimo subjektų dėl kompetencijos ar įstatymų pažeidimo, išskyrus civilinius ginčus, priskirtus bendrosios kompetencijos teismams), išskyrus atvejus, kai viena iš ginčo šalių yra centrinė administravimo institucija, įstaiga, tarnyba; 8. pagal skundus dėl valstybės institucijų (pareigūnų) nutarimų administracinių teisės pažeidimų bylose; 9. pagal skundus dėl apylinkės rinkimų komisijos sprendimo arba apylinkės referendumo komisijos sprendimo dėl rinkėjų sąraše ar piliečių, turinčių teisę dalyvauti referendume, sąraše padarytų klaidų; 10. pagal prašymus užtikrinti administracinių ginčų komisijų sprendimų vykdymą.. Netaikant išankstinio nagrinėjimo ne teismo tvarka procedūros, į Vilniaus apygardos administracinis teismą: 1. pagal Seimo kontrolierių pareiškimus remiantis Seimo kontrolierių įstatymu, kai atsakovai yra centriniai valstybinio administravimo subjektai; 2. pagal savivaldybių tarybų pareiškimus dėl jų teisių pažeidimo, kai atsakovai yra centriniai valstybinio administravimo subjektai; 3. dėl turtinės ir moralinės žalos, padarytos fiziniam asmeniui ar organizacijai centrinės administravimo institucijos, įstaigos, tarnybos ar jos tarnautojo, einančio tarnybines pareigas, neteisėtais veiksmais ar neveikimu viešojo administravimo srityje, atlyginimo (Civilinio kodekso 485 straipsnis); 4. tarnybinius ginčus, kai viena ginčo šalis yra valstybės tarnautojas, turintis viešojo administravimo įgaliojimus, ir kai pareiškėjas ar atsakovas yra centrinė administravimo institucija, tarnyba ar jos tarnautojas, jeigu Valstybės tarnybos įstatymas nenustato kitokios atitinkamų ginčų sprendimo tvarkos; 5. pagal skundus dėl Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos sprendimų ir šios komisijos kreipimųsi dėl tarnybos santykių su valstybės tarnautojais nutraukimo; 6. pagal pareiškimus, kai kyla ginčų tarp nepavaldžių vienas kitam viešojo administravimo subjektų dėl kompetencijos ar administracinius santykius reglamentuojančių įstatymų pažeidimo (ginčų tarp nepavaldžių vienas kitam viešojo administravimo subjektų dėl kompetencijos ar įstatymų pažeidimo, išskyrus civilinius ginčus, priskirtus bendrosios kompetencijos teismams), kai pareiškėjas ar atsakovas yra centrinė administravimo institucija, įstaiga ar tarnyba; 7. pagal užsieniečių skundus dėl atsisakymo išduoti leidimą gyventi ar dirbti Lietuvoje ar tokio leidimo panaikinimo, taip pat skundus dėl pabėgėlio statuso; 8. pagal prašymus užtikrinti Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos sprendimų vykdymą. Skundas (prašymas) gali būti siunčiamas paštu, išskyrus ginčus: a) pagal skundus dėl apylinkės rinkimų komisijos sprendimo arba apylinkės referendumo komisijos sprendimo dėl rinkėjų sąraše ar piliečių, turinčių teisę dalyvauti referendume, sąraše padarytų klaidų; b) į Lietuvos vyriausiąjį administracinis teismą pagal skundus bylose dėl Vyriausiosios rinkimų komisijos sprendimų ar neveikimo, išskyrus tuos, kurie priskirti Konstitucinio Teismo kompetencijai. Jeigu skundas (prašymas) siunčiamas faksimiliniu laišku, ne vėliau kaip per tris dienas teismui turi būti pateiktas skundo (prašymo) originalas. Įstatymo numatytais atvejais skundas (prašymas) pirmiausia turi būti paduodamas administracinių ginčų komisijai ar kitai išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijai, po to skundas gali būti paduodamas ir administraciniam teismui. Kitais atvejais skundas (prašymas) gali būti paduodamas pasirinktinai: administracinių ginčų komisijai arba tiesiogiai administraciniam teismui. Prieš tai turi būti paduota kitai administracinių ginčų nagrinėjimo institucijai (privaloma išankstinė neteisminė tvarka: mokestinių, SODROS ginčų). Tik po to – administracinių teismas. Atvejai, būtinai numatyti įstatyme. Mat jei to nėra – teismas gali imtis nagrinėti bylą, nepaisant žinybinio akto, nurodančio kitą, nei įstatyme numatytą, tvarką. Ikiteisminė tvarka numatyta: Muitinės kodekse, MAĮ, Valstybės socialinio draudimo įstatyme ir kt. – tik po to – į teismą. Alternatyviai: ir į komisiją, ir į teismą iškart. Gali rinktis, kaip nori, vieną šių variantų. O visi kiti atvejai: nepaminėti nei ABTĮ, nei Komisijų įstatyme : tada renkiesi (turi alternatyvą). Pvz., kiti didžiuojasi “nė kart nebuvau teisme”, ir blogai – reik aktyviai ginti savo teises. Kiti – priešingai, prisiminkit mėnesienos bylininkus... Kas turi būti nurodyta? Žr. įstatymą: svarbu: tiek CPK, tiek ABTĮ reikalauja kodų (asmenų, įstaigų). Jei kalbame apie atsakovą – nurodomo, tik jei žinomas. Bet pareiškėjo – būtinai. Svarbu dar: pridedamų dokumentų sąrašas: svarbu, kad nepasimestų dokumentai (mat sekretorės uždirba nedaug – gali ir ‘pasimest’...) žodžiu, raštinėj tai iškart ir tikrina; +asmens, kuris pasirašo, įgalinimai (administracinių teismai yra pirmieji, pradėję to reikalauti; Naujajame CPK tai įrašyta, anksčiau nebuvo). Šiai apie 50proc patikrinus pasirodė neturį įgalinimų, arba tiesiog įstatuose užmiršta pasakyti apie tai: kas ves bylą teisme, arba tai pavesta nustatyti Tarybai. Kartą teko suvažiuot akcininkams iš Vokietijos (tik jie turi teisę keisti įstatus) – tam, kad suteiktų įgalinimus. Iš advokato reikalaujama: orderis, +sutartis su klientu: kad turi teisę vesti bylą. NB. Reikia labai atidžiai rašyti įstatus. Skundo (prašymo) forma ir turinys. Skunde (prašyme) turi būti nurodyta: 1. teismo, kuriam skundas (prašymas) paduodamas, pavadinimas; 2. pareiškėjo vardas, pavardė (pavadinimas), asmens kodas (kodas), gyvenamoji vieta (buveinė), taip pat atstovo, jeigu jis yra, vardas, pavardė ir adresas; 3. tarnautojo, kurio veiksmai skundžiami, vardas, pavardė, asmens kodas (jeigu žinomas), pareigos arba institucijos (administravimo subjekto) pavadinimas, buveinė; 4. trečiųjų suinteresuotų asmenų vardas, pavardė (pavadinimas), asmens kodas (kodas, jeigu žinomas), gyvenamoji vieta (buveinė); 5. konkretus skundžiamas veiksmas (neveikimas) ar aktas, jo įvykdymo (priėmimo) data; 6. aplinkybės, kuriomis pareiškėjas grindžia savo reikalavimą, ir tai patvirtinantys įrodymai, liudytojų pavardės, vardai ir gyvenamosios vietos, kitų įrodymų buvimo vieta; 7. pareiškėjo reikalavimas; 8. pridedamų dokumentų sąrašas; 9. skundo (prašymo) surašymo vieta ir data. Skundą (prašymą) pasirašo pareiškėjas ar jo atstovas. Prie atstovo paduodamo skundo (prašymo) turi būti pridedamas įgaliojimas ar kitoks dokumentas, patvirtinantis atstovo įgaliojimus. Skundo (prašymo) priedai . Prie skundo (prašymo) pridedami šie priedai: 1. skundžiamas aktas; jei skundas (prašymas) buvo nagrinėtas administracinių ginčų komisijoje ar kitoje išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijoje, – atitinkamos administracinių ginčų komisijos ar institucijos sprendimas; 2. jei būtina, – dokumentas, patvirtinantis reikalavimų ar prieštaravimų skundžiamai institucijai, įstaigai, tarnybai įteikimo datą; 3. dokumentai ir kiti įrodymai, kuriais pareiškėjas grindžia savo reikalavimus; 4. žyminio mokesčio kvitas arba motyvuotas prašymas atleisti nuo žyminio mokesčio, išskyrus neapmokestinamus skundus (prašymus), nurodytus ABTĮ 40 straipsnyje; 5. skundo (prašymo) su priedais egzempliorių (kopijų) kiekis įteiktinas kiekvienai proceso šaliai ir teismui. Pagrindinės skundų (prašymų) padavimo administraciniam teismui taisyklės. Skundo/prašymo pateikimo terminai/jų atnaujinimas. Bendras terminas kreiptis į administracinių teismą – 1 mėnuo, jei skundžiamas aktas ar veiksmas. Jei neveikimas – 2 mėnesiai nuo laiko, kai baigėsi terminas sprendimui priimti. (?) Išimtys: Bendra išimtis: jei specialus įstatymas taiko kitokius terminus, taikome kitą įstatymą. Pvz., Socialinio draudimo įstatymą : 10d – labai trumpas! Apeliacinis pasakė – taikomas specialus; Specialios išimtys: jei ginčą nagrinėjo ikiteisminio nagrinėjimo institucija – skundo padavimo terminas yra 20d nuo sprendimo priėmimo; kt – nuo dokumento padavimo dienos. MAĮ – ir taip mintyta kt – komisijos – 20d, taip pat dėl viešųjų pirkimų ginčų. Jei nenagrinėta neveikia 2 mėn. terminas. Jei neišnagrinėja per 60d – įsigalioja teisės kreiptis į teismą. Teismų praktika: jei kyla ginčas dėl žalos atlyginimo – bendras ieškinio senaties terminas, numatytas įstatyme : buvo 3m, dabar 10m. kadangi materialinė teisės norma – civilinė (taikoma ir civilinės teisės senaties taisyklė); jei žala tarnautojui – darbo įstatymas numato 1m terminą. Praleisto termino atnaujinimas. teismas turi teisę atnaujinti bet kokį terminą. Jei bendri teismai negali atnaujinti kai kuriais atvejais, tai administracinių teismai gali dažniau – mat, tokia jų paskirtis (kiek įmanoma, ginti, užtikrinti žmogaus teises) ir taip paruošti teisėjai, dabar esantys juose. Todėl administracinių teismas labai lengvai atnaujina praleistą terminą. Vadinasi, kartu su pareiškimu/skundu turi būti pateikiamas prašymas atnaujinti terminą. Geriau daryti tai atskiru dokumentu (civiliniam procese tai daroma tam pačiam dokumente). Toks prašymas atnaujinti terminą gali būti paduodamas visada, išskyrus kai byla išvis negali būti nagrinėjama. Tuo atveju, reikia nurodyti, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties ir nėra įstatymu numatytų 7 –ių bylos nagrinėjimą šalinančių aplinkybių. 1. skundas (prašymas) nenagrinėtinas teismų; 2. byla nepriskirtina tam teismui; 3. pareiškėjas nesilaikė tai bylų kategorijai įstatymų nustatytos bylos išankstinio nagrinėjimo ne per teismą tvarkos; 4. yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, priimtas dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, arba teismo nutartis priimti pareiškėjo atsisakymą nuo skundo (prašymo); 5. teismo žinioje yra byla dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu; 6. skundą (prašymą) paduoda neveiksnus asmuo; 7. skundą (prašymą) suinteresuoto asmens vardu paduoda neįgaliotas vesti bylą asmuo. Skunde turi būti aptartos priežastys ir pridėti įrodymai, ir kartu su atnaujinimo prašymu – paduodi patį skundą su visais priedais, nepriklausomai nuo to, atnaujino terminą ar ne. Kodėl atskirai? Civiliniame procese prašymas atnaujinti nagrinėjamas nagrinėjant bylą iš esmės. Ir terminą taiko tik jei prašo atsakovas. Administracinių teismuose kitaip: pirma nagrinėja prašymą atnaujinti terminą (tokia praktika suformuota). Tik prašymą patenkinus – skundas priimamas ir vyksta paruošiamieji veiksmai. Skirtingi etapai, procedūros ir teisiškai tai atrodo gražiau (2 dokumentai). Prašymą atnaujinti terminą skundui (prašymui) paduoti išnagrinėja teismo pirmininkas, teisėjas ar teismo pirmininko sudaryta teisėjų kolegija rašytinio proceso tvarka per dešimt dienų nuo prašymo teismui su priežastis patvirtinančiais įrodymais pateikimo. Dėl nutarties, kuria atsisakoma atnaujinti praleistą terminą skundui (prašymui) paduoti, pareiškėjas gali duoti atskirąjį skundą. Įsiteisėjus nutarčiai atsisakyti atnaujinti praleistą terminą skundui paduoti, skundas grąžinamas pareiškėjui. . Atnaujinęs skundo (prašymo) padavimo terminą, administracinis teismas išsprendžia skundo (prašymo) priėmimo klausimą ir šio įstatymo nustatyta tvarka sprendžia bylą iš esmės. Skundas (prašymas) paduodamas tam administraciniam teismui, kurio veikimo teritorijoje yra viešojo ar vidaus administravimo subjekto, kurio teisės aktai ar veiksmai (neveikimas) yra skundžiami, buveinė. Teritorinis teismingumas. Labai griežta atsakovo taisyklė: 1. ten, kur yra viešojo administravimo subjektas: tos teritorijos Apygardos administracinis teismas; 2. dėl centrinių administravimo subjektų – Vilniaus apygardos teismas. Teismo išlaidos ir jų atlyginimas. Išskyrus įstatymo numatytus atvejus, skundai (prašymai) administraciniuose teismuose priimami ir nagrinėjami tik po to, kai sumokamas įstatymo nustatytas žyminis mokestis. Administracinėse bylose už kiekvieną skundą (prašymą), nepaisant to, kiek jame keliama reikalavimų, mokamas 100 litų žyminis mokestis. Už apeliacinį skundą dėl teismo sprendimo mokamas 50 litų žyminis mokestis. Žyminiu mokesčiu neapmokestinami skundai (prašymai) dėl: 1. viešojo administravimo subjektų vilkinimo atlikti jų kompetencijai priskirtus veiksmus; 2. pensijų skyrimo ar atsisakymo jas skirti; 3. rinkimų ir Referendumo įstatymų pažeidimų; 4. valstybės ir savivaldybių tarnautojų kreipimųsi, kai tai susiję su tarnybos teisiniais santykiais; 5. mokesčių administratorių bei jų pareigūnų kreipimųsi dėl mokesčių ir kitų įmokų į biudžetą išieškojimo, taip pat jų kreipimųsi dėl mokestinių ginčų; pareigūnų kreipimųsi dėl rinkliavų išieškojimo; 6. valstybės ir savivaldybės kontrolės pareigūnų kreipimųsi dėl neteisėtai gautų pajamų ir neteisėtai panaudotų dotacijų, subsidijų bei asignavimų išieškojimo į valstybės ar savivaldybių biudžetus; 7. prokurorų, administravimo subjektų, valstybės institucijų, įstaigų, organizacijų, tarnybų ar fizinių asmenų kreipimųsi įstatymų nustatytais atvejais dėl valstybės ar kitų viešųjų interesų gynimo, taip pat įstatymų nustatytų valdžios institucijų, įstaigų ar jų tarnautojų kreipimųsi dėl kitų asmenų teisių gynimo; 8. Seimo kontrolierių pareiškimų pagal Seimo kontrolierių įstatymą; 9. Vyriausybės atstovo kreipimosi dėl savivaldybių institucijų, įstaigų, tarnybų priimtų aktų bei tarnautojų neteisėtų veiksmų; 10. administracinių nuobaudų paskyrimo (nepaskyrimo); 11. žalos, padarytos fiziniam asmeniui ar organizacijai, valstybės ar vietos savivaldos institucijos, įstaigos, tarnybos ar jos tarnautojo, einančio tarnybines pareigas, neteisėtais veiksmais ar neveikimu viešojo administravimo srityje, atlyginimo (Civilinio kodekso 485 straipsnis); 12. kitų viešojo administravimo subjektų kreipimuisi į administracinį teismą, kurie tiesiogiai susiję su jų atliekamomis viešojo administravimo funkcijomis; 13. proceso šalių atskirųjų skundų; 14. apeliacinių skundų dėl administracinių teismų sprendimų (aukščiau nurodytų 12 punktų) nurodytų skundų (prašymų); 15. Seimo narių, Seimo kontrolierių, Valstybės kontrolės pareigūnų, apskričių viršininkų, bendrosios kompetencijos ir specializuotų teismų, taip pat prokurorų pareiškimų, kai prašoma administracinį teismą ištirti, ar norminis administracinis aktas (ar jo dalis) atitinka įstatymą ar Vyriausybės norminį aktą, taip pat minėtų subjektų prašymų ištirti konkrečios visuomeninės organizacijos, bendrijos, politinės partijos, politinės organizacijos ar asociacijos priimto bendro pobūdžio akto teisėtumą; 16. savivaldybių veiklos priežiūrą vykdančių Vyriausybės atstovų pareiškimų, kai administracinio teismo prašoma ištirti, ar savivaldybių administravimo subjekto priimtas norminis administracinis aktas (ar jo dalis) atitinka įstatymą ar Vyriausybės norminį aktą. Dar vienas svarbi įstatymo nuostata: dėl taip vadinamų “mėnesienos bylininkų”. Net ir kai įstatymas atleidžia nuo mokesčio mokėjimo, jei asmuo piktnaudžiauja (ta, be rimto pagrindo ir daugiau nei vieną kartą į mėnesį) – gali pareikalauti iš jo sumokėti žyminį mokestį.Teismas turi teisę pareikalauti iš asmenų, kurie piktnaudžiauja teisminės gynybos teise (t. y. kreipiasi į teismą be rimto pagrindo arba dažniau kaip vieną kartą per mėnesį), sumokėti žyminį mokestį. Jei mes norim skųsti ministro įsakymą – reikia konkrečių priežasčių; tiesiogiai skųsti negali. Anie gali paduoti abstraktų skundą. O jei pats administracinių teismas pamato? Gerai. Tik ne toj pat byloje: sustabdo, iškelia kt. bylą, ištiria ir tada atnaujina kitos tyrimą; administracinių teismai yra prikėlę masiškai bylų Konstituciniame teisme, VRM, pvz., taikė krūvas neskelbtų dokumentų (jie negalioja nuo ‘93m). Atleidimas nuo žyminio mokesčio. Administracinis teismas, atsižvelgdamas į turtinę fizinio asmens ar fizinių asmenų grupės padėtį, gali visiškai ar iš dalies atleisti juos nuo žyminio mokesčio mokėjimo. Prašymas atleisti fizinį asmenį nuo žyminio mokesčio mokėjimo turi būti motyvuotas ir pagrįstas atitinkamais įrodymais. Žyminio mokesčio grąžinimas. Sumokėtas žyminis mokestis arba jo dalis grąžinami: 1. kai sumokėta daugiau mokesčio, negu reikia pagal įstatymą; 2. kai pareiškėjas skundą (prašymą) atsiima; 3. kai atsisakoma priimti skundą (prašymą) ar pareiškimą arba jie grąžinami pareiškėjui; 4. bylą nutraukus, kai ji nenagrinėtina teisme arba kai pareiškėjas nesilaikė tos kategorijos byloms nustatytos ginčo išankstinio sprendimo ne per teismą tvarkos ir nebegalima šia tvarka pasinaudoti; 5. skundą (prašymą) palikus nenagrinėtą, kai pareiškėjas nesilaikė tos kategorijos byloms nustatytos ginčo išankstinio nagrinėjimo ne per teismą tvarkos ir dar galima šia tvarka pasinaudoti; 6. skundą (prašymą) palikus nenagrinėtą, kai skundą (prašymą) pateikė neveiksnus asmuo arba neįgaliotas vesti bylą asmuo; 7. kai atsisakoma priimti teismui paduotą apeliacinį skundą. Žyminį mokestį grąžina valstybinė mokesčių inspekcija, remdamasi teismo ar teisėjo nutartimi, jeigu pareiškimas paduotas teismui ne vėliau kaip per dvejus metus nuo tos dienos, kurią priimta teisėjo nutartis atsisakyti priimti pareiškimą ar jį grąžinti, taip pat teismo nutartis nutraukti bylą ar pareiškimą palikti nenagrinėtą. Jeigu grąžinamas permokėtas žyminis mokestis, tai šis terminas skaičiuojamas nuo teismo sprendimo, nutarties ar nutarimo įsiteisėjimo dienos. Kitos su bylos nagrinėjimu susijusios išlaidos. Prie išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu, priskiriamos: 1. sumos, išmokėtos liudytojams, specialistams, ekspertams ir ekspertų organizacijoms; 2. išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimo laiko ir vietos paskelbimu spaudoje. Liudytojams, specialistams, ekspertams ir ekspertų organizacijoms išmokėtinų sumų laikymui ir išieškojimui kiekvienam teismui atidaroma speciali sąskaita banke pagal teismo buvimo vietą. Sumas, išmokėtinas liudytojams, specialistams, ekspertams ir ekspertų organizacijoms, iš anksto įmoka ta šalis, kuri pareiškė atitinkamą prašymą. Jeigu nurodytus prašymus pareiškė abi šalys arba jeigu liudytojai, specialistai ir ekspertai šaukiami ar ekspertizė daroma teismo iniciatyva, tai reikalaujamas sumas įmoka proceso šalys lygiomis dalimis. Nurodytos sumos įmokamos į teismo specialią sąskaitą. Administracinis teismas, atsižvelgdamas į turtinę fizinio asmens ar fizinių asmenų grupės padėtį, gali visiškai ar iš dalies atleisti juos nuo šiame straipsnyje nurodytų sumų, susijusių su bylos nagrinėjimu, įmokėjimo į teismo specialią sąskaitą. Prašymas atleisti nuo tokių sumų įmokėjimo turi būti motyvuotas ir pagrįstas atitinkamais įrodymais. Nuo šiame straipsnyje nurodytų sumų įmokėjimo gali būti atleidžiama ir nukentėjusioji šalis. Sumas, priklausančias liudytojams, specialistams ir ekspertams, teismas išmoka, jiems atlikus savo pareigas, iš teismo specialios sąskaitos, o vertėjams – iš tam skirtų biudžeto lėšų. Šalių neįmokėtos sumos, išmokėtinos kaip išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu, priteisiamos į teismo specialią sąskaitą iš proceso šalies, kurios nenaudai priimtas sprendimas, arba iš proceso šalių proporcingai patenkintų ir atmestų reikalavimų dydžiui. Proceso šalių išlaidų atlyginimas. Proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Kai sprendimas priimtas pareiškėjo naudai, šis turi teisę reikalauti atlyginti: 1. sumokėtą žyminį mokestį; kitas išlaidas dėl skundo (prašymo) surašymo ir padavimo; 2. išlaidas, susijusias su bylos nagrinėjimu; 3. transporto išlaidas; 4. gyvenamosios patalpos nuomojimo teismo buvimo vietoje už laiką, kol vyko procesas, ir dienpinigių – 10 procentų patvirtinto taikomojo minimalaus gyvenimo lygio už kiekvieną proceso dieną – išlaidas. Minėta numatyta pareiškėjo teisė reikalauti išlaidų atlyginimo išlieka ir tuo atveju, kai pareiškėjas atsisako prašymo (skundo) dėl to, kad atsakovas geruoju patenkina jo reikalavimą padavus prašymą (skundą) teismui. Kai sprendimas priimtas atsakovo naudai, jis turi teisę reikalauti atlyginti: 1. išlaidas, kurias turėjo rengdamas ir raštu pateikdamas teismui dokumentus; 2. kitas išlaidas, susijusias su bylos nagrinėjimu; 3. transporto išlaidas; gyvenamosios patalpos nuomojimo teismo buvimo vietoje išlaidas už laiką, kol vyko procesas, bei dienpinigių – 10 procentų patvirtinto taikomojo minimalaus gyvenimo lygio už kiekvieną proceso dieną – išlaidas. Kai išnagrinėjus bylą yra patenkinamos ar apginamos trečiųjų suinteresuotų asmenų teisės, šie asmenys turi jau aukščiau nurodytas proceso šalies teises į išlaidų atlyginimą. Proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę reikalauti atlyginti jai ir atstovavimo išlaidas. Atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Civilinio proceso kodekso ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. Dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota šalis teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Prašymai dėl išlaidų atlyginimo, nepaduoti teismui iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos, turi būti paduoti teismui ne vėliau kaip per keturiolika dienų nuo sprendimo įsiteisėjimo. Iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos administraciniame teisme pateiktus prašymus dėl išlaidų atlyginimo teismas išnagrinėja priimdamas sprendimą dėl administracinės bylos. Kitais atvejais prašymą dėl išlaidų atlyginimo teismas išnagrinėja paprastai rašytinio proceso tvarka priimdamas nutartį. Pirmosios instancijos teismo nutartis dėl išlaidų atlyginimo per septynias dienas nuo paskelbimo gali būti skundžiama Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui. Kita stadija: Pasiruošimas bylos nagrinėjimui. Kai skundas priimamas ar sutvarkomas. Labai reikšminga stadija. Civiliniame procese nusirašė nuo mūsų. Mes – nuo lenkų. Lenkijoj: 1-as teismas, reziduojantis 10-yje vaivadijų, +ypatingais atvejais – Aukščiausiojo teismo kolegija. Norima steigti 2-jų instancijų: Načalnyj (AT) + vaivadijų (kaip pas mus apygardų). Litlex – Danų firmos Datacentrale pagrindu (tai – gyventojų registravimo įmonė.). Litlex – tikrai kieta ir moderni sistema, lenkai turi smarkiai senesnę. Pasiruošimas administracinių bylų nagrinėjimui teisme. PASIRUOŠIMAS ADMINISTRACINIŲ BYLŲ NAGRINĖJIMUI Teismo pirmininkas ar teisėjas, nutartimi priėmęs skundą (prašymą), prireikus išsprendžia šiuos būtinus pasiruošimo bylos nagrinėjimui teisme klausimus: 1. imasi priemonių reikalavimui užtikrinti; 2. įpareigoja pareiškėją pateikti įrodymus ar pateikti papildomų paaiškinimų raštu dėl keliamų reikalavimų ir nustato įvykdymo terminą; 3. išsiunčia trečiajam suinteresuotam asmeniui bei atsakovui skundo (prašymo) nuorašus ir pareikalauja iš atsakovo per nurodytą terminą, bet ne vėliau kaip per keturiolika dienų, raštu pateikti teismui atsiliepimą; 4. šalių prašymu išreikalauja įrodymus, kurių šalys negali gauti, arba išduoda liudijimą tiems įrodymams gauti; 5. nusprendžia dėl specialistų iškvietimo ar ekspertizės darymo; 6. atlieka kitus veiksmus, reikalingus pasiruošiant nagrinėti bylą. Nutartis, reikalingas pasiruošti bylos nagrinėjimui teisme, teismo pirmininkas ar teisėjas priima nepranešęs proceso dalyviams, išskyrus atvejus, kai sprendžiamas ekspertizės skyrimo klausimas. Teisėjo reikalaujama medžiaga ar dokumentai turi būti perduoti teismui ne vėliau kaip per tris darbo dienas, jeigu teisėjas nenustato kito termino. Laikydamas, kad nėra kliūčių bylai nagrinėti, teisėjas siūlo teismo pirmininkui skirti bylą nagrinėti teismo posėdyje. Pirmininko priimtoje nutartyje nurodoma: 1. kolegijos sudėtis, jos pirmininkas; 2. posėdžio laikas ir vieta; 3. pavedimas išsiųsti šaukimus dalyvaujantiems byloje asmenims arba kitaip pranešti apie posėdį; 4. pavedimas išsiųsti atsakovams ar tretiesiems suinteresuotiems asmenims skundo (prašymo) nuorašus ir kitus dokumentus, jeigu jie nebuvo išsiųsti ruošiantis bylą nagrinėti; 5. kiti pavedimai, būtini bylai išnagrinėti laiku. Minėtos nutarties 3–5 punktuose numatytus veiksmus gali atlikti ir bylą posėdžiui rengiantis teisėjas. Bylose, kurioms numatytas vienasmenis nagrinėjimas, aptariamos nutarties numatytus veiksmus, išskyrus nurodytą 1 punkte, atlieka bylą nagrinėjantis teisėjas. Bylų sujungimas ir išskyrimas. Bylą posėdžiui rengiantis teisėjas arba ją nagrinėjantis teismas, nustatęs, kad tame pačiame teisme yra du ar daugiau skundų (prašymų) patikrinti to paties administracinio norminio akto teisėtumą arba skundas (prašymas) paduotas skirtingų pareiškėjų, tačiau dėl to paties atsakovo to paties akto ar veiksmo (neveikimo), iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos nutartimi gali juos sujungti į vieną bylą. Kai byloje yra daugiau kaip vienas reikalavimas, prireikus teismas kai kuriuos iš jų gali išskirti į atskirą bylą (bylas). Teismas perduoda bylą nagrinėti kitam teismui: 1. jeigu, nušalinus vieną ar kelis teisėjus, jų pakeisti kitais tame teisme negalima; 2. kai paaiškėja, kad byla buvo priimta teismo žinion pažeidžiant priskirtinumo atitinkamiems teismams taisykles; 3. kai proceso šalis yra teisėjas, o byla priskirtina teismui, kuriame jis arba jo artimasis giminaitis dirba teisėju (išskyrus Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą). Bylos perdavimo iš vieno teismo kitam teismui klausimą išsprendžia atitinkamo teismo teisėjų kolegija arba Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pirmininkas. Paaiškėjus, kad byla priskirtina bendrosios kompetencijos teismui, administracinis teismas nutartimi bylą perduoda atitinkamam bendrosios kompetencijos teismui. Kiekvieną bylą, iš vieno teismo perduotą kitam, turi besąlygiškai priimti savo žinion tas teismas, kuriam ji perduota, ir jokie ginčai dėl to tarp teismų neleidžiami, išskyrus šio įstatymo numatytus bendrosios kompetencijos teismo ir administracinio teismo ginčus dėl teismingumo rašytinio proceso tvarkos atvejus. Reikalavimo užtikrinimo priemonės. Teismas arba teisėjas proceso dalyvių motyvuotu prašymu arba savo iniciatyva gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti. Reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu, nesiėmus užtikrinimo priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas. Reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti: 1. uždraudimas atsakovui atlikti tam tikrus veiksmus; 2. išieškojimo pagal vykdomąjį dokumentą sustabdymas; 3. ginčijamo akto galiojimo laikinas sustabdymas. Prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo teisėjas arba teismas išnagrinėja ne vėliau kaip kitą dieną po jo gavimo, nepranešdamas atsakovui ir kitiems proceso dalyviams. Jeigu toks prašymas paduodamas kartu su skundu (prašymu), jis išnagrinėjamas ne vėliau kaip kitą dieną po skundo (prašymo) priėmimo. Dėl reikalavimo užtikrinimo teismas arba teisėjas priima nutartį, kurioje nurodo jos įvykdymo tvarką ir būdą. Dėl teismo nutarčių reikalavimo užtikrinimo klausimais gali būti duodamas atskirasis skundas. Atskirojo skundo dėl nutarties užtikrinti reikalavimą padavimas nesustabdo nutarties vykdymo ir bylos nagrinėjimo. Teismo nutartis užtikrinti reikalavimą skubiai vykdoma. Nutartis pakeisti vieną reikalavimo užtikrinimo priemonę kita arba panaikinti reikalavimo užtikrinimą vykdoma pasibaigus terminui toms nutartims apskųsti, o jeigu skundas paduotas, – priėmus nutartį atmesti skundą. Nurodytos nutartys vykdomos teismo sprendimams vykdyti nustatyta tvarka. Jeigu pažeidžiami reikalavimo užtikrinimo priemonių aukščiau nurodyti draudimai, kaltiems asmenims teismo nutartimi skiriama iki 1000 litų bauda Atsiliepimo į skundą (prašymą) reikalavimas Teismo pirmininkas ar teisėjas nusiunčia atsakovui skundo (prašymo) nuorašą, o reikiamais atvejais – ir pridėtų prie jo dokumentų nuorašus, taip pat nustato terminą, per kurį atsakovas raštu privalo pateikti teismui savo atsiliepimą į skundą (prašymą) ir pateikti tiek atsiliepimo nuorašų, kiek yra byloje pareiškėjų. Atsiliepime atsakovas nurodo, sutinka ar nesutinka su skundo (prašymo) reikalavimais, taip pat ar dalyvaus bylą nagrinėjant teismo posėdyje. Jeigu yra pakankamai laiko iki bylos nagrinėjimo pradžios, pareiškėjui nusiunčiamas gautas iš atsakovo rašytinio atsiliepimo nuorašas. Teismo šaukimai ir pranešimai. Proceso dalyviams ir atstovams teismo šaukimais ir pranešimais pranešama apie teismo posėdžio ar atskirų procesinių veiksmų atlikimo laiką ir vietą. Teismo šaukimais taip pat šaukiami į teismą liudytojai, specialistai, ekspertai ir vertėjai. Jeigu įstatymai nenustato kitaip, proceso dalyviams ir atstovams šaukimas turi būti įteikiamas ne vėliau kaip prieš tris dienas iki teismo posėdžio dienos. Asmeniui, kuriam pranešama arba kuris šaukiamas, šaukimas pristatomas į oficialiai deklaruotą jo gyvenamąją vietą arba pasiunčiamas į jo darbovietę. Administravimo subjektui pranešama į jo buveinę. Proceso dalyvių prašymu ir lėšomis teismas gali apie paskirtos bylos nagrinėjimo laiką ir vietą paskelbti spaudoje. Prireikus teismas tai daro savo iniciatyva. Teismui nutarus, skelbimas turi būti išspausdintas vietiniame (regioniniame) ar (ir) šalies laikraštyje pagal šaukiamo asmens gyvenamąją vietą (buveinę) ne vėliau kaip likus septynioms dienoms iki bylos nagrinėjimo dienos. Šiuo atveju laikoma, kad proceso dalyviams yra pranešta apie bylos nagrinėjimo laiką ir vietą. Skelbimo išspausdinimo diena laikoma šaukimo minėtiems asmenims įteikimo diena. Atidėjus bylos nagrinėjimą ir kartu paskiriant kitą teismo posėdžio laiką ir vietą, apie tai pasirašytinai paskelbiama atvykusiems asmenims. Kitiems proceso dalyviams, taip pat atidėjus bylos nagrinėjimą nepaskiriant kito teismo posėdžio laiko ir vietos, apie posėdį gali būti pranešama teismo pranešimais be grąžintinos teismui pranešimo atplėšiamosios dalies, kurioje adresatas pasirašo, kad pranešimas įteiktas. Pranešimo turinys turi atitikti šaukimo rekvizitus. Pranešimo nuorašas paliekamas byloje. Pranešimai pristatomi paštu ar per kurjerius. Šiuo atveju pranešimo išsiuntimas prilyginamas šaukimo įteikimui ir laikoma, kad minėtiems proceso dalyviams pranešta apie bylos nagrinėjimo laiką ir vietą. Šaukime nurodoma: 1. adresato pavadinimas arba asmens vardas, pavardė, adresas; 2. teismo pavadinimas ir tikslus adresas; 3. teismo posėdžio ar atskiro procesinio veiksmo atlikimo vieta ir laikas; 4. bylos, kurioje dalyvauti adresatas šaukiamas, pavadinimas; 5. šaukiamojo procesinė padėtis; 6. kad proceso dalyviai privalo pateikti visus savo turimus byloje įrodymus; 7. kad asmuo, priėmęs šaukimą ryšium su adresato nebuvimu, privalo atsiradus galimybei įteikti jį adresatui; Neatvykimo pasekmės: 8.1. jeigu šaukiamas asmuo be svarbios priežasties neatvyko į teismą, jis teisėjo arba teismo nutartimi gali būti atvesdinamas. Už neatvykimą į teismą ar atsisakymą teisme duoti parodymus, paaiškinimus ar išvadą gali būti skiriama bauda iki 1000 litų ar skiriamas iki vieno mėnesio areštas; 8.2. už žinomai melagingų liudytojo parodymų, eksperto ar revizoriaus melagingos išvados, specialisto melagingo paaiškinimo ar išvados davimą, žinomai neteisingą vertėjo vertimą asmenys atsako Baudžiamojo kodekso ir Administracinių teisės pažeidimų kodekso nustatyta tvarka. Apie tai liudytojas, specialistas, ekspertas, vertėjas pasirašytinai įspėjami bylą nagrinėjančio teisėjo ar teismo; 8.3. byla administracinio teismo posėdyje nagrinėjama tik tuomet, kai proceso šalims apie posėdžio laiką ir vietą iš anksto pranešta šaukimu, pranešimu arba viešai paskelbta spaudoje; 8.4. bylose dėl rinkimų ir Referendumo įstatymų pažeidimo, taip pat bylose dėl skundų ar ginčų, kuriems nagrinėti įstatymas nustato specialius terminus, šaukimai proceso šalims buvo įteikti prieš vieną dieną iki posėdžio pradžios; 8.5. bylos šalių ir jų atstovų neatvykimas į teismo posėdį, jeigu jiems buvo apie teismo posėdį tinkamai pranešta, nėra kliūtis bylai nagrinėti ir sprendimui priimti; 8.6. jeigu liudytojas, specialistas ar ekspertas be pateisinamų priežasčių neatvyksta pas bylą posėdžiui rengiantį teisėją ar į teismo posėdį, administracinę bylą nagrinėjantis teismas turi teisę skirti baudą fiziniams asmenims ir jų atstovams iki 1000 litų, o pareigūnams ar institucijų ir įstaigų atstovams – iki 2000 litų už kiekvieną pažeidimo atvejį; 8.7. jeigu į posėdį neatvyko pareiškėjas, o teismas nelaiko esant galima išspręsti bylą pagal esančią byloje medžiagą, kai apie tai pareiškėjui buvo pranešta, teismas skundą (prašymą) palieka nenagrinėtą. Po šaukimo teksto raštu nurodomos proceso šalių pagrindinės procesinės teisės ir pareigos. Šaukimo įteikimas reiškia, kad atitinkamai proceso šaliai yra išaiškintos jos procesinės teisės. Šaukimų pristatymas ir įteikimas. Šaukimai pristatomi paštu ar per kurjerius. Įteikimo adresatui laikas pažymimas įteikiamame šaukime ir grąžintinoje teismui šaukimo atplėšiamojoje dalyje, kurioje adresatas pasirašo, kad šaukimą gavo. Jeigu proceso dalyvis sutinka, teisėjas gali duoti jam šaukimą, kad jį įteiktų kitam asmeniui, kuriam pranešama ar kuris šaukiamas dalyvauti byloje. Asmuo, kuriam teisėjas paveda įteikti šaukimą, privalo grąžinti teismui šaukimo atplėšiamąją dalį, kurioje adresatas pasirašo, kad šaukimą gavo. Proceso šalims suinteresuotos šalies prašymu ir jos lėšomis gali būti pranešama arba tie asmenys gali būti šaukiami ir telefonograma ar telegrama. Jos jiems įteikiamos pasirašytinai. Šaukimas taip pat gali būti siunčiamas ir faksimiliniu laišku. Asmuo, priėmęs faksimilinį laišką, privalo esant galimybei nedelsdamas įteikti jį adresatui. Šaukimas asmeniui įteikiamas jam pačiam pasirašytinai. Šaukimas, adresuotas įmonei, įstaigai, organizacijai, įteikiamas vadovui ar kitam darbuotojui. Gavęs šaukimą asmuo pasirašo. Jeigu pristatantis šaukimą asmuo gyvenamojoje vietoje arba darbo vietoje neranda asmens, kuriam pranešama ar kuris šaukiamas dalyvauti byloje, tai šaukimas įteikiamas kuriam nors iš gyvenančių kartu su juo suaugusių šeimos narių, o jeigu jų nėra, – butų eksploatavimo organizacijai, seniūnijos seniūnui (jo pavaduotojui) ar darbovietės administracijai. Šiais atvejais priėmęs šaukimą asmuo privalo pasirašydamas, kad gavo šaukimą, nurodyti savo vardą, pavardę, taip pat savo ryšį su adresatu arba einamas pareigas. Priėmęs šaukimą asmuo privalo, esant galimybei, nedelsdamas įteikti jį adresatui. Šaukimo atplėšiamoji dalis su adresato parašu ar pranešimas apie šaukimo įteikimą grąžinamas teismui. Jeigu faktinė šaukiamo asmens buvimo vieta nežinoma, teismas pradeda nagrinėti bylą, gavus teisme šaukimą su užrašu, patvirtinančiu, kad jį gavo paskutinės žinomos šaukiamo asmens gyvenamosios vietos butų eksploatavimo organizacija arba seniūnijos seniūnas (jo pavaduotojas). Adresatui atsisakius priimti šaukimą, jį pristatantis asmuo atitinkamai pažymi šaukime, ir tas šaukimas grąžinamas teismui. Žymą, kad adresatas atsisakė priimti šaukimą, ir atsisakymo motyvus patvirtina įteikiantis šaukimą asmuo. jeigu į posėdį neatvyko pareiškėjas, o teismas nelaiko esant galima išspręsti bylą pagal esančią byloje medžiagą, kai apie tai pareiškėjui buvo pranešta, teismas skundą (prašymą) palieka nenagrinėtą.Adresato atsisakymas priimti šaukimą prilyginamas šaukimo jam įteikimui. Pareiga pranešti apie adreso pasikeitimą bylos proceso metu. Proceso dalyviai ir atstovai privalo pranešti teismui apie savo adreso pasikeitimą bylos proceso metu. Nesant tokio pranešimo, šaukimas siunčiamas paskutiniu teismui žinomu adresu arba oficialiai deklaruotu gyvenamosios vietos adresu ar į buveinę ir laikomas įteiktu, nors adresatas tuo adresu nebegyventų ar būtų pakeitęs savo buveinę. jeigu į posėdį neatvyko pareiškėjas, o teismas nelaiko esant galima išspręsti bylą pagal esančią byloje medžiagą, kai apie tai pareiškėjui buvo pranešta, teismas skundą (prašymą) palieka nenagrinėtą.Už įpareigojimo pranešti teismui apie savo adreso pasikeitimą bylos proceso metu nevykdymą, jeigu dėl nepranešimo buvo atidėtas bylos nagrinėjimas, teismas turi teisę proceso dalyviams ir atstovams skirti baudą iki 200 litų. Administracinės bylos proceso šalys ir dalyviai. Labai atkreipti dėmesį! Ginčo (administracinės bylos) šalys yra pareiškėjas ir atsakovas. ` Administracinės bylos proceso šalys yra: 1. pareiškėjas (skundą, prašymą padavęs subjektas; 2. teismas, priėmęs nutartį); 3. atsakovas (institucija, įstaiga, tarnyba, tarnautojas, kurių aktai ar veiksmai skundžiami); 4. tretieji suinteresuoti asmenys (t. y. tie, kurių teisėms ar pareigoms bylos išsprendimas gali turėti įtakos). Administracinės bylos proceso dalyviais laikomi: 1. proceso šalys ir jų atstovai, 2. prokuroras, administravimo subjektai, valstybės institucijos, įstaigos, organizacijos, tarnybos ar fiziniai asmenys, kad jie įstatymų nustatytais atvejais kreipiasi į teismą su pareiškimu, kad būtų apgintas viešasis interesas arba apgintos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Atstovavimas yra: pagal įstatymą: visų institucijų, įstaigų, kt. JA vadovai numatytais atvejais – kt. darbuotojai ar tarnautojai jų įgalinimų ribose. Jie pateikia dokumentą, patvirtinantį savo įgaliojimus. Jei į teismą kreipiasi teismas – teismui atstovauja nutartį priėmęs teisėjas ar teisėjų kolegijos pirmininkas. Taip pat įstatyminiai atstovai yra numatyti ir fiziniai asmenims. pagal pavedimą: paprastai advokatai (advokato padėjėjai). Jų įgalinimai gali būt patvirtinti dvejais dokumentais: 1) orderiu; 2) sutartimi. Kartais teismas šalia orderio prašo ir sutarties (portfely rekomenduoju turėt ir sutartį: ypač administraciniame teisme, ypač Vyriausiajame, ypač teisėjas Kryževičius). Įgalinimai turi būti įforminti įgaliojime, vadovaujantis Civiliniu kodeksu ir CPK normomis. CPK, rodos, gali įrašyti protokole... ABTĮ – rašytiniam įgaliojime Atstovo įgaliojimai. Atlieka visus veiksmus atstovaujamųjų vardu. Yra tik numatyti x apribojimai, kuriuos gali išspręsti pats įgaliojantysis, specialiai įrašydamas x atskirų veiksmų atlikimo galimybę. 8 punktai, specialiai aptartini: ABTĮ 50str: Atstovavimas teisme. Proceso šalys savo interesus teisme gina pačios arba per atstovus (2 rūšių). Pačios šalies dalyvavimas byloje neatima iš jos teisės turėti šioje byloje atstovų. Valstybės institucijos, įstaigos, tarnybos turi teisę pasitelkti suinteresuotų aukštesnių valstybės institucijų atstovų. Atstovais pagal įstatymą laikomi atitinkamų institucijų, įstaigų, tarnybų, įmonių, organizacijų vadovai, o įstatymų ar kitų teisės aktų numatytais atvejais – ir kiti darbuotojai, veikiantys neviršydami įgaliojimų, suteiktų remiantis įstatymu ar kitais teisės aktais. Šie asmenys pateikia teismui dokumentus, patvirtinančius jų pareigas. Teismui, kuris kreipėsi į administracinį teismą, atstovauja nutartį priėmęs teisėjas (arba teisėjų kolegijos pirmininkas). Įgaliotais atstovais (pagal pavedimą) teisme paprastai būna advokatai. Advokato arba advokato padėjėjo įgaliojimai patvirtinami advokato arba advokato padėjėjo orderiu arba su klientu pasirašyta sutartimi. Kitų atstovų įgaliojimai turi būti nurodyti įgaliojime, išduotame ir įformintame Civilinio kodekso ir Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka. Jeigu proceso šalis yra nepilnametis ar neįgalus asmuo, jų interesams turi teisę atstovauti jų atstovai pagal įstatymą (tėvai, įtėviai, globėjai, rūpintojai). Atstovai pagal įstatymą atlieka atstovaujamųjų vardu visus procesinius veiksmus, kuriuos atlikti teisė priklauso atstovaujamiesiems; kartu čia taikomi apribojimai, kuriuos numato įstatymas. Atstovai pagal įstatymą gali pavesti bylą vesti teisme kitam asmeniui, jų pasirinktam atstovu. Atstovo pagal pavedimą įgaliojimas vesti teisme bylą suteikia atstovui teisę atlikti atstovaujamojo vardu visus procesinius veiksmus, išskyrus: 1. bylos perdavimą kitam teismui ar institucijai; 2. visišką ar dalinį skundo (prašymo) reikalavimų atsisakymą; 3. skundo (prašymo) reikalavimų pripažinimą; 4. skundo (prašymo) pagrindo ar dalyko pakeitimą; 5. teismo sprendimo ar nutarties apskundimą; 6. įgaliojimų perdavimą kitam asmeniui (per įgaliojimą); 7. vykdomojo rašto gavimą ir jo pateikimą išieškoti; 8. priteistų pinigų gavimą. Įgaliojimas atlikti kiekvieną šių aštuonių punktų nurodytų veiksmų turi būti specialiai. Proceso dalyvių teisė susipažinti su byla. Proceso dalyviai turi teisę teisme susipažinti su byloje esančiais dokumentais, kita medžiaga ir teismo (teisėjo) leidimu, savo lėšomis daryti jų kopijas bei išrašus. Šalis arba institucija, teikianti teismui dokumentus ar medžiagas, kurių duomenys sudaro valstybės, tarnybos, profesinę ar komercinę paslaptį, gali prašyti teismo neteikti jų susipažinti ir kopijuoti. Dėl to teismas priima nutartį. Už kiekvieną bylos medžiagos vieno puslapio kopiją imamas teisingumo ministro nustatyto dydžio užmokestis. Lėšos, gautos už bylos medžiagos kopijavimą, laikomos teismo specialioje sąskaitoje ir panaudojamos kopijavimo technikai įsigyti, išlaikyti bei kitoms raštvedybos išlaidoms apmokėti. Skundo (prašymo) atsisakymas. Pareiškėjas turi teisę atsiimti skundą (prašymą) iki jo priėmimo, taip pat tikslinti ir pakeisti skundo (prašymo) pagrindą ar dalyką arba atsisakyti skundo (prašymo) bet kurioje bylos nagrinėjimo stadijoje iki teismui išeinant į pasitarimų kambarį. Kitos proceso šalių teisės ir pareigos Šalių procesinės teisės yra lygios. Šalių procesinių teisių ypatumus atskirų kategorijų bylose nustato specialūs įstatymai. Proceso šalys turi teisę pareikšti nušalinimus ir prašymus, teikti įrodymus, dalyvauti tiriant įrodymus, užduoti klausimų kitiems proceso dalyviams, liudytojams, specialistams ir ekspertams, duoti paaiškinimus, pateikti savo argumentus ir samprotavimus, prieštarauti kitų proceso dalyvių prašymams, argumentams ir samprotavimams, prašyti teismo priimti nutartį dėl bylos medžiagos neviešinimo, gauti teismo sprendimų, nutarimų ar nutarčių, kuriais išsprendžiama byla, nuorašus, apskųsti teismo sprendimus, nutarimus bei nutartis ir naudotis kitomis šio įstatymo numatytomis teisėmis. Procesinės proceso šalių (išskyrus teismus, advokatus ir prokurorus) teisės joms išaiškinamos raštu, įteikiant ar išsiunčiant kartu su šaukimu į teismą jų teisių išaiškinimą. Proceso šalys privalo savo procesinėmis teisėmis naudotis sąžiningai. Netinkamos šalies pakeitimas. Jei teismas, nagrinėdamas bylą nustato, kad skundas (prašymas) paduotas ne to asmens, kuriam priklauso reikalavimo teisė, arba netinkamam atsakovui, tai turi teisę pareiškėjo sutikimu juos pakeisti tinkamu pareiškėju arba atsakovu. Jeigu pareiškėjas nesutinka, teismas nagrinėja bylą iš esmės, o teismo iškviesti asmenys dalyvauja bylos procese trečiųjų suinteresuotų asmenų teisėmis. Procesinis teisių perėmimas. Tais atvejais, kai viena iš proceso šalių pasitraukia iš bylos (asmens mirtis, juridinio asmens pabaiga, institucijos ar organizacijos reorganizavimas arba likvidavimas, reikalavimo perleidimas), teismas tą šalį pakeičia jos teisių perėmėju. Teisių perėmimas galimas bet kurioje proceso stadijoje. Teisių perėmėjui visi veiksmai, atlikti procese iki jo dalyvavimo, yra privalomi tiek, kiek jie būtų buvę privalomi tam asmeniui, vietoj kurio dalyvauja teisių perėmėjas. Skundo atsiėmimas: tikslinti, keisti skundo pagrindą ir dalyką. Kartais administracinių kildavo klausimas. Taip pat pareiškėjas visada turi teisę atsisakyti nuo skundų iki tol, kol teismas neišeina į pasitarimų kambarį. Atsisakymas turi būti įformintas raštu ir jam turi būti išaiškintos atsisakymo pasekmės: jei teismas priims atsisakymą, šio klausimo iš naujo nebebus galima kelti. Kitos proceso šalių teisės. (jų neturi tiek civilistikoj (?)). Taisyklė: lygios teisės. Specialusis įstatymas gali numatyti ir specifines šalių teises. Pagrindinė – pareikšti nušalinimus, pareikšti prašymus (ir pabaigoje, ir pradžioje – atskiras klausimas: ar yra prašymas, teikti parodymus, dalyvauti tiriant įrodymus, užduoti klausimų visiems proceso dalyviams, duoti paaiškinimus, pateikti savo argumentus ir prieštarauti kitų argumentams, žr. 53str: Kitos proceso šalių teisės ir pareigos. Šalių procesinės teisės yra lygios. Šalių procesinių teisių ypatumus atskirų kategorijų bylose nustato specialūs įstatymai.. Proceso šalys turi teisę pareikšti nušalinimus ir prašymus, teikti įrodymus, dalyvauti tiriant įrodymus, užduoti klausimų kitiems proceso dalyviams, liudytojams, specialistams ir ekspertams, duoti paaiškinimus, pateikti savo argumentus ir samprotavimus, prieštarauti kitų proceso dalyvių prašymams, argumentams ir samprotavimams, prašyti teismo priimti nutartį dėl bylos medžiagos neviešinimo, gauti teismo sprendimų, nutarimų ar nutarčių, kuriais išsprendžiama byla, nuorašus, apskųsti teismo sprendimus, nutarimus bei nutartis ir naudotis kitomis šio įstatymo numatytomis teisėmis. Procesinės proceso šalių (išskyrus teismus, advokatus ir prokurorus) teisės joms išaiškinamos raštu, įteikiant ar išsiunčiant kartu su šaukimu į teismą jų teisių išaiškinimą. Proceso šalys privalo savo procesinėmis teisėmis naudotis sąžiningai: gauti teismo baigiamųjų dokumentų nuorašus, apskųsti teismo sprendimus, nutarimus, nutartis kt. Iš esmės skiriasi procesinių teisių išaiškinimas nei civiliniame procese: jos išaiškinamos raštu (bendruose teismuose – žodžiu), įteikiant kartu su šaukimu į teismo posėdį. Po šaukimo tekstu, kitoj pusėj: parašas, kad gavo ir teisių išaiškinimas. Kai tai padaroma jau teismo procese – ne tas efektas. O bendruose teismuose – 10-25X per dieną skaitai... Pradedi klausimu: gavot šaukimą? Atsakymas: gavau; atskiros teisės aiškios? Ne. Tada aiškina. Kt. dalyvių, prokuroro ir kt. asmenų, ginančių viešus interesus (įgyja šalies teises tik negali atsisakyti skundo, ir atsisakymas nėra privalomas tam, kurio naudai prieštarauta. Pagrindinė pareiga: (šalia kitų): šalys savo teisėmis turi naudotis sąžiningai (žr. AT nutartį: nepiktnaudžiavimo teise doktrina!) Netinkamos šalies pakeitimas: esminis skirtumas nuo civiliniame procese: 1) gali įvykti jau pirmojoje stadijoje (dažnai antroje – pasiruošimo nagrinėti). Jei skunde pareiškėjas nenumato atsakovo ir 3 asmuo ar nurodo ne tą, pvz., išvis niekuo dėtus, bet klysta, tačiau skunde pakankamai aiškiai suformuluoja ginčo dalyką -> teisėjas gali trūkumus pašalinti pats (teismas čia labai atlaidus -> nėr ko tampyt žmogaus teisių apsaugos reikalų). Pats teisėjas nutartyje tokiu atveju nurodo – ką jis trauka atsakovu, 3 suinteresuoti asmenys, išsiunčia jiems skundų nuorašus ir jie atvyksta į posėdį. Galutinai klausimas išsprendžiamas pirmoje stadijoje: jei pareiškėjas nesutiks – skundą atmes. Jei nagrinėjant bylą teismas suprato, kad prašymą padavė ne tas asmuo ir netinkamam atsakovui – vėl: jei pareiškėjas sutinka, gali pakeisti tiek pareiškėją, tiek ir atsakovą. Jei pareiškėjas nesutinka – teismas tikrus visgi iškviečia į posėdį (kad žinotų) ir nagrinėja bylą iš esmės. Gali būti ir procesinių teisių perėmimas: kai viena proceso šalių pasitraukia įvairiais pagrindais: 1) išnykimas subjekto (likvidavimas, reorganizavimas); 2) tik teisės perleidžiamos (pvz., įmonę galim nusipirkti, finansinius reikalus galim perleisti: tokiu atveju teismas šalį pakeičia teisių perėmėją. Toks perėmimas galimas bet kokioj proceso stadijoj. Jei teisių perėmimas įvyksta jau pažengus procesui (įmonės) veiksmai, atlikti ligi tol, teisių perėmėjams tampa privalomi. Atstovavimas administracinių teisme. Taisyklė: teises šalys gina pačios ar per savo atstovus; pačios šalys dalyvavimas neatima teisės turėti atstovą. Valstybinės institucijos, įstatymais turi teisę pasitelkti suinteresuotų aukštesnių institucijų atstovus. Atstovai pagal įstatymą atlieka atstovaujamųjų vardu visus procesinius veiksmus, kuriuos atlikti teisė priklauso atstovaujamiesiems; kartu čia taikomi apribojimai, kuriuos numato įstatymas. Atstovai pagal įstatymą gali pavesti bylą vesti teisme kitam asmeniui, jų pasirinktam atstovu. Atstovo pagal pavedimą įgaliojimas vesti teisme bylą suteikia atstovui teisę atlikti atstovaujamojo vardu visus procesinius veiksmus, išskyrus: 1) bylos perdavimą kitam teismui ar institucijai; 2) visišką ar dalinį skundo (prašymo) reikalavimų atsisakymą; 3) skundo (prašymo) reikalavimų pripažinimą; 4) skundo (prašymo) pagrindo ar dalyko pakeitimą; 5) teismo sprendimo ar nutarties apskundimą; 6) įgaliojimų perdavimą kitam asmeniui (per įgaliojimą); 7) vykdomojo rašto gavimą ir jo pateikimą išieškoti; 8) priteistų pinigų gavimą. Įgaliojimas atlikti kiekvieną šio iš 1–8 punktuose nurodytų veiksmų turi būti specialiai aptartas atstovo įgaliojime. TEISMINIS ADMINISTRACINĖS BYLOS NAGRINĖJIMAS PIRMOS INSTANCIJOS ADMINISTRACINIAME TEISME Bylos skyrimo nagrinėti teismo posėdyje tvarka. Sąlygos teismo posėdžiui pradėti. Byla administracinio teismo posėdyje nagrinėjama tik tuomet, kai proceso šalims apie posėdžio laiką ir vietą iš anksto pranešta šaukimu, pranešimu arba viešai paskelbta spaudoje. Bylose dėl rinkimų ir Referendumo įstatymų pažeidimo, taip pat bylose dėl skundų ar ginčų, kuriems nagrinėti įstatymas nustato specialius terminus, šaukimai proceso šalims gali būti įteikti prieš vieną dieną iki posėdžio pradžios. Bylos šalių ir jų atstovų neatvykimas į teismo posėdį, jeigu jiems buvo apie teismo posėdį tinkamai pranešta, nėra kliūtis bylai nagrinėti ir sprendimui priimti. Bylos nagrinėjimo teisme betarpiškumas, Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, privalo ištirti byloje įrodymus: a. išklausyti proceso šalių paaiškinimų, b. liudytojų parodymų, c. specialistų paaiškinimų ir ekspertų išvadų, d. susipažinti su rašytiniais įrodymais, e. apžiūrėti daiktinius įrodymus. Pirmosios instancijos teisme byla nagrinėjama žodžiu ir esant nepasikeitusiai teisėjų sudėčiai. Jeigu atidėjus bylos nagrinėjimą proceso metu bent vienas iš teisėjų pakeičiamas, byla turi būti nagrinėjama nuo pat pradžios, tačiau teisme apklausti liudytojai iš naujo į posėdį paprastai nešaukiami. Bylos nagrinėjimas teisme vyksta nepertraukiamai, išskyrus poilsiui skiriamą laiką. Kol byla nebaigta nagrinėti ar bylos svarstymas nėra sustabdytas ar atidėtas, tos sudėties teismas neturi teisės nagrinėti kitų bylų. Jeigu bylos nagrinėjimas neužbaigiamas pradėtame posėdyje, kitas teismo posėdis pradedamas nuo to procesinio veiksmo, iki kurio vyko ankstesnis teismo posėdis, jeigu proceso šalims apie teismo posėdžius buvo tinkamai pranešta. Tais atvejais, kai į posėdį neatvyksta nei proceso šalys, nei jų atstovai, nors apie posėdžio laiką ir vietą jiems buvo pranešta įstatymų nustatyta tvarka, pirmosios instancijos teismas gali nuspręsti nagrinėti bylą rašytinio proceso tvarka. Šios aplinkybės pažymimos teismo posėdžio protokole. Jame taip pat įrašomas teismo sprendimas nagrinėti bylą rašytinio proceso tvarka. Jį paskelbus teismas išeina į pasitarimų kambarį priimti sprendimo. Bylos nagrinėjimo atidėjimas. Teismas nutartimi gali atidėti bylos nagrinėjimą, jeigu į posėdį neatvyko vertėjas ar proceso šalis, kai teismas nusprendžia, kad be jų negalima nagrinėti bylos, arba kai būtina išreikalauti naujus įrodymus ir kitais reikiamais atvejais. Teismas, atidėdamas bylos nagrinėjimą, paskiria kito teismo posėdžio laiką ir apie tai pasirašytinai paskelbia atvykusiems asmenims. Kai bylos nagrinėjimas atidedamas dėl to, kad būtina išreikalauti naujų įrodymų, teismas nutartyje nustato jų pateikimo terminą. Atidėdamas bylos nagrinėjimą, teismas gali apklausti atvykusius liudytojus, jeigu visiems proceso dalyviams apie posėdį buvo pranešta. Visapusiškas ir objektyvus bylos aplinkybių ištyrimas. Nagrinėdami administracines bylas, teisėjai privalo aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti. Teismo posėdžio tvarka. Teismui įeinant, teismo tvarkdarys ar teismo posėdžio sekretorius paskelbia: „Teismas eina, prašom stoti“. Visi esantieji posėdžių salėje atsistoja, paskui posėdžio pirmininko kvietimu sėda į savo vietas. Visi proceso dalyviai į teismą kreipiasi ir parodymus bei paaiškinimus duoda stovėdami. Teismo posėdį pradeda posėdžio pirmininkas ir praneša, kokia byla bus nagrinėjama. Teismo posėdžio sekretorius praneša, kas atvyko į teismo posėdį. Teismas nustato atvykusiųjų tapatybę, patikrina pareigūnų ir atstovų įgaliojimus. Jei kas nors iš šalių (jų atstovų) neatvyksta, teismo posėdžio sekretorius informuoja, ar jiems buvo tinkamai pranešta apie posėdžio vietą ir laiką, o teismas nusprendžia, ar galima be jų nagrinėti bylą. Teismo posėdžio pirmininkas paskelbia teismo sudėtį, praneša, kas yra teismo posėdžių sekretorius, kas yra specialistas, ekspertas, vertėjas, ir išaiškina proceso dalyviams jų teisę pareikšti nušalinimus, taip pat kitas procesines jų teises ir pareigas, jeigu jos nebuvo išaiškintos anksčiau. Jeigu teismo posėdyje dalyvauja vertėjas, specialistas ar ekspertas, posėdžio pirmininkas išaiškina jų pareigas ir administracinę bei baudžiamąją atsakomybę už žinomai melagingą vertimą ar žinomai melagingos išvados davimą. Dėl to iš vertėjo, specialisto ar eksperto paimamas rašytinis pasižadėjimas. Teismas taip pat išsprendžia šalių (jų atstovų) prašymus. Iš posėdžių salės pašalinami iki apklausos atvykę liudytojai. Bylos nagrinėjimas iš esmės pradedamas teisėjo pranešimu, kuriame nurodomas ginčo dalykas, pagrindai, ginčo ribos bei kitos esminės bylos aplinkybės. Po to žodis suteikiamas pareiškėjui (pareiškėjams), atsakovui (atsakovams), trečiajam suinteresuotam asmeniui (asmenims) ir (ar) jų atstovams. Kalbėjimo trukmė neribojama, tačiau teismo posėdžio pirmininkas gali įspėti kurią nors iš šalių ar jų atstovų, jeigu šie nukrypsta nuo bylos esmės. Šalims (jų atstovams) gali būti užduodami klausimai: pirma klausimus užduoda teisėjas (teisėjai), po to – kitos šalys (jų atstovai). Po šalių pasisakymų ištiriami kiti įrodymai: išklausomi liudytojų parodymai, specialistų paaiškinimai ir ekspertų išvados, apžiūrimi daiktiniai įrodymai, paskelbiami rašytiniai įrodymai. Prieš liudytojui duodant parodymus, posėdžio pirmininkas nustato jo asmens tapatybę ir įspėja jį dėl atsakomybės už atsisakymą ar vengimą duoti parodymus ir už žinomai melagingus parodymus. Iš liudytojo paimamas atitinkamas rašytinis pasižadėjimas ir pridedamas prie posėdžio protokolo. Prieš baigiant bylos nagrinėjimą iš esmės, išsprendžiami nauji šalių prašymai. Teisminiai ginčai susideda iš pareiškėjo (pareiškėjų), atsakovo (atsakovų), trečiojo suinteresuoto asmens (asmenų) ar jų atstovų pasisakymų su konkrečiais galutiniais skundo (prašymo) reikalavimas ir atsikirtimais į jį. Kalbėjimo trukmė neribojama, tačiau teismo posėdžio pirmininkas gali įspėti kurią nors iš šalių ar jų atstovų, jeigu šie nukrypsta nuo bylos esmės. Pasisakiusios šalys (jų atstovai) dar kartą gali pasinaudoti replikos teise. Jeigu teisminių ginčų metu paaiškėja naujų aplinkybių, kurias reikia ištirti, teismas gali priimti nutartį atnaujinti bylos nagrinėjimą iš esmės. Po to teisminiai ginčai vyksta ta pačia tvarka. Po teisminių ginčų teismas išeina į pasitarimų kambarį priimti sprendimo (nutarimo, nutarties). Apie tai posėdžio pirmininkas paskelbia esantiesiems posėdžių salėje. Teismo posėdžio protokolas. Kiekviename administracinio teismo posėdyje, išskyrus posėdžius rašytinio proceso tvarka, rašomas protokolas. Protokole nurodoma: 1. teismo posėdžio data ir vieta; 2. teismo posėdžio pradžios ir pabaigos laikas; 3. nagrinėjančio bylą teismo pavadinimas ir sudėtis, teismo posėdžio sekretorius, administracinėje byloje dalyvaujantys asmenys, taip pat ar šie asmenys atvyko, o jei kas nors neatvyko, – ar buvo jiems tinkamai pranešta apie posėdžio vietą ir laiką; 4. ginčo dalykas; 5. kad proceso dalyviams išaiškintos jų teisės ir pareigos; 6. bylos proceso dalyvių prašymai ir pareiškimai; 7. posėdžio pirmininko patvarkymai ir teismo nutartys, priimtos neišeinant į pasitarimų kambarį; 8. kad teisėjas pranešėjas padarė pranešimą apie bylą; 9. kas iš proceso dalyvių kalbėjo teismo posėdyje; 10. teismo posėdyje naujai pateikti įrodymai (šalių, kitų proceso dalyvių paaiškinimai ir parodymai, kiti faktiniai duomenys, priimti bylą nagrinėjančio teismo ir kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybės, pagrindžiančios proceso šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokios aplinkybės, turinčios reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra), jeigu jie nebuvo pateikti ar surinkti ruošiantis nagrinėjimui teisme; 11. teismo posėdžio metu ištirti rašytiniai, daiktiniai ir kiti įrodymai ir šalių pareiškimai dėl jų; 12. trumpas teisminių ginčų ir replikų turinys; 13. kad priimtas sprendimas, nutarimas ar nutartis yra perskaityti ir išaiškinta apskundimo tvarka bei terminai. Jeigu bylą nagrinėti teisme rengiančiam teisėjui ar ją nagrinėjančiam teismui nutarus, kita kalba surašytas teismo posėdyje vertėjo dokumentas buvo verčiamas į lietuvių kalbą teismo posėdyje, toks vertimas užrašomas posėdžio protokole ir vertėjo pasirašomas. Protokolas turi būti baigtas rašyti ir posėdžio pirmininko arba jo pavedimu teisėjo pranešėjo bei teismo posėdžio sekretoriaus pasirašytas (nurodant pasirašymo datą) ne vėliau kaip per tris darbo dienas po teismo posėdžio pabaigos. Šalys turi teisę susipažinti su protokolu ir per tris darbo dienas po protokolo pasirašymo pateikti bylą nagrinėjusiam teismui pastabų raštu dėl protokolo. Pastabas dėl protokolo išnagrinėja bylą nagrinėjęs teisėjas arba teisėjų kolegijos pirmininkas. Jeigu jie su pastabomis sutinka, tai jas patvirtina ir nurodo pridėti prie protokolo. Jeigu bylą nagrinėjęs teisėjas nesutinka su pateiktomis pastabomis, tai jas atmeta ir priima motyvuotą nutartį. Jeigu su pastabomis nesutinka teisėjų kolegijos pirmininkas, sutikimo ar nesutikimo su jomis klausimą priimdama nutartį išsprendžia bylą nagrinėjusi teisėjų kolegija, o kai ta pati kolegija negali susirinkti, – klausimas išsprendžiamas dalyvaujant daugumai bylą nagrinėjusios kolegijos narių. Pastabos dėl protokolo turi būti išnagrinėjamos per tris dienas nuo jų gavimo teisme dienos paprastai rašytinio proceso tvarka. Visais atvejais pastabos dėl protokolo pridedamos prie bylos. Gali būti rašomas ir ne teismo posėdyje atliekamo atskiro procesinio veiksmo protokolas. Administracinę bylą nagrinėjančio teismo teisė skirti baudas. Administracinę bylą nagrinėjantis teisėjas ar teismas turi teisę skirti baudas, jeigu: 1. nustatytu laiku be pateisinamų priežasčių pareigūnai ir asmenys neįvykdo teisėjo ar teismo reikalavimų pateikti atsiliepimą į skundą (prašymą), dokumentus ar kitą medžiagą, taip pat už kitų teisėjo (teismo) reikalavimų, susijusių su bylos nagrinėjimu, nevykdymą; 2. liudytojas, specialistas ar ekspertas be pateisinamų priežasčių neatvyksta pas bylą posėdžiui rengiantį teisėją ar į teismo posėdį; 3. dalyvaujantys byloje asmenys po įspėjimo vėl kalba be eilės, užgaulioja kitus byloje dalyvaujančius asmenis ar teismą; 4. posėdžių salėje esantys asmenys pažeidžia tvarką, neklauso posėdžio pirmininko reikalavimų laikytis tvarkos. Administracinę bylą nagrinėjantis teismas turi teisę skirti baudą fiziniams asmenims ir jų atstovams iki 1000 litų, o pareigūnams ar institucijų ir įstaigų atstovams – iki 2000 litų už kiekvieną pažeidimo atvejį. Dėl pirmosios instancijos teismo nutarties skirti baudą gali būti duodamas atskirasis skundas. Teismo posėdžių rūšys. Administraciniuose teismuose bylos nagrinėjamos viešai. Į teismo posėdžių salę neįleidžiami jaunesni kaip šešiolikos metų asmenys, jeigu jie nėra proceso dalyviai arba liudytojai. Teismo posėdis gali būti uždaras – žmogaus asmeninio ar šeiminio gyvenimo slaptumui apsaugoti, taip pat jeigu viešai nagrinėjama byla gali atskleisti valstybės, tarnybos, profesinę ar komercinę paslaptį. Dėl to teismas priima motyvuotą nutartį. Uždarame teismo posėdyje gali būti proceso dalyviai, o reikiamais atvejais – ir liudytojai, specialistai, ekspertai, vertėjai. Bylų nagrinėjimo teisme viešumo principas netaikomas ir tais atvejais, kai pagal įstatymą skundai ar bylos nagrinėjamos rašytinio proceso tvarka. Bylos, nagrinėjamos vieno teisėjo ir teisėjų kolegijų. Administraciniuose teismuose bylas pirmąja instancija nagrinėja trijų teisėjų kolegija. Tik įstatymų nustatytais atvejais atskirų kategorijų bylas pirmąja instancija nagrinėja vienas teisėjas Administracinių teisės pažeidimų bylas pagal skundus dėl administravimo subjektų (jų pareigūnų)priimtų nutarimų šiose bylose apygardos administraciniame teisme nagrinėja vienas teisėjas pirmosios instancijos teismo proceso tvarka, vadovaudamasis Administracinių teisės pažeidimų kodekso normomis, o prireikus ir ABT įstatymu. Rašytinio proceso tvarka, jeigu teisėjų kolegija nenusprendžia kitaip, taip pat nagrinėjamos bylos pagal skundus dėl teismų nutarimų administracinių teisės pažeidimų bylose. Kolegijų rūšys. Administraciniuose teismuose vienas teisėjas nagrinėja tokias bylas (išskyrus skundus dėl apylinkės teismo nutarimų administracinių teisės pažeidimų bylose): 1. dėl turtinės ir neturtinės (moralinės) žalos, padarytos fiziniam asmeniui ar organizacijai neteisėtais valstybės ar vietos savivaldos institucijos, įstaigos, tarnybos bei jų tarnautojų veiksmais ar neveikimu viešojo administravimo srityje, atlyginimo (Civilinio kodekso 485 straipsnis); 2. tarnybinių ginčų, kai viena ginčo šalis yra valstybės ar savivaldybės tarnautojas, turintis viešojo administravimo įgaliojimus (įskaitant pareigūnus ir įstaigų vadovus); 3. nutarimo administracinio teisės pažeidimo byloje apskundimo. Trijų teisėjų kolegija nagrinėja kitas bylas –. Kai kuriais atvejais teismo pirmininko nutartimi gali būti sudaroma teisėjų kolegija ir tokioms byloms nagrinėti, kurioms numatytas vienasmenis nagrinėjimas Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme bylas nagrinėja trijų teisėjų kolegija. Sudėtingoms byloms nagrinėti teismo pirmininko iniciatyva ar kolegijos siūlymu gali būti sudaroma išplėstinė penkių teisėjų kolegija arba byla gali būti perduota nagrinėti teismo plenarinei sesijai. Teismo plenarinės sesijos posėdis yra teisėtas, jeigu jame dalyvauja ne mažiau kaip du trečdaliai teismo teisėjų. Teisėjų kolegijos sudėtį sudaro, jos pirmininką ir teisėją pranešėją skiria administracinio teismo pirmininkas ar Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pirmininkas. Bylas posėdžiui rengia ir atskirus procesinius veiksmus atlieka vienas teisėjas teismo vardu. Klausimus, kuriuos teisėjas turi teisę išspręsti vienas, taip pat gali spręsti teisėjų kolegija arba teismo plenarinė sesija. Įrodymai administracinių bylų nagrinėjimo procese ir jų rūšys. Įrodymai administracinėje byloje yra visi faktiniai duomenys, priimti bylą nagrinėjančio teismo ir kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybės, pagrindžiančios proceso šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokios aplinkybės, turinčios reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra. Minėti faktiniai duomenys nustatomi tokiomis priemonėmis: 1. proceso šalių ir jų atstovų paaiškinimais, 2. liudytojų parodymais, 3. specialistų paaiškinimais ir ekspertų išvadomis, 4. daiktiniais įrodymais, 5. dokumentais ir kitais rašytiniais, garso bei vaizdo įrodymais. Faktiniai duomenys, sudarantys valstybės ar tarnybos paslaptį, paprastai negali būti įrodymai administracinėje byloje, kol jie bus išslaptinti įstatymų nustatyta tvarka. Įrodymus pateikia proceso šalys ir kiti proceso dalyviai. Prireikus teismas gali pasiūlyti minėtiems asmenims pateikti papildomų įrodymų arba šių asmenų prašymu ar savo iniciatyva išreikalauti reikiamus dokumentus, pareikalauti iš pareigūnų paaiškinimų. Įstatymų nustatyta tvarka surinktų ir užfiksuotų įrodymų įrodomoji galia išlieka visose proceso stadijose ir jie iš naujo paprastai neperžiūrimi. Jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios. Teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Neįrodinėtinos aplinkybės ir faktai: 1. Aplinkybių, teismo pripažintų visiems žinomomis, nereikia įrodinėti. 2. Faktai, nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu vienoje administracinėje ar civilinėje byloje, iš naujo neįrodinėjami nagrinėjant kitas administracines bylas, kuriose dalyvauja tie patys asmenys. 3. Faktai, kurie pagal įstatymą preziumuojami kaip nustatyti, nagrinėjant bylą neįrodinėjami. Tokios prezumpcijos gali būti paneigiamos bendra tvarka. 4. Įsiteisėjęs teismo nuosprendis baudžiamojoje byloje yra privalomas teismui, nagrinėjančiam administracines bylas dėl asmens, kuriam priimtas teismo nuosprendis, veiksmų administracinių teisinių pasekmių. Šaukiamų į teismą asmenų atsakomybė. Jeigu šaukiamas asmuo be svarbios priežasties neatvyko į teismą, jis teisėjo arba teismo nutartimi gali būti atvesdinamas. Už neatvykimą į teismą ar atsisakymą teisme duoti parodymus, paaiškinimus ar išvadą gali būti skiriama bauda iki 1000 litų ar skiriamas iki vieno mėnesio areštas. Už žinomai melagingų liudytojo parodymų, eksperto ar revizoriaus melagingos išvados, specialisto melagingo paaiškinimo ar išvados davimą, žinomai neteisingą vertėjo vertimą asmenys atsako Baudžiamojo kodekso ir Administracinių teisės pažeidimų kodekso nustatyta tvarka. Apie tai liudytojas, specialistas, ekspertas, vertėjas pasirašytinai įspėjami bylą nagrinėjančio teisėjo ar teismo. Liudytojas: 1. Šaukiamas liudytoju asmuo privalo atvykti į teismą ir duoti teisingus parodymus. Teismui nusprendus, liudytojas gali būti apklausiamas savo buvimo vietoje. 2. Asmuo, prašantis šaukti liudytoją, privalo nurodyti jo vardą, pavardę, gyvenamąją vietą ar darbo vietą ir tas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, kurias šis liudytojas gali patvirtinti. 3. Negali būti šaukiami ir apklausiami kaip liudytojai: 1) atstovai civilinėje byloje ar gynėjai baudžiamojoje byloje – apie aplinkybes, kurias jie sužinojo eidami atstovo ar gynėjo pareigas; 2) asmenys, kurie dėl fizinių ar psichinių trūkumų nesugeba teisingai suvokti turinčių bylai reikšmės aplinkybių arba duoti apie jas teisingų parodymų; 3) dvasininkai apie aplinkybes, kurias sužinojo per tikinčiojo išpažintį. Specialistas: 1. Specialistas kviečiamas tais atvejais, kai nagrinėjant administracinę bylą teisme reikia specialių žinių dokumentams, daiktams ar veiksmams ištirti bei įvertinti. 2. Specialisto paaiškinimai surašomi atskirame dokumente jį pasirašant arba įrašomi į teismo posėdžio protokolą. Pastaruoju atveju specialistas turi teisę susipažinti su protokolo turiniu, pareikšti savo pastabas raštu jas pasirašant. Ekspertas ir jo išvada: 1. Jeigu administracinėje byloje kyla klausimų, reikalaujančių specialių mokslo, meno, technikos ar amato srities žinių, teismas ar teisėjas skiria ekspertą arba paveda daryti ekspertizę atitinkamai ekspertizės įstaigai. 2. Klausimus, kuriais reikalaujama eksperto išvados, turi teisę pateikti teismui kiekvienas proceso dalyvis, tačiau galutinai juos nustato teismas ar teisėjas. 3. Eksperto išvada pateikiama raštu ekspertizės akte. Jeigu byloje yra paskirti keli ekspertai, tai bendrą išvadą pasirašo tie iš jų, kurie ją prieina. Nesutinkantys su jais ekspertai savo išvadą surašo skyrium. 4. Eksperto išvada teismui neprivaloma. Tačiau teismo nesutikimas su eksperto išvada turi būti motyvuojamas. Specialisto ir eksperto teisės: 1. Jeigu tai reikalinga paaiškinimams ar išvadai duoti, specialistas ir ekspertas turi teisę susipažinti su bylos medžiaga, būti teismui nagrinėjant bylą, užduoti proceso šalims, liudytojams klausimų, prašyti teismą pateikti jam papildomą medžiagą. 2. Specialistas ir ekspertas turi teisę atsisakyti duoti paaiškinimus ar išvadą, jeigu laiko, kad pateiktoji medžiaga yra nepakankama paaiškinimams ar išvadai duoti arba kad jam pateiktas klausimas peržengia specialių jo žinių ribas. Teisminiai pavedimai: Prireikus surinkti įrodymus kitame mieste arba rajone, nagrinėjantis bylą teismas paveda atitinkamam teismui atlikti tam tikrus procesinius veiksmus. Jeigu įrodymai yra užsienio valstybėje, bylą nagrinėjantis teismas pavedimą užsienio valstybės teismui siunčia per Teisingumo ministeriją Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių nustatyta tvarka. Nutartyje dėl teisminio pavedimo trumpai išdėstoma nagrinėjamos bylos esmė, nurodomos aplinkybės, kurias reikia išaiškinti, įrodymai, kuriuos turi surinkti vykdantis pavedimą teismas. Ši nutartis yra privaloma teismui, kuriam ji adresuojama, ir turi būti įvykdyta ne vėliau kaip per dešimt dienų. Teisminis pavedimas įvykdomas teismo posėdyje. Bylos proceso dalyviams pranešama apie posėdžio vietą ir laiką, tačiau jų neatvykimas nekliudo įvykdyti pavedimo. Protokolai ir visa vykdant pavedimą surinkta medžiaga nedelsiant pasiunčiama nagrinėjančiam bylą teismui. Procesiniai terminai. Procesiniai veiksmai atliekami per įstatymų nustatytus terminus. Tais atvejais, kai procesinių terminų nėra nustatęs įstatymas, juos skiria teismas. Teismo paskirti terminai gali būti teismo pratęsti. Pasiruošimas administracinių bylų nagrinėjimui teisme paprastai turi būti baigtas ne vėliau kaip per vieną mėnesį nuo skundo (prašymo) priėmimo dienos. Bylos nagrinėjimas administraciniame teisme turi būti užbaigtas ir sprendimas pirmosios instancijos teisme priimtas ne vėliau kaip per du mėnesius nuo nutarties skirti bylą nagrinėti teismo posėdyje priėmimo dienos, jeigu įstatymas nenustato trumpesnių nagrinėjimo terminų. Prireikus motyvuota teismo nutartimi minėtas bendras bylos nagrinėjimo terminas gali būti pratęstas, bet ne ilgiau kaip dar vienam mėnesiui, o bylose dėl norminių administracinių aktų teisėtumo – iki trijų mėnesių. Procesinių terminų skaičiavimas. Terminai procesiniams veiksmams atlikti apibrėžiami tikslia kalendorine data arba nurodant įvykį, kuris būtinai turi įvykti, arba laiko tarpu. Pastaruoju atveju veiksmas gali būti atliekamas per visą laiko tarpą. Metais, mėnesiais, savaitėmis ar dienomis skaičiuojamo procesinio termino eiga prasideda kitą dieną po tos kalendorinės datos ar įvykio, kuriais nurodyta jo pradžia. Metais skaičiuojamas terminas baigiasi atitinkamą paskutinių termino metų mėnesį ir dieną. Mėnesiais skaičiuojamas terminas baigiasi atitinkamą termino paskutinio mėnesio dieną. Jeigu metais ar mėnesiais skaičiuojamas terminas baigiasi tą mėnesį, kurį atitinkamos dienos nėra, tai laikoma, kad terminas baigiasi paskutinę to mėnesio dieną. Savaitėmis skaičiuojamas terminas baigiasi atitinkamą termino paskutinės savaitės dieną. Tais atvejais, kai paskutinė termino diena yra ne darbo diena, termino pabaigos diena laikoma po jos einanti darbo diena. Procesinis veiksmas, kuriam atlikti nustatytas terminas, gali būti atliekamas iki paskutinės termino dienos dvidešimt ketvirtos valandos. Jeigu tas veiksmas turi būti atliktas teisme ar kitoje įstaigoje, tai terminas baigiasi nustatytu tarnybinio darbo pabaigos metu. Jeigu skundas, dokumentai ar pinigų sumos įteikti paštui ar telegrafui iki paskutinės termino dienos dvidešimt ketvirtos valandos, terminas nelaikomas praleistu. Procesinių terminų sustabdymas ir terminų praleidimo pasekmės: Visi nepasibaigę procesiniai terminai sustabdomi sustabdžius bylą. Terminų sustabdymas prasideda nuo to laiko, kada atsiranda aplinkybės, sudariusios pagrindą bylai sustabdyti. Nuo bylos atnaujinimo dienos procesiniai terminai tęsiasi toliau. Teisė atlikti procesinius veiksmus išnyksta pasibaigus įstatymo nustatytam ar teismo paskirtam jiems atlikti terminui. Skundai ir dokumentai, paduoti pasibaigus tam terminui, grąžinami juos padavusiems asmenims. TEISMO SPRENDIMAI. Sprendimo priėmimas. Administracinis teismas sprendimą dėl iš esmės išnagrinėtos bylos priima pasitarimų kambaryje teisėjų balsų dauguma. Teisėjai neturi teisės atsisakyti balsuoti arba susilaikyti, taip pat paskelbti nuomonių, pareikštų besitariant pasitarimų kambaryje. Posėdžio pirmininkas balsuoja paskutinis. Priimtą sprendimą pasirašo visi posėdyje dalyvavę teisėjai.. Teisėjas, nesutinkantis su daugumos nuomone, gali išdėstyti raštu savo atskirą nuomonę. Ši viešai neskelbiama, bet pridedama prie bylos. Teismo sprendimo įžanginė ir rezoliucinė dalys surašomos ir viešai paskelbiamos paprastai tą pačią dieną po individualios bylos išnagrinėjimo. Aprašomoji ir motyvuojamoji sprendimo dalys surašomos ne vėliau kaip per septynias darbo dienas nuo sprendimo paskelbimo. Kai atsakovas pareiškėjo reikalavimus pripažįsta visiškai, teismas sprendime gali surašyti sutrumpintus motyvus nurodydamas: teismo nustatytas aplinkybes, įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados, įstatymus, kuriais teismas vadovavosi. Bylose dėl norminių administracinių aktų teisėtumo ir kitose sudėtingose bylose sprendimas gali būti priimtas bei paskelbtas ir ne tą pačią dieną, bet ne vėliau kaip per dešimt dienų baigus nagrinėti bylą. Kada bus skelbiamas sprendimas, pranešama bylos šalims ir apie tai pažymima teismo posėdžio protokole. Kol rengiamas sprendimas, kolegijos teisėjai gali nagrinėti kitas bylas. Sprendimą ar nutartį, kurios priėmimas ir paskelbimas buvo atidėtas, gali paskelbti vienas iš bylą nagrinėjusių teisėjų, kitiems kolegijos teisėjams nedalyvaujant. Administracinio teismo sprendimas priimamas ir paskelbiamas Lietuvos Respublikos vardu. Sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas. Teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas. Priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina ištirtus teismo posėdyje įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas) yra tenkintinas. Skundas (prašymas) gali būti tenkinamas visiškai ar iš dalies. Teismo sprendime turi būti atsakyta į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus. Sprendimo turinys 1. Teismo sprendimas susideda iš įžanginės, aprašomosios, motyvuojamosios ir rezoliucinės dalių. 2. Įžanginėje sprendimo dalyje nurodoma: 1) sprendimo priėmimo laikas ir vieta; 2) sprendimą priėmusio teismo pavadinimas; 3) teismo sudėtis, teismo posėdžio sekretorius, šalys, kiti proceso dalyviai; 4) ginčo dalykas. 3. Aprašomojoje sprendimo dalyje nurodoma: 1) pareiškėjo reikalavimai; 2) atsakovo atsikirtimai; 3) kitų proceso dalyvių paaiškinimai. 4. Motyvuojamojoje sprendimo dalyje nurodoma: 1) teismo nustatytos bylos aplinkybės; 2) įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados; 3) argumentai, dėl kurių teismas atmeta kuriuos nors įrodymus; 4) įstatymai, kuriais teismas vadovavosi, nuorodos į konkrečias normas, kurios buvo taikomos. 5. Rezoliucinėje sprendimo dalyje nurodoma: 1) teismo išvada prašymą patenkinti visiškai ar iš dalies, kartu išdėstant patenkinto reikalavimo turinį, arba prašymą atmesti; 2) teismo išlaidų paskirstymas; 3) sprendimo apskundimo terminas ir tvarka. Sprendimų rūšys: Išnagrinėjęs bylą, administracinis teismas priima vieną iš šių sprendimų: 1) atmesti skundą (prašymą) kaip nepagrįstą; 2) patenkinti skundą (prašymą) ir panaikinti skundžiamą aktą (ar jo dalį) arba įpareigoti atitinkamą administravimo subjektą pašalinti padarytą pažeidimą ar įvykdyti kitokį teismo patvarkymą; 3) patenkinti skundą (prašymą) ir įpareigoti savivaldybių administravimo subjektą atitinkamai įgyvendinti įstatymą, vykdyti Vyriausybės nutarimą ar kitą teisės aktą; 4) patenkinti skundą ir išspręsti ginčą kitu įstatymų numatytu būdu; 5) patenkinti skundą (prašymą) ir priteisti atlyginti turtinę ar moralinę žalą fiziniam asmeniui ar organizacijai, padarytą valstybės ar vietos savivaldos institucijų, įstaigų, tarnybų bei jų tarnautojų, einančių tarnybines pareigas, neteisėtais veiksmais ar neveikimu viešojo administravimo srityje (Civilinio kodekso 485 straipsnis). Skundžiamų aktų panaikinimo pagrindai 1. Skundžiamas aktas (ar jo dalis) turi būti panaikintas, jeigu jis yra: 1) neteisėtas iš esmės, t. y. savo turiniu prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams; 2) neteisėtas dėl to, kad jį priėmė nekompetentingas administravimo subjektas; 3) neteisėtas dėl to, kad jį priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą. 2. Skundžiamas aktas (ar jo dalis) gali būti panaikintas ir kitais pagrindais, kuriuos administracinis teismas pripažino svarbiais. Sprendimas bylose dėl vilkinimo ar neveikimo. Bylose dėl administravimo subjekto neveikimo, t. y. pareigų nevykdymo, ar vilkinimo spręsti reikalus administracinis teismas savo sprendimu gali įpareigoti atitinkamą administravimo subjektą per teismo nustatytą laiką priimti atitinkamą sprendimą arba įvykdyti kitokį teismo patvarkymą. Teismo sprendimas užtikrinti administracinės ginčų komisijos sprendimo Vykdymą. Tais atvejais, kai pareiškėjas kreipiasi į administracinį teismą su prašymu užtikrinti administracinių ginčų komisijos priimto sprendimo vykdymą, teismas išreikalauja iš atitinkamos komisijos medžiagą, kurios pagrindu buvo priimtas sprendimas, ir rašytinio proceso tvarka patikrina jo teisėtumą. Jeigu teismas nustato, kad administracinių ginčų komisijos sprendimas yra neteisėtas, tai priima sprendimą panaikinti komisijos sprendimą ir pats išsprendžia bylą iš esmės šio įstatymo nustatyta tvarka. Jeigu teismas nustato, kad komisijos sprendimas yra teisėtas, tai priima sprendimą įpareigoti viešojo administravimo subjektą per teismo nustatytą laiką įvykdyti administracinių ginčų komisijos sprendimą. Tokio teismo sprendimo vykdymui užtikrinti taikomos šio įstatymo 97 straipsnio nuostatos. Akto panaikinimo teisinės pasekmės. Skundžiamo akto (veiksmo) panaikinimas reiškia, jog konkrečiu atveju atkuriama buvusi iki ginčijamo akto (veiksmo) priėmimo padėtis, t. y. atkuriamos pažeistos pareiškėjo teisės ar teisėti interesai, tačiau iki panaikinto akto galiojusio kito akto teisinė galia tokiu atveju savaime neatkuriama. Teismo sprendimų nuorašų išsiuntimas. Jeigu įstatymas nenustato kitaip, per tris dienas nuo sprendimo surašymo dienos bylos šalims ir tretiesiems suinteresuotiems asmenims, kurie nedalyvavo teismo posėdyje, išsiunčiami administracinio teismo sprendimo nuorašai. Esant rašytiniam prašymui, sprendimo nuorašai išsiunčiami ir posėdyje dalyvavusioms proceso šalims. Teismo sprendimo klaidų ištaisymas ir sprendimo išaiškinimas. Paskelbus byloje sprendimą, priėmęs sprendimą teismas neturi teisės pats jį panaikinti ar pakeisti. Kol sprendimas neįvykdytas, teismas gali savo iniciatyva ar bylos šalių prašymu ištaisyti sprendime aptiktus rašymo apsirikimus ar aiškias aritmetines klaidas. Ištaisymų klausimas išsprendžiamas nepranešus šalims, priimant nutartį. Dėl tokios teismo nutarties gali būti duodamas atskirasis skundas. Kol sprendimas neįvykdytas, bylos šalių prašymu teismas turi teisę išaiškinti savo priimtą sprendimą, tačiau nekeisdamas jo turinio. Sprendimui išaiškinti skiriamas teismo posėdis ir apie tai pranešama bylos šalims. Tačiau šių neatvykimas į posėdį nekliudo išnagrinėti sprendimo išaiškinimo klausimą. Teismo nutartį dėl sprendimo išaiškinimo galima apskųsti atskiruoju skundu. Papildomas sprendimas. Teismas, priėmęs byloje sprendimą, gali proceso dalyvių pareiškimu, taip pat savo iniciatyva priimti papildomą sprendimą: 1) jeigu kuris nors reikalavimas, dėl kurio proceso dalyviai pateikė įrodymų ir davė paaiškinimų, sprendime yra neišnagrinėtas; 2) jeigu teismas, išsprendęs teisės klausimą, nenurodė veiksmų, kuriuos atsakovas privalo atlikti arba nuo kurių jis privalo susilaikyti. Iškelti klausimą dėl papildomo sprendimo priėmimo galima per keturiolika dienų nuo teismo sprendimo priėmimo dienos. Papildomą sprendimą teismas priima, išnagrinėjęs klausimą teismo posėdyje. Proceso dalyviams pranešama apie posėdžio laiką ir vietą. Papildomo sprendimo nuorašai išsiunčiami šalims ir tretiesiems suinteresuotiems asmenims, jeigu jie nedalyvavo teismo posėdyje. Papildomas sprendimas gali būti apskųstas apeliacine tvarka per keturiolika dienų nuo jo priėmimo dienos. Dėl teismo nutarties, kuria atmetamas pareiškimas dėl papildomo sprendimo priėmimo, gali būti duodamas atskirasis skundas. Sprendimo įsiteisėjimas. Neapskųsti pirmosios instancijos teismo sprendimai įsiteisėja pasibaigus apeliacinio apskundimo terminui. Apskųstas apeliacine tvarka sprendimas, jeigu jis nėra panaikintas, įsiteisėja apeliacine tvarka išnagrinėjus bylą. Teismo sprendimas, priimtas bylą išnagrinėjus apeliacine tvarka, įsiteisėja nuo naujo sprendimo priėmimo dienos. Sprendimui įsiteisėjus, šalys ir kiti proceso dalyviai, taip pat jų teisių perėmėjai nebegali iš naujo pareikšti teisme tų pačių reikalavimų tuo pačiu pagrindu, taip pat kitoje byloje ginčyti teismo nustatytų faktų ir teisinių santykių. Sprendimo vykdymas. Įsiteisėjus teismo sprendimui, kuriuo skundas (prašymas) patenkinamas, jo nuorašas nusiunčiamas vykdyti administravimo subjektui, kurio veiksmai ar neveikimas buvo apskųsti, taip pat pareiškėjui. Jeigu per penkiolika dienų ar teismo nustatytą terminą sprendimas neįvykdomas, pareiškėjo prašymu atitinkamas administracinis teismas išduoda jam vykdomąjį raštą kartu nurodydamas jį vykdyti teismo antstolių kontorai prie apylinkės teismo pagal atsakovo buveinės vietą Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka. Neįvykdyti teismo sprendimai dėl žalos atlyginimo, taip pat teismo priteistų sumų ir nesumokėtų baudų išieškojimo vykdomi Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka. Minėtais atvejais vykdomieji dokumentai pareiškėjui išduodami teismo sprendimui įsiteisėjus. TEISMO NUTARTIS. Nutarties priėmimas.. Pirmosios instancijos teismas atskirais klausimais, kurių byla neišsprendžia iš esmės, priima nutartis. Teismas priima nutartis pasitarimų kambaryje šio įstatymo nustatyta tvarka. Jas pasirašo visi posėdyje dalyvavę teisėjai. Išsprendęs nesudėtingus klausimus, teismas gali priimti nutartį pasitaręs vietoje, neišeidamas į pasitarimų kambarį. Tokia nutartis įrašoma į teismo posėdžio protokolą. Priimtos nutartys perskaitomos balsu. Nutarties turinys. Nutartyje turi būti nurodoma: 1) nutarties priėmimo laikas ir vieta; 2) teismo pavadinimas, teismo sudėtis, taip pat teismo posėdžio sekretorius, jeigu nutartis priimama žodinio proceso tvarka; 3) proceso dalyviai ir ginčo dalykas; 4) klausimas, kuriuo priimama nutartis; 5) motyvai, kuriais teismas priėjo savo išvadas, ir įstatymai, kuriais teismas vadovavosi; 6) teismo nutarimas; 7) nutarties apskundimo tvarka ir terminas. Nutartyje, kurią teismas priima neišeidamas į pasitarimų kambarį, turi būti: 1. klausimas, kuriuo priimama nutartis; 2. motyvai, kuriais teismas priėjo savo išvadas, ir įstatymai, kuriais teismas vadovavosi; 3. teismo nutarimas; Nutarčių išsiuntimas proceso šalims. Bylos šalims ir tretiesiems suinteresuotiems asmenims, neatvykusiems į teismo posėdį, išsiunčiami teismo nutarties nutraukti ar sustabdyti bylą, palikti skundą (prašymą) nenagrinėtą ar perduoti bylą pagal jos priskirtinumą atitinkamam teismui nuorašai. Nutarties nuorašai išsiunčiami ne vėliau kaip per tris dienas nuo nutarties priėmimo dienos. Atskirosios nutartys. Jeigu teismas, nagrinėdamas administracinę bylą, padaro išvadą, kad pareigūnai, institucijos, įstaigos, įmonės, organizacijos bei asmenys pažeidė įstatymus ar kitus teisės aktus, tai priima atskirąją nutartį, kurioje nurodo padarytus pažeidimus ir nusiunčia ją atitinkamoms viešojo administravimo institucijoms, įmonių, įstaigų, organizacijų vadovams. Apie priimtas priemones dėl atskirosios nutarties teismui atsakoma per vieną mėnesį. Teismo veiksmai, kai nagrinėjant administracinę bylą nustatomi nusikalstamos veikos požymiai. Jeigu nagrinėdamas administracinę bylą teismas nustato proceso šalies arba kito asmens veiksmuose nusikalstamos veikos požymių, apie tai praneša prokurorui. Įstatymo numatytais atvejais teismas, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, arba išnagrinėja administracinę bylą iš esmės, arba sustabdo bylą, jeigu negalima jos išnagrinėti, kol bus išspręsta baudžiamoji byla. ADMINISTRACINIS PROCESAS ANTROS INSTANCIJOS ADMINISTRACINIAME TEISME. PROCESO ATNAUJINIMAS Teisė apskųsti neįsiteisėjusį administracinio teismo sprendimą. Apygardų administracinių teismų sprendimai, priimti nagrinėjant bylas pirmąja instancija, apeliacine tvarka per keturiolika dienų nuo sprendimo paskelbimo gali būti skundžiami Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui. Praleidus terminą apeliaciniam skundui paduoti, apelianto prašymu apeliacinis teismas skundo padavimo terminą gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties. Apylinkių teismų ir apygardų administracinių teismų nutarimai ir nutartys, priimti nagrinėjant administracinių teisės pažeidimų bylas pirmąja instancija, apeliacine tvarka per dešimt dienų nuo nutarimo (nutarties) paskelbimo gali būti skundžiami Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui. Apeliaciniai skundai paduodami arba tiesiog apeliacinės instancijos teismui, arba per teismą, kurio sprendimas, nutarimas ar nutartis yra skundžiamas. Gavęs skundą, apeliacinės instancijos teismas išreikalauja administracinę bylą ir sprendžia skundo priėmimo klausimą. Prireikus apeliacinio skundo priėmimo klausimą apeliacinės instancijos teismas gali perduoti spręsti tam pirmosios instancijos teismui, kurio sprendimas, nutarimas ar nutartis yra skundžiami. Reikalavimai skundui dėl pirmos instancijos administracinio teismo sprendimo Apeliacinį skundą gali paduoti visi proceso dalyviai. Apeliaciniame skunde nurodoma: 1. teismo, kuriam adresuojamas skundas, pavadinimas; 2. apelianto pavadinimas ir adresas; 3. kitų proceso dalyvių, išskyrus šalių ir trečiųjų suinteresuotų asmenų atstovus, pavadinimai ir adresai; 4. skundžiamas sprendimas ir teismas, priėmęs tą sprendimą; 5. ginčijami klausimai; 6. įstatymai ir bylos aplinkybės, kuriomis grindžiamas sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas (apeliacinio skundo juridinis pagrindas); 7. apelianto prašymas (apeliacinio skundo dalykas); 8. įrodymai, patvirtinantys skunde išdėstytas aplinkybes; 9. pridedamų prie apeliacinio skundo dokumentų sąrašas. Su apeliaciniu skundu turi būti pateikiami skunde nurodyti įrodymai (jeigu apeliantas jų turi), taip pat duomenys apie tai, kad už skundą sumokėtas žyminis mokestis. Apeliacinio skundo su priedais egzempliorių (kopijų) turi būti tiek, kad juos būtų galima įteikti kiekvienai proceso šaliai ir dar liktų egzempliorius teismo dokumentacijai. Apeliacinį skundą pasirašo jį paduodantis asmuo, advokatas arba atstovas pagal įstatymą. Kai apeliacinį skundą paduoda advokatas, atstovas pagal įstatymą, įmonių ar institucijų vadovų įgalioti asmenys, prie jo turi būti pridedamas dokumentas, įrodantis jį paduodančio asmens įgaliojimus. Apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Naujais reikalavimais nelaikomi reikalavimai, neatsiejamai susiję su jau pareikštais reikalavimais. Prisidėjimas prie apeliacinio skundo. Asmenys, turintys teisę paduoti apeliacinį skundą, gali prisidėti prie paduoto apeliacinio skundo, paduodami rašytinį prašymą apeliacinės instancijos teismui. Toks prisidėjimas yra galimas iki bylos nagrinėjimo iš esmės pradžios. Jeigu prisidedama prie apeliacinio skundo, už pareiškimą dėl prisidėjimo žyminis mokestis neimamas. Pareiškime dėl prisidėjimo prie pareikšto apeliacinio skundo prisidedantys asmenys negali pareikšti savarankiškų reikalavimų ir apskųsto sprendimo naikinimo ar pakeitimo pagrindų. Jeigu atsisakoma priimti apeliacinį skundą, pareiškimas dėl prisidėjimo laikomas nepaduotu ir grąžinamas jį padavusiam asmeniui. Jeigu asmuo prisidėjo prie apeliacinio skundo, jis praranda teisę pareikšti savarankišką apeliacinį skundą. Apeliacinio skundo atsisakymas. Apeliacinį skundą padavęs asmuo turi teisę skundo atsisakyti iki baigiamųjų kalbų. Rašytinis apelianto pareiškimas, kuriuo atsisakoma apeliacinio skundo, pridedamas prie bylos, o žodinis pareiškimas įrašomas į teismo posėdžio protokolą ir apelianto pasirašomas. Jeigu apeliacinį skundą padavęs asmuo iki baigiamųjų kalbų atsisako skundo ir jeigu sprendimas nebuvo apskųstas kitų asmenų, teismas nutartimi apeliacinį procesą nutraukia. Apie apeliacinio skundo atsisakymą teismas informuoja apeliacinio proceso dalyvius. Apeliacinio skundo atsisakęs asmuo pakartotinai jį paduoti neturi teisės. Teismo posėdžių antros instancijos administraciniame teisme rūšys. Apeliacinis procesas vyksta pagal tas pačias taisykles kaip ir procesas pirmosios instancijos teisme, išskyrus šiame įstatyme nustatytas išimtis. Apeliacinio skundo priėmimas. Apeliacinio skundo priėmimo klausimą sprendžia teismo pirmininkas ar teisėjas ne vėliau kaip per tris dienas nuo jo pateikimo pirmosios instancijos teismui, o kai skundas paduodamas apeliacinės instancijos teismui, – per tris dienas, kai išreikalaujama administracinė byla. Jeigu apeliacinis skundas neatitinka šio įstatymo skundo padavimo reikalavimų, nutartimi nustatomas terminas trūkumams pašalinti. Kai per teismo nustatytą terminą trūkumai nepašalinami, skundas laikomas nepaduotu ir teisėjo nutartimi grąžinamas pareiškėjui. Dėl pirmosios instancijos teismo nutarties grąžinti skundą pareiškėjui gali būti paduodamas atskirasis skundas. Apeliacinis skundas nepriimamas ir grąžinamas jį padavusiam asmeniui, jeigu: 1. skundas paduotas praleidus jam paduoti nustatytą terminą ir neprašoma šio termino atnaujinti arba toks prašymas nebuvo patenkintas; 2. skundą paduoda neveiksnus asmuo arba asmuo, neturintis teisės jį paduoti; 3. skundą paduoda įgaliojimų neturintis atstovas. Dėl pirmosios instancijos teismo nutarties atsisakyti priimti apeliacinį skundą gali būti paduotas atskirasis skundas. Atsisakymas priimti apeliacinį skundą Jei jį paduoda neveiksnus asmuo arba asmuo, neturintis teisės jį paduoti arba skundą paduoda įgaliojimų neturintis atstovas nekliudo, nepažeidžiant apeliacinio skundo padavimo termino, vėl kreiptis su apeliaciniu skundu, jeigu trūkumai bus pašalinti. Pirmosios instancijos teismas, priėmęs skundą, per tris dienas išsiunčia bylą su gautu apeliaciniu skundu ir jo priedais apeliacinės instancijos teismui. Kai apeliacinis skundas paduodamas apeliacinės instancijos teismui, motyvuotą nutartį atsisakyti priimti apeliacinį skundą priima apeliacinio teismo trijų teisėjų kolegija. Jeigu nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, paaiškėja, kad skundas paduotas praleidus jam paduoti nustatytą terminą ir neprašoma šio termino atnaujinti arba toks prašymas nebuvo patenkintas, skundą paduoda neveiksnus asmuo arba asmuo, neturintis teisės jį paduoti arba skundą paduoda įgaliojimų neturintis atstovas, apeliacinis procesas nutraukiamas. Pasirengimas nagrinėti bylą. Teisėjas pranešėjas vienas atlieka veiksmus, reikalingus bylai nagrinėti. Apeliacinės instancijos teismas išsiunčia dalyvaujantiems apeliaciniame procese asmenims apeliacinio skundo ir jo priedų nuorašus, reikalaudamas per keturiolika dienų raštu pateikti apeliacinės instancijos teismui išsamius atsiliepimus į apeliacinį skundą. Žodinio bylos nagrinėjimo atveju proceso dalyviai apie apeliacinės bylos nagrinėjimo vietą ir laiką informuojami pranešimais. Šių asmenų neatvykimas į teismo posėdį nekliudo nagrinėti bylą. Bylos nagrinėjimo ribos. Teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina tiek apskųstosios, tiek neapskųstosios sprendimo dalių teisėtumą ir pagrįstumą, taip pat sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tų asmenų atžvilgiu, kurie skundo nepadavė. Teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai ir jis privalo patikrinti visą bylą. Bylos nagrinėjimas ir sprendimas rašytinio proceso tvarka. Teisėjų kolegija rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir teismui neišeinant į posėdžių salę, gali išspręsti apeliacinį skundą, jeigu: 1. pirmosios instancijos teismas, priėmęs apeliacinį skundą, privalėjo atsisakyti jį priimti. Šiuo atveju apeliacinės instancijos teismas apeliacinį procesą nutraukia ir priima nutartį dėl sumokėto žyminio mokesčio grąžinimo; 2. konstatuoja, jog yra šie nurodyti pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindai: a. byla išnagrinėta neteisėtos sudėties teismo arba pažeidžiant funkcinio, rūšinio ar išimtinio teritorinio priskirtinumo atitinkantiems teismams taisykles; b. pirmosios instancijos teismas nusprendė dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų teisių ir pareigų; c. pirmosios instancijos teismo sprendimas teisėjo nepasirašytas arba jeigu sprendimą pasirašė ne tas teisėjas, kuris nurodytas sprendime; d. pirmosios instancijos teismo sprendimą priėmė ne tas teisėjas, kuris nagrinėjo bylą; e. sprendimas, nutartis yra be motyvų; f. byloje nėra teismo posėdžio protokolo, išskyrus atvejus, kai byla nagrinėjama rašytinio proceso tvarka; g. pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo bylą, kai nebuvo nors vieno iš proceso dalyvių, kuriam nustatyta tvarka nepranešta apie teismo posėdžio laiką ir vietą, ir toks asmuo šia aplinkybe grindžia savo apeliacinį skundą; h. nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, buvo šiurkščiai pažeistos proceso kalbos taisyklės, ir asmuo, kurio teisės buvo pažeistos, šia aplinkybe grindžia savo apeliacinį skundą. Rašytinio proceso tvarka, jeigu teisėjų kolegija nenusprendžia kitaip, taip pat nagrinėjamos bylos pagal skundus dėl teismų nutarimų administracinių teisės pažeidimų bylose. Nagrinėjant apeliacinį skundą rašytinio proceso tvarka, teismo posėdžio protokolas nerašomas, posėdžio forma yra laisva. Teismo sprendimas ar nutartis išsiunčiama proceso šalims. Apeliacinės instancijos teismas rašytinio proceso tvarka bylą gali išspręsti ir tais atvejais, kai į posėdį neatvyksta nei bylos šalys, nei jų atstovai, nors apie posėdžio laiką ir vietą jiems buvo tinkamai pranešta. Šios aplinkybės pažymimos teismo posėdžio protokole. Jame taip pat įrašomas teismo sprendimas nagrinėti bylą rašytinio proceso tvarka. Jį paskelbus teismas išeina į pasitarimų kambarį priimti sprendimo. Bylos nagrinėjimas iš esmės. Bylos nagrinėjimas iš esmės apeliacinės instancijos teisme pradedamas kolegijos teisėjo pranešėjo pranešimu apie bylą. Jame išdėstoma bylos esmė, apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentai, taip pat nauji įrodymai, jeigu jų yra pateikta. Žodinio bylos nagrinėjimo atveju po pranešimo apie bylą teismas išklauso proceso šalių bei kitų proceso dalyvių paaiškinimų. Pirmas kalba apeliantas. Teismas įspėja proceso dalyvius, jeigu kalbų turinys neatitinka pateiktų procesinių dokumentų turinio. Jeigu teismas pripažino, jog būtina, gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai. Teismas taip pat gali tirti įrodymus, kuriuos pirmosios instancijos teismas atsisakė tirti. Nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, tiriami tiktai tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta pagrįstomis priežastis, dėl kurių tai nebuvo padaryta anksčiau, arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Žodinio bylos nagrinėjimo atveju, ištyrus įrodymus, proceso dalyviai turi teisę išdėstyti savo nuomonę baigiamosiose kalbose. Jeigu įrodymų tirti nereikėjo, baigiamosios kalbos prasideda po proceso šalių ir kitų proceso dalyvių paaiškinimų. Žodinio bylos nagrinėjimo atveju teismo posėdyje rašomas protokolas, kuriame turi atsispindėti visi esminiai bylos nagrinėjimo momentai. Protokolą pasirašo kolegijos pirmininkas arba jo pavedimu teisėjas pranešėjas ir teismo posėdžio sekretorius. Antros instancijos teismo sprendimai. Žodinio bylos nagrinėjimo atveju po proceso dalyvių baigiamųjų kalbų teismas išeina į pasitarimų kambarį priimti sprendimo ar nutarties. Priėmęs sprendimą ar nutartį, teismas grįžta į teismo posėdžių salę ir kolegijos pirmininkas arba teisėjas pranešėjas paskelbia sprendimo ar nutarties įžanginę bei rezoliucinę dalis, trumpai išdėsto sprendimo ar nutarties motyvus ir praneša, kada bus surašytas visas sprendimas ar nutartis. Visas teismo sprendimas ar nutartis išdėstoma raštu ir visų teisėjų pasirašoma ne vėliau kaip per septynias dienas nuo jų priėmimo. Išimtiniais atvejais, atsižvelgdama į bylos sudėtingumą bei dydį, teisėjų kolegija, nagrinėjanti bylą apeliacine tvarka, motyvuota nutartimi ne ilgesniam kaip dešimties dienų terminui gali atidėti sprendimo ar nutarties priėmimą ir paskelbimą. Kol rengiamas sprendimas ar nutartis, kolegijos teisėjai gali nagrinėti kitas bylas. Sprendimą ar nutartį, kurios priėmimas ir paskelbimas buvo atidėtas, gali paskelbti vienas iš bylą nagrinėjusių teisėjų, kitiems kolegijos teisėjams nedalyvaujant. Antros instancijos teismo teisės. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, turi teisę: 1. pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti; 2. panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą; 3. pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą; 4. panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą visą ar iš dalies ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo; 5. panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, o bylą nutraukti arba skundą palikti nenagrinėtą, jeigu nustatomos šio įstatymo 101 ir 103 straipsniuose nurodytos aplinkybės. Jeigu apeliacinis teismas panaikina pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priima naują sprendimą, tuo atveju priimamas teismo sprendimas, o aukščiau nurodytuose 1, 3, 4 ir 5 punktuose numatytais atvejais – motyvuotą teismo nutartį. Apeliacinės instancijos teismo teisė panaikinti apskųstą teismo sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo arba priimti naują sprendimą. Apeliacinės instancijos teismas, panaikinęs apskųstą teismo sprendimą, turi teisę perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, jeigu: 1. sprendimas panaikinamas; 2. bylos aplinkybėms išaiškinti būtina surinkti daug naujų įrodymų; 3. pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo ne visus byloje pareikštus reikalavimus. Reikia pripažinti, kad sprendimas panaikinimas pažeidus arba neteisingai pritaikius procesinės teisės normas. Procesinės teisės normų pažeidimas arba netinkamas jų pritaikymas yra pagrindas panaikinti sprendimą tik tada, jeigu dėl šios pažaidos galėjo būti neteisingai išspręsta byla. Sprendimo negaliojimo pagrindais yra pripažįstami tokie atvejai, kai: 1. byla išnagrinėta neteisėtos sudėties teismo arba pažeidžiant funkcinio, rūšinio ar išimtinio teritorinio priskirtinumo atitinkantiems teismams taisykles; 2. pirmosios instancijos teismas nusprendė dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų teisių ir pareigų; 3. pirmosios instancijos teismo sprendimas teisėjo nepasirašytas arba jeigu sprendimą pasirašė ne tas teisėjas, kuris nurodytas sprendime; 4. pirmosios instancijos teismo sprendimą priėmė ne tas teisėjas, kuris nagrinėjo bylą; 5. sprendimas, nutartis yra be motyvų; 6. byloje nėra teismo posėdžio protokolo, išskyrus atvejus, kai byla nagrinėjama rašytinio proceso tvarka; 7. pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo bylą, kai nebuvo nors vieno iš proceso dalyvių, kuriam nustatyta tvarka nepranešta apie teismo posėdžio laiką ir vietą, ir toks asmuo šia aplinkybe grindžia savo apeliacinį skundą; 8. nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, buvo šiurkščiai pažeistos proceso kalbos taisyklės, ir asmuo, kurio teisės buvo pažeistos, šia aplinkybe grindžia savo apeliacinį skundą. Nurodytais atvejais apeliacinės instancijos teismas priima naują sprendimą, jeigu naujas bylos nagrinėjimas pirmosios instancijos teisme gali užvilkinti galutinio sprendimo priėmimą. Sprendimo panaikinimas ar pakeitimas pažeidus materialinės teisės normas. Materialinės teisės normų pažeidimas yra pagrindas pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ar pakeisti, jeigu pirmosios instancijos teismas netinkamai jas pritaikė arba išaiškino. Antros instancijos teismo sprendimas dėl skundo administracinio teisės pažeidimo byloje. Apskųsti teismų nutarimai administracinių teisės pažeidimų bylose Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme nagrinėjami kolegialiai apeliacinio proceso tvarka. Šiais atvejais tikrinamas skundžiamo nutarimo teisėtumas ir pagrįstumas. Bylos pagal skundus dėl nutarimų administracinių teisės pažeidimų bylose paprastai nagrinėjamos rašytinio proceso tvarka. Teisėjų kolegijai nusprendus, konkreti byla gali būti nagrinėjama žodinio proceso tvarka. Išnagrinėjęs bylą apeliacine tvarka dėl skundo administracinio teisės pažeidimo byloje, administracinis teismas priima vieną iš šių sprendimų: 1. palikti nutarimą nepakeistą ir skundo nepatenkinti; 2. panaikinti nutarimą ir bylą nutraukti; 3. panaikinti nutarimą ir grąžinti bylą iš naujo tirti įgaliotai institucijai arba iš naujo nagrinėti teisme; 4. pakeisti nutarimą, paskiriant švelnesnę nuobaudą arba nusprendžiant neskirti administracinės nuobaudos. Naikinant nutarimą ir nutraukiant bylą teismas priima nutarimą, o aukščiau nurodytais 1, 3 ir 4 punktuose numatytais atvejais – motyvuotą nutartį. Apeliacinės instancijos teismo sprendimo, nutarimo ar nutarties įsiteisėjimas. Apeliacinės instancijos teismo sprendimas, nutarimas ar nutartis įsiteisėja priėmimo dieną ir kasacine tvarka neskundžiami. Apeliacinės instancijos teismo atskiroji nutartis. Jeigu antros instancijos teismas, nagrinėdamas administracinę bylą, padaro išvadą, kad pareigūnai, institucijos, įstaigos, įmonės, organizacijos bei asmenys pažeidė įstatymus ar kitus teisės aktus, gali priimti atskirąją nutart, kurioje nurodo padarytus pažeidimus ir nusiunčia ją atitinkamoms viešojo administravimo institucijoms, įmonių, įstaigų, organizacijų vadovams. Apeliacinės instancijos teismas atskirąja nutartimi taip pat gali nurodyti pirmosios instancijos teismo padarytus teisės normų pažeidimus ar klaidas, kurie nėra pagrindas panaikinti sprendimą. Apie priimtas priemones dėl atskirosios nutarties apeliacinės instancijos teismui atsakoma per vieną mėnesį. Išnagrinėtos bylos grąžinimas pirmosios instancijos teismui. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliacinį skundą, per dešimt dienų grąžina bylą kartu su priimtu sprendimu (nutarimu, nutartimi) pirmosios instancijos teismui. Pirmosios instancijos teismas proceso šalių prašymu išsiunčia joms apeliacinės instancijos teismo sprendimo, nutarimo ar nutarties nuorašus (kopijas). Atskirieji skundai. Atskiriesiems skundams paduoti ir nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme, išskyrus kai kurias vėliau nagrinėtinas išimtis. Pirmosios instancijos teismo (teisėjo) nutartis proceso šalys gali apskųsti atskiruoju skundu apeliacinės instancijos teismui: 1. ABT įstatymo nustatytais atvejais; 2. kai teismo nutartis užkerta galimybę tolesnei bylos eigai. Atskirieji skundai paduodami per tą teismą, kurio nutartis yra skundžiama, ne vėliau kaip per septynias dienas nuo nutarties paskelbimo. Jeigu skundžiama nutartis, įstatymo nustatyta tvarka priimta nagrinėjant bylą šalims nedalyvaujant, atskirasis skundas gali būti paduodamas per septynias dienas nuo nutarties nuorašo įteikimo dienos. Atskirųjų skundų nagrinėjimo tvarka. Gavęs atskirąjį skundą, pirmosios instancijos teismas (teisėjas) per tris dienas po jo gavimo: 1. sutikdamas su atskiruoju skundu ir jei šis paduotas ne dėl nutarčių (nutarimų), priimtų ABT įstatymo bylos nutraukimo pagrindų ir teismui palikus nenagrinėto skundo (prašymo) atvejais, be žodinio nagrinėjimo pats panaikina skundžiamą nutartį ir išsiunčia priimtos šiuo klausimu nutarties nuorašą bylos proceso dalyviams; 2. nesutikdamas su atskiruoju skundu, nustatyta tvarka nusiunčia bylą su atskiruoju skundu apeliacinės instancijos teismui. Teismas atskirąjį skundą nagrinėja paprastai nekviesdamas bylos šalių. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs atskirąjį skundą, turi teisę savo nutartimi: 1. palikti pirmosios instancijos teismo nutartį nepakeistą; 2. pakeisti pirmosios instancijos teismo nutartį iš dalies; 3. panaikinti pirmosios instancijos teismo nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės; 4. panaikinti pirmosios instancijos teismo nutartį ir perduoti klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Apeliacinės instancijos teismo nutartis, priimta dėl atskirojo skundo, įsiteisėja nuo priėmimo. II. PROCESO ATNAUJINIMAS Proceso atnaujinimo pagrindai. Bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, procesas gali būti atnaujinamas ABT įstatyme nustatytais pagrindais ir tvarka. Procesas gali būti atnaujinamas esant šiems pagrindams: II. PROCESO ATNAUJINIMAS Proceso atnaujinimo pagrindai. Bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, procesas gali būti atnaujinamas ABT įstatymo nustatytais pagrindais ir tvarka. Procesas gali būti atnaujinamas esant šiems pagrindams: 1. kai Europos žmogaus teisių teismas pripažįsta, kad Lietuvos Respublikos teismo sprendimas byloje prieštarauja Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijai ir jos papildomiems protokolams; 2. naujai paaiškėja esminės bylos aplinkybės, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjui bylos nagrinėjimo metu; 3. įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu nustatyti žinomai melagingi liudytojo parodymai, žinomai melaginga eksperto išvada, žinomai neteisingas vertimas, dokumentų arba daiktinių įrodymų suklastojimas, dėl kurių priimtas neteisėtas arba nepagrįstas sprendimas; 4. įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu nustatyti nusikalstami šalių, kitų bylos proceso dalyvių ar jų atstovų veiksmai arba nusikalstamos teisėjų veikos, padaryti nagrinėjant šią bylą; 5. panaikinamas kaip neteisėtas ar nepagrįstas teismo sprendimas, nuosprendis, kuris buvo pagrindas priimti tą sprendimą, nutarimą ar nutartį; 6. jeigu viena iš šalių proceso metu buvo neveiksni ir nebuvo atstovaujama atstovo pagal įstatymą; 7. jeigu sprendime teismas pasisakė dėl neįtrauktų į bylos nagrinėjimą asmenų teisių ar pareigų; 8. sprendimas ar nutartis yra be motyvų; 9. jeigu bylą išnagrinėjo neteisėtos sudėties teismas; 10. jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį; 11. panaikinamas kaip neteisėtas teisės aktas, kuriuo remdamasis teismas išsprendė bylą; 12. kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą. Subjektai, turintys teisę paduoti prašymą atnaujinti procesą. Prašymą atnaujinti procesą turi teisę paduoti: 1. bylos šalys bei jų atstovai pagal įstatymą, 2. neįtraukti į bylos nagrinėjimą asmenys, jeigu įsiteisėjęs sprendimas, nutarimas ar nutartis pažeidžia jų teises ar įstatymų saugomus interesus, 3. prokuroras bei viešojo administravimo subjektai, kad būtų apgintas viešasis interesas ar apgintos valstybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teikimą atnaujinti procesą turi teisę paduoti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pirmininkas savo iniciatyva arba apygardos administracinio teismo pirmininko siūlymu. Prašymo dėl proceso atnaujinimo pateikimas. Prašymas dėl proceso atnaujinimo pateikiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui. Prašymas dėl proceso atnaujinimo žyminiu mokesčiu neapmokestinamas. Jeigu byla, kurioje yra teisėjo pareikšta atskiroji nuomonė, nebuvo nagrinėjama apeliacine tvarka arba kai atskirąją nuomonę išdėstė apeliacinio teismo teisėjas, tai sprendimui įsiteisėjus byla su atskirąja teisėjo nuomone perduodama Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, o jo pirmininkas nusprendžia, ar paduoti teikimą atnaujinti procesą. Prašymo dėl proceso atnaujinimo padavimo terminai. Prašymas dėl proceso atnaujinimo gali būti paduodamas per tris mėnesius nuo tos dienos, kai jį padavęs subjektas sužinojo arba turėjo sužinoti apie aplinkybes, kurios yra proceso atnaujinimo pagrindas. Asmenims, praleidusiems prašymo dėl proceso atnaujinimo padavimo terminą dėl svarbių priežasčių, praleistas terminas gali būti atnaujintas, jeigu prašymas dėl termino atnaujinimo paduotas ne vėliau kaip po vienerių metų nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos. Prašymas dėl proceso atnaujinimo negali būti paduodamas, jeigu nuo sprendimo ar nutarties įsiteisėjimo praėjo daugiau kaip penkeri metai. Prašymo dėl proceso atnaujinimo turinys. Prašyme dėl proceso atnaujinimo nurodoma: 1. teismo, kuriam prašymas paduodamas, pavadinimas; 2. pareiškėjo vardas, pavardė (pavadinimas), asmens kodas (kodas), gyvenamoji vieta (buveinė); 3. sprendimą (nutarimą, nutartį) priėmusio teismo pavadinimas; 4. įsiteisėjusio teismo sprendimo (nutarimo, nutarties) esmė ir proceso atnaujinimo pagrindas; 5. proceso atnaujinimo motyvai; 6. aplinkybės, kuriomis grindžiamas 156 straipsnyje nurodytų terminų skaičiavimas; 7. subjekto prašymo esmė; 8. prašymo surašymo vieta, data, pareiškėjo parašas. Prie prašymo atnaujinti procesą turi būti pridedami proceso atnaujinimo pagrindo buvimą pagrindžiantys įrodymai, taip pat įsiteisėjusio teismo sprendimo (nutarimo, nutarties) nuorašas. Kai prašymą atnaujinti procesą pateikia atstovas, prie prašymo turi būti pridedamas dokumentas, įrodantis atstovo įgaliojimus. Prašymo dėl proceso atnaujinimo nagrinėjimo tvarka. Prašymą dėl proceso atnaujinimo nagrinėja Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pirmininko sudaryta teisėjų kolegija rašytinio proceso tvarka, nekviesdama į posėdį bylos proceso dalyvių. Nagrinėdamas prašymą dėl proceso atnaujinimo, teismas patikrina, ar prašymas paduotas nepraleidus nustatytų terminų ir ar jis pagrįstas įstatymų numatytais proceso atnaujinimo pagrindais. Prireikus teismas turi teisę pareikalauti iš prašymą padavusio asmens papildomų įrodymų minėtais klausimais. Teismo nutartis dėl prašymo atnaujinti procesą. Tais atvejais, kai teisėjų kolegija konstatuoja, jog yra praleisti įstatymo nustatyti terminai prašymui paduoti arba prašymas nepagrįstas įstatymo numatytais proceso atnaujinimo pagrindais, teismas nutartimi atsisako atnaujinti procesą. Tokia teismo nutartis yra neskundžiama. Jeigu prašymas paduotas nepraleidus įstatymo nustatytų terminų ir yra pagrįstas įstatymo numatytais proceso atnaujinimo pagrindais, teismas priima nutartį dėl proceso atnaujinimo, kurioje nurodo, koks teismas nagrinės bylą iš esmės. Prireikus kolegija gali sustabdyti skundžiamo sprendimo, nutarimo ar nutarties vykdymą, kol bus iš naujo išnagrinėta byla. Nutartis dėl sprendimo, nutarimo ar nutarties vykdymo sustabdymo yra neskundžiama. Teismo, kuriam perduodama byla nagrinėti iš naujo, parinkimas. Kolegijai priėmus nutartį dėl proceso atnaujinimo, byla nagrinėti iš naujo paprastai perduodama tos pačios instancijos teismui, kurio sprendimas, nutarimas ar nutartis yra skundžiami. Tais atvejais, kai skundžiami sprendimas, nutarimas ar nutartis buvo priimti išnagrinėjus bylą apeliacine tvarka, byla nagrinėti iš naujo priimama Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme. Skiriant bylą nagrinėti iš naujo, sudaromoje teisėjų kolegijoje negali dalyvauti teisėjas, dėl kurio sprendimo, nutarimo ar nutarties yra atnaujintas procesas, išskyrus Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą. Procesinių normų taikymas. Atnaujinus procesą, bylos nagrinėjimas iš naujo vyksta pagal pirmosios instancijos teismo proceso taisykles, jeigu skundžiami įsiteisėjęs teismo sprendimas, nutarimas ar nutartis buvo priimti nagrinėjant bylą pirmąja instancija. Jeigu skundžiami teismo sprendimas, nutarimas ar nutartis buvo priimti nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, atnaujinus procesą bylos nagrinėjimas iš naujo vyksta apeliacinio proceso tvarka. Kai atnaujinus procesą administracinis teismas išnagrinėja bylą iš naujo, tai priima vieną iš šių sprendimų: 1. atmesti prašymą, o apskųstą teismo sprendimą, nutarimą ar nutartį palikti nepakeistą; 2. pakeisti apskųstą sprendimą, nutarimą ar nutartį; 3. panaikinti apskųstą sprendimą, nutarimą ar nutartį ir priimti naują sprendimą, nutarimą ar nutartį. Jei atmetamas prašymas, o apskųstas teismo sprendimas, nutarimas ar nutartis paliekami nepakeisti, tuo atveju priimama teismo nutartis, o pakeitus apskųstą sprendimą, nutarimą ar nutartį, taip pat panaikinus apskųstą sprendimą, nutarimą ar nutartį ir priėmus naują sprendimą, nutarimą ar nutartį – sprendimas, nutarimas ar nutartis. Administraciniam teismui priėmus naują sprendimą, kartu turi būti naikinami visi ankstesni teismų sprendimai, priimti išnagrinėtoje byloje. 