Konspektai

Administracinės teisės procesas

10   (1 atsiliepimai)
Administracinės teisės procesas 1 puslapis
Administracinės teisės procesas 2 puslapis
Administracinės teisės procesas 3 puslapis
Administracinės teisės procesas 4 puslapis
Administracinės teisės procesas 5 puslapis
Administracinės teisės procesas 6 puslapis
Administracinės teisės procesas 7 puslapis
Administracinės teisės procesas 8 puslapis
Administracinės teisės procesas 9 puslapis
Administracinės teisės procesas 10 puslapis
Administracinės teisės procesas 11 puslapis
Administracinės teisės procesas 12 puslapis
Administracinės teisės procesas 13 puslapis
Administracinės teisės procesas 14 puslapis
Administracinės teisės procesas 15 puslapis
Administracinės teisės procesas 16 puslapis
Administracinės teisės procesas 17 puslapis
Administracinės teisės procesas 18 puslapis
Administracinės teisės procesas 19 puslapis
Administracinės teisės procesas 20 puslapis
www.nemoku.lt
www.nemoku.lt
Aukščiau pateiktos peržiūros nuotraukos yra sumažintos kokybės. Norėdami matyti visą darbą, spustelkite peržiūrėti darbą.
Ištrauka

 ADMINISTRACINĖS BYLOS IŠKĖLIMAS TEISME IR PASIRUOŠIMAS JĄ NAGRINĖTI. ADMINISTRACINĖS BYLOS PROCESO DALYVIAI Kaip ir kiekviena byla administracinių bylų nagrinėjimo procesas turi stadijas. 1 - oji stadija Administracinių bylos iškėlimas (kaip ir civilinė, baudžiamoji) = atitinkamo procesinio - dokumento padavimas teismas. Joks teismas pats bylos (savo iniciatyva) iškelti negali. Išimtis kai kuriose šalyse – Konstitucinis Teismas savo iniciatyva. Tačiau Lietuvos Respublikos ir mūsų aplinkinėse valstybėse to nėra. Čia laikomasi nuostatos, kad joks teismas savo iniciatyva bylos iškelti negali. skundo/prašymo teisė. ABTĮ mini 2-jų rūšių procesinius dokumentus: skundą ir prašymą. Šios formos galioja tiek komisijoms, tiek administraciniams teismams. Įstatyme įtvirtinta, kad skundą teikia privačios teisės subjektai (nepakliūna fiziniai asmenys, esantys valstybės tarnautojais): piliečiai, užsieniečiai, asmenys be pilietybės, ūkio subjektai; prašymai: valstybės institucijos ir valstybės tarnautojai (viešosios teisės subjektai). Skundo (prašymo) padavimas. Skundą (prašymą) dėl viešojo ar vidaus administravimo subjekto priimto administracinio akto ar veiksmo (neveikimo) turi teisę paduoti asmenys, taip pat kiti viešojo administravimo subjektai, įskaitant valstybės ir savivaldybių viešojo administravimo tarnautojus, pareigūnus ir įstaigų vadovus, kai jie mano, kad jų teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti. Su skundu (prašymu) į administracinį teismą, netaikant išankstinio nagrinėjimo ne teismo tvarka procedūros, tiesiogiai kreipiamasi: 1. dėl norminių administracinių aktų, kuriuos priėmė teritoriniai ar savivaldybių administravimo subjektai, teisėtumo; 2. pagal Seimo kontrolierių pareiškimus remiantis Seimo kontrolierių įstatymu, kai atsakovai yra teritoriniai ar savivaldybių administravimo subjektai; 3. pagal savivaldybių tarybų pareiškimus dėl jų teisių pažeidimo, kai atsakovai yra teritoriniai valstybiniai administravimo subjektai; 4. pagal Vyriausybės atstovo pareiškimus dėl vietos savivaldos institucijų ir jų pareigūnų aktų, prieštaraujančių Konstitucijai ir įstatymams, dėl įstatymų ir Vyriausybės sprendimų nevykdymo, dėl aktų ar veiksmų, pažeidžiančių gyventojų ir organizacijų teises, teisėtumo; 5. dėl turtinės ir moralinės žalos, padarytos fiziniam asmeniui ar organizacijai teritorinių valstybės ar vietos savivaldos institucijų, įstaigų, tarnybų bei jų tarnautojų, einančių tarnybines pareigas, neteisėtais veiksmais ar neveikimu viešojo administravimo srityje, atlyginimo (Civilinio kodekso 485 straipsnis); 6. tarnybinius ginčus, kai viena ginčo šalis yra valstybės ar savivaldybės tarnautojas, turintis viešojo administravimo įgaliojimus, išskyrus atvejus, kai pareiškėjas ar atsakovas yra centrinė administravimo institucija, įstaiga, tarnyba ar jos tarnautojas ir jeigu Valstybės tarnybos įstatymas nenustato kitokios atitinkamų ginčų sprendimo tvarkos; 7. pagal pareiškimus, kai kyla ginčai tarp nepavaldžių vienas kitam viešojo administravimo subjektų dėl kompetencijos ar įstatymų pažeidimo (ginčų tarp nepavaldžių vienas kitam viešojo administravimo subjektų dėl kompetencijos ar įstatymų pažeidimo, išskyrus civilinius ginčus, priskirtus bendrosios kompetencijos teismams), išskyrus atvejus, kai viena iš ginčo šalių yra centrinė administravimo institucija, įstaiga, tarnyba; 8. pagal skundus dėl valstybės institucijų (pareigūnų) nutarimų administracinių teisės pažeidimų bylose; 9. pagal skundus dėl apylinkės rinkimų komisijos sprendimo arba apylinkės referendumo komisijos sprendimo dėl rinkėjų sąraše ar piliečių, turinčių teisę dalyvauti referendume, sąraše padarytų klaidų; 10. pagal prašymus užtikrinti administracinių ginčų komisijų sprendimų vykdymą.. Netaikant išankstinio nagrinėjimo ne teismo tvarka procedūros, į Vilniaus apygardos administracinis teismą: 1. pagal Seimo kontrolierių pareiškimus remiantis Seimo kontrolierių įstatymu, kai atsakovai yra centriniai valstybinio administravimo subjektai; 2. pagal savivaldybių tarybų pareiškimus dėl jų teisių pažeidimo, kai atsakovai yra centriniai valstybinio administravimo subjektai; 3. dėl turtinės ir moralinės žalos, padarytos fiziniam asmeniui ar organizacijai centrinės administravimo institucijos, įstaigos, tarnybos ar jos tarnautojo, einančio tarnybines pareigas, neteisėtais veiksmais ar neveikimu viešojo administravimo srityje, atlyginimo (Civilinio kodekso 485 straipsnis); 4. tarnybinius ginčus, kai viena ginčo šalis yra valstybės tarnautojas, turintis viešojo administravimo įgaliojimus, ir kai pareiškėjas ar atsakovas yra centrinė administravimo institucija, tarnyba ar jos tarnautojas, jeigu Valstybės tarnybos įstatymas nenustato kitokios atitinkamų ginčų sprendimo tvarkos; 5. pagal skundus dėl Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos sprendimų ir šios komisijos kreipimųsi dėl tarnybos santykių su valstybės tarnautojais nutraukimo; 6. pagal pareiškimus, kai kyla ginčų tarp nepavaldžių vienas kitam viešojo administravimo subjektų dėl kompetencijos ar administracinius santykius reglamentuojančių įstatymų pažeidimo (ginčų tarp nepavaldžių vienas kitam viešojo administravimo subjektų dėl kompetencijos ar įstatymų pažeidimo, išskyrus civilinius ginčus, priskirtus bendrosios kompetencijos teismams), kai pareiškėjas ar atsakovas yra centrinė administravimo institucija, įstaiga ar tarnyba; 7. pagal užsieniečių skundus dėl atsisakymo išduoti leidimą gyventi ar dirbti Lietuvoje ar tokio leidimo panaikinimo, taip pat skundus dėl pabėgėlio statuso; 8. pagal prašymus užtikrinti Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos sprendimų vykdymą. Skundas (prašymas) gali būti siunčiamas paštu, išskyrus ginčus: a) pagal skundus dėl apylinkės rinkimų komisijos sprendimo arba apylinkės referendumo komisijos sprendimo dėl rinkėjų sąraše ar piliečių, turinčių teisę dalyvauti referendume, sąraše padarytų klaidų; b) į Lietuvos vyriausiąjį administracinis teismą pagal skundus bylose dėl Vyriausiosios rinkimų komisijos sprendimų ar neveikimo, išskyrus tuos, kurie priskirti Konstitucinio Teismo kompetencijai. Jeigu skundas (prašymas) siunčiamas faksimiliniu laišku, ne vėliau kaip per tris dienas teismui turi būti pateiktas skundo (prašymo) originalas. Įstatymo numatytais atvejais skundas (prašymas) pirmiausia turi būti paduodamas administracinių ginčų komisijai ar kitai išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijai, po to skundas gali būti paduodamas ir administraciniam teismui. Kitais atvejais skundas (prašymas) gali būti paduodamas pasirinktinai: administracinių ginčų komisijai arba tiesiogiai administraciniam teismui. Prieš tai turi būti paduota kitai administracinių ginčų nagrinėjimo institucijai (privaloma išankstinė neteisminė tvarka: mokestinių, SODROS ginčų). Tik po to – administracinių teismas. Atvejai, būtinai numatyti įstatyme. Mat jei to nėra – teismas gali imtis nagrinėti bylą, nepaisant žinybinio akto, nurodančio kitą, nei įstatyme numatytą, tvarką. Ikiteisminė tvarka numatyta: Muitinės kodekse, MAĮ, Valstybės socialinio draudimo įstatyme ir kt. – tik po to – į teismą. Alternatyviai: ir į komisiją, ir į teismą iškart. Gali rinktis, kaip nori, vieną šių variantų. O visi kiti atvejai: nepaminėti nei ABTĮ, nei Komisijų įstatyme : tada renkiesi (turi alternatyvą). Pvz., kiti didžiuojasi “nė kart nebuvau teisme”, ir blogai – reik aktyviai ginti savo teises. Kiti – priešingai, prisiminkit mėnesienos bylininkus... Kas turi būti nurodyta? Žr. įstatymą: svarbu: tiek CPK, tiek ABTĮ reikalauja kodų (asmenų, įstaigų). Jei kalbame apie atsakovą – nurodomo, tik jei žinomas. Bet pareiškėjo – būtinai. Svarbu dar: pridedamų dokumentų sąrašas: svarbu, kad nepasimestų dokumentai (mat sekretorės uždirba nedaug – gali ir ‘pasimest’...) žodžiu, raštinėj tai iškart ir tikrina; +asmens, kuris pasirašo, įgalinimai (administracinių teismai yra pirmieji, pradėję to reikalauti; Naujajame CPK tai įrašyta, anksčiau nebuvo). Šiai apie 50proc patikrinus pasirodė neturį įgalinimų, arba tiesiog įstatuose užmiršta pasakyti apie tai: kas ves bylą teisme, arba tai pavesta nustatyti Tarybai. Kartą teko suvažiuot akcininkams iš Vokietijos (tik jie turi teisę keisti įstatus) – tam, kad suteiktų įgalinimus. Iš advokato reikalaujama: orderis, +sutartis su klientu: kad turi teisę vesti bylą. NB. Reikia labai atidžiai rašyti įstatus. Skundo (prašymo) forma ir turinys. Skunde (prašyme) turi būti nurodyta: 1. teismo, kuriam skundas (prašymas) paduodamas, pavadinimas; 2. pareiškėjo vardas, pavardė (pavadinimas), asmens kodas (kodas), gyvenamoji vieta (buveinė), taip pat atstovo, jeigu jis yra, vardas, pavardė ir adresas; 3. tarnautojo, kurio veiksmai skundžiami, vardas, pavardė, asmens kodas (jeigu žinomas), pareigos arba institucijos (administravimo subjekto) pavadinimas, buveinė; 4. trečiųjų suinteresuotų asmenų vardas, pavardė (pavadinimas), asmens kodas (kodas, jeigu žinomas), gyvenamoji vieta (buveinė); 5. konkretus skundžiamas veiksmas (neveikimas) ar aktas, jo įvykdymo (priėmimo) data; 6. aplinkybės, kuriomis pareiškėjas grindžia savo reikalavimą, ir tai patvirtinantys įrodymai, liudytojų pavardės, vardai ir gyvenamosios vietos, kitų įrodymų buvimo vieta; 7. pareiškėjo reikalavimas; 8. pridedamų dokumentų sąrašas; 9. skundo (prašymo) surašymo vieta ir data. Skundą (prašymą) pasirašo pareiškėjas ar jo atstovas. Prie atstovo paduodamo skundo (prašymo) turi būti pridedamas įgaliojimas ar kitoks dokumentas, patvirtinantis atstovo įgaliojimus. Skundo (prašymo) priedai . Prie skundo (prašymo) pridedami šie priedai: 1. skundžiamas aktas; jei skundas (prašymas) buvo nagrinėtas administracinių ginčų komisijoje ar kitoje išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijoje, – atitinkamos administracinių ginčų komisijos ar institucijos sprendimas; 2. jei būtina, – dokumentas, patvirtinantis reikalavimų ar prieštaravimų skundžiamai institucijai, įstaigai, tarnybai įteikimo datą; 3. dokumentai ir kiti įrodymai, kuriais pareiškėjas grindžia savo reikalavimus; 4. žyminio mokesčio kvitas arba motyvuotas prašymas atleisti nuo žyminio mokesčio, išskyrus neapmokestinamus skundus (prašymus), nurodytus ABTĮ 40 straipsnyje; 5. skundo (prašymo) su priedais egzempliorių (kopijų) kiekis įteiktinas kiekvienai proceso šaliai ir teismui. Pagrindinės skundų (prašymų) padavimo administraciniam teismui taisyklės. Skundo/prašymo pateikimo terminai/jų atnaujinimas. Bendras terminas kreiptis į administracinių teismą – 1 mėnuo, jei skundžiamas aktas ar veiksmas. Jei neveikimas – 2 mėnesiai nuo laiko, kai baigėsi terminas sprendimui priimti. (?) Išimtys: Bendra išimtis: jei specialus įstatymas taiko kitokius terminus, taikome kitą įstatymą. Pvz., Socialinio draudimo įstatymą : 10d – labai trumpas! Apeliacinis pasakė – taikomas specialus; Specialios išimtys: jei ginčą nagrinėjo ikiteisminio nagrinėjimo institucija – skundo padavimo terminas yra 20d nuo sprendimo priėmimo; kt – nuo dokumento padavimo dienos. MAĮ – ir taip mintyta kt – komisijos – 20d, taip pat dėl viešųjų pirkimų ginčų. Jei nenagrinėta neveikia 2 mėn. terminas. Jei neišnagrinėja per 60d – įsigalioja teisės kreiptis į teismą. Teismų praktika: jei kyla ginčas dėl žalos atlyginimo – bendras ieškinio senaties terminas, numatytas įstatyme : buvo 3m, dabar 10m. kadangi materialinė teisės norma – civilinė (taikoma ir civilinės teisės senaties taisyklė); jei žala tarnautojui – darbo įstatymas numato 1m terminą. Praleisto termino atnaujinimas. teismas turi teisę atnaujinti bet kokį terminą. Jei bendri teismai negali atnaujinti kai kuriais atvejais, tai administracinių teismai gali dažniau – mat, tokia jų paskirtis (kiek įmanoma, ginti, užtikrinti žmogaus teises) ir taip paruošti teisėjai, dabar esantys juose. Todėl administracinių teismas labai lengvai atnaujina praleistą terminą. Vadinasi, kartu su pareiškimu/skundu turi būti pateikiamas prašymas atnaujinti terminą. Geriau daryti tai atskiru dokumentu (civiliniam procese tai daroma tam pačiam dokumente). Toks prašymas atnaujinti terminą gali būti paduodamas visada, išskyrus kai byla išvis negali būti nagrinėjama. Tuo atveju, reikia nurodyti, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties ir nėra įstatymu numatytų 7 –ių bylos nagrinėjimą šalinančių aplinkybių. 1. skundas (prašymas) nenagrinėtinas teismų; 2. byla nepriskirtina tam teismui; 3. pareiškėjas nesilaikė tai bylų kategorijai įstatymų nustatytos bylos išankstinio nagrinėjimo ne per teismą tvarkos; 4. yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, priimtas dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, arba teismo nutartis priimti pareiškėjo atsisakymą nuo skundo (prašymo); 5. teismo žinioje yra byla dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu; 6. skundą (prašymą) paduoda neveiksnus asmuo; 7. skundą (prašymą) suinteresuoto asmens vardu paduoda neįgaliotas vesti bylą asmuo. Skunde turi būti aptartos priežastys ir pridėti įrodymai, ir kartu su atnaujinimo prašymu – paduodi patį skundą su visais priedais, nepriklausomai nuo to, atnaujino terminą ar ne. Kodėl atskirai? Civiliniame procese prašymas atnaujinti nagrinėjamas nagrinėjant bylą iš esmės. Ir terminą taiko tik jei prašo atsakovas. Administracinių teismuose kitaip: pirma nagrinėja prašymą atnaujinti terminą (tokia praktika suformuota). Tik prašymą patenkinus – skundas priimamas ir vyksta paruošiamieji veiksmai. Skirtingi etapai, procedūros ir teisiškai tai atrodo gražiau (2 dokumentai). Prašymą atnaujinti terminą skundui (prašymui) paduoti išnagrinėja teismo pirmininkas, teisėjas ar teismo pirmininko sudaryta teisėjų kolegija rašytinio proceso tvarka per dešimt dienų nuo prašymo teismui su priežastis patvirtinančiais įrodymais pateikimo. Dėl nutarties, kuria atsisakoma atnaujinti praleistą terminą skundui (prašymui) paduoti, pareiškėjas gali duoti atskirąjį skundą. Įsiteisėjus nutarčiai atsisakyti atnaujinti praleistą terminą skundui paduoti, skundas grąžinamas pareiškėjui. . Atnaujinęs skundo (prašymo) padavimo terminą, administracinis teismas išsprendžia skundo (prašymo) priėmimo klausimą ir šio įstatymo nustatyta tvarka sprendžia bylą iš esmės. Skundas (prašymas) paduodamas tam administraciniam teismui, kurio veikimo teritorijoje yra viešojo ar vidaus administravimo subjekto, kurio teisės aktai ar veiksmai (neveikimas) yra skundžiami, buveinė. Teritorinis teismingumas. Labai griežta atsakovo taisyklė: 1. ten, kur yra viešojo administravimo subjektas: tos teritorijos Apygardos administracinis teismas; 2. dėl centrinių administravimo subjektų – Vilniaus apygardos teismas. Teismo išlaidos ir jų atlyginimas. Išskyrus įstatymo numatytus atvejus, skundai (prašymai) administraciniuose teismuose priimami ir nagrinėjami tik po to, kai sumokamas įstatymo nustatytas žyminis mokestis. Administracinėse bylose už kiekvieną skundą (prašymą), nepaisant to, kiek jame keliama reikalavimų, mokamas 100 litų žyminis mokestis. Už apeliacinį skundą dėl teismo sprendimo mokamas 50 litų žyminis mokestis. Žyminiu mokesčiu neapmokestinami skundai (prašymai) dėl: 1. viešojo administravimo subjektų vilkinimo atlikti jų kompetencijai priskirtus veiksmus; 2. pensijų skyrimo ar atsisakymo jas skirti; 3. rinkimų ir Referendumo įstatymų pažeidimų; 4. valstybės ir savivaldybių tarnautojų kreipimųsi, kai tai susiję su tarnybos teisiniais santykiais; 5. mokesčių administratorių bei jų pareigūnų kreipimųsi dėl mokesčių ir kitų įmokų į biudžetą išieškojimo, taip pat jų kreipimųsi dėl mokestinių ginčų; pareigūnų kreipimųsi dėl rinkliavų išieškojimo; 6. valstybės ir savivaldybės kontrolės pareigūnų kreipimųsi dėl neteisėtai gautų pajamų ir neteisėtai panaudotų dotacijų, subsidijų bei asignavimų išieškojimo į valstybės ar savivaldybių biudžetus; 7. prokurorų, administravimo subjektų, valstybės institucijų, įstaigų, organizacijų, tarnybų ar fizinių asmenų kreipimųsi įstatymų nustatytais atvejais dėl valstybės ar kitų viešųjų interesų gynimo, taip pat įstatymų nustatytų valdžios institucijų, įstaigų ar jų tarnautojų kreipimųsi dėl kitų asmenų teisių gynimo; 8. Seimo kontrolierių pareiškimų pagal Seimo kontrolierių įstatymą; 9. Vyriausybės atstovo kreipimosi dėl savivaldybių institucijų, įstaigų, tarnybų priimtų aktų bei tarnautojų neteisėtų veiksmų; 10. administracinių nuobaudų paskyrimo (nepaskyrimo); 11. žalos, padarytos fiziniam asmeniui ar organizacijai, valstybės ar vietos savivaldos institucijos, įstaigos, tarnybos ar jos tarnautojo, einančio tarnybines pareigas, neteisėtais veiksmais ar neveikimu viešojo administravimo srityje, atlyginimo (Civilinio kodekso 485 straipsnis); 12. kitų viešojo administravimo subjektų kreipimuisi į administracinį teismą, kurie tiesiogiai susiję su jų atliekamomis viešojo administravimo funkcijomis; 13. proceso šalių atskirųjų skundų; 14. apeliacinių skundų dėl administracinių teismų sprendimų (aukščiau nurodytų 12 punktų) nurodytų skundų (prašymų); 15. Seimo narių, Seimo kontrolierių, Valstybės kontrolės pareigūnų, apskričių viršininkų, bendrosios kompetencijos ir specializuotų teismų, taip pat prokurorų pareiškimų, kai prašoma administracinį teismą ištirti, ar norminis administracinis aktas (ar jo dalis) atitinka įstatymą ar Vyriausybės norminį aktą, taip pat minėtų subjektų prašymų ištirti konkrečios visuomeninės organizacijos, bendrijos, politinės partijos, politinės organizacijos ar asociacijos priimto bendro pobūdžio akto teisėtumą; 16. savivaldybių veiklos priežiūrą vykdančių Vyriausybės atstovų pareiškimų, kai administracinio teismo prašoma ištirti, ar savivaldybių administravimo subjekto priimtas norminis administracinis aktas (ar jo dalis) atitinka įstatymą ar Vyriausybės norminį aktą. Dar vienas svarbi įstatymo nuostata: dėl taip vadinamų “mėnesienos bylininkų”. Net ir kai įstatymas atleidžia nuo mokesčio mokėjimo, jei asmuo piktnaudžiauja (ta, be rimto pagrindo ir daugiau nei vieną kartą į mėnesį) – gali pareikalauti iš jo sumokėti žyminį mokestį.Teismas turi teisę pareikalauti iš asmenų, kurie piktnaudžiauja teisminės gynybos teise (t. y. kreipiasi į teismą be rimto pagrindo arba dažniau kaip vieną kartą per mėnesį), sumokėti žyminį mokestį. Jei mes norim skųsti ministro įsakymą – reikia konkrečių priežasčių; tiesiogiai skųsti negali. Anie gali paduoti abstraktų skundą. O jei pats administracinių teismas pamato? Gerai. Tik ne toj pat byloje: sustabdo, iškelia kt. bylą, ištiria ir tada atnaujina kitos tyrimą; administracinių teismai yra prikėlę masiškai bylų Konstituciniame teisme, VRM, pvz., taikė krūvas neskelbtų dokumentų (jie negalioja nuo ‘93m). Atleidimas nuo žyminio mokesčio. Administracinis teismas, atsižvelgdamas į turtinę fizinio asmens ar fizinių asmenų grupės padėtį, gali visiškai ar iš dalies atleisti juos nuo žyminio mokesčio mokėjimo. Prašymas atleisti fizinį asmenį nuo žyminio mokesčio mokėjimo turi būti motyvuotas ir pagrįstas atitinkamais įrodymais. Žyminio mokesčio grąžinimas. Sumokėtas žyminis mokestis arba jo dalis grąžinami: 1. kai sumokėta daugiau mokesčio, negu reikia pagal įstatymą; 2. kai pareiškėjas skundą (prašymą) atsiima; 3. kai atsisakoma priimti skundą (prašymą) ar pareiškimą arba jie grąžinami pareiškėjui; 4. bylą nutraukus, kai ji nenagrinėtina teisme arba kai pareiškėjas nesilaikė tos kategorijos byloms nustatytos ginčo išankstinio sprendimo ne per teismą tvarkos ir nebegalima šia tvarka pasinaudoti; 5. skundą (prašymą) palikus nenagrinėtą, kai pareiškėjas nesilaikė tos kategorijos byloms nustatytos ginčo išankstinio nagrinėjimo ne per teismą tvarkos ir dar galima šia tvarka pasinaudoti; 6. skundą (prašymą) palikus nenagrinėtą, kai skundą (prašymą) pateikė neveiksnus asmuo arba neįgaliotas vesti bylą asmuo; 7. kai atsisakoma priimti teismui paduotą apeliacinį skundą. Žyminį mokestį grąžina valstybinė mokesčių inspekcija, remdamasi teismo ar teisėjo nutartimi, jeigu pareiškimas paduotas teismui ne vėliau kaip per dvejus metus nuo tos dienos, kurią priimta teisėjo nutartis atsisakyti priimti pareiškimą ar jį grąžinti, taip pat teismo nutartis nutraukti bylą ar pareiškimą palikti nenagrinėtą. Jeigu grąžinamas permokėtas žyminis mokestis, tai šis terminas skaičiuojamas nuo teismo sprendimo, nutarties ar nutarimo įsiteisėjimo dienos. Kitos su bylos nagrinėjimu susijusios išlaidos. Prie išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu, priskiriamos: 1. sumos, išmokėtos liudytojams, specialistams, ekspertams ir ekspertų organizacijoms; 2. išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimo laiko ir vietos paskelbimu spaudoje. Liudytojams, specialistams, ekspertams ir ekspertų organizacijoms išmokėtinų sumų laikymui ir išieškojimui kiekvienam teismui atidaroma speciali sąskaita banke pagal teismo buvimo vietą. Sumas, išmokėtinas liudytojams, specialistams, ekspertams ir ekspertų organizacijoms, iš anksto įmoka ta šalis, kuri pareiškė atitinkamą prašymą. Jeigu nurodytus prašymus pareiškė abi šalys arba jeigu liudytojai, specialistai ir ekspertai šaukiami ar ekspertizė daroma teismo iniciatyva, tai reikalaujamas sumas įmoka proceso šalys lygiomis dalimis. Nurodytos sumos įmokamos į teismo specialią sąskaitą. Administracinis teismas, atsižvelgdamas į turtinę fizinio asmens ar fizinių asmenų grupės padėtį, gali visiškai ar iš dalies atleisti juos nuo šiame straipsnyje nurodytų sumų, susijusių su bylos nagrinėjimu, įmokėjimo į teismo specialią sąskaitą. Prašymas atleisti nuo tokių sumų įmokėjimo turi būti motyvuotas ir pagrįstas atitinkamais įrodymais. Nuo šiame straipsnyje nurodytų sumų įmokėjimo gali būti atleidžiama ir nukentėjusioji šalis. Sumas, priklausančias liudytojams, specialistams ir ekspertams, teismas išmoka, jiems atlikus savo pareigas, iš teismo specialios sąskaitos, o vertėjams – iš tam skirtų biudžeto lėšų. Šalių neįmokėtos sumos, išmokėtinos kaip išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu, priteisiamos į teismo specialią sąskaitą iš proceso šalies, kurios nenaudai priimtas sprendimas, arba iš proceso šalių proporcingai patenkintų ir atmestų reikalavimų dydžiui. Proceso šalių išlaidų atlyginimas. Proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Kai sprendimas priimtas pareiškėjo naudai, šis turi teisę reikalauti atlyginti: 1. sumokėtą žyminį mokestį; kitas išlaidas dėl skundo (prašymo) surašymo ir padavimo; 2. išlaidas, susijusias su bylos nagrinėjimu; 3. transporto išlaidas; 4. gyvenamosios patalpos nuomojimo teismo buvimo vietoje už laiką, kol vyko procesas, ir dienpinigių – 10 procentų patvirtinto taikomojo minimalaus gyvenimo lygio už kiekvieną proceso dieną – išlaidas. Minėta numatyta pareiškėjo teisė reikalauti išlaidų atlyginimo išlieka ir tuo atveju, kai pareiškėjas atsisako prašymo (skundo) dėl to, kad atsakovas geruoju patenkina jo reikalavimą padavus prašymą (skundą) teismui. Kai sprendimas priimtas atsakovo naudai, jis turi teisę reikalauti atlyginti: 1. išlaidas, kurias turėjo rengdamas ir raštu pateikdamas teismui dokumentus; 2. kitas išlaidas, susijusias su bylos nagrinėjimu; 3. transporto išlaidas; gyvenamosios patalpos nuomojimo teismo buvimo vietoje išlaidas už laiką, kol vyko procesas, bei dienpinigių – 10 procentų patvirtinto taikomojo minimalaus gyvenimo lygio už kiekvieną proceso dieną – išlaidas. Kai išnagrinėjus bylą yra patenkinamos ar apginamos trečiųjų suinteresuotų asmenų teisės, šie asmenys turi jau aukščiau nurodytas proceso šalies teises į išlaidų atlyginimą. Proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę reikalauti atlyginti jai ir atstovavimo išlaidas. Atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Civilinio proceso kodekso ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. Dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota šalis teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Prašymai dėl išlaidų atlyginimo, nepaduoti teismui iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos, turi būti paduoti teismui ne vėliau kaip per keturiolika dienų nuo sprendimo įsiteisėjimo. Iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos administraciniame teisme pateiktus prašymus dėl išlaidų atlyginimo teismas išnagrinėja priimdamas sprendimą dėl administracinės bylos. Kitais atvejais prašymą dėl išlaidų atlyginimo teismas išnagrinėja paprastai rašytinio proceso tvarka priimdamas nutartį. Pirmosios instancijos teismo nutartis dėl išlaidų atlyginimo per septynias dienas nuo paskelbimo gali būti skundžiama Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui. Kita stadija: Pasiruošimas bylos nagrinėjimui. Kai skundas priimamas ar sutvarkomas. Labai reikšminga stadija. Civiliniame procese nusirašė nuo mūsų. Mes – nuo lenkų. Lenkijoj: 1-as teismas, reziduojantis 10-yje vaivadijų, +ypatingais atvejais – Aukščiausiojo teismo kolegija. Norima steigti 2-jų instancijų: Načalnyj (AT) + vaivadijų (kaip pas mus apygardų). Litlex – Danų firmos Datacentrale pagrindu (tai – gyventojų registravimo įmonė.). Litlex – tikrai kieta ir moderni sistema, lenkai turi smarkiai senesnę. Pasiruošimas administracinių bylų nagrinėjimui teisme. PASIRUOŠIMAS ADMINISTRACINIŲ BYLŲ NAGRINĖJIMUI Teismo pirmininkas ar teisėjas, nutartimi priėmęs skundą (prašymą), prireikus išsprendžia šiuos būtinus pasiruošimo bylos nagrinėjimui teisme klausimus: 1. imasi priemonių reikalavimui užtikrinti; 2. įpareigoja pareiškėją pateikti įrodymus ar pateikti papildomų paaiškinimų raštu dėl keliamų reikalavimų ir nustato įvykdymo terminą; 3. išsiunčia trečiajam suinteresuotam asmeniui bei atsakovui skundo (prašymo) nuorašus ir pareikalauja iš atsakovo per nurodytą terminą, bet ne vėliau kaip per keturiolika dienų, raštu pateikti teismui atsiliepimą; 4. šalių prašymu išreikalauja įrodymus, kurių šalys negali gauti, arba išduoda liudijimą tiems įrodymams gauti; 5. nusprendžia dėl