1. Bendrojo valstybinio valdymo įgyvendinimo proceso samprata ir jo rūšys. Valstybinis valdymas plačiąja prasme pasireiškia elgesio normų nustatymu visuomeninių santykių dalyviams ir tų normų korekcijomis, atsižvelgiant į besikeičiančią situaciją. Tipinis valstybinio valdymo įgyvendinimo procesas: 1) licencijų išdavimo procesas 2) valdymo srities teisės aktų leidybos procesas – norminių aktų leidyba, teisės taikymo aktų priėmimas 3) valdymo srities teisės aktų laikymosi kontrolės ir priežiūros procesas 4) teisinę reikšmę turinčių faktų registravimo procesas. Žr. Įmonių įstatymas, Įmonių įstatymo 13 str.-+. pakeitimo įstatymas. Procesas (pagal Mikelėną) – tik tada, kai sprendžiamas ginčas. Kiekvienas procesas turi savo stadijas. Bendrasis administracinis procesas turi 3 stadijas: 1) iniciatyvos stadija (situacijos išaiškinimo) : aiškinamos visos aplinkybės. Prasideda – iniciatyvos pareiškimu, baigiasi – įforminimu. 2) sprendimo priėmimo stadija: ir vienasmeniškai, ir kolegialiai. Pradžia – medžiagos perdavimas, baigiama – sprendimo priėmimu. Jei sprendimas teigiamas: 3) sprendimo vykdymo stadija: valstybės institucija, įmonė. Jei sprendimas neigiamas: 4) apskundimo stadija (fakultatyvinė stadija). Valdymas – tam tikri procesai, kurie vyksta visuomenėje, gyvoje ir negyvoje gamtoje. Valdymo procesai vyksta tam tikru būdu organizuotoje aplinkoje, sistemoje. Valdymas susideda iš valdančiojo (subjektas) ir valdomojo (objektas). Subjektas daro kryptingą poveikį valdymo objektui, t.y., atlieka valdymo funkcijas. Valdymui būdinga hierarchija ir pavaldumas. Valdymas – tai sistemoje pasireiškiantis tikslingai kryptingas poveikis, kuris įgyvendinamas valdymo subjekto komandomis objektui, siekiant išlaikyti sistemą tam tikroje organizacijos būsenoje bei pasiekti jos tikslus bei išspręsti uždavinius. Valstybinis valdymas – savarankiška organ izacinė – teisinė valstybės veiklos sritis, kurios paskirtis organizuoti valstybės vykdomąją valdžią, institucijų sistemingą veiklą. Valstybiniam valdymui būdingi specialūs požymiai: 1) valdymą įgyvendina specialūs subjektai, 2) vykdomosios valdžios veikla, 3) poįstatyminė veikla, 4) organizacinė veikla, 5) nenutrūkstama kasdieninė veikla, 6) veikla operatyvaus pobūdžio, 7) veikla kontroliuojama atstovaujamųjų institucijų, 8) remiasi principais, kurie įtvirtinti Konstitucijoje ir įstatymuose. 2. Įstatymų rengimas, poįstatyminių valdymo srities teisės aktų leidyba ir teisės taikymas įgyvendinant valstybinį valdymą 2.1.Teisės taikymo įgyvendinant valstybinį valdymą bendroji samprata Valstybinio valdymo institucijų teisės taikymo veiklai teisinės formos požiūriu, yra būdingi visi bruožai, esminiai požymiai ir pagrindinės funkcijos, apibrėžiančios bet kokios valstybinės institucijos teisės taikymo veiklą. Tačiau šiai veiklai valdymo institucijose būdingi specifiniai bruožai, susiję su valdymo turiniu. Svarbiu vykdomųjų tvarkomųjų institucijų teisės taikymo veiklos ypatumu yra tai, kad ši veikla yra valstybinio valdymo apraiška, kuriam vykstant persipina teisinės ir neteisinės (organizacinės) veiklos formos. Teisės taikymo procesas apima visas vykdomųjų tvarkomųjų institucijų veiklos kryptis, kuriose jos aktyviai veikia įgyvendindamos savo uždavinius. Šis poveikio į visuomeninius santykius aktyvumas, lyginant su teismu ir prokuratūra, yra išskirtinis jų teisės taikymo veiklos bruožas. Teismas ir prokuratūra taiko teisės normas esant ginčui dėl teisės ar teisės pažeidimui. Valstybinio valdymo institucijų teisės taikymo veikla skiriasi nuo kitų institucijų tokios pat veiklos pagal savo tikslinę paskirtį. Valstybinio valdymo institucijos leisdamos teisės aktus, įgyvendina valdingus įgaliojimus, konkrečiais nurodymais mobilizuoja materialinius ir žmogiškuosius resursus, spręsdamos keliamus uždavinius paskirsto personalą, tobulina valdymo aparato struktūrą, įgyvendina valdymo grandžių koordinavimą ir pan. Konkrečios keliamų tikslų nuostatos turi organizacinį arba reguliacinį pobūdį. Priklausomai nuo to formuojasi atskirų rūšių procesų struktūra. Valstybiniame valdyme išsiskiria dvi pagrindinės teisės taikymo formos: 1. Operatyvinė vykdomoji; 2. Jurisdikcinė. Šis skirstymas remiasi idėja, kad valstybinio valdymo institucijų procesiniai veiksmai atliekami dvejose kryptyse: įgyvendinant reguliacinės veiklos vykdomąsias tvarkomąsias funkcijas ir iki teismo sprendžiant valdymo santykių šalių ginčus, taikant administracinės prievartos priemones, vertinant konkrečių asmenų veiką teisei ir įstatymams atitikimo požiūriu Operatyvinė vykdomoji teisės taikymo veikla susijusi su valdymo institucijos pagrindinėmis funkcijomis ir jas aptarnauja. Tokiais atvejais valstybinio valdymo institucijos, kaip taisyklė, taiko teisės normos dispoziciją. Įgyvendinant operatyvinę vykdomąją teisės taikymo veiklą dažniausiai rengiami išvestiniai sprendimai, nors kai kuriais atvejais gali būti ir pirminiai sprendimai [pavyzdžiui, pradedant planavimą]. Žinia, prie valstybinio valdymo institucijų pagrindinių funkcijų priskiriamos: prognozavimas, pirminių valdymo sprendimų priėmimas, organizavimas, reguliavimas ir kontrolė. Jeigu analizuoti kiekvienos iš minėtų funkcijų turinį, tai galima jame išskirti visoms funkcijoms bendrą jų sudėties elementą, kaip sprendimas. Iš ties valstybinio valdymo institucijos priima sprendimus įgyvendinti prognostinę veiklą, įvykdyti organizacines priemones, sutvarkyti įvairių vykdomųjų tvarkomųjų aparato grandžių darbą, kontroliuoti pavaldžių institucijų veiklą. Kaip taisyklė, šie daliniai sprendimai skirti įgyvendinti pagrindinius sprendimus. Tokiu būdu įvairių valdymo sprendimų rūšys galima suskirstyti į dvi grupes: pirminę ir išvestinę. Pirminiai sprendimai apibrėžia valdymo strateginius tikslus. Išvestiniai – tikslus, analitiškai nustatomus iš konkrečių valstybinio valdymo institucijų ir valdomųjų objektų tarpusavio sąveikos aplinkybių. Jeigu valdymo sprendimas yra sąlygojamas konkrečios situacijos ypatumais, tai jis yra ,,įvelkamas, apgaubiamas” į teisės taikymo akto tam tikrą formą. Toks teisės taikymo aktas daro poveikį kitų valdymo funkcijų įgyvendinimui ir turi organizuojantį poveikį. Tokio poveikio pavyzdžiu gali būti planavimo aktų leidyba, kurie nors ir yra teisės taikomieji aktai, bet įtvirtina išvestinius valdymo sprendimus. Planavimo aktai motyvuoja valstybinio valdymo institucijas įgyvendinti organizacinę, reguliacinę ir kontrolės veiklą. Teisės taikymo veiklos procese dažniausiai rengiami išvestiniai valdymo sprendimai. Jų rengimas užtikrina teisės normų konkretizavimą, konkrečių teisinių santykių atsiradimą, pasikeitimą arba pasibaigimą. Šiuo atveju teisinių santykių dalyviams jų turinys sudaro hipotezių ,,rinkinius, darinius”. Išvestinių sprendimų parengimas ir surašymas teisės taikymo aktuose įgyvendinamas vykdomosios tvarkomosios veiklos ribose ir remiasi valstybinio valdymo institucijos operatyviu savarankiškumo ir diskrecijos teisės1 naudojimosi galimybėmis. Valstybinių institucijų, tame tarpe ir administracijos, esmingoji paskirtis – padėti piliečiams tinkamai gyventi, įgyvendinti jų teises bei laisves. Šios misijos vykdymui administracinėms institucijoms yra suteikiama nemažai galių. Analizuojant vykdomosios valdžios institucijoms suteiktų teisių pobūdį, pastebimas diskrecijos vyravimas. Institucijos arba pareigūno diskrecija – tai teisė spręsti kokį nors klausimą, veikti savo nuožiūra. Šioji institucijos arba pareigūno diskrecija turėtų palengvinti ir užtikrinti efektyvų institucijai priskirtų funkcijų įgyvendinimą, o tuo pačiu – prisidėti prie žmogaus teisių ir laisvių įgyvendinimo. Tačiau susidaro paradoksali situacija, kuomet suteiktosios diskrecinės galios tampa grėsmingos tam pačiam žmogui: veikdamas savo nuožiūra, pareigūnas ar institucija gali “nuklysti” nuo valstybinėms institucijoms priskirtų bendrųjų tikslų vykdymo, ir, susikoncentravęs į specifinius konkrečios institucijos tikslus, pažeisti piliečių teises. Todėl labai svarbu išsiaiškinti, kas gi yra administracinė diskrecija ir kaip ja turi būti naudojamasi, kad būtų išvengta žmogaus teisių ir laisvių suvaržymų. Vienas iš kertinių demokratinės valstybės organizavimo principų yra valdžių padalijimo principas. Todėl analizuojant diskrecijos esmę bei pasireiškimą modernioje valstybėje gali būti kalbama atskirai apie įstatymų leidėjo diskreciją, administracijos (vykdomosios valdžios) diskreciją ir teismų diskreciją. LR Konstitucinis teismas ne viename savo nutarimų konstatavo, jog Seimas, turėdamas konstitucinius įgaliojimus leisti įstatymus, šioje srityje turi diskreciją.”2 Tačiau “net ir turėdamas šią diskreciją, įstatymų leidėjas visais atvejais turi paisyti Konstitucijos reikalavimų, taip pat Konstitucijoje įtvirtintų teisingumo ir teisinės valstybės principų.”3 Kitaip sakant, galima apibrėžti Įstatymų leidėjo veiksmų laisvės ribas. Panašiai, kaip ir Įstatymų leidžiamoji valdžia, vykdydama savo funkciją taip ir vykdomoji bei teisminė valdžia turi diskreciją, kitaip sakant, veiksmų laisvę, įgyvendinant konkrečiai valdžiai priskirtus uždavinius. Eliminavus diskrecijos teisę būtų labai sudėtinga kalbėti apie kiekvienos iš trijų valdžių savarankiškumą, atskyrimą, kadangi tokiu atveju būtų atimta galimybė kiekvienai valdžiai priiminėti savarankiškus sprendimus. Todėl šiuolaikinėse valstybėse siekiama, jog ne tik įstatymų leidžiamoji valdžia turėtų diskreciją priiminėdama įstatymus, o teisminė valdžia turėtu diskreciją vykdydama teisingumą, bet ir vykdomoji valdžia turėtų tam tikrą veiksmų laisvę, spręsdama ir įgyvendindama jai pavestus uždavinius. Lietuvos Respublikos Konstitucija ne tik įtvirtina valdžių padalijimo principą, bet ir riboja valdžios galias.4 “Valdžių padalijimu į įstatymų leidžiamąją, administracinę ir teisminę tauta pirmiausiai siekė apsisaugoti nuo savo pačios sukurtos valdžios, kad ta valdžia neištrūktų iš tautos kontrolės, nepiktnaudžiautų gautais įgaliojimais ir nevirstų grėsme ją kūrusiojo teisėms”.5 Todėl analizuojant diskrecijos reikšmę šiuolaikinėse valstybėse, taip pat svarbu nustatyti tuos atvejus, kuomet naudojimasis diskrecijos teise gali sukelti neigiamų padarinių. Būdingiausias situacijas, kuomet pasitaiko netinkamo naudojamosi diskrecijos teise, mes aptarsime toliau. Tuo pačiu, derėtų pastebėti, jog valdžių padalijimas nėra absoliutus ir griežtas: kai kuriais atvejais pastebimas tam tikras valdžių susiliejimas, arba funkcijų persipynimas ir tuomet būtina tiksliau identifikuoti, kas ir kodėl gali naudotis diskrecine teise. Jurisdikcinė veikla įgyvendinama tais atvejais, kai kyla būtinybė atkurti{atstatyti}pažeistą teisę, taip pat taikant prievartą visuomeninių santykių subjektams. Plačiuoju požiūriu ji turi organizacinį pobūdį. Tame pasireiškia valstybinio valdymo bendroji socialinė reikšmė, aktyvus valstybinio valdymo institucijų vaidmuo visuomenės plėtros procese. Jurisdikcinę valstybinio valdymo institucijų teisės taikymo veiklą įgyvendina tam tikros institucijos, kurių veikla griežtai reglamentuoja teisės normos. Jos paskirtis šalinti iš valdomos aplinkos destruktyvias situacijas, o taip pat individualizuoti ir konkretizuoti teisės normų taikymo sankcijas. Skirtingai nuo operatyvinės vykdomosios teisės taikymo veiklos joje ribojama diskrecija. Be abejo tai nereiškia, kad valstybinio valdymo institucijos mechaniškai taiko teisę. Konkrečiose bylose priimant sprendimus, vadovaujantis įstatymais atsižvelgiama į teisės pažeidimo aplinkybes, kaltininko asmenybę ir kitus teisiškai reikšmingus veiksnius. Tuo atveju jurisdikcinė veikla taip pat turi kūrybinį pobūdį. 2.2. Teisės taikymas ir legislatyvinė bei administracinė valstybinio valdymo institucijų diskrecija kaip administracinio proceso objektas 2.2.1. Legislatyvinės diskrecijos kontrolės procesinio reglamentavimo problema. Demokratinėje valstybėje piliečiai perduoda įstatymų leidimo teisę Parlamentui. Tauta pasilieka sau legislatyvinę diskreciją tik išimtiniams atvejams (kuomet rengiami referendumai vienu ar kitu itin svarbiu visai valstybei klausimu). Pagrindinis teisėkūros subjektas atstovaujamosios demokratijos sąlygomis yra Parlamentas. Tačiau Parlamentas nėra paskutinė institucija, kuriai yra deleguojama legislatyvinė diskrecija. Iš tautos gavęs įgaliojimus leisti įstatymus, Parlamentas savo ruožtu perduoda dalį savosios diskrecijos vykdomajai valdžiai (administracijai). Nors Lietuvos Respublikos Konstitucijoje numatyta, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybė vykdo įstatymus ir Seimo nutarimus dėl įstatymų įgyvendinimo6, tačiau įstatymų vykdymui Vyriausybė kuria poįstatyminius teisės aktus, vadinasi, taip pat tampa teisėkūros subjektu. Bet ir tuo dar nesibaigia legislatyvinės diskrecijos delegavimas – Vyriausybė gali perduoti dalį gautos iš Parlamento diskrecijos ministerijoms, o šios savo ruožtu taip pat gali perduoti dalį deleguotos diskrecijos žemesnei institucijai ar pareigūnui. Doc. dr. A.Šakočius pagrįstai kelia klausimą: ar ministerijos, realizuodamas gautąją diskreciją, tiksliai identifikuoja visuomenės norus, jeigu joms diskrecija suteikiama jau ne tautos išrinktos institucijos – Seimo, o Vyriausybės?7 1 pav. Legislatyvinės administracijos diskrecijos delegavimo sistema Lietuvoje pastebima tendencija, jog vykdančioji institucija gana laisvai gali pasirinkti įstatymo įgyvendinimo veiklos variantus, nes priimtieji įstatymai yra deklaratyvūs. Tokiais atvejais pakankamai sudėtinga kalbėti apie legislatyvinės administracijos diskrecijos kontrolę. Be abejo iškyla tokios kontrolės administracinis procesinis reglamentavimas. Tuo požiūriu, neretai pasitaiko, jog įstatyme įsakmiai nurodoma, jog Vyriausybė turi parengti vieno ar kito įstatymo įgyvendinimo tvarką, tačiau Vyriausybė naudojasi “negatyviaja” diskrecija, kuri pasireiškia neveikimu, kitaip sakant Seimo pavedimų ignoravimu. Pavyzdžiui, naujajame LR Civiliniame kodekse nustatyta, kad visi juridiniai asmenys turės būti įregistruoti juridinių asmenų registre, kuris bus laikomas pagrindiniu valstybės registru. 2001 m. birželio 12 d. priimtas Lietuvos Respublikos juridinių asmenų registro įstatymas, pagal kurį Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija, kaip juridinių asmenų registro tvarkytoja, nuo juridinių asmenų registro veiklos pradžios perims iš visų registruojančių institucijų duomenis bei dokumentus ir tvarkys juridinių asmenų registrą. Nustatyta, kad juridinių asmenų registro steigėja yra LR Vyriausybė. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso įgyvendinimo įstatymo 50 str. 2 p. Lietuvos Respublikos Vyriausybė buvo įpareigota patvirtinti juridinių asmenų registro nuostatus, o pagal šio įstatymo 50 str. 6 p. juridinių asmenų registras turėjo būti įsteigtas iki 2002 m. sausio 1 d. Tačiau įstatymo nuostata kol kas neįgyvendinta ir juridinių asmenų registro įsteigimas vėluoja. Pavyzdžių būtų galima išvardyti iš daugiau. Jie rodo, jog Vyriausybė nevengia pasinaudoti “negatyviąja” diskrecija, arba kitaip sakant, savo nuožiūra – neveikti, net jeigu Seimas ir įpareigojo veikti. Nėra aiškaus procesinio mechanizmo, kas ir kaip tokiu atveju galėtų kontroliuoti legislatyvinę administracijos diskreciją. Galima prieiti išvados, jog legislatyvinė administracijos diskrecija apskritai nėra kontroliuojama, išskyrus specifinę kontrolę tais atvejais, kuomet tai gali atlikti Konstitucinis Teismas [konstitucinio proceso tvarka], kuris turi įgaliojimus paskelbti prieštaraujančiais Konstitucijai ir dėl to negalimus taikyti tiek įstatymų leidžiamosios, tiek vykdomosios valdžios aktus, o taip pat ir administraciniai teismai, kurie turi įstatymu jiems nustatytą galią vykdomosios valdžios institucijų aktus pripažinti prieštaraujančius įstatymams. 2.2.2. Administracinės diskrecijos kontrolės procesinio reglamentavimo problema. Iki šiol buvo kalbėta apie specifinius atvejus, kuomet administracijai deleguojama legislatyvinė diskrecija. Vertėtų išsiaiškinti, kuo gi skiriasi legislatyvinė administracijos diskrecija nuo administracinės diskrecijos. Administracinė diskrecija skiriasi nuo legislatyvinės administracijos diskrecijos tuo, kad pirmuoju atveju administracija naudojasi veiksmų laisve, vykdydama savo, kaip vykdomosios valdžios funkcijas, tuo tarpu, antruoju atveju, administracija vykdo kvazi-legislatyvines funkcijas, ir tų funkcijų vykdymui jai suteikiama legislatyvinė diskrecija. Mokslininkai įstatymą vaizdingai lygina su skeletu, o administracinę diskreciją – pareigūno laisvę pasirinkti vieną iš daugelio galimų sprendimų variantų nustatytose ribose – muskulatūra.8 Teigiama, jog diskrecijos teisė atgaivina viešojo administravimo institucijas, suteikia joms energijos, mobilumo ir galimybę keistis. Administracinės institucijos įgyvendina savo funkcijas ir veikia joms duotų valdinių įgalinimų ribose, tačiau neretai administracinių procedūrų aktai, ar teisės aktai, suteikiantys konkrečius įgalinimus viešojo administravimo pareigūnams, nustato tik minimalius standartus ir reikalavimus, kurių privalo laikytis administracija. Šie teisės aktai dažnai suformuluoti nelabai konkrečiai, todėl viešojo administravimo institucijos tarsi užpildo susidariusias procedūrines ir materialines spragas, neperžengdamos įstatymų nustatytų ribų. Tokia veiksmų laisvė ir vadinama administracinės institucijos diskrecija tiksliau, mano požiūriu, procesine {procedūrinė} diskrecija. Ši diskrecijos teisė turėtų apimti tokias veiklos formas: kaip teisę vertinti juridinius faktus, leisti sava nuožiūra, teisėtumo požiūriu, pasirenkant iš kelių lygiaverčių sprendimų variantų valdymo teisės aktą, remiantis teisės normomis priimti sprendimus, turinčius bendras formuluotes [,,turi teisę”, ,,nustato”, ,,sprendžia”, apibrėžia ir pan.] arba lanksčias, nesukonkretintas sąvokas [,,pagal poreikius”, ,,esant būtinumui”, ,,pagal aplinkybes”, ,,būtinais atvejai” ir pan.] “Diskrecinė valdžia arba diskrecinė galia - tai valstybės institucijoms ir jų tarnautojams suteikta teisė tam tikrose situacijose savo nuožiūra veikti ar susilaikyti nuo tam tikrų veiksmų” 9. Diskrecinė valdžia dažnai apibūdinama kaip viešojo administravimo institucijos galimybė rinktis tarp alternatyvių veikimo būdų.10 Galima teigti, jog turėti diskreciją, plačiausia prasme, reiškia turėti tam tikrą autonomijos sferą, kurioje galima savo nuožiūra priimti sprendimus. Mokslininkai diskrecinį valdymą laiko dabarties viešojo valdymo skiriamuoju bruožu, kuris turi tiek privalumų, tiek trūkumų.11 Kai kurie autoriai išskiria tokius administracinės diskrecijos teisės privalumus kaip lankstumą, leidžiantį apsvarstyti bei atsižvelgti į kiekvieno konkretaus atvejo esminius klausimus, ir tokiu būdu priimti teisingą, racionalų ir pagrįstą sprendimą. Kitas esminis privalumas pasireiškia tuo, jog naudojantis diskrecijos teise administracija turėtų vadovautis ne tiek “įstatymo raide”, kiek “teisės dvasia”.12 Kita vertus, diskrecijos teisė padaro piliečius tam tikra prasme priklausančius nuo valdininkų “malonės”, ypač, jei pastarieji nėra įpareigoti pateikti motyvacijos, kodėl diskrecijos teise buvo naudotasi vienu ar kitu būdu. Be to, diskrecijos teisę pakankamai sudėtinga suderinti su tokių svarbių principų, kaip patikimumas ir nuspėjamumas, įgyvendinimu, mat “diskrecija atveria kelią nenuosekliems ir prieštaringiems sprendimams” 13. Diskrecija gali būti naudojama tik tiems tikslams, kuriems buvo suteikta konkrečiai administracinei institucijai, ir tik taip, kaip to reikalauja įstatymai bei teisės principai. 2.2.3. Administracinė diskrecija versus administracinė savivalė. Egzistuoja esminis skirtumas tarp administracijos savivaliavimo ir tarp administracijos naudojimosi diskrecinėmis galiomis. Savivaliavimui nėra nustatytų ribų. Savivalė apibūdinama kaip “nesiskaitymas su įstatymais ir taisyklėmis”.14 Tuo tarpu diskrecijos esmė yra ta, kad veiksmų laisvė nėra absoliuti, niekieno nevaržoma. Veiksmų laisvė nereiškia įstatymų ar bendrųjų principų nepaisymo, todėl naudojimąsi diskrecija galima nustatyta procesine tvarka kontroliuoti, siekiant užtikrinti, kad diskrecija būtų naudojama tinkamai. Viešojo administravimo institucijos, jų pareigūnai naudojasi diskrecija dėl daugelio priežasčių. Administracija, kaip viena iš valstybės valdžių, turi vykdyti savo funkcijas, kurios visų pirma pasireiškia savarankiškų operatyvinių sprendimų priėmimu. “Savarankiški sprendimai yra galimi ten, kur, neperžengiant įstatymo numatytos ribos, yra suteikiama šiek tiek pasirinkimo laisvės sprendimų priėmėjui… administracijos diskrecijos teisė yra būtina, nes įstatymų leidėjas negali numatyti visų aplinkybių, galinčių susiklostyti įvairiose viešojo administravimo srityse ateityje.”15 Be abejo norminio nurodymo, reikalavimo aiškumas dažnai gali būti sėkmingos teisės taikymo tvarkos garantu. Kita vertus, teisės normoje neįmanoma reglamentuoti begalo daug įvairių organizacinių ir reguliacinių santykių, kylančių valstybiniame valdyme. Kitu atveju nekiltų būtinybė naudotis teisės taikymo galimybėmis, o valstybinio valdymo institucijos taptų mechaniškai [amatiniškai] veikiančiais subjektais, kurių veikla būtų užprogramuota teisės normose. Teismai plėtoja administracinės diskrecijos doktriną, kuri įtvirtina įvairius principus, lemiančius diskrecijos naudojimo normas. Vienas iš pagrindinių, visaapimančių principų yra teisės viešpatavimas (the Rule of Law), iš kurio išplaukia ir kiti svarbūs administracinės teisės principai, tokie kaip teisėtumas, proporcingumas, viešumas, skaidrumas, atskaitingumas, sąžiningumas ir etc.16 Šiuo atveju teisės principai nubrėžia procesinių sprendimų tikslus } ir procesinių teisinių santykių erdvę {ribas}. Taigi administracija, naudodamasi suteiktomis diskrecinėmis galiomis, negali elgtis savavališkai: visi administracijos veiksmai, priimami sprendimai, negali pažeisti įstatymo bei minėtų administracinės teisės principų. 2.2.4. Piktnaudžiavimas diskrecijos teise {ultra vires doktrina} kaip administrcinio proceso dalykas. Pasaulyje pastebima administracinės diskrecijos augimo tendencija.17 Diskrecijos plėtimasis yra tiesiogiai susijęs su valstybės reguliavimo augimu bei su viešojo administravimo efektyvumo siekiu. Tačiau iš karto derėtų pastebėti, jog šis efektyvumo siekis neretai yra iškeliamas tarsi pagrindinis administracijos tikslas, paliekant antrame plane žmogaus teises ir jų įgyvendinimą. Naudojantis diskrecijos teise atsiranda tam tikrų pavojų. Anot prof. M. Riomerio, valdantieji gali savo kompetencijos ribose naudotis tam tikra, siauresne ar platesne, diskrecine galia, kuri formaliai leidžia laisvai veikti tam nustatytuose rėmuose ar įstatymų spragų ribose. Kaip tik ši galia sudaro valdantiesiems palankiausias sąlygas veikti savais sumetimais18. Todėl kiekviena valstybė siekia sukurti tam tikrą diskrecijos naudojimo kontrolės mechanizmą ir kriterijus, leidžiančius įvertinti diskrecijos teisės naudojimą. Tradiciškai teisinės administracijos veiksmų kontrolės funkciją vykdo teismai. Precedentinės teisės šalyse jie išvystė taip vadinamą “ultra vires” doktriną, kuri reiškia, kad viešojo administravimo subjektas negali veikti viršydamas savo įgaliojimų. Ultra vires (lot.“virš jėgų”) yra skirstoma į tris rūšis: 1) esminė ultra vires (substantive ultra vires); 2) procedūrinė ultra vires (procedural ultra vires); 3) piktnaudžiavimas įgaliojimais (abuse of power) 19. Pirmuoju atveju kalbama apie turinio klaidą – t.y. valstybinio valdymo institucija turi tam tikrą veiklos sritį, numatytą įstatyme, ir priima sprendimą, kuris liečia klausimą, nepatenkantį į minėtos administracinės institucijos veiklos sritį. Kitaip sakant, tokio klausimo sprendimas neįeina į administracinės institucijos kompetenciją. Antruoju atveju kalbama apie tam tikrą procedūrinę, kitaip sakant, veiksmo klaidą. Paprastai įstatymas numato, kokiu būdu vienas ar kitas valstybinio valdymo institucijos sprendimas turi būti priimamas (pvz. viešas svarstymas, išklausymas subjektų nuomonių, kurių teises ir pareigas paveiks administracijos sprendimas ir pan.) Trečiuoju atveju kalbama apie dar sudėtingesnę situaciją, kuomet nėra pažeidžiamos procedūros, taip pat konkretus sprendžiamas klausimas įeina į valstybinio valdymo institucijos veiklos sritį, tačiau administracija vis tiek gali piktnaudžiauti įgaliojimais. Kitaip sakant, administracijos tarnautojas veikia savo kompetencijos ribose ir laikosi nustatytų procedūrų, tačiau priima nepagrįstą, neteisingą sprendimą. Taip gali atsitikti dėl to, kad pareigūnas nesugebėjo įvertinti konkrečiam atvejui svarbių aplinkybių, arba jis vadovavosi savanaudiškais motyvais, elgėsi nesąžiningai, piktavališkai ir t.t., ir pan.20 Precedentinės teisės sistemoje teismai išvystė ir išplėtojo principų sistemą, kurie yra tarsi kriterijai, nurodantys kaip derėtų naudotis diskrecijos teise bei leidžiantys nustatyti, ar buvo piktnaudžiaujama įgaliojimais konkrečiu atveju. Svarbiausi yra protingumo ir logiškumo principai. Teismas jais remiasi ir mėgina atsakyti į tokius klausimus: 1) ar tokį sprendimą priimtų protingas, racionaliai mąstantis žmogus? 2) ar sprendimas priimtas pagrįstai, t.y. atsižvelgus ir tinkamai įvertinus svarbias aplinkybes? Siekiant tinkamai naudotis diskrecijos teise, pirmiausia tenka išsiaiškinti, ar Parlamentas įstatymu suteikė valstybinio valdymo institucijoms diskreciją. Be to, svarbu išsiaiškinti ir intenciją, kitaip sakant, kokiam tikslui siekti administracinė diskrecija suteikiama. Taigi tokiu atveju tenka teleologiškai interpretuoti įstatymą. Daroma prielaida, jog Įstatymų leidėjas teisės akte įtvirtindamas valstybinio valdymo institucijų diskreciją, neturi ketinimo įtvirtinti, įteisinti piktnaudžiavimo suteiktais įgaliojimais. Paprastai tie įgaliojimai suteikiami svarbiems valstybei uždaviniams įgyvendinti. 2.3. Įstatymų rengimo, poįstatyminių valdymo srities teisės aktų leidybos įgyvendinimas 2.3.1. Įstatymų ir kitų teisės norminių aktų rengimo tvarkos įstatymas21 Įstatymo paskirtis. Šis įstatymas reglamentuoja Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės norminių aktų rengimą, jo stadijas, teisės aktų formos, struktūros, turinio ir kalbos reikalavimus. Teisės aktas. Teisės aktas šiame įstatyme - tai įgaliotos valstybės valdžios institucijos arba referendumu priimamas teisės aktas, kuriame nustatomos, keičiamos arba naikinamos teisės normos. Teisės akto rengimo stadijos yra šios: 1) teisės akto paskirties ir jo rengimo užduoties nustatymas; 2) rengėjo nustatymas (parinkimas); 3) teisės akto teksto parengimas; 4) teisės akto derinimas ir aprobavimas Teisės akto rengimas. Pasiūlymus dėl teisės akto rengimo turi teisę teikti visi fiziniai ir juridiniai asmenys. Teisės akto paskirtį ir jo rengimo užduotį turi teisę nustatyti asmenys, turintys įstatymų leidybos iniciatyvos teisę Seime, taip pat valstybės valdžios institucijos pagal savo kompetenciją. Teisės akto rengėjais gali būti valstybės valdžios institucijos paskirti ar konkurso tvarka parinkti asmenys ar jų grupė, taip pat asmuo arba asmenų iniciatyvinė grupė.Teisės aktas yra parengtas, jei jis atitinka šio įstatymo nustatytus reikalavimus. Parengtas teisės aktas derinamas, aprobuojamas ir pateikiamas institucijai, įgaliotai jį priimti, šios institucijos nustatyta tvarka. Derinamas ekonominius santykius reguliuojančio teisės akto projektas turi būti įvertinamas antikorupciniu požiūriu. Jeigu yra pagrindo manyti, kad priimtas teisės aktas gali daryti įtaką kriminogeninei situacijai, jį priimti įgaliota institucija skiria kriminologinę ekspertizę. Teisės akto reikalavimai. Teisės aktas turi atitikti Lietuvos Respublikos Konstituciją, taip pat kitus galiojančius teisės aktus, jeigu tame akte nėra normų, keičiančių galiojančius teisės aktus. Teisės aktas privalo atitikti šiame įstatyme nustatytus formos, struktūros, turinio ir kalbos reikalavimus. Teisės akte, kuriuo derinamos ir įgyvendinamos Europos Sąjungos teisės aktų nuostatos, turi būti nurodyti Europos Sąjungos teisės aktai pagal šio įstatymo nustatytus reikalavimus. 2.3.2. Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų registro įstatymas22. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. balandžio 10 d. nutarimas ,, Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų registro nuostatų patvirtinimo”23 Įstatymas reglamentuoja Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės  aktų registro  steigimą, duomenų registrui  pateikimą ir  jų  tvarkymą,  registro  duomenų naudojimo tvarką, taip pat registro likvidavimo tvarką. Teisės aktų registras yra  Lietuvos Respublikos valstybinio registro dalis. Registras skirtas  teisės aktų  apskaitai,  sisteminimui  ir informacijos teikimui. Todėl registro funkcija – rinkti, kaupti, apdoroti, sisteminti Lietuvos Respublikos įstatymus ir kitus teisės aktus, saugoti, naudoti ir teikti registro duomenų naudotojams duomenis įstatymų ir šių nuostatų nustatyta tvarka. Registras įsteigtas Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų registro įstatymu24 . Nuostatai reglamentuoja Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų registro paskirtį, jo objektus, registro tvarkymo įstaigas, jų teises ir pareigas, registro tvarkymą, jo reorganizavimą ir likvidavimą. Registro objektas yra šie teisės aktai: 1. Lietuvos Respublikos Konstitucija; 2. Lietuvos Respublikos konstituciniai įstatymai; 3. Lietuvos Respublikos įstatymai; 4. Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys; 5. kiti Lietuvos Respublikos Seimo priimti teisės aktai; 6. Respublikos Prezidento dekretai; 7. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimai; 8. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimai, išvados ir kiti sprendimai; 9. ministrų, vyriausybės įstaigų ir kitų institucijų vadovų pasirašyti norminiai teisės aktai ir Lietuvos banko valdybos nutarimai; 10. ministro pirmininko potvarkiai, turintys visuotinę reikšmę. Registras yra valstybės pagrindinis (bazinis) registras. Registras tvarkomas vadovaujantis Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų registro įstatymu, Lietuvos Respublikos valstybės registrų įstatymu, šiais nuostatais ir kitais teisės aktais. Registrą tvarkančios įstaigos. Vadovaujančioji registro tvarkymo įstaiga ir registro steigėjas yra Teisingumo ministerija. Vadovaujančioji registro tvarkymo įstaiga koordinuoja, metodiškai vadovauja ir kontroliuoja registro tvarkymo įstaigos darbą. Registro tvarkymo įstaiga yra valstybės įmonė teisinės informacijos centras. registro tvarkymo įstaiga registruoja objektus ir tvarko kompiuterinę duomenų bazę. Registro tvarkymo įstaiga: 1. kaupia, atnaujina ir laiko registro duomenis; 2. užtikrina registro duomenų bazės, dokumentų ir duomenų bazės archyvų apsaugą; 3. teikia informaciją apie registre kaupiamus duomenis įstatymų ir šių nuostatų nustatyta tvarka; 4. garantuoja, kad tvarkant registrą nebūtų įrašyti klaidingi, nereikalingi arba neišsamūs duomenys, kad registravimo duomenys atitiktų faktinius. Registro sudedamosios dalys: 1. Lietuvos Respublikos teisės aktai, pradedant 1990 m. kovo 11 d. aktais dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atkūrimo; 2. teisės aktai, galioję Lietuvoje nuo 1940 m. birželio 15 d., jeigu jie nepraradę galios 1990 m. kovo 11 d. ir nėra pakeisti vėlesniais teisės aktais ar pripažinti negaliojančiais; 3. galioję Lietuvos valstybėje nuo 1918 m. vasario 16 d. iki 1940 m. birželio 15 d. teisės aktai, jeigu jų galiojimas pripažįstamas pagal Lietuvos Respublikos teisės aktus. Registravimo duomenys. 1. teisės akto kodas registre; 2. teisės aktą priėmusios institucijos  pavadinimas; 3. teisės akto rūšis; 4. teisės akto pavadinimas; 5. teisės akto registracijos jį priėmusioje institucijoje numeris; 6. teisės akto oficialaus paskelbimo šaltinis (data, pavadinimas, numeris); 7. teisės akto priėmimo data; 8. teisės akto įsigaliojimo data; 9. teisės akto pakeitimo ar papildymo data; 10. teisės akto pripažinimo netekusiu galios data; 11. teisės akto galiojimo sustabdymo data; 12. teisės akto galiojimo terminas; 13. .teisės akto tekstas. Taip pat registre gali būti įrašomi: teisės akto priskyrimas atitinkamai klasifikatoriaus grupei; teisės akto loginiai ryšiai su kitais aktais. Registravimo tvarka. Įstatymų ir kitų teisės aktų registro duomenų teikėjas yra “Valstybės žinių” redakcija. Registro tvarkymo įstaiga pateiktų teisės aktų neredaguoja. registro duomenų teikėjas privalo garantuoti, kad registravimui teikiami duomenys atitiktų faktinius. Nustačius, kad registravimui pateiktuose teisės aktuose buvo nurodyti klaidingi duomenys, registro tvarkymo įstaiga privalo nedelsdama informuoti apie tai registro duomenų teikėją ir pareikalauti nedelsiant ištaisyti klaidą. Ištaisius klaidą, privalomai informuojami apie tai visi registro duomenų naudotojai, o teisės akto duomenyse nurodomas atitaisymo paskelbimo šaltinis. Jeigu į registrą įrašyti teisės akto duomenys dėl registro tvarkymo įstaigos kaltės neatitinka faktinių, ji privalo nedelsdama  ištaisyti klaidą ir informuoti apie tai visus registro duomenų naudotojus, kuriems buvo perduoti klaidingi duomenys, – pranešti jiems apie klaidos ištaisymą tuo pačiu būdu, kuriuo jie gauna registro duomenis. Registro duomenų teikėjas pareikalavęs turi teisę susipažinti su registre laikomais jo pateiktais duomenimis. šią teisę turi registro duomenų teikėjo įgaliotas asmuo tiesiogiai registro tvarkymo įstaigoje. Registro duomenų teikėjas, susipažinęs su registre laikomais jo pateiktais duomenimis, turi teisę reikalauti, kad būtų ištaisyti klaidingi arba neišsamūs duomenys ir pašalinti nereikalingi arba neteisėtai surinkti duomenys. Registro duomenų teikėjas “Valstybės žinių” redakcija ne vėliau kaip kitą dieną po “Valstybės žinių” išleidimo pateikia registro tvarkymo įstaigai magnetines laikmenas su teisės aktų tekstais. Kodas oficialiai paskelbtiems “Valstybės žiniose” teisės aktams suteikiamas ir jų duomenys į registrą įrašomi ne vėliau kaip kitą dieną po “Valstybės žinių” gavimo. Asmenys, tvarkantys registro duomenis, privalo laiku ir tiksliai registruoti gaunamus duomenis, atsižvelgti į pareikštas duomenų teikėjo ir naudotojų pastabas dėl duomenų tikslumo ir išsamumo (ar jų stokos), užtikrinti duomenų teisingumą ir saugoti nuo neteisėto keitimo ar sunaikinimo. Registro duomenų naudojimas. 1. registro duomenimis turi teisę naudotis valstybės valdžios ir valdymo institucijos, visi juridiniai ir fiziniai asmenys. 2. valstybės valdžios ir valdymo institucijos, kurios naudojasi kompiuteriniu tinklu, turi teisę naudotis registro duomenimis, registro tvarkymo įstaigai sudarius sutartį su naudotoju. 3. valstybės valdžios ir valdymo institucijos, kurios nesinaudoja kompiuteriniu tinklu, bet nori turėti registro kopiją, turi teisę naudotis registro duomenimis, registro tvarkymo įstaigai su ja sudarius sutartį ir instaliavus registro duomenų bazę į naudotojo kompiuterį. 4. kiti fiziniai ir juridiniai asmenys, kurie naudojasi kompiuteriniu tinklu, turi teisę naudotis registro duomenimis, registro tvarkymo įstaigai sudarius sutartį su naudotoju. 5. kiti fiziniai ir juridiniai asmenys, kurie nesinaudoja kompiuteriniu tinklu, bet nori turėti registro kopiją, turi teisę naudotis registro duomenimis, registro tvarkymo įstaigai su ja sudarius sutartį ir instaliavus registro duomenų bazę į naudotojo kompiuterį. 6. valstybės valdžios institucijos turi teisę naudotis registro duomenimis nemokamai. 7. atlyginimo už naudojimąsi registro duomenimis ir autentiško teisės akto teksto pateikimą dydį nustato teisingumo ministerija. 8. jeigu registro duomenų naudotojas užsako, registro tvarkymo įstaiga pateikia autentišką suaktualintą teisės akto tekstą teisingumo ministro nustatyta tvarka. 9. autentiškas suaktualintas teisės akto tekstas yra tas, kurį iš oficialių teisės aktų tekstų suaktualina registro tvarkymo įstaiga, savo parašu patvirtina teisingumo ministras ir kuris tampa autentišku nuo ministro pasirašymo dienos.  10. užklausa registro duomenų naudojimui pateikiama laisva forma, nurodant konkretų vieną teisės aktą arba duomenis, pagal kuriuos norima atlikti paiešką registre. jeigu pagal užklausos duomenis randama daugiau negu vienas teisės aktas, registro tvarkymo įstaiga pateikia sąrašą teisės aktų, atitinkančių užklausos sąlygas, o užklausa gali būti tikslinama. į užklausą registro tvarkymo įstaiga turi atsakyti tą pačią ar kitą darbo dieną. jeigu pateikiama užklausa gauti autentišką suaktualintą teisės akto tekstą, į ją atsakoma per 3 darbo dienas, o kai kuriais atvejais (kai teisės aktai ilgi ir sudėtingi) registro tvarkymo įstaigos sprendimu gali būti atsakyta per 5 darbo dienas, informavus apie tai užsakovą. 11. registro tvarkymo įstaiga atsakymą į užklausą tvirtina savo antspaudu. 12. institucijos, turinčios teisę gauti registro duomenis nemokamai, nustato sąrašą asmenų, turinčių teisę teikti užklausą suaktualinto teisės akto tekstui, ir pateikia šį sąrašą registro tvarkymo įstaigai. Registro duomenys skelbiami registro rodyklėje, kurioje yra šie duomenys: teisės akto kodas registre; teisės aktą priėmusios institucijos pavadinimas; teisės akto rūšis; teisės akto pavadinimas; teisės akto registracijos jį priėmusioje institucijoje numeris; teisės akto oficialaus paskelbimo šaltinis; teisės akto priėmimo data. kiti duomenys, iš jų ir suvestiniai, registro rodyklėje gali būti skelbiami vadovaujančiosios registro tvarkymo įstaigos sprendimu. Vadovaujančioji registro tvarkymo įstaiga nustato registro duomenų apsaugos tvarką pagal bendruosius duomenų apsaugos reikalavimus ir administracines registro apsaugos priemones. Registro tvarkymo įstaiga garantuoja technines, programines ir kitas priemones, apsaugančias registrą nuo neteisėto duomenų sunaikinimo, pakeitimo ir naudojimo. 2.4. VEIKLOS LEGITIMACIJOS {LEGALIZAVIMO} TEISENA {REGISTRAVIMAS, LEIDIMAI, LICENCIJOS} Laisvosios rinkos santykių formavimosi sąlygomis ir dėl akivaizdaus jų chaotiškumo yra būtina teisinių subjektų ir jų vykdomos veiklos rūšių legalizacija. 2.4.1. VALSTYBINIS FIZINIŲ IR JURIDINIŲ ASMENŲ REGISTRAVIMAS. Ji yra jų teisinio veiksnumo legalumo oficialus pripažinimas ir būdas patvirtinti jų veiksmų teisėtumą, sąlygojantis apskaitą ir pilną, patikimą informaciją apie ekonominės ir kitos veiklos dalyvius, jų dinamiką. Įvyksta pirminė verslininkų legitimacija, kuri išreiškia jų, kaip subjektų, valstybinę įskaitą, duomenų, patikimų visuomeniniu požiūriu, apie jų būklę surinkimą, jų atsiradimo teisėtumo kontrolę, galimybę pakeisti arba nutraukti verslininko statusą. Nepriklausomoje Lietuvoje vykdoma piliečių, įmonių registracija ministerijų ir jų institucijų nustatyta tvarka. Šalyje nustatyta įmonių25, biudžetinių įstaigų 26, juridinių asmenų27 nekilnojamojo turto kultūros vertybių28, turto įkeitimo teisės29 ir kt. registravimo tvarka. Šiuo metu vyksta valstybės registrų strategijos reforma.30 VALSTYBĖS REGISTRŲ STRATEGIJOS REFORMA. JURIDINIŲ ASMENŲ REGISTRAVIMAS. Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse31 ir Lietuvos Respublikos juridinių asmenų registro įstatyme32 nustatyta sukurti registrą, kuriame vienodais principais būtų registruojami visi juridiniai asmenys, kaupiami, atnaujinami ir perduodami tarpusavyje susijusiems registrams, informacinėms sistemoms ir kitiems naudotojams juridinių asmenų registravimo duomenys. Šiuo metu įmonės registruojamos vadovaujantis dabar galiojančiu Lietuvos Respublikos įmonių rejestro įstatymu33 Kiti Lietuvoje steigiami juridiniai asmenys registruojami ir duomenų bazės tvarkomos atitinkamų įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. Dabartinė juridinių asmenų registravimo institucijų infrastruktūra aprėpia keletą ministerijų ir kitas valstybės bei savivaldybių institucijas, o registravimo procedūros išskaidytos, nesukurta viena registravimo sistema. Svarbiausiosios problemos, susijusios su juridinių asmenų registravimu, yra šios: 1. juridinių asmenų registravimą ir veiklą reglamentuoja aibė skirtingų teisės aktų; 2. neoperatyviai teikiama daugumos juridinių asmenų registravimo informacija; 3. neparengta bendra juridinių asmenų klasifikacija; 4. tik iš dalies išspręsta registravimo dokumentų spausdinimo tiesiogiai iš centrinės duomenų bazės problema; 5. juridiniai asmenys registruojami skirtingose institucijose, naudojant nesuderintą technologiją; 6. nėra sąveikos su Europos verslo registru. Kuriant Juridinių asmenų registrą, reikia vadovautis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso nuostatomis dėl juridinio asmens privalomo įregistravimo Juridinių asmenų registre, dokumentų tvarkymo ir kaupimo. Galiojančiame Juridinių asmenų registre registruojami juridiniai asmenys, kaupiami, saugomi ir tvarkomi su jais susiję duomenys bei dokumentai. Juridinių asmenų registras kuriamas sujungiant juridinių asmenų ir įmonių, neturinčių juridinio asmens teisių, registravimą šiose institucijose34: 1) Kultūros ministerijoje; 2) Sveikatos apsaugos ministerijoje; 3) Švietimo ir mokslo ministerijoje; 4) Teisingumo ministerijoje; 5) Ūkio ministerijoje; 6) Lietuvos banke; 7) Statistikos departamente prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės; 8) apskričių viršininkų administracijose; 9) savivaldybių institucijose. GYVENTOJŲ REGISTRAVIMAS. Gyventojų registras buvo kuriamas Lietuvos Respublikos piliečių pasų duomenų pagrindu, o nuo 1992 metų – kaupiant civilinės būklės aktų duomenis. Dažnas registro tvarkymo įstaigos, registravimo, duomenų kaupimo, kitų reikalavimų keitimas, pasitaikantys pažeidimai neleido sukurti patikimos asmens duomenų tvarkymo sistemos. Dabartinėje registro funkcionavimo schemoje numatyta, kad duomenis registrui pateikia civilinės būklės registravimo įstaigos, migracijos tarnyba, Informatikos ir ryšių departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos, o jais naudojasi valstybės institucijos ir valstybės įmonės. Priimtas Lietuvos Respublikos gyventojų registro įstatymo pakeitimo įstatymas35 ir šio registro nuostatai numato sukurti iš esmės naują Gyventojų registrą. Jį kuriant, reikia atsižvelgti į toliau pateikiamas pastabas ir pašalinti nurodytuosius trūkumus. Svarbiausiosios spręstinos problemos yra šios: 1. civilinės metrikacijos skyriuose nesutvarkytas kompiuterinis duomenų įvedimas į Gyventojų registrą – centrinei registro tarnybai perduodami popieriuje surašyti dokumentai; 2. tik iš dalies sutvarkytas duomenų teikimas naudotojams. Šiuo metu Lietuvos Respublikoje gyventojų registracijai yra sudaryta rejestro tarnyba, tvarkomai pagal Gyventojų registro įstatymą”36. Šis įstatymas reglamentuoja Lietuvos Respublikos gyventojų registro steigimą, tvarkymą, jo duomenis bei šių duomenų naudojimo tvarką, registrą tvarkančių įstaigų, duomenų teikėjų ir asmenų, kurių duomenys įrašyti į registrą, pagrindines teises, pareigas ir atsakomybę. NEKILNOJAMOJO TURTO REGISTRAVIMAS. Nekilnojamojo turto registras kartu su Nekilnojamojo turto kadastru ir Adresų registru aprėpia didžiausią Lietuvos turto dalį, o jame kaupiami duomenys naudojami daugelyje šalies gyvenimo sričių. Nekilnojamojo turto registras yra vienas iš labiausiai išbaigtų registrų Lietuvoje su visa reikiama infrastruktūra. Sukurta registro centrinės duomenų bazės tvarkymo tarnyba, jos filialai bei gyventojų aptarnavimo biurai. Įmonė per metus atsako į daugiau kaip pusę milijono užklausų, pateikdama duomenis valstybės institucijoms, fiziniams ir juridiniams asmenims. Kartu reikia nurodyti, kad būtina toliau tobulinti nekilnojamojo turto adresų formavimą, tvarkymą ir teikimą. ADRESŲ TVARKYMAS. Šiuo metu adresą sudarantys elementai kaupiami Lietuvos Respublikos teritorijos administracinių vienetų, gyvenamųjų vietovių ir gatvių registre. Duomenis registrui teikia atitinkamo rajono, miesto savivaldybė, kurios teritorijoje yra gyvenamosios vietovės, jų gatvės. Potencialūs Adresų registro naudotojai, registruodami savo objektus, privalo patys kiekviename registre ir informacinėje sistemoje formuoti objektų adresus. Toks adresų formavimas neužtikrina adresų vienovės ir atitikties skirtinguose informacijos šaltiniuose. Sukūrus Adresų registrą, bus sutvarkytas sisteminis įvairių adreso elementų jungimas į standartizuotus adreso įrašus, nustatančius tikslią adresuojamojo objekto buvimo vietą. Šiuo metu Adresų registras kuriamas Lietuvos Respublikos teritorijos administracinių vienetų, gyvenamųjų vietovių ir gatvių registro, Nekilnojamojo turto kadastro ir registro pagrindu. Registre kaupiami visiškai suformuotų adresų duomenys. Pagrindinės priežastys, dėl kurių dar nebaigtas kurti ir nepradėtas naudoti Adresų registras objektams tais pačiais pagrindais adresuoti, yra šios: 1. nepatvirtintos adresų formavimo taisyklės, nenustatyti adreso skaitmeninio ir tekstinio atvaizdavimo formatai; 2. nepatvirtinti Adresų registro nuostatai, neskiriama lėšų registrui užbaigti kurti, jo funkcionavimui užtikrinti; 3. nenustatyta adresų teikimo tvarka ir atsiskaitymas; 4. šiuo metu sukaupti ir sutvarkyti adresų duomenys neaprėpia visos Lietuvos Respublikos teritorijos. VISŲ TRANSPORTO PRIEMONIŲ REGISTRAS. Transporto priemonių registravimo duomenys reikalingi daugeliui Lietuvos vidaus ir tarptautinio bendradarbiavimo uždavinių spręsti. Daugeliu atvejų transporto priemonių registravimo duomenys turi būti teikiami tarptautinėms sistemoms. Padėtis šioje srityje apskritai yra nepatenkinama. Tik Geležinkelio riedmenų ir konteinerių registras bemaž atitinka jam keliamus reikalavimus ir padeda spręsti vienos iš transporto šakų uždavinius. Šiuo metu kelių transporto priemonių duomenis kaupia valstybės įmonė „Regitra“. Susisiekimo ministerijai pavaldžios institucijos kaupia orlaivių, geležinkelio riedmenų ir konteinerių, jūrų ir vidaus vandenų laivų registravimo duomenis. Žemės ūkio ministerija atsakinga už savaeigės žemės ūkio technikos registravimo duomenų kaupimą. Kompleksiškai problemą spręsti bandyta dar prieš trejus metus. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. kovo 22 d. nutarime Nr. 319 „Dėl visų transporto priemonių ir savaeigių žemės ūkio mašinų valstybės registro ir kelių transporto priemonių apskaitos valstybės įmonės įsteigimo”37 numatyta kurti Visų transporto priemonių registrą, steigti Vidaus reikalų ministerijai pavaldžią įmonę. Tačiau iki šiol yra daug neišspręstų problemų: 1. neparengti Visų transporto priemonių registro nuostatai; 2. neįdiegtas kompiuterinis transporto priemonių registravimas; 3. nėra sąveikos su kitais registrais; 4. duomenys naudotojams teikiami tik popieriuje surašius pažymas; 5. įteisintas tik Geležinkelio riedmenų ir konteinerių registras. Bendra registrų būklė. Apibendrintai dabartinę valstybės registrų būklę galima apibūdinti taip: 1. valstybės registrų kūrimą ir funkcionavimą reglamentuoja Lietuvos Respublikos valstybės registrų įstatymas38, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1996 m. lapkričio 29 d. nutarimas Nr. 1418 „Dėl valstybės registrų steigimo, projektavimo, reorganizavimo ir naudojimo“39, 1997 m. liepos 4 d. nutarimas Nr. 726 „Dėl valstybės registrų duomenų naudojimo ir Valstybės registrų sąrašo nuostatų patvirtinimo“40, 1997 m. rugsėjo 4 d. nutarimas Nr. 952 „Dėl duomenų apsaugos valstybės ir vietos savivaldos informacinėse sistemose“41; 2. patvirtinti 42 valstybės registrų (iš įstatymuose nustatytų 178) nuostatai, 33 registrams kaupiami registravimo duomenys, sukurtos ir užpildytos duomenų bazės: Registrų būklė Registrų skaičius Įstatymuose nustatyta sukurti 178 Veikia arba ministerijos numato sukurti 135 Patvirtinti nuostatai 42 Duomenys kaupiami kompiuteriuose 33 Kaupiami tik dokumentuose 2 Duomenys nekaupiami 7 Nuostatai nepatvirtinti 93 Duomenys kaupiami kompiuteriuose 52 Duomenys kaupiami tik dokumentuose 27 Duomenys nekaupiami 14 Kurti nenumatoma 43 Išanalizavus veikiančius ir kuriamus registrus, nustatytos tokios pagrindinės problemos: 1. yra atvejų, kai kuriant registrus nesilaikoma reikalavimų, nustatytų Lietuvos Respublikos valstybės registrų įstatyme ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1996 m. lapkričio 29 d. nutarime Nr. 1418 (registrai kuriami nepatvirtinus jų nuostatų, nesilaikoma nustatytosios registrų steigimo, projektavimo tvarkos, nevykdoma registrų priėmimo eksploatuoti procedūra); 2. prastoka pagrindinių registrų, darančių lemiamą įtaką visai registrų sistemai ir visam ūkio administravimui, kokybė, nėra jų tiesioginės sąveikos, jie nesujungti į vieną Juridinių asmenų registrą, tinkamai neveikia labai svarbūs įmones ir kitus juridinius asmenis registruojantys registrai, nesukurtas Visų transporto priemonių registras ir Adresų registras; 3. menka pagrindinių registrų ir su jais susijusių registrų sąveika, netaikoma tiesioginė prieiga susijusių registrų duomenims naudoti; 4. kaupdami objektų geografinius duomenis, kai kurie registrai (kadastrai) grafiškai dubliuoja vienas kitą, todėl neracionaliai naudojami ištekliai, kartais to paties objekto ribos neatitinka kai kurių registrų (kadastrų) pateiktų duomenų, nes nesukurta bendra georeferencinė duomenų bazė, kuria būtų remiamasi kaupiant ir tvarkant registruose geografinius duomenis; 5. neefektyviai tvarkomos registrų informacinės infrastruktūros; valstybės registrai negrupuojami, tai leistų sisteminti ir tinkamai centralizuoti registrų kūrimą, tvarkymą ir vienoje vietoje sutelkti informaciją apie giminingus objektus; nekuriama registrų, priklausančių konkrečios ministerijos reguliavimo sričiai, jungtinė infrastruktūra; 6. netinkamai tvarkomas valstybės registrų sąrašas, nesukaupti duomenys, leidžiantys operatyviai informuoti apie visus įstatymuose nustatytus registrus, jų įteisinimo ir kūrimo eigą, funkcionavimą; 7. yra atvejų (nustatyti 43 tokie atvejai), kai ministerijos, kitos valstybės institucijos nenumato kurti registrų arba yra tos nuomonės, kad netikslinga kurti joms įstatymuose nurodytų kurti registrų, nesiima priemonių tokiems įstatymams patikslinti; 8. reikėtų tobulinti teisės aktus ir metodinius dokumentus, kurių reikia registrų sistemai sukurti, – reglamentuoti registrų sąveiką, duomenų teikimą, klasifikatorių kūrimą ir tvarkymą, atsiskaitymą už registrų informacijos teikimo paslaugas; 9. dažnai teisės aktuose neaiškiai apibrėžiamos sąvokos, susijusios su registrų steigimu ir funkcionavimu, ir tai trukdo rengti ir įgyvendinti kai kurių registrų kūrimą ir funkcionavimą reglamentuojančius teisės aktus, norminius dokumentus; 10. kaip pažymėjo kompanija „Computer Associates Business Assessment & Consulting“, 2000 metų viduryje atlikusi valstybės informacinių sistemų (ir keleto pagrindinių registrų) tyrimą, registrai tarpusavyje neintegruoti, netinkamai naudojami registrų duomenys, gautus duomenų rinkinius tenka konvertuoti, skirtingi automobilių, laivų, traktorių registrai, nėra galimybių pereiti iš vieno registro į kitą, registrų duomenys gana netikslūs. Registrų infrastruktūros plėtra. Siekiant modernizuoti registrų tvarkymo infrastruktūrą, reikia: 1. sukurti valstybės registrų sąrašo tvarkymo infrastruktūrą, leidžiančią operatyviai kaupti duomenis apie visus įstatymuose nustatytus registrus, jų įteisinimo, kūrimo eigą ir funkcionavimą, teikti informaciją apie registrus valstybės institucijoms, kitiems naudotojams. Tam reikia vadovautis šiais duomenų apie registrus kaupimo ir teikimo reikalavimais: 2. registrų sąrašo tvarkytojas turi vykdyti pirminį visų registrų registravimą ir organizuoti duomenų apie registro būklės pasikeitimus gavimą iš atskirų registrų tvarkytojų, žiūrėti, kad duomenys būtų išsamūs, greitai pateikiami ir atnaujinami; 3. turi būti užtikrinta prieiga prie registrų sąrašo duomenų internete, nekuriant papildomų priemonių; 4. siekiant periodiškai ir operatyviai valstybės institucijas informuoti apie registrų sistemos būklę, plėtrą, turi būti sukurta ataskaitų apie registrus sudarymo ir teikimo sistema; 5. nustatyti apibendrintą valstybės registrų funkcionavimo infrastruktūrą, aprėpiančią visas registravimo duomenų kaupimo, tvarkymo ir teikimo funkcijas. Reikia vadovautis šiais registrų infrastruktūrai keliamais apibendrintais reikalavimais: 6. apibūdinant registro infrastruktūrą, turi būti nustatyta, kokia tarnyba ar specialistas administruoja registro centrinę duomenų bazę, registruoja objektus, formuoja registravimo duomenis, organizuoja sąveiką su kitais registrais, teikia duomenis informacinėms sistemoms, kitiems naudotojams; 7. atsižvelgiant į konkretaus valstybės registro specifiką, turi būti sukurta infrastruktūra, galinti vykdyti centrinės tarnybos, vietinių tarnybų ir duomenų teikimo (distribucijos) tarnybos funkcijas. Šios tarnybos turi: 8. centrinė tarnyba – administruoti centrinę duomenų bazę, organizuoti sąveiką su išoriniais registrais ir kitų registrų duomenis tvarkančiomis institucijomis, tvarkyti registravimo apribojimų (jeigu jų numatyta) gavimą ir pateikimą registravimo institucijoms; 9. vietinės tarnybos – tikrinti registruoti pateiktus dokumentus, formuoti kompiuteryje ir keisti registravimo duomenis, atlikti duomenų techninę ir loginę kontrolę, priimti sprendimą dėl registravimo ir (jeigu tai numatyta) spausdinti registravimo pažymėjimą; 10. duomenų teikimo (distribucijos) tarnyba – vykdyti visas su registro duomenų naudotojų aptarnavimu susijusias funkcijas – registruoti naudotojus, priimti užklausas, į jas atsakyti, vykdyti naudotojų aptarnavimo apskaitą; 11. pirminis registravimo duomenų surašymas į kompiuterį turi būti vykdomas tiesiogiai tose institucijose, kuriose priimami ir tikrinami registravimo dokumentai; reikia kiek įmanoma vengti popierinių registravimo anketų pildymo ir persiuntimo į centrinę registro tarnybą. Tokio registravimo galima imtis tik išimtiniais atvejais, kai dėl objektyvių priežasčių neįmanoma arba netikslinga vietose duomenis formuoti kompiuterinio registravimo būdu; 12. atsižvelgiant į registrų dviejų pagrindinių tarpusavyje susijusių funkcijų (registravimo ir duomenų tvarkymo) svarbą ir tvarkomų duomenų apimtį, nustatyti atsakingas tarnybas. Tam reikia vadovautis šiais pagrindiniais registrų infrastruktūrai keliamais reikalavimais: 13. kiekvieno registro atveju reikia apsispręsti, ar atskirti objektų registravimo ir duomenų tvarkymo funkcijas; 14. centrinėje registro tarnyboje turi būti numatyta, kas administruos centrinę duomenų bazę, organizuos sąveiką su išoriniais registrais ir duomenų teikimą; 15. objektams registruoti turi būti įsteigtos vietinės registravimo tarnybos arba registravimo funkcijos priskirtos jau veikiančioms institucijoms, kurių funkcijos yra tiesiogiai susijusios su tam tikros kategorijos objektų registravimu; 16. registravimo dokumentų kontrolę ir registravimo duomenų pirminį surašymą į kompiuterius turi vykdyti vietinių registravimo tarnybų specialistai; 17. administruoti centrinę duomenų bazę, vykdyti kitas centrinei registro tarnybai priskirtas funkcijas tikslinga pavesti specializuotai informatikos įmonei, galinčiai atlikti kompiuterinį duomenų tvarkymą, nesusijusį su sprendimų dėl registravimo priėmimu; 18. nustatyti registrų, priklausančių konkrečios ministerijos reguliavimo sričiai, jungtinės infrastruktūros kūrimo tvarką. Tam reikia vadovautis šiais jungtinei registrų infrastruktūrai keliamais reikalavimais: 19. siekti, kad visų ministerijos reguliavimo sričiai priskiriamų registrų (išskyrus svarbiausiuosius) centrinės duomenų bazės būtų tvarkomos vienoje ministerijos įsteigtoje ar paskirtoje jungtinėje tarnyboje; 20. objektų registravimo funkcijos turi būti vykdomos vietinėse tarnybose, tiesiogiai susijusiose su registruojamų objektų reguliavimu; 21. jungtinei tarnybai turi būti priskirtos visos išorinės sąveikos funkcijos – kitų registrų duomenų, kurių reikia registruojamiems objektams apibūdinti papildomai, taip pat duomenų, nustatančių registravimo apribojimus, gavimas ir perdavimas vietinėms registravimo tarnyboms; 22. jungtinė tarnyba turi organizuoti tvarkomų registrų duomenų perdavimą kitiems registrams, informacinėms sistemoms, aptarnauti kitus naudotojus; 23. nustatyti, kad visos institucijos, registruojančios tam tikros kategorijos objektus, duomenis, kurių reikia jų veiklai, gauna tiesiogiai iš atitinkamo registro centrinės duomenų bazės; 24. papildomi duomenys, kurių reikia konkrečios institucijos veiklai, turi būti formuojami atskirai nuo registravimo procedūrų, prireikus naudojant registro centrinėje duomenų bazėje sukauptus registravimo duomenis; 25. registrų duomenų bazių archyvavimo, atkūrimo, kitas apsaugos priemones turi įgyvendinti jungtinė tarnyba. LAUKIAMI REZULTATAI Tikimasi, kad įgyvendinus nurodytuosius tikslus: 1. bus sukurta valstybės registrų integrali sistema, registruojanti ir apskaitanti šalies nacionalinio turto svarbiausiuosius objektus ir informacinėmis priemonėmis adekvačiai atspindinti svarbiausiųjų šalies objektų būklę, dinamiką ir objektų tarpusavio ryšius; 2. bus sudarytos sąlygos kiekvienam valstybės tarnautojui, verslininkui, gyventojui gauti informaciją apie jį dominančius objektus, jų dinamiką, sąsajas su kitais objektais įstatymų, kitų teisės aktų nustatyta tvarka; 3. bus sudarytos sąlygos registruose sukauptus duomenis plačiai naudoti valstybės informacinėse sistemose ir taip užtikrinti įvairių oficialios informacijos šaltinių darną, leidžiančią gauti išsamią informaciją apie kiekvieną objektą; 4. pagerės gyventojų aptarnavimo sąlygos dėl registrų pagrindu teikiamų viešųjų paslaugų, pagrįstų informacinėmis technologijomis, plėtros; 5. valstybės ir savivaldybių institucijų tarnautojai galės veiksmingiau, racionaliau ir lanksčiau spręsti valstybės valdymo, jos išteklių naudojimo klausimus; 6. bus sukurtas registrų sąrašas (Registrų registras) ir taip užtikrintas visuotinis priėjimas prie registrų metaduomenų; 7. registrų sąveika bus efektyvesnė, sumažės registravimo duomenų tvarkymo sąnaudos, bus išvengta daugkartinio tų pačių duomenų surašymo į kompiuterius; 8. informatikos įmonės galės aktyviai prisidėti prie registrų kūrimo ir funkcionavimo, plėtoti registrų duomenimis grindžiamą verslą sparčios globalizacijos ir specializacijos sąlygomis; 9. tinkamai sutvarkyti svarbiausiųjų šalies objektų registravimo duomenys leis įmonėms ir valstybės institucijoms lengviau tapti pasaulio, Europos Sąjungos programų ir projektų, susijusių su registrų kūrimu ir naudojimu, dalyvėmis, būti aktyviomis tų programų vykdytojomis; 10. tinkamas ir profesionalus vadovavimas registro tvarkymo įmonėms  ar įstaigoms užtikrins optimalų šių institucijų tvarkomų registrų funkcionavimą, bus atsižvelgta į moderniausius techninius ir technologinius projektus, visa tai leis sparčiau sukurti integruotą valstybės registrų  sistemą; 11. pagrindiniai valstybės registrai bus integruoti geografinių informacinių sistemų (GIS) pagrindu. EGZISTUOJANTI REGISTRAVIMO TVARKA. Įmones Lietuvoje registruoja Valstybės registras42, kuris buvo įsteigtas 1994 metais. Šis įstatymas nustato: 1) valstybės registrų (kadastrų, klasifikatorių) steigimo, tvarkymo, naudojimo, reorganizavimo ir likvidavimo tvarką; 2) valstybės registrų tvarkymo įstaigų, joms vadovaujančių ir jų priežiūrą atliekančių institucijų, valstybės registrams duomenis teikiančių bei valstybės registrų duomenis naudojančių juridinių ir fizinių asmenų pareigas ir teises, šių teisių apsaugą; 3) juridinių ir fizinių asmenų, kurių duomenys yra registro objektas, pareigas ir teises, šių teisių apsaugą. Nustatyti, kad biudžetines įstaigas registruoja: 2.1. įstaigas ir jų padalinius (filialus), išlaikomus iš Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto, registruoja Žemės ir kito nekilnojamojo turto kadastro ir registro valstybės įmonė; 2.2. įstaigas ir jų padalinius (filialus), išlaikomus iš savivaldybių biudžetų, pagal jų buveinės vietą registruoja savivaldos vykdomosios institucijos ir apie tai praneša Žemės ir kito nekilnojamojo turto kadastro ir registro valstybės įmonei; 2.3. biudžetinės įstaigos ir jų padaliniai (filialai) privalo įsiregistruoti šio nutarimo 2.1 ar 2.2 punktuose nurodytose institucijose per vienerius metus nuo šio nutarimo įsigaliojimo; 2.4. šiuo nutarimu patvirtinta Laikinoji biudžetinių įstaigų registravimo tvarka netaikoma: 2.4.1. valstybės valdžios institucijoms, prokuratūrai, teismams, Lietuvos bankui, valstybės kontrolės ir savivaldos institucijoms. Šios biudžetinės įstaigos ir jų padaliniai (filialai) įregistruojami pateikus Žemės ir kito nekilnojamojo turto kadastro ir registro valstybės įmonei užpildytą registravimo duomenų kortą; 2.4.2. kultūros, sveikatos priežiūros, švietimo įstaigoms bei mokslo ir studijų institucijoms, išlaikomoms iš Lietuvos valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų. Šios įstaigos bei institucijos registruojamos jų registrų nuostatuose numatyta tvarka; 2.5. kultūros, sveikatos priežiūros, švietimo įstaigų bei mokslo ir studijų institucijų registrų tvarkytojai praneša įregistruotų įstaigų duomenis Žemės ir kito nekilnojamojo turto kadastro ir registro valstybės įmonei per 5 darbo dienas nuo atitinkamos įstaigos ar jos padalinio (filialo) įregistravimo pažymėjimo išdavimo dienos (arba per ilgesnį laiką, suderintą su Žemės ir kito nekilnojamojo turto kadastro ir registro valstybės įmone). Nekilnojamųjų kultūros vertybių registravimas. Nustatytos ir įvertintos nekilnojamosios kultūros vertybės registruojamos įrašant jas į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą43. Nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymo 3 straipsnio antrojoje dalyje išvardyti objektai44 registruojami nekilnojamosiomis kultūros vertybėmis. Kiti objektai į Registrą gali būti įrašyti, jeigu pagrindžiama jų kultūrinė vertė bei visuomeninė reikšmė. Visus objektus į Registrą įrašo Kultūros vertybių apsaugos departamentas. Sprendimai dėl objektų įrašymo į Registrą skelbiami "Valstybės žiniose". Objektai, kurie nebuvo įrašyti į Registrą, savivaldybių sprendimu gali būti įrašyti į vietinius nekilnojamųjų kultūros vertybių registrus, o apie tai pranešta Kultūros vertybių apsaugos departamentui. Procesiniu požiūriu Nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugai yra numatytos tam tikros procedūros išdėstytos specialiuose reglamentuose. Pvz., Nekilnojamosios kultūros vertybės apsaugos reglamentas yra šios vertybės priežiūros, tvarkymo ir naudojimo sąlygų nustatymo pagrindinis dokumentas.45 Nekilnojamųjų kultūros vertybių savininkai ir valdytojai privalo laikytis apsaugos reglamento reikalavimų. Hipotekos registro steigimą vykdo Teisingumo ministerija. Vietinius hipotekos registrus tvarko apylinkių teismų hipotekos skyriai, steigiami Teismų įstatymo nustatyta tvarka. Žiniasklaida pažymi, kad ir dėl šio klausimo yra nemažai teisėtvarkos pažeidimų, kaip iš pareiškėjų-steigėjų, taip ir iš valstybės institucijų pusės. Pastarieji menkai kontroliuoja įstatinių tikslų vykdymą, o kartais ir visiškai to nedaro. O juk registracija formuoja socialinės veiklos statusą ir ją reikia palaikyti. Didelę reikšmę turi sandorių dėl nekilnojamo turto legalizacija. Pavyzdžiui, 1996 metais buvo išleistas “Lietuvos Respublikos nekilnojamo turto registro įstatymas“[ 17į ], tokiu būdu įdiegta vieninga sistema registruojant nekilnojamąjį turtą, be to išryškėjo teisių į nekilnojamą turtą ir sandorių su juo įdomūs momentai. Valstybinę registraciją vykdo specialiai sukuriamos justicijos įstaigos. Užregistruotas nekilnojamas turtas yra įtraukiamas į specialųjį valstybinį registrą. Be to registracijos pagrindas - tai: valstybės arba vietos savivaldos institucijų išleisti aktai; sutartys ir liudijimai apie sandorius; gyvenamųjų patalpų privatizacijos aktai; liudijimai apie paveldėjimo teisę; teismo nutarimai. Susiduriame su “ūkinės ir kitos veiklos licencijavimao” kategorija. Iš vienos pusės, tai yra susiję su iniciatyvos stimuliavimu vystant naudingos veiklos rūšis, naujų paslaugų įsisavinimą ir pan., o, iš kitos pusės, tai visuomenės ir valstybės suinteresuotumas oficialiai pripažinti šių darbų ir paslaugų rūšis. Akivaizdus yra viešasis ir visuomeninis susidomėjimas bei kontrolė jį realizuojant. 2.4.2.LICENCIJAVIMAS. Kas gi yra licencijavimas? Tai ypatinga oficialaus patvirtinimo (pripažinimo) procedūra, susijusi su ūkinio subjekto teise vykdyti tam tikros rūšies veiklą laikantis taisyklių, norminių reikalavimų ir standartų. Piliečių ir juridinių asmenų dalyvavimas licencijavimo procesą sudaro keli etapai: 1. paraiškos padavimo, kurioje yra privalomi duomenys apie numatomos veiklos rūšį, tame tarpe juridinio asmens atributai, laikotarpis ir licencijos galiojimo teritorija; 2. licencijinės rinkliavos įmoka (mokestis už licencijos išdavimą). 3. pateiktų dokumentų įvertinimas ir ekspertizė, kurią atlieka atitinkamų institucijų specialistai ir darbuotojai; 4. įgaliotojo organo sprendimas išduoti licenciją arba atsisakyti išduoti licenciją; 5. sprendimo apskundimas teisme; 6. licencijos sąlygų teisingo vykdymo kontrolės. Licencija suteikia teisę vykdyti tam tikrą veiklą tik pagal užfiksuotas joje kryptis ir rodiklius. Atitinkamas valdymo institucija privalo vykdyti įmonių, organizacijų, kurioms išduotos licencijos, veiklos kontrolę pagal tai, kaip yra laikomasi kontrolinių normatyvų. Tuo atveju, kai jie yra pažeidžiami, licencija gali būti atimta. Bet, deja, kontrolė šioje srityje vykdoma blogai, o tai neleidžia nutraukti nesąžiningos visos eilės verslininkų veiklos. Patys pirmieji žingsniai ūkinės veiklos licencijavime užfiksuoti jau 1990 metais, kai buvo nustatyta leidimų (licencijų) verstis ūkine veikla išdavimo tvarka.[ 22v ].Buvo numatyta, kad vėliau Vyriausybė nustatys licencijuojamų veiklos rūšių sąrašą. Bet tai neįvyko ir vėliau atskiros licencijavimo rūšys buvo taikomos tik atskirais aktais. Šiuo metu Lietuvos Respublikoje yra daugiau nei šimtas įstatyminių ir kitokių normatyvinių aktų. Didelis skaičius įvairiausio lygio subjektų sudaro daug sunkumų, nustatant licencijavimo kriterijus, tvarką, verslininkų teises, jų atsakomybę. Paaiškinsime atskiras teisines normas, kurios jau reguliuoja verslininkiškos veiklos licencijavimą. Lietuvos Respublikos Vyriausybė sprendžia ir bendruosius ir konkrečiuosius licencijavimo klausimus. Už komercinės-ūkinės veiklos licencijavimo taisyklių parengimą atsakingos ministerijos ir Vyriausybinės įstaigos. Licenciją išduoda valdymo organai juridiniams ir fiziniams asmenims. Licencija suteikia teisę vykdyti tam tikros rūšies veiklą, laikantis licencijinių sąlygų ir Lietuvos Respublikos įstatymų. Nustatyta licencijų įsigijimo ir įforminimo tvarka. Klausimas dėl licencijos išdavimo yra apsvarstomas per 15 dienų nuo paraiškos padavimo dienos. Atsisakymas išduoti licenciją gali būti apskųstas teismine tvarka. Keičiantis licencijos savininko pavadinimui, adresui arba banko rekvizitams, kai nepakinta veiklos rūšys, licencija turi būti perregistruota organe, kuris ją išdavė. Gaudamas licenciją, gavėjas sumoka fiksuotą vienkartinį mokestį - licencijinę rinkliavą, kurios dydis veikloms yra nustatytas. Licencijinių sąlygų nesilaikymas, tame tarpe licencijos perdavimas kitam juridiniam ar fiziniam asmeniui, nekokybiškų prekių išleidimas arba pardavimas, prekybos taisyklių, sanitarinių ir. ekologinių normų pažeidimas sąlygoja licencijos atėmimą arba kitus Lietuvos Respublikos įstatymuose numatytus veiksmus. Reikia atsižvelgti į tai, kad vykdomosios valdžios organai turi licencijavimo įgaliojimus pagal šakas ir sritis. Pavyzdžiui, Finansų ministerijos srityje 1996 m. buvo išleista “Banko licencijų komerciniams bankams išdavimo ir atšaukimo taisyklės”,1998 metais Vertybinių popierių komisijos išduodamų licencijų dublikatų išdavimo tvarka. Sveikatos ministerija “ Licencijų užsiimti farmacine veikla sveikatos priežiūros įstaigų (įmonių) labdaros organizacijų ir farmacijos specialistų rengimo įstaigų padaliniams išdavimo tvarka” [ 25v ]; Laikinoji licencijavimo užsiimti asmens ir visuomenės sveikatos priežiūros privačia tvarka veikla.[ 26v. ]. Lietuvos Respublikos norminiai aktai liečiantys lizencijavimą numato leidimų verstis ūkine veikla išdavimo tvarką, licencijavimo sąvokas ir principų turinį, suteikti įgaliojimai specialiai įgaliotiesiems organams. Detaliai reguliuojama licencijavimo sistema - licencijos požymiai - tai jos galiojimo laikas, licencijiniai reikalavimai ir sąlygos, išdavimo tvarka, performinimas, licencijų registro vedimas ir kt. Nustatytas veiklos rūšių sąrašas, kurioms vykdyti reikalinga licencija, Lietuvos Respublikos ir jos subjektų mastu. Sertifikavimas, kaip veikla paliudijant produkcijos atitikimą nustatytiems reikalavimams, vykdomas pagal “ Lietuvos Respublikos atitikties įvertinimo įstatymą“ Sertifikavimo darbuose dalyvauja įmonės, įstaigos ir organizacijos, nepriklausomai nuo nuosavybės rūšies (tame tarpe užsienio), pripažįstančios ir vykdančios jo taisykles. Atliekant sertifikavimą jie bendradarbiauja su tarptautinėmis, regioninėmis ir nacionalinėmis kitų šalių sertifikavimo sistemomis. Prie norminių dokumentų, kurie yra naudojami privalomame sertifikavime, priskiriami įvairūs Lietuvos Respublikos norminiai aktai, valstybiniai standartai, tame tarpe Lietuvos priimti tarpvalstybiniai ir tarptautiniai standartai ( kaip pvz. gali būti susitarimas tarp Lietuvos ir Ukrainos vyriausybių dėl bendradarbiavimo standartizacijos, metrologijos ir sertifikacijos srityje ), sanitarinės normos ir taisyklės, statybinės normos ir taisyklės, saugos normos, o taip pat kiti dokumentai, kurie atitinka Lietuvos Respublikos įstatymo numatytus standartus ir nustato gaminiams privalomuosius reikalavimus. Stengiamasi, kad sertifikatai ir atitikimo ženklai nurodytos sertifikavimo Taisyklės ir rekomendacijos, sudarytos atitinkamai galiojančioms tarptautinėms normoms ir taisyklėms, kurios išdėstytos Tarptautinės standartizacijos organizacijos (ISO) o taip pat kitų tarptautinių ir regioninių organizacijų dokumentuose būtų pripažinti užsienyje. Sertifikuojant turi būti informuojami gamintojai, vartotojai, visuomeninės organizacijos, sertifikavimo organai, tyrimų laboratorijos, o taip pat ir visos kitos suinteresuotos įmonės, organizacijos ir atskiri asmenys apie akreditavimo ir sertifikavimo taisykles ir rezultatus. Sertifikuojant turi būti išsaugotas informacijos, kuri yra komercinė paslaptis, konfidencialumas. Sertifikavimo dalyviai yra nacionalinis sertifikavimo institucija , kitaip tariant Lietuvos Valstybinis standartas, valstybiniai valdymo organai, vykdantys sertifikavimo darbus, centriniai sertifikavimo sistemų organai, sertifikavimo organai, juridiniai asmenys, prisiėmę sau laisvanoriškos sertifikacijos organo funkcijas, tyrimų laboratorijos, produkcijos gamintojai (pardavėjai, vykdytojai). Į sertifikavimo darbus gali būti įtrauktos vartotojų bendrijos. Lietuvoje yra įsteigtas Standartizacijos departamentas, kuris vykdo plačią veiklą standartizacijos organizacijos srityje. Dar viena veiklų rūšių pripažinimo legaliomis atmaina yra leidimų išdavimas, kurį vykdo vykdomosios valdžios organai ir pareigūnai. Leidimai yra išduodami teisiniams subjektams atlikti atitinkamus veiksmus ir jie yra legalumo pagrindas. Lietuvos Respublikoje, kaip ir kitose šalyse leidimai išduodami įvairiose grandyse, pavyzdžiais gali būti “leidimų nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimas”, ”leidimas rengti skaitmeninę loteriją Lietuvos tautinio olimpinio komiteto ne pelno įmonei “Olifėja”, “leidimas steigti importo ir eksporto terminalus”. Be leidimų tokie veiksmai neturi juridinio pagrindo. Imperatyvinė norma tokiu būdu sąlygoja daugelį kitų normų - pilietinių teisinių, darbinių ir pan. Administracinio-teisinio rėžimo atmaina yra standartizacija. Standartizacija - tai veikla nustatanti normas, veiklas ir charakteristikas (toliau - reikalavimus), siekiant garantuoti: gaminių, darbų ir paslaugų saugumą aplinkai, gyvybei, sveikatai ir turtui; techninį ir informacinį atitikimą, gaminių sukeičiamumą; gaminių, darbų ir paslaugų kokybę; matų, ekonominių išteklių vieningumą; ūkio objektų saugumą. Šalyje galioja įvairūs standartus reglamentuojantys norminiai aktai, kuriuose nustatyti teisiniai Lietuvos Respublikos standartizacijos pagrindai, kurie yra privalomi atitinkamos krypties valstybinio valdymo organams, o taip pat įmonėms ir verslininkams, visuomeniniams susivienijimams, nustatytos valstybinės vartotojų ir valstybės interesų apsaugos normoms, parengiant ir pritaikant normatyvinius standartizacijos dokumentus. Lietuvos standartizacijos departamentas formuoja ir įgyvendina valstybės politiką standartizacijos srityje, vykdo valstybinę kontrolę ir priežiūrą dėl privalomų valstybinių standartų reikalavimų laikymosi, dalyvauja tarptautinės (regioninės) standartizacijos darbe, organizuoja profesinį šios srities kadrų parengimą ir perkvalifikavimą, o taip pat nustato tarptautinių (regioninių) standartų, taisyklių, normų ir rekomendacijų, dėl standartizacijos taikymo, taisykles Lietuvos Respublikos teritorijoje, jeigu kitaip nenumatyta tarptautinėse Lietuvos Respublikos sutartyse. Ūkinės veiklos subjektai, tame tarpe visuomeniniai susivienijimai, organizuoja ir atlieka standartizacijos darbus, sutinkamai nurodytiems įstatymams. Lietuvos standartizacijos departamentas valstybinėje valstybės standartų sistemoje nustato bendrąsias standartizacijos darbų atlikimo organizacines technines taisykles, ūkio subjektų sąveikos ir bendradarbiavimo vienų su kitais ir su valstybinio valdymo organais formas ir metodus. Valstybiniai standartai yra parengiami gaminiams, darbams ir paslaugoms, kurie turi valstybinę svarbą ir negali prieštarauti Lietuvos Respublikos įstatymams. Standartizacijos rėžimas įgyvendinamas normatyvinių standartizacijos dokumentų pagalba. Jiems priskiriami: Lietuvos Respublikos valstybiniai standartai; nustatyta tvarka taikomi tarptautiniai standartai, standartizacijos taisyklės, normos ir rekomendacijos; bendri visai Lietuvai techninės ekonominės informacijos klasifikatoriai; įmonių standartai; mokslinių techninių, inžinierinių bendrijų ir kitų visuomeninių susivienijimų standartai. Teorinių minčių pagrindimui tiktų šie Lietuvos Respublikoje nustatyti standartizacijos pavyzdžiai: Vyriausybės nutarimas dėl “tarptautinio standartinio knygos numerio žymėjimo leidiniuose” [ 30v ], “Standartų projektų teikimas kompiuterinėse laikmenose”[ 31v ], “Standartų perkant – parduodant gyvulius ir paukščius skerdimui privalomas taikymas” [ 32v ], “Europinio standarto geležinkelio Lietuva – Lenkijos siena – Kaunas tiekimas”[ 33v ] Administracinio teisinio rėžimo elementai standartizacijos srityje - tai valstybinė kontrolė ir priežiūra. Ją vykdo Lietuvos standartizacijos departamentas, kiti specialieji įgaliotieji organai, kurie kontroliuoja visų įmonių ir organizacijų veiklą. Taip pat yra numatytos Lietuvos standartų, standartizacijos dokumentų ir jų keitimų tvirtinimas [ 34v ]. Svarbus administracinis teisinis reguliatorius tai oficialiai nustatytas matavimų vieningumas šalyje. Dėl pastarojo paminėsime galiojantį nuo 1996 m. Lietuvos Respublikos metrologijos įstatymą. Juo nustatyti dydžių vienetai, priemonės ir matavimų atlikimo metodika. Funkcionuoja Valstybinė metrologijos tarnyba, taip pat Lietuvos metrologijos inspekcija ir kitos tarnybos, kurios garantuoja matavimų vieningumą šalyje. Valstybinę metrologinę kontrolę sudaro: matavimų priemonių tipų patvirtinimas; matavimo priemonių patikrinimas, tame tarpe etalonų; juridinių ir fizinių asmenų veiklos, gaminant, remontuojant, parduodant ir išnuomojant matavimo priemones, licencijavimas. Valstybinė metrologinė priežiūra įgyvendinama išleidžiant, prižiūrint ir taikant matavimo priemones , atestuojant matavimų atlikimo metodikas, dydžių vienetų etalonus, laikantis metrologinių taisyklių ir normų; perleidžiamų prekių kiekiu vykdant prekybines operacijas; fasuotų visų rūšių įpakavimuose prekių kiekiu jas fasuojant ir parduodant. Išaiškinus metrologinių taisyklių ir normų pažeidimus valstybės inspektorius turi teisę: uždrausti nepatvirtintų arba neatitinkančių patvirtintam tipui, o taip pat neteisėtų matavimo priemonių naudojimą ir išleidimą; panaikinti patikėtinius žymėjimus arba anuliuoti patikrinimo liudijimą tais atvejais, kai matavimo priemonė rodo neteisingus duomenis arba yra praleistas intervalas tarp patikrinimų; išimti matavimo priemonę iš eksploatacijos; teikti pasiūlymus anuliuoti licenciją gaminti, remontuoti, parduoti ir nuomoti matavimo priemones tais atvejais, kai yra reikalavimų šioms veiklos rūšims pažeidimų; duoti privalomąsias nuorodas ir nustatyti pažeidimų pašalinimo terminus, surašyti protokolus dėl pažeidimų. [ 5; 419 – 431 ]. 2.4.3. LEIDIMŲ REŽIMAS. Administracinėje teisėje yra leidimų režimas, kuris išskiria jį iš kitų rėžimų tarpo. Pastarasis yra taikomas piliečiams ir juridiniams asmenims. Šis rėžimas reiškia, kad jie turi teisę paduoti pareiškimus dėl leidimo padaryti vieną ar daugiau tam tikrų veiksmų; atitinkamų pareigūnų arba institucijų sprendimas duoti leidimą arba jo nesuteikti; legalią galimybę asmeniui įsigyti norimą teisę arba atlikti veiksmus (įsigyti šaunamąjį ginklą ir pan.), prisiimti papildomus įsipareigojimus. Leidimo galiojimas baigiasi ir priklauso nuo konkrečių juridinių faktų - pareiškėjo atsisakymas, jis atlieka priešingus įstatymams veiksmus ir t.t. Valstybinė institucija vykdo asmenų veiksmų šioje srityje administracinę priežiūrą. Detaliau išnagrinėsime kai kuriuos leidimų režimo aspektus, susijusius su piliečiais, kai jis yra derinamas su registracijos ir pranešimo režimu. Žinoma, išeities taškas yra sprendimų dėl pilietybės klausimų procedūros. Lietuvos Respublikos “Pilietybės įstatymas” [ 14į ] detaliai reguliuoja teisės į pilietybę turinį, pagrindus ir tvarką ją įgyti, jos nutraukimą. Administracinės teisės požiūriu, visų pirma, galima išskirti valstybines institucijas, tvarkančias pilietybės reikalus, bei jų įgaliojimus. Tai - Prezidentas, Ministras Pirmininkas, Pilietybės reikalų Komisija, Vidaus Reikalų Ministerija ( migracijos departamentas ), Užsienio Reikalų Ministerija (LR diplomatinė atstovybė ar konsulinė įstaiga užsienyje), Lietuvos (miesto, rajono) migracijos tarnyba. Antra, sureguliuotas pilietybės reikalų procesas - pareiškimų ir prašymų pateikimo tvarka, jų formos, terminai, organai, įgalioti nagrinėti bylas, pilietybės bylų sprendimų vykdymas, tame tarpe dokumentų, patvirtinančių pilietybės suteikimą arba nutraukimą, išdavimas, sprendimų vykdymo kontrolė, apskundimas (pavaldumo tvarka arba teismui). NETEISMINIS ADMINISTRACINIŲ GINČŲ NAGRINĖJIMAS PLANAS 1. Administracinių ginčų nagrinėjimo proceso samprata, tikslai ir subjektai. 2. Kvazi teismo samprata. 3. Administracinių ginčų komisijų paskirtis ir sistema. Administracinių komisijų formavimas. Administracinių ginčų komisijų nagrinėjamos bylos, sprendimų vykdymas. 4. Mokestinių ginčų nagrinėjimas vykdomosios valdžios institucijose ir mokestinių ginčų komisijoje. 5. Skundų dėl rinkimų ir Referendumo įstatymų pažeidimo neteisminis nagrinėjimas. 6. Skundų dėl atsisakymo išduoti leidimą gyventi ar dirbti Lietuvoje arba tokio leidimo panaikinimo, taip pat skundų dėl pabėgėlio statuso neteisminis nagrinėjimas. 7. Skundų nagrinėjimas Ombudsmenų institucijose. 1. ADMINISTRACINIŲ GINČŲ NAGRINĖJIMO PROCESO SAMPRATA, TIKSLAI IR SUBJEKTAI 1.1. Administracinis ginčas ir jo ypatybės Lietuvoje ir kitose šalyse.Teisiniai reikšmingas socialinis bendravimas, institucijų veikla palaikoma teisės normų įgyvendinimo arba, kitaip sakant, teisinės tvarkos užtikrinimo pagalba. Joks pastovus socialinis bendravimas, kuriuo yra įgyvendinami tam tikrų socialinių grupių interesai, negali plėstis be teisės normų, formuojančių ir tvarkančių bendravimo dalyvių – socialinio junginio narių – elgesį. Tais atvejais, kuomet teisės normos neveikia arba netinkamai veikia, kuomet teisinių santykių dalyviai nesilaiko teisės normų įpareigojimų ir taip yra pažeidžiama teisinė tvarka – kyla konfliktai, vadinami teisiniais ginčais. Administraciniai ginčai yra tokie teisiniai konfliktai, kurie kyla iš viešosios teisės reguliuojamų teisinių santykių. Kaip žinia, viešosios teisės esminė paskirtis – reguliuoti teisinius santykius tarp valstybės ir visuomenės (žmonių). Siekiant sukonkretinti, reikėtų pastebėti, jog administraciniai ginčai kyla iš administracinio pobūdžio teisinių santykių, kurie pasižymi tuo, jog jie susiklosto valstybės institucijų vykdomojoje-tvarkomojoje veikloje, kitaip sakant, administravime. Viena iš administracinio teisinio santykio šalių, kaip taisyklė, yra valstybės vykdomoji institucija arba tokia institucija, kuriai yra suteikti viešojo valdymo ir vidaus administravimo įgalinimai.46 Be to, administraciniams teisiniams santykiams būdingas pavaldumo ryšys tarp jo dalyvių, kuris gali būti dvejopas: organizacinis, egzistuojantis tam tikros sistemos viduje, ir administracinis, kuomet organizacinio ryšio tarp šalių nėra. Pagal Lietuvos Respublikos Administracinių bylų teisenos įstatymą, administraciniais ginčais vadinami asmenų konfliktai su viešojo administravimo subjektais arba konfliktai tarp nepavaldžių vienas kitam viešojo administravimo subjektų47. Administracinės teisės kaip teisės šakos samprata nulemia administracinio ginčo sampratą bei ypatybes. Priklausomai nuo to, kokia administracinės teisės šakos paskirtis vienoje ar kitoje teisinėje sistemoje, gali būti naudojamas skirtingas administracinis teisinis reguliavimas, ir, atitinkamai, skirtingai gali būti suprantamas administracinio ginčo pobūdis. Štai, pavyzdžiui, administracinės teisės tėvyne vadinamoje Prancūzijoje, ši teisės šaka reguliuoja administracinių institucijų organizaciją ir veiklą, jų tarpusavio santykius, teisinį statusą ir vidinę struktūrą. Be to, administracinės teisės normos reguliuoja santykius, susiklostančius tarp administracinių institucijų ir individų.48 Administracija turi įgaliojimus ne tik vykdyti, bet ir priimti valdymo sprendimus. Priimti tokius sprendimus, administracija gali ir be kitos šalies, sutikimo, kadangi jai tokius įgaliojimus suteikia Konstitucija ir įstatymai. Administracijos sprendimai iš esmės gali būti dvejopi: 1) norminių-reguliuojančių aktų priėmimas arba 2) individualaus administracinio arba finansinio pobūdžio aktų priėmimas. Be abejo, dėl administracijos priimamų sprendimų bei dėl jų nevykdymo kyla įvairių administracinių ginčų. Tuo tarpu Jungtinėse Amerikos Valstijose administracinė teisė reguliuoja valstybės institucijų - agentūrų (administrative agency), kurios nepriklauso nei įstatymų leidybai, nei teismams, veiklą, priimant sprendimus bei šių agentūrų veiklos teisminę kontrolę.49 JAV skiriamas didžiulis dėmesys privačių asmenų teisių procesinių garantijų tobulinimui. Todėl JAV administracinė teisė nereguliuoja vykdomosios valdžios aparato struktūros ir organizavimo, tačiau detaliai reglamentuoja visus privataus asmens ir administracinių institucijų santykius. JAV esminiai klausimai, sudarantys administracinės teisės branduolį yra šie: 1. administracijos sprendimų priėmimas (decision making), 2. taisyklių priėmimas (rulemaking), 3. kvaziteisminė veikla (adjudication) 4. administracijos veiksmų teisminė kontrolė (judicial review of administrative action). Individas ir jo teisių apsauga yra JAV administracinės teisės prioritetas, todėl neatsitiktinai dominuoja procedūriniai klausimai. Tikslumo dėlei mokslininkai JAV administracinę teisę siūlo vadinti administracine-procesine. Pažymėtina, jog JAV administraciniais ginčais vadinami tarp privačių asmenų ir administracijos kilę teisiniai konfliktai. Lietuvoje prie administracinių ginčų priskiriami ir tarnautojų ginčai su administracija, taip pat rinkimų ginčai50. 1.2. Administraciniai ginčai tarp valstybės ir asmens. Viešojo administravimo institucijos ir jų tarnautojai turi įgaliojimus spręsti atskirų asmenų ar jų grupių teises ir pareigas įtakojančius klausimus. Todėl tuo pačiu jie gali padaryti didelę žalą individams bei visai visuomenei51. Šios aplinkybės lemia būtinybę atkreipti dėmesį ne tik į administracinių ginčų ypatybes, bet taip pat nustatyti ir išanalizuoti jų atsiradimo prielaidas bei sprendimo galimybes. Įvairios valstybės institucijos, tame tarpe ir administracinės, turi atlikti pagrindinę misiją52 – padėti piliečiams tinkamai gyventi, įgyvendinti jų teises bei laisves. Todėl valstybinėms institucijoms yra suteikiama nemažai galių. Tačiau pastebima, jog susidaro paradoksali situacija, kuomet suteiktosios valstybės institucijoms galios, tarp jų ir diskrecinės, tampa grėsmingos tam pačiam žmogui, kurio teises ir laisves institucija turėtų padėti įgyvendinti, ir gali būti panaudotos prieš jį. Kaip pastebėjo prof. V.Mikelėnas, dažniausiai pasitaikantys konfliktai tarp valdžios ir piliečių yra iš piliečių ir vykdomosios valdžios santykių kilę administraciniai ginčai, nes būtent vykdomosios valdžios institucijos užsiima kasdieniu labiausiai piliečius liečiančių reikalų tvarkymu53. Valstybė, jos institucijos šiuolaikinėje visuomenėje įgyvendina nepaprastai daug funkcijų įvairiose gyvenimo srityse – transporto, socialinės apsaugos, sveikatos apsaugos, švietimo, viešosios tvarkos palaikymo, valstybės saugumo ir kitose. Skirtingose šalyse valstybės bei jos institucijų vykdomų visuomeninių funkcijų ir teikiamų paslaugų [angl. public services] apimtis skiriasi: vienose - švietimas, sveikatos apsauga, visuomeninis transportas yra valstybės išlaikomi, kitose – valstybės vaidmuo nurodytose srityse yra žymiai mažesnis. Tačiau bet kokiu atveju valstybės bei jos institucijų visuomeninės funkcijos bei paslaugos yra reikšmingos ir paliečia kiekvieną visuomenės narį. Šių paslaugų ir teikimo ir funkcijų vykdymo metu gali būti padaroma žala kitiems asmenims54. Santykis tarp valstybės institucijų ir individo yra įtemptas ir skausmingas – nuo to santykio priklauso teisinės kultūros lygis visuomenėje, teisinio nihilizmo paplitimas, etc. Kita vertus, dėl valdžių padalijimo principo yra sudėtinga kontroliuoti vienos iš valdžių, šiuo atveju, vykdomosios valdžios veiklą ir jos santykius su asmenimis. Todėl administraciniai ginčai tarp valstybės vardu veikiančių institucijų ir jos piliečių yra sudėtinga kiekvienos šiuolaikinės valstybės problema. Šiame darbe siekiama atkreipti dėmesį į asmens teisių pažeidžiamumą administraciniuose teisiniuose santykiuose. Jau minėta, kad vykdomosios valdžios institucijoms, įgyvendinančioms viešąjį administravimą, suteikiama nemažai galių. Skirtingai nei civiliniuose teisiniuose santykiuose, administraciniuose santykiuose pilietis nėra lygus teisinio santykio dalyvis. Administracija turi daugiau galių, todėl pilietis visada yra labiau pažeidžiamas – jis turi paklusti administracijos išleistų taisyklių reikalavimams, priimtiems sprendimams ir pan. Štai todėl ginčai tarp valstybės ir individo daugelyje valstybių sprendžiami skirtingai, nei civiliniai ginčai, kuriamos specialios institucijos, sprendžiančios ginčus tarp valstybės ir piliečio. Kalbant apie ginčą, kilusį tarp valstybės ir piliečio, reikia pažymėti, jog toks administracinis ginčas iškelia tuo pačiu ir vykdomosios valdžios veiklos teisėtumo klausimą. Asmens ir valstybės, tiksliau - jos įstaigų santykis yra labai svarbus ir nuo jo priklauso, kokie apskritai yra žmogaus teisių ir laisvių suvokimo ir apsaugos standartai. Susiduria dvi erdvės - žmogaus prigimties ir teisės saugoma erdvė bei valstybė, jos įstaiga su ja supančia gyvavimo erdve, kuri, pasak prof. A.Vaišvilos55, prasminga tiek, kiek užtikrina pirmąją. Tuo labiau, kad kaip teigė T.Hobsas (T.Hobbes), tas, kieno galioje visus ginti, turi lygiai tokią pat galią visus engti. Todėl valstybė, jos įstaigos - ne tik žmogaus teisių ir laisvių gynėjos (teisei apginti reikia valstybės jėgos), bet ir potencialiai pavojingiausias priešininkas, todėl jos valdžia ribojama Konstitucijos ir įstatymų, asmuo saugomas nuo nepagrįsto valstybės kišimosi į jo erdvę. Administracinių ginčų specifiką lemia administracinis teisinis reguliavimas Analizuojant administracinių ginčų specifiką, būtina atkreipti dėmesį į minėtą specifiką lemiančius veiksnius. Viena iš esminių ypatybių yra ta, kad administraciniai ginčai kyla atitinkamoms valstybės institucijoms ir jų pareigūnams įgyvendinant vykdomąją-tvarkomąją veiklą. Ši veikla yra sankcionuojama įstatymo leidėjo ir realizuojama daugelyje visuomenės veiklos sričių. Ginčai, kylantys žmonių veiklos srityse, patenkančiose į administracinio teisinio reguliavimo sferą, ir kylantys būtent iš administracinių teisinių santykių, vadinami administraciniais ginčais. Vadinasi, viena iš būtinų sąlygų administraciniams ginčams kilti – administracinis teisinis reguliavimas. Kitaip sakant, jeigu konkretūs santykiai nepatektų į administracinio teisinio reguliavimo lauką, tuomet atsiradę teisiniai konfliktai tokioje srityje būtų ne administraciniai ginčai, bet kitokio pobūdžio teisiniai ginčai. Administracinio teisinio reguliavimo klausimas yra labai svarbus, nes dėl netinkamo administracinio teisinio reguliavimo gali būti pažeidžiamos asmenų (tiek fizinių, tiek juridinių) teisės ir tuo pačiu kilti administraciniai ginčai. Mokslininkai pastebi, jog administracinėje teisėje teisinis reguliavimas pasireiškia itin charakteringai.56 Suprantama, jog nei viena valstybė, nei viena valdžia negali apsieiti be teisinio reguliavimo, kuris yra tokia socialinio reguliavimo rūšis, arba forma, kai teisinis poveikis žmonių elgesiui yra daromas teisės normomis. Įstatymų leidėjas, pasak prof. A.Vaišvilos, nustatydamas privalomo elgesio taisykles, modeliuoja žmonių elgesį, tuo pakreipdamas žmonių elgesį, jų tarpusavio santykių bei visos visuomenės raidą įstatymų leidėjui norimų vertybių linkme. 57 Analizuojant administracinio teisinio reguliavimo esmę, pirmiausiai reikia išsiaiškinti administracinio reguliavimo prielaidas, kitaip sakant, reikia išsiaiškinti, kodėl ir kaip atsirado administracinis teisinis reguliavimas, kam jis reikalingas valstybėje? 2. KVAZI TEISMO SAMPRATA 2.1. “Kvazi-teismo” sąvokos lingvistinė analizė. Siekiant atskleisti “Kvazi-teismo” sąvokos turinį, pirmiausiai reikia išsiaiškinti, ką reiškia pirmasis šio sudurtinio žodžio dėmuo - “kvazi”. Tarptautinių žodžių žodyne pateikiama tokia “kvazi” reikšmė: “Kvazi – (lot. Quasi- beveik, tartum)- sudurtinių žodžių pirmasis dėmuo, reiškiantis: tariamas, netikras, beveik toks58. “Kvazi” nurodo tam tikrą panašumą ar vienodumą konkrečiose reiškinio savybėse ar ypatybėse. Pateikiamos dar ir tokios “kvazi” reikšmės – tartum; lyg; panašus, bet ne absoliučiai59. Panašiai “kvazi” reikšmė aiškinama ir kituose šaltiniuose. “Kvazi” – netikras, menamas,60 tam tikra prasme panašus, artimas61, dalinai panašus, atrodantis, tačiau iš tikrųjų tuo nesantis62. Šis terminas apibūdina tam tikrą aktą, būdingą teismų veiklai, tačiau tas aktas yra atliktas ne teismo, o dažniausiai tam tikros valdymo institucijos63. Kai kuriuose šaltiniuose kvaziteisminės institucijos apibūdinamos kaip turinčios keletą savybių ar įgaliojimų, būdingų teismams, tokių kaip, pvz., vadovavimas bylų tyrimui ir pan. 64 Kai kurie mokslininkai mano, kad nėra tokio dalyko, kaip “kvazi-teisminis” sprendimas ar “kvazi-teisminė” institucija. Jie teigia, kad konkretus sprendimas ar tam tikra institucija yra arba teisminė, arba ne65. Matysime, jog toks požiūris pernelyg supaprastina administracinės justicijos sistemą ir nebeatitinka realybės. 2.2. Kvazi-teismų atsiradimą sąlygojusios aplinkybės. Kvazi-teismų atsiradimą lėmė daugelis priežasčių. Kintant ir įvairuojant visuomeniniams santykiams, keitėsi ir valstybės vaidmuo žmonių gyvenime: atsirado būtinybė vis daugiau įsikišti ir teisės normomis reguliuoti sudėtingus komercinius ir socialinius santykius. Mokslininkai pažymi, kad didžiausias šuolis administracinėje teisėje ir teisėkūroje buvo pastebėtas 19 a., o 20 a. teisės normų priėmimas dar suintensyvėjo.66 Buvo pastebėta, kad kuo daugiau į socialinius-ekonominius santykius kišasi valstybė, tuo labiau išauga pretenzijų skaičius jai. Todėl teismai nebegalėjo susidoroti su užgriuvusia skundų lavina. Tuo pačiu buvo sudėtinga užtikrinti efektyvią žmogaus teisių apsaugą, nes teismai, nors ir būdami svarbiu žmogaus teisių garantu kiekvienoje valstybėje, yra ypatingi tuo, jog procesas yra sudėtingas ir formalus, trunka ilgai, jo išlaidos brangiai atsieina besibylinėjančioms šalims. Be to, teismo procesas nemažai daliai žmonių yra neprieinamas ir bauginantis dėl daugelio aplinkybių (finansinių galimybių, išsilavinimo ir pan.)67. Administracinės justicijos pokyčiai buvo nulemti visuomenėje išaugusio poreikio efektyviai, ekonomiškai ir greitai spręsti konfliktus, siekio visais įmanomais atvejais išvengti formalaus ir varginančio bylinėjimosi. Racionalumo paieškos skatino valstybes kurti alternatyvius administracinių ginčų sprendimo mechanizmus, ieškoti naujų konfliktų tarp administracijos ir piliečių sprendimo būdų, todėl daugelyje valstybių buvo pasirinkti du keliai: pirma, jau veikiančioms administracinėms institucijoms buvo suteikiama teisė nagrinėti ginčus, kitaip sakant, buvo suteikiamos kvazi-teisminės galios ir, antra, buvo kuriamos specialios institucijos, kurių paskirtis (dažniausiai vienintelė) - administracinių ginčų nagrinėjimas. Šios institucijos, vadinamos kvazi-teismais, turėjo palengvinti ne tik valstybės finansinę naštą, nes teismų išlaikymas kiekvienai valstybei yra brangus “malonumas”, bet taip pat ir nuo administracijos veiksmų nukentėjusių asmenų padėtį, nes ginčų nagrinėjimas kvazi-teismuose kainuoja žymiai pigiau, nei įprastuose teismuose. Apibendrinant kvazi-teismų atsiradimą nulėmusias priežastis, galima išskirti svarbiausias iš jų: 1) teismų sistemos išlaikymo brangumas; 2) didelės teismo išlaidos, 3) teismo proceso lėtumas ir formalumas ir t.t. Kita vertus, reikia atkreipti dėmesį ir į tas aplinkybes, dėl kurių teisminės valdžios įgaliojimai buvo perduoti administracijai: 1) administracinių institucijų darbuotojai turi specialių žinių; 2) administracija įgyvendina kontrolės (priežiūrines) ir tyrimo funkcijas, pvz. administracija turi teisę savo iniciatyva pradėti persekioti teisės pažeidėją, tuo tarpu patys teismai tokios teisės neturi. 2.3. Kvazi-teismo ir teismo santykis. Kvazi-teismų egzistavimas nepaneigia fakto, kad teismas yra pagrindinė teisę taikanti institucija, kitaip sakant, kvazi-teismai nesiekia užimti teismų vietos, tačiau kvazi-teismų sukūrimu siekiama papildyti administracinės justicijos sistemą. Pripažįstama, kad pagrindinė teismo funkcija – išspręsti teisinį šalių konfliktą. Kiekvienas teisinis konfliktas sykiu yra ir socialinis konfliktas. Teismas, taikydamas teisę, išsprendžia ir teisinį, ir socialinį konfliktą ir šitaip veikia visuomenės narių elgesį. Be abejo, teismas nėra vienintelis socialinių konfliktų sprendimo subjektas. Plačiai paplitęs neteisminis ginčų sprendimas administracine tvarka, taip pat ikiteisminis mokestinių ginčų nagrinėjimas specializuotuose tribunoluose ir įvairiausių rūšių ginčų tarp piliečių ir administracijos sprendimas administracinių ginčų komisijose bei kitokiose institucijose, vadinamose kvazi-teismais. Reikia pažymėti, jog teismas yra specialiai pritaikytas spręsti ginčus, tačiau “teismo procesas vis dėlto nestokoja trūkumų ir šie skatina visuomenę ieškoti kitokių, alternatyvių teismui, konfliktų sprendimo būdų”68. Todėl pastebima, jog alternatyvūs ginčų sprendimo būdai – arbitražas, tarpininkavimas, taikinimo procedūros, tiesioginės derybos ir kt. vis labiau populiarėja.69 Visgi, siekiant išsiaiškinti teismo ir kvazi-teismų santykį, derėtų išsiaiškinti teisminės valdžios ypatumus. Prancūzų politologas Alexis de Tocqueville pirmąja pagrindine teismo funkcija įvardijo “funkciją būti arbitru”. Kad teismas galėtų pradėti veiklą, reikia konfliktinės situacijos – ginčo. Tik sudarius bylą, teisėjas pradeda vykdyti savo funkcijas. Antroji teismo funkcija – pareikšti nuomonę apie konkrečius atvejus, bet ne apie bendro pobūdžio principus. Trečia, teismai gali imtis teisminių veiksmų tik tada, kai į juos kreipiamasi.70 Šie teismo ypatumai kokybiškai skiria teisminį teisės taikymo modelį nuo administracinio. Jie reiškia, kad teismas, taikydamas teisę, veikia kaip nešališkas šalių ginčą sprendžiantis arbitras. Teismas, taikydamas teisę, neturi ir negali turėti jokio intereso, išskyrus interesą priimti teisėtą, teisingą ir pagrįstą sprendimą. Dėl šios priežasties teismo procesas konstruojamas taip, kad būtų užtikrinta galimybė išklausyti abi ginčo šalis, sudarytos abiem šalims lygios galimybės pulti ir gintis. Tuo tarpu viešoji administracija, taikydama teisę, dažnai veikia šališkai – siekia įgyvendinti savo interesus, o teisės taikymas administracine tvarka ne visada garantuoja nešališką, lygiateisį ir rungimosi principu grindžiamą bylos nagrinėjimą. Kvazi-teismo misija – tarsi aristoteliškojo “vidurio kelio” paieška: kvazi-teismas siekia supaprastinti ginčų nagrinėjimo procesą, tačiau tuo pačiu, kiek tai yra įmanoma, užtikrinti nešališką ginčų nagrinėjimo galimybę ir teisingų sprendimų priėmimą. Teismo sprendimas, kuriuo, taikant atitinkamas teisės normas, išsprendžiamas šalių ginčas, įsiteisėjęs įgyja res judicata galią. Tai reiškia, kad šalių ginčas yra išspręstas galutinai, visiems laikams ir teismo sprendimas nebegali būti revizuojamas kokių nors kitų institucijų. Tuo tarpu kvazi-teismų priimti sprendimai neretai dar gali būti tikrinami teismo. Tačiau taip yra ne visada. Kadangi skirtingose valstybėse veikia daugybė įvairiausių kvazi-teismų, priklausomai nuo konkretaus kvazi-teismo pobūdžio bei kompetencijos gali būti numatyta, jog kvazi-teismo sprendimas galės būti skundžiamas aukštesniajam kvazi-teismui, arba specifinės valdymo srities, kurioje kilo administracinis ginčas, ministrui, arba visai negalės būti apskųstas. Taip pat, yra tam tikrų kvazi-teismų, kurių sprendimus turi teisę apskųsti teismui tik individas, bet ne valdžios institucija, dėl kurios priimtų sprendimų buvo pažeistos asmens teisės. Teisminis teisės taikymas yra gerokai stabilesnis, nei administracinis. Todėl teismo sprendimai kartu su pozityviosios teisės normomis gali garantuoti tam tikrą visuomenės gyvenimo stabilumą, visuomeninių santykių apibrėžtumą ir aiškumą. Administracinis teisės taikymas šiomis savybėmis nepasižymi, nes jo teisėtumą gali tikrinti teismas, vykdydamas vadinamąją administracinės justicijos funkciją. Be to, pati viešoji administracija gali panaikinti ankstesnius savo sprendimus. 71 Teismo sprendimas, kur išaiškinta ir pritaikyta konkreti teisės norma dažnai tampa pavyzdžiu kitam teismui, sprendžiančiam panašią bylą. Aukščiausios instancijos teismas užtikrina vienodą teismų praktiką aiškinant ir taikant teisę, o kartu ir visuomeninių santykių stabilumą, apibrėžtumą ir aiškumą. Tuo tarpu kvazi-teismai neturi tikslo formuoti vienodos praktikos, o daugiau yra orientuoti į greitą ir objektyvų konkretaus, specifinio pobūdžio administracinio ginčo išsprendimą. Teismo sprendimas kaip teisės taikymo aktas, pasižymi išskirtine teisine galia. Įsiteisėjęs teismo sprendimas yra privalomas visiems asmenims ir visoms valdžios institucijoms. Kvazi-teismai yra labai įvairūs, todėl ir jų sprendimai turi nevienodą galią. Kai kurių kvazi-teismų sprendimai yra prilyginami teismo sprendimams. Pavyzdžiui, daugelio tribunolų sprendimai yra privalomi (nors pasitaiko ir išimčių). O kai kurių kvazi-teismų sprendimai yra rekomendacinio pobūdžio. Būdingiausias tokio atvejo pavyzdys - ombudsmeno priimami sprendimai, kurie nėra privalomi. Ginčo šalims pateikiama išsami konkretaus ginčo juridinė analizė ir pasiūlomi galimi sprendimo būdai. Tokiu būdu atkreipiamas administracijos dėmesys į neteisėtus ir neteisingus jos veiksmus ir suteikiama galimybė pačiai administracijai atstatyti pažeistas piliečio teises. Tais atvejais, kai administracija elgiasi piktavališkai ir nevykdo ombudsmeno rekomendacijos, paprastai pilietis, kurio teisės buvo pažeistos, gali kreiptis į teismą, o kai kuriose šalyse dėl netinkamų administracijos veiksmų į teismą gali kreiptis ir ombudsmenas. Teismo procese teisę aiškina ir taiko teisėjai, t.y. profesionalai, privalantys turėti atitinkamą teisinį išsilavinimą ir kvalifikaciją. Aukšta teisėjo kvalifikacija sustiprina šalims teikiamas nešališko ir sąžiningo proceso garantijas, padidina tikimybę priimti teisėtą, teisingą, racionaliai pagrįstą ir sąžiningą teisės taikymo aktą – teismo sprendimą. Kvazi-teismuose ginčus sprendžia ne tik teisėjai, bet ir atitinkamos administravimo srities, kurioje kyla ginčai, specialistai. Be to, kai kuriose valstybėse, kartu su teisininkais bylas nagrinėja ir tarėjai, kurie paprastai atstovauja skirtingas šalis. Tai, kad kvazi-teismuose sprendimus priima ne tik teisėjai, bet ir kitų sričių specialistai, sąlygoja kvazi-teismų privalumus ir, sykiu, trūkumus. Štai, kad ir taip dažnai bet kurioje valstybėje iškylančių mokestinių ginčų sprendimas reikalauja iš ginčo sprendimo subjekto specialių žinių. Teisėjui, neturinčiam specialaus ekonominio ar finansinio pasiruošimo, pakankamai sudėtinga įsigilinti ir suprasti visas bylos aplinkybes, tuo tarpu mokesčių specialistas kur kas greičiau sugebės išnagrinėti tokį ginčą. Tačiau kai kurie autoriai pastebi, jog kvazi-teismuose, kuriuose bylas nagrinėja ne teisininkai, neretai stinga taip vadinamo “teisinio kruopštumo”, bendrųjų teisės principų laikymosi ir pan. Teigiama, jog “teisminis teisės taikymas kokybiškai pranašesnis už kitus teisės taikymo būdus”.72 Tačiau vadovaujantis racionaliu požiūriu, reikia pripažinti, jog teismų išlaikymas valstybei itin daug kainuoja, o kita vertus, teismo paslaugos pernelyg brangios ir eiliniams piliečiams. Todėl prasminga ieškoti alternatyvių ginčų sprendimo būdų ir tam kurti kvazi-teismus. 2.4. Kvazi-teismo paskirtis, atliekamos funkcijos ir esminės savybės. Kvazi-teismą galima apibūdinti kaip instituciją, panašią į teismą, tačiau netapačią teismui, kitaip sakant, kvazi-teismas yra tarsi teismas. Vadinasi, kvazi-teismas turi tam tikrų esminių savybių, būdingų teismui, tačiau tuo pačiu, turi ir esminių skirtumų, todėl tai nėra identiškos institucijos. Svarbiausia ypatybė, kvazi-teismą daranti panašia į teismą, yra tai, kad kvazi-teismas tarnauja kaip žmogaus teisių įgyvendinimo garantas. Šiame darbe kalbama apie administracijos veiksmų teisėtumo kontrolę, todėl kvazi-teismo, kaip ir teismo, paskirtis yra žmogaus teisių gynimas nuo neteisingų, pažeidžiančių individo teises valdininkų sprendimų bei savivalės. Žmogaus teisės, jų apsauga – kiekvienos demokratinės valstybės prioritetas. Todėl suprantama, jog teismai, kaip pagrindinės žmogaus teisių gynimo institucijos, – neatskiriamas teisinės valstybės elementas. Tačiau reikia pripažinti, jog ne vien tik teismai gali efektyviai padėti apginti pažeistas piliečių teises – daugelyje modernių valstybių šią paskirtį padeda atlikti ir kvazi-teismai. Siekiant aiškiau suvokti kvazi-teismo sampratą, vertėtų aptarti svarbiausias jo atliekamas funkcijas, o būtent – ginčų sprendimą bei kontrolę. Atsižvelgiant į kvazi-teismų įvairovę, reikia pripažinti, jog atskiros kvazi-teisminės institucijos atlieka ir daugiau svarbių funkcijų. Štai, pavyzdžiui, klasikinis ombudsmenas ne tik gina piliečius nuo pareigūnų piktnaudžiavimo bei biurokratizmo bei atlieka Parlamentinę valstybės institucijų veiklos kontrolę, bet ir padeda tobulinti viešąjį administravimą, įtakoja teisėkūros procesą, prisideda prie nusikalstamumo prevencijos ir nusikaltimų atskleidimo. Kitokio pobūdžio kvazi-teismai (pvz. imigracijos klausimus sprendžiantys tribunolai, arba energetikos įmonių veiklą reguliuojančios komisijos) be ginčų sprendimo taip pat gali vykdyti administravimo funkcijas, pvz. išduoti leidimus, licencijas ir pan. 2.5.Kvazi-teismo atliekama administracinių ginčų sprendimo funkcija. Ne tik teismas, bet ir kvazi-teismas yra admistracinių ginčų sprendimo subjektas. Kvazi-teismas visada turi spręsti teisinį dviejų šalių konfliktą. Todėl kvazi-teisminis teisės taikymas yra gerokai sudėtingesnis nei administracinis. Kvazi-teisminiam teisės taikymui, kaip ir teisminiam, būdinga ginčo faktinio ir teisinio aspektų analizė, teisės aiškinimas, įvairių vertybių ir sprendimo alternatyvų vertinimas ir derinimas. Svarbu pažymėti, jog kvazi-teismai paprastai nagrinėja tik vienos rūšies administracinius ginčus. Tuo jie skiriasi nuo bendrosios kompetencijos, ir netgi nuo specializuotų – administracinių teismų, kurie nagrinėja praktiškai visus administravimo veikloje iškilusius ginčus. Štai, pavyzdžiui, Prancūzijoje veikianti Pabėgėlių komisija (Commission de recours des refugies) sprendžia ginčus dėl prieglobsčio suteikimo. 1989 m. ši komisija išnagrinėjo 20 439 bylų 73. Panašias funkcijas Anglijoje atlieka Apeliacinis imigracijos tribunolas (Immigration Appeals Tribunal) ir Imigracijos arbitrai (Immigration Adjudicators). Apeliacinis imigracijos tribunolas 1989 m. išnagrinėjo 799 bylas, o Imigracijos arbitrai – 18 717 bylų. Galima pastebėti, jog palaipsniui tribunolų darbo krūvis auga – štai 1992 m. bylų skaičius žymiai išaugo: Apeliacinis imigracijos tribunolas išsprendė 7059 bylas, o Imigracijos arbitrams teko nagrinėti net 32 360 bylų.74 Prancūzijoje speciali komisija sprendžia ginčus, kylančius socialinio aprūpinimo srityje75, kuri 1996 m. išnagrinėjo 1942 tokio pobūdžio ginčų. Anglijoje atskirus socialinės apsaugos srityje kylančius ginčus nagrinėja net keletas skirtingų kvazi-teismų. Ginčus dėl invalidumo pensijų ir pašalpų nagrinėja Apeliacinis invalidumo tribunolas (Disability Appeal Tribunal), kuris 1992 m. išsprendė 2 276 bylas. Ginčus dėl socialinių pašalpų nagrinėja Apeliacinis Socialinės apsaugos tribunolas (Social Security Appeal Tribunal, 1992 m. išsprendęs 75 325 bylų, bei Socialinės apsaugos ombudsmenas (Social Security Commissioners), 1992 m. išnagrinėjęs 2 780 skundų.76 Kitus, socialinės apsaugos srityje kylančius ginčus nagrinėja Pensijų tribunolai, kurie gali būti sudaromi ad hoc, Pensijų ombudsmenas (Pensions Ombudsman) bei kiti kvazi-teismai. 2.6. Administracinių ginčų nagrinėjimo kvazi-teisme proceso standartai. Teisinių ginčų nagrinėjimas teismuose vyksta pagal specialias procesines taisykles, užtikrinančias teisingumo įgyvendinimą. Kaip jau esame minėję, kvazi-teismuose bylų nagrinėjimo procesas yra ne toks formalus, paprastesnis, dažniausiai yra šiek tiek apribojamas viešumo ir rungtyniškumo principų įgyvendinimas, tačiau visgi siekiama laikytis fundamentalių teisės principų reikalavimų, laiduojančių objektyvų ir tinkamą administracinio ginčo išsprendimą. Bendrosios teisės (anglosaksiškoje) sistemoje administracijos veiksmų teisėtumo kontrolės mechanizmas remiasi privačių asmenų procesinių teisių garantijomis prieš savavališkus valstybinių institucijų veiksmus. Čia administracinė teisė nukreipta ne į valstybinių institucijų organizacijos ir struktūros reglamentavimą, bet tiksliai reguliuoja beveik visus privačių asmenų santykius su administracijos institucijomis. JAV laikoma valstybe, labiausiai ištobulinusia piliečių procesines garantijas administracinėje justicijoje. Amerikiečiai ilgainiui padarė administracinį procesą atviru, prieinamu visiems suinteresuotiems asmenims, plačiai visuomenei, ir sudarė realią galimybę apsaugoti gyventojus nuo biurokratijos savivalės. 1946 m. priimtas Administracinio proceso įstatymas (Administrative Procedure Act) įtvirtino piliečių, kurių teises bei interesus neigiamai paveikė administracijos sprendimas, procesinių garantijų sistemą. Kai kurie autoriai, pabrėžtami šio įstatymo svarbą, Administracinio proceso įstatymą pavadino “kvazi-konstituciniu” įstatymu77 - t.y. įtvirtinančiu fundamentalias žmogaus procesines teises. Šis įstatymas tapo “svarbia gaire vystant pačią idėją išplėsti administracijos atsakomybę už jos padarytą žalą.78 Pagal jį, asmuo, kuris patyrė žalą dėl administracinės įstaigos veiksmų, turi teisę ginti savo interesus teisinėmis priemonėmis. Įstatymo pagrindinė norma skelbia: “JAV yra atsakinga dėl ieškinių už padarytą žalą tokiu pat būdu ir tokiu laipsniu, kaip ir privatūs asmenys panašiose aplinkybėse.” Vadinasi, jeigu administracinio ginčo nagrinėjimo metu bus nustatyta, kad asmens atžvilgiu buvo priimtas netinkamas sprendimas ir dėl to jo interesai nukentėjo, administracija privalės atlyginti žalą. Administracinio proceso įstatymas ne kartą buvo keičiamas ir papildomas, siekiant jo nuostatas detalizuoti ir padaryti labiau atitinkančias demokratijos reikalavimams. Svarbiausi pakeitimai padaryti 1961, 1967 ir 1974 metais79. Vienas iš svarbių šio Administracinio proceso įstatymo įneštų pokyčių buvo kvazi-teismų pozicijų sustiprinimas. Įstatymas numatė, jog praktiškai kiekvienoje nepriklausomoje administracinėje institucijoje (administrative agency) buvo įsteigti pirmosios ir apeliacinės instancijos tribunolai.80 Pirmąja instancija ginčą nagrinėjo nepriklausomas pareigūnas, vadinamas “bylos tyrėju” (hearing examiner), kurio sprendimą apeliacine tvarka galima buvo skųsti tos institucijos vadovui. Nuo 1978 m. bylos tyrėjai buvo pervadinti administraciniais teisėjais (administrative law judge), tuo pačiu pasikeitė jų statusas ir nepriklausomumo garantijos. Reikia pažymėti, jog JAV žymiai padidėjo administracinių teisėjų gretos: kai įsigaliojo Administracinio proceso įstatymas, federalinėse administravimo institucijose dirbo 197 administracinius ginčus nagrinėjantys pareigūnai, o 1992 m. vien tik trisdešimtyje administracinių agentūrų dirbo 1200 administracinių teisėjų (daugiau kaip 70 proc. – Socialinės apsaugos administracijoje).81 Administracinio proceso įstatyme buvo numatyta, jog asmeniui, kurio atžvilgiu buvo priimtas nepalankus sprendimas, turi būti tinkamai pranešta apie ginčo nagrinėjimą, tiksliai nurodant bylos nagrinėjimo vietą, laiką. Be to, 554 str. numatyta, jog bylą nagrinėjantis pareigūnas (administrative law judge) negali atlikti jokių kitų funkcijų, išskyrus ginčų sprendimą. Tuo pačiu, įstatymu siekiama sustiprinti administracinių teisėjų nepriklausomumą nuo konkrečios institucijos administracijos. Įstatymas numato teisinio atstovavimo galimybę. Ginčo nagrinėjimo procedūra paprastai yra žodinė. Proceso metu pateikiami įrodymai: paprastai dokumentai bei prisaikdintų liudytojų parodymai, numatyta tiesioginės ir kryžminės apklausos galimybė. Galiausiai priimamas sprendimas, kuris gali būti skundžiamas teismui, jeigu netenkina kurios nors šalies. Jungtinėse Amerikos Valstijose siekiant apibūdinti tinkamą administracinį procesą, vartojama sąvoka due process of law. Tinkamam procesui skiriamas didelis dėmesys. “Proceso skaidrumas ir pastovumas yra neatsiejama laisvės dalis“82. JAV Aukščiausiojo teismo teisėjas J.Jackson byloje Shaughnessy v. JAV pareiškė, kad tikriausiai geriau turėti Rusijos teisės normas, taikomas pagal bendrosios teisės proceso reikalavimus, negu JAV teisės normas, taikomas pagal Rusijos proceso reikalavimus. Anglijos teisės doktrinoje administracinė teisė yra tiesiogiai susijusi su taip vadinamu tikru teisingumu (Natural justice83), kuris paaiškinamas, kaip natūralus jausmas, kas yra gera, ir kas yra bloga. Sprendimas, priimtas vadovaujantis natural justice, nešališkai ir tinkamai įvertinus visų šalių pozicijas, yra ne tik labiau priimtinas šalims, bet ir kokybiškesnis.84 Administracinėje teisėje tinkamas procesas gali būti įgyvendintas tik realizavus dvi fundamentalias taisykles: 1) audi alteram partem – teisė būti išklausytam; ir 2) nemo judex in re sua - niekas negali būti teisėju savo byloje. Principas, reikalaujantis, kad kiekvienas asmuo turi būti išklausytas, sprendžiant jo teisių ir pareigų klausimą, yra įtvirtintas ir tarptautiniuose dokumentuose. Štai, Europos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos, kurią Lietuva ratifikavo 1995 m. birželio 20 d., 6 straipsnis įtvirtina kiekvieno žmogaus teisę į teisingą bylos nagrinėjimą. Nors šiame straipsnyje kalbama apie reikalavimą, kad kiekvienas asmuo būtų išklausytas sprendžiant jo civilines teises ir pareigas ar kriminalinį kaltinimą nešališko ir nepriklausomo teismo85, tačiau Europos Žmogaus teisių teismas yra nustatęs, kad ši norma taip pat yra taikoma ir toms teisėms bei pareigoms, kurias nustato nepriklausomos administracinės komisijos, kitaip sakant – kvazi-teismai. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas taip pat taiko audi alteram parte reikalavimą ir vienam iš savo nutarimų teigia, jog “asmuo, kurio interesus veikia viešojo administravimo subjekto sprendimas, turi turėti galimybę pareikšti savo nuomonę“86 Išklausymo procedūros realizavimo būdai yra tokie: 1. žodinis procesas - išklausymas (pagrindinis ir dažniausiai taikomas būdas); 2. šalies pateikiamų susijusių įrodymų priėmimas; 3. šalių supažindinimas su pateiktais įrodymais; 4. liudytojų apklausimas; 5. įrodymų komentarų ir argumentų apie visą bylos medžiagą išklausymas (teisminiai ginčai, paklausimai priešingai šaliai); 6. galimybė pateikti raštiškus paaiškinimus, prieš tai gavus visą priešingos pusės medžiagą; 7. teisė gintis advokato pagalba. Niekas negali būti teisėju savo byloje [Nemo judex in re sua]. Šio principo įgyvendinimas turi užtikrinti, jog sprendžiant teisinį konfliktą nebus priimtas šališkas, neobjektyvus ir neteisingas sprendimas. Principas ,,niekas negali būti teisėju savo byloje” yra svarbus tiek kriminalinėje, tiek civilinėje, tiek ir administracinėje justicijoje. Tačiau kalbant apie kvazi-teisme vykstantį procesą, nemo judex in re sua principą ne visada paprasta įgyvendinti. Kaip jau esame minėję, administracinius ginčus sprendžia įvairiausių rūšių kvazi-teismai. Kai kurie iš jų yra specialiai įkurti tam tikros rūšies ginčų nagrinėjimui ir veikia nepriklausomai nuo kitų valstybinės valdžios institucijų. Kitoms gi institucijoms, greta administravimo funkcijų, įstatymu suteikiama teisė spręsti administracinius ginčus, todėl tokios institucijos taip pat gali būti vadinamos kvazi-teismais. Pastarųjų institucijų statusas ir atliekamos funkcijos gali kelti abejonių, ar administracinė institucija pajėgi išspręsti kilusį ginčą nešališkai? Kai kada teigiama, kad netgi tribunolai, kurie įkuriami vienintelės funkcijos vykdymui – specifinių ginčų sprendimui, būdami arčiau vykdomosios, nei teisminės valdžios, nepajėgūs būti visiškai nešališki, nes nėra absoliučiai nepriklausomi nuo administracijos (paprastai tokie kvazi-teismai veikia prie ministerijų, netgi įkuriami tose pačiose patalpose, todėl susidaro įspūdis, kad jie yra tarsi ministerijos ar kitos administravimo institucijos padalinys). Tačiau kalbant apie kvazi-teismų nepriklausomumą, reikia atsiminti, jog nepriklausomumo reikalavimas (netgi kai kalbame apie teisminės valdžios nepriklausomumą) – nėra savitikslis. Nepriklausomumas – tik būtina sąlyga tinkamam priskirtų funkcijų įgyvendinimui. Vadinasi, svarbiausia ne tai, kad kvazi-teismas būtų absoliučiai nepriklausomas, bet tai, kad nagrinėtų bylą kaip nešališkas, nesuinteresuotas arbitras. 2.7 Paplitusios kvazi-teismų rūšys. Apibendrinti veikiančius pasaulyje kvazi-teismus yra labai sunku ne tik todėl, kad egzistuoja skirtingos teisės sistemos (pvz. įprastai išskiriamos bendrosios ir kontinentinės teisės sistemos), bet ir todėl, kad kiekviena valstybė, nesvarbu, kokiai teisės sistemai priklauso, turi savų ypatumų, o joje veikiantys kvazi-teismai vaidina nevienodą vaidmenį. Todėl šiame skyrelyje nesieksime atskleisti visų galimų kvazi-teismų modelių ypatumų, bet mėginsime surasti bendrus vardiklius, leidžiančius suprasti kvazi-teismų pobūdį, Kvazi-teismų veikla yra daugiabriaunis reiškinys, todėl galima išskirti daugybę kriterijų, leidžiančių skirtingais aspektais klasifikuoti kvazi-teismus. 1. Kvazi-teismai gali būti klasifikuojami atsižvelgiant į jų užimamą padėtį valstybės institucijų sistemoje. Kvazi-teismai gali būti tampriausiai susiję su vykdomąja arba įstatymų leidžiamąja valdžia. Štai, pavyzdžiui, įvairiausios komisijos, tarnybos ir pan., kaip taisyklė, veikia šalia vykdomosios institucijos ir sprendžia iš jos veiklos kilusius ginčus. Tokios kvazi-teisminės institucijos gali būti susijusios su administracija ne tik personalo bei biudžeto klausimais (pvz. dažnai kvazi-teismo narius arba bent jau pirmininką skiria atitinkamos srities ministras, arba ministras pirmininkas, o taip pat ir nustato atlyginimus kvazi-teismo darbuotojams), atskaitimingumu, bet netgi gali būti įkurtos tos pačios institucijos patalpose. Kai kada, kvazi-teisminius įgaliojimus turinti institucija gali būti viena iš administracinės įstaigos padalinių ar skyrių. Tokio tipo kvazi-teismus sąlyginai pavadinkime “egzekutyviniais” kvazi-teismais. Kitas paplitęs kvazi-teismų modelis yra parlamentinės kontrolės įstaigos, kitaip sakant, su įstatymų leidžiamąja valdžia susiję kvazi-teismai. Tokio tipo įstaigos pasaulyje yra plačiai paplitusios ir vadinamos tarptautiniu ombudsmeno vardu. Ombudsmeno institutas ypatingas tuo, kad atlieka dvejopą vaidmenį – gina žmogaus teises nuo netinkamų administravimo institucijų veiksmų ir taip pat, Parlamento vardu, atlieka adminstracijos veiksmų teisėtumo kontrolę. Kaip taisyklė, ombudsmenus skiria ir atleidžia Parlamentas. Taip pat, kartą metuose ombudsmenas pateikia Parlamentui metinę savo veiklos ataskaitą. Pastebima tendencija, jog kai kurios “egzekutyvinės” kvazi-teisminės įstaigos palaipsniui atitolsta nuo vykdomosios valdžios. Daugelyje šalių siekiant užtikrinti nešališką ir objektyvų administracinių ginčų nagrinėjimą, buvo keičiama kvazi-teismų narių skyrimo ir atleidimo tvarka, stiprinamas tokių institucijų nepriklausomumas nuo administracijos. Tokiu būdu, kai kurie kvazi-teismai tampa vis labiau panašesni į teismus ir, nutolę nuo vykdomosios valdžios, priartėja prie teisminės valdžios. 2. Kvazi-teismai gali būti skirstomi pagal atliekamas funkcijas. Į atskirą kategoriją galima būtų išskirti tokias kvazi-teismines institucijas, kurių vienintelė funkcija yra administracinių ginčų sprendimas. Kaip taisyklė, tokios institucijos būna specialiai sukuriamos tam tikros rūšies ginčų nagrinėjimui. Kitą kvazi-teismų rūšį, išskiriamą atliekamų funkcijų aspektu, sudarytų tokios kvazi-teisminės institucijos, kurioms administracinių ginčų sprendimas yra tik viena iš daugelio atliekamų funkcijų. Paprastai tokios institucijos užsiima vienos ar kitos srities administravimu ir taip pat turi įgaliojimus spręsti minėtoje srityje iškilusius ginčus tarp administracijos ir fizinių ar juridinių asmenų. Tokiose institucijose paprastai yra įsteigtas specialus ginčų nagrinėjimo skyrius ar padalinys, kuris turi bent minimalias nepriklausomumo garantijas, leidžiančias nešališkai ir teisingai išspręsti ginčą. 3. Ginčo pobūdis taip pat yra svarbus kvazi-teismų klasifikavimo kriterijus. Pagal tai, ar kvazi-teisminė institucija sprendžia visų rūšių administracinius ginčus, ar tik tam tikros rūšies ginčus, kvazi-teismai gali būti skirstomi į bendrosios kompetencijos ir specializuotus. Reikia pažymėti tai, kad kvazi-teismai yra ypatingi tuo, jog jiems būdinga tik vienos rūšies, specifinių administracinių ginčų nagrinėjimas. Pavyzdžiui, daugelyje valstybių, didžiausią dalį socialinės apsaugos, imigracijos srityse kylančių ginčų, taip pat mokestinių ir kt. ginčų išsprendžia būtent kvazi-teismai. Kita vertus, kalbant apie ginčo pobūdį, reikia pažymėti, jog nemažai kvazi-teismų sprendžia tik iš tos pačios institucijos administravimo veiklos kilusius ginčus. Taip yra tais atvejais, kai kvazi-teisminė institucija tuo pačiu atlieka ir administravimo funkciją. 4. Kvazi-teismai skiriasi ir pagal priimamų sprendimų pobūdį. Dauguma kvazi-teismų pagal priimamų sprendimų pobūdį nesiskiria nuo teismų – t.y. jų sprendimai yra privalomi visoms įstaigoms ir piliečiams. Kai kurių kvazi-teismų sprendimai yra rekomendacinio pobūdžio. Pavyzdžiui, Anglijoje Tribunolų ir komisijų įstatyme numatyta, kad ministro sudarytos komisijos, nagrinėjančios konkretų klausimą, sprendimas nėra privalomas, tačiau ministrui priimant galutinį sprendimą “primygtinai rekomenduojama laikytis komisijos sprendimo”87. Labiau su įstatymų leidžiamaja valdžia susijusio kvazi-teismo - ombudsmeno institucijos priimami sprendimai taip pat dažniausiai nėra privalomi. Pasitaiko išskirtinių atvejų, kuomet ombudsmenui suteikiama teisė tiesiogiai veikti – pavyzdžiui, paskirti administracines nuobaudas ar pan. Tačiau klasikinio ombudsmeno atveju, sprendimų pobūdis yra rekomendacinis. Ginčo šalims pateikiama išsami konkretaus ginčo juridinė analizė ir pasiūlomi galimi sprendimo būdai. Tokiu būdu atkreipiamas administracijos dėmesys į neteisėtus ir neteisingus jos veiksmus ir suteikiama galimybė pačiai administracijai atstatyti pažeistas piliečio teises. 5. Sprendimo apskundimo galimybė – svarbus rodiklis, leidžiantis suskirstyti kvazi-teismines institucijas į atskiras grupes. Paprastai rekomendacinių kvazi-teismų sprendimų niekur pasaulyje negalima apskųsti. Tačiau Lietuvos pasitaikė atvejis, kuomet Seimo kontrolierių įstaigos sprendimas buvo apskųstas teismui. Dažniausiai privalomi kvazi-teismų sprendimai gali būti skundžiami teismui. Kvazi-teismų sprendimai paprastai prilyginami pirmos instancijos teismo sprendimui, todėl juos apskųsti galima aukštesniam teismui (paprastai vadinamu apeliaciniu teismu). Tose valstybėse, kuriose veikia specializuoti administraciniai teismai, kvazi-teismų sprendimai skundžiami aukštesniems administraciniams teismams. Be to, neretai kvazi-teismų sprendimai turi būti skundžiami aukštesniajam kvazi-teismui. Pavyzdžiui, Anglijoje Imigracijos arbitrų (Immigration Adjudicators) priimtus sprendimus galima skųsti Apeliaciniam imigracijos tribunolui (Immigration Appeals Tribunal) ir tik po to galima kreiptis į teismą. Tais atvejais, kuomet institucija užsiima administravimu, ir tuo pačiu sprendžia iš tos pačios institucijos administravimo veiklos kylančius ginčus, kvazi-teisminis sprendimas kai kuriais atvejais gali būti skundžiamas atitinkamos srities ministrui. Be to, reikia pažymėti, jog pasitaiko ir tokių kvazi-teismų (pvz. Anglijoje veikia įvairūs taip vadinami “vidiniai” tribunolai, sprendžiantys administracijos viduje iškylančius ginčus), kurių sprendimų iš viso negalima apskųsti. 6. Pagal tai, ar prieš kreipiantis į teismą, būtina išnagrinėti ginčą kvazi-teisme, ar ne, kvazi-teismai gali būti skirstomi į privalomas ir savanoriškas ikiteismines ginčų nagrinėjimo institucijas. Pavyzdžiui, Lietuvoje įstatymai įtvirtino privalomą ikiteisminį mokestinių ginčų nagrinėjimą Mokestinių ginčų komisijoje ir savanorišką ikiteisminį administracinių ginčų nagrinėjimą Administracinių ginčų komisijose. Paprastai valstybėse laikomasi politikos, kad, jeigu yra įsteigtas kvazi-teismas, kompetentingas nagrinėti konkrečioje administravimo srityje kylančius ginčus, tuomet piliečiai turėtų pirmiausiai ir kreiptis į minėtą instituciją. Teismas turėtų būti paskutinė priemonė apginti pažeistas teises, jeigu jų nepavyko atstatyti kitomis prieinamomis priemonėmis. Kai kuriose valstybėse, nors įstatymai ir nedraudžia kreiptis tiesiogiai į teismą, teismai atsisako nagrinėti bylas, jeigu nebuvo išnaudotos visos ikiteisminės ginčo sprendimo priemonės. Pavyzdžiui, Jungtinėse Amerikos Valstijose paskutiniais metais teismai pradėjo riboti piliečių teisę į teisminę gynybą, jeigu pastarieji, manantys, kad jų teises ir interesus pažeidė Socialinės apsaugos administracija, nesinaudojo galimybe išspręsti ginčo kvazi-teisme.88Taigi, asmenys, kurių atžvilgiu administracija priėmė neteisėtą ir neteisingą sprendimą, skatinami pirmiausiai kreiptis į kvazi-teismą, ir tik vėliau galės kvazi-teismo sprendimą skųsti teismui. 7. Pagal tai, kokį vaidmenį kvazi-teismas atlieka ginčo nagrinėjimo procese, gali būti skriami “aktyvūs” kvazi-teismai ir “pasyvūs” kvazi-teismai. Pažymėtina, jog dauguma kvazi-teismų atlieka aktyvų vaidmenį, ir tuo žymiai skiriasi nuo tikrųjų teismų, kur teisėjai paprastai yra pakankamai pasyvūs, o proceso metu šalys rungiasi tarpusavyje. Taip yra todėl, kad kvazi-teismai kuriami siekiant palengvinti administracijos veiksmais nuskriaustų piliečių padėtį, kurie, kaip taisyklė, bylos nagrinėjimo procese dalyvauja be advokatų, todėl nėra pajėgūs tinkamai įgyvendinti rungtyniškumo principo. Kvazi-teismas, būdamas aktyvus, gali išsiaiškinti visus faktus, įsigilinti į bylos aplinkybes, išsiaiškinti šalių argumentus ir motyvus, ir to pasekoje, priimti objektyvų ir teisingą sprendimą. 8. Pagal tai, ar bylos nagrinėjamos viešai, gali būti skiriami “uždaro” proceso ir “atviro” proceso kvazi-teismai. Dauguma šiuolaikinių kvazi-teismų, ypatingai įvairūs tribunolai, siekia užtikrinti viešumo principą ir bylas nagrinėja viešai. Tačiau tos bylos, kurios susijusios su valstybės paslaptimi ar žmogaus asmeniniais dalykais, nagrinėjamos uždarame posėdyje. 9. Kai kurie kvazi-teismai savo sprendimus skelbia viešai, o kai kurie – tik šalims, tarp kurių buvo kilęs ginčas. Todėl kvazi-teismai gali būti klasifikuojami ir pagal tai, ar sprendimai skelbiami viešai. Tie kvazi-teismai, kurie priima rekomendacinio pobūdžio sprendimus, o būtent, ombudsmenai, paprastai turi teisę skelbti sprendimus viešai. Visgi nemažai kvazi-teismų, priimančių privalomus sprendimus, jų viešai neskelbia, ir todėl neretai yra kritikuojami. 10. Privalėjimas motyvuoti sprendimus taip pat gali būti pagrindas klasifikuoti kvazi-teismus. Štai pavyzdžiui, Anglijoje iki šiol veikia nemažai kvazi-teismų, kurie neprivalo pateikti sprendimo motyvų. Nors Tribunolų ir komisijų komitetas (Franko komitetas) siūlė įstatymuose, nustatančiuose atskirų tribunolų kompetenciją, numatyti pastarųjų pareigą pateikti sprendimo motyvus, visgi iki šiol ne visi tribunolai privalo tai daryti. Tokia padėtis netenkina teismų, nes jiems, nežinant kvazi-teismo sprendimo motyvų, yra sunku įvertinti kvazi-teismo sprendimą. 11. Kvazi-teismo sudėtis – dar vienas kriterijus, leidžiantis skirstyti kvazi-teismus į atskiras kategorijas. Dalies kvazi-teismų korpusą sudaro profesionalūs teisininkai. Paprastai jie nėra tokio aukšto rango teisininkai, kaip kad teisėjai, tačiau turi teisinį išsilavinimą ir, jeigu reikalaujama, tam tikrą kvalifikaciją, darbo stažą ir pan. Taip pat nemažoje dalyje kvazi-teismų bylas nagrinėja ne teisėjai, bet konkrečių sričių specialistai (pvz. mokesčių specialistai ir pan.). Kituose kvazi-teismuose bylas nagrinėja ne teisininkai, o tarėjai. Kai kuriais atvejais tarėjai dirba visuomeniniais pagrindais. Tačiau paprastai tuose tribunoluose, kurie sudaromi ne iš viešojo administravimo specialistų, o iš tarėjų, pirmininkaujančiu paskiriamas teisininkas. 3. ADMINISTRACINIŲ GINČŲ KOMISIJŲ PASKIRTIS IR SISTEMA. ADMINISTRACINIŲ KOMISIJŲ FORMAVIMAS. ADMINISTRACINIŲ GINČŲ KOMISIJŲ NAGRINĖJAMOS BYLOS, SPRENDIMŲ VYKDYMAS Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių ginčų komisijų įstatymo89 20 straipsnio 4 dalimi, Lietuvos Respublikos Vyriausybė patvirtino Administracinių ginčų komisijų darbo nuostatus. Nuostatai reglamentuoja savivaldybių visuomeninių administracinių ginčų komisijų, apskričių administracinių ginčų komisijų ir Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos (toliau vadinama - komisija, komisijos) darbo tvarką. Komisijos savo veikloje vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, įstatymais, kitais Lietuvos Respublikos Seimo priimtais teisės aktais, Respublikos Prezidento dekretais, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimais, Lietuvos Respublikos Ministro Pirmininko potvarkiais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, kitais teisės aktais bei šiais nuostatais. Tuo būdu čia fiksuojamas įstatymų viršenybės principas. Manau ši redakcija taisytina, nes neakcentuoja teisės viršenybės principo. Komisijų sudarymo tvarką ir jų statusą nustato Lietuvos Respublikos administracinių ginčų komisijų įstatymas90. Savivaldybės visuomeninė administracinių ginčų komisija sudaroma 3 metams savivaldybės tarybos sprendimu iš 5 narių, iš kurių bent pirmininkas ir sekretorius turi turėti aukštąjį teisinį išsilavinimą. Komisijos narių kandidatūras, iš jų komisijos pirmininko ir pirmininko pavaduotojo kandidatūras, savivaldybės tarybai teikia savivaldybės meras. Savivaldybių visuomeninės administracinių ginčų komisijos už savo darbą kartą per metus atsiskaito savivaldybių taryboms, taip pat yra atskaitingos savivaldybių merams. Apskrities administracinių ginčų komisija sudaroma 4 metams iš 5 narių, turinčių aukštąjį teisinį išsilavinimą. Komisijos narius, iš jų komisijos pirmininką ir pirmininko pavaduotoją, skiria Vyriausybė. Komisijos narių, komisijos pirmininko ir pirmininko pavaduotojo kandidatūras Vyriausybei teikia regiono plėtros taryba. Apskrities administracinių ginčų komisijos nariais jų sutikimu gali būti valstybės ar savivaldybių tarnautojai, taip pat šio statuso neturintys asmenys. Apskrities administracinių ginčų komisiją aptarnauja apskrities viršininko administracija. Komisijos technines funkcijas (skundų registravimas, raštvedyba, susirašinėjimas ir kt.) atlieka apskrities viršininko paskirtas administracijos tarnautojas. Jis kartu yra ir atsakingasis komisijos sekretorius. Valstybės ir savivaldybių tarnautojams už darbą komisijoje nemokama, o kitiems komisijos nariams atlyginama Vyriausybės nustatyta tvarka. Apskričių administracinių ginčų komisijos už savo darbą kartą per metus atsiskaito regiono plėtros taryboms, taip pat yra atskaitingos Vyriausiajai administracinių ginčų komisijai. Vyriausiąją administracinių ginčų komisiją 4 metams iš 5 narių sudaro Vyriausybė. Komisijos nariai privalo turėti aukštąjį teisinį išsilavinimą. Narių kandidatūras, iš jų ir pirmininko kandidatūrą, Vyriausybei teikia teisingumo ministras. 2. Komisijos pirmininkas ir nariai turi teisę atsistatydinti. Komisijos pirmininkas ir nariai Vyriausybės sprendimu gali būti atleisti ir pirma laiko. Tokiu atveju teisingumo ministras Vyriausybei teikia naujas kandidatūras4 metams iš 5 narių sudaro Vyriausybė. Komisijos nariai privalo turėti aukštąjį teisinį išsilavinimą. Narių kandidatūras, iš jų ir pirmininko kandidatūrą, Vyriausybei teikia teisingumo ministras. 2. Komisijos pirmininkas ir nariai turi teisę atsistatydinti. Komisijos pirmininkas ir nariai Vyriausybės sprendimu gali būti atleisti ir pirma laiko. Tokiu atveju teisingumo ministras Vyriausybei teikia naujas kandidatūras Vyriausioji administracinių ginčų komisija už savo darbą kartą per metus atsiskaito Lietuvos Respublikos Vyriausybei. Apskričių administracinių ginčų komisijos ir Vyriausioji administracinių ginčų komisija yra juridiniai asmenys. Pastaroji komisija yra išlaikoma iš Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto ir turi savo sąskaitą banke. Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos pirmininkas ir jos nariai yra valstybės tarnautojai. Komisijų kompetencija: Savivaldybių visuomeninės administracinių ginčų komisijos nagrinėja: 1. asmenų skundus dėl savivaldybių viešojo administravimo subjektų priimtų individualių administracinių aktų ir veiksmų teisėtumo, 2. šių subjektų atsisakymo ar vilkinimo atlikti jų kompetencijai priskirtus veiksmus teisėtumo ir pagrįstumo. Apskričių administracinių ginčų komisijos nagrinėja: 1. skundus (prašymus) dėl teritorinių valstybinio administravimo subjektų, t.y. dėl apskrityse esančių valstybės institucijų, įstaigų, tarnybų bei jų tarnautojų, apskričių teritorijoje esančių savivaldybių institucijų, įstaigų, tarnybų bei jų tarnautojų priimtų individualių administracinių aktų ir veiksmų teisėtumo, 2. dėl šių subjektų atsisakymo ar vilkinimo atlikti jų kompetencijai priskirtus veiksmus teisėtumo ir pagrįstumo. Savivaldybių visuomeninės administracinių ginčų komisijos ir apskričių administracinių ginčų komisijos nesprendžia Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo91 16 straipsnyje, 18 straipsnio 2 ir 3 dalyse, 19 straipsnyje ir 20 straipsnio 1 dalyje nurodytų ginčų (bylų), mokesčių bylų, taip pat administracinių ginčų, kuriems nagrinėti įstatymai numato kitokią tvarką. Vyriausioji administracinių ginčų komisija ikiteismine tvarka nagrinėja: 1. skundus (prašymus) dėl centrinių valstybinio administravimo subjektų priimtų individualių administracinių aktų ir veiksmų teisėtumo, 2. dėl minėtų subjektų atsisakymo ar vilkinimo atlikti jų kompetencijai priskirtus veiksmus teisėtumo ir pagrįstumo92. Komisija nagrinėja ginčus, jei fizinis ar juridinis asmuo kreipėsi į centrines valdymo institucijas dėl informacijos pateikimo, tačiau įstatyme nustatytu laiku jos negavo ar gavo neišsamią, taip pat jei buvo visiškai atsisakoma pateikti informaciją93. Komisija taip pat nagrinėja ginčus, dėl terminų, procedūrų ir pareigų nevykdymo, nagrinėjant asmenų skundus (prašymus) viešojo administravimo centrinėse institucijose. Vyriausioji administracinių ginčų komisija nesprendžia Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 16 straipsnyje, 18 straipsnyje, 19 straipsnio 2 ir 3 dalyse ir 20 straipsnio 1 dalyje nurodytų ginčų (bylų), mokesčių bylų, taip pat administracinių ginčų, kuriems nagrinėti įstatymai numato kitokią tvarką. Skundo (prašymo) padavimas, priėmimas ir pasirengimas jį nagrinėti: Skundą (prašymą) dėl viešojo ar vidaus administravimo subjekto priimto administracinio akto ar veiksmo (neveikimo) turi teisę paduoti asmenys, taip pat viešojo administravimo subjektai (įskaitant valstybės bei savivaldybių tarnautojus), kai jie mano, kad jų teisės yra pažeistos. Skundas (prašymas) komisijai surašomas pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 10 straipsnyje nustatytus formos ir turinio reikalavimus ir paduodamas tiesiogiai arba gali būti siunčiamas paštu. Skunde (prašyme) turi būti nurodyta: 1. komisijos, kuriai skundas (prašymas) paduodamas, pavadinimas; 2. pareiškėjo vardas, pavardė, gyvenamoji vieta (juridinio asmens pavadinimas, buveinė), taip pat atstovo, jeigu jis yra, vardas, pavardė ir adresas; 3. tarnautojo, kurio veiksmai skundžiami, vardas, pavardė, pareigos arba institucijos pavadinimas, buveinė; 4. trečiųjų suinteresuotų asmenų vardai, pavardės, gyvenamosios vietos (juridinio asmens pavadinimas, buveinė); 5. konkretus skundžiamas veiksmas ar aktas, jo įvykdymo (priėmimo) data; 6. aplinkybės, kuriomis pareiškėjas grindžia savo reikalavimą, ir tai patvirtinantys įrodymai, liudytojų vardai, pavardės ir gyvenamosios vietos, kitų įrodymų buvimo vieta; 7. pridedamų dokumentų sąrašas; 8. skundo (prašymo) surašymo vieta ir data. Skundą (prašymą) pasirašo pareiškėjas ar jo atstovas. Prie atstovo paduodamo skundo (prašymo) turi būti pridedamas įgaliojimas ar kitoks dokumentas, patvirtinantis atstovo įgalinimus. Prie skundo (prašymo) pridedama skundžiamas aktas. Jeigu būtina, taip pat pridedamas dokumentas, patvirtinantis reikalavimų ar prieštaravimų skundžiamai institucijai, įstaigai, tarnybai įteikimo datą. Skundas (prašymas) komisijai turi būti paduotas ne vėliau kaip per mėnesį nuo skundžiamo administracinio akto paskelbimo arba individualaus akto įteikimo ar pranešimo apie administracijos (tarnautojo) veiksmus suinteresuotai šaliai dienos. Tais atvejais, kai administracija (tarnautojas) nevykdo savo pareigų ar vilkina priimti sprendimą, skundo (prašymo) padavimo termino pradžia skaičiuojama nuo kitos dienos, kai baigiasi klausimui išspręsti nustatytas laikas. Skundą (prašymą), teikiamą savivaldybės visuomeninei administracinių ginčų komisijai arba apskrities administracinių ginčų komisijai, priima atitinkamai savivaldybės administracijos arba apskrities viršininko administracijos pareigūnai. Skundą (prašymą), teikiamą Vyriausiajai administracinių ginčų komisijai, priima šios komisijos narys, kuris išnagrinėja ir išsprendžia šių nuostatų 23 punkte nurodytus klausimus. Įstatymo numatytai atvejais skundas (prašymas) pirmiausia turi būti paduodamas administracinių ginčų komisijai ar kitai išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijai, po to skundas gali būti paduodamas ir administraciniam teismui. Kitais atvejais skundas (prašymas) gali būti paduodamas pasirinktinai: administracinių ginčų komisijai arba tiesiogiai administraciniam teismui94 Skundas (prašymas) Vyriausiajai administracinių ginčų komisijai gali būti paduotas tiesiogiai arba siunčiamas paštu ne vėliau kaip per mėnesį nuo skundžiamo administracinio akto paskelbimo, arba individualaus akto įteikimo ar pranešimo apie administracijos (tarnautojo) veiksmus (neveikimą) suinteresuotai šaliai dienos arba per 2 mėnesius nuo dienos, kai baigiasi reikalavimo įvykdymo terminas. Pateikusiam skundą (prašymą) internetu95 per 3 darbo dienas bus pranešta ar jis nagrinėtinas Vyriausiojoje administracinių ginčų komisijoje, o jeigu reikės papildyti jo turinį komisija suteikia informaciją (konsultaciją). Tačiau visais atvejais skundas (prašymas) bus pradėtas nagrinėti tik gavus jo originalą.  Tais atvejais, kai administracija (tarnautojas) nevykdo savo pareigų ar vilkina priimti sprendimą, toks neveikimas (vilkinimas) gali būti apskųstas per 2 mėnesius nuo dienos, kai baigiasi klausimui išspręsti nustatytas laikas96. Prašyme Vyriausiajai administracinių ginčų komisijai turi būti nurodyti suinteresuotųjų šalių rekvizitai (adresas, telefonas, faksas), prašymo pateikėjo vardas, pavardė ir parašas (jeigu prašymą paduoda juridinis asmuo – nesutrumpintas jo pavadinimas, atstovo vardas, pavardė). Prie prašymo pridedamos dokumentų, kurių reikia prašymui pagrįsti, kopijos. Jeigu buvo pareikšta pretenzijų – dokumento, patvirtinančio pretenzijos išsiuntimą, kopija ir gauto atsakymo (jeigu jis buvo gautas) kopija. Visi gautieji skundai (prašymai) turi būti įregistruoti skundų (prašymų) registravimo žurnale ir kompiuteryje. Skundų (prašymų) registravimo žurnale ir kompiuteryje nurodomi šie duomenys: eilės numeris; skundo (prašymo) gavimo data; pareiškėjo vardas, pavardė, gyvenamoji vieta (juridinio asmens pavadinimas, buveinė); skundo (prašymo) esmė; asmens, kuriam tirti perduotas skundas (prašymas), vardas, pavardė, parašas ir perdavimo data; skundo (prašymo) nagrinėjimo data; skundo (prašymo) nagrinėjimo rezultatai; žymos apie sprendimo apskundimą; žymos apie sprendimo įvykdymą. Kiekvienam skundui (prašymui) pradedama atskira byla. Skundo (prašymo) registravimo numeris laikomas skundo (prašymo) bylos numeriu. Pradėtosios skundų (prašymų) bylos nedelsiant perduodamos komisijos pirmininkui. Komisijos pirmininkas išnagrinėja ir sprendžia šiuos klausimus: ar priklauso šios komisijos kompetencijai nagrinėti gautą skundą (prašymą); ar gautas skundas (prašymas) paduotas nepraleidus nustatyto skundo (prašymo) padavimo termino; ar skundas (prašymas) atitinka šių nuostatų reikalavimus; ar būtina reikalauti papildomos medžiagos; kuriuos asmenis reikia kviesti į posėdį; kada ir kur nagrinėti skundą (prašymą). Komisijos pirmininkas paveda vienam iš komisijos narių ištirti skundą (prašymą) ir pateikti jį nagrinėti komisijos posėdžiui. Apie skundo (prašymo) gavimą komisijos narys pasirašo skundų (prašymų) registravimo žurnale arba kompiuterinėje registravimo kortelėje. Komisijos narys, tirdamas skundą (prašymą), gali pasitelkti atitinkamai savivaldybės administracijos, apskrities viršininko administracijos pareigūnus, Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos pagalbinio personalo darbuotojus, pasitelkus ekspertus, kad jie pateiktų išvadą dėl skundo (prašymo). Komisija turi teisę: 1. reikalauti iš viešojo administravimo subjekto, priėmusio ginčijamą individualų administracinį aktą ar įvykdžiusio skundžiamą veiką, dokumentų, medžiagos ir informacijos, susijusių su posėdžiui rengiamu klausimu; 2. gauti raštu ar žodžiu valstybės ir savivaldybės tarnautojų paaiškinimus dėl ginčijamo dalyko. Komisijos reikalaujama medžiaga ar dokumentų kopijos turi būti jai perduoti ne vėliau kaip per 3 darbo dienas nuo reikalavimo gavimo dienos, jeigu pati komisija nenustato kito termino. Prireikus komisija terminą gali pratęsti. Prireikus komisijos nariai ar jų įgalioti asmenys gali tirti skundą (prašymą) vietoje. Komisijos narys, baigęs tirti skundą (prašymą), praneša apie tai komisijos pirmininkui, kuris skiria skundą (prašymą) nagrinėti komisijos posėdyje. Komisijos posėdžių organizavimas Savivaldybių visuomeninių administracinių ginčų komisijų ir apskričių administracinių ginčų komisijų posėdžiai vyksta iš anksto nustatytomis savaitės dienomis. Prireikus organizuojami išvažiuojamieji posėdžiai į savivaldybes. Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos posėdžiai vyksta iš anksto nustatytomis dienomis. Komisijos posėdžius organizuoja ir jiems vadovauja komisijos pirmininkas. Komisijai paduoti skundai (prašymai) turi būti išnagrinėti ir sprendimai dėl jų priimti ne vėliau kaip per 14 dienų nuo jų gavimo. Prireikus motyvuotu komisijos sprendimu bendras skundo nagrinėjimo terminas gali būti pratęstas dar 14 dienų. Komisijos posėdžio darbotvarkė ir teikiamų nagrinėti skundų (prašymų) kopijos pateikiamos komisijos nariams ne vėliau kaip prieš 3 darbo dienas iki posėdžio. Su kita medžiaga komisijos nariai gali susipažinti kreipęsi į komisijos narį, kuriam pavesta ištirti skundą (prašymą) ir pateikti jį nagrinėti komisijos posėdžiui. Apie komisijos posėdžio laiką ir vietą pranešama skundo (prašymo) pareiškėjui, taip pat institucijoms ar jų tarnautojams, dėl kurių priimtų individualių administracinių aktų ar jų veiksmų skundžiamasi. Gavę pranešimus, šie asmenys arba jų atstovai turi teisę susipažinti su skundu (prašymu) ir kitais dokumentais iki komisijos posėdžio. Ginčo šalių ir jų atstovų neatvykimas į komisijos posėdį, jeigu jiems buvo apie posėdį pranešta, nėra kliūtis nagrinėti skundą (prašymą) ir priimti sprendimą. Skundo (prašymo) nagrinėjimas komisijos posėdyje ir sprendimo priėmimas. Komisijos posėdis laikomas teisėtu, jeigu jame dalyvauja 4 komisijos nariai (įskaitant jos pirmininką). Komisijos posėdis pradedamas komisijos pirmininkui paskelbus komisijos sudėtį. Komisijos pirmininkas paskelbia, koks skundas (prašymas) bus nagrinėjamas, praneša apie ginčo šalių ir jų atstovų bei kitų asmenų atvykimą. Paskui išklausomas komisijos pirmininko ar jos nario pranešimas apie gautą skundą (prašymą). Po komisijos pirmininko ar nario pranešimo paaiškinimus dėl nagrinėjamo skundo (prašymo) gali pateikti pareiškėjas ir jo atstovai bei kiti posėdyje dalyvaujantys asmenys. Komisijos nariai turi teisę užduoti klausimus, susijusius su skundu (prašymu). Ištyrus ginčo esmę, komisijos pirmininkas paskelbia skundo (prašymo) nagrinėjimą baigtą ir praneša, kada bus priimtas sprendimas. Sprendimas turi būti priimamas tą pačią dieną, o kai skundas (prašymas) itin sudėtingas - ne vėliau kaip per 3 darbo dienas. Komisija sprendimą dėl skundo (prašymo) paprastai priima bendru sutarimu, dalyvaujant ne mažiau kaip 4 komisijos nariams. Kai bendras sutarimas nepasiekiamas, priimtu laikomas tas sprendimas, už kurį balsavo bent 3 komisijos nariai. Komisijos sprendimas turi būti pagrįstas išnagrinėtais dokumentais ir įstatymų bei kitų teisės aktų normomis. Komisija priima vieną iš šių sprendimų: 1. atmesti skundą (prašymą) kaip nepagrįstą; 2. įpareigoti atitinkamą administravimo subjektą pašalinti padarytą pažeidimą ar įvykdyti kitokį komisijos nurodymą; 3. įpareigoti atitinkamą administravimo subjektą per komisijos nustatytą laiką priimti sprendimą dėl šio subjekto atsisakymo ar vilkinimo atlikti jo kompetencijai priskirtus veiksmus; 4. nutraukti bylą kaip nežinybingą. Komisijos sprendime įrašomi šie duomenys: 1. sprendimo priėmimo vieta ir data; 2. komisijos pavadinimas ir sudėtis; posėdyje dalyvaujančių ginčų šalių ir jų atstovų vardai, pavardės; 3. skundo (prašymo) turinys; komisijos nustatytos aplinkybės; 4. priimto sprendimo esmė; sprendimo apskundimo tvarkos paaiškinimas ir termino nurodymas. Komisijos sprendimą pasirašo komisijos pirmininkas ir nariai, dalyvavę priimant sprendimą. Komisijos posėdžio metu rašomas protokolas. Komisijos posėdžio protokole įrašomi šie duomenys: 1. posėdžio vieta ir data; 2. komisijos pavadinimas ir sudėtis; posėdyje dalyvaujančių ginčo šalių ir jų atstovų vardai, pavardės; 3. nagrinėjamo skundo (prašymo) turinys; 4. asmenų, dalyvaujančių nagrinėjant skundą (prašymą), paaiškinimai, jų prašymai; 5. komisijos nario reikalavimu - asmeniška jo nuomonė svarstomu klausimu; 6. balsavimo rezultatai; 7. informacija apie priimto sprendimo paskelbimą, jo apskundimo tvarkos paaiškinimas bei termino nurodymas. Savivaldybės visuomeninės administracinių ginčų komisijos arba apskrities administracinių ginčų komisijos posėdžio protokolą pasirašo komisijos pirmininkas ir sekretorius, o Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos posėdžio protokolą - komisijos pirmininkas ir protokolą rašantis komisijos darbuotojas. Komisijos sprendimo vykdymas Komisijos sprendimas išsiunčiamas vykdyti kitą dieną po priėmimo. Viešojo administravimo subjektas privalo sprendimą įvykdyti per jame nurodytą laiką, o jeigu laikas nenurodytas, - per 20 dienų nuo sprendimo gavimo dienos. Jeigu viešojo administravimo subjektas per nustatytą terminą neįvykdo komisijos sprendimo, pareiškėjas turi teisę kreiptis į atitinkamą administracinį teismą, prašydamas užtikrinti sprendimo vykdymą. Komisijos sprendimo apskundimas Komisijos sprendimas gali būti apskųstas įstatymų nustatyta tvarka. Komisijos sprendimą skųsti turi teisę ginčo šalis, nesutinkanti su komisijos sprendimu. Skundo padavimas administraciniam teismui sustabdo komisijos sprendimo vykdymą. Vykdytojui turi būti pranešta apie sprendimo apskundimą. Komisijos darbo organizavimas Komisijos darbą organizuoja ir jam vadovauja komisijos pirmininkas.Kai komisijos pirmininko nėra, laikinai jį pavaduoja vienas iš komisijos narių, kurį skiria komisijos pirmininkas. Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos pirmininkas turi etatinį pavaduotoją, kurį skiria komisijos pirmininkas. Savivaldybių visuomeninių administracinių ginčų komisijų ir apskričių administracinių ginčų komisijų sekretorių funkcijas nustato šių komisijų pirmininkai. Savivaldybių visuomenines administracinių ginčų komisijas techniškai aptarnauja tų savivaldybių administracijos. Apskričių administracinių ginčų komisijas aptarnauja apskričių viršininkų administracijos. Komisijų technines funkcijas (skundų registravimas, raštvedyba, susirašinėjimas ir kita) atlieka apskrities viršininko paskirtas administracijos tarnautojas. Jis kartu yra ir atsakingasis komisijos sekretorius. Kitų Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos tarnautojų pareigybių skaičių nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė. Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos pirmininkas: tvirtina kitų Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos tarnautojų pareigybių aprašymus; leidžia įsakymus savo kompetencijos klausimais. Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos pirmininkas ir jos nariai, apskričių administracinių ginčų komisijų pirmininkai, pirmininkų pavaduotojai ir nariai į tarnybą priimami ir atleidžiami iš jos Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo97 nustatyta tvarka. 4. MOKESTINIŲ GINČŲ NAGRINĖJIMAS VYKDOMOSIOS VALDŽIOS INSTITUCIJOSE IR MOKESTINIŲ GINČŲ KOMISIJOJE. MOKESČIO ADMINISTRATORIAI Mokesčio administratoriais Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymas ir kiti įstatymai laiko Valstybinę mokesčių inspekciją98, Lietuvos Respublikos muitinę99, Aplinkos ministeriją ar jos įgaliotą instituciją100: Valstybinė mokesčių inspekcija Valstybinė mokesčių inspekcija yra valstybės institucija, įsteigta prie Finansų ministerijos, finansuojama iš valstybės biudžeto ir kitų lėšų bei atskaitinga finansų ministrui. Ją sudaro Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos ir teritorinės valstybinės mokesčių inspekcijos, kurios yra juridiniai asmenys. Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos nuostatus tvirtina finansų ministras, o teritorinių valstybinių mokesčių inspekcijų tipinius nuostatus tvirtina Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos viršininkas. Valstybinės mokesčių inspekcijos struktūra. Valstybinę mokesčių inspekciją sudaro: 1) Valstybinė mokesčių inspekcija prie Finansų ministerijos - centrinis mokesčio administratorius; 2) Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos teritorinės valstybinės mokesčių inspekcijos - vietos mokesčio administratoriai. Vietos mokesčio administratorius pavaldus ir atskaitingas centriniam mokesčio administratoriui. Centrinio mokesčio administratoriaus darbo organizavimas. Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Finansų ministerijos vadovauja viršininkas. Jį skiria ir atleidžia iš pareigų finansų ministras Valstybės tarnybos įstatymo nustatyta tvarka. Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos viršininkas atskaitingas finansų ministrui. Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos struktūrą tvirtina Inspekcijos viršininkas, suderinęs su finansų ministru. Vietos mokesčio administratoriaus darbo organizavimas Teritorinių valstybinių mokesčių inspekcijų skaičių bei jų teritorines veiklos zonas nustato finansų ministras Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos viršininko teikimu. Teritorinės valstybinės mokesčių inspekcijos struktūrą tvirtina teritorinės valstybinės mokesčių inspekcijos viršininkas, atsižvelgdamas į centrinio mokesčio administratoriaus metodinius nurodymus ir rekomendacijas. Teritorinės valstybinės mokesčių inspekcijos viršininką skiria ir atleidžia iš pareigų Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos viršininkas, suderinęs su finansų ministru Valstybės tarnybos įstatymo nustatyta tvarka. Teritorinės valstybinės mokesčių inspekcijos viršininkas atskaitingas Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos viršininkui. Valstybinių mokesčių inspekcijų darbuotojai. Valstybinių mokesčių inspekcijų darbuotojus priima ir atleidžia iš darbo tos mokesčių inspekcijos, į kurią jie priimami dirbti, viršininkas. Centrinis mokesčio administratorius nustato reikalavimus, pagal kuriuos yra atrenkami valstybinės mokesčių inspekcijos darbuotojai, taip pat procedūras, pagal kurias darbuotojai gali būti skiriami į aukštesnes pareigas bei didinami jų atlyginimai. Šie reikalavimai turi būti susiję tik su mokesčių inspekcijos darbuotojų sugebėjimu atlikti darbą pagal patvirtintas pareigines instrukcijas ir einamas pareigas. Mokesčio administratoriaus pareigos: 1) tvarko mokesčių mokėtojų ir kitų įmokų į valstybės (savivaldybės) biudžetą bei fondus apskaitą [pareigas atlieka ir vietinis, ir centrinis mokesčio administratorius}; 2) kontroliuoja mokesčių į valstybės (savivaldybės) biudžetą bei fondus apskaičiavimą, sumokėjimą, išieško laiku nesumokėtus mokesčius ir delspinigius bei baudas, paskirtas pagal mokesčių įstatymus, taip pat grąžina permokas ir neteisingai išieškotus mokesčius, delspinigius bei baudas [pareigas atlieka ir vietinis, ir centrinis mokesčio administratorius}; 3) vykdo vietos savivaldybės sprendimus dėl mokesčių, rinkliavų ir atskaitymų į jos biudžetą bei fondus lengvatų teikimo [pareigas atlieka vietinis mokesčio administratorius]; 4) paskirsto mokesčius ir kitas įmokas į valstybės ir savivaldybių biudžetus bei fondus[pareigas atlieka vietinis mokesčio administratorius]; 5) organizuoja konfiskuoto, bešeimininkio, valstybės paveldėto, į valstybės pajamas perduoto ir paimto turto bei lobių apskaitą, įkainojimą bei realizavimą [pareigas atlieka ir vietinis, ir centrinis mokesčio administratorius}; 6) Lietuvos Respublikos Seimo, Vyriausybės, Finansų ministerijos pavedimu leidžia teisės aktus arba rengia jų projektus mokesčių įstatymams įgyvendinti [pareigas atlieka centrinis mokesčio administratorius]; 7) teikia paaiškinimus mokesčių mokėtojams mokesčių mokėjimo klausimais [pareigas atlieka ir vietinis, ir centrinis mokesčio administratorius}; 8) teikia Finansų ministerijai pasiūlymus dėl mokesčių įstatymų, kitų teisės aktų, apmokestinimo tvarkos tobulinimo bei mokesčių administravimo gerinimo[pareigas atlieka centrinis mokesčio administratorius]; 9) pagal Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos kvotėjų bei tardytojų nutarimus atlieka mokesčių mokėtojų ūkinės finansinės veiklos patikrinimus, revizijas[pareigas atlieka ir vietinis, ir centrinis mokesčio administratorius}; 10) kontroliuoja labdaros ir paramos teikimą, gavimą ir naudojimą, kiek tai susiję su mokesčių lengvatų taikymu [pareigas atlieka ir vietinis, ir centrinis mokesčio administratorius}; 11) atlieka kituose įstatymuose nustatytas pareigas[pareigas atlieka ir vietinis, ir centrinis mokesčio administratorius}. Centrinis mokesčių administratorius koordinuoja, kontroliuoja bei metodiškai vadovauja vietos mokesčio administratoriaus darbui. Mokesčio administratoriaus ir jo pareigūno veiksmų įforminimas. Mokesčio administratorius ar jo pareigūnas, įgyvendindamas jam įstatymo suteiktas teises ir eidamas pareigas, atliekamus veiksmus įformina sprendimais, kurių formas (aktas, pažyma, nurodymas, teikimas, paaiškinimas, nutarimas, raginimas ir kt.) ir užpildymo tvarką nustato centrinis mokesčio administratorius. Mokesčio mokėtojų registras. Mokesčio mokėtojų apskaitai tvarkyti sudaromas bendras mokesčio mokėtojų registras. Mokesčio administratorius registruoja visus asmenis, kurių registravimas yra privalomas pagal Mokesčių administravimo įstatymą. Mokesčio mokėtojų registrą steigia Lietuvos Respublikos Vyriausybė Finansų ministerijos teikimu. Mokesčio mokėtojų duomenų rinkimo, kaupimo, apdorojimo, sisteminimo, saugojimo, naudojimo, teikimo tvarka nustatoma Mokesčio mokėtojų registro nuostatuose, kuriuos tvirtina Lietuvos Respublikos Vyriausybė. Mokestiniai ginčai. Mokesčio mokėtojas gali ginčyti kiekvieną mokesčio administratoriaus ar jo pareigūno veiksmą dėl jo ir šio veiksmo pasekmes. Mokestinius ginčus nagrinėja: 1. centrinis mokesčio administratorius, 2. mokestinių ginčų komisija, 3. teismas. Mokestinis ginčas - tai ginčas tarp mokesčio mokėtojo ar mokestį išskaičiuojančio asmens ir mokesčio administratoriaus ar jo pareigūno dėl akto patikrinimo, arba mokesčio permokos skirtumo grąžinimo. Mokesčio mokėtojas gali ginčyti bet kokį mokesčio administratoriaus sprendimą. Jei kitas, nemokestinis ginčo, veiksmas: dokumentų paėmimas, permokos grąžinimas – galima kreiptis tiesiai į Administracinį teismą. MOKESTINIŲ GINČŲ NAGRINĖJIMO SCHEMA: Mokestinių ginčų nagrinėjimas centrinio mokesčio administratoriaus įstaigoje. Ji nagrinėja mokestinius ginčus, kurie kyla tarp mokesčio mokėtojo (mokestį išskaičiuojančio asmens) ir vietos mokesčio administratoriaus ar jo pareigūno. Skundas centriniam mokesčio administratoriui dėl mokestinio ginčo, kilusio tarp mokesčio mokėtojo (mokestį išskaičiuojančio asmens) ir vietos mokesčio administratoriaus ar jo pareigūno, paduodamas per vietos mokesčio administratorių. Vietos mokesčio administratorius gautą mokesčio mokėtojo (mokestį išskaičiuojančio asmens) skundą ir jam nagrinėti reikalingą medžiagą per 3 darbo dienas nusiunčia centriniam mokesčio administratoriui. Centrinis mokesčio administratorius skundą nagrinėja tik tada, jeigu: 1) jis pateiktas raštu per 20 dienų po to, kai mokesčio mokėtojui (mokestį išskaičiuojančiam asmeniui) buvo įteiktas mokesčio administratoriaus ar jo pareigūno sprendimas dėl patikrinimo akto tvirtinimo, o jei šis sprendimas buvo išsiųstas registruotu laišku, – terminas pradedamas skaičiuoti penktąją darbo dieną po išsiuntimo; 2) jame nurodyta mokesčio mokėtojo (mokestį išskaičiuojančio asmens) vardas, pavardė (pavadinimas), adresas; skundžiamas sprendimas dėl patikrinimo akto tvirtinimo, jo surašymo data, aplinkybės, kuriomis pareiškėjas grindžia savo reikalavimą, ir tai patvirtinantys įrodymai; yra skundo pareiškėjo reikalavimas; prie skundo yra pridėti dokumentai, pagrindžiantys pareiškėjo reikalavimą, ir skundas yra pasirašytas. Skundą gavęs centrinis mokesčio administratorius privalo patikrinti, ar skundas atitinka įstatymo reikalavimus ir ar nepraleistas skundo padavimo terminas. Nustatęs, kad skundas neatitinka įstatymo reikalavimų, centrinis mokesčio administratorius priima sprendimą ir nustato skundą padavusiam mokesčio mokėtojui 15 dienų terminą trūkumams pašalinti. Šis terminas pradedamas skaičiuoti nuo dienos, kurią mokesčio mokėtojas gavo centrinio mokesčio administratoriaus sprendimą. Jeigu skundą padavęs mokesčio mokėtojas per nustatytą 15 dienų terminą įvykdo sprendime nurodytus reikalavimus, skundas nagrinėjamas ir laikomas paduotu šių reikalavimų įvykdymo dieną. Priešingu atveju skundas laikomas nepaduotu ir grąžinamas jį padavusiam mokesčio mokėtojui (mokestį išskaičiuojančiam asmeniui). Jeigu yra praleistas skundo padavimo terminas, skundas taip pat laikomas nepaduotu ir grąžinamas jį padavusiam mokesčio mokėtojui (mokestį išskaičiuojančiam asmeniui). Klaidingas ar kitoks skundo pavadinimas nėra trūkumas, dėl kurio skundas būtų nenagrinėjamas. Skundo padavimas centriniam mokesčio administratoriui sustabdo ginčijamų mokesčių, baudų ir delspinigių, kitų įmokų išieškojimą, bet nėra kliūtis paskirti ar pagrindas naikinti bet kurią mokesčių ir kitų įmokų į valstybės (savivaldybės) biudžetą bei valstybės pinigų fondus išieškojimo užtikrinimo priemonę, nustatytą Mokesčių administravimo įstatyme. Centrinis mokesčio administratorius turi priimti sprendimą dėl skundo per 30 dienų nuo jo gavimo dienos. Šis terminas centrinio mokesčio administratoriaus sprendimu gali būti pratęstas iki 60 dienų, jeigu skundui nagrinėti reikalingas papildomas tyrimas. Apie tai turi būti raštu pranešta skundą padavusiam asmeniui. Centrinis mokesčio administratorius pagal savo kompetenciją priima vieną iš šių sprendimų: 1) patvirtina vietos mokesčio administratoriaus sprendimą, kurį mokesčio mokėtojas skundžia; 2) panaikina vietos mokesčio administratoriaus sprendimą, kurį mokesčio mokėtojas skundžia; 3) iš dalies patvirtina arba panaikina vietos mokesčio administratoriaus sprendimą, kuris buvo skundžiamas; 4) atlikti papildomą patikrinimą ir priimti naują sprendimą. Papildomas patikrinimas turi būti pradėtas ne vėliau kaip per 30 dienų nuo sprendimo jį atlikti priėmimo dienos; 5) visiškai arba iš dalies pakeičia vietos mokesčio administratoriaus sprendimą, kurį mokesčio mokėtojas skundžia. Centrinis mokesčio administratorius, nagrinėdamas mokestinius ginčus, turi teisę išnagrinėti visus su mokesčio mokėtojo apmokestinimu susijusius klausimus ir turi teisę pakeisti priimtą sprendimą. Mokesčio mokėtojas (mokestį išskaičiuojantis asmuo) centriniam mokesčio administratoriui privalo pateikti visus įrodymus, kuriais yra grindžiamas vietos mokesčio administratoriaus sprendimo (ar jo dalies) neteisėtumas ar nepagrįstumas [Ar tai ne lygybės prieš įstatymą principo pažeidimas? Manau, kad neproporcingos Centrinio mokesčio administratoriaus valstybinės galios ir Mokesčio mokėtojo galimybės]. Mokestinių ginčų komisija prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės101 (toliau vadinama – komisija) yra valstybės institucija (biudžetinė įstaiga), kurią steigia, jos sudėtį ir nuostatus tvirtina Lietuvos Respublikos Vyriausybė. Komisija atskaitinga Lietuvos Respublikos Vyriausybei. Komisija yra juridinis asmuo. Komisija dirbdama keičiasi informacija su mokesčių administratoriais, Lietuvos Respublikos ir užsienio valstybių institucijomis. Komisijos uždaviniai, funkcijos ir teisės : Svarbiausias komisijos uždavinys yra objektyviai išnagrinėti mokesčio mokėtojo (mokestį išskaičiuojančio asmens) skundą ir priimti teisėtą bei pagrįstą sprendimą.) Komisija nagrinėja tuos mokestinius ginčus: 1. kuriuos išnagrinėjo centrinis mokesčio administratorius, 2. taip pat tuos mokestinius ginčus, dėl kurių centrinis mokesčio administratorius per Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo nustatytus terminus nepriėmė sprendimo. Komisija pagal savo kompetenciją priima vieną iš šių sprendimų: 1. patvirtina mokesčio administratoriaus sprendimą; 2. panaikina mokesčio administratoriaus sprendimą; 3. iš dalies patvirtina arba panaikina mokesčio administratoriaus sprendimą; 4. visiškai arba iš dalies pakeičia mokesčio administratoriaus sprendimą, kurį mokesčio mokėtojas skundžia. Komisija, vykdydama savo funkcijas, turi teisę: 1. gauti iš valstybės ir savivaldybės institucijų bei kitų asmenų; 2. pasitelkti ekspertus ir kitus specialistus, turinčius atitinkamą pasirengimą ir galinčius pateikti išvadas ginčijamu klausimu; 3. teikti pasiūlymus Lietuvos Respublikos Vyriausybei dėl mokesčių įstatymų bei kitų teisės aktų tobulinimo. Komisijos sudarymas ir darbo organizavimas. Komisija sudaroma iš 5 narių, iš kurių vienas yra komisijos pirmininkas. Komisijos pirmininką ir jos narius šešeriems metams skiria Lietuvos Respublikos Vyriausybė finansų ministro ir teisingumo ministro bendru teikimu. Pirmosios kadencijos komisijos nariai skiriami šešeriems, penkeriems, ketveriems, trejiems ir dvejiems metams. Pasibaigus komisijos nario kadencijai, jis toliau eina komisijos nario pareigas, iki paskiriamas komisijos narys kitai kadencijai. Komisijos posėdžius organizuoja ir komisijai vadovauja jos pirmininkas. Kai komisijos pirmininko nėra, laikinai jį pavaduoja vienas iš jos narių, paskirtas komisijos pirmininko įsakymu. Komisijos pirmininko ir jos narių darbo užmokestis nustatomas, jie skatinami ir tarnybinės nuobaudos jiems skiriamos Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyta tvarka. Komisijos pirmininkas: 1. vadovauja komisijos darbui; 2. paveda komisijos nariui pristatyti bylą komisijai; 3. priima į darbą ir atleidžia iš darbo komisijos darbuotojus (ne komisijos narius); 4. nustato komisijos darbuotojams (ne komisijos nariams) tarnybinius atlyginimus, skatina juos ar skiria jiems tarnybines nuobaudas; 5. teikia Lietuvos Respublikos Vyriausybei pasiūlymus dėl komisijos narių darbo užmokesčio dydžio, skatinimo ir tarnybinių nuobaudų jiems skyrimo; 6. tvirtina komisijos darbo reglamentą; 7. vykdo kitas jam priskirtas funkcijas. Komisijos pirmininkas ir jos nariai yra valstybės tarnautojai, jų darbas komisijoje laikytinas darbu pagrindinėje darbovietėje. Komisijos nariu gali būti skiriamas nepriekaištingos reputacijos asmuo, turintis finansų arba teisės ar ekonomikos magistro kvalifikacinį laipsnį arba jį atitinkantį aukštąjį išsilavinimą ir ne mažesnį kaip trejų metų darbo stažą mokesčių ar įmonių teisės srityje Skundo atidavimas, pasirengimas nagrinėti skundą, jo nagrinėjimas ir sprendimo priėmimas. Skundas Mokestinių ginčų komisijai pateikiamas per 20 dienų nuo centrinio mokesčio administratoriaus sprendimo gavimo dienos arba per 20 dienų nuo termino sprendimui priimti pasibaigimo dienos. Skundas paduodamas per centrinį mokesčio administratorių. Centrinis mokesčio administratorius per 3 darbo dienas parengia mokestinio ginčo bylą ir perduoda ją Mokestinių ginčų komisijai. Mokestinių ginčų komisija nagrinėja skundus tik dėl to vietos mokesčio administratoriaus sprendimo (ar jo dalies), kuris prieš tai buvo apskųstas centriniam mokesčio administratoriui. Mokestinių ginčų komisija skundą nagrinėja tik tada, jeigu skundas paduotas pagal Mokesčių administravimo įstatymo reikalavimus. Kiti ginčai tarp mokesčio mokėtojo (mokestį išskaičiuojančio asmens) ir mokesčio administratoriaus ar jo pareigūno nagrinėjami Administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka. Kiekviename mokestinio ginčo nagrinėjimo etape mokesčio mokėtojas turi teisę būti išklausytas. Mokestinio ginčo nagrinėjimo metu mokesčio administratorius turi stengtis, kad tarp jo ir mokesčio mokėtojo būtų pasiektas abipusis sutarimas vienodai taikyti mokesčio įstatymą. Dėl mokesčių teisės aktų turinio kilę neaiškumai turi būti aiškinami mokesčio mokėtojo naudai. Mokestiniai ginčai tarp mokesčio administratoriaus ir mokestį išskaičiuojančio asmens nagrinėjami tokia pat tvarka kaip ir mokestiniai ginčai tarp mokesčio administratoriaus ir mokesčio mokėtojo. Mokesčio mokėtojas ar jo atstovas privalo pranešti mokestinį ginčą nagrinėjančiam centriniam mokesčio administratoriui apie savo adreso pasikeitimą šio ginčo proceso metu. Nesant tokio pranešimo, centrinio mokesčio administratoriaus sprendimas bei kita informacija siunčiama paskutiniu centriniam mokesčio administratoriui žinomu adresu ir laikoma įteikta, nors mokesčio mokėtojo adresas ir būtų pasikeitęs. Mokesčio mokėtojui, praleidusiam įstatymo nustatytą skundo padavimo terminą dėl priežasčių, kurias centrinis mokesčio administratorius arba Mokestinių ginčų komisija pripažįsta svarbiomis, šis terminas centrinio mokesčio administratoriaus arba Mokestinių ginčų komisijos sprendimu gali būti atnaujintas. Pareiškimas dėl praleisto termino atnaujinimo paduodamas ir nagrinėjamas šiame skyriuje nustatyta tvarka. Paduodant pareiškimą dėl termino atnaujinimo, kartu turi būti paduodamas ir skundas, kurio padavimo terminas yra praleistas. Centrinio mokesčio administratoriaus arba Mokestinių ginčų komisijos sprendimas, kuriuo atmetamas pareiškimas dėl termino atnaujinimo, gali būti apskųstas Administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka. Mokesčio mokėtojas (mokestį išskaičiuojantis asmuo) ir mokesčio administratorius turi teisę Mokestinių ginčų komisijoje susipažinti su byloje esančia medžiaga. Komisija sprendimą priima per 60 dienų nuo skundo gavimo dienos. Komisijos narys, kuriam komisijos pirmininkas perduoda referuoti mokesčio mokėtojo skundą, rengdamasis pranešimui, gali pasitelkti komisijos darbuotojus (ne komisijos narius) ir ekspertus, kad jie pateiktų motyvuotą išvadą. Kiekvienas komisijos narys turi teisę perskaityti mokesčio mokėtojo skundą bei su juo susijusią papildomą medžiagą. Priėmęs skundą komisijos narys: 1. reikiamais atvejais įpareigoja mokesčio mokėtoją pateikti įrodymus, nurodydamas įpareigojimų įvykdymo terminus; 2. sprendžia, ar reikia specialisto (eksperto) išvados; 3. atlieka kitus veiksmus, kurių reikia rengiantis nagrinėti skundą. Komisijos posėdis laikomas teisėtu, jeigu jame dalyvauja ne mažiau kaip 3 komisijos nariai (įskaitant jos pirmininką). Komisijos narys negali dalyvauti mokestiniame ginče ir turi būti nušalintas, jeigu jis šeimos arba artimos giminystės ryšiais susijęs su mokesčio mokėtoju (fiziniu asmeniu), įmonės (įstaigos, organizacijos), dalyvaujančios mokestiniame ginče, vadovu ar kitais administracijos nariais, savininkais, stebėtojų tarybos arba valdybos nariais, jeigu komisijos narys yra buvęs įmonės, dalyvaujančios ginče, darbuotojas ir nuo darbo santykių pasikeitimo praėjo mažiau kaip treji metai bei yra kitos sąlygos, galinčios turėti įtakos komisijos nario nepriklausomumui. Apie tai komisijos narys privalo informuoti komisiją. Nušalinimą taip pat gali pareikšti mokestiniame ginče dalyvaujantys asmenys. Komisija dėl savo narių nušalinimo priima atskirą sprendimą. Į komisijos posėdį kviečiami mokesčio mokėtojas (jo atstovai) bei mokesčio administratoriaus atstovai. Jeigu į posėdį neatvyksta mokestiniame ginče dalyvaujantys asmenys, skundas gali būti nagrinėjamas jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai yra asmenų prašymas atidėti skundo nagrinėjimą dėl svarbių priežasčių. Komisijos posėdis pradedamas jos nario pranešimu apie mokestinį ginčą. Po komisijos nario pranešimo paaiškinimus dėl nagrinėjamo ginčo gali pateikti mokesčio mokėtojas ir jo atstovas, po to mokesčio administratoriaus atstovai ir ekspertai (specialistai). Komisijos nariai turi teisę užduoti klausimus, susijusius su mokestiniu ginču. Po to, kai mokestiniame ginče dalyvaujantys asmenys pareiškia savo nuomonę, komisijos pirmininkas paskelbia mokestinio ginčo nagrinėjimo pabaigą. Komisija sprendimą priima atskirame posėdyje. Priimant sprendimą (balsuojant), dalyvauja tik komisijos nariai. Sprendimai priimami komisijos narių balsų dauguma. Balsams pasidalijus po lygiai, lemiamas komisijos pirmininko balsas. Komisijos sprendime turi būti nurodyti jo priėmimo motyvai ir pagrindai, taip pat mokesčio mokėtojo (mokestį išskaičiuojančio asmens) teisė apskųsti priimtą sprendimą. Komisijos sprendimas įforminamas raštu ir patvirtinamas komisijos antspaudu. Komisijos sprendimus pasirašo jos pirmininkas ir nariai, dalyvavę priimant sprendimą. Komisija, priimdama sprendimą dėl mokesčio mokėtojo (mokestį išskaičiuojančio asmens) skundo, gali neatsižvelgti į tuos mokesčio mokėtojo (mokestį išskaičiuojančio asmens) pateiktus įrodymus, kurie nebuvo pateikti centriniam mokesčio administratoriui, išskyrus tuos atvejus, kai apie tai, kad jų negalima pateikti, buvo nurodyta mokesčio mokėtojo skunde centriniam mokesčių administratoriui. Sprendime turi būti nurodyta mokesčio mokėtojo (mokestį išskaičiuojančio asmens) teisė apskųsti priimtąjį sprendimą. Sprendimo dėl skundo formulavimas. Mokesčio administratorius ar Mokestinių ginčų komisija, išnagrinėjusi skundą, apie priimtą sprendimą nedelsdama raštu informuoja mokesčio mokėtoją, nurodydama sprendimo priėmimo pagrindus, o Mokestinių ginčų komisija - taip pat ir centrinį mokesčio administratorių. Sprendime išaiškinama mokesčio mokėtojo teisė apskųsti priimtąjį sprendimą. Praėjus šiame įstatyme nustatytiems apskundimo terminams, mokesčio administratoriaus ar Mokestinių ginčų komisijos priimtą sprendimą privalo vykdyti ginčo šalys, taip pat su ginču susiję asmenys. Kai sprendimas skundžiamas Mokestinių ginčų komisijai ir po to teismui, sustabdomos ginčijamų mokesčių, baudų, delspinigių ir kitų įmokų išieškojimo procedūros. Komisijos posėdžio metu rašomas protokolas, kurį pasirašo jos pirmininkas ir posėdžio sekretorius. Posėdžio protokolą rašo posėdžio sekretorius, kuris nėra komisijos narys. Komisijos posėdžio protokole nurodoma: 1. posėdžio vieta ir data, jo pradžios ir pabaigos laikas; 2. posėdyje dalyvaujančių komisijos narių vardai ir pavardės; 3. komisijos nario reikalavimu – asmeniška jo nuomonė svarstomu klausimu; 4. balsavimo rezultatai; 5. priimto sprendimo esmė. Komisija, išnagrinėjusi mokestinį ginčą, patvirtintas priimto sprendimo kopijas nedelsdama išsiunčia mokesčio mokėtojui (mokestį išskaičiuojančiam asmeniui), vietos ir (ar) centriniam mokesčio administratoriui. Informacija apie mokesčio mokėtojo (mokestį išskaičiuojančio asmens) turtą ir pajamas, kurią komisijos nariai sužino nagrinėdami mokestinį ginčą, yra konfidenciali, išskyrus įstatyme nustatytus atvejus. Informacija gali būti paskleista rašytiniu mokesčio mokėtojo (mokestį išskaičiuojančio asmens) sutikimu. Mokestinių ginčų komisijos sprendimo apskundimas teismui. Mokesčio mokėtojas (mokestį išskaičiuojantis asmuo), nesutinkantis su Mokestinių ginčų komisijos sprendimu, turi teisę Mokestinių ginčų komisijos sprendimą apskųsti teismui. Centrinis mokesčio administratorius turi teisę apskųsti teismui Mokestinių ginčų komisijos sprendimą tik tuo atveju, jei centrinis mokesčio administratorius ir Mokestinių ginčų komisija spręsdami mokestinį ginčą (arba mokestinio ginčo metu) skirtingai interpretavo įstatymo ar kito teisės akto nuostatas. Skundą teismui mokesčio mokėtojas turi paduoti ne vėliau kaip per 20 dienų po Mokestinių ginčų komisijos sprendimo gavimo dienos. Skundai dėl Mokestinių ginčų komisijos sprendimo nagrinėjami Vilniaus apygardos administraciniame teisme. Mokesčio administratorius turi teisę per visuomenės informavimo priemones supažindinti visuomenę su teismų sprendimais mokesčių bylose. Muitinės sistema. Asmuo turi teisę apskųsti: 1. jam taikomą muitinės ar jos pareigūno sprendimą; 2. muitinės sprendimo nepriėmimą, jeigu jis pateikė prašymą muitinei priimti sprendimą, ir per 8dienas (jei reikalingas papildomas tyrimas – per 30 dienų) negavo atsakymo arba jeigu toks sprendimas be asmens prašymo turėjo būti priimtas vadovaujantis muitinės kodekso nuostatomis arba kitais muitinės kompetencijai priskirtais teisės aktais. Skundai gali būti pateikti ne vėliau kaip po 3 mėnesių nuo asmens informavimo apie atitinkamą muitinės ar jos pareigūno sprendimą arba pasibaigus sprendimo priėmimo terminui. Skundų dėl nepagrįstai sumokėtų arba išieškotų importo ir eksporto muitų bei mokesčių pateikimo terminus nustato mokesčių įstatymai. skundai pateikiami: 1) dėl teritorinių muitinių ir jų pareigūnų sprendimų ir jų nepriėmimo - teritorinei muitinei, priėmusiai atitinkamą sprendimą arba kurios pareigūno sprendimas skundžiamas; 2) dėl Muitinės departamento, kitų juridinio asmens teises turinčių muitinės įstaigų ir jų pareigūnų sprendimų ir jų nepriėmimo - Muitinės departamentui. Sprendimą dėl skundo turi būti priimtas per 8 dienas (jei reikia papildomos informacijos ar tyrimo – per 30 dienų). Muitinė išimties tvarka gali pratęsti prašymo nagrinėjimo laikotarpį, bet ne daugiau kaip 10 darbo dienų, arba sustabdyti prašymo nagrinėjimą ne ilgesniam kaip 12 mėnesių laikotarpiui, jeigu sprendimui priimti būtina papildoma informacija ir muitinė Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių nustatyta tvarka kreipėsi į kompetentingą užsienio valstybės instituciją ar tarptautinę organizaciją dėl šios informacijos pateikimo. Apie sprendimą arba prašymo nagrinėjimo laikotarpio pratęsimą ar sustabdymą pareiškėjui pranešama raštu. Priimtus sprendimus muitinė nedelsdama įgyvendina. Asmuo, pateikęs teritorinei muitinei skundą, kuris nebuvo išnagrinėtas per minėtą laikotarpį arba buvo nepatenkintas, turi teisę ne vėliau kaip per 1 mėnesį nuo minėto laikotarpio pabaigos (jeigu skundas nebuvo išnagrinėtas) arba asmens informavimo apie atitinkamą teritorinės muitinės sprendimą (jeigu skundas buvo nepatenkintas arba patenkintas iš dalies) apskųsti teritorinės muitinės sprendimą arba sprendimo nepriėmimą Muitinės departamentui. Muitinės departamento sprendimas dėl asmens skundo arba tokio sprendimo nepriėmimas gali būti per 1 mėnesį nuo aukščiau minėto laikotarpio pabaigos (jeigu skundas nebuvo išnagrinėtas) arba asmens informavimo apie atitinkamą Muitinės departamento sprendimą (jeigu skundas buvo nepatenkintas arba patenkintas iš dalies) apskųstas teismui. Skundo pateikimas savaime nesustabdo ir nepanaikina muitinės priimto sprendimo. Muitinė turi teisę visai arba iš dalies sustabdyti priimto sprendimo vykdymą, jeigu yra pagrindo manyti, kad šis sprendimas nesuderinamas su Muitinės kodekso, taip pat kitų muitinės kompetencijai priskirtų įstatymų ir kitų teisės aktų nuostatomis arba kad dėl šio sprendimo suinteresuotam asmeniui gali būti padaryta esminė žala. Jeigu skundas pateiktas dėl muitinės sprendimo, pagal kurį privaloma sumokėti importo arba eksporto muitus ir (arba) mokesčius, šio sprendimo vykdymas gali būti sustabdytas, kai skolininkas pateikia garantiją. Garantijos pateikti nereikalaujama, jeigu muitinė pripažįsta, kad toks reikalavimas atsižvelgiant į skolininko nurodytas aplinkybes gali sukelti jam rimtų ekonominių arba socialinių sunkumų. Asmuo neturi teisės pateikti skundo, jeigu muitinė, vadovaudamasi įstatymais ir priimdama sprendimą, asmens veiksmuose inkriminuoja baudžiamąją veiką ir šio klausimo nagrinėjimą perduoda kitoms valstybės institucijoms. Jeigu nurodytos valstybės institucijos asmens veiksmuose baudžiamosios veikos nenustato, jis turi teisę pateikti skundą šio kodekso nustatyta tvarka. 6. SKUNDŲ DĖL RINKIMŲ IR REFERENDUMO ĮSTATYMŲ PAŽEIDIMO NETEISMINIS NAGRINĖJIMAS Vyriausioji rinkimų komisija nagrinėja skundus ir priima sprendimus dėl miestų, rajonų referendumo komisijų, apylinkių referendumo komisijų sprendimų. 1. dėl apylinkių referendumo komisijų sprendimų ir veiksmų, 2. dėl rinkėjų sąraše padarytų klaidų, 3. svarsto savo apylinkės piliečių ir referendumo stebėtojų skundus dėl referendumo rengimo, balsavimo organizavimo, balsų skaičiavimo, balsų skaičiavimo protokolų surašymo ir priima sprendimus, 4. dėl referendumo komisijų sprendimų, kurie buvo priimti iki balsavimo pabaigos/ Grupės nariai, partijos, taip pat jų atstovai ir stebėtojai referendumo komisijų sprendimus, kurie buvo priimti iki balsavimo pabaigos, gali apskųsti: 1. apylinkių referendumo komisijų – miestų, rajonų referendumo komisijai; 2. miestų, rajonų referendumo komisijų – Vyriausiajai rinkimų komisijai; 3. Vyriausiosios rinkimų komisijos – Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui. Vyriausioji rinkimų komisija skundus turi išnagrinėti per 48 valandas. Vyriausiosios rinkimų komisijos sprendimai, priimti nagrinėjant skundus, ar kita jos veika per 5 dienas po sprendimo priėmimo ar nuo laiko, kai turėjo būti priimtas sprendimas, bet ne vėliau kaip iki balsavimo referendume pabaigos, gali būti apskųsti Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui. Skundas turi būti išnagrinėtas ne vėliau kaip per 48 valandas nuo jo padavimo. Į šį terminą įskaitomos ir ne darbo dienos. Teismo sprendimas įsiteisėja nuo paskelbimo. Skundai, paduoti nesilaikant Rinkimų įstatymu nustatytos tvarkos, nenagrinėjami ir persiunčiami tai referendumo komisijai, kuri privalo juos nagrinėti. Apylinkės referendumo komisija, miesto, rajono referendumo komisija negali persiųsti Vyriausiajai rinkimų komisijai nagrinėti jų kompetencijai priklausančių nagrinėti ir neišnagrinėtų skundų. Skundai dėl rinkėjų sąrašų. Pilietis arba partijos atstovas skundus dėl rinkėjų sąraše padarytų klaidų, dėl kurių jis Rinkimų įstatymo nustatyta tvarka nėra įrašytas į rinkėjų sąrašą arba yra įrašytas į kelis rinkėjų sąrašus, gali pateikti apylinkės referendumo komisijai likus ne mažiau kaip 7 dienoms iki balsavimo referendume dienos. Apylinkės referendumo komisija skundą privalo išnagrinėti ir sprendimą priimti tuoj pat arba ne vėliau kaip per 2 dienas nuo jo gavimo, jeigu iki balsavimo referendume dienos liko daugiau kaip 10 dienų102. Apylinkės referendumo komisijos sprendimas per 3 dienas gali būti apskųstas atitinkamos apygardos administraciniam teismui, o šis skundą išnagrinėja per 2 dienas. Teismo sprendimas įsiteisėja nuo paskelbimo ir yra galutinis. Praleidus nustatytus terminus pastaboms ir skundams pateikti, pastabos ir skundai nenagrinėjami. Apie gautus skundus ir pagal teismo sprendimus rinkėjų sąrašuose padarytus pataisymus apylinkių referendumo komisijos praneša miesto, rajono referendumo komisijai, o ši – Vyriausiajai rinkimų komisijai per kiek įmanoma trumpesnį laiką, bet ne vėliau kaip per 12 valandų. Balsų skaičiavimo referendumo apylinkėje protokolų apskundimas. Referendumo apylinkės balsų skaičiavimo protokolą pasirašo apylinkės referendumo komisijos pirmininkas ir nariai. Po to protokolą pasirašo stebėtojai. Jų pastabos, komisijos narių nuomonės pridedamos prie protokolo ir yra neatskiriama jo dalis. Grupės nariai, partijos, taip pat jų atstovai ir stebėtojai referendumo apylinkės balsų skaičiavimo protokolą per 24 valandas nuo jo surašymo turi teisę apskųsti miesto, rajono referendumo komisijai. Ši skundą turi išnagrinėti per 24 valandas nuo jo gavimo momento. Balsų skaičiavimo miesto, rajono referendumo komisijoje apskundimas. Miesto, rajono referendumo komisija balsus pradeda skaičiuoti po to, kai iš visų referendumo apylinkių: 1. gauna visus balsų skaičiavimo protokolus, 2. kitus referendumo dokumentus. 3. išnagrinėja visus skundus dėl apylinkių referendumo komisijų balsų skaičiavimo protokolų. Miestų, rajonų balsų skaičiavimo protokolų apskundimas. Grupės nariai, partijos, taip pat jų atstovai ir stebėtojai turi teisę balsų skaičiavimo protokolą per 24 valandas nuo jo surašymo apskųsti Vyriausiajai rinkimų komisijai. Vyriausioji rinkimų komisija šį skundą turi išnagrinėti per 24 valandas nuo jo gavimo. Referendumo rezultatų nustatymo tvarka. Vyriausioji rinkimų komisija pradėti nustatyti referendumo rezultatus gali tik po to, kai: 1. gauna visų miestų ir rajonų referendumo komisijų balsų skaičiavimo protokolus, 2. kitus Referendumo įstatymo 70 straipsnyje nurodytus dokumentus, 3. išnagrinėja visus skundus dėl miestų, rajonų referendumo komisijų balsų skaičiavimo protokolų. Vyriausioji rinkimų komisija, nagrinėdama Referendumo įstatymo nustatyta tvarka paduotus skundus, gali: 1. perskaičiuoti referendumo biuletenius, 2. nustačiusi skaičiavimo klaidas, pataisyti įrašus balsų skaičiavimo protokoluose. Vyriausioji rinkimų komisija dėl balsų skaičiavimo protokoluose rastų klaidų negali pripažinti negaliojančiais miestų, rajonų, apylinkių referendumo komisijų balsų skaičiavimo protokolų. Vyriausiosios rinkimų komisijos sprendimo dėl galutinių rezultatų apskundimas. Grupė, partija ir jų atstovai prie Vyriausiosios rinkimų komisijos Vyriausiosios rinkimų komisijos sprendimą dėl galutinių rezultatų ne vėliau kaip per 2 dienas nuo šių rezultatų oficialaus paskelbimo dienos turi teisę apskųsti Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui. Skundas turi būti išnagrinėtas ne vėliau kaip per 48 valandas nuo jo padavimo. Teismo sprendimas įsiteisėja nuo paskelbimo. Referendumo dokumentų saugojimas. Pasibaigus referendumui, Vyriausioji rinkimų komisija ne vėliau kaip per 4 mėnesius po to, kai baigėsi Referendumo įstatymo nustatytas terminas skundams dėl jos sprendimų išnagrinėti, valstybės archyvui perduoda nuolat saugoti referendumo apylinkių, miestų, rajonų referendumo komisijų, Vyriausiosios rinkimų komisijos protokolus. 7. SKUNDŲ DĖL ATSISAKYMO IŠDUOTI LEIDIMĄ GYVENTI AR DIRBTI LIETUVOJE ARBA TOKIO LEIDIMO PANAIKINIMO, TAIP PAT SKUNDŲ DĖL PABĖGĖLIO STATUSO NETEISMINIS NAGRINĖJIMAS. Kai priimamas sprendimas neįleisti užsieniečio103 į Lietuvos Respublikos teritoriją arba neleisti joje būti, jis grąžinamas arba išsiunčiamas į valstybę, iš kurios atvyko arba iš kurios yra kilęs. Sprendimą neįleisti užsieniečio į Lietuvos Respublikos teritoriją arba neleisti joje būti 104užsienietis per 7 dienas nuo sprendimo gavimo dienos gali apskųsti Vilniaus apygardos administraciniam teismui. Skundo pateikimas sustabdo tik sprendimo neleisti būti Lietuvos Respublikoje vykdymą. Priežastys, dėl kurių užsienietis neįleidžiamas į Lietuvos Respubliką: 1. neturi galiojančio kelionės dokumento, vizos, kai būtina ją turėti; 2. atsisako pateikti Valstybės sienos apsaugos tarnybai būtinus duomenis, patvirtinančius asmens tapatybę ir kelionės tikslą; 3. negali pateikti duomenų, patvirtinančių, kad turi lėšų, kurių reikia pragyventi Lietuvos Respublikoje, grįžti į savo valstybę arba vykti į kitą valstybę, į kurią turi teisę išvykti; 4. jam uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką; 5. jo buvimas Lietuvos Respublikoje keltų grėsmę valstybės saugumui, viešajai tvarkai, gyventojų sveikatai bei dorovei; 6. paaiškėja, kad pateikdamas prašymą atvykti užsienietis pateikė apie save tikrovės neatitinkančius duomenis; 7. jis yra padaręs nusikaltimų žmoniškumui ar vykdė genocidą. Sprendimą neįleisti užsieniečio į Lietuvos Respublikos teritoriją šiais numatytais atvejais priima Vidaus reikalų ministerija ar jos įgaliota institucija. Leidimai gyventi Lietuvos Respublikoje105. Užsieniečiams išduodami šie leidimai gyventi Lietuvos Respublikoje: 1. leidimas laikinai apsigyventi Lietuvos Respublikoje; 2. leidimas nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje. Leidimų gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo, keitimo bei panaikinimo, taip pat sveikatos draudimo tvarką nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė. Leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiui išduoda Vidaus reikalų ministerija ar jos įgaliota institucija. Prašymą išduoti leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje užsienietis gali pateikti Lietuvos Respublikos diplomatinei atstovybei arba konsulinei įstaigai. Užsienietis, esantis Lietuvos Respublikoje teisėtai, prašymą išduoti leidimą gyventi arba prašymą pakeisti leidimą pateikia Vidaus reikalų ministerijai ar jos įgaliotai institucijai. Prašymo išduoti leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje nagrinėjimo terminai. Užsieniečio prašymas išduoti leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje turi būti išnagrinėtas: 1. dėl leidimo laikinai apsigyventi Lietuvos Respublikoje - ne vėliau kaip per 3 mėnesius nuo prašymo pateikimo dienos; 2. dėl leidimo nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje - ne vėliau kaip per 6 mėnesius nuo prašymo pateikimo dienos. Sprendimo išduoti užsieniečiui leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje galiojimas. Sprendimas išduoti užsieniečiui leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje netenka galios, jei užsienietis juo nuo sprendimo priėmimo dienos nepasinaudojo: 1. laikino apsigyvenimo Lietuvos Respublikoje atveju - 6 mėnesius; 2. nuolatinio gyvenimo Lietuvos Respublikoje atveju - 12 mėnesių. Numatyti terminai netaikomi, jeigu užsienietis leidimu gyventi Lietuvos Respublikoje nepasinaudojo dėl svarbių, nuo jo nepriklausančių priežasčių. Atsisakymo išduoti užsieniečiui leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje pagrindai. Leidimas gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiui neišduodamas, jeigu: 1. užsieniečio gyvenimas Lietuvos Respublikoje grėstų jos saugumui, viešajai tvarkai, gyventojų sveikatai ir dorovei; 2. duomenys, kuriuos apie save pateikė užsienietis, neatitinka tikrovės; 3. jam uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką; 4. užsienietis neturi pakankamai lėšų pragyventi Lietuvos Respublikoje; 5. užsienietis neturi galiojančio sveikatos draudimą patvirtinančio dokumento (tik leidimo laikinai apsigyventi išdavimo atveju). Užsienietis, kuriam atsisakyta išduoti leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje, gali pakartotinai pateikti prašymą praėjus ne mažiau kaip vieneriems metams nuo sprendimo priėmimo arba išnykus priežastims, dėl kurių buvo atsisakyta išduoti tokį leidimą. Leidimas laikinai apsigyventi Lietuvos Respublikoje. Užsienietis, kuris ketina gyventi Lietuvos Respublikoje ilgiau kaip 3 mėnesius per pusę metų, skaičiuojant nuo pirmojo įvažiavimo dienos, arba pradėti dirbti ar verstis kita teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, privalo gauti leidimą laikinai apsigyventi Lietuvos Respublikoje. Leidimas laikinai apsigyventi Lietuvos Respublikoje išduodamas vieneriems metams. Pasibaigus leidimo laikinai apsigyventi Lietuvos Respublikoje galiojimo laikui, užsieniečiui jo prašymu naujas leidimas laikinai apsigyventi išduodamas laikantis nustatytos leidimų laikinai apsigyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo tvarkos. Teisę gauti leidimą laikinai apsigyventi Lietuvos Respublikoje turi užsienietis: 1. jeigu jis išsaugojo teisę į Lietuvos Respublikos pilietybę Pilietybės įstatymo nustatyta tvarka; 2. jeigu Lietuvos Respublikoje gyvena užsieniečio tėvai arba vienas iš jų, kurie yra Lietuvos Respublikos piliečiai; 3. jeigu Lietuvos Respublikoje gyvena užsieniečio vaikai, kurie yra Lietuvos Respublikos piliečiai; 4. jeigu Lietuvos Respublikoje gyvena užsieniečio sutuoktinis, kuris yra Lietuvos Respublikos pilietis arba turi leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje. Kitiems užsieniečiams leidimai laikinai apsigyventi Lietuvos Respublikoje gali būti išduoti, jeigu jie: 1. turi pakankamai pragyvenimo lėšų, gaunamų iš teisėtos veiklos Lietuvos Respublikoje ar užsienyje; 2. nustatyta tvarka įregistruoja užsienio kapitalo įmonę, kurios įstatinis kapitalas ar turimų akcijų vertė yra ne mažesnė kaip 250 000 litų; 3. atvyksta į Lietuvos Respubliką dirbti aukštosiose mokyklose, mokslo ar mokymo įstaigose mokslinio arba pedagoginio darbo; 4. priimti mokytis mokymo įstaigoje arba kelti kvalifikaciją Lietuvos Respublikoje; 5. gavo leidimą dirbti Lietuvos Respublikoje; 6. yra studentai, atvykstantys stažuoti ar dirbti į Lietuvos Respubliką pagal visuomeninių (nevyriausybinių) organizacijų vykdomas tarptautines mainų stažuotėmis programas vienerių metų laikotarpiui. Šį laikotarpį galima pratęsti dar 6 mėnesius. Leidimas laikinai apsigyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiui gali būti išduotas dėl humanitarinio pobūdžio priežasčių. Užsieniečiui, sudariusiam santuoką su Lietuvos Respublikos piliečiu arba nuolat gyvenančiu Lietuvos Respublikoje užsieniečiu, leidimas laikinai apsigyventi Lietuvos Respublikoje išduodamas vieneriems metams. Šiuo pagrindu naujas leidimas kiekvienais metais išduodamas užsieniečiui, jeigu santuoka nenutraukta. Leidimas laikinai apsigyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiui panaikinamas, jeigu: 1. leidimas gautas apgaulės būdu; 2. užsienietis padaro nusikaltimą, už kurį nuteisiamas laisvės atėmimu, - po bausmės atlikimo arba atleidimo nuo tolesnio bausmės atlikimo Lietuvos Respublikoje; 3. nevykdoma arba nutraukiama gamybinė-komercinė ar kitokia darbinė veikla Lietuvos Respublikoje; 4. panaikintas leidimas dirbti Lietuvos Respublikoje; 5. užsienietis nutraukė mokymąsi ar kvalifikacijos kėlimą mokslo ar mokymo įstaigose arba yra pašalintas iš jų; 6. užsieniečio gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui, viešajai tvarkai, gyventojų sveikatai ir dorovei; 7. užsienietis išvyko iš Lietuvos Respublikos gyventi į kitą valstybę. Leidimus laikinai apsigyventi Lietuvos Respublikoje panaikina Vidaus reikalų ministerija ar jos įgaliota institucija. Užsieniečio pareiga įsigyti leidimą dirbti106. Užsienietis, kuris nori įsidarbinti Lietuvos Respublikoje pagal darbo sutartį, privalo įsigyti leidimą dirbti. Užsienietis atleidžiamas nuo pareigos įsigyti leidimą dirbti, jeigu: 1. turi leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje; 2. turi leidimą laikinai apsigyventi Lietuvos Respublikoje; 3. nori įsidarbinti vykdyti bendras su užsienio valstybėmis vyriausybines programas; 4. yra užsienio įmonės, įstaigos, užmezgusios ekonominius ryšius su atitinkama Lietuvos Respublikos įmone, įstaiga, vadovas ar jo įgaliotas atstovas; 5. yra sportininkas profesionalas, jei jis atvyksta dirbti ne ilgesniam kaip 6 mėnesių laikotarpiui; 6. yra įmonės su užsienio kapitalu vadovas arba jo įgaliotas atstovas, specialistas, kuris atvyksta paleisti, derinti užsienyje įgytų įrengimų ar mokyti jais dirbti darbuotojus, konsultantas, kuris atvyksta dirbti ne ilgiau kaip 3 mėnesius; 7. atvyksta į Lietuvos Respubliką dirbti mokslo įstaigose ar aukštosiose mokyklose mokslinių tyrimų arba pedagoginio darbo ne ilgesniam kaip 90 dienų laikotarpiui; 8. yra studentas, atvykstantis stažuoti ar dirbti į Lietuvos Respubliką pagal visuomeninių (nevyriausybinių) organizacijų vykdomas tarptautines mainų stažuotėmis programas vienerių metų laikotarpiui. Šį laikotarpį galima pratęsti dar 6 mėnesius. Leidimo dirbti išdavimas. Leidimą dirbti užsieniečiui išduoda Socialinės apsaugos ir darbo ministerija pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytą kasmetinę užsieniečių įsidarbinimo Lietuvos Respublikoje kvotą ir vidaus darbo rinkos poreikius. Leidimas dirbti panaikinamas, jeigu: 1. leidimą dirbti užsienietis gavo apgaulės būdu; 2. užsienietis nesudarė darbo sutarties per mėnesį nuo leidimo dirbti išdavimo dienos arba imasi kitos darbinės veiklos, neturėdamas jai leidimo; 3. darbo sutartis nutraukta. Leidimus dirbti panaikina Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, panaikinusi užsieniečiui išduotą leidimą dirbti nepasibaigus jo galiojimo laikui, ji privalo apie tai per 7 dienas raštu pranešti darbdaviui, užsieniečiui, Vidaus reikalų ministerijai ar jos įgaliotai institucijai. Užsieniečio įpareigojimas išvykti. Užsienietis, kurio viza ar leidimas gyventi Lietuvos Respublikoje buvo panaikintas arba jis gyvena su negaliojančia viza ar leidimu laikinai apsigyventi Lietuvoje, įpareigojamas išvykti iš Lietuvos Respublikos. Bevizio įvažiavimo į Lietuvos Respubliką atveju užsienietis įpareigojamas išvykti iš valstybės, jeigu yra joje ilgiau nei Lietuvos Respublikos tarptautine sutartimi ar Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu nustatytą buvimo valstybėje laiką. Užsienietis išsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos, jeigu jis: 1. per nustatytą laiką neįvykdė įpareigojimo išvykti iš Lietuvos Respublikos; 2. neteisėtai atvyko į Lietuvos Respubliką ar neteisėtai gyvena Lietuvos Respublikoje. Sprendimus dėl užsieniečio įpareigojimo išvykti arba jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos, išskyrus užsieniečius, turinčius leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, priima Vidaus reikalų ministerija ar jos įgaliota institucija.Šių sprendimų vykdymo tvarką nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė. Laikinai, iki neteisėtai į Lietuvos Respubliką atvykę ir neteisėtai joje esantys užsieniečiai įstatymo nustatyta tvarka bus išsiųsti iš Lietuvos Respublikos, jie gali būti apgyvendinti Užsieniečių registracijos centre. Užsieniečiui, kuris buvo išsiųstas iš Lietuvos Respublikos Dėl užsieniečio teisinės padėties įstatymo numatytais pagrindais, gali būti uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką apibrėžtam arba neapibrėžtam laikui. Sprendimą dėl draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką priima arba panaikina Vidaus reikalų ministerija ar jos įgaliota institucija. Užsieniečio teisė skųstis. Užsienietis, kuris mano, kad jo teisės pažeistos, Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka gali apskųsti valdymo institucijų bei pareigūnų sprendimus, priimtus remiantis Lietuvos Respublikos dėl užsieniečio teisinės padėties įstatymu107. Institucija, priėmusi sprendimą dėl užsieniečio skundo, antrą kartą to paties skundo nenagrinėja. Skundo pateikimo tvarka. Vidaus reikalų ministerijos ar jos įgaliotos institucijos sprendimas užsienietį išsiųsti iš Lietuvos Respublikos gali būti apskųstas teismui. Skundą dėl valdymo institucijų bei pareigūnų veiksmų arba neveikimo gali pateikti asmuo, kurio teisės pažeistos, arba jo įgaliotas atstovas. Skundas paduodamas teismui pagal valdymo institucijos arba pagal pareigūno, kurių veiksmai ar neveikimas skundžiami per 7 dienas, darbo vietą, o teismas per 10 dienų privalo išnagrinėti užsieniečio skundą. Valdymo institucijos ar pareigūno sprendimo apskundimo atvejai. Užsienietis turi teisę valdymo institucijos ar pareigūno priimtus sprendimus apskųsti teismui: 1. dėl atsisakymo išduoti leidimą jam laikinai ar nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, 2. dėl leidimų laikinai apsigyventi panaikinimo, 3. dėl leidimo dirbti panaikinimo. Administracinės prievartos priemonių taikymo proceso samprata ir rūšys. Administracinė teisinė prievarta - tai savarankiška valstybės teisinės prievartos rūšis, kurią sudaro įstatymu nustatytos administracinės teisės normomis, tam tikros teisinio, psichinio, fizinio, turtinio ar organizacinio poveikio priemonės, kurias taikydami vykdomosios valdžios subjektai siekia paveikti žmogaus sąmonę ir elgesį, jam padarius neteisėtą veiką ar kilus objektyviai galimoms tam tikroms nepalankioms viešojo ir asmens saugumo užtikrinimo aplinkybėms, kai būtina užkirsti kelią neteisėtos veiklos padarymą sąlygojantiems veiksniams. Administracinės teisinės prievartos turinį sudaro tam tikrų, įstatymais nustatytų administracinio teisinio poveikio priemonių taikymas konkretiems fiziniams ir juridiniams asmenims. Pagrindiniai administracinės teisinės prievartos tikslai ir uždaviniai: 1) nutraukti teisės pažeidimą (kardomoji funkcija), 2) nubausti pažeidėją (auklėjamoji funkcija),3) pašalinti teisės pažeidimų padarymo prielaidas – priežastis ir sąlygas (prevencinė ar įspėjamoji funkcija),4) užtikrinti pažeistų teisių gynimą ir žalos kompensavimą (atstatančioji funkcija),5) užtikrinti valstybės institucijų nenutrūkstamą funkcionavimą (organizacinė funkcija). Administracinės prievartos priemonės klasifikuojamos pagal visuomeninių santykių valstybiniame valdyme gynimo būdą, tiesioginę administracinės prievartos priemonių naudojimo paskirtį ir pagrindus į tris grupes: 1. Administracines prevencines (įspėjamąsias) priemones. Jos yra dvejopos: a) taikomos kai teisės pažeidimas dar nepadarytas, bet siekiama iš anksto užkirsti jam ar jo padariniams kelią. Pavyzdžiui, kompetentingos valstybės institucijos pareigūnai gavę pranešimą apie konkrečioje žmonių buvimo vietoje padėtą sprogmenį, siekiant išvengti galimų žalingų pasekmių (žmonių aukų, turto sunaikinimo ar sugadinimo, aplinkos užteršimo ir pan.), iš tos vietos privalo kuo skubiau evakuoti žmones net ir prieš jų valią, bei atlikti tos vietos patikrinimą, o nustačius pavojaus šaltinį – imtis priemonių jo nukenksminimui. b) taikomos ypatingomis aplinkybėmis – stichinių nelaimių, gaisrų, epidemijų, katastrofų ir panašiais atvejais. Pavyzdžiui, policijos pareigūnas siekdamas kuo skubiau nugabenti į artimiausią medicinos įstaigą autoįvykio metu sunkiai sužeistą asmenį – išgelbėti žmogaus gyvybę, prievartos būdu paima ir panaudoja kito asmens privačią transporto priemonę. 2. Administracines kardomąsias priemones; tai tokios administracinės prievartos priemonės, kurios naudojamos tuomet, kai daromas ar tiriamas pažeidimas, sprendžiamas administracinės atsakomybės klausimas. Šios administracinės prievartos priemonių grupės taikymo pagrindiniai tikslai yra pašalinti visuomenei gręsiantį tiesioginį pavojų – nutraukti daromą teisės pažeidimą, sudaryti sąlygas, užtikrinančias teisės pažeidimo ištyrimą bei pažeidėjo patraukimą administracinėn atsakomybėn. Administracinės kardomosios priemonės gali būti procesinės ir neprocesinės. Procesinės administracinės kardomosios priemonės – tai administracinių teisės pažeidimų bylų teisenos užtikrinimo priemonės, įtvirtintos LR ATPK Jos taikomos tik įstatymų tiesiogiai numatytais atvejais, siekiant užkirsti kelią administraciniams teisės pažeidimams, surašyti protokolams, užtikrinti, kad būtų laiku ir teisingai nagrinėjamos bylos ir vykdomi nutarimai administracinių teisės pažeidimų bylose. LR ATPK numato šias administracines kardomąsias priemones: 1) pažeidėjo pristatymas (263 str.) 2) administracinis sulaikymas (265-267 str.), 3) asmens apžiūra ir daiktų patikrinimas (268 str.), 4) daiktų ir dokumentų paėmimas (269 str.), 5) priverstinis transporto priemonės nuvežimas (269 str. 7 d.), 6) transporto priemonės važiuoklės užblokavimas specialiu įtaisu (269 str. 7 d.), 7) vairuotojo nušalinimas nuo transporto priemonių vairavimo ir patikrinimas neblaivumui (girtumui) ar apsvaigimui nuo narkotinių priemonių nustatyti (270 str.). 8) administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens atvesdinimas (272 str. 2 d.). Neprocesinėmis administracinėmis kardomosiomis priemonėmis laikytinos kituose įstatymuose numatytos panašios paskirties kaip ir minėtos priemonės. Pavyzdžiui, Policijos veiklos įstatymo 18 straipsnyje, kuriame reglamentuotos bendrosios policijos pareigūno teisės, šalia nurodytųjų ATPK kardomųjų priemonių, policijos pareigūnai turi teisę esant tarnybiniam būtinumui nemokamai naudotis fiziniams ar juridiniams asmenims priklausančiomis ryšių priemonėmis, laikinai apriboti patekimą į tam tikrą teritoriją ar patalpą, sustabdyti vykdomus darbus, apriboti ar uždrausti transporto eismą, jei kyla pavojus gamtai, viešajai tvarkai, asmens ar valstybės saugumui, panaudoti fizinės prievartos priemones (kovinius imtynių veiksmus, specialiąsias priemones, šaunamąjį ginklą ir kt.). 3. Tarnybinės atsakomybės. Taikomos valstybės tarnautojams, padariusiems tarnybinius (drausminius) nusižengimus 4. Administracinės atsakomybės. administracinės teisinės prievartos priemonės, kurios taikomos kaltiems fiziniams ir juridiniams asmenims, padariusiems administracinės teisės pažeidimus, skiriant jiems įstatymais ir kitais teisės aktais numatytas administracines nuobaudas. LR ATPK numato šias administracinių nuobaudų rūšis: 1) įspėjimas; 2) bauda; 3) daikto, kuris buvo administracinio teisės pažeidimo padarymo įrankis arba tiesioginis objektas, ir pajamų, kurios buvo gautos administracinio teisės pažeidimo padarymu, konfiskavimas; 4) suteiktos asmeniui specialiosios teisės (teisės vairuoti transporto priemones, teisės skraidyti orlaivio įgulos nariu, atlikti orlaivių techninę priežiūrą, dirbti skrydžių vadovu, teisės medžioti arba žvejoti) atėmimas; 5) administracinis areštas; 6) nušalinimas nuo darbo (pareigų). Administracinių nuobaudų taikymas užtraukia asmeniui administracinį baustumą, kuris galioja vienerius metus nuo tos dienos, kai pasibaigia nuobaudos vykdymas, ir išnyksta, jeigu nubaustasis asmuo per tą laikotarpį nepadaro naujo administracinio teisės pažeidimo. 5.2. Administracinės teisės pažeidimų bylų teisenos bendra charakteristika. Administracinių teisės pažeidimų bylų teisena – tai administracinių procesinių teisės normų reglamentuota valstybės pareigūnų veikla sprendžiant administracinių teisės pažeidimų bylas ir būtinais atvejais skiriant administracines nuobaudas. Administracinių teisės pažeidimų bylų teisena gali būti skiriama pagal veiklos subjektus (pvz.: teismo, policijos kitų pareigūnų), pagal bylų kategorijas priklausomai nuo teisės pažeidimo objekto (pvz.: pažeidimų, kuriais kėsinamasi į viešąją tvarką, nustatytą valdymo tvarką ir kt.). Priklausomai nuo procesinės veiklos apimties ir sudėtingumo, skiriamos šios administracinių teisės pažeidimų bylų teisenos rūšys: 1. Pagreitinta teisena (pavyzdžiui, kai bauda skiriama ir paimama pažeidimo padarymo vietoje). Šiuo atveju visos teisenos stadijos tarsi susilieja į vieną visumą ). 2. Įprasta teisena. Šia teisena dažniausiai sprendžiamos administracinių teisės pažeidimų bylos. Kiekvienoje stadijoje išspręsti uždaviniai įforminami atitinkamu procesiniu dokumentu (pvz., policijos nuovados pareigūnų nustatytas pažeidimas, kuriuo sutrikdyta viešoji rimtis, surašant protokolą ir vadovo nutarimu skiriant baudą). 3. Ypatingoji teisena. Pavyzdžiu galėtų būti administracinių teisės pažeidimų bylos dėl nedidelio chuliganizmo, smulkiosios vagystės, kontrabandos ir kt. (nagrinėjant šio pobūdžio bylas nustatyti specialūs terminai, numatytas pažeidėjo atvesdinimas į bylos nagrinėjimą ir pan.). ATPK įtvirtina šiuos administracinių teisės pažeidimų bylų teisenos uždavinius: 1. Laiku, visapusiškai, pilnutinai ir objektyviai išaiškinti kiekvienos bylos aplinkybes. 2. Išspręsti ją tiksliai pagal įstatymus.3. Užtikrinti priimto nutarimo įvykdymą.4. Išsiaiškinti administracinių teisės pažeidimų priežastis ir aplinkybes, sąlygojančias juos padaryti.5. Užkirsti kelią teisės pažeidimams.6. Auklėti piliečius, kad jie laikytųsi įstatymų, stiprintų teisėtumą. Administracinių teisės pažeidimų bylų teisenos principai: Teisėtumo; Objektyvios tiesos;Nekaltumo prezumpcijos;Bylos nagrinėjimo operatyvumas (kartais – nusižengimo vietoje);Visų asmenų lygybės prieš įstatymą principas;Kalbos principas;Bylos nagrinėjimo viešumas; Teisinės gynybos principas. 5.3. Administracinės teisės pažeidimų bylų teisenos stadijos. Administracinio teisės pažeidimo bylos teisenos stadija yra tam tikra procesinių veiksmų visuma, kurios pabaiga fiksuojama specialiu procesiniu dokumentu. administracinių teisės pažeidimų bylų teiseną galima suskirstyti į keturias stadijas. O pastarąsias – į atskirus etapus: 1. Administracinio teisės pažeidimo bylos iškėlimas ir tyrimas: 1) bylos iškėlimas;2) faktinių bylos aplinkybių nustatymas; 3) procesinis tyrimo rezultatų įforminimas;4) medžiagos perdavimas nagrinėti kompetentingai institucijai. 2. Administracinio teisės pažeidimo bylos nagrinėjimas: 1) pasiruošimas bylos nagrinėjimui; 2) surinktos medžiagos ir bylos aplinkybių analizė, t.y. bylos nagrinėjimas iš esmės; 3) nutarimo priėmimas; 4) nutarimo paskelbimas; 5) sankcionavimas. 3. Nutarimo apskundimas: 1) skundo padavimas; 2) nutarimo teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas; 3) sprendimo priėmimas ir paskelbimas; 4. Nutarimo vykdymas, t.y. paskirtos administracinės nuobaudos vykdymas:1) nutarimo nukreipimas vykdymui;2) nutarimo vykdymas. Pirmoji, antroji, išskyrus nutarimo sankcionavimo etapą, ir ketvirtoji stadijos laikytinos pagrindinėmis, kadangi jos aiškiai išreikštos ir egzistuoja visada (nors vykdymo stadijos gali ir nebūti jei teisena nutraukiama), o trečioji – fakultatyvine, nes ji gali būti, o gali ir nebūti ne kiekvienas nutarimas yra apskundžiamas. Be to, ATPK 262 str. numato galimybę kai kurias administracinės teisės pažeidimo bylas išnagrinėti nesurašius administracinės teisės pažeidimo protokolo. Taigi, šiuo atveju, nebus administracinio tyrimo įforminimo etapo. 5.4. Įrodymai administracinės teisės pažeidimų bylų teisenoje. ATPK 256 str. sakoma, kad įrodymai administracinio teisės pažeidimo byloje yra bet kurie faktiniai duomenys, kuriais remdamiesi organai (pareigūnai) įstatymo nustatyta tvarka nustato, ar yra padarytas administracinis teisės pažeidimas, ar jo nėra, ar dėl jo padarymo tas asmuo kaltas, ir kitokias aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išspręsti. Šie duomenys nustatomi tokiomis priemonėmis: administracinio teisės pažeidimo protokolu, nuotraukomis, garso ar vaizdo įrašais, liudytojų parodymais, nukentėjusiojo ir patraukto administracinėn atsakomybėn asmens paaiškinimais, eksperto išvada, specialisto paaiškinimais, daiktiniais įrodymais, daiktų ir dokumentų paėmimo protokolu, taip pat kitais dokumentais. Iš įrodymų sąvokos išplaukia dvi būtinos jos savybės: 1. Įrodymų leistinumas. Jis rodo jų tinkamumą naudoti įrodinėjimo procese, todėl, kad jie yra gauti teisėtais metodais iš teisėtų šaltinių. Įrodymais gali būti tik tokie faktiniai duomenys, kurie yra užfiksuoti viename iš ATPK 256 str.2d. nurodytų šaltinių (pvz., nukentėjusiojo paaiškinimas, eksperto išvada ir pan.). Be to turi būti žinoma informacijos kilmė ir galimybė ją patikrinti. Būtina laikytis visų procesinės formos reikalavimų, kurie garantuoja informacijos tikrumą ir fiksavimo visapusiškumą (pvz., administracinių teisės pažeidimų protokolai turi būti surašomi griežtai laikantis įstatymo nustatytų reikalavimų). 2. Įrodymų liečiamumas. Tai jų turinio ir administracinio teisės pažeidimo byloje įrodinėtinų aplinkybių ar kitų duomenų, turinčių reikšmės teisingai bylą išspręsti, ryšys. Įrodymų leistinumo ir liečiamumo klausimo sprendimas yra įrodymų įvertinimo sudedamoji dalis. Jis prasideda jau renkant įrodymus ir tęsiasi per visas teisenos stadijas, iki byloje priimamas galutinis sprendimas. Teorijoje įrodymai klasifikuojami įvairiais pagrindais. Jie skirstomi į tiesioginius (tai įrodymai, kurie tiesiogiai nurodo, kad buvo padarytas administracinis teisės pažeidimas, pvz., eksperto išvada patvirtinanti nedenatūruoto etilo alkoholio skiedinio gabenimo faktą) ir netiesioginius (tokie įrodymai, kurie per keleto pakopų procedūrą iš pradžių pagrindžia tarpinio fakto buvimą, o paskui per jį ir įrodinėjimo dalyką arba jo elementą). Administracinių teisės pažeidimų bylų praktikoje dažniausiai taikomi tiesioginiai įrodymai. Įrodymai į pirminius ir išvestinius skirstomi atsižvelgiant į jų informacijos šaltinių pirmumą. Pirminiais įrodymai laikomi tada, kada tiriamąjį faktą jį perdavęs asmuo tiesiogiai suvokė savo jutimo organais arba tai yra tiesioginis įvykio atspindys materialiniuose objektuose (pvz.,mačiusio įvykį asmens paaiškinimai, dokumento originalas ir pan.). Išvestiniais laikomi įrodymai, gauti iš kito šaltinio (pirminio, antrinio ir t.t.), pvz., parodymai apie dalykus, girdėtus iš kitų asmenų, dokumentų nuorašai ir pan. Priklausomai nuo įrodymo ir kaltinimo versijos santykio įrodymai skirstomi į kaltinančius ir teisinančius. Kaltinantys įrodymai nustato faktus, kurie patvirtina administracinio teisės pažeidimo įvykį, jo žalingas pasekmes, pažeidėjo kaltę, jo atsakomybę sunkinančias aplinkybes. Teisinantys įrodymai rodo atsakomybėn traukiamo asmens nekaltumą ar daro kaltinimą abejotiną, taip pat patvirtina aplinkybes, lengvinančias pažeidėjo atsakomybę. Šis įrodymų skirstymas yra svarbus priimant nutarimą, parenkant administracinės nuobaudos rūšį ir dydį ir pan. Vienas reikšmingiausių, mano nuomone, yra įrodymų skirstymas į asmeninius (liudytojų parodymai, nukentėjusiojo ir administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens paaiškinimai, eksperto išvada, specialisto paaiškinimai ir kt.) ir daiktinius. Jis pagrįstas tuo, kad administracinio teisės pažeidimo įvykis atsispindi jame dalyvavusių ir jį mačiusių žmonių sąmonėje arba materialinėje aplinkoje. 5.5. Administracinės teisės pažeidimų bylų teisenos terminai. Terminas – ta nustatytas laiko tarpas, skaičiuojamas pagal iš anksto nustatytas taisykles, per kurį turi būti atliktas tam tikras teisinę reikšmę turintis veiksmas ar įvykti juridinis faktas. Administracinių teisės pažeidimų bylų nagrinėjimo terminus nustato ATPK 282 straipsnis, kuriame nurodyta, kad administracinių teisės pažeidimų bylos nagrinėjamos per 15 dienų nuo tos dienos, kai turintis teisę nagrinėti bylą organas (pareigūnas) gauna administracinio teisės pažeidimo protokolą ir kitą bylos medžiagą. Minėtas straipsnis numato ir tam tikras išimtis: 1. Bylos dėl neteisėto psichotropinių ar narkotinių medžiagų įgijimo ar laikymo nedideliais kiekiais arba psichotropinių ar narkotinių medžiagų vartojimo be gydytojo paskyrimo (ATPK 44 str.), dėl operacijų užsienio valiuto tvarkos pažeidimo (170 str.), dėl nedidelio chuliganizmo (174 str.), dėl alkoholinių gėrimų gėrimo viešosiose vietose arba girto pasirodymo viešosiose vietose (178 str. 1, 2, 3 d.) ir dėl pasipriešinimo policijos pareigūnui ar policijos rėmėjui, policijos ar STT bei VSD pareigūno teisėto nurodymo ar reikalavimo nevykdymo, taip pat jo garbės ir orumo įžeidimo (187 str.) nagrinėjamos per vieną parą. Bylos dėl užsienio valstybės valstybinės vėliavos iškėlimo tvarkos pažeidimo (188-2 str.) ir dėl susirinkimų kir kitų masinių renginių tvarkos pažeidimo (188-7 str.) nagrinėjamos per tris dienas. Bylos dėl smulkaus svetimo turto pagrobimo (50 str.) nagrinėjamos per penkias dienas. Bylos dėl dujų naudojimo normų pažeidimo (98 str.) nagrinėjamos per septynias dienas. Be abejo, administracinių teisės pažeidimų bylos tyrimas turi būti atliktas nepažeidžiant patraukimo administracinėn atsakomybėn senaties terminų, nurodytų ATPK 35 str.: t.y. ne vėliau kaip per 6 mėnesius nuo pažeidimo padarymo dienos, o esant trunkamam pažeidimui – per 6 mėnesius nuo paaiškėjimo dienos, arba kai kuriais atvejais nuo jo nustatymo dienos. Tais atvejais, kai asmuo vengia administracinės atsakomybės, neturi nuolatinės gyvenamosios vietos, ilgam išvykęs ar gyvena užsienyje, ilgai serga arba kai dėl pažeidimo tyrimo arba kitų objektyvių priežasčių nustatytais terminais neįmanoma išnagrinėti administracinio pažeidimo bylos, minėti terminai pratęsiami, bet ne ilgiau kaip 1 metams, šį terminą skaičiuojant nuo teisės pažeidimo padarymo ar paaiškėjimo dienos Lietuvos Respublikos įstatymai gali nustatyti ir kitokius administracinių teisės pažeidimų bylų nagrinėjimo terminus. Tais atvejais, kai pirmosios instancijos teismo nutarimas panaikinamas apeliacine tvarka, terminai pradedami skaičiuoti iš naujo nuo apeliacinės instancijos sprendimo įsiteisėjimo dienos. Terminai procesiniams veiksmams atlikti apibrėžiami tikslia kalendorine data arba nurodant įvykį, kuris būtinai turi įvykti, arba laiko tarpu. Pastaruoju atveju veiksmas gali būti atliekamas per visą laiko tarpą. Metais, mėnesiais, savaitėmis ar dienomis skaičiuojamo procesinio termino eiga prasideda kitą dieną po tos kalendorinės datos ar įvykio, kuriais nurodyta jo pradžia. Metais skaičiuojamas terminas baigiasi atitinkamą paskutinių termino metų mėnesį ir dieną. Mėnesiais skaičiuojamas terminas baigiasi atitinkamą termino paskutinio mėnesio dieną. Jeigu metais ar mėnesiais skaičiuojamas terminas baigiasi tą mėnesį, kurį atitinkamos dienos nėra, tai laikoma, kad terminas baigiasi paskutinę to mėnesio dieną. Savaitėmis skaičiuojamas terminas baigiasi atitinkamą termino paskutinės savaitės dieną. Tais atvejais, kai paskutinė termino diena yra ne darbo diena, termino pabaigos diena laikoma po jos einanti darbo diena. Procesinis veiksmas, kuriam atlikti nustatytas terminas, gali būti atliekamas iki paskutinės termino dienos 24 valandos. Jeigu tas veiksmas turi būti atliktas teisme ar kitoje įstaigoje, tai terminas baigiasi nustatytu tarnybinio darbo pabaigos metu. Jeigu skundas, dokumentai ar pinigų sumos įteikti paštui ar telegrafui iki paskutinės termino dienos 24 valandos, terminas nelaikomas praleistu. Teisė atlikti procesinius veiksmus išnyksta pasibaigus įstatymo nustatytam ar teismo paskirtam jiems atlikti terminui. Skundai ir dokumentai, paduoti pasibaigus tam terminui, grąžinami juos padavusiems asmenims. 5.6. Administracinės teisės pažeidimų bylų teisenos dalyviai, jų teisės ir pareigos. Galima išskirti 4 dalyvių grupes: 1 grupė. Ją sudaro asmenys, lemiantys bylos eigą ir rezultatą. Tai kompetentingi pareigūnai, kuriems suteikta teisė priimti valdingus aktus, surašyti procesinius dokumentus, nuspręsti bylos eigą bei priimti sprendimą byloje. ATPK 216 straipsnyje nurodoma, kad administracinių teisės pažeidimų bylas nagrinėja: 1) administracinės komisijos prie savivaldybių tarybų; 2) savivaldybių seniūnijų kaimo vietovėse seniūnai; 3) rajonų (miestų) apylinkių teismai (apylinkių teismų teisėjai); 4) policija, valstybinės inspekcijos ir kiti Lietuvos Respublikos įstatymų tam įgalioti organai (pareigūnai). Iš viso administracinių teisės pažeidimų bylas nagrinėja 49 skirtingos institucijos ir jų pareigūnai (ATPK 221 – 2477 straipsniai). Viso 4 grupės: 2 grupė. Ją sudaro proceso dalyviai, turintys byloje asmeninį teisinį interesą: asmuo, traukiamas administracinėn atsakomybėn, nukentėjusysis ir jų įstatyminiai atstovai. Nuo pirmosios grupės subjektų jie skiriasi tuo, kad procese neturi valdingų įgalinimų. 