specialistų iškvietimo ar ekspertizės darymo; 6. atlieka kitus veiksmus, reikalingus pasiruošiant nagrinėti bylą. Nutartis, reikalingas pasiruošti bylos nagrinėjimui teisme, teismo pirmininkas ar teisėjas priima nepranešęs proceso dalyviams, išskyrus atvejus, kai sprendžiamas ekspertizės skyrimo klausimas. Teisėjo reikalaujama medžiaga ar dokumentai turi būti perduoti teismui ne vėliau kaip per tris darbo dienas, jeigu teisėjas nenustato kito termino. Laikydamas, kad nėra kliūčių bylai nagrinėti, teisėjas siūlo teismo pirmininkui skirti bylą nagrinėti teismo posėdyje. Pirmininko priimtoje nutartyje nurodoma: 1. kolegijos sudėtis, jos pirmininkas; 2. posėdžio laikas ir vieta; 3. pavedimas išsiųsti šaukimus dalyvaujantiems byloje asmenims arba kitaip pranešti apie posėdį; 4. pavedimas išsiųsti atsakovams ar tretiesiems suinteresuotiems asmenims skundo (prašymo) nuorašus ir kitus dokumentus, jeigu jie nebuvo išsiųsti ruošiantis bylą nagrinėti; 5. kiti pavedimai, būtini bylai išnagrinėti laiku. Minėtos nutarties 3–5 punktuose numatytus veiksmus gali atlikti ir bylą posėdžiui rengiantis teisėjas. Bylose, kurioms numatytas vienasmenis nagrinėjimas, aptariamos nutarties numatytus veiksmus, išskyrus nurodytą 1 punkte, atlieka bylą nagrinėjantis teisėjas. Bylų sujungimas ir išskyrimas. Bylą posėdžiui rengiantis teisėjas arba ją nagrinėjantis teismas, nustatęs, kad tame pačiame teisme yra du ar daugiau skundų (prašymų) patikrinti to paties administracinio norminio akto teisėtumą arba skundas (prašymas) paduotas skirtingų pareiškėjų, tačiau dėl to paties atsakovo to paties akto ar veiksmo (neveikimo), iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos nutartimi gali juos sujungti į vieną bylą. Kai byloje yra daugiau kaip vienas reikalavimas, prireikus teismas kai kuriuos iš jų gali išskirti į atskirą bylą (bylas). Teismas perduoda bylą nagrinėti kitam teismui: 1. jeigu, nušalinus vieną ar kelis teisėjus, jų pakeisti kitais tame teisme negalima; 2. kai paaiškėja, kad byla buvo priimta teismo žinion pažeidžiant priskirtinumo atitinkamiems teismams taisykles; 3. kai proceso šalis yra teisėjas, o byla priskirtina teismui, kuriame jis arba jo artimasis giminaitis dirba teisėju (išskyrus Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą). Bylos perdavimo iš vieno teismo kitam teismui klausimą išsprendžia atitinkamo teismo teisėjų kolegija arba Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pirmininkas. Paaiškėjus, kad byla priskirtina bendrosios kompetencijos teismui, administracinis teismas nutartimi bylą perduoda atitinkamam bendrosios kompetencijos teismui. Kiekvieną bylą, iš vieno teismo perduotą kitam, turi besąlygiškai priimti savo žinion tas teismas, kuriam ji perduota, ir jokie ginčai dėl to tarp teismų neleidžiami, išskyrus šio įstatymo numatytus bendrosios kompetencijos teismo ir administracinio teismo ginčus dėl teismingumo rašytinio proceso tvarkos atvejus. Reikalavimo užtikrinimo priemonės. Teismas arba teisėjas proceso dalyvių motyvuotu prašymu arba savo iniciatyva gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti. Reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu, nesiėmus užtikrinimo priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas. Reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti: 1. uždraudimas atsakovui atlikti tam tikrus veiksmus; 2. išieškojimo pagal vykdomąjį dokumentą sustabdymas; 3. ginčijamo akto galiojimo laikinas sustabdymas. Prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo teisėjas arba teismas išnagrinėja ne vėliau kaip kitą dieną po jo gavimo, nepranešdamas atsakovui ir kitiems proceso dalyviams. Jeigu toks prašymas paduodamas kartu su skundu (prašymu), jis išnagrinėjamas ne vėliau kaip kitą dieną po skundo (prašymo) priėmimo. Dėl reikalavimo užtikrinimo teismas arba teisėjas priima nutartį, kurioje nurodo jos įvykdymo tvarką ir būdą. Dėl teismo nutarčių reikalavimo užtikrinimo klausimais gali būti duodamas atskirasis skundas. Atskirojo skundo dėl nutarties užtikrinti reikalavimą padavimas nesustabdo nutarties vykdymo ir bylos nagrinėjimo. Teismo nutartis užtikrinti reikalavimą skubiai vykdoma. Nutartis pakeisti vieną reikalavimo užtikrinimo priemonę kita arba panaikinti reikalavimo užtikrinimą vykdoma pasibaigus terminui toms nutartims apskųsti, o jeigu skundas paduotas, – priėmus nutartį atmesti skundą. Nurodytos nutartys vykdomos teismo sprendimams vykdyti nustatyta tvarka. Jeigu pažeidžiami reikalavimo užtikrinimo priemonių aukščiau nurodyti draudimai, kaltiems asmenims teismo nutartimi skiriama iki 1000 litų bauda Atsiliepimo į skundą (prašymą) reikalavimas Teismo pirmininkas ar teisėjas nusiunčia atsakovui skundo (prašymo) nuorašą, o reikiamais atvejais – ir pridėtų prie jo dokumentų nuorašus, taip pat nustato terminą, per kurį atsakovas raštu privalo pateikti teismui savo atsiliepimą į skundą (prašymą) ir pateikti tiek atsiliepimo nuorašų, kiek yra byloje pareiškėjų. Atsiliepime atsakovas nurodo, sutinka ar nesutinka su skundo (prašymo) reikalavimais, taip pat ar dalyvaus bylą nagrinėjant teismo posėdyje. Jeigu yra pakankamai laiko iki bylos nagrinėjimo pradžios, pareiškėjui nusiunčiamas gautas iš atsakovo rašytinio atsiliepimo nuorašas. Teismo šaukimai ir pranešimai. Proceso dalyviams ir atstovams teismo šaukimais ir pranešimais pranešama apie teismo posėdžio ar atskirų procesinių veiksmų atlikimo laiką ir vietą. Teismo šaukimais taip pat šaukiami į teismą liudytojai, specialistai, ekspertai ir vertėjai. Jeigu įstatymai nenustato kitaip, proceso dalyviams ir atstovams šaukimas turi būti įteikiamas ne vėliau kaip prieš tris dienas iki teismo posėdžio dienos. Asmeniui, kuriam pranešama arba kuris šaukiamas, šaukimas pristatomas į oficialiai deklaruotą jo gyvenamąją vietą arba pasiunčiamas į jo darbovietę. Administravimo subjektui pranešama į jo buveinę. Proceso dalyvių prašymu ir lėšomis teismas gali apie paskirtos bylos nagrinėjimo laiką ir vietą paskelbti spaudoje. Prireikus teismas tai daro savo iniciatyva. Teismui nutarus, skelbimas turi būti išspausdintas vietiniame (regioniniame) ar (ir) šalies laikraštyje pagal šaukiamo asmens gyvenamąją vietą (buveinę) ne vėliau kaip likus septynioms dienoms iki bylos nagrinėjimo dienos. Šiuo atveju laikoma, kad proceso dalyviams yra pranešta apie bylos nagrinėjimo laiką ir vietą. Skelbimo išspausdinimo diena laikoma šaukimo minėtiems asmenims įteikimo diena. Atidėjus bylos nagrinėjimą ir kartu paskiriant kitą teismo posėdžio laiką ir vietą, apie tai pasirašytinai paskelbiama atvykusiems asmenims. Kitiems proceso dalyviams, taip pat atidėjus bylos nagrinėjimą nepaskiriant kito teismo posėdžio laiko ir vietos, apie posėdį gali būti pranešama teismo pranešimais be grąžintinos teismui pranešimo atplėšiamosios dalies, kurioje adresatas pasirašo, kad pranešimas įteiktas. Pranešimo turinys turi atitikti šaukimo rekvizitus. Pranešimo nuorašas paliekamas byloje. Pranešimai pristatomi paštu ar per kurjerius. Šiuo atveju pranešimo išsiuntimas prilyginamas šaukimo įteikimui ir laikoma, kad minėtiems proceso dalyviams pranešta apie bylos nagrinėjimo laiką ir vietą. Šaukime nurodoma: 1. adresato pavadinimas arba asmens vardas, pavardė, adresas; 2. teismo pavadinimas ir tikslus adresas; 3. teismo posėdžio ar atskiro procesinio veiksmo atlikimo vieta ir laikas; 4. bylos, kurioje dalyvauti adresatas šaukiamas, pavadinimas; 5. šaukiamojo procesinė padėtis; 6. kad proceso dalyviai privalo pateikti visus savo turimus byloje įrodymus; 7. kad asmuo, priėmęs šaukimą ryšium su adresato nebuvimu, privalo atsiradus galimybei įteikti jį adresatui; Neatvykimo pasekmės: 8.1. jeigu šaukiamas asmuo be svarbios priežasties neatvyko į teismą, jis teisėjo arba teismo nutartimi gali būti atvesdinamas. Už neatvykimą į teismą ar atsisakymą teisme duoti parodymus, paaiškinimus ar išvadą gali būti skiriama bauda iki 1000 litų ar skiriamas iki vieno mėnesio areštas; 8.2. už žinomai melagingų liudytojo parodymų, eksperto ar revizoriaus melagingos išvados, specialisto melagingo paaiškinimo ar išvados davimą, žinomai neteisingą vertėjo vertimą asmenys atsako Baudžiamojo kodekso ir Administracinių teisės pažeidimų kodekso nustatyta tvarka. Apie tai liudytojas, specialistas, ekspertas, vertėjas pasirašytinai įspėjami bylą nagrinėjančio teisėjo ar teismo; 8.3. byla administracinio teismo posėdyje nagrinėjama tik tuomet, kai proceso šalims apie posėdžio laiką ir vietą iš anksto pranešta šaukimu, pranešimu arba viešai paskelbta spaudoje; 8.4. bylose dėl rinkimų ir Referendumo įstatymų pažeidimo, taip pat bylose dėl skundų ar ginčų, kuriems nagrinėti įstatymas nustato specialius terminus, šaukimai proceso šalims buvo įteikti prieš vieną dieną iki posėdžio pradžios; 8.5. bylos šalių ir jų atstovų neatvykimas į teismo posėdį, jeigu jiems buvo apie teismo posėdį tinkamai pranešta, nėra kliūtis bylai nagrinėti ir sprendimui priimti; 8.6. jeigu liudytojas, specialistas ar ekspertas be pateisinamų priežasčių neatvyksta pas bylą posėdžiui rengiantį teisėją ar į teismo posėdį, administracinę bylą nagrinėjantis teismas turi teisę skirti baudą fiziniams asmenims ir jų atstovams iki 1000 litų, o pareigūnams ar institucijų ir įstaigų atstovams – iki 2000 litų už kiekvieną pažeidimo atvejį; 8.7. jeigu į posėdį neatvyko pareiškėjas, o teismas nelaiko esant galima išspręsti bylą pagal esančią byloje medžiagą, kai apie tai pareiškėjui buvo pranešta, teismas skundą (prašymą) palieka nenagrinėtą. Po šaukimo teksto raštu nurodomos proceso šalių pagrindinės procesinės teisės ir pareigos. Šaukimo įteikimas reiškia, kad atitinkamai proceso šaliai yra išaiškintos jos procesinės teisės. Šaukimų pristatymas ir įteikimas. Šaukimai pristatomi paštu ar per kurjerius. Įteikimo adresatui laikas pažymimas įteikiamame šaukime ir grąžintinoje teismui šaukimo atplėšiamojoje dalyje, kurioje adresatas pasirašo, kad šaukimą gavo. Jeigu proceso dalyvis sutinka, teisėjas gali duoti jam šaukimą, kad jį įteiktų kitam asmeniui, kuriam pranešama ar kuris šaukiamas dalyvauti byloje. Asmuo, kuriam teisėjas paveda įteikti šaukimą, privalo grąžinti teismui šaukimo atplėšiamąją dalį, kurioje adresatas pasirašo, kad šaukimą gavo. Proceso šalims suinteresuotos šalies prašymu ir jos lėšomis gali būti pranešama arba tie asmenys gali būti šaukiami ir telefonograma ar telegrama. Jos jiems įteikiamos pasirašytinai. Šaukimas taip pat gali būti siunčiamas ir faksimiliniu laišku. Asmuo, priėmęs faksimilinį laišką, privalo esant galimybei nedelsdamas įteikti jį adresatui. Šaukimas asmeniui įteikiamas jam pačiam pasirašytinai. Šaukimas, adresuotas įmonei, įstaigai, organizacijai, įteikiamas vadovui ar kitam darbuotojui. Gavęs šaukimą asmuo pasirašo. Jeigu pristatantis šaukimą asmuo gyvenamojoje vietoje arba darbo vietoje neranda asmens, kuriam pranešama ar kuris šaukiamas dalyvauti byloje, tai šaukimas įteikiamas kuriam nors iš gyvenančių kartu su juo suaugusių šeimos narių, o jeigu jų nėra, – butų eksploatavimo organizacijai, seniūnijos seniūnui (jo pavaduotojui) ar darbovietės administracijai. Šiais atvejais priėmęs šaukimą asmuo privalo pasirašydamas, kad gavo šaukimą, nurodyti savo vardą, pavardę, taip pat savo ryšį su adresatu arba einamas pareigas. Priėmęs šaukimą asmuo privalo, esant galimybei, nedelsdamas įteikti jį adresatui. Šaukimo atplėšiamoji dalis su adresato parašu ar pranešimas apie šaukimo įteikimą grąžinamas teismui. Jeigu faktinė šaukiamo asmens buvimo vieta nežinoma, teismas pradeda nagrinėti bylą, gavus teisme šaukimą su užrašu, patvirtinančiu, kad jį gavo paskutinės žinomos šaukiamo asmens gyvenamosios vietos butų eksploatavimo organizacija arba seniūnijos seniūnas (jo pavaduotojas). Adresatui atsisakius priimti šaukimą, jį pristatantis asmuo atitinkamai pažymi šaukime, ir tas šaukimas grąžinamas teismui. Žymą, kad adresatas atsisakė priimti šaukimą, ir atsisakymo motyvus patvirtina įteikiantis šaukimą asmuo. jeigu į posėdį neatvyko pareiškėjas, o teismas nelaiko esant galima išspręsti bylą pagal esančią byloje medžiagą, kai apie tai pareiškėjui buvo pranešta, teismas skundą (prašymą) palieka nenagrinėtą.Adresato atsisakymas priimti šaukimą prilyginamas šaukimo jam įteikimui. Pareiga pranešti apie adreso pasikeitimą bylos proceso metu. Proceso dalyviai ir atstovai privalo pranešti teismui apie savo adreso pasikeitimą bylos proceso metu. Nesant tokio pranešimo, šaukimas siunčiamas paskutiniu teismui žinomu adresu arba oficialiai deklaruotu gyvenamosios vietos adresu ar į buveinę ir laikomas įteiktu, nors adresatas tuo adresu nebegyventų ar būtų pakeitęs savo buveinę. jeigu į posėdį neatvyko pareiškėjas, o teismas nelaiko esant galima išspręsti bylą pagal esančią byloje medžiagą, kai apie tai pareiškėjui buvo pranešta, teismas skundą (prašymą) palieka nenagrinėtą.Už įpareigojimo pranešti teismui apie savo adreso pasikeitimą bylos proceso metu nevykdymą, jeigu dėl nepranešimo buvo atidėtas bylos nagrinėjimas, teismas turi teisę proceso dalyviams ir atstovams skirti baudą iki 200 litų. Administracinės bylos proceso šalys ir dalyviai. Labai atkreipti dėmesį! Ginčo (administracinės bylos) šalys yra pareiškėjas ir atsakovas. ` Administracinės bylos proceso šalys yra: 1. pareiškėjas (skundą, prašymą padavęs subjektas; 2. teismas, priėmęs nutartį); 3. atsakovas (institucija, įstaiga, tarnyba, tarnautojas, kurių aktai ar veiksmai skundžiami); 4. tretieji suinteresuoti asmenys (t. y. tie, kurių teisėms ar pareigoms bylos išsprendimas gali turėti įtakos). Administracinės bylos proceso dalyviais laikomi: 1. proceso šalys ir jų atstovai, 2. prokuroras, administravimo subjektai, valstybės institucijos, įstaigos, organizacijos, tarnybos ar fiziniai asmenys, kad jie įstatymų nustatytais atvejais kreipiasi į teismą su pareiškimu, kad būtų apgintas viešasis interesas arba apgintos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Atstovavimas yra: pagal įstatymą: visų institucijų, įstaigų, kt. JA vadovai numatytais atvejais – kt. darbuotojai ar tarnautojai jų įgalinimų ribose. Jie pateikia dokumentą, patvirtinantį savo įgaliojimus. Jei į teismą kreipiasi teismas – teismui atstovauja nutartį priėmęs teisėjas ar teisėjų kolegijos pirmininkas. Taip pat įstatyminiai atstovai yra numatyti ir fiziniai asmenims. pagal pavedimą: paprastai advokatai (advokato padėjėjai). Jų įgalinimai gali būt patvirtinti dvejais dokumentais: 1) orderiu; 2) sutartimi. Kartais teismas šalia orderio prašo ir sutarties (portfely rekomenduoju turėt ir sutartį: ypač administraciniame teisme, ypač Vyriausiajame, ypač teisėjas Kryževičius). Įgalinimai turi būti įforminti įgaliojime, vadovaujantis Civiliniu kodeksu ir CPK normomis. CPK, rodos, gali įrašyti protokole... ABTĮ – rašytiniam įgaliojime Atstovo įgaliojimai. Atlieka visus veiksmus atstovaujamųjų vardu. Yra tik numatyti x apribojimai, kuriuos gali išspręsti pats įgaliojantysis, specialiai įrašydamas x atskirų veiksmų atlikimo galimybę. 8 punktai, specialiai aptartini: ABTĮ 50str: Atstovavimas teisme. Proceso šalys savo interesus teisme gina pačios arba per atstovus (2 rūšių). Pačios šalies dalyvavimas byloje neatima iš jos teisės turėti šioje byloje atstovų. Valstybės institucijos, įstaigos, tarnybos turi teisę pasitelkti suinteresuotų aukštesnių valstybės institucijų atstovų. Atstovais pagal įstatymą laikomi atitinkamų institucijų, įstaigų, tarnybų, įmonių, organizacijų vadovai, o įstatymų ar kitų teisės aktų numatytais atvejais – ir kiti darbuotojai, veikiantys neviršydami įgaliojimų, suteiktų remiantis įstatymu ar kitais teisės aktais. Šie asmenys pateikia teismui dokumentus, patvirtinančius jų pareigas. Teismui, kuris kreipėsi į administracinį teismą, atstovauja nutartį priėmęs teisėjas (arba teisėjų kolegijos pirmininkas). Įgaliotais atstovais (pagal pavedimą) teisme paprastai būna advokatai. Advokato arba advokato padėjėjo įgaliojimai patvirtinami advokato arba advokato padėjėjo orderiu arba su klientu pasirašyta sutartimi. Kitų atstovų įgaliojimai turi būti nurodyti įgaliojime, išduotame ir įformintame Civilinio kodekso ir Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka. Jeigu proceso šalis yra nepilnametis ar neįgalus asmuo, jų interesams turi teisę atstovauti jų atstovai pagal įstatymą (tėvai, įtėviai, globėjai, rūpintojai). Atstovai pagal įstatymą atlieka atstovaujamųjų vardu visus procesinius veiksmus, kuriuos atlikti teisė priklauso atstovaujamiesiems; kartu čia taikomi apribojimai, kuriuos numato įstatymas. Atstovai pagal įstatymą gali pavesti bylą vesti teisme kitam asmeniui, jų pasirinktam atstovu. Atstovo pagal pavedimą įgaliojimas vesti teisme bylą suteikia atstovui teisę atlikti atstovaujamojo vardu visus procesinius veiksmus, išskyrus: 1. bylos perdavimą kitam teismui ar institucijai; 2. visišką ar dalinį skundo (prašymo) reikalavimų atsisakymą; 3. skundo (prašymo) reikalavimų pripažinimą; 4. skundo (prašymo) pagrindo ar dalyko pakeitimą; 5. teismo sprendimo ar nutarties apskundimą; 6. įgaliojimų perdavimą kitam asmeniui (per įgaliojimą); 7. vykdomojo rašto gavimą ir jo pateikimą išieškoti; 8. priteistų pinigų gavimą. Įgaliojimas atlikti kiekvieną šių aštuonių punktų nurodytų veiksmų turi būti specialiai. Proceso dalyvių teisė susipažinti su byla. Proceso dalyviai turi teisę teisme susipažinti su byloje esančiais dokumentais, kita medžiaga ir teismo (teisėjo) leidimu, savo lėšomis daryti jų kopijas bei išrašus. Šalis arba institucija, teikianti teismui dokumentus ar medžiagas, kurių duomenys sudaro valstybės, tarnybos, profesinę ar komercinę paslaptį, gali prašyti teismo neteikti jų susipažinti ir kopijuoti. Dėl to teismas priima nutartį. Už kiekvieną bylos medžiagos vieno puslapio kopiją imamas teisingumo ministro nustatyto dydžio užmokestis. Lėšos, gautos už bylos medžiagos kopijavimą, laikomos teismo specialioje sąskaitoje ir panaudojamos kopijavimo technikai įsigyti, išlaikyti bei kitoms raštvedybos išlaidoms apmokėti. Skundo (prašymo) atsisakymas. Pareiškėjas turi teisę atsiimti skundą (prašymą) iki jo priėmimo, taip pat tikslinti ir pakeisti skundo (prašymo) pagrindą ar dalyką arba atsisakyti skundo (prašymo) bet kurioje bylos nagrinėjimo stadijoje iki teismui išeinant į pasitarimų kambarį. Kitos proceso šalių teisės ir pareigos Šalių procesinės teisės yra lygios. Šalių procesinių teisių ypatumus atskirų kategorijų bylose nustato specialūs įstatymai. Proceso šalys turi teisę pareikšti nušalinimus ir prašymus, teikti įrodymus, dalyvauti tiriant įrodymus, užduoti klausimų kitiems proceso dalyviams, liudytojams, specialistams ir ekspertams, duoti paaiškinimus, pateikti savo argumentus ir samprotavimus, prieštarauti kitų proceso dalyvių prašymams, argumentams ir samprotavimams, prašyti teismo priimti nutartį dėl bylos medžiagos neviešinimo, gauti teismo sprendimų, nutarimų ar nutarčių, kuriais išsprendžiama byla, nuorašus, apskųsti teismo sprendimus, nutarimus bei nutartis ir naudotis kitomis šio įstatymo numatytomis teisėmis. Procesinės proceso šalių (išskyrus teismus, advokatus ir prokurorus) teisės joms išaiškinamos raštu, įteikiant ar išsiunčiant kartu su šaukimu į teismą jų teisių išaiškinimą. Proceso šalys privalo savo procesinėmis teisėmis naudotis sąžiningai. Netinkamos šalies pakeitimas. Jei teismas, nagrinėdamas bylą nustato, kad skundas (prašymas) paduotas ne to asmens, kuriam priklauso reikalavimo teisė, arba netinkamam atsakovui, tai turi teisę pareiškėjo sutikimu juos pakeisti tinkamu pareiškėju arba atsakovu. Jeigu pareiškėjas nesutinka, teismas nagrinėja bylą iš esmės, o teismo iškviesti asmenys dalyvauja bylos procese trečiųjų suinteresuotų asmenų teisėmis. Procesinis teisių perėmimas. Tais atvejais, kai viena iš proceso šalių pasitraukia iš bylos (asmens mirtis, juridinio asmens pabaiga, institucijos ar organizacijos reorganizavimas arba likvidavimas, reikalavimo perleidimas), teismas tą šalį pakeičia jos teisių perėmėju. Teisių perėmimas galimas bet kurioje proceso stadijoje. Teisių perėmėjui visi veiksmai, atlikti procese iki jo dalyvavimo, yra privalomi tiek, kiek jie būtų buvę privalomi tam asmeniui, vietoj kurio dalyvauja teisių perėmėjas. Skundo atsiėmimas: tikslinti, keisti skundo pagrindą ir dalyką. Kartais administracinių kildavo klausimas. Taip pat pareiškėjas visada turi teisę atsisakyti nuo skundų iki tol, kol teismas neišeina į pasitarimų kambarį. Atsisakymas turi būti įformintas raštu ir jam turi būti išaiškintos atsisakymo pasekmės: jei teismas priims atsisakymą, šio klausimo iš naujo nebebus galima kelti. Kitos proceso šalių teisės. (jų neturi tiek civilistikoj (?)). Taisyklė: lygios teisės. Specialusis įstatymas gali numatyti ir specifines šalių teises. Pagrindinė – pareikšti nušalinimus, pareikšti prašymus (ir pabaigoje, ir pradžioje – atskiras klausimas: ar yra prašymas, teikti parodymus, dalyvauti tiriant įrodymus, užduoti klausimų visiems proceso dalyviams, duoti paaiškinimus, pateikti savo argumentus ir prieštarauti kitų argumentams, žr. 53str: Kitos proceso šalių teisės ir pareigos. Šalių procesinės teisės yra lygios. Šalių procesinių teisių ypatumus atskirų kategorijų bylose nustato specialūs įstatymai.. Proceso šalys turi teisę pareikšti nušalinimus ir prašymus, teikti įrodymus, dalyvauti tiriant įrodymus, užduoti klausimų kitiems proceso dalyviams, liudytojams, specialistams ir ekspertams, duoti paaiškinimus, pateikti savo argumentus ir samprotavimus, prieštarauti kitų proceso dalyvių prašymams, argumentams ir samprotavimams, prašyti teismo priimti nutartį dėl bylos medžiagos neviešinimo, gauti teismo sprendimų, nutarimų ar nutarčių, kuriais išsprendžiama byla, nuorašus, apskųsti teismo sprendimus, nutarimus bei nutartis ir naudotis kitomis šio įstatymo numatytomis teisėmis. Procesinės proceso šalių (išskyrus teismus, advokatus ir prokurorus) teisės joms išaiškinamos raštu, įteikiant ar išsiunčiant kartu su šaukimu į teismą jų teisių išaiškinimą. Proceso šalys privalo savo procesinėmis teisėmis naudotis sąžiningai: gauti teismo baigiamųjų dokumentų nuorašus, apskųsti teismo sprendimus, nutarimus, nutartis kt. Iš esmės skiriasi procesinių teisių išaiškinimas nei civiliniame procese: jos išaiškinamos raštu (bendruose teismuose – žodžiu), įteikiant kartu su šaukimu į teismo posėdį. Po šaukimo tekstu, kitoj pusėj: parašas, kad gavo ir teisių išaiškinimas. Kai tai padaroma jau teismo procese – ne tas efektas. O bendruose teismuose – 10-25X per dieną skaitai... Pradedi klausimu: gavot šaukimą? Atsakymas: gavau; atskiros teisės aiškios? Ne. Tada aiškina. Kt. dalyvių, prokuroro ir kt. asmenų, ginančių viešus interesus (įgyja šalies teises tik negali atsisakyti skundo, ir atsisakymas nėra privalomas tam, kurio naudai prieštarauta. Pagrindinė pareiga: (šalia kitų): šalys savo teisėmis turi naudotis sąžiningai (žr. AT nutartį: nepiktnaudžiavimo teise doktrina!) Netinkamos šalies pakeitimas: esminis skirtumas nuo civiliniame procese: 1) gali įvykti jau pirmojoje stadijoje (dažnai antroje – pasiruošimo nagrinėti). Jei skunde pareiškėjas nenumato atsakovo ir 3 asmuo ar nurodo ne tą, pvz., išvis niekuo dėtus, bet klysta, tačiau skunde pakankamai aiškiai suformuluoja ginčo dalyką -> teisėjas gali trūkumus pašalinti pats (teismas čia labai atlaidus -> nėr ko tampyt žmogaus teisių apsaugos reikalų). Pats teisėjas nutartyje tokiu atveju nurodo – ką jis trauka atsakovu, 3 suinteresuoti asmenys, išsiunčia jiems skundų nuorašus ir jie atvyksta į posėdį. Galutinai klausimas išsprendžiamas pirmoje stadijoje: jei pareiškėjas nesutiks – skundą atmes. Jei nagrinėjant bylą teismas suprato, kad prašymą padavė ne tas asmuo ir netinkamam atsakovui – vėl: jei pareiškėjas sutinka, gali pakeisti tiek pareiškėją, tiek ir atsakovą. Jei pareiškėjas nesutinka – teismas tikrus visgi iškviečia į posėdį (kad žinotų) ir nagrinėja bylą iš esmės. Gali būti ir procesinių teisių perėmimas: kai viena proceso šalių pasitraukia įvairiais pagrindais: 1) išnykimas subjekto (likvidavimas, reorganizavimas); 2) tik teisės perleidžiamos (pvz., įmonę galim nusipirkti, finansinius reikalus galim perleisti: tokiu atveju teismas šalį pakeičia teisių perėmėją. Toks perėmimas galimas bet kokioj proceso stadijoj. Jei teisių perėmimas įvyksta jau pažengus procesui (įmonės) veiksmai, atlikti ligi tol, teisių perėmėjams tampa privalomi. Atstovavimas administracinių teisme. Taisyklė: teises šalys gina pačios ar per savo atstovus; pačios šalys dalyvavimas neatima teisės turėti atstovą. Valstybinės institucijos, įstatymais turi teisę pasitelkti suinteresuotų aukštesnių institucijų atstovus. Atstovai pagal įstatymą atlieka atstovaujamųjų vardu visus procesinius veiksmus, kuriuos atlikti teisė priklauso atstovaujamiesiems; kartu čia taikomi apribojimai, kuriuos numato įstatymas. Atstovai pagal įstatymą gali pavesti bylą vesti teisme kitam asmeniui, jų pasirinktam atstovu. Atstovo pagal pavedimą įgaliojimas vesti teisme bylą suteikia atstovui teisę atlikti atstovaujamojo vardu visus procesinius veiksmus, išskyrus: 1) bylos perdavimą kitam teismui ar institucijai; 2) visišką ar dalinį skundo (prašymo) reikalavimų atsisakymą; 3) skundo (prašymo) reikalavimų pripažinimą; 4) skundo (prašymo) pagrindo ar dalyko pakeitimą; 5) teismo sprendimo ar nutarties apskundimą; 6) įgaliojimų perdavimą kitam asmeniui (per įgaliojimą); 7) vykdomojo rašto gavimą ir jo pateikimą išieškoti; 8) priteistų pinigų gavimą. Įgaliojimas atlikti kiekvieną šio iš 1–8 punktuose nurodytų veiksmų turi būti specialiai aptartas atstovo įgaliojime. TEISMINIS ADMINISTRACINĖS BYLOS NAGRINĖJIMAS PIRMOS INSTANCIJOS ADMINISTRACINIAME TEISME Bylos skyrimo nagrinėti teismo posėdyje tvarka. Sąlygos teismo posėdžiui pradėti. Byla administracinio teismo posėdyje nagrinėjama tik tuomet, kai proceso šalims apie posėdžio laiką ir vietą iš anksto pranešta šaukimu, pranešimu arba viešai paskelbta spaudoje. Bylose dėl rinkimų ir Referendumo įstatymų pažeidimo, taip pat bylose dėl skundų ar ginčų, kuriems nagrinėti įstatymas nustato specialius terminus, šaukimai proceso šalims gali būti įteikti prieš vieną dieną iki posėdžio pradžios. Bylos šalių ir jų atstovų neatvykimas į teismo posėdį, jeigu jiems buvo apie teismo posėdį tinkamai pranešta, nėra kliūtis bylai nagrinėti ir sprendimui priimti. Bylos nagrinėjimo teisme betarpiškumas, Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, privalo ištirti byloje įrodymus: a. išklausyti proceso šalių paaiškinimų, b. liudytojų parodymų, c. specialistų paaiškinimų ir ekspertų išvadų, d. susipažinti su rašytiniais įrodymais, e. apžiūrėti daiktinius įrodymus. Pirmosios instancijos teisme byla nagrinėjama žodžiu ir esant nepasikeitusiai teisėjų sudėčiai. Jeigu atidėjus bylos nagrinėjimą proceso metu bent vienas iš teisėjų pakeičiamas, byla turi būti nagrinėjama nuo pat pradžios, tačiau teisme apklausti liudytojai iš naujo į posėdį paprastai nešaukiami. Bylos nagrinėjimas teisme vyksta nepertraukiamai, išskyrus