2.1. Administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo turi teisę susipažinti su bylos medžiaga, duoti paaiškinimus, pateikti įrodymus, pareikšti prašymus; nagrinėjant bylą, naudotis teisine advokato ar kito įgalioto atstovo, turinčio aukštąjį teisinį universitetinį arba jam prilyginamą išsilavinimą, pagalba; kalbėti gimtąja kalba arba ta kalba, kurią jis moka, ir naudotis vertėjo paslaugomis, jeigu nemoka lietuvių kalbos; apskųsti nutarimą byloje. Administracinio teisės pažeidimo byla nagrinėjama dalyvaujant administracinėn atsakomybėn traukiamam asmeniui. Jam nedalyvaujant bylą galima nagrinėti tik tais atvejais, kai yra duomenų, jog jam laiku pranešta apie bylos nagrinėjimą, ir jeigu iš jo negautas prašymas atidėti bylos nagrinėjimą. Be to, ATPK 272 str. 2 d. nurodytos bylų kategorijos, kurios nagrinėjamos tik dalyvaujant administracinėn atsakomybėn traukiamam asmeniui. 2.2. Nukentėjusysis yra asmuo, kuriam administraciniu teisės pažeidimu padaryta moralinė, fizinė ar turtinė žala. Jis turi teisę susipažinti su bylos medžiaga, duoti paaiškinimus, pateikti įrodymus, pareikšti prašymus; nagrinėjant bylą naudotis teisine pagalba; apskųsti nutarimą administracinio teisės pažeidimo byloje. 2.3. Jeigu administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo ir nukentėjusysis yra nepilnamečiai arba dėl savo fizinių ar psichinių trūkumų negali patys pasinaudoti savo teisėmis, tai jų interesams turi teisę atstovauti jų įstatyminiai atstovai (tėvai, įtėviai, globėjai, rūpintojai). 3 grupė. Ją sudaro asmenys, padedantys nustatyti objektyvią tiesą: liudytojai, ekspertai, specialistai, vertėjai, kviestiniai. 3.1. Liudytoju gali būti šaukiamas bet kuris asmuo, kuriam gali būti žinomos kokios nors šioje byloje nustatytinos aplinkybės. Bylą nagrinėjančio organo (pareigūno) šaukimu liudytojas privalo atvykti nurodytu laiku, duoti teisingus parodymus; pranešti visa, kas jam žinoma byloje, ir atsakyti į jam duodamus klausimus. 3.2. Ekspertas (specialistas) skiriamas tuomet, kai reikalingos specialios žinios arba kai reikalinga paaiškinti pateiktą prie protokolo ekspertizės aktą. Sprendimas šaukti ekspertą yra privalomas įmonės, įstaigos arba organizacijos, kur dirba šaukiamas dalyvauti byloje kaip ekspertas asmuo, vadovui. Ekspertas privalo atvykti pagal šaukimą ir duoti objektyvią išvadą jam pateiktais klausimais. Ekspertas turi teisę: 1) susipažinti su bylos medžiaga, liečiančia ekspertizės dalyką; 2) pareikšti prašymus, kad jam būtų pateikta papildoma medžiaga, reikalinga išvadai duoti; 3) administracinio teisės pažeidimo bylą nagrinėjančio organo (pareigūno) leidimu duoti traukiamam atsakomybėn asmeniui, nukentėjusiajam, liudytojams klausimus, liečiančius ekspertizės dalyką; 4) dalyvauti nagrinėjant bylą. Vertėją skiria administracinio teisės pažeidimo bylą nagrinėjantis organas. Vertėjas privalo atvykti organo (pareigūno) šaukimu ir pilnutinai bei tiksliai atlikti jam pavestą vertimą. Kviestiniai (dalyvauja atliekant asmens apžiūrą ir daiktų patikrinimą. 4. grupė. Ją sudaro asmenys, kitaip padedantys įgyvendinti proceso uždavinius: įgalioti atstovai, prokuroras (numatytais atvejais). Įgaliotu atstovu. Juo gali būti advokatas ar asmuo, turintis aukštąjį teisinį universitetinį arba jam prilyginamą išsilavinimą. Advokato įgaliojimai patvirtinami advokatų kontoros išduodamu orderiu, o kito įgalioto atstovo, turinčio aukštąjį teisinį universitetinį arba jam prilyginamą išsilavinimą, - notaro patvirtintu įgaliojimu arba pavedimo sutartimi. Įgaliotas atstovas turi teisę susipažinti su visa bylos medžiaga, dalyvauti nagrinėjant bylą; pareikšti prašymus; apskųsti nutarimą byloje. 4.2. Prokuroras. Prokuroras turi teisę: pareiškimu ar nutarimu kreiptis į rajono (miesto) apylinkės teismą iškelti administracinio teisės pažeidimo bylą dėl tesėtų prokuratūros pareigūno reikalavimų nevykdymo (ATPK 187-1 str.); iškelti administracinio teisės pažeidimo bylą, kai buvo atsisakyta iškelti baudžiamąją bylą ar baudžiamoji byla buvo nutraukta; dalyvauti teisme nagrinėjant tokias administracinių teisės pažeidimų bylas, pareikšti prašymus ir apskųsti šiose bylose priimtus nutarimus. 6 tema. Administracinės teisės pažeidimų bylos tyrimas 6.1. Administracinės teisės pažeidimo bylos iškėlimo vados ir pagrindas. Administracinio teisės pažeidimo bylos iškėlimas ir jos tyrimas yra pradinė administracinių teisės pažeidimų bylų teisenos stadija. Pagal administracinės teisės teoriją administracinio teisės pažeidimo byla keliama esant vadai ir pagrindui. Vada – tai informacija apie teisės pažeidimą, betarpiškas pareigūnų, atliekančių administracinę priežiūrą kontaktas su teisės pažeidimu ir pažeidėju. Vados gali būti šios: 1. Piliečių skundai bei pareiškimai (tiek žodiniai, tiek rašytiniai), žiniasklaidos paskelbta informacija, liudytojų, nukentėjusiųjų pranešimai, įmonių, įstaigų ir kitų juridinių asmenų informacija. 2. Asmens, padariusio administracinį teisės pažeidimą, prisipažinimas. 3. Atsisakymas kelti baudžiamąją bylą arba jos nutraukimas, jei pažeidėjo veiksmuose yra administracinio teisės pažeidimo požymių. 4. Policijos pareigūnų, užtikrinančių viešąją tvarką, taip pat kitų institucijų pareigūnų, vykdančių administracinę priežiūrą, betarpiškas administracinio teisės pažeidimo fakto nustatymas. Pagrindas administracinės bylos teisenai atsiranda turint pakankamai duomenų apie padarytą administracinės teisės pažeidimą. ATPK 250 str. numatytos aplinkybės, kurioms esant administracinio teisės pažeidimo bylos teisena negali būti pradėta, o pradėtoji turi būti nutraukta: 1) kai nėra administracinio teisės pažeidimo įvykio ir sudėties; 2) kai asmeniui, padariusiam priešingą teisei veikimą arba neveikimą nėra sukakę šešiolikos metų amžiaus; 3) kai padaręs priešingą teisei veikimą arba neveikimą asmuo yra nepakaltinamumo būsenoje; 4) kai asmuo veikė būtinojo reikalingumo arba būtinosios ginties atveju; 5) kai priimamas amnestijos aktas, jeigu jis panaikina administracinės nuobaudos skyrimą; 6) kai panaikinamas administracinę atsakomybę nustatantis aktas; 7) kai iki administracinio teisės pažeidimo bylos nagrinėjimo pasibaigia ATPK 35 str. numatyti terminai; 8) kai dėl to paties fakto administracinėn atsakomybėn patraukto asmens atžvilgiu yra priimtas kompetentingo organo (pareigūno) nutarimas skirti administracinę nuobaudą arba nepanaikintas nutarimas skirti administracinę nuobaudą arba nepanaikintas nutarimas nutraukti administracinio teisės pažeidimo bylą, taip pat jeigu dėl to pažeidimo iškelta baudžiamoji byla; 9) jeigu mirė asmuo, kurio atžvilgiu buvo pradėta bylos teisena. 6.2. Administracinės teisės pažeidimo bylos iškėlimo procesinis įforminimas. Baudžiamojo proceso kodekso 130 straipsnyje, kuris reglamentuoja baudžiamosios bylos iškėlimo tvarką, teigiama, kad baudžiamosios bylos iškėlimo reikalu priimamas nutarimas. Administracinių teisės pažeidimų bylų teisenoje nėra numatyta, kad administracinės bylos iškėlimas būtų fiksuojamas atskiru procesiniu dokumentu. D.N.Bachrachas apie administracinės bylos iškėlimą kalba kaip apie tam tikrą valios aktą, po kurio prasideda administracinės bylos tyrimas. Administracinių teisės pažeidimų kodekse šis klausimas tiesiogiai niekur nėra aptariamas. Administracinio teisės pažeidimo byla iškeliama, skirtingai pvz., nei baudžiamoji, nesurašant kokio nors oficialaus dokumento. Teisenos pradžia – informacijos apie padarytą administracinį teisės pažeidimą gavimo momentas. 6.3. Institucijos (pareigūnai), įgaliotos pradėti ir atlikti tyrimą administracinės teisės pažeidimo byloje. Tyrimas gali būti pradėtas tiek pareigūno iniciatyva, tiek prokuroro iniciatyva, tiek ir kitų asmenų (pareiškėjo, žiniasklaidos) iniciatyva. Asmenys, turintys teisę atlikti tyrimą = asmenys, turintys teisę surašyti protokolą. Teisė surašyti protokolą suteikta ne visiems pareigūnams, o tik tiems, kurie įvardinti ATPK 2591 straipsnyje. Šiandien tokius įgaliojimus turi per 50 – ties institucijų pareigūnai. Jų sąrašas pateiktas ir detalizuotas nurodant konkrečius straipsnius. Kadangi administracinės komisijos ir teismai protokolų nesurašo, tai jų nagrinėjamose bylose administracinių teisės pažeidimų protokolus pavesta surašyti kitiems organams ir pareigūnams. ATPK 2591str.2d. teigiama, kad kitų organų (išskyrus išvardintus 1 dalyje) kompetencijai priskirtose nagrinėti bylose, protokolus surašo tų organų, kurie nagrinėja bylą, pareigūnai. Kiti pareigūnai tose bylose protokolų surašyti negali, ir pastebėję pažeidimą privalo kviesti kompetentingo organo atstovą ar persiųsti gautą medžiagą pagal žinybingumą. Protokolą dėl melagingų parodymų, duotų administracinėje byloje surašo tą bylą nagrinėjanti institucija. 6.4. Tyrimo administracinės teisės pažeidimo byloje rezultatų procesinis įforminimas. Administracinio teisės pažeidimo bylos tyrimo metu, turi būti nustatytos visos administracinio teisės pažeidimo aplinkybės, surinkti įrodymai, t.y. bet kurie faktiniai duomenys, kuriais remdamiesi organai (pareigūnai) įstatymo nustatyta tvarka nustato, ar buvo padarytas administracinis teisės pažeidimas, ar ne, kas kaltas dėl administracinio teisės pažeidimo padarymo bei kitas bylai reikšmingas aplinkybes. Administracinio tyrimo rezultatai įforminami administracinio teisės pažeidimo protokolu. Administracinio teisės pažeidimo protokolas yra procesinis dokumentas, liudijantis, kad yra padarytas administracinės teisės pažeidimas. Kitaip tariant, galima teigti, kad administracinio teisės pažeidimo protokolas – tai procesinis dokumentas, kuriame formuluojamas kaltinimas administracinio teisės pažeidimo padarymu ir fiksuojami nustatyti įrodymai. Atvejais, kai, atlikus tolimesnį medžiagos tyrimą, nustatyta, jog administracinės teisės pažeidimo nėra - Baudžiamojoje teisėje surinkus medžiagą ir nustačius, kad nėra nusikaltimo sudėties, priimamas nutarimas atsisakyti iškelti baudžiamąją bylą. Administracinių tesės pažeidimų kodekse nėra numatyta nutarimo atsisakyti pradėti administracinės bylos teiseną. Taigi, atlikus administracinį tyrimą ir nustačius, administracinio teisės pažeidimo nėra (kol nesurašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas), tyrimo rezultatų procesiškai apiforminti nereikia. Administracinio teisės pažeidimo protokolu apibrėžiamos bylos nagrinėjimo ribos - byla nagrinėjama tik dėl pažeidimo, kuris buvo nurodytas administracinio teisės pažeidimo protokole. 6.5. Administracinės teisės pažeidimo protokolo turinys. Visus duomenis, kuriuos būtina nurodyti protokole, galima suskirstyti į keturias grupes. Tai: 1. Duomenys, liečiantys teisės pažeidimo padarymo aplinkybes – vieta, laikas, pažeidimo esmė. Protokole turi būti nurodytos tos aplinkybės, kurios liudija apie pažeidimą ir jo charakterį; nurodytas konkretus ATPK straipsnis ar kitas teisės aktas, numatantis atsakomybę už tą pažeidimą; jei paimami neteisėtai įgyti, laikomi, naudojami, gabenami daiktai ar vairuotojo pažymėjimas, - apie tai pažymima protokole. 2. Duomenys, apibūdinantys pažeidėjo asmenybę: pavardė, vardas, amžius, užsiėmimas, gyvenamoji vieta ir darbovietė, asmenybę liudijantys dokumentai. 3.Duomenys, susiję su administracinio teisės pažeidimo protokolo forma: jo surašymo vieta ir data, pareigūno, surašiusio protokolą vardas, pavardė ir pareigos, liudytojų ir nukentėjusiųjų, jeigu jų yra, pavardės ir adresai.4. Duomenys apie teisės į gynybą užtikrinimą: atžyma apie procesinių teisių išaiškinimą, susipažinimą. Jeigu teisės pažeidimą padaręs asmuo atsisako suteikti žinias apie savo asmenybę arba pasirašyti protokolą, tai įrašoma protokole. Teisės pažeidimą padaręs asmuo turi teisę pateikti prie protokolo pridedamus paaiškinimus ir pastabas dėl protokolo turinio, taip pat išdėstyti savo atsisakymo jį pasirašyti motyvus. 6.6. Administracinės teisės pažeidimo protokolo surašymo tvarka. Dėl padaryto administracinio teisės pažeidimo tam įgaliotas pareigūnas surašo administracinės teisės pažeidimo protokolą. Protokolą pasirašo jį surašęs asmuo ir administracinį teisės pažeidimą padaręs asmuo; jeigu yra liudytojų ir nukentėjusiųjų, protokolą gali pasirašyti ir jie. Surašant administracinės teisės pažeidimo protokolą, administracinėn atsakomybėn traukiamam asmeniui išaiškinamos jo teisės, numatytos ATPK 272 straipsnyje. 6.7. Atvejai, kada administracinės teisės pažeidimo protokolas nesurašomas. Šie atvejai numatyti ATPK 262 str.: 1. Protokolas nesurašomas, kai bauda skiriama ir paimama, o įspėjimas įforminamas teisės pažeidimo vietoje, padarius administracinius teisės pažeidimus, numatytus ATPK 42, 51-2 - 51-4, 51-6, 51-7, 52-1, 55, 56, 56-1, 57-78, 82 - 91-7, 109 str., 111 str.5 d., 112 str., 113 str.4 d., 116-2 str. 3 d., 118 str., 119 str. 1 d., 120, 121 str., 122 str. 2 d., 136 str. 3 d., 137 str., 138, 139-141 str., 142 str. 1-5 d., 165-3, 185-4, 192, 205 str. 2. Protokolas nesurašomas tais atvejais, kai asmuo neginčija padaryto kelių eismo taisyklių pažeidimo ir jam skiriama ne didesnė kaip 200 litų bauda ( ATPK 82 str., 123 str. 1 d., 124 str. 1-3 d., 124-1 str. 1-4, 6 d., 131 str. 1, 5 d., 132-1 ir 134 str.). 3. Protokolas nesurašomas tais atvejais, kai asmuo neginčija padaryto pažeidimo ir jam skiriama ne didesnė kaip dviejų šimtų litų bauda (ATPK 136 str. 3 d., 137 str., 142-2, 142-3, 142-4 str.), taip pat kai užsienio valstybių vairuotojui visa skiriama bauda paimama pažeidimo padarymo vietoje ( ATPK 136 str. 3 d., 142 str. 6 d., 142-2, 142-4, 145 str.). 4. Protokolas nesurašomas padarius administracinius teisės pažeidimus, numatytus ATPK 110, 161, 162, 166, 167, 185-1 str., kai baudą skiria tam įgalioti policijos pareigūnai, jeigu bauda neviršija 100 litų. 5. Protokolas nesurašomas tais atvejais, kai asmuo neginčija padaryto pažeidimo ir jam skiriama ne didesnė kaip 100 litų bauda (ATPK 163-13 str. 1, 3 d., 189 str. 1 d.). Jeigu pažeidėjas ginčija jam paskirtą nuobaudą už šiuos teisės pažeidimus, protokolas turi būti surašomas. 6. Protokolas nesurašomas, kai administracinę bylą iškelia teismas, teisėjas, taip pat prokuroras atsisakius kelti baudžiamąją bylą arba nutraukus baudžiamąją bylą, jeigu yra administracinio teisės pažeidimo požymių. 7. Protokolas nesurašomas padarius administracinius teisės pažeidimus, numatytus ATPK 50-5, 50-6 str.(bylos dėl šių pažeidimų pradedamos atitinkamai akcininko, žemės ūkio bendrovės, kooperatinės bendrovės (kooperatyvo) nario ar kreditoriaus pareiškimu) ir 214-3 str. (bylos dėl šių pažeidimų pradedamos visuomenės informavimo priemonės atstovo ar žurnalisto pareiškimu). 6.8. Administracinės teisės pažeidimo bylos perdavimas nagrinėti. Bylos perdavimas pagal žinybingumą – tai paskutinis bylos iškėlimo ir tyrimo stadijos etapas. Medžiaga perduodama tada, kai pareigūnas, tyręs bylą, pats neturi teisės jos nagrinėti arba mano, kad būtina medžiagą perduoti kitoms valstybės institucijoms. Prieš perduodant protokolą ir surinktą medžiagą, pareigūno vadovas privalo patikrinti patraukimo administracinėn atsakomybėn pagrįstumą, bylos įforminimo teisingumą, surinktų įrodymų pakankamumą. Pastebėjęs kokius nors pažeidimus, vadovas grąžina bylos medžiagą ją tyrusiam pareigūnui, nurodydamas pašalinti trūkumus. ATPK 261 str. reikalauja, kad protokolas ne vėliau kaip per tris dienas nuo jo surašymo momento turi būti persiųstas organui, kuriam žinybingas šios administracinio teisės pažeidimo bylos nagrinėjimas. Atsisakius kelti arba nutraukus baudžiamąją bylą, jei pažeidėjo veiksmuose yra administracinio teisės pažeidimo požymių, medžiaga per tris dienas nuo sprendimo priėmimo pasiunčiama organui (pareigūnui), įgaliotam nagrinėti administracinio teisės pažeidimo bylą. 7 tema. Administracinės teisės pažeidimo bylos nagrinėjimas 7.1. Institucijos (pareigūnai), įgaliotos nagrinėti administracinės teisės pažeidimų bylas. Institucijos (pareigūnai), nagrinėjantys administracinių teisės pažeidimų bylas, išvardinti ATPK 216 straipsnyje. Tai: administracinės komisijos prie savivaldybių tarybų; savivaldybių seniūnijų kaimo vietovėse seniūnai; rajonų (miestų) apylinkių teismai; policija, valstybinės inspekcijos ir kiti Lietuvos Respublikos įstatymų tam įgalioti organai (pareigūnai). Taigi, administracinių teisės pažeidimų bylų nagrinėjimas nėra sukoncentruotas vienose rankose. ATPK 216 str. 5 punkte teigiama, kad administracinių teisės pažeidimų bylas nagrinėja visa eilė tam įgaliotų organų ir pareigūnų. Jie yra išvardinti ATPK 221-2476 straipsniuose, jų yra virš keturiasdešimt.Tai: valstybinės priešgaisrinės priežiūros organai, geležinkelio transporto organai, jūrų transporto organai, vidaus vandenų transporto organai, valstybinė darbo inspekcija, geologijos tarnyba, teritorinė muitinė, Krašto apsaugos ministerijos organai, Valstybinė ligoniu kasa ir teritorinės ligonių kasos, Lietuvos valstybinė kokybės inspekcija, aplinkos apsaugos organai, valstybinės mokesčių inspekcijos ir t.t. Visas šias institucijas (pareigūnus) galima suskirstyti į dvi grupes: 1 grupė. Ją sudaro tie organai ir pareigūnai, kurių pagrindinė funkcija yra administracinių teisės pažeidimų bylų nagrinėjimas, pvz., administracinės komisijos prie savivaldybių tarybų, nes jos yra suformuojamos vienam tikslui – administracinių teisės pažeidimų bylų nagrinėjimui. 2 grupė. Ją sudaro tie organai, kuriems administracinių teisės pažeidimų bylų nagrinėjimas yra tik viena iš jų atliekamų funkcijų. Daugelio jų tiesioginė ir pagrindinė paskirtis yra tam tikrų ūkinių, socialinių-kultūrinių funkcijų vykdymas. Tačiau šie organai (pareigūnai) vykdydami savo pagrindinę veiklą taip pat sprendžia ir administracinės jurisdikcijos klausimus. 7.2. Pasiruošimas nagrinėti administracinės teisės pažeidimo bylą. Administracinės teisės pažeidimo bylos nagrinėjimo stadija prasideda nuo pasiruošimo nagrinėti bylą. Pasiruošimo etape išsprendžiama daug svarbių klausimų, kurie turi užtikrinti tolesnį sėkmingą bylos nagrinėjimą ir galutinį jos išsprendimą, laikantis visų administracinės teisės principų. ATPK 280 str. numatyta, kad ruošdamasis nagrinėti administracinio teisės pažeidimo bylą, organas (pareigūnas) išaiškina ir išsprendžia šiuos klausimus: 1) ar priklauso jo kompetencijai nagrinėti tą bylą; 2) ar teisingai surašytas protokolas ir kita administracinio teisės pažeidimo bylos medžiaga; 3) ar pranešta asmenims, dalyvaujantiems nagrinėjant bylą, apie jos nagrinėjimo laiką ir vietą; 4) ar išreikalauti reikalingą papildomą medžiagą; Jei organas, nagrinėjantis bylą mato, kad surinkti ne visi įrodymai, nepadarytos reikiamos ekspertizės, nėra būtinų dokumentų, be kurių negalima bylos teisingai išspręsti, jis prieš pradėdamas nagrinėti bylą, turi surinkti trūkstamą medžiagą pats, arba grąžinti ją tyrusiam pareigūnui papildyti 5) ar tenkintini, ar atmestini administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens, nukentėjusiojo, jų atstovų pagal įstatymą, advokatų ar kitų įgaliotų atstovų prašymai. Prašymai gali būti įvairūs: iškviesti liudytojus, paskirti vertėją, atlikti ekspertizę, išreikalauti dokumentus ir kt. Kai bylą nagrinėja kolegialus organas, prašymų svarstymo rezultatai fiksuojami posėdžio protokole. Tačiau, ATPK visiškai nenurodo, kokiame procesiniame dokumente turi būti išspręsti šie klausimai, kai byla nagrinėjama vienasmeniškai. Išsprendus visus šiuos klausimus galima pereiti prie kito bylos nagrinėjimo etapo – bylos nagrinėjimo iš esmės 7.3. Bylos nagrinėjimo vieta, tvarka ir terminai. 7.3.1. Paprastai administracinės teisės pažeidimo bylos nagrinėjamos pagal jo padarymo vietą. Tačiau ATPK numato, kad: a) bylos dėl 119, 122-130, 132, 133, 142-4 str. ir 145 str.2 d. numatytų administracinių teisės pažeidimų gali būti nagrinėjamos pagal pažeidimų padarymo vietą, pažeidėjo gyvenamąją vietą arba pagal transporto priemonių įskaitos vietą. b) bylos dėl 166, 167, 177 str. ir 178 str. 1, 2, 3 d.numatytų administracinių teisės pažeidimų gali būti nagrinėjamos pagal jų padarymo vietą arba pagal pažeidėjo gyvenamąją vietą. c) bylos dėl 173-5 str., 173-14 str. 1 – 7 d., 173-15 str.(dėl auditorių išvadų apie pensijų fondus, investicinius fondus, depozitoriumus ar valdymo įmones) ir 173-16 str.1, 2 d. numatytų administracinių teisės pažeidimų nagrinėjamos pagal organo (pareigūno), įgalioto nagrinėti šias bylas, buvimo vietą. d) administracinės komisijos, savivaldybių seniūnijų kaimo vietovėse seniūnai administracinių teisės pažeidimų bylas nagrinėja pagal pažeidėjo gyvenamąją vietą. e) nepilnamečių, jų tėvų ar juos atstojančių asmenų administracinių teisės pažeidimų bylos nagrinėjamos pagal pažeidėjo gyvenamąją vietą. Įstatymai gali numatyti ir kitokią administracinio teisės pažeidimo bylos agrinėjimo vietą. 7.3.2. Bylos nagrinėjimas iš esmės vyksta pagal įstatyme numatytą tvarką. Kolegialaus organo posėdžio pirmininkas arba bylą nagrinėjantis pareigūnas paskelbia, kokia byla bus nagrinėjama, kas traukiamas administracinėn atsakomybėn, išaiškina dalyvaujantiems nagrinėjant bylą asmenims jų teises ir pareigas. Po to paskelbiamas administracinio teisės pažeidimo protokolas. Posėdyje išsprendžiami prašymai, išklausomi dalyvaujantys nagrinėjant bylą asmenys ir ištiriami įrodymai. Nagrinėdamas administracinio teisės pažeidimo bylą, kolegialus organas rašo protokolą, jį pasirašo posėdžio pirmininkas ir sekretorius. 7.3.3. ATPK 282 str. numato, kad administracinių teisės pažeidimų bylos nagrinėjamos per 15 dienų nuo tos dienos, kai turintis teisę nagrinėti bylą organas (pareigūnas) gauna administracinio teisės pažeidimo protokolą ir kitą bylos medžiagą. Minėtas straipsnis numato ir tam tikras išimtis: 1. Bylos dėl neteisėto psichotropinių ar narkotinių medžiagų įgijimo ar laikymo nedideliais kiekiais arba psichotropinių ar narkotinių medžiagų vartojimo be gydytojo paskyrimo (ATPK 44 str.), dėl operacijų užsienio valiuto tvarkos pažeidimo (170 str.), dėl nedidelio chuliganizmo (174 str.), dėl alkoholinių gėrimų gėrimo viešosiose vietose arba girto pasirodymo viešosiose vietose (178 str. 1, 2, 3 d.) ir dėl pasipriešinimo policijos pareigūnui ar policijos rėmėjui, policijos ar STT bei VSD pareigūno teisėto nurodymo ar reikalavimo nevykdymo, taip pat jo garbės ir orumo įžeidimo (187 str.) nagrinėjamos per vieną parą. Ir Bylos dėl užsienio valstybės valstybinės vėliavos iškėlimo tvarkos pažeidimo (188-2 str.) ir dėl susirinkimų kir kitų masinių renginių tvarkos pažeidimo (188-7 str.) nagrinėjamos per tris dienas ir Bylos dėl smulkaus svetimo turto pagrobimo (50 str.) nagrinėjamos per penkias dienas. Bylos dėl dujų naudojimo normų pažeidimo (98 str.) nagrinėjamos per septynias dienas. Tais atvejais, kai pirmosios instancijos teismo nutarimas panaikinamas apeliacine tvarka, terminai pradedami skaičiuoti iš naujo nuo apeliacinės instancijos sprendimo įsiteisėjimo dienos. Pažymėtina, jog ATPK visiškai nereglamentuoja administracinio teisės pažeidimo bylos nagrinėjimo terminų pratęsimo tvarkos. Neaišku, ar tam būtina priimti nutarimą ar kokį kitą procesinį dokumentą, ar terminai prasitęsia automatiškai esant įstatyme nurodytoms sąlygoms. 7.4. Aplinkybės, išaiškintinos nagrinėjant bylą. Organas (pareigūnas), nagrinėdamas administracinio teisės pažeidimo bylą, privalo išaiškinti: ar buvo padarytas administracinis teisės pažeidimas, ar asmuo kaltas jo padarymu; ar jis trauktinas administracinėn atsakomybėn; ar yra atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių, ar padarytas turtinis nuostolis ATPK 31, 32 str.); išaiškinti kitas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išspręsti. 7.5. Kolegialių institucijų posėdžių protokolai. Nagrinėdamas administracinio teisės pažeidimo bylą, kolegialus organas rašo protokolą, kuriame nurodoma: 1) posėdžio data ir vieta; 2) bylą nagrinėjančio organo pavadinimas ir sudėtis; 3) nagrinėjamos bylos turinys; 4) žinios apie asmenų, turinčių dalyvauti nagrinėjant bylą, atvykimą; 5) asmenų, dalyvaujančių nagrinėjant bylą, paaiškinimai, jų prašymai ir šių prašymų svarstymo rezultatai; 6) dokumentai ir daiktiniai įrodymai, ištirti nagrinėjant bylą; 7) žinios apie priimto nutarimo paskelbimą ir jo apskundimo tvarkos bei terminų išaiškinimą. Kolegialaus organo posėdžio protokolą pasirašo posėdžio pirmininkas ir sekretorius. 7.6. Nutarimo administracinės teisės pažeidimo byloje turinys. Išnagrinėjęs administracinio teisės pažeidimo bylą, organas (pareigūnas) priima nutarimą., jam keliami reikalavimai nurodyti ATPK 286 str. Nutarimą sąlyginai galima suskirstyti į tris dalis: Įžanginę. Joje nurodoma nutarimą priėmusio organo (pareigūno) pavadinimas, bylos nagrinėjimo data, žinios apie asmenį, kurio byla nagrinėjama. Aprašomąją–motyvuojamąją. Šioje dalyje išdėstoma veika, kuri pripažįstama įrodyta, nurodant asmenį ir konkrečias veikos aplinkybes – padarymo vietą, laiką, būdą, kaltės pobūdį, pažeidimo motyvus. Išdėstomi įrodymai ir išvados dėl nustatytų faktinių aplinkybių, priimamų sprendimų formulavimas ir pagrindimas. Kvalifikuojama veika, nurodant straipsnį ir jo dalį, nurodomos nustatytos sunkinančios ir lengvinančios aplinkybės, taip pat, kaip spręstina dėl paimtų daiktų bei dokumentų. 3) Rezoliucinėje dalyje nurodomas pažeidėjo vardas ir pavardė, sprendimas dėl pripažinimo asmenį padarius pažeidimą, numatytą atitinkamame ATPK straipsnyje, jo dalyje, punkte arba kitame teisės akte, paskirtos nuobaudos rūšis ir dydis, sprendimas dėl paimtų daiktų bei dokumentų. Taip pat nurodomi apskundimo tvarka ir terminai. Nutarimas turi būti pasirašytas nagrinėjusio bylą pareigūno ar kolegialaus organo pirmininko ir sekretoriaus. 7.7. Nutarimų administracinės teisės pažeidimų bylose rūšys. Išnagrinėjęs administracinio teisės pažeidimo bylą, organas (pareigūnas) priima vieną iš tokių nutarimų: 1) skirti administracinę nuobaudą; Nuobauda už administracinės teisės pažeidimą skiriama norminio akto, numatančio atsakomybę už padarytą teisės pažeidimą, ribose. Skiriant nuobaudą, atsižvelgiama į padaryto teisės pažeidimo pobūdį, pažeidėjo asmenybę, bei atsakomybę sunkinančias ir lengvinančias aplinkybes. Vadovaujantis ATPK 301 straipsniu, organas (pareigūnas), nagrinėjantis administracinio teisės pažeidimo bylą, atsižvelgdamas į įstatyme numatytas lengvinančias aplinkybes bei kitas įstatyme nenurodytas aplinkybes, taipogi atsižvelgdamas į padaryto teisės pažeidimo pobūdį, pažeidėjo asmenybę bei vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, gali pakirti mažesnę, negu įstatyme numatyta, administracinę nuobaudą, arba jos visai neskirti. Tokį savo sprendimą organas privalo motyvuoti, o apylinkės teismo teisėjas – sankcionuoti. 2) nutraukti bylą. Nutarimas nutraukti bylą gali būti priimamas esant vienai iš aplinkybių, numatytų šio kodekso 250 ir 251 straipsniuose; kai medžiaga perduodama prokurorui, kvotos, tardymo organui baudžiamajai bylai iškelti arba medžiaga perduodama spręsti drausminės atsakomybės klausimą, taip pat, kai nustatytos aplinkybės, kurios daro administracinę teiseną negalimą (pvz., pasibaigus ATPK 35 straipsnyje numatytiems terminams). 3) motyvuotai perduoti bylos nagrinėjimą kitam įgaliotam nagrinėti administracinio teisės pažeidimo bylą organui (pareigūnui). 7.8. Nutarimo administracinės teisės pažeidimo byloje paskelbimas ir jo nuorašo įteikimas. Nutarimas skelbiamas tuojau pat, baigus bylos nagrinėjimą. Nutarimo nuorašas per 3 dienas įteikiamas arba išsiunčiamas asmeniui, dėl kurio nutarimas priimtas, organui, kurio pareigūnas surašė administracinio teisės pažeidimo protokolą, taip pat nukentėjusiajam jo prašymu. Nutarimo nuorašas įteikiamas pasirašytinai. Jeigu nutarimo nuorašas išsiunčiamas, tai įrašoma byloje. Bylose dėl administracinių teisės pažeidimų, numatytų ATPK 176 str. ir 196 str. 1 ir 2 d., dėl asmens, kuriam šaunamasis ginklas, taip pat šaudmenys patikėti ryšium su tarnybinių pareigų ėjimu arba įmonės, įstaigos, organizacijos perduoti laikinai naudotis, nutarimo nuorašas išsiunčiamas atitinkamai įmonei, įstaigai arba organizacijai susipažinti ir policijos įstaigai, kad būtų apsvarstytas klausimas dėl uždraudimo šiam asmeniui naudotis šaunamuoju ginklu. 8 tema. Teismo (teisėjo) vaidmuo, užtikrinant valstybinio valdymo srities teisės aktų ir veiksmų teisėtumą 8.1. Vykdomosios valdžios kontrolė. Bet kurios valdžios galias riboja įstatymas. Pažeidus įstatymą, atsiranda valdžios ir piliečių konfliktas. Dažniausiai tai įvyksta tarp piliečių ir vykdomosios valdžios, nes būtent ji kasdien tvarko piliečių reikalus. Skiriamos trys pagrindinės vykdomosios valdžios kontrolės formos : parlamentinė, administracinė ir teisminė.Parlamentinė vykdomosios valdžios kontrolė pasireiškia Vyriausybės atskaitomybe Seimui (Konstitucijos 96 str.), Seimo narių teise pateikti vykdomosios valdžios pareigūnams paklausimus, galimybe sudaryti įvairias parlamentines komisijas. Vykdomąją valdžią kontroliuoja specialios Seimo steigiamos institucijos ir skiriami pareigūnai – Valstybės kontrolė, Seimo kontrolieriai ( Konstitucijos 67 str. 5 ir 11p.) Administracinė kontrolė įgyvendinama pavaldumo tvarka, pvz, kai aukštesnysis pareigūnas ar institucija kontroliuoja jam pavaldžią pareigūnų ar institucijų veiklą. 8.2 Vykdomosios valdžios teisminė kontrolės esmė ir jos įgyvendinimo formos. Teismo nepriklausomumas yra vykdomosios valdžios teisminės kontrolės garantija. Nė vienas minėtas kontrolės būdas nėra taip pritaikytas ginčams spręsti kaip teismo procesas. Be to, teismo statutas suteikia jam teisę būti piliečio ir vykdomosios valdžios arbitru. Kitos kontrolės formos paprastai yra mažiau efektyvios. Administracinė kontrolė nėra labai efektyvi dėl dažno “munduro garbės gynimo” principo, kai žinybinės kontrolės institucija nustatytus pažeidimus stengiasi nuslėpti, o pažeidėjas atsiperka simboliniu sankcijų taikymu, kai į skundus reaguojama tik formaliai į juos atsakant. Parlamentinės kontrolės efektyvumą riboja politinės priežastys, pvz, vienai politinei partijai turint balsų daugumą, parlamente suformuojama “sava” vyriausybė, kuria partija suinteresuota ir kurią stengiasi apginti nuo įvairiausių puolimų. Teismo veikla, kai ji nagrinėja piliečių ir vykdomosios valdžios organų ar pareigūnų ginčus, vadinama administracine justicija. Šiuo terminu pabrėžiama, jog teismas nagrinėja ne privačių asmenų, o šalių, kurių viena yra viešasis asmuo – administracinė institucija ar pareigūnas ginčus. Šis terminas nurodo, kad teisminio nagrinėjimo dalykas - viešosios teisės reguliuojamų santykių - administracinių, finansinių, konstitucinių ir pan., kilęs ginčas. Administracinė justicija - tai ne tik piliečio ir vykdomosios valdžios ginčo išsprendimas, bet ir vykdomosios valdžios veiksmų teisėtumo patikrinimas. Skiriamos dvi administracinės justicijos įgyvendinimo formos : Bendroji ir specialioji. Bendrosios administracinės justicijos šalyse piliečių ir vykdomosios valdžios ginčus nagrinėja bendrieji, t.y. civilines ir baudžiamąsias bylas nagrinėjantys, teismai. Specialiųjų administracinių teismų nėra. Specialiosios administracinės justicijos šalyse šalia bendrųjų teismų sistemos veikia specialiųjų administracinių teismų sistema.. Šios sistemos tėvynė Prancūzija, kur jau 18 a. buvo iškelta idėja, jog bendrieji teismai negali kontroliuoti vykdomosios valdžios veiksmų teisėtumo ar kitokiu būdu kištis į jos veiklą. Pžr Teisėsaugos institucijos. Vykdomosios valdžios teisminė kontrolė ir jos įgyvendinimo formos. Apylinkės teismo (teisėjo) kompetencija taikant administracinės prievartos priemones. Bendrosios kompetencijos teismo galios valstybinio valdymo teisminės kontrolės srityje. Konstitucinio Teismo vaidmuo užtikrinant valstybinio valdymo srities teisės aktų teisėtumą. Administracinio teismo vieta Lietuvos Respublikos teismų sistemoje. 1. ADMINISTRACINIŲ TEISĖS PAŽEIDIMŲ BYLŲ TEISENOS SAMPRATA Teisenos samprata ir jos vieta teisės sistemoje. Norint suvokti apskritai teisenos sampratą ir turinį, pirmiausia reikia išsiaiškinti jos vietą teisės sistemoje. Teisinėje literatūroje vyrauja nuomonė, kad teisena yra teisinio proceso dalis. Procesas (lot. processus – judėjimas į priekį) – tai kokio nors dalyko vienas kitą sekantys pasikeitimai ar reiškiniai, kuriuose išreiškiami tam tikri objektyvūs dėsningumai, visuma vienas kitą sekančių veiksmų, nukreiptų pasiekti tam tikrą rezultatą. Žinia, procesai yra įvairūs: cheminiai, biologiniai, socialiniai ir kt. Prie socialinių procesų priskiriamas ir teisinis procesas. Pasak D.N.Bachracho “ ...teisinis procesas, tai tobuliausia proceso forma”108. Reikėtų išskirti tokius teisinio proceso požymius: 1) tai sąmoninga, tikslinga veikla; 2) šią veiklą įgyvendina valdingus įgalinimus turintys viešosios valdžios subjektai; 3) juo siekiama tam tikro teisinio rezultato, sprendžiamos konkrečios individualios bylos; 4) jo metu primami tarpiniai ir galutiniai sprendimai įforminami oficialiuose dokumentuose; 5) ši veikla detaliai reglamentuota teisės normomis. Svarbiausias teisinio proceso požymis yra tas, kad jis yra sureguliuotas teisės normomis, t.y procesinėmis teisės normomis, kurių pagalba yra įgyvendinamos materialinės teisės normos, realizuojamos subjektinės teisės ir teisinės pareigos, užtikrinama asmenų teisių ir teisėtų interesų apsauga. Šiuo atveju procesinės teisės normos atlieka pagalbinę, aptarnaujančią, tačiau pakankamai svarbią funkciją. Tačiau teisinis procesas nėra vieningas ta prasme, kad skirtingų teisės šakų materialinės normos nėra realizuojamos tų pačių procesinių teisės normų pagalba. Todėl atskirų teisės šakų normų įgyvendinimas turi savo ypatumus, lemiančius teisinio proceso skirstymą į rūšis. Nekyla abejonių, kad egzistuoja savarankiškos civilinio proceso ir baudžiamojo proceso teisės šakos, tačiau “ klausimas apie administracinį procesą yra vienas iš labiausiai diskutuotinų teisės moksle”109. Problema yra ta, kad šiandien nėra vieningo kodifikuoto teisės akto, kuriame būtų įtvirtintos administracinės procesinės teisės normos. Šios normos, dažniausiai yra administracinės materialinės teisės aktų sudėtyje. Be abejonės tai sąlygota ir objektyvių priežasčių, kadangi administracinės teisės normos reguliuoja pakankamai plataus spektro ir pasižyminčius tam tikra specifika visuomeninius santykius, atsirandančius valstybinio valdymo srityje, todėl ir jų realizavimas negalimas vieningo proceso rėmuose. Specifinių taisyklių būtinumas ir lemia teisenos, kaip proceso dalies buvimą. Taigi apie administracinį procesą ir teiseną galima kalbėti kaip apie visumos ir dalies santykį. Teisena yra neatskiriama administracinio, civilinio ir baudžiamojo proceso dalis. Pats teisenos supratimas atskirose teisės šakose skiriasi. Pavyzdžiui: civiliniame procese žinomos kelios savarankiškos teisenos, tai ieškininė teisena (nagrinėjamos bylos, kurios kyla iš privatinės teisės reguliuojamų teisinių santykių ir ypatingoji teisena. Ieškininė teisena laikoma pagrindine civiliniame procese, nes dauguma jos normų, būdamos bendrojo pobūdžio, taikomos ir kitoms teisenoms. Ypatingąją civilinę teiseną reguliuoja ir specialiosios normos, nustatančios išimtis iš bendrųjų taisyklių. Reikėtų prisiminti, kad dar visai neseniai civiliniame procese egzistavo dar viena teisena, t.y. bylų, kylančių iš administracinių teisinių santykių, teisena, tačiau 1999–aisiais metais įsigaliojus Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymui, ši teisena tapo administracinio proceso dalimi. Baudžiamajame procese išskiriamos bendroji ir ypatingoji teisenos. Bendrąja teisena bylos nagrinėjamos pirmos instancijos, apeliacinės instancijos ir kasacinės instancijos teismuose. Greta šių teisenų yra išskiriama nepilnamečių padarytų nusikaltimų bylų teisena ir kt. Mokslininkų procesualistų tarpe nėra vieningos nuomonės dėl to, kas yra teisena ir koks jos turinys. Tačiau apibendrinant galima teigti, kad procesinę teiseną sudaro trys tarpusavyje susiję elementai: 1) procesiniai teisiniai santykiai; 2) procesinis įrodinėjimas; 3) procesiniai aktai – dokumentai. Proceso ypatybės geriausiai pasireiškia procesiniuose teisiniuose santykiuose, kurie pasižymi subjektų, teisinio turinio, objektų ir teisinių faktų specifiškumu. Šių dalių visuma apibrėžia procesinę teiseną. Optimaliausias procesinės teisenos apibūdinimas yra tas, kuris atspindi ne tik giminingus požymius, bet ir jos rūšinę charakteristiką, leidžiančią pamatyti visus jos komponentus. Tokiu būdu procesinė teisena – tai pagrindinis teisinio proceso elementas, sudarantis sisteminių darinių ir kompleksų tarpusavyje susijusių ir vienas kitą sąlygojančių veiksmų, kurie: 1. Sudaro tam tikrą procesinių teisinių santykių visumą, susijusią su materialiniais teisiniais santykiais. 2. Reikalauja nustatyti nuostatas, įrodymus bei argumentuoti visas aplinkybes ir faktinius duomenis nagrinėjamoje byloje. 3. Sąlygoja būtinybę įtvirtinti ir oficialiai įforminti gautus procesinius rezultatus į atitinkamus aktus – dokumentus. Taigi, teisena bendrąja prasme suprantama kaip konkretaus proceso dalis, visos procesinės sistemos rūšis; tvarkinga procesinių veiksmų seka, kurioje siekiama subjektinių teisių gynimo ir teisinių pasekmių įgyvendinimo. Teisinėje literatūroje administracinės teisenos samprata apibrėžiama skirtingai. Taip atsitiko todėl, kad administracinio proceso veikla nesuformuoja tikslaus atsakymo į šį klausimą, o teisininkai mokslininkai palyginus neseniai pradėjo dirbti šia linkme. Apžvelgus teoretikų nuomones galima būtų išskirti tokias samprotavimų grupes: 1. S.S.Studenikinas ir dar keletas mokslininkų teigia, kad “administracinė teisena – tai visuma nustatytų procesinių taisyklių, kurių pagrindu įgyvendinama vykdomoji tvarkomoji veikla”.110 2. Pasak J.M. Kozlovo, V.D.Sorokino, A.E.Lunevo “administracinė teisena – tai administracinių teisės normų įgyvendinimo tvarka, skirta ją vykdantiems subjektams”.111 Pagal D.N.Bachrachą “ administracinė teisena, kaip administracinio proceso (jurisdikcinio administracinio proceso) dalis – tai ypatinga administracinė veikla bendrų ir specialių procesinių normų pagalba sprendžianti apibrėžtos kategorijos bylas”.112 Ši samprata regis priimtiniausia, jos pagrindu galima būtų pateikti tokią administracinių teisės pažeidimų bylų teisenos apibrėžimą. Administracinių teisės pažeidimų bylų teisena – tai administracinių procesinių teisės normų reglamentuota valstybės pareigūnų veikla sprendžiant administracinių teisės pažeidimų bylas ir būtinais atvejais skiriant administracines nuobaudas. Ši teisena ir yra šio darbo nagrinėjimo objektas. Pati administracinių teisės pažeidimų bylų teisena gali būti skiriama pagal veiklos subjektus (pvz.: teismo, policijos kitų pareigūnų), pagal bylų kategorijas priklausomai nuo teisės pažeidimo objekto (pvz.: pažeidimų, kuriais kėsinamasi į viešąją tvarką, nustatytą valdymo tvarką ir kt.). Priklausomai nuo procesinės veiklos apimties ir sudėtingumo, D.N.Bachrachas išskiria tokias administracinių teisės pažeidimų bylų teisenos rūšis: 1. Pagreitinta teisena (pavyzdžiui, kai bauda skiriama ir paimama pažeidimo padarymo vietoje; šiuo atveju visos teisenos stadijos tarsi susilieja į vieną visumą ). 2. Įprasta teisena. Šia teisena dažniausiai sprendžiamos administracinių teisės pažeidimų bylos. Kiekvienoje stadijoje išspręsti uždaviniai įforminami atitinkamu procesiniu dokumentu (pvz., policijos nuovados pareigūnų nustatytas pažeidimas, kuriuo sutrikdyta viešoji rimtis, surašant protokolą ir vadovo nutarimu skiriant baudą). 3. Ypatingoji teisena. Pavyzdžiu galėtų būti administracinių teisės pažeidimų bylos dėl nedidelio chuliganizmo, smulkiosios vagystės, kontrabandos ir kt. (nagrinėjant šio pobūdžio bylas nustatyti specialūs terminai, numatytas pažeidėjo atvesdinimas į bylos nagrinėjimą ir pan.). Vieno ar kito reiškinio analizė nebus visapusiška, jei apsiribosime vien tik jo apibrėžimu, kuriame akcentuojamos tik pačios svarbiausios analizuojamo reiškinio ypatybės. Išsamesniam apibūdinimui, požymių ir ypatybių įvertinimui naudinga palyginti kelis artimus reiškinius, šiuo atveju – administracinę teiseną su civiliniu ir baudžiamuoju procesais. Lyginant administracinį ir teisminį (taip apibendrintai vadinami civilinis ir baudžiamasis procesai) procesus, visų pirma reikėtų pažymėti tai, kas yra bendra tarp šių dviejų sąvokų. Bendrumus sąlygoja du veiksnai – politinis ir juridinis. Politinio veiksnio esmė – visų šių teisės šakų pagrindas yra demokratinė prigimtis, procesai turi atitikti šiuolaikinės demokratijos sąlygomis organizuotos valstybės ir visuomenės poreikius bei interesus. Teisinis procesų bendrumas pasireiškia tuo, kad administracinis, civilinis ir baudžiamasis procesai – tai teisės normomis apibrėžta tvarka, kurios pagalba pasiekiama skirtingų teisės šakų materialinių teisinių normų realizacija. Tuo pačiu kiekviena proceso rūšis reguliuojama atitinkamų procesinių normų. Yra nuomonių ir apie tai, kad administracinį ir baudžiamąjį procesą visų pirma vienija tai, kad teismas ir valstybės valdymo institucijos atstovauja valstybinę valdžią, o be to, juos vienija ir bendra užduotis – ,,kovoti su teisės pažeidimais”. Tačiau reikėtų pabrėžti, kad daugumos institucijų, dalyvaujančių administracinėje teisenoje, ,,kova su teisės pažeidimais” nėra pagrindinė užduotis, ir tik kelių (pvz.: teismo, policijos) ši užduotis apima visą veiklą. Bene vienas iš pagrindinių skirtumų – administracinį, civilinį ir baudžiamąjį procesus vykdančios institucijos. Šie skirtumai tarp teismų ir valdymo institucijų akivaizdūs. Jei civilinėse ir baudžiamosiose bylose sprendimus išimtinai gali priimti tik teismas, tai administracinėje teisenoje tai suteikta pakankamai plačiam valstybės valdymo subjektų ratui, be abejonės ir teismui. Taigi, administracinės teisenos atribojimas nuo civilinio ir baudžiamojo procesų gali būti atliktas ir pagal kitus požymius, pavyzdžiui, pagal atitinkamų procesinių normų, reguliuojančių procesinę veiklą, grupių ypatumus, pagal būdus ir metodus, taikomus sprendžiant konkrečias bylas kiekvieno proceso metu ir t.t. Tokiu būdu, administracinė teisena kartu su civiliniu ir baudžiamuoju procesu yra tam tikras būdas išspręsti konkrečią bylą. Be to negalima paneigti ryšio tarp šių procesų. Kai kurie administracinės teisenos uždaviniai sprendžiami civilinių procesinių teisės normų pagalba (pvz., nutarimo vykdymo stadijoje paskirta piniginė bauda išieškoma vadovaujantis civilinio proceso kodekso nustatytomis taisyklėmis). Nereti atvejai, kada administracinio teisės pažeidimo bylos teisena transformuojasi į baudžiamąjį procesą, kai tiriant administracinio teisės pažeidimo faktines aplinkybes nustatomi nusikaltimo požymiai, arba atvirkščiai. Pastebimas ir kai kurių administracinės teisenos bei baudžiamojo ir civilinio proceso uždavinių bei principų bendrumas, kuriuos norėčiau panagrinėti kitoje darbo dalyje. Administracinė teisinė prievarta - tai savarankiška valstybės teisinės prievartos rūšis, kurią sudaro įstatymu nustatytos administracinės teisės normomis, tam tikros teisinio, psichinio, fizinio, turtinio ar organizacinio poveikio priemonės, kurias taikydami vykdomosios valdžios subjektai siekia paveikti žmogaus sąmonę ir elgesį, jam padarius neteisėtą veiką ar kilus objektyviai galimoms tam tikroms nepalankioms viešojo ir asmens saugumo užtikrinimo aplinkybėms, kai būtina užkirsti kelią neteisėtos veiklos padarymą sąlygojantiems veiksniams. Administracinės teisinės prievartos turinį sudaro tam tikrų, įstatymais nustatytų administracinio teisinio poveikio priemonių taikymas konkretiems fiziniams ir juridiniams asmenims. Pagrindiniai administracinės teisinės prievartos tikslai ir uždaviniai: 1) nutraukti teisės pažeidimą (kardomoji funkcija), 2) nubausti pažeidėją (auklėjamoji funkcija),3) pašalinti teisės pažeidimų padarymo prielaidas – priežastis ir sąlygas (prevencinė ar įspėjamoji funkcija),4) užtikrinti pažeistų teisių gynimą ir žalos kompensavimą (atstatančioji funkcija),5) užtikrinti valstybės institucijų nenutrūkstamą funkcionavimą (organizacinė funkcija). Administracinės prievartos priemonės klasifikuojamos pagal visuomeninių santykių valstybiniame valdyme gynimo būdą, tiesioginę administracinės prievartos priemonių naudojimo paskirtį ir pagrindus į tris grupes: 1. Administracines prevencines (įspėjamąsias) priemones. Jos yra dvejopos: a) taikomos kai teisės pažeidimas dar nepadarytas, bet siekiama iš anksto užkirsti jam ar jo padariniams kelią. Pavyzdžiui, kompetentingos valstybės institucijos pareigūnai gavę pranešimą apie konkrečioje žmonių buvimo vietoje padėtą sprogmenį, siekiant išvengti galimų žalingų pasekmių (žmonių aukų, turto sunaikinimo ar sugadinimo, aplinkos užteršimo ir pan.), iš tos vietos privalo kuo skubiau evakuoti žmones net ir prieš jų valią, bei atlikti tos vietos patikrinimą, o nustačius pavojaus šaltinį – imtis priemonių jo nukenksminimui. b) taikomos ypatingomis aplinkybėmis – stichinių nelaimių, gaisrų, epidemijų, katastrofų ir panašiais atvejais. Pavyzdžiui, policijos pareigūnas siekdamas kuo skubiau nugabenti į artimiausią medicinos įstaigą autoįvykio metu sunkiai sužeistą asmenį – išgelbėti žmogaus gyvybę, prievartos būdu paima ir panaudoja kito asmens privačią transporto priemonę. 2. Administracines kardomąsias priemones; tai tokios administracinės prievartos priemonės, kurios naudojamos tuomet, kai daromas ar tiriamas pažeidimas, sprendžiamas administracinės atsakomybės klausimas. Šios administracinės prievartos priemonių grupės taikymo pagrindiniai tikslai yra pašalinti visuomenei gręsiantį tiesioginį pavojų – nutraukti daromą teisės pažeidimą, sudaryti sąlygas, užtikrinančias teisės pažeidimo ištyrimą bei pažeidėjo patraukimą administracinėn atsakomybėn. Administracinės kardomosios priemonės gali būti procesinės ir neprocesinės. Procesinės administracinės kardomosios priemonės – tai administracinių teisės pažeidimų bylų teisenos užtikrinimo priemonės, įtvirtintos LR ATPK Jos taikomos tik įstatymų tiesiogiai numatytais atvejais, siekiant užkirsti kelią administraciniams teisės pažeidimams, surašyti protokolams, užtikrinti, kad būtų laiku ir teisingai nagrinėjamos bylos ir vykdomi nutarimai administracinių teisės pažeidimų bylose. LR ATPK numato šias administracines kardomąsias priemones: 1) pažeidėjo pristatymas (263 str.) 2) administracinis sulaikymas (265-267 str.), 3) asmens apžiūra ir daiktų patikrinimas (268 str.), 4) daiktų ir dokumentų paėmimas (269 str.), 5) priverstinis transporto priemonės nuvežimas (269 str. 7 d.), 6) transporto priemonės važiuoklės užblokavimas specialiu įtaisu (269 str. 7 d.), 7) vairuotojo nušalinimas nuo transporto priemonių vairavimo ir patikrinimas neblaivumui (girtumui) ar apsvaigimui nuo narkotinių priemonių nustatyti (270 str.). 8) administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens atvesdinimas (272 str. 2 d.). Neprocesinėmis administracinėmis kardomosiomis priemonėmis laikytinos kituose įstatymuose numatytos panašios paskirties kaip ir minėtos priemonės. Pavyzdžiui, Policijos veiklos įstatymo 18 straipsnyje, kuriame reglamentuotos bendrosios policijos pareigūno teisės, šalia nurodytųjų ATPK kardomųjų priemonių, policijos pareigūnai turi teisę esant tarnybiniam būtinumui nemokamai naudotis fiziniams ar juridiniams asmenims priklausančiomis ryšių priemonėmis, laikinai apriboti patekimą į tam tikrą teritoriją ar patalpą, sustabdyti vykdomus darbus, apriboti ar uždrausti transporto eismą, jei kyla pavojus gamtai, viešajai tvarkai, asmens ar valstybės saugumui, panaudoti fizinės prievartos priemones (kovinius imtynių veiksmus, specialiąsias priemones, šaunamąjį ginklą ir kt.). 2 ADMINISTRACINĖS TEISĖS PAŽEIDIMŲ BYLŲ TEISENOS STADIJOS.TEISENOS STADIJŲ SAMPRATOS REIKŠMĖ Bendrojoje teisės teorijoje teisinio proceso stadijos sąvoka nėra išbaigtai ir vienareikšmiškai paaiškinta, todėl daugelio teisės teoretikų pateiktos teisinio proceso stadijos sampratos daugiau ar mažiau viena nuo kitos skiriasi. Vieni autoriai stadiją supranta kaip procesinių veiksmų arba procesinių santykių, suvienytų artimiausiam tikslui pasiekti, visumą. Kiti – kaip įstatymu nustatytą bylos tyrimo eigą, treti – paeiliui besikeičiančius savarankiškus etapus, turinčius apibrėžtus tikslus ir užduotis, ir pan. Taigi, teisinio proceso stadiją galima būtų apibūdinti kaip dinamišką, sąlyginai uždarą visumą teisiškai įtvirtintų būdų, metodų, formų, išreiškiančių arba nulemiančių griežtą ir nenukrypstamą procesinių reikalavimų, atspindinčių procesinės veiklos erdvės ir laiko aspektus, bei užtikrinančių loginę – funkcinę seką atliekant konkrečius veiksmus, nukreiptus galutiniam, materialiai sąlygoto teisinio procesinio rezultato pasiekimui, įvykdymą. Reikia pažymėti tai, kad minėti reikalavimai, sudarantys teisinio proceso stadijos turinį, atspindi ne tik tai, ką privalo atlikti įgaliotieji asmenys vienoje ar kitoje proceso stadijoje, bet ir tai, kokiu būdu bei kokių priemonių pagalba turi būti įgyvendinti jų įgaliojimai. Stengiantis suvokti teisinio proceso skirstymą į tam tikras sudedamąsias jo dalis-stadijas- būtina atkreipti dėmesį į kriterijus, apsprendžiančius kiekvienos stadijos savarankiškumą. Tai: 1) konkretūs uždaviniai ir funkcijos, būdingi tik vienai stadijai; 2) tam tikrų aplinkybių ratas, juridinių faktų, betarpiškai užtikrinančių perėjimą iš vienos stadijos į kitą, sistema; 3) proceso dalyvių statuso specifika; 4) atliekamų veiksmų specifika; 5) galutinių rezultatų, įtvirtintų atitinkamame procesiniame akte (dokumente) ypatumai. Remiantis šiais kriterijais, galima tiksliau išskirti savarankiškas stadijas ir nustatyti jų ribas. Tikslus stadijų atskyrimas, savo ruožtu, įgalina teisingai paskirstyti tas priemones ir galimybes, kuriomis disponuoja proceso subjektai, o taip pat išvengti teisinio proceso stadijų sekos pažeidimų ir tuo pačiu užkirsti kelią bet kokiam proceso dalyvių teisių ar teisėtų interesų suvaržymui. Teisinėje literatūroje dažniausiai išskiriamos trys teisinio proceso stadijos: 1) faktinių bylos aplinkybių nustatymas, prie kurio priskiriami veiksmai, susiję su faktinių duomenų analize, jų pilnumo ir pakankamumo įrodymu; 2) teisės normos atranka ir analizė, kur veiksmai yra susiję su teisės normos analize, jos teisinės galios nustatymu ir t.t.; 3) bylos išnagrinėjimas, išreikštas tam tikrame teisiniame akte. Šių trijų teisinio proceso stadijų išskyrimas bendrateoriniu aspektu yra bandymas apibendrinti visus teisinius procesus, išskiriant jų sudedamąsias dalis – stadijas. Kalbant apie atskirus (civilinį, baudžiamąjį, administracinį) procesus, neišvengiamai tektų juos papildyti kai kuriomis kitomis (dažniausiai fakultatyviosiomis) stadijomis, kadangi kiekvienas procesas turi savų ypatumų. Pavyzdžiui, civiliniame procese skiriamos šios stadijos: 1) civilinės bylos iškėlimas; 2) pasirengimas teisminiam civilinės bylos nagrinėjimui; 3) teisminis nagrinėjimas; 4) neįsiteisėjųsių teismo sprendimų ir nutarčių nagrinėjimas apeliacine tvarka; 5) vykdymo stadija; 6) įsiteisėjųsių teismo sprendimų, nutarčių ir nutarimų nagrinėjimas kasacine tvarka. Pirmosios trys stadijos yra neišvengiamos nagrinėjant bet kurią civilinę bylą, t.y. jos yra privalomos. Kitos gi trys stadijos yra fakultatyvios, nes konkrečioje byloje jos gali būti arba nebūti. Pagal Lietuvos Respublikos Baudžiamojo proceso kodeksą galima išskirti tokias stadijas: 1) baudžiamosios bylos iškėlimas; 2) kvota ir parengtinis tardymas; 3) bylų procesas pirmosios instancijos teisme; 4) bylų procesas apeliacinės instancijos teisme; 5) nuosprendžio vykdymas; 6) bylų procesas kasacinės instancijos teisme. Tačiau bet kuriuo atveju anksčiau išskirtos trys stadijos yra kertinės kiekvieno proceso stadijos, kurių nebuvimas neužtikrintų loginės proceso vyksmo sekos. Taigi, visas administracinis procesas vyksta kaip sistemingų, keičiančių vienas kitą, bet tarpusavyje susijusių procesinių veiksmų visuma, kurią galima suskirstyti į tam tikras vystymosi fazes arba stadijas. Kiekvienoje stadijoje atliekami tam tikri veiksmai, kurie įgyvendina tik tai stadijai būdingus uždavinius. Juos realizavus, surašomas atitinkamas specialus procesinis dokumentas, kuris užbaigia ir tam tikrą veiklą. Stadijos tarpusavyje glaudžiai susijusios, nes kita prasideda tik po to, kai užbaigiama prieš tai buvusi ir naujos stadijos pradžioje patikrinama tai, kas atlikta anksčiau. Kadangi galimas pagreitintas administracinis procesas, tai jame kai kurios bylos stadijos išreikštos nepakankamai aiškiai arba apskritai sutampa. Tačiau nepaisant to, jos vistiek yra. V.Sorokinas teigia, kad “kiekviena administracinės teisenos stadija susideda iš vienarūšių ir tapačių procesinių veiksmų, kurie panašūs savo turiniu ir paskirtimi”113 Kiekviena stadija turi savo “dominuojantį” administracinių – procesinių santykių subjektą, kuris privalo atlikti tuos visus procesinius veiksmus, kurie ir suformuoja šią stadiją, t.y. tuos, kurie jai būdingi. Skirtingi autoriai nevienodai skiria administracinių teisės pažeidimų bylų teisenos stadijas. Rusų mokslininkas A. Agapovas “priklausomai nuo asmenų teisių ir teisėtų interesų užtikrinimo metodų skiria dvi pagrindines administracinių teisės pažeidimų bylų teisenos stadijas – procedūrų ir vykdymo”114. Procedūrų stadijoje atliekami procesiniai veiksmai, kuriais sukuriamos sąlygos administracinės nuobaudos skyrimui. Vykdymo stadija apima nutarimo priėmimą ir jo vykdymą. Tačiau, mano nuomone, toks skirstymas nėra pakankamai tikslus ir iš esmės neatskleidžia visų teisenos stadijų. Be to, autorius be anksčiau paminėtų, skiria dar ir laisvanorišką bei priverstinę administracinės nuobaudos skyrimo stadijas. Jos skiriamos atsižvelgiant į tai, ar pažeidėjas paskirtą baudą sumoka gera valia, ar nutarimas nukreipiamas priverstiniam baudos išieškojimui. Regis toks stadijų išskyrimas yra nevisiškai pagrįstas, nes laisvanoriškas ar priverstinis nuobaudos realizavimas yra tik nutarimo įvykdymo būdai. Kiti gi autoriai (A. Alechinas, A.Karmolickis, J.Kozlovas, B.Gabričidze, A.G.Černiavskis) mano, kad administracinių teisės pažeidimų bylų teisena susideda iš penkių stadijų: 1) bylos iškėlimo; 2) bylos nagrinėjimo; 3) nutarimo priėmimo; 4) nutarimo apskundimo; 5) nutarimo vykdymo115.3 Trečiosios grupės autoriai (D.Bachrachas, L.Popovas, D.Ovsenko, B.Rosinskis, V.Vlasenkovas ir kt.) skiria keturias administracinių teisės pažeidimų bylų teisenos stadijas: “administracinį tyrimą, bylos nagrinėjimą, nutarimo peržiūrėjimą ir nutarimo įvykdymą”116. Atsižvelgdamas į teorines stadijų skyrimo nuostatas, aprašytas šios temos pradžioje, manyčiau, kad paskutiniosios grupės autorių klasifikacija yra priimtiniausia ir tiksliausia. Lietuvos Respublikos ATPK teisenos stadijos tiesiogiai neužfiksuotos. Kodekso IV skyriuje, kuris skirtas administracinių teisės pažeidimų bylų teisenai, jos taip pat neįvardintos. Jos yra atitinkamų administracinių – procesinių normų loginės analizės rezultatas. Taigi, remdamasis paminėtų autorių nuomone, ATPK nuostatomis norėčiau išskirti tokias administracinių teisės pažeidimų bylų teisenos stadijas ir etapus: 1. Administracinio teisės pažeidimo bylos iškėlimo ir tyrimo stadija: 1.1 bylos iškėlimo etapas; 1.2 faktinių bylos aplinkybių nustatymo etapas; 1.3 procesinis tyrimo rezultatų įforminimo etapas; 1.4 medžiagos perdavimo pagal žinybingumą etapas. 2. Administracinio teisės pažeidimo bylos nagrinėjimo stadija: 2.1 pasiruošimo nagrinėti bylą etapas; 2.2 surinktos medžiagos ir bylos aplinkybių analizės etapas, t.y. bylos nagrinėjimas iš esmės; 2.3 nutarimo priėmimo etapas; 2.4 nutarimo nuorašo įteikimo etapas. 3. Nutarimo administracinio teisės pažeidimo byloje apskundimo stadija: 3.1 skundo padavimo etapas; 3.2 nutarimo teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimo etapas; 3.3 sprendimo dėl nutarimo priėmimo ir paskelbimo etapas. 4. Nutarimo vykdymo stadija, t.y. paskirtos administracinės nuobaudos vykdymas: 4.1 nutarimo nukreipimo vykdymui etapas; 4.2 betarpiško nutarimo vykdymo etapas. Pirmoji, antroji ir ketvirtoji stadijos laikytinos pagrindinėmis, kadangi jos aiškiai išreikštos ir egzistuoja visada (vykdymo stadijos gali ir nebūti jei teisena nutraukiama), o trečioji – fakultatyvine, nes ji gali būti, o gali ir nebūti. Tai priklauso nuo atitinkamo subjekto (asmens, nubausto administracine nuobauda, nukentėjusiojo ir kt) pageidavimų. Administracinių teisės pažeidimų bylų iškėlimas ir tyrimas Administracinio teisės pažeidimo bylos iškėlimas ir jos tyrimas yra pradinė administracinių teisės pažeidimų bylų teisenos stadija. Šioje stadijoje atliekami procesiniai veiksmai, kuriais siekiama nustatyti bylos aplinkybes ir jas užfiksuoti, t.y. sukurti tinkamas sąlygas tam, kad byla būtų išnagrinėta objektyviai, visapusiškai ir laiku. Pagal administracinės teisės teoriją administracinio teisės pažeidimo byla keliama esant vadai ir pagrindui. Pagrindas – tai asmens veika, turinti administracinio teisės pažeidimo požymių. Reiktų pažymėti, kad pagrindas gali būti faktinis ir formalus. Pirmuoju atveju teisena nepradedama vien todėl, kad faktiniai duomenys apie pažeidimą netampa žinomi pareigūnams, turintiems teisę ją pradėti. Kitu, gi – atitinkami pareigūnai, gavę informacijos apie tai, kad padarytas administracinis teisės pažeidimas, atlieka procesinius veiksmus, kurie sukuria procesinius teisinius santykius. Taigi, teisenai pradėti būtina, kad informacija apie padarytą administracinį teisės pažeidimą taptų žinoma atitinkamiems pareigūnams, t.y. būtinas formalus procesinis pagrindas. Vada – tai informacija apie teisės pažeidimą, betarpiškas pareigūnų, atliekančių administracinę priežiūrą kontaktas su teisės pažeidimu ir pažeidėju. Administracinę priežiūrą galima būtų įvardinti kaip įstatymo vykdymo stebėjimą. Ją atliekantiems pareigūnams suteikta teisė fiksuoti administracinius teisės pažeidimus. Sugrįžkime prie vadų, t.y. preteksto administracinio teisės pažeidimo bylai iškelti. Jos gali būti šios: 1. Piliečių skundai bei pareiškimai (tiek žodiniai, tiek rašytiniai), žiniasklaidos paskelbta informacija, liudytojų, nukentėjusiųjų pranešimai, įmonių, įstaigų ir kitų juridinių asmenų informacija. 2. Asmens, padariusio administracinį teisės pažeidimą, prisipažinimas. 3. Atsisakymas kelti baudžiamąją bylą arba jos nutraukimas, jei pažeidėjo veiksmuose yra administracinio teisės pažeidimo požymių. 4. Policijos pareigūnų, užtikrinančių viešąją tvarką, taip pat kitų institucijų pareigūnų, vykdančių administracinę priežiūrą, betarpiškas administracinio teisės pažeidimo fakto nustatymas. Paskutinioji vada pasižymi tam tikrais ypatumais. Visų pirma, tiesioginis pažeidimo fakto pastebėjimas nėra kažkaip fiksuojamas, todėl ne visada galima jį kontroliuoti. Kita vertus, nepasitvirtinus faktui, nereikia jo oficialiai paneigti išleidžiant kokį nors specialų dokumentą. Apie administracinio teisės pažeidimo bylos iškėlimą galima kalbėti tik kaip apie psichinį, valinį aktą, kuris nėra fiksuojamas išoriškai. Tuo tarpu baudžiamajame procese – reikalingas specialus nutarimas baudžiamajai bylai iškelti. Iškėlęs administracinę bylą, pareigūnas tuo pačiu nustato įrodymų rinkimo pradžią. Taigi, “administracinio teisės pažeidimo bylos iškėlimą juridine prasme galima laikyti procesiniu veiksmu, kuris kartu yra ir juridinis faktas, ko pasekoje kyla konkretūs administraciniai – procesiniai santykiai. O tai reiškia, kad administracinis teisės pažeidimas – tai yra juridinis faktas administracinės bylos iškėlimui”117. ATPK 250 str. numatytos aplinkybės, kurioms esant administracinio teisės pažeidimo bylos teisena negali būti pradėta, o pradėtoji turi būti nutraukta: 1) kai nėra administracinio teisės pažeidimo įvykio ir sudėties; 2) kai asmeniui, padariusiam priešingą teisei veikimą arba neveikimą nėra sukakę šešiolikos metų amžiaus; 3) kai padaręs priešingą teisei veikimą arba neveikimą asmuo yra nepakaltinamumo būsenoje; 4) kai asmuo veikė būtinojo reikalingumo arba būtinosios ginties atveju; 5) kai priimamas amnestijos aktas, jeigu jis panaikina administracinės nuobaudos skyrimą; 6) kai panaikinamas administracinę atsakomybę nustatantis aktas; 7) kai iki administracinio teisės pažeidimo bylos nagrinėjimo pasibaigia ATPK 35 str. numatyti terminai; 8) kai dėl to paties fakto administracinėn atsakomybėn patraukto asmens atžvilgiu yra priimtas kompetetingo organo (pareigūno) nutarimas skirti administracinę nuobaudą arba nepanaikintas nutarimas skirti administracinę nuobaudą arba nepanaikintas nutarimas nutraukti administracinio teisės pažeidimo bylą, taip pat jeigu dėl to pažeidimo iškelta baudžiamoji byla; 9) jeigu mirė asmuo, kurio atžvilgiu buvo pradėta bylos teisena. Taigi, būtina dar kartą pažymėti, kad administracinio teisės pažeidimo bylos teisena pradedama, o tuo pačiu ir iškeliama administracinio teisės pažeidimo byla, nesurašant kokio nors oficialaus dokumento. Teisenos pradžia – informacijos apie padarytą administracinį teisės pažeidimą gavimo momentas. Antrasis šios stadijos etapas – tai faktinių bylos aplinkybių nustatymas. Tiriant bylas turi būti išaiškintos trijų grupių faktinės aplinkybės: 1) turinčios tiesioginę reikšmę sprendimui dėl teisės pažeidimo sudėties buvimo ar nebuvimo; 2) esančios už pažeidimo sudėties ribų, tačiau turinčios reikšmės atsakomybės individualizavimui; 3) parodančios priežastis ir sąlygas, padedančias padaryti administracinius teisės pažeidimus. Pirmiausiai būtina išsiaiškinti ar buvo padaryta veika ir koks jos priešingumas teisei, t.y. ar ji yra administracinis teisės pažeidimas. Tam reikalinga administracinio teisės pažeidimo sudėties (objekto, objektyviosios pusės, subjekto ir sujektyviosios pusės) elementų vieninga visuma. “Pažeidimo vietos, laiko ir būdo nustatymas būtinas kiekvienoje byloje”118. Praktiškai objektyviosios pusės požymių išaiškinimas yra pagrindas pripažinti, kad buvo padarytas administracinis teisės pažeidimas. Kita vertus, nesant asmens, padarusio pažeidimą, kaltės, administracinė atsakomybė negalima. Tačiau, kaip rodo praktika, šiam pažeidimo sudėties elementui skiriama mažiausiai dėmesio. Dažniausiai apsiribojama tik pažeidimo fakto nustatymu, bet nesiekiama nustatyti asmens kaltės, tuo pažeidžiant elementarius teisenos principus. Norėčiau pateikti ir pavyzdį. ATPK 203 str. numatyta atsakomybė už paso praradimą ar tyčinį jo sugadinimą. Kaip matyti iš straipsnio 3 dalies, būtina nustatyti pažeidėjo tyčinius veiksmus, kad taikyti poveikio priemones už paso sugadinimą. Tačiau pasitaiko atvejų, kai pasai sugadinami skalbiant drabužius, ar juos sugadina naminiai gyvūnai ir pan, taigi, veika padaroma dėl neatsargumo, bet neatsižvelgiant į tai, skiriamos administracinės nuobaudos. Ir tokių administracinių bylų yra ne viena, todėl kartais susidaro įspūdis, kad asmuo, realizavęs ojektyviosios pusės požymius atsako be kaltės. Regis tokia praktika ydinga ir keistina. Aplinkybių, svarbių atsakomybės individualizavimui, nustatymas reikšmingas tuo, kad užtikrina teisingos administracinės nuobaudos parinkimą. Administracinio teisės pažeidimo bylos iškėlimo ir tyrimo stadija pasižymi tuo, kad praktiškai tik joje renkami ir fiksuojami įrodymai (plačiau apie įrodymus žiūrėti 1.3 poskyrį). Dažniausiai šioje stadijoje taikomos ir administracinių teisės pažeidimų bylų teisenos užtikrinimo priemonės. Veikiantys įstatymai tiksliai nenustato laiko, per kurį turi būti atliktas tyrimas. Reikia vadovautis bendru principu, kad tyrimas turi būti atliktas nepažeidžiant patraukimo administracinėn atsakomybėn senaties terminų, nurodytų ATPK 35 str.: t.y. ne vėliau kaip per 6 mėnesius nuo pažeidimo padarymo dienos, o esant trunkamam pažeidimui – per 6 mėnesius nuo paaiškėjimo dienos, arba kai kuriais atvejais nuo jo nustatymo dienos. Kai atsisakoma kelti baudžiamąją bylą arba ji nutraukiama, jei pažeidėjo veiksmuose yra administracinio teisės pažeidimo požymių – ne vėliau kaip per 2 mėnesius nuo priimto tokio sprendimo dienos. Tam tikrais atvejais šiuos terminus leidžiama pratęsti iki vienerių metų. Reikėtų pabrėžti, kad administracinio tyrimo stadijoje labai svarbu nustatyti bylos tyrimo ribas. Būtina surinkti ir užfiksuoti tik tuos įrodymus, kurie susiję su faktinėmis bylos aplinkybėmis, ir leidžia nustatyti objektyvią tiesą byloje. Oficiali administracinio teisės pažeidimo bylos išraiška – tai administracinio teisės pažeidimo protokolo surašymas. Dažnai manoma, kad protokolo surašymu iškeliama administracinio teisės pažeidimo byla, o jo surašymo momentas – teisenos pradžia. Tačiau ši nuomonė nėra visiškai pagrįsta, nes iki administracinio teisės pažeidimo protokolo surašymo atliekami įvairūs procesiniai veiksmai, todėl pati teisena pradedama kur kas anksčiau. Atsižvelgiant į tai galima teigti, kad administracinio teisės pažeidimo protokolas fiksuoja bylos tyrimo pabaigą ir yra tas pagrindinis procesinis dokumentas, apie kurį sukasi visa bylos medžiaga. Protokolas surašomas visada, kai padaromas administracinis teisės pažeidimas, išskyrus atvejus, kurie tiesiogiai nurodyti įstatyme, konkrečiai ATPK 262 straipsnyje. Šio straipsnio 1, 2, 3 ir 4 dalyse nurodyti ATPK straipsniai, kuriuos pažeidus galima pagreitinta teisena. Be to numatytos ir kitos būtinos sąlygos: 1) bauda turi būti sumokama tuojau pat, pažeidimo padarymo vietoje, išduodant nustatyto pavyzdžio kvitą; 2) pažeidėjas turi neginčyti jam paskirtos baudos už pažeidimą paskyrimo. Reikėtų paminėti, kad pareigūnų teisė skirti nuobaudą ribojama baudos dydžiu. Už eismo taisyklių ir transporto priemonių eksploatacijos pažeidimus negali būti skirta didesnė, kaip 200 Lt bauda, išskyrus atvejus, kai ji skiriama užsienio valstybių vairuotojui,o padarius kitus pažeidimus – 100 Lt bauda. Tačiau už ATPK 262 str.1d. numatytus pažeidimus gali būti skiriama ir didesnė bauda. Taigi, visų anksčiau paminėtų sąlygų (kai kurių išimtinai priklausančių nuo pažeidėjo valios) buvimas yra būtinas, nes priešingu atveju administracinio teisės pažeidimo protokolas surašomas ir teisena vyksta įprasta tvarka. Tam tikrais atvejais protokolas nesurašomas nepriklausomai nuo pažeidėjo valios. Jie nurodyti ATPK 262 str. 7 ir 8 dalyse: 1. Kai administracinę bylą iškelia teismas, teisėjas, taip pat prokuroras atsisakius kelti baudžiamąją bylą arba ją nutraukus, jeigu yra administracinio teisės pažeidimo požymių. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2001 04 18 nutartimi adm. byloje Nr. 3294-01 panaikino apyl. teismo nutarimą skirti administracinę nuobaudą dėl kontrabandos, nes teismas, nutraukęs baudžiamąją bylą, iškart skyrė administracinę nuobaudą, nepriimdamas nutarimo iškelti administracinio teisės pažeidimo bylą. Teisėjų kolegija konstatavo, kad toks nutarimas skirti nuobaudą neiškėlus administracinio teisės pažeidimo bylos, negali būti laikomas pagrįstu ir teisėtu. 2. Kai padaromi pažeidimai, numatyti ATPK 505, 506, 2143 straipsniuose. Šiais atvejais administracinio teisės pažeidimo byla pradedama akcininko, žemės ūkio bendrovės nario ar kreditoriaus, visuomenės informavimo priemonės atstovo ar žurnalisto pareiškimu. Tačiau Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nuomone, ir šiuo atveju, teisėjas, gavęs tokį pareiškimą, turėtų priimti nutarimą iškelti administracinę bylą119. ATPK 260 str. įtvirtina būtinus administracinio teisės pažeidimo protokolo turiniui keliamus reikalavimus. Minėto straipsnio 1 dalyje tarp kitų reikalavimų nurodomos žinios apie pažeidėjo asmenybę, pažeidimo padarymo vieta, laikas ir esmė ir kt. Šių reikalavimų pagrindu darytina išvada, kad administracinio teisės pažeidimo protokolas surašomas, kai: 1) nustatytas administracinio teisės pažeidimo padarymo faktas (vieta, laikas, esmė); 2) žinomas pažeidimą padaręs asmuo; 3) galima konstatuoti būtinus administracinio teisės pažeidimo požymius. Apskritai, visus duomenis, kuriuos būtina nurodyti protokole, galima suskirstyti į tris grupes. Tai: 1. Duomenys, liečiantys teisės pažeidimo padarymo aplinkybes – vieta, laikas, pažeidimo esmė. Protokole turi būti nurodytos tos aplinkybės, kurios liudija apie pažeidimą ir jo charakterį; nurodytas konkretus ATPK straipsnis ar kitas teisės aktas, numatantis atsakomybę už tą pažeidimą; jei paimami neteisėtai įgyti, laikomi, naudojami, gabenami daiktai ar vairuotojo pažymėjimas, - apie tai pažymima protokole. Reikia pažymėti, kad tik tikslus veikos kvalifikavimas ir tikslus, konkretus ir visapusiškas visų pažeidimo aplinkybių aprašymas garantuoja sėkmingą tolimesnį procesą ir kaltininko patraukimą atsakomybėn. Praktikoje akivaizdžios kvalifikavimo problemos, susijusios su pakartotinumu. Neretai ATPK straipsnių 2-ose dalyse numatyta griežtesnė administracinė atsakomybė, kai asmeniui jau buvo skirta administracinė nuobauda už tą patį pažeidimą. Todėl teisingas veikos kvalifikavimas priklauso nuo to, ar pareigūnas žino apie anksčiau padarytą pažeidimą. Deja, šiuo metu Lietuvoje nėra vieningos duomenų bazės, kurioje būtų sukaupta informacija apie padarytus administracinius teisės pažeidimus. Todėl yra didelė tikimybė, kad atvykusio iš kito Respublikos miesto asmens padarytas pažeidimas bus neteisingai kvalifikuotas. Bet vis gi galima pasidžiaugti, kad tie duomenys kaupiami miestų policijos įstaigų lokaliniuose duomenų bankuose (tokia yra ir Kauno mieste). Tačiau kita vertus, visiškai ignoruojamos įstatymo nuostatos, numatytos ATPK 36 str. Praktikoje, kvalifikuojant veiką, neatsižvelgiama į nuobaudos įvykdymą, nors įstatymas pakartotinumą sieja būtent su nuobaudos įvykdymu. Kai kuriais atvejais nuobaudos įvykdymas gali sutapti su pažeidimo padarymo diena, tačiau dažniausiai taip nėra. Be abejonės, tokią situaciją sąlygoja visų pirma informacijos apie nuobaudų įvykdymą stoka (pavyzdžiui, Kaune, duomenys apie nutarimo vykdymo eigą pradėti kaupti tik 2000 metų pabaigoje). Taip pat ir patys pareigūnai į tai nekreipia reikiamo dėmesio, nors netinkamai kvalifikuojant veikas, grubiai pažeidžiami teisenos uždaviniai. 2. Duomenys, apibūdinantys pažeidėjo asmenybę: pavardė, vardas, amžius, užsiėmimas, turtinė padėtis, gyvenamoji vieta ir darbovietė, asmenybę liudijantys dokumentai. Šiuo metu didžiausia problema - pažeidėjo asmenybės nustatymas. Dauguma už pažeidimus pristatytų į policijos įstaigas asmenų, neturi jokių dokumentų, neretai meluoja duomenis apie save ir pan. Pasitaiko atvejų, kai pažeidėjai (ypatingai tie, kurie sistemingai vykdo smulkias vagystes iš parduotuvių) prisistato savo pažįstamų ar giminaičių vardu. Todėl siekiant išvengti panašių situacijų, policijos įstaigose nustatyti tam tikri reikalavimai (prie bylos pridedamos asmenų dokumentų su fotonuotrauka kopijos ir kt.) ir administracinio teisės pažeidimo byla nagrinėjama tik tuo atveju, kai nebekyla abejonių dėl pažeidėjo asmenybės. 3. Duomenys, susiję su administracinio teisės pažeidimo protokolo forma: jo surašymo vieta ir data, pareigūno, surašiusio protokolą pavardė ir pareigos, liudytojų ir nukentėjusiųjų, jeigu jų yra, pavardės ir adresai. Protokolą turi pasirašyti jį surašęs asmuo ir pažeidėjas, taip pat jei yra liudytojų ar nukentėjusiųjų, protokolą gali pasirašyti ir šie asmenys, bet to daryti neprivalo. Teisė atsisakyti pasirašyti protokolą suteikta ir teisės pažeidimą padariusiam asmeniui. Apie tai turi būti pažymima protokole. Protokole pažymima ir kai pažeidimą padaręs asmuo atsisako suteikti žinias apie savo asmenybę. Regis ši įstatymo nuostata prieštaringa, nes nenustačius pažeidėjo asmenybės, vargu ar apskritai galima surašyti administracinio teisės pažeidimo protokolą. Pagal ATPK 260 str.4d. surašant protokolą, pažeidėjui turi būti išaiškintos jo teisės ir pareigos ir apie tai pažymima protokole jo parašu. Bet kaip rodo praktika, pareigūnai paprastai to nedaro, liepdami pažeidėjui tik pasirašyti nurodytoje vietoje. Pažymėtina, kad policijos pareigūnai, surašydami administracinių teisės pažeidimų protokolus, naudoja tam specialiai parengtus protokolų blankus. Manytume, kad, nežiūrint kai kurių netikslumų, jis atitinka įstatymo nustatytus turinio reikalavimus, tačiau policijos pareigūnai nevisada sugeba kvalifikuotai ir tinkamai jį užpildyti. Policijos departamento viešosios policijos Prevencijos tarnybos šalies policijos komisariatų prevencijos padalinių veiklos (1998-2000 m.) rengiant ir nagrinėjant administracinių teisės pažeidimų bylas apžvalgoje konstatuota, kad administracinių teisės pažeidimų protokoluose nenurodoma tiksli pažeidimo padarymo vieta ir laikas, protokolo surašymo data ir vieta, netinkamai kvalifikuojami pažeidimus padariusių asmenų veiksmai ir kt. Dėl šių trūkumų dažniausiai vėliau panaikinami priimti nutarimai, todėl dar kartą būtina pabrėžti administracinio teisės pažeidimo protokolo svarbą. Teisė surašyti protokolą suteikta ne visiems pareigūnams, o tik tiems, kurie įvardinti ATPK 2591 straipsnyje. Šiandien tokius įgaliojimus turi per 50 – ies institucijų pareigūnai. Jų sąrašas pateiktas ir detalizuotas nurodant konkrečius straipsnius. Kadangi administracinės komisijos ir teismai protokolų nesurašo, tai jų nagrinėjamose bylose administracinių teisės pažeidimų protokolus pavesta surašyti kitiems organams ir pareigūnams. ATPK 2591str.2d. teigiama, kad kitų organų (išskyrus išvardintus 1 dalyje) kompetencijai priskirtose nagrinėti bylose, protokolus surašo tų organų, kurie nagrinėja bylą, pareigūnai. Kiti pareigūnai tose bylose protokolų surašyti negali, ir pastebėję pažeidimą privalo kviesti kompetetingo organo atstovą ar persiųsti gautą medžiagą pagal žinybingumą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senatas dar 1996 m. gruodžio 30d. nutarimu Nr.46 aprobavo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 1996 11 07 nutartį, kuria konstatuota, kad tik įstatymų įgalioto asmens surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas yra pagrindas paskirti administracinę nuobaudą. Nutarime nurodyta, kad protokolas, surašytas asmens, neturinčio tam teisės, yra niekinis ir nepatvirtina administracinio teisės pažeidimo įvykio ir sudėties, todėl tokiais atvejais, teisena negali būti pradėta, o pradėtoji turi būti nutraukta. Taigi galima teigti, kad administracinio teisės pažeidimo protokolas – tai procesinis dokumentas, kuriame formuluojamas kaltinimas administracinio teisės pažeidimo padarymu ir fiksuojami nustatyti įrodymai. Iš to darytina išvada, kad administracinio teisės pažeidimo protokolas yra administracinio tyrimo pabaiga, o ne pradžia. Be to, administracinio teisės pažeidimo protokolu apibrėžiamos bylos nagrinėjimo ribos, t.y. byla nagrinėjama tik dėl pažeidimo, kuris buvo nurodytas administracinio teisės pažeidimo protokole. Organo (pareigūno), nagrinėjančio bylą, teisė pakeisti nuorodą į materialinės teisės normą nereiškia teisės pripažinti asmenį kaltu kito administracinio teisės pažeidimo, nenurodyto protokole, padarymu. Paskutinis bylos iškėlimo ir tyrimo stadijos etapas – jos perdavimas pagal žinybingumą. Medžiaga perduodama tada, kai pareigūnas, tyręs bylą, pats neturi teisės jos nagrinėti arba mano, kad būtina medžiagą perduoti kitoms valstybės institucijoms. Prieš perduodant protokolą ir surinktą medžiagą, pareigūno vadovas privalo patikrinti patraukimo administracinėn atsakomybėn pagrįstumą, bylos įforminimo teisingumą, surinktų įrodymų pakankamumą. Pastebėjęs kokius nors pažeidimus, vadovas grąžina bylos medžiagą ją tyrusiam pareigūnui, nurodydamas pašalinti trūkumus. Tačiau, pareigūnas gali suklysti vertindamas veikos priešingumą teisei ir surašyti protokolą, nesant apskritai administracinio teisės pažeidimo įvykio ar sudėties. Ką gi turėtų daryti vadovas tokiais atvejais, ar gali jis priimti nutarimą nutraukti teiseną, nors nėra įgaliotas nagrinėti tos kategorijos administracinių teisės pažeidimų bylų? Šių klausimų ATPK nereglamentuoja. Manyčiau, kad šiuo atveju, teiseną nutarimu galėtų nutraukti tik turintis teisę bylą nagrinėti organas ar pareigūnas. ATPK 261 str. reikalauja, kad protokolas turi būti persiųstas ne vėliau kaip per tris dienas nuo jo surašymo momento. Taigi, paskutiniame šios stadijos etape patikrinama tyrimo ir surašyto protokolo kokybė, išsprendžiamas klausimas, kur siųsti bylą, atliekamas bylos persiuntimas. Administracinių teisės pažeidimų bylų nagrinėjimas Daugumos autorių nuomone, bylos nagrinėjimas yra svarbiausia administracinių teisės pažeidimų bylų teisenos stadija. Pasak A.Alechino ir kt. “ją galima laikyti pagrindine administracinės teisenos stadija, kurios metu ryškiausiai atsiskleidžia daugelis administracinės – procesinės veiklos bruožų”120. Ši stadija prasideda nuo pasiruošimo nagrinėti bylą. Pasiruošimo etape išsprendžiama daug svarbių klausimų, kurie turi užtikrinti tolesnį sėkmingą bylos nagrinėjimą ir galutinį jos išsprendimą, laikantis visų administracinės teisės principų. Tie klausimai apibrėžti ATPK 280 str.: 1.Ar tas pareigūnas, kuris gavo bylą kompetetingas ją nagrinėti, t.y. ar byla jam žinybinga. 2. Ar teisingai surašytas protokolas ir kita administracinio teisės pažeidimo bylos medžiaga. 3. Ar pranešta asmenims, dalyvaujantiems nagrinėjant bylą, apie jos nagrinėjimo laiką ir vietą. ATPK nedetalizuoja, kaip turi būti pranešta apie bylos nagrinėjimo laiką ir vietą. Praktikoje, nagrinėjimo laikas ir vieta nurodoma administracinio teisės pažeidimo protokole, ir pažeidėjas apie tai supažindinamas pasirašytinai. Kitiems gi teisenos dalyviams (nukentėjusiajam, liudytojams ir kt.), dažniausiai apie bylos nagrinėjimo laiką ir vietą nepranešama, išskyrus atvejus, kai byla yra sudėtinga ir tyrimo metu surinktuose dokumentuose įžvelgtini prieštaravimai ir pan. Tačiau, kaip rodo praktika, tiek nukentėjusieji, tiek liudytojai dėl įvairių priežasčių (pvz., nenoras bendrauti su policija, papildomos atvykimo išlaidos, darbas ir kt.) į bylos nagrinėjimą atvyksta labai retai. Mūsų galva, tyrimo metu paaiškinimuose ar kituose procesiniuose dokumentuose įtvirtintus liudytojų parodymus reikėtų pripažinti tinkamais įrodymais, kas užtikrintų bylos nagrinėjimo operatyvumą, efektyvumą ir ekonomiškumą. Be abejonės, visais atvejais nukentėjusysis informuojamas apie bylos nagrinėjimo rezultatus. 4. Ar reikia išreikalauti papildomą medžiagą. Jei organas, nagrinėjantis bylą mato, kad surinkti ne visi įrodymai, nepadarytos reikiamos ekspertizės, nėra būtinų dokumentų, be kurių negalima bylos teisingai išspręsti, jis prieš pradėdamas nagrinėti bylą, turi surinkti trūkstamą medžiagą pats, arba grąžinti ją tyrusiam pareigūnui papildyti. 5. Ar tenkintini, ar atmestini administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens, nukentėjusiojo, jų atstovų pagal įstatymą, advokatų ar kitų įgaliotų atstovų prašymai. Prašymai gali būti įvairūs: iškviesti liudytojus, paskirti vertėją, atlikti ekspertizę, išreikalauti dokumentus ir kt. Kai bylą nagrinėja kolegialus organas, prašymų svarstymo rezultatai fiksuojami posėdžio protokole. Tačiau, ATPK visiškai nenurodo, kokiame procesiniame dokumente turi būti išspręsti šie klausimai, kai byla nagrinėjama vienasmeniškai, o dažniausiai taip ir yra. Regis atmesti prašymą būtų galima tik priėmus motyvuotą nutarimą. Taigi, išsprendus visus šiuos klausimus galima pereiti prie kito bylos nagrinėjimo etapo – bylos nagrinėjimo iš esmės. Tačiau prieš pradėdamas nagrinėti šį etapą, dar norėčiau aptarti bylos nagrinėjimo terminus. Administracinių teisės pažeidimų bylos nagrinėjamos per penkiolika dienų nuo tos dienos, kai turintis teisę nagrinėti bylą organas (pareigūnas) gauna administracinio teisės pažeidimo protokolą ir kitą bylos medžiagą (ATPK 282 str.1d.). Už kai kuriuos pažeidimus numatyti trumpesni bylos nagrinėjimo terminai – para, trys, penkios, septynios dienos (ATPK 282 str.2d). Tačiau, kaip rodo praktika, šiuo metu šių terminų visiškai nesilaikoma ir bylos ypatingai retai nagrinėjamos per sutrumpintus terminus. Be abejonės bylos dažnai neišnagrinėjamos per nustatytus sutrumpintus terminus ir dėl objektyvių priežasčių. ATPK 282 str.3d. įtvirtintos sąlygos, kurių buvimas leidžia pratęsti bylos nagrinėjimo terminus, bet ne ilgiau, nei numatyta ATPK 35 str., kuris reglamentuoja administracinės nuobaudos skyrimo terminus. Tai atvejai, kai asmuo vengia administracinės atsakomybės, neturi nuolatinės gyvenamosios vietos, ilgam išvykęs ar gyvena užsienyje, ilgai serga arba kai dėl pažeidimo tyrimo arba kitų objektyvių priežasčių neįmanoma nustatytais terminais išnagrinėti bylos. ATPK 282 str. 5d. sakoma, kad kai pirmosios instancijos teismo nutarimas panaikinamas apeliacine tvarka, terminai pradedami skaičiuoti iš naujo nuo apeliacinės instancijos sprendimo įsiteisėjimo dienos. Ši nuostata atkartota ir ATPK 35 str.4d. Tačiau įstatymu tiesiogiai neaptarti tie atvejai, kai institucijų ar pareigūnų, įgaliotų nagrinėti administracinių teisės pažeidimų bylas, priimti nutarimai panaikinami apygardų administracinio teismo nutartimi ir grąžinami papildomam bylos aplinkybių tyrimui. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2001 10 05 konsultacijoje Nr.128 nurodoma, kad tuo atveju institucija negali išspręsti pažeidėjo atsakomybės klausimo dėl būtinumo byloje atlikti tyrimą, t.y. atsiranda sąlygos, numatytos ATPK 35 str.3d., todėl terminas nepradedamas skaičiuoti iš naujo ir turi būti spredžiamas nuobaudos skyrimo termino pratęsimo klausimas. Kita vertus, ATPK visiškai nereglamentuoja administracinio teisės pažeidimo bylos nagrinėjimo terminų pratęsimo tvarkos. Neaišku, ar tam būtina priimti nutarimą ar kokį kitą procesinį dokumentą, ar terminai prasitęsia automatiškai esant įstatyme nurodytoms sąlygoms. Mūsų galva, termino pratęsimas yra procesinis tvarkomojo pobūdžio sprendimas, sukeliantis atitinkamas teisines pasekmes ir turintis esminės įtakos teisenos tolesnei eigai, todėl turėtų būti įforminamas tam tikru procesiniu dokumentu. Pripažinus, kad terminas administracinei nuobaudai skirti prasitęsia savaime, be motyvuoto institucijos ar pareigūno nutarimo su atitinkamų priežasčių ir pratęsto konkretaus termino nurodymu, tai sukeltų bylas nagrinėjančių pareigūnų spekuliacijas ir piktnaudžiavimus, nustatyti konkretūs bylų nagrinėjimo ir nuobaudų skyrimo terminai būtų ignoruojami ir prarastų prasmę, teisenos procesas būtų vilkinamas, taptų neoperatyvus ir neefektyvus. Taigi, ATPK turėtų būti įtvirtinta nuostata, reikalaujanti terminus pratęsti motyvuotu tam tikru procesiniu dokumentu. Bylos nagrinėjimas iš esmės, t.y. antrasis šios stadijos etapas, vyksta pagal įstatyme numatytą tvarką. Ji pradedama nagrinėti paskelbiant kolegialaus organo sudėtį ar pristatant tą bylą nagrinėjantį pareigūną. Paskelbiama kokia byla bus nagrinėjama, kas traukiamas administracinėn atsakomybėn, išaiškinamos dalyvaujantiems nagrinėjant bylą asmenims jų teisės ir pareigos. Pagarsinamas administracinio teisės pažeidimo protokolas. Išklausomi dalyvaujantys asmenys ir ištiriami įrodymai. Šiame etape tiriama ir vertinama faktinė situacija, atrenkama ir analizuojama taikoma norma. Nagrinėjant bylą būtina išsiaiškinti ar buvo padarytas administracinis teisės pažeidimas, ar šis asmuo kaltas jo padarymu ir trauktinas atsakomybėn, ar yra atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių, taip pat kitas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išspręsti. Taigi, bylą nagrinėjantis pareigūnas, turi įvertinti įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone. Viso ankstesnio darbo rezultatas – nutarimo priėmimas. Jame įvertinami administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens veiksmai, daroma išvada apie jo kaltumą arba nekaltumą, skiriama poveikio priemonė. Nutarimo priėmimo tvarka nustatyta ATPK dvidešimt antrame skirsnyje. Šio skirsnio 287 str. sakoma, kad išnagrinėjęs administracinio teisės pažeidimo bylą, organas (pareigūnas) priima vieną iš tokių nutarimų: 1) skirti administracinę nuobaudą; 2) nutraukti bylą; 3) motyvuotai perduoti bylos nagrinėjimą kitam įgaliotam nagrinėti bylą pareigūnui. Vis gi, dažniausiai priimamas nutarimas skirti administracinę nuobaudą. ATPK 30 str. reikalauja, kad nuobauda būtų skiriama tiksliai laikantis teisės aktuose nustatytų reikalavimų. Iki 2000 m. ATPK gan paviršutiniškai reguliavo nuobaudų skyrimo klausimus. Tuo daug laisvės buvo palikta bylas nagrinėjusiems pareigūnams. Tačiau 2000 02 17 įstatymu Nr. VIII-1543 buvo pakeista nemažai ATPK nuostatų, susijusių su administracinių nuobaudų skyrimu ir jų skyrimas pradėtas reguliuoti kur kas detaliau. Minėtu įstatymu kodeksas buvo papildytas 302 straipsniu, kuris imperatyviai nustato detalias nuobaudų skyrimo taisykles. Visų pirma, skiriamos baudos dydis nustatomas pagal baudos dydžio sankcijoje minimumo ir maksimumo vidurkį. Jeigu yra atsakomybę lengvinančių aplinkybių, baudos dydis mažinamas nuo vidurkio iki minimumo, o esant atsakomybę sunkinančių aplinkybių, baudos dydis didinamas nuo vidurkio iki maksimumo. Esant atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių, nuobauda skiriama atsižvelgiant į jų kiekį ir reikšmingumą. Tiek baudos mažinimas, tiek didinimas turi būti motyvuojami nutarime. Tačiau, mano nuomone, įstatymų leidėjas, įtvirtindamas šias taisykles galėjo dar kartą įvertinti kodekso Specialiojoje dalyje nustatytų sankcijų dydžius ir atitinkamai juos pakeisti, nes neretai tarp baudos minimumo ir maksimumo yra didelis skirtumas, todėl tam tikrais atvejais egzistuoja tikimybė, kad nuobauda, skirta laikantis nustatytų taisyklių, bus per griežta ir neteisinga. Pavyzdžiui, ATPK 161 straipsnyje numatyta atsakomybė už miestų ir kitų gyvenamųjų vietovių tvarkymo ir švaros taisyklių pažeidimą, už kurį gali būti skirta iki dviejų tūkstančių litų bauda. Kauno miesto savivaldybės tarybos 2001 06 21 sprendimu Nr.164 patvirtintose tvarkymo ir švaros taisyklėse nustatytas draudimas mėtyti nuorūkas, popierius ar kitaip teršti aplinką (30.2 punktas), kurį pažeidus turi būti traukiama administracinėn atsakomybėn pagal ATPK 161 str. Išeitų, kad nenustačius lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių už nuorūkos numetimą ar šiūkšlių kibiro išvertimą turėtų būti skirta 1000 Lt bauda! Vargu, ar tai būtų teisinga ir protinga. Taip pat būtina laikytis principo, kad už vieną pažeidimą gali būti paskirta tik viena pagrindinė arba viena pagrindinė ir viena papildoma nuobauda. Kai vienas asmuo padaro du ar daugiau administracinių teisės pažeidimų, nuobauda skiriama už kiekvieną pažeidimą atskirai. Tačiau, jei tas pats pareigūnas nagrinėja kelias vieno asmens administracinių teisės pažeidimų bylas, galutinai šiam asmeniui skiriama nuobauda parenkama sankcijos, nustatytos už sunkesnįjį iš padarytųjų pažeidimų, ribose. Tokiu atveju prie pagrindinės nuobaudos gali būti prijungiama viena iš papildomų nuobaudų, numatytų straipsniuose dėl atsakomybės už bet kurį padarytą administracinį teisės pažeidimą. Pareigūnas, nagrinėjantis administracinio teisės pažeidimo bylą, atsižvelgdamas į pažeidimo pobūdį, pažeidėjo asmenybę, atsakomybę lengvinančias aplinkybes (ne tik nustatytas įstatymų), vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, gali paskirti mažesnę nuobaudą nei sankcijoje numatyta minimali arba paskirti švelnesnę nuobaudą nei numatyta sankcijoje, arba visai neskirti administracinės nuobaudos (ATPK 301 str.). Aplinkybių, kurių pagrindu mažinama, švelninama ar neskiriama nuobauda, buvimas turi būti įrodytas (pvz., sunki materialinė būklė patvirtinta pažyma apie darbo užmokestį ar gaunamą bedarbio pašalpą ir pan.). Toks sprendimas turi būti motyvuotas ir sankcionuotas apylinkės teismo teisėjo. Praktika rodo, kad policijos pareigūnai retai taiko šio straipsnio nuostatas, todėl administraciniai teismai dažnai keičia policijos pareigūnų nutarimus administracinių teisės pažeidimų bylose. Reiktų atkreipti dėmesį, kad “ATPK 301 str. taikantis organas esant šiame straipsnyje numatytoms aplinkybėms, leidžiančioms paskirti mažesnę nuobaudą nei sankcijoje numatyta minimali arba paskirti švelnesnę nuobaudą nei numatyta sankcijoje, arba visai neskirti administracinės nuobaudos nėra suvaržomas galimybe sumažinti tik pagrindinę ar tik papildomą administracinę nuobaudą”121. Nutarimas nutraukti administracinio teisės pažeidimo bylą surašomas, kai medžiaga perduodama prokurorui, kvotos, tardymo organui baudžiamajai bylai iškelti arba medžiaga perduodama spręsti drausminės atsakomybės klausimą, taip pat, kai nustatytos aplinkybės, kurios daro administracinę teiseną negalimą. Taigi, išnagrinėjęs administracinio teisės pažeidimo bylą, pareigūnas surašo nutarimą (policijoje naudojami nustatyto pavyzdžio blankai, (priedas Nr.2), kuriam keliami tam tikri reikalavimai, įtvirtinti ATPK 286 str. Vertinant šio straipsnio nuostatas, galimas nutarimo skaidymas į sąlygines tris dalis: įžanginę, aprašomąją – motyvuojamąją ir rezoliucinę. Įžanginėje nutarimo dalyje nurodoma nutarimą priėmusio organo (pareigūno) pavadinimas, bylos nagrinėjimo data, žinios apie asmenį, kurio byla nagrinėjama. Aprašomojoje – motyvuojamojoje dalyje išdėstoma veika, kuri pripažįstama įrodyta, nurodant asmenį ir konkrečias veikos aplinkybes – padarymo vietą, laiką, būdą, kaltės pobūdį, pažeidimo motyvus. Išdėstomi įrodymai ir išvados dėl nustatytų faktinių aplinkybių, priimamų sprendimų formulavimas ir pagrindimas. Kvalifikuojama veika, nurodant straipsnį ir jo dalį, nurodomos nustatytos sunkinančios ir lengvinančios aplinkybės, taip pat, kaip spręstina dėl paimtų daiktų bei dokumentų. Rezoliucinėje dalyje nurodomas pažeidėjo vardas ir pavardė, sprendimas dėl pripažinimo asmenį padarius pažeidimą, numatytą atitinkamame ATPK straipsnyje, jo dalyje, punkte arba kitame teisės akte, paskirtos nuobaudos rūšis ir dydis, sprendimas dėl paimtų daiktų bei dokumentų. Nutarime taip pat turi būti nurodyta apskundimo tvarka ir terminai. Nutarimas turi būti pasirašytas nagrinėjusio bylą pareigūno ar kolegialaus organo pirmininko ir sekretoriaus. Tačiau, kaip rodo praktika, labai dažnai šių reikalavimų nesilaikoma: nenurodomi įrodymai, kuriais pagrįstas nutarimas, veika kvalifikuojama nenurodant straipsnio dalies ar punkto (galima būtų pateikti ne vieną net ir apylinkės teismo teisėjo nutarimą) ir kt., dėl ko nutarimai administracinių teismų vėliau yra naikinami. Kitas administracinio teisės pažeidimo bylos nagrinėjimo etapas – nutarimo paskelbimas ir nuorašo įteikimas atitinkamiems proceso dalyviams. ATPK 288 str.1d. nustatyta, kad nutarimas skelbiamas tuojau pat, baigus bylos nagrinėjimą. Na, o ši stadija baigiama įteikiant ar pasiunčiant nutarimo nuorašą asmeniui dėl kurio jis priimtas, organui, kurio pareigūnas surašė administracinio teisės pažeidimo protokolą, taip pat nukentėjusiajam jo prašymu. Tai turi būti padaryta per tris dienas. Kai kuriais atvejais nutarimo nuorašas turi būti išsiunčiamas įmonės, įstaigos, organizacijos administracijai ir policijos įstaigai (ATPK 286 str. 4d.). Be to, išnagrinėjęs bylą pareigūnas gali pateikti pasiūlymus įmonių, įstaigų, organizacijų vadovams ir kitiems pareigūnams pašalinti priežastis ir sąlygas, kurios padeda daryti pažeidimus. Šie asmenys privalo per vieną mėnesį pranešti, kokių imtasi priemonių. Nutarimo administracinio teisės pažeidimo byloje apskundimo stadija Nutarimo apskundimo teisė – tai yra viena svarbiausių teisėtumo ir piliečių teisių apsaugos garantijų. Ir nors šia teise pasinaudojama pakankamai retai, tačiau “tokios galimybės egzistavimas turi didelę prevencinę reikšmę, drausmina tuos, kuriems suteikti įgaliojimai skirti administracines nuobaudas”122.1 Visų pirma reikėtų išsiaiškinti, kas turi teisę apskųsti nutarimą administracinio teisės pažeidimo byloje ir kam. Apskritai, šiuos klausimus be ATPK reguliuoja ir LR administracinių bylų teisenos įstatymas (toliau ABTĮ). Pagal ATPK 291 str. ir ABTĮ 122 str.1d. nutarimo apskundimo teisė suteikta asmeniui, kurio atžvilgiu jis priimtas, nukentėjusiajam, organui, kurio pareigūnas surašė administracinio teisės pažeidimo protokolą ir prokurorui dėl nutarimų administracinių teisės pažeidimų bylose, kurios buvo iškeltos po to, kai buvo atsisakyta kelti baudžiamąją bylą ar baudžiamoji byla nutraukta (ATPK 255 str.). Reikėtų pabrėžti, kad tokia prokuroro teisė numatyta atskirame straipsnyje, tačiau, atrodo, kad tai nėra logiška. Bylas dėl skundų, kurie paduoti dėl nutarimų administracinių teisės pažeidimų bylose, priimtų administracinių komisijų, savivaldybių seniūnijų kaimo vietovėse seniūnų, policijos ir kitų tam įgaliotų institucijų (pareigūnų) pirmąja instancija nagrinėja apygardos administracinis teismas pagal nutarimą priėmusios institucijos (jos pareigūno) buvimo vietą. Taigi, institucijos (jos pareigūno) nutarimas gali būti apskųstas apygardos administraciniam teismui. Šiuo metu veikia Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Panevėžio ir Šiaulių apygardų administraciniai teismai. Konkrečios apygardos administracinio teismo veiklos teritorija sutampa su atitinkamo bendrosios kompetencijos apygardos teismo veiklos teritorija. Rajono (miesto) apylinkės teismo (teisėjo) nutarimas administracinio teisės pažeidimo byloje gali būti apskųstas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui. Reiktų paminėti, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra apeliacinė instancija ir byloms, kurias išnagrinėjo apygardos administracinis teismas dėl skundų, paduotų dėl nutarimų administracinių teisės pažeidimų bylose. Skundas gali būti paduotas atitinkamam administraciniam teismui ar nusiųstas jam per instituciją (pareigūną), apylinkės teismą, kuris priėmė nutarimą. Ši institucija, teismas, per tris dienas skundą kartu su byla turi nusiųsti atitinkamam administraciniam teismui. Įstatymas nustato dešimties dienų terminą skundui paduoti nuo nutarimo priėmimo dienos. Jei terminas praleistas, jis gali būti pareiškėjo prašymu atnaujintas, tačiau tam būtinos svarbios priežastys (pvz., liga, nutarimo nuorašo negavimas ir pan.), patvirtintos įrodymais. Kiekvienu konkrečiu atveju ar priežastys svarbios sprendžia atitinkamas administracinis teismas. Tuo klausimu priimama nutartis. Skundo dėl nutarimo administracinio teisės pažeidimo byloje padavimas turi tam tikras teisines pasekmes, t.y. sustabdo nutarimo skirti administracinę nuobaudą vykdymą, išskyrus nutarimus skirti įspėjimą ir administracinį areštą, taip pat tais atvejais, kai skiriama bauda paimama administracinio teisės pažeidimo padarymo vietoje. Atrodo, kad išimtis dėl administracinio arešto pažeidžia asmenų teises ir teisėtus interesus, juo labiau, kad administracinis areštas yra pati griežčiausia administracinė nuobauda ir nepagrįstai ją paskyrus gali būti padaryta didelė moralinė ir materialinė žala. Kaip pavyzdį norėčiau pateikti vieną administracinio teisės pažeidimo bylą. 2001 06 20 aštuoniolikmetei L.K. buvo surašytas protokolas už narkotinių medžiagų vartojimą be gydytojo paskyrimo. Kauno miesto apylinkės teismas tos pačios dienos nutarimu, atsižvelgdamas, kad pažeidėja nedirbo ir turto, į kurį gali būti nukreiptas išieškojimas neturėjo, skyrė dviejų parų administracinį areštą. Tą pačią dieną pažeidėja padavė skundą Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, prašydama skirtą nuobaudą sušvelninti. Policijos pareigūnai, apie tai žinodami, nors ir neteisėtai, tačiau delsė įvykdyti apylinkės teismo nutarimą, kuris turėjo būti vykdomas tuoj po nutarimo priėmimo. Ir vis gi, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2001 07 11 nutartimi adm. byloje Nr.118311-01 pareiškėjos skundą patenkimo ir apylinkės teismo nutarimu skirtą nuobaudą sušvelnino. Teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismo nurodytos aplinkybės dėl turtinės padėties nebuvo reikšmingos, o skirta nuobauda nepagrįstai griežta. Visa tai rodo, kad visada egzistuoja nepagrįsto ir neteisėto nutarimo priėmimo tikimybė, todėl manytume būtina įtvirtinti nuostatą, nenustatančią jokių išimčių iš bendro principo, kuris numato, kad skundo padavimas sustabdo nutarimo vykdymą. Be to ir išimtis, kai nutarimo vykdymas sustabdomas baudą paėmus pažeidimo padarymo vietoje nėra visai logiška, nes jo sustabdyti negalima jau vien todėl, kad nutarimas jau įvykdomas iki skundo padavimo (kažin ar apskritai praktikoje galimas toks atvejis, kai pažeidėjas sutinka su pažeidimu ir moka baudą ir čia pat paduoda skundą). Skundą dėl nutarimo administracinio teisės pažeidimo byloje atitinkamas administracinis teismas turi išnagrinėti per dvidešimt dienų nuo bylos gavimo dienos (ATPK 296 str.). Išsprendus skundo priėmimo klausimą prasideda kitas apskundimo stadijos etapas – skundo nagrinėjimas, t.y. nutarimo teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Apygardos administraciniame teisme bylas nagrinėja vienas teisėjas vadovaudamasis ATPK normomis, o prireikus ir ABTĮ. Apie bylos nagrinėjimo laiką ir vietą turi būti pranešta asmeniui, dėl kurio surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas, nukentėjusiajam, institucijai, kurios pareigūnas surašė protokolą ir nutarimą priėmusiai institucijai (pareigūnui), tačiau šių subjektų ar jų atstovų neatvykimas nėra kliūtis bylai nagrinėti ir sprendimui priimti. Reikia pažymėti, kad ABTĮ 123 str.2d. įtvirtina nuostatą, nustatančią, kad nagrinėjant skundą, šalių procesinė padėtis nesikeičia, t.y. šalys netampa pareiškėju ir atsakovu, tačiau lieka asmeniu, dėl kurio surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas, institucija (pareigūnu), priėmusiu nutarimą, nukentėjusiuoju ir t.t. Bet nežiūrint to, nagrinėjant skundą teismine tvarka, tiek asmuo, tiek valdymo institucija turi vienodas teises ir pareigas, t.y. kiekvienas turi vienodas galimybes įrodyti savo pozicijos teisingumą ir paneigti kitos šalies reikalavimus. Teismas, nagrinėdamas skundą dėl nutarimo administracinio teisės pažeidimo byloje, patikrina priimto nutarimo teisėtumą ir pagrįstumą. Tuo būdu, teismas turi įdėmiai išanalizuoti norminį, faktinį ir procesinį patraukimo atsakomybėn pagrindą, asmens kaltumą, įrodymus ir kitus klausimus. Kartu turi patikrinti ar nuobauda paskirta pagal įstatymus ir ar ją paskyręs pareigūnas, turėjo teisę spręsti tos kategorijos bylas, taip pat ar buvo laikomasi nustatytos administracinės nuobaudos skyrimo tvarkos. Taigi, išnagrinėjęs bylą dėl skundo, kuris paduotas dėl nutarimo administracinio teisės pažeidimo byloje, pirmosios instancijos teismas priima vieną iš šių sprendimų: 1) palikti nutarimą nepakeistą ir skundo nepatenkinti; 2) panaikinti nutarimą ir bylą nutraukti; 3) panaikinti nutarimą ir paskirti administracinę nuobaudą remiantis teisės aktu, nustatančiu atsakomybę už padarytą teisės pažeidimą. Toks sprendimas priimamas tais atvejais, kai teisės pažeidimo įvykis nekelia abejonių, pažeidimo veika įrodyta, tačiau teismas nustato, kad buvo netinkamai pritaikytas įstatymas. Teismas, atsižvelgdamas į nustatytas bylos aplinkybes, turi teisę pakeisti teisės pažeidimo kvalifikavimą ir paskirti nuobaudą, atitinkančią pažeidimo kvalifikavimą; 4) panaikinti nutarimą ir grąžinti bylą institucijai, įgaliotai surašyti administracinių teisės pažeidimų protokolus, įpareigojant ją tinkamai kvalifikuoti padarytą teisės pažeidimą. Toks sprendimas priimamas tais atvejais, kai reikia atlikti papildomą bylos aplinkybių tyrimą ar kai dėl kitų priežasčių teismas nesiima pats keisti veikos kvalifikavimo; 5) pakeisti nutarimą, paskiriant švelnesnę nuobaudą arba nusprendžiant neskirti administracinės nuobaudos; 6) panaikinti nutarimą, jei nustatyta, kad jį priėmė institucija (pareigūnas), neturinti teisės spręsti tokios bylos. Tokiu atveju bylą išsprendžia pats teismas. Vienais atvejais teismas priima nutarimą ( tai atvejai išvardinti antrame, trečiame ir šeštame punktuose), o kitais – motyvuotą nutartį. Teismų nutarimai ir nutartys, kuriais baigiama nagrinėti administracinio teisės pažeidimo byla, įsiteisėja per dešimt dienų nuo nutarimo ar nutarties paskelbimo. Sprendimo nuorašas po jo įsiteisėjimo išsiunčiamas atitinkamiems subjektams. Kaip jau minėjau anksčiau apylinkių teismų ir apygardų administracinių teismų nutarimai ir nutartys priimti nagrinėjant administracinių teisės pažeidimų bylas apeliacine tvarka gali būti skundžiami Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, kuriame skundai paprastai nagrinėjami rašytinio proceso tvarka. Tačiau teisėjų kolegijai nusprendus, konkreti byla gali būti nagrinėjama žodinio proceso tvarka. Išnagrinėjęs bylą apeliacine tvarka, administracinis teismas priima vieną iš šių sprendimų: 1) palikti nutarimą nepakeistą ir skundo nepatenkinti; 2) panaikinti nutarimą ir bylą nutraukti; 3) panaikinti nutarimą ir grąžinti bylą iš naujo tirti įgaliotai institucijai arba iš naujo nagrinėti teisme; 4) pakeisti nutarimą, paskiriant švelnesnę nuobaudą arba nusprendžiant neskirti administracinės nuobaudos. Visais nurodytais atvejais teismas priima motyvuotą nutartį, išskyrus, kai byla nutraukiama (tokiu atveju priimamas nutarimas). Apeliacinės instancijos teismo nutarimai ar nutartys įsiteisėja priėmimo dieną ir kasacine tvarka neskundžiami. Reikėtų paminėti, kad Kauno apygardos administracinis teismas per 2000 metus išnagrinėjo 1391 administracinę bylą pagal skundus dėl nutarimų administracinių teisės pažeidimų bylose. O Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas jau per 2001 m I pusmetį išnagrinėjo 1745 administracines bylas iš kurių 1336 – dėl skundų administracinių teisės pažeidimų bylose, kas sudaro beveik 80 procentų visų bylų. 901 byloje nutarimai ir nutartys palikti nepakeisti, tačiau vis gi 347 sprendimai buvo panaikinti, o 49 – pakeisti. Taigi, kaip rodo praktika, sprendimai administracinių teisės pažeidimų bylose dažnai priimami nekvalifikuotai, pažeidžiant teiseną reglamentuojančias normas. Kita vertus, administracinis teismas savo sprendimais formuoja tinkamą praktiką nagrinėjant administracinių teisės pažeidimų bylas, kas vėliau padeda išvengti klaidų. Panaikinus nutarimą nutraukiant administracinio teisės pažeidimo bylą, grąžinamos išieškotos pinigų sumos, konfiskuoti daiktai, taip pat panaikinami kiti apribojimai (grąžinami vairuotojo pažymėjimas, medžiotojo bilietas ir pan.), susiję su anksčiau priimtu nutarimu. Negalint grąžinti daikto, atlyginama jo vertė pinigais. Neteisėtu administracinio arešto paskyrimu padaryta žala (tiek turtinė, tiek neturtinė) atlyginama valstybės nepriklausomai nuo teismo kaltės (ATPK 301 str.2d., CK 6.272 str.). Nutarimų administracinių teisės pažeidimų bylose vykdymo praktika Nutarimo vykdymas – baigiamoji administracinių teisės pažeidimų bylų teisenos stadija. Nutarimo vykdymo esmė ta, kad yra praktiškai realizuojamos administracinės nuobaudos. “Vykdymo procese pažeidėjas turi pajusti neigiamas asmeninio, moralinio ar materialinio pobūdžio pasekmes”123. Tai turi auklėti ne tik pažeidėją, bet ir kitus piliečius, priversti juos ateityje nedaryti pažeidimų. Šie uždaviniai bus įgyvendinti, o administracinė nuobauda bus veiksminga tik tuomet, kai ji bus vykdoma laiku, teisingai ir realiai. Tačiau, kaip rodo paraktika, tai padaryti ne visada pavyksta. Nutarimų skirti administracines nuobaudas vykdymą reglamentuoja ATPK V-ojo skyriaus normos. Reikia pažymėti, kad 2000 02 17 įstatymu Nr. VIII-1543 buvo padaryta nemažai esminių paminėto skyriaus pakeitimų: numatytas administracinio arešto vykdymo senaties terminas, įtvirtintas visiškai naujas viešųjų darbų institutas ir t.t. Šias naujoves pabandysiu kiek labiau pabrėžti, nagrinėdamas atskirų administracinių nuobaudų rūšių vykdymo ypatumus. Nutarimą skirti administracinę nuobaudą privalo vykdyti valstybės institucijos, įmonės, įstaigos, organizacijos, pareigūnai ir piliečiai (ATPK 303 str.). Taigi, nutarimą vykdo įvairios valstybės institucijos, kurių vienos nukreipia nutarimą vykdymui, kitos – betarpiškai jį vykdo. Nutarimas skirti administracinę nuobaudą turi būti vykdomas nuo jo priėmimo momento. Apygardos administracinių teismų nutarimai ir nutartys vykdomi tik po to, kai jie įsiteisėja. Apeliacinės instancijos teismo sprendimai – nuo priėmimo momento. Kaip jau buvo minėta anksčiau, skundo padavimas sustabdo vykdymo procesą, išskyrus įstatymo nustatytus atvejus, o jis tęsiamas po to, jei skundas lieka nepatenkintas. Esant aplinkybių (suserga pažeidėjas ar jo šeimos nariai, įvyksta nelaimingas atsitikimas ir pan.), dėl kurių nedelsiant įvykdyti nutarimą negalima, jį priėmusi institucija (pareigūnas) pagal asmens, dėl kurio priimtas nutarimas, pareiškimą gali atidėti nutarimo vykdymą iki vieno mėnesio. Tačiau vėl gi neaišku, koks procesinis dokumentas tokiu atveju turėtų būti priimtas. ATPK 307 str. numato atvejus ir aplinkybes, kurioms esant nutarimo vykdymas nutraukiamas: 1) kai pažeidimą padaro nepakaltinamas asmuo; 2) kai priimamas amnestijos aktas, jeigu jis panaikina administracinės nuobaudos skyrimą; 3) kai panaikinamas administracinę atsakomybę nustatantis aktas; 4) kai miršta asmuo, kurio atžvilgiu priimtas nutarimas. Regis šio straipsnio nuostatos dar kartą parodo įstatymo leidėjo nenuoseklumą. Jau anksčiau aptarėme, kad teisena susideda iš nuoseklių, viena kitą keičiančių stadijų, todėl ATPK 250 str. įtvirtintos aplinkybės, darančios administracinių teisės pažeidimų bylos teiseną negalima, taikytinos ir vykdymo stadijai. Kaip matyti, tos aplinkybės atkartotos ir ATPK 307 str., todėl, manyčiau, kad tai padaryta visiškai nepagrįstai. Kita vertus, norma, numatanti vykdymo nutraukimą, kai priimamas amnestijos aktas yra deklaratyvi, nes iki šiol praktikoje ji nei karto taip ir nebuvo taikyta. Nutrauktas vykdymo procesas negali būti pradėtas iš naujo. ATPK numato nutarimų skirti administracinę nuobaudą vykdymo senatį. ATPK 308 str. įtvirtina nuostatą, pagal kurią nutarimas negali būti vykdomas, jeigu jis nebuvo perduotas vykdyti per tris mėnesius nuo priėmimo dienos. Kaip matyti, įstatymas apskritai nenustato termino, per kurį, nutarimas dėl administracinės nuobaudos turi būti įvykdytas, tačiau reikalauja perduoti institucijai (pareigūnui), įgaliotam jį vykdyti per tis mėnesius nuo priėmimo dienos. Praleidus šį terminą, vėliau nutarimo vykdyti jau nebegalima. Toks vykdymo senaties reglamentavimas iš esmės sudaro visas sąlygas nutarimą įvykdyti, tačiau kita vertus, dėl griežto nutarimų vykdymo termino nebuvimo jų vykdymas dažnai vilkinamas. Pavyzdžiui, iš antstolių kontoros prie Kauno miesto apylinkės teismo ir dabar policijos įstaigų gaunami nutarimai, priimti 1996, 1997 metais, kurie laiku buvo perduoti vykdyti, tačiau antstoliai tik po ketverių, penkerių metų juos grąžina kartu su asmens ar turto neradimo aktais. Be abejonės, per tokį ilgą laiko tarpą, nemaža dalis pakeičia gyvenamąją vietą, darbovietę ir pan., o tolesnis nutarimo vykdymas praktiškai pasmerktas žlugti. Todėl regis įstatyme turėtų būti numatytas ir nutarimų vykdymo terminas, t.y. terminas, per kurį administracinė nuobauda turėtų būti įvykdyta. Tai drausmintų juos vykdančias institucijas, jų pareigūnus, būtų laiku ir tinkamai įgyvendinti teisenos uždaviniai. ATPK numato tik vienintelės administracinės nuobaudos – administracinio arešto vienerių metų vykdymo senatį. Reikia pabrėžti, kad senatis taikoma ir tuomet, kai bauda pakeičiama administraciniu areštu. Senaties terminas sustabdomas jei buvo paduotas skundas – iki jo išnagrinėjimo, o vykdymą atidėjus – iki termino, kuriam vykdymas atidėtas, pabaigos. Klausimus, susijusius su nutarimo skirti administracinę nuobaudą vykdymu, sprendžia nutarimą priėmusi institucija (pareigūnas). Taip pat ši institucija privalo kontroliuoti nutarimo vykdymą. Regis ši kontrolė daugiau formali, nes nutarimus dažniausiai vykdo kitų žinybų, nepavaldžių priėmusiai nutarimą, pareigūnai (pvz., antstoliai), todėl egzistuoja tik nedidelė galimybė įtakoti tą procesą (pvz., priminimų, paklausimų pagalba ir pan.). Reiktų atkreipti dėmesį į tai, kad ATPK numato galimybę paduoti skundą dėl nutarimą vykdančių pareigūnų veiksmų. Jis paduodamas ta pačia tvarka ir tom pačiom institucijom kaip ir skundas dėl nutarimo administracinio teisės pažeidimo byloje. Tačiau neaišku, ar tokio skundo padavimas sustabdo vykdymo procesą, ir kokios jo apskritai teisinės pasekmės. Įstatymas apie tai nutyli. Kaip rodo praktika, šia teise nesinaudojama, todėl darytina išvada, kad ta įstatymo nuostata yra deklaratyvi ir neveikianti. Dabar aptarsime atskirų administracinių nuobaudų rūšių vykdymo ypatumus. Nutarimas skirti įspėjimą vykdomas paskelbiant nutarimą, baigus nagrinėti bylą, nutarimą priėmusios institucijos (pareigūno). Jei pažeidėjas, nagrinėjant bylą nedalyvavo, per tris dienas jam įteikiamas nutarimo nuorašas. Dažniausiai skiriama administracinė nuobauda – bauda. Nutarimas skirti baudą gali būti įvykdomas savanoriškai arba priverstinai. Pažeidėjas baudą privalo sumokėti per penkiolika dienų nuo nutarimo įteikimo jam dienos, o apskundus – nuo skundo nepatenkinimo dienos taupamajame banke ar kitame banke, išskyrus baudą, kuri paimama teisės pažeidimo vietoje. Mokėjimo kvitas turi būti įteiktas baudą paskyrusiam pareigūnui. Nepilnamečiams skirta bauda, kai jie neturi savarankiškų pajamų išieškoma iš jo tėvų arba juos atstojančių asmenų priverstinio nutarimo vykdymo tvarka. Jei per nustatytą terminą pažeidėjas baudos nesumoka, bauda išieškoma priverstinai. Norėčiau pabrėžti, kad jau anksčiau minėtu 2000 02 17 įstatymu, ATPK 313 str, kuriame reglamentuojama nutarimo skirti baudą vykdymo tvarka, buvo papildytas 4 dalimi. Joje numatyta pareigūno, nagrinėjančio bylą, teisė atsižvelgiant į pažeidėjo turtinę padėtį, baudos dydį, kitas reikšmingas aplinkybes paskirtos baudos mokėjimą išdėstyti per laikotarpį iki dvejų metų. Neretai pažeidėjas baudos nesumoka vien todėl, kad neturi tam lėšų (pvz., skiriama kelių tūkstančių litų bauda), todėl šią naujovę vertinčiau teigiamai, nes ji sudaro sąlygas realiai įvykdyti nutarimą. Šis klausimas turėtų būti išsprendžiamas nutarime skirti administracinę nuobaudą. Taigi, jei bauda nesumokama savanoriškai, nutarimas siunčiamas pažeidėjo darbovietei, Valstybinio socialinio draudimo valdybos teritoriniam skyriui arba mokymo įstaigai išskaityti baudos sumą priverstinai iš pažeidėjo darbo užmokesčio ar kitokio uždarbio, pensijos ar stipendijos. Siunčiant nutarimą, reikia vadovautis LR civilinio proceso kodekso (toliau CPK) taisyklėmis. Čia vėl gi galima įžvelgti įstatymų koliziją. CPK reglamentuoja teismo antstolių veiklą vykdant teismo ir kitų institucijų nutarimus, tarp kurių ir nutarimus administracinių teisės pažeidimų bylose. Apie pačių institucijų, priėmusių nutarimą, vykdymo veiksmus įstatyme nekalbama. Tik CPK 446 str.3d. nurodoma, kad vykdomuosius dokumentus dėl pinigų sumų išieškojimo įmonių, įstaigų, organizacijų naudai, kai išieškojimas yra ne didesnis už tą skolininko mėnesinio darbo užmokesčio ar kitokio uždarbio, pensijos ar stipendijos dalį, į kurią pagal įstatymą gali būti nukreipiamas išieškojimas, išieškotojai pasiunčia vykdyti tiesiogiai tai įstaigai, įmonei, organizacijai, kurioje skolininkas dirba arba iš kurios jis gauna pensiją ar stipendiją. Tačiau bauda už teisės pažeidimą išieškoma ne institucijos, priėmusios nutarimą naudai, bet į valstybės pajamas, todėl vargu ar ši įstatymo nuostata taikytina vykdant nutarimus administracinių teisės pažeidimų bylose, nors praktikoje, vadovaujantis ATPK normomis nutarimai siunčiami tiesiogiai ir daromi periodiniai, neviršijantys 20 procentų mėnesinių pajamų, išskaitymai, neatsižvelgiant į gaunamų pajamų dydį. Jei asmuo, kuriam paskirta bauda nedirba arba jeigu baudos išieškoti iš užmokesčio, pensijos ar stipendijos negalima, nutarimą vykdo teismo antstolis, nukreipdamas išieškojimą į pažeidėjo asmeninį turtą, taip pat jo dalį bendrojoje nuosavybėje sutinkamai su CPK taisyklėmis (ATPK 314 str.2d.). ATPK 314 str.3d. nurodoma, kad baudos išieškojimas negali būti nukreiptas į turtą, į kurį sutinkamai su CPK išieškojimas negali būti nukreiptas pagal vykdomuosius dokumentus. Kaip matyti, įstatymų leidėjas iš pradžių lyg bando ATPK normose reglamentuoti priverstinį nutarimo skirti baudą vykdymą, tačiau čia pat daro nuorodą į CPK, tuo įnešdamas į šį procesą painiavos ir prieštaravimų. Regis bet kuriuo atveju priverstinai vykdyti nutarimą skirti baudą turėtų teismo antstoliai, juo labiau, kad tokia pareiga numatyta šiuo metu galiojančiame CPK. Gi, ATPK reikėtų įtvirtinti nuostatą, kad pažeidėjui laiku nesumokėjus paskirtos baudos, nutarimas perduodamas teismo antstoliui ir bauda išieškoma CPK nustatyta tvarka. Jeigu nėra turto, į kurį gali būti nukreiptas baudos išieškojimas, apylinkės teismo teisėjo nutarimu bauda, pažeidėjui sutikus, gali būti pakeista nemokamais ne ilgesnės kaip 400 valandų trukmės viešaisiais darbais, skaičiuojant vieną nemokamų viešųjų darbų valandą už dešimt litų baudos. Nemokami viešieji darbai skiriami tik darbingiems asmenims. Apskritai, nutarimo dėl baudos pakeitimo viešaisiais darbais vykdymo procesą reglamentuoja ATPK trisdešimtasis skirsnis (pakeistas jau anksčiau minėtu įstatymu). Vykdymo tvarka detalizuota LR vidaus reikalų ministro 2000 05 19 įsakymu Nr.231 patvirtintoje nemokamų viešųjų darbų atlikimo instrukcijoje. Paprastai parenkami tokie darbai, kurie nereikalauja specialaus pasirengimo, pagal savivaldybės ar nemokamų viešųjų darbų atlikimo vietoje esančių įmonių paraiškas. Jeigu asmuo dėl pateisinamų priežasčių per teismo paskirtą laiką neatliko nemokamų viešųjų darbų, teismas gali pratęsti jų atlikimą, bet ne ilgiau, kaip pusei paskirto termino. Asmeniui, piktybiškai vengiančiam atlikti nemokamus viešuosius darbus, jie pakeičiami administraciniu areštu, skaičiuojant vieną arešto parą už tris nemokamų viešųjų darbų valandas, bet ne ilgesniu kaip trisdešimt parų. Jeigu pažeidėjas nesutinka, kad bauda būtų pakeista nemokamais viešaisiais darbais, ji keičiama ne ilgesniu kaip trisdešimties parų administraciniu areštu, skaičiuojant vieną arešto parą už dvidešimt litų baudos. Pabrėžtina, kad bauda negali būti pakeista administraciniu areštu tiems asmenims, kuriems įstatymas neleidžia skirti administracinio arešto kaip administracinės nuobaudos (nėščioms moterims, moterims, turinčioms vaikų iki dvylikos metų amžiaus, nepilnamečiams, pirmos ir antros grupių invalidams). Nutarimas skirti baudą, pagal kurį išieškota visa bauda, su atžyma apie įvykdymą per dešimt dienų grąžinamas nutarimą priėmusiai institucijai (pareigūnui). Nutarimą konfiskuoti daiktą, kuris buvo administracinio teisės pažeidimo padarymo įrankis arba tiesioginis objektas, ir pajamas, kurios buvo gautos pažeidimo padarymu vykdo ATPK 320 str. nurodytos institucijos: teismo antstoliai, policijos įstaigų, tam įgalioti muitinių, Aplinkos ministerijos institucijų, atitinkami upių transporto ir mažųjų laivų inspekcijos, tauriųjų metalų ir brangakmenių valstybinės priežiūros ir kiti tam įgalioti pareigūnai. Nutarimas vykdomas paimant konfiskuotą daiktą ir pajamas ir priverstinai neatlygintinai perduodant šį daiktą ir šias pajamas valstybės nuosavybėn. Tokie daiktai realizuojami mokesčių inspekcijos pareigūnų LR finansų ministerijos 1996 08 06 įsakymu Nr. 72 “Dėl konfiskuoto, bešeimininkio, valstybės paveldėto, į valstybės pajamas paimto arba perduoto turto ir lobių perėmimo, apskaitos, įkainojimo, saugojimo, realizavimo ir grąžinimo instrukcijos patvirtinimo” nustatyta tvarka. Nutarimas konfiskuoti daiktą ir pajamas su žyma apie įvykdymą per dešimt dienų grąžinamas nutarimą priėmusiai institucijai (pareigūnui). Nutarimą atimti asmeniui suteiktą specialiąją teisę (teisę vairuoti transporto priemones, teisę skraidyti orlaivio įgulos nariu, atlikti orlaivių techninę priežiūrą, dirbti skrydžių vadovu, teisę medžioti arba žvejoti, teisę vairuoti upių ir mažuosius laivus) vykdo atitinkami tam įgalioti policijos pareigūnai, aplinkos apsaugos, valstybinių miškų ir saugomų teritorijų, vidaus vandenų transporto institucijų ir valstybės įmonės Lietuvos Respublikos civilinės aviacijos direkcijos pareigūnai. Nutarimas vykdomas paimant vairuotojo pažymėjimą, medžiotojo ar žvejo bilietą, pažymėjimą ir taloną, suteikiantį teisę vairuoti upių ir mažuosius laivus, licenciją, kuria suteikta teisė skraidyti orlaivio įgulos nariu, atlikti orlaivių techninę priežiūrą, dirbti skrydžių vadovu. Paėmimo tvarka detalizuojama vidaus reikalų, aplinkos ir susisiekimo ministerijų patvirtintose atitinkamuose poįstatyminiuose aktuose (instrukcijose, taisyklėse). Jei vairuotojui atimta teisė vairuoti ne visų rūšių transporto priemones, tai jam išduodamas nustatytos formos laikinas vairuotojo pažymėjimas, kuriame turi būti nurodyta, kokių rūšių transporto priemones jis gali vairuoti. Jeigu asmuo, kuriam atimta specialioji teisė, jos atėmimo laikotarpiu nepadarė teisės pažeidimo, nuobaudą skyręs pareigūnas, praėjus ne mažiau kaip pusei paskirtojo laiko, pagal visuomeninės organizacijos, darbdavio tarpininkavimą gali sutrumpinti nurodytos teisės atėmimo terminą. Šios nuostatos netaikomos vykdant nutarimą atimti teisę skraidyti orlaivio įgulos nariu, atlikti orlaivių techninę priežiūrą, dirbti skrydžių vadovu. Pasibaigus paskirtajam specialiosios teisės atėmimo terminui, taip pat jį sutrumpinus, asmeniui, kuriam buvo paskirta šios rūšies administracinė nuobauda, grąžinami iš jo paimti dokumentai. Nutarimą dėl administracinio arešto tuojau pat po jo priėmimo vykdo policijos įstaigos. Asmenys, kuriems skirta šios rūšies administracinė nuobauda laikomi policijos įstaigų areštinėse pagal LR vidaus reikalų ministerijos 2000 02 17 įsakymu Nr.88 “Dėl policijos komisariatų areštinių veiklos nuostatų patvirtinimo” nustatytą tvarką. Administracinio sulaikymo laikas įskaitomas į administracinio arešto laiką. Jau anksčiau minėtu 2000 02 17 įstatymu ATPK buvo papildytas nauju 3381 straipsniu, kuris numato sąlyginį administracinio arešto vykdymo atidėjimą. Taigi, asmeniui, kuriam paskiriamas administracinis areštas arba kuriam bauda pakeičiama administraciniu areštu, apylinkės teismo teisėjas tuo pačiu nutarimu, pažeidėjui sutinkant, gali atidėti administracinio arešto vykdymą nuo 1 iki 12 mėnesių. Tuo pačiu teismas paskiria pažeidėjui atlikti nemokamų viešųjų darbų nuo 25 iki 400 valandų, nustatydamas ir laiką, per kurį asmuo juos privalo atlikti. Jei asmuo atidėjimo laikotarpiu piktybiškai vengia atlikti nemokamus viešuosius darbus, teismas priima nutarimą panaikinti sąlyginį administracinio arešto vykdymo atidėjimą ir vykdyti ankstesniu nutarimu paskirtą nuobaudą. Asmenys, kuriems paskirtas administracinis areštas, gali būti panaudoti fiziniam darbui. Tačiau šiandien, ši nuostata praktiškai nėra įgyvendinama. Nutarimą dėl nušalinimo nuo darbo (pareigų) vykdo darbovietės administracija, kuri ne vėliau kaip kitą dieną po nutarimo gavimo privalo nušalintąjį darbuotoją atleisti iš darbo (pareigų). Administracinio teisės pažeidimo byloje nutarimas, kiek jis liečia turtinio nuostolio atlyginimą, yra vykdomasis dokumentas. Jei pažeidėjas per penkiolika dienų nuo nutarimo jam įteikimo dienos, o jeigu toks nutarimas apskundžiamas – ne vėliau kaip per penkiolika dienų nuo pranešimo, kad skundas nepatenkintas dienos, neatlygina pažeidimu padarytos žalos, nutarimas siunčiamas antstoliui, o nuostoliai išieškomi CPK nustatyta tvarka. Reiktų pažymėti, kad sprendimą įpareigoti atlyginti padarytą nuostolį gali priimti administracinė komisija ir savivaldybės seniūnijos kaimo vietovėse seniūnas jeigu jo suma neviršija penkių šimtų litų, bei apylinkės teismas – nepriklausomai nuo nuostolio dydžio. Tačiau kaip rodo praktika, padarytos žalos atlyginimo klausimas nagrinėjant administracinio teisės pažeidimo bylą nesprendžiamas, o dėl jos atlyginimo patariama kreiptis civilinio proceso tvarka. Apibendrinant nutarimų skirti administracinę nuobaudą vykdymo praktiką galima teigti, kad būtent šioje teisenos stadijoje iškyla daugiausiai problemų dėl kurių nutarimai neįvykdomi, o ir tuo pačiu lieka neįgyvendinti administracinių teisės pažeidimų bylų teisenos uždaviniai. Kaip jau buvo minėta anksčiau, dažniausiai skiriama administracinė nuobauda – bauda, tačiau tik labai retai pažeidėjai baudas sumoka geranoriškai. Teismo antstoliai dėl didelio darbo krūvio mažai dėmesio skiria “neperspektyviems” nutarimams administracinių teisės pažeidimų bylose ir dažniausiai juos grąžina neišieškoję baudų, tik jau praėjus keleriems metams. Per tą laiką nemaža dalis asmenų pakeičia gyvenamąją vietą, išvyksta į užsienį ir pan., todėl iškyla sunkumų toliau vykdant nutarimą. Kreipiantis į teismą dėl baudos pakeitimo nemokamais viešaisiais darbais ar administraciniu areštu būtinas asmens dalyvavimas, nes reikia išsiaiškinti, ar asmuo sutinka atlikti nemokamus viešuosius darbus, jei nesutinka, tai ar nėra aplinkybių (nėštumas, invalidumas ir kt.) dėl kurių bauda negalėtų būti pakeista administraciniu areštu, o kaip tik dėl anksčiau paminėtų priežasčių, asmens dalyvavimo užtikrinti neįmanoma. Todėl tokiais atvejais, apylinkės teismas baudos pakeitimo nemokamais viešaisiais darbais ar administraciniu areštu apskritai nesprendžia ir medžiagą grąžina institucijai, priėmusiai nutarimą. Tuomet nutarimo vykdymas praktiškai sustoja. Ir tik retai pavyksta nustatyti pažeidėjo buvimo vietą ir realiai įvykdyti paskirtą administracinę nuobaudą. Kita vertus, net ir baudą pakeitus administraciniu areštu, toks nutarimas neįvykdomas dėl ekonominių sunkumų (bent jau Kauno apskrityje), nes areštinėje laikomi tik įtariamieji, kaltinamieji ir teisiamieji, o asmenų, kuriems skirtas administracinis areštas patalpinti nėra galimybių dėl vietų stokos. Todėl po metų nutarimo vykdymas nutraukiamas suėjus senaties terminui, o pažeidėjas iš esmės nepatiria jokių neigiamų pasekmių. Be to norėčiau atkreipti dėmesį ir į tai, kad vykdant nutarimus administracinių teisės pažeidimų bylose netikslingai eikvojamos valstybės lėšos (susirašinėjama su įvairiomis institucijomis, vykdoma pažeidėjo paieška ir kt.), kurios neretai kelis ar net keliasdešimt kartų viršija paskirtą baudą. Todėl atsižvelgiant į šias aplinkybes reikėtų numatyti nutarimų vykdymo senaties terminą, kuris galėtų būti dveji metai. Mūsų galva tokio termino nustatymas drausmintų institucijas (jų pareigūnus), kurie įgalioti vykdyti nutarimus ir vykdymo procesas taptų operatyvesnis, efektyvesnis ir ekonomiškesnis. 3. ĮRODYMAI ADMINISTRACINIŲ TEISĖS PAŽEIDIMŲ BYLOSE Administracinių teisės pažeidimų bylų teisenos uždaviniai sprendžiami įrodinėjimo, kurio metu surenkami, patikrinami ir įvertinami įrodymai pagalba. Įrodymų sąvoka pateikta ATPK 256 str. Jame sakoma, kad įrodymai administracinio teisės pažeidimo byloje yra bet kurie faktiniai duomenys, kuriais remdamiesi organai (pareigūnai) įstatymo nustatyta tvarka nustato, ar yra padarytas administracinis teisės pažeidimas, ar jo nėra, ar dėl jo padarymo tas asmuo kaltas, ir kitokias aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išspręsti. Šie duomenys nustatomi tokiomis priemonėmis: administracinio teisės pažeidimo protokolu, nuotraukomis, garso ar vaizdo įrašais, liudytojų parodymais, nukentėjusiojo ir patraukto administracinėn atsakomybėn asmens paaiškinimais, eksperto išvada, specialisto paaiškinimais, daiktiniais įrodymais, daiktų ir dokumentų paėmimo protokolu, taip pat kitais dokumentais. Nagrinėjant įrodymų sampratą administracinių teisės pažeidimų bylose, visų pirma reikėtų pažymėti, kad įrodymai kartu apima tiek pačius faktus, tiek tų faktų šaltinius. Įrodymų supratimas tik kaip pačių faktų ar tik kaip šaltinių nėra pagrįstas. Taigi, įrodymai, tai faktiniai duomenys, esantys įstatymo nurodytuose šaltiniuose. Iš įrodymų sąvokos išplaukia dvi būtinos jos savybės – tai įrodymų leistinumas ir liečiamumas. Įrodymų leistinumas rodo jų tinkamumą naudoti įrodinėjimo procese, todėl, kad jie yra gauti teisėtais metodais iš teisėtų šaltinių. Leistinumas kelia įrodymams tam tikrus reikalavimus. Visų pirma, įrodymais gali būti tik tokie faktiniai duomenys, kurie yra užfiksuoti viename iš ATPK 256 str.2d. nurodytų šaltinių (pvz., nukentėjusiojo paaiškinimas, eksperto išvada ir pan.). Be to turi būti žinoma informacijos kilmė ir galimybė ją patikrinti. Būtina laikytis visų procesinės formos reikalavimų, kurie garantuoja informacijos tikrumą ir fiksavimo visapusiškumą (pvz., administracinių teisės pažeidimų protokolai turi būti surašomi griežtai laikantis įstatymo nustatytų reikalavimų). Įrodymų liečiamumas – tai jų turinio ir administracinio teisės pažeidimo byloje įrodinėtinų aplinkybių ar kitų duomenų, turinčių reikšmės teisingai bylą išspręsti, ryšys. Įrodymų leistinumo ir liečiamumo klausimo sprendimas yra įrodymų įvertinimo sudedamoji dalis. Jis prasideda jau renkant įrodymus ir tęsiasi per visas teisenos stadijas, iki byloje priimamas galutinis sprendimas. Teorijoje įrodymai klasifikuojami įvairiais pagrindais. Jie skirstomi į tiesioginius (tai įrodymai, kurie tiesiogiai nurodo, kad buvo padarytas administracinis teisės pažeidimas, pvz., eksperto išvada patvirtinanti nedenatūruoto etilo alkoholio skiedinio gabenimo faktą) ir netiesioginius (tokie įrodymai, kurie per keleto pakopų procedūrą iš pradžių pagrindžia tarpinio fakto buvimą, o paskui per jį ir įrodinėjimo dalyką arba jo elementą). Administracinių teisės pažeidimų bylų praktikoje dažniausiai taikomi tiesioginiai įrodymai. Įrodymai į pirminius ir išvestinius skirstomi atsižvelgiant į jų informacijos šaltinių pirmumą. Pirminiais įrodymai laikomi tada, kada tiriamąjį faktą jį perdavęs asmuo tiesiogiai suvokė savo jutimo organais arba tai yra tiesioginis įvykio atspindys materialiniuose objektuose (pvz.,mačiusio įvykį asmens paaiškinimai, dokumento originalas ir pan.). Išvestiniais laikomi įrodymai, gauti iš kito šaltinio (pirminio, antrinio ir t.t.), pvz., parodymai apie dalykus, girdėtus iš kitų asmenų, dokumentų nuorašai ir pan. Priklausomai nuo įrodymo ir kaltinimo versijos santykio įrodymai skirstomi į kaltinančius ir teisinančius. Kaltinantys įrodymai nustato faktus, kurie patvirtina administracinio teisės pažeidimo įvykį, jo žalingas pasekmes, pažeidėjo kaltę, jo atsakomybę sunkinančias aplinkybes. Teisinantys įrodymai rodo atsakomybėn traukiamo asmens nekaltumą ar daro kaltinimą abejotiną, taip pat patvirtina aplinkybes, lengvinančias pažeidėjo atsakomybę. Šis įrodymų skirstymas yra svarbus priimant nutarimą, parenkant administracinės nuobaudos rūšį ir dydį ir pan. Vienas reikšmingiausių, mano nuomone, yra įrodymų skirstymas į asmeninius ir daiktinius. Jis pagrįstas tuo, kad administracinio teisės pažeidimo įvykis atsispindi jame dalyvavusių ir jį mačiusių žmonių sąmonėje arba materialinėje aplinkoje. Prie asmeninių priskiriami tokie įrodymai, kurių informacija būna išlikusi žmonių sąmonėje ir perduota žodžiu arba raštu. Juos norėčiau panagrinėti kiek plačiau. 1. Pirmą asmeninių įrodymų grupę sudaro liudytojų parodymai, nukentėjusiojo ir administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens paaiškinimai. Praktikoje iškyla problemų aiškinantis šio įrodymo fiksavimo bei panaudojimo tvarką. 2000 05 31 Apeliacinio teismo Administracinių bylų skyriaus muitų bylų (ATPK 237 str.), išnagrinėtų apygardų administraciniuose teismuose, apžvalgoje ir teisės taikymo rekomendacijose nurodoma, kad įstatymas reikalauja liudytojų apklausos administracinių bylų nagrinėjimo metu ir tik tuomet jų parodymai gali būti vertinami, kaip įrodymai, gauti laikantis ATPK 256 str. reikalavimų. Todėl administracinio teisės pažeidimo tyrimo stadijoje iš liudytojų priimti paaiškinimai nelaikytini liudytojų parodymais. Ši nuomonė grindžiama ATPK 276 str. nuostatomis, kur sakoma, kad liudytojas, kaip asmuo, kuriam gali būti žinomos kokios nors šioje byloje nustatytinos aplinkybės, privalo atvykti ir duoti teisingus bei visapusiškus parodymus apie jam žinomas aplinkybes bylą nagrinėjančio organo (pareigūno) šaukiamas. Žodžių junginys “bylą nagrinėjančio organo (pareigūno)” teisinės jo reikšmės vertinimo aspektu suprantamas, kaip nuoroda į proceso stadiją. Darytina išvada, jog teisė ir pareiga apklausti liudytojus tenka organui ar pareigūnui, kuriam administracinio teisės pažeidimo byla perduota nagrinėti. Tačiau tokiu atveju neaišku, kokiame dokumente turėtų būti fiksuojami liudytojo parodymai. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad įstatymų leidėjas, tos pačios prigimties reiškinius pavadino skirtingais vardais. Pažeidimą padaręs asmuo, nukentėjusysis, liudytojas – tai asmenys, galintys pateikti reikšmingus bylai faktus, tačiau nukentėjusiojo ir teisės pažeidėjo žinios apie administracinį teisės pažeidimą fiksuojami jų paaiškinimuose, o liudytojo – jo parodymuose, kurių fiksavimas iš esmės nereglamentuotas. Tai į administracinių teisės pažeidimų bylų teiseną įneša painiavos. Reikėtų pažymėti ir tai, kad praktika šiuo klausimu tiek administraciniuose teismuose, tiek pareigūnams nagrinėjant administracinių teisės pažeidimų bylas nėra vienoda. Jei kalbėsime apie policijos pareigūnų nagrinėjamas bylas, tai jose sutinkami liudytojų paaiškinimai (praktiškai visada bylos nagrinėjamos dalyvaujant tik pažeidėjui ir remiamasi liudytojų paaiškinimais, kaip vienu iš įrodymų). Bylas nagrinėjant apylinkių teismuose liudytojų paaiškinimais taip pat grindžiamas sprendimas, kaip vienu iš įrodymų. Tačiau Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika prieštaringa. Vienose bylose liudytojų paaiškinimai nelaikomi įrodymais (administracinio teisės pažeidimo byla Nr.3935 – 01 ir kt.), o kitose, dažniausiai kai teismo nutarimas pakankamai motyvuotas, nors ir paremtas liudytojų paaiškinimais, apie tai nieko neužsimenama (adm.byla Nr.39910 – 01). 2000 09 19 įstatymu Nr.VIII – 1931 ATPK 256 straipsnis buvo papildytas 3 dalimi. Jame nurodoma, kad įrodymus renka, prireikus ekspertą ar specialistą skiria pareigūnai, turintys teisę surašyti administracinio teisės pažeidimo protokolą, taip pat administracinio teisės pažeidimo bylą ngrinėjantis organas (pareigūnas). Nors šis papildymas greičiausias skirtas spręsti su ekspertizės skyrimu susijusias problemas, tačiau jo konstrukcija (žodžiai “įrodymus renka”), mano nuomone, įneša dar daugiau neaiškumų ir prieštaravimų. Išeitų, kad įrodymus surinkti, tame tarpe ir užfiksuoti liudytojų parodymus, gali pareigūnas, turintis teisęs surašyti administracinio teisės pažeidimo protokolą jau bylos iškėlimo stadijoje. Kaip matyti šio straipsnio nuostatos nesutampa jau su anksčiau išnagrinėto 276 straipsnio nuostatomis. Taigi, šiuos klausimus ATPK reglamentuoja pakankamai šykščiai ir gana prieštaringai, todėl būtina detaliau reglamentuoti šių įrodymų rinkimo ir fiksavimo tvarką, kas padėtų išvengti procese iškylančių problemų. Mano nuomone, pareigūno, turinčio teisę surašyti administracinio teisės pažeidimo protokolą, jau bylos iškėlimo stadijoje, tinkamai ir išsamiai užfiksuoti liudytojo paaiškinimai turėtų būti pripažįstami tinkamu įrodymu, o liudytojai į bylos nagrinėjimą būtų kviečiami tik tuomet, kai tie paaiškinimai neišsamūs ar prieštaringai arba teismo ar pareigūno šaukimu, kai jie mano tai esant būtinu. Tai atitiktų šiuo metu galiojančią praktiką, be to būtų įgyvendinti proceso operatyvumo, ekonomiškumo ir efektyvumo principai. 2. Pagal ATPK 256 str. įrodymais laikytini daiktų ir dokumentų paėmimo protokolai, kuriuose fiksuojami administracinio teisės pažeidimo bylos tyrime atlikti pareigūno veiksmų rezultatai. Prie tokių įrodymų taip pat reikėtų priskirti ir asmens administracinio sulaikymo protokolą, daiktų ir dokumentų apžiūros protokolą, nes juose taip pat fiksuojami pareigūnų suvokti veiksmų, taikant administracinių teisės pažeidimų bylų teisenos užtikrinimo priemones, rezultatai. Nors ATPK 256 str.2d. konkrečiai paminėtų protokolų, kaip įrodinėjimo priemonių, neįvardina, tačiau jų panaudojimas nebūtų problematiškas, traktuojant juos, kaip “kitus dokumentus”. Be to įrodymu laikomas ir administracinio teisės pažeidimo protokolas apie kurio reikšmę ir svarbą pakalbėsiu kiek vėliau. 3. Prie asmeninių įrodymų priskiriami eksperto išvada ir specialisto paaiškinimai. Šie asmenys procese dalyvauja tuomet, kai atsiranda specialių žinių poreikis. Jau anksčiau paminėtu įstatymu papildžius ATPK 256 straipsnį 3 dalimi numatyta, kad skirti ekspertą ar specialistą gali pareigūnas, turintis teisę surašyti administracinio teisės pažeidimo protokolą, taip pat bylą nagrinėjantis organas (pareigūnas). Bet nepapildyta ATPK 277 str.1dalis, kurioje sakoma, kad ekspertą skiria bylą nagrinėjantis pareigūnas. Nonsensu galima pavadinti ir tai, kad įstatymų leidėjas ATPK 20 skirsnyje, kuriame pateikiamas asmenų, dalyvaujančių administracinių teisės pažeidimų bylų procese, sąrašas, specialisto, kaip proceso dalyvio nenurodo, nors specialisto paaiškinimai laikytini įrodymais. Todėl neaišku, kokias procesines teises ir pareigas turi specialistas. Tačiau eksperto ir specialisto skyrimo tvarkos ATPK nereglamentuoja. Neaišku, koks procesinis dokumentas (nutarimas, protokolas ir pan.), turėtų būti rašomas skiriant ekspertą ar specialistą. Praktikoje tai atliekama prašymo ar siuntimo forma. Taigi, būtina įstatyme numatyti eksperto ar specialisto skyrimo procesines taisykles, nurodant koks dokumentas šiuo atveju turėtų būti surašomas. Eksperto ir specialisto išvados reikalingos nustatant asmens girtumą, skiedinį pripažistant nedenatūruoto etilo alkoholio ir vandens mišiniu ir pan. Nors ATPK 256 str.3d. įrodinėjimo priemone laikomi specialisto paaiškinimai, tačiau Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2001 03 15 nutartimi administracinio teisės pažeidimo byloje Nr.3934 –01 atmetė pareiškėjo skundą (teismas, skyręs nuobaudą, kaip įrodymu rėmėsi specialisto išvada, o ne paaiškinimais), pripažindamas specialisto išvadą tinkamu įrodymu, nors tokia forma įstatymo konkrečiai ir nenumatyta. 4. Iš įstatyme pateikto priemonių, kuriomis nustatomi faktiniai duomenys, sąrašo, matyti, kad jis nėra baigtinis. Be konkrečiai nurodytose priemonėse, įrodymai gali būti užfiksuoti ir ”kituose dokumentuose”. Tai gali būti pažymos ir kt. dokumentai. Iki šiol praktikoje buvo diskutuojama ir nebuvo vieningos aiškios nuomonės, kokią įrodomąją reikšmę turi policijos pareigūnų, dalyvavusių nustatant pažeidimą, tarnybiniai pranešimai. Vieni teismai, tame tarpe ir Kauno apygardos administracinis teismas, šiuos tarnybinius pareigūnų pranešimus vertino kaip įrodymus administracinio teisės pažeidimo byloje ir esant skundui į teismo posėdį kviesdavo tik siekiant detalizuoti jų parodymus ar pašalinti prieštaravimus, kiti gi traktavo, kad tokie policijos pareigūnai privalo būti betarpiškai apklausti teisminio nagrinėjimo metu ir visais atvejais šaukdavo juos į teismo posėdį. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas konsultacijoje nurodė, kad ATPK 256 str.2d. prasme, pareigūnų tarnybiniai pranešimai vertintini kaip “... kitokie dokumentai” ir yra įrodymai. Dažniausiai pareigūnas, stebėjęs administracinį teisės pažeidimą, tai fiksuoja tarnybiniame pranešime, o vėliau surašo administracinio teisės pažeidimo protokolą (tiek vienas, tiek kitas laikomi įrodymais). Baudžiamajame procese šios rūšies įrodymai neleidžiami, nes pareigūnas, stebėjęs nusikaltimą, automatiškai tampa liudytoju. Pasak D.Bachracho “ tokio pobūdžio įrodymų naudojimas administraciniame jurisdikciniame procese užtikrina jo operatyvumą”124. Daiktinių įrodymų sąvokos ATPK nepateikia. Analizuodamas ATPK 26 straipsnį, galėčiau pateikti tokį daiktinių įrodymų administracinio teisės pažeidimo byloje apibrėžimą: daiktiniai įrodymai – tai daiktai, kurie buvo administracinio teisės pažeidimo padarymo įrankiais, arba kurie buvo tiesioginiais administracinio teisės pažeidimo objektais, taip pat pajamos, kurios buvo gautos administracinio teisės pažeidimo padarymu. Administracinio teisės pažeidimo įrankiu laikomi bet kurie materialūs objektai, kurie buvo panaudoti administraciniui teisės pažeidimui įvykdyti (pvz., šaunamasis ginklas ir kiti medžioklės įrankiai, kuriais medžiojama pažeidžiant nustatytas taisykles, žūklės įrankiai, transporto priemonės kontrabandai gabenti ir pan.). Administracinio teisės pažeidimo tiesioginiai objektai – tai visi daiktai, į kuriuos tiesiogiai buvo nukreipta pažeidėjo padaryta veika (pvz., maisto produktai pasisavinti iš parduotuvės vagystės būdu (ATPK 50 str.), gyvūnai, nušauti neteisėtai medžiojant ir pan.). Pajamos, gautos administracinio teisės pažeidimo padarymu yra pinigai ir vertybės, kurie nebuvo administracinio teisės pažeidimo tiesioginiu objektu, bet teisės pažeidėjas juos įgijo realizavęs neteisėtai įgytą turtą (pvz., parduoda pagrobtus daiktus ir kt.). Reikėtų trumpai aptarti ir dokumentų, kaip daiktinių įrodymų ypatumus. Procese surašyti įvairūs protokolai ir kiti dokumentai yra savarankiškos įrodymų rūšys. Tačiau tam tikromis sąlygomis dokumentai gali būti pripažįstami ir daiktiniais įrodymais. “Atribojant šias skirtingas įrodymų rūšis lemiamą reikšmę turi įrodomosios informacijos įtvirtinimo ir perdavimo būdas”125. Dokumentai bylai svarbią informaciją perduoda aprašymo būdu, t.y. dokumento autoriaus sąmonėje atsispindėję faktiniai duomenys čia fiksuojami rašto kalba ar kitais sutartiniais simboliais. Šiuo atveju įrodomąją reikšmę turi dokumento tekstas, jo turinys. Daiktiniai įrodymai tiesiogiai atspindi administracinio teisės pažeidimo aplinkybes, jų įrodomąją informaciją perduoda materialus (daiktinis) tam tikrų įvykių ar reiškinių atspindys, o ne jų aprašymas. Pavyzdžiui, asmens pasas yra asmens dokumentas, patvirtinantis asmens tapatybę, tačiau jį tyčia sugadinus jis taps daiktiniu įrodymu administracinio teisės pažeidimo, numatyto ATPK 203 str. 3d., kuris numato atsakomybę už tyčinį paso sugadinimą, byloje. ATPK 269 str. sakoma, kad sulaikymo, asmens apžiūros ar daiktų patikrinimo metu rasti daiktai ir dokumentai, kurie yra teisės pažeidimo įrankis arba tiesioginis objektas paimami. Jų paėmimo atveju surašomas paėmimo protokolas arba tai įrašoma administracinio teisės pažeidimo, asmens apžiūros, daiktų patikrinimo ar administracinio sulaikymo protokoluose. Taigi, galima daryti išvadą, kad daiktinių įrodymų paėmimo faktas fiksuojamas paminėtuose protokoluose. Tačiau vėl gi neaišku, kokie turėtų būti pareigūno veiksmai, jei taikydamas administracinių teisės pažeidimų bylų teisenos užtikrinimo priemones rastų teisės pažeidimo padarymu gautas pajamas. Šio daiktinio įrodymo paėmimo tvarka ATPK visiškai nereglamentuota. Paimti daiktiniai įrodymai turi būti saugomi iki bylos išnagrinėjimo. Tačiau praktika rodo, kad policijos pareigūnai nevisada laikosi šio reikalavimo. Kaip pavyzdį galima būtų pateikti Klaipėdos apygardos administracinio teismo išnagrinėtą bylą Nr.11 – 140/2001. Patenkinęs pareiškėjo skundą ir nutraukęs administracinio teisės pažeidimo pagal ATPK 1072 str., teismas konstatavo, kad pareigūno vizualinis, o ne specialisto aguonų priskyrimas prie aliejinių negali būti objektyvus, todėl laikytinas neįrodytu ir kadangi byloje rastų aguonų nėra išlikę, todėl nustatyti ar jos aliejinės nebeįmanoma, vadinasi nebegalimas ir jų priklausymo prie aliejinių nustatymas. Taigi, apibendrinant įrodymų sampratą administracinių teisės pažeidimų bylose, galima daryti išvadą, kad dažnai įrodymų rinkimo ir fiksavimo tvarka ATPK nereglamentuojama ar reglamentuojama paviršutiniškai ir neišsamiai, kas sukelia problemas praktiškai taikant teisės normas. Lyginant su baudžiamuoju ar civiliniu procesu šis trūkumas pakankamai akivaizdus. Šiuose procesuose įrodymai, jų rinkimo ir fiksavimo tvarka reglamentuota konkrečiau ir išsamiau ir tai daro procesą aiškesniu ir efektyvesniu. Mano nuomone, neretai tokių įstatymo spragų pagalba, taip pat ir dėl pareigūnų neišmanymo, pažeidėjams pavyksta išvengti atsakomybės ir todėl lieka neįgyvendinti administracinių teisės pažeidimų bylų teisenos uždaviniai. Viena vertus, detaliau sureguliavus įrodymų institutą, procesas taptų sudėtingesnis, kita vertus, būtų aiškesnis ir todėl paprastesnis ir operatyvesnis. 4. ADMINISTRACINĖS TEISĖS PAŽEIDIMŲ BYLŲ TEISENOS DALYVIAI, JŲ TEISĖS IR PAREIGOS Administraciniai teisiniai santykiai, o tuo pačiu ir administraciniai procesiniai teisiniai santykiai, pasižymi įvairiapusiškumu. Šis įvairiapusiškumas, visų pirma pasireiškia šių santykių subjektų įvairove. Dauguma autorių (J.Kozlovas, J.Tichomirovas, A.Alechinas, A.Agapovas ir kt.) savo darbuose administracinių teisės pažeidimų bylų teisenos subjektų plačiau nenagrinėja, jų neklasifikuoja. Daugiau dėmesio tam skiria D.Bachrachas. Jis nepateikia klasifikavimo kriterijų, tačiau teisenoje dalyvaujančius subjektus skirsto į “subjektus, turinčius viešą interesą, subjektus, turinčius privatų interesą, asmenis ir organus, atliekančius pagalbinį vaidmenį procese ir kitus, dalyvaujančius vykdymo procese”126. 1.Taigi, pirmąją grupę sudaro subjektai, ginantys viešąjį interesą. Tai kompetetingi pareigūnai, kuriems suteikta teisė priimti valdingus aktus, surašyti procesinius dokumentus, nuspręsti bylos eigą bei priimti sprendimą byloje. Tai taip vadinami lyderiaujantys subjektai, kurie įvardinti ATPK 216 straipsnyje. Čia nurodoma, kad administracinių teisės pažeidimų bylas nagrinėja: 1) administracinės komisijos prie savivaldybių tarybų; 2) savivaldybių seniūnijų kaimo vietovėse seniūnai; 3) rajonų (miestų) apylinkių teismai (apylinkių teismų teisėjai); 4) policija, valstybinės inspekcijos ir kiti Lietuvos Respublikos įstatymų tam įgalioti organai (pareigūnai). Iš viso administracinių teisės pažeidimų bylas nagrinėja 49 skirtingos institucijos ir jų pareigūnai (ATPK 221 – 2477 straipsniai). Detaliau šių subjektų dabar nenagrinėsiu, o tai pabandysiu padaryti kitoje darbo dalyje, nagrinėdamas žinybingumo problemas. 2. Subjektų, turinčių privatų interesą byloje, ratui priskiriamas asmuo, traukiamas administracinėn atsakomybėn, nukentėjusysis ir jų įstatyminiai bei įgaliotieji atstovai. Nuo pirmosios grupės subjektų jie skiriasi tuo, kad procese neturi valdingų įgalinimų. Administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens statusas procese yra numatytas ATPK 272 straipsnyje. Jame nustatytos jo teisės ir pareigos. Tinkamai įgyvendinant šias teises realizuojami teisės į gynybą, kalbos ir kiti proceso principai. Taigi, administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo turi teisę susipažinti su bylos medžiaga, duoti paaiškinimus, pateikti įrodymus, pareikšti prašymus; nagrinėjant bylą, naudotis teisine advokato ar kito įgalioto atstovo, turinčio aukštąjį teisinį universitetinį arba jam prilyginamą išsilavinimą, pagalba; kalbėti gimtąja kalba arba ta kalba, kurią jis moka, ir naudotis vertėjo paslaugomis, jeigu nemoka lietuvių kalbos; apskųsti nutarimą byloje. Šiame straipsnyje įtvirtinta viena iš pagrindinių proceso nuostatų, t.y., kad administracinio teisės pažeidimo byla nagrinėjama dalyvaujant administracinėn atsakomybėn traukiamam asmeniui. Šiuo reikalavimu siekiama tinkamo teisės į gynybą įgyvendinimo. Taip pat ir baudžiamojo proceso bei civilinio proceso kodeksuose įtvirtintos normos, reikalaujančios bylas nagrinėti dalyvaujant teisiamajam bei atsakovui. Administracinių teisės pažeidimų bylų praktikoje šis reikalavimas įgyvendinamas pakankamai sunkiai. Dažniausiai pažeidėjai į administracinės bylos nagrinėjimą neatvyksta, todėl gal tik apie 3 – 5 procentus bylų išnagrinėjama dalyvaujant asmeniui, traukiamam administracinėn atsakomybėn. Šiuo atveju naudojamasi įstatymo suteikiama išimtimi, leidžiančia bylą išnagrinėti be asmens tik tais atvejais, kai yra duomenų, jog jam laiku pranešta apie bylos nagrinėjimo laiką ir vietą ir jeigu negautas prašymas atidėti bylos nagrinėjimą. Asmuo supažindinamas surašant administracinio teisės pažeidimo protokolą ir jame savo parašu patvirtina, kad jam žinoma apie bylos nagrinėjimo laiką ir vietą (pvz., policijos pareigūnas surašo adm. teisės pažeidimo protokolą 2001 12 10 ir dalyje, kurioje rašomas pažeidėjo paaiškinimas nurodo, kad byla bus nagrinėjama 2001 12 12 15 val., pažymi policijos įstaigos pavadinimą ir adresą; neatvykus pažeidėjui, byla nagrinėjama jam nedalyvaujant). Taigi, tokia praktika yra Kauno miesto policijos įstaigose, nagrinėjant administracinių teisės pažeidimų bylas. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad nutarimas, priimtas nedalyvaujant pažeidėjui, kai jam nebuvo pranešta apie bylos nagrinėjimo laiką ir vietą negali būti laikomas teisėtu ir todėl naikintinas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2001 03 20 nutartis adm. byloje Nr.3832-01). Tačiau reikia pažymėti, kad nagrinėjant tam tikrų kategorijų bylas (dėl pažeidimų, numatytų ATPK 50 str. ”Smulkusis svetimo turto pagrobimas”,174 str. ”Nedidelis chuliganizmas” ir kitų, nurodytų ATPK 272 str. 3d.) administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens dalyvavimas yra privalomas. Tam, kad užtikrinti jo dalyvavimą, numatytas netgi atvesdinimas policijos pagalba. Jei pagal policijos ar teisėjo šaukimą administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo vengia atvykti ar būti policijos atvesdinamas, administracinio teisės pažeidimo byla nagrinėjama jam nedalyvaujant. Regis ši nuostata įstatymo leidėjo suformuluota nepakankamai tiksliai. Aiškinant normą pagal loginę jos stuktūrą išeitų, kad įstatyme numatyta alternatyva (žodelis “ar”), t.y. byla nagrinėjama, nedalyvaujant pažeidėjui, kai jis vengia atvykti pagal šaukimą ir jei nebuvo priimtas sprendimas jį atvesdinti, o kitu atveju nagrinėjama kai vengiama atvesdinimo. Tačiau 272 str.3d. kontekste toks normos aiškinimas būtų neteisingas. Tai patvirtina ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika. Teismas, 2001 03 16 nutarimi adm.byloje Nr.3807 – 2001, panaikino nutarimą ir grąžino bylą pagal ATPK 187 str.2d. nagrinėti iš naujo bei nurodė, kad pažeidėjo dalyvavimas nagrinėjant šią bylą yra privalomas, o kai jis vengia atvykti pagal šaukimą būtina jį atvesdinti ir jei jis vengia būti atvesdinamas, tik tada galima išnagrinėti pastarajam nedalyvaujant. Taigi, būtinas abiejų šių sąlygų buvimas, o ne vienos iš jų, kad sprendimas būtų pripažintas teisėtu ir pagrįstu, nors ir buvo priimtas pažeidėjui nedalyvaujant. Nukentėjusysis yra asmuo, kuriam administraciniu teisės pažeidimu padaryta moralinė, fizinė ar turtinė žala (ATPK 273 str.1d.). Panaši nukentėjusiojo samprata ir baudžiamajame procese (BPK 60str.1d.), tik žala padaryta nusikaltimu. Nukentėjusysis turi teisę susipažinti su bylos medžiaga, duoti paaiškinimus, pateikti įrodymus, pareikšti prašymus; nagrinėjant bylą naudotis teisine pagalba; apskųsti nutarimą administracinio teisės pažeidimo byloje. Jeigu administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo ir nukentėjusysis yra nepilnamečiai arba dėl savo fizinių ar psichinių trūkumų negali patys pasinaudoti savo teisėmis, tai jų interesams turi teisę atstovauti jų įstatyminiai atstovai (tėvai, įtėviai, globėjai, rūpintojai). Viena iš svarbiausių teisės į gynybą principo pagrindų – tai teisė naudotis įgalioto teisininko pagalba. Iki 2001 06 07 įstatymu Nr.IX – 365 padarytų 275 straipsnio pakeitimų, asmuo traukiamas administracinėn atsakomybėn, taip pat ir nukentėjusysis, galėjo naudotis tik advokato pagalba. Minėtu įstatymu dabar suteikta teisė naudotis ne tik advokato, bet ir kito įgalioto atstovo, turinčio aukštąjį teisinį universitetinį ar jam prilyginamą išsilavinimą, pagalba. Be abejonės, tuo proceso dalyviams suteikta dar didesnė galimybė realizuoti savo teises, tačiau kaip rodo praktika, teisine pagalba dažniausiai nesinaudojama. Per kelerių metų mano darbo praktiką dar nebuvo tokios administracinio teisės pažeidimo bylos, kurioje būtų dalyvavęs įgaliotas atstovas. Trumpai reikėtų aptarti įgaliotų atstovų teises. ATPK 275 str. 2d. sakoma, kad įgaliotas atstovas turi teisę susipažinti su visa bylos medžiaga, dalyvauti nagrinėjant bylą; pareikšti prašymus; apskųsti nutarimą byloje. Advokatų įgaliojimai patvirtinami advokatų kontoros išduodamu orderiu, o kito įgalioto atstovo, turinčio aukštąjį teisinį universitetinį arba jam prilyginamą išsilavinimą – notaro patvirtintu įgaliojimu arba pavedimo sutartimi. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas adm. byloje Nr.65511 – 01 2001 04 04 nutarimu atsisakė priimti advokato paduotą skundą dėl nutarimo administracinio teisės pažeidimo byloje ir nutarime nurodė, kad advokatas yra specialus teisminio nagrinėjimo proceso subjektas. Jo procesinės teisių, šių teisių įforminimo ir kiti profesinės veiklos klausimai yra reglamentuoti atskiru – Advokatūros įstatymu. Šio įstatymo 43 str. 1d. nurodoma, kad įgalinimai įforminami orderiu arba pasirašyta sutartimi (49 str.). Teismas konstatavo, kad orderiai atstovauti interesus visuose Lietuvos Respublikos teismuose, negali būti laikomi dokumentais, suteikiančiais teisę apskųsti teismo nutartis, nutarimus, jei juose nėra aptarta ši teisė. 3. Liudytojai, ekspertai, specialistai, vertėjai, kviestiniai – tai asmenys, atliekantys pagalbinį vaidmenį procese. Vieni (liudytojai, ekspertai) suteikia informacijos apie bylos faktus, tuo padėdami išaiškinti objektyvią tiesą. Kiti (vertėjai, kviestiniai) gi reikalingi įtvirtinant įrodymus, užtikrinant būtinas teisenos sąlygas. Administracinio teisės pažeidimo byloje liudytoju gali būti šaukiamas bet kuris asmuo, kuriam gali būti žinomos kokios nors šioje byloje nustatytinos aplinkybės. Bylą nagrinėjančio organo (pareigūno) šaukimu liudytojas privalo atvykti nurodytu laiku, duoti teisingus parodymus; pranešti visa, kas jam žinoma byloje, ir atsakyti į jam duodamus klausimus (ATPK 276 str.). Liudytojo parodymų problema buvo aptarta anksčiau (žiūrėti p.13), todėl norėčiau aptarti kitus teisinio reguliavimo nenuoseklumus, dėl ko susidaro keblumų vykdant šias normas. ATPK 276 str. 2d. nustatyta, kad liudytojas privalo atsakyti į jam užduodamus klausimus. Tuo tarpu kam suteikta teisė juos užduoti, galutinai nėra aišku. Suprantama, jog tokia teisė preziumuojama pareigūnui, privalančiam išaiškinti aplinkybes, nustatytinas nagrinėjant administracinio teisės pažeidimo bylą. Gi kitų asmenų, dalyvaujančių administracinių teisės pažeidimų bylų procese, teisė užduoti liudytojui klausimus tiesiogiai nenustatyta (ATPK 272, 273, 274, 275 str.). Taigi, jei įstatymą vertinti visiškai formaliai, tai nei vienas proceso dalyvių (išskyrus eksperto klausimus, liečiančius ekspertizės dalyką) klausti liudytojo teisės neturi. Tačiau toks vertinimas būtų akivaizdžiai ydingas ir prieštarautų normų, reguliuojančių administracinių bylų teiseną, tikslams; laiku, visapusiškai, pilnutinai ir objektyviai išaiškinti kiekvienos bylos aplinkybes bei išspręsti ją tiksliai pagal įstatymą. Tam, kad visapusiškai ir objektyviai įvertinti visas reikšmingas bylai aplinkybes, šiems reikalavimams turi atitikti ir liudytojų apklausa, t.y. turi būti visapusiška, pilna bei objektyvi, o tai galima pasiekti tik garantuojant pažeidėjui, nukentėjusiajam bei jų atstovams teisę aktyviai dalyvauti liudytojų apklausoje. Ekspertas administracinio teisės pažeidimo byloje skiriamas tuomet, kai reikalingos specialios žinios arba kai reikalinga paaiškinti pateiktą prie protokolo ekspertizės aktą. Sprendimas šaukti ekspertą yra privalomas įmonės, įstaigos arba organizacijos, kur dirba šaukiamas dalyvauti byloje kaip ekspertas asmuo, vadovui. Eksperto teisės ir pareigos nustatytos ATPK 277 str. Ekspertas turi teisę: 1) susipažinti su bylos medžiaga, liečiančia ekspertizės dalyką; 2) pareikšti prašymus, kad jam būtų pateikta papildoma medžiaga, reikalinga išvadai duoti; 3) administracinio teisės pažeidimo bylą nagrinėjančio organo (pareigūno) leidimu duoti traukiamam atsakomybėn asneniui, nukentėjusiajam, liudytojams klausimus, liečiančius ekspertizės dalyką; 4) dalyvauti nagrinėjant bylą. Taip pat ekspertas privalo atvykti pagal šaukimą ir duoti objektyvią išvadą jam pateiktais klausimais. Vertėjas skiriamas pareigūno, nagrinėjančio administracinio teisės pažeidimo bylą. Tačiau neaišku, ką turėtų daryti pareigūnas, turintis teisę surašyti administracinio teisės pažeidimo protokolą, kai jau administracinio teisės pažeidimo tyrimo stadijoje būtų reikalingas vertėjas. Išeitų, kad teisės skirti vertėjo jis neturi, todėl tiriant pažeidimą būtų pažeistas kalbos procese principas. Kviestinių dalyvavimas numatytas taikant administracinių teisės pažeidimų bylų teisenos užtikrinimo priemones. Kalbant apie byloje dalyvaujančius asmenis, nereikėtų pamiršti, kad pastarieji gali ir netinkamai vykdyti nustatytas pareigas. Tai atvejai, kai perduodama klaidinga informacija apie bylos faktines aplinkybes, naikinami ar slepiami įrodymai, vengiama duoti parodymus ir pan. Tiek baudžiamajame procese (BPK 312 str.), tiek civiliniame procese (CPK 190 str.), liudytojai, prieš juos apklausiant, įspėjami dėl atsakomybės už atsisakymą arba vengimą duoti parodymus ir už žinomai melagingus parodymus, baudžiamajame procese – ir nukentėjusysis. Tačiau ATPK jokia tvarka nenumatyta, todėl neaišku, ar liudytojai, nukentėjusysis, ekspertas, vertėjas turi būti įspėjami dėl atsakomybės už netinkamą procesinių pareigų vykdymą. ATPK ypatingojoje dalyje įtvirtinta norma, numatanti atsakomybę už melagingų parodymų teikimą administracinio teisės pažeidimo byloje. Pagal ATPK 1872 straipsnį už melagingų parodymų, specialisto paaiškinimų bei ekspertizės išvadų davimą, vengimą ar atsisakymą duoti parodymus, melagingą vertimą, įkalčių arba įrodymų naikinimą bei jų slėpimą, naudojimąsi negaliojančiais, fiktyviais ar kito asmens dokumentais, melagingo pareiškimo arba kitokios apgavystės padarymas administracinio teisės pažeidimo byloje gali būti skiriama bauda nuo vieno tūkstančio iki trijų tūstančių litų. Taigi, siekiant įgyvendinti vieną iš svarbiausių teisenos uždavinių – nustatyti objektyvią tiesą byloje, regis būtina įspėti proceso dalyvius (liudytojus, ekspertus, specialistus, nukentėjusiuosius) dėl melagingų parodymų teikimo, kas užtikrintų teisingų duomenų gavimą administracinio teisės pažeidimo byloje. Tačiau iš ATPK normų neaišku, ar asmuo traukiamas administracinėn atsakomybėn galėtų būti nubaustas pagal ATPK 1872 str. už melagingų parodymų teikimą, atsisakymą ar vengimą duoti parodymus ar kitus veiksmus, numatytus minėtame straipsnyje. ATPK normos tiesiogiai šių klausimų nereglamentuoja. Aiškinantis ATPK 272 str. nuostatas matyti, kad duoti paaiškinimus yra asmens traukiamo atsakomybėn teisė, o ne pareiga, todėl už melagingus parodymus, atsisakymą ar vengimą duoti paaiškinimus jis negali būti įspėjamas ir baudžiamas. Priešingu atveju būtų grubiai pažeistas teisės į gynybą procese principas. Bet jeigu pažeidėjas pasinaudoja negaliojančiais, fiktyviais ar kito asmens dokumentais, t.y. pateikia neteisingus duomenis apie save administracinio teisės pažeidimo byloje, tai negali būti vertinama, kaip gynyba ir todėl už tai turėtų būti patrauktas administracinėn atsakomybėn pagal ATPK 1872 str. Galima tegti, kad tokiais veiksmais asmuo traukiamas administracinėn atsakomybėn daro naują administracinį teisės pažeidimą, kuriuo dažnai gali būti padaryta žala kitų asmenų interesams. Kad tokiais veiksmais padaroma žalos rodo ir praktika. Norėčiau pateikti vieną pavyzdį. 1999 05 20 Kauno miesto Žaliakalnio policijos nuovados pareigūnai sulaikė asmenį, kuris turėjo, kaip nustatė ekspertas, nedenatūruoto etilo alkoholio skiedinį. Pažeidėjui už ATPK 1772 str.1d. pažeidimą buvo skirta 500 litų baudą, o skiedinys sunaikintas. Kadangi bauda nebuvo sumokėta, nutarimas buvo nusiųstas antstolių kontorai dėl priverstinio baudos išieškojimo. Tačiau vėliau paaiškėjo, kad protokolas buvo surašytas ir nuobauda skirta ne tam asmeniui, nes pažeidėjas pateikė savo brolio invalidumo pažymėjimą taip suklaidindamas pareigūnus. Pasirodo, pažeidėjo brolis buvo verslininkas ir anstoliai vykdydami nutarimą areštavo jo sąskaitas bankuose dėl ko šis patyrė nuostolių. Tą pačią dieną nuovados vadovo nutarimu, ankstesnis nutarimas buvo panaikintas ir administracinio teisės pažeidimo byla nutraukta bei apie tai nedelsiant informuoti antstoliai. Asmeniui, pateikusiam savo brolio dokumentą, buvo surašytas protokolas ir pagal ATPK 1872 str. bei Kauno miesto apylinkės teismas skyrė baudą. Analogiški sprendimai,t.y. skirtos administracinės nuobaudos, buvo priimti ir kitose administracinių teisės pažeidimų bylose, kuriose pažeidėjai melavo savo anketinius duomenis ar pateikė kito asmens dokumentus. Taigi, galima būtų padaryti išvadą, kad dėl atsakomybės už melagingų parodymų teikimą administracinio teisės pažeidimo byloje asmuo traukiamas administracinėn atsakomybėn neturėtų būti įspėjamas ir už tai atsakyti, tačiau pasinaudojęs kito asmens dokumentais ar kitaip pateikęs melagingus duomenis apie save turėtų būti baudžiamas pagal ATPK 1872 straipsnį. 4. Šiai grupei priskiriami asmenys ir pareigūnai, dalyvaujantys nutarimo vykdymo procese. Tai teismo antstoliai priverstinai išieškantys paskirtą baudą, visuomeninės organizacijos, darbdaviai, tarpininkaujantys sutrumpinant specialiosios teisės atėmimo terminus ir pan. Reikia pažymėti, kad asmenys, dalyvaujantys procese yra procesinių teisinių santykių subjektai, kurie pagal savo prigimtį artimi vertikalių administracinių santykių subjektams, kur viena pusė atlieka valdymo ir atitinkamas valdžios įgaliojimų funkcijas, o kita patiria pirmosios grupės valdantįjį poveikį. Tokiu būdu kalbame apie būtinojo, specialaus (lyderiaujančio) subjekto buvimą procesiniuose teisiniuose santykiuose. Tačiau nežiūrint į valdantįjį procesinių teisinių santykių charakterį, jų subjektai tarpusavyje susiję koreliaciniais ryšiais. Pvz., subjektyviąją procesinę teisę atitinka procesinė būtinybė; procesinius įgalinimus – procesinė būtinybė arba teisinė atsakomybė ir pan. Todėl procesinių teisinių santykių turinį lemia procesinis teisinis subjektiškumas. Lyderiaujančio subjekto teisinis subjektiškumas neatskiriamai susijęs su žinybingumu. Valstybinio valdymo teisėtumo užtikrinimas teisinėje valstybėje. Kontrolės ir priežiūros santykis. Vykdomosios valdžios kontrolės esmė ir formos. Kontrolė apima įvairias valdymo sritis, neapsiriboja klausimų ratu, susijusių su įstatymų, kitų norminių aktų, įsakymų vykdymo stebėjimu. Tai vienas svarbiausių valstybinio valdymo elementų, kuris vadovaudamasis faktine medžiaga, įvykių ir pokyčių informacija, koreguoja valdymo eigą, imasi priemonių pašalinti trūkumus ir nukrypimus nuo tikslų valdymo sistemoje ir pareigūnų veikloje. Kontrolė – tai funkcionuojančio objekto proceso stebėjimo ir tikrinimo sistema, turinti tikslą pašalinti nukrypimus nuo nustatytų tikslų. Kontrolei būdingas požymis, kad tarp kontroliuojančio subjekto (valstybės pareigūno) ir kontroliuojamojo objekto dažnai egzistuoja pavaldumo santykiai. Kontroliuojantysis turi teisę įsikišti į administracinę kontroliuojamojo veiklą, nes kontrolės objektas ne tik kontroliuojamojo veiklos teisėtumas bet ir tikslingumas. Kontroliuojančiajam dažnai suteikta teisė panaikinti kontroliuojamojo sprendimą. Tam tikrais atvejais kontrolės institucijos turi teisę panaudoti poveikio priemones už padarytus pažeidimus. Kontrolės institucijos kaltiems asmenims paprastai taiko drausminio, tarnybinio, materialinio poveikio priemones. Kontrolė, priklausomai nuo tikrinimo dydžio yra: • bendra, kai tikrinama visa kontroliuojamojo veikla • speciali, kai kontroliuojamojo objekto veikla tikrinama konkrečiu atveju. Taip pat gali būti: • išankstinė, norint užkirsti kelią pažeidimui • faktinė – teisėtumo būklės išaiškinimui • paskesnioji – realaus sprendimų, nurodymų vykdymo patikrinimui Kontrolės formos: patikrinimai, atsiskaitymai, peržiūros, ekspertizės, stebėjimas, veiklos koordinacija, skundų nagrinėjimas. Vykdomosios valdžios kontrolė, vykdoma kitų institucijų (įstatymų leidžiamosios, teisminės valdžios) vadinama išorine, o vykdoma pačių vykdomosios valdžios institucijų savo sistemos viduje – vidinė. Vykdomosios valdžios teisminė kontrolė ir jos įgyvendinimo formos. Teisminė valdžia – neatskiriamas teisinės valstybės elementas. Teisminę valdžią apibūdina ne tik teisingumo vykdymas, bet ir gebėjimas aktyviai paveikti vykdomosios valdžios veiksmus. Teismo nepriklausomumas yra vykdomosios valdžios teisminės kontrolės garantija. Savo veiklos procese teismai įgyvendina kontrolinę funkciją, tikrindami valstybinio administravimo subjektų bei pareigūnų išleistų teisės aktų ir veiksmų teisėtumą. Pagal prof. M.Römerį teismo kontrolė skirstoma į : • atsitiktinę (quasi) – esmė jos ta, kad klausimas apie valdžios akto teisėtumą iškyla atsitiktiniu būdu, tiek kiek akto teisėtumas susijęs su sprendžiama byla; • tikslią – ji betarpiškai skiriama valdžios organų darbų teisėtumui tikrinti. Analizuojant administracinės justicijos ribas, iškyla problema kokius administracinius aktus galime skųsti teismui ir kokių teisių teismas turi administracinėms institucijoms ar pareigūnams. Egzistuoja visuotinio bylų priklausomumo teismui principas, kai galima skųsti bet koki administracinį aktą, tiek individualų, tiek bendro pobūdžio teisės aktą, ir kai įstatymu išvardijami konkretūs skundžiami teismui administraciniai aktai.Visi kiti nesantys sąraše negali būti skundžiami. Teismo kontrolė skirstoma į tiesioginę ir netiesioginę. Tiesioginė pasireiškia teismui nagrinėjant skundus , pareiškimus dėl viešojo administravimo subjektų priimtų teisės aktų ir veiksmų teisėtumo . Netiesioginė kontrolė – nagrinėjant civilines , baudžiamąsias ir administracines bylas , kai tesėtumo klausimas iškyla jei tai turi įtakos sprendžiant pagrindinį klausimą ,susijusį su nagrinėjama teismo byla . Bendrosios kompetencijos teismai nagrinėja baudžiamąsias ,civilines ir administracines bylas.Teismas ,naginėdamas civilines, baudžiamąsias ir administracines bylas ,nustatęs teisėtumo pažeidimą tam tikros įstaigos , įmonės , institucijos veikloje turi teisę priimti atskirąją nutartį.Institucija per vieną mėnesį privalo pranešti teismui apie priemones ,kurių imtasi šiems pažeidimams pašalinti.Atskiroji nutartis yra teismo reakcija teisine forma dėl teisėtumo pažeidimų. Apylinkės teismo (teisėjo) kompetencija taikant administracinės prievartos priemones. Lietuvos Respublikos bendrosios kompetencijos teismai (rajonų ir miestų apylinkės teismai) nagrinėdami jų kompetencijai priskirtas Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 224 straipsnio administracinių teisės pažeidimų bylas aiškina –ar jos pagrįstai iškeltos,ar teisėti valstybės valdymo institucijų ir pareigūnų veiksmai. Konstitucinio Teismo vaidmuo užtikrinant valstybinio valdymo srities teisės aktų teisėtumą. Konstitucinė kontrolė, vykdoma įvairiose šalyse, skiriasi pagal objektą , formą, rūšis, procedūras ir pasekmes. Tradiciniai konstitucinės kontrolės objektai yra : 1. tesės normų konstitucingumas; 2. įstatymų dėl konstitucijos pakeitimų konstitucingumas; 3. tarptautinės sutartys; 4. teisės taikymo aktų konstitucingumas; 5. ginčai dėl kompetencijos tarp valstybės ir jos regionų; 6. žmogaus teisių ir laisvių apsauga; 7. rinkimų ir referendumų tesėtumas; 8. pareigūnų politinės atsakomybės ir nušalinimo nuo pareigų klausimai 9. politinių partijų ir politinių susivienijimų konstitucingumas 10. Konstitucijos interpretavimas. Konstitucinė kontrolė , t.y. įstatymų ir kitų teisės aktų atitikimo Konstitucijai tikrinimas.Reiškia tam tikrą intervenciją į įstatymo leidėjo veiklą. Konstitucinio teismo pripažinti prieštaraujantys Konstitucijai teisės aktai ar įstatymai netenka galios. Lietuvos Respublikos Konstitucinis teismas nevykdo išankstinės įstatymų konstitucingumo kontrolės .Įgyvendinama vėlesnioji konstitucinė priežiūra ,t.y.jau priimtų ir įsigaliojusių įstatymų bei teisės aktų konstitucingumo ir teisėtumo kontrolė. Konstitucinis teismas garantuoja Konstitucijos viršenybę teisės sistemoje ir konstitucinį teisėtumą. • Administracinio teismo vieta Lietuvos Respublikos teismų sistemoje. Jeigu bendrosios kompetencijos teismai nagrinėja ginčus kilusius iš civilinių; šeimos, darbo, bankroto teisinių santykių, tai administraciniai teismai nagrinėja bylas dėl valdymo institucijų ir valdininkų priimtų sprendimų tesėtumo. Taip pat bylas kylančias iš administracinių teisinių santykių. ABTĮ 15 str. išvardintos bylos, kurias nagrinėja administraciniai teismai. Pagrindinės valstybės institucijos ir jų funkcijos yra įtvirtinamos valstybės Konstitucijoje. Lietuvos Respublikos Konstitucija nustato, kad valstybės valdžią Lietuvoje vykdo Seimas, Prezidentas ir Vyriausybė, Teismas. Valdžios galias riboja Konstitucija. Šios dvi konstitucinės normos sudaro vieningą visumą, kuri apibūdina vieną svarbiausių teisinės valstybės bruožų – kiekviena valdžia turi tiek galių, kiek jų valdžioms suteikia steigiamoji valdžia – Tauta. Negalioja joks įstatymas ar kitas teisės aktas priešingas Konstitucijai. Ši norma apibrėžia vieną svarbiausių socialinio gyvenimo bruožų – teisėtumą. “Valdymo teisėtumas yra tokia valstybės tvarka, kurioje valstybės valdžios veiksmai yra įstatymų, ne sauvalės tvarkomi”127. Teisėtumas yra demokratijos sudedamasis elementas ir visuomenės civilizacijos požymis. Teisėtumo principas išreiškia humanišką viešpataujančios pasaulėžiūros turinį, visuomenės sistemos prigimtį, jos nuostatą apsaugoti asmens teises, pašalinti savivalę. Teisinę valstybę prof. M. Römeris apibūdino kaip “ valstybinio valdymo tipą”, kuriam būdinga tai, kad čia “valstybė tvarkosi ir, kiek galima, vykdo savo valdžios imperiumą pastoviais teisės normų imperatyvais”128. Šis požiūris akcentuoja teisinio prado valstybėje reikšmę, bet jis neabsoliutinamas, nes visada lieka tam tikra valstybės funkcijų dalis, kuri net ir teisinėje valstybėje realizuojama atskirų valstybės institucijų ir valdininkų aktais. Pačią didžiausią teisės subjektų grupę valstybiniame valdyme sudaro vykdomosios valdžios institucijos, kurios ne tik taiko įstatymus, bet ir išleidžia didelį kiekį teisės aktų, kurie turi atspindėti piliečių gyvenimiškus poreikius ir, svarbiausia, būti teisėti. Teisėtumą valstybiniame valdyme visų pirma charakterizuoja bendras įstatymų privalomumas visiems be išimties piliečiams, įstaigoms, organizacijoms, pareigūnams. Niekam nesuteikta privilegija nevykdyti įstatymo, apeiti jį. Įstatymai turi būti vienodai suprantami ir taikomi visoje valstybės teritorijoje. Nė vienas teisės aktas ar veiksmas jų realizavimui negali prieštarauti įstatymui. Įstatymas, kaip nurodo J. Kozlovas, yra aukščiausia tikslingumo apraiška. Tai ypač aktualu vykdomosios valdžios institucijoms, kurių misija – įgyvendinti įstatymus, todėl jos turi reikšti iniciatyvą, privalo greitai išleisti poįstatyminius aktus, detalizuojančius įstatymo nuostatas. Įstatymo leidėjas, nustatydamas tam tikrą teisės normos taikymo erdvę, vykdomosios valdžios institucijoms siūlo kelis sprendimo variantus, kurie būtinai turi būti įgyvendinami įstatymo ribose ir remiantis nustatyta teisės norma. Valstybės pareigūnų veikla nesuderinama su teisėtumo ir tikslingumo priešpastatymu, taip pat nepakenčia formalizmo, nenuoširdaus požiūrio į piliečius. Įstatymas reguliuoja sudėtingus ir įvairius santykius tarp žmonių ir valstybinės valdžios institucijų, todėl reikia meniško jo taikymo. Teisėtumas turi nepertraukiamą ryšį su teisine piliečių kultūra. Tas ryšys pasireiškia tuo, kad, viena vertus, teisėtumo įtvirtinimas reiškia gyventojų kultūros lygio augimą, o antra vertus, pats kultūros lygis rodo teisėtumo saugojimą ir laikymąsi. Teisėtumas valstybiniame valdyme triumfuoja tuo atveju, jei jo pažeidimas sukelia atsakomybės neišvengiamumą ar kitokią valstybės reakciją dėl neteisėto elgesio. Akivaizdu, kad teisinėje valstybėje turi būti gera įstatyminė bazė. Paskutiniais metais Lietuvoje normų kūrimo procese pradeda vyrauti poįstatyminiai aktai, kurie papildo ar patikslina įstatymus. Tai neretai sukelia grėsmę pažeisti teisėtumą. Valstybinio valdymo institucijoms patikėtas įstatymų ir kitų norminių aktų vykdymas ir taikymas. “Didžiausias blogis teisinėje valstybėje yra vykdomosios valdžios institucijų pareigūnų neveiklumas, pasyvumas ir tiesioginiai įstatymų ir poįstatyminių aktų pažeidimai”129. Valstybės valdymo institucijos turi siekti ne tik tikslaus, bet ir vienodo įstatymų, poįstatyminių aktų vykdymo visoje valstybės teritorijoje, o ypač valstybės valdymo institucijų veiklos efektyvumas priklauso nuo sąmoningo visų piliečių paklusimo tvarkai ir taisyklėms. Stiprinant teisėtumą ir tvarką valstybiniame valdyme, tobulinama pati valstybės valdymo institucijų sistema, vyksta tikslesnis jų teisinio statuso reglamentavimas, valstybės tarnautojų pareigų bei asmeninės atsakomybės ribų nustatymas, priimami teisės aktai, nustatantys piliečių pažeistų teisių ir teisėtų interesų atkūrimo tvarką. Egzistuoja ypatinga sistema institucijų, kurių pareiga palaikyti ir stiprinti teisėtumą ir discipliną valstybinio valdymo institucijų veikloje. Pagrindiniai būdai užtikrinti teisėtumą yra kontrolė, konstitucinė priežiūra, teismo veikla, administracinė priežiūra, gyventojų skundų, pareiškimų svarstymas. Literatūroje vartojamos sąvokos “valstybinė priežiūra” ir “administracinė priežiūra” identiškos. Teisinėje literatūroje, ir ypač administracinės teisės, įsitvirtino administracinės priežiūros terminas. Priežiūra –“tai specialių valstybinių organų nuolatinis ir sistemingas nepavaldžių joms institucijų ar asmenų veiklos stebėjimas, siekiant išaiškinti ir atskleisti teisėtumo pažeidimus”130. Priežiūros institucijos visuomet prižiūri nepavaldžias valstybinio valdymo institucijas bei kitus objektus. Priežiūros subjekto veikla pasižymi tik teisėtumo užtikrinimu, bet ne tikslingumo. Priežiūros institucijos kaltiems asmenims naudoja administracines prievartos priemones. Administracinei priežiūrai būdinga tai, kad ją vykdančios institucijos gali leisti arba drausti tam tikrą veiklą, atlikti tam tikrus veiksmus, sustabdyti prižiūrimų bei kontroliuojamų objektų atitinkamą veiklą. Administracinei priežiūrai būdinga ir tai, kad ją vykdo specialios valstybinio valdymo institucijos (valstybinės inspekcijos), kurioms suteikti įgaliojimai skirti įspėjimus už teisės pažeidimus, likviduoti teisės pažeidimą, patraukti atsakomybėn kaltus asmenis, dalyvauti normų kūrimo procese. Pagal savo kompetenciją administracinės priežiūros institucijos pačios iškelia ir tiria administracinės teisės pažeidimų bylas, skiria administracines nuobaudas. Tos, kurioms nesuteikta tokia teisė, siunčia surinktą medžiagą dėl teisės pažeidimo teismams ar pareigūnams, kuriems pavesta nagrinėti atitinkamas bylas. Administracinės priežiūros institucijos turi teisę reikalauti pašalinti rastus pažeidimus, sustabdyti darbų, kurie pažeidžia tam tikras teises ar saugumo taisykles, vykdymą. Normų kūrimo procese administracinės priežiūros institucijos savarankiškai priima ir tvirtina taisykles, technines-juridines normas (sanitarinės, priešgaisrinės, epidemiologijos ir kt. taisyklės). Priežiūra, kaip teisėtumą vykdomosios valdžios veikloje užtikrinantis būdas, skiriasi nuo kontrolės. Kontrolės sąvoka yra platesnė. Kontrolė apima įvairias valdymo sritis, neapsiriboja klausimų ratu, susijusių su įstatymų, kitų norminių aktų, įsakymų vykdymo stebėjimu. Tai vienas svarbiausių valstybinio valdymo elementų, kuris, vadovaudamasis faktine medžiaga, įvykių ir pokyčių informacija, koreguoja valdymo eigą, imasi priemonių pašalinti trūkumus ir nukrypimus nuo tikslų valdymo sistemoje ir pareigūnų veikloje. Taigi, kontrolė – “tai funkcionuojančio objekto proceso stebėjimo ir tikrinimo sistema, turinti tikslą pašalinti nukrypimus nuo nustatytų tikslų”131. Kontrolei būdingas požymis, kad tarp kontroliuojančio subjekto (valstybės pareigūno) ir kontroliuojamojo objekto dažniausiai egzistuoja pavaldumo santykiai. Kontroliuojantysis turi teisę įsikišti į administracinę kontroliuojamojo veiklą, nes kontrolės objektas ne tik kontroliuojamojo veiklos teisėtumas, bet ir tikslingumas. Įstatymas vykdomosios valdžios institucijai suteikia pasirinkimo laisvę taikant teisės normą, nesiūlydamas griežto elgesio modelio konkrečiai situacijai, todėl yra būtina ne tik teisėtumo kontrolė, bet ir kontroliuojamojo veiksmų tikslingumo kontrolė. Kontroliuojančiajam dažnai suteikta teisė panaikinti kontroliuojamojo sprendimą. Tam tikrais atvejais kontrolės institucija turi teisę panaudoti poveikio priemones už padarytus pažeidimus. Kontrolės institucijos kaltiems asmenims paprastai taiko drausminio, tarnybinio, materialinio poveikio priemones. Kontrolė, priklausomai nuo tikrinimo dydžio, yra bendra, kai tikrinama visa kontroliuojamojo veikla ir speciali, kai kontroliuojamojo objekto veikla tikrinama konkrečiu klausimu. Priklausomai nuo vykdomosios veiklos tikrinimo stadijos, kontrolė yra išankstinė (pažeidimams užkirsti), faktinė (teisėtumo būklės išsiaiškinimas), paskesnioji (realaus sprendimų, nurodymų vykdymo patikrinimas). Kontrolės formos gali būti įvairios: patikrinimai, atsiskaitymai, peržiūros, ekspertizės, stebėjimas (valstybinė registracija, licencijų išdavimas), kandidatų asmeninių ir profesinių savybių tam tikroms pareigoms užimti tikrinimas, veiklos koordinacija, skundų nagrinėjimas. Vykdomosios valdžios kontrolė, vykdoma kitų institucijų (įstatymų leidžiamosios, teisminės valdžios) vadinama išorine, o vykdoma pačių vykdomosios valdžios institucijų savo sistemos viduje - vidinė. Vykdomosios valdžios institucijų veiklos kontrolė pasireiškia tuo, kad tam tikros įgaliotos valstybės institucijos (įstatymų leidžiamosios, vykdomosios, teisminės valdžios), visuomeninės organizacijos, naudodamos teisinius būdus ir priemones, išsiaiškina, ar kontroliuojamosios vykdomosios valdžios institucijų ir valstybės pareigūnų veikloje nėra teisėtumo pažeidimų ir, jei jie nustatomi, tai juos pašalina, atstato pažeistas teises, patraukia atsakomybėn kaltus, taiko priemones, padedančias užkirsti kelią teisėtumo ir drausmės pažeidimams. Kontrolės principai: teisėtumas, objektyvumas, nepriklausomumas, vieningumas, ekonomiškumas, valstybinės, komercinės ir kt. įstatymo saugomos paslapties išsaugojimas yra įtvirtinti Lietuvos Respublikos Konstitucijoje ir kituose įstatymuose. Pagrindiniai kontrolės tikslai – užtikrinti vykdomosios valdžios institucijų ir jų pareigūnų įstatymų laikymąsi, tikslingą ir ekonomišką lėšų naudojimą, palaikyti stabilią tvarką valstybėje. Pasak J. Kozlovo, norint pasiekti tikslų ir laikytis kontrolės principų, neįmanoma sukurti kokį nors vieningą ir visaapimantį kontrolės organą, kuris apimtų visas valdžias. Tai prieštarautų valdžių padalijimo principui. Todėl kiekvienam valstybės kontrolės tipui įstatymai numato skirtingus įgaliojimus įgyvendinti vykdomosios valdžios kontrolę.Valdžių padalijimo principas nepanaikina galimybės vienai valdžiai kontroliuoti kitą. Kaip teisminė valdžia kontroliuoja vykdomąją valdžią? Kodėl, esant tokiai vykdomosios valdžios kontrolės būdų įvairovei, ją dar turėtų kontroliuoti ir teismai? 2. Teismo kontrolinių funkcijų formos ir jų vykdymo ypatumai Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintų žmogaus ir piliečio teisių ir laisvių garantas yra teismas, nes jam Konstitucijos 109 straipsnyje patikėta vykdyti teisingumą. Teisminė valdžia - neatskiriamas teisinės valstybės elementas. Būdama stipri ir nepriklausoma, ji yra visų teisių garantas ir turi būti pasiruošusi tų teisių gynimui, kas jas bepažeistų. Funkcija - tai paskirtis, vaidmuo, veikla. Teismas, įgyvendindamas teisingumą, taip pat vykdo kontrolines valstybinio valdymo veiklos teisėtumo funkcijas. Teisminę valdžią charakterizuoja ne tik teisingumo vykdymas, bet ir gebėjimas aktyviai paveikti vykdomosios valdžios veiksmus. Teismo nepriklausomumas yra vykdomosios valdžios teisminės kontrolės garantija. Savo veiklos procese teismai įgyvendina kontrolinę funkciją, tikrindami valstybinio administravimo subjektų bei pareigūnų išleistų teisės aktų ir veiksmų teisėtumą. Konstitucijos normų viršenybę, neginčijamą jų prioritetą, palyginti su kitomis teisės normomis, užtikrina Konstitucinis Teismas. Teisminė įstatymų ir kitų teisės aktų atitikimo konstitucijai kontrolė neabejotinai yra teisinės valstybės prielaida ir sąlyga. Teismo kontrolės klausimus nagrinėjo prof. M. Römeris ir skirstė ją į atsitiktinę quasi -kontrolę ir tikslią teismo kontrolę. Atsitiktinės quasi - kontrolės esmė yra ta, kad klausimas apie valdžios akto teisėtumą iškyla atsitiktiniu būdu, tiek, kiek akto teisėtumas susijęs su sprendžiama byla. Savaime šis valdžios aktas nėra skundžiamas. Teismas šiuo atveju netaiko jokių sankcijų to akto “neteisei”. Tiksli teismo kontrolė, pasak prof. M. Römerio, betarpiškai skiriama valdžios organų darbų teisėtumui tikrinti. Šio metodo elementas - neteisės valdžios akte konstatavimas ir tos neteisės tam tikromis sankcijomis sudraudimas. Teismo veikimo pagrindą sudaro ginčas dėl akto teisėtumo. Teismas išsprendžia skundą teisės akto teisėtumo atžvilgiu, sudraudžia neteisę, panaikindamas aktą savo sprendimu.”Tas valdžios darbams teismas, kuris vykdo tikslią civilinio ir baudžiamojo teismo darbų teisėtumo kontrolę, vadinamas kasaciniu teismu. Tas valdžios darbams teismas, kuris vykdo tikslią administracijos organų darbų teisėtumo kontrolę, vadinamas administraciniu teismu. Tas valdžios darbams teismas, kuris vykdo tikslią įstatymų leidėjo darbų teisėtumo kontrolę, vadinamas konstituciniu teismu”132. Žiūrint iš šių dienų perspektyvos, prof. M. Römerio įsivaizduojama teismo kontrolė yra tiksli Lietuvos teismų sistemos veiklos kopija. Kaip pastebėjo prof. M. Römeris, “visi teismo organai yra pagrindiniai ir jokios vyresnybės neturi”, ir “joks kitas organas, neišskiriant teisingumo ministerio, kuris stovi administracijos viršūnėje, ir neišskiriant aukštesniosios instancijos teismų, negali kištis į šį teismo darbą nei nurodymais ar įsakymais iš anksto, nei priežiūra ir sankcijomis”133. Teisminei valdžiai būdinga specifinė teisingumo funkcijos vykdymo kontrolės sistema. Ši kontrolė gali būti tik teisinė: kontroliuojama, ar teismo sprendimai yra teisėti, ar jie atitinka materialinės ir procesinės teisės normas. Ši kontrolė gali būti tik vidinė: žemesniojo teismo sprendimą gali pakeisti ar panaikinti tik aukštesnė (apeliacinė ar kasacinė) teisminė institucija. Lietuvos Respublikos teismų teisminę veiklą prižiūri Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, kuris yra kasacinės instancijos teismas, nagrinėjantis bylas dėl pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų įsiteisėjusių nuosprendžių, sprendimų, nutarčių. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, nagrinėdamas kasacinę bylą, patikrina priimtus sprendimus, nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, teisės taikymo aspektu. 2.1. Teisminė vykdomosios valdžios kontrolė ir jos ribos Teismų galimybė kontroliuoti vykdomąją valdžią pripažįstama beveik visose šalyse. Tačiau vykdomajai valdžiai taikomos teisminės kontrolės formos labai skiriasi. Teismas yra sukurtas teisiniams ginčams spręsti, nesvarbu tarp kokių šalių įvyko teisinis ginčas. Nė vienas kontrolės būdas nėra taip pritaikytas ginčams spręsti, kaip teismo procesas. Teismas kontrolines funkcijas vykdo posėdyje nagrinėdamas baudžiamąsias, civilines, administracines bylas. Taigi,”piliečių teisė į teisminę gynybą yra tik viena iš teismo kontrolės formų”134. Skirtingai nuo kitų kontrolės ir priežiūros institucijų veiklos, teismui nėra būdingas nuolatinis bei sistemingas valdymo institucijų, jų pareigūnų, įstaigų, įmonių, kitų valstybinių ir visuomeninių organizacijų teisėtumo tikrinimas. D. Bachracho nuomone, teismo kontrolė skiriasi nuo valstybinio valdymo institucijų atliekamos kontrolės tuo, kad “teismai tikrina valdymo akto teisėtumą, o administracinės valdžios subjektai dažnai tikrina ir veiksmų teisėtumą bei tikslingumą”135. Valstybinio valdymo institucijų kontrolės subjektai, pasak D. Bachracho, turi plačias galimybes reaguoti į teisėtumo pažeidimus, o teismai gali “tik panaikinti arba pakeisti neteisėtą aktą, priteisti žalą, priimti atskirąją nutartį arba iškelti baudžiamąją bylą”136. Valstybinio valdymo veiklos teisėtumo tikrinimo teismas nedaro valdymo institucijų ir kitų objektų buvimo vietose. Teismai vykdo išorinę valstybinio valdymo institucijų kontrolę, kai tuo tarpu egzistuoja įvairios organizacinės teisinės vidinės kontrolės formos tarp pavaldžių valstybinio valdymo institucijų ar pačios institucijos viduje. Teisminės kontrolės, kaip būdo, užtikrinančio teisėtumą valdymo procese, esmę sudaro: • Teisinis vykdomosios valdžios, pareigūnų veiksmų ir sprendimų įvertinimas; • Teisėtumo pažeidimų, apribojusių piliečių teises ir teisėtus interesus, išaiškinimas; • Sąlygų ir priežasčių, sukėlusių teisėtumo pažeidimus, išaiškinimas; • Priemonių atkurti pažeistas teises ir teisėtus interesus, taikymas; • Kaltų asmenų patraukimas atsakomybėn. Administracinės teisės literatūroje nurodomos tokios teisminės kontrolės formos:” 1) piliečių skundų dėl pareigūnų ir valstybinio valdymo institucijų priimtų sprendimų ir veiksmų, pažeidusių jų teises ir laisves, nagrinėjimas; 2) organizacijų skundų nagrinėjimas; 3) skundų dėl valstybinio valdymo institucijų priimtų teisės aktų pripažinimo neteisėtais, nagrinėjimas; 4) turinčių reikšmę bylos išsprendimui nagrinėjant baudžiamąsias, civilines, administracines bylas, valstybinio valdymo institucijų teisės aktų teisėtumo tikrinimas; 5) skundų dėl nutarimo administracinio teisės pažeidimo byloje, nagrinėjimas; 6) parengtinio tyrimo kokybės patikrinimas nagrinėjant baudžiamąsias bylas; 7) valstybinio valdymo institucijų, organizacijų ir pareigūnų veiklos teisėtumo ir disciplinos patikrinimas nagrinėjant civilines, baudžiamąsias, administracines bylas”137. Teismų galimybė kontroliuoti vykdomąją valdžią pripažįstama beveik visose šalyse. Pasaulyje egzistuoja penkių formų viešosios administracijos veiksmus kontroliuojantys teismai: bendrieji teismai, bendrieji vidaus specializacijos teismai, savarankiška administracinių teismų sistema šalia bendrųjų teismų sistemos, prancūzų modelis - tam tikras viešosios administracijos ir teismo “hibridas”, kvaziteismai (administraciniai tribunolai), kurie savo procesine veikla panašūs į teismus, bet jų sprendimai gali būti skundžiami bendriesiems teismams. Bendra visoms šalims yra tai, kad teismo veikla, kai jis nagrinėja piliečių ir vykdomosios valdžios organų ar pareigūnų ginčus, vadinama administracine justicija: • Viena iš šalių viešasis asmuo - administracinė institucija ar pareigūnas; • Teisminio nagrinėjimo dalykas yra iš viešosios teisės reguliuojamų santykių kilęs ginčas (administracinių, finansinių,konstitucinių ir pan.); • Tai ne tik piliečio ir vykdomosios valdžios ginčo išsprendimas, bet ir vykdomosios valdžios veiksmų teisėtumo patikrinimas. Adminstracinės justicijos įgyvendinimo formos yra bendroji ir specialioji administracinė justicija. Bendrosios administracinės justicijos valstybėse (Didžiojoje Britanijoje, JAV, Rusijoje, Airijoje ir kt.) piliečių ir vykdomosios valdžios ginčus nagrinėja bendrieji teismai, specialiųjų administracinių teismų nėra. Šios formos šalininkai aiškina, kad nėra jokio reikalo teikti privilegiją vykdomajai valdžiai ir kurti specialius administracinius teismus. Specialiosios administracinės justicijos valstybėse veikia specialiųjų administracinių teismų sistema (Prancūzijoje, Švedijoje, Graikijoje, Italijoje, Belgijoje, Vokietijoje, Olandijoje, Austrijoje, Suomijoje, Portugalijoje, Ispanijoje). Manoma, kad administracinių teismų kontrolė detalesnė, operatyvesnė ir nuoseklesnė, nei bendrosios kompetencijos teismų kontrolė administracijai: ”Administracija labiau pasitiki administraciniais teismais, nei bendraisiais, nes jie labiau nusimano institucijos veikloje”.138 Administracinių teismų specializacija valdymo klausimais padeda jiems įsigilinti į nagrinėjamų bylų esmę, priimti kvalifikuotus sprendimus. Prof. M. Römeris manė, kad tam tikro valdžios akto teisėtumas ar neteisėtumas jo taikymo atžvilgiu turi būti pavedamas spręsti ne kiekvienam, bet tik administraciniam teismui, “nes šių klausimų sukoncentravimas viename teismo organe neduos galimumo pasireikšti įvairioms nevienodoms akto teisėtumo ar neteisėtumo interpretacijoms”.139 Be to, yra nuomonių, kad administraciniai teismai, nagrinėdami bylas, užima aktyvesnę poziciją, nei bendrieji teismai. Teisme gali susidurti paprasto piliečio ir galingos institucijos interesai, todėl teismas privalo padėti privačiam asmeniui, įpareigodamas administraciją pateikti būtinus dokumentus ir netgi atlikti specialų tyrimą. Kai kuriose valstybėse, pavyzdžiui, Prancūzijoje, praktikuojamos teisėjų komandiruotės į tam tikrą įstaigą, instituciją susipažinti su jų darbu. Kitų specialistų nuomone, glaudūs administracijos ir teismo ryšiai gali turėti neigiamos įtakos teismo objektyvumui ir nepriklausomumui. Teismai kai kuriose valstybėse ( JAV, Didžiojoje Britanijoje ir kt.) užima stiprią poziciją valdžių sistemoje. Teisė teismams kontroliuoti administracijos institucijų veiklą yra numatyta JAV Konstitucijos 3 str. 2 d.:”Teisminė valdžia išplėsta visiems ginčams, kurių viena šalis yra JAV”. Teismo vykdomosios valdžios kontrolės tikslas yra privačių asmenų teisių apsauga. Teismai yra paskutinė instancija, sprendžiant visus ginčus dėl teisės. Jie įvertina asmenų, valstybės pareigūnų veiksmus, sprendžia, ar administracija neviršijo savo įgaliojimų ir ar nepiktnaudžiauja valdžia. Kas turi teisę kreiptis į teismą dėl administracijos veiksmų? Tai yra bet kurio suinteresuoto asmens teisė. Teismai vadovaujasi nuostata, kad niekas nesiruošia gaišti laiko ir eikvoti pinigų dėl paprasto smalsumo. Ir jei asmuo ar net užsienietis kreipėsi į teismą, vadinasi, administracijos veikla jį kaip nors “užkliudė”. Jei teismas turi pagrindą abejoti administracijos veiksmų teisėtumu, vadovaudamasis bendrosios teisės ir teisingumo principais laiko savo pareiga priimti skundą ir teisiškai įvertinti skundžiamus veiksmus (pvz., Didžiojoje Britanijoje, JAV ir kt.). Teismų kontrolė administracijai neginčytina šiais atvejais: ”kai institucija viršija savo valdžios įgaliojimus, kai institucija veikia savo įgaliojimų ribose, bet neteisingai taiko teisės normą”140. Ypatingo dėmesio sulaukia administracijos valdžios viršijimo apskundimas. Tai yra efektyviausia teismo kontrolė administracijai. Kas turi teisę paduoti skundą dėl valdžios viršijimo? Tai gali būti konkretus pilietis, pavyzdžiui, atleistas iš tarnybos pareigūnas. Kitu atveju – piliečių grupė, kuriuos liečia administracijos veikla, (pvz., statomo namo kaimynai) ir trečia – mokesčių mokėtojas. Ir galų gale administracijos veikla gali liesti visus ar beveik visus šalies gyventojus, pavyzdžiui, priimant naujas kelių eismo taisykles ar sąlygas pravesti referendumą. Šiais atvejais bet kuris pilietis gali paduoti ieškinį. Skundėju gali būti fizinis ir juridinis asmuo. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad “asmuo, kurio teisės ar laisvės pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą”. Teisė į teisminę gynybą egzistuoja, tačiau ja naudojasi ne visi. Jai realizuoti neužtenka žinoti, kas yra teisė, bet reikia ir žinoti, kaip ja reikia naudotis, turėti atitinkamas finansines galimybes ir laiko.”Teismo garantija yra ne tiktai valstybės gynėjo teisė traukti atsakomybėn kiekvieną valdininką už nusikalstamus darbus, padarytus tarnybos pareigas einant, bet ir kiekvieno piliečio teisė paduoti ieškinį, reikalauti, kad teismas pripažintų administracinio organo veikimą neteisėtą.”141 Šiandien visiems akivaizdu, kad teismai nagrinėja bylas ne itin operatyviai ir greitai. Pareiškėjui tenka sugaišti daug laiko ir patirti teismų sprendimų vykdymo proceso organizacijos nesklandumų. Administracinės justicijos atsiradimas Lietuvoje sulaukė valstybės valdžios šakų bei visuomenės pripažinimo, nes dabar piliečiai, įstaigos bei organizacijos gali plačiai naudotis teise į teisminę gynybą dėl neteisėtų valstybinio administravimo subjektų veiksmų. Turint galvoje valdžių padalijimo principą, logiška būtų paklausti, ar teismas turi teisę kištis į vykdomosios valdžios reikalus? Analizuojant administracinės justicijos ribas, iškyla problema, kokius aministracinius aktus galima skųsti teismui ir kokių teisių teismas turi administracinėms institucijoms ar pareigūnams. Egzistuoja visuotinio bylų priklausomumo teismui principas, kai galima skųsti bet kokį administracinį aktą, tiek individualų, tiek bendro pobūdžio teisės aktą, ir sąrašo principas, kai įstatyme išvardijami konkretūs skundžiami teismui administraciniai aktai. Visi kiti nesantys sąraše negali būti skundžiami. Pavyzdžiui, Didžiojoje Britanijoje nėra įstatymo, kuriame būtų išvardinti visi atvejai, dėl kurių teismai gali įsikišti į administracijos veiklą. Kokie administracijos veiksmai gali būti teismui skundžiami, sprendžia patys teismai, remdamiesi išimtine teise kontroliuoti administraciją. Bet koks neteisėtas administracijos veiksmas gali būti teismo panaikintas. Administraciniai teismai ( pvz., Prancūzijoje ) nagrinėja mažareikšmes (dėl pensijų, žalos atlyginimo) ir stambias politines bylas, tikrina ir eilinius administracijos aktus, ir paties Prezidento. Teismo vykdoma veikla liečia visas visuomenės gyvenimo sferas: politinę, ekonominę, socialinę, kultūrinę, moralinę. Teismas įgalioja administraciją pašalinti visas neigiamas pasekmes, atstatyti pažeistas teises, atlyginti nuostolius. Teismo kontrolė skirstoma į tiesioginę ir netiesioginę. Tiesioginė kontrolė pasireiškia teismui nagrinėjant skundus, pareiškimus dėl valstybinio administravimo subjektų priimtų teisės aktų ir veiksmų teisėtumo, o netiesioginė kontrolė - nagrinėjant civilines, baudžiamąsias ir administracines bylas, kai teisėtumo klausimas iškyla, jei tai turi įtakos sprendžiant pagrindinį klausimą, susijusį su nagrinėjama teismo byla ir jis išsprendžiamas greta. Bendrosios kompetencijos teismai nagrinėja baudžiamąsias, civilines ir administracines bylas. Civilinio proceso tvarka teismai nagrinėja bylas, kuriose jie privalo duoti teisinę išvadą dėl vykdomosios valdžios instucijų veiklos bei jų išleistų teisės aktų (pvz., Rusijoje). Nagrinėdami šias ir kitas bylas, teismai, vadovaudamiesi įstatymu, tikrina vykdomosios valdžios institucijų veiksmų pagrįstumą, teisėtumą, jų leidžiamų teisės aktų teisėtumą, taip vykdydami jų veiklos kontrolę. Teismai priima sprendimą pažeistoms piliečių teisėms atsatatyti. Nagrinėdamas baudžiamąsias bylas, o ypač tas, kurios susijusios su pareigūnų nusikaltimais, teismai išnagrinėja bylą iš teisėtumo pozicijos ir duoda teisinę išvadą pareigūnų, kaip valdymo aparato darbuotojų, veiksmams įvertinti. Teismo kontrolę valdymo srityje (pvz., Rusijoje) įgyvendina arbitražiniai teismai. Ekonominių ginčų bylos, kylančios iš administracinių teisinių santykių, priklauso arbitražinių teismų kompetencijai. Arbitražiniai teismai turi teisę reikalauti iš pareigūnų ir institucijų būtinų dokumentų, jų ištyrimui skirti ekspertizes, nes jie gali būti rašytiniais įrodymais ginčui išspręsti. Tuo pačiu jie kontroliuoja vykdomosios valdžios institucijų teisės aktų pagrįstumą ir teisėtumą. Teismas, nagrinėdamas civilines, baudžiamąsias ir administracines bylas, nustatęs teisėtumo pažeidimų tam tikros įstaigos, įmonės, institucijos veikloje, turi teisę priimti atskirąją nutartį (Rusijoje, Lietuvoje). Institucija per vieną mėnesį privalo pranešti teismui apie taikytas priemones dėl atkreiptų įstatymo pažeidimo faktų bei padėjusių jiems atsirasti priežasčių ir sąlygų pašalinimo. Atskiroji nutartis yra teismo reakcija teisine forma dėl teisėtumo pažeidimų. Būtinais atvejais teismai imasi priemonių patraukti kaltus asmenis. Teismai taip pat nagrinėja piliečių (fizinių ir juridinių asmenų) skundus dėl administracinės nuobaudos paskyrimo. Piliečiai gali kreiptis į teismą skundu dėl vykdomosios valdžios institucijos veiklos, pareigūnų veiksmų, kuriais buvo pažeistos piliečių teisės ir laisvės. Nustatęs skundų pagrįstumą, teismas pripažįsta veiksmą (sprendimą) neteisėtu, panaikina taikytas atsakomybės priemones. Tokiu būdu, nagrinėdamas piliečių skundus ir priimdamas dėl jų sprendimus, teismas vykdo vykdomosios valdžios ir pareigūnų veiklos kontrolę. Lietuvos Respublikos bendrosios kompetencijos teismai (rajonų ar miestų apylinkės teismai), nagrinėdami jo kompetencijai priskirtas Lietuvos Respublikos Administracinių teisės pažeidimų kodekso 224 straipsnyje (toliau - ATPK) administracinių teisės pažeidimų bylas tikrina, ar jos pagrįstai iškeltos, ar teisėti valstybinio valdymo institucijų ir pareigūnų veiksmai. Lietuvos Respublikos administraciniai teismai nagrinėja bylas dėl priimtų valstybinio administravimo subjektų, savivaldybių administravimo subjektų, viešųjų įstaigų, įmonių ir nevyriausybinių organizacijų, turinčių viešojo administravimo įgaliojimus, visuomeninių organizacijų, bendrijų, politinių partijų, politinių organizacijų ar asociacijų aktų ir veiksmų teisėtumo ir kt.. Nagrinėdami skundus dėl administracinės teisės pažeidimo, administraciniai teismai patikrina valstybės institucijų, pareigūnų veiklos teisėtumą. Teisėtumo kontrolė negali apsiriboti tik materialine teise. Teismas turi patikrinti, ar administracinė institucija, ar pareigūnas, spręsdami klausimą, nepažeidė ir procesinės teisės normų reikalavimų. Teismai gali kontroliuoti ne tik teisinius ir faktinius administracinės institucijos veiklos aspektus, bet ir vertinti jos veiklą tikslingumo, pagrįstumo, racionalumo ar protingumo aspektais (Didžiojoje Britanijoje, Švedijoje, JAV). Kitose šalyse teismo įgyvendinama vykdomosios valdžios kontrolė apsiriboja tik administracinio akto teisėtumo patikrinimu. Teismas negali tikrinti administracinių institucijų ar pareigūnų veiksmų tikslingumo, racionalumo ir protingumo. Teisės gynimo būdų gerokai mažiau. Teismui suteikiama teisė administracinį aktą pripažinti neteisėtu ir dėl to negaliojančiu (Graikijoje, Belgijoje, Turkijoje). Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnis skelbia: “Teisėjai ir teismai vykdydami teisingumą yra nepriklausomi. Teisėjai, nagrinėdami bylas, klauso tik įstatymo”. Konstitucinės nuostatos užprogramavo pačią aukščiausią teismų pareigą ir atsakomybę – laikytis ne tik įstatymo raidės, bet ir jo esmės. Lietuvos Respublikos administraciniai teismai sprendžia ginčus dėl teisės viešojo ar vidaus administravimo srityje ir “nevertina ginčijamo administracinio akto bei veiksmų (ar neveikimo) politinio ar ekonominio tikslingumo požiūriu, o tik nustato, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas”142. Administraciniai teismai vykdo valstybės institucijų aktų teisėtumo kontrolę, tačiau, neįvertinus institucijos veiklos tikslingumo, pagrįstumo ir racionalumo, ribojama teismų galimybė veiksmingai ginti asmens teises nuo valstybės savivalės. Teisinga procedūra – tai esminis teisingumo principas. Teismai turi laikytis pagrindinių procesinės teisės reikalavimų. Niekas negali būti teisėju savo byloje ir niekas negali būti nuteistas neišklausytas, kiekvienas turi teisę gintis. Suinteresuoti asmenys privalo būti išklausyti, jiems turi būti tinkamai pranešta. Teismų procese vadovaujamasi rungtyniškumo principu, dalyvauja dvi pusės: ieškovas ir atsakovas, kurie iškelia argumentus ir teikia įrodymus. Visi teismo sprendimai priimami kolegialiai, yra griežtai nustatytos formos, privalo būti pagrįsti bylos faktine medžiaga ir teismo taikyta teisės norma. Įsigaliojęs teismo sprendimas turi įstatymo galią visiems piliečiams ir organizacijoms. Be visų anksčiau išvardintų bendrų teismams procesinių taisyklių, taikomos tik administracinei teisenai būdingos taisyklės ( pvz., Prancūzijoje). Pirmiausia, ieškininio pareiškimo padavimas nesustabdo administracinio proceso. Jis gali būti pristabdytas tik pagal ieškovo pareiškimą ir tik tada, jei iki sprendimo priėmimo institucija gali patirti neatsatatomą žalą ir rimtas pasekmes. Administracinių teismų padėtis specifinė ir tuo, kad retai teismas savo sprendimu neįgalioja administraciją ką nors atlikti. Teismas paprastai nurodo, kokios ir kieno yra teisės ir pareigos, kas teisus, o kas kaltas. Administracija privalo pati padaryti išvadą, rasti priimtiną sau laiką ir būdą įvykdyti teismo nutarimą. Teismas stengiasi nesikišti į administracijos nepriklausomumą ir paprastai administracija vykdo teismo sprendimus. Bet jei atkakliai sprendimas nevykdomas, teismas gali pareikalauti išmokėti delspinigius už kiekvieną praleistą dieną . Lietuvos Respublikos Administracinių bylų teisenos įstatyme (toliau - ABTĮ) nustatyta, kad teismas savo iniciatyva arba proceso dalyvių prašymu gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti. Šiomis priemonėmis gali būti uždraudimas atsakovui atlikti tam tikrus veiksmus, laikinas ginčijamo akto galiojimo sustabdymas, išieškojimo pagal vykdomąjį dokumentą sustabdymas. Jei minėtų reikalavimų nesilaikoma, kaltiems asmenims skiriama bauda ( ABTĮ 71 str.6 d.). Lyginant bendrosios ir specialiosios administracinės justicijos įgyvendinimo formas įvairiose valstybėse, bandyta pabrėžti vienos ar kitos formos privalumus. Tačiau, autorės nuomone, kokia bebūtų administracinės justicijos įgyvendinimo forma, visų pirma svarbiausia yra pačios valstybės požiūris į žmogaus teisių apsaugą, susiklosčiusios demokratinės tradicijos ir sukurtas efektyvus mechanizmas pažeistoms teisėms ginti. Aptariamose valstybėse (Didžiojoje Britanijoje, Prancūzijoje, JAV) teisinių sistemų formavimosi tradicijos siekia šimtmečius. Nereikėtų pamiršti, kad mūsų teisinė sistema buvo sukurta sovietmečiu, kai teismai buvo neatsiejami nuo vykdomosios valdžios, todėl teismų nepriklausomumo principas yra vienas svarbiausių įgyvendinant teismo kontrolines funkcijas valstybiniame valdyme. Administracinės justicijos įkūrimas Lietuvoje neabejotinai reikšmingas ir svarbus žingsnis kuriant teisinę valstybę. Autorės nuomone, administraciniai teismai, vykdydami valstybės institucijų aktų teisėtumo kontrolę, turėtų įvertinti institucijos veiklos tikslingumą, pagrįstumą ir racionalumą, nes tada teismai veiksmingiau gintų asmens teises nuo valstybės savivalės. Savo veiklos procese teismai efektyviai kontroliuoja vykdomąją valdžią. Teismai nagrinėja baudžiamąsias, civilines, administracines bylas ir vadovaudamiesi materialinės bei procesinės teisės normų reikalavimais, tikrina valstybinio valdymo subjektų bei pareigūnų išleistų teisės aktų ir veiksmų teisėtumą. 2.2. Teismo atskiroji nutartis Teismas, nagrinėdamas civilines, baudžiamąsias, administracines bylas, turi teisę priimti atskirąją nutartį, padaręs išvadą, kad pareigūnai, įmonės, įstaigos, organizacijos bei piliečiai pažeidė įstatymus ar kitas teisės normas. Atskirąja nutartimi informuodamas valdžios ar valdymo institucijas, teismas atkreipia dėmesį į byloje nustatytus įstatymo pažeidimo faktus, į priežastis ir sąlygas, padėjusias kilti pažeidimui, ir reikalauja imtis atitinkamų priemonių. Atskiroji nutartis baudžiamosiose bylose gali būti priimta, kai teismas nustato piliečių teisių bei kitus įstatymų pažeidimus, padarytus atliekant kvotą arba parengtinį tardymą. Remdamasis teisminio nagrinėjimo medžiaga, teismas turi teisę priimti atskirąją nutartį ir kitais atvejais, jeigu pripažįsta tai reikalinga. Įsiteisėjusi teismo atskiroji nutartis siunčiama vykdyti atitinkamai įmonei, įstaigai ir organizacijai, kuri ne vėliau kaip per vieną mėnesį turi imtis reikalingų priemonių dėl atskirosios nutarties, ir apie rezultatus pranešti nutartį priėmusiam teismui. Atskiroji nutartis turi būti pagrįsta ir teisėta, priimta remiantis teismo posėdyje išsamiai ištirtomis bylos aplinkybėmis. Atskirosios nutarties paskelbimas turi ir auklėjamąjį poveikį. Siekiant išsiaiškinti, ar teismai dažnai priima atskirąją nutartį ir koks jos efektyvumas, buvo atliktas tyrimas trijuose teismuose: Šiaulių apygardos teisme, Šiaulių miesto apylinkės teisme, Šiaulių rajono apylinkės teisme. Tikslui pasiekti buvo ištirta, kiek minėti teismai, nagrinėdami baudžiamąsias, civilines ir administracines bylas, priėmė atskirųjų nutarčių per penkerių metų laikotarpį, t.y. nuo 1997 m. sausio 1 d. iki 2001 m. gruodžio 1 d.. Pastebėta, kad teismai ne itin mėgsta priimti atskirąsias nutartis. Teisėjų nuomonės išsiskiria: vieni jų mano, kad tai beprasmiška ir neefektyvu, kiti paprasčiausiai tingi, o trečių nuomone, teismas privalo atkreipti valstybinių institucijų ar pareigūnų dėmesį į byloje nustatytus pažeidimus (pastarųjų priimtos atskirosios nutartys sudaro daugumą). Šiaulių apygardos teisme nuo 1997 m. sausio 1 d. iki 2001 m. gruodžio 1d. buvo priimta 11 atskirųjų nutarčių, kurių absoliučią daugumą – 10, sudaro pirmosios instancijos baudžiamosiose bylose priimtos atskirosios nutartys, tik viena jų buvo priimta pirmosios instancijos civilinėje byloje. Analogiškas rezultatas ir Šiaulių miesto apylinkės teisme: nuo 1997 m. sausio 1 d. iki 2001 m. gruodžio 1 d. priimta 19 atskirųjų nutarčių baudžiamosiose bylose, civilinėse ir administracinėse bylose atskirųjų nutarčių nebuvo priimta. Šiaulių rajono apylinkės teisme atskirųjų nutarčių nuo 1997 m. sausio 1 d. iki 2001 m. gruodžio 1 d. nebuvo visai priimta (1 lentelė ). Siekiant išsiaiškinti atskirųjų nutarčių efektyvumą, buvo paimtos konkrečios bylos, susipažinta su atskirųjų nutarčių turiniu ir tam tikrų institucijų atsakymais apie taikytų priemonių rezultatus. Šiaulių apygardos teismo ir Šiaulių miesto apylinkės teismo teisėjai 1997 – 2001 m. baudžiamosiose bylose priimė atskirųjų nutarčių: dėl Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso reikalavimų pažeidimo, parengtinio tyrimo kokybės - 22; dėl netinkamo turto saugojimo įmonėje – 1, dėl įstatymo pažeidimo ir organizacinės netvarkos įmonėje – 2, dėl įmonės netinkamo griežtos atskaitomybės dokumentų pildymo – 2, dėl pareigūnų neteisėtų veiksmų – 1, dėl policijos pareigūnų paskatinimo – 1. Šiaulių apygardos teismas civilinėje byloje priimė vieną atskirąją nutartį dėl netinkamo dokumentų tvarkymo įmonėje ( 2 lentelė ). Teisėjai, nagrinėdami pirmosios instancijos baudžiamąsias bylas, atskirosiose nutartyse nurodo: “Atliekant parengtinį tardymą byloje buvo padaryti grubūs baudžiamojo proceso pažeidimai. Tokie pažeidimai buvo padaryti atliekant parodymų atpažinti asmenis metu, akistatų metu, šių procesinių veiksmų metu kaltinamojo advokatas nedalyvavo”143. Teismas atskirąja nutartimi atkreipia prokuratūros ar tardymo organų dėmesį į tai: ”Parengtinis tardymas byloje atliekamas nepilnai ir nevisapusiškai. Nusikaltimo tyrimas vykdomas neefektyviai, policijos pareigūnai netinkamai atliko įvykio vietos apžiūrą, dėl ko dalis įkalčių dingo, išimti dokumentai netinkamai apžiūrėti, daiktiniai įrodymai neprijungti prie bylos, netinkamai renkami ir fiksuojami įrodymai, liudytojai apklausiami paviršutiniškai”144. Nurodoma imtis priemonių, kad tokie pažeidimai nepasikartotų. Atkreipiamas dėmesys išsamiau ir detaliau atlikti įvykio vietos apžiūrą, surinkti daiktinius įrodymus, užfiksuoti pirminius apie nusikaltimo aplinkybes galinčių parodyti asmenų paaiškinimus. Teismas atskirojoje nutartyje nurodo padarytus pažeidimus, aplaidumą, kurie sudarė sąlygas kilti įvairiems įvykiams, tame tarpe ir nusikaltimams. Jei yra nustatoma, kad prieš proceso dalyvius buvo naudojamas psichologinis smurtas, atkreipiamas dėmesys, kad pareigūnų veiksmai aiškiai viršija jiems suteiktus pareiginius įgaliojimus, pvz.:”Nukentėjusiajai R. Mikalauskienei buvo grasinama iškelti baudžiamąją bylą dėl kratos metu rasto dujinio balionėlio, jei ji neduos prieš R. Stungurį parodymų”145. Apie tai informuojamas Lietuvos Respublikos Generalinis prokuroras, Vidaus reikalų ministras. Atkreipiamas tardymo organų dėmesys į padarytus pažeidimus neužkertant kelio nusikaltimų prevencijai ir įpareigojama imtis priemonių, kad tokie pažeidimai ateityje nepasikartotų. Atkreipiamas įmonių vadovų dėmesys dėl įmonės turto apsaugos: ”Teisiamieji parodė, kad Šiaulių kelių ruože nebuvo tvarkos, metalas nebuvo pajamuojamas ir nebuvo saugojamas, ir tai sudarė sąlygas šiam nusikaltimui”146. Nagrinėdamas civilines bylas, teismas atskirąja nutartimi atkreipia dėmesį į tokius pažeidimus: ”Esant betvarkei dokumentuose neįmanoma spręsti apie akto teisėtumą. Surašomi aktai privalo atitikti žinias, kurios yra įrašomos į aktą, kitaip melagingos žinios, įrašytos į aktą, gali būti vertinamos kaip klastojimas”147. Teismas atkreipia įstaigų ir įmonių vadovybės dėmesį į esančius trūkumus priimant į darbą asmenis, į kontrolinių revizijų darymo kokybę, į netinkamą griežtos atskaitomybės dokumentų–pažymų, sąskaitų pildymą, į ekspertizių atlikimo kokybę ir eksperto kvalifikaciją ir kitus įstatymų pažeidimus, sąlygojančius nusikaltimo įvykdymą. Atskirosiose nutartyse teisėjai nurodo, kad pakartotinai nustačius tokius faktus, teismas gali informuoti atitinkamą ministeriją bei kitas suinteresuotas institucijas. Teismas įvertina pareigūnų, padėjusių išaiškinti sunkius nusikaltimus, veiklą. Nusikaltimai būna išaiškinti tik operatyvaus ir sąžiningo policijos darbuotojo dėka. Atskirąja nutartimi teismas siūlo vadovybei paskatinti darbuotojus piniginėmis premijomis už aktyvų dalyvavimą išaiškinat nusikaltimus. Institucijos ir jų pareigūnai informuoja teismą apie taikytas priemones šalinant trūkumus. Pastebėta, kad į visas teismų atskirąsias nutartis buvo atsakyta. Įvertinus įvairių institucijų atsakymus dėl teismo priimtų atskirųjų nutarčių, nustatyta, kad atskirosios nutartys apsvarstomos administracijos darbuotojų pasitarime, numatomos priemonės, kad panašūs faktai nepasikartotų, išnagrinėjamos klaidos, vykdomas darbuotojų mokymas atitinkamais klausimais. Teismui pranešama apie taikytas priemones: materialinių vertybių apskaitai pagerinti atliktos revizijos, materialinių vertybių inventorizacija, sugriežtinta medžiagų apskaitos kontrolė, pranešama, kokie asmenys už nepatenkinamą pareigų vykdymą patraukti drausminėn atsakomybėn, kam pareikšti papeikimai. Prokuratūros ir tardymo organai apsvarsto pasitarime teismo nurodytas aplinkybes, darbuotojams nurodoma ištaisyti baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimus. Prokurorams, kontroliuojantiems parengtinį tardymą, nurodoma laiku reaguoti, jei tardytojai ar kvotėjai nesiėmė priemonių surasti visus asmenis, padariusius nusikaltimą. Priešingu atveju gali būti iškelta drausminė byla. Policijos vadovybei nurodoma išaiškinti kaltus dėl nepagrįsto ir neteisėto asmenų patraukimo baudžiamojon atsakomybėn ir apie priimtas priemones ir rezultatus pranešti. Atlikus šį tyrimą nekyla abejonių, kad teismai, priimdami atskirąsias nutartis, vykdo valstybės institucijų veiklos kontrolę. Svarstant atskirąsias nutartis, įstaigose, įmonėse buvo atliktos revizijos, inventorizacijos, darbuotojams taikytos drausminio pobūdžio priemonės. Tai rodo, kad teismų atskirosios nutartys gali efektyviai kovoti su nustatytais įstatymo pažeidimais valstybinių institucijų veikloje. Vertėtų keisti įstatymus arba suteikti bendrosios kompetencijos teismams platesnes galimybes veikti, nustačius atitinkamos institucijos veikloje įstatymo pažeidimų. Nors prokuratūra yra teisminės valdžios dalis, tačiau teismo atskiroji nutartis yra prevencinė ir informacinė priemonė, nes įvertinus byloje surinktus įrodymus, nurodoma atidžiau kontroliuoti baudžiamųjų bylų tyrimą. Bendrosios kompetencijos teismai, nagrinėdami baudžiamąsias, civilines, administracinės teisės pažeidimų bylas, turėtų dažniau atskirąja nutartimi atkreipti valstybės institucijų, pareigūnų dėmesį į įstatymo pažeidimus. 2.3. Administracinės teisės pažeidimų bylų teisminis nagrinėjimas Vienas iš svarbiausių administracinės atsakomybės ypatumų yra tas, kad pagal galiojančius įstatymus administracinių teisės pažeidimų bylas nagrinėja gana daug įvairių pareigūnų: Valstybinės konkurencijos ir vartotojų teisių gynimo tarnybos, Valstybinė tabako ir alkoholio kontrolės tarnybos, Valstybinė mokesčių inspekcijos, Valstybės kontrolės, Valstybinė darbo inspekcijos, policijos pareigūnai ir kt.. Paaiškinti tai galima pirmiausia tuo, kad administracinės teisės pažeidimai padaromi įvairiose valstybinio valdymo srityse, jie yra specifinio pobūdžio ir labai skirtingi. Valdymo institucijos, vadovaudamos tam tikroms ūkinės, socialinės-kultūrinės ir administracinės-politinės veiklos šakoms, turi užtikrinti nustatytą tvarką, sėkmingą uždavinių ir konkrečių funkcijų įgyvendinimą. Kontroliuodami ir prižiūrėdami pavaldžių objektų veiklą, valdymo institucijos, jų pareigūnai operatyviai gali pastebėti padarytus administracinius teisės pažeidimus ir nedelsdami imtis veiksmingų kovos su jais priemonių. Sėkmingai kovoti su teisės pažeidimais ir kvalifikuotai nagrinėti tokių pažeidimų bylas gali paprastai tie atitinkamų institucijų pareigūnai, kurie turi specialių žinių ir yra kompetentingi. Administracinės teisės pažeidimų bylų teisenos svarbiausi uždaviniai yra: laiku, visapusiškai, pilnutinai ir objektyviai išaiškinti kiekvienos bylos aplinkybes, išspręsti ją tiksliai pagal įstatymus, užtikrinti priimto nutarimo įvykdymą, taip pat išaiškinti priežastis ir sąlygas, padedančias padaryti administracinius teisės pažeidimus, užkirsti kelią teisės pažeidimams, auklėti piliečius, kad jie laikytųsi įstatymų, stiprintų teisėtumą. Minėtų uždavinių įvykdymas užtikrina teisingą, objektyvų administracinės teisės pažeidimų bylų išnagrinėjimą ir piliečių, patrauktų administracinėn atsakomybėn, teisių apsaugą. “Objektyvų bylų išnagrinėjimą sudaro ne tik teisingos administracinės nuobaudos paskyrimas, bet ir kito svarbaus klausimo užtikrinimas - kad nė vienas nekaltas nebūtų patrauktas administracinėn atsakomybėn”148 . Administracinės teisės pažeidimų bylas nagrinėja: 1) administracinės komisijos prie savivaldybių tarybų; 2) savivaldybių seniūnijų kaimo vietovėse seniūnai; 3) rajonų (miestų) apylinkių teismai (apylinkių teismų teisėjai); 4) policija, valstybinės inspekcijos ir kiti Lietuvos Respublikos įstatymų tam įgalioti organai (pareigūnai). Teismine tvarka, kaip minėta, nagrinėjamos administracinės teisės pažeidimų bylos. Administracinės teisės pažeidimų bylų teisenos svarbiausias principas yra operatyvumas. Bylos turi būti išnagrinėtos greitai, kiek galima per trumpesnį laiką ir nustatytą terminą. Admistracinės teisės pažeidimų bylų, nagrinėjamų rajonų (miestų) apylinkių teismų (apylinkių teismų teisėjų), žinybingumas numatytas Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 224 straipsnyje (toliau - ATPK). Teismams priklauso nagrinėti administracinės teisės pažeidimų bylas, kurios yra sudėtingesnės ir kurioms teisingai bei objektyviai išnagrinėti reikia aukštesnės teisinės kvalifikacijos. Už pažeidimus įstatymai numato skirti griežtesnes administracines nuobaudas (pvz., areštas, viešieji darbai ir kt.). Tai bylos dėl neteisėtos farmacinės veiklos, naftos produktų laikymo kuro talpyklose tvarkos pažeidimo, dėl neteisėtų psichotropinių ar narkotinių medžiagų įsigijimo ir laikymo, dėl smulkaus svetimo turto pagrobimo, dėl nedidelio chuliganizmo ir daugelis kitų. Rajono (miesto) apylinkės teismo(teisėjo) nutarimas administracinio teisės pažeidimo byloje gali būti apskųstas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui (ATPK 292str.2d.). Nutarimas administracinio teisės pažeidimo byloje, priimto administracinių komisijų prie savivaldybių tarybų, savivaldybių seniūnijų kaimo vietovėse seniūnų, policijos, valstybinių inspekcijų ir kitų Lietuvos Respublikos įstatymų tam įgaliotų institucijų, gali būti apskųstas apygardos administraciniam teismui pagal nutarimą priėmusios institucijos (jos pareigūno) buvimo vietą. Kaip teismai, nagrinėdami administracinės teisės pažeidimų bylas, kontroliuoja vykdomąją valdžią? Teismas kontrolines funkcijas vykdo nagrinėdamas administracinės teisės pažeidimų bylas ir tikrindamas materialinės bei procesinės teisės normų laikymosi aspektus: ar pagrįstai iškelta administracinės teisės pažeidimo byla, ar administracinės teisės pažeidimo protokolas ir kita administracinės teisės pažeidimo bylos medžiaga surašyti pagal įstatymo reikalavimus ir kompetentingo asmens, ar teisėti valstybinio valdymo institucijų ir pareigūnų veiksmai, taikant kitas administracinės teisinės prievartos priemones (atliekant administracinį sulaikymą, asmens apžiūrą, daiktų patikrinimą ir daiktų bei dokumentų paėmimą). Teismas visas šias aplinkybes tikrina pagal administracinėje byloje esančią medžiagą. Nagrinėjantis bylą teismas, nustatęs priežastis ir sąlygas, padėjusias padaryti administracinius teisės pažeidimus, gali pasiūlyti įmonių, įstaigų, organizacijų vadovams ir kitiems pareigūnams imtis priemonių, kad būtų pašalintos tos priežastys ir sąlygos. Šie asmenys per vieną mėnesį nuo pasiūlymo gavimo dienos privalo pranešti teismui, kokių imtasi priemonių. ATPK 301 str. 1 d. nurodoma, kad institucija (pareigūnas), nagrinėjanti administracinės teisės pažeidimų bylas, atsižvelgdama į aplinkybes, nurodytas ATPK 30 str. 2 d., taip pat į šio kodekso 31 straipsnyje nustatytas atsakomybę lengvinančias bei kitas įstatymų nenurodytas lengvinančias aplinkybes, vadovaudamasi teisingumo ir protingumo kriterijais, gali paskirti mažesnę nuobaudą nei sankcijoje numatyta minimali, arba paskirti švelnesnę nuobaudą nei numatyta sankcijoje, arba visai neskirti administracinės nuobaudos. Tais atvejais, kai ATPK 301 str. nuostatas taiko institucija (pareigūnas), kiekvieną sprendimą privaloma motyvuoti ir kreiptis į apylinkės teisėją, prašant sankcijos. Teismas, išnagrinėjęs gautą medžiagą, pažeidėjo padėtį nustatytas lengvinančias ir įstatymų nenurodytas lengvinančias aplinkybes, gali sankcionuoti arba nesankcionuoti institucijos ar pareigūno sprendimo (nutarimo). Taip patikrinama, ar objektyviai, pilnai ir visapusiškai buvo atsižvelgta į visus įstatymo reikalavimus, skiriant nuobaudą. Pavyzdžiui, Šiaulių apskrities valstybinė mokesčių inspekcija nubaudė pilietį pagal LR ATPK 1634 str. 1d. - 500 Lt bauda, pagal LR ATPK 1635 str .1 d.–250 Lt bauda. Remiantis anksčiau minėtais straipsniais bei vadovaujantis LR ATPK 33 str.2 d., paskirta 500 Lt administracinė nuobauda. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 301straipsniu, Šiaulių apskrities mokesčių inspekcija atsižvelgė į atsakomybę lengvinančias aplinkybes ir nutarime dėl administracinės teisės pažeidimo nurodė: ”Dėl padaryto pažeidimo nuoširdžiai gailisi, administracine nuobauda nebaustas, yra trečios grupės invalidas, žmona bedarbė, studijuoja Šiaulių universitete, sunki materialinė padėtis, teismui sankcionavus skirti 200 Lt. baudą”149. Tačiau Šiaulių miesto apylinkės teismas 2001 m. rugsėjo 4 d. nutartimi nutarimo nesankcionavo ir nutartyje nurodė:” Pažeidėjas padarė du pažeidimus, nėra jokių duomenų apie pažeidėjo sunkią materialinę padėtį, kai pažeidėjas gailisi dėl padaryto pažeidimo, negali būti pagrindu taikyti ATPK 301 str.. Dėl šios lengvinančios aplinkybės jam pagrįstai paskirta minimali bauda”150. Pažeidėjas gali skųsti nutarimą dėl administracinės teisės pažeidimo apygardos administraciniam teismui. Teismas, nagrinėdamas administracinės teisės pažeidimo bylą, patikrina, ar valstybės institucijos (pareigūnai) išsamiai ir objektyviai ištyrė visas aplinkybes ir surinko pakankamai įrodymų. Pavyzdžiui, Lietuvos Respublikos valstybinė darbo inspekcija surašė administracinės teisės pažeidimo protokolą už tai, kad pil. Z.Gricius, nesudaręs darbo sutarčių, savo ūkyje įdarbino tris asmenis ir tuo padarė pažeidimą, numatytą ATPK 413 str.1 d. bei pažeidė Lietuvos Respublikos darbo sutarties įstatymo 171 str.. Tačiau Šiaulių rajono apylinkės teismas 2001 m. spalio 1 d. nutartyje nurodė: ”Kad įdarbino V. Staškevičių, įrodyta (...) tuo tarpu nėra pateikta objektyvių įrodymų, jog buvo įdarbinti D. Petravičius ir A. Mačiulis, todėl už šiuos asmenis S. Gricius nebaustinas. Kadangi pažeidėjas nuoširdžiai gailisi, taikytinas LR ATPK 301str.”151. Apygardos administracinis teismas, nagrinėdamas skundą dėl nutarimo administracinio teisės pažeidimo byloje, patikrina priimto nutarimo teisėtumą ir pagrįstumą. Kartu apygardos administracinis teismas, nagrinėdamas skundą, vykdo kontrolinę funkciją, patikrindamas, ar nuobauda paskirta pagal įstatymus ir ar ją paskyrė organas (pareigūnas), turintis teisę spręsti tos kategorijos bylas, taip pat ar buvo laikomasi nustatytos administracinės nuobaudos skyrimo tvarkos. Pavyzdžiui, D. Žimkienė kreipėsi skundu į Šiaulių apygardos administracinį teismą dėl administracinės komisijos prie Telšių rajono savivaldybės Tarybos nutarimo, kuriuo ji buvo nubausta paskiriant įspėjimą pagal ATPK 1621 str. už tai, kad ji klaidingai nurodė R. Žimkienei šeimos kapavietę. Skundą teismas tenkino iš dalies, paskirta administracinė nuobauda - įspėjimas buvo panaikinta, o surinkta medžiaga grąžinta įgaliotam nagrinėti administracinę bylą organui -administracinei komisijai prie Telšių rajono savivaldybės Tarybos. Bylos nagrinėjimo eigoje buvo padaryti esminiai procesiniai pažeidimai ir nesurinkti įrodymai. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2001 m. gegužės 10 d. nutartyje nurodė: ”Administracinės teisės pažeidimo protokolas nebuvo nustatyta tvarka surašytas, nes iš pateiktos medžiagos, pagal kurią buvo paskirta nuobauda, matyti, kad tokio procesinio dokumento nėra ir jis surašytas nebuvo. Surinktoje medžiagoje esantis protokolas yra ne administracinio teisės pažeidimo protokolas, o kolegialaus organo posėdžio protokolas, kuris numatytas ATPK 285 str., ir jis administracinio teisės pažeidimo protokolo neatstoja. Jau vien šiuo aspektu paskirta administracinė nuobauda negali būti laikoma teisėta ir pagrįsta, nes paskirta neiškėlus administracinės bylos”152. Administracinės teisės pažeidimo protokolas yra administracinių bylų teisenos procesinis dokumentas, kuriuo konstatuojamas administracinės teisės pažeidimo padarymo faktas bei kitos su tuo susijusios aplinkybės. Tai dokumentas, kuriame formuluojamas kaltinimas bei fiksuojamos žinomos įrodinėjimo priemonės. Administracinės bylos nagrinėjimas yra galimas tik įgalioto asmens surašyto administracinės teisės pažeidimo protokolo pagrindu. Šiaulių apygardos administracinis teismas minėtoje nutartyje atkreipė dėmesį ir į tai, kad ATPK 1621 str., pagal kurį yra paskirta administracinė nuobauda, savo turiniu yra blanketinė teisės norma, t.y. apibrėžia tik formalų kapinių tvarkymo taisyklių pažeidimą: ”Konkrečiai taikant šią teisės normą būtina konkreti nuoroda į Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1990 m. lapkričio 26 d. nutarimu Nr.359 “Dėl Kapinių tvarkymo taisyklių patvirtinimo” patvirtintas Kapinių tvarkymo taisykles, tuo pačiui suformuluojant, kuo ir kokiais konkrečiais tyčiniais veiksmais ar neveikimu buvo pažeistos minėtos taisyklės. Nagrinėjamu atveju tai nebuvo padaryta”153. Pateikti pavyzdžiai įrodo, kad teismai, nagrinėdami administracinės teisės pažeidimų bylas, tikrina materialinės bei procesinės normų laikymosi aspektus ir taip atlieka vykdomosios valdžios kontrolę. Jeigu teismas nustato, kad nutarimą priėmė organas (pareigūnas), neturintis teisės spręsti tokią bylą, toks nutarimas panaikinamas ir byla perduodama nagrinėti kompetentingam organui (pareigūnui). Jei teismas nustato, kad asmeniui buvo neteisėtai pritaikyta nuobauda ir tuo padaryta žala, ši žala jam atlyginama. Nutarimą panaikinus ir nutraukus administracinės teisės pažeidimo bylą, asmeniui grąžinamos išieškotos sumos, paimti ir konfiskuoti daiktai, panaikinami kiti apribojimai. Administracinės teisės pažeidimų bylų teisenos vienas pagrindinių uždavinių yra išspręsti bylą tiksliai pagal įstatymus. Tačiau įsatymas ne visada atitinka aukščiausios galios dokumentą - Lietuvos Respublikos Konstituciją, todėl svarbu išnagrinėti ir šiuolaikinės valstybės institucijos - Konstitucinio Teismo atliekamą įstatymų konstitucingumo kontrolę. 2.4. KonstItucinio teismo kontrolė Konstitucijoje įtvirtinta aukščiausia politinė tautos galia, t.y. tautos suverenitetas. Tai reiškia, kad konstitucinėse normose įtvirtinamos aukščiausios galios taisyklės, kurios yra privalomos visiems. Tačiau yra ir kita reiškinio kokybė. Pasirodo, kad nors konstitucija ir yra aukščiausiosios galios aktas ir jai visi turi paklusti, tačiau pačiai konstitucijai apsaugoti turi egzistuoti teisinis mechanizmas. Ši problema išaiškėjo tada, kai konstitucija pradėjo iš tikrųjų veikti ir daryti poveikį visuomeniniams santykiams. Yra du konstitucinės kontrolės modeliai: amerikiečių modelis, grindžiamas konkrečia įstatymų ir administracinių aktų atitikimo konstitucijai kontrole vykstant teismo procesui (be JAV, šį modelį perėmė Kanada, Indija, Australija, Airija, Japonija, daugelis Lotynų Amerikos valstybių, Šveicarija, Skandinavijos valstybės) ir austrų (europinis kontinentinis) modelis. Jo esmė yra įstatymų konstitucingumo kontrolė esant ypatingam procesui, kai ją atlieka specialus konstitucinis teismas. Konstitucinė kontrolė, vykdoma įvairiose šalyse, skiriasi pagal objektą, formas ir rūšis, procedūras, teisines pasekmes. Tradiciniai konstitucinės kontrolės objektai yra: 1) teisės normų konstitucingumas; 2) įstatymų dėl konstitucijos pakeitimo konstitucingumas; 3) tarptautinės sutartys; 4) teisės taikymo aktų konstitucingumas; 5) ginčai dėl kompetencijos tarp valstybės ir jos regionų; 6) žmogaus teisių ir laisvių apsauga; 7) rinkimų ir referendumų teisėtumas; 8) pareigūnų politinės atsakomybės ir nušalinimo nuo pareigų klausimai; 9) politinių partijų ir politinių susivienijimų konstitucingumas; 10) Konstitucijos interpretavimas. Konstitucinė kontrolė, t.y. įstatymų ir kitų teisės aktų atitikimo konstitucijai tikrinimas, reiškia tam tikrą intervenciją į įstatymo leidėjo veiklą. Tokios intervencijos padariniai gali būti itin reikšmingi, nes ne tik teisiškai įvertinami konkretūs parlamento veiklos rezultatai, bet ir netenka galios konstitucinio teismo pripažinti prieštaraujančiais konstitucijai kiti teisės aktai, įstatymai. Gali atrodyti, kad tuo pažeidžiamas valdžių padalijimo principas, parlamento, kaip tautos atstovybės, viršenybės principas, įstatymo, kaip tautos suverenios valios išraiškos, neliečiamybės principas. Tačiau taip nėra, nes konstituciniai teismai formuojami ir veikia konstitucijos ir (dažniausiai) specialaus įstatymo pagrindu. Vadinasi, pats įstatymų leidėjas, numatydamas tokią konstitucinio teismo sampratą ir kompetenciją, riboja savo įstatymų leidybos įgaliojimus. Tai ypač akivaizdu, kai konstituciją ir jos nuostatas dėl konstitucinio teismo priima pati tauta. Nagrinėjant konstitucinės kontrolės procedūras, svarbus klausimas yra subjektų ratas, kurie gali kreiptis į konstitucinę kontrolę vykdančią instituciją. Įvairiose užsienio šalyse šis ratas yra skirtingas. Dažniausiai įstatymų leidėjas numato tokias subjektų rūšis: aukščiausiosios valstybės institucijos (Prezidentas, Vyriausybė, Parlamentas), administracinių vienetų valdžia (savivaldybės, federacijos subjektai, teismai ir kitos teisėsaugos institucijos). Vienose valstybėse, pvz. Austrijoje, subjektų ratas platus, kitose valstybėse iniciatyvos teisę turi tik aukščiausios valdžios institucijos. Amerikietiškojo modelio valstybėse prie subjektų priskiriami fiziniai ir juridiniai asmenys. Kalbant apie konstitucinės kontrolės formas reikėtų pažymėti, kad išankstinė arba preventyvinė forma būdinga Prancūzijai. Klasikinio amerikietiško modelio valstybės, išskyrus Suomiją, išankstinės formos neturi. Čia būdinga konkreti kontrolė. Labiausiai paplitusi konsultacinė kontrolės forma, nes svarbu yra sužinoti, ar įstatymo projektas neprieštarauja Konstitucijai. Europietiškojo modelio valstybėms labiau būdinga vėlesnioji kontrolė. Konstitucinio teismo sprendimai dėl akto konstitucingumo taip pat skiriasi pagal prigimtį ir teisines pasekmes. Jei Konstitucinis teismas priima sprendimą įgyvendindamas savo konsultacines funkcijas, tai ir sprendimas yra konsultacinio pobūdžio, neprivalomas. Visais kitais atvejais sprendimas turi privalomą pobūdį. Reikėtų išskirti, kad bendrųjų teismų sprendimai privalomi tik abiem ginčo pusėms. Bet bendrosios teisės tradicijos šalyse aukščiausios teisminės institucijos sprendimai privalomi žemesniems teismams. Šis principas įtvirtintas daugelyje amerikietiškojo tipo valstybių. Europietiškojo tipo Konstitucinių teismų sprendimai yra privalomi. Įstatymo konstitucingumo tikrinimo koncepcija Lietuvoje buvo kuriama remiantis dviejų tradicijų – civilinės teisės ir bendrosios teisės – idėjomis. Tai atsispindėjo 1990-1992 metais parengtuose Konstitucijos ir kituose teisės aktų dėl konstitucinės justicijos projektuose. J.Žilio nuomone, konstitucinės kontrolės formos pasirinkimą, laikantis europinės tradicijos, sąlygojo šios priežastys: ”Pozityviosios teisės teorijos populiarumas Europoje; siekimas izoliuoti bendrosios kompetencijos teismus nuo politinio proceso; specializuotų teismų tradicija Europoje”154. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas nevykdo išankstinės įstatymų konstitucingumo kontrolės. Įgyvendinama vėlesnioji konstitucinė priežiūra, t.y. jau priimtų ir įsigaliojusių įstatymų bei kitų teisės aktų konstitucingumas bei teisėtumas. Konstitucinis Teismas garantuoja Konstitucijos viršenybę teisės sistemoje ir konstitucinį teisėtumą, nustatyta tvarka spręsdamas, ar įstatymai ir kiti Seimo priimti aktai neprieštarauja Konstitucijai, taip pat ar Respublikos Prezidento bei Vyriausybės aktai neprieštarauja Konstitucijai arba įstatymams. Konstitucijoje nustatyta, kad Konstitucinis Teismas teikia išvadas: 1) ar nebuvo pažeisti rinkimų įstatymai per Respublikos Prezidento ar Seimo narių rinkimus; 2) ar Respublikos Prezidento sveikatos būklė leidžia jam ir toliau eiti pareigas; 3) ar Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys neprieštarauja Konstitucijai; 4) ar Seimo narių ir valstybės pareigūnų, kuriems pradėta apkaltos byla, konkretūs veiksmai prieštarauja Konstitucijai. Prašymą ištirti teisės akto konstitucingumą ar teisėtumą Konstituciniam Teismui turi teisę paduoti : 1) dėl įstatymo ar kito Seimo priimto akto – Vyriausybė, ne mažesnė kaip 1/5 Seimo narių grupė ir teismai; 2) dėl Respublikos Prezidento akto – ne mažesnė kaip 1/5 visų Seimo narių grupė ir teismai; 3) dėl Vyriausybės akto – ne mažesnė kaip 1/5 Seimo narių grupė, teismai ir Respublikos Prezidentas. Pagal Konstituciją įstatymas arba kitas Seimo aktas, Respublikos Prezidento aktas, Vyriausybės aktas negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo nutarimas, kad atitinkamas aktas prieštarauja Konstitucijai. Konstitucinis Teismas nuo 1993 m. jau sukaupė teorinį ir praktinį konstitucinės jurisprudencijos patyrimą. Analizuojant statistinius duomenis apie Konstituciniame Teisme gautus ir išnagrinėtus prašymus ir paklausimus 1993 – 2001 m. spalio 1 d. matyti, kad prašymų skaičius nuolat augo. Jei 1993 m. prašymų buvo gauta 22, tai 2001 m. iki spalio 1 d. prašymų gauta 46. Pagal subjektus, pateikiančius Konstituciniam Teismui prašymus, daugiausiai gauta teismų prašymų dėl įstatymo, kito Seimo priimto akto atitikimo Konstitucijai. Tokių prašymų iš teismų 1993 m. buvo gauta 6, po metų jau 15, o paskutinius trejus metus skaičius greitai augo: 1999 m. gauta 24, 2000 m.- 35, 2001 m iki spalio 1 d.- net 40. Šiais skaičiais remiantis galima daryti prielaidą, kad teismai, taikydami teisės aktą, susiduria su įstatymų netobulumu ar net prieštaringumu. Tuo tarpu iš Seimo narių grupės prašymų dėl įstatymo, kito Seimo priimto akto atitikimo Konstitucijai, skaičius didžiausias 1993–1994 metais. 1993 m jų buvo gauta 14, o 1994 m. gauta 12. Kitais metais prašymų skaičius tolygiai mažėjo, tik 1997 m. prašymų gauta 12, o 1998 m.- jau 17. Šiuos skaičius galima susieti su vykstančiais Seimo rinkimais, kai pasikeičiant politinei partijų padėčiai vyksta ir aktyvi “įstatymų peržiūra”. Vertinant jau beveik devynis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo darbo metus, galima daryti išvadą, kad jam pavyko įtvirtinti savo autoritetą ir visuomenėje, ir politinėse šalies struktūrose. Teisminė įstatymų ir kitų teisės aktų atitikimo konstitucijai kontrolė neabejotinai yra teisinės valstybės prielaida ir sąlyga. Konstitucinė kontrolė ne tik nepaneigia ir nemenkina įstatymo, bet atvirkščiai - padeda tobulinti teisinę sistemą, stiprinti konstitucinį teisėtumą. LR Konstitucinio Teismo nutarimas 1997m. 04. 8 d. dėl LR ATPK 26 strp. I dalies atitikimo LR Konstitucijai LR Konstitucinio Teismo nutarimas dėl LR ATPK 21410 strp. 1 d. atitikimo LR Konstitucijai 3. Lietuvos Respublikos Administracinių teismų sistemos vykdomosios valdžios kontrolė Naujų šiuolaikinių valstybės institucijų – Konstitucinio Teismo ir administracinės justicijos atsiradimas Lietuvoje yra paremtas ne tik vertingu prof. M. Römerio teoriniu palikimu, bet ir solidžiu teisiniu pagrindu – konstitucinėmis normomis. Šios naujos institucijos susilaukė aršios kritikos, bet tik tvirtas konstitucinis pagrindas leido joms įsitvirtinti Lietuvos teisinėje sistemoje, sulaukti kitų valstybės valdžios šakų bei visuomenės pripažinimo. 3.1. Prof. M. Römerio administracinio teismo vizija ir Administracinių teismų sistemos sukūrimo Lietuvoje teisinės socialinės prielaidos Prof. M. Römeris daug dėmesio skyrė teisės normų teisėtumo apsaugai ar jo kontrolės klausimams, o šiame kontekste – teismams. Jis pabrėžė, kad pagrindinė teismo funkcija yra neteisės konstatavimas ir sudraudimas, kuri gali būti sėkmingai panaudota ne tik gyventojų, bet ir valstybės institucijų veiklos teisėtumui kontroliuoti ir neteisei sudrausti. Prof. M. Römerį labiausiai domino teismas kaip institucija, kurios dėka visuomenė, jos nariai gali apsiginti nuo neteisės, nuo savivaliavimo valstybės lygiu. Valstybės valdžios institucijų padaryti asmens neliečiamybės pažeidimai, pasak M. Römerio, “gali būti baisesni ir pavojingesni” negu asmenų padaryti pažeidimai. Todėl dažnai kyla administracijos aktų bei valdininkų veiklos teisėtumo klausimas, tuo pačiu ir jų veiklos teisėtumo kontrolės reikalingumas. M. Römeris išnagrinėjo administracijos bei valdininkų veiklos teisėtumo kontrolės metodus ir priėjo išvados, kad teisinei Lietuvos valstybei būtina tiksli teismo kontrolė, vykdoma nepriklausomo administracinio teismo. Teisminė institucija, skirta administracijos institucijų ir valdininkų veiklos kontrolei, kuriai M. Römeris skyrė daugiausiai dėmesio ir kurią karščiausiai propagavo, buvo administracinis teismas. M. Römeris administracinį teismą laikė vienu rimčiausių teisinės valstybės institucijų, kuria remiasi teisinė valstybė. Valstybę be administracinio teismo jis vadino “policine”, bet ne teisine. Dar vienu administracinio teismo privalumu M. Römeris laikė šios institucijos gebėjimą užtikrinti vienodą visos valstybės mastu teisės normų interpretavimą, teisinę harmoniją. Administracinį teismą jis laikė “svarbiuoju valstybinio Lietuvos tvarkymosi klausimu”. Tai, kad Lietuvoje nėra administracinio teismo, prof. M. Römerio nuomone, “yra skaudžiausia mūsų teisėtumo spraga”. 1922 m. Konstitucijos 68 straipsnio nuostatoje “teismas sprendžia administracijos įsakymų teisėtumą” M. Römeris įžvelgė, kad šia nuostata įvedama ne atsitiktinė teismo kontrolė, bet tiksli “administracinių aktų teisėtumo kontrolė arba administracinis teismas”. Tačiau, galiojant 1922 m. Konstitucijai, administracinis teismas Lietuvoje nebuvo įsteigtas ir jokiam kitam teismui nebuvo pavesta spręsti ginčus dėl administracijos aktų neteisėtumo. 1928 m. Konstitucijoje analogiško 1922 m. Konstitucijos 68 straipsnio neliko, ir prof. M. Römeris tai įvertino kaip nepasitikėjimą administraciniu teismu ir valdančiųjų nuogąstavimais, kad dėl teisminio administracijos aktų teisėtumo tikrinimo “administracijos aparato darbas būtų ardomas ir drauge būtų kompromituojamas administracijos vyresnybės autoritetas”155. M. Römeris buvo įsitikinęs, kad administracinio teismo problema Lietuvoje sprendžiama pernelyg vangiai. Jis padarė išvadą, jog į administracinį teismą Lietuvoje iš anksto žiūrima kaip į kažkokį piktą valstybės tvarkos ir valdančiųjų priešą. Pasak jo, “administracinis teismas Lietuvoje buvo mėgiamas opozicijos ir nemėgiamas valdančiųjų”156. M. Römeriui siūlant, administracinio teismo problema buvo pamėginta spręsti - Valstybės taryboje buvo sudaryta jo paties vadovaujama speciali administracinio teismo komisija. 1933 m. buvo parengtas administracinio teismo įstatymo projektas, bet šis projektas įstatymų leidėjo nebuvo aprobuotas. M. Römeris dažnai pabrėždavo, kad be administracinio teismo bus sunku išgyvendinti policinės valstybės tendencijas ir netgi neįmanoma kurti teisinės valstybės. Atkūrus nepriklausomą Lietuvos valstybę, prof. M. Römerio darbai buvo prikelti antrajam gyvenimui, o svarbiausios idėjos praktiškai pritaikytos ir įgyvendintos. Administracinės justicijos instituto Lietuvoje konstituciniu pagrindu laikytina 1992 m. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 111 straipsnio 2 dalis, skelbianti, kad “Administracinių, darbo, šeimos ir kitų kategorijų byloms nagrinėti pagal įstatymą gali būti įsteigti specializuoti teismai”. Ši nuostata buvo įgyvendinta ne iš karto, nes pirmiausiai buvo pertvarkoma bendrosios kompetencijos teismų sistema, kuriamos naujos valstybės institucijos, sparčiai leidžiami nauji įstatymai. Kuriant Lietuvos administracinės justicijos modelį, vyko diskusijos. Išsiskyrė kvalifikuotų teisininkų požiūriai. Vieni jų pabrėžė, kad administracinio teisingumo problemos sprendžiamos nepakankamai, o tai kelia didelį šalies piliečių nepasitenkinimą administracijos veikla. Taip pat akcentavo administracinių teismų privalumus vykdant administracinę justiciją. K. Lapinsko nuomone, “bendrieji teismai yra orientuoti į privatinės teisės problemas, o tuo tarpu administraciniai ginčai yra viešosios teisės dalykas”157. Pagrindiniai administracinės justicijos uždaviniai: 1) ginti žmonių teises nuo viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų; 2) ginti valstybės tarnautojų teises nuo administracijos savivalės; 3) ginti savivaldybių teises nuo valstybės institucijų neteisėtų veiksmų, siekiant užtikrinti demokratiją; 4) spręsti ginčus tarp kitų nepavaldžių administravimo subjektų; 5) tikrinti norminių aktų teisėtumą. Vienas iš pagrindinių argumentų, kodėl būtina steigti administracinius teismus - jų specializacija, leisianti kvalifikuočiau spręsti bylas, kylančias iš administracinių teisinių santykių. Kitų nuomone, nuostata, kad atsižvelgiant į viešosios ir privatinės teisės ypatumus reikia skirtingų teismų, yra archaiška, nes privatinės ir viešosios teisės riba, valstybei vis labiau kišantis į privačius reikalus, sparčiai nyksta. Dabar pastebimas teisės internacionalizavimas, teisės šeimų nykimas, nebėra pakankamo pagrindo daryti skirtumo tarp Europos kontinentinės ir precedentinės teisės, juolab kad Lietuvoje ryški tendencija formuoti precedentą. Tvirtinti, kad administraciniai teismai kvalifikuočiau spręs bylas, negalima. V. Mikelėno nuomone, “teismų specializacija yra neblogai, tačiau, turint omenyje, kad daugelis ginčų yra negrynai administracinio pobūdžio, teigti, jog teisėjai specializuosis, yra nepagrįsta”.158 Jis pripažino administracinių teismų reikalingumą su sąlyga, kad bus užtikrinta, jog į teismus ateis nešališki, aukštos kvalifikacijos teisėjai ir bus reformuota materialioji teisė. Jei šito nebus, administraciniai teismai nereikalingi, nes vienus biurokratus pakeis kiti. Konstitucinė nuostata dėl administracinės justicijos buvo pradėta įgyvendinti, kai 1999 m. sausio 14 d. Seimas priėmė Administracinių teismų įsteigimo, Administracinių bylų teisenos, Administracinių ginčų komisijų įstatymus ir kitų įstatymų nuostatas. Pagal įstatymą administraciniai teismai buvo įsteigti 1999 m. gegužės 1 d., o iš tikrųjų pradėjo darbą nuo gegužės 3d.. Įsteigti šie administraciniai teismai: Vilniaus apygardos administracinis teismas, Kauno apygardos administracinis teismas, Klaipėdos apygardos administracinis teismas, Šiaulių apygardos administracinis teismas, Panevėžio apygardos administracinis teismas, Aukštesnysis administracinis teismas, Lietuvos apeliacinio teismo Administracinių bylų skyrius. Vertinant Lietuvoje patvirtintą administracinės justicijos modelį, reikia konstatuoti, kad buvo pasirinktas dalinis šios problemos sprendimas, t.y.: 1) buvo įsteigti savarankiški pirmosios instancijos teismai: apygardų administraciniai teismai ir Aukštesnysis administracinis teismas; 2) aukščiausia administracinių teismų grandis buvo įtraukta į bendrosios kompetencijos teismų sistemą, t.y. Lietuvos apeliaciniame teisme buvo įsteigtas Administracinių bylų skyrius. Taigi, pirma išvada–Lietuvoje pasirinktas ”mišrus modelis”, kurį būtų galima įvertinti kaip laikiną, neišvengiamą savotišku pereinamuoju laikotarpiu. Pirmiausiai jis buvo pasirinktas vadovaujantis ekonominiais motyvais, t.y. siekiant taupyti valstybės biudžeto lėšas. Taip pat buvo norima eksperimento būdu patikrinti tiek administracinių teismų, tiek šio modelio efektyvumą praktikoje. Antra išvada - Lietuvoje sukurta iš esmės dviejų instancijų administracinių teismų sistema, nes kasacinės instancijos buvo atsisakyta motyvuojant proceso operatyvumo interesais, siekiu išvengti vilkinimo nagrinėjant administracines bylas. Būtina pažymėti, kad apsiribojimas dviem teismų instancijomis neprieštarauja Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje įtvirtintiems teisminės gynybos principams bei reikalaujamų minimalių garantijų nuostatoms. Kuriantis naujai specializuotų teismų sistemai, pasirinktas mišrus teisinis reguliavimas, t.y. priimant specialų įstatymą ir įteisinant galimybę naudotis civilinio proceso normomis. Tai vertintina pozityviai, nes praktikoje buvo išbandytos Administracinių bylų teisenos įstatymo normos ir įvertintas jų efektyvumas, administraciniai teismai įgijo veiklos laisvę, erdvę ribotam eksperimentavimui derinant specialaus įstatymo normas su civilinio proceso normomis ir pagaliau buvo sudarytos sąlygos kaupti administracinių bylų nagrinėjimo patirtį. Vertinant administracinių teismų veiklos pradžią, sukaupta patirtis atskleidė nemažai įvykdytos reformos spragų. Pirmoji organizacinio pobūdžio problema pasireiškė savarankiško aukščiausios grandies teismo nebuvimu. Atsirado savotiškas atotrūkis tarp pirmosios instancijos administracinių teismų ir Lietuvos apeliacinio teismo Administracinių bylų skyriaus, nes jie tarsi priklausė skirtingoms sistemoms. Nepakankamas administracinių bylų skyriaus savarankiškumas tapo psichologiniu kliuviniu vykdant pirmosios instancijos teismų administracinės veiklos kontrolę. Dar viena organizacinė problema – dviejų tipų pirmosios instancijos administracinių teismų suformavimas, t.y. Aukštesniojo administracinio teismo įsteigimas greta apygardos administracinių teismų, ir ypač apeliacinės funkcijos jam suteikimas. Aukštesnysis administracinis teismas buvo pirmoji instancija byloms, kuriose atsakovas – centrinio valstybinio administravimo subjektas, pirma instancija visoms mokestinėms byloms, kitoms specialiai jo kompetencijai pavestoms byloms, apeliacinė instancija byloms, kurias pirma instancija išnagrinėjo apygardos administraciniai teismai, išskyrus bylas dėl nutarimų administracinės teisės pažeidimų bylose. Taigi, Lietuvoje buvo sukurti ne tik dviejų tipų pirmosios instancijos teismai, bet faktiškai veikė ir trys apeliacinės instancijos (apygardų administraciniai teismai buvo apeliacinė instancija nutarimų bylose dėl administracinės teisės pažeidimų, kurias kaip pirmoji instancija išnagrinėjo įgaliotos valstybės institucijos) teismai. Su struktūrinėmis problemomis buvo susijusios ir kompetencijos tarp administracinių teismų paskirstymo problemos. Siekiant pašalinti minėtus trūkumus, buvo užbaigtas savarankiškos administracinių teismų sistemos formavimas. Aukštesnysis administracinis teismas buvo pertvarkytas į Vyriausiąjį administracinį teismą, kartu likviduojant Lietuvos apeliacinio teismo Administracinių bylų skyrių. Vyriausiasis administracinis teismas tapo: 1) apeliacine instancija apygardos administracinių teismų išnagrinėtoms byloms; 2) apeliacinė instancija apylinkės teismų administracinės teisės pažeidimų išnagrinėtoms byloms; 3) vienintele ir galutine instancija byloms dėl norminių administracinių aktų, kuriuos priėmė centriniai valstybinio valdymo subjektai, teisėtumo; 4) galutine instancija pagal skundus dėl Vyriausiosios rinkimų komisijos sprendimų ar neveikimo, išskyrus tuos, kurie priskirti Konstitucinio Teismo kompetencijai; 5) galutine instancija, sprendžiančia administracinių bylų priskyrimo atitinkamiems teismams klausimus. Vyriausiajam administraciniam teismui suteikta ribota revizijos galimybė, t.y. teisė nagrinėti prašymus ir teikimus dėl proceso atnaujinimo išnagrinėtose administracinėse bylose, užbaigtose įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, kai yra įstatymo nustatyti ( ABTĮ 153 str.) pagrindai, kurie apibendrinus yra: dėl naujai paaiškėjusių bylos aplinkybių, dėl padaryto esminio materialinės teisės normų pažeidimo, panaikinus teisės aktą, kuriuo remdamasis teismas išsprendė bylą. Vilniaus apygardos administraciniam teismui, be nustatytos kompetencijos visiems apygardų administraciniams teismams, nustatyta specialioji kompetencija. Specialioji kompetencija: visi ginčai, kurie teismingi apygardų administraciniams teismams, jei atsakovas – centrinio administravimo subjektas; Seimo kontrolierių pareiškimai; mokestiniai ginčai, po to kai juos išnagrinėja Mokestinių ginčų komisija; bylos dėl Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos sprendimų teisėtumo ar vykdymo ir kt.. Sukurta paprasta ir aiški dviejų grandžių administracinės justicijos sistema: apygardų administraciniai teismai, kaip pirmosios instancijos teismai, ir Vyriausiasis administracinis teismas, kaip apeliacinė ir revizinė instancija. Kartu su Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymu įsigaliojo ir Administracinių ginčų komisijų įstatymas, kuriuo pirmą kartą buvo įteisintas ikiteisminis administracinių ginčų nagrinėjimas Lietuvoje. Tai buvo svarus žingsnis pertvarkant viešojo administravimo centrinėje sistemoje kylančių ginčų sprendimą iš komandinio metodo į teisinį. Todėl nagrinėjant teismo vykdomosios valdžios kontrolę, neabejotinai turi būti skirtas dėmesys ir kvaziteisminėms institucijoms. 3.2. Kvaziteisminių institucijų statusas ir veikla Konstitucija nesuteikia galimybės spręsti ginčus, kurių viena iš šalių yra įgaliota valstybės institucija, arba tuo labiau kai abi šalys – privatūs asmenys. Tai yra teismo funkcija. Valstybės institucijos, kurioms yra suteikti teisminiai įgaliojimai, vadinamos kvaziteisminėmis. Tokių institucijų gausa pasižymi JAV. Teisminių įgaliojimų perdavimą administracijai sąlygojo ir kitos aplinkybės: ”institucijų darbuotojų specialios žinios, administracijos priežiūros ir tyrimo funkcijų turėjimas, tame tarpe teisės savo iniciatyva pradėti persekioti pažeidėją, kurios teismai neturi, sudėtinga, gremėzdiška ir ilga bylų nagrinėjimo procedūra teismuose, teismų išlaikymo kaina, teismų prisirišimas patikrintiems laiku precedentams, konservatyvių teisėjų ir advokatūros priešinimąsis socialinėms reformoms, jų suinteresuotumas išsaugoti sudėtingą, ilgalaikę procedūrą, siekiant aprūpinti teisininkus darbu, honoraru ir aukštu prestižu”159. Kvaziteisminių institucijų veikla apima visas administracijos funkcionavimo sritis, išskyrus normų kūrimą. Charakterizuojantis požymis, skiriantis tokias institucijas nuo teismų, yra jų padėtis prieš nagrinėjant ginčą. Jei teismas užima arbitro padėtį tarp abiejų šalių, kurių viena gali būti valstybinė institucija, tai šiuo atveju institucija yra ta šalis, į kurią nukreiptas privataus asmens prašymas, t.y.ji tampa teisėju savo byloje. Didžiojoje Britanijoje kaip savotiški administraciniai teismai veikia tribunolai, kurie yra visiškai nepriklausomi nuo kitų institucijų. Tribunolai – tai savotiški “neformalūs teismai”, užimantys tarpinę padėtį tarp administracijos ir bendrųjų teismų. Jie dažniausiai sprendžia socialinių pašalpų paskyrimo ir kitų socialinių paslaugų teikimo klausimus. Tribunolas yra nepriklausomas arbitras ginčuose tarp administracijos ir privačių asmenų, valstybės tarnautojai negali įeiti į jų sudėtį. Visuotinės Žmogaus Teisių Deklaracijoje numatyta, kad kiekvienas žmogus turi teisę pasinaudoti kompetentingais nacionaliniais teismais savo teisėms atgauti, kai jo pagrindinės teisės, pripažįstamos konstitucijos ar įstatymo, buvo pažeistos. Kiekvienas žmogus, remdamasis visiška lygybe, turi teisę į tai, kad jo bylą viešai ir teisingai išnagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas teismas, kuris nustatytų jo teises ir pareigas. Kvaziteisminės institucijos terminas dar yra naujas mūsų piliečiams ir įneša daug svarstymų dėl jų teisinės padėties. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnyje aiškiai ir nedviprasmiškai pasakyta, jog “teisingumą Lietuvoje vykdo tik teismai”. Todėl kai kurių teisininkų nuomone įgaliotų valstybės institucijų prilyginimas teismams prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Kvaziteisminėmis institucijomis Lietuvoje galima vadinti: Lietuvos Respublikos Seimo Kontrolierių įstaigą, Vyriausiąją administracinių ginčų komisiją, Apskričių administracines komisijas, Savivaldybių visuomenines administracinių ginčų komisijas, Mokestinių ginčų komisiją ir kt.. Seimo kontrolieriai tiria piliečių, užsienio valstybių piliečių bei asmenų be pilietybės skundus dėl valstybės ir savivaldybių pareigūnų piktnaudžiavimo, kai pareigūnas naudojasi savo tarnybine padėtimi arba veikia ne pagal įstatymus, ir biurokratizmo, t.y. vilkinimo priimti sprendimus ar atlikti savo pareigas. Lietuvos Respublikos Seimo Kontrolierių įstaiga užima išskirtinę padėtį, nes jos narius skiria Seimas. Atlikę skundo tyrimą, Seimo kontrolieriai gali perduoti medžiagą tardymo organams, pareikšti ieškinį teisme dėl piktnaudžiavimo ar pareigūnų atleidimo iš užimamų pareigų, siūlyti institucijai (pareigūnui) pakeisti įstatymams bei kitiems teisės aktams prieštaraujančius sprendimus ir kt.. Lietuvoje pirmą kartą buvo įteisintas ikiteisminis administracinių ginčų nagrinėjimas įsteigus trijų grandžių administracinių ginčų komisijas: savivaldybių, apskričių ir vyriausiąją. Taip bandyta išspręsti administracinių teismų atitolimą nuo gyventojų. Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos kompetencija yra nagrinėti fizinių ir juridinių asmenų skundus (prašymus) dėl centrinių valstybinio administravimo subjektų priimtų individualių administracinių aktų ir veiksmų teisėtumo, taip pat dėl minėtų subjektų atsisakymo ar vilkinimo atlikti jų kompetencijai priskirtus veiksmus teisėtumo ir pagrįstumo, ginčus, jeigu jie kyla viešojo administravimo centrinėse institucijose dėl viešojo administravimo procedūrų ir prievolių pažeidimų. Per metus laiko nuo Komisijos darbo pradžios, t.y. nuo 1999 m. spalio 5 d. iki 2000 m. spalio 5 d. į Vyriausiąją administracinių ginčų komisiją kreipėsi 214 asmenų. Daugiausia tai asmenys, kurie vienokiu ar kitokiu būdu susidūrė su centrinių ar regioninių valdžios institucijų veikla arba neveikimu ir nebuvo patenkinti šių institucijų veiksmais arba, nagrinėjant jų prašymus, buvo pažeistos nustatytos procedūros bei prievolės. Savivaldybių tarybos gali sudaryti visuomenines administracinių ginčų komisijas su sprendžiamojo balso teise, kurios ikiteismine tvarka nagrinėja asmenų skundus dėl savivaldybių viešojo administravimo subjektų priimtų individualių administracinių aktų arba savivaldybių tarnautojų veiksmų (neveikimo). Skundams dėl priimtų individualių aktų ar valstybės arba savivaldybės tarnautojų veiksmų (neveikimo) viešojo administravimo srityje ikiteismine tvarka nagrinėti steigiamos apskričių administracinių ginčų komisijos. Savivaldybės ir apskrities administracinių ginčų komisijų sprendimas gali būti apskųstas atitinkamos apygardos administraciniam teismui. Skirtingai nei Vyriausioji administracinių ginčų komisija, kuri efektyviai įgyvendina savo veiklą, savivaldybių ir apskričių administracinių ginčų komisijos negali pasigirti nagrinėjamų skundų gausa, o kai kur jų nėra visai įkurta. Pavyzdžiui, Šiauliuose veikia tik Šiaulių miesto savivaldybės visuomeninė administracinių ginčų komisija, kuri yra gavusi nagrinėti tik vieną bylą. Mokestinių ginčų terminas Lietuvoje oficialiai pradėtas vartoti 1995 metais, kai buvo priimtas Mokesčių administravimo įstatymas. Iki 2001 m. birželio 26 d. mokestinių ginčų bylas nagrinėjo vietos mokesčio administratorius, centrinis mokesčio administratorius, Mokestinių ginčų komisija ir teismas. Lietuvos Respublikos Seimas, priimdamas 2001 m.birželio 26 d. Mokesčių administravimo įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymą, panaikino mokestinių ginčų nagrinėjimo pakopą vietos mokesčio administratoriaus lygiu, taip šį procesą supaprastindamas bei garantuodamas operatyvesnį ir objektyvesnį ginčo tyrimą. Centriniam mokesčio administratoriui išnagrinėjus mokestinio ginčo bylą ir priėmus mokesčio mokėtojui nepalankų sprendimą, pastarasis turi teisę skųstis Mokestinių ginčų komisijai prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau– Komisija). Komisija buvo įkurta 1998 m. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu “Dėl Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės įsteigimo ir jos nuostatų patvirtinimo”. Pagrindinius Komisijos principus reglamentuoja Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. gruodžio 3 d. patvirtinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės nuostatai. Komisija suteikia papildomą galimybę mokesčių mokėtojams apginti pažeistas teises. Tačiau, daugelio teisininkų nuomone, ikiteisminis mokestinio ginčo bylos nagrinėjimas yra neoperatyvus, sudėtingas, kartais netgi šališkas. Mokesčių mokėtojui nesuteikta teisė kreiptis tiesiai į teismą dėl pažeistų teisių. Lietuva negali pasigirti kvaziteisminių institucijų gausa kaip JAV ar Didžioji Britanija ir jų aktyvumu sprendžiant asmenų ar institucijų skundus. Ikiteisminis ginčų nagrinėjimas išspręstų daugelį problemų, tokių kaip ginčų išnagrinėjimo greitumas, pigumas. Ginčo subjektai surastų sprendimą susitarimu ar taikos sutartimi. Reikėtų išspręsti ikiteisminių ginčų nagrinėjimo operatyvumo bei kompetentingumo problemas. 3.3. Lietuvos administracinių teismų kompetencija. ŠIAULIŲ APYGARDOS ADMINISTRACINIO TEISMO VEIKLOS POKYČIAI 1999 - 2001. Kompetenciją galima apibūdinti kaip funkcinį sugebėjimą adekvačiai atlikti tam tikrą veiklą, turėti jai pakankamai žinių, įgūdžių. Kompetencija taip pat yra įstaigos ar pareigūno žinios sritis, dalyko žinojimas bei išmanymas. Svarbiausiu teisės aktu, reglamentuojančiu administracinių teismų veiklos tvarką, yra Administracinių bylų teisenos įstatymas. Jame apibrėžta įstatymo paskirtis ir naujos pagrindinės sąvokos, nustatyta teismų kompetencija, suformuluotos bendrosios skundų ir prašymų padavimo bei priėmimo taisyklės, taip pat svarbiausios teismo proceso taisyklės. Pradėjus funkcionuoti administraciniams teismams, jų kompetencijai perduotos bylos dėl valdymo institucijų ir valdininkų priimtų sprendimų teisėtumo bei kitos bylos, kylančios iš administracinių teisinių santykių. Bendrosios kompetencijos teismai nagrinėja ginčus, kylančius iš civilinių, šeimos, darbo, bankroto teisinių santykių (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 1 straipsnio 2 dalis), t.y. ginčus, kylančius privatinės teisės veikimo ir taikymo sferoje. Bendrosios kompetencijos teismų ir administracinių teismų kompetencija yra aiškiai atribota įstatymais ir to atribojimo pagrindas yra teisinių santykių, iš kurių kilo ginčas, pobūdis. Todėl bylų priskyrimo administraciniams teismams prielaida yra ne tik tai, kad vienas iš ginčo subjektų yra valstybės ar savivaldos institucija ir tai, kad ginčo dalykas yra to subjekto priimtas aktas, bet ir teisinių santykių, iš kurių kilo ginčas, pobūdis. Valstybės institucijos bei savivaldybės, kaip viešieji asmenys, vykdo tiek valdžios funkcijas, t.y. viešojo administravimo funkcijas (šių funkcijų realizavimo tvarką reglamentuoja viešoji teisė, todėl šiems santykiams būdingas valdžios-pavaldumo elementas), tiek ūkinę-komercinę veiklą, t.y. dalyvauja civiliniuose teisiniuose santykiuose (tokiuose santykiuose atitinkama administravimo institucija dalyvauja lygiais pagrindais su kitais civilinių santykių subjektais, t.y. šiems santykiams nėra būdingas subordinacijos elementas). Administravimo institucijų veikla, šioms institucijoms dalyvaujant civiliniuose teisiniuose santykiuose, negali būti pripažinta viešuoju administravimu. Administravimo institucija veikia ne kaip viešojo administravimo subjektas, o kaip civilinių teisinių santykių subjektas ir jo priimti aktai (sprendimai), dalyvaujant tokiuose santykiuose, nepakeičia tų santykių pobūdžio. Todėl jeigu kyla ginčas iš civilinio teisinio santykio, toks ginčas laikomas civiliniu, o ne administraciniu, ir teismingas bendrosios kompetencijos teismui, nepriklausomai nuo to, kad viena ginčo šalių yra valstybės ar savivaldos institucija. Iš pateiktų argumentų darytina išvada, kad bylos priskyrimo bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui klausimas turi būti sprendžiamas, atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes ir įvertinus: 1) ginčo šalių subjektiškumą (ar viena iš šalių yra viešojo administravimo subjektas); 2) šalių įgaliojimus (ar administravimo institucija vykdė viešojo administravimo funkcijas ir turėjo valdingus įgalinimus kitos ginčo šalies atžvilgiu santykiuose, iš kurių kilo ginčas, ar santykiams būdingas subordinacijos elementas); 3) ginčo dalyką (ar ginčo dalykas yra administracinis aktas); 4) teisinių santykių, iš kurių kilo ginčas, pobūdį (ar ginčas kilo iš administracinių teisinių santykių, ar iš civilinių teisinių santykių). ABTĮ 15 str. išvardintos bylos, kurias nagrinėja administraciniai teismai. Jas galima suskirstyti į tokias grupes: 1. Dėl priimtų aktų ir veiksmų teisėtumo, kuriuos priėmė: valstybinio administravimo subjektai; savivaldybių administravimo subjektai; viešųjų įstaigų, įmonių ir nevyriausybinių organizacijų, turinčių viešojo administravimo įgaliojimus, subjektai; visuomeninių organizacijų, bendrijų, politinių partijų, politinių organizacijų ar asociacijų subjektai. 2. Dėl turtinės ir moralinės žalos atlyginimo, jei žala fiziniam asmeniui ar organizacijai padaryta neteisėtais valstybės ar vietos savivaldos institucijos, įstaigos, tarnybos bei jų tarnautojų veiksmais ar neveikimu viešojo administravimo srityje. 3. Dėl mokesčių, kitų privalomų mokėjimų, rinkliavų sumokėjimo, grąžinimo ar išieškojimo, finansinių sankcijų taikymo. 4. Dėl ginčų: tarnybinių, kai viena ginčo šalis yra valstybės ar savivaldybės tarnautojas, turintis viešojo administravimo įgaliojimus; mokestinių; tarp nepavaldžių vienos kitam viešojo administravimo subjektų. 5. Dėl valstybės institucijų (pareigūnų) nutarimų administracinės teisės pažeidimų bylose. 6. Dėl Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos sprendimų ir šios komisijos kreipimosi dėl tarnybinės santykių su valstybės tarnautojais nutarimo. 7. Dėl rinkimų ir Referendumo įstatymų pažeidimo. 8. Dėl užsieniečių skundų atsisakius išduoti leidimą gyventi ar dirbti Lietuvoje ar tokio leidimo panaikinimo, pabėgėlio statuso. Kaip matyti iš administraciniams teismams priskirtų bylų kategorijų, administracinius teismus galima sulyginti su bičių aviliu, kadangi valstybinio administravimo, savivaldybių administravimo, viešųjų įstaigų, įmonių ir nevyriausybinių organizacijų, turinčių viešojo administravimo įgaliojimus, visuomeninių organizacijų, bendrijų, politinių partijų, politinių organizacijų ar asociacijų subjektų yra labai daug. Tai ir ministerijos, apskrities viršininkas ir jo administracija, savivaldybių tarybos, merai, valdybos, valstybės tarnautojai bei vadovai. ABTĮ 16 str. nurodyta, kokios bylos nepriskiriamos administracinių teismų kompetencijai. Tai bylos, priskiriamos Konstitucinio Teismo, bendrosios kompetencijos teismų ar kitų specializuotų teismų kompetencijai. Taip pat pažymėtina, kad administracinius teismus galima vadinti Konstitucinio Teismo pagalbininku, nes ABTĮ numatyta galimybė pateikti administraciniam teismui prašymą ištirti norminių administracinių aktų teisėtumą. Kreipimosi teisę turi Seimo nariai, Seimo kontrolieriai, Valstybės kontrolės pareigūnai, apskričių viršininkai, bendrosios kompetencijos ir specializuoti teismai, prokurorai, taip pat prašymą gali paduoti ir asmuo, kurio konkreti byla dėl jo teisių pažeidimo yra nagrinėjama. Šiuo paskutiniu atveju bendrosios kompetencijos teismas sustabdo individualios bylos nagrinėjimą ir nutartimi kreipiasi į administracinį teismą prašydamas patikrinti, ar tinkamas aktas, ar jo dalis atitinka įstatymą ar Vyriausybės norminį aktą. Nagrinėdami bylas, priskirtas jų kompetencijai, administraciniai teismai vadovaujasi ne tik ABTĮ normomis, bet ir civilinio proceso kodeksu, kai minėtas įstatymas nereglamentuoja tam tikrų atvejų. Vilniaus apygardos administracinio teismo specialiajai kompetencijai priklauso: visi ginčai, kurie teismingi apygardų administraciniams teismams, jei atsakovas – centrinio administravimo subjektas; Seimo kontrolierių pareiškimai; mokestiniai ginčai, po to kai juos išnagrinėja Mokestinių ginčų komisija; bylos dėl Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos sprendimų teisėtumo ar vykdymo ir kt.. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas turi ne tik administraciniams teismams būdingą kompetenciją (ABTĮ 20 str.), bet dar ir savarankišką kompetenciją (ABTĮ 13 str.). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra apeliacinė instancija byloms, nagrinėtoms pirmąja instancija administraciniuose teismuose, įskaitant bylas dėl administracinių teisės pažeidimų ir byloms dėl administracinių teisės pažeidimų, kurias išnagrinėjo apylinkių teismai. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pirmąja instancija nagrinėja bylas dėl norminių administracinių aktų, priimtų centrinių valstybinio administravimo subjektų, teisėtumo. Vadinasi, ši teismo funkcija yra aktų teisėtumo kontrolė. Šiose bylose priimti sprendimai yra galutiniai ir neskundžiami, kaip ir kitose bylose, pavyzdžiui, dėl vyriausiosios rinkimų komisijos sprendimų, bylų priskyrimo atitinkamiems teismams klausimų. Savarankiška Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo kompetencija yra prašymų atnaujinti procesą nagrinėjimas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas leidžia biuletenį “Administracinių teismų praktika”, taip pat konsultuoja teismus bendrais įstatymų taikymo klausimais, analizuoja naujai įkurtų administracinių teismų praktiką, duoda įstatymų atitinkamus išaiškinimus. Šią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo funkciją galima pavadinti administracinės teisės precedento kūrimu, nes administracinė teisė, kaip atskira teisės šaka, Lietuvoje yra pakankamai jauna. Jau greitai bus trys metai nuo administracinių teismų įsteigimo. Remiantis Lietuvos teismų statistikos apžvalga (2000 metų ataskaita), 1999 metų gegužės – gruodžio mėnesiais, t.y. per 8 mėnesius, administraciniuose teismuose buvo gauti 7909 skundai, 2000 metais–10348, t.y. 30 % daugiau. Baigtų nagrinėti skundų skaičius padidėjo nuo 3815 (1999 metais) iki 11253 (2000 metais), t.y. 194% daugiau (1 diagrama). Administraciniuose teismuose teisėjų darbo krūvis 2000 metais didžiausias buvo Aukštesniajame Administraciniame teisme - 75,80 %, mažiausias – Lietuvos apeliacinio teismo Administracinių bylų skyriuje - 9,01 % (2 diagrama). Reikėtų pažymėti, kad skundų (prašymų), kuriuos gauna administraciniai teismai, skaičius turi tendenciją didėti. Vien šie paminėti skaičiai leidžia daryti išvadą, kad administraciniai teismai surado savo vietą justicijos sistemoje ir įtemptai dirba vykdydami jiems pavestas funkcijas. Ateityje reikėtų spręsti teisėjų skaičiaus didinimą administraciniuose teismuose. Padalijus 1999 m. gautų skundų skaičių iš teisėjų skaičiaus, vienam teisėjui tenka daugiau kaip 160 skundų, tuo tarpu bendrosios kompetencijos teismuose vienam teisėjui vidutiniškai teko apie 90-95 bylas. Šiuo metu visuose administraciniuose teismuose dirba 48 teisėjai. Įvertinus tendenciją bylų srautui didėti, reikėtų didinti ir teisėjų skaičių, be to, dažniausiai administraciniuose teismuose bylos nagrinėjamos trijų teisėjų kolegijos. Tai taip pat turi reikšmės darbo operatyvumui. Kai teisme dirba tik penki (Šiaulių apygardos administracinis teismas, Panevėžio apygardos administracinis teismas) teisėjai, nėra galimybės sudaryti kelias teisėjų kolegijas. Naujame Lietuvos Respublikos teismų įstatyme numatytos teisėjų padėjėjų ir teismo konsultantų pareigybės. Teisėjų padėjėjai padėtų parengti bylas nagrinėti teismo posėdyje, rengti procesinių dokumentų projektus. Tai išspręstų daug techninių problemų, su kuriomis susiduria teisėjai. Operatyvus, kokybiškas ir greitas pasirengimas bylos nagrinėjimui turi reikšmės ir tolesnio teismo proceso eigai. Siekiant išanalizuoti administracinių teismų kompetencijos ir dažniausiai nagrinėjamų bylų specifiką bei jų turinio ir nagrinėjimo prasme įvykusius pokyčius, buvo atliktas tyrimas viename iš administracinių teismų - Šiaulių apygardos administraciniame teisme. Šiaulių apygardos administracinis teismas savo darbą pradėjo 1999 m. gegužės mėnesį. Pradžioje teisme dirbo keturi teisėjai, 2001 metais priimtas dirbti dar vienas teisėjas. Dabar teisme dirba penki teisėjai, turintys solidžią darbo patirtį, įgytą dirbant prokuratūrose, bendrosios kompetencijos teismuose. 1999 metais Šiaulių apygardos administracinis teismas gavo 546 skundus (prašymus). Iš jų buvo išnagrinėta 486. 2000 m. ši institucija gavo 1399 administracines bylas. 2001 m. iki gruodžio 1 d. gauta 1322 bylos. Didžioji jų dalis yra dėl nutarimo administracinės teisės pažeidimo byloje apskundimo. 1999 m. šios bylos sudarė net 85,60 % visų nagrinėjamų bylų (3 diagrama), 2000 m.- 78,20 % (4 diagrama), o 2001 m. iki gruodžio 1 d.- 81,22 % (5 diagrama). Didžiausią dalį šios kategorijos bylų sudaro bylos dėl kelių policijos pareigūnų paskirtos nuobaudos už kelių eismo taisyklių pažeidimus. Dažniausiai kreipiasi tie vairuotojai, kurie vairavo neblaivūs, įkliuvo ir buvo nubausti. Sankcijos už automobilio vairavimą esant neblaiviems labai griežtos-vairuotojo pažymėjimo atėmimas arba didelės piniginės baudos. Nubausti vairuotojai teismo dažniausiai prašo, kad būtų palikta piniginė nuobauda, bet vairuotojo pažymėjimas grąžintas. Tokiais atvejais žiūrima, ar tam vairuotojui automobilis yra vienintelė darbo priemonė, pajamų šaltinis. Jeigu taip, ir žmogus turi didelę šeimą-jo prašymas patenkinamas, žinoma, įvertinant visas aplinkybes. Yra atvejų, kai vairuotojai atsisako vairuotojo pažymėjimo, bet prašo panaikinti piniginę nuobaudą. Sulaukiama daug skundų iš įstaigų vadovų, buhalterių, kuriuos baudžia Mokesčių inspekcija, pavyzdžiui, už laiku valstybės biudžetui nepervestą fizinių asmenų pajamų mokestį. Tokiais atvejais įmonės vadovas, buhalteris nuobaudą turi mokėti iš savo kišenės. Dažniausiai jie prašo, kad ši nuobauda būtų sumažinta. Įvertinus situaciją ir esant pagrindui, nuobauda sumažinama. Teismas, vadovaudamasis įstatymu, gali būti humaniškas tiek, kiek leidžia administracinių bylų nagrinėjimo nuostatos. Sulaukiama nemažai skundų dėl Darbo inspekcijos bei kitų institucijų paskirtų nuobaudų už atitinkamus pažeidimus. Iš viso 2000 m. teismas gavo 1048 skundus dėl paskirtų administracinių nuobaudų ir vos ne pusė jų buvo patenkinti, kitaip tariant, daugiau bylų laimėjo pareiškėjai. Nemažai bylų nagrinėjama dėl darbuotojų atleidimo iš darbo, drausminių nuobaudų. Bylos dėl tarnybos santykių 1999 m. sudarė 2,06 % visų nagrinėjamų bylų (3 diagrama), 2000 m. - 3,84 % (4 diagrama), 2001 m. - 2,98 % (5 diagrama). 2000m. dėl tarnybos santykių Administracinis teismas gavo 54 skundus. Iš jų buvo patenkinti 14, iš dalies – 9 skundai. Kitaip tariant, didžioji dalis atsakovų priimtų sprendimų dėl atleidimo iš darbo ir drausminių nuobaudų buvo pakeista. Tad galima teigti, kad priimdami sprendimus tų institucijų vadovai nebuvo gerai įsigilinę į atitinkamų įstatymų nuostatas bei reikalavimus, todėl jų veiksmai galėjo neigiamai atsiliepti nubaustųjų žmonių likimams. 1999 m. Šiaulių apygardos administracinis teismas dėl turtinės ir moralinės žalos gavo tik 3 bylas. 2000 m. tokių bylų buvo gauta 20, bet nagrinėjimui priimta tik 15. 2001 m. iki gruodžio 1 d.- 9 bylos. Ar žmogui padaryta moralinė žala, nustatyti nėra lengva. Ne vienas ateina į teismą įsitikinęs, kad dėl vienokių ar kitokių pareigūnų veiksmų patyrė ne tik materialinę, bet ir moralinę žalą. Įsigilinus į medžiagą neretai paaiškėja, kad viskas yra kitaip. Pavyzdžiui, asmuo kreipėsi į teismą prašydamas priteisti jam 100 litų žalą, kurią neva patyrė dėl to, kad valdininkai nepriėmė sprendimo atstatyti teisę į gyvenamąjį namą, tačiau pareiškimas buvo atmestas. Asmuo, reikalaudamas tokių teisų atstatymo, miesto Valdybai nepateikė atitinkamų dokumentų. Būta ir kitokių atvejų. Vienam žmogui valdininkai neatstatė teisės į nuosavybę, nurodydami, kad buvo pateikti neva suklastoti dokumentai, tačiau paaiškėjo, kad tie dokumentai nebuvo suklastoti. Toks nukentėjusysis jau gali tikėtis ir moralinio atlyginimo. Taip pat pažymėtina, kad valdininkams ne pro šalį būtų domėtis teisiniais aktais. Teisėjai pastebi, jog ypač po to, kai įsigaliojo Administracinių bylų teisenos įstatymas, padaugėjo neteisingai pareikštų skundų. Kaip bebūtų keista, klaidų dažniausiai privelia advokatai, o ne tie pareiškėjai, kurie patys rašo skundus. Pasirodo, taip yra dėl to, kad ne visi advokatai dirba pagal naujus įstatymus, dokumentus surašo sena tvarka. Asmenys, kurie bando rašyti skundus be teisininko pagalbos, vadovaujasi teismo pateikta informacija dėl dokumentų (skundų, pareiškimų) surašymo ir viską atlieka teisingai. Tenka pažymėti, kad administraciniuose teismuose gaunamų bylų struktūra gana ženkliai priklauso nuo įstatymo leidėjo daromo įstatymų pakeitimo. Pavyzdžiui, “Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2,4,6,10,12,16,21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymas” numatė, kad asmenys valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo gali pakeisti ir prašymus atitinkamoms institucijoms pateikti iki 2001 m. gruodžio 31 d.. Šis pakeitimas sąlygojo tai, kad antroje metų pusėje administracinius teismus tiesiog užplūdo skundai dėl atitinkamų sprendimų, kuriais buvo atkurtos nuosavybės teisės pretendentams, pakeitimo ar panaikinimo (5 diagrama, 6 lentelė). Asmenys pageidavo pakeisti valią dėl nuosavybės atkūrimo būdo. Taip pat tenka pastebėti, jog skundų (prašymų) turinys dažniausiai neatitiko įstatymo reikalavimų, keliamų skundo (prašymo) turiniui, nes dažniausiai jie buvo rašomi skubotai, baiminantis praleisti įstatymo tuo laiku nustatytą kreipimosi terminą ir nesinaudojant kvalifikuota teisininko pagalba. Toks skubotumas labai atsiliepė bendrai skundų (prašymų), gaunamų administraciniuose teismuose, surašymo ir teisinei kultūrai. Tai sąlygojo padidėjusį nutarčių, kuriomis įpareigojama pašalinti skundo (prašymo) trūkumus, skaičių, kuris ženkliai išaugo antrame 2001 m. pusmetyje.. Teisėjų darbo krūvį bandyta įvertinti padalinus teisme gautų bylų ir neišnagrinėtų bylų skaičiaus iš teisėjų skaičiaus. Pavyzdžiui, 1999 m. vienam teisėjui skirtų nagrinėti bylų skaičiaus vidurkį sudaro 136 bylos per metus (nuo gegužės mėn.), neišnagrinėtų bylų vidurkis - 15 bylų (3 lentelė), 2000 m. vienam teisėjui skirtų nagrinėti bylų per metus skaičius išaugo net iki 349, neišnagrinėtų bylų vidurkis - 31 byla (4 lentelė), o 2001 m. iki gruodžio 1 d. vienam teisėjui teko 264 bylos, nes buvo priimtas dar vienas teisėjas, neišnagrinėtų bylų vidurkis - 22 bylos (5 lentelė). Įvertinus Šiaulių apygardos administraciniame teisme nagrinėjamų bylų skaičių galima teigti, kad teisėjų darbo krūvis pakankamai didelis. Lyginant padėtį, kuri buvo iki įkuriant specializuotą administracinių bylų sistemą su dabartine padėtimi, tenka pastebėti, jog skundai dėl paskirtų administracinių nuobaudų teisėtumo ir pagrįstumo, kai šios kategorijos skundų nagrinėjimą reglamentavo Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso dvidešimt ketvirtasis skirsnis, sudarė tik nedidelę dalį visų bendros kompetencijos teismų nagrinėtų civilinių ginčų. Įkūrus specializuotus administracinius teismus, šie ginčai tapo labai dažni. Suinteresuoti asmenys kreipiasi į teismą ir dėl formalios 25 Lt baudos ar gauto įspėjimo panaikinimo. Tokių faktų anksčiau nebuvo arba jie buvo itin reti. Tą patį galima būtų pasakyti ir apie visų bylų, kylančių iš administracinių teisinių santykių, nagrinėjimą. Galima neabejotinai teigti, jog bendras tokių bylų skaičius, lyginant su laiku, kai šios bylos buvo nagrinėjamos bendros kompetencijos teismuose, žymiai išaugo įkūrus specializuotus administracinius teismus. Tokį faktą galima būtų paaiškinti tuo, kad besikreipiantiems į teismą asmenims yra garantuotas sąlyginai, kiek tai leidžia materialinės ir techninės prielaidos, operatyvus bylų nagrinėjimas - numatyti palyginti trumpi bylų nagrinėjimo terminai, ginčas faktiškai išsprendžiamas per dvi teismines instancijas. Kalbant apie bylų specifiką, tenka pažymėti, jog įsikūrus administracinių teismų sistemai, šiems teismams pateikiami skundai, o tuo pačiu nagrinėjamos administracinės bylos nuolat sudėtingėja tiek jų turinio, tiek ir nagrinėjimo prasme, nes bylos šalys pateikia argumentuotus įstatymais ir kitais norminiais aktais prašymus ir savo samprotavimus, pasitelkia itin kvalifikuotų teisininkų-atstovų pagalba ir pan.. Tai ypač pažymėtina bylose dėl prašymų ištirti norminių administracinių aktų teisėtumą. 9 TEMA: ADMINISTRACINIŲ TEISMŲ VIETA LR TEISMŲ SISTEMOJE. 1. Administracinių teismų sistema ir jos raida. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnis nurodo, kad teisingumą vykdo tik teismai. Dabar galiojanti teismų sistema atsirado 1992m, kai buvo priimtas Teismų įstatymas. Prieš tai buvo dviejų grandžių teismai: rajonų (miestų) liaudies teismai ir Aukščiausias teismas. Aukščiausias teismas iki teismų reformos nagrinėjo kai kurias bylas ir pirmąja instancija, tik baudžiamąsias bylas (mirties bausmė, politinės bylos: teisėjas ir 2 tarėjai); kitos bylos, kurios nagrinėja Aukščiausiasis teismas – kasacinės bylos (nors iš esmės tai buvo arčiau apeliacinių): kolegijos – po tris teisėjus. Jų sprendimai galėjo būti protestuojami į Prezidiumą – priežiūrinę instanciją, ir po dar – į Plenumą. Plenumo sesija išliko ligi šiol. Tačiau dabar, pagal naują CPK, bus tik skyrių plenumų sesijos. Kad ne specialistai nelemtų bylos lemties 1992m. buvusių teismų vietoje – apylinkės teismai. Atsisakyta liaudies tarėjų – tai labai didelis palengvinimas teisėjams. Apygardos ir Apeliaciniai teismai iki 1995m nebuvo sukurti – lėšų ir pastatų trūkumas. Buvo pristabdytas Teismų įstatymo galiojimas, 1994m buvo pakeitimų, o nuo 1995m pradžios jau funkcionavo visa teismų sistema. Pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją gali būti steigiami specializuoti teismai. Ypatingi? Karo kolegijos, ‘troikės’? Nuo 1988-1989m sklandė administracinių teismų steigimo idėja, kai kurie juokėsi (vėliau tapo didžiausiais gerbėjais...). Įstatymas parengtas 1997m: tik labai žali metmenys. Taip įgyvendinta Riomerio svajonė – Administracinis teismas. Lietuvos Respublikos administracinių teismų raida. Pradžioje buvo specializuotų skyrių idėja. Vėliau administracinių teismų sistema kito: buvo sumąstyta, kad reikia įvesti dalinę reviziją, ir problemos dėl ATPK: apeliacine instancija negali būti vienas teisėjas. 1999m suformuluoti pakeitimai (rudenį): vėliau priimtas Administracinių bylų nagrinėjimo įstatymas (nesuklysime vadindami jį kodeksu), nes ABTĮ buvo daug CPK normomis reglamentuojamų atvejų (nuorodų iš ABTĮ į CPK). Dabar iš civilinio proceso beliko atstovavimas, nors ir pačiam ABTĮ yra normų, reglamentuojančių tai. 2001 NB. Dėl apeliacijos termino: administraciniai teismai visada nagrinėja ginčą dėl teisės. Apeliacija – dėl fakto. Vokietis ar lenkas nesuprastų, ką mes turim minty, sakydami ‘apeliacija’ administracinių justicijoje. 2. Administracinių teismų veiklos organizavimas Administracinių teismų teisėjus visus skiria Lietuvos Respublikos Prezidentas. Lietuvos Respublikos Aukščiausiojo teismo teisėjus skiria Lietuvos Respublikos Seimas. Administracinių : Seimo pritarimu skiria Lietuvos Respublikos Prezidentas. Apygardų: kaip ir bendrųjų (Lietuvos Respublikos Prezidentas be Lietuvos Respublikos Seimo įsikišimo: bet visais atvejais Teisėjų tarybos pritarimu). Lietuvos Respublikos Prezidentas įgavo daugiau laisvės: jam tik pataria, bet jis gali ir neskirti, ir skirti kitą. Administraciniai teismai nagrinėja: ginčus dėl teisės administravimo srityje. Valstybinio administravimo subjektų, tiek norminių, tiek teisės taikymo aktų teisėtumą, taip pat šių subjektų vilkinimą atlikti, atsisakymų atlikti jų kompetencijai priskirtus veiksmus (ir centrinių, ir teritorinių, ir savivaldos institucijų, ir pareigūnų ir sprendimus, ir veiksmus). Kitas klausimas: dėl turtinės ar neturtinės žalos atlyginimo, kurią žmogus patyrė dėl šių subjektų neteisėtų veiksmų ar sprendimų (po to valstybinės institucijos įgyja regreso teisę). Visos mokesčių bylos; norėta: visi ginčai, susiję su valstybės tarnyba: t.y. pvz, Zarasų darželio valytoja dėl nesutikimo su pareikšta pastaba turėtų važiuoti į Vilniaus administracinių teismą įrodinėti savo teisumą): pavyko įtikinti palikti viešųjų paslaugų tarnautojus bendriem teismam (ir patogiau teritoriniu požiūriu). +rinkimų, referendumų, tarnybinės etikos komisijos, susiję su viešuoju administravimu, valstybinio valdymo įgyvendinimu. Ko nenagrinėja: 1. Konstitucinio Teismo kompetencijai priskirtų bylų (skiriamoji riba – Vyriausybė kaip kolegiali institucija; Premjeras), 2. bylų, priskirtų bendrosios kompetencijos arba kitiems specializuotiems teismams, 3. Respublikos Prezidento, Seimo, Seimo narių, Ministro Pirmininko, Vyriausybės (kaip kolegialios institucijos), Konstitucinio Teismo, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų veiklos teisėtumo, 4. kitų teismų teisėjų, taip pat prokurorų, ikiteisminio tyrimo pareigūnų ir antstolių procesinių veiksmų, susijusių su teisingumo vykdymu ar bylos tyrimu, taip pat su sprendimų vykdymu, 5. bylų dėl administracinių teisės pažeidimų, kurias pirmąja instancija pagal Administracinių teisės pažeidimų kodeksą nagrinėja apylinkių teismai, 6. bylų, kurias pagal Administracinių teisės pažeidimų kodeksą nagrinėja nagrinėja ir kitos įstatymų įgaliotos valstybės institucijos (pareigūnai). 2. Apygardos administracinių teismų nagrinėjamos bylos. Administracinių bylų nagrinėjimas vyksta bendrąja ir papildoma (specialiąją) kompetencijos tvarka. Bendrąją kompetenciją turi visi apygardos administraciniai teismai. Papildoma (specialiąją) bylų nagrinėjimo kompetencijos tvarką turi Vilniaus apygardos administracinis teismas. Apygardos administracinių teismai nagrinėja: Apygardos administracinis teismas bendrąja administracinių bylų nagrinėjimo kompetencijos tvarka nagrinėja bylas, kai pareiškėjas ar atsakovas yra teritorinis valstybinio administravimo ar savivaldybių administravimo subjektas, kaip pirmoji instancija nagrinėja šias administracines bylas dėl: 1. valstybinio administravimo subjektų priimtų teisės aktų ir veiksmų teisėtumo, taip pat šių subjektų atsisakymo atlikti jų kompetencijai priskirtus veiksmus teisėtumo ir pagrįstumo ar vilkinimo atlikti tokius veiksmus; 2. savivaldybių administravimo subjektų priimtų aktų ir veiksmų teisėtumo, taip pat šių subjektų atsisakymo atlikti jų kompetencijai priskirtus veiksmus teisėtumo ir pagrįstumo ar vilkinimo atlikti tokius veiksmus; 3. turtinės ir neturtinės (moralinės) žalos, padarytos fiziniam asmeniui ar organizacijai neteisėtais valstybės ar vietos savivaldos institucijos, įstaigos, tarnybos bei jų tarnautojų veiksmais ar neveikimu viešojo administravimo srityje, atlyginimo (Civilinio kodekso 485 straipsnis); 4. mokesčių, kitų privalomų mokėjimų, rinkliavų sumokėjimo, grąžinimo ar išieškojimo, finansinių sankcijų taikymo, taip pat dėl mokestinių ginčų; 5. tarnybinių ginčų, kai viena ginčo šalis yra valstybės ar savivaldybės tarnautojas, turintis viešojo administravimo įgaliojimus (įskaitant pareigūnus ir įstaigų vadovus); 6. ginčų tarp nepavaldžių vienas kitam viešojo administravimo subjektų dėl kompetencijos ar įstatymų pažeidimo, išskyrus civilinius ginčus, priskirtus bendrosios kompetencijos teismams; 7. rinkimų ir Referendumo įstatymų pažeidimo; 8. nutarimo administracinio teisės pažeidimo byloje apskundimo; 9. viešųjų įstaigų, įmonių ir nevyriausybinių organizacijų, turinčių viešojo administravimo įgaliojimus, priimtų sprendimų ir veiksmų viešojo administravimo srityje teisėtumo, taip pat šių subjektų atsisakymo atlikti jų kompetencijai priskirtus veiksmus teisėtumo ir pagrįstumo ar vilkinimo atlikti tokius veiksmus; 10. įstatymu administracinių teismų kompetencijai priskiriant ir kitokias bylas; Netaikant išankstinio nagrinėjimo ne teismo tvarka procedūros, apygardos administracinis teismas, kaip pirmosios instancijos teismas, nagrinėja šias bylas: 1. dėl norminių administracinių aktų, kuriuos priėmė teritoriniai ar savivaldybių administravimo subjektai, teisėtumo; 2. pagal Seimo kontrolierių pareiškimus remiantis Seimo kontrolierių įstatymu, kai atsakovai yra teritoriniai ar savivaldybių administravimo subjektai; 3. pagal savivaldybių tarybų pareiškimus dėl jų teisių pažeidimo, kai atsakovai yra teritoriniai valstybiniai administravimo subjektai; 4. pagal Vyriausybės atstovo pareiškimus dėl vietos savivaldos institucijų ir jų pareigūnų aktų, prieštaraujančių Konstitucijai ir įstatymams, dėl įstatymų ir Vyriausybės sprendimų nevykdymo, dėl aktų ar veiksmų, pažeidžiančių gyventojų ir organizacijų teises, teisėtumo; 5. dėl turtinės ir moralinės žalos, padarytos fiziniam asmeniui ar organizacijai teritorinių valstybės ar vietos savivaldos institucijų, įstaigų, tarnybų bei jų tarnautojų, einančių tarnybines pareigas, neteisėtais veiksmais ar neveikimu viešojo administravimo srityje, atlyginimo (Civilinio kodekso 485 straipsnis); 6. tarnybinius ginčus, kai viena ginčo šalis yra valstybės ar savivaldybės tarnautojas, turintis viešojo administravimo įgaliojimus, išskyrus atvejus, kai pareiškėjas ar atsakovas yra centrinė administravimo institucija, įstaiga, tarnyba ar jos tarnautojas ir jeigu Valstybės tarnybos įstatymas nenustato kitokios atitinkamų ginčų sprendimo tvarkos; 7. pagal pareiškimus, kai kyla ginčai tarp nepavaldžių vienas kitam viešojo administravimo subjektų dėl kompetencijos ar įstatymų pažeidimo (šio įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 7 punktas), išskyrus atvejus, kai viena iš ginčo šalių yra centrinė administravimo institucija, įstaiga, tarnyba; 8. pagal skundus dėl valstybės institucijų (pareigūnų) nutarimų administracinių teisės pažeidimų bylose; 9. pagal skundus dėl apylinkės rinkimų komisijos sprendimo arba apylinkės referendumo komisijos sprendimo dėl rinkėjų sąraše ar piliečių, turinčių teisę dalyvauti referendume, sąraše padarytų klaidų; 10. pagal prašymus užtikrinti administracinių ginčų komisijų sprendimų vykdymą. Apygardos administracinis teismas pirmąja instancija taip pat nagrinėja skundus (prašymus) dėl savivaldybių ir apskričių administracinių ginčų komisijų, o įstatymų numatytais atvejais ir dėl kitų išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijų priimtų sprendimų. Vilniaus Apygardos papildomoji (specialioji) kompetencija: 1. Vilniaus apygardos administracinis teismas yra pirmoji instancija bendrąja administracinių bylų nagrinėjimo kompetencijos tvarka nagrinėjamoms byloms (ABTĮ įstatymo 15 straipsnyje nurodytoms byloms), kai pareiškėjas ar atsakovas yra centrinis administravimo subjektas; 2. išskyrus bylas dėl norminių administracinių aktų, kuriuos priėmė centriniai valstybinio administravimo subjektai, teisėtum; 3. byloms dėl visuomeninių organizacijų, bendrijų, politinių partijų, politinių organizacijų ar asociacijų priimtų bendro pobūdžio aktų teisėtumo; Netaikant išankstinio nagrinėjimo ne teismo tvarka procedūros, Vilniaus apygardos administracinis teismas, kaip pirmosios instancijos teismas, nagrinėja šias bylas: 1. pagal Seimo kontrolierių pareiškimus remiantis Seimo kontrolierių įstatymu, kai atsakovai yra centriniai valstybinio administravimo subjektai; 2. pagal savivaldybių tarybų pareiškimus dėl jų teisių pažeidimo, kai atsakovai yra centriniai valstybinio administravimo subjektai; 3. dėl turtinės ir moralinės žalos, padarytos fiziniam asmeniui ar organizacijai centrinės administravimo institucijos, įstaigos, tarnybos ar jos tarnautojo, einančio tarnybines pareigas, neteisėtais veiksmais ar neveikimu viešojo administravimo srityje, atlyginimo (Civilinio kodekso 485 straipsnis); 4. tarnybinius ginčus, kai viena ginčo šalis yra valstybės tarnautojas, turintis viešojo administravimo įgaliojimus, ir kai pareiškėjas ar atsakovas yra centrinė administravimo institucija, tarnyba ar jos tarnautojas, jeigu Valstybės tarnybos įstatymas nenustato kitokios atitinkamų ginčų sprendimo tvarkos; 5. pagal skundus dėl Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos sprendimų ir šios komisijos kreipimųsi dėl tarnybos santykių su valstybės tarnautojais nutraukimo; 6. pagal pareiškimus, kai kyla ginčų tarp nepavaldžių vienas kitam viešojo administravimo subjektų dėl kompetencijos ar administracinius santykius reglamentuojančių įstatymų pažeidimo (šio įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 7 punktas), kai pareiškėjas ar atsakovas yra centrinė administravimo institucija, įstaiga ar tarnyba; 7. pagal užsieniečių skundus dėl atsisakymo išduoti leidimą gyventi ar dirbti Lietuvoje ar tokio leidimo panaikinimo, taip pat skundus dėl pabėgėlio statuso; 8. pagal prašymus užtikrinti Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos sprendimų vykdymą; 9. skundus (prašymus) dėl Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos, Mokestinių ginčų komisijos, o įstatymų numatytais atvejais ir dėl kitų išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijų priimtų sprendimų. Kai sprendžiamas žinybingumo klausimas: atsakyme nurodoma - žinyba: teismas? Prokuratūra? Tardymas? Policija? Kai sprendžiamas teismingumo klausimas: atsakyme nurodomas – koks teismas … Lietuvos vyriausiasis administracinio teismas, yra: 1. apeliacinė instancija byloms, kurias išnagrinėjo administraciniai teismai, kaip pirmosios instancijos teismai, įskaitant bylas dėl administracinių teisės pažeidimų; 2. apeliacinė instancija administracinių teisės pažeidimų byloms, kurias išnagrinėjo apylinkių teismai; 3. vienintelė ir galutinė instancija byloms dėl norminių administracinių aktų, kuriuos priėmė centriniai valstybinio administravimo subjektai, teisėtumo, taip pat byloms dėl visuomeninių organizacijų, bendrijų, politinių partijų, politinių organizacijų ar asociacijų priimtų bendro pobūdžio aktų teisėtumo; 4. galutinė instancija byloms pagal skundus dėl Vyriausiosios rinkimų komisijos sprendimų ar neveikimo, išskyrus tuos, kurie priskirti Konstitucinio Teismo kompetencijai; 5. galutinė instancija administracinių bylų priskyrimo atitinkamiems teismams klausimais; 6. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nagrinėja prašymus dėl proceso atnaujinimo administracinėse bylose, įskaitant ir administracinių teisės pažeidimų bylas, kurios užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi; 7. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas formuoja vienodą administracinių teismų praktiką taikant įstatymus. 8. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas atlieka ir kitas jo kompetencijai įstatymų priskirtas funkcijas. Administracinių bylos iškėlimas teisme. Kaip ir kiekviena byla administracinių b nagrinėjimo procesas turi stadijas. administracinių bylos iškėlimas (kaip ir civilinė, baudžiamoji) = atitinkamo procesinio dokumento padavimas teismas. Joks teismas pats bylos (savo iniciatyva) iškelti negali. Išimtis kai kuriose šalyse – KT savo iniciatyva. Tačiau LR ir mūsų aplinkinėse valstybėse to nėra. Čia laikomasi nuostatos, kad joks teismas savo iniciatyva bylos iškelti negali. skundo/prašymo teisė. ABTĮ mini 2-jų rūšių procesinius dokumentus: skundas ir prašymas. Šios formos galioja tiek komisijom, tiek administracinių teismam. Įstatyme įtvirtinta, kad skundą privačios teisės subjektai (nepakliūna fiziniai asmenys, esantys valstybės tarnautojais): piliečiai, užsieniečiai, asmenys be pilietybės, ūkio subjektai; prašymai: valstybės institucijos ir valstybės tarnautojai (viešosios teisės subjektai). Ar reikėjo dviejų rūšių?Lapinskas pasiūlė pirminiame variante – taip ir liko. Gal ir gerai (pamatęs iškart žinai – viešos ar privačios teisės subjektas). Kas turi teisę skųsti/prašyti: šiaip – fiziniai ir juridiniai asmenys, +kiti viešojo administravimo subjektai: tarnautojai (valstybių ir savivaldybių viešojo administravimo tarnautojai/pareigūnai ir įstaigų vadovai (bet jie ir taip tarnautojai, tai bereikalinga formuluotė/žodžiai. Viešojo administravimo tarnautojai: -oje redakcijoje to nebuvo, buvo ir paslaugų tarnautojai, pvz., Zarasų darželio valytoja... Negi ji turi važiuot į Vilniaus apygardos teismą? Jau ir tada stengėmės (contra leges; bent jau prieš įstatymo raidę) formuoti praktiką aiškindami žemesniem teismam, kad paslaugų tarnautojų ginčus turi nagrinėti bendri teismai (ne Vilniaus apygardos administracinis !). Skundo padavimas: Paduodamas tiesiogiai administraciniams teismams: 3. dėl norminių administracinių aktų teisėtumo (centrinio, vietos ar teritorinio administracinio subjekto); 4. pagal Seimo kontrolierių prašymus (kaip institucijos, ne privataus asmens), ginant kitų asmenų teises; 5. pagal savivaldybių tarybų prašymus dėl jų teisių pažeidimo; 6. pagal Vyriausybės atstovo prašymus (dėl savivaldybių veiklos, į Vilniaus apygardos teismą); 7. tarnybiniai ginčai (plg, tarnybinės nuobaudos skyrimo procesas: jo sprendimus gali skųsti); 8. ginčai dėl kompetencijos/ginčai tarp vienas kitam nepavaldžių viešojo administravimo subjektų; 9. pagal skundus dėl administracinių nuobaudų teisėtumo; 10. dėl rinkimų įstatymo pažeidimo (nes nagrinėjimo laikas skaičiuojamas valandomis); 11. pagal prašymus užtikrinti administracinių ginčų komisijų sprendimų vykdymą; 12. dėl Vyriausios tarnybinės etikos (baisiojo Andriulio komisijos) sprendimų ( t.y. dėl jos sprendimų ir jos pačios kreipimųsi); 13. pagal užsieniečių skundus (dėl pabėgėlių statuso, leidimo laikinai gyventi... -> tiesiogiai teismui. Prieš tai turi būti paduota kitai administracinių ginčų nagrinėjimo institucijai (privaloma išankstinė neteisminė tvarka: mokestinių, SODROS ginčų). Tik po to – administracinių teismas. Atvejai, būtinai numatyti įstatyme. Mat jei to nėra – teismas gali imtis nagrinėti bylą, nepaisant žinybinio akto, nurodančio kitą, nei įstatyme numatytą, tvarką. Ikiteisminė tvarka numatyta: Muitinės kodekse, MAĮ, Valstybės socialinio draudimo įstatyme ir kt. – tik po to – į teismą. Alternatyviai: ir į komisiją, ir į teismą iškart. Gali rinktis, kaip nori, vieną šių variantų. O visi kiti atvejai: nepaminėti nei ABTĮ, nei Komisijų įstatyme : tada renkiesi (turi alternatyvą). Pvz., kiti didžiuojasi “nė kart nebuvau teisme”, ir blogai – reik aktyviai ginti savo teises. Kiti – priešingai, prisiminkit mėnesienos bylininkus... skundo padavimo būdas: gali siųsti paštu, gali įteikti tiesiogiai per raštinei. Tačiau skundas turi būti raštiškas (e-mailu negalima, mat nėra kaip nustatyti parašo tapatumą, elektroninis parašas – kol kas tikrai per brangu; faksimiliniu laišku – galima, tačiau po to kaip įmanoma greičiau, ne vėliau kaip per 3d, turi išsiųsti originalą, nes parašą gali ir nukopijuoti (‘pernešti’). Yra 2 atvejai, kai skundas teikiamas tiesiai teismams: dėl rinkimų komisijų įstatymo pažeidimo (žemiausio rango ir vyriausių). Kas turi būti nurodyta? Žr. įstatymą: svarbu: tiek CPK, tiek ABTĮ reikalauja kodų (asmenų, įstaigų). Jei kalbame apie atsakovą – nurodomo, tik jei žinomas. Bet pareiškėjo – būtinai. Svarbu dar: pridedamų dokumentų sąrašas: svarbu, kad nepasimestų dokumentai (mat sekretorės uždirba nedaug – gali ir ‘pasimest’...) žodžiu, raštinėj tai iškart ir tikrina; +asmens, kuris pasirašo, įgalinimai (administracinių teismai yra pirmieji, pradėję to reikalauti; Naujajame CPK tai įrašyta, anksčiau nebuvo). Šiai apie 50proc patikrinus pasirodė neturį įgalinimų, arba tiesiog įstatuose užmiršta pasakyti apie tai: kas ves bylą teisme, arba tai pavesta nustatyti Tarybai. Kartą teko suvažiuot akcininkams iš Vokietijos (tik jie turi teisę keisti įstatus) – tam, kad suteiktų įgalinimus. Iš advokato reikalaujama: orderis, +sutartis su klientu: kad turi teisę vesti bylą. NB. Reikia labai atidžiai rašyti įstatus. Skundo surašymo data, laikas ir vieta: (kam vieta? Nežinau, bet jos reikalauja) pridedama: 1. skundžiamas aktas; 2. jei buvo nagrinėta byla lig šiol – visi sprendimai, ty, visa istorija. [šie 2 punktai – privalomi]. 3. Ir kiti įrodymai, kuriais grindžiamas skundas/prašymas. 4. Dar: žyminio mokesčio kvitas. Nebent asmuo būtų atleistas ar neapmokestinama byla. Būtinai – originalas, nes jei galėtum dėti kopiją, tai prie kiekvienos bylos galėtum dėt tą patį daug kartų. 5. + visko kopijų. Turi būti tiek, kad užtektų visom šalim, +viena liktų teismui. Ne tik skundo, bet ir visų priedų. Kartais priedų būna 100-200lapų, pvz., Muitinės bylose, tai teismai užmerkia akis, kai, pvz., žinoma, kad mokesčių administratorius turi tuos lapus, bent jau daugelį jų. Todėl jai daug – galim mėgint dėti tik svarbiausius. Beje, žr. labai atidžiai, ką teikiat, ir jei nedaug – geriau duot viską. Skundo/prašymo pateikimo terminai/jų atnaujinimas. Bendras terminas kreiptis į administracinių teismą – 1 mėnuo, jei skundžiamas aktas ar veiksmas. Jei neveikimas – 2 mėnesiai nuo laiko, kai baigėsi terminas sprendimui priimti. (?) Išimtys: Bendra išimtis: jei specialus įstatymas taiko kitokius terminus, taikome kitą įstatymą. Pvz., Socialinio draudimo įstatymą : 10d – labai trumpas! Apeliacinis pasakė – taikomas specialus; Specialios išimtys: jei ginčą nagrinėjo ikiteisminio nagrinėjimo institucija – skundo padavimo terminas yra 20d nuo sprendimo priėmimo; kt – nuo dokumento padavimo dienos. MAĮ – ir taip mintyta kt – komisijos – 20d, taip pat dėl viešųjų pirkimų ginčų. Jei nenagrinėta neveikia 2 mėn. terminas. Jei neišnagrinėja per 60d – įsigalioja teisės kreiptis į teismą. Teismų praktika: jei kyla ginčas dėl žalos atlyginimo – bendras ieškinio senaties terminas, numatytas įstatyme : buvo 3m, dabar 10m. kadangi materialinė teisės norma – civilinė (taikoma ir civilinės teisės senaties taisyklė); jei žala tarnautojui – darbo įstatymas numato 1m terminą. Praleisto termino atnaujinimas: teismas turi teisę atnaujinti bet kokį terminą. Jei bendri teismai negali atnaujinti kai kuriais atvejais, tai administracinių teismai gali dažniau – mat, tokia jų paskirtis (kiek įmanoma, ginti, užtikrinti žmogaus teises) ir taip paruošti teisėjai, dabar esantys juose. Todėl administracinių teismas labai lengvai atnaujina praleistą terminą. Žinoma, reikia nurodyti svarbias priežastis. Vadinasi, kartu su pareiškimu/skundu turi būti pateikiamas prašymas atnaujinti terminą. Geriau daryti tai atskiru dokumentu (civiliniam procese tai daroma tam pačiam dokumente). Toks prašymas atnaujinti terminą gali būti paduodamas visada, išskyrus kai byla išvis negali būti nagrinėjama: 7 atvejai (kai nenagrinėjama): ne tam teismui žinybinga, jau išnagrinėta, nepateiktas įgaliojimas, nepasirašytas išvis etc. Jei skundas nebūtų priimtas, tai ir prašymas atnaujinti terminą irgi nepriimamas. Skunde turi būti aptartos priežastys ir pridėti įrodymai, ir kartu su atnaujinimo prašymu – paduodi patį skundą su visais priedais, nepriklausomai nuo to, atnaujino terminą ar ne. Kodėl atskirai? Civiliniame procese prašymas atnaujinti nagrinėjamas nagrinėjant bylą iš esmės. Ir terminą taiko tik jei prašo atsakovas. Administracinių teismuose kitaip: pirma nagrinėja prašymą atnaujinti terminą (tokia praktika suformuluota). Tik prašymą patenkinus – skundas priimamas ir vyksta paruošiamieji veiksmai. Skirtingi etapai, procedūros ir teisiškai tai atrodo gražiau (2 dokumentai). Teritorinis teismingumas. Labai griežta atsakovo taisyklė: ten, kur yra viešojo administravimo subjektas: tos teritorijos Apygardos administracinis teismas. Dėl centrinių administravimo subjektų – Vilniaus apygardos teismas. Teismo išlaidos ir jų atlyginimas. Prie skundo/prašymo turi būti pridėtas kvitas. Priimamas tik jei sumokėtas žyminis mokestis. 1-joj instancijoj visada vienodas (be indeksavimo) – 100 LTL. Civiliniame procese – indeksacija -> nesąmonė (yra ir naujam CPK). 2- ojoj instancijoj – 50 LTL (kaip ir CPK). 1. Kategorijos: 1. dėl viešojo administracinių subjektų vilkinimo atlikti tam tikrus veiksmus: tada nereikia mokėti (supratot, būsimi advokatai?!); 2. įvairūs pensiniai klausimai; 3. visi rinkimų, referendumų klausimai; 4. valstybės tarnautojų įvairūs prašymai, jei tai susiję su tarnybiniais santykiais; 5. įvairūs valstybinių institucijų kreipimaisi atliekant jų funkcijas 6. dėl administracinių nuobaudų paskyrimo ir nepaskyrimo; 7. dėl žalos, jei ji padaryta valstybės tarnautojų ar viešojo administravimo institucijos (nepakankamai naudojamės! Aišku, teismai iš pradžių bijotų ir atmetinėtų, bet reikia laužti: kai visiem pradės kirsti per kišenę, institucijos regreso tvarka pradės ieškotis iš tarnautojų... bus geriau ir jos veiks geriau.).STT turi kovoti su priežastimis: sritis – vieši pirkimai, savivaldos veikla (taip buvo mūsų su Vagnorium sugalvota kadaise); 8. jei 1X atleistas, - ir už apeliacinį skundą atleidžiamas nuo mokesčio, už atskirus skundus tokiu atveju – irgi (nereikia mokėt); 9. jei kreipiasi asmenys, kurie turi teisę tiesiogiai išspręsti klausimą dėl norminio administracinių akto teisėtumo (Seimo nariai, Seimo kontrolieriai, Valstybės kontrolės pareigūnai, Apskričių viršininkai ir Vyriausybės atstovai, teismai ir prokurorai). Jei mes norim skųsti ministro įsakymą – reikia konkrečių priežasčių; tiesiogiai skųsti negali. Anie gali paduoti abstraktų skundą. O jei pats administracinių teismas pamato? OK. Tik ne toj pat byloje: sustabdo, iškelia kt. bylą, ištiria ir tada atnaujina kitos tyrimą; administracinių teismai yra prikėlę masiškai bylų Konstituciniame teisme, VRM, pvz., taikė krūvas neskelbtų dokumentų (jie negalioja nuo ‘93m). Dar 1 svarbus įstatymo straipsnis: dėl “mėnesienos bylininkų”. Net ir kai įstatymas atleidžia nuo mokesčio mokėjimo, jei asmuo piktnaudžiauja (ta, be rimto pagrindo ir daugiau nei 1X į mėnesį) – gali pareikalauti iš jo sumokėti žyminį mokestį. Atleidimas nuo žyminio mokesčio. Atsižvelgiant į materialinę padėtį (fiziniams asmenims ar jų grupėms) gali visiškai ar iš dalies būti atleidžiama nuo žyminio mokesčio. Prašymas dėl to turi būti motyvuotas ir pagrįstas, nes atleidinėjamo (tik nuo) 100LTL... Atskirais atvejais žyminis mokestis gali būti grąžinimas: kai atsiima skundą ar prašymą . Seni advokatai indeksuodavo pradžioj ir administracinių teismuose – mokėdavo 140LTL... ;) kai proc. dar nevyko. Nutartis grąžinti, ir tokį prašymą galim paduoti per 2m, kai buvo paduotas x dokumentas, įvyko x veiksmas. Kitos išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu. sumos, išmokėtinos liudytojams, specialistams ir ekspertams; sumos, susijusios su bylos nagrinėjimo laiko ir vietas paskelbimu spaudoje. Taisyklė: prašai kviesti x – moki. Kokios išlaidos atlyginamos?: (irgi susijusios su bylos nagrinėjimu). Principas: kieno reikalavimas patenkintas (kieno naudai priimtas sprendimas) – tas turi teisę reikalauti išlaidų atlyginimo (iš pralošusios šalies). Atlygintinos išlaidos: 1. žyminis mokestis; 2. išlaidos, susijusios su skundo surašymu ir padavimu (kopijuojant, šviečiant, siunčiant); 3. išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu šiam procese (ekspertai, liudytojai etc); 4. transporto išlaidos (įmonės vadovas, pvz., tikrai nevažiuos autobusu, normalu, kad jam apmokama už benziną); 5. gyvenamosios patalpos nuomos išlaidos (komandiruotų ,,klasė”); 6. dienpinigiai: 10proc MGL už kiekvieną dieną 12,5 LTL (retai skaičiuojamas): ši pareiškėjo teisė išlieka ir tada, jei padavus skundą atsakovas gera valia patenkina prašymą. Skiriasi reikalavimo teisė: pareiškėjo, atsakovo ir 3 suinteresuotų asmenų. Pareiškėjo išlaidos: praktiškai visos: 3 asmenų: irgi. Atsakovas neturi teisės į advokato išlaidų atlyginimą, tačiau de facto prisiteisia tam tikrą pinigų sumą: pvz., savivaldybės juridinės tarnybos atstovavimui dažnai samdo advokatus, sudaro sutartis su x kontorom. Atstovavimo išlaidos: jie turi teisę reikalauti jas atlyginti. Dažnai, jei tai didelė suma – mažinama. Jei turi juridinę tarnybą – teismai reaguoja kaip į pinigų švaistymą. Sprendimas dėl teismo išlaidų atlyginimo: suinteresuota šalis turi pateikti tokį reikalavimą su visom išlaidom raštu, su visu pagrindimu, bent jau paskaičiavimu. Net jei ir, pvz., čekio už benziną nebus – protingumo ribose atlyginama. Prašymą atlyginti išlaidas gali paduoti iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos. Jei nepaduodi iki tol, - per 14d nuo sprendimo įsiteisėjimo (daug laiko...). nepainiokit su grąžinimu. Jei prašymas pateiktas bylos nagrinėjimo metu – teismas klausimą ir išsprendžia. Jei vėliau – nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka. Šiuo atveju klausimas išsprendžiamas priimant nutartį. Tiek sprendimas, tiek nutartis (ji priimama, jei klausimas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka) gali būti skundžiami Vyriausiajam administracinių teismui. Kitą kartą tęsim šią temą – nagrinėsime pasiruošimą bylos nagrinėjimui: tai nauja ir aktualu. įteikimo momentas – nuo įrydymo, kad gavo. Įteikimas teismui: šį darbą atlieka pirmininko aparatas (anksčiau tai buvo administracinė tradicija, paprasta), konsultuodamiesi su pirmininku ir jo parašu. Kiti teisėjai – tik nagrinėja bylas, tik intelektualinis darbas. Taip ir grąžinimo atveju – teisme lieka tik nutartis, visa kita išsiunčiama. Kt. stadija: pasiruošimas bylos nagrinėjimui. Kai skundas priimamas ar sutvarkomas. Labai reikšminga stadija. CIVILINIAME PROCESE nusirašė nuo mūsų. Mes – nuo lenkų. Lenkijoj: 1-as teismas, reziduojantis 10-yje vaivadijų, +ypatingais atvejais – Aukščiausiojo teismo kolegija. Norima steigti 2-jų instancijų: Načalnyj (AT) + vaivadijų (kaip pas mus apygardų). Litlex – Danų firmos Datacentrale pagrindu (tai – gyventojų registravimo įmonė.). Litlex – tikrai kieta ir moderni sistema, lenkai turi smarkiai senesnę. Pasiruošimas – pradžioj tai buvo daroma pagal tradiciją, dabar – pagal įstatymą (tai pavesta pirmininko aparatui (?)). Veiksmai: ABTĮ 68str: 68 straipsnis. Pasiruošimas administracinių bylų nagrinėjimui teisme 1. Teismo pirmininkas ar teisėjas, nutartimi priėmęs skundą (prašymą), prireikus išsprendžia šiuos būtinus pasiruošimo bylos nagrinėjimui teisme klausimus: 1) imasi priemonių reikalavimui užtikrinti; 2) įpareigoja (gali įpareigot) pareiškėją pateikti įrodymus ar pateikti papildomų paaiškinimų raštu dėl keliamų reikalavimų ir nustato įvykdymo terminą; (pirmas žingsnis į tai, kad procesas – daugiau rašytinis, nei žodinis) 3) (buvo pagal paprotį) išsiunčia trečiajam suinteresuotam asmeniui bei atsakovui skundo (prašymo) nuorašus ir pareikalauja iš atsakovo per nurodytą terminą, bet ne vėliau kaip per keturiolika dienų, raštu pateikti teismui atsiliepimą (2egz); (skirti nuo civilistikos: ir civiliniame jau reikalauja; esmė: ieškovas teisme jau žino atsakovo poziciją ir gali pateikti papildomų paaiškinimų (skirtingai nuo civilinio: jokių kozirių nepanešiosi kišenėj, reik pateikt iškart – juk praktiškai – vien popieriai) 4) šalių prašymu išreikalauja įrodymus, kurių šalys negali gauti, arba išduoda liudijimą tiems įrodymams gauti; (svarbi prerogatyva – aktyvi teisėjo rolė. Rungtynės? Abejotinos. Žmogus su valstybe: advokatui x dokumentų gali ir neduoti. Pvz., su ginklų išdavimu susiję aktai – slapta) 5) nusprendžia dėl specialistų iškvietimo ar ekspertizės darymo; 6) atlieka kitus veiksmus, reikalingus pasiruošiant nagrinėti bylą. Visa tai priima nepranešę niekam, išskyrus jei daroma ekspertizė (mat čia šalys gali pareikšti nušalinimą, teikti klausimus, ir gali dalyvauti ekspertizės skyrime). Dokumentų pateikimas turi įvykti per 3 darbo dienas, jei teisėjas nenumato kito termino. Atsiliepimui – 14d. Be to, jei byla rengiama posėdžiui ir tam pat teisme yra keletas bylų (pvz., keli pareiškimai tam pat atsakovui, ar keli prašymai dėl to paties teisės norminio akto teisėtumo). Kadangi eina per pirmą – proceso ekonomiškumas: gali būti sujungiamos į 1. Prisiekus gali ir išskirti reikalavimus, išdėstytus 1-ame skunde. Reikalavimo užtikrinimo priemonės: tiek teismas savo iniciatyva, tiek ir suinteresuoti asmenys prašymu. Sąlygos: (kaip ir civiliniame): jei to nepadarius priimto sprendimo vykdymas taptų nebeįmanomas/negalimas: uždraudimas atsakovui atlikti x veiksmus; ieškojimo pagal vykdomąjį dokumentą sustabdymas; ginčijamo akto galiojimo laiko sustabdymas. Prašymas dėl užtikrinimo: turi būti išnagrinėtas kitą dieną po prašymo gavimo, jei skundas yra jau priimtas. Trūkumų šalinimo procedūra – užtikrinimas dar netaikomas. Jei byla jau teisme – kt. dieną po jo gavimo niekam nepranešant, kad kita šalis negalėtų reaguoti, vykdomas. Tokia nutartis gali būti skundžiama. Nutartis vykdoma iškart, nepriklausomai – apskųsta ar ne. Administracinių bylos proceso dalyviai. administracinių bylos proceso šalys: didelis skirtumas nuo civilinio proceso. ABTĮ: 1) šalys; 2) dalyviai (platesne prasme). Tarp proceso šalių skiriama siauresnė sąvoka – bylos šalys. Dabar – dalyviai: visi. Proceso šalys – pareiškėjas, atsakovas ir 3 suinteresuotas asmuo (3-jam čia – didžiulis vaidmuo): “tretysis suinteresuotas (labai stipriai) asmuo”; ginčo administracinių byloje šalys – pareiškėjas ir atsakovas. dalyviai: 2.1. proceso šalys ir jų atstovai (-> prisijungia); 2.2. prokuroras; 2.3. administravimo subjektai ir privatūs subjektai: organizacijos, fiziniai asmenys, kurie dalyvauja byloj įstatymo nustatytais atvejai gindami viešąjį valstybės, savivaldos ar x interesą (civiliniame procese tai irgi yra, tik retai naudojamas). Dalyvių teisės: susipažinti su bylos medžiaga, daryti bylos kopijas (po to – pradeda skirtis). Kopijai reik teisėjo leidimo, kopija – 50ct, moki tiesiai teisme, mat būtų kvaila lakstyt į banką dėl tiek. Šalis, pateikusi teismui dokumentą gali prašyti teismą neteikti jo ne tik kopijuoti, bet ir susipažinti. Dėl įmonių – tik reikia paprašyti, kad įslaptintų, nes konkurentas gali ateiti ir patikrinti, ką reikia... Skundo atsiėmimas: tikslinti, keisti skundo pagrindą ir dalyką. Kartais administracinių kildavo klausimas. Taip pat pareiškėjas visada turi teisę atsisakyti nuo skundų iki tol, kol teismas neišeina į pasitarimų kambarį. Atsisakymas turi būti įformintas raštu ir jam turi būti išaiškintos atsisakymo pasekmės: jei teismas priims atsisakymą, šio klausimo iš naujo nebebus galima kelti. Kitos proceso šalių teisės. (jų neturi tiek civilistikoj (?)). Taisyklė: lygios teisės. Specialusis įstatymas gali numatyti ir specifines šalių teises. Pagrindinė – pareikšti nušalinimus, pareikšti prašymus (ir pabaigoje, ir pradžioje – atskiras klausimas: ar yra prašymas, teikti parodymus, dalyvauti tiriant įrodymus, užduoti klausimų visiems proceso dalyviams, duoti paaiškinimus, pateikti savo argumentus ir prieštarauti kitų argumentams, žr. 53str: 53 straipsnis. Kitos proceso šalių teisės ir pareigos 1. Šalių procesinės teisės yra lygios. Šalių procesinių teisių ypatumus atskirų kategorijų bylose nustato specialūs įstatymai. 2. Proceso šalys turi teisę pareikšti nušalinimus ir prašymus, teikti įrodymus, dalyvauti tiriant įrodymus, užduoti klausimų kitiems proceso dalyviams, liudytojams, specialistams ir ekspertams, duoti paaiškinimus, pateikti savo argumentus ir samprotavimus, prieštarauti kitų proceso dalyvių prašymams, argumentams ir samprotavimams, prašyti teismo priimti nutartį dėl bylos medžiagos neviešinimo, gauti teismo sprendimų, nutarimų ar nutarčių, kuriais išsprendžiama byla, nuorašus, apskųsti teismo sprendimus, nutarimus bei nutartis ir naudotis kitomis šio įstatymo numatytomis teisėmis. 3. Procesinės proceso šalių (išskyrus teismus, advokatus ir prokurorus) teisės joms išaiškinamos raštu, įteikiant ar išsiunčiant kartu su šaukimu į teismą jų teisių išaiškinimą. Proceso šalys privalo savo procesinėmis teisėmis naudotis sąžiningai. : gauti teismo baigiamųjų dokumentų nuorašus, apskųsti teismo sprendimus, nutarimus, nutartis kt. Iš esmės skiriasi procesinių teisių išaiškinimas nei civiliniame procese: jos išaiškinamos raštu (bendruose teismuose – žodžiu), įteikiant kartu su šaukimu į teismo posėdį. Po šaukimo tekstu, kitoj pusėj: parašas, kad gavo ir teisių išaiškinimas. Kai tai padaroma jau teismo procese – ne tas efektas. O bendruose teismuose – 10-25X per dieną skaitai... Pradedi klausimu: gavot šaukimą? Atsakymas: gavau; atskiros teisės aiškios? Ne. Tada aiškina. Kt. dalyvių, prokuroro ir kt. asmenų, ginančių viešus interesus (įgyja šalies teises tik negali atsisakyti skundo, ir atsisakymas nėra privalomas tam, kurio naudai prieštarauta. Pagrindinė pareiga: (šalia kitų): šalys savo teisėmis turi naudotis sąžiningai (žr. AT nutartį: nepiktnaudžiavimo teise doktrina!) Netinkamos šalies pakeitimas: esminis skirtumas nuo civiliniame procese: 1) gali įvykti jau pirmojoje stadijoje (dažnai antroje – pasiruošimo nagrinėti). Jei skunde pareiškėjas nenumato atsakovo ir 3 asmuo ar nurodo ne tą, pvz., išvis niekuo dėtus, bet klysta, tačiau skunde pakankamai aiškiai suformuluoja ginčo dalyką -> teisėjas gali trūkumus pašalinti pats (teismas čia labai atlaidus -> nėr ko tampyt žmogaus teisių apsaugos reikalų). Pats teisėjas nutartyje tokiu atveju nurodo – ką jis trauka atsakovu, 3 suinteresuoti asmenys, išsiunčia jiems skundų nuorašus ir jie atvyksta į posėdį. Galutinai klausimas išsprendžiamas pirmoje stadijoje: jei pareiškėjas nesutiks – skundą atmes. Jei nagrinėjant bylą teismas suprato, kad prašymą padavė ne tas asmuo ir netinkamam atsakovui – vėl: jei pareiškėjas sutinka, gali pakeisti tiek pareiškėją, tiek ir atsakovą. Jei pareiškėjas nesutinka – teismas tikrus visgi iškviečia į posėdį (kad žinotų) ir nagrinėja bylą iš esmės. Gali būti ir procesinių teisių perėmimas: kai viena proceso šalių pasitraukia įvairiais pagrindais: 1) išnykimas subjekto (likvidavimas, reorganizavimas); 2) tik teisės perleidžiamos (pvz., įmonę galim nusipirkti, finansinius reikalus galim perleisti: tokiu atveju teismas šalį pakeičia teisių peremėją. Toks perėmimas galimas bet kokioj proceso stadijoj. Jei teisių perėmimas įvyksta jau pažengus procesui (įmonės) veiksmai, atlikti ligi tol, teisių perėmėjams tampa privalomi. Atstovavimas administracinių teisme. Taisyklė: teises šalys gina pačios ar per savo atstovus; pačios šalys dalyvavimas neatima teisės turėti atstovą. Valstybinės institucijos, įstatymais turi teisę pasitelkti suinteresuotų aukštesnių institucijų atstovus. Atstovavimas yra 2 rūšių: pagal įstatymą: visų institucijų, įstaigų, kt. JA vadovai numatytais atvejais – kt. darbuotojai ar tarnautojai jų įgalinimų ribose. Jie pateikia dokumentą, patvirtinantį savo įgaliojimus. Jei į teismą kreipiasi teismas – teismui atstovauja nutartį priėmęs teisėjas ar teisėjų kolegijos pirmininkas. Taip pat įstatyminiai atstovai yra numatyti ir fiziniai asmenims. pagal pavedimą: paprastai advokatai (advokato padėjėjai). Jų įgalinimai gali būt patvirtinti dvejais dokumentais: 1) orderiu; 2) sutartimi. Kartais teismas šalia orderio prašo ir sutarties (portfely rekomenduoju turėt ir sutartį: ypač administraciniame teisme, ypač Vyriausiajame, ypač teisėjas Kryževičius). Įgalinimai turi būti įforminti įgaliojime, vadovaujantis Civiliniu kodeksu ir CPK normomis. CPK, rodos, gali įrašyti protokole... ABTĮ – rašytiniam įgaliojime Atstovo įgaliojimai. Atlieka visus veiksmus atstovaujamųjų vardu. Yra tik numatyti x apribojimai, kuriuos gali išspręsti pats įgaliojantysis, specialiai įrašydamas x atskirų veiksmų atlikimo galimybę. 8 punktai, specialiai aptartini: ABTĮ 50str: 50 straipsnis. Atstovų įgaliojimai 1. Atstovai pagal įstatymą atlieka atstovaujamųjų vardu visus procesinius veiksmus, kuriuos atlikti teisė priklauso atstovaujamiesiems; kartu čia taikomi apribojimai, kuriuos numato įstatymas. Atstovai pagal įstatymą gali pavesti bylą vesti teisme kitam asmeniui, jų pasirinktam atstovu. 2. Atstovo pagal pavedimą įgaliojimas vesti teisme bylą suteikia atstovui teisę atlikti atstovaujamojo vardu visus procesinius veiksmus, išskyrus: 1) bylos perdavimą kitam teismui ar institucijai; 2) visišką ar dalinį skundo (prašymo) reikalavimų atsisakymą; 3) skundo (prašymo) reikalavimų pripažinimą; 4) skundo (prašymo) pagrindo ar dalyko pakeitimą; 5) teismo sprendimo ar nutarties apskundimą; 6) įgaliojimų perdavimą kitam asmeniui (per įgaliojimą); 7) vykdomojo rašto gavimą ir jo pateikimą išieškoti; 8) priteistų pinigų gavimą. 