poilsiui skiriamą laiką. Kol byla nebaigta nagrinėti ar bylos svarstymas nėra sustabdytas ar atidėtas, tos sudėties teismas neturi teisės nagrinėti kitų bylų. Jeigu bylos nagrinėjimas neužbaigiamas pradėtame posėdyje, kitas teismo posėdis pradedamas nuo to procesinio veiksmo, iki kurio vyko ankstesnis teismo posėdis, jeigu proceso šalims apie teismo posėdžius buvo tinkamai pranešta. Tais atvejais, kai į posėdį neatvyksta nei proceso šalys, nei jų atstovai, nors apie posėdžio laiką ir vietą jiems buvo pranešta įstatymų nustatyta tvarka, pirmosios instancijos teismas gali nuspręsti nagrinėti bylą rašytinio proceso tvarka. Šios aplinkybės pažymimos teismo posėdžio protokole. Jame taip pat įrašomas teismo sprendimas nagrinėti bylą rašytinio proceso tvarka. Jį paskelbus teismas išeina į pasitarimų kambarį priimti sprendimo. Bylos nagrinėjimo atidėjimas. Teismas nutartimi gali atidėti bylos nagrinėjimą, jeigu į posėdį neatvyko vertėjas ar proceso šalis, kai teismas nusprendžia, kad be jų negalima nagrinėti bylos, arba kai būtina išreikalauti naujus įrodymus ir kitais reikiamais atvejais. Teismas, atidėdamas bylos nagrinėjimą, paskiria kito teismo posėdžio laiką ir apie tai pasirašytinai paskelbia atvykusiems asmenims. Kai bylos nagrinėjimas atidedamas dėl to, kad būtina išreikalauti naujų įrodymų, teismas nutartyje nustato jų pateikimo terminą. Atidėdamas bylos nagrinėjimą, teismas gali apklausti atvykusius liudytojus, jeigu visiems proceso dalyviams apie posėdį buvo pranešta. Visapusiškas ir objektyvus bylos aplinkybių ištyrimas. Nagrinėdami administracines bylas, teisėjai privalo aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti. Teismo posėdžio tvarka. Teismui įeinant, teismo tvarkdarys ar teismo posėdžio sekretorius paskelbia: „Teismas eina, prašom stoti“. Visi esantieji posėdžių salėje atsistoja, paskui posėdžio pirmininko kvietimu sėda į savo vietas. Visi proceso dalyviai į teismą kreipiasi ir parodymus bei paaiškinimus duoda stovėdami. Teismo posėdį pradeda posėdžio pirmininkas ir praneša, kokia byla bus nagrinėjama. Teismo posėdžio sekretorius praneša, kas atvyko į teismo posėdį. Teismas nustato atvykusiųjų tapatybę, patikrina pareigūnų ir atstovų įgaliojimus. Jei kas nors iš šalių (jų atstovų) neatvyksta, teismo posėdžio sekretorius informuoja, ar jiems buvo tinkamai pranešta apie posėdžio vietą ir laiką, o teismas nusprendžia, ar galima be jų nagrinėti bylą. Teismo posėdžio pirmininkas paskelbia teismo sudėtį, praneša, kas yra teismo posėdžių sekretorius, kas yra specialistas, ekspertas, vertėjas, ir išaiškina proceso dalyviams jų teisę pareikšti nušalinimus, taip pat kitas procesines jų teises ir pareigas, jeigu jos nebuvo išaiškintos anksčiau. Jeigu teismo posėdyje dalyvauja vertėjas, specialistas ar ekspertas, posėdžio pirmininkas išaiškina jų pareigas ir administracinę bei baudžiamąją atsakomybę už žinomai melagingą vertimą ar žinomai melagingos išvados davimą. Dėl to iš vertėjo, specialisto ar eksperto paimamas rašytinis pasižadėjimas. Teismas taip pat išsprendžia šalių (jų atstovų) prašymus. Iš posėdžių salės pašalinami iki apklausos atvykę liudytojai. Bylos nagrinėjimas iš esmės pradedamas teisėjo pranešimu, kuriame nurodomas ginčo dalykas, pagrindai, ginčo ribos bei kitos esminės bylos aplinkybės. Po to žodis suteikiamas pareiškėjui (pareiškėjams), atsakovui (atsakovams), trečiajam suinteresuotam asmeniui (asmenims) ir (ar) jų atstovams. Kalbėjimo trukmė neribojama, tačiau teismo posėdžio pirmininkas gali įspėti kurią nors iš šalių ar jų atstovų, jeigu šie nukrypsta nuo bylos esmės. Šalims (jų atstovams) gali būti užduodami klausimai: pirma klausimus užduoda teisėjas (teisėjai), po to – kitos šalys (jų atstovai). Po šalių pasisakymų ištiriami kiti įrodymai: išklausomi liudytojų parodymai, specialistų paaiškinimai ir ekspertų išvados, apžiūrimi daiktiniai įrodymai, paskelbiami rašytiniai įrodymai. Prieš liudytojui duodant parodymus, posėdžio pirmininkas nustato jo asmens tapatybę ir įspėja jį dėl atsakomybės už atsisakymą ar vengimą duoti parodymus ir už žinomai melagingus parodymus. Iš liudytojo paimamas atitinkamas rašytinis pasižadėjimas ir pridedamas prie posėdžio protokolo. Prieš baigiant bylos nagrinėjimą iš esmės, išsprendžiami nauji šalių prašymai. Teisminiai ginčai susideda iš pareiškėjo (pareiškėjų), atsakovo (atsakovų), trečiojo suinteresuoto asmens (asmenų) ar jų atstovų pasisakymų su konkrečiais galutiniais skundo (prašymo) reikalavimas ir atsikirtimais į jį. Kalbėjimo trukmė neribojama, tačiau teismo posėdžio pirmininkas gali įspėti kurią nors iš šalių ar jų atstovų, jeigu šie nukrypsta nuo bylos esmės. Pasisakiusios šalys (jų atstovai) dar kartą gali pasinaudoti replikos teise. Jeigu teisminių ginčų metu paaiškėja naujų aplinkybių, kurias reikia ištirti, teismas gali priimti nutartį atnaujinti bylos nagrinėjimą iš esmės. Po to teisminiai ginčai vyksta ta pačia tvarka. Po teisminių ginčų teismas išeina į pasitarimų kambarį priimti sprendimo (nutarimo, nutarties). Apie tai posėdžio pirmininkas paskelbia esantiesiems posėdžių salėje. Teismo posėdžio protokolas. Kiekviename administracinio teismo posėdyje, išskyrus posėdžius rašytinio proceso tvarka, rašomas protokolas. Protokole nurodoma: 1. teismo posėdžio data ir vieta; 2. teismo posėdžio pradžios ir pabaigos laikas; 3. nagrinėjančio bylą teismo pavadinimas ir sudėtis, teismo posėdžio sekretorius, administracinėje byloje dalyvaujantys asmenys, taip pat ar šie asmenys atvyko, o jei kas nors neatvyko, – ar buvo jiems tinkamai pranešta apie posėdžio vietą ir laiką; 4. ginčo dalykas; 5. kad proceso dalyviams išaiškintos jų teisės ir pareigos; 6. bylos proceso dalyvių prašymai ir pareiškimai; 7. posėdžio pirmininko patvarkymai ir teismo nutartys, priimtos neišeinant į pasitarimų kambarį; 8. kad teisėjas pranešėjas padarė pranešimą apie bylą; 9. kas iš proceso dalyvių kalbėjo teismo posėdyje; 10. teismo posėdyje naujai pateikti įrodymai (šalių, kitų proceso dalyvių paaiškinimai ir parodymai, kiti faktiniai duomenys, priimti bylą nagrinėjančio teismo ir kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybės, pagrindžiančios proceso šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokios aplinkybės, turinčios reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra), jeigu jie nebuvo pateikti ar surinkti ruošiantis nagrinėjimui teisme; 11. teismo posėdžio metu ištirti rašytiniai, daiktiniai ir kiti įrodymai ir šalių pareiškimai dėl jų; 12. trumpas teisminių ginčų ir replikų turinys; 13. kad priimtas sprendimas, nutarimas ar nutartis yra perskaityti ir išaiškinta apskundimo tvarka bei terminai. Jeigu bylą nagrinėti teisme rengiančiam teisėjui ar ją nagrinėjančiam teismui nutarus, kita kalba surašytas teismo posėdyje vertėjo dokumentas buvo verčiamas į lietuvių kalbą teismo posėdyje, toks vertimas užrašomas posėdžio protokole ir vertėjo pasirašomas. Protokolas turi būti baigtas rašyti ir posėdžio pirmininko arba jo pavedimu teisėjo pranešėjo bei teismo posėdžio sekretoriaus pasirašytas (nurodant pasirašymo datą) ne vėliau kaip per tris darbo dienas po teismo posėdžio pabaigos. Šalys turi teisę susipažinti su protokolu ir per tris darbo dienas po protokolo pasirašymo pateikti bylą nagrinėjusiam teismui pastabų raštu dėl protokolo. Pastabas dėl protokolo išnagrinėja bylą nagrinėjęs teisėjas arba teisėjų kolegijos pirmininkas. Jeigu jie su pastabomis sutinka, tai jas patvirtina ir nurodo pridėti prie protokolo. Jeigu bylą nagrinėjęs teisėjas nesutinka su pateiktomis pastabomis, tai jas atmeta ir priima motyvuotą nutartį. Jeigu su pastabomis nesutinka teisėjų kolegijos pirmininkas, sutikimo ar nesutikimo su jomis klausimą priimdama nutartį išsprendžia bylą nagrinėjusi teisėjų kolegija, o kai ta pati kolegija negali susirinkti, – klausimas išsprendžiamas dalyvaujant daugumai bylą nagrinėjusios kolegijos narių. Pastabos dėl protokolo turi būti išnagrinėjamos per tris dienas nuo jų gavimo teisme dienos paprastai rašytinio proceso tvarka. Visais atvejais pastabos dėl protokolo pridedamos prie bylos. Gali būti rašomas ir ne teismo posėdyje atliekamo atskiro procesinio veiksmo protokolas. Administracinę bylą nagrinėjančio teismo teisė skirti baudas. Administracinę bylą nagrinėjantis teisėjas ar teismas turi teisę skirti baudas, jeigu: 1. nustatytu laiku be pateisinamų priežasčių pareigūnai ir asmenys neįvykdo teisėjo ar teismo reikalavimų pateikti atsiliepimą į skundą (prašymą), dokumentus ar kitą medžiagą, taip pat už kitų teisėjo (teismo) reikalavimų, susijusių su bylos nagrinėjimu, nevykdymą; 2. liudytojas, specialistas ar ekspertas be pateisinamų priežasčių neatvyksta pas bylą posėdžiui rengiantį teisėją ar į teismo posėdį; 3. dalyvaujantys byloje asmenys po įspėjimo vėl kalba be eilės, užgaulioja kitus byloje dalyvaujančius asmenis ar teismą; 4. posėdžių salėje esantys asmenys pažeidžia tvarką, neklauso posėdžio pirmininko reikalavimų laikytis tvarkos. Administracinę bylą nagrinėjantis teismas turi teisę skirti baudą fiziniams asmenims ir jų atstovams iki 1000 litų, o pareigūnams ar institucijų ir įstaigų atstovams – iki 2000 litų už kiekvieną pažeidimo atvejį. Dėl pirmosios instancijos teismo nutarties skirti baudą gali būti duodamas atskirasis skundas. Teismo posėdžių rūšys. Administraciniuose teismuose bylos nagrinėjamos viešai. Į teismo posėdžių salę neįleidžiami jaunesni kaip šešiolikos metų asmenys, jeigu jie nėra proceso dalyviai arba liudytojai. Teismo posėdis gali būti uždaras – žmogaus asmeninio ar šeiminio gyvenimo slaptumui apsaugoti, taip pat jeigu viešai nagrinėjama byla gali atskleisti valstybės, tarnybos, profesinę ar komercinę paslaptį. Dėl to teismas priima motyvuotą nutartį. Uždarame teismo posėdyje gali būti proceso dalyviai, o reikiamais atvejais – ir liudytojai, specialistai, ekspertai, vertėjai. Bylų nagrinėjimo teisme viešumo principas netaikomas ir tais atvejais, kai pagal įstatymą skundai ar bylos nagrinėjamos rašytinio proceso tvarka. Bylos, nagrinėjamos vieno teisėjo ir teisėjų kolegijų. Administraciniuose teismuose bylas pirmąja instancija nagrinėja trijų teisėjų kolegija. Tik įstatymų nustatytais atvejais atskirų kategorijų bylas pirmąja instancija nagrinėja vienas teisėjas Administracinių teisės pažeidimų bylas pagal skundus dėl administravimo subjektų (jų pareigūnų)priimtų nutarimų šiose bylose apygardos administraciniame teisme nagrinėja vienas teisėjas pirmosios instancijos teismo proceso tvarka, vadovaudamasis Administracinių teisės pažeidimų kodekso normomis, o prireikus ir ABT įstatymu. Rašytinio proceso tvarka, jeigu teisėjų kolegija nenusprendžia kitaip, taip pat nagrinėjamos bylos pagal skundus dėl teismų nutarimų administracinių teisės pažeidimų bylose. Kolegijų rūšys. Administraciniuose teismuose vienas teisėjas nagrinėja tokias bylas (išskyrus skundus dėl apylinkės teismo nutarimų administracinių teisės pažeidimų bylose): 1. dėl turtinės ir neturtinės (moralinės) žalos, padarytos fiziniam asmeniui ar organizacijai neteisėtais valstybės ar vietos savivaldos institucijos, įstaigos, tarnybos bei jų tarnautojų veiksmais ar neveikimu viešojo administravimo srityje, atlyginimo (Civilinio kodekso 485 straipsnis); 2. tarnybinių ginčų, kai viena ginčo šalis yra valstybės ar savivaldybės tarnautojas, turintis viešojo administravimo įgaliojimus (įskaitant pareigūnus ir įstaigų vadovus); 3. nutarimo administracinio teisės pažeidimo byloje apskundimo. Trijų teisėjų kolegija nagrinėja kitas bylas –. Kai kuriais atvejais teismo pirmininko nutartimi gali būti sudaroma teisėjų kolegija ir tokioms byloms nagrinėti, kurioms numatytas vienasmenis nagrinėjimas Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme bylas nagrinėja trijų teisėjų kolegija. Sudėtingoms byloms nagrinėti teismo pirmininko iniciatyva ar kolegijos siūlymu gali būti sudaroma išplėstinė penkių teisėjų kolegija arba byla gali būti perduota nagrinėti teismo plenarinei sesijai. Teismo plenarinės sesijos posėdis yra teisėtas, jeigu jame dalyvauja ne mažiau kaip du trečdaliai teismo teisėjų. Teisėjų kolegijos sudėtį sudaro, jos pirmininką ir teisėją pranešėją skiria administracinio teismo pirmininkas ar Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pirmininkas. Bylas posėdžiui rengia ir atskirus procesinius veiksmus atlieka vienas teisėjas teismo vardu. Klausimus, kuriuos teisėjas turi teisę išspręsti vienas, taip pat gali spręsti teisėjų kolegija arba teismo plenarinė sesija. Įrodymai administracinių bylų nagrinėjimo procese ir jų rūšys. Įrodymai administracinėje byloje yra visi faktiniai duomenys, priimti bylą nagrinėjančio teismo ir kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybės, pagrindžiančios proceso šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokios aplinkybės, turinčios reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra. Minėti faktiniai duomenys nustatomi tokiomis priemonėmis: 1. proceso šalių ir jų atstovų paaiškinimais, 2. liudytojų parodymais, 3. specialistų paaiškinimais ir ekspertų išvadomis, 4. daiktiniais įrodymais, 5. dokumentais ir kitais rašytiniais, garso bei vaizdo įrodymais. Faktiniai duomenys, sudarantys valstybės ar tarnybos paslaptį, paprastai negali būti įrodymai administracinėje byloje, kol jie bus išslaptinti įstatymų nustatyta tvarka. Įrodymus pateikia proceso šalys ir kiti proceso dalyviai. Prireikus teismas gali pasiūlyti minėtiems asmenims pateikti papildomų įrodymų arba šių asmenų prašymu ar savo iniciatyva išreikalauti reikiamus dokumentus, pareikalauti iš pareigūnų paaiškinimų. Įstatymų nustatyta tvarka surinktų ir užfiksuotų įrodymų įrodomoji galia išlieka visose proceso stadijose ir jie iš naujo paprastai neperžiūrimi. Jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios. Teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Neįrodinėtinos aplinkybės ir faktai: 1. Aplinkybių, teismo pripažintų visiems žinomomis, nereikia įrodinėti. 2. Faktai, nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu vienoje administracinėje ar civilinėje byloje, iš naujo neįrodinėjami nagrinėjant kitas administracines bylas, kuriose dalyvauja tie patys asmenys. 3. Faktai, kurie pagal įstatymą preziumuojami kaip nustatyti, nagrinėjant bylą neįrodinėjami. Tokios prezumpcijos gali būti paneigiamos bendra tvarka. 4. Įsiteisėjęs teismo nuosprendis baudžiamojoje byloje yra privalomas teismui, nagrinėjančiam administracines bylas dėl asmens, kuriam priimtas teismo nuosprendis, veiksmų administracinių teisinių pasekmių. Šaukiamų į teismą asmenų atsakomybė. Jeigu šaukiamas asmuo be svarbios priežasties neatvyko į teismą, jis teisėjo arba teismo nutartimi gali būti atvesdinamas. Už neatvykimą į teismą ar atsisakymą teisme duoti parodymus, paaiškinimus ar išvadą gali būti skiriama bauda iki 1000 litų ar skiriamas iki vieno mėnesio areštas. Už žinomai melagingų liudytojo parodymų, eksperto ar revizoriaus melagingos išvados, specialisto melagingo paaiškinimo ar išvados davimą, žinomai neteisingą vertėjo vertimą asmenys atsako Baudžiamojo kodekso ir Administracinių teisės pažeidimų kodekso nustatyta tvarka. Apie tai liudytojas, specialistas, ekspertas, vertėjas pasirašytinai įspėjami bylą nagrinėjančio teisėjo ar teismo. Liudytojas: 1. Šaukiamas liudytoju asmuo privalo atvykti į teismą ir duoti teisingus parodymus. Teismui nusprendus, liudytojas gali būti apklausiamas savo buvimo vietoje. 2. Asmuo, prašantis šaukti liudytoją, privalo nurodyti jo vardą, pavardę, gyvenamąją vietą ar darbo vietą ir tas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, kurias šis liudytojas gali patvirtinti. 3. Negali būti šaukiami ir apklausiami kaip liudytojai: 1) atstovai civilinėje byloje ar gynėjai baudžiamojoje byloje – apie aplinkybes, kurias jie sužinojo eidami atstovo ar gynėjo pareigas; 2) asmenys, kurie dėl fizinių ar psichinių trūkumų nesugeba teisingai suvokti turinčių bylai reikšmės aplinkybių arba duoti apie jas teisingų parodymų; 3) dvasininkai apie aplinkybes, kurias sužinojo per tikinčiojo išpažintį. Specialistas: 1. Specialistas kviečiamas tais atvejais, kai nagrinėjant administracinę bylą teisme reikia specialių žinių dokumentams, daiktams ar veiksmams ištirti bei įvertinti. 2. Specialisto paaiškinimai surašomi atskirame dokumente jį pasirašant arba įrašomi į teismo posėdžio protokolą. Pastaruoju atveju specialistas turi teisę susipažinti su protokolo turiniu, pareikšti savo pastabas raštu jas pasirašant. Ekspertas ir jo išvada: 1. Jeigu administracinėje byloje kyla klausimų, reikalaujančių specialių mokslo, meno, technikos ar amato srities žinių, teismas ar teisėjas skiria ekspertą arba paveda daryti ekspertizę atitinkamai ekspertizės įstaigai. 2. Klausimus, kuriais reikalaujama eksperto išvados, turi teisę pateikti teismui kiekvienas proceso dalyvis, tačiau galutinai juos nustato teismas ar teisėjas. 3. Eksperto išvada pateikiama raštu ekspertizės akte. Jeigu byloje yra paskirti keli ekspertai, tai bendrą išvadą pasirašo tie iš jų, kurie ją prieina. Nesutinkantys su jais ekspertai savo išvadą surašo skyrium. 4. Eksperto išvada teismui neprivaloma. Tačiau teismo nesutikimas su eksperto išvada turi būti motyvuojamas. Specialisto ir eksperto teisės: 1. Jeigu tai reikalinga paaiškinimams ar išvadai duoti, specialistas ir ekspertas turi teisę susipažinti su bylos medžiaga, būti teismui nagrinėjant bylą, užduoti proceso šalims, liudytojams klausimų, prašyti teismą pateikti jam papildomą medžiagą. 2. Specialistas ir ekspertas turi teisę atsisakyti duoti paaiškinimus ar išvadą, jeigu laiko, kad pateiktoji medžiaga yra nepakankama paaiškinimams ar išvadai duoti arba kad jam pateiktas klausimas peržengia specialių jo žinių ribas. Teisminiai pavedimai: Prireikus surinkti įrodymus kitame mieste arba rajone, nagrinėjantis bylą teismas paveda atitinkamam teismui atlikti tam tikrus procesinius veiksmus. Jeigu įrodymai yra užsienio valstybėje, bylą nagrinėjantis teismas pavedimą užsienio valstybės teismui siunčia per Teisingumo ministeriją Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių nustatyta tvarka. Nutartyje dėl teisminio pavedimo trumpai išdėstoma nagrinėjamos bylos esmė, nurodomos aplinkybės, kurias reikia išaiškinti, įrodymai, kuriuos turi surinkti vykdantis pavedimą teismas. Ši nutartis yra privaloma teismui, kuriam ji adresuojama, ir turi būti įvykdyta ne vėliau kaip per dešimt dienų. Teisminis pavedimas įvykdomas teismo posėdyje. Bylos proceso dalyviams pranešama apie posėdžio vietą ir laiką, tačiau jų neatvykimas nekliudo įvykdyti pavedimo. Protokolai ir visa vykdant pavedimą surinkta medžiaga nedelsiant pasiunčiama nagrinėjančiam bylą teismui. Procesiniai terminai. Procesiniai veiksmai atliekami per įstatymų nustatytus terminus. Tais atvejais, kai procesinių terminų nėra nustatęs įstatymas, juos skiria teismas. Teismo paskirti terminai gali būti teismo pratęsti. Pasiruošimas administracinių bylų nagrinėjimui teisme paprastai turi būti baigtas ne vėliau kaip per vieną mėnesį nuo skundo (prašymo) priėmimo dienos. Bylos nagrinėjimas administraciniame teisme turi būti užbaigtas ir sprendimas pirmosios instancijos teisme priimtas ne vėliau kaip per du mėnesius nuo nutarties skirti bylą nagrinėti teismo posėdyje priėmimo dienos, jeigu įstatymas nenustato trumpesnių nagrinėjimo terminų. Prireikus motyvuota teismo nutartimi minėtas bendras bylos nagrinėjimo terminas gali būti pratęstas, bet ne ilgiau kaip dar vienam mėnesiui, o bylose dėl norminių administracinių aktų teisėtumo – iki trijų mėnesių. Procesinių terminų skaičiavimas. Terminai procesiniams veiksmams atlikti apibrėžiami tikslia kalendorine data arba nurodant įvykį, kuris būtinai turi įvykti, arba laiko tarpu. Pastaruoju atveju veiksmas gali būti atliekamas per visą laiko tarpą. Metais, mėnesiais, savaitėmis ar dienomis skaičiuojamo procesinio termino eiga prasideda kitą dieną po tos kalendorinės datos ar įvykio, kuriais nurodyta jo pradžia. Metais skaičiuojamas terminas baigiasi atitinkamą paskutinių termino metų mėnesį ir dieną. Mėnesiais skaičiuojamas terminas baigiasi atitinkamą termino paskutinio mėnesio dieną. Jeigu metais ar mėnesiais skaičiuojamas terminas baigiasi tą mėnesį, kurį atitinkamos dienos nėra, tai laikoma, kad terminas baigiasi paskutinę to mėnesio dieną. Savaitėmis skaičiuojamas terminas baigiasi atitinkamą termino paskutinės savaitės dieną. Tais atvejais, kai paskutinė termino diena yra ne darbo diena, termino pabaigos diena laikoma po jos einanti darbo diena. Procesinis veiksmas, kuriam atlikti nustatytas terminas, gali būti atliekamas iki paskutinės termino dienos dvidešimt ketvirtos valandos. Jeigu tas veiksmas turi būti atliktas teisme ar kitoje įstaigoje, tai terminas baigiasi nustatytu tarnybinio darbo pabaigos metu. Jeigu skundas, dokumentai ar pinigų sumos įteikti paštui ar telegrafui iki paskutinės termino dienos dvidešimt ketvirtos valandos, terminas nelaikomas praleistu. Procesinių terminų sustabdymas ir terminų praleidimo pasekmės: Visi nepasibaigę procesiniai terminai sustabdomi sustabdžius bylą. Terminų sustabdymas prasideda nuo to laiko, kada atsiranda aplinkybės, sudariusios pagrindą bylai sustabdyti. Nuo bylos atnaujinimo dienos procesiniai terminai tęsiasi toliau. Teisė atlikti procesinius veiksmus išnyksta pasibaigus įstatymo nustatytam ar teismo paskirtam jiems atlikti terminui. Skundai ir dokumentai, paduoti pasibaigus tam terminui, grąžinami juos padavusiems asmenims. TEISMO SPRENDIMAI. Sprendimo priėmimas. Administracinis teismas sprendimą dėl iš esmės išnagrinėtos bylos priima pasitarimų kambaryje teisėjų balsų dauguma. Teisėjai neturi teisės atsisakyti balsuoti arba susilaikyti, taip pat paskelbti nuomonių, pareikštų besitariant pasitarimų kambaryje. Posėdžio pirmininkas balsuoja paskutinis. Priimtą sprendimą pasirašo visi posėdyje dalyvavę teisėjai.. Teisėjas, nesutinkantis su daugumos nuomone, gali išdėstyti raštu savo atskirą nuomonę. Ši viešai neskelbiama, bet pridedama prie bylos. Teismo sprendimo įžanginė ir rezoliucinė dalys surašomos ir viešai paskelbiamos paprastai tą pačią dieną po individualios bylos išnagrinėjimo. Aprašomoji ir motyvuojamoji sprendimo dalys surašomos ne vėliau kaip per septynias darbo dienas nuo sprendimo paskelbimo. Kai atsakovas pareiškėjo reikalavimus pripažįsta visiškai, teismas sprendime gali surašyti sutrumpintus motyvus nurodydamas: teismo nustatytas aplinkybes, įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados, įstatymus, kuriais teismas vadovavosi. Bylose dėl norminių administracinių aktų teisėtumo ir kitose sudėtingose bylose sprendimas gali būti priimtas bei paskelbtas ir ne tą pačią dieną, bet ne vėliau kaip per dešimt dienų baigus nagrinėti bylą. Kada bus skelbiamas sprendimas, pranešama bylos šalims ir apie tai pažymima teismo posėdžio protokole. Kol rengiamas sprendimas, kolegijos teisėjai gali nagrinėti kitas bylas. Sprendimą ar nutartį, kurios priėmimas ir paskelbimas buvo atidėtas, gali paskelbti vienas iš bylą nagrinėjusių teisėjų, kitiems kolegijos teisėjams nedalyvaujant. Administracinio teismo sprendimas priimamas ir paskelbiamas Lietuvos Respublikos vardu. Sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas. Teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas. Priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina ištirtus teismo posėdyje įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas) yra tenkintinas. Skundas (prašymas) gali būti tenkinamas visiškai ar iš dalies. Teismo sprendime turi būti atsakyta į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus. Sprendimo turinys 1. Teismo sprendimas susideda iš įžanginės, aprašomosios, motyvuojamosios ir rezoliucinės dalių. 2. Įžanginėje sprendimo dalyje nurodoma: 1) sprendimo priėmimo laikas ir vieta; 2) sprendimą priėmusio teismo pavadinimas; 3) teismo sudėtis, teismo posėdžio sekretorius, šalys, kiti proceso dalyviai; 4) ginčo dalykas. 3. Aprašomojoje sprendimo dalyje nurodoma: 1) pareiškėjo reikalavimai; 2) atsakovo atsikirtimai; 3) kitų proceso dalyvių paaiškinimai. 4. Motyvuojamojoje sprendimo dalyje nurodoma: 1) teismo nustatytos bylos aplinkybės; 2) įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados; 3) argumentai, dėl kurių teismas atmeta kuriuos nors įrodymus; 4) įstatymai, kuriais teismas vadovavosi, nuorodos į konkrečias normas, kurios buvo taikomos. 