3. Įgaliojimas atlikti kiekvieną šio straipsnio 2 dalies 1–8 punktuose nurodytų veiksmų turi būti specialiai aptartas atstovo įgaliojime. SANTRAUKA Šiuolaikinė administracinės justicijos sistema išryškina demokratines visuomenės vertybes ir padeda apibūdinti santykį tarp valstybės ir piliečio. Tinkamai ir visa apimtimi taikomi administracinės justicijos principai gali padėti apsaugoti žmogaus teises nepriklausomos administracinių aktų teisminės kontrolės pagalba ir sustiprinti viešojo administravimo sistemos veiksmingumą, atskaitingumą bei skaidrumą. Tokiu būdu administracinė justicija gali pasitarnauti kaip esminė apsauga nuo korupcijos. Nusimetusi sovietinės sistemos pančius, Lietuva sėkmingai žengia demokratinės administracinės justicijos sistemos kūrimo keliu, ieškodama pusiausvyros tarp savo piliečių teisių apsaugos ir valstybės valdymo poreikių, pagrįstų demokratinėse Europos valstybėse nusistovėjusiais principais bei vertybėmis. Pabrėžtina, kad Lietuvoje vyrauja nuomonė, jog administracinės justicijos sistema efektyviai kontroliuoja vykdomosios valdžios veiksmus nešališkai nagrinėdama piliečių skundus dėl administracinių aktų. Nepaisant to, kai kurios su teisminės gynybos prieinamumu ir efektyvumu susijusios problemos išlieka. Jei šioms problemoms nebus skiriamas dėmesys, ilgainiui jos gali sumenkinti žymius sistemos pasiekimus. Siekiant išsaugoti, vystyti ir tobulinti Lietuvos administracinės justicijos sistemos laimėjimus, turi būti įvykdytos kai kurios procesinės ir institucinės reformos. Ypatingas dėmesys turėtų būti skiriamas administracinių aktų priėmimo ir apskundimo procedūrų (įskaitant administracinių nuobaudų skyrimo procedūras) skaidrinimui ir unifikavimui. Šie procesiniai pokyčiai turėtų būti apjungti išsamiame administracinio proceso kodekse. Instituciniu požiūriu, turėtų būti baigta formuoti nepriklausomų administracinių ginčų komisijų sistema ir eilės tvarka išplėsta į apskričių bei savivaldybių lygmenis. Išvardintos priemonės, taikomos kartu, turėtų pagerinti Lietuvos viešojo administravimo sistemos funkcionavimą ir šios sistemos kontrolę, apjungiančią vidinę administracinę kontrolę, administracinių ginčų komisijų bei administracinių teismų veiklą. Tokie pasikeitimai turėtų pagerinti paslaugų, kurių piliečiai tikisi iš valdžios institucijų, kokybę, žmogaus teisių apsaugą Lietuvoje, ir padėti Lietuvai pasiruošti nesuskaičiuojamiems iššūkiams, susijusiems su naryste ES. ADMINISTRACINĖS JUSTICIJOS SISTEMA LIETUVOJE II. TIKSLAI IR METODOLOGIJA Tikslas Šios apžvalgos tikslas – pasiūlyti rekomendacijas kaip būtų galima tobulinti Lietuvos administracinės justicijos sistemą stiprinant sisteminius ryšius tarp teismų, administracinių ginčų komisijų, Seimo kontrolierių įstaigos ir viešojo administravimo institucijų, kad būtų: 1. užtikrinta piliečių teisių apsauga jų santykiuose su viešojo administravimo subjektais; 2. sustiprintas išorinės kontrolės institucijų nepriklausomumas ir jų veiklos efektyvumas, bei; 3. patobulinta administravimo kokybė, užtikrinant aiškų ir skaidrų viešojo administravimo institucijų veiklos teisinį reglamentavimą. Lietuvos pasiekimai ir pateikiamos rekomendacijos bus analizuojami demokratinės valstybės valdymo sistemos kontekste, bei lyginamuoju aspektu europiniame kontekste, atsižvelgiant į Lietuvos narystės Europos Sąjungoje siekį. Metodologija Jungtinių tautų vystymo programa (UNDP) užsakė Lietuvos administracinės justicijos sistemos vertinimą kaip sudėtinę jos vykdomos programos, skirtos demokratiniam valstybės valdymui Lietuvoje stiprinti, dalį. Pagrindinis reikalavimas rengiant šią apžvalgą buvo suderinti pateikiamas rekomendacijas su kitais šiuo metu Lietuvos konstitucinėje ir teisinėje aplinkoje vykstančiais pokyčiais. Dėl šios priežasties rengiant šią apžvalgą buvo apklausti visų instancijų teisėjai, valstybės valdymo institucijų pareigūnai, administracinių ginčų komisijų nariai, visuomeninių organizacijų atstovai, teisės mokslininkai, privačiame sektoriuje dirbantys teisininkai ir parlamentinės priežiūros institucijos (respondentų sąrašas pateikiamas Priede“A”). Autorius dėkingas Vyriausiajam administraciniam teismui, taip pat Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Lietuvos apeliacinio teismo teisėjams už galimybę gauti duomenis, susijusius su bylų srautais įvairių instancijų teismuose, Vyriausiojo administracinio teismo apskaitos ir statistinius duomenis. Rengiant apžvalgą, buvo atlikta Lietuvos teisės aktų viešojo administravimo srityje analizė, šie aktai palyginti su geriausiais Europos Sąjungos valstybių narių ir kitų šio regiono valstybių pavyzdžiais. III. APŽVALGA A. Administracinės justicijos sistemos bruožai Šiandien daugumoje Europos šalių į santykį tarp piliečio ir valstybės nebėra žiūrima kaip į siekį išsaugoti valstybės valdžią. Priešingai, dėmesio centre vertinant piliečio ir valstybės santykį atsiduria piliečio teisių apsauga nuo galimo valstybės piktnaudžiavimo. Administracinės teisės pagrindinė paskirtis yra sureguliuoti šį santykį, atsižvelgiant į tam tikrus principus ir procedūras, tam, kad užtikrinti, jog valstybės valdžios institucijos veiks tik joms įstatymu suteiktų galių ribose; t.y. laikydamosi “teisėtumo” principo. Teisėtumo principo taikymas yra tapęs demokratinių Europos valstybių administracinės justicijos simboliu. Administracinės teisės principų supanašėjimą Europos Sąjungos valstybėse narėse lėmė Europos Bendrijų Teisingumo Teismo ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika (aiškinant Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją) bei Europos Tarybos nustatyti standartai.160 Neabejotina, jog administracinė teisė šiandien yra įgavusi tam tikrus universalius požymius – principus, doktrinas ir institutus, leidusius vienam komentatorių pastebėti, jog “tam, kad būtų priimtina pasaulinei tautų bendruomenei, valstybės administracinė teisė turi atitikti tam tikrus standartus.”161 Demokratinėse valstybėse administracinės teisės principai nustato, kad pilietis turi konstitucijos bei specialių įstatymų jam suteiktas teises, bei teisę, jog administraciniai sprendimai būtų priimami laikantis nustatytų procedūrų, įskaitant teisę būti išklausytam, teisę būti informuotam apie sprendimus, galinčius įtakoti jo teises, informacijos prieinamumą, teisę žinoti priimto sprendimo motyvus, ir teisę apskųsti priimtą sprendimą.162 Šios teisės dažnai įtvirtinamos administracinio proceso kodeksuose, nustatančiuose suprantamas ir nuoseklias taisykles, reglamentuojančias administracinių aktų priėmimą (ypatingai jei tai susiję su administracinės diskrecijos įgyvendinimu), bei aiškias procedūras administracinių sprendimų peržiūrėjimui ir apskundimui. Tai, jog administracinio akto teisėtumo patikrinimo procesas turi būti atviras ir prieinamas kiekvienam, manančiam, jog jo teisės yra pažeistos, yra esminis principas. Šio proceso centre yra veiksminga nepriklausoma teisminė administracinių aktų kontrolės sistema, neretai vakarų valstybėse vadinama “teismine kontrole” (“judicial review”), o taip pat principų ir procedūrų, kurių paskirtis užtikrinti administracinę atskaitomybę ir priežiūrą, įgyvendinimas ir taikymas. Daugelis demokratinių valstybių sureagavo į augančio bylų srauto teismuose problemą įkurdamos taip pat ir kvazi-teisminius ginčų sprendimo mechanizmus tam, kad būtų tinkamai ginamos piliečių konstitucinės teisės ir užtikrinamas teisminės gynybos prieinamumas bei efektyvumas. Atsižvelgiant į tai, jog santykyje tarp piliečio ir valstybės galių pusiausvyra yra smarkiai pakrypusi valstybės naudai, teismo ir kvazi-teisminių ginčų sprendimo institucijų nepriklausomumas nuo valstybės valdžios ir valdymo institucijų yra esminė sąlyga norint užtikrinti sėkmingą ir veiksmingą administracinės justicijos sistemos funkcionavimą. Siekdami išsaugoti pasitikėjimą visuomenės akyse, teismai turi įvertinti administracinių aktų teisėtumą ir išspręsti kilusius ginčus veiksmingai ir greitai. Demokratinių Europos valstybių patirtis rodo, jog visuomenės pasitikėjimas yra labai svarbi bet kurios administracinės justicijos sistemos sėkmingumo sąlyga. Toks „teisėmis pagrįstas“ požiūris į administracinę justiciją privertė centrinės ir rytų Europos valstybes kandidates perimti esminį šiuolaikinį demokratinio valstybės valdymo principą, remiantis kuriuo santykyje tarp piliečio ir valstybės valstybė nebėra visuomenės šeimininkas; šiuo metu ji privalo elgtis kaip visuomenės tarnas. Demokratinė administracinės justicijos sistema tarnauja dviems esminiams tikslams: 1) Viešojo administravimo kokybės gerinimui, užtikrinant aiškų ir skaidrų viešojo administravimo institucijų veiklos teisinį reguliavimą, ir 2) piliečių teisių apsaugai jų santykiuose su valdžios institucijomis bei adekvačių pažeistų teisių gynimo būdų nustatymui. B. Lietuvos pasiekimai Remiantis 2002 metų Europos Komisijos Reguliariąja Ataskaita dėl Lietuvos pažangos rengiantis narystei Europos Sąjungoje, Lietuva yra sukūrusi vieną pažangiausių administracinės justicijos sistemų tarp valstybių kandidačių.163 Pasiekimai iki šio momento liudija, kad, sugriuvus Sovietų Sąjungai, Lietuva priėmė greitą ir aiškų strateginį sprendimą panaudoti europines vertybes ir standartus reformuojant savo teisingumo sistemą. Svarbiausios jų, įtvirtintos Konstitucijoje, buvo įstatymų leidžiamosios, vykdomosios ir teisminės valdžių funkcijų atskyrimas, aiškiai įtvirtinant, jog valstybės tikslas yra tarnauti žmonėms.164 Buvo pripažinta, jog piliečiai turi teisę gauti juos liečiančią informaciją iš valdžios institucijų, apskųsti teismams administracinius sprendimus ir reikalauti nuostolių atlyginimo tuo atveju, jei valstybė yra atsakinga už padarytą žalą. Ypatingai svarbus buvo pripažinimas, jog, atsižvelgiant į manipuliavimą teismų sistema sovietinės okupacijos laikotarpiu, Lietuvos laisvė negalės būti apsaugota, jei teismai nebus iš tiesų laisvi ir nepriklausomi nuo kitų valstybės valdžių.165 Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (EŽTPLAK), ir ypatingai jos 6 straipsnio, ratifikavimas 1995 metais dar labiau sustiprino šį pripažinimą. Viso to rezultatas yra tai, jog Lietuva neužilgo įstos į Europos Sąjungą, realizuodama svarbiausią nacionalinį strateginį tikslą. Pirmoji svarbi administracinės justicijos reforma įvykdyta 1999 metais, kaip naujo teismų sistemos vertinimo, skirto sustiprinti teismų nepriklausomumą, rezultatas. Reaguodamas į milžiniškus administracinių bylų srautus bendrosios kompetencijos teismuose ir administracinių bylų sudėtingumą, Seimas priėmė įspūdingą paketą pažangių įstatymų, įtvirtinančių daugumą demokratinei administracinės justicijos sistemai būdingų požymių. Pasinaudojant anglosaksų ir kontinentinės teisės sistemų patirtimi (visų pirma Vengrijos, Švedijos ir Vokietijos), šie įstatymai įtvirtino specializuotų administracinių teismų sistemą,166 administracinių ginčų komisijų sistemą (tam, kad paskatinti greitą, neformalų ir pigesnį nei teisminis administracinių ginčų nagrinėjimą),167 o taip pat pagrindines procesines taisykles, skirtas administracinių ginčų nagrinėjimui.168 Siekiant pagerinti administracinių teismų veiklą, kita reforma, apėmusi atitinkamus Administracinių teismų įsteigimo įstatymo bei Administracinių bylų teisenos įstatymo pakeitimus, įvykdyta 2000 metų rugsėjį. Esminis šios reformos aspektas buvo Vyriausiojo administracinio teismo įsteigimas, reorganizavus Lietuvos apeliacinio teismo Administracinių bylų skyrių bei Aukštesnįjį administracinį teismą. Ši reforma sumažino teisminių institucijų ir instancijų administracinėse bylose skaičių, pakeisdama trijų pakopų teismų sistemą dvipakope, apimančia tik apygardų administracinius teismus bei Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą. Teismų sistemos unifikavimas ir kasacija 2003 metais Lietuva ėmėsi tolimesnio teismų nepriklausomumo vertinimo ir pabandė atsakyti į klausimą, ar per dvejus veiklos metus administracinės justicijos sistema pateisino lūkesčius. Buvo svarstoma keletas galimų sprendimų: įjungti administracinius teismus atgal į bendrosios kompetencijos teismų sistemą; išplėsti administracinių ginčų komisijų veiklą, perduodant jų sprendimų teisminę kontrolę bendrosios kompetencijos teismams; panaikinti administracinių ginčų komisijas ir apsiriboti administracinių teismų sistema.169 Diskusijos dėl teismų sistemos sujungimo buvo tokios intensyvios, kad šis klausimas buvo iškeltas dabartinio Lietuvos Respublikos Prezidento rinkimų kampanijos, vykusios 2002 metais, metu. Teismų sistemos sujungimo idėjos šalininkai tvirtino, jog administracinėse bylose dalyvaujantiems asmenims turi būti suteikta teisė kreiptis į Lietuvos Aukščiausiąjį Teismą kasacine tvarka. Jų teigimu, nuo pirminių reformų 1994 metais, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas sugebėjo tapti nepriklausomu nuo vykdomosios valdžios, tuo tarpu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, kaip apeliacinė instancija, dar neišsikovojo savo nepriklausomumo tokiu pat lygmeniu, ir kad trečioji sprendimų kontrolės grandis administracinėse bylose suteiktų piliečiui didesnes teisingumo garantijas.170 Šios nuomonės oponentų teigimu, esama sistema iš pažiūros tinkamai vykdo jai iškeltus tikslus, o prieš imantis drastiškų teismų sistemos pakeitimų būtina pilnai įvertinti administracinių teismų veiklos efektyvumą. Kai kurie išorės stebėtojai taip pat pažymėjo, jog nesant akivaizdaus poreikio, kelti abejones dėl administracinių teismų sistemos nepriklausomumo buvo pavojinga, nes tai galėjo neigiamai paveikti administracinės justicijos sistemos galimybes vykdyti efektyvią valdžios institucijų veiklos teisėtumo kontrolę.171 Sprendimui pasiūlyti Seimo Teisės ir teisėtvarkos komitetas sudarė darbo grupę (Seimo darbo grupė). Seimo darbo grupė apžvelgė bendrosios kompetencijos teismų sistemos raidą, savarankiškų administracinių teismų sistemos sukūrimo priežastis, plačiai konsultavosi su valstybės institucijomis, parlamentarais, Prezidento institucija, Teisingumo ministerijos pareigūnais, teisėjais, teisės mokslininkais ir piliečių grupėmis. Seimo darbo grupė nustatė, jog nepaisant to, kad kasacija gali būti naudinga (nes suteikia galimybę dar kartą peržiūrėti žemesnės instancijos teismų sprendimų teisėtumą), net ir civiliniuose teismuose ji galima tik gavus teismo leidimą, taigi ne kiekvienoje byloje.172 Dar daugiau, kasacinis procesas gali smarkiai padidinti ginčo nagrinėjimo išlaidas ir užtęsti proceso trukmę. Dėl augančių bylų srautų, bendrosios kompetencijos teismai jau pradėjo susidurti su sunkumais siekdami išnagrinėti bylas nustatytais terminais. Tai svarbi problema, kadangi siekiant apsaugoti piliečio teises nuo administravimo institucijų pažeidimų, administracinės bylos reikalauja greito ir veiksmingo sprendimo. Proceso trukmės augimas galėjo tapti kliūtimi siekiant Lietuvos narystės ES, kadangi ES reikalauja greitos administracinės justicijos sprendžiant korupcijos, viešosios valdžios organizavimo ir valstybės tarnybos klausimus.173 Kaip paaiškėjo, LVAT jau šiuo metu vykdo kasacijos pobūdžio funkciją, apimančią bylos esmės ir sprendimo teisėtumo peržiūrą. LVAT suteikia trečiąją teisminės kontrolės galimybę, kadangi gali atnaujinti procesą esant tam tikriems pagrindams (esminė LVAT ar apygardos administracinio teismo klaida). Ši galimybė atitinka leidimų kasacijai sistemą civiliniuose teismuose.174 Vienas iš apklaustųjų asmenų taip pat paminėjo, jog galimybė kreiptis su skundu į Europos Bendrijų Teisingumo Teismą gali būti vertinama kaip trečiasis sprendimų kontrolės lygmuo, kažkas panašaus į “super-kasaciją”. Žinoma, abejotina, ar bendrosios kompetencijos teismai sugebėtų perimti šiuo metu administraciniuose teismuose nagrinėjamas bylas, net jei tai vyktų tik kasacijos lygmenyje.175 Šis ketinimas pats savaime yra pakankamai ambicingas, be to, kaip dalį jos pasirengimo narystei ES programos, 2003 metais Lietuva priėmė eilę materialinių ir proceso kodeksų, įskaitant naują Civilinio proceso kodeksą, kuris visiškai pakeis esamą teisinį reglamentavimą ir taps dar vienu išbandymu Lietuvos teismų sistemai. Po plačių konsultacijų ir tyrimų, Seimo darbo grupė atmetė siūlymą atkurti vieningą teismų sistemą, pažymėdama, jog esamos sistemos keitimas sukeltų bereikalingą neaiškumą ir nestabilumą teisminės valdžios sistemoje ir neprisidėtų prie greitesnio administracinių ginčų sprendimo. Ji priėjo išvados, kad bendri atskiros administracinės kontrolės sistemos, įkurtos 1999 metais, privalumai nusveria bet kokį didesnį jos struktūros keitimo poreikį. Seimo darbo grupė nustatė, jog administracinės justicijos sistema, pagerinusi teisminės gynybos prieinamumą, sumažinusi disbalansą paskirstant bylas tarp teismų, įkūrus Vyriausiąjį administracinį teismą pradėjusi vienodinti specializuotų teismų praktiką ir pagerinusi sprendimų kokybę dėl aiškios teisėjų specializacijos, iš esmės gerai aptarnauja Lietuvos gyventojus Tokiu būdu Vyriausiojo administracinio teismo sprendimai turėtų likti galutiniais. Taip pat buvo išreikštas bendras pasitenkinimas pradine administracinių ginčų komisijų veikla, nepaisant to, jog administracinių ginčų komisijų sistema dar nėra baigta formuoti. Seimo darbo grupė taip pat priėjo išvados, jog rengiantis naujiems reikalavimams, susijusiems su Lietuvos naryste ES, būtina stiprinti esamą administracinės justicijos sistemą.176 Pagrindinis šio Raporto tikslas yra padėti šiam procesui. Neseniai įvykęs naujas administracinės justicijos sistemos Lietuvoje efektyvumo įvertinimas suteikia puikų pagrindą analizei ir rekomendacijoms, pateikiamoms šioje apžvalgoje. Jis akcentuoja gyvybiškai svarbų administracinės justicijos sistemos institucijų nepriklausomumo nuo valstybės valdžios institucijų išsaugojimo poreikį ir liudija visų valdžios šakų susirūpinimą sistemos efektyvumo stiprinimu, kad būtų garantuojamas teisminės gynybos prieinamumas ir piliečių teisių apsauga. Žinoma, nepaisant to, kad Seimo darbo grupė pasisakė prieš teismų sistemos sujungimą, reikšmingi išbandymai Lietuvos administracinės justicijos sistemos nepriklausomumui ir veiksmingumui išlieka. Nors Vyriausiasis administracinis teismas įdėjo daug pastangų administracinių teismų sistemos nepriklausomumui įtvirtinti, kai kurie administracinių teismų teisėjai nurodė dar esant problemų regioniniame lygmenyje, kur teisėjai dažniau susiduria su vietos pareigūnų spaudimu. Didžiuliai bylų srautai administraciniuose teismuose kelia pavojų teisminės gynybos efektyvumui. Ši problema susijusi su nebaigtomis administracinių ginčų komisijų reformomis. Paminėtos problemos sąlygoja poreikį stiprinti sisteminius procedūrinius ryšius tarp teismų, komisijų, Seimo kontrolierių ir viešojo administravimo institucijų, tam, kad būtų sustiprintas viešojo administravimo institucijų veiklos skaidrumas ir atskaitomybė, išorinės kontrolės institucijų nepriklausomumas, ir piliečių teisių apsauga nuo galimo viešojo administravimo institucijų piktnaudžiavimo. IV. ADMINISTRACINIŲ TEISMŲ FUNKCIONAVIMAS A. Teisinis reguliavimas Administracinės justicijos sistemos pagrindas yra administracinių teismų sistema. Administracinių bylų teisenos įstatymas suteikia administraciniams teismams aiškius įgaliojimus spręsti bylas dėl viešojo administravimo subjektų jų kompetencijos ribose priimtų teisės aktų ir atliktų veiksmų teisėtumo (taip pat atsisakymo ar vilkinimo atlikti veiksmus).177 Penki apygardų administraciniai teismai nagrinėja piliečių skundus dėl teritorinių bei savivaldybių viešojo administravimo subjektų individualių administracinių aktų178, tuo tarpu Vilniaus apygardos administracinis teismas nagrinėja bylas kuriose pareiškėjas ar atsakovas yra centrinis viešojo administravimo subjektas.179 Ši sistema iš esmės atitinka daugelio Lietuvos kaimyninių valstybių Europos Sąjungos narių, įskaitant Švediją ir Suomiją, patirtį.180 Dauguma administraciniuose teismuose nagrinėjamų skundų susiję su viešojo administravimo subjektų vilkinimu atlikti jų kompetencijai priskirtus veiksmus, atviru pareiškėjų kreipimųsi ar skundų ignoravimu, taip pat netinkamu administracinių procedūrų taikymu (ypatingai nagrinėjant klausimus susijusius su nuosavybės teisių atkūrimu).181 Administracinių bylų teisenos įstatymas, iš esmės atkartodamas Teismų įstatyme išdėstytas nuostatas182, aiškiai įvardija esminius administracinio proceso principus, reglamentuojančius visą teismo proceso eigą, įskaitant proceso dalyvių teisę turėti atstovą,183 plačias įrodymų pateikimo galimybes,184 pranešimo apie teismo procesą ir pasirengimo bylos nagrinėjimui tvarką,185 teismo pareigą nagrinėti bylas laikantis nešališkumo principo,186 ir reikalavimą tinkamai motyvuoti teismo sprendimus.187 Administracinių bylų teisenos įstatymas nustato praktiškas ir veiksmingas apskundimo procedūras, suteikdamas teisę plačiam asmenų ratui kreiptis į administracinį teismą dėl daugelio viešojo administravimo subjektų priimtų teisės aktų ir veiksmų teisėtumo.188 Fiziniai asmenys netgi turi teisę kreiptis į teismą su pareiškimu, kad būtų apgintas viešasis interesas.189 Įstatymas įtvirtina lankstų pažeistų teisių gynybos mechanizmą, siūlydamas pareiškėjui galimybę prieš kreipiantis į teismą kreiptis į administracinių ginčų komisiją ir nustatydamas esmines išankstinio administracinių ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka procesines nuostatas.190 A. Visuomenės pasitikėjimas Pagal atsiliepimus, administraciniai teismai atrodo esantys labai populiarūs. Respondentų teigimu, Lietuvos piliečiai įgauna vis daugiau drąsos ir pasitikėjimo skųsdami teismui svarbių valstybės ir vietos savivaldos institucijų (ministerijų, kitų vyriausybinių institucijų, savivaldybių pareigūnų), veiksmus ir sprendimus. Visuomenės pasitikėjimą administraciniais teismais per neilgą jų egzistavimo laikotarpį liudija ir apygardų administraciniuose teismuose išnagrinėtų bylų skaičius, nuo 1999 iki 2002 apytiksliai išaugęs nuo 1900 iki 10,000 per metus.191 Svarbiausia, jog respondentai sutiko su Seimo darbo grupės išvada, kad administracinių teismų, įskaitant ir Vyriausiąjį administracinį teismą, patrauklumas yra sąlygotas to, jog jie suteikia piliečiams greitą ir veiksmingą rezultatą - tai, ko civiliniai teismai, nagrinėjantys bylas pagal sudėtingesnes Civilinio proceso kodekso taisykles, regis, negali suteikti tokiu pat lygmeniu.192 Vyrauja nuomonė, jog administraciniai teismai atlieka veiksmingą valstybės valdymo institucijų veiksmų kontrolę; kad pilietis, esantis silpnesniąją šalimi santykiuose su valdžios institucijomis, šiuose teismuose naudojasi teise į nešališką ir sąžiningą teismo procesą. Vienas administracinio teismo teisėjas išreiškė nuomonę, jog administracinių teismų sistema yra ypatingai svarbi demokratinės valstybės, pagrįstos teisės viršenybės principu ir žmogaus teisių apsauga, vystymui Lietuvoje. B. Vyriausiasis administracinis teismas Regis, Vyriausiojo administracinio teismo pastangos įtvirtinti administracinių teismų sistemos nepriklausomumą duoda rezultatų. Respondentai sutinka su tuo, kad nors vis dar pasitaiko valstybės ir savivaldybės institucijų pareigūnų bandymų įtakoti administracinius teismus(ypatingai vietiniame lygmenyje), tokių bandymų mažėja, ir kad administraciniams teismams iš esmės pavyko išsivaduoti iš politinės kontrolės. Tikėtina, jog administracinių teismų teisėjų nepriklausomumas bėgant laikui ir toliau stiprės. Nuo savo veiklos pradžios 2001 metais iki to momento, kai kilo diskusijos dėl kasacijos, LVAT buvo pasiekęs gan aukštą pasitikėjimo lygmenį. Kai kurie apklausti Seimo nariai pažymėjo, kad Seimas pradėjo remtis LVAT sprendimais įstatymų leidybos procese. Atsižvelgiant į jam suteiktas priežiūros teises, LVAT ir toliau stiprina savo organizacinių bei administracinių pareigų vykdymą, formuoja vieningą administracinių teismų praktiką.193 LVAT kaip vienintelė ir galutinė instancija nagrinėja bylas dėl norminių administracinių aktų, kuriuos priėmė centriniai viešojo administravimo subjektai, teisėtumo,194 taip pat kasacijos tipo prašymus dėl proceso atnaujinimo administracinėse bylose.195 Visgi atrodo, kad LVAT darbo krūvis yra per didelis, ir kad LVAT nagrinėjamų bylų kategorijų ratas turėtų būti susiaurintas. Beveik pusę (1846) iš keturių tūkstančių 2002 metais LVAT išnagrinėtų bylų sudarė skundai dėl nutarimų administracinių teisės pažeidimų bylose. Pradedama suvokti, kad LVAT funkcijos turėtų būti įstatymų leidėjo tikslinamos, paliekant jam nagrinėti tik tas bylas, kurios turi didelę teisinę reikšmę, arba yra susijusios su padidinta viešojo intereso apsauga.196 Dauguma respondentų, įskaitant teisėjus, sutiko, jog nėra akivaizdžių kliūčių skundus administracinių teisės pažeidimų bylose nagrinėti administracinių teismų lygmenyje, paliekant LVAT kasacinės instancijos teismo funkciją ir suteikiant galimybę nagrinėti tik pačias svarbiausias bylas, kurių nagrinėjimui gautas teismo leidimas. Tai pareikalautų įstatymų pakeitimo, tačiau, jei tai nebus padaryta, ateityje LVAT gali būti užverstas bylomis, ypatingai po to kai ES direktyvos ir reglamentai bus inkorporuoti į nacionalinę teisės sistemą.197 Apeliacijos leistinumo kriterijai turėtų priklausyti nuo bylos kategorijos. Turėtų būti skiriamos bylos kuriose pareiškėjas turi teisę skųsti priimtą sprendimą LVAT pagal įstatymą (t.y. apeliacija “pagal teisę”) ir bylos, kuriose skųsti sprendimą LVAT galima tik gavus LVAT leidimą (t.y., apeliacija “gavus teismo leidimą”). Pavyzdžiui: • Pareiškėjui turėtų būti įstatymu suteikta teisė paduoti skundą LVAT (t.y. kreiptis į LVAT be atskiro leidimo) bylose, kuriose skundžiami ministrų, apskričių viršininkų aktai ir t.t. (t.y. iš esmės tose bylose, kurias šiuo metu LVAT nagrinėja pirmąja instancija); • Visose kitose bylose (daugiausiai susijusiose su individualiais administraciniais aktais), pareiškėjai turėtų turėti galimybę kreiptis į LVAT tik gavę LVAT leidimą įstatyme nustatytų leistinumo kriterijų pagrindu. Administracinių teismų sistemos pasiekimai yra svarbus veiksnys siekiant išsaugoti sistemos patikimumą. Tačiau egzistuoja keletas procesinių ir institucinių problemų, kurios, regis, iki šiol trukdė sistemai pasiekti dar didesnį veiksmingumą. Jei šios problemos bus paliktos neišspręstos, ateityje jos gali sumažinti tą pagarbą, kurią administracinės justicijos sistema yra sunkiai išsikovojusi iki šio momento. V. PROCESINĖS PROBLEMOS A. Procedūrų unifikavimas Nors pagrindinis teisės aktas, reglamentuojantis teisingumo vykdymą administracinėse bylose yra Administracinių bylų teisenos įstatymas, dauguma apklaustų teisėjų skundėsi, kad viena pagrindinių problemų su kuria jie susiduria nagrinėdami administracines bylas, yra išsamaus kodifikuoto teisės akto, reglamentuojančio administracinių bylų nagrinėjimą teismuose, nebuvimas. Nepaisant to, kad Administracinių bylų teisenos įstatymo reglamentuojamų teisinių santykių sritis yra neabejotinai plati, kai kurių teisėjų teigimu, šis įstatymas apima nepakankamai administraciniuose teismuose nagrinėjamų klausimų. Jie pažymėjo, kad civilinių bylų procesas yra išsamiai ir aiškiai reglamentuotas naujajame Civilinio proceso kodekse, tuo tarpu nei Administracinių bylų teisenos įstatymas, nei Administracinių teisės pažeidimų kodeksas išsamiai nereglamentuoja materialinių ir procesinių klausimų gausos, su kuria tenka susidurti administraciniams teismams. Buvo pateiktas pavyzdys, jog mokesčių, muitų, pensijų, socialinio draudimo, invalidų, veteranų, darbo saugos bylų nagrinėjimą reglamentuoja mažiausiai trys skirtingi įstatymai. Kadangi šių įstatymų nuostatos ne visada priskirtinos administracinės teisės reguliavimo sričiai, kai kurių teisėjų nuomone, tai gali prisidėti prie bylų proceso vilkinimo Be to, kai kurios procedūros, reglamentuojančios ekonomikos vystymuisi reikšmingus sektorius (pvz.: statybos leidimų išdavimą, žemės pardavimą užsieniečiams, įmonių registravimą, rinkos priežiūrą, nuosavybės teisių atkūrimą), stebėtojų apibūdinamos kaip neišbaigtos arba neatitinkančios reikalavimų.198 Ypatinga problema susijusi su administracinių nuobaudų skyrimu. Ši problema bus detaliau aptarta kitoje šio Raporto dalyje. Dalis problemų, regis, susijusios su tuo, jog administraciniai teismai yra pirmoji administracinių ginčų nagrinėjimo instancija, todėl jie nagrinėja tiek ginčo esmę, tiek priimto sprendimo teisėtumą, nepaisant to, kad remiantis Administracinių bylų teisenos įstatymu atrodytų, jog teismai turėtų apsiriboti administracinių aktų teisėtumo patikrinimu.199 Atitinkamai teisėjui tenka sunki našta surinkti visą bylai reikalingą medžiagą (kai kurie teisėjai skundėsi jog advokatai neretai reikalingos medžiagos nepateikia). Tuo atveju, jei byla prieš tai nebuvo nagrinėjama administracinių ginčų komisijoje (kuri jau yra surinkusi bylai reikalingus dokumentus), teisėjai susiduria su rimtu laiko trūkumu privalėdami surinkti visus bylai reikalingus įrodymus tuo tarpu kai bylos išnagrinėjimo terminas yra apie tris mėnesius. Tokia situacija savo ruožtu smarkiai apsunkina galimybę vystyti nuoseklią teismų praktiką administracinės teisės srityje. Daugumos respondentų nuomone, siekiant veiksmingai ginti žmogaus teises, sistemai reikalingas didesnis procedūrinis aiškumas. Reikia sukurti išsamius unifikuotus procesinius rėmus bylų nagrinėjimui administraciniuose teismuose. Vieningos procedūros yra svarbios tuo, jog jos pagerina sprendimų priėmimo kokybę, ir tuo pačiu valstybės valdymą bei viešąjį administravimą. Geri sprendimai padeda pasiekti tuos tikslus, kuriems realizuoti valstybės valdžios ir valdymo institucijoms buvo suteikti atitinkami įgalinimai. Geri sprendimai taip pat padeda reguliuoti asmens ir valstybės santykį. Administracinių teismų sistemos sėkmė galiausiai bus vertinama ne tik pagal tai, ar ji tinkamai gynė piliečių teises nuo valdžios institucijų pažeidimų, bet ir pagal tai, ar ji sugebėjo pakeisti valdžios institucijų veiklos metodus santykiuose su piliečiais. Tai, kaip su piliečiu elgiasi valdžios institucijos, yra vienas pagrindinių teisės viršenybės principu ir pagarba žmogaus teisėms grindžiamos visuomenės rūpesčių. Yra keletas esminių administracinio proceso aspektų, kuriems tikrai pasitarnautų procedūrų aiškumas, integravimas ir unifikavimas: 1) administracinių aktų ir sprendimų priėmimo procedūros, 2) administracinių aktų peržiūrėjimas viešojo administravimo institucijose (vidinė administracinė kontrolė), ir 3) administracinių aktų apskundimas nepriklausomoms ginčų nagrinėjimo institucijoms bei teismams. B. Administracinių aktų priėmimas i) Administracinių aktų prigimtis ir apimtis Administracinio proceso centre yra administracinis aktas. Terminu “administracinis aktas” vadinama daugybė ministrų, departamentų, įstaigų bei pareigūnų priimtų aktų ir sprendimų, nustatančių, kaip su fiziniu ar juridiniu asmeniu, arba asmenų grupe, turi būti elgiamasi tam tikroje situacijoje. Paprastai tokie aktai įtakoja asmens teises, suteikdami jam teisę ar uždėdami prievolę. Administraciniai aktai gali būti suskirstyti pagal skirtingas administracinės veiklos sritis, įskaitant individualizuotus aktus, liečiančius vieną asmenį ar instituciją, individualizuotus aktus, liečiančius asmenų grupę, tyrimo aktus, norminius aktus, neoficialias taisykles bei institucijos vidaus aktus.200 Daugumoje Europos valstybių administracines procedūras viešojo administravimo institucijose ir administracinį procesą teismuose reglamentuoja skirtingi įstatymai, nepaisant to, jog šių įstatymų įtvirtinami principai iš esmės sutampa.201 Kai kurių valstybių administracinio proceso įstatymai yra skirti tik individualiems aktams,202 tuo tarpu kitose jie yra platesni ir apima kitas administracinių aktų rūšis, įskaitant elgesio taisykles nustatančius aktus, kurių reglamentavimui skirtos specialios taisyklės.203 Lietuvoje šiuos klausimus reglamentuoja Administracinių bylų teisenos įstatymas, nustatantis administracinių aktų apskundimo teismui ir teisminio nagrinėjimo procesą, bei Viešojo administravimo įstatymas, nustatantis administracinių procedūrų, vykdomų viešojo administravimo institucijose, tvarką.204 Abu įstatymai, autoriaus nuomone, tinkamai ir plačiai apibūdina kas yra administracinis aktas, apimdami daugumą valstybės vykdomos veiklos sričių, galinčių tiesiogiai ar netiesiogiai paliesti piliečio teises.205 Kaip matyti iš paties pavadinimo, Viešojo administravimo įstatymas nustato teisinius rėmus viešojo administravimo subjektų veiklai. Šis įstatymas reglamentuoja daugumą administracinių aktų, įtvirtindamas, kad “administracinio reglamentavimo” pagrindas yra “nuostatų, taisyklių, reglamentų ir kitų teisės aktų priėmimas įstatymams įgyvendinti.”206 Siekdamas įgyvendinti konstitucinę nuostatą, jog visos valdžios įstaigos tarnauja žmonėms, Viešojo administravimo įstatymas nustato palyginti detalias vidinės kontrolės procedūras; t.y., piliečių skundų aukštesniam administravimo subjektui dėl individualių administracinių aktų nagrinėjimo tvarką,207 atspindinčią tinkamo proceso principus.208 Įstatymas taip pat glaustai išdėsto viešojo administravimo principus, kuriais turi vadovautis viešojo administravimo subjektai savo veikloje, atitinkančius administracinės justicijos principus: kad bet kuris administracinis aktas gali būti priimtas tik jį priėmusio subjekto kompetencijos ribose (teisėtumo principas),209 turi būti proporcingas tam tikslui, kuriam pasiekti šiam subjektui buvo suteikti administravimo įgalinimai (proporcingumo principas); kad viešojo administravimo institucijos privalo veikti sąžiningai, atsižvelgdamos į susiklosčiusias aplinkybes, pagrįstai, objektyviai ir nešališkai.210 Šios nuostatos atspindi šiuolaikinius europinius administracinės justicijos principus, gerai išvystytus daugumos Europos valstybių teisės sistemose.211 Vis dėl to “administracinio reglamentavimo teisės aktų” arba “administracinių aktų” priėmimo procedūros nėra visiškai aiškios. Ko gero, didesnis skaidrumas šioje srityje galėtų būti pasiektas aiškiau taikant tinkamo proceso principus administracinių aktų priėmimui, ypatingai kiek tai susiję su piliečių įtraukimu į šį procesą. ii) Administracinė diskrecija Administracinės diskrecijos įgyvendinimo reglamentavimas yra vienas svarbiausių išbandymų administracinei justicijai. Nors diskrecija yra būtina siekiant suteikti viešojo administravimo institucijoms ir pareigūnams galimybę veikti lanksčiai sprendžiant specifinius klausimus, nekontroliuojama ji sudaro sąlygas nukrypti nuo aiškumo ir nuspėjamumo reikalavimų, o tai gali sąlygoti savavališkų ir neteisingų sprendimų priėmimą. Lietuvos teismuose, matyt, nėra susiklosčiusi praktika detaliau tikrinti administracinės diskrecijos įgyvendinimą - apsiribojama patikrinimu, ar viešojo administravimo institucija veikė jai priskirtos kompetencijos ribose ir laikydamasi įstatyme nustatytų procedūrų. Tuo tarpu daugumos Europos valstybių administracinės teisės sistemos yra pažengusios toliau, išplėsdamos jau minėtų principų taikymą administracinės diskrecijos sričiai. Nors viešojo administravimo institucija, įgyvendindama diskrecijos teisę, turi plačią veiksmų laisvę, realizuodama jai suteiktus valdingus įgalinimus ji privalo laikytis šių administracinius aktus liečiančių principų: ◦ Veikti savo kompetencijos ribose ◦ Gerbti tinkamo proceso principus ◦ Veikti sąžiningai ◦ Įvertinti visas svarbias aplinkybes ir pašalinti nesusijusias aplinkybes ◦ Įgyvendinti diskreciją laikantis tų tikslų, kuriems pasiekti buvo suteikti atitinkami įgalinimai.212 Dažnai administravimo institucijos priima neoficialias taisykles, kuriomis vadovaujantis įgyvendina diskreciją konkrečioje srityje. Viešojo administravimo įstatymas aiškiai suteikia teisę administravimo subjektams priimti vidaus taisykles, įskaitant ir neoficialias.213 Kadangi neoficialios taisyklės nėra pagrįstos jokiu įstatymu, dažniausiai jos priimamos institucijos viduje be jokių šį procesą reglamentuojančių procedūrų. Šis faktas, įskaitant ir tai, jog dažniausiai tokios taisyklės nėra viešai skelbiamos, gali sąlygoti rimtą viešumo ir skaidrumo stygių bei netinkamo spaudimo iš suinteresuotų jėgų pavojų. SIGMA Raporte pastebima, kad Lietuvoje “daugelis taisyklių nustatomos ne įstatymu ar Vyriausybės nutarimu, bet neskelbiamais vidiniais cirkuliarais, arba, dar blogiau, įprasta praktika bei atsitiktiniais žemo rango pareigūnų sprendimais. Tokia situacija sukelia skaidrumo stygių ir yra palanki korupcijai.”214 Tai sudaro rimtus sunkumus pačiam piliečiui ir teismams, siekiant apginti asmens teises nuo administravimo institucijų pažeidimų. Taigi Lietuvos viešojo administravimo institucijos, įgyvendinančios administracinę diskreciją, turėtų būti paragintos priimti neformalias taisykles, reglamentuosiančias jų veiksmus realizuojant diskrecijos teisę. Tokios taisyklės turėtų būti viešai skelbiamos ir prieinamos visuomenei. Taisyklėmis, kurios nebuvo viešai paskelbtos, neturėtų būti vadovaujamasi, o viešojo administravimo institucijai, nesilaikančiai paskelbtų taisyklių, turėtų būti taikomos sankcijos. iii) Norminiai aktai Tiek Administracinių bylų teisenos įstatymas, tiek Viešojo administravimo įstatymas reglamentuoja skirtingas administracinių aktų rūšis, įskaitant norminius administracinius aktus: Administracinių bylų teisenos įstatymas apibūdina “norminį teisės aktą” kaip “įstatymą, administracinį ar kitą teisės aktą, nustatantį elgesio taisykles, skirtas individualiais požymiais neapibūdintų subjektų grupei”215 ir numato detalias procedūras ir plačias galimybes tokių aktų teisėtumo patikrinimui teismine tvarka.216 Administracinių teismų kompetencijai nepriskirta tikrinti norminių aktų konstitucingumo.217 Nors Viešojo administravimo įstatymas numato pareigą konsultuotis su visuomene prieš priimant “administracinio reglamentavimo sprendimus”, susijusius su bendrais visuomenės interesais (konsultavimosi būdų pasirinkimas paliktas pačios viešojo administravimo institucijos diskrecijai),218 jis nenustato norminių aktų priėmimo procedūros. Įstatymų ir kitų teisės norminių aktų rengimo tvarkos įstatymas nustato taisykles, taikomas norminių teisės aktų formai ir struktūrai,219 tuo tarpu norminio akto rengimą ir priėmimą reglamentuoja vidinės ministerijų taisyklės ar nuostatai.220 Poįstatyminių teisės aktų, ypatingai nuostatų, rengimui turėtų būti taikomos procedūros, padedančios užtikrinti reikalingą atidumą ir kontrolę. Šios procedūros užtikrintų piliečių dalyvavimą sprendimų, galinčių įtakoti jų teises ir interesus, priėmimo procese. Reikalavimas, keliamas vykdomosioms ar administravimo institucijoms, išaiškinti priežastis, sąlygojančias norminio akto priėmimą (tiek prieš jį priimant, tiek jį priėmus), sustiprina administracinių sprendimų priėmimo proceso viešumą ir skaidrumą. Tai sumažina galimybes suinteresuotoms grupėms vykdyti viešojo administravimo pareigūnų spaudimą ir padeda kontroliuoti korupciją.221 Tokiu būdu, pasinaudojant Viešojo administravimo įstatymu kaip pagrindu, turėtų būti sunormintos ir suvienodintos norminių aktų priėmimo procedūros bei užtikrinama, kad šių procedūrų taikymas būtų skaidrus ir atskaitingas. Tai savo ruožtu sudarys objektyvius standartus, kuriais remiantis teismas galės spręsti apie norminio akto, ypatingai poįstatyminio teisės akto, teisėtumą ir veiksmingumą. C. Administracinės nuobaudos Lietuvoje problemos susijusios su procedūrų suvienodinimu, administracinio akto apimtimi ir santykiu tarp piliečio ir valstybės, taip pat labai aktualios kalbant apie administracinių nuobaudų skyrimą ir sprendimų jas skirti apskundimą. Rengiant šį Raportą ir aptariant procedūrų suvienodinimo problemas, dauguma respondentų (įskaitant daugumą teisėjų) pastebėjo, jog pati opiausia problema administracinės justicijos sistemoje, reikalaujanti greičiausio sprendimo, yra poreikis reformuoti administracinių nuobaudų skyrimo ir apskundimo sistemą. Remiantis dabartine koncepcija šioje srityje, Administracinių bylų teisenos įstatymo nuostatos turėtų būti susietos su naujo administracinių teisės pažeidimų kodekso parengimu. Regis, kur kas mažiau dėmesio susilaukia bendra problema, kaip administraciniai aktai yra priimami ir taikomi. Skundai dėl pareigūnų paskirtų administracinių nuobaudų už administracinius teisės pažeidimus esant skirtingoms aplinkybėms nagrinėjami pirmąja instancija tiek bendrosios kompetencijos222, tiek administraciniuose teismuose.223 Abiem atvejais sprendimai apeliacine tvarka skundžiami Vyriausiajam administraciniam teismui, kuris yra galutinė instancija administracinių teisės pažeidimų byloms.224 Dabartiniu metu dauguma procesinių normų, reglamentuojančių administracinių nuobaudų skyrimą ir apskundimą, įtvirtintos Administracinių teisės pažeidimų kodekse.225 Iš esmės visi respondentai teigė, kad esminė problema yra susijusi su tuo, jog nors nuobaudos už administracinius teisės pažeidimus yra pakankamai griežtos, jų vykdymo ar apskundimo procesas nėra pakankamai aiškus. Regis, tai yra sovietinės administracinės teisės sistemos, kuri, kaip anksčiau baudžiamoji teisė, labiausiai rūpinosi piliečių “sugavimu ir nubaudimu” už administracinius teisės pažeidimus, o ne jų teisių apsauga, palikimas. Ši sistema taip pat suteikdavo sovietiniams pareigūnams pakankamai plačią diskreciją skiriant administracines nuobaudas. Buvo išsakyta prielaida, jog istorinė Administracinių teisės pažeidimų kodekso praeitis nesiderina su tais principais, kuriais pagrįstas Administracinių bylų teisenos įstatymas, priimtas jau po sovietinio režimo žlugimo. Administracinių teisės pažeidimų bylų įtaka administracinės justicijos sistemai akivaizdi atlikus kai kurių statistinių duomenų analizę. Respondentų teigimu, administracinių teisės pažeidimų bylos sudaro apie pusę visų bendrosios kompetencijos (apylinkių) teismuose nagrinėjamų bylų - apie 4,000 per metus (šis skaičius ateityje turėtų mažėti, kadangi dauguma administracinių pažeidimų buvo įtraukti į naujai priimtą Baudžiamąjį kodeksą). Administracinių teisės pažeidimų bylos dažniausiai apima nedidelės vertės turto pasisavinimą, pasipriešinimą policijos pareigūnui (dabar nusikaltimas), nelegalų darbą, autorių teisių ir kitus įstatyme numatytus pažeidimus. Daugelis apylinkių ir administracinių teismų teisėjų skundėsi, kad situaciją komplikuoja tai, jog administracinių nuobaudų peržiūrėjimo procesą reglamentuoja trys skirtingi teisės aktai: Civilinio proceso kodeksas, Administracinių bylų teisenos įstatymas ir Administracinių teisės pažeidimų kodeksas. Administracinių nuobaudų skyrimas ir jų apskundimo galimybė ženkliai veikia piliečių materialines ir procesines teises. Vienu iš problemos sprendimo būdų galėtų būti išsamios teisinės bazės, nustatančios vieningą administracinių procedūrų ir priežiūros sistemą, sukūrimas. Regis, nėra jokių koncepcinių kliūčių suvienodinti bendras procedūras, nustatančias administraciniams aktams taikomą režimą, su administracinėms nuobaudoms taikytinu režimu: abu šie procesai apima administracinio akto taikymą226 – Administracinių bylų teisenos įstatymas reglamentuoja bendrus administracinių aktų taikymo klausimus, tuo tarpu Administracinių teisės pažeidimų kodeksas reglamentuoja administracinio akto taikymą nuobaudos už administracinį teisės pažeidimą skyrimo forma. Administracinių teisės pažeidimų kodekso ir Administracinių bylų teisenos įstatymo nuostatų sujungimas į bendrą procedūrų grupę taip pat pagerintų administracinių teismų kaip vieningos sistemos funkcionavimą, tuo pačiu galbūt atsisakant bylų nagrinėjimo skirtinguose teismuose praktikos. Šių procesų unifikavimas atitinka vakarų valstybių, įskaitant Jungtinę Karalystę, Prancūziją ir Vokietiją, kaip pavyzdines Europos valstybes, bei Pietų Afriką, kaip modernią orientuotą į vakarus ne Europos valstybę, administracinių justicijų sistemų praktiką. Toks požiūris taip pat neabejotinai atitiktų poreikį suderinti Lietuvos įstatymus administracinės justicijos srityje su ES standartais. Ypatingas dėmesys turėtų būti skiriamas tam, kad visų administracinių aktų peržiūrėjimas būtų aiškiai reglamentuojamas nuostatomis, įtvirtintomis administracinio proceso kodekse, kuris turėtų būti taikomas procedūroms susijusioms su administracinių nuobaudų skyrimu ir kitais administraciniais aktais. Visi šie klausimai, savo ruožtu, turi būti nagrinėjami administraciniuose teismuose, kurie turėtų turėti galimybę spręsti visus su administracine justicija susijusius klausimus. D. Administracinio proceso kodeksas Apibendrinant tai, kas pasakyta, galima daryti išvadą, jog tinkamo proceso principai, tapę standartine praktika daugumoje Europos jurisdikcijų, aiškiai integruojami į šiuolaikišką Lietuvos administracinės justicijos sistemą. Principai ir procedūros, skirti piliečių teisių apsaugai teismuose, įtvirtinti Lietuvos Administracinių bylų teisenos įstatyme ir Viešojo administravimo įstatyme, atspindi Europos standartus, normas ir tradicijas. Vis dėl to atrodo, jog sistema galėtų būti sustiprinta ir jos veiksmingumas padidintas apjungiant procedūras susijusiose srityse. Tokiu būdu turėtų būti svarstoma galimybė apjungti procesines garantijas, šiuo metu įtvirtintas Administracinių bylų teisenos įstatyme, Viešojo administravimo įstatyme bei Administracinių teisės pažeidimų kodekse, drauge su principais reglamentuojančiais administracinių aktų (ypatingai poįstatyminių aktų) priėmimą vieningame administracinio proceso kodekse, kuris galėtų apimti ir procedūrų, taikytinų skirtingiems administraciniams aktams, ypatumus.227 Šis požiūris įgauna vis didesnį populiarumą post-komunistinėse visuomenėse,228 administracinės justicijos reformas vykdančiose perimant vakarų Europos tautų idėjas.229 Dauguma respondentų pažymėjo, jog vieningo administracinio proceso kodekso priėmimas yra didesnės svarbos uždavinys nei naujo administracinių teisės pažeidimų kodekso priėmimas. Vienas teisėjas išreiškė nuomonę, jog ne tiek svarbu, kurio teismo jurisdikcijai priskiriama byla, svarbiau turėti aiškias procedūras, nustatančias, kaip pilietis turėtų ginti savo teises ir apskųsti šias teises pažeidžiančius sprendimus. Toks kodeksas turėtų tapti daugiau nei administracinių aktų taikymą ir administracinių nuobaudų skyrimą reglamentuojančių taisyklių apjungimu; jis turėtų tapti priemone sujungti atskiras administracinės justicijos sistemos sudedamąsias dalis, nuo administracinio akto priėmimo ir diskrecijos teisės įgyvendinimo reglamentavimo, administracinio akto peržiūrėjimo viešojo administravimo institucijose, iki šio akto apskundimo nepriklausomoms ginčų nagrinėjimo komisijoms ar teismams, vieninguose procedūriniuose rėmuose.230 Vieningas administracinio proceso kodeksas galėtų sukurti reikalingus sisteminius ryšius tarp teisingumo ir viešojo administravimo sistemų, o tai sąlygotų skaidresnį ir atskaitingesnį valdymą, gerų sprendimų piliečių naudai priėmimą, bei efektyvų piliečių teisių apsaugos mechanizmo funkcionavimą. Tokio pobūdžio administracinio proceso kodeksas atitiktų Europos Komisijos reikalavimą, kad “taisyklės, sistemos ir procedūros būtų visiškai pritaikytos prie narystės Europos Sąjungoje poreikių ir tinkamo acquis įgyvendinimo.”231 VI. INSTITUCINĖS PROBLEMOS A. Administracinių ginčų sprendimo mechanizmai: Administracinių ginčų komisijos i) Bendros pastabos Privalomas vieningas procedūrinis pagrindas yra ypatingai svarbus administracinių aktų peržiūrėjimui administravimo institucijose. Lietuvos garbei reikia pastebėti, jog ji yra viena iš nedaugelio Vidurio Rytų Europos valstybių, pripažinusi, kad atsižvelgiant į administracinių ginčų sudėtingumą ir jų skaičių, administracinių teismų sistema turėtų būti papildyta administracinių ginčų sprendimo mechanizmais, veikiančiais administracijos lygmenyje. Kaip liudija daugumos vakarų demokratinių valstybių patirtis, administracinių bylų skaičius ir toliau augs greičiau, nei atitinkamos administracinių teismų galimybės (ypatingai Lietuvai įstojus į ES). Šio augimo sąlygotas bylų nagrinėjimo trukmės augimas potencialiai gali sumažinti neseniai įvykusios teisminės valdžios reformos privalumus ir jos patikimumą. Įsteigdama administracinių ginčų komisijų sistemą, Lietuva pasirinko drąsų institucinį požiūrį, siekdama įtvirtinti nebrangų, veiksmingą ir greitą ikiteisminio nagrinėjimo mechanizmą. ii) Ginčus nagrinėjančios institucijos – tarptautinis kontekstas Ginčus nagrinėjančių komisijų įsteigimas gali tapti esmine efektyvios, veiksmingos ir prieinamos administracinės justicijos sistemos dalimi. Tai atspindi daugumos valstybių siekį suteikti jų piliečiams teisinę apsaugą nuo administravimo institucijų galių sutinkamai su europiniais ir tarptautiniais standartais, atsižvelgiant į santykinai didelį ir nuolat augantį administracinių bylų skaičių teisingumo sistemoje. Kaip liudija tarptautinė patirtis, tai taip pat gali paskatinti didesnį administravimo institucijų atskaitingumą. Lietuvos pastangos šioje srityje atitinka daugelio kontinentinės ir anglosaksų teisės tradicijos valstybių, įsteigusių kvazi-teisminių aukštesniųjų administracinių institucijų sistemas232, patirtį, atsižvelgiant į poreikį supaprastinti administracinę justiciją ir atpalaiduoti teismus, paliekant jiems nagrinėti tik pačius svarbiausius teisinius klausimus.233 Nors ne visos Europos valstybės perėmė šią sistemą, jų įsisenėjusios tradicijos taip pat pamažu pradeda palūžti prieš poreikį padaryti perkrautas teisingumo sistemas veiksmingesnėmis ir labiau prieinamomis. Pavyzdžiui, Švedija istoriškai turi tris teismines instancijas, tačiau pastaruoju metu ir čia pradedama suvokti, jog, siekiant pagerinti administracinių ginčų nagrinėjimo proceso efektyvumą, reikia įsteigti tam tikrus nepriklausomus tribunolus. Nepaisant to, kad šios aukštesniosios administracinės institucijos veikia labai skirtingose jurisdikcijose, jų atliekamos funkcijos yra standartinės. Pavyzdžiui, Austrijos Nepriklausomas Administracinis Tribunolas (Unabhängige Verwaltungssenate), Australijos Administracinių Skundų Tribunolas, ir Britanijos Apeliacijų Tarnyba veikia remdamiesi tokiais vienodais organizaciniais principais: 1. Sistemos yra supaprastintos ir prieinamos – mažesni ginčų nagrinėjimo kaštai ir lanksčios procedūrinės taisyklės yra skirtos suteikti greitesnį ir veiksmingesnį skundų nagrinėjimą, nei gali būti suteiktas santykinai sudėtingesniame ir brangesniame teismo procese; 2. Apeliacinės skundų nagrinėjimo institucijos yra nepriklausomos nuo vykdomosios valdžios ir veikia kaip žemesniųjų tribunolų sprendimų teisėtumą ir pagrįstumą tikrinanti instancija; jos turi plačius įgaliojimus peržiūrėti įvairaus lygmens administracinius aktus, įskaitant išvardytus ministrų sprendimus, taip pat tai, ar administracinės diskrecijos ribose priimtas administracinis aktas atitinka galiojančias teisės normas;234 3. Jų nariai turi aukštą kvalifikaciją tiek teisiniais, tiek specializuotais administravimo klausimais, ir vykdo kvazi-teisminę funkciją; 4. Jų tikslas yra užtikrinti administracinės veiklos teisėtumą. Paprastai jos nagrinėja bylas tiktai po to, kai administracinis sprendimas jau buvo peržiūrėtas jį priėmusioje institucijoje, arba po to, kai klausimą apsvarstė specializuotas tribunolas; 5. Priimtų sprendimų teisėtumas arba, išimtiniais atvejais, teisėtumas ir pagrįstumas gali būti skundžiamas teismams. Esminis aukštesniųjų administracinių institucijų požymis ir pagrindinė jų sėkmės sąlyga yra tai, jog jos veikia nepriklausomai nuo administravimo institucijos, kurios aktai yra ginčijami. Tai ne tik esminis EŽTPLK 6 straipsnio reikalavimas; tai atspindi administracinės justicijos reformos, inicijuotos Lietuvoje 1999 metais, pagrindines priežastis. Nors ir nemažai kainuojantis, ikiteisminis administracinių ginčų nagrinėjimo procesas yra tapęs labai svarbiu vakarų demokratinių valstybių administracinių justicijų sistemų elementu, kadangi jis užtikrina administracinių ginčų nagrinėjimo operatyvumą, veiksmingumą, nedidelius ginčo nagrinėjimo kaštus pareiškėjui, ir, svarbiausia, ginčų nagrinėjimo proceso prieinamumą. Dauguma administracinių ginčų yra išsprendžiami šiame lygmenyje. iii) Lietuvos specializuotos komisijos Lietuvoje egzistuoja dvi administracinių ginčų nagrinėjimo komisijų rūšys: bendrosios ir specializuotos. Daugelis teisėjų ir valdžios institucijų pareigūnų yra labai patenkinti pagrindinės specializuotos komisijos – Mokestinių ginčų komisijos, išsprendžiančios daugelį ginčų be teismo įsikišimo, veikla. Ši nepriklausoma komisija atlieka privalomą ikiteisminį mokestinių ginčų nagrinėjimą. Komisijos kuriamos ir dauguma jų veiklą reglamentuojančių taisyklių nustatomos specialiais įstatymais, kurie įgalina tokias komisijas spręsti ginčus atitinkamose srityse. Per labai trumpą laikotarpį specializuota Mokestinių ginčų komisija pasirodė esanti neformalus, nebrangus, greitas ir, galiausiai, sėkmingas ginčų sprendimo mechanizmas. Tai liudija tokio mechanizmo administraciniuose santykiuose poreikį. Mokestinių ginčų komisijos sprendimai suteikia teismams nemažą pagalbą, kadangi, kaip teigiama, jie rengiami kompetentingų specialistų, labai profesionaliai ir visapusiškai. Dėl to Mokestinių ginčų komisija užsitarnavo didelę teismų pagarbą. Jos sprendimai, regis, tiek pat naudingi ir didelėms, ir mažoms įmonėms – tiek tos, tiek tos paprastai nori išvengti santykinai ilgo teismo proceso, jo kaštų bei neapibrėžtumo, ir vertina nagrinėjimą Mokestinių ginčų komisijoje (kurios tik vienas narys yra teisininkas). Buvo susilaukta šiokios tokios kritikos, jog kartais procesas Mokestinių ginčų komisijoje yra pernelyg formalus, ir kad Mokestinių ginčų komisija turėtų turėti daugiau tarpininkavimo įgaliojimų. Kai kurių komentatorių nuomone, Mokestinių ginčų komisija nepakankamai dažnai keičia mokesčių administratorių sprendimus. Nepaisant to, buvo pripažinta, jog pradiniu jos įsteigimo laikotarpiu Mokestinių ginčų komisija panaikino nemažą tokių sprendimų dalį. Kai kurių respondentų nuomone, tai gali liudyti, jog Mokestinių ginčų komisijos veikla pasitarnavo kaip veiksminga priemonė mokesčių administratorių sprendimų kokybės gerinimui. Vienas įtakingas parlamentaras nurodė, kad jo vadovaujamas komitetas svarstė galimybę išplėsti Mokestinių ginčų komisijos veiklą į regioninį lygį, siekiant sumažinti krūvį, šiuo metu tenkantį Vilniuje veikiančiai Mokestinių ginčų komisijai bei administraciniams teismams. Pagrindiniai su Mokestinių ginčų komisijos veikla susiję rūpesčiai apėmė procesinius ir strateginius klausimus, konkrečiai, ar mokesčių administratoriui turi būti suteikta teisė skųsti jam nepalankius Mokestinių ginčų komisijos sprendimus teismui.235 Yra manančių, jog sistema veikė veiksmingiau pradiniu laikotarpiu po komisijos įkūrimo, kai administravimo institucija neturėjo teisės skųsti teismui jai nepalankaus sprendimo. Užprotestavus Finansų ministerijai, ši procedūra buvo pakeista. Bendra respondentų nuomone, dabartinė situacija mažina komisijos veiklos veiksmingumą (ir tai sukėlė bent jau keleto teisės ir politikos kūrėjų abejones jos naudingumu). Apibendrinant, remiantis Mokestinių ginčų komisijos charakteristika, galima teigti, jog specializuotos komisijos gali: • Pagerinti piliečių teisių gynybą nuo administravimo institucijų, suteikdamos jiems galimybę kreiptis su skundu į nepriklausomus ekspertus, neformalia ir operatyvia tvarka; • Padidinti administravimo institucijų veiklos joms priskirtose srityse efektyvumą, didinat šių institucijų atskaitingumą, ir • Pagerinti administracinės justicijos sistemos veiksmingumą, sumažinant, ar bent jau racionalizuojant bylų, tenkančių administraciniams teismams, skaičių. Reikėtų būti atsargiems ir skirti specializuotas administracines komisijas nuo kitų aukštesniųjų administravimo institucijų (tokių kaip Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba, Ryšių reguliavimo tarnyba, Konkurencijos taryba, Valstybės kontrolė, Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, bei Muitinės departamentas). Nors šios institucijos peržiūri pavaldžių institucijų sprendimus, ir jų sprendimai gali būti skundžiami administraciniams teismams, iš esmės jos vykdo tam tikrą vidinės institucinės administracinės kontrolės rūšį, kadangi veikia toje pačioje institucinėje hierarchijoje kaip ir tos institucijos, kurių sprendimai skundžiami. Taigi, nors Nacionalinė žemės tarnyba nagrinėja skundus dėl Vilniaus apskrities viršininko administracijos sprendimų žemės reformos klausimais; Muitinės departamentas gali panaikinti teritorinių muitinių sprendimus; Valstybės kontrolės viršininkas tikrina šios institucijos padalinių viršininkų sprendimų teisėtumą; o Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba nagrinėja skundus dėl valdybos skyrių sprendimų, šios aukštesniosios administravimo institucijos neatitinka pagrindinio kriterijaus, apibūdinančio kvazi-teisminę komisiją – jos nesinaudoja pakankamu nepriklausomumu nuo institucijų, kurių sprendimai skundžiami. Nepaisant to, gali būti naudinga atlikti tolimesnę studiją siekiant nustatyti, ar teisminės gynybos efektyvumas ir prieinamumas būtų pagerintas suteikus šioms administravimo institucijoms pakankamą nepriklausomumą, kad jos galėtų tapti specializuotomis komisijomis. iv) Bendrosios administracinių ginčų komisijos Labiau problematiški atrodo klausimai, susiję su bendrosiomis administracinių ginčų komisijomis. Remiantis Administracinių ginčų komisijų įstatymu, administracinių ginčų komisijų įsteigimo tikslas buvo greičiau, pigiau ir neformaliai nagrinėti skundus dėl teritorinių, savivaldybių bei centrinių viešojo administravimo subjektų priimtų individualių administracinių aktų, paskatinti ikiteisminį administracinių bylų nagrinėjimo procesą236 (šių komisijų sprendimai gali būti skundžiami administraciniams teismams237). Deja, šiuo metu komisijų sistema dar nėra iki galo funkcionuojanti, veikia tik Vyriausioji administracinių ginčų komisija Vilniuje. Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos veikla yra šiokių tokių diskusijų objektas. Kai kurių respondentų manymu, kadangi Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos sprendimai negali būti priverstinai vykdomi ir abi šalys turi teisę skųsti komisijos sprendimą administraciniam teismui,238 komisija tėra bereikalingas ir brangus papildomas etapas ir taip ilgame ginčo nagrinėjimo procese. Kai kurių teisėjų manymu, Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos nagrinėjamos bylos yra palyginti nesudėtingos, o jų skaičius toks nedidelis (457 bylos 2002 metais), kad piliečių poreikiai galėtų būti nesunkiai patenkinti įsteigus po keletą papildomų teisėjų etatų apygardų administraciniuose teismuose. Tai, kad pilietis turi teisę rinktis, ar kreiptis su skundu tiesiogiai į teismą, ar iš pradžių į administracinių ginčų komisiją ir po to į teismą, regis, mažina potencialų administracinių ginčų komisijų veiklos efektyvumą. Kita vertus, šis sistemos šalininkai, įskaitant kai kuriuos aukštesniųjų instancijų teismų teisėjus, valdžios institucijų pareigūnus bei politikus, mano, jog kol sistema nėra pilnai veikianti, anksti daryti tokius vertinimus. Jų manymu, Vyriausioji administracinių ginčų komisija veikia pakankamai efektyviai. Vietoj to turėtų būti pakeistos procedūros, siekiant padidinti sistemos veiklos veiksmingumą. Pavyzdžiui, vienas pasiūlymų galėtų būti padaryti išankstinį kreipimąsi į administracinių ginčų komisiją privalomu. Tokiu atveju komisijos ir toliau nagrinėtų administracinio akto teisėtumą ir pagrįstumą (t.y. tiek teisės, tiek fakto klausimus), tuo tarpu administraciniams teismams būtų pavesta tik patikrinti ginčijamo administracinio akto teisėtumą.239 Tokia sistema jau dabar netiesiogiai įtvirtinta Administracinių bylų teisenos įstatyme.240 Tam, kad padaryti procesą veiksmingesniu, komisijų sprendimai, jei jie nėra apskųsti, turėtų būti priverstinai vykdomi. Kai kurie respondentai išreiškė nuogąstavimą, kad įtvirtinus privalomą kreipimąsi į administracinių ginčų komisijas, administraciniai teismai liks be darbo. Tai vargu ar gali atsitikti, turint omenyje nuolat augantį administracinių bylų skaičių bei laukiamą bylų srauto padidėjimą Lietuvai įstojus į ES. Dar daugiau, platūs administracinių teismų įgaliojimai gerokai viršija administracinių ginčų komisijų veiklos sritį – teismai ir toliau tikrins bet kokio komisijos spendimo dėl individualių administracinių aktų teisėtumą, bei nagrinės bylas dėl administracinių aktų, paliečiančių platesnio rato asmenų teises bei interesus. Specializuotos Mokestinių ginčų komisijos veikla gali pasitarnauti pavyzdžiu kaip puikiai komisijų sistema gali veikti drauge su teismais; ji liudija jog teismai funkcionuoja efektyviau kai byla prieš tai yra išnagrinėjama ikiteisminėje institucijoje. Deja, kol administracinių ginčų komisijų sistema nėra baigta formuoti, vargu ar įmanoma išankstinį kreipimąsi į komisijas padaryti privalomu. Kita kai kurių respondentų palaikoma priemonė būtų sugrįžti prie pirminės sistemos, kuri vėliau buvo pakeista spaudžiant vyriausybinėms institucijoms, t.y. prie sistemos, kai viešojo administravimo institucijos neturėjo teisės skųsti joms nepalankių komisijos sprendimų teismams. Šios idėjos šalininkų nuomone, tokiu atveju administracinių ginčų komisijų sprendimai būtų efektyviau vykdomi, o skundų administraciniams teismams skaičius dar labiau sumažėtų. Kaip jau buvo minėta anksčiau, šią priemonę palaiko ir kai kurie specializuotų komisijų nariai, kadangi, jų manymu, dabartinė sistema mažina komisijų veiklos efektyvumą. Esminė problema yra ta, jog įstatymų leidėjo ketinimai nebuvo iki galo realizuoti ir komisijų sistema nebuvo baigta formuoti. Nebaigtos reformos aštriausiai jaučiamos ten, kur jos labiausiai reikalingos – savivaldybių/apskričių lygmenyje, kuriame nėra jokių veiksmingų neteisminių ginčų sprendimų mechanizmų, išskyrus Seimo kontrolierius. Komisijų įsteigimas apskričių lygmenyje neabejotinai prisidėtų prie teisminės gynybos prieinamumo piliečiams ir šiek tiek sumažintų Seimo kontrolierių darbo krūvį (tai bus plačiau aptarta kitame skyriuje). Taigi administracinių ginčų komisijų, kaip pažeistų teisių gynybos mechanizmo, efektyvumo klausimas iš esmės susijęs su gynybos prieinamumo ir veiksmingumo problema. Šiuo metu susiklosčiusi situacija vargu ar gali būti pripažinta patenkinama. Vyriausybė šiuo metu akivaizdžiai svarsto, ar Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos išlaikymo kaštai pateisina jos veiklą. Seimo Teisės ir teisėtvarkos komitete bei Vyriausybėje taip pat iš naujo svarstomas klausimas, ar nereikėtų ikiteisminio administracinių ginčų nagrinėjimo proceso administracinių ginčų komisijose padaryti privalomu. Regis, vyriausybė gan rimtai svarsto galimybę išnaudoti nepanaudotą komisijų, kaip veiksmingo ir greito pažeistų teisių gynybos mechanizmo, potencialą. Vyriausybė norėtų, kad kuo daugiau bylų būtų išnagrinėjama greitame ir veiksmingame ikiteisminiame procese, tuo pačiu sumažinant bylų srautą teismuose. Nors apklausų metu buvo pareikšta abejonių komisijų naudingumu, vyriausybė, regis, yra pakankamai patenkinta rezultatais. Iš 457 Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos, turinčios 5 narius, išnagrinėtų bylų tik 13 sprendimų buvo skundžiama administraciniams teismams. Vyriausybė atrodo patenkinta komisijos pateikiamomis veiklos ataskaitomis. Ji svarsto galimybę panaudoti administracinių ginčų komisijų galimybių perteklių stiprinant administracinės justicijos sistemos veiksmingumą, išplečiant komisijų veiklą į apskričių bei savivaldybių lygmenis, kaip numatyta įstatyme. Nors šiuo metu diskutuojama apie bandymus stiprinti bendrųjų administracinių ginčų komisijų vaidmenį, jokių konkrečių planų iki šiol nebuvo priimta. Viena iš svarstomų idėjų buvo steigti komisijas laipsniškai, iš pradžių įsteigiant bandomąsias komisijas vienoje ar dviejose apskrityse. Šio, nors iš pažiūros patrauklaus, požiūrio trūkumas yra tas, kad jis gali dar labiau suskaldyti ir taip nebaigtą sistemą. Nuosekliau būtų iš pradžių įkurti pilną administracinių ginčų komisijų sistemą regioniniame lygmenyje, vėliau, jei ši sistema veiktų sėkmingai, ji galėtų būti išplėsta į savivaldybių lygmenį. Ši sistema taip pat padėtų tinkamai sureaguoti į pastabas, išsakytas 2002 m. Europos Komisijos Ataskaitoje dėl Lietuvos pažangos: kad nors Lietuva padarė ženklią pažangą vykdydama administravimo reformą,241 apskundimo mechanizmai turi būti pilnai įgyvendinti, kad palengvintų teisminės gynybos prieinamumą visuomenei.242 Kai kurių teisės kūrėjų nuomone, administracinių ginčų komisijų sistemos įsteigimas yra labai svarbus žingsnis vystant demokratinę teisinę kultūrą. Tačiau nepanašu, kad vien instituciniai pokyčiai galėtų sustiprinti sistemą. Tam, kad sujungti bylų nagrinėjimą teismuose ir komisijose, reikalingos vieningos procedūros, susijusios su aktų peržiūrėjimu bei sprendimų vykdymu. Kai kurie instituciniai ir procedūriniai ryšiai jungiantys viešojo administravimo institucijas, komisijas ir teismus, jau šiuo metu įtvirtinti Administracinių bylų teisenos įstatyme bei Viešojo administravimo įstatyme, tačiau, kaip mes jau matėme, jie nėra išbaigti.243 Nors konkrečios procedūros gali skirtis, abiejų procedūrų standartizavimas išsamiame administracinio proceso kodekse padėtų sumažinti bylų skaičių administraciniuose teismuose, pagerintų bendrą administracinės justicijos sistemos veiksmingumą bei teisminės gynybos prieinamumą piliečiams. B. Seimo kontrolieriai Administracinių ginčų komisijos taip pat gali būti panaudotos siekiant nuimti dalį krūvio savivaldybių ir apskričių lygyje nuo Seimo kontrolierių, arba ombudsmenų. Ombudsmeno institucija yra labai svarbi veiksmingos administracinės justicijos sistemos sudedamoji dalis. Pasinaudojant Skandinavijos šalių patirtimi, Lietuvos Konstitucija sudarė prielaidas šios institucijos suformavimui.244 Seimo kontrolierių įstaiga buvo įsteigta Seimo kontrolierių įstatymu 1999-aisiais.245 Pagrindinė Seimo kontrolierių įstaigos funkcija yra piliečių skundų dėl valdžios institucijų pareigūnų piktnaudžiavimo tarnyba tyrimas246. Seimo kontrolierių įstaiga susideda iš 5 Seimo kontrolierių, iš kurių du nagrinėja skundus dėl valstybės pareigūnų, trys – dėl apskričių ir savivaldybių pareigūnų veiksmų.247 Seimo kontrolierių įstaiga imasi visų reikiamų priemonių kad išsaugotų savo nepriklausomumą, gyvybiškai svarbų siekiant institucijos veiklos sėkmės,248 ir naudojasi pakankamai aukštu moraliniu autoritetu, veikdama kaip visuomenės sąžinė. Seimo kontrolieriai padeda vystyti politiką ir teikia įstatymų keitimo pasiūlymus, tiek tiesiogiai, tiek per atitinkamas rekomendacijas. Seimo kontrolierių veikla papildo teisminės valdžios veiklą, tačiau jie neturi teisės įstoti į teismo procesą, pavieniais atvejais jie gali savarankiškai kreiptis į teismą.249 Seimo kontrolierių sprendimai viešai skelbiami ir turi gan didelę įtaką Seimui bei Vyriausybei.250 Viena pagrindinių Seimo kontrolierių užduočių yra padėti piliečiams pasiekti taikų susitarimą santykiuose su biurokratija. Dauguma skundų yra paduodami dėl nesavalaikio administravimo institucijų ir pareigūnų reagavimo ar visiško nereagavimo į piliečių prašymus ar skundus.251 Seimo kontrolierių teigimu, maždaug devyniasdešimtyje procentų bylų taikinimo procese pateikiamos rekomendacijos yra įgyvendinamos viešojo administravimo institucijų; likusi bylų dalis paprastai pasiekia teismus ir dažniausiai baigiasi sprendimu piliečio naudai. Seimo kontrolierių veiklos rezultatai lėmė didelį šios institucijos populiarumą visuomenėje. Vieninga apklaustų teisėjų, parlamentarų, visuomeninių organizacijų atstovų ir valdžios institucijų pareigūnų nuomone, Seimo kontrolierių įstaiga tapo labai veiksminga institucija. Tuo atveju, jei Seimo kontrolierius negali pats išspręsti ginčo, dažnai jis, net ir nebūdamas proceso šalimi, padeda piliečiams suformuluoti reikalavimus teismui. Apklaustieji visų teismų teisėjai teigė, jog tais atvejais, kai Seimo kontrolierius yra surinkęs bylai reikalingą medžiagą ir padėjęs ją paruošti, bylą nagrinėti yra kur kas lengviau. Seimo kontrolieriams suteikta teisė inicijuoti tyrimą ir pareikalauti reikalingų dokumentų iš pareigūnų neretai yra gyvybiškai svarbi rengiant bylą teismui. Kaip to pasekmė, Seimo kontrolierių moralinis autoritetas ir pasitikėjimas visuomenės tarpe ir toliau auga. Tačiau tam tikra prasme Seimo kontrolierių institucija yra tapusi savo populiarumo auka. Viena pagrindinių Seimo kontrolierių institucijos populiarumą lemiančių priežasčių yra tai, jog jų paslaugos yra nemokamos; nesant teisinės pagalbos sistemos administracinėse bylose, Seimo kontrolierių teikiamos paslaugos neretai yra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas neturtingiems asmenims. Tačiau nemokamų paslaugų privalumais taip pat naudojasi ir ne tokie neturtingi asmenys. To pasėkoje Seimo kontrolierių darbo krūvis yra triuškinantis – įstaiga išnagrinėja maždaug nuo 3,000 iki 5,000 skundų per metus. Šią situaciją dar labiau komplikuoja tai, jog dėl rimtų finansinių ir personalo išteklių apribojimų Seimo kontrolieriai neveikia vietiniame lygyje, ten, kur egzistuoja daugiausia problemų.252 Tai reiškia, jog daugiausia su žmogaus teisėmis susijusių klausimų nagrinėja apskričių viršininkai, o tai sukelia akivaizdų interesų konfliktą, šališkumą ir arbitro nepriklausomumo stygių. Taigi Seimo kontrolierių veikla atrodo pavojingai įtempta. Kai kurių respondentų manymu, dėl teisių gynimo mechanizmo spragų apskričių ir savivaldybių lygmenyse, Seimo kontrolierių institucijos atliekamos taikinimo ir advokatavimo funkcijos atitraukia juos nuo svarbesnių užduočių. Nors, Seimo kontrolierių įsitikinimu, Seimo kontrolierių įstaigos ir teismų santykiai yra puikūs, kai kurie įstatymų kūrėjai norėtų, kad Seimo kontrolieriai mažiau vykdytų advokatų funkcijas, ir veiktų daugiau kaip “stebėjimo-diagnostikos” institucija, pastebinti sistemos spragas ir atkreipianti į jas įstatymų leidėjo dėmesį. Kai kurių Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto narių nuomone, Seimo kontrolierių įstaiga turėtų laikytis institucinio požiūrio į problemas, sutelkti dėmesį į poreikius ir tendencijas, o ne į konkrečius skundus. Tai padėtų Seimui imtis reikiamų įstatymų leidybos iniciatyvų. Šie respondentai taip pat pageidautų, kad Seimo kontrolieriai daugiau dėmesio skirtų tyrimo ir visuomenės nuomonės formavimo funkcijoms (ypatingai kiek tai liečia korupciją), o ne santykiams su teismais. Jų manymu, Seimo kontrolierių funkcijų išplėtimas sumažintų šios institucijos naudingumą ir, ko gero, aukštą pasitikėjimo šia institucija lygmenį. Sunkumai, su kuriais susiduria Seimo kontrolieriai, kelia rimtą susirūpinimą gynybos prieinamumu ir veiksmingumu apskričių ir savivaldybių lygmenyje. Administracinių ginčų komisijos neabejotinai potencialiai galėtų suvaidinti savo vaidmenį sumažinant šias problemas. Pareiškėjai galėtų veiksmingai pasinaudoti Seimo kontrolierių tyrimo įgaliojimais rengiant savo bylas. Tokia sistema išplėstų veiksmingų ginčų sprendimo mechanizmų pasirinkimo galimybes, tuo pačiu pagerindama teisminės gynybos prieinamumą. VII. REKOMENDACIJOS Šiuolaikinė administracinės justicijos sistema atspindi demokratinių visuomenės vertybių ir santykio tarp piliečio ir valstybės ryšį. Tinkamai ir pilna apimtimi taikomi administracinės justicijos principai gali veikti kaip esminė apsauga nuo korupcijos, suteikdami piliečiui veiksmingą, atskaitingą ir skaidrią viešojo administravimo sistemą bei nepriklausomą teisminę kontrolę jo teisių apsaugai užtikrinti. Lietuva nuėjo ilgą kelią nusimesdama sovietinio režimo palikimą. Ji kuria šiuolaikinę europietišką demokratinę administracinės justicijos sistemą, siekdama rasti tinkamą pusiausvyrą tarp piliečių teisių apsaugos ir veiksmingo valstybės valdymo poreikių. Visgi yra išlikę keletas problemų, susijusių su sistemos veiksmingumu bei teisių gynybos prieinamumu. Jei šios problemos nebus sprendžiamos, jos potencialiai gali sumenkinti kai kuriuos ženklius sistemos pasiekimus. Siekiant išlaikyti ir pagerinti Lietuvos administracinės justicijos sistemos pasiekimus, turėtų būti apsvarstytos kai kurios santykinai nesudėtingos procesinės ir institucinės reformos. Šių pokyčių pagrindu, procedūros, šiuo metu įtvirtintos Administracinių bylų teisenos įstatyme, Viešojo administravimo įstatyme bei Administracinių teisės pažeidimų kodekse, turėtų būti apjungtos išsamiame administracinio proceso kodekse, taip pat įtraukiant į jį kai kurias naujas procedūras, susijusias su administracinių aktų priėmimu. Toks apjungimas suteiktų Lietuvos viešojo administravimo sistemai bei priežiūros ir teisių gynimo sistemai, įskaitant vidinę administracinę kontrolę, administracinių ginčų komisijas bei teismus, sisteminę darną ir pagerintų šių institucijų sisteminius ryšius. Galų gale, šie pokyčiai pagerintų paslaugų, kurių piliečiai tikisi iš valdžios institucijų, kokybę, sustiprintų žmogaus teisių apsaugą ir padėtų Lietuvai pasitikti naujų iššūkių, susijusių su naryste ES, gausą. Reikia pastebėti, kad toliau išdėstytomis rekomendacijomis nesiekiama pateikti detalios reformos priemonių sekos. Jos skirtos pasiūlyti koncepcinius ir praktinius sistemos tobulinimo rėmus. Jei šioms rekomendacijoms būtų pritarta, reikėtų atlikti tolimesnę empirinę studiją, siekiant pasirinkti siūlomų pokyčių įgyvendinimo eiliškumą. A. Procesinės Rekomendacijos Administracinių procedūrų standartizavimas ir unifikavimas Administracinio proceso kodekse Rekomendacijos: 1. Administracinių aktų priėmimo ir apskundimo procedūros (įskaitant administracinių nuobaudų skyrimo ir apskundimo procedūras, prireikus įtvirtinant specialias pažeidimus ir sankcijas reglamentuojančias nuostatas) turi būti apjungtos, standartizuotos ir unifikuotos išsamiame administracinio proceso kodekse. Naujasis administracinio proceso kodeksas veiktų kaip administracinės justicijos sistemos “konstitucija” – visą sistemą jungiančioji grandis. Administracinius aktus reglamentuojantys principai Rekomendacijos: 2. Lietuvos administracinio proceso kodeksas turėtų būti kuriamas administracinės justicijos principų pagrindu. Šie principai turėtų būti tiesiogiai įtvirtinti: teisėtumas, sąžiningumas, svarbių aplinkybių įvertinimas, netinkamų tikslų nebuvimas, sprendimų motyvuotumas, proporcingumas, proceso teisingumas, nešališkumas ir nepriklausomumas. 3. Siekiant sumažinti savivalės, neteisingumo ir korupcijos galimybes, remiantis šiais principais, turi būti sukurtos ir viešai paskelbtos administracinę diskreciją reglamentuojančios taisyklės. 4. Naujasis administracinio proceso kodeksas turėtų apimti procedūras, reglamentuojančias: • Bendras taisykles, skirtas administracinių aktų priėmimui (nauja) • Administracinių aktų peržiūrėjimą viešojo administravimo institucijoje (vidinę administracinę kontrolę) • Administracinių aktų apskundimą administracinių ginčų komisijoms • Administracinių ginčų komisijų sprendimų apskundimą administraciniams teismams, įskaitant LVAT • Norminių aktų priėmimą • Neformalias taisykles 5. Naujasis administracinio proceso kodeksas turėtų atspindėti šiuos su administracinių aktų priėmimu bei apskundimu susijusius teisingo proceso principus, išvystytus Europos valstybių teisės sistemose ir įtvirtintus Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje: • Tinkamo informavimo apie administracinę procedūrą • Šalių teisės būti išklausytoms • Dokumentų ir įrodymų atskleidimo • Priežasčių pateikimo (pareigos motyvuoti) • Nepriklausomumo ir nešališkumo • Atstovavimo Norminiai aktai Rekomendacijos: 6. Siūlomame administracinio proceso kodekse turėtų būti įtvirtintos vykdomosios valdžios ar administracinių institucijų priimamų poįstatyminių norminių aktų priėmimo taisyklės, įskaitant: • Visuomenės ir suinteresuotų šalių informavimą apie siūlomus norminius aktus; • Norminį aktą siūlančios institucijos pareigą išaiškinti, kam reikalingas siūlomas norminis aktas, ir kokiems tikslams jis turėtų pasitarnauti; • Kvietimą asmenims, interesų grupėms ar kitoms susijusioms šalims pareikšti pastabas; • Pareigą atsižvelgti į šias pastabas rengiant norminį aktą; ir • Pareigą pateikti motyvuotą paaiškinimą, kodėl galutinė norminio akto redakcija yra būtent tokios formos. Procedūrų, reglamentuojančių skundų nagrinėjimą administracinių ginčų komisijose, apjungimas Rekomendacijos 7. Procedūros, reglamentuojančios skundų nagrinėjimą administracinių ginčų komisijose, turėtų būti įtrauktos į administracinio proceso kodeksą. 8. Siekiant užtikrinti teisminės gynybos prieinamumą ir veiksmingumą bei pašalinti funkcijų dubliavimą, turėtų būti įtvirtinama privaloma ikiteisminė administracinių ginčų nagrinėjimo tvarka administracinių ginčų komisijose visais įmanomais atvejais (o galbūt turėtų būti sudarytas sąrašas klausimų, kuriais išankstinis kreipimasis į komisijas yra privalomas). 9. Administracinių ginčų komisijoms turėtų būti suteikti įgaliojimai nagrinėti tiek administracinio akto teisėtumą, tiek jo pagrįstumą (t.y. ir teisės, ir fakto klausimus). 10. Kadangi vyrauja nuomonė, jog administracinės justicijos sistema veikė efektyviau kai administravimo institucijos neturėjo galimybės skųsti administracinių ginčų komisijų sprendimų, turėtų būti grąžinti apribojimai administravimo institucijoms skųsti joms nepalankius sprendimus teismams. 11. Galutiniai administracinių ginčų komisijų sprendimai turėtų būti priverstinai vykdomi. Procedūrų, reglamentuojančių skundų nagrinėjimą teismuose, apjungimas Rekomendacijos: 12. Procedūros, reglamentuojančios skundų nagrinėjimą teismuose, turėtų būti įtrauktos į administracinio proceso kodeksą 13. Skundai dėl administracinių ginčų komisijų sprendimų, įskaitant aktus dėl administracinių nuobaudų, pirmąja instancija turėtų būti nagrinėjami administraciniuose teismuose. 14. Administracinio proceso kodeksas turėtų būti pakankamai išsamus, kad nuorodos į Civilinio proceso kodeksą ar bet kurį kitą teisės aktą taptų nereikalingomis ar bent jau išimtinėmis. 15. Bylų nagrinėjimą apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme reglamentuojančios nuostatos, įskaitant apeliacinio skundo nagrinėjimo procedūras bei aiškius apeliacijos leistinumo kriterijus, turėtų būti įtrauktos į administracinio proceso kodeksą. Lietuvos administracinio proceso kodekso, apimančio visus prieš tai paminėtus elementus, metmenys pateikiami Priede “F”. B. Institucinės Rekomendacijos Akivaizdu, jog be procesinių problemų egzistuoja ir kai kurios institucinės administracinės justicijos sistemos spragos, ypatingai apskričių bei savivaldybių lygmenyje. Visos jos susijusios su teisminės gynybos prieinamumo ir veiksmingumo problema. Šios spragos, regis, galėtų būti užpildytos labiau integruojant administracinių ginčų komisijų sistemą į administracinių teismų bei Seimo kontrolierių vykdomą veiklą (nors tuo pačiu egzistuoja poreikis, kad administracinių ginčų komisijų ir Seimo kontrolierių funkcijos nebūtų dubliuojamos). Šių rekomendacijų įgyvendinimas nebūtų brangus. Sistema galėtų tapti labai veiksminga, jei visos susijusios procedūros būtų tinkamai apjungtos siūlomame administracinio proceso kodekse.253 Administracinių ginčų komisijos 1. Bendrųjų administracinių ginčų komisijų sistema turėtų būti baigta kurti apskričių bei savivaldybių lygmenyse tokia tvarka: a. Siekiant kontroliuoti kaštus, reforma turėtų būti įgyvendinama etapais. Pirmiausia administracinių ginčų komisijos turėtų būti įsteigtos apskričių lygmenyje. Joms turėtų būti pavesta nagrinėti skundus dėl teritorinių ir savivaldybių viešojo administravimo subjektų priimtų administracinių aktų nepriklausomai nuo apskrities viršininko administracijos ar bet kurios kitos valstybės ar savivaldybės institucijos. Tai sumažintų apygardų administracinių teismų bei Seimo kontrolierių darbo krūvį; tada b. Reikėtų apžvelgti rezultatus, ir, jei poreikiai pateisina panaudotus resursus, įsteigti administracinių ginčų komisijas savivaldybių lygmenyje. 2. Atlikti tyrimą siekiant nustatyti, ar teisminės gynybos prieinamumas pagerėtų, išplėtus Mokestinių ginčų komisijos veiklą į apskričių lygmenį. 3. Siekiant pagerinti teisminės gynybos prieinamumą ir veiksmingumą konkrečiuose sektoriuose, jei leidžia vykdoma politika ir turimi resursai, Mokestinių ginčų komisijos pavyzdžiu apskrityse galėtų būti steigiamos kitos specializuotos komisijos. Administraciniai teismai 4. Turėtų būti apsvarstyta galimybė palikti administraciniams teismams tikrinti tik administracinių aktų teisėtumą, o faktinės bylos aplinkybės administraciniuose teismuose galėtų būti svarstomos tik išimtiniais atvejais, pavyzdžiui, esant grubiai fakto klaidai. Šis klausimas turėtų būti svarstomas patikrinus naujai įsteigtų apskričių administracinių ginčų komisijų veiklos efektyvumą bei palyginus jų darbo krūvį su teismų darbo krūviu. Šio klausimo sprendimas taip pat susijęs su tuo, ar kreipimasis į administracinių ginčų komisijas taps privalomu, o komisijų sprendimai – priverstinai vykdytini. Seimo kontrolieriai 5. Siekiant išplėsti Seimo kontrolierių atliekamas tyrimo ir taikinamąsias funkcijas, įsteigti Seimo kontrolierių įstaigos padalinius apskričių lygmenyje (taip pat, jei tai įmanoma ir būtina, savivaldybių lygmenyje). Teisinė pagalba 6. Siekiant pagerinti teisminės gynybos prieinamumą patiems neturtingiausiems asmenims, turėtų būti apsvarstyta galimybė išplėsti teisinės pagalbos sistemą kad ji būtų taikoma ir administracinėse bylose (tai taip pat sumažintų Seimo kontrolierių darbo krūvį). PRIEDAS “A” RESPONDENTŲ SĄRAŠAS Virgilijus Valančius, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pirmininkas Česlovas Jokūbauskas, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininkas Vytas Milius, Lietuvos apeliacinio teismo pirmininkas, Teismų tarybos pirmininko pavaduotojas Artūras Driukas, Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininkas Zita Smirnovienė, Vilniaus apygardos administracinio teismo pirmininkė Algimantas Valantinas, Vilniaus m. 2 apylinkės teismo pirmininkas Aloyzas Sakalas, Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto pirmininkas Gediminas Dalinkevičius, Seimo Žmogaus teisių komiteto pirmininkas, taip pat šio komiteto nariai Raimundas Šukys, Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto pirmininko pavaduotojas, Darbo grupės “Lietuvos teismų sistemai tobulinti” vadovas. Romas Valentukevičius, Seimo kontrolierių įstaigos vadovas Kęstutis Virketis, Seimo Teisės departamento direktorius, taip pat šio departamento atstovai Ona Buišienė, Prezidento patarėja teisės klausimais, taip pat Prezidentūros Teisės departamento nariai Paulius Koverovas, Teisingumo ministerijos Valstybės sekretorius Jolanta Dubinienė, Vyriausybės kanceliarijos Teisės ir teisėtvarkos departamento direktorė Raimundas Bakšys, Nacionalinės teismų administracijos direktorius Adolfas Gylys, Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos pirmininkas Margarita Vidutienė, Mokestinių ginčų komisijos narė Stasys Šedbaras, Lietuvos teisės universiteto Administracinės teisės ir proceso katedros docentas Grita Mažeikienė, Teisingumo ministerijos Teisinių institucijų departamento direktorė Toma Birmontienė, Lietuvos žmogaus teisių centro (visuomeninė organizacija) direktorė Gintautas Danišauskas, Teisinės pagalbos centro (visuomeninė organizacija) direktoriaus pavaduotojas PRIEDAS “B” BENDROSIOS KOMPETENCIJOS TEISMAMS TENKANTYS IŠBANDYMAI Regis, bendrosios kompetencijos teismams pastaruoju metu tenka nemažai reikšmingų išbandymų. Civilinių bylų skaičius bendrosios kompetencijos teismuose gan ženkliai išaugo - nuo 1343 bylų 2000-aisiais iki 1577 2002-aisiais. To pasekmė yra bylų nagrinėjimo trukmės augimas – bylos nagrinėjimas teisme vidutiniškai trunka dvejus metus; iš jų 6 mėnesius byla nagrinėjama Aukščiausiajame Teisme.254 Kaip dalį pasirengimo narystei ES programos, 2003 metais Lietuva iš esmės pertvarkė savo teisinę sistemą. Neseniai įsigaliojo nauji Civilinis, Civilinio proceso, Baudžiamasis, Baudžiamojo proceso kodeksai, suderinę Lietuvos teisę šiose srityse su ES normomis bei standartais. Naujas Darbo kodeksas turėtų įsigaliojo 2003 metų sausį. Nors šie pokyčiai skirti padidinti Lietuvos teisės sistemos veiksmingumą, jie taip pat sukelia nemažai sunkumų. Respondentai išreiškė nuogąstavimą dėl teismų sugebėjimo dirbti vadovaujantis naujais kodeksais. Išmokyti teisėjus taikyti naujųjų kodeksų nuostatas, suvienodinti šių teisės aktų, ypatingai Civilinio kodekso, aiškinimą ir taikymą, bei išmokyti teisėjus naujų bylų tvarkymo metodų atrodo gan gąsdinantis iššūkis. Regis, egzistuoja tam tikras prieštaravimas: iš vienos pusės siekiama išmokyti teisėjus tapti geresniais „nespecializuotais“ teisėjais, iš kitos pusės jiems siūloma perimti administracinių bylų nagrinėjimą, neabejotinai pareikalausiantį teisėjų specializacijos. Administracinės teisės principų ir normų įsisavinimas, būtinas teisminės kontrolės proceso tobulinimui, neabejotinai pareikalautų daug laiko. Apklausti Aukščiausiojo Teismo ir Apeliacinio teismo teisėjai prognozuoja bylų antplūdį, taip pat ir kasaciniame teisme, kadangi byloje dalyvaujantys asmenys siekia nustatyti naujos teisingumo sistemos bendrosios kompetencijos teismuose parametrus. Šiuo metu 54 apylinkių teismuose, 5 apeliaciniuose teismuose ir Aukščiausiajame Teisme tėra 650 teisėjų, kuriems teks užduotis susitvarkyti su ES teisės aktų, kurie turės būti įtraukti į Lietuvos teisės sistemą, gausa. Kai kurie aukštesniųjų instancijų teismų teisėjai nuogąstauja, jog sistema vargu ar sugebės susidoroti su šia užduotimi. Esant tokioms aplinkybėms, bandymas perimti net šiuo metu esamas administracines bylas, nekalbant jau apie laukiamą laviną ES administracinių aktų ir direktyvų Lietuvai tapus ES nare, būtų nerealus. PRIEDAS “C” ADMINISTRACINIAMS AKTAMS TAIKOMI PRINCIPAI Išdėstyti principai yra ypatingai svarbūs kalbant apie administracinių aktų priėmimą: 1. Pranešimas apie administracinę procedūrą. Administracinio akto subjektas turi būti informuojamas ne tik apie administracinio akto priėmimo procedūros pradžią, bet taip pat ir apie šio akto turinį. Teisė būti informuotam ir teisė būti išklausytam sudaro esminę bendrųjų teisingumo principų dalį. Abi šios teisės yra tarpusavyje susijusios ir būtinos: teisė būti išklausytam prarastų savo vertę jei asmuo nebūtų informuojamas apie faktus į kuriuos jis turėtų reaguoti. Bendrųjų teisingumo principų doktrina buvo išvystyta Britanijos teismuose, tačiau panaši sąvoka sutinkama ir kitose Europos jurisdikcijose, įskaitant Europos Sąjungą. 2. Šalių teisė būti išklausytoms. Teisė būti išklausytam reiškia galimybę raštu ar žodžiu pareikšti savo pastabas ar prieštaravimus dėl siūlomo administracinio akto, drauge pateikiant šias pastabas ar reikalavimus pagrindžiančius įrodymus. Kaip jau minėta, teisė būti išklausytam kartu su tinkamu informavimu yra esminiai tinkamo proceso elementai. Esant skirtingoms aplinkybėms teisė būti išklausytam gali būti tinkamai realizuojama įvairių procedūrų pagalba. Tai priklauso nuo keleto faktorių: proceso pobūdžio, sprendžiamo klausimo svarbos ir sudėtingumo, teisinių pasekmių, galinčių kilti šalims, rimtumo. Kuo svarbesnis yra sprendžiamas klausimas ir kuo rimtesnės galimos pasekmės, tuo didesnis yra žodinio proceso poreikis. Ir atvirkščiai, ne tokie svarbūs klausimai, atsižvelgiant į išvardytus kriterijus, gali būti sprendžiami rašytinių procedūrų pagalba. Konkrečios procedūros esant skirtingoms aplinkybėms turėtų būti reglamentuotos administracinio proceso kodekse. Teisė būti išklausytam yra būtina piliečio teisių apsaugos sąlyga. Ši teisė paprastai taikytina bet kokio administracinio akto priėmimui, o ypatingai kai kalbama apie aktus, tiesiogiai paliečiančius individualių asmenų teises ir interesus. Būtų tikslinga įstatyme aiškiai įtvirtinti teisę būti išklausytam, o taip pat tam tikras gaires, kokiais būdais ši teisė turėtų būti realizuojama skirtingomis aplinkybėmis. Asmuo, kurio teises tiesiogiai paliečia administracinis aktas, turėtų turėti teisę reikalauti žodinio nagrinėjimo. 3. Dokumentų ir įrodymų atskleidimas. Tinkamos įrodymų atskleidimo taisyklės yra itin reikšmingos siekiant užtikrinti, kad viešojo administravimo subjektas yra surinkęs visus reikalingus įrodymus. Tuo pačiu pareiga atskleisti įrodymus turėtų būti išplėsta į viešojo administravimo ir valstybės valdymo sritį. 4. Pareiga motyvuoti. Pareiga nurodyti administracinio akto priežastis svarbi dėl keleto aspektų: tai pagerina sprendimų priėmimo procesą, prisideda prie skaidrumo stiprinimo, palengvina darbą aukštesniosioms administravimo institucijoms bei teismams, ir, kas ne mažiau svarbu, rodo reikiamą pagarbą asmeniui, kurio teises ir interesus įtakoja administracinis aktas. 5. Nepriklausomumas ir nešališkumas. Kitas esminis bendrųjų teisingumo principų aspektas yra tai, jog viešojo administravimo subjektas negali būti šališkas. Taisyklė, draudžianti suinteresuotumą, šiuo metu dažniausiai išreiškiama nepriklausomumo ir nešališkumo terminais. Nešališkumas reiškia, jog asmuo, priimantis sprendimą, nėra asmeniškai juo suinteresuotas, tuo tarpu nepriklausomumas reiškia tai, jog jis gali formuluoti savo sprendimą be pašalinių asmenų poveikio ar priklausomybės nuo jų. 6. Atstovavimas. Dažnai sakoma, jog teisė būti atstovaujamam administraciniame procese teisininko ar kito asmens yra bendrųjų teisingumo principų dalis. Tai grindžiama tuo, jog daugelis asmenų nesugeba patys tinkamai ginti savo interesų. Priklausomai nuo konkrečios administracinės procedūros prigimties, teisė turėti atstovą gali būti vertinama skirtingai. Visgi, pageidautina įtvirtinti bendrą principą, suteikiantį teisę turėti atstovą administraciniame procese. PRIEDAS “D” LYGINAMOJI JUNGTINĖS KARALYSTĖS IR AUSTRALIJOS TRIBUNOLŲ STUDIJA255 Įvadas Didžiosios Britanijos tribunolų sistema per pastaruosius keletą metų patyrė esminių pokyčių, didžiąja dalimi įtakotų Australijos pavyzdžio.256 Nepaisant to, jog Australijos teisingumo sistemoje tribunolams skiriamas didesnis vaidmuo nei Britanijoje, dėl šių dviejų sistemų paralelių, jas charakterizuoti yra lengviau aptariant iš karto abi sistemas. Detalės bus pateikiamos atsižvelgiant į konkretaus tribunolo svarbą. Tačiau iš pradžių keletas įžanginių žodžių apie kiekvieną iš sistemų. Australijos tribunolų sistema yra pakankamai išvystyta. Čia gausu apeliacinių/peržiūrėjimo komisijų, ir dauguma tribunolų veikia kaip pirmoji išorinės kontrolės grandis. Apeliantas gali reikalauti pilno bylos esmės peržiūrėjimo Administracinių Skundų Tribunole (AST), peržiūrėjimo teisės klausimais Federaliniame teisme, ar, gavęs leidimą, Aukštesniajame teisme. Jungtinėje Karalystėje tribunolai pripažįstami nežinybinėmis viešosiomis institucijomis (NVI). Jie yra „institucijos, kurių funkcijos, panašiai kaip teismų, yra daugiausia susiję su teisingumo vykdymu. Tribunolai sprendžia privačių asmenų tarpusavio teisinius ginčus ir privačių asmenų teisinius ginčus su vyriausybinėmis žinybomis ar valdžios institucijomis.“257 Tačiau, nors nepriklausomumo poreikis yra realus (to reikalauja Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnis), vyriausybinės žinybos finansuoja tribunolus, taip pat teikia jiems administracinę pagalbą. Administraciniai (siaurąja prasme) klausimai Administracinių Skundų Tribunolas (Australijos Federacija) yra labiausiai išsiskiriantis Australijos tribunolas, kadangi jis veikia kaip apeliacinė instancija (fakto klausimais) kitų tribunolų sprendimams. Pagrindiniai šio tribunolo požymiai yra: Jurisdikcija: AST yra nepriklausoma institucija, Parlamento įgaliota tikrinti daugelį įvairaus lygmens Vyriausybės sprendimų, įskaitant išvardytus Ministrų sprendimus. AST taip pat peržiūri kitų tribunolų sprendimus bei kai kurių nevyriausybinių institucijų priimtus administracinius sprendimus. AST peržiūri tik tuos sprendimus, kurių peržiūrėjimo teisę jam tiesiogiai suteikia teisės aktai - paprastai tas aktas, kuriuo remiantis priimtas ginčijamas sprendimas. AST kompetencija apibrėžta maždaug 400 atskirų įstatymų ir kitų teisės aktų, apimančių tokias sritis kaip mokesčiai, socialinė apsauga, veteranų teisės, Federacijos darbuotojų darbo apmokėjimas ir pensijų įmokos, baudžiamoji deportacija, civilinė aviacija, informacijos laisvė, bankrotas, parama studentams ir jų korporacijos, bei eksporto rinkos vystymo dotacijos. Kontrolės apimtis: Kaip ir dauguma kitų tribunolų, AST nagrinėja bylą iš esmės (sprendžia teisės ir fakto klausimus), arba, jei sprendimą priėmusiam pareigūnui buvo suteikta diskrecijos teisė, patikrina, ar pasirinktas sprendimas atitinka taikytinas teisės normas. Hierarchija: Kai kuriose srityse kreiptis su skundu į AST negalima tol, kol ginčijamas sprendimas nebuvo patikrintas vidinės kontrolės tvarka jį priėmusioje institucijoje arba kol klausimo neišnagrinėjo specializuotas tribunolas, pavyzdžiui, Socialinės Apsaugos Apeliacijų Tribunolas. Teisminė kontrolė: AST sprendimai teisės klausimais gali būti peržiūrėti Federaliniame teisme. Fakto klausimais AST sprendimai yra galutiniai. Puslapis internete: www.aat.gov.au. Viktorijos Civilinis ir Administracinis Tribunolas buvo įsteigtas 1998-aisiais, apjungiant 15 komisijų ir tribunolų, ir tokiu būdu veikia „vieno langelio“ principu. VCAT nagrinėja tiek civilinius ginčus, tokius kaip vartotojų teisų apsauga, kreditavimas, diskriminacija bei nuoma, tiek ginčus tarp privačių asmenų ir valdžios institucijų žemės vertinimo, licenzijų, mokesčių, teritorijų planavimo ir aplinkos apsaugos srityse. VCAT vadovauja Aukščiausiojo teismo teisėjas; pats VCAT susideda iš trijų skyrių: administracinio, civilinio bei žmogaus teisių. VCAT sprendimai teisės klausimais gali būti skundžiami Aukščiausiajam teismui. Puslapis internete: www.vcat.vic.gov.au Administracinių Skundų Tribunolas Sostinės Teritorijai (ASST) peržiūri vyriausybės departamentų, ministerijų ar vyriausybinių institucijų priimtus sprendimus. Tribunolą sudaro du skyriai: žemės ir teritorijų planavimo skyrius bei bendrasis skyrius. Puslapis internete: www.courts.act.gov.au Pareigybinių Nusižengimų Tribunolas (Kvinslendas, Australija) turi išimtinę ir apeliacinę jurisdikciją. Išimtinei Tribunolo jurisdikcijai priskirtas tam tikrų pareigūnų, daugiausia policijos, pareiginių nusižengimų tyrimas, įskaitant veiksmus, turinčius baudžiamojo nusižengimo požymių, bei drausminius pažeidimus, už kuriuos gali būti atleidžiama iš tarnybos. Apeliaciniai skundai dėl šių sprendimų, esant įstatyme numatytiems pagrindams, gali būti paduodami Aukščiausiajam Kvinslendo teismui. Vykdydamas apeliacinę jurisdikciją, Tribunolas nagrinėja bylą iš esmės. Tribunolo sprendimai, priimti išnagrinėjus bylą apeliacine tvarka, yra „galutiniai“, tačiau jie gali būti peržiūrėti teismo. Britanijos Apeliacijų Tarnyba (AT) nagrinėja skundus iš daugiau nei 140 Anglijos, Škotijos ir Velso vietovių, todėl turi daugiau bylų ir tuo pačiu daugiau narių, pagalbinio personalo ir resursų nei bet kuris kitas tribunolas. AT nagrinėjami skundai apima tokias sritis kaip socialinė apsauga, vaikų išlaikymas, aprūpinimas gyvenamuoju plotu, savivaldybių mokesčių lengvatos, vakcinavimu padarytos žalos atlyginimas, mokesčių kreditai ir kompensacijų susigrąžinimas. AT susideda iš dviejų institucijų: pirmoji yra nevyriausybinė viešoji tribunolų institucija, atsakinga už apeliacinių tribunolų funkcionavimą, vadovaujama apeliacinių tribunolų pirmininko. Antroji yra Darbo ir Pensijų Departamento vykdomoji agentūra, vadovaujama generalinio direktoriaus. Skundai nagrinėjami 9 Didžiosios Britanijos vietovėse. Skundai dėl AT sprendimų gali būti dvejopo pobūdžio. Vienas jų - raštas AT pirmininkui, prašant peržiūrėti sprendimą ir skelbti naują nagrinėjimą. Apeliacinis skundas teisės klausimais gavus leidimą gali būti paduotas Socialinės Apsaugos Komisarui arba Vaiko Teisių Apsaugos Komisarui. Puslapis internete: www.appeals-service.gov.uk Socialinės Apsaugos ir Vaiko Teisių Apsaugos Komisarai nagrinėja apeliacinius skundus teisės klausimais dėl Apeliacijų Tarnybos tribunolų sprendimų socialinio draudimo pašalpų, vaikų išlaikymo, mokesčių kreditų, gyvenamojo būsto pašalpų ir savivaldybės mokesčių lengvatų srityse. Komisarai yra specialūs Karalienės paskirti teisėjai, nepriklausomi nuo Apeliacijų Tarnybos. Administracinę Komisarų veiklos kontrolę atlieka Teismų Tarnyba. Komisarų sprendimai, gavus Komisarų leidimą, gali būti skundžiami Apeliaciniam teismui arba Aukščiausiajam civiliniam teismui Škotijoje (Court of Session). Jei Komisarai atsisako suteikti leidimą apeliacijai, jį turi teisę suteikti atitinkamas teismas. Puslapis internete: www.osscsc.gov.uk Darbo ir pramoninių santykių klausimai Pietų Australijos Pramoninių Santykių Komisija susideda iš dviejų skyrių: Pramoninių Santykių Skyrius nagrinėja klausimus susijusius su neteisėtais atleidimais iš darbo, pramoniniais ginčais ir kreipimaisis dėl apdovanojimų; Įmonių Sutarčių Skyrius nagrinėja įmonių sutarčių patvirtinimo klausimus ir iš derybų dėl šių sutarčių kylančius ginčus. Valstybės Tarnautojų ir Darbuotojų Skundų Tribunolas (Naujasis Pietų Velsas, Australija) nagrinėja vyriausybės institucijų ir kitų valstybės valdžios įstaigų darbuotojų skundus dėl sprendimų paaukštinimo tarnyboje ir drausminės atsakomybės klausimais. Puslapis internete: www.dir.nsw.gov.au/great Profesinio Mokymo Tribunolas (Naujasis Pietų Velsas, Australija) susideda iš narių, atstovaujančių Naujojo Pietų Velso vyriausybę, darbuotojus ir jų asociacijas, pramonės grupių sąjungas, visuomenines ir registruotas mokymo organizacijas. Tribunolui patikėti šie klausimai: ginčai tarp darbdavių ir stažuotojų, kylantys iš profesinio mokymo sutarčių, kreipimaisi dėl stažuotės perkėlimo ar nutraukimo šalių susitarimu, kreipimaisi dėl įgytos profesinės kvalifikacijos pripažinimo. Puslapis internete: http://apprenticeship.det.nsw.edu.au Drausminių Skundų Tribunolas nagrinėja skundus dėl valstybės tarnautojams pritaikytų drausminės atsakomybės priemonių. Puslapis internete: www.sct.gov.au Komercinės teisės klausimai Australijos Konkurencijos Tribunolas (Australijos Federacija) nagrinėja prašymus dėl Australijos Konkurencijos ir Vartotojų Teisių Apsaugos Komisijos (KVTAK) sprendimų suteikti ar panaikinti leidimus veiksmams ar susitarimams, kurie kitu atveju būtų uždrausti kaip ribojantys konkurenciją, peržiūrėjimo. Jis taip pat nagrinėja KVTAK Ministro sprendimus leisti tretiesiems asmenims naudotis prieiga prie būtinų įrengimų, turinčių nacionalinę reikšmę, tokių kaip elektros energijos sistema ar dujų vamzdžiai. Nagrinėjimas vykdomas de-novo, KVTAK suteikti tokie pat įgalinimai kaip ir sprendimą priėmusiai institucijai ar pareigūnui. Puslapis internete: www.fedcourt.gov.au/aboutct/aboutct_act.html Nepriklausomas Kainų Nustatymo ir Kontrolės Tribunolas prižiūri vandens, dujų, elektros energijos ir visuomeninio transporto pramonės šakų reguliavimą Naujajame Pietų Velse. Jo funkcijos apima maksimalių kainų monopolistų teikiamoms paslaugoms Naujajame Pietų Velse (ypatingai vandens tiekimui ir visuomeniniam transportui) nustatymą, elektros energijos ir dujų kainų ar mokesčių reguliavimą, licenzijų šias paslaugas teikiančioms bendrovėms išdavimo administravimą, sutarčių dėl prieigos prie visuomeninių infrastruktūros objektų registravimą ir ginčų dėl šių sutarčių nagrinėjimą, vyriausybės perduotų skundų dėl konkurencinio neutralumo tyrimą. Be to, į NKNKT dėl patarimo kainų nustatymo, veiksmingumo, pramonės struktūros ir konkurencijos klausimais gali kreiptis Naujojo Pietų Velso vyriausybė ar jos įstaigos, taip pat minėti paslaugu teikimo monopolistai ir kitos panašios bendrovės (pastarieji už atitinkamą užmokestį). Puslapis internete: www.ipart.nsw.gov.au Britų Specialieji Komisarai bei PVM ir Muitų Tribunolai iš Jungtinio Mokesčių Tribunolo administruojami Teismų Tarnybos. Specialiųjų Komisarų jurisdikcijai priskirti beveik visi su pajamų mokesčiu, pelno mokesčiu ir kapitalo prieaugio mokesčiu susiję klausimai. PVM ir Muitų Tribunolai nagrinėja skundus dėl Muitinės ir Akcizų Komisarų sprendimų dėl PVM ir akcizų administravimo bei surinkimo. Kiekvieno iš šių tribunolų sprendimai gali būti skundžiami Aukštesniajam teismui. Puslapis internete: www.courtservice.gov.uk/tribunals/comtax Su socialinėmis ir ekonominėmis teisėmis susiję klausimai Australijos Socialinės Apsaugos Skundų Tribunolas yra įstatymu įsteigta institucija kurio jurisdikcijai yra priskiriami klausimai susiję su Šeimos ir Visuomenės aptarnavimo Ministro kuruojama sritimi. SAST peržiūri sprendimus socialinės apsaugos, švietimo, ar veteranų išmokų klausimais, įskaitant pensijos, pašalpos ar išmokos paskyrimą bei dydį, teisės į išmoką sustabdymą ar atėmimą, šeimos pašalpos paskyrimą ir dydį, teisės į sveikatos apsaugos korteles suteikimą neįgaliesiems asmenims, paramos vaikams sutarčių adekvatumo tyrimą, paramos teikimą ūkininkams esant finansiniams sunkumams ir paramos studentams programas. Prieš paduodant skundą SAST, sprendimą turi peržiūrėti jį priėmusio departamento pareigūnas. Peržiūrėdamas sprendimą, SAST gali atlikti nepriklausomą bylos aplinkybių tyrimą. SAST sprendimai gali būti peržiūrėti Federaliniame teisme ir Aukštesniajame teisme. Puslapis internete: www.ssat.gov.au Panašiai ir Jungtinėje Karalystėje, Socialinės Apsaugos Tribunolas nagrinėja skundus dėl pareigūnų sprendimų socialinės apsaugos išmokų skyrimo (kalbama apie išmokas įmokų pagrindu ir sprendimus dėl būtinybės asmeniui skirti tokias išmokas, išskyrus pragyvenimo, slaugymo ar darbo pašalpas neįgaliesiems. Pastarųjų išmokų klausimai nagrinėjami savarankiškuose tribunoluose.) klausimais. SAT sprendimai teisės klausimais gali būti apskųsti Socialinės Apsaugos Komisarui. Žemės ir gamtos išteklių naudojimo klausimai Žemės ir Išteklių Tribunolas (Kvinslendas) nagrinėja išteklių naudojimo klausimus, siekiant užtikrinti teisingą resursų paskirstymą ir panaudojimą. Tribunolas taip pat nagrinėja žemės tvarkymo ginčus, įskaitant kultūrinės reikšmės objektus, čiabuvių žemės nuosavybės klausimus ir kasybos, galinčios pažeisti čiabuvių nuosavybės teises ar aplinkos apsaugos reikalavimus, klausimus. Puslapis internete: www.lrt.qld.gov.au Žemės Tribunolas Didžiojoje Britanijoje nagrinėja tiek bylas pirmąja instancija (įskaitant ginčus dėl kompensacijos už privalomai išperkamą žemę) , tiek apeliacinius skundus dėl kitų tribunolų (Vertės Nustatymo ir Nuomos Vertės Nustatymo) sprendimų. Žemės Tribunolas yra registravimo teismas, jo statusas yra labai artimas Aukštesniojo teismo statusui. Žemės Tribunolo sprendimai gali būti skundžiami Apeliaciniam teismui. Tribunolas susideda iš Pirmininko ir Narių, skiriamų Lordo Kanclerio. Pirmininkas turi būti teisėjas arba teismo advokatas (barrister), kiti nariai turi būti teisininkai arba turėti kvalifikaciją, susijusią su žemės vertinimu. Bylas paprastai nagrinėja vienas narys, tačiau kartais bylos gali būti nagrinėjamos dviejų narių (jei kyla esminiai ir teisės ir vertinimo klausimai – teisininko ir vertintojo) arba, išimtiniais atvejais, trijų narių. Tribunolo būstinė Londone, tačiau jis posėdžiauja ten, kur reikalinga teisingam bylos išnagrinėjimui. Puslapis internete: www.courtservice.gov.uk/tribunals/lands/lands_intro.htm Kiti žmogaus teisių apsaugos klausimai Pabėgėlių Tribunolas peržiūri Imigracijos, Daugiakultūrinių ir Nacionalinių Reikalų Departamento (IDNRD) sprendimus atsisakyti sutekti arba atimti pabėgėlio statusą valstybės teritorijoje esantiems pareiškėjams. Tribunolas yra nepriklausomas nuo IDNRD, jo narius skiria generalgubernatorius. Tribunolas gali patvirtinti Departamento sprendimą, jį pakeisti, arba priimti naują sprendimą. Ministras neturi teisės duoti Tribunolui privalomų nurodymų, tačiau, jei to reikalauja viešasis interesas, gali pakeisti Tribunolo sprendimą palankesniu apeliantui. Tribunolo sprendimai gali būti skundžiami Federaliniam teismui, Federaliniam magistratų teismui, arba Aukštesniajam teismui. Puslapis internete: www.rrt.gov.au Imigracijos Skundų Tribunolas Jungtinėje Karalystėje yra nepriklausoma teisminė institucija, nagrinėjanti prašymus suteikti leidimą apeliacijai bei skundus dėl Imigracijos Arbitro, veikiančio kaip pirmoji skundų dėl imigracijos pareigūnų, vizų pareigūnų ir Vidaus reikalų ministro sprendimų nagrinėjimo grandis, priimtų sprendimų. Kai kuriais klausimais Tribunolas veikia kaip pirmoji instancija. Tribunolas nagrinėja skundus dėl atsisakymo suteikti prieglobstį bei sprendimų nesuteikti leidimo nuolat gyventi Jungtinėje Karalystėje. Puslapis internete: www.iaa.gov.uk PRIEDAS “E” ADMINISTRACINĖS JUSTICIJOS SISTEMOS PASIRINKTOSE EUROPOS VALSTYBĖSE Sistemų struktūra Bandymais susidoroti su staigiu administracinių bylų skaičiaus augimu, būdingu šiuolaikinei demokratijai, Lietuva nesiskiria nuo kitų vakarų ir centrinės Europos valstybių. Vakarų Europos valstybės su šia problema susidūrė seniau, kadangi teismams teko ginti piliečių teises valstybei vis smarkiau įtakojant rinkos reguliavimą. Nusimetusios autoritarinę praeitį, šių valstybių patirtimi kaip pavyzdžiu pasinaudojo kylančios demokratinės centrinės Europos valstybės. A. Vokietija Suprantama, jog kiekviena valstybė augančio bylų skaičiaus, teisminės gynybos prieinamumo ir veiksmingumo problemas turi spręsti remdamasi savo patirtimi, teisine kultūra bei tradicijomis. Kai kurios valstybės, tokios kaip Vokietija, sukūrė administracinių aktų kontrolės sistemas suteikdamos teisę administracinius aktus skųsti tiesiogiai teismams. Žinoma, Vokietija šioje srityje turi gilias tradicijas, ir bylų skaičių sumažina veiksminga administravimo institucijų veikla. Tokį pat modelį yra pasirinkusios dar keletas centrinės Europos valstybių, bene ryškiausias jų pavyzdys– Lenkija. Vokietijos administraciniams teismams suteikta išimtinė kompetencija spręsti administracinius ginčus. Administraciniai teismai yra viena iš penkių Vokietijos teismų sistemos grandžių, greta bendrosios kompetencijos (civilinių ir baudžiamųjų) teismų, darbo teismų, fiskalinių teismų ir socialinių teismų. Lygiagrečiai su jais veikia konstituciniai teismai (Verfassungsgerichte). Administracinių teismų sistemos viršūnėje yra Federalinis Administracinis Teismas, nagrinėjantis skundus dėl Aukštesniųjų administracinių teismų (Oberverwaltungsgerichte) sprendimų. Aukštesnieji administraciniai teismai veikia kaip apeliacinės instancijos teismai žemės (Länder) ribose. Administracinių teismų veiklą reglamentuoja Administracinių teismų proceso kodeksas (Verwaltungsgerichtsordnung, arba VwGO), kuris nustato teismų santvarką, struktūrą ir proceso taisykles, įskaitant jurisdikciją, teismingumą, taikomas gynybos priemones, bei teisėjų skyrimo tvarką ir socialines garantijas. Kodeksas taip pat nustato apeliacijos, revizijos bei atskirųjų skundų dėl administracinių teismų sprendimų ir nutarčių nagrinėjimo taisykles. Administracinių teismų vaidmuo ir funkcijos yra glaudžiai susiję su šių teismų pareiga saugoti esminį Vokietijos administracinės teisės principą – teisėtumą. Teoriškai kiekvienas administracinis aktas, įskaitant ir diskrecinės galios aktus, jei diskrecija piktnaudžiaujama, galėtų būti tikrinamas administraciniuose teismuose, atsižvelgiant į protingumo, būtinumo, objektyvumo ir lygiateisiškumo principus. Teismai nėra apriboti procesiniais ar jurisdikciniais klausimais, jie gali grįsti savo sprendimus bendraisiais teisingumo principais, skaidrumo stygiumi, netinkamomis priemonėmis teisėtiems tikslams pasiekti ir panašiais pagrindais. VOKIETIJOS ADMINISTRACINĖS JUSTICIJOS SISTEMA B. Austrija Nors aukštesniųjų administracinių institucijų samprata labiau vyrauja anglosaksų teisinės sistemos valstybėse, ji taip pat turi ir europines šaknis. Austrijos sistemoje veikia eilė aukštesniųjų administracinių institucijų, žinomų kaip Nepriklausomi Administraciniai Tribunolai (Unabhängige Verwaltungssenate, (NAT)). Tribunolai atlieka administracinių aktų peržiūrą pirmąja instancija. Pagrindinis tribunolų sistemos privalumas yra jos paprastumas ir prieinamumas. Sistema remiasi aukštu tribunolų pareigūnų specializacijos ir patirties lygmeniu. Tribunolų paskirtis yra užtikrinti administracinės veiklos teisėtumą; bylas jie svarsto tik po to, kai išsemiamos vidinės administracinės kontrolės galimybės.258 Nepriklausomumas yra esminė NAT veiklos efektyvumo prielaida. Nepaisant to, jog NAT nėra teismai, jų nariai vykdo kvazi-teismines funkcijas ir pasižymi aukšta kvalifikacija teisės ir administravimo srityje. Tribunolai sudaryti iš pirmininko, pirmininko pavaduotojo, ir reikalaujamo skaičiaus nuolatinių narių, skiriamų federalinės vyriausybės ne trumpesniam kaip 6 metų terminui. Tribunolų nariams draudžiama dalyvauti bet kokioje kitoje veikloje, kuri galėtų kelti pavojų tribunolų nepriklausomumui. NAT-ų kompetencijai kiekvienoje Žemėje (Länder) priskiriama: (a) spęsti administracinių teisės pažeidimų bylas, išskyrus federalinius fiskalinius nusižengimus, kuriuos nagrinėja specialios nepriklausomos institucijos; (b) priimti sprendimus dėl tiesioginės administracinės galios ir prievartos įgyvendinimo, pavyzdžiui, sulaikymo, konfiskavimo ir t.t. (c) priimti sprendimus kitais klausimais, priskirtais NAT’ų kompetencijai atskirais federaliniais ar Žemės įstatymais. Tai įgalina NAT’us veikti kaip apeliacinius teismus, taip pat nagrinėjančius su civilinėmis teisėmis susijusius klausimus; (d) NAT’ai priima sprendimus jų kompetencijai priskirtose srityse jei to nepadarė administraciniai teismai.259 NAT’ų sprendimai gali būti peržiūrimi teisės ir fakto klausimais Administraciniame teisme bei teisės klausimais Konstituciniame teisme. Administracinis teismas nagrinėja klausimus apimančius: (1) administracinių institucijų, įskaitant nepriklausomas administracines komisijas, oficialių sprendimų neteisėtumą,; ir (2) administracinių institucijų pareigos priimti sprendimus pažeidimus. Konstitucinis Teismas nagrinėja fundamentalių teisių pažeidimus, tačiau gali nukreipti bylas administraciniam teismui, spręsti administracinio sprendimo teisėtumo klausimą kitais pagrindais. AUSTRIJOS ADMINISTRACINĖS JUSTICIJOS SISTEMA C. Švedija Švedijos administracinių teismų sistemą sudaro 23 bendrieji apylinkių administraciniai teismai, 4 apeliaciniai administraciniai teismai ir Aukščiausiasis administracinis teismas kaip galutinės instancijos teismas. Be to, Švedija turi keletą specializuotų teismų, kurių sprendimai gali būti skundžiami Aukščiausiam Administraciniam Teismui: Darbo teismą, Prekybos teismą, Patentinių apeliacijų teismą ir penkis Aplinkos apsaugos teismus. Apylinkių administraciniai teismai yra pirmosios instancijos teismai, įgalioti spręsti visus su viešuoju administravimu susijusius klausimus ir nagrinėti asmenų skundus dėl valdžios institucijų sprendimų. Sprendimus apylinkės administraciniame teisme priima teisėjas vienasmeniškai arba teisėjo ir dviejų tarėjų kolegija. Nuolatiniai teisėjai yra skiriami Vyriausybės, tarėjai - renkami savivaldybių ir apskričių tarybų kiekvienoje teismo apygardoje. Specializuoti teismai ir kvazi-teisminiai tribunolai išnagrinėja nemažą dalį skundų darbo ir įdarbinimo, konkurencijos ir prekybos, intelektinės nuosavybės ir aplinkos apsaugos klausimais. Nekilnojamojo ir kilnojamojo turto nuomos klausimus nagrinėja dvylika apskričių rentos tribunolų ir dvylika apskričių nekilnojamojo turto nuomos tribunolų, kuriems suteikti įgalinimai panašūs į teismams suteiktus įgalinimus. 25 bendrosios kompetencijos apygardų teismai taip pat veikia kaip žemės tribunolai. 7 bendrosios kompetencijos apygardų teismai taip pat veikia kaip jūriniai teismai. Vartotojų skundai prieš kreipiantis į teismą nagrinėjami Nacionalinėje Vartotojų Skundų Taryboje. Beveik visais atvejais apeliaciniai skundai Apeliaciniams administraciniams teismams ar Aukščiausiajam Administraciniam Teismui gali būti paduoti tik gavus teismo leidimą. Apeliaciniame administraciniame teisme bylas nagrinėja trijų teisėjų ir dviejų tarėjų kolegija. Pažymėtina, kad Darbo teismo sprendimai yra galutiniai ir neskundžiami. Patentinių apeliacijų teismo sprendimai, gavus teismo leidimą, gali būti skundžiami tiesiogiai Aukščiausiajam Administraciniam Teismui. Pagrindinė Aukščiausiojo Administracinio Teismo funkcija yra kurti precedentus. Todėl šio teismo sprendimai paprastai yra išsamūs ir detalūs. Dabartiniu metu Aukščiausiajame Administraciniame Teisme yra 18 teisėjų (vadinami Lordais teisėjais - Lord Justices). Teismas turi tris skyrius, iš kurių kiekvienas gali nagrinėti visus teismo kompetencijai priskirtus klausimus. Dažniausiai Aukščiausiajame Administraciniame Teisme nagrinėjami klausimai, susiję su mokesčiais, socialiniu aprūpinimu, vairavimo teisių atėmimu bei vietos savivaldos institucijų priimtų teisės aktų teisėtumu. Leidimo apeliaciniam skundui paduoti išdavimo klausimus sprendžia vienas teisėjas, bylas nagrinėja vienas teisėjas arba trijų teisėjų kolegija. Aukščiausiasis Administracinis Teismas bei Apeliaciniai administraciniai teismai turi teisminės kontrolės įgaliojimus. Pažymėtina, jog šie teismai negali pripažinti vyriausybės priimto įstatymo ar įsakymo negaliojančiu, tačiau jie turi teisę atsisakyti taikyti jų manymu antikonstitucines ar dėl kitų priežasčių netaikytinas teisės akto nuostatas. Bylų nagrinėjimą Švedijos administraciniuose teismuose reglamentuoja Administracinių Teismų Proceso Aktas. ŠVEDIJOS ADMINISTRACINĖS JUSTICIJOS SISTEMA D. Suomija Suomija turi dvipakopę administracinių teismų sistemą susidedančią iš Aukščiausiojo Administracinio Teismo, veikiančio kaip galutinės instancijos teismas, ir aštuonių apygardų administracinių teismų bei keleto specializuotų administracinių teismų, veikiančių kaip pirmosios instancijos teismai. Specializuoti administraciniai teismai yra Prekybos teismas (konkurencija ir prekyba), Draudimo teismas (socialinis draudimas ir pensijos), Darbo teismas (darbo teisiniai santykiai), Kalėjimų teismas (nepilnamečių ir kiti baudžiamosios teisės klausimai) ir Aukštasis Impičmento Teismas (baudžiamosios bylos kai teisiami vyriausybės ar teismo pareigūnai). Specializuotų teismų veikla reglamentuojama atskirais įstatymais. Remiantis Suomijos Konstitucija, apygardų administraciniai teismai ir Aukščiausiasis Administracinis Teismas yra bendrieji administraciniai teismai. Apygardų administraciniai teismai yra įgalioti spręsti visus administracinės teisės ginčus, kylančius tarp centrinės ir vietinės valdžios institucijų ar privačių asmenų ir valdžios institucijų. Apygardų administraciniai teismai nagrinėja skundus dėl savivaldybių institucijų, provincijų valdžios įstaigų, mokesčių administravimo pareigūnų, aplinkos apsaugos institucijų, apeliacinių vertinimo valdybų bei aplinkos leidimų tarnybų sprendimų. Sprendimus paprastai priima trijų teisėjų kolegija. Pagal Suomijos Konstituciją, Aukščiausiasis Administracinis Teismas yra aukščiausia teisminė instancija, netgi lyginant su Aukščiausiuoju Teismu. Absoliuti dauguma Aukščiausiojo Administracinio Teismo nagrinėjamų bylų yra susiję su mokesčiais. Teismas taip pat dažnai nagrinėja konkurencijos, socialinės apsaugos, teritorijų planavimo ir statybos, aplinkos ir vandenų apsaugos, sveikatos apsaugos, valstybės tarnybos ir vietos savivaldos institucijų veiklos bylas. Suteikus teismo leidimą, Aukščiausiasis Administracinis Teismas nagrinėja apeliacinius skundus dėl apygardų administracinių teismų, Prekybos teismo sprendimų, taip pat skundus dėl Vyriausybės ir ministerijų, Nacionalinių patentų ir registracijos tarybų bei kitų nacionalinių tarybų, provincijos federacijų ir kitų asociacijų sprendimų. Aukščiausiasis Administracinis Teismas susideda iš pirmininko ir 20 nuolatinių teisėjų, paskirtų iš žemesniųjų teismų ar valstybės valdžios institucijų. Teisme formaliai yra trys skyriai: statybos, savivaldybių bei valstybės tarnybos skyrius, mokesčių ir konkurencijos skyrius bei socialinės apsaugos, užsieniečių ir aplinkos apsaugos skyrius, tačiau kiekvienas iš skyrių gali nagrinėti bet kurias teismo kompetencijai priskirtas bylas. Prašymus išduoti leidimą apeliacijai paprastai nagrinėja trijų teisėjų kolegija, o bylas – penkių teisėjų kolegija. Visos sudėties teismas (plenarinė sesija) paprastai sprendžia ypač reikšmingus administracinės teisės klausimus. Sprendimai prekybos bylose gali būti skundžiami Aukščiausiajam Teismui gavus išankstinį leidimą. Procesą Aukščiausiajame Administraciniame Teisme bei apygardų administraciniuose teismuose reglamentuoja Administracinio teismo proceso aktas. Remiantis šiuo aktu, šalis neprivalo būti atstovaujama advokato, tačiau įrodymų pakankamumui užtikrinti yra nustatyti reikalingi procesiniai mechanizmai. Procesas didžiąja dalimi pagrįstas apsikeitimu rašytiniais dokumentais. Aukščiausiasis Administracinis Teismas taip pat atsakingas už žemesniųjų teismų veiklos priežiūrą. Tuo tikslu jis teikia teisines išvadas ir, jei tai reikalinga, teikia įstatymų leidybos pasiūlymus. SUOMIJOS ADMINISTRACINĖS JUSTICIJOS SISTEMA E. Graikija Graikija turi trijų instancijų administracinių teismų sistemą. Pirmosios Instancijos Administraciniai Teismai veikia kaip pirmosios instancijos teismai skundams, susijusiems su viešojo administravimo subjektų neveikimu, ginčams (pvz.: mokesčių, socialinio draudimo), bei ieškiniams dėl žalos, padarytos neteisėtu administraciniu aktu, arba administracinio akto įgyvendinimo sustabdymu, atlyginimo, nagrinėti. Administraciniai Apeliaciniai Teismai yra antrosios instancijos teismai, nagrinėjantys apeliacinius skundus dėl Pirmosios Instancijos Administracinių Teismų sprendimų. Valstybės Taryba yra galutinės instancijos teismas, nagrinėjantis skundus dėl žemesniųjų administracinių teismų sprendimų. Valstybės Taryba taip pat veikia kaip pirmosios ir galutinės instancijos teismas visiems skundams dėl įgaliojimų viršijimo (ultra vires) priimant norminius ar individualius administracinius aktus, bei skundams dėl kai kurių pilnos jurisdikcijos klausimų, ypač skundams dėl drausminio poveikio priemonių, taikomų viešojo administravimo subjektų visuomenės atstovams. Graikijos administracinių teismų veiklą reglamentuoja Administracinės teisenos kodeksas. GRAIKIJOS ADMINISTRACINĖS JUSTICIJOS SISTEMA F. Lenkija ir Vengrija Lenkijos ir Vengrijos sistemos apima išankstinį skundų nagrinėjimą viešojo administravimo institucijoje (skundus aukštesniajam pareigūnui) bei dviejų instancijų teismo procesą. Pirmąja instancija administracinės bylos nagrinėjamos specializuotuose administraciniuose teismuose (Lenkija) arba specializuotuose apygardų teismų skyriuose (Vengrija). Lenkijoje administraciniai teismai sprendžia piliečių skundus dėl administracinių veiksmų vadovaudamiesi konkretaus asmens teisių gynybos taisykle. Bendrieji administraciniai aktai nepatenka į administracinių teismų jurisdikciją. Skundų nagrinėjimo procesą reglamentuoja Administracinio proceso kodeksas (1960), kuriuo remiantis prieš kreipiantis į administracinį teismą skundas turi būti išnagrinėtas aukštesnės administracinės institucijos ar pareigūno. Be to, prieš paduodant skundą aukštesnei institucijai, turi būti kreipiamasi į ginčijamą aktą (sprendimą) priėmusį pareigūną su prašymu persvarstyti klausimą. Institucija ar pareigūnas turi teisę pats pakeisti ginčijamą aktą. LENKIJOS ADMINISTRACINĖS JUSTICIJOS SISTEMA VENGRIJOS ADMINISTRACINĖS JUSTICIJOS SISTEMA G. Estija ir Latvija Estija ir Latvija taip pat nuveikė labai daug pertvarkydamos savo administracinės justicijos sistemas. Neseniai priimtas Estijos Administracinio proceso įstatymas neįsteigė aukštesniųjų administracinių institucijų sistemos, tačiau gerokai patobulino vidinės administracinės kontrolės, vykdomos viešojo administravimo institucijoje, procedūras. Buvo įkurta nauja specializuotų pirmosios instancijos administracinių teismų sistema trijų pakopų teisminės kontrolės sistemoje. Latvijos Administracinio proceso įstatymas viename teisės akte apjungia administracinių ginčų nagrinėjimo administravimo institucijose ir teismuose procedūras. ESTIJOS ADMINISTRACINĖS JUSTICIJOS SISTEMA LATVIJOS ADMINISTRACINĖS JUSTICIJOS SISTEMA PRIEDAS “F” LIETUVOS ADMINISTRACINIO PROCESO KODEKSO METMENYS 260 **1 Dalis: Įvadas 1. Administracinio proceso kodekso patvirtinimas Bendroji administracinio proceso kodeksą (toliau tekste - “Kodeksas”), kuris bus taikomas kaip nustatyta toliau sekančiuose straipsniuose, patvirtinanti nuostata. 2. Taikymo sritis 1. Kodeksas taikomas visiems administraciniams aktams bei norminiams aktams, jei įstatyme nėra tiesiogiai nurodyta kitaip. 2. Su nacionaliniu saugumu susijusiems aktams Kodekso nuostatos netaikytinos. Vyriausiasis administracinis teismas turi teisę nuspręsti ar konkretus aktas laikytinas susijusiu su nacionaliniu saugumu. 3. Kodeksas taikomas visoms valdžios institucijoms, priimančioms administracinius ar norminius aktus, išskyrus parlamentą. Tikslumui užtikrinti, Prezidento, Vyriausybės, Ministro Pirmininko bei ministrų priimamiems administraciniams ar norminiams aktams Kodekso nuostatos taikomos. 3. Administraciniai aktai: bendrosios nuostatos 1. Bendras administracinių aktų apibrėžimas 2. Turėtų būti įtraukiami ir apibrėžiami: • Individualizuoti administraciniai aktai ir sprendimai: reiškia valdžios institucijos aktą ar sprendimą, skirtą individualiam asmeniui ar individualizuotai asmenų grupei ir įtakojantį šio asmens ar asmenų grupės teises ar interesus. • Tyrimo aktai: reiškia pačios valdžios institucijos ar jos pavedimu atliekamus asmens ar asmenų grupės veiksmų ar veiklos tyrimus. • Aktai, paliečiantys asmenų ar interesų grupę: reiškia valdžios institucijos aktą ar sprendimą, priimtą viešojo intereso apsaugos tikslais, ir paliečiantį kelių ar daugiau asmenų ar grupių interesus. • Neoficialios taisyklės (gairės): reiškia standartus, veiklos strategijas, nurodymus ir kitas vadovavimosi formas, priimtas valdžios institucijos realizuojant įstatymo suteiktą diskrecijos teisę. ** 2 Dalis: Individualizuotų administracinių aktų ir sprendimų priėmimo procedūros (pritaikyti procedūras, šiuo metu įtvirtintas Viešojo administravimo įstatyme bei Administracinių bylų teisenos įstatyme) 1. Pranešimas ir nagrinėjimas 1. Kodeksas nustato, jog asmeniui, kurio teises ar interesus gali įtakoti administracinis aktas, turi būti (a) iš anksto pranešama apie planuojamą priimti aktą ir (b) suteikta galimybė pateikti prieštaravimus. 2. Pranešimas reiškia (a) rašytinį pranešimą, (b) išdėstantį planuojamo priimti akto esmę, (c) šio akto teisinį ir faktinį pagrindą, bei (c) suteikiantį adresatui mažiausiai septynias dienas prieštaravimams pareikšti. 3. Nagrinėjimas paprastai vyksta remiantis pateiktais rašytiniais dokumentais, tačiau suinteresuota šalis turi teisę raštu pareikalauti galimybės savo poziciją išdėstyti žodžiu. Tokiu atveju valdžios institucija privalo surengti žodinį nagrinėjimą. 4. Žodinis nagrinėjimas vyksta neformalia tvarka. Suinteresuotos šalys turi teisę teikti rašytinius ar žodinius įrodymus, kviesti liudytojus, apklausti kitos šalies ar sprendžiančiosios institucijos pakviestus liudytojus. 5. Valdžios institucija gali atsisakyti skirti žodinį nagrinėjimą tik tuo atveju, jei nusprendžia, kad egzistuoja neginčytinas viešasis interesas, reikalaujantis atsisakyti žodinio konkretaus klausimo nagrinėjimo. Tokiu atveju ji turėtų pateikti motyvus per septynias dienas. 6. Suinteresuota šalis sprendimą atsisakyti skirti žodinį nagrinėjimą gali apskųsti pirmosios instancijos teismui. Teismas šį klausimą turi išnagrinėti per 21 dieną nuo skundo padavimo datos. 7. Kiekviena institucija turi turėti reglamentą, nustatantį detalią žodinio nagrinėjimo procedūrą. Toks reglamentas turėtų būti tvirtinamas atitinkamos srities ministro. 2. Įrodymų atskleidimas 1. Administracinį aktą priimanti institucija turi sudaryti suinteresuotoms šalims galimybę susipažinti su visais dokumentais ar kita susijusia medžiaga, esančia jos ar kitos valdžios institucijos žinioje. Valdžios institucija turi informuoti šalis apie tai (a) kokia medžiaga yra susijusi su nagrinėjamu klausimu ir (b) kur su ja galima susipažinti. 2. Suinteresuotoms šalims turi būti sudaryta galimybė susipažinti su bet kokiais kitos šalies valdžios institucijai pateiktais dokumentais ar medžiaga. 3. Atstovavimas Asmuo, kurio teises gali paliesti administracinis aktas, turi teisę būti atstovaujamas advokato ar kito asmens. 4. Motyvai Valdžios institucija turi pateikti administracinio akto priėmimo motyvus. Motyvai apima (a) įstatymo, kuriuo remiantis priimamas administracinis aktas, nurodymą, (b) įrodymų, kuriais aktas yra pagrįstas, nurodymą ir (b) akto priėmimo priežastis, pagrįstas faktinėmis aplinkybėmis bei teisės normomis. 5. Nepriklausomumas ir nešališkumas Turi būti įtvirtintos nuostatos, užtikrinančios jog administracinius aktus priimantys pareigūnai bus ir nepriklausomi, ir nešališki. Tai kartais įtvirtinama suinteresuotumą draudžiančios taisyklės forma. Nepriklausomumo ir nešališkumo apibrėžimas pateiktas Raporte. **3 Dalis: Tyrimo aktai: procedūros Šioje dalyje išdėstytos nuostatos turėtų atitikti bendrą aukščiau išdėstytą modelį. Svarbus su tyrimais susijęs aspektas yra tas, jog asmuo, kurio atžvilgiu atliekamas tyrimas, turėtų turėti tam tikras procesines teises, susijusias su tyrimo eiga, tarp jų teisę būti informuotam apie tyrimą prieš jo pradžią, teisę žinoti teisinį ir faktinį tyrimo pagrindą, ir teisę duoti paaiškinimus bei teikti įrodymus. Taip pat svarbu, jog valdžios institucija nurodytų, kokias išvadas ketina priimti, ir sudarytų suinteresuotam asmeniui galimybę pateikti galutinius paaiškinimus ir prieštaravimus. Kitais žodžiais tariant, pačiam tyrimui jau pasibaigus, tačiau dar nepriėmus galutinių išvadų ar rekomendacijų, suinteresuotam asmeniui turi būti suteikta paskutinė galimybė būti išklausytam. Kai priimamos galutinės išvados ir/ar rekomendacijos, suinteresuotas asmuo turi būti informuotas apie tai išdėstant motyvus. Kitos aukščiau išdėstytos procesinės teisės (teisė turėti atstovą, nepriklausomumas ir nešališkumas) taip pat turėtų būti taikomos tyrimo aktams, jei reikia, pritaikius atitinkamas pataisas. ** 4 Dalis: Aktai, paliečiantys asmenų ar interesų grupę: procedūros Pagrindinė problema yra užtikrinti, kad asmenys ar grupės, suinteresuotos aktu ar sprendimu, būtų informuojamos apie jį ir turėtų galimybę ginčyti šį aktą ar sprendimą administravimo institucijoje. Turėtų būti apibrėžiama kokiais atvejais asmuo ar grupė turėtų būti pripažįstami suinteresuotais. Turėtų būti pateikiami motyvai, liudijantys akto ar sprendimo priėmimo pagrindą ir parodantys, kad suinteresuotų šalių prieštaravimai buvo apsvarstyti. ** 5 Dalis: Administraciniai aktai, kurių rezultatas – neoficialios taisyklės: procedūros Visos administravimo institucijos ir pareigūnai, priimantys administracinius aktus, privalo suformuluoti taisykles, nustatančias, kokiu būdu bus realizuojama jiems suteikta diskrecija. Pagrindinė problema yra užtikrinti, kad (a) administravimo institucija informuotų apie rengiamas taisykles ir (b) sudarytų galimybę suinteresuotoms šalims pateikti savo prieštaravimus kol taisyklės dar neįsigaliojo. Taip pat svarbu, jog priimtos taisyklės būtų viešai paskelbtos ir prieinamos visuomenei. Kadangi valdžios institucija gali savo nuožiūra keisti priimtas taisykles (tai yra vienas iš neoficialių taisyklių privalumų), svarbu, jog bet kokiems vėlesniems pakeitimams būtų taikomi aukščiau paminėti procesiniai reikalavimai. Administravimo institucija negali veikti vadovaudamasi taisyklėmis, neatitinkančiomis aukščiau išdėstytų reikalavimų. ** 6 Dalis: Norminiai aktai: Procedūros Šioje dalyje turėtų būti išdėstytos nuostatos, įtvirtinančios norminių aktų priėmimo procedūras, įskaitant: • Pranešimą apie ketinimą priimti norminį aktą, paaiškinant šio akto tikslą, poreikį, kaštus ir pasekmes. • Galimybę suinteresuotiems asmenims, grupėms ar organizacijoms pateikti prieštaravimus dėl siūlomų norminių aktų. • Paprastai prieštaravimai turėtų būti nagrinėjami raštu, tačiau atsakingam ministrui turėtų būti suteikti įgalinimai skelbti žodinį nagrinėjimą, kuriame turi teisę dalyvauti suinteresuotos šalys. • Ministras turėtų pateikti galutinius paaiškinimus ir norminių aktų priėmimo priežastis, atsižvelgdamas į pateiktus prieštaravimus. • Norminiai aktai turėtų būti tvirtinami Seimo • Norminiai aktai turėtų būti viešai skelbiami ir prieinami. Skundai dėl norminių administracinių aktų teisėtumo gali būti pateikiami Vyriausiajam administraciniam teismui. **7 Dalis: Administracinių aktų apskundimas viešojo administravimo institucijai Apjungti ir išplėsti nuostatas, įtvirtintas Viešojo administravimo įstatyme, susijusias su administracinio akto apskundimu aukštesniajam viešojo administravimo institucijos pareigūnui ar aukštesnei viešojo administravimo institucijai. Apskundimo procedūros turėtų apimti šiuos klausimus: • Institucija ar pareigūnas, kuriam paduodamas skundas, turėtų būti nepriklausomas ir atskirtas nuo institucijos ar pareigūno, priėmusios skundžiamą administracinį aktą; šiam tikslui kiekvienoje administravimo institucijoje turėtų būti suformuojamas specialus padalinys skundų nagrinėjimui. • Skundų nagrinėjimo procedūros turi atitikti aukščiau išdėstytus principus, susijusius su administracinių aktų priėmimu, su pakeitimais ar papildymais, kurių reikalauja skundų nagrinėjimo procedūros prigimtis, ypač kiek tai liečia nagrinėjimo formą, įrodymus, motyvus bei atstovavimą. • Turi būti nustatyti aiškūs terminai skundui paduoti ir jam išnagrinėti. Skundų nagrinėjimo procedūrų įgyvendinimo praktikoje priežiūrai turėtų būti sudaryta nepriklausoma inspekcija. Administracinės justicijos standartams pagerinti, inspekcijai turėtų būti suteikta teisė priimti taisykles, kuriomis turėtų vadovautis skundus nagrinėjantys pareigūnai bei institucijos. Šios taisyklės turėtų būti prieinamos visuomenei. ** 8 Dalis: Administracinių aktų apskundimas administracinių ginčų komisijoms ar kitoms nepriklausomoms skundų nagrinėjimo institucijoms (pritaikyti procedūras, šiuo metu įtvirtintas Viešojo administravimo įstatyme, Administracinių bylų teisenos įstatyme bei Administracinių ginčų komisijų įstatyme) 1. Jurisdikcija Prieš kreipiantis į teismą, kreipimasis į komisijas turėtų būti privalomas, jei skundžiami aktai Kodekso Priede išvardytose srityse (individualūs aktai) Priedas turėtų apimti skundus dėl administracinių aktų mokesčių, muitų, socialinės apsaugos ir kitose srityse. Vyriausybės nutarimu komisijoms galėtų būti suteikiama papildoma jurisdikcija. 2. Įgaliojimai Komisijoms turi būti suteikti įgaliojimai nagrinėti skundus dėl visų administracinių aktų jų jurisdikcijai priskirtose srityse. Jos nagrinėja faktus, įrodymus, teisės normas (teisės ir fakto klausimus) ir gali administracinį aktą palikti nepakeistą, pakeisti jį ar priimti naują administracinį aktą. Komisijoms suteikiami tokie patys įgaliojimai ir diskrecija, kurią turėjo administravimo institucija, priėmusi ginčijamą aktą. Komisija taip pat turi teisę grąžinti administracinį aktą jį priėmusiai institucijai pakartotiniam svarstymui, tokiu atveju komisija turi teisę duoti šiai institucijai privalomus nurodymus. 3. Sudėtis Komisijoje skundą nagrinėja trijų narių kolegija. Kolegijos pirmininkas turi turėti teisinį išsilavinimą, tuo tarpu kiti du nariai yra ne profesionalai (neturintys teisinio išsilavinimo), bent vienas iš jų turi būti kompetentingas toje administravimo srityje, su kuria susijęs skundžiamas aktas. Kolegija sprendimus priima balsų dauguma. 4. Procedūros Komisijos turi laikytis tų pačių proceso principų, kurie nustatyti administracinių aktų priėmimui. Skundą turi teisę paduoti šalis, kurios teises ar interesus liečia priimtas administracinis aktas. Skundui paduoti nustatoma neformali procedūra. Turi būti įtvirtintos nuostatos, susijusios su kitomis procedūromis, konkrečiai: • Pranešimas apie nagrinėjimą ir nagrinėjimo tvarka • Susijusios medžiagos ir dokumentų atskleidimas • Žodinis nagrinėjimas turėtų būti skelbiamas jei to reikalauja viena iš šalių ar komisija mano esant reikalingu, kitais atvejais – rašytinis nagrinėjimas. • Prireikus gali būti šaukiami liudytojai, šalys turi teisę apklausti liudytojus. • Šalys turi teisę būti atstovaujamos advokato, draugo, ar kito profesionalaus patarėjo. • Komisija turi pateikti sprendimo motyvus, apimančius bylos faktus, įrodymus ir teisės normas. • Turi būti įtvirtintos nuostatos, užtikrinančios skundą nagrinėjančios kolegijos narių nepriklausomumą ir nešališkumą. 5. Regioninės kolegijos Siekiant užtikrinti šalims teisminės gynybos prieinamumą, turėtų būti sudarytos komisijos regionuose. 6. Organizacija Komisijos turi centrinę organizaciją, sudarytą iš Valdymo Tarybos ir Prezidento. Jie atsakingi už veiksmingą komisijų organizavimą. Turi būti įtvirtinta nuostata, jog komisijų biudžetą Prezidentas pateikia tiesiogiai Seimui. Prezidentas yra atsakingas už tinkamą biudžeto panaudojimą ir kasmet atsiskaito Seimui. Komisijoms turi būti suteikta įranga, personalas ir patalpos, reikalingos veiksmingam jų funkcijų vykdymui. 7. Komisijos yra nepriklausomos institucijos Komisijos ir jų nariai turi būti nepriklausomi nuo valstybės valdžios institucijų ir viešojo administravimo subjektų. Prezidentas ir Valdymo Taryba turi būti skiriami Seimo, Respublikos Prezidento teikimu, po konsultacijų su aukštesniaisiais pareigūnais, įskaitant Vyriausiojo administracinio teismo pirmininką. Visi komisijų nariai turi būti skiriami Respublikos Prezidento ar kitos tinkamos institucijos Valdymo Tarybos patarimu. Visos pozicijos turi būti užpildomos konkurso tvarka, užtikrinant tinkamą atrankos procedūrą. Komisijų nariai turi būti nepriklausomi. Jei gali būti nuolatiniai ar nenuolatiniai. Komisijos nariai negali eiti kitų pareigų ar vykdyti veiklos, taip pat turėti interesų, nesuderinamų su jų kaip komisijos narių pareigomis. Visi komisijų pareigūnai, įskaitant Prezidentą, Valdymo Tarybą ir kolegijų narius, turi būti skiriami apibrėžtam terminui, ne ilgesniam nei penkeri metai, su galimybe būti paskirtam antrajai kadencijai. **9 Dalis: Administracinių aktų apskundimas administraciniam teismui 1. Jurisdikcija ir įgaliojimai Administraciniai teismai turi teisę peržiūrėti teisės klausimus susijusius su (a) administraciniais aktais ir (b) komisijos sprendimais, pagrįstais teisės principais. Teisės principai reiškia aukščiau išvardytus principus, įskaitant teisėtumo principą, kaip nustatyta EŽTPLAK 6 straipsnyje. Administracinis teismas nenagrinėja faktinių bylos aplinkybių, įskaitant įrodymų vertinimą ir nustatytus faktus. Jis taip pat nevykdo diskrecijos, suteiktos administravimo institucijai ar komisijai. Tačiau jis turi užtikrinti, jog diskrecija būtų įgyvendinama laikantis aukščiau išvardytų principų. Išnagrinėjęs teisės klausimus, administracinis teismas gali panaikinti skundžiamą aktą ar sprendimą; tokiu atveju paprastai jis turėtų grąžinti klausimą pakartotinai svarstyti jį priėmusiai institucijai ar pareigūnui. Tačiau jei padaryta tik teisės klaida, ir nereikalingas naujas faktinių aplinkybių tyrimas, administracinis teismas gali išspręsti klausimą iš esmės. Jei tai reikalinga siekiant atsakyti į klausimą ar administracinis aktas ar komisijos sprendimas yra teisėtas, administracinis teismas gali rinkti naujus įrodymus, susijusius su faktinėmis bylos aplinkybėmis. 2. Procedūros Šiame skyriuje turi būti apjungtos procedūros, šiuo metu įtvirtintos Administracinių bylų teisenos įstatyme bei Administracinių teismų įsteigimo įstatyme. **10 Dalis: Vyriausiasis administracinis teismas LVAT yra galutinė instancija administracinėse bylose. Jo jurisdikcija ir toliau turėtų apimti: (a) apeliacinių skundų dėl apygardų administracinių teismų sprendimų nagrinėjimą; (b) norminių aktų teisėtumo kontrolę; (c) įstatyme įvardytų konstitucinių institucijų priimtų administracinių aktų nagrinėjimą pirmąja ir galutine instancija. Santrauka Teisinis procesas yra tam tikra kompetentingo subjekto veiklos teisinė forma, kuria yra išnagrinėjama ir išsprendžiama konkreti teisinė byla. Įgyvendinant vykdomąją valdžią valstybės institucijoms, įstaigoms, valstybės tarnautojams tenka atlikti daugybę veiksmų ir priimti įvairiausių sprendimų, kurie turi daugiau ar mažiau reglamentuotą teisinę formą ir kurie visada sukelia tam tikras teisines pasekmes. Administracinis procesas – tai kompetentingų valstybės institucijų, įstaigų, pareigūnų ar valstybės tarnautojų, turinčių valdingus įgalinimus, veikla, atliekama teisės normų reglamentuota teisine forma, skirta spręsti viešojo administravimo srityje kylantiems klausimams, kurios metu taikomos teisės normos, o priimti sprendimai sukelia asmenims konkrečias teisines pasekmes. Kategorijos “administracinė procedūra” ir “administracinis procesas” dažniausiai vartojamos kaip sinonimai apibūdinti tam pačiam reiškiniui. Sąvoka “administracinė procedūra” gali būti vartojama tam tikram dinaminiam administracinio proceso aspektui pabrėžti. Administracine jurisdikcine veikla galima laikyti tuos administracinius procesus, kurių metu yra nagrinėjami ginčai dėl teisės viešojo administravimo srityje, taikoma administracinė atsakomybė arba kitos administracinės prievartos priemonės. Įvadas Temos aktualumas. Apie administracinį procesą pastaruoju metu kalbama vis dažniau ir dažniau. Tačiau šiuo klausimu negausu mokslinių publikacijų. Paminėtini Lietuvos teisės universiteto Policijos fakulteto doktoranto Dainiaus Žilinsko straipsniai, išspausdinti Lietuvos teisės universiteto mokslo darbų biuletenyje “Jurisprudencija”.261 Tačiau kiti autoriai šia tema arba visai nerašo, arba vengia gilesnės administracinio proceso sampratos analizės. Štai 1996 m. Vilniaus universiteto Teisės fakulteto docento Prano Petkevičiaus išleistoje knygelėje “Administracinė atsakomybė”262 beveik neskirta vietos administracinio poveikio priemonių taikymo procesui. Lietuvą pasiekia kaimyninėje Rusijoje leidžiamos rusų autorių knygos, kuriose jau nemažai vietos skiriama ir administraciniam procesui263. Tačiau pasikliauti vien rusiška literatūra negalima, nors prieš dešimt-dvyliką metų šios srities teisinis reglamentavimas buvo beveik identiškas. Lietuvos teisinė sistema padarė didelį kokybinį šuolį Vakarų teisės tradicijomis paremtos teisinės sistemos link. Jau daugiau kaip treji metai šalyje funkcionuoja specializuoti administraciniai teismai264, priimtas Viešojo administravimo įstatymas, kurio tikslas – sudaryti būtinas teisines prielaidas įgyvendinti Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatą, jog visos valdžios įstaigos tarnauja žmonėms, taip pat skatinti viešojo administravimo institucijų administracinius gebėjimus, didinti jų veiklos efektyvumą265, sukurta ir funkcionuoja specialių ikiteisminio administracinių ginčų nagrinėjimo institucijų (dar kitaip vadinamų kvazi teismų) sistema266. Bet kurio teisinio proceso teisės normos skirtos materialinės teisės normų įgyvendinimui, atlieka tam tikrą materialinės teisės “aptarnavimo” funkciją. Viena ar kita forma įtvirtinta objektinė teisė savaime nesukuria tokios teisinės tikrovės, kurią sumodeliavo ir kurios siekia tos teisės normos leidėjas. Objektinės teisės norma turi būti įgyvendinta, turi sukurti konkretiems tarpusavio santykyje esantiems subjektams atitinkamas teises ir pareigas. Teisės normos leidėjo tikslas bus pasiektas tuomet, kai teisinių santykių dalyvių teisės ir pareigos bus, anot prof. A.Vaišvilos267, subalansuotos. Jeigu tas balansas bus pažeistas, jeigu kas nors įgis daugiau teisių, negu vykdys jas atitinkančių pareigų, arba kas nors vykdys tik pareigas, negalėdamas naudotis jam teisės normose sumodeliuotomis teisėmis, teisės normos leidėjo tikslas nebus pasiektas ir apie teisinės tvarkos buvimą nebus galima kalbėti. Toks teisių ir pareigų tarpusavio santykio disbalansas išderina ir pačią žmonių visuomenę, pakerta pasitikėjimą teise, apskritai savo valstybe. Todėl labai svarbu, kad žmonių bendruomenė, susiorganizavusi į valstybę, neleistų atsirasti paminėtiems neigiamiems socialiniams reiškiniams, o atsiradus – ryžtingai atkurtų teisinę padėtį. Tvarkant valstybės reikalus tam tikra dalis asmenų turi vienokius ar kitokius įgalinimus kitų, taip pat ir jokiais tarpusavio ryšiais nesusijusių, asmenų atžvilgiu. Šie įgalinimai gali būti įgyjami ne kaip nors kitaip, o tik teisės normų nustatytais pagrindais ir tvarka. Neretai teisės normų leidėjo tikslo iš viso negalima pasiekti be tam tikro kompetentingos valstybės institucijos, įstaigos ar pareigūno oficialaus sprendimo. Taip yra todėl, kad teisinėje valstybėje privačiame žmonių gyvenime asmeninės laisvės apibūdinimui nepakanka pasakyti ”leidžiama viskas, kas neuždrausta” (ši filosofija, beje, buvo įgijusi labai didelį populiarumą tuoj po Nepriklausomybės atkūrimo). Nepapildžius šios tezės kita “jeigu tuo nėra neteisėtai ribojama kitų asmenų laisvė”, turėtume tą patį teisių ir pareigų disbalanso atvejį. Vadinasi, laisvė daryti visa tai, kas neuždrausta, gali būti tam tikra prasme ribojama ar, kitaip sakant, atitinkamai reguliuojama. Reguliavimo ribos numatomos įstatymuose ir kituose teisės aktuose. Vadinasi, turi būti kažkas, kas žmonių bendruomenės organizacijos, pavadintos valstybe, vardu nustatytų tuos apribojimus konkrečiam asmeniui, kad jie taptų pastarojo subjektinėmis pareigomis, taip pat kontroliuotų jų laikymąsi ir, prireikus, atkurtų pažeistą teisių ir pareigų balansą. Pagaliau žmonių bendruomenėje asmenys naudojasi įvairiomis socialinėmis ir kitokiomis paslaugomis (bendrąja prasme), kurias teikia tiek valstybė, tiek kiti subjektai. Neretai tokios paslaugos teikiamos ne visiems, o tik tam tikrus požymius turintiems ar konkrečius reikalavimus atitinkantiems asmenims. Vadinasi, turi egzistuoti kažkas, kuris priimtų oficialų sprendimą, konkrečiam asmeniui sukuriantį subjektines teises tais atvejais, kai jis pats vien teisės normų laikymusi, vykdymu ar naudojimusi tokių teisių įgyti negali. Visais išvardintais atvejais kalbame apie taisės normos taikymą kaip vieną iš jos įgyvendinimo formų. Teisės normą visada taiko tam įgaliotos valstybės institucijos, įstaigos ar jų pareigūnai, taip pat kiti tam įgalioti subjektai. Toks taikymas visada susijęs su asmenų, kuriems toks taikymas adresuotas, teisinės padėties koregavimu. Vadinasi, teisinėje valstybėje turi būti nustatytos labai aiškios ir konkrečios taisyklės, kurių turi laikytis taikantysis teisės normą. Viena svarbiausia iš tokių taisyklių – taikančiojo teisės normą veiksmų ir sprendimų teisėtumas. Apibrėžiant teisėtumo turinį teisinėje valstybėje nepakanka pasakyti, kad taikantysis teisę turi užtikrinti teisės viršenybės principo įgyvendinimą, griežtai laikytis įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimų. Labai svarbus ir kitas aspektas – kompetencijos arba įgalinimų ribų klausimas. Tai ypač svarbu kalbant apie valstybės institucijas, įstaigas ir pareigūnus. Taikydami viešosios teisės normas šie asmenys turi laikytis esminio viešosios teisės principo: jiems leidžiama tik tai ir tik tiek, kiek tai tiesiogiai numatyta jų kompetencijos ribas apibrėžiančiuose įstatymuose ir kituose teisės aktuose. Tai konstitucinis principas: Konstitucijoje, kalbant apie valstybės valdžią aukščiausiu lygiu vykdančių institucijų kompetenciją, pasakyta: valdžios galias riboja Konstitucija.268 Pratęsiant šią mintį ir pritaikant ją visų valstybės institucijų, įstaigų ir kitų tarnautojų veiklai galima pasakyti: visų jų galias riboja Konstitucija, įstatymai ir jų pagrindu priimti kiti teisės aktai. Kita svarbi teisės normos taikymo taisyklė, taip pat įtvirtinta Konstitucijoje – žmogaus, jo teisių, poreikių ir interesų prioritetas prieš valstybės interesus. Konstitucijoje šis principas įtvirtintas jau minėtame 5 straipsnyje ir skamba taip: valdžios įstaigos tarnauja žmonėms.269 Su šiuo principu labai glaudžiai susijęs kitas, dar iš Romėnų teisės atėjęs principas – audiatur et altera pars!270 Teisės taikymo aspektu tai, šalia kitko, reiškia, kad turi būti aiškiai ir išsamiai reglamentuota tvarka, kuria pradedamas teisės taikymo procesas, ištiriamos visos reikalingos aplinkybės, išklausomos visos suinteresuotos šalys, priimamas ir paskelbiamas visiems suprantamas sprendimas, o kam nors iš suinteresuotų šalių nesutinkant su juo – garantuojamas nepriklausomas jo teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Nesilaikant arba nesant nustatytos tvarkos, kaip turi būti taikoma teisės norma, atsiranda potenciali galimybė pažeisti kurio nors iš šiame procese dalyvaujančio asmens teises. Vadinasi, taikant teisės normas labai svarbu nustatyti šio proceso tvarką ir tiksliai jos laikytis. Šio straipsnio tikslas: atskleisti kai kuriuos administracinio proceso sampratos elementus, kurie sudarytų prielaidas suformuluoti administracinio proceso apibrėžimą. Straipsnio uždaviniai: 1) bendriausiais bruožais išanalizuoti administracinio proceso ir kitų teisinių procesų santykį, panašumus ir skirtumus; 2) atskleisti literatūroje apie administracinį procesą vartojamas kategorijų “administracinė procedūra”, “administracinė jurisdikcija” turinį, jų tarpusavio santykį, taip pat jų santykį su administraciniu procesu apskritai; 3) išanalizuoti administracinės teisenos kategorijos turinį ir jos santykį su administraciniu procesu. Tyrimo objektas: Lietuvos ir užsienio šalių teisės aktai, kurių reguliavimo sritis – su administraciniu procesu tiesiogiai arba netiesiogiai susiję klausimai, taip pat dar negausūs praktinės patirties ir teisinės minties šaltiniai. Tyrimo dalykas: teisiniai santykiai, susiklostantys administraciniame ir tradiciniuose (baudžiamajame, civiliniame) procesuose, jų ypatumai, leidžiantys juos tarpusavyje grupuoti, taip pat išskirti tam tikras jų grupes administracinio proceso viduje. Tyrimo metodika: įvairių teisės normų teksto lyginamoji sisteminė analizė, jų priėmimo istoriniai ir teleologiniai (tikslo) aspektai. 1. Administracinis procesas ir kiti teisiniai procesai Pasaulis yra judėjimas. Gyvybė taip pat yra judėjimas. Organizme, aplinkoje, visatoje kas sekundę pasikeičia bet kokios – mažiausios ar didžiausios substancijos padėtis. Šis procesas neturi nei pradžios, nei pabaigos. Jis taip pat negali ir sustoti. Net tada, kai pasibaigs branduolinė Saulės reakcija ir Saulės sistema liks be energijos šaltinio, laikas nesustos tekėjęs ir procesai Žemėje, gretimose kosminėse sistemose ir galaktikose taip pat nesustos. Taigi, galima kalbėti apie įvairius procesus, vykstančius kosmose, žmonių planetoje – Žemėje, bet kokiame gyvybės darinyje, taip pat ir žmonių visuomenėje. Tai nuoseklūs veiksmai, kurie anksčiau ar vėliau sukels tam tikras pasekmes, sąmoningai ar nesąmoningai pasieks tam tikrą rezultatą, arba, Hegelio žodžiais kalbant, atitinkamas substancijos kiekybės masto pokytis, pasiekęs tam tikrą ribą, visada sukels tam tikrus kokybinius atitinkamos struktūros pokyčius. Tai panašu į reiškinį, kai tik tam tikra radioaktyvios medžiagos kritinė masė branduolinėje bomboje sukelia grandininę reakciją – branduolinį sprogimą. Vadinasi, bet koks procesas yra sąmoninga ar nesąmoninga nuoseklių veiksmų ar įvykių, kuriais siekiama tam tikro rezultato arba kurie neišvengiamai jį sukels, visuma; tai kokios nors veiklos vykdymo arba tam tikrų reiškinių vyksmo tvarka. Šią tvarką neretai suardo kokie nors atsitiktinumai, kataklizmai, sukeliantys iš pirmo žvilgsnio sunkiai prognozuojamas arba visiškai neprognozuojamas pasekmes. Tačiau pagal tikimybių teoriją galima numatyti ir šių reiškinių, ardančių nuoseklų atitinkamų procesų vyksmą, pasikartojimo per tam tikrą ilgesnį laiką galimybę. Taigi, aplink mus nuolat vyksta įvairūs procesai – kosminiai, fiziniai, cheminiai, biologiniai, socialiniai ir kt. Vieni iš jų daugiau ar mažiau gali būti įtakojami iš išorės, t.y. gali būti valdomi (organizuojami) (pvz., procesai branduoliniame reaktoriuje, teisės aktų priėmimo procesas ir pan.). Kiti procesai yra stichiniai, neįtakojami iš šalies (vėjo jėgos susidarymo ir judėjimo procesas uragano metu, metų kaitos ir dėl to gamtoje vykstantys procesai). Literatūroje prie pastarųjų priskiriami ir migracijos, rinkos procesai,271 nors su tokia nuomone visiškai sutikti negalima. Jeigu tokie procesai (ypač pabėgėlių migracijos) ir prasideda stichiškai, yra sunkiai prognozuojami, tačiau vėliau juos stengiamasi suvaldyti įvairiomis, dažniausiai tarptautinėmis priemonėmis: sudarant susitarimus tarp šalių, steigiant tarptautines organizacijas272 ir pan. Jeigu šie socialiniai procesai taptų visiškai nevaldomi, sunku būtų prognozuoti jų pasekmes tarptautinei žmonių bendruomenei. Socialiniai procesai vyksta žmonių visuomenėje. Tai gali būti gamybiniai, kūrybiniai, migracijos, darbo jėgos judėjimo, teisiniai ir kt. Nagrinėjamu klausimu mus domina teisiniai procesai. Procesas teisiniu vadinamas dėl to, kad jis daugiau ar mažiau reglamentuotas teisės normomis. Vieni procesai turi atskirus savo srities teisės aktus (kodeksus) ir yra detaliai reglamentuoti, kitų teisinis reglamentavimas yra neišsamus ir nepakankamas. Tokių procesų teisinis reglamentavimas dažniausiai randamas tame pačiame teisės akte šalia materialinės teisės normų. Tačiau ar tai leidžia teigti, kad tokiu atveju materialinės teisės norma taikoma be atitinkamo proceso? Kas tada yra procesas ir kas ne? Jokių abejonių nekyla kalbant apie tradicinius procesus – baudžiamąjį ir civilinį. Šie procesai atlieka išimtinai teisėsauginę funkciją – t.y. jų pagalba yra ginamos nuo bet kokio kėsinimosi pažeistos asmens teisės. Tai, visų pirma, teismo procesai. Visa kita, kas pagal šiuos procesus vyksta šalia teismo (pvz., ikiteisminis tyrimas), yra tik pagalbinė priemonė, skirta geriau pasiekti galutiniam tikslui – atkurti pažeistai teisių ir pareigų pusiausvyrai. Vadinasi, šiuo aspektu kalbėti apie teisinio proceso normų “įsijungimą” socialinio santykio dalyvių elgesiui reguliuoti galima tik tada, kai yra pažeista kažkieno subjektinė teisė, kai kažkas nevykdo jam priklausančios subjektinės pareigos arba bent yra manoma, kad buvo pažeista subjektinė teisė ir teismas turi nustatyti, koks buvo pažeidimas ir kaip bus atkurta teisinė tvarka. Taip suprantant teisinį procesą, galima paaiškinti ir prof. V.Mikelėno teiginį, jog “nederėtų tapatinti proceso teisės normų, reguliuojančių dviejų šalių ginčų sprendimą nešališkame organe (teisme), su procedūros normomis”273. Jo nuomone, procedūrinėmis laikytinos Seimo rinkimų įstatymo normos, reguliuojančios rinkimų procedūrą, Seimo statuto normos, reguliuojančios Seimo darbą ir pan. Čia pat jis teigia, kad pastarosios gali būti vadinamos materialinėmis procedūrinėmis normomis, nes tik detalizuoja materialinės subjektinės teisės įgyvendinimo tvarką, bet nereguliuoja šios teisės gynimo proceso. Tokia nuomonė yra diskutuotina. Iš tiesų, pvz., Seimo statute galima rasti nemažai techninio pobūdžio normų. Tačiau šalia jų yra detaliai reglamentuotas įstatymų ir kitų Seimo leidžiamų teisės aktų priėmimo procesas, kurio pagrindinės nuostatos yra Konstitucijoje. Argi teisiniu procesu galima vadinti tik tokį procesą, kuris prasideda pažeidus teisės normą ir prireikus apginti viešąjį interesą? Akivaizdu, kad taip be pagrindo susiaurinama teisinio proceso samprata ir jo reikšmė, užtikrinant asmenų teisių ir teisėtų interesų apsaugą, teisinę tikrovę žmonių bendruomenėje. Bet kuri teisės norma reikšminga tiek, kiek ji įgyvendinama. Prof. A.Vaišvila taip apibūdina teisės įgyvendinimą: “tai naudojimasis teisės normų suteiktais ar neuždraustais leidimais – subjektinėmis teisėmis, vykdant tas teises legalizuojančias pareigas”.274 Tačiau ne visada patys asmenys teisiškai arba faktiškai pajėgūs įgyvendinti ar apginti savo teises. Minėta, kad vienais atvejais reikalingas specialus kompetentingos institucijos ar pareigūno sprendimas, legalizuojantis subjektinę teisę, kitais atvejais būtina valstybės pagalba apginant pažeistas teises, kitaip tariant – priverčiant kitą teisinio santykio subjektą vykdyti jam priklausančias pareigas. Tokiu atveju reikalinga dar viena teisės įgyvendinimo forma – teisės taikymas. Teisės taikymas yra (beveik visada)275 kompetentingų institucijų, įstaigų, pareigūnų ar kitų tarnautojų nustatyta tvarka atliekama veikla, kurios metu priimamas teisės taikymo aktas, suteikiantis konkrečiam asmeniui subjektinę teisę arba pašalinantis kitų asmenų sudarytas kliūtis šiam asmeniui įgyvendinti jam priklausančią subjektinę teisę, arba valstybės vardu susiaurinantis kitų teises pažeidusio asmens subjektines teises ar suteikiantis jam papildomas pareigas, siekiant atkurti teisių ir pareigų pusiausvyrą. Iš visų čia paminėtų argumentų darytina išvada, kad teisės taikymas taip pat yra dviejų formų: 1) pozityvus; 2) negatyvus. Taip suprasdami teisės taikymą, galėtume paklausti: ko daugiau visuomenės gyvenime – negatyvaus ar pozityvaus taikymo? Akivaizdu, kad pozityvaus. Įgyvendindama priimtus įstatymus, vykdomoji valdžia nuolat rengia, svarsto, priima ir vėl įgyvendina poįstatyminius norminius valdymo srities teisės aktus arba teisės taikymo aktus. Kiekvieną dieną šimtai tūkstančiai interesantų praveria įvairiausių valstybės institucijų ir įstaigų duris, norėdami išspręsti savo problemas. Vienam reikalinga licencija verstis licencijuojama veikla, kitas nori įregistruoti individualią įmonę, trečiajam reikalinga pensija, ketvirtasis siekia konkurso būdu tapti valstybės tarnautoju ir t.t., ir pan. Kiekvienas toks siekimas pasinaudoti Konstitucijos ar kitų įstatymų numatyta galimybe įgyti atitinkamą subjektinę teisę konkretaus asmens negali būti įgyvendintas savaime. Tam kompetentingas subjektas turi priimti valdymo, t.y. teisės taikymo aktą. Be teisės taikymo akto – įsakymo ar kitokio valios išreiškimo apie priėmimą į darbą žmogus negali tapti įmonės darbuotojų kolektyvo nariu, t.y. įgyvendinti savo teisės į darbą. Vien išlaikius, kad ir labai gerai, stojamuosius egzaminus, įvykdžius kitus nustatytus reikalavimus abiturientas automatiškai netaps studentu – tam reikia aukštosios mokyklos rektoriaus įsakymo. Tokių pavyzdžių sąrašą galima tęsti be galo… Kiekvieną dieną šimtai kontrolės ir priežiūros institucijų ir įstaigų tarnautojų pasklinda visoje šalyje prižiūrėti, tikrinti ir kontroliuoti, ar visi tiksliai laikosi sumodeliuotos teisinės tvarkos reikalavimų. Niekas ir nesusimasto, kad kelių policininkas, rytą sankryžoje reguliuojantis eismą, kiekvienu lazdelės mostu taip pat taiko teisės (Kelių eismo taisyklių) normas tam, kad vairuotojai ir pėstieji saugiai pasiektų kelionės tikslą, t.y. kad visi laikytųsi tokios tvarkos, kurios atitinkamu norminiu teisės aktu ir siekė to teisės akto leidėjas. Akivaizdu, kad tik retais iš šių visų išvardintų atvejais konstatuojama, kad padarytas teisės pažeidimas ir būtina pereiti prie negatyvaus teisės taikymo. Vadinasi, pozityvus teisės taikymas apima nepalyginamai didesnę žmonių bendruomenės gyvenimo dalį, negu negatyvus. Kylant bendram kultūros lygiui, kils ir teisinės kultūros lygis. Vadinasi, negatyvus teisės taikymas dar labiau siaurins savo “egzistencijos” ribas. Taigi, pozityvus teisės taikymas yra tada, kai konkretus asmuo pats negali įgyti subjektinės teisės, kurią apskritai objektinė teisė jam suteikia ar pripažįsta, tačiau reikalingas atitinkamas jos įforminimas. Tas įforminimas reikalingas patikrinti, ar asmuo, norintis tą teisę įgyti, atitinka specialius reikalavimus, ar yra teisės normose aptartos faktinės aplinkybės, tik kurioms esant tokia subjektinė teisė gali būti įgyjama ir pan. Pvz., kiekvienas, turintis žemės sklypą ir pakankamai lėšų, gali statytis gyvenamąjį namą. Tačiau šios teisės negalima įgyvendinti, nustatyta tvarka negavus leidimo statybai. Kiekvienas turi teisę į senatvės pensiją, tačiau ji nebus išmokama, jeigu nebus priimtas atitinkamas sprendimas, konstatuojantis, kad visi pensijai skirti nustatyti amžiaus, stažo ir kiti reikalavimai yra įvykdyti. Pozityviai taikydama teisę kompetentinga valstybės institucija, įstaiga ar jos tarnautojas priima sprendimą, kuriuo padedama asmeniui įgyti objektinės teisės suteiktas ar pripažintas subjektines teises. Toks sprendimas gali būti įformintas atitinkamu raštišku valdymo aktu (įsakymu, potvarkiu, nutarimu ir t.t.) arba būti išreikštas kita akivaizdžiai suprantama forma (pvz., jau minėtas kelių eismo reguliuotojo sprendimas leisti važiuoti transporto priemonėms viena ar kita kryptimi). Negatyvus teisės taikymas yra tada, kai asmuo pažeidžia kurią nors teisės normoje įtvirtintą taisyklę ir būtina atkurti teisinę tvarką. Tokiu atveju kompetentinga valstybės institucija, įstaiga ar jos tarnautojas priima sprendimą taikyti atitinkamas sankcijas teisę pažeidusiam asmeniui, arba, anot prof. A.Vaišvilos, susiaurinti jo teises iki tokio laipsnio, kiek šis atsisakė vykdyti tas teises legalizuojančias pareigas276. Negatyvus teisės taikymas beveik visada yra įforminamas raštu (nutarimu, sprendimu, nuosprendžiu ir pan.). Taigi, kuri iš šių veiklų bus teisinis procesas, o kuri tokiu nebus? Sekant jau minėta civilinio proceso specialistų logika išeitų, kad tik tada, kai yra pažeista teisė, galima kalbėti apie teisinio proceso galimybę. Vadinasi, iki tol atliekamų veiksmų esą negalima laikyti procesiniais. Tačiau pabandykime įsivaizduoti labai paprastą civilinės bylos situaciją. Asmuo kreipiasi į teismą nustatyti juridinį faktą, kad jis turi teisę atkurti nuosavybės teises į iš jo tėvų okupacinės valdžios nusavintą gyvenamąjį namą. Tokią bylą teismas išnagrinės ne ginčo (ypatingosios) teisenos tvarka, pritaikys atitinkamą teisės normą ir, jeigu pateikti atitinkami įrodymai, priims sprendimą patenkinti asmens pareiškimą. Po kiek laiko paaiškėja, kad yra dar vienas pretendentas atkurti nuosavybės teises, apie kurį pareiškėjas nežinojo, ir minėtas teismo sprendimas pažeidė kito pretendento teisę atkurti nuosavybės teises. Tokiu atveju įstatyme numatyta galimybė atnaujinti procesą ir byla iš naujo būtų nagrinėjama ieškininės (ginčo) teisenos tvarka. Jeigu ir antrasis ieškovas pateiktų atitinkamus įrodymus, jo teisė būtų apginta. Ar kas nors bandys prieštarauti, kad ir vienu, ir kitu atveju klausimas buvo sprendžiamas civilinio proceso tvarka? Pirmuoju atveju pareiškėjas paprasčiausiai negalėjo pateikti neišlikusių nuosavybės dokumentų ir jam reikėjo teismo sprendimo, patvirtinančio, kad jam tikrai tokia subjektinė teisė priklauso. Kitu atveju jau buvo ginama pažeista teisė. Vadinasi, galima padaryti akivaizdžią išvadą, kad kai kalbame apie teisės taikymą, jis turi būti atliekamas atitinkama procesine forma. Ta forma gali būti daugiau ar mažiau teisiškai reglamentuota, tačiau teisės taikymo metu visada yra priimami sprendimai, kurie susiję su asmens teisinės padėties pasikeitimu arba atisakymu tai atlikti. Natūralu, kad negatyvus teisės taikymas reglamentuotinas detaliau, nes tai susiję su teisių siaurinimu ar papildomų pareigų atsiradimu. Pozityvus teisės taikymas, minėta, susijęs su papildomų subjektinių teisių atsiradimu, todėl tradiciškai tų teisių suteikimo tvarkai skiriama mažiau dėmesio. Tačiau toks požiūris yra ydingas. Jį suponuoja jau minėtas įprastas negatyvaus teisės taikymo fetišizavimas. Tai būdinga kalbant apie tradicinius teisinius procesus – civilinį ir baudžiamąjį, kurie daugiausia ir skirti negatyviam teisės taikymui, t.y. pažeistų teisių atkūrimui taikant atitinkamas teisės normoje numatytas sankcijas. Jau minėjome, kad pozityvus teisės taikymas užima daug didesnę žmonių socialinio bendravimo erdvę. Žmogaus prieš valstybę prioriteto įtvirtinimas Konstitucijoje ir kituose teisės aktuose, asmenų lygiateisiškumo ir kiti teisinės valstybės principai verčia visai kitaip vertinti pozityvaus teisės taikymo, vadinasi ir to taikymo procesinio reguliavimo, reikšmę. Valstybės institucija, įstaiga ar jos tarnautojas yra ne tam, kad spręstų, leisti ar ne užsiimti konkrečiam asmeniui kokia nors veikla. Jeigu tokiam asmeniui teisės normoje suponuota atitinkama objektinė teisė ir jis atitinka visus tai teisei virsti subjektine teisės normoje keliamus reikalavimus, valstybės institucija, įstaiga ar jos tarnautojas privalo per nustatytą terminą priimti atitinkamą subjektinę teisę legalizuojantį sprendimą. Tada svarbu daug kas: ir asmens kreipimosi atitinkamas įforminimas, sprendimo priėmimo terminai, faktinių bylos aplinkybių ištyrimas ir taikytinos teisės normos parinkimas, teisė ir pareiga nustatyta tvarka išklausyti suinteresuotas šalis, tinkamai įforminti (dažniausiai) motyvuotą sprendimą, supažindinti su juo suinteresuotus asmenis, sudaryti galimybę patikrinti sprendimo teisėtumą nepriklausomame teisme ir t.t. Visa tai turi būti sureguliuota ne kur kitur, o materialinės teisės įgyvendinimui skirto atitinkamo teisinio proceso normose. Jau minėjome, kad procesas – tai nuoseklių veiksmų, kuriais siekiama tam tikro rezultato, visuma; tai kokios nors veiklos vykdymo tvarka (pvz., įstatymo priėmimas, bylos nagrinėjimas ir pan.). Pereidami arčiau nagrinėjamo klausimo – vykdomosios valdžios įgyvendinimo, negalime nepastebėti, kad vykdomosios valdžios institucijos, įstaigos, pareigūnai ir kiti tarnautojai, vykdydami viešojo administravimo funkcijas, atlieka daug platesnį spektrą veiksmų, negu tai daro subjektai, kurių veikla reglamentuota Civiliniu ar Baudžiamuoju kodeksais. Taip pat jau minėjome, kad teisiniu požiūriu proceso paskirtis yra “aptarnauti” materialinės teisės normų įgyvendinimą. Taigi, veiklą, skirtą įgyvendinti materialinėms administracinės teisės normoms, galima apibūdinti kaip administracinį procesą. Vadinasi, jo paskirtis – užtikrinti paminėtų teisės normų taikymą viešojo administravimo srityje, siekiant administracinės teisės normos dispozicijoje numatytų teisinių rezultatų. Visa tai, kas anksčiau buvo pasakyta apie teisės taikymą, tinka teisės taikymui ir administraciniame procese. Vykdomoji valdžia savo funkcijas įgyvendina per įvairių institucijų, įstaigų, valstybės pareigūnų ir kitų tarnautojų veiksmus. Administraciniame procese kaip tik labiausiai ir atsiskleidžia pozityvusis teisės taikymas, nes visa vykdomosios valdžios sistema skirta, visų pirma, tvarkyti visos šalies reikalus, rūpintis žmonių socialiniu ir fiziniu saugumu, padėti šalies ūkio sistemai ir ją plėtoti ir t.t., ir pan. Demokratinėje valstybėje visų pirma yra akcentuojami įtikinėjimo ir skatinimo (ekonominiai) vykdomosios valdžios įgyvendinimo metodai. Administracinė teisinė prievarta užima svarbią vietą siekiant teisinės tvarkos, tačiau tai nepagrindinis, greičiau išimtinis, vykdomosios valdžios instrumentas. Vykdomosios valdžios funkcijų spektras gali būti gerai pailiustruotas per aukščiausiosios bendrosios kompetencijos vykdomosios valdžios institucijos – Vyriausybės kompetenciją, įtvirtintą Lietuvos Respublikos Konstitucijos 94 straipsnyje. Jame pasakyta, kad Vyriausybė: 1) tvarko krašto reikalus, saugo Lietuvos Respublikos teritorijos neliečiamybę, garantuoja valstybės saugumą ir viešąją tvarką; 2) vykdo įstatymus ir Seimo nutarimus dėl įstatymų įgyvendinimo, taip pat Respublikos Prezidento dekretus; 3) koordinuoja ministerijų ir kitų Vyriausybės įstaigų veiklą; 4) rengia valstybės biudžeto projektą ir teikia jį Seimui; vykdo valstybės biudžetą, teikia Seimui biudžeto įvykdymo apyskaitą; 5) rengia ir teikia Seimui svarstyti įstatymų projektus; 6) užmezga diplomatinius santykius ir palaiko ryšius su užsienio valstybėmis ir tarptautinėmis organizacijomis; 7) vykdo kitas pareigas, kurias Vyriausybei paveda Konstitucija ir kiti įstatymai. Kaip matyti, vykdomajai valdžiai, apibūdinant tai pačia bendriausia prasme, yra pavesta ne tik įstatymų ir kitų teisės aktų vykdymo funkcija, bet ir kiti organizacinio tvarkomojo pobūdžio uždaviniai, kontrolinė, koordinacinė funkcijos, o visų jų įgyvendinimas neįmanomas be šioms funkcijoms atlikti reikalingų poįstatyminių teisės aktų leidybos. Šalia visų šių funkcijų labai svarbi yra ir teisėsauginė funkcija, kurios dalis, susijusi su administracinės teisės normose numatytų sankcijų taikymu, priartina vykdomosios valdžios institucijas prie civilinio proceso ir baudžiamojo proceso subjektų. Iš anksčiau išdėstytų argumentų galima padaryti išvadą, kad bet koks teisinis procesas yra tam tikra kompetentingo subjekto veiklos teisinė forma, kuria yra išnagrinėjama ir išsprendžiama konkreti teisinė byla. Tai reiškia, kad pati atitinkamo proceso subjekto veikla yra reglamentuota teisės normų ir ji visada sukelia atitinkamas teisines pasekmes.277 Vadinasi, kalbėdami apie teisinį procesą, galime išskirti bent jau šiuos jo būdingiausius požymius. Teisinis procesas – tai sąmoninga, tikslinga veikla: 1) pasireiškianti teisės normos taikymu; 2) jos metu viešosios valdžios subjektai įgyvendina valdingus įgalinimus; 3) skirta pasiekti konkretų teisinį rezultatą: išspręsti konkrečią individualią bylą ar kitokį konkretų klausimą, kurių išsprendimas sukelia atitinkamas teisines pasekmes; 4) jos pradžia, tarpiniai etapai ir pabaiga dažniausiai fiksuojama oficialiais dokumentais; 5) yra daugiau ar mažiau detaliai reglamentuota teisės normomis. Toks teisinio proceso apibūdinimas tinka ir administraciniam procesui. Jau minėjome, kad įgyvendinant vykdomąją valdžią valstybės institucijoms, įstaigoms, valstybės tarnautojams tenka atlikti daugybę veiksmų ir priimti įvairiausių sprendimų, kurie turi daugiau ar mažiau reglamentuotą teisinę formą ir kurie visada sukelia tam tikras teisines pasekmes. Šiuo aspektu nereikia atskirai įrodinėti, kad bylos nagrinėjimas administraciniame teisme taip pat yra administracinis procesas, dar kitaip vadinamas administracinio teisingumo vykdymu arba administracine justicija.278 Apibendrinant tai, kas pasakyta, galima suformuluoti tokį administracinio proceso apibrėžimą: administracinis procesas – tai kompetentingų valstybės institucijų, įstaigų, pareigūnų ar valstybės tarnautojų, turinčių valdingus įgalinimus, veikla, atliekama teisės normų reglamentuota teisine forma, skirta spręsti viešojo administravimo srityje kylantiems klausimams, kurios metu taikomos teisės normos, o priimti sprendimai sukelia asmenims konkrečias teisines pasekmes. 2. Administracinė procedūra, administracinė jurisdikcija ir administracinis procesas Skaitydami ir kalbėdami apie administracinį procesą neišvengiamai susiduriame su itin dažnai vartojamomis administracinės procedūros ir administracinės jurisdikcijos sąvokomis. Kas tai yra ir kiek šios kategorijos vartotinos mūsų teisinėje sistemoje atskiroms administracinio proceso rūšims apibūdinti? Rusų autoriai (yra jiems pritariančių ir Lietuvoje) tą administracinio proceso dalį, kurio metu sprendžiami administraciniai ginčai arba taikomos prievartos priemonės, tarp jų ir administracinės nuobaudos, vadina administracine jurisdikcija.279 Jau minėjome, kad daugiausiai viešojo administravimo veiksmų atliekama sprendžiant įvairaus pobūdžio klausimus, kuriuose nėra ginčo. Jų metu netaikomos prievartos priemonės. Daugumos rusų mokslininkų publikacijose šis procesas vadinamas administracine procedūra.280 Tiktai gana gerai žinomas administracinės teisės specialistas D.Bachrach paskutiniuose veikaluose jau siūlo kiek kitokią administracinio proceso rūšių struktūrą bei pavadinimus ir tokios administracinio proceso rūšies, kaip administracinis procedūrinis (arba administracinės procedūros), nebemini.281 Tačiau ir tarp Lietuvos administracinės teisės ir proceso specialistų yra manančių, jog visa tai, kas nepriklauso administracinei jurisdikcijai (apie ją – kiek vėliau), yra administracinės procedūros. Tai kas pagaliau apibūdintina kaip administracinės procedūros? Koks šios teisinės kategorijos santykis su administraciniu procesu? Ar tai tik susitarimo reikalas, ką įdėti į vienos ir kitos kategorijos turinį, ar tarp jų yra skirtumas iš esmės ir jeigu taip – tai koks? Galiojančiose administracinės teisės normose, įtvirtintose įvairiuose teisės aktuose, žodis procedūros vartojamas gana dažnai.282 Pagrindinis iš paminėtų aktų yra 1999 m. birželio 17 d. priimtas Viešojo administravimo įstatymas.283 Jo 16 straipsnyje pasakyta, kas yra administracinė procedūra – tai pagal šį ir kitus įstatymus viešojo administravimo subjektų atliekami privalomi veiksmai nagrinėjant asmenų prašymą (pareiškimą, visuomenės informavimo priemonėse pateiktą informaciją ar tarnybinį valstybės ar savivaldybės tarnautojo pranešimą) bei priimant dėl jo sprendimą. Iš to paties straipsnio 2 dalies, 17 straipsnio 4 punkto ir kitų šio įstatymo normų lingvistinės, loginės ir sisteminės analizės darytina akivaizdi išvada, kad šis įstatymas administracinėmis procedūromis laiko tik viešojo administravimo subjektų veiksmus, priimant ir nagrinėjant asmenų prašymus arba kitu būdu gautą informaciją apie jų teisių pažeidimus ir priimant dėl to atitinkamą sprendimą. Vadinasi, šiuo atveju iš esmės taip pat galima kalbėti apie tam tikro ginčo dėl pažeistos teisės nagrinėjimą. Tačiau tokia Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo koncepcija jau netelpa į daugumos rusų teisininkų siūlomą (ir mūsuose pakankamai paplitusį) administracinio proceso skirstymo į rūšis modelį.284 Anot pastarųjų, bet kokio administracinio ginčo sprendimas priklauso taip vadinamam jurisdikciniam procesui.285 Be to, Viešojo administravimo įstatymas nereglamentuoja (ir tai yra didelis jo trūkumas) procesinės tvarkos, kuria valstybės institucijose ar įstaigose turi būti sprendžiami pozityvaus pobūdžio klausimai (prašymas išduoti licenciją, įregistruoti įmonę ar politinę organizaciją ir pan.), ką tradicinė rusų teisinė literatūra kaip tik priskiria procedūrinei administracinio proceso rūšiai. Jeigu plačiau paanalizuotume įvairių administracinių ginčų dėl asmens pažeistų teisių nagrinėjimą, galima sudaryti tokią šių ginčų nagrinėjimo institucijų ir teisės aktų, kurie reglamentuoja jų veiklą, sistemą (atvirkštine seka): 1) aukščiausia administracinių ginčų nagrinėjimo institucija – administracinis teismas (Administracinių bylų teisenos įstatymas); 2) specialios administracinių ginčų ikiteisminio nagrinėjimo institucijos – administracinių ginčų komisijos, Mokestinių ginčų komisija, kitos institucijos (Administracinių ginčų komisijų įstatymas, Administracinių bylų teisenos įstatymas, Mokesčių administravimo įstatymas, Seimo kontrolierių įstatymas ir kt.); 3) viešojo administravimo institucijos (Muitinės kodeksas, Mokesčių administravimo įstatymas, Valstybinio socialinio draudimo įstatymas, Viešojo administravimo įstatymas ir kt.). Taigi, asmenų skundų nagrinėjimas viešojo administravimo institucijose reglamentuojamas ne tik Viešojo administravimo įstatyme. Skirtumas tik tas, kad Muitinės kodekse, Mokesčių administravimo įstatyme, Valstybinio socialinio draudimo įstatyme iš esmės kalbama apie muitinės įstaigos, valstybinės mokesčių inspekcijos, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos priimto ir viena ar kita forma įtvirtinto sprendimo apskundimą. Viešojo administravimo įstatyme kalbama apie asmens teisių pažeidimo apskundimą. Akivaizdu, kad ir vienu, ir kitu atveju esmė ta pati: viešojo administravimo institucija sprendžia klausimą dėl asmens pažeistos subjektinės teisės ar dėl be pagrindo uždėtos pareigos. Tiktai vienu atveju įstatymų leidėjas nustato priimto valdymo akto apskundimo ir jo teisėtumo patikrinimo tvarką, nevadindamas jos administracine procedūra, kitu atveju kalba apie bet kokį asmens teisės pažeidimo apskundimą, to pažeidimo ištyrimą ir sprendimo dėl to priėmimą, jau vadindamas tai administracine procedūra. Negalima nepastebėti, kad, pažodžiui aiškinant šias teisės normas, pirmuoju atveju asmens teises bus pažeidęs viešojo administravimo subjektas savo sprendimu, veiksmu ar neveikimu, o antruoju atveju asmens teises gali pažeisti bet kas, jei tik tokios pažeistos teisės apsauga įeina į administracines procedūras atliekančios viešojo administravimo institucijos kompetenciją. Tačiau čia turime padaryti vienareikšmę išvadą – jeigu tokio klausimo sprendimas įeina į viešojo administravimo institucijos kompetenciją, vadinasi, šis klausimas taip pat yra susijęs su sprendimais, veiksmais ar neveikimu viešojo administravimo srityje. Natūraliai kyla kitas klausimas: ar vien dėl to asmens kreipimasis, jo priėmimas institucijoje ar įstaigoje, tokio kreipimosi nagrinėjimas ir sprendimo priėmimas yra kitos prigimties ir turi būti nagrinėjamas kita, kažkokia ypatinga tvarka? Atsakymas paprastas ir logiškas – žinoma, kad ne! Prisiminkime būdingus teisinio proceso požymius. Visiškai akivaizdu, kad ir vienoje, ir kitoje ginčo nagrinėjimo tvarkoje jie yra. Ir vienu, ir kitu atveju kompetentingas subjektas teisės aktų nustatyta forma sprendžia konkrečią individualią bylą, taiko teisės normą, priimdamas atitinkamą sprendimą, kuris sukelia asmenims tam tikras teisines pasekmes. Iš pateiktų pavyzdžių matyti, kad įstatymų leidėjas, vartodamas teisines sąvokas, nėra nuoseklus. Pirmuoju atveju ginčo nagrinėjimą viešojo administravimo institucijoje, po to – administracinių ginčų komisijoje ar kitoje paminėtoje specialioje ikiteisminėje institucijoje, kuris nuosekliai gali persikelti į procesą administraciniame teisme (pvz., mokestinis ginčas, visų pirma, nagrinėjamas centrinio mokesčių administratoriaus, po to – Mokestinių ginčų komisijoje ir, pagaliau, – administraciniame teisme), be didesnių diskusijų vadiname administracinių ginčų nagrinėjimo procesu. Tačiau savo esme visiškai identiškas procesas nagrinėjant asmens prašymą dėl pažeistos teisės viešojo administravimo institucijoje pagal Viešojo administravimo įstatymą vadinamas administracine procedūra. Tad jeigu tarp šių tvarkų nėra esminio turinio skirtumo, vadinasi, ir vieną, ir kitą teisinę ginčo nagrinėjimo formą pagrįstai galima vadinti vienu – administracinio proceso vardu. Turbūt nesuklysime, kad painiavos į šių žodžių (procesas ir procedūra) vartojimą įnešė pažodiniai vertimai iš anglų kalbos (kaip kad atsitiko, pvz., su viešojo administravimo sąvoka). Kaip žinia, bendrosios teisės tradicija paremtai sistemai apskritai nebūdinga turėti kodifikuotus teisės aktus (įskaitant ir administracinį kodeksą), šios tradicijos šalyse nėra specializuotų teismų “valdžios darbams” (anot M.Römerio), valstybės institucijų, įstaigų ir tarnautojų teisinis statusas daugeliu aspektų dažniausiai reglamentuojamas panašiai kaip ir privačiame sektoriuje. Todėl bendrosios teisės tradicijos šalyse akivaizdžiai išskiriami įprastiniai teisiniai procesai (baudžiamasis ir civilinis). Teisės aktai, taip pat ir versti iš kitų kalbų, reglamentuojantys viešojo sektoriaus subjektų veiklą, šiose šalyse vadinami administracinės procedūros aktais, įstatymais, kodeksais ir pan.286 Tačiau akivaizdu ir kitkas. Bendrosios teisės tradicijos šalyse nedaroma esminio skirtumo tarp sąvokų procesas ir procedūra. Teisės žodynas, išleistas Oksfordo ir Niujorko teisininkų, procedūrą apibūdina kaip formalius, oficialius būdus (metodus), kuriais yra vadovaujamasi byloje, o procesą – kaip procedūrą teisme.287 Kitaip sakant, apibrėžiama idem per idem. Tačiau būtent tokia ir yra minėtų žodžių, kurie atėjo pas mus iš lotynų kalbos, kilmė. Žodis prōcēdo (prō+cēdo) verčiamas į lietuvių kalbą taip: (1) išeiti į priekį, (2) eiti (žengti) pirmyn, (6) tęstis, trukti.288 Lotynų kalbos žodis prōcessus aiškinamas per jau minėtą žodį prōcēdo ir verčiamas į lietuvių kalbą kaip žengimas į priekį, judėjimas pirmyn; eiga, procesas.289 Lygiai taip pat šių žodžių tarpusavio santykį aiškina ir Dabartinės lietuvių kalbos žodynas.290 Šiame kontekste paminėtina kontinentinės Europos valstybė, turinti gana gerai išvystytą administracinio proceso doktriną – Vokietija, kuri 1976 m. gegužės 25 d. priėmė specialų įstatymą (su vėlesniais pakeitimais) (Verwaltungsverfahrensgesetz), kuriame pakankamai išsamiai reglamentuoti mūsų aptariami klausimai. Į lietuvių kalbą šio kodekso pavadinimas verstinas kaip Administracinio proceso įstatymas. Pagal savo apimtį ir struktūrą jį galima būtų pavadinti ir Administracinio proceso kodeksu. Minėto įstatymo 9 straipsnyje yra įtvirtintas administracinio proceso apibrėžimas: šio įstatymo prasme administracinis procesas apibūdintinas kaip į išorę nukreipta valdžios įstaigų veikla, kuria siekiama ištirti aplinkybes, paruošti ir išleisti administracinį aktą arba sudaryti viešosios teisės reguliavimo srities sutartį; administracinis procesas užbaigiamas išleidžiant administracinį aktą arba sudarant viešosios teisės reguliavimo srities sutartį291. Šiame apibrėžime suformuluotas klasikinis administracinio proceso apibrėžimas. Tačiau nei paminėtame straipsnyje, nei kitur žodis procedūra neminimas. Visi išvardinti argumentai leidžia padaryti šias išvadas: 1) kategorijos “administracinė procedūra” ir “administracinis procesas” dažniausiai vartojamos kaip sinonimai apibūdinti tam pačiam reiškiniui; 2) kai kada procesas aiškinamas kaip tam tikros procedūros, t.y. kaip tam tikra proceso kaip reiškinio vidinė dinamika; 3) administracinės procedūros sąvoką apibrėžti daliai vidinės administracinio proceso struktūros vartoja tik rusų teisinė doktrina; 4) Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo analizė neleidžia teigti, kad jis administracinę procedūrą išskiria kaip vieną iš administracinio proceso rūšių ir ją specialiai reglamentuoja; 5) vadinasi, nėra nei kalbinio, nei teisinio pagrindo vadinti kurią nors vieną iš administracinio proceso rūšių administracine procedūra (ar administracinėmis procedūromis); šios dvi sąvokos (administracinis procesas ir administracinė procedūra) vartotinos kaip sinonimai; sąvoka administracinė procedūra gali būti vartojama tam tikram dinaminiam administracinio proceso aspektui pabrėžti. Kita sąvoka, nė kiek ne rečiau vartojama tiek administracinės teisės teoretikų, tiek praktikų, yra administracinė jurisdikcija. Kas sudaro šios sąvokos turinį, vieningos nuomonės nėra. Nesiginčijama tik dėl vieno – a priori sutinkama, kad apskritai paėmus administracinės jurisdikcijos turinio apibūdinimas paremtas pačiu bendriausiu teisiniu teismo procesinės veiklos supratimu. Tokio supratimo pagrindas yra teismo valdžios funkcinė kompetencija nagrinėti ir spręsti ginčus dėl materialinės teisės normos taikymo, vertinti asmenų elgesį, o jį įvertinus neigiamai – taikyti įstatymo numatytas teisinės prievartos priemones. Tuo pasireiškia bendrosios kompetencijos teismų, nagrinėjančių įvairias bylas, o pastaruoju metu – ir administracinių teismų, nagrinėjančių administracines bylas, veikla. Žodis jurisdikcija kilęs iš lotynų kalbos žodžių jus arba iūris (teisė) ir dīco arba dictio (~tartis, tarimas). Pažodžiui tai būtų galima versti kaip teisės sakymą. Žodynuose verčiant iš lotynų į lietuvių kalbą žodis jurisdikcija suprantamas dvejopai: pirma, kaip civilinė teisena, civilinės bylos nagrinėjimas, antra – kaip institucijos, įstaigos ar asmens kompetencija.292 Anglų kalbos aiškinamasis žodynas taip apibūdina jurisdikcijos sąvoką: jurisdikcijos terminas apima įvairių rūšių teisinius veiksmus. Tai yra teismo valdžia (galia) išspręsti klausimą dėl pažeidimo, padaryti teismo procesą subjektui ar jų grupei. Jurisdikcija apibrėžia teismo galią tirti faktus, pritaikyti įstatymą, priimti sprendimą ar nuosprendį. Jurisdikcija reiškia, kad teismas yra kompetentingas spręsti tam tikros rūšies bylas, t.y. apibūdina klausimo išsprendimą teisme.293 Panašiai jurisdikcijos sąvoką aiškina ir vokiečių teisinė doktrina: joje jurisdikcijos samprata apibrėžiama kaip galia vykdyti teisingumą, kuri egzistuoja greta įstatymų leidžiamosios ir vykdomosios valdžių ir pagal valdžių padalijimo principą yra teisėjams patikėta dalis valstybės valdžios.294 Iš šių argumentų darytina išvada, kad vakarų teisės tradicijoje jurisdikcija suprantama kaip civilinės bylos nagrinėjimas teisme arba bent jau kaip teismo teisė spręsti bylas ir priimti atitinkamus sprendimus. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad teisingumą Lietuvoje vykdo tik teismai. Vadinasi, kalbėdami apie teismų veiklą, pagrįstai galime sakyti, kad teismų procesas yra jurisdikcinis. Kiek kitaip žodis jurisdikcija aiškinamas toje teisinėje doktrinoje, nuo kurios Lietuvos teisė sparčiai tolsta – t.y. rusų. Iš esmės tokios pat pozicijos laikosi ir nemažai Lietuvos teisininkų. Rusijoje išleistas Didysis teisinis žodynas taip apibūdina jurisdikciją: tai įstatyme (ar kitame norminiame akte) numatyta visuma atitinkamų valstybės organų įgalinimų spręsti teisinius ginčus ir teisės pažeidimų bylas, t.y. vertinti asmens arba kito teisės subjekto veiksmus jų teisėtumo požiūriu, taikyti teisės pažeidėjams juridines sankcijas. Kita šiame žodyne nurodyta to paties žodžio reikšmė yra santykių sritis, į kurią nukreipti išvardinti įgalinimai (kitaip tariant – atitinkamo subjekto kompetencija).295 Rusijos administracinės teisės teoretikai teigia, kad vykdomosios valdžios institucijos (pareigūnai) iš esmės atlieka panašius pagal savo pobūdį ir paskirtį veiksmus, kaip ir teismo proceso metu. Pagal funkcinę kompetenciją vykdomosios valdžios institucijos (pareigūnai) turi teisę, o daugeliu atvejų ir privalo (1) nagrinėti ir spręsti individualius ginčus, kurie pagal savo pobūdį yra administraciniai teisiniai ginčai, (2) sprendžiant juos savarankiškai vertinti viešojo administravimo santykių dalyvių veiksmų teisėtumą, o esant reikalui – (3) taikyti teisinės – dažniausiai administracinės arba tarnybinės – atsakomybės priemones. Dar kiti autoriai prie šios rūšies proceso siūlo priskirti ir kitų administracinės prievartos priemonių taikymo tvarką.296 Su tokia pozicija galima sutikti tik iš dalies, t.y. tik su tam tikromis išlygomis. Manytume, kad administracinio proceso skirstymas tik į administracinę procedūrą ir administracinę jurisdikciją yra per daug šabloniškas ir per siauras. Jokiu būdu negalima sutikti su tuo, kad įvairių valstybės valdymo srityje kylančių ginčų sprendimas ir, pvz., administracinių nuobaudų skyrimas yra toks pat procesas. Administracinės atsakomybės taikymas yra baudžiantis, represinis procesas, labai artimas baudžiamajam297, jo metu taikomos atitinkamos sankcijos ir teisinio santykio dalyviai verčiami paklusti nustatytai tvarkai. Tam pritaria ir Lietuvos įstatymų leidėjas, naujojoje Administracinių bylų teisenos įstatymo redakcijoje išskirdamas specialų aštuonioliktąjį skirsnį, skirtą administracinės teisės pažeidimų bylų nagrinėjimui298. Be to, administracinės atsakomybės taikymo procese nėra jokio ginčo. Yra nusižengimą padaręs asmuo ir institucija (pareigūnas), taikantys poveikio priemones. Taigi, šie santykiai tam tikra prasme yra vienos krypties. Jeigu teisės pažeidėjas nesutinka su paskirta administracine nuobauda, jis gali nutarimą apskųsti administracinės justicijos vykdymui nustatyta tvarka. Tačiau ir čia nėra koks nors ginčas tarp nuobaudą skyrusios institucijos ir nubaustojo asmens, o tik tam tikra apeliacija dėl paskirtos atsakomybės priemonės teisėtumo, pagrįstumo arba jos dydžio. Panašiai yra ir taikant baudžiamąją atsakomybę. Skirtumas tik tas, kad pastarąją gali taikyti išimtinai tik teismas. Vadinasi, norėdami procesą, kurio metu valstybės valdymo institucijos, įstaigos, pareigūnai, kitos kvazi teisminės institucijos sprendžia ginčus dėl teisės ar taiko atitinkamas administracinės prievartos priemones, vadinti jurisdikciniu, turime padaryti keletą preliminarių išlygų. Visų pirma, diskutuotina, kas yra teisingumo vykdymas ir kas gali tai daryti. Tokiu atveju neišvengiamai atsiremsime į jau minėtą Konstitucijos 109 straipsnio nuostatą. Čia tiktų pasakyti, kad nereikėtų pervertinti vienos ar kitos Konstitucijos normos pažodinio teksto. Konstitucija yra gyva tiek, kiek ji aiškinama ir taikoma dinamiškai atkūrusios nepriklausomybę valstybės raidai. Be abejo, niekas nesiginčys, kad baudžiamosiose bylose teisingumą tikrai vykdo tik teismai. Tačiau kyla pagrįstas klausimas, kuo skiriasi teisingumo vykdymas administracinės teisės pažeidimo byloje, kai apylinkės teismo teisėjas pažeidėjui skiria nuobaudą už nedidelį chuliganizmą (esant tam tikrų sunkinančių aplinkybių), nuo tokio pat veiksmo, kai už tą pačią veiką (tik nesant paminėtų sunkinančių aplinkybių) administracinę nuobaudą skiria policijos komisaras? Labai panašią situaciją galima stebėti ir administracinio ginčo bylose, pvz., nagrinėjant mokestinę bylą. Visų pirma skundas dėl patikrinimo akto ir jo įpareigojimų paduodamas centriniam mokesčio administratoriui, t.y. Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Finansų ministerijos. Jeigu pareiškėjas su šios ginčo ikiteisminio nagrinėjimo institucijos sprendimu nesutinka, gali jį apskųsti kitam kvazi teismui – Mokestinių ginčų komisijai prie Vyriausybės. Toliau sprendimas gali būti skundžiamas administraciniam teismui. Visais šiais atvejais ginčą nagrinėjantys subjektai taiko tą pačią (ar tas pačias) teisės normas, o kiekvienos iš ginčo ikiteisminio nagrinėjimo institucijos sprendimas, jeigu jis toliau nebus skundžiamas, turės šalims tokią pačią galią, kaip ir teismo sprendimas. Vadinasi, šiuo atveju negalime nekonstatuoti kvazi teisingumo vykdymo ir atitinkamo teisingumo akto priėmimo. Šitaip vertindami administracinių ginčų nagrinėjimą ir administracinės atsakomybės priemonių taikymą, galime sutikti su tuo, kad jie yra jurisdikciniai procesai. Tačiau, mūsų nuomone, jokiu būdu negalima teigti, kad visi tokio pobūdžio veiksmai yra vienos rūšies taip vadinamas jurisdikcinis procesas. Šiai išvadai pagrindą duoda tokio proceso šalių teisinės padėties ypatumai, skirtingi procesinių santykių dalyviai, pati procesinių veiksmų atlikimo tvarka ir kt. Ginčai dėl pažeistos ar tariamai pažeistos teisės nagrinėjami ne tik administraciniame teisme, bet ir daugybėje ikiteisminio nagrinėjimo subjektų: viešojo administravimo institucijose, administracinių ginčų komisijose, Mokestinių ginčų komisijoje, Seimo kontrolierių ir kitose analogiškose žmogaus teisių gynimo įstaigose. Nagrinėjant administracinį ginčą procesas yra daugiau ar mažiau rungtyniškas, savo esme labiau artimas civiliniam. Administracinių nuobaudų skyrimo procesas reglamentuotas Administracinių teisės pažeidimų kodekso ir kitų įstatymų (Mokesčių administravimo, Konkurencijos, Produktų saugos, Alkoholio kontrolės, Tabako kontrolės ir t.t., iš viso apie dvidešimtyje). Minėta, kad šis procesas yra prievartos priemonės taikymo procesas ir kalbėti apie visišką procesinę šalių lygybę būtų ne visai teisinga. Administracinės teisės pažeidimo bylos iškėlimas, tyrimas, nuobaudos rūšies ir dydžio parinkimas, jos vykdymas ir daugybė kitų dalykų yra, viena vertus, kompetentingų valstybės institucijų, jų pareigūnų prerogatyva, antra vertus – ir pareiga reaguoti, kad būtų atkurta teisių ir pareigų pusiausvyra. Kitų administracinės prievartos priemonių taikymo procesas taip pat turi savo specifiką. Kitos (prevencinės, kardomosios ir administracinio proceso užtikrinimo) administracinės prievartos priemonės taikomos skirtingais pagrindais, neretai ir nepadarius jokio teisės pažeidimo, tačiau siekiant užkirsti jam kelią arba apsaugoti žmones nuo neigiamų padarinių (avarijų, gamtos kataklizmų, užkrečiamųjų ligų ir pan.). Čia taip pat pasireiškia valdinga valstybės institucijų ir pareigūnų veikla, tačiau tais atvejais, kai patiriantis prievartą asmuo nėra padaręs jokio teisės pažeidimo, tai turi būti itin griežtai ir detaliai reglamentuota aukščiausios juridinės galios teisės aktais. Pagaliau procesą specialiuose teismuose, skirtuose nagrinėti ginčams dėl teisės viešojo administravimo srityje, t.y. administraciniuose teismuose, teisės doktrinoje priimta vadinti administracine justicija. Tai valstybinio valdymo srities teisės aktų (norminių ir teisės taikymo), viešojo administravimo subjektų veiksmų ar neveikimo teisėtumo patikrinimo procesas. Išvardinti argumentai leidžia padaryti šias išvadas: Administracine jurisdikcine veikla galima laikyti tuos administracinius procesus, kurių metu yra nagrinėjami ginčai dėl teisės viešojo administravimo srityje, taikoma administracinė atsakomybė arba kitos administracinės prievartos priemonės. Tai reiškia, kad administracinės jurisdikcijos terminu galima apibūdinti tam tikrą grupę panašiais bruožais pasižyminčių administracinių procesų, tačiau nėra jokio pagrindo šiuo terminu vadinti kurią nors vieną iš administracinio proceso rūšių – tai būtų neleistinai siauras administracinio proceso (bendriausia prasme) supratimas. 3. Administracinis procesas ir administracinė teisena Dar vienas gana aktualus administracinio proceso teorinių diskusijų klausimas yra administracinės teisenos samprata, taip pat jo ir administracinės teisenos santykis. Kas yra administracinė teisena? Iš kokio žodžio kildintina ši sąvoka, koks jos turinys? Atsakymai į šiuos klausimus taip pat gali būti skirtingi. Nors publikuotų teorinių samprotavimų šia tema neteko pastebėti, diskusijose tarp administracinės teisės teoretikų ir praktikų galima išgirsti tokių samprotavimų: 1) administracinė teisena yra tai, ką ja įvardija įstatymų leidėjas – tai administracinės teisės pažeidimų bylų teisena (Administracinių teisės pažeidimų kodeksas) ir administracinių bylų nagrinėjimo administraciniame teisme teisena (Administracinių bylų teisenos įstatymas); 2) teisena apskritai kilusi nuo žodžio teisti, teismas, vadinasi, šiuo žodžiu galima vadinti procedūras teisme (pvz., civilinė teisena, ginčo teisena ir pan.); 3) administracinė teisena yra dalis administracinio proceso, jungianti vienarūšius arba artimus savo esme procesinius veiksmus. Šios koncepcijos šalininkai administracine teisena vadina teisės normomis sureguliuotą procesinių veiksmų atlikimo tvarką, skirtą teisėtam ir objektyviam bendru dalyku siejamų individualių administracinių bylų nagrinėjimui ir išsprendimui. Dabartinės lietuvių kalbos žodynas teiseną apibūdina taip: tai bylų nagrinėjimo tvarka299. Žodyne nekomentuojama, apie kokias bylas ir apie kokią tvarką kalbama. Prof. Valentinas Mikelėnas, kalbėdamas apie civilinį procesą, teigia, kad teisena – tai speciali civilinių bylų nagrinėjimo tvarka, taikoma vienodos materialinės teisinės prigimties civilinių bylų visumai300. Pasak jo, skiriama: 1) ieškininė teisena ; 2) teisena bylų, kylančių iš viešosios – konstitucinės, administracinės, finansų – teisės normų reguliuojamų teisinių santykių (administracinės justicijos vykdymas tuo metu nuo civilinio proceso dar nebuvo atskirtas – autoriaus pastaba); 3) ypatingoji (arba ne ginčo) teisena, kai bylos nagrinėjamos nesant ginčo dėl teisės.301 Vystantis civilinio proceso sistemai, ypač įsigaliojus naujajam Civilinio proceso kodeksui302, civiliniame procese atskirų teisenų žymiai padaugės. Kiek kitaip teisenos sąvoką yra interpretavęs Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas. Štai šio teismo teiginiai: “teisinėje valstybėje iš sandorių kylantys ginčai sprendžiami civilinės teisenos tvarka” (1994 m. sausio 19 d. nutarimas), “tarp šalių kilę ginčai dėl nuomos sutarties ir jos sąlygų nagrinėtini civilinės teisenos tvarka” (1994 m. gegužės 27 d. nutarimas), “įstatymas suteikia asmeniui teisę kreiptis su ieškiniu į teismą, kad jis civilinės teisenos tvarka spręstų jo prašymą dėl gyvenamojo namo (arba jo dalies), kuris yra perleistas nuosavybėn fiziniams asmenims, grąžinimo” (1994 m. birželio 15 d., 1994 m. spalio 19 d. nutarimai)303 ir kt. Iš šių citatų ir iš šiuose (taip pat ir čia nepaminėtuose) nutarimuose iškeltų klausimų bei atsakymų į juos pobūdžio akivaizdu, kad Konstitucinis Teismas civilinės teisenos sąvoką vartoja apibūdinti civilinei procesinei ginčo nagrinėjimo tvarkai, pabrėždamas jos skirtingumą nuo administracinės teisinės ginčo nagrinėjimo tvarkos. Tai reiškia, kad Konstitucinis Teismas teisenos sąvoką vartoja kaip sinonimą proceso sąvokai. Atrodo, kad toks teisenos supratimas yra per platus teisinės doktrinos požiūriu. Jis gali būti pateisinamas tik tam tikram atskiros proceso rūšies aspektui atskleisti, ko ir siekė Konstitucinis Teismas paminėtuose nutarimuose. Nagrinėjamu klausimu teisingesnė atrodytų prof. V.Mikelėno pozicija, kurią perfrazavus būtų galima suformuluoti taip: teisena yra tam tikrų bylų nagrinėjimo tvarka, taikoma vienodos materialinės teisinės prigimties bylų visumai. Čia turėtume padaryti vieną išlygą, reikšmingą administraciniam procesui kaip visumai. Administracinės bylos negalima suprasti lygiai taip pat (išskyrus, žinoma, administracinio teismo bylas), kaip tai suprantama civiliniame ar baudžiamajame procese. Administracinė byla nebūtinai yra tokia pat, kaip ikiteisminio tyrimo institucijos ar teismo užvesta ir daugybe formalių požymių pasižyminti baudžiamoji ar civilinė byla. Minėjome, kad administracinis procesas jokiu būdu netapatintinas vien su administracinių nuobaudų skyrimu ar administracinių teismų veikla. Administracinė procesinė veikla reglamentuojama administracinės teisės normomis ir įgyvendinama per administracinius teisinius santykius. Administracinis procesas, išeinantis už teisės normos ribų, kaip teisinė kategorija neegzistuoja. Įvairūs materialinio techninio ir organizacinio pobūdžio veiksmai, neturintys teisinės formos, nepriskirtini administraciniam procesui. Dažniausiai administracinis procesas tikrovėje pasireiškia kompetentingoms vykdomosios valdžios institucijoms (pareigūnams) išleidžiant (priimant) ne norminio pobūdžio, o individualius teisės taikymo aktus. Tokių aktų priėmimu administracinės teisės normos pritaikomos konkrečioje situacijoje arba konkrečiam asmeniui. Taigi, tokiu būdu išsprendžiamos įvairios individualios bylos valstybės valdymo srityje. Nuo šių individualių bylų pobūdžio priklauso, bus įgyvendinta materialiosios administracinės teisės normos dispozicija ar sankcija. Taigi, administracinio proceso pagrindą sudaro būtent individualios bylos. Teisės normų nuostatos realiame gyvenime įgyvendinamos per konkrečius atitinkamų institucijų, įstaigų, pareigūnų sprendimus ir veiksmus dėl individualių realaus gyvenimo faktų (pvz., dėl administracinio nusižengimo fakto, dėl licencijos verstis alkoholio prekyba išdavimo fakto, dėl leidimo išduoti ginklą savigynai fakto ir pan.). Individualią administracinę bylą galima apibūdinti kaip valstybės valdymo srities klausimą, kurio sprendimui reikalinga: a) taikyti administracinės teisės normas ir b) atlikti kompetentingų vykdomosios valdžios institucijų (pareigūnų, kitų valstybės tarnautojų) tvarkomojo pobūdžio veiksmus. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad dalis procesinių veiksmų gali būti atlikti ir neišleidžiant individualių teisės taikymo aktų. Tokių veiksmų pavyzdžiu gali būti kai kurių administracinių bylų proceso užtikrinimo priemonių taikymas (administracinis sulaikymas), kitų administracinės prievartos priemonių taikymas (pvz., karantino priemonės, apribojimas asmenims patekti į tam tikras teritorijas dėl stichinės nelaimės ir pan.). Vadinasi, administracinis procesas gali būti apibūdinamas ir kaip administracinio proceso teisės normų reglamentuota vykdomosios valdžios institucijų, įstaigų, pareigūnų, kitų valstybės tarnautojų veikla priimant valdymo srities teisės aktus ir kontroliuojant bei prižiūrint jų įgyvendinimą, nagrinėjant ir išsprendžiant įvairaus pobūdžio individualias administracines bylas, kurios atsiranda valstybės valdymo srityje vykdomajai valdžiai įgyvendinant savo uždavinius ir funkcijas, taip pat tiriant šių subjektų veiksmų ir priimtų teisės aktų teisėtumą. Įstatymų leidėjas žodį teisena iš esmės vartoja dviem atvejais: pirma, juo Administracinių teisės pažeidimų kodekse vadinama bylų tyrimo, nagrinėjimo, nutarimų vykdymo tvarka; antra, visas procesas administraciniame teisme ir iš dalies ikiteisminio administracinių bylų nagrinėjimo institucijose reglamentuotas Administracinių bylų teisenos įstatymo. Šio įstatymo pavadinime žodis teisena vartojamas vienaskaita, vadinasi, anot įstatymo leidėjo, visas paminėtas procesas taip pat yra viena teisena. Grįžtant prie administracinės teisenos sampratos ir jos santykio su administraciniu procesu apskritai, iš paminėtų argumentų galėtume padaryti išvadą, kad administracine teisena vadintina administracinių bylų nagrinėjimo tvarka, taikoma vienodos materialinės teisinės prigimties bylų visumai. Vadinasi, teisiniai santykiai, kurie atsiranda nagrinėjant vienodos materialinės teisinės prigimties bylas, turi bendrų ar artimų bruožų, leidžiančių juos išskirti į tam tikras grupes. Analizuodami teisinius santykius, susiklostančius padarius administracinės teisės pažeidimą, jie akivaizdžiai turi specifinių bruožų, lyginant juos su kitais viešojo administravimo santykiais. Visų pirma, įstatyme detaliai apibrėžti šių santykių dalyviai, jų teisinė padėtis, minėtų santykių atsiradimo, pasikeitimo bei pasibaigimo pagrindai ir pan. Be to, teisinės pasekmės, atsirandančios kaip šių santykių rezultatas, taip pat yra specifinės. Vadinasi, viso administracinio proceso atžvilgiu administracinės teisės pažeidimų bylų tyrimo, nagrinėjimo ir nutarimų vykdymo tvarka atitinka požymius to, ką esame susitarę vadinti teisena. Detaliau analizuojant administracinės teisės pažeidimų bylų teisenos metu susiklostančius santykius, galime pastebėti, kad tarpusavyje juos galima grupuoti į dar mažesnes grupes pagal dar artimesnius savo esme šių santykių požymius. Tai reiškia, kad santykiai, atsirandantys iškeliant, tiriant administracinės teisės pažeidimo bylą ir procesiškai įforminant tyrimo rezultatus, skiriasi nuo santykių nagrinėjant administracinės teisės pažeidimo bylą bei priimant joje procesinį sprendimą, o šie savo ruožtu skiriasi nuo santykių tą sprendimą vykdant. Todėl, matyt, nesuklystume, jeigu pasakytume: administracinės teisės pažeidimo tyrimo teisena, tokios bylos nagrinėjimo teisena, kardomųjų ir proceso užtikrinimo prievartos priemonių taikymo teisena, administracinių nuobaudų vykdymo teisena ir pan. Kiek kitaip yra analizuojant Administracinių bylų teisenos įstatymą. Iš pavadinimo turėtų reikšti, kad visa tai, kas reglamentuota šiuo įstatymu, yra administracinių bylų teisena. Tačiau šis įstatymas reguliuoja tik administracinių ginčų nagrinėjimą, taip pat administracinės atsakomybės priemonių taikymo teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimą. Visos kitos administracinės bylos, kuriose nėra ginčo arba kuriose netaikomos prievartos priemonės, t.y. tos, kuriose pozityviai taikoma teisės norma, į minėto įstatymo reguliavimo sritį tikrai neįeina. Vadinasi, galima kalbėti apie įstatymą, kuris reglamentuoja bylų nagrinėjimo administraciniame teisme procesą. Tvarka, kuri Administracinių bylų teisenos įstatyme nustatyta įvairių kategorijų byloms nagrinėti, nėra vienoda. Visų pirma (šalia bendrosios dalies) yra nuostatos, taikytinos paduodant skundą ir nagrinėjant jį įprasta tvarka (įstatyme pavadinta Bendroji administracinių bylų teisena)304. Greta to, įstatyme atskirai reglamentuoti pareiškimų ištirti norminių administracinių aktų teisėtumą nagrinėjimo tvarkos ypatumai, skundų dėl rinkimų ar referendumo įstatymų pažeidimų, taip pat skundų dėl nutarimų administracinės teisės pažeidimų bylose nagrinėjimo tvarka305. Pagal kitus požymius galima išskirti skirtingą proceso reglamentavimą pirmos ir antros instancijų teismuose, taip pat proceso atnaujinimo tvarką. Kiekviena iš paminėtų bylų nagrinėjimo administraciniame teisme proceso dalių daugiau ar mažiau atitinka tuos požymius, kurie būdingi apibūdinant tą dalį kaip atskirą teiseną administraciniame teisme. Šiuo požiūriu minėtas įstatymas labai panašus į Civilinio proceso kodeksą, ypač į naujai priimtą. Dar kitokie teisiniai santykiai susiklosto taip vadinamame didžiajame viešojo administravimo bloke, t.y. pozityviai taikant teisės normas: išduodant licencijas, vykdant konkursus į valstybės tarnybą, registruojant įmones, priimant kitokius viešojo administravimo aktus. Visų pirma, paminėti santykiai iš esmės skiriasi nuo negatyvaus teisės taikymo metu susiklostančių santykių. Antra, visi jie turi bendrų bruožų, kuriuos apibendrinus galima būtų visus tokius santykius reglamentuoti vienu teisės aktu (Administracinio proceso įstatymu, kaip Vokietijoje, ar Administracinio proceso kodeksu, kaip Lenkijoje306). Trečia, visus juos pagal jų materialinę teisinę prigimtį taip pat galima grupuoti, vadinant šias grupes atitinkama teisena (pvz., licencijų išdavimo teisena, juridinę reikšmę turinčių faktų registravimo teisena ir pan.). Iš visų šių argumentų galima padaryti tokias išvadas: Administracinio proceso pagrindą sudaro individualios bylos. Teisės normų nuostatos realiame gyvenime įgyvendinamos per konkrečius atitinkamų institucijų, įstaigų, pareigūnų sprendimus ir veiksmus dėl individualių realaus gyvenimo faktų. Teisiniai santykiai, kurie atsiranda nagrinėjant vienodos materialinės teisinės prigimties bylas, turi bendrų ar artimų bruožų, leidžiančių juos išskirti į tam tikras grupes. Administracine teisena kaip sudėtine administracinio proceso dalimi vadintina administracinių bylų nagrinėjimo tvarka, taikoma vienodos materialinės teisinės prigimties bylų visumai. Administracinių bylų nagrinėjimo administraciniame teisme procesas, dar kitaip vadinamas administracine justicija, susideda iš kelių savarankiškų teisenų. Tai reiškia, kad Administracinių bylų teisenos įstatymo pavadinimas nėra teisiškai tikslus, todėl atitinkamai koreguotinas. Išvados Administracinis procesas – tai kompetentingų valstybės institucijų, įstaigų, pareigūnų ar valstybės tarnautojų, turinčių valdingus įgalinimus, veikla, atliekama teisės normų reglamentuota teisine forma, skirta spręsti viešojo administravimo srityje kylantiems klausimams, kurios metu taikomos teisės normos, o priimti sprendimai sukelia asmenims konkrečias teisines pasekmes. Kategorijos “administracinė procedūra” ir “administracinis procesas” dažniausiai vartojamos kaip sinonimai apibūdinti tam pačiam reiškiniui. Kai kada procesas aiškinamas kaip tam tìkros procedūros, t.y. kaip tam tikra proceso kaip reiškinio vidinė dinamika. Administracinės procedūros sąvoką apibrėžti daliai vidinės administracinio proceso struktūros vartoja tik rusų teisinė doktrina. Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo analizė neleidžia teigti, kad įstatymų leidėjas administracinę procedūrą išskiria kaip vieną iš administracinio proceso rūšių ir ją specialiai reglamentuoja. Vadinasi, nėra nei kalbinio, nei teisinio pagrindo vadinti kurią nors vieną iš administracinio proceso rūšių administracine procedūra (ar administracinėmis procedūromis); šios dvi sąvokos (administracinis procesas ir administracinė procedūra) vartotinos kaip sinonimai; sąvoka administracinė procedūra gali būti vartojama tam tikram dinaminiam administracinio proceso aspektui pabrėžti. Vakarų teisės tradicijoje jurisdikcija suprantama kaip civilinės bylos nagrinėjimas teisme arba bent jau kaip teismo teisė spręsti bylas ir priimti atitinkamus sprendimus. Administracine jurisdikcine veikla galima vadinti tuos administracinius procesus, kurių metu yra nagrinėjami ginčai dėl teisės viešojo administravimo srityje, taikoma administracinė atsakomybė arba kitos administracinės prievartos priemonės. Administracinės jurisdikcijos terminu galima apibūdinti tam tikrą grupę panašiais bruožais pasižyminčių administracinių procesų, tačiau nėra jokio pagrindo šiuo terminu vadinti kurią nors vieną iš administracinio proceso rūšių – tai būtų neleistinai siauras administracinio proceso (bendriausia prasme) supratimas. Administracinio proceso pagrindą sudaro individualios bylos. Teisės normų nuostatos realiame gyvenime įgyvendinamos per konkrečius atitinkamų institucijų, įstaigų, pareigūnų sprendimus ir veiksmus dėl individualių realaus gyvenimo faktų. Teisiniai santykiai, kurie atsiranda nagrinėjant vienodos materialinės teisinės prigimties bylas, turi bendrų ar artimų bruožų, leidžiančių juos išskirti į tam tikras grupes. Administracine teisena kaip sudėtine administracinio proceso dalimi vadintina administracinių bylų nagrinėjimo tvarka, taikoma vienodos materialinės teisinės prigimties bylų visumai. Administracinių bylų nagrinėjimo administraciniame teisme procesas, dar kitaip vadinamas administracine justicija, susideda iš kelių savarankiškų teisenų. Tai reiškia, kad Administracinių bylų teisenos įstatymo pavadinimas nėra teisiškai tikslus, todėl atitinkamai koreguotinas. Administracinės teisės harmonizavimas Europos šalyse ir Europos administracinės teisės idėja. Administracinė teisė kaip teisės sritis ir mokslo disciplina praeityje buvo priskiriama išskirtinai valstybės vidaus jurisdikcijai. Tačiau prasidėjus eurointegracijos procesams XX a. viduryje, situacija ėmė keistis. Esminiai momentai, padėję išplėsti administracinės teisės sritį už valstybių nacionalinių sienų ribų, buvo Europos Tarybos (toliau- ET) įkūrimas (1949 m.) ir Europos Bendrijų (toliau- Bendrijos) įsteigimas (1952 m. ir 1957 m.). Vėlesniu laikotarpiu bendrus administracinės teisės principus padėjo formuoti Pasaulio prekybos organizacija (įkurta 1995 m.) ir kitos tarptautinės organizacijos. Europos teisinėje arenoje tiek teoriniame, tiek praktiniame lygmenyje pripažinta, kad bandymas įsprausti teisę į nacionalinių valstybių rėmus, yra dirbtinis307. Teisės harmonizavimo (derinimo) ir unifikavimo (vienodinimo) procesai ypač platų mąstą yra įgiję privatinės teisės srityje. Natūraliai kyla klausimas: kiek šie procesai gali paveikti ir viešosios teisės sferą, ir ypač mus šiuo atveju dominančią administracinės teisės veikimo sferą? Kaip jau minėta, praeityje administracinės teisės sistema turėjo labai stiprias nacionalines sąsajas ir buvo retai analizuojama lyginamuoju metodu308. Vyravo nuostata, kad toks lyginimas neduoda jokios apčiuopiamos naudos. Pažvelgę į praeitį, pastebėsime, kad atskirų valstybių administracinė teisė buvo stipriai įsišaknijusi savo teisinės sistemos politinėse ir socialinėse tradicijose. Šiuolaikinėje doktrinoje pripažįstama, kad viešosios teisės pradas administracinėje teisėje yra pagrindinė šios teisės šakos harmonizavimo kliūtis. Valstybės daug lengviau susitaria dėl privačios, nei dėl viešosios teisės vienodinimo principų. Derinant viešąją teisę visuomet susiduriama su valstybės suvereniteto problema, nes viešoji teisė iš esmės reglamentuoja santykius tarp valstybės ir privačių asmenų, vyrauja viešosios tvarkos, viešojo intereso prioritetas, todėl viešosios teisės harmonizavimas gali būti nesuderinamas su šiais prioritetais309. Toliau šiame darbe detaliau panagrinėsime teisės harmonizavimo sąvoką ir pabandysime aptarti kliūtis, atsirandančias harmonizuojant teisę Europoje. I. TEISĖS HARMONIZAVIMO SĄVOKA IR PROBLEMOS Kadangi šiame darbe mus domina visų pirma Europos šalių administracinės teisės harmonizavimo ypatumai, derėtų atkreipti dėmesį į tai, kaip harmonizavimą apibrėžia su Europos Sąjungos (ES) teise siejami teisės aktai. Nacionalinės teisės aktų derinimo su Europos Sąjungos teise metodiniai nurodymai patvirtinti Europos teisės departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės pateikia tokią teisės harmonizavimo sąvoką : “harmonizavimas- tai toks Europos Sąjungos (ES) teisinių priemonių pagalba siekiamas suderinamumo lygis, kai ES lygiu sukuriamos vienodos teisinės prielaidos (pagrindai), kuriais remiantis vyksta tolesnis reglamentavimas nacionaliniu lygiu310”. Atsižvelgiant į siekiamus atskirose srityse tikslus harmonizavimo lygis gali būti skirtingas: pradedant nuo visiško (totalaus) harmonizavimo, kai nustatomos detalios bendros taisyklės, pavyzdžiui, užtikrinant pagrindinių vidaus rinkos laisvių įgyvendinimą, iki minimalaus - aplinkos apsaugos, darbuotojų apsaugos srityse, kai nustatomi tam tikri minimalūs standartai. Doktrinoje harmonizavimas apibrėžiamas įvairiai, nors ir nenukrypstant nuo šio proceso esmės. Profesoriai K.Zweigert ir H.Kotz harmonizavimą aiškina neatsiejamai nuo unifikavimo ir pateikia tokį modelį: “tai, kas sutampa, tampa unifikuoto normatyvinio darinio dalimi, o nacionaliniai skirtumai išlyginami taip, kad unifikuoto normatyvinio darinio dalimi tampa geriausias variantas arba lyginimo būdu sukurtas naujas normatyvinio reguliavimo modelis, kuris yra geresnis ir praktiškesnis nei visi egzistuojatys modeliai311”. Profesorius V.Mikelėnas pateikia tokį apibrėžimą: “teisės vienodinimas ir derinimas yra kūrybiškas kokybiškai naujų teisės normų kūrimo procesas312”. Pagrindinis teisės harmonizavimo tikslas- pasiekti aukštesnę teisės normų, teisinio reglamentavimo kokybę. Teisės derinimo ir vienodinimo poreikis kyla tuomet, kai paaiškėja, jog skirtingų valstybių nacionalinė teisė tam tikrą klausimą reglamentuoja skirtingai, ir tai tampa kliūtimi tarptautiniam bendradarbiavimui, tarptautinei prekybai ir t.t. Tikslas harmonizuoti teisę pasiekiamas taikant lyginamąjį metodą- iš pradžių išanalizuojama kaip tam tikras klausimas yra sureguliuotas nacionalinėje teisėje, paskui atliekami įvairių valstybių teisės lyginamieji tyrimai, diskutuojama koks teisinio reglamentavimo modelis būtų tinkamiausias, aptariami jų pranašumai ir trūkumai ir ieškoma racionaliausio problemos sprendimo varianto. Derėtų atkreipti dėmesį į tai, kad ne visuomet pavyksta kokybiškai sureguliuoti tam tikrą teisinį klausimą. Gali būti netgi atvirkščiai- harmonizuotos normos kokybė tampa netgi menkesnė už nacionalinėje teisėje buvusį teisinį reglamentavimą313. Šio reiškinio priežastis- sudėtingas harmonizavimo procesas ir jo metu atsirandančios kliūtys, kurios ypač daug problemų kelia bandant harmonizuoti viešąją teisę, tame tarpe ir administracinę teisę (apie šias kliūtis kalbama žemiau). Kalbant apie teisės harmonizavimą, būtina įvertinti ir sunkumus, patiriamus siekiant suderinti teisę ir apibrėžti jos galiojimo ribas. Šiuos sunkumus galima būtų santykinai suskirstyti į tris grupes314: 1. Psichologinės priežastys – rutina, nacionalinis išdidumas ir pan. Teisės derinimas ir vienodinimas reiškia vienokį ar kitokį atsisakymą per ilgą laiką susiformavusių tradicijų, todėl konservatyvioji teisinės profesijos atstovų dalis priešinasi bet kokioms naujovėms ir nusistovėjusių stereotipų keitimui. Teigiama, kad Europos šalys turi neįkainojamą vertybę- šalių kultūrinius skirtumus, o teisės derinimas ir vienodinimas kėsinasi užglaistyti šią įvairovę ir tokiu būdu sunaikinti šalių teisinį tapatumą. 2. Profesinės ir techninės priežastys- skirtinga teisinė terminija ir teisinis mąstymas, kurie turi būti įveikti intensyviu paruošiamuoju lyginamosios teisės darbu. Ypač stiprus argumentas- didžiuliai teisiniai skirtumai tarp bendrosios ir kontinentinės teisės tradicijomis besiremiančių šalių. Teigiama, kad šių šalių teisės sistemų vienodinimas ir derinimas yra labai komplikuotas, be to, nėra didelio poreikio stengtis įvykdyti tai, ką iš principo įvykdyti labai sunku. Kitas harmonizavimo skeptikų argumentas – akivaizdi kalbų problema. Konservatyvaus požiūrio teisininkai neretai baiminasi, kad vis daugiau šalių įsijungiant į teisės derinimo ir vienodinimo procesą, kils lingvistinis chaosas315. Nėra vieningos nuomonės kaip spręsti kalbų problema: vieni autoriai pasisako už vieną bendrai naudojamą kalbą, kiti siūlo kelias kalbas pripažinti kaip pagrindines, treti teigia, kad geriausia šalims naudoti savo nacionalines kalbas ir bendradarbiauti vertėjų pagalba. 3. Politinės priežastys- neretai sunku įtikinti nacionalinius parlamentus in toto akceptuoti tarptautinėse konferencijose parengtus projektus ir pan. II. ADMINISTRACINĖS TEISĖS HARMONIZAVIMAS EUROPOJE: PRIELAIDOS, KLIŪTYS IR LAIMĖJIMAI Kaip jau minėta anksčiau, Europos administracinės teisės idėja ėmė plėtotis sulig Europos Bendrijų įsteigimu. Viena vertus, Bendrijos teisė pati savaime yra sudaryta visų pirma iš administracinio pobūdžio taisyklių. Šia apimtimi, Bendrija, kurią Europos Teisingumo Teismas apibūdina kaip bendruomenę pagrįstą teise, galėtų būti apibūdinta kaip bendruomenė, pagrįsta administracine teise316. Taip pat derėtų akcentuoti, kad poreikis ieškoti administracinės teisės panašumų ir skirtumų Europos teisinėje sistemoje nėra grindžiamas vien tik teoretikų noru atlikti šio pobūdžio mokslinius tyrimus. Vieningi administracinės teisės mechanizmai jau tapo ir praktine būtinybe. Tai rodo ne tik augantis šią sritį reguliuojančių Bendrijos direktyvų skaičius, bet ir Europos Teisingumo Teismo (ETT) praktika. ETT vaidmuo yra itin reikšmingas, nes Bendrijos administracinė teisė išsirutuliojo praktiškai ETT teisminių sprendimų dėka. ETT jurisprudencijoje buvo įtvirtinta ir išplėtota daug svarbių teisės principų, padėjusių pamatus harmonizuotai Europos šalių administracinei teisei. Visų pirma, būtina paminėti du itin svarbius Europos teisės principus: viršenybę ir tiesioginį galiojimą: 1. Viršenybė- šis principas nuosekliai taikomas tiek pirminei, tiek antrinei Europos teisei. Įtvirtindamas šį principą, ETT konstatavo, kad nacionalinės teisės nuostatos negali paneigti teisės sistemos, kylančios iš Europos Bendrijos steigimo sutarties. Steigimo sutartys ir jų pagrindu kuriama teisės sistema yra savarankiškas, ypatingo pobūdžio teisės šaltinis. Nacionalinis suverenitetas yra ribojamas dėl dalies galių perleidimo Bendrijai. ETT taip pat nustatė, kad Europos teisė visoje ES teritorijoje turi būti taikoma visiškai vienodai. Kai ETT nusprendžia, kad nacionalinis įstatymas (ar teisės norma) prieštarauja Europos teisei, jis išsyk netenka galios; Europos teisės negali paneigti jokios nacionalinės teisės priemonės. 2. Tiesioginis galiojimas- pagal šį principą Europos teisės nuostatos gali turėti teisinių padarinių valstybėse narėse netaikant jokių papildomų įgyvendinimo priemonių. Steigimo sutartyse nebuvo aiškiai numatyta daug tiesioginio galiojimo normų, tad tiesioginio galiojimo koncepciją plėtojo ETT, naudodamasis savo išimtine kompetencija ir siekdamas apibrėžti Europos teisės įtaką bei veikimą valstybių narių teisės sistemose317. Savo jurisprudencijoje ETT taip pat pripažino eilę svarbių bendrųjų administracinės teisės principų: administravimą paremtą teise, lygių galimybių ir nediskriminavimo, proporcingumo, teisinio tikrumo, teisėtų lūkesčių, teisės būti išklausytam ir kitus principus. Akcentuotina, kad egzistuoja kelios pagrindinės kliūtys, su kuriomis vis dar susiduriama bandant sukurtu vieningą Bendrijos administracinę teisę. Visų pirma, tai nepakankamas teisinių mechanizmų, padedančių tiesiogiai įgyvendinti Bendrijos teisę, skaičius. Jei Bendrija, kaip naujoji teisinė tvarka, siekia garantuoti, kad būtų laikomasi viršenybės ir tiesioginio galiojimo principų, tai tokiu atveju Bendrija iš esmės turi turėti pakankamai savų priemonių šių principų įgyvendinimui. Tai opi problema, nes net ir šiai dienai Bendrijos teisė yra tiesiogiai administruojama pakankamai siaura apimtimi (iš esmės Europos Komisijos, kaip Bendrijos institucijos, darbu). Didžioji dauguma Bendrijos teisės normų šiai dienai yra įgyvendinamos nacionalinių administracinių institucijų pagalba318. Europos administracinės teisės skeptikas Polas Roiteris rašė, kad “jei Bendrijos administracinei teisei ir būtų lemta išsivystyti, jos veikimas apsiribotų vidaus biurokratijos funkcijų įgyvendinimu ir vidaus finansinės apskaitos vedimu319”. Kita vis dar tebeišliekanti problema- nacionalinių teisinių sistemų pasipriešinimas Europos administracinės teisės idėjai. Tam turi įtakos visi anksčiau šiame darbe aptarti veiksniai. Ypač komplikuotai harmonizavimo procesas vyksta tose šalyse, kuriose nacionalinė konstitucinės teisės koncepcija stipriai įtakoja administracinę teisę. Kaip ganėtinai nesėkmingas pavyzdys neretai yra pateikiama Prancūzija, kurioje vieningos Bendrijos administracinės teisės idėja nėra sukėlusi didesnio susidomėjimo320. Trečioji problema- nevienodas teisinių principų ir teisinių normų intrepretavimas skirtingose šalyse. Net iš esmės vienalytė teisinė koncepcija, interpretuota skirtingų valstybių nacionalinės teisės rėmuose, gali įgauti skirtingas išraiškas. Tačiau nepaisant iškylančių sunkumų, galima teigti, kad Europos šalyse jau suformuluoti vienodi ar bent jau panašūs teisiniai principai, kurie yra pagrindas harmonizuotai administracinei sistemai. Toliau pabandysiu atskleisti kaip sąveikauja Europos šalių nacionalinės administracinės sistemos su Europos teise, kokia yra jų savitarpio priklausomybė ir kokie yra kiti laimėjimai Europos kontekste : 1. Visų pirma, derėtų paminėti nacionalinių teisės koncepcijų indėlį į Bendrijos teisę. Pavyzdžiui, Prancūzijos administracinė teisė turėjo svarią įtaką atitinkamoms Bendrijos steigimo sutarčių nuostatoms, įtvirtinusioms trečiųjų asmenų teisinę apsaugą, kuomet jiems daromas teisinis poveikis Bendrijos institucijų teisės aktais. (Pvz. EB sutarties 230 straipsnis). Iš Vokietijos teisinės sistemos Bendrijos teisė perėmė ir sėkmingai pritaikė proporcingumo ir teisėtų lūkesčių principus. Anglijos teisės įtakoje buvo pripažinta keletas procesinių garantijų (pvz. 1982 metų byloje A.M.&S. v. Komisija Europos Teisingumo Teismas pripažino susirašinėjimo su advokatu slaptumo principą, kuris ypač gerai buvo išplėtotas Anglijos teisėje). 2. Savaime suprantama, jog egzistuoja ir atvirkštinis ryšys, t.y. Bendrijos teisė įtakoja šalių narių administracinės teisės sistemas. Kaip jau minėta, šioje srityje laikomasi viršenybės ir tiesioginio galiojimo principų. Daugiau problemų kyla tais atvejais, kuomet bandoma harmonizuoti šalių administracinės teisės sritis, priklausančias išskirtinai nacionalinei kompetencijai. Šiuo atveju minėti Bendrijos principai negalioja ir tenka pasirinkti kitus bendradarbiavimo metodus, pvz. įtikinimą. Dominuoja savanoriškumo principas (pvz. nacionaliniai teismai savanoriškai taiko Bendrijos teisės pripažintus teisinius principus), nacionalinių normų derinimas paprastai vyksta laipsniškai ir lėtai321. 3. Trečias svarbus momentas yra tas, kad nacionalinės administracinės sistemos perima viena iš kitos tam tikrus pozityvius elementus ir šis procesas vyksta pakankamai nepriklausomai nuo Bendrijos teisės. Kaip pavyzdys galėtų būti ombudsmeno institucija, kurios ištakos slypi Skandinavijos teisinėje sistemoje, ir kurią savo teisinėse sistemose pritaikė daugelis Europos šalių. 4. Per pastaruosius keliolika metų buvo gerokai praplėstos ir Europos Komisijos administracinės galios. Komisijai buvo suteikta teisminė funkcija veikti kaip antimonopolinės priežiūros institucijai, ypač didelį dėmesį skiriant įmonių susiliejimui ir kitoms įmonių reorganizavimo formoms322 (Europos Bendrijos reglamentas Nr. 4064/ 1989). Komisija taip pat įgijo teisę atlikti patikrinimus vietoje (Europos Bendrijos reglamentas Nr. 1/2003). Komisija taip pat veikia kaip Bendrijos teisinis atstovas, rengia Biudžeto projektą, administruoja Bendrijos struktūrinius fondus, kasmet skelbia Bendrijos veiklos ataskaitą ir t.t. 5. Vis didesnę svarbą įgyja ir Bendrijos legislatūra. Direktyvų pagalba yra ne tik keičiamas iki tol egistavęs teisinis reguliavimas, bet ir sureguliuojamos sritys, iki tol neturėjusios tikslaus reglamentavimo. (Pvz. viešuosius pirkimus reguliuojanti direktyva Nr. 89/665, kuri įpareigoja valstybes nares atlyginti visą žalą, padarytą privatiems asmenims). 6. Derėtų paminėti ir Europos Tarybos vaidmenį nacionalinių administracinių sistemų harmonizavimo procese. 1977 metais ET išleido rezoliuciją “Asmens teisių apsauga, susijusi su administracinių institucijų priimtais teisės aktais”. Kitas svarbus teisės aktas buvo 1980 metais ET Ministrų Komiteto priimta rekomendacija “Diskrecinių galių įgyvendinimas administracinių institucijų veikloje”, kurioje inter alia buvo įtvirtinti nešališkumo, proporcingumo ir protingo termino principai. Didelę įtaką padarė ir Europos Tarybos 1950 metų Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija, kurios pagrindu buvo įsteigtas Europos Žmogaus teisių teismas. Šio teismo jurisprudencijoje buvo suformuota nemažai precedentų, kuomet viešosios valdžios institucijų piktnaudžiavimas ar netinkamas disponavimas savo galiomis buvo pripažintas kaip pažeidžiantis žmogaus teises323. 7. Dar viena Europos administracinės teisės idėjai palanki aplinkybė yra ta, kad daugelis naujųjų teisinio reguliavimo sričių (pvz. aplinkos apsaugos teisė) nebeišsitenka valstybių rėmuose, todėl teritorialumo principas nebetenka reikšmės324. Visuotinai pripažinta, kad aplinkos apsauga efektyviai gali būti įgyvendinama tik bendradarbiaujant tarptautiniame lygmenyje, o šiam bendradarbiavimui natūraliai reikia atitinkamų administracinių teisinių instrumentų. Ekstrateritorialumo principo pripažinimą patvirtina ir Europos teismų praktika ĮVADAS Pateiktasis ,,Administracinės teisenos” disciplinos pavadinimas nėra tikslus. Adekvatesnis dėstomo kurso pavadinimas– ,,Administracinis procesas”. Beje administracinės teisenos terminas pažymi tam tikrą bylų kategoriją, arba tam tikro teisminio organo veiklą. Teisena – proceso dalis,- procesas – teisenų visuma. Skiriamas administracinės teisės pažeidimų ir administracinių bylų nagrinėjimas administraciniuose teismuose. Procesas – tai vyksmas, nuoseklus tam tikrų veiksmų vyksmas turint tikslą atstatyti teisių ir pareigų pusiausvyrą (kaip sako Vaišvila). Civiliniame procese skiriama ginčų teisena ir ypatingoji teisena. Administraciniame procese skiriamos tokios teisenos325: Administracinių teisės pažeidimų teisena, ikiteisminis administracinių ginčų nagrinėjimas, administracinių bylų teisenos įstatymas: šiaip jau visos bylos, vykstančios tarp valstybės institucijų ar susijusios su jų administracinių funkcijų vykdymu yra administracinės. Administracinė teisena – tai administracinės justicijos (administracinio teisingumo) įgyvendinimas. 1) ir 2) – didžiausios Administracinis procesas – daug daugiau nei vien baudimo, nei (vien) administracinių teismų veikla. 1. TEISINIO PROCESO SAMPRATA, PASKIRTIS IR RŪŠYS. Etimologiškai. t.y. bendrąja lingvistine prasme - procesas – tai tam tikrų nuoseklių veiksmų, kuriais siekiama tam tikro tikslu nubrėžto pamatuojamo rezultato, visuma, arba – tam tikros veiklos vykdymo tvarka. Pavyzdžiui, nagrinėjamos temos požiūriu - įstatymo priėmimas, bylos nagrinėjimas). Tačiau procesai gali būti įvairūs. Pavyzdžiui, cheminės reakcijos, biologiniai procesai, socialiniai procesai etc. Mus domina socialiniai procesai – t.y procesai, kuriuose dalyvauja žmonės: gamybiniai, ekonominiai, ir ypač teisiniai. Pagal poveikio buvimą galima išskirti: valdomus, stichinius procesus (=nevaldomi. Pavyzdžiui, migracijos procesai). LR pasieny įrengti Thopsono aparatai: šiluminiai davikliai ant sienos, o, pavyzdžiui Baltarusijos pasienyje žmonės bazuojasi ir laukia: gal nutrūks elektra ar kas suges, tada... Ekonominiai stichiniai procesai: pavyzdžiui, dabar procesai biržose ir valiutų kursuose. Proceso bendrieji požymiai: 1. sąmoninga, tikslinga veikla 2. veikla, pasireiškianti viešosios valdžios subjektams įgyvendinant valdingus [valdžios, t.y. gebėjimu turimų galių ir turimu teisiniu statusu pagalba prievartos būdais veikti teisinių santykių dalyvių valią] įgalinimus (valdingas = toks nurodymas, kuriam turi paklusti bet kas, nepriklausomai nuo sutartinių santykių) 3. veikla, skirta pasiekti konkretų teisinį rezultatą; kitą tikslą, pavyzdžiui, - išspręsti konkrečią individualią bylą, išsirinkti Seimą, nuteisti tam tikrą asmenį... 4. šio proceso, pradžia, pabaiga t.y. visa eiga paprastai fiksuojama oficialiuose dokumentuose 5. ši veikla yra daugiau ar mažiau teisiniai reglamentuota (civilistikoje, baudžiamoje teisėje – labiau, administracinėje teisėje – mažiau) Dar teisinius procesus galime skirstyti šakiniu požiūriu: baudžiamasis, civilinis, administracinis, konstitucinis (pavyzdžiui, referendumo procesas, Seimo rinkimų, Konstitucinės justicijos įgyvendinimo). Jei aiškintumės procesų savitumus, tai pagal reglamentavimo būdą, galima nurodyti procesus, kurie turi įstatymo, kiti - poįstatyminę formą: baudžiamasis –tik įstatymo formą; aišku, yra ir tam tikrų žinybinių taisyklių..., tačiau, pavyzdžiui, administracinis – nemažai poįstatyminių. Reglamentuoja: 1. kokius veiksmus ir kokiu nuoseklumu turi atlikti kompetentingi subjektai 2. išdėstomi principai ir tikslai (labai svarbu!) 3. procesinių santykių subjektai (=dalyviai), jų teisės ir pareigos (nepaprastai svarbi dalis) 4. įvairių bylų, veiksmų žinybingumas[(t.y. kokia institucija spręs - kokiai žinybai priklauso spręsti klausimą); teismingumas – koks teismas]. Pavyzdžiui, Vokiečių tarnybinėje teisėje nėra sąvokos valstybės tarnautojo atlyginimas, jų ‘darbas’ = tarnavimas valstybei. O gauni taip vadinamą “Pension” – ‘išlaikymą’. JAV gaudamas pensiją, gyveni kaip rojuj: visai kita filosofija... 5. įstatymuose fiksuoti... 6. kokiuose dokumentuose ir kaip fiksuojami? Ikiteisminis nagrinėjimas socialinio draudimo ginčų – “sprendimai”; arba x vis rašo “atsakymas”...: neaišku, ar tik susirašinėjimas, ar kas? Svarbu, nes 10 dienų terminas skųsti... 7. procesinių veiksmų terminai. Valstybė ir valstybės tarnautojai nori įgauti vis daugiau valdžios: taip visada (visiems), gavus valdžią... Teismai ir sukurti tam, kad laikyti juos už apynasrio – tokia jų paskirtis... 8. įrodymai (informacija apie aplinkybes, apie kurias reikia spręsti) ir įrodymų šaltiniai; “anksčiau, prokuratūroje dėl ekspertizės instituto,,pajėgumo” juokaudavo: jei neatneši kibiro kraujo, - ekspertizės nepajėgs padaryti...” 9. įvairios poveikio priemonės, - ir atsakomybės - jei šių taisyklių nesilaiko (teisminė kontrolė, ______________) 10. nuostolių atlyginimo tvarka, pavyzdžiui, mokestis už licencijos išdavimą (dažniausiai - žyminis mokestis – priemonė apriboti skaičių; šiaip – tik tiek, kiek valstybė sugaišta). 2. ADMINISTRACINIO PROCESO SAMPRATA Pradžioje reikėtų akcentuoti, kad administracinis procesas įvairiomis jo prasmėmis yra teisinio proceso ypatinga rūšis, kuriam būdingi tokie bendrieji požymiai: 1) proceso stadijinė raida, kuriai esant, turime tarpusavyje susijusių, nuosekliai padaromų veiksmų, dokumentų surašymo ir sprendimų priėmimo sistemą; 2) veiklos principai ir tikslai; 3) procesinių santykių dalyvių aplinka, jų procesinis statusas; 4) yra valdžios aktai, priimti sprendžiant teisines bylas, jie juridiniai įforminti; 5) procesinių veiksmų atlikimo terminai; 6) bylų, tai pat atskirų klausimų, veiksmų, susijusių su procesu, žinybiškumas; 7) įrodymų rūšys ir šaltiniai; 8) procesinių normų, teisėtumo ir priimamų aktų pagrįstumo laikymosi garantijos; 9) procesinės ir kitokios sankcijos už tam tikrų taisyklių pažeidimus. Administracinio proceso specifiniai požymiai: 1) tai valdinga, tikslinga vykdomosios valdžios subjektų veikla; 2) ši veikla yra skirta būtent spręsti vykdomajai valdžiai pavestus klausimus laikantis įstatymo reikalavimų (t.y.poįstatyminė veikla): vykdomoji valdžia gali tik detalizuoti... 3) pagrindinis tokios veiklos rezultatas – valdymo aktas 4) ši veikla reglamentuojama administracinės teisės (tiksliau, administracinio proceso) normomis (kurios nebūtinai turi būti atskirame akte) 5) administraciniai procesai yra išoriškai paprastesni (dažniausiai nėra rungtyniškumo; pavyzdžiui, kelių policininkas pasakė – moki); bylos dažnai gali būti nagrinėjamos nedalyvaujant šaliai (pavyzdžiui, Lenkijoj – licencijos išdavimas) Administracinis procesas – tai vykdomosios valdžios subjektų valdinga veikla, atliekama administracine-procesine forma ir pasireiškianti konkrečių bylų, konkrečių klausimų sprendimu, kurių metu priimami ir įgyvendinami įvairūs valdymo (viešojo administravimo) aktai. Vykdomoji valdžia savo funkcijas įgyvendina per savo institucijų, tarnautojų veiksmus, kurių kiekvienas turi po suvereniteto gabalėlį. Vykdomoji valdžia – tik loginė abstrakti konstrukcija, modelis326, vykdomosios valdžios kaip juridinio pažinimo objekto, teisinė sąvoka. Ji atspindi esminius realių reiškinių požymius, t.y. tam tikrus valdymo institucijų ir tarnautojų teisiškai reikšmingų valdžios turėjimo veikų327 požymius. Proceso paskirtis – įgyvendinti materialinės teisės normas. Jei nėra materialinės teisės normos įgyvendinimo mechanizmo, tai – mirusi norma (pavyzdžiui, nepaprasta padėtis – nėra proceso... / belieka remtis Konstitucija ir sveiku protu...” X politiko visai tinkama išsisukti frazė, jei tas sveikas protas turi kitą interesą. Konstitucija įtvirtina valdžios galias ir jas riboja. Viešojoje teisėje, skirtingai nei privatinėj, leidžiama tik tas, kas konkrečiai nustatyta teisės aktais. Jei ne – negali kišti pirštų prie žmogaus teisių. Kur tos ribos? Manau, kad klausimas apie ribas dažnai retorinis įvaizdis, nes vykdomoji valdžia kaip institutas turi prievartos taikymo teisę, kuri dar paremta institucijų sudarančių tą vykdomąją valdžią turimais, jos kontroliuojamais materialiniais resursais. Teisės įgyvendinimas (realizavimo formos) atsiskleidžia per teisių ir pareigų vienovę. {.. Nueinama iki absurdo... – pavyzdžiui, mirties bausmė! (analogijos: Hamurabio įstatymas, Taliono principas etc. – tas pats principas)}. Kalėjimas – žymiai sunkesnė ir daugiau kančių kelianti bausmė. “tai gal, tamsta, įsidarbinsi budeliu?” (klausimas, nuo kurio lūžta mirties bausmės šalininkai)... atsako ką nors panašiai į: “ooo, neaaa!!! – aš inteligentas ir humanitaras... neaaa, tikrai ne”. Manau, valstybė negali nusileisti iki žmogžudžio lygio. Teisės realizavimo formos: 1) naudojimasis teise (savo poreikiams) 2) teisės laikymasis 3) teisės vykdymas (x pareigų atlikimas) 4) teisės taikymas328. Kam ją taikyti? Keli aspektai: pozityvus (pavyzdžiui, pastato projektas; dėl neatitikimų reikalavimams gali kelti pavojus visiems): įgaliota valstybės institucija ar įstaiga privalo atlikti tam tikrą veiksmą, kad subjektas įgytų subjektinę teisę (objektyviąją teisę > subjektyviąją t) kada neteisėtai trukdoma naudotis subjektine teise (negatyvi teisės taikymo forma) pačios valstybės institucijos poreikiams Teisės taikymas: kompetentingų valstybės institucijų, įstaigų veikla, kurios pagalba asmenys gali pasinaudoti jiems suteiktomis teisėmis arba kuria šalinamos neteisėtos kliūtys asmenims naudotis subjektinėmis teisėmis, taip pat tam tikrų priemonių taikymas asmenims, kurie nesilaiko teisės normų paliepimų ar draudimų. Pagrindinė teisės teorijos klasifikacija: 1) pozityvus [daugiausia (didžioji veiklos dalis): gesina, gelbėja, išduoda leidimus ir tik labai retai tenka bausti)]; 2) teisės apsauga: teisėsaugos blokas. 3. ADMINISTRACINIO PROCESO RŪŠYS Administraciniai procesai (-as) 1) bendrasis valstybinių valdymo (viešojo administravimo) įgyvendinimo procesas (administracinė procedūra), santykinai išskirtini: licencijų ir leidimų išdavimas; valdymo srities teisinių veiklos formų įgyvendinimas [teisės taikymo procesas]; steigimo, reorganizavimo ir likvidavimo teisena; planavimo aktų rengimas (strateginiai, operatyviniai ir kitokie planai); piliečių ir tarnautojų subjektyvinių teisių įgyvendinimas valdymo srityje; administracinių sutarčių (sandorių) sudarymas; kitų teisiškai reikšmingų veiksmų atlikimas [kardomųjų priemonių taikymas, faktų registravimas, teisinių dokumentų surašymas ir išdavimas ir t.t.]; įstatymų projektų rengimas, o taip pat valdymo srities teisės aktų leidyba; valdymo srities teisės aktų laikymosi kontrolės ir priežiūros procesas; raštvedybos procedūros; valdymo srities kontrolės teisinės formos įgyvendinimas; valdymo srities teisinių dokumentų surašymas; administracinių teisinių rėžimų įgyvendinimo procedūros; 2) administracinių ginčų nagrinėjimo procesas; 3) tarnybinių nuobaudų taikymo procesas; 4) administracinės prievartos priemonių taikymo procesas administracinės teisės pažeidimų bylų nagrinėjimo procesas; kitų administracinės prievartos priemonių taikymo procesas); 5) valstybinio valdymo srities teisės aktų ir veiksmų teisėtumo patikrinimo procesas (administracinė justicija). Būtina skirti: administracinės justicijos329 ir administracinės jurisdikcijos330 sąvokas. Pagrindinis administracinės justicijos tikslas

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!