5. Rezoliucinėje sprendimo dalyje nurodoma: 1) teismo išvada prašymą patenkinti visiškai ar iš dalies, kartu išdėstant patenkinto reikalavimo turinį, arba prašymą atmesti; 2) teismo išlaidų paskirstymas; 3) sprendimo apskundimo terminas ir tvarka. Sprendimų rūšys: Išnagrinėjęs bylą, administracinis teismas priima vieną iš šių sprendimų: 1) atmesti skundą (prašymą) kaip nepagrįstą; 2) patenkinti skundą (prašymą) ir panaikinti skundžiamą aktą (ar jo dalį) arba įpareigoti atitinkamą administravimo subjektą pašalinti padarytą pažeidimą ar įvykdyti kitokį teismo patvarkymą; 3) patenkinti skundą (prašymą) ir įpareigoti savivaldybių administravimo subjektą atitinkamai įgyvendinti įstatymą, vykdyti Vyriausybės nutarimą ar kitą teisės aktą; 4) patenkinti skundą ir išspręsti ginčą kitu įstatymų numatytu būdu; 5) patenkinti skundą (prašymą) ir priteisti atlyginti turtinę ar moralinę žalą fiziniam asmeniui ar organizacijai, padarytą valstybės ar vietos savivaldos institucijų, įstaigų, tarnybų bei jų tarnautojų, einančių tarnybines pareigas, neteisėtais veiksmais ar neveikimu viešojo administravimo srityje (Civilinio kodekso 485 straipsnis). Skundžiamų aktų panaikinimo pagrindai 1. Skundžiamas aktas (ar jo dalis) turi būti panaikintas, jeigu jis yra: 1) neteisėtas iš esmės, t. y. savo turiniu prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams; 2) neteisėtas dėl to, kad jį priėmė nekompetentingas administravimo subjektas; 3) neteisėtas dėl to, kad jį priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą. 2. Skundžiamas aktas (ar jo dalis) gali būti panaikintas ir kitais pagrindais, kuriuos administracinis teismas pripažino svarbiais. Sprendimas bylose dėl vilkinimo ar neveikimo. Bylose dėl administravimo subjekto neveikimo, t. y. pareigų nevykdymo, ar vilkinimo spręsti reikalus administracinis teismas savo sprendimu gali įpareigoti atitinkamą administravimo subjektą per teismo nustatytą laiką priimti atitinkamą sprendimą arba įvykdyti kitokį teismo patvarkymą. Teismo sprendimas užtikrinti administracinės ginčų komisijos sprendimo Vykdymą. Tais atvejais, kai pareiškėjas kreipiasi į administracinį teismą su prašymu užtikrinti administracinių ginčų komisijos priimto sprendimo vykdymą, teismas išreikalauja iš atitinkamos komisijos medžiagą, kurios pagrindu buvo priimtas sprendimas, ir rašytinio proceso tvarka patikrina jo teisėtumą. Jeigu teismas nustato, kad administracinių ginčų komisijos sprendimas yra neteisėtas, tai priima sprendimą panaikinti komisijos sprendimą ir pats išsprendžia bylą iš esmės šio įstatymo nustatyta tvarka. Jeigu teismas nustato, kad komisijos sprendimas yra teisėtas, tai priima sprendimą įpareigoti viešojo administravimo subjektą per teismo nustatytą laiką įvykdyti administracinių ginčų komisijos sprendimą. Tokio teismo sprendimo vykdymui užtikrinti taikomos šio įstatymo 97 straipsnio nuostatos. Akto panaikinimo teisinės pasekmės. Skundžiamo akto (veiksmo) panaikinimas reiškia, jog konkrečiu atveju atkuriama buvusi iki ginčijamo akto (veiksmo) priėmimo padėtis, t. y. atkuriamos pažeistos pareiškėjo teisės ar teisėti interesai, tačiau iki panaikinto akto galiojusio kito akto teisinė galia tokiu atveju savaime neatkuriama. Teismo sprendimų nuorašų išsiuntimas. Jeigu įstatymas nenustato kitaip, per tris dienas nuo sprendimo surašymo dienos bylos šalims ir tretiesiems suinteresuotiems asmenims, kurie nedalyvavo teismo posėdyje, išsiunčiami administracinio teismo sprendimo nuorašai. Esant rašytiniam prašymui, sprendimo nuorašai išsiunčiami ir posėdyje dalyvavusioms proceso šalims. Teismo sprendimo klaidų ištaisymas ir sprendimo išaiškinimas. Paskelbus byloje sprendimą, priėmęs sprendimą teismas neturi teisės pats jį panaikinti ar pakeisti. Kol sprendimas neįvykdytas, teismas gali savo iniciatyva ar bylos šalių prašymu ištaisyti sprendime aptiktus rašymo apsirikimus ar aiškias aritmetines klaidas. Ištaisymų klausimas išsprendžiamas nepranešus šalims, priimant nutartį. Dėl tokios teismo nutarties gali būti duodamas atskirasis skundas. Kol sprendimas neįvykdytas, bylos šalių prašymu teismas turi teisę išaiškinti savo priimtą sprendimą, tačiau nekeisdamas jo turinio. Sprendimui išaiškinti skiriamas teismo posėdis ir apie tai pranešama bylos šalims. Tačiau šių neatvykimas į posėdį nekliudo išnagrinėti sprendimo išaiškinimo klausimą. Teismo nutartį dėl sprendimo išaiškinimo galima apskųsti atskiruoju skundu. Papildomas sprendimas. Teismas, priėmęs byloje sprendimą, gali proceso dalyvių pareiškimu, taip pat savo iniciatyva priimti papildomą sprendimą: 1) jeigu kuris nors reikalavimas, dėl kurio proceso dalyviai pateikė įrodymų ir davė paaiškinimų, sprendime yra neišnagrinėtas; 2) jeigu teismas, išsprendęs teisės klausimą, nenurodė veiksmų, kuriuos atsakovas privalo atlikti arba nuo kurių jis privalo susilaikyti. Iškelti klausimą dėl papildomo sprendimo priėmimo galima per keturiolika dienų nuo teismo sprendimo priėmimo dienos. Papildomą sprendimą teismas priima, išnagrinėjęs klausimą teismo posėdyje. Proceso dalyviams pranešama apie posėdžio laiką ir vietą. Papildomo sprendimo nuorašai išsiunčiami šalims ir tretiesiems suinteresuotiems asmenims, jeigu jie nedalyvavo teismo posėdyje. Papildomas sprendimas gali būti apskųstas apeliacine tvarka per keturiolika dienų nuo jo priėmimo dienos. Dėl teismo nutarties, kuria atmetamas pareiškimas dėl papildomo sprendimo priėmimo, gali būti duodamas atskirasis skundas. Sprendimo įsiteisėjimas. Neapskųsti pirmosios instancijos teismo sprendimai įsiteisėja pasibaigus apeliacinio apskundimo terminui. Apskųstas apeliacine tvarka sprendimas, jeigu jis nėra panaikintas, įsiteisėja apeliacine tvarka išnagrinėjus bylą. Teismo sprendimas, priimtas bylą išnagrinėjus apeliacine tvarka, įsiteisėja nuo naujo sprendimo priėmimo dienos. Sprendimui įsiteisėjus, šalys ir kiti proceso dalyviai, taip pat jų teisių perėmėjai nebegali iš naujo pareikšti teisme tų pačių reikalavimų tuo pačiu pagrindu, taip pat kitoje byloje ginčyti teismo nustatytų faktų ir teisinių santykių. Sprendimo vykdymas. Įsiteisėjus teismo sprendimui, kuriuo skundas (prašymas) patenkinamas, jo nuorašas nusiunčiamas vykdyti administravimo subjektui, kurio veiksmai ar neveikimas buvo apskųsti, taip pat pareiškėjui. Jeigu per penkiolika dienų ar teismo nustatytą terminą sprendimas neįvykdomas, pareiškėjo prašymu atitinkamas administracinis teismas išduoda jam vykdomąjį raštą kartu nurodydamas jį vykdyti teismo antstolių kontorai prie apylinkės teismo pagal atsakovo buveinės vietą Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka. Neįvykdyti teismo sprendimai dėl žalos atlyginimo, taip pat teismo priteistų sumų ir nesumokėtų baudų išieškojimo vykdomi Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka. Minėtais atvejais vykdomieji dokumentai pareiškėjui išduodami teismo sprendimui įsiteisėjus. TEISMO NUTARTIS. Nutarties priėmimas.. Pirmosios instancijos teismas atskirais klausimais, kurių byla neišsprendžia iš esmės, priima nutartis. Teismas priima nutartis pasitarimų kambaryje šio įstatymo nustatyta tvarka. Jas pasirašo visi posėdyje dalyvavę teisėjai. Išsprendęs nesudėtingus klausimus, teismas gali priimti nutartį pasitaręs vietoje, neišeidamas į pasitarimų kambarį. Tokia nutartis įrašoma į teismo posėdžio protokolą. Priimtos nutartys perskaitomos balsu. Nutarties turinys. Nutartyje turi būti nurodoma: 1) nutarties priėmimo laikas ir vieta; 2) teismo pavadinimas, teismo sudėtis, taip pat teismo posėdžio sekretorius, jeigu nutartis priimama žodinio proceso tvarka; 3) proceso dalyviai ir ginčo dalykas; 4) klausimas, kuriuo priimama nutartis; 5) motyvai, kuriais teismas priėjo savo išvadas, ir įstatymai, kuriais teismas vadovavosi; 6) teismo nutarimas; 7) nutarties apskundimo tvarka ir terminas. Nutartyje, kurią teismas priima neišeidamas į pasitarimų kambarį, turi būti: 1. klausimas, kuriuo priimama nutartis; 2. motyvai, kuriais teismas priėjo savo išvadas, ir įstatymai, kuriais teismas vadovavosi; 3. teismo nutarimas; Nutarčių išsiuntimas proceso šalims. Bylos šalims ir tretiesiems suinteresuotiems asmenims, neatvykusiems į teismo posėdį, išsiunčiami teismo nutarties nutraukti ar sustabdyti bylą, palikti skundą (prašymą) nenagrinėtą ar perduoti bylą pagal jos priskirtinumą atitinkamam teismui nuorašai. Nutarties nuorašai išsiunčiami ne vėliau kaip per tris dienas nuo nutarties priėmimo dienos. Atskirosios nutartys. Jeigu teismas, nagrinėdamas administracinę bylą, padaro išvadą, kad pareigūnai, institucijos, įstaigos, įmonės, organizacijos bei asmenys pažeidė įstatymus ar kitus teisės aktus, tai priima atskirąją nutartį, kurioje nurodo padarytus pažeidimus ir nusiunčia ją atitinkamoms viešojo administravimo institucijoms, įmonių, įstaigų, organizacijų vadovams. Apie priimtas priemones dėl atskirosios nutarties teismui atsakoma per vieną mėnesį. Teismo veiksmai, kai nagrinėjant administracinę bylą nustatomi nusikalstamos veikos požymiai. Jeigu nagrinėdamas administracinę bylą teismas nustato proceso šalies arba kito asmens veiksmuose nusikalstamos veikos požymių, apie tai praneša prokurorui. Įstatymo numatytais atvejais teismas, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, arba išnagrinėja administracinę bylą iš esmės, arba sustabdo bylą, jeigu negalima jos išnagrinėti, kol bus išspręsta baudžiamoji byla. ADMINISTRACINIS PROCESAS ANTROS INSTANCIJOS ADMINISTRACINIAME TEISME. PROCESO ATNAUJINIMAS Teisė apskųsti neįsiteisėjusį administracinio teismo sprendimą. Apygardų administracinių teismų sprendimai, priimti nagrinėjant bylas pirmąja instancija, apeliacine tvarka per keturiolika dienų nuo sprendimo paskelbimo gali būti skundžiami Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui. Praleidus terminą apeliaciniam skundui paduoti, apelianto prašymu apeliacinis teismas skundo padavimo terminą gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties. Apylinkių teismų ir apygardų administracinių teismų nutarimai ir nutartys, priimti nagrinėjant administracinių teisės pažeidimų bylas pirmąja instancija, apeliacine tvarka per dešimt dienų nuo nutarimo (nutarties) paskelbimo gali būti skundžiami Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui. Apeliaciniai skundai paduodami arba tiesiog apeliacinės instancijos teismui, arba per teismą, kurio sprendimas, nutarimas ar nutartis yra skundžiamas. Gavęs skundą, apeliacinės instancijos teismas išreikalauja administracinę bylą ir sprendžia skundo priėmimo klausimą. Prireikus apeliacinio skundo priėmimo klausimą apeliacinės instancijos teismas gali perduoti spręsti tam pirmosios instancijos teismui, kurio sprendimas, nutarimas ar nutartis yra skundžiami. Reikalavimai skundui dėl pirmos instancijos administracinio teismo sprendimo Apeliacinį skundą gali paduoti visi proceso dalyviai. Apeliaciniame skunde nurodoma: 1. teismo, kuriam adresuojamas skundas, pavadinimas; 2. apelianto pavadinimas ir adresas; 3. kitų proceso dalyvių, išskyrus šalių ir trečiųjų suinteresuotų asmenų atstovus, pavadinimai ir adresai; 4. skundžiamas sprendimas ir teismas, priėmęs tą sprendimą; 5. ginčijami klausimai; 6. įstatymai ir bylos aplinkybės, kuriomis grindžiamas sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas (apeliacinio skundo juridinis pagrindas); 7. apelianto prašymas (apeliacinio skundo dalykas); 8. įrodymai, patvirtinantys skunde išdėstytas aplinkybes; 9. pridedamų prie apeliacinio skundo dokumentų sąrašas. Su apeliaciniu skundu turi būti pateikiami skunde nurodyti įrodymai (jeigu apeliantas jų turi), taip pat duomenys apie tai, kad už skundą sumokėtas žyminis mokestis. Apeliacinio skundo su priedais egzempliorių (kopijų) turi būti tiek, kad juos būtų galima įteikti kiekvienai proceso šaliai ir dar liktų egzempliorius teismo dokumentacijai. Apeliacinį skundą pasirašo jį paduodantis asmuo, advokatas arba atstovas pagal įstatymą. Kai apeliacinį skundą paduoda advokatas, atstovas pagal įstatymą, įmonių ar institucijų vadovų įgalioti asmenys, prie jo turi būti pridedamas dokumentas, įrodantis jį paduodančio asmens įgaliojimus. Apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Naujais reikalavimais nelaikomi reikalavimai, neatsiejamai susiję su jau pareikštais reikalavimais. Prisidėjimas prie apeliacinio skundo. Asmenys, turintys teisę paduoti apeliacinį skundą, gali prisidėti prie paduoto apeliacinio skundo, paduodami rašytinį prašymą apeliacinės instancijos teismui. Toks prisidėjimas yra galimas iki bylos nagrinėjimo iš esmės pradžios. Jeigu prisidedama prie apeliacinio skundo, už pareiškimą dėl prisidėjimo žyminis mokestis neimamas. Pareiškime dėl prisidėjimo prie pareikšto apeliacinio skundo prisidedantys asmenys negali pareikšti savarankiškų reikalavimų ir apskųsto sprendimo naikinimo ar pakeitimo pagrindų. Jeigu atsisakoma priimti apeliacinį skundą, pareiškimas dėl prisidėjimo laikomas nepaduotu ir grąžinamas jį padavusiam asmeniui. Jeigu asmuo prisidėjo prie apeliacinio skundo, jis praranda teisę pareikšti savarankišką apeliacinį skundą. Apeliacinio skundo atsisakymas. Apeliacinį skundą padavęs asmuo turi teisę skundo atsisakyti iki baigiamųjų kalbų. Rašytinis apelianto pareiškimas, kuriuo atsisakoma apeliacinio skundo, pridedamas prie bylos, o žodinis pareiškimas įrašomas į teismo posėdžio protokolą ir apelianto pasirašomas. Jeigu apeliacinį skundą padavęs asmuo iki baigiamųjų kalbų atsisako skundo ir jeigu sprendimas nebuvo apskųstas kitų asmenų, teismas nutartimi apeliacinį procesą nutraukia. Apie apeliacinio skundo atsisakymą teismas informuoja apeliacinio proceso dalyvius. Apeliacinio skundo atsisakęs asmuo pakartotinai jį paduoti neturi teisės. Teismo posėdžių antros instancijos administraciniame teisme rūšys. Apeliacinis procesas vyksta pagal tas pačias taisykles kaip ir procesas pirmosios instancijos teisme, išskyrus šiame įstatyme nustatytas išimtis. Apeliacinio skundo priėmimas. Apeliacinio skundo priėmimo klausimą sprendžia teismo pirmininkas ar teisėjas ne vėliau kaip per tris dienas nuo jo pateikimo pirmosios instancijos teismui, o kai skundas paduodamas apeliacinės instancijos teismui, – per tris dienas, kai išreikalaujama administracinė byla. Jeigu apeliacinis skundas neatitinka šio įstatymo skundo padavimo reikalavimų, nutartimi nustatomas terminas trūkumams pašalinti. Kai per teismo nustatytą terminą trūkumai nepašalinami, skundas laikomas nepaduotu ir teisėjo nutartimi grąžinamas pareiškėjui. Dėl pirmosios instancijos teismo nutarties grąžinti skundą pareiškėjui gali būti paduodamas atskirasis skundas. Apeliacinis skundas nepriimamas ir grąžinamas jį padavusiam asmeniui, jeigu: 1. skundas paduotas praleidus jam paduoti nustatytą terminą ir neprašoma šio termino atnaujinti arba toks prašymas nebuvo patenkintas; 2. skundą paduoda neveiksnus asmuo arba asmuo, neturintis teisės jį paduoti; 3. skundą paduoda įgaliojimų neturintis atstovas. Dėl pirmosios instancijos teismo nutarties atsisakyti priimti apeliacinį skundą gali būti paduotas atskirasis skundas. Atsisakymas priimti apeliacinį skundą Jei jį paduoda neveiksnus asmuo arba asmuo, neturintis teisės jį paduoti arba skundą paduoda įgaliojimų neturintis atstovas nekliudo, nepažeidžiant apeliacinio skundo padavimo termino, vėl kreiptis su apeliaciniu skundu, jeigu trūkumai bus pašalinti. Pirmosios instancijos teismas, priėmęs skundą, per tris dienas išsiunčia bylą su gautu apeliaciniu skundu ir jo priedais apeliacinės instancijos teismui. Kai apeliacinis skundas paduodamas apeliacinės instancijos teismui, motyvuotą nutartį atsisakyti priimti apeliacinį skundą priima apeliacinio teismo trijų teisėjų kolegija. Jeigu nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, paaiškėja, kad skundas paduotas praleidus jam paduoti nustatytą terminą ir neprašoma šio termino atnaujinti arba toks prašymas nebuvo patenkintas, skundą paduoda neveiksnus asmuo arba asmuo, neturintis teisės jį paduoti arba skundą paduoda įgaliojimų neturintis atstovas, apeliacinis procesas nutraukiamas. Pasirengimas nagrinėti bylą. Teisėjas pranešėjas vienas atlieka veiksmus, reikalingus bylai nagrinėti. Apeliacinės instancijos teismas išsiunčia dalyvaujantiems apeliaciniame procese asmenims apeliacinio skundo ir jo priedų nuorašus, reikalaudamas per keturiolika dienų raštu pateikti apeliacinės instancijos teismui išsamius atsiliepimus į apeliacinį skundą. Žodinio bylos nagrinėjimo atveju proceso dalyviai apie apeliacinės bylos nagrinėjimo vietą ir laiką informuojami pranešimais. Šių asmenų neatvykimas į teismo posėdį nekliudo nagrinėti bylą. Bylos nagrinėjimo ribos. Teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina tiek apskųstosios, tiek neapskųstosios sprendimo dalių teisėtumą ir pagrįstumą, taip pat sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tų asmenų atžvilgiu, kurie skundo nepadavė. Teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai ir jis privalo patikrinti visą bylą. Bylos nagrinėjimas ir sprendimas rašytinio proceso tvarka. Teisėjų kolegija rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir teismui neišeinant į posėdžių salę, gali išspręsti apeliacinį skundą, jeigu: 1. pirmosios instancijos teismas, priėmęs apeliacinį skundą, privalėjo atsisakyti jį priimti. Šiuo atveju apeliacinės instancijos teismas apeliacinį procesą nutraukia ir priima nutartį dėl sumokėto žyminio mokesčio grąžinimo; 2. konstatuoja, jog yra šie nurodyti pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindai: a. byla išnagrinėta neteisėtos sudėties teismo arba pažeidžiant funkcinio, rūšinio ar išimtinio teritorinio priskirtinumo atitinkantiems teismams taisykles; b. pirmosios instancijos teismas nusprendė dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų teisių ir pareigų; c. pirmosios instancijos teismo sprendimas teisėjo nepasirašytas arba jeigu sprendimą pasirašė ne tas teisėjas, kuris nurodytas sprendime; d. pirmosios instancijos teismo sprendimą priėmė ne tas teisėjas, kuris nagrinėjo bylą; e. sprendimas, nutartis yra be motyvų; f. byloje nėra teismo posėdžio protokolo, išskyrus atvejus, kai byla nagrinėjama rašytinio proceso tvarka; g. pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo bylą, kai nebuvo nors vieno iš proceso dalyvių, kuriam nustatyta tvarka nepranešta apie teismo posėdžio laiką ir vietą, ir toks asmuo šia aplinkybe grindžia savo apeliacinį skundą; h. nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, buvo šiurkščiai pažeistos proceso kalbos taisyklės, ir asmuo, kurio teisės buvo pažeistos, šia aplinkybe grindžia savo apeliacinį skundą. Rašytinio proceso tvarka, jeigu teisėjų kolegija nenusprendžia kitaip, taip pat nagrinėjamos bylos pagal skundus dėl teismų nutarimų administracinių teisės pažeidimų bylose. Nagrinėjant apeliacinį skundą rašytinio proceso tvarka, teismo posėdžio protokolas nerašomas, posėdžio forma yra laisva. Teismo sprendimas ar nutartis išsiunčiama proceso šalims. Apeliacinės instancijos teismas rašytinio proceso tvarka bylą gali išspręsti ir tais atvejais, kai į posėdį neatvyksta nei bylos šalys, nei jų atstovai, nors apie posėdžio laiką ir vietą jiems buvo tinkamai pranešta. Šios aplinkybės pažymimos teismo posėdžio protokole. Jame taip pat įrašomas teismo sprendimas nagrinėti bylą rašytinio proceso tvarka. Jį paskelbus teismas išeina į pasitarimų kambarį priimti sprendimo. Bylos nagrinėjimas iš esmės. Bylos nagrinėjimas iš esmės apeliacinės instancijos teisme pradedamas kolegijos teisėjo pranešėjo pranešimu apie bylą. Jame išdėstoma bylos esmė, apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentai, taip pat nauji įrodymai, jeigu jų yra pateikta. Žodinio bylos nagrinėjimo atveju po pranešimo apie bylą teismas išklauso proceso šalių bei kitų proceso dalyvių paaiškinimų. Pirmas kalba apeliantas. Teismas įspėja proceso dalyvius, jeigu kalbų turinys neatitinka pateiktų procesinių dokumentų turinio. Jeigu teismas pripažino, jog būtina, gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai. Teismas taip pat gali tirti įrodymus, kuriuos pirmosios instancijos teismas atsisakė tirti. Nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, tiriami tiktai tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta pagrįstomis priežastis, dėl kurių tai nebuvo padaryta anksčiau, arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Žodinio bylos nagrinėjimo atveju, ištyrus įrodymus, proceso dalyviai turi teisę išdėstyti savo nuomonę baigiamosiose kalbose. Jeigu įrodymų tirti nereikėjo, baigiamosios kalbos prasideda po proceso šalių ir kitų proceso dalyvių paaiškinimų. Žodinio bylos nagrinėjimo atveju teismo posėdyje rašomas protokolas, kuriame turi atsispindėti visi esminiai bylos nagrinėjimo momentai. Protokolą pasirašo kolegijos pirmininkas arba jo pavedimu teisėjas pranešėjas ir teismo posėdžio sekretorius. Antros instancijos teismo sprendimai. Žodinio bylos nagrinėjimo atveju po proceso dalyvių baigiamųjų kalbų teismas išeina į pasitarimų kambarį priimti sprendimo ar nutarties. Priėmęs sprendimą ar nutartį, teismas grįžta į teismo posėdžių salę ir kolegijos pirmininkas arba teisėjas pranešėjas paskelbia sprendimo ar nutarties įžanginę bei rezoliucinę dalis, trumpai išdėsto sprendimo ar nutarties motyvus ir praneša, kada bus surašytas visas sprendimas ar nutartis. Visas teismo sprendimas ar nutartis išdėstoma raštu ir visų teisėjų pasirašoma ne vėliau kaip per septynias dienas nuo jų priėmimo. Išimtiniais atvejais, atsižvelgdama į bylos sudėtingumą bei dydį, teisėjų kolegija, nagrinėjanti bylą apeliacine tvarka, motyvuota nutartimi ne ilgesniam kaip dešimties dienų terminui gali atidėti sprendimo ar nutarties priėmimą ir paskelbimą. Kol rengiamas sprendimas ar nutartis, kolegijos teisėjai gali nagrinėti kitas bylas. Sprendimą ar nutartį, kurios priėmimas ir paskelbimas buvo atidėtas, gali paskelbti vienas iš bylą nagrinėjusių teisėjų, kitiems kolegijos teisėjams nedalyvaujant. Antros instancijos teismo teisės. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, turi teisę: 1. pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti; 2. panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą; 3. pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą; 4. panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą visą ar iš dalies ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo; 5. panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, o bylą nutraukti arba skundą palikti nenagrinėtą, jeigu nustatomos šio įstatymo 101 ir 103 straipsniuose nurodytos aplinkybės. Jeigu apeliacinis teismas panaikina pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priima naują sprendimą, tuo atveju priimamas teismo sprendimas, o aukščiau nurodytuose 1, 3, 4 ir 5 punktuose numatytais atvejais – motyvuotą teismo nutartį. Apeliacinės instancijos teismo teisė panaikinti apskųstą teismo sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo arba priimti naują sprendimą. Apeliacinės instancijos teismas, panaikinęs apskųstą teismo sprendimą, turi teisę perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, jeigu: 1. sprendimas panaikinamas; 2. bylos aplinkybėms išaiškinti būtina surinkti daug naujų įrodymų; 3. pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo ne visus byloje pareikštus reikalavimus. Reikia pripažinti, kad sprendimas panaikinimas pažeidus arba neteisingai pritaikius procesinės teisės normas. Procesinės teisės normų pažeidimas arba netinkamas jų pritaikymas yra pagrindas panaikinti sprendimą tik tada, jeigu dėl šios pažaidos galėjo būti neteisingai išspręsta byla. Sprendimo negaliojimo pagrindais yra pripažįstami tokie atvejai, kai: 1. byla išnagrinėta neteisėtos sudėties teismo arba pažeidžiant funkcinio, rūšinio ar išimtinio teritorinio priskirtinumo atitinkantiems teismams taisykles; 2. pirmosios instancijos teismas nusprendė dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų teisių ir pareigų; 3. pirmosios instancijos teismo sprendimas teisėjo nepasirašytas arba jeigu sprendimą pasirašė ne tas teisėjas, kuris nurodytas sprendime; 4. pirmosios instancijos teismo sprendimą priėmė ne tas teisėjas, kuris nagrinėjo bylą; 5. sprendimas, nutartis yra be motyvų; 6. byloje nėra teismo posėdžio protokolo, išskyrus atvejus, kai byla nagrinėjama rašytinio proceso tvarka; 7. pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo bylą, kai nebuvo nors vieno iš proceso dalyvių, kuriam nustatyta tvarka nepranešta apie teismo posėdžio laiką ir vietą, ir toks asmuo šia aplinkybe grindžia savo apeliacinį skundą; 8. nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, buvo šiurkščiai pažeistos proceso kalbos taisyklės, ir asmuo, kurio teisės buvo pažeistos, šia aplinkybe grindžia savo apeliacinį skundą. Nurodytais atvejais apeliacinės instancijos teismas priima naują sprendimą, jeigu naujas bylos nagrinėjimas pirmosios instancijos teisme gali užvilkinti galutinio sprendimo priėmimą. Sprendimo panaikinimas ar pakeitimas pažeidus materialinės teisės normas. Materialinės teisės normų pažeidimas yra pagrindas pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ar pakeisti, jeigu pirmosios instancijos teismas netinkamai jas pritaikė arba išaiškino. Antros instancijos teismo sprendimas dėl skundo administracinio teisės pažeidimo byloje. Apskųsti teismų nutarimai administracinių teisės pažeidimų bylose Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme nagrinėjami kolegialiai apeliacinio proceso tvarka. Šiais atvejais tikrinamas skundžiamo nutarimo teisėtumas ir pagrįstumas. Bylos pagal skundus dėl nutarimų administracinių teisės pažeidimų bylose paprastai nagrinėjamos rašytinio proceso tvarka. Teisėjų kolegijai nusprendus, konkreti byla gali būti nagrinėjama žodinio proceso tvarka. Išnagrinėjęs bylą apeliacine tvarka dėl skundo administracinio teisės pažeidimo byloje, administracinis teismas priima vieną iš šių sprendimų: 1. palikti nutarimą nepakeistą ir skundo nepatenkinti; 2. panaikinti nutarimą ir bylą nutraukti; 3. panaikinti nutarimą ir grąžinti bylą iš naujo tirti įgaliotai institucijai arba iš naujo nagrinėti teisme; 4. pakeisti nutarimą, paskiriant švelnesnę nuobaudą arba nusprendžiant neskirti administracinės nuobaudos. Naikinant nutarimą ir nutraukiant bylą teismas priima nutarimą, o aukščiau nurodytais 1, 3 ir 4 punktuose numatytais atvejais – motyvuotą nutartį. Apeliacinės instancijos teismo sprendimo, nutarimo ar nutarties įsiteisėjimas. Apeliacinės instancijos teismo sprendimas, nutarimas ar nutartis įsiteisėja priėmimo dieną ir kasacine tvarka neskundžiami. Apeliacinės instancijos teismo atskiroji nutartis. Jeigu antros instancijos teismas, nagrinėdamas administracinę bylą, padaro išvadą, kad pareigūnai, institucijos, įstaigos, įmonės, organizacijos bei asmenys pažeidė įstatymus ar kitus teisės aktus, gali priimti atskirąją nutart, kurioje nurodo padarytus pažeidimus ir nusiunčia ją atitinkamoms viešojo administravimo institucijoms, įmonių, įstaigų, organizacijų vadovams. Apeliacinės instancijos teismas atskirąja nutartimi taip pat gali nurodyti pirmosios instancijos teismo padarytus teisės normų pažeidimus ar klaidas, kurie nėra pagrindas panaikinti sprendimą. Apie priimtas priemones dėl atskirosios nutarties apeliacinės instancijos teismui atsakoma per vieną mėnesį. Išnagrinėtos bylos grąžinimas pirmosios instancijos teismui. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliacinį skundą, per dešimt dienų grąžina bylą kartu su priimtu sprendimu (nutarimu, nutartimi) pirmosios instancijos teismui. Pirmosios instancijos teismas proceso šalių prašymu išsiunčia joms apeliacinės instancijos teismo sprendimo, nutarimo ar nutarties nuorašus (kopijas). Atskirieji skundai. Atskiriesiems skundams paduoti ir nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme, išskyrus kai kurias vėliau nagrinėtinas išimtis. Pirmosios instancijos teismo (teisėjo) nutartis proceso šalys gali apskųsti atskiruoju skundu apeliacinės instancijos teismui: 1. ABT įstatymo nustatytais atvejais; 2. kai teismo nutartis užkerta galimybę tolesnei bylos eigai. Atskirieji skundai paduodami per tą teismą, kurio nutartis yra skundžiama, ne vėliau kaip per septynias dienas nuo nutarties paskelbimo. Jeigu skundžiama nutartis, įstatymo nustatyta tvarka priimta nagrinėjant bylą šalims nedalyvaujant, atskirasis skundas gali būti paduodamas per septynias dienas nuo nutarties nuorašo įteikimo dienos. Atskirųjų skundų nagrinėjimo tvarka. Gavęs atskirąjį skundą, pirmosios instancijos teismas (teisėjas) per tris dienas po jo gavimo: 1. sutikdamas su atskiruoju skundu ir jei šis paduotas ne dėl nutarčių (nutarimų), priimtų ABT įstatymo bylos nutraukimo pagrindų ir teismui palikus nenagrinėto skundo (prašymo) atvejais, be žodinio nagrinėjimo pats panaikina skundžiamą nutartį ir išsiunčia priimtos šiuo klausimu nutarties nuorašą bylos proceso dalyviams; 2. nesutikdamas su atskiruoju skundu, nustatyta tvarka nusiunčia bylą su atskiruoju skundu apeliacinės instancijos teismui. Teismas atskirąjį skundą nagrinėja paprastai nekviesdamas bylos šalių. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs atskirąjį skundą, turi teisę savo nutartimi: 1. palikti pirmosios instancijos teismo nutartį nepakeistą; 2. pakeisti pirmosios instancijos teismo nutartį iš dalies; 3. panaikinti pirmosios instancijos teismo nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės; 4. panaikinti pirmosios instancijos teismo nutartį ir perduoti klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Apeliacinės instancijos teismo nutartis, priimta dėl atskirojo skundo, įsiteisėja nuo priėmimo. II. PROCESO ATNAUJINIMAS Proceso atnaujinimo pagrindai. Bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, procesas gali būti atnaujinamas ABT įstatyme nustatytais pagrindais ir tvarka. Procesas gali būti atnaujinamas esant šiems pagrindams: II. PROCESO ATNAUJINIMAS Proceso atnaujinimo pagrindai. Bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, procesas gali būti atnaujinamas ABT įstatymo nustatytais pagrindais ir tvarka. Procesas gali būti atnaujinamas esant šiems pagrindams: 1. kai Europos žmogaus teisių teismas pripažįsta, kad Lietuvos Respublikos teismo sprendimas byloje prieštarauja Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijai ir jos papildomiems protokolams; 2. naujai paaiškėja esminės bylos aplinkybės, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjui bylos nagrinėjimo metu; 3. įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu nustatyti žinomai melagingi liudytojo parodymai, žinomai melaginga eksperto išvada, žinomai neteisingas vertimas, dokumentų arba daiktinių įrodymų suklastojimas, dėl kurių priimtas neteisėtas arba nepagrįstas sprendimas; 4. įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu nustatyti nusikalstami šalių, kitų bylos proceso dalyvių ar jų atstovų veiksmai arba nusikalstamos teisėjų veikos, padaryti nagrinėjant šią bylą; 5. panaikinamas kaip neteisėtas ar nepagrįstas teismo sprendimas, nuosprendis, kuris buvo pagrindas priimti tą sprendimą, nutarimą ar nutartį; 6. jeigu viena iš šalių proceso metu buvo neveiksni ir nebuvo atstovaujama atstovo pagal įstatymą; 7. jeigu sprendime teismas pasisakė dėl neįtrauktų į bylos nagrinėjimą asmenų teisių ar pareigų; 8. sprendimas ar nutartis yra be motyvų; 9. jeigu bylą išnagrinėjo neteisėtos sudėties teismas; 10. jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį; 11. panaikinamas kaip neteisėtas teisės aktas, kuriuo remdamasis teismas išsprendė bylą; 12. kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą. Subjektai, turintys teisę paduoti prašymą atnaujinti procesą. Prašymą atnaujinti procesą turi teisę paduoti: 1. bylos šalys bei jų atstovai pagal įstatymą, 2. neįtraukti į bylos nagrinėjimą asmenys, jeigu įsiteisėjęs sprendimas, nutarimas ar nutartis pažeidžia jų teises ar įstatymų saugomus interesus, 3. prokuroras bei viešojo administravimo subjektai, kad būtų apgintas viešasis interesas ar apgintos valstybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teikimą atnaujinti procesą turi teisę paduoti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pirmininkas savo iniciatyva arba apygardos administracinio teismo pirmininko siūlymu. Prašymo dėl proceso atnaujinimo pateikimas. Prašymas dėl proceso atnaujinimo pateikiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui. Prašymas dėl proceso atnaujinimo žyminiu mokesčiu neapmokestinamas. Jeigu byla, kurioje yra teisėjo pareikšta atskiroji nuomonė, nebuvo nagrinėjama apeliacine tvarka arba kai atskirąją nuomonę išdėstė apeliacinio teismo teisėjas, tai sprendimui įsiteisėjus byla su atskirąja teisėjo nuomone perduodama Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, o jo pirmininkas nusprendžia, ar paduoti teikimą atnaujinti procesą. Prašymo dėl proceso atnaujinimo padavimo terminai. Prašymas dėl proceso atnaujinimo gali būti paduodamas per tris mėnesius nuo tos dienos, kai jį padavęs subjektas sužinojo arba turėjo sužinoti apie aplinkybes, kurios yra proceso atnaujinimo pagrindas. Asmenims, praleidusiems prašymo dėl proceso atnaujinimo padavimo terminą dėl svarbių priežasčių, praleistas terminas gali būti atnaujintas, jeigu prašymas dėl termino atnaujinimo paduotas ne vėliau kaip po vienerių metų nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos. Prašymas dėl proceso atnaujinimo negali būti paduodamas, jeigu nuo sprendimo ar nutarties įsiteisėjimo praėjo daugiau kaip penkeri metai. Prašymo dėl proceso atnaujinimo turinys. Prašyme dėl proceso atnaujinimo nurodoma: 1. teismo, kuriam prašymas paduodamas, pavadinimas; 2. pareiškėjo vardas, pavardė (pavadinimas), asmens kodas (kodas), gyvenamoji vieta (buveinė); 3. sprendimą (nutarimą, nutartį) priėmusio teismo pavadinimas; 4. įsiteisėjusio teismo sprendimo (nutarimo, nutarties) esmė ir proceso atnaujinimo pagrindas; 5. proceso atnaujinimo motyvai; 6. aplinkybės, kuriomis grindžiamas 156 straipsnyje nurodytų terminų skaičiavimas; 7. subjekto prašymo esmė; 8. prašymo surašymo vieta, data, pareiškėjo parašas. Prie prašymo atnaujinti procesą turi būti pridedami proceso atnaujinimo pagrindo buvimą pagrindžiantys įrodymai, taip pat įsiteisėjusio teismo sprendimo (nutarimo, nutarties) nuorašas. Kai prašymą atnaujinti procesą pateikia atstovas, prie prašymo turi būti pridedamas dokumentas, įrodantis atstovo įgaliojimus. Prašymo dėl proceso atnaujinimo nagrinėjimo tvarka. Prašymą dėl proceso atnaujinimo nagrinėja Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pirmininko sudaryta teisėjų kolegija rašytinio proceso tvarka, nekviesdama į posėdį bylos proceso dalyvių. Nagrinėdamas prašymą dėl proceso atnaujinimo, teismas patikrina, ar prašymas paduotas nepraleidus nustatytų terminų ir ar jis pagrįstas įstatymų numatytais proceso atnaujinimo pagrindais. Prireikus teismas turi teisę pareikalauti iš prašymą padavusio asmens papildomų įrodymų minėtais klausimais. Teismo nutartis dėl prašymo atnaujinti procesą. Tais atvejais, kai teisėjų kolegija konstatuoja, jog yra praleisti įstatymo nustatyti terminai prašymui paduoti arba prašymas nepagrįstas įstatymo numatytais proceso atnaujinimo pagrindais, teismas nutartimi atsisako atnaujinti procesą. Tokia teismo nutartis yra neskundžiama. Jeigu prašymas paduotas nepraleidus įstatymo nustatytų terminų ir yra pagrįstas įstatymo numatytais proceso atnaujinimo pagrindais, teismas priima nutartį dėl proceso atnaujinimo, kurioje nurodo, koks teismas nagrinės bylą iš esmės. Prireikus kolegija gali sustabdyti skundžiamo sprendimo, nutarimo ar nutarties vykdymą, kol bus iš naujo išnagrinėta byla. Nutartis dėl sprendimo, nutarimo ar nutarties vykdymo sustabdymo yra neskundžiama. Teismo, kuriam perduodama byla nagrinėti iš naujo, parinkimas. Kolegijai priėmus nutartį dėl proceso atnaujinimo, byla nagrinėti iš naujo paprastai perduodama tos pačios instancijos teismui, kurio sprendimas, nutarimas ar nutartis yra skundžiami. Tais atvejais, kai skundžiami sprendimas, nutarimas ar nutartis buvo priimti išnagrinėjus bylą apeliacine tvarka, byla nagrinėti iš naujo priimama Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme. Skiriant bylą nagrinėti iš naujo, sudaromoje teisėjų kolegijoje negali dalyvauti teisėjas, dėl kurio sprendimo, nutarimo ar nutarties yra atnaujintas procesas, išskyrus Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą. Procesinių normų taikymas. Atnaujinus procesą, bylos nagrinėjimas iš naujo vyksta pagal pirmosios instancijos teismo proceso taisykles, jeigu skundžiami įsiteisėjęs teismo sprendimas, nutarimas ar nutartis buvo priimti nagrinėjant bylą pirmąja instancija. Jeigu skundžiami teismo sprendimas, nutarimas ar nutartis buvo priimti nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, atnaujinus procesą bylos nagrinėjimas iš naujo vyksta apeliacinio proceso tvarka. Kai atnaujinus procesą administracinis teismas išnagrinėja bylą iš naujo, tai priima vieną iš šių sprendimų: 1. atmesti prašymą, o apskųstą teismo sprendimą, nutarimą ar nutartį palikti nepakeistą; 2. pakeisti apskųstą sprendimą, nutarimą ar nutartį; 3. panaikinti apskųstą sprendimą, nutarimą ar nutartį ir priimti naują sprendimą, nutarimą ar nutartį. Jei atmetamas prašymas, o apskųstas teismo sprendimas, nutarimas ar nutartis paliekami nepakeisti, tuo atveju priimama teismo nutartis, o pakeitus apskųstą sprendimą, nutarimą ar nutartį, taip pat panaikinus apskųstą sprendimą, nutarimą ar nutartį ir priėmus naują sprendimą, nutarimą ar nutartį – sprendimas, nutarimas ar nutartis. Administraciniam teismui priėmus naują sprendimą, kartu turi būti naikinami visi ankstesni teismų sprendimai, priimti išnagrinėtoje byloje. 1. Bendrojo valstybinio valdymo įgyvendinimo proceso samprata ir jo rūšys. Valstybinis valdymas plačiąja prasme pasireiškia elgesio normų nustatymu visuomeninių santykių dalyviams ir tų normų korekcijomis, atsižvelgiant į besikeičiančią situaciją. Tipinis valstybinio valdymo įgyvendinimo procesas: 1) licencijų išdavimo procesas 2) valdymo srities teisės aktų leidybos procesas – norminių aktų leidyba, teisės taikymo aktų priėmimas 3) valdymo srities teisės aktų laikymosi kontrolės ir priežiūros procesas 4) teisinę reikšmę turinčių faktų registravimo procesas. Žr. Įmonių įstatymas, Įmonių įstatymo 13 str.-+. pakeitimo įstatymas. Procesas (pagal Mikelėną) – tik tada, kai sprendžiamas ginčas. Kiekvienas procesas turi savo stadijas. Bendrasis administracinis procesas turi 3 stadijas: 1) iniciatyvos stadija (situacijos išaiškinimo) : aiškinamos visos aplinkybės. Prasideda – iniciatyvos pareiškimu, baigiasi – įforminimu. 2) sprendimo priėmimo stadija: ir vienasmeniškai, ir kolegialiai. Pradžia – medžiagos perdavimas, baigiama – sprendimo priėmimu. Jei sprendimas teigiamas: 3) sprendimo vykdymo stadija: valstybės institucija, įmonė. Jei sprendimas neigiamas: 4) apskundimo stadija (fakultatyvinė stadija). Valdymas – tam tikri procesai, kurie vyksta visuomenėje, gyvoje ir negyvoje gamtoje. Valdymo procesai vyksta tam tikru būdu organizuotoje aplinkoje, sistemoje. Valdymas susideda iš valdančiojo (subjektas) ir valdomojo (objektas). Subjektas daro kryptingą poveikį valdymo objektui, t.y., atlieka valdymo funkcijas. Valdymui būdinga hierarchija ir pavaldumas. Valdymas – tai sistemoje pasireiškiantis tikslingai kryptingas poveikis, kuris įgyvendinamas valdymo subjekto komandomis objektui, siekiant išlaikyti sistemą tam tikroje organizacijos būsenoje bei pasiekti jos tikslus bei išspręsti uždavinius. Valstybinis valdymas – savarankiška organ izacinė – teisinė valstybės veiklos sritis, kurios paskirtis organizuoti valstybės vykdomąją valdžią, institucijų sistemingą veiklą. Valstybiniam valdymui būdingi specialūs požymiai: 1) valdymą įgyvendina specialūs subjektai, 2) vykdomosios valdžios veikla, 3) poįstatyminė veikla, 4) organizacinė veikla, 5) nenutrūkstama kasdieninė veikla, 6) veikla operatyvaus pobūdžio, 7) veikla kontroliuojama atstovaujamųjų institucijų, 8) remiasi principais, kurie įtvirtinti Konstitucijoje ir įstatymuose. 2. Įstatymų rengimas, poįstatyminių valdymo srities teisės aktų leidyba ir teisės taikymas įgyvendinant valstybinį valdymą 2.1.Teisės taikymo įgyvendinant valstybinį valdymą bendroji samprata Valstybinio valdymo institucijų teisės taikymo veiklai teisinės formos požiūriu, yra būdingi visi bruožai, esminiai požymiai ir pagrindinės funkcijos, apibrėžiančios bet kokios valstybinės institucijos teisės taikymo veiklą. Tačiau šiai veiklai valdymo institucijose būdingi specifiniai bruožai, susiję su valdymo turiniu. Svarbiu vykdomųjų tvarkomųjų institucijų teisės taikymo veiklos ypatumu yra tai, kad ši veikla yra valstybinio valdymo apraiška, kuriam vykstant persipina teisinės ir neteisinės (organizacinės) veiklos formos. Teisės taikymo procesas apima visas vykdomųjų tvarkomųjų institucijų veiklos kryptis, kuriose jos aktyviai veikia įgyvendindamos savo uždavinius. Šis poveikio į visuomeninius santykius aktyvumas, lyginant su teismu ir prokuratūra, yra išskirtinis jų teisės taikymo veiklos bruožas. Teismas ir prokuratūra taiko teisės normas esant ginčui dėl teisės ar teisės pažeidimui. Valstybinio valdymo institucijų teisės taikymo veikla skiriasi nuo kitų institucijų tokios pat veiklos pagal savo tikslinę paskirtį. Valstybinio valdymo institucijos leisdamos teisės aktus, įgyvendina valdingus įgaliojimus, konkrečiais nurodymais mobilizuoja materialinius ir žmogiškuosius resursus, spręsdamos keliamus uždavinius paskirsto personalą, tobulina valdymo aparato struktūrą, įgyvendina valdymo grandžių koordinavimą ir pan. Konkrečios keliamų tikslų nuostatos turi organizacinį arba reguliacinį pobūdį. Priklausomai nuo to formuojasi atskirų rūšių procesų struktūra. Valstybiniame valdyme išsiskiria dvi pagrindinės teisės taikymo formos: 1. Operatyvinė vykdomoji; 2. Jurisdikcinė. Šis skirstymas remiasi idėja, kad valstybinio valdymo institucijų procesiniai veiksmai atliekami dvejose kryptyse: įgyvendinant reguliacinės veiklos vykdomąsias tvarkomąsias funkcijas ir iki teismo sprendžiant valdymo santykių šalių ginčus, taikant administracinės prievartos priemones, vertinant konkrečių asmenų veiką teisei ir įstatymams atitikimo požiūriu Operatyvinė vykdomoji teisės taikymo veikla susijusi su valdymo institucijos pagrindinėmis funkcijomis ir jas aptarnauja. Tokiais atvejais valstybinio valdymo institucijos, kaip taisyklė, taiko teisės normos dispoziciją. Įgyvendinant operatyvinę vykdomąją teisės taikymo veiklą dažniausiai rengiami išvestiniai sprendimai, nors kai kuriais atvejais gali būti ir pirminiai sprendimai [pavyzdžiui, pradedant planavimą]. Žinia, prie valstybinio valdymo institucijų pagrindinių funkcijų priskiriamos: prognozavimas, pirminių valdymo sprendimų priėmimas, organizavimas, reguliavimas ir kontrolė. Jeigu analizuoti kiekvienos iš minėtų funkcijų turinį, tai galima jame išskirti visoms funkcijoms bendrą jų sudėties elementą, kaip sprendimas. Iš ties valstybinio valdymo institucijos priima sprendimus įgyvendinti prognostinę veiklą, įvykdyti organizacines priemones, sutvarkyti įvairių vykdomųjų tvarkomųjų aparato grandžių darbą, kontroliuoti pavaldžių institucijų veiklą. Kaip taisyklė, šie daliniai sprendimai skirti įgyvendinti pagrindinius sprendimus. Tokiu būdu įvairių valdymo sprendimų rūšys galima suskirstyti į dvi grupes: pirminę ir išvestinę. Pirminiai sprendimai apibrėžia valdymo strateginius tikslus. Išvestiniai – tikslus, analitiškai nustatomus iš konkrečių valstybinio valdymo institucijų ir valdomųjų objektų tarpusavio sąveikos aplinkybių. Jeigu valdymo sprendimas yra sąlygojamas konkrečios situacijos ypatumais, tai jis yra ,,įvelkamas, apgaubiamas” į teisės taikymo akto tam tikrą formą. Toks teisės taikymo aktas daro poveikį kitų valdymo funkcijų įgyvendinimui ir turi organizuojantį poveikį. Tokio poveikio pavyzdžiu gali būti planavimo aktų leidyba, kurie nors ir yra teisės taikomieji aktai, bet įtvirtina išvestinius valdymo sprendimus. Planavimo aktai motyvuoja valstybinio valdymo institucijas įgyvendinti organizacinę, reguliacinę ir kontrolės veiklą. Teisės taikymo veiklos procese dažniausiai rengiami išvestiniai valdymo sprendimai. Jų rengimas užtikrina teisės normų konkretizavimą, konkrečių teisinių santykių atsiradimą, pasikeitimą arba pasibaigimą. Šiuo atveju teisinių santykių dalyviams jų turinys sudaro hipotezių ,,rinkinius, darinius”. Išvestinių sprendimų parengimas ir surašymas teisės taikymo aktuose įgyvendinamas vykdomosios tvarkomosios veiklos ribose ir remiasi valstybinio valdymo institucijos operatyviu savarankiškumo ir diskrecijos teisės1 naudojimosi galimybėmis. Valstybinių institucijų, tame tarpe ir administracijos, esmingoji paskirtis – padėti piliečiams tinkamai gyventi, įgyvendinti jų teises bei laisves. Šios misijos vykdymui administracinėms institucijoms yra suteikiama nemažai galių. Analizuojant vykdomosios valdžios institucijoms suteiktų teisių pobūdį, pastebimas diskrecijos vyravimas. Institucijos arba pareigūno diskrecija – tai teisė spręsti kokį nors klausimą, veikti savo nuožiūra. Šioji institucijos arba pareigūno diskrecija turėtų palengvinti ir užtikrinti efektyvų institucijai priskirtų funkcijų įgyvendinimą, o tuo pačiu – prisidėti prie žmogaus teisių ir laisvių įgyvendinimo. Tačiau susidaro paradoksali situacija, kuomet suteiktosios diskrecinės galios tampa grėsmingos tam pačiam žmogui: veikdamas savo nuožiūra, pareigūnas ar institucija gali “nuklysti” nuo valstybinėms institucijoms priskirtų bendrųjų tikslų vykdymo, ir, susikoncentravęs į specifinius konkrečios institucijos tikslus, pažeisti piliečių teises. Todėl labai svarbu išsiaiškinti, kas gi yra administracinė diskrecija ir kaip ja turi būti naudojamasi, kad būtų išvengta žmogaus teisių ir laisvių suvaržymų. Vienas iš kertinių demokratinės valstybės organizavimo principų yra valdžių padalijimo principas. Todėl analizuojant diskrecijos esmę bei pasireiškimą modernioje valstybėje gali būti kalbama atskirai apie įstatymų leidėjo diskreciją, administracijos (vykdomosios valdžios) diskreciją ir teismų diskreciją. LR Konstitucinis teismas ne viename savo nutarimų konstatavo, jog Seimas, turėdamas konstitucinius įgaliojimus leisti įstatymus, šioje srityje turi diskreciją.”2 Tačiau “net ir turėdamas šią diskreciją, įstatymų leidėjas visais atvejais turi paisyti Konstitucijos reikalavimų, taip pat Konstitucijoje įtvirtintų teisingumo ir teisinės valstybės principų.”3 Kitaip sakant, galima apibrėžti Įstatymų leidėjo veiksmų laisvės ribas. Panašiai, kaip ir Įstatymų leidžiamoji valdžia, vykdydama savo funkciją taip ir vykdomoji bei teisminė valdžia turi diskreciją, kitaip sakant, veiksmų laisvę, įgyvendinant konkrečiai valdžiai priskirtus uždavinius. Eliminavus diskrecijos teisę būtų labai sudėtinga kalbėti apie kiekvienos iš trijų valdžių savarankiškumą, atskyrimą, kadangi tokiu atveju būtų atimta galimybė kiekvienai valdžiai priiminėti savarankiškus sprendimus. Todėl šiuolaikinėse valstybėse siekiama, jog ne tik įstatymų leidžiamoji valdžia turėtų diskreciją priiminėdama įstatymus, o teisminė valdžia turėtu diskreciją vykdydama teisingumą, bet ir vykdomoji valdžia turėtų tam tikrą veiksmų laisvę, spręsdama ir įgyvendindama jai pavestus uždavinius. Lietuvos Respublikos Konstitucija ne tik įtvirtina valdžių padalijimo principą, bet ir riboja valdžios galias.4 “Valdžių padalijimu į įstatymų leidžiamąją, administracinę ir teisminę tauta pirmiausiai siekė apsisaugoti nuo savo pačios sukurtos valdžios, kad ta valdžia neištrūktų iš tautos kontrolės, nepiktnaudžiautų gautais įgaliojimais ir nevirstų grėsme ją kūrusiojo teisėms”.5 Todėl analizuojant diskrecijos reikšmę šiuolaikinėse valstybėse, taip pat svarbu nustatyti tuos atvejus, kuomet naudojimasis diskrecijos teise gali sukelti neigiamų padarinių. Būdingiausias situacijas, kuomet pasitaiko netinkamo naudojamosi diskrecijos teise, mes aptarsime toliau. Tuo pačiu, derėtų pastebėti, jog valdžių padalijimas nėra absoliutus ir griežtas: kai kuriais atvejais pastebimas tam tikras valdžių susiliejimas, arba funkcijų persipynimas ir tuomet būtina tiksliau identifikuoti, kas ir kodėl gali naudotis diskrecine teise. Jurisdikcinė veikla įgyvendinama tais atvejais, kai kyla būtinybė atkurti{atstatyti}pažeistą teisę, taip pat taikant prievartą visuomeninių santykių subjektams. Plačiuoju požiūriu ji turi organizacinį pobūdį. Tame pasireiškia valstybinio valdymo bendroji socialinė reikšmė, aktyvus valstybinio valdymo institucijų vaidmuo visuomenės plėtros procese. Jurisdikcinę valstybinio valdymo institucijų teisės taikymo veiklą įgyvendina tam tikros institucijos, kurių veikla griežtai reglamentuoja teisės normos. Jos paskirtis šalinti iš valdomos aplinkos destruktyvias situacijas, o taip pat individualizuoti ir konkretizuoti teisės normų taikymo sankcijas. Skirtingai nuo operatyvinės vykdomosios teisės taikymo veiklos joje ribojama diskrecija. Be abejo tai nereiškia, kad valstybinio valdymo institucijos mechaniškai taiko teisę. Konkrečiose bylose priimant sprendimus, vadovaujantis įstatymais atsižvelgiama į teisės pažeidimo aplinkybes, kaltininko asmenybę ir kitus teisiškai reikšmingus veiksnius. Tuo atveju jurisdikcinė veikla taip pat turi kūrybinį pobūdį. 2.2. Teisės taikymas ir legislatyvinė bei administracinė valstybinio valdymo institucijų diskrecija kaip administracinio proceso objektas 2.2.1. Legislatyvinės diskrecijos kontrolės procesinio reglamentavimo problema. Demokratinėje valstybėje piliečiai perduoda įstatymų leidimo teisę Parlamentui. Tauta pasilieka sau legislatyvinę diskreciją tik išimtiniams atvejams (kuomet rengiami referendumai vienu ar kitu itin svarbiu visai valstybei klausimu). Pagrindinis teisėkūros subjektas atstovaujamosios demokratijos sąlygomis yra Parlamentas. Tačiau Parlamentas nėra paskutinė institucija, kuriai yra deleguojama legislatyvinė diskrecija. Iš tautos gavęs įgaliojimus leisti įstatymus, Parlamentas savo ruožtu perduoda dalį savosios diskrecijos vykdomajai valdžiai (administracijai). Nors Lietuvos Respublikos Konstitucijoje numatyta, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybė vykdo įstatymus ir Seimo nutarimus dėl įstatymų įgyvendinimo6, tačiau įstatymų vykdymui Vyriausybė kuria poįstatyminius teisės aktus, vadinasi, taip pat tampa teisėkūros subjektu. Bet ir tuo dar nesibaigia legislatyvinės diskrecijos delegavimas – Vyriausybė gali perduoti dalį gautos iš Parlamento diskrecijos ministerijoms, o šios savo ruožtu taip pat gali perduoti dalį deleguotos diskrecijos žemesnei institucijai ar pareigūnui. Doc. dr. A.Šakočius pagrįstai kelia klausimą: ar ministerijos, realizuodamas gautąją diskreciją, tiksliai identifikuoja visuomenės norus, jeigu joms diskrecija suteikiama jau ne tautos išrinktos institucijos – Seimo, o Vyriausybės?7 1 pav. Legislatyvinės administracijos diskrecijos delegavimo sistema Lietuvoje pastebima tendencija, jog vykdančioji institucija gana laisvai gali pasirinkti įstatymo įgyvendinimo veiklos variantus, nes priimtieji įstatymai yra deklaratyvūs. Tokiais atvejais pakankamai sudėtinga kalbėti apie legislatyvinės administracijos diskrecijos kontrolę. Be abejo iškyla tokios kontrolės administracinis procesinis reglamentavimas. Tuo požiūriu, neretai pasitaiko, jog įstatyme įsakmiai nurodoma, jog Vyriausybė turi parengti vieno ar kito įstatymo įgyvendinimo tvarką, tačiau Vyriausybė naudojasi “negatyviaja” diskrecija, kuri pasireiškia neveikimu, kitaip sakant Seimo pavedimų ignoravimu. Pavyzdžiui, naujajame LR Civiliniame kodekse nustatyta, kad visi juridiniai asmenys turės būti įregistruoti juridinių asmenų registre, kuris bus laikomas pagrindiniu valstybės registru. 2001 m. birželio 12 d. priimtas Lietuvos Respublikos juridinių asmenų registro įstatymas, pagal kurį Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija, kaip juridinių asmenų registro tvarkytoja, nuo juridinių asmenų registro veiklos pradžios perims iš visų registruojančių institucijų duomenis bei dokumentus ir tvarkys juridinių asmenų registrą. Nustatyta, kad juridinių asmenų registro steigėja yra LR Vyriausybė. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso įgyvendinimo įstatymo 50 str. 2 p. Lietuvos Respublikos Vyriausybė buvo įpareigota patvirtinti juridinių asmenų registro nuostatus, o pagal šio įstatymo 50 str. 6 p. juridinių asmenų registras turėjo būti įsteigtas iki 2002 m. sausio 1 d. Tačiau įstatymo nuostata kol kas neįgyvendinta ir juridinių asmenų registro įsteigimas vėluoja. Pavyzdžių būtų galima išvardyti iš daugiau. Jie rodo, jog Vyriausybė nevengia pasinaudoti “negatyviąja” diskrecija, arba kitaip sakant, savo nuožiūra – neveikti, net jeigu Seimas ir įpareigojo veikti. Nėra aiškaus procesinio mechanizmo, kas ir kaip tokiu atveju galėtų kontroliuoti legislatyvinę administracijos diskreciją. Galima prieiti išvados, jog legislatyvinė administracijos diskrecija apskritai nėra kontroliuojama, išskyrus specifinę kontrolę tais atvejais, kuomet tai gali atlikti Konstitucinis Teismas [konstitucinio proceso tvarka], kuris turi įgaliojimus paskelbti prieštaraujančiais Konstitucijai ir dėl to negalimus taikyti tiek įstatymų leidžiamosios, tiek vykdomosios valdžios aktus, o taip pat ir administraciniai teismai, kurie turi įstatymu jiems nustatytą galią vykdomosios valdžios institucijų aktus pripažinti prieštaraujančius įstatymams. 2.2.2. Administracinės diskrecijos kontrolės procesinio reglamentavimo problema. Iki šiol buvo kalbėta apie specifinius atvejus, kuomet administracijai deleguojama legislatyvinė diskrecija. Vertėtų išsiaiškinti, kuo gi skiriasi legislatyvinė administracijos diskrecija nuo administracinės diskrecijos. Administracinė diskrecija skiriasi nuo legislatyvinės administracijos diskrecijos tuo, kad pirmuoju atveju administracija naudojasi veiksmų laisve, vykdydama savo, kaip vykdomosios valdžios funkcijas, tuo tarpu, antruoju atveju, administracija vykdo kvazi-legislatyvines funkcijas, ir tų funkcijų vykdymui jai suteikiama legislatyvinė diskrecija. Mokslininkai įstatymą vaizdingai lygina su skeletu, o administracinę diskreciją – pareigūno laisvę pasirinkti vieną iš daugelio galimų sprendimų variantų nustatytose ribose – muskulatūra.8 Teigiama, jog diskrecijos teisė atgaivina viešojo administravimo institucijas, suteikia joms energijos, mobilumo ir galimybę keistis. Administracinės institucijos įgyvendina savo funkcijas ir veikia joms duotų valdinių įgalinimų ribose, tačiau neretai administracinių procedūrų aktai, ar teisės aktai, suteikiantys konkrečius įgalinimus viešojo administravimo pareigūnams, nustato tik minimalius standartus ir reikalavimus, kurių privalo laikytis administracija. Šie teisės aktai dažnai suformuluoti nelabai konkrečiai, todėl viešojo administravimo institucijos tarsi užpildo susidariusias procedūrines ir materialines spragas, neperžengdamos įstatymų nustatytų ribų. Tokia veiksmų laisvė ir vadinama administracinės institucijos diskrecija tiksliau, mano požiūriu, procesine {procedūrinė} diskrecija. Ši diskrecijos teisė turėtų apimti tokias veiklos formas: kaip teisę vertinti juridinius faktus, leisti sava nuožiūra, teisėtumo požiūriu, pasirenkant iš kelių lygiaverčių sprendimų variantų valdymo teisės aktą, remiantis teisės normomis priimti sprendimus, turinčius bendras formuluotes [,,turi teisę”, ,,nustato”, ,,sprendžia”, apibrėžia ir pan.] arba lanksčias, nesukonkretintas sąvokas [,,pagal poreikius”, ,,esant būtinumui”, ,,pagal aplinkybes”, ,,būtinais atvejai” ir pan.] “Diskrecinė valdžia arba diskrecinė galia - tai valstybės institucijoms ir jų tarnautojams suteikta teisė tam tikrose situacijose savo nuožiūra veikti ar susilaikyti nuo tam tikrų veiksmų” 9. Diskrecinė valdžia dažnai apibūdinama kaip viešojo administravimo institucijos galimybė rinktis tarp alternatyvių veikimo būdų.10 Galima teigti, jog turėti diskreciją, plačiausia prasme, reiškia turėti tam tikrą autonomijos sferą, kurioje galima savo nuožiūra priimti sprendimus. Mokslininkai diskrecinį valdymą laiko dabarties viešojo valdymo skiriamuoju bruožu, kuris turi tiek privalumų, tiek trūkumų.11 Kai kurie autoriai išskiria tokius administracinės diskrecijos teisės privalumus kaip lankstumą, leidžiantį apsvarstyti bei atsižvelgti į kiekvieno konkretaus atvejo esminius klausimus, ir tokiu būdu priimti teisingą, racionalų ir pagrįstą sprendimą. Kitas esminis privalumas pasireiškia tuo, jog naudojantis diskrecijos teise administracija turėtų vadovautis ne tiek “įstatymo raide”, kiek “teisės dvasia”.12 Kita vertus, diskrecijos teisė padaro piliečius tam tikra prasme priklausančius nuo valdininkų “malonės”, ypač, jei pastarieji nėra įpareigoti pateikti motyvacijos, kodėl diskrecijos teise buvo naudotasi vienu ar kitu būdu. Be to, diskrecijos teisę pakankamai sudėtinga suderinti su tokių svarbių principų, kaip patikimumas ir nuspėjamumas, įgyvendinimu, mat “diskrecija atveria kelią nenuosekliems ir prieštaringiems sprendimams” 13. Diskrecija gali būti naudojama tik tiems tikslams, kuriems buvo suteikta konkrečiai administracinei institucijai, ir tik taip, kaip to reikalauja įstatymai bei teisės principai. 2.2.3. Administracinė diskrecija versus administracinė savivalė. Egzistuoja esminis skirtumas tarp administracijos savivaliavimo ir tarp administracijos naudojimosi diskrecinėmis galiomis. Savivaliavimui nėra nustatytų ribų. Savivalė apibūdinama kaip “nesiskaitymas su įstatymais ir taisyklėmis”.14 Tuo tarpu diskrecijos esmė yra ta, kad veiksmų laisvė nėra absoliuti, niekieno nevaržoma. Veiksmų laisvė nereiškia įstatymų ar bendrųjų principų nepaisymo, todėl naudojimąsi diskrecija galima nustatyta procesine tvarka kontroliuoti, siekiant užtikrinti, kad diskrecija būtų naudojama tinkamai. Viešojo administravimo institucijos, jų pareigūnai naudojasi diskrecija dėl daugelio priežasčių. Administracija, kaip viena iš valstybės valdžių, turi vykdyti savo funkcijas, kurios visų pirma pasireiškia savarankiškų operatyvinių sprendimų priėmimu. “Savarankiški sprendimai yra galimi ten, kur, neperžengiant įstatymo numatytos ribos, yra suteikiama šiek tiek pasirinkimo laisvės sprendimų priėmėjui… administracijos diskrecijos teisė yra būtina, nes įstatymų leidėjas negali numatyti visų aplinkybių, galinčių susiklostyti įvairiose viešojo administravimo srityse ateityje.”15 Be abejo norminio nurodymo, reikalavimo aiškumas dažnai gali būti sėkmingos teisės taikymo tvarkos garantu. Kita vertus, teisės normoje neįmanoma reglamentuoti begalo daug įvairių organizacinių ir reguliacinių santykių, kylančių valstybiniame valdyme. Kitu atveju nekiltų būtinybė naudotis teisės taikymo galimybėmis, o valstybinio valdymo institucijos taptų mechaniškai [amatiniškai] veikiančiais subjektais, kurių veikla būtų užprogramuota teisės normose. Teismai plėtoja administracinės diskrecijos doktriną, kuri įtvirtina įvairius principus, lemiančius diskrecijos naudojimo normas. Vienas iš pagrindinių, visaapimančių principų yra teisės viešpatavimas (the Rule of Law), iš kurio išplaukia ir kiti svarbūs administracinės teisės principai, tokie kaip teisėtumas, proporcingumas, viešumas, skaidrumas, atskaitingumas, sąžiningumas ir etc.16 Šiuo atveju teisės principai nubrėžia procesinių sprendimų tikslus } ir procesinių teisinių santykių erdvę {ribas}. Taigi administracija, naudodamasi suteiktomis diskrecinėmis galiomis, negali elgtis savavališkai: visi administracijos veiksmai, priimami sprendimai, negali pažeisti įstatymo bei minėtų administracinės teisės principų. 2.2.4. Piktnaudžiavimas diskrecijos teise {ultra vires doktrina} kaip administrcinio proceso dalykas. Pasaulyje pastebima administracinės diskrecijos augimo tendencija.17 Diskrecijos plėtimasis yra tiesiogiai susijęs su valstybės reguliavimo augimu bei su viešojo administravimo efektyvumo siekiu. Tačiau iš karto derėtų pastebėti, jog šis efektyvumo siekis neretai yra iškeliamas tarsi pagrindinis administracijos tikslas, paliekant antrame plane žmogaus teises ir jų įgyvendinimą. Naudojantis diskrecijos teise atsiranda tam tikrų pavojų. Anot prof. M. Riomerio, valdantieji gali savo kompetencijos ribose naudotis tam tikra, siauresne ar platesne, diskrecine galia, kuri formaliai leidžia laisvai veikti tam nustatytuose rėmuose ar įstatymų spragų ribose. Kaip tik ši galia sudaro valdantiesiems palankiausias sąlygas veikti savais sumetimais18. Todėl kiekviena valstybė siekia sukurti tam tikrą diskrecijos naudojimo kontrolės mechanizmą ir kriterijus, leidžiančius įvertinti diskrecijos teisės naudojimą. Tradiciškai teisinės administracijos veiksmų kontrolės funkciją vykdo teismai. Precedentinės teisės šalyse jie išvystė taip vadinamą “ultra vires” doktriną, kuri reiškia, kad viešojo administravimo subjektas negali veikti viršydamas savo įgaliojimų. Ultra vires (lot.“virš jėgų”) yra skirstoma į tris rūšis: 1) esminė ultra vires (substantive ultra vires); 2) procedūrinė ultra vires (procedural ultra vires); 3) piktnaudžiavimas įgaliojimais (abuse of power) 19. Pirmuoju atveju kalbama apie turinio klaidą – t.y. valstybinio valdymo institucija turi tam tikrą veiklos sritį, numatytą įstatyme, ir priima sprendimą, kuris liečia klausimą, nepatenkantį į minėtos administracinės institucijos veiklos sritį. Kitaip sakant, tokio klausimo sprendimas neįeina į administracinės institucijos kompetenciją. Antruoju atveju kalbama apie tam tikrą procedūrinę, kitaip sakant, veiksmo klaidą. Paprastai įstatymas numato, kokiu būdu vienas ar kitas valstybinio valdymo institucijos sprendimas turi būti priimamas (pvz. viešas svarstymas, išklausymas subjektų nuomonių, kurių teises ir pareigas paveiks administracijos sprendimas ir pan.) Trečiuoju atveju kalbama apie dar sudėtingesnę situaciją, kuomet nėra pažeidžiamos procedūros, taip pat konkretus sprendžiamas klausimas įeina į valstybinio valdymo institucijos veiklos sritį, tačiau administracija vis tiek gali piktnaudžiauti įgaliojimais. Kitaip sakant, administracijos tarnautojas veikia savo kompetencijos ribose ir laikosi nustatytų procedūrų, tačiau priima nepagrįstą, neteisingą sprendimą. Taip gali atsitikti dėl to, kad pareigūnas nesugebėjo įvertinti konkrečiam atvejui svarbių aplinkybių, arba jis vadovavosi savanaudiškais motyvais, elgėsi nesąžiningai, piktavališkai ir t.t., ir pan.20 Precedentinės teisės sistemoje teismai išvystė ir išplėtojo principų sistemą, kurie yra tarsi kriterijai, nurodantys kaip derėtų naudotis diskrecijos teise bei leidžiantys nustatyti, ar buvo piktnaudžiaujama įgaliojimais konkrečiu atveju. Svarbiausi yra protingumo ir logiškumo principai. Teismas jais remiasi ir mėgina atsakyti į tokius klausimus: 1) ar tokį sprendimą priimtų protingas, racionaliai mąstantis žmogus? 2) ar sprendimas priimtas pagrįstai, t.y. atsižvelgus ir tinkamai įvertinus svarbias aplinkybes? Siekiant tinkamai naudotis diskrecijos teise, pirmiausia tenka išsiaiškinti, ar Parlamentas įstatymu suteikė valstybinio valdymo institucijoms diskreciją. Be to, svarbu išsiaiškinti ir intenciją, kitaip sakant, kokiam tikslui siekti administracinė diskrecija suteikiama. Taigi tokiu atveju tenka teleologiškai interpretuoti įstatymą. Daroma prielaida, jog Įstatymų leidėjas teisės akte įtvirtindamas valstybinio valdymo institucijų diskreciją, neturi ketinimo įtvirtinti, įteisinti piktnaudžiavimo suteiktais įgaliojimais. Paprastai tie įgaliojimai suteikiami svarbiems valstybei uždaviniams įgyvendinti. 2.3. Įstatymų rengimo, poįstatyminių valdymo srities teisės aktų leidybos įgyvendinimas 2.3.1. Įstatymų ir kitų teisės norminių aktų rengimo tvarkos įstatymas21 Įstatymo paskirtis. Šis įstatymas reglamentuoja Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės norminių aktų rengimą, jo stadijas, teisės aktų formos, struktūros, turinio ir kalbos reikalavimus. Teisės aktas. Teisės aktas šiame įstatyme - tai įgaliotos valstybės valdžios institucijos arba referendumu priimamas teisės aktas, kuriame nustatomos, keičiamos arba naikinamos teisės normos. Teisės akto rengimo stadijos yra šios: 1) teisės akto paskirties ir jo rengimo užduoties nustatymas; 2) rengėjo nustatymas (parinkimas); 3) teisės akto teksto parengimas; 4) teisės akto derinimas ir aprobavimas Teisės akto rengimas. Pasiūlymus dėl teisės akto rengimo turi teisę teikti visi fiziniai ir juridiniai asmenys. Teisės akto paskirtį ir jo rengimo užduotį turi teisę nustatyti asmenys, turintys įstatymų leidybos iniciatyvos teisę Seime, taip pat valstybės valdžios institucijos pagal savo kompetenciją. Teisės akto rengėjais gali būti valstybės valdžios institucijos paskirti ar konkurso tvarka parinkti asmenys ar jų grupė, taip pat asmuo arba asmenų iniciatyvinė grupė.Teisės aktas yra parengtas, jei jis atitinka šio įstatymo nustatytus reikalavimus. Parengtas teisės aktas derinamas, aprobuojamas ir pateikiamas institucijai, įgaliotai jį priimti, šios institucijos nustatyta tvarka. Derinamas ekonominius santykius reguliuojančio teisės akto projektas turi būti įvertinamas antikorupciniu požiūriu. Jeigu yra pagrindo manyti, kad priimtas teisės aktas gali daryti įtaką kriminogeninei situacijai, jį priimti įgaliota institucija skiria kriminologinę ekspertizę. Teisės akto reikalavimai. Teisės aktas turi atitikti Lietuvos Respublikos Konstituciją, taip pat kitus galiojančius teisės aktus, jeigu tame akte nėra normų, keičiančių galiojančius teisės aktus. Teisės aktas privalo atitikti šiame įstatyme nustatytus formos, struktūros, turinio ir kalbos reikalavimus. Teisės akte, kuriuo derinamos ir įgyvendinamos Europos Sąjungos teisės aktų nuostatos, turi būti nurodyti Europos Sąjungos teisės aktai pagal šio įstatymo nustatytus reikalavimus. 2.3.2. Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų registro įstatymas22. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. balandžio 10 d. nutarimas ,, Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų registro nuostatų patvirtinimo”23 Įstatymas reglamentuoja Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės  aktų registro  steigimą, duomenų registrui  pateikimą ir  jų  tvarkymą,  registro  duomenų naudojimo tvarką, taip pat registro likvidavimo tvarką. Teisės aktų registras yra  Lietuvos Respublikos valstybinio registro dalis. Registras skirtas  teisės aktų  apskaitai,  sisteminimui  ir informacijos teikimui. Todėl registro funkcija – rinkti, kaupti, apdoroti, sisteminti Lietuvos Respublikos įstatymus ir kitus teisės aktus, saugoti, naudoti ir teikti registro duomenų naudotojams duomenis įstatymų ir šių nuostatų nustatyta tvarka. Registras įsteigtas Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų registro įstatymu24 . Nuostatai reglamentuoja Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų registro paskirtį, jo objektus, registro tvarkymo įstaigas, jų teises ir pareigas, registro tvarkymą, jo reorganizavimą ir likvidavimą. Registro objektas yra šie teisės aktai: 1. Lietuvos Respublikos Konstitucija; 2. Lietuvos Respublikos konstituciniai įstatymai; 3. Lietuvos Respublikos įstatymai; 4. Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys; 5. kiti Lietuvos Respublikos Seimo priimti teisės aktai; 6. Respublikos Prezidento dekretai; 7. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimai; 8. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimai, išvados ir kiti sprendimai; 9. ministrų, vyriausybės įstaigų ir kitų institucijų vadovų pasirašyti norminiai teisės aktai ir Lietuvos banko valdybos nutarimai; 10. ministro pirmininko potvarkiai, turintys visuotinę reikšmę. Registras yra valstybės pagrindinis (bazinis) registras. Registras tvarkomas vadovaujantis Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų registro įstatymu, Lietuvos Respublikos valstybės registrų įstatymu, šiais nuostatais ir kitais teisės aktais. Registrą tvarkančios įstaigos. Vadovaujančioji registro tvarkymo įstaiga ir registro steigėjas yra Teisingumo ministerija. Vadovaujančioji registro tvarkymo įstaiga koordinuoja, metodiškai vadovauja ir kontroliuoja registro tvarkymo įstaigos darbą. Registro tvarkymo įstaiga yra valstybės įmonė teisinės informacijos centras. registro tvarkymo įstaiga registruoja objektus ir tvarko kompiuterinę duomenų bazę. Registro tvarkymo įstaiga: 1. kaupia, atnaujina ir laiko registro duomenis; 2. užtikrina registro duomenų bazės, dokumentų ir duomenų bazės archyvų apsaugą; 3. teikia informaciją apie registre kaupiamus duomenis įstatymų ir šių nuostatų nustatyta tvarka; 4. garantuoja, kad tvarkant registrą nebūtų įrašyti klaidingi, nereikalingi arba neišsamūs duomenys, kad registravimo duomenys atitiktų faktinius. Registro sudedamosios dalys: 1. Lietuvos Respublikos teisės aktai, pradedant 1990 m. kovo 11 d. aktais dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atkūrimo; 2. teisės aktai, galioję Lietuvoje nuo 1940 m. birželio 15 d., jeigu jie nepraradę galios 1990 m. kovo 11 d. ir nėra pakeisti vėlesniais teisės aktais ar pripažinti negaliojančiais; 3. galioję Lietuvos valstybėje nuo 1918 m. vasario 16 d. iki 1940 m. birželio 15 d. teisės aktai, jeigu jų galiojimas pripažįstamas pagal Lietuvos Respublikos teisės aktus. Registravimo duomenys. 1. teisės akto kodas registre; 2. teisės aktą priėmusios institucijos  pavadinimas; 3. teisės akto rūšis; 4. teisės akto pavadinimas; 5. teisės akto registracijos jį priėmusioje institucijoje numeris; 6. teisės akto oficialaus paskelbimo šaltinis (data, pavadinimas, numeris); 7. teisės akto priėmimo data; 8. teisės akto įsigaliojimo data; 9. teisės akto pakeitimo ar papildymo data; 10. teisės akto pripažinimo netekusiu galios data; 11. teisės akto galiojimo sustabdymo data; 12. teisės akto galiojimo terminas; 13. .teisės akto tekstas. Taip pat registre gali būti įrašomi: teisės akto priskyrimas atitinkamai klasifikatoriaus grupei; teisės akto loginiai ryšiai su kitais aktais. Registravimo tvarka. Įstatymų ir kitų teisės aktų registro duomenų teikėjas yra “Valstybės žinių” redakcija. Registro tvarkymo įstaiga pateiktų teisės aktų neredaguoja. registro duomenų teikėjas privalo garantuoti, kad registravimui teikiami duomenys atitiktų faktinius. Nustačius, kad registravimui pateiktuose teisės aktuose buvo nurodyti klaidingi duomenys, registro tvarkymo įstaiga privalo nedelsdama informuoti apie tai registro duomenų teikėją ir pareikalauti nedelsiant ištaisyti klaidą. Ištaisius klaidą, privalomai informuojami apie tai visi registro duomenų naudotojai, o teisės akto duomenyse nurodomas atitaisymo paskelbimo šaltinis. Jeigu į registrą įrašyti teisės akto duomenys dėl registro tvarkymo įstaigos kaltės neatitinka faktinių, ji privalo nedelsdama  ištaisyti klaidą ir informuoti apie tai visus registro duomenų naudotojus, kuriems buvo perduoti klaidingi duomenys, – pranešti jiems apie klaidos ištaisymą tuo pačiu būdu, kuriuo jie gauna registro duomenis. Registro duomenų teikėjas pareikalavęs turi teisę susipažinti su registre laikomais jo pateiktais duomenimis. šią teisę turi registro duomenų teikėjo įgaliotas asmuo tiesiogiai registro tvarkymo įstaigoje. Registro duomenų teikėjas, susipažinęs su registre laikomais jo pateiktais duomenimis, turi teisę reikalauti, kad būtų ištaisyti klaidingi arba neišsamūs duomenys ir pašalinti nereikalingi arba neteisėtai surinkti duomenys. Registro duomenų teikėjas “Valstybės žinių” redakcija ne vėliau kaip kitą dieną po “Valstybės žinių” išleidimo pateikia registro tvarkymo įstaigai magnetines laikmenas su teisės aktų tekstais. Kodas oficialiai paskelbtiems “Valstybės žiniose” teisės aktams suteikiamas ir jų duomenys į registrą įrašomi ne vėliau kaip kitą dieną po “Valstybės žinių” gavimo. Asmenys, tvarkantys registro duomenis, privalo laiku ir tiksliai registruoti gaunamus duomenis, atsižvelgti į pareikštas duomenų teikėjo ir naudotojų pastabas dėl duomenų tikslumo ir išsamumo (ar jų stokos), užtikrinti duomenų teisingumą ir saugoti nuo neteisėto keitimo ar sunaikinimo. Registro duomenų naudojimas. 1. registro duomenimis turi teisę naudotis valstybės valdžios ir valdymo institucijos, visi juridiniai ir fiziniai asmenys. 2. valstybės valdžios ir valdymo institucijos, kurios naudojasi kompiuteriniu tinklu, turi teisę naudotis registro duomenimis, registro tvarkymo įstaigai sudarius sutartį su naudotoju. 3. valstybės valdžios ir valdymo institucijos, kurios nesinaudoja kompiuteriniu tinklu, bet nori turėti registro kopiją, turi teisę naudotis registro duomenimis, registro tvarkymo įstaigai su ja sudarius sutartį ir instaliavus registro duomenų bazę į naudotojo kompiuterį. 4. kiti fiziniai ir juridiniai asmenys, kurie naudojasi kompiuteriniu tinklu, turi teisę naudotis registro duomenimis, registro tvarkymo įstaigai sudarius sutartį su naudotoju. 5. kiti fiziniai ir juridiniai asmenys, kurie nesinaudoja kompiuteriniu tinklu, bet nori turėti registro kopiją, turi teisę naudotis registro duomenimis, registro tvarkymo įstaigai su ja sudarius sutartį ir instaliavus registro duomenų bazę į naudotojo kompiuterį. 6. valstybės valdžios institucijos turi teisę naudotis registro duomenimis nemokamai. 7. atlyginimo už naudojimąsi registro duomenimis ir autentiško teisės akto teksto pateikimą dydį nustato teisingumo ministerija. 8. jeigu registro duomenų naudotojas užsako, registro tvarkymo įstaiga pateikia autentišką suaktualintą teisės akto tekstą teisingumo ministro nustatyta tvarka. 9. autentiškas suaktualintas teisės akto tekstas yra tas, kurį iš oficialių teisės aktų tekstų suaktualina registro tvarkymo įstaiga, savo parašu patvirtina teisingumo ministras ir kuris tampa autentišku nuo ministro pasirašymo dienos.  10. užklausa registro duomenų naudojimui pateikiama laisva forma, nurodant konkretų vieną teisės aktą arba duomenis, pagal kuriuos norima atlikti paiešką registre. jeigu pagal užklausos duomenis randama daugiau negu vienas teisės aktas, registro tvarkymo įstaiga pateikia sąrašą teisės aktų, atitinkančių užklausos sąlygas, o užklausa gali būti tikslinama. į užklausą registro tvarkymo įstaiga turi atsakyti tą pačią ar kitą darbo dieną. jeigu pateikiama užklausa gauti autentišką suaktualintą teisės akto tekstą, į ją atsakoma per 3 darbo dienas, o kai kuriais atvejais (kai teisės aktai ilgi ir sudėtingi) registro tvarkymo įstaigos sprendimu gali būti atsakyta per 5 darbo dienas, informavus apie tai užsakovą. 11. registro tvarkymo įstaiga atsakymą į užklausą tvirtina savo antspaudu. 12. institucijos, turinčios teisę gauti registro duomenis nemokamai, nustato sąrašą asmenų, turinčių teisę teikti užklausą suaktualinto teisės akto tekstui, ir pateikia šį sąrašą registro tvarkymo įstaigai. Registro duomenys skelbiami registro rodyklėje, kurioje yra šie duomenys: teisės akto kodas registre; teisės aktą priėmusios institucijos pavadinimas; teisės akto rūšis; teisės akto pavadinimas; teisės akto registracijos jį priėmusioje institucijoje numeris; teisės akto oficialaus paskelbimo šaltinis; teisės akto priėmimo data. kiti duomenys, iš jų ir suvestiniai, registro rodyklėje gali būti skelbiami vadovaujančiosios registro tvarkymo įstaigos sprendimu. Vadovaujančioji registro tvarkymo įstaiga nustato registro duomenų apsaugos tvarką pagal bendruosius duomenų apsaugos reikalavimus ir administracines registro apsaugos priemones. Registro tvarkymo įstaiga garantuoja technines, programines ir kitas priemones, apsaugančias registrą nuo neteisėto duomenų sunaikinimo, pakeitimo ir naudojimo. 2.4. VEIKLOS LEGITIMACIJOS {LEGALIZAVIMO} TEISENA {REGISTRAVIMAS, LEIDIMAI, LICENCIJOS} Laisvosios rinkos santykių formavimosi sąlygomis ir dėl akivaizdaus jų chaotiškumo yra būtina teisinių subjektų ir jų vykdomos veiklos rūšių legalizacija. 2.4.1. VALSTYBINIS FIZINIŲ IR JURIDINIŲ ASMENŲ REGISTRAVIMAS. Ji yra jų teisinio veiksnumo legalumo oficialus pripažinimas ir būdas patvirtinti jų veiksmų teisėtumą, sąlygojantis apskaitą ir pilną, patikimą informaciją apie ekonominės ir kitos veiklos dalyvius, jų dinamiką. Įvyksta pirminė verslininkų legitimacija, kuri išreiškia jų, kaip subjektų, valstybinę įskaitą, duomenų, patikimų visuomeniniu požiūriu, apie jų būklę surinkimą, jų atsiradimo teisėtumo kontrolę, galimybę pakeisti arba nutraukti verslininko statusą. Nepriklausomoje Lietuvoje vykdoma piliečių, įmonių registracija ministerijų ir jų institucijų nustatyta tvarka. Šalyje nustatyta įmonių25, biudžetinių įstaigų 26, juridinių asmenų27 nekilnojamojo turto kultūros vertybių28, turto įkeitimo teisės29 ir kt. registravimo tvarka. Šiuo metu vyksta valstybės registrų strategijos reforma.30 VALSTYBĖS REGISTRŲ STRATEGIJOS REFORMA. JURIDINIŲ ASMENŲ REGISTRAVIMAS. Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse31 ir Lietuvos Respublikos juridinių asmenų registro įstatyme32 nustatyta sukurti registrą, kuriame vienodais principais būtų registruojami visi juridiniai asmenys, kaupiami, atnaujinami ir perduodami tarpusavyje susijusiems registrams, informacinėms sistemoms ir kitiems naudotojams juridinių asmenų registravimo duomenys. Šiuo metu įmonės registruojamos vadovaujantis dabar galiojančiu Lietuvos Respublikos įmonių rejestro įstatymu33 Kiti Lietuvoje steigiami juridiniai asmenys registruojami ir duomenų bazės tvarkomos atitinkamų įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. Dabartinė juridinių asmenų registravimo institucijų infrastruktūra aprėpia keletą ministerijų ir kitas valstybės bei savivaldybių institucijas, o registravimo procedūros išskaidytos, nesukurta viena registravimo sistema. Svarbiausiosios problemos, susijusios su juridinių asmenų registravimu, yra šios: 1. juridinių asmenų registravimą ir veiklą reglamentuoja aibė skirtingų teisės aktų; 2. neoperatyviai teikiama daugumos juridinių asmenų registravimo informacija; 3. neparengta bendra juridinių asmenų klasifikacija; 4. tik iš dalies išspręsta registravimo dokumentų spausdinimo tiesiogiai iš centrinės duomenų bazės problema; 5. juridiniai asmenys registruojami skirtingose institucijose, naudojant nesuderintą technologiją; 6. nėra sąveikos su Europos verslo registru. Kuriant Juridinių asmenų registrą, reikia vadovautis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso nuostatomis dėl juridinio asmens privalomo įregistravimo Juridinių asmenų registre, dokumentų tvarkymo ir kaupimo. Galiojančiame Juridinių asmenų registre registruojami juridiniai asmenys, kaupiami, saugomi ir tvarkomi su jais susiję duomenys bei dokumentai. Juridinių asmenų registras kuriamas sujungiant juridinių asmenų ir įmonių, neturinčių juridinio asmens teisių, registravimą šiose institucijose34: 1) Kultūros ministerijoje; 2) Sveikatos apsaugos ministerijoje; 3) Švietimo ir mokslo ministerijoje; 4) Teisingumo ministerijoje; 5) Ūkio ministerijoje; 6) Lietuvos banke; 7) Statistikos departamente prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės; 8) apskričių viršininkų administracijose; 9) savivaldybių institucijose. GYVENTOJŲ REGISTRAVIMAS. Gyventojų registras buvo kuriamas Lietuvos Respublikos piliečių pasų duomenų pagrindu, o nuo 1992 metų – kaupiant civilinės būklės aktų duomenis. Dažnas registro tvarkymo įstaigos, registravimo, duomenų kaupimo, kitų reikalavimų keitimas, pasitaikantys pažeidimai neleido sukurti patikimos asmens duomenų tvarkymo sistemos. Dabartinėje registro funkcionavimo schemoje numatyta, kad duomenis registrui pateikia civilinės būklės registravimo įstaigos, migracijos tarnyba, Informatikos ir ryšių departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos, o jais naudojasi valstybės institucijos ir valstybės įmonės. Priimtas Lietuvos Respublikos gyventojų registro įstatymo pakeitimo įstatymas35 ir šio registro nuostatai numato sukurti iš esmės naują Gyventojų registrą. Jį kuriant, reikia atsižvelgti į toliau pateikiamas pastabas ir pašalinti nurodytuosius trūkumus. Svarbiausiosios spręstinos problemos yra šios: 1. civilinės metrikacijos skyriuose nesutvarkytas kompiuterinis duomenų įvedimas į Gyventojų registrą – centrinei registro tarnybai perduodami popieriuje surašyti dokumentai; 2. tik iš dalies sutvarkytas duomenų teikimas naudotojams. Šiuo metu Lietuvos Respublikoje gyventojų registracijai yra sudaryta rejestro tarnyba, tvarkomai pagal Gyventojų registro įstatymą”36. Šis įstatymas reglamentuoja Lietuvos Respublikos gyventojų registro steigimą, tvarkymą, jo duomenis bei šių duomenų naudojimo tvarką, registrą tvarkančių įstaigų, duomenų teikėjų ir asmenų, kurių duomenys įrašyti į registrą, pagrindines teises, pareigas ir atsakomybę. NEKILNOJAMOJO TURTO REGISTRAVIMAS. Nekilnojamojo turto registras kartu su Nekilnojamojo turto kadastru ir Adresų registru aprėpia didžiausią Lietuvos turto dalį, o jame kaupiami duomenys naudojami daugelyje šalies gyvenimo sričių. Nekilnojamojo turto registras yra vienas iš labiausiai išbaigtų registrų Lietuvoje su visa reikiama infrastruktūra. Sukurta registro centrinės duomenų bazės tvarkymo tarnyba, jos filialai bei gyventojų aptarnavimo biurai. Įmonė per metus atsako į daugiau kaip pusę milijono užklausų, pateikdama duomenis valstybės institucijoms, fiziniams ir juridiniams asmenims. Kartu reikia nurodyti, kad būtina toliau tobulinti nekilnojamojo turto adresų formavimą, tvarkymą ir teikimą. ADRESŲ TVARKYMAS. Šiuo metu adresą sudarantys elementai kaupiami Lietuvos Respublikos teritorijos administracinių vienetų, gyvenamųjų vietovių ir gatvių registre. Duomenis registrui teikia atitinkamo rajono, miesto savivaldybė, kurios teritorijoje yra gyvenamosios vietovės, jų gatvės. Potencialūs Adresų registro naudotojai, registruodami savo objektus, privalo patys kiekviename registre ir informacinėje sistemoje formuoti objektų adresus. Toks adresų formavimas neužtikrina adresų vienovės ir atitikties skirtinguose informacijos šaltiniuose. Sukūrus Adresų registrą, bus sutvarkytas sisteminis įvairių adreso elementų jungimas į standartizuotus adreso įrašus, nustatančius tikslią adresuojamojo objekto buvimo vietą. Šiuo metu Adresų registras kuriamas Lietuvos Respublikos teritorijos administracinių vienetų, gyvenamųjų vietovių ir gatvių registro, Nekilnojamojo turto kadastro ir registro pagrindu. Registre kaupiami visiškai suformuotų adresų duomenys. Pagrindinės priežastys, dėl kurių dar nebaigtas kurti ir nepradėtas naudoti Adresų registras objektams tais pačiais pagrindais adresuoti, yra šios: 1. nepatvirtintos adresų formavimo taisyklės, nenustatyti adreso skaitmeninio ir tekstinio atvaizdavimo formatai; 2. nepatvirtinti Adresų registro nuostatai, neskiriama lėšų registrui užbaigti kurti, jo funkcionavimui užtikrinti; 3. nenustatyta adresų teikimo tvarka ir atsiskaitymas; 4. šiuo metu sukaupti ir sutvarkyti adresų duomenys neaprėpia visos Lietuvos Respublikos teritorijos. VISŲ TRANSPORTO PRIEMONIŲ REGISTRAS. Transporto priemonių registravimo duomenys reikalingi daugeliui Lietuvos vidaus ir tarptautinio bendradarbiavimo uždavinių spręsti. Daugeliu atvejų transporto priemonių registravimo duomenys turi būti teikiami tarptautinėms sistemoms. Padėtis šioje srityje apskritai yra nepatenkinama. Tik Geležinkelio riedmenų ir konteinerių registras bemaž atitinka jam keliamus reikalavimus ir padeda spręsti vienos iš transporto šakų uždavinius. Šiuo metu kelių transporto priemonių duomenis kaupia valstybės įmonė „Regitra“. Susisiekimo ministerijai pavaldžios institucijos kaupia orlaivių, geležinkelio riedmenų ir konteinerių, jūrų ir vidaus vandenų laivų registravimo duomenis. Žemės ūkio ministerija atsakinga už savaeigės žemės ūkio technikos registravimo duomenų kaupimą. Kompleksiškai problemą spręsti bandyta dar prieš trejus metus. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. kovo 22 d. nutarime Nr. 319 „Dėl visų transporto priemonių ir savaeigių žemės ūkio mašinų valstybės registro ir kelių transporto priemonių apskaitos valstybės įmonės įsteigimo”37 numatyta kurti Visų transporto priemonių registrą, steigti Vidaus reikalų ministerijai pavaldžią įmonę. Tačiau iki šiol yra daug neišspręstų problemų: 1. neparengti Visų transporto priemonių registro nuostatai; 2. neįdiegtas kompiuterinis transporto priemonių registravimas; 3. nėra sąveikos su kitais registrais; 4. duomenys naudotojams teikiami tik popieriuje surašius pažymas; 5. įteisintas tik Geležinkelio riedmenų ir konteinerių registras. Bendra registrų būklė. Apibendrintai dabartinę valstybės registrų būklę galima apibūdinti taip: 1. valstybės registrų kūrimą ir funkcionavimą reglamentuoja Lietuvos Respublikos valstybės registrų įstatymas38, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1996 m. lapkričio 29 d. nutarimas Nr. 1418 „Dėl valstybės registrų steigimo, projektavimo, reorganizavimo ir naudojimo“39, 1997 m. liepos 4 d. nutarimas Nr. 726 „Dėl valstybės registrų duomenų naudojimo ir Valstybės registrų sąrašo nuostatų patvirtinimo“40, 1997 m. rugsėjo 4 d. nutarimas Nr. 952 „Dėl duomenų apsaugos valstybės ir vietos savivaldos informacinėse sistemose“41; 2. patvirtinti 42 valstybės registrų (iš įstatymuose nustatytų 178) nuostatai, 33 registrams kaupiami registravimo duomenys, sukurtos ir užpildytos duomenų bazės: Registrų būklė Registrų skaičius Įstatymuose nustatyta sukurti 178 Veikia arba ministerijos numato sukurti 135 Patvirtinti nuostatai 42 Duomenys kaupiami kompiuteriuose 33 Kaupiami tik dokumentuose 2 Duomenys nekaupiami 7 Nuostatai nepatvirtinti 93 Duomenys kaupiami kompiuteriuose 52 Duomenys kaupiami tik dokumentuose 27 Duomenys nekaupiami 14 Kurti nenumatoma 43 Išanalizavus veikiančius ir kuriamus registrus, nustatytos tokios pagrindinės problemos: 1. yra atvejų, kai kuriant registrus nesilaikoma reikalavimų, nustatytų Lietuvos Respublikos valstybės registrų įstatyme ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1996 m. lapkričio 29 d. nutarime Nr. 1418 (registrai kuriami nepatvirtinus jų nuostatų, nesilaikoma nustatytosios registrų steigimo, projektavimo tvarkos, nevykdoma registrų priėmimo eksploatuoti procedūra); 2. prastoka pagrindinių registrų, darančių lemiamą įtaką visai registrų sistemai ir visam ūkio administravimui, kokybė, nėra jų tiesioginės sąveikos, jie nesujungti į vieną Juridinių asmenų registrą, tinkamai neveikia labai svarbūs įmones ir kitus juridinius asmenis registruojantys registrai, nesukurtas Visų transporto priemonių registras ir Adresų registras; 3. menka pagrindinių registrų ir su jais susijusių registrų sąveika, netaikoma tiesioginė prieiga susijusių registrų duomenims naudoti; 4. kaupdami objektų geografinius duomenis, kai kurie registrai (kadastrai) grafiškai dubliuoja vienas kitą, todėl neracionaliai naudojami ištekliai, kartais to paties objekto ribos neatitinka kai kurių registrų (kadastrų) pateiktų duomenų, nes nesukurta bendra georeferencinė duomenų bazė, kuria būtų remiamasi kaupiant ir tvarkant registruose geografinius duomenis; 5. neefektyviai tvarkomos registrų informacinės infrastruktūros; valstybės registrai negrupuojami, tai leistų sisteminti ir tinkamai centralizuoti registrų kūrimą, tvarkymą ir vienoje vietoje sutelkti informaciją apie giminingus objektus; nekuriama registrų, priklausančių konkrečios ministerijos reguliavimo sričiai, jungtinė infrastruktūra; 6. netinkamai tvarkomas valstybės registrų sąrašas, nesukaupti duomenys, leidžiantys operatyviai informuoti apie visus įstatymuose nustatytus registrus, jų įteisinimo ir kūrimo eigą, funkcionavimą; 7. yra atvejų (nustatyti 43 tokie atvejai), kai ministerijos, kitos valstybės institucijos nenumato kurti registrų arba yra tos nuomonės, kad netikslinga kurti joms įstatymuose nurodytų kurti registrų, nesiima priemonių tokiems įstatymams patikslinti; 8. reikėtų tobulinti teisės aktus ir metodinius dokumentus, kurių reikia registrų sistemai sukurti, – reglamentuoti registrų sąveiką, duomenų teikimą, klasifikatorių kūrimą ir tvarkymą, atsiskaitymą už registrų informacijos teikimo paslaugas; 9. dažnai teisės aktuose neaiškiai apibrėžiamos sąvokos, susijusios su registrų steigimu ir funkcionavimu, ir tai trukdo rengti ir įgyvendinti kai kurių registrų kūrimą ir funkcionavimą reglamentuojančius teisės aktus, norminius dokumentus; 10. kaip pažymėjo kompanija „Computer Associates Business Assessment & Consulting“, 2000 metų viduryje atlikusi valstybės informacinių sistemų (ir keleto pagrindinių registrų) tyrimą, registrai tarpusavyje neintegruoti, netinkamai naudojami registrų duomenys, gautus duomenų rinkinius tenka konvertuoti, skirtingi automobilių, laivų, traktorių registrai, nėra galimybių pereiti iš vieno registro į kitą, registrų duomenys gana netikslūs. Registrų infrastruktūros plėtra. Siekiant modernizuoti registrų tvarkymo infrastruktūrą, reikia: 1. sukurti valstybės registrų sąrašo tvarkymo infrastruktūrą, leidžiančią operatyviai kaupti duomenis apie visus įstatymuose nustatytus registrus, jų įteisinimo, kūrimo eigą ir funkcionavimą, teikti informaciją apie registrus valstybės institucijoms, kitiems naudotojams. Tam reikia vadovautis šiais duomenų apie registrus kaupimo ir teikimo reikalavimais: 2. registrų sąrašo tvarkytojas turi vykdyti pirminį visų registrų registravimą ir organizuoti duomenų apie registro būklės pasikeitimus gavimą iš atskirų registrų tvarkytojų, žiūrėti, kad duomenys būtų išsamūs, greitai pateikiami ir atnaujinami; 3. turi būti užtikrinta prieiga prie registrų sąrašo duomenų internete, nekuriant papildomų priemonių; 4. siekiant periodiškai ir operatyviai valstybės institucijas informuoti apie registrų sistemos būklę, plėtrą, turi būti sukurta ataskaitų apie registrus sudarymo ir teikimo sistema; 5. nustatyti apibendrintą valstybės registrų funkcionavimo infrastruktūrą, aprėpiančią visas registravimo duomenų kaupimo, tvarkymo ir teikimo funkcijas. Reikia vadovautis šiais registrų infrastruktūrai keliamais apibendrintais reikalavimais: 6. apibūdinant registro infrastruktūrą, turi būti nustatyta, kokia tarnyba ar specialistas administruoja registro centrinę duomenų bazę, registruoja objektus, formuoja registravimo duomenis, organizuoja sąveiką su kitais registrais, teikia duomenis informacinėms sistemoms, kitiems naudotojams; 7. atsižvelgiant į konkretaus valstybės registro specifiką, turi būti sukurta infrastruktūra, galinti vykdyti centrinės tarnybos, vietinių tarnybų ir duomenų teikimo (distribucijos) tarnybos funkcijas. Šios tarnybos turi: 8. centrinė tarnyba – administruoti centrinę duomenų bazę, organizuoti sąveiką su išoriniais registrais ir kitų registrų duomenis tvarkančiomis institucijomis, tvarkyti registravimo apribojimų (jeigu jų numatyta) gavimą ir pateikimą registravimo institucijoms; 9. vietinės tarnybos – tikrinti registruoti pateiktus dokumentus, formuoti kompiuteryje ir keisti registravimo duomenis, atlikti duomenų techninę ir loginę kontrolę, priimti sprendimą dėl registravimo ir (jeigu tai numatyta) spausdinti registravimo pažymėjimą; 10. duomenų teikimo (distribucijos) tarnyba – vykdyti visas su registro duomenų naudotojų aptarnavimu susijusias funkcijas – registruoti naudotojus, priimti užklausas, į jas atsakyti, vykdyti naudotojų aptarnavimo apskaitą; 11. pirminis registravimo duomenų surašymas į kompiuterį turi būti vykdomas tiesiogiai tose institucijose, kuriose priimami ir tikrinami registravimo dokumentai; reikia kiek įmanoma vengti popierinių registravimo anketų pildymo ir persiuntimo į centrinę registro tarnybą. Tokio registravimo galima imtis tik išimtiniais atvejais, kai dėl objektyvių priežasčių neįmanoma arba netikslinga vietose duomenis formuoti kompiuterinio registravimo būdu; 12. atsižvelgiant į registrų dviejų pagrindinių tarpusavyje susijusių funkcijų (registravimo ir duomenų tvarkymo) svarbą ir tvarkomų duomenų apimtį, nustatyti atsakingas tarnybas. Tam reikia vadovautis šiais pagrindiniais registrų infrastruktūrai keliamais reikalavimais: 13. kiekvieno registro atveju reikia apsispręsti, ar atskirti objektų registravimo ir duomenų tvarkymo funkcijas; 14. centrinėje registro tarnyboje turi būti numatyta, kas administruos centrinę duomenų bazę, organizuos sąveiką su išoriniais registrais ir duomenų teikimą; 15. objektams registruoti turi būti įsteigtos vietinės registravimo tarnybos arba registravimo funkcijos priskirtos jau veikiančioms institucijoms, kurių funkcijos yra tiesiogiai susijusios su tam tikros kategorijos objektų registravimu; 16. registravimo dokumentų kontrolę ir registravimo duomenų pirminį surašymą į kompiuterius turi vykdyti vietinių registravimo tarnybų specialistai; 17. administruoti centrinę duomenų bazę, vykdyti kitas centrinei registro tarnybai priskirtas funkcijas tikslinga pavesti specializuotai informatikos įmonei, galinčiai atlikti kompiuterinį duomenų tvarkymą, nesusijusį su sprendimų dėl registravimo priėmimu; 18. nustatyti registrų, priklausančių konkrečios ministerijos reguliavimo sričiai, jungtinės infrastruktūros kūrimo tvarką. Tam reikia vadovautis šiais jungtinei registrų infrastruktūrai keliamais reikalavimais: 19. siekti, kad visų ministerijos reguliavimo sričiai priskiriamų registrų (išskyrus svarbiausiuosius) centrinės duomenų bazės būtų tvarkomos vienoje ministerijos įsteigtoje ar paskirtoje jungtinėje tarnyboje; 20. objektų registravimo funkcijos turi būti vykdomos vietinėse tarnybose, tiesiogiai susijusiose su registruojamų objektų reguliavimu; 21. jungtinei tarnybai turi būti priskirtos visos išorinės sąveikos funkcijos – kitų registrų duomenų, kurių reikia registruojamiems objektams apibūdinti papildomai, taip pat duomenų, nustatančių registravimo apribojimus, gavimas ir perdavimas vietinėms registravimo tarnyboms; 22. jungtinė tarnyba turi organizuoti tvarkomų registrų duomenų perdavimą kitiems registrams, informacinėms sistemoms, aptarnauti kitus naudotojus; 23. nustatyti, kad visos institucijos, registruojančios tam tikros kategorijos objektus, duomenis, kurių reikia jų veiklai, gauna tiesiogiai iš atitinkamo registro centrinės duomenų bazės; 24. papildomi duomenys, kurių reikia konkrečios institucijos veiklai, turi būti formuojami atskirai nuo registravimo procedūrų, prireikus naudojant registro centrinėje duomenų bazėje sukauptus registravimo duomenis; 25. registrų duomenų bazių archyvavimo, atkūrimo, kitas apsaugos priemones turi įgyvendinti jungtinė tarnyba. LAUKIAMI REZULTATAI Tikimasi, kad įgyvendinus nurodytuosius tikslus: 1. bus sukurta valstybės registrų integrali sistema, registruojanti ir apskaitanti šalies nacionalinio turto svarbiausiuosius objektus ir informacinėmis priemonėmis adekvačiai atspindinti svarbiausiųjų šalies objektų būklę, dinamiką ir objektų tarpusavio ryšius; 2. bus sudarytos sąlygos kiekvienam valstybės tarnautojui, verslininkui, gyventojui gauti informaciją apie jį dominančius objektus, jų dinamiką, sąsajas su kitais objektais įstatymų, kitų teisės aktų nustatyta tvarka; 3. bus sudarytos sąlygos registruose sukauptus duomenis plačiai naudoti valstybės informacinėse sistemose ir taip užtikrinti įvairių oficialios informacijos šaltinių darną, leidžiančią gauti išsamią informaciją apie kiekvieną objektą; 4. pagerės gyventojų aptarnavimo sąlygos dėl registrų pagrindu teikiamų viešųjų paslaugų, pagrįstų informacinėmis technologijomis, plėtros; 5. valstybės ir savivaldybių institucijų tarnautojai galės veiksmingiau, racionaliau ir lanksčiau spręsti valstybės valdymo, jos išteklių naudojimo klausimus; 6. bus sukurtas registrų sąrašas (Registrų registras) ir taip užtikrintas visuotinis priėjimas prie registrų metaduomenų; 7. registrų sąveika bus efektyvesnė, sumažės registravimo duomenų tvarkymo sąnaudos, bus išvengta daugkartinio tų pačių duomenų surašymo į kompiuterius; 8. informatikos įmonės galės aktyviai prisidėti prie registrų kūrimo ir funkcionavimo, plėtoti registrų duomenimis grindžiamą verslą sparčios globalizacijos ir specializacijos sąlygomis; 9. tinkamai sutvarkyti svarbiausiųjų šalies objektų registravimo duomenys leis įmonėms ir valstybės institucijoms lengviau tapti pasaulio, Europos Sąjungos programų ir projektų, susijusių su registrų kūrimu ir naudojimu, dalyvėmis, būti aktyviomis tų programų vykdytojomis; 10. tinkamas ir profesionalus vadovavimas registro tvarkymo įmonėms  ar įstaigoms užtikrins optimalų šių institucijų tvarkomų registrų funkcionavimą, bus atsižvelgta į moderniausius techninius ir technologinius projektus, visa tai leis sparčiau sukurti integruotą valstybės registrų  sistemą; 11. pagrindiniai valstybės registrai bus integruoti geografinių informacinių sistemų (GIS) pagrindu. EGZISTUOJANTI REGISTRAVIMO TVARKA. Įmones Lietuvoje registruoja Valstybės registras42, kuris buvo įsteigtas 1994 metais. Šis įstatymas nustato: 1) valstybės registrų (kadastrų, klasifikatorių) steigimo, tvarkymo, naudojimo, reorganizavimo ir likvidavimo tvarką; 2) valstybės registrų tvarkymo įstaigų, joms vadovaujančių ir jų priežiūrą atliekančių institucijų, valstybės registrams duomenis teikiančių bei valstybės registrų duomenis naudojančių juridinių ir fizinių asmenų pareigas ir teises, šių teisių apsaugą; 3) juridinių ir fizinių asmenų, kurių duomenys yra registro objektas, pareigas ir teises, šių teisių apsaugą. Nustatyti, kad biudžetines įstaigas registruoja: 2.1. įstaigas ir jų padalinius (filialus), išlaikomus iš Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto, registruoja Žemės ir kito nekilnojamojo turto kadastro ir registro valstybės įmonė; 2.2. įstaigas ir jų padalinius (filialus), išlaikomus iš savivaldybių biudžetų, pagal jų buveinės vietą registruoja savivaldos vykdomosios institucijos ir apie tai praneša Žemės ir kito nekilnojamojo turto kadastro ir registro valstybės įmonei; 2.3. biudžetinės įstaigos ir jų padaliniai (filialai) privalo įsiregistruoti šio nutarimo 2.1 ar 2.2 punktuose nurodytose institucijose per vienerius metus nuo šio nutarimo įsigaliojimo; 2.4. šiuo nutarimu patvirtinta Laikinoji biudžetinių įstaigų registravimo tvarka netaikoma: 2.4.1. valstybės valdžios institucijoms, prokuratūrai, teismams, Lietuvos bankui, valstybės kontrolės ir savivaldos institucijoms. Šios biudžetinės įstaigos ir jų padaliniai (filialai) įregistruojami pateikus Žemės ir kito nekilnojamojo turto kadastro ir registro valstybės įmonei užpildytą registravimo duomenų kortą; 2.4.2. kultūros, sveikatos priežiūros, švietimo įstaigoms bei mokslo ir studijų institucijoms, išlaikomoms iš Lietuvos valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų. Šios įstaigos bei institucijos registruojamos jų registrų nuostatuose numatyta tvarka; 2.5. kultūros, sveikatos priežiūros, švietimo įstaigų bei mokslo ir studijų institucijų registrų tvarkytojai praneša įregistruotų įstaigų duomenis Žemės ir kito nekilnojamojo turto kadastro ir registro valstybės įmonei per 5 darbo dienas nuo atitinkamos įstaigos ar jos padalinio (filialo) įregistravimo pažymėjimo išdavimo dienos (arba per ilgesnį laiką, suderintą su Žemės ir kito nekilnojamojo turto kadastro ir registro valstybės įmone). Nekilnojamųjų kultūros vertybių registravimas. Nustatytos ir įvertintos nekilnojamosios kultūros vertybės registruojamos įrašant jas į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą43. Nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymo 3 straipsnio antrojoje dalyje išvardyti objektai44 registruojami nekilnojamosiomis kultūros vertybėmis. Kiti objektai į Registrą gali būti įrašyti, jeigu pagrindžiama jų kultūrinė vertė bei visuomeninė reikšmė. Visus objektus į Registrą įrašo Kultūros vertybių apsaugos departamentas. Sprendimai dėl objektų įrašymo į Registrą skelbiami "Valstybės žiniose". Objektai, kurie nebuvo įrašyti į Registrą, savivaldybių sprendimu gali būti įrašyti į vietinius nekilnojamųjų kultūros vertybių registrus, o apie tai pranešta Kultūros vertybių apsaugos departamentui. Procesiniu požiūriu Nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugai yra numatytos tam tikros procedūros išdėstytos specialiuose reglamentuose. Pvz., Nekilnojamosios kultūros vertybės apsaugos reglamentas yra šios vertybės priežiūros, tvarkymo ir naudojimo sąlygų nustatymo pagrindinis dokumentas.45 Nekilnojamųjų kultūros vertybių savininkai ir valdytojai privalo laikytis apsaugos reglamento reikalavimų. Hipotekos registro steigimą vykdo Teisingumo ministerija. Vietinius hipotekos registrus tvarko apylinkių teismų hipotekos skyriai, steigiami Teismų įstatymo nustatyta tvarka. Žiniasklaida pažymi, kad ir dėl šio klausimo yra nemažai teisėtvarkos pažeidimų, kaip iš pareiškėjų-steigėjų, taip ir iš valstybės institucijų pusės. Pastarieji menkai kontroliuoja įstatinių tikslų vykdymą, o kartais ir visiškai to nedaro. O juk registracija formuoja socialinės veiklos statusą ir ją reikia palaikyti. Didelę reikšmę turi sandorių dėl nekilnojamo turto legalizacija. Pavyzdžiui, 1996 metais buvo išleistas “Lietuvos Respublikos nekilnojamo turto registro įstatymas“[ 17į ], tokiu būdu įdiegta vieninga sistema registruojant nekilnojamąjį turtą, be to išryškėjo teisių į nekilnojamą turtą ir sandorių su juo įdomūs momentai. Valstybinę registraciją vykdo specialiai sukuriamos justicijos įstaigos. Užregistruotas nekilnojamas turtas yra įtraukiamas į specialųjį valstybinį registrą. Be to registracijos pagrindas - tai: valstybės arba vietos savivaldos institucijų išleisti aktai; sutartys ir liudijimai apie sandorius; gyvenamųjų patalpų privatizacijos aktai; liudijimai apie paveldėjimo teisę; teismo nutarimai. Susiduriame su “ūkinės ir kitos veiklos licencijavimao” kategorija. Iš vienos pusės, tai yra susiję su iniciatyvos stimuliavimu vystant naudingos veiklos rūšis, naujų paslaugų įsisavinimą ir pan., o, iš kitos pusės, tai visuomenės ir valstybės suinteresuotumas oficialiai pripažinti šių darbų ir paslaugų rūšis. Akivaizdus yra viešasis ir visuomeninis susidomėjimas bei kontrolė jį realizuojant. 2.4.2.LICENCIJAVIMAS. Kas gi yra licencijavimas? Tai ypatinga oficialaus patvirtinimo (pripažinimo) procedūra, susijusi su ūkinio subjekto teise vykdyti tam tikros rūšies veiklą laikantis taisyklių, norminių reikalavimų ir standartų. Piliečių ir juridinių asmenų dalyvavimas licencijavimo procesą sudaro keli etapai: 1. paraiškos padavimo, kurioje yra privalomi duomenys apie numatomos veiklos rūšį, tame tarpe juridinio asmens atributai, laikotarpis ir licencijos galiojimo teritorija; 2. licencijinės rinkliavos įmoka (mokestis už licencijos išdavimą). 3. pateiktų dokumentų įvertinimas ir ekspertizė, kurią atlieka atitinkamų institucijų specialistai ir darbuotojai; 4. įgaliotojo organo sprendimas išduoti licenciją arba atsisakyti išduoti licenciją; 5. sprendimo apskundimas teisme; 6. licencijos sąlygų teisingo vykdymo kontrolės. Licencija suteikia teisę vykdyti tam tikrą veiklą tik pagal užfiksuotas joje kryptis ir rodiklius. Atitinkamas valdymo institucija privalo vykdyti įmonių, organizacijų, kurioms išduotos licencijos, veiklos kontrolę pagal tai, kaip yra laikomasi kontrolinių normatyvų. Tuo atveju, kai jie yra pažeidžiami, licencija gali būti atimta. Bet, deja, kontrolė šioje srityje vykdoma blogai, o tai neleidžia nutraukti nesąžiningos visos eilės verslininkų veiklos. Patys pirmieji žingsniai ūkinės veiklos licencijavime užfiksuoti jau 1990 metais, kai buvo nustatyta leidimų (licencijų) verstis ūkine veikla išdavimo tvarka.[ 22v ].Buvo numatyta, kad vėliau Vyriausybė nustatys licencijuojamų veiklos rūšių sąrašą. Bet tai neįvyko ir vėliau atskiros licencijavimo rūšys buvo taikomos tik atskirais aktais. Šiuo metu Lietuvos Respublikoje yra daugiau nei šimtas įstatyminių ir kitokių normatyvinių aktų. Didelis skaičius įvairiausio lygio subjektų sudaro daug sunkumų, nustatant licencijavimo kriterijus, tvarką, verslininkų teises, jų atsakomybę. Paaiškinsime atskiras teisines normas, kurios jau reguliuoja verslininkiškos veiklos licencijavimą. Lietuvos Respublikos Vyriausybė sprendžia ir bendruosius ir konkrečiuosius licencijavimo klausimus. Už komercinės-ūkinės veiklos licencijavimo taisyklių parengimą atsakingos ministerijos ir Vyriausybinės įstaigos. Licenciją išduoda valdymo organai juridiniams ir fiziniams asmenims. Licencija suteikia teisę vykdyti tam tikros rūšies veiklą, laikantis licencijinių sąlygų ir Lietuvos Respublikos įstatymų. Nustatyta licencijų įsigijimo ir įforminimo tvarka. Klausimas dėl licencijos išdavimo yra apsvarstomas per 15 dienų nuo paraiškos padavimo dienos. Atsisakymas išduoti licenciją gali būti apskųstas teismine tvarka. Keičiantis licencijos savininko pavadinimui, adresui arba banko rekvizitams, kai nepakinta veiklos rūšys, licencija turi būti perregistruota organe, kuris ją išdavė. Gaudamas licenciją, gavėjas sumoka fiksuotą vienkartinį mokestį - licencijinę rinkliavą, kurios dydis veikloms yra nustatytas. Licencijinių sąlygų nesilaikymas, tame tarpe licencijos perdavimas kitam juridiniam ar fiziniam asmeniui, nekokybiškų prekių išleidimas arba pardavimas, prekybos taisyklių, sanitarinių ir. ekologinių normų pažeidimas sąlygoja licencijos atėmimą arba kitus Lietuvos Respublikos įstatymuose numatytus veiksmus. Reikia atsižvelgti į tai, kad vykdomosios valdžios organai turi licencijavimo įgaliojimus pagal šakas ir sritis. Pavyzdžiui, Finansų ministerijos srityje 1996 m. buvo išleista “Banko licencijų komerciniams bankams išdavimo ir atšaukimo taisyklės”,1998 metais Vertybinių popierių komisijos išduodamų licencijų dublikatų išdavimo tvarka. Sveikatos ministerija “ Licencijų užsiimti farmacine veikla sveikatos priežiūros įstaigų (įmonių) labdaros organizacijų ir farmacijos specialistų rengimo įstaigų padaliniams išdavimo tvarka” [ 25v ]; Laikinoji licencijavimo užsiimti asmens ir visuomenės sveikatos priežiūros privačia tvarka veikla.[ 26v. ]. Lietuvos Respublikos norminiai aktai liečiantys lizencijavimą numato leidimų verstis ūkine veikla išdavimo tvarką, licencijavimo sąvokas ir principų turinį, suteikti įgaliojimai specialiai įgaliotiesiems organams. Detaliai reguliuojama licencijavimo sistema - licencijos požymiai - tai jos galiojimo laikas, licencijiniai reikalavimai ir sąlygos, išdavimo tvarka, performinimas, licencijų registro vedimas ir kt. Nustatytas veiklos rūšių sąrašas, kurioms vykdyti reikalinga licencija, Lietuvos Respublikos ir jos subjektų mastu. Sertifikavimas, kaip veikla paliudijant produkcijos atitikimą nustatytiems reikalavimams, vykdomas pagal “ Lietuvos Respublikos atitikties įvertinimo įstatymą“ Sertifikavimo darbuose dalyvauja įmonės, įstaigos ir organizacijos, nepriklausomai nuo nuosavybės rūšies (tame tarpe užsienio), pripažįstančios ir vykdančios jo taisykles. Atliekant sertifikavimą jie bendradarbiauja su tarptautinėmis, regioninėmis ir nacionalinėmis kitų šalių sertifikavimo sistemomis. Prie norminių dokumentų, kurie yra naudojami privalomame sertifikavime, priskiriami įvairūs Lietuvos Respublikos norminiai aktai, valstybiniai standartai, tame tarpe Lietuvos priimti tarpvalstybiniai ir tarptautiniai standartai ( kaip pvz. gali būti susitarimas tarp Lietuvos ir Ukrainos vyriausybių dėl bendradarbiavimo standartizacijos, metrologijos ir sertifikacijos srityje ), sanitarinės normos ir taisyklės, statybinės normos ir taisyklės, saugos normos, o taip pat kiti dokumentai, kurie atitinka Lietuvos Respublikos įstatymo numatytus standartus ir nustato gaminiams privalomuosius reikalavimus. Stengiamasi, kad sertifikatai ir atitikimo ženklai nurodytos sertifikavimo Taisyklės ir rekomendacijos, sudarytos atitinkamai galiojančioms tarptautinėms normoms ir taisyklėms, kurios išdėstytos Tarptautinės standartizacijos organizacijos (ISO) o taip pat kitų tarptautinių ir regioninių organizacijų dokumentuose būtų pripažinti užsienyje. Sertifikuojant turi būti informuojami gamintojai, vartotojai, visuomeninės organizacijos, sertifikavimo organai, tyrimų laboratorijos, o taip pat ir visos kitos suinteresuotos įmonės, organizacijos ir atskiri asmenys apie akreditavimo ir sertifikavimo taisykles ir rezultatus. Sertifikuojant turi būti išsaugotas informacijos, kuri yra komercinė paslaptis, konfidencialumas. Sertifikavimo dalyviai yra nacionalinis sertifikavimo institucija , kitaip tariant Lietuvos Valstybinis standartas, valstybiniai valdymo organai, vykdantys sertifikavimo darbus, centriniai sertifikavimo sistemų organai, sertifikavimo organai, juridiniai asmenys, prisiėmę sau laisvanoriškos sertifikacijos organo funkcijas, tyrimų laboratorijos, produkcijos gamintojai (pardavėjai, vykdytojai). Į sertifikavimo darbus gali būti įtrauktos vartotojų bendrijos. Lietuvoje yra įsteigtas Standartizacijos departamentas, kuris vykdo plačią veiklą standartizacijos organizacijos srityje. Dar viena veiklų rūšių pripažinimo legaliomis atmaina yra leidimų išdavimas, kurį vykdo vykdomosios valdžios organai ir pareigūnai. Leidimai yra išduodami teisiniams subjektams atlikti atitinkamus veiksmus ir jie yra legalumo pagrindas. Lietuvos Respublikoje, kaip ir kitose šalyse leidimai išduodami įvairiose grandyse, pavyzdžiais gali būti “leidimų nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimas”, ”leidimas rengti skaitmeninę loteriją Lietuvos tautinio olimpinio komiteto ne pelno įmonei “Olifėja”, “leidimas steigti importo ir eksporto terminalus”. Be leidimų tokie veiksmai neturi juridinio pagrindo. Imperatyvinė norma tokiu būdu sąlygoja daugelį kitų normų - pilietinių teisinių, darbinių ir pan. Administracinio-teisinio rėžimo atmaina yra standartizacija. Standartizacija - tai veikla nustatanti normas, veiklas ir charakteristikas (toliau - reikalavimus), siekiant garantuoti: gaminių, darbų ir paslaugų saugumą aplinkai, gyvybei, sveikatai ir turtui; techninį ir informacinį atitikimą, gaminių sukeičiamumą; gaminių, darbų ir paslaugų kokybę; matų, ekonominių išteklių vieningumą; ūkio objektų saugumą. Šalyje galioja įvairūs standartus reglamentuojantys norminiai aktai, kuriuose nustatyti teisiniai Lietuvos Respublikos standartizacijos pagrindai, kurie yra privalomi atitinkamos krypties valstybinio valdymo organams, o taip pat įmonėms ir verslininkams, visuomeniniams susivienijimams, nustatytos valstybinės vartotojų ir valstybės interesų apsaugos normoms, parengiant ir pritaikant normatyvinius standartizacijos dokumentus. Lietuvos standartizacijos departamentas formuoja ir įgyvendina valstybės politiką standartizacijos srityje, vykdo valstybinę kontrolę ir priežiūrą dėl privalomų valstybinių standartų reikalavimų laikymosi, dalyvauja tarptautinės (regioninės) standartizacijos darbe, organizuoja profesinį šios srities kadrų parengimą ir perkvalifikavimą, o taip pat nustato tarptautinių (regioninių) standartų, taisyklių, normų ir rekomendacijų, dėl standartizacijos taikymo, taisykles Lietuvos Respublikos teritorijoje, jeigu kitaip nenumatyta tarptautinėse Lietuvos Respublikos sutartyse. Ūkinės veiklos subjektai, tame tarpe visuomeniniai susivienijimai, organizuoja ir atlieka standartizacijos darbus, sutinkamai nurodytiems įstatymams. Lietuvos standartizacijos departamentas valstybinėje valstybės standartų sistemoje nustato bendrąsias standartizacijos darbų atlikimo organizacines technines taisykles, ūkio subjektų sąveikos ir bendradarbiavimo vienų su kitais ir su valstybinio valdymo organais formas ir metodus. Valstybiniai standartai yra parengiami gaminiams, darbams ir paslaugoms, kurie turi valstybinę svarbą ir negali prieštarauti Lietuvos Respublikos įstatymams. Standartizacijos rėžimas įgyvendinamas normatyvinių standartizacijos dokumentų pagalba. Jiems priskiriami: Lietuvos Respublikos valstybiniai standartai; nustatyta tvarka taikomi tarptautiniai standartai, standartizacijos taisyklės, normos ir rekomendacijos; bendri visai Lietuvai techninės ekonominės informacijos klasifikatoriai; įmonių standartai; mokslinių techninių, inžinierinių bendrijų ir kitų visuomeninių susivienijimų standartai. Teorinių minčių pagrindimui tiktų šie Lietuvos Respublikoje nustatyti standartizacijos pavyzdžiai: Vyriausybės nutarimas dėl “tarptautinio standartinio knygos numerio žymėjimo leidiniuose” [ 30v ], “Standartų projektų teikimas kompiuterinėse laikmenose”[ 31v ], “Standartų perkant – parduodant gyvulius ir paukščius skerdimui privalomas taikymas” [ 32v ], “Europinio standarto geležinkelio Lietuva – Lenkijos siena – Kaunas tiekimas”[ 33v ] Administracinio teisinio rėžimo elementai standartizacijos srityje - tai valstybinė kontrolė ir priežiūra. Ją vykdo Lietuvos standartizacijos departamentas, kiti specialieji įgaliotieji organai, kurie kontroliuoja visų įmonių ir organizacijų veiklą. Taip pat yra numatytos Lietuvos standartų, standartizacijos dokumentų ir jų keitimų tvirtinimas [ 34v ]. Svarbus administracinis teisinis reguliatorius tai oficialiai nustatytas matavimų vieningumas šalyje. Dėl pastarojo paminėsime galiojantį nuo 1996 m. Lietuvos Respublikos metrologijos įstatymą. Juo nustatyti dydžių vienetai, priemonės ir matavimų atlikimo metodika. Funkcionuoja Valstybinė metrologijos tarnyba, taip pat Lietuvos metrologijos inspekcija ir kitos tarnybos, kurios garantuoja matavimų vieningumą šalyje. Valstybinę metrologinę kontrolę sudaro: matavimų priemonių tipų patvirtinimas; matavimo priemonių patikrinimas, tame tarpe etalonų; juridinių ir fizinių asmenų veiklos, gaminant, remontuojant, parduodant ir išnuomojant matavimo priemones, licencijavimas. Valstybinė metrologinė priežiūra įgyvendinama išleidžiant, prižiūrint ir taikant matavimo priemones , atestuojant matavimų atlikimo metodikas, dydžių vienetų etalonus, laikantis metrologinių taisyklių ir normų; perleidžiamų prekių kiekiu vykdant prekybines operacijas; fasuotų visų rūšių įpakavimuose prekių kiekiu jas fasuojant ir parduodant. Išaiškinus metrologinių taisyklių ir normų pažeidimus valstybės inspektorius turi teisę: uždrausti nepatvirtintų arba neatitinkančių patvirtintam tipui, o taip pat neteisėtų matavimo priemonių naudojimą ir išleidimą; panaikinti patikėtinius žymėjimus arba anuliuoti patikrinimo liudijimą tais atvejais, kai matavimo priemonė rodo neteisingus duomenis arba yra praleistas intervalas tarp patikrinimų; išimti matavimo priemonę iš eksploatacijos; teikti pasiūlymus anuliuoti licenciją gaminti, remontuoti, parduoti ir nuomoti matavimo priemones tais atvejais, kai yra reikalavimų šioms veiklos rūšims pažeidimų; duoti privalomąsias nuorodas ir nustatyti pažeidimų pašalinimo terminus, surašyti protokolus dėl pažeidimų. [ 5; 419 – 431 ]. 2.4.3. LEIDIMŲ REŽIMAS. Administracinėje teisėje yra leidimų režimas, kuris išskiria jį iš kitų rėžimų tarpo. Pastarasis yra taikomas piliečiams ir juridiniams asmenims. Šis rėžimas reiškia, kad jie turi teisę paduoti pareiškimus dėl leidimo padaryti vieną ar daugiau tam tikrų veiksmų; atitinkamų pareigūnų arba institucijų sprendimas duoti leidimą arba jo nesuteikti; legalią galimybę asmeniui įsigyti norimą teisę arba atlikti veiksmus (įsigyti šaunamąjį ginklą ir pan.), prisiimti papildomus įsipareigojimus. Leidimo galiojimas baigiasi ir priklauso nuo konkrečių juridinių faktų - pareiškėjo atsisakymas, jis atlieka priešingus įstatymams veiksmus ir t.t. Valstybinė institucija vykdo asmenų veiksmų šioje srityje administracinę priežiūrą. Detaliau išnagrinėsime kai kuriuos leidimų režimo aspektus, susijusius su piliečiais, kai jis yra derinamas su registracijos ir pranešimo režimu. Žinoma, išeities taškas yra sprendimų dėl pilietybės klausimų procedūros. Lietuvos Respublikos “Pilietybės įstatymas” [ 14į ] detaliai reguliuoja teisės į pilietybę turinį, pagrindus ir tvarką ją įgyti, jos nutraukimą. Administracinės teisės požiūriu, visų pirma, galima išskirti valstybines institucijas, tvarkančias pilietybės reikalus, bei jų įgaliojimus. Tai - Prezidentas, Ministras Pirmininkas, Pilietybės reikalų Komisija, Vidaus Reikalų Ministerija ( migracijos departamentas ), Užsienio Reikalų Ministerija (LR diplomatinė atstovybė ar konsulinė įstaiga užsienyje), Lietuvos (miesto, rajono) migracijos tarnyba. Antra, sureguliuotas pilietybės reikalų procesas - pareiškimų ir prašymų pateikimo tvarka, jų formos, terminai, organai, įgalioti nagrinėti bylas, pilietybės bylų sprendimų vykdymas, tame tarpe dokumentų, patvirtinančių pilietybės suteikimą arba nutraukimą, išdavimas, sprendimų vykdymo kontrolė, apskundimas (pavaldumo tvarka arba teismui). NETEISMINIS ADMINISTRACINIŲ GINČŲ NAGRINĖJIMAS PLANAS 1. Administracinių ginčų nagrinėjimo proceso samprata, tikslai ir subjektai. 2. Kvazi teismo samprata. 3. Administracinių ginčų komisijų paskirtis ir sistema. Administracinių komisijų formavimas. Administracinių ginčų komisijų nagrinėjamos bylos, sprendimų vykdymas. 4. Mokestinių ginčų nagrinėjimas vykdomosios valdžios institucijose ir mokestinių ginčų komisijoje. 5. Skundų dėl rinkimų ir Referendumo įstatymų pažeidimo neteisminis nagrinėjimas. 6. Skundų dėl atsisakymo išduoti leidimą gyventi ar dirbti Lietuvoje arba tokio leidimo panaikinimo, taip pat skundų dėl pabėgėlio statuso neteisminis nagrinėjimas. 7. Skundų nagrinėjimas Ombudsmenų institucijose. 1. ADMINISTRACINIŲ GINČŲ NAGRINĖJIMO PROCESO SAMPRATA, TIKSLAI IR SUBJEKTAI 1.1. Administracinis ginčas ir jo ypatybės Lietuvoje ir kitose šalyse.Teisiniai reikšmingas socialinis bendravimas, institucijų veikla palaikoma teisės normų įgyvendinimo arba, kitaip sakant, teisinės tvarkos užtikrinimo pagalba. Joks pastovus socialinis bendravimas, kuriuo yra įgyvendinami tam tikrų socialinių grupių interesai, negali plėstis be teisės normų, formuojančių ir tvarkančių bendravimo dalyvių – socialinio junginio narių – elgesį. Tais atvejais, kuomet teisės normos neveikia arba netinkamai veikia, kuomet teisinių santykių dalyviai nesilaiko teisės normų įpareigojimų ir taip yra pažeidžiama teisinė tvarka – kyla konfliktai, vadinami teisiniais ginčais. Administraciniai ginčai yra tokie teisiniai konfliktai, kurie kyla iš viešosios teisės reguliuojamų teisinių santykių. Kaip žinia, viešosios teisės esminė paskirtis – reguliuoti teisinius santykius tarp valstybės ir visuomenės (žmonių). Siekiant sukonkretinti, reikėtų pastebėti, jog administraciniai ginčai kyla iš administracinio pobūdžio teisinių santykių, kurie pasižymi tuo, jog jie susiklosto valstybės institucijų vykdomojoje-tvarkomojoje veikloje, kitaip sakant, administravime. Viena iš administracinio teisinio santykio šalių, kaip taisyklė, yra valstybės vykdomoji institucija arba tokia institucija, kuriai yra suteikti viešojo valdymo ir vidaus administravimo įgalinimai.46 Be to, administraciniams teisiniams santykiams būdingas pavaldumo ryšys tarp jo dalyvių, kuris gali būti dvejopas: organizacinis, egzistuojantis tam tikros sistemos viduje, ir administracinis, kuomet organizacinio ryšio tarp šalių nėra. Pagal Lietuvos Respublikos Administracinių bylų teisenos įstatymą, administraciniais ginčais vadinami asmenų konfliktai su viešojo administravimo subjektais arba konfliktai tarp nepavaldžių vienas kitam viešojo administravimo subjektų47. Administracinės teisės kaip teisės šakos samprata nulemia administracinio ginčo sampratą bei ypatybes. Priklausomai nuo to, kokia administracinės teisės šakos paskirtis vienoje ar kitoje teisinėje sistemoje, gali būti naudojamas skirtingas administracinis teisinis reguliavimas, ir, atitinkamai, skirtingai gali būti suprantamas administracinio ginčo pobūdis. Štai, pavyzdžiui, administracinės teisės tėvyne vadinamoje Prancūzijoje, ši teisės šaka reguliuoja administracinių institucijų organizaciją ir veiklą, jų tarpusavio santykius, teisinį statusą ir vidinę struktūrą. Be to, administracinės teisės normos reguliuoja santykius, susiklostančius tarp administracinių institucijų ir individų.48 Administracija turi įgaliojimus ne tik vykdyti, bet ir priimti valdymo sprendimus. Priimti tokius sprendimus, administracija gali ir be kitos šalies, sutikimo, kadangi jai tokius įgaliojimus suteikia Konstitucija ir įstatymai. Administracijos sprendimai iš esmės gali būti dvejopi: 1) norminių-reguliuojančių aktų priėmimas arba 2) individualaus administracinio arba finansinio pobūdžio aktų priėmimas. Be abejo, dėl administracijos priimamų sprendimų bei dėl jų nevykdymo kyla įvairių administracinių ginčų. Tuo tarpu Jungtinėse Amerikos Valstijose administracinė teisė reguliuoja valstybės institucijų - agentūrų (administrative agency), kurios nepriklauso nei įstatymų leidybai, nei teismams, veiklą, priimant sprendimus bei šių agentūrų veiklos teisminę kontrolę.49 JAV skiriamas didžiulis dėmesys privačių asmenų teisių procesinių garantijų tobulinimui. Todėl JAV administracinė teisė nereguliuoja vykdomosios valdžios aparato struktūros ir organizavimo, tačiau detaliai reglamentuoja visus privataus asmens ir administracinių institucijų santykius. JAV esminiai klausimai, sudarantys administracinės teisės branduolį yra šie: 1. administracijos sprendimų priėmimas (decision making), 2. taisyklių priėmimas (rulemaking), 3. kvaziteisminė veikla (adjudication) 4. administracijos veiksmų teisminė kontrolė (judicial review of administrative action). Individas ir jo teisių apsauga yra JAV administracinės teisės prioritetas, todėl neatsitiktinai dominuoja procedūriniai klausimai. Tikslumo dėlei mokslininkai JAV administracinę teisę siūlo vadinti administracine-procesine. Pažymėtina, jog JAV administraciniais ginčais vadinami tarp privačių asmenų ir administracijos kilę teisiniai konfliktai. Lietuvoje prie administracinių ginčų priskiriami ir tarnautojų ginčai su administracija, taip pat rinkimų ginčai50. 1.2. Administraciniai ginčai tarp valstybės ir asmens. Viešojo administravimo institucijos ir jų tarnautojai turi įgaliojimus spręsti atskirų asmenų ar jų grupių teises ir pareigas įtakojančius klausimus. Todėl tuo pačiu jie gali padaryti didelę žalą individams bei visai visuomenei51. Šios aplinkybės lemia būtinybę atkreipti dėmesį ne tik į administracinių ginčų ypatybes, bet taip pat nustatyti ir išanalizuoti jų atsiradimo prielaidas bei sprendimo galimybes. Įvairios valstybės institucijos, tame tarpe ir administracinės, turi atlikti pagrindinę misiją52 – padėti piliečiams tinkamai gyventi, įgyvendinti jų teises bei laisves. Todėl valstybinėms institucijoms yra suteikiama nemažai galių. Tačiau pastebima, jog susidaro paradoksali situacija, kuomet suteiktosios valstybės institucijoms galios, tarp jų ir diskrecinės, tampa grėsmingos tam pačiam žmogui, kurio teises ir laisves institucija turėtų padėti įgyvendinti, ir gali būti panaudotos prieš jį. Kaip pastebėjo prof. V.Mikelėnas, dažniausiai pasitaikantys konfliktai tarp valdžios ir piliečių yra iš piliečių ir vykdomosios valdžios santykių kilę administraciniai ginčai, nes būtent vykdomosios valdžios institucijos užsiima kasdieniu labiausiai piliečius liečiančių reikalų tvarkymu53. Valstybė, jos institucijos šiuolaikinėje visuomenėje įgyvendina nepaprastai daug funkcijų įvairiose gyvenimo srityse – transporto, socialinės apsaugos, sveikatos apsaugos, švietimo, viešosios tvarkos palaikymo, valstybės saugumo ir kitose. Skirtingose šalyse valstybės bei jos institucijų vykdomų visuomeninių funkcijų ir teikiamų paslaugų [angl. public services] apimtis skiriasi: vienose - švietimas, sveikatos apsauga, visuomeninis transportas yra valstybės išlaikomi, kitose – valstybės vaidmuo nurodytose srityse yra žymiai mažesnis. Tačiau bet kokiu atveju valstybės bei jos institucijų visuomeninės funkcijos bei paslaugos yra reikšmingos ir paliečia kiekvieną visuomenės narį. Šių paslaugų ir teikimo ir funkcijų vykdymo metu gali būti padaroma žala kitiems asmenims54. Santykis tarp valstybės institucijų ir individo yra įtemptas ir skausmingas – nuo to santykio priklauso teisinės kultūros lygis visuomenėje, teisinio nihilizmo paplitimas, etc. Kita vertus, dėl valdžių padalijimo principo yra sudėtinga kontroliuoti vienos iš valdžių, šiuo atveju, vykdomosios valdžios veiklą ir jos santykius su asmenimis. Todėl administraciniai ginčai tarp valstybės vardu veikiančių institucijų ir jos piliečių yra sudėtinga kiekvienos šiuolaikinės valstybės problema. Šiame darbe siekiama atkreipti dėmesį į asmens teisių pažeidžiamumą administraciniuose teisiniuose santykiuose. Jau minėta, kad vykdomosios valdžios institucijoms, įgyvendinančioms viešąjį administravimą, suteikiama nemažai galių. Skirtingai nei civiliniuose teisiniuose santykiuose, administraciniuose santykiuose pilietis nėra lygus teisinio santykio dalyvis. Administracija turi daugiau galių, todėl pilietis visada yra labiau pažeidžiamas – jis turi paklusti administracijos išleistų taisyklių reikalavimams, priimtiems sprendimams ir pan. Štai todėl ginčai tarp valstybės ir individo daugelyje valstybių sprendžiami skirtingai, nei civiliniai ginčai, kuriamos specialios institucijos, sprendžiančios ginčus tarp valstybės ir piliečio. Kalbant apie ginčą, kilusį tarp valstybės ir piliečio, reikia pažymėti, jog toks administracinis ginčas iškelia tuo pačiu ir vykdomosios valdžios veiklos teisėtumo klausimą. Asmens ir valstybės, tiksliau - jos įstaigų santykis yra labai svarbus ir nuo jo priklauso, kokie apskritai yra žmogaus teisių ir laisvių suvokimo ir apsaugos standartai. Susiduria dvi erdvės - žmogaus prigimties ir teisės saugoma erdvė bei valstybė, jos įstaiga su ja supančia gyvavimo erdve, kuri, pasak prof. A.Vaišvilos55, prasminga tiek, kiek užtikrina pirmąją. Tuo labiau, kad kaip teigė T.Hobsas (T.Hobbes), tas, kieno galioje visus ginti, turi lygiai tokią pat galią visus engti. Todėl valstybė, jos įstaigos - ne tik žmogaus teisių ir laisvių gynėjos (teisei apginti reikia valstybės jėgos), bet ir potencialiai pavojingiausias priešininkas, todėl jos valdžia ribojama Konstitucijos ir įstatymų, asmuo saugomas nuo nepagrįsto valstybės kišimosi į jo erdvę. Administracinių ginčų specifiką lemia administracinis teisinis reguliavimas Analizuojant administracinių ginčų specifiką, būtina atkreipti dėmesį į minėtą specifiką lemiančius veiksnius. Viena iš esminių ypatybių yra ta, kad administraciniai ginčai kyla atitinkamoms valstybės institucijoms ir jų pareigūnams įgyvendinant vykdomąją-tvarkomąją veiklą. Ši veikla yra sankcionuojama įstatymo leidėjo ir realizuojama daugelyje visuomenės veiklos sričių. Ginčai, kylantys žmonių veiklos srityse, patenkančiose į administracinio teisinio reguliavimo sferą, ir kylantys būtent iš administracinių teisinių santykių, vadinami administraciniais ginčais. Vadinasi, viena iš būtinų sąlygų administraciniams ginčams kilti – administracinis teisinis reguliavimas. Kitaip sakant, jeigu konkretūs santykiai nepatektų į administracinio teisinio reguliavimo lauką, tuomet atsiradę teisiniai konfliktai tokioje srityje būtų ne administraciniai ginčai, bet kitokio pobūdžio teisiniai ginčai. Administracinio teisinio reguliavimo klausimas yra labai svarbus, nes dėl netinkamo administracinio teisinio reguliavimo gali būti pažeidžiamos asmenų (tiek fizinių, tiek juridinių) teisės ir tuo pačiu kilti administraciniai ginčai. Mokslininkai pastebi, jog administracinėje teisėje teisinis reguliavimas pasireiškia itin charakteringai.56 Suprantama, jog nei viena valstybė, nei viena valdžia negali apsieiti be teisinio reguliavimo, kuris yra tokia socialinio reguliavimo rūšis, arba forma, kai teisinis poveikis žmonių elgesiui yra daromas teisės normomis. Įstatymų leidėjas, pasak prof. A.Vaišvilos, nustatydamas privalomo elgesio taisykles, modeliuoja žmonių elgesį, tuo pakreipdamas žmonių elgesį, jų tarpusavio santykių bei visos visuomenės raidą įstatymų leidėjui norimų vertybių linkme. 57 Analizuojant administracinio teisinio reguliavimo esmę, pirmiausiai reikia išsiaiškinti administracinio reguliavimo prielaidas, kitaip sakant, reikia išsiaiškinti, kodėl ir kaip atsirado administracinis teisinis reguliavimas, kam jis reikalingas valstybėje? 2. KVAZI TEISMO SAMPRATA 2.1. “Kvazi-teismo” sąvokos lingvistinė analizė. Siekiant atskleisti “Kvazi-teismo” sąvokos turinį, pirmiausiai reikia išsiaiškinti, ką reiškia pirmasis šio sudurtinio žodžio dėmuo - “kvazi”. Tarptautinių žodžių žodyne pateikiama tokia “kvazi” reikšmė: “Kvazi – (lot. Quasi- beveik, tartum)- sudurtinių žodžių pirmasis dėmuo, reiškiantis: tariamas, netikras, beveik toks58. “Kvazi” nurodo tam tikrą panašumą ar vienodumą konkrečiose reiškinio savybėse ar ypatybėse. Pateikiamos dar ir tokios “kvazi” reikšmės – tartum; lyg; panašus, bet ne absoliučiai59. Panašiai “kvazi” reikšmė aiškinama ir kituose šaltiniuose. “Kvazi” – netikras, menamas,60 tam tikra prasme panašus, artimas61, dalinai panašus, atrodantis, tačiau iš tikrųjų tuo nesantis62. Šis terminas apibūdina tam tikrą aktą, būdingą teismų veiklai, tačiau tas aktas yra atliktas ne teismo, o dažniausiai tam tikros valdymo institucijos63. Kai kuriuose šaltiniuose kvaziteisminės institucijos apibūdinamos kaip turinčios keletą savybių ar įgaliojimų, būdingų teismams, tokių kaip, pvz., vadovavimas bylų tyrimui ir pan. 64 Kai kurie mokslininkai mano, kad nėra tokio dalyko, kaip “kvazi-teisminis” sprendimas ar “kvazi-teisminė” institucija. Jie teigia, kad konkretus sprendimas ar tam tikra institucija yra arba teisminė, arba ne65. Matysime, jog toks požiūris pernelyg supaprastina administracinės justicijos sistemą ir nebeatitinka realybės. 2.2. Kvazi-teismų atsiradimą sąlygojusios aplinkybės. Kvazi-teismų atsiradimą lėmė daugelis priežasčių. Kintant ir įvairuojant visuomeniniams santykiams, keitėsi ir valstybės vaidmuo žmonių gyvenime: atsirado būtinybė vis daugiau įsikišti ir teisės normomis reguliuoti sudėtingus komercinius ir socialinius santykius. Mokslininkai pažymi, kad didžiausias šuolis administracinėje teisėje ir teisėkūroje buvo pastebėtas 19 a., o 20 a. teisės normų priėmimas dar suintensyvėjo.66 Buvo pastebėta, kad kuo daugiau į socialinius-ekonominius santykius kišasi valstybė, tuo labiau išauga pretenzijų skaičius jai. Todėl teismai nebegalėjo susidoroti su užgriuvusia skundų lavina. Tuo pačiu buvo sudėtinga užtikrinti efektyvią žmogaus teisių apsaugą, nes teismai, nors ir būdami svarbiu žmogaus teisių garantu kiekvienoje valstybėje, yra ypatingi tuo, jog procesas yra sudėtingas ir formalus, trunka ilgai, jo išlaidos brangiai atsieina besibylinėjančioms šalims. Be to, teismo procesas nemažai daliai žmonių yra neprieinamas ir bauginantis dėl daugelio aplinkybių (finansinių galimybių, išsilavinimo ir pan.)67. Administracinės justicijos pokyčiai buvo nulemti visuomenėje išaugusio poreikio efektyviai, ekonomiškai ir greitai spręsti konfliktus, siekio visais įmanomais atvejais išvengti formalaus ir varginančio bylinėjimosi. Racionalumo paieškos skatino valstybes kurti alternatyvius administracinių ginčų sprendimo mechanizmus, ieškoti naujų konfliktų tarp administracijos ir piliečių sprendimo būdų, todėl daugelyje valstybių buvo pasirinkti du keliai: pirma, jau veikiančioms administracinėms institucijoms buvo suteikiama teisė nagrinėti ginčus, kitaip sakant, buvo suteikiamos kvazi-teisminės galios ir, antra, buvo kuriamos specialios institucijos, kurių paskirtis (dažniausiai vienintelė) - administracinių ginčų nagrinėjimas. Šios institucijos, vadinamos kvazi-teismais, turėjo palengvinti ne tik valstybės finansinę naštą, nes teismų išlaikymas kiekvienai valstybei yra brangus “malonumas”, bet taip pat ir nuo administracijos veiksmų nukentėjusių asmenų padėtį, nes ginčų nagrinėjimas kvazi-teismuose kainuoja žymiai pigiau, nei įprastuose teismuose. Apibendrinant kvazi-teismų atsiradimą nulėmusias priežastis, galima išskirti svarbiausias iš jų: 1) teismų sistemos išlaikymo brangumas; 2) didelės teismo išlaidos, 3) teismo proceso lėtumas ir formalumas ir t.t. Kita vertus, reikia atkreipti dėmesį ir į tas aplinkybes, dėl kurių teisminės valdžios įgaliojimai buvo perduoti administracijai: 1) administracinių institucijų darbuotojai turi specialių žinių; 2) administracija įgyvendina kontrolės (priežiūrines) ir tyrimo funkcijas, pvz. administracija turi teisę savo iniciatyva pradėti persekioti teisės pažeidėją, tuo tarpu patys teismai tokios teisės neturi. 2.3. Kvazi-teismo ir teismo santykis. Kvazi-teismų egzistavimas nepaneigia fakto, kad teismas yra pagrindinė teisę taikanti institucija, kitaip sakant, kvazi-teismai nesiekia užimti teismų vietos, tačiau kvazi-teismų sukūrimu siekiama papildyti administracinės justicijos sistemą. Pripažįstama, kad pagrindinė teismo funkcija – išspręsti teisinį šalių konfliktą. Kiekvienas teisinis konfliktas sykiu yra ir socialinis konfliktas. Teismas, taikydamas teisę, išsprendžia ir teisinį, ir socialinį konfliktą ir šitaip veikia visuomenės narių elgesį. Be abejo, teismas nėra vienintelis socialinių konfliktų sprendimo subjektas. Plačiai paplitęs neteisminis ginčų sprendimas administracine tvarka, taip pat ikiteisminis mokestinių ginčų nagrinėjimas specializuotuose tribunoluose ir įvairiausių rūšių ginčų tarp piliečių ir administracijos sprendimas administracinių ginčų komisijose bei kitokiose institucijose, vadinamose kvazi-teismais. Reikia pažymėti, jog teismas yra specialiai pritaikytas spręsti ginčus, tačiau “teismo procesas vis dėlto nestokoja trūkumų ir šie skatina visuomenę ieškoti kitokių, alternatyvių teismui, konfliktų sprendimo būdų”68. Todėl pastebima, jog alternatyvūs ginčų sprendimo būdai – arbitražas, tarpininkavimas, taikinimo procedūros, tiesioginės derybos ir kt. vis labiau populiarėja.69 Visgi, siekiant išsiaiškinti teismo ir kvazi-teismų santykį, derėtų išsiaiškinti teisminės valdžios ypatumus. Prancūzų politologas Alexis de Tocqueville pirmąja pagrindine teismo funkcija įvardijo “funkciją būti arbitru”. Kad teismas galėtų pradėti veiklą, reikia konfliktinės situacijos – ginčo. Tik sudarius bylą, teisėjas pradeda vykdyti savo funkcijas. Antroji teismo funkcija – pareikšti nuomonę apie konkrečius atvejus, bet ne apie bendro pobūdžio principus. Trečia, teismai gali imtis teisminių veiksmų tik tada, kai į juos kreipiamasi.70 Šie teismo ypatumai kokybiškai skiria teisminį teisės taikymo modelį nuo administracinio. Jie reiškia, kad teismas, taikydamas teisę, veikia kaip nešališkas šalių ginčą sprendžiantis arbitras. Teismas, taikydamas teisę, neturi ir negali turėti jokio intereso, išskyrus interesą priimti teisėtą, teisingą ir pagrįstą sprendimą. Dėl šios priežasties teismo procesas konstruojamas taip, kad būtų užtikrinta galimybė išklausyti abi ginčo šalis, sudarytos abiem šalims lygios galimybės pulti ir gintis. Tuo tarpu viešoji administracija, taikydama teisę, dažnai veikia šališkai – siekia įgyvendinti savo interesus, o teisės taikymas administracine tvarka ne visada garantuoja nešališką, lygiateisį ir rungimosi principu grindžiamą bylos nagrinėjimą. Kvazi-teismo misija – tarsi aristoteliškojo “vidurio kelio” paieška: kvazi-teismas siekia supaprastinti ginčų nagrinėjimo procesą, tačiau tuo pačiu, kiek tai yra įmanoma, užtikrinti nešališką ginčų nagrinėjimo galimybę ir teisingų sprendimų priėmimą. Teismo sprendimas, kuriuo, taikant atitinkamas teisės normas, išsprendžiamas šalių ginčas, įsiteisėjęs įgyja res judicata galią. Tai reiškia, kad šalių ginčas yra išspręstas galutinai, visiems laikams ir teismo sprendimas nebegali būti revizuojamas kokių nors kitų institucijų. Tuo tarpu kvazi-teismų priimti sprendimai neretai dar gali būti tikrinami teismo. Tačiau taip yra ne visada. Kadangi skirtingose valstybėse veikia daugybė įvairiausių kvazi-teismų, priklausomai nuo konkretaus kvazi-teismo pobūdžio bei kompetencijos gali būti numatyta, jog kvazi-teismo sprendimas galės būti skundžiamas aukštesniajam kvazi-teismui, arba specifinės valdymo srities, kurioje kilo administracinis ginčas, ministrui, arba visai negalės būti apskųstas. Taip pat, yra tam tikrų kvazi-teismų, kurių sprendimus turi teisę apskųsti teismui tik individas, bet ne valdžios institucija, dėl kurios priimtų sprendimų buvo pažeistos asmens teisės. Teisminis teisės taikymas yra gerokai stabilesnis, nei administracinis. Todėl teismo sprendimai kartu su pozityviosios teisės normomis gali garantuoti tam tikrą visuomenės gyvenimo stabilumą, visuomeninių santykių apibrėžtumą ir aiškumą. Administracinis teisės taikymas šiomis savybėmis nepasižymi, nes jo teisėtumą gali tikrinti teismas, vykdydamas vadinamąją administracinės justicijos funkciją. Be to, pati viešoji administracija gali panaikinti ankstesnius savo sprendimus. 71 Teismo sprendimas, kur išaiškinta ir pritaikyta konkreti teisės norma dažnai tampa pavyzdžiu kitam teismui, sprendžiančiam panašią bylą. Aukščiausios instancijos teismas užtikrina vienodą teismų praktiką aiškinant ir taikant teisę, o kartu ir visuomeninių santykių stabilumą, apibrėžtumą ir aiškumą. Tuo tarpu kvazi-teismai neturi tikslo formuoti vienodos praktikos, o daugiau yra orientuoti į greitą ir objektyvų konkretaus, specifinio pobūdžio administracinio ginčo išsprendimą. Teismo sprendimas kaip teisės taikymo aktas, pasižymi išskirtine teisine galia. Įsiteisėjęs teismo sprendimas yra privalomas visiems asmenims ir visoms valdžios institucijoms. Kvazi-teismai yra labai įvairūs, todėl ir jų sprendimai turi nevienodą galią. Kai kurių kvazi-teismų sprendimai yra prilyginami teismo sprendimams. Pavyzdžiui, daugelio tribunolų sprendimai yra privalomi (nors pasitaiko ir išimčių). O kai kurių kvazi-teismų sprendimai yra rekomendacinio pobūdžio. Būdingiausias tokio atvejo pavyzdys - ombudsmeno priimami sprendimai, kurie nėra privalomi. Ginčo šalims pateikiama išsami konkretaus ginčo juridinė analizė ir pasiūlomi galimi sprendimo būdai. Tokiu būdu atkreipiamas administracijos dėmesys į neteisėtus ir neteisingus jos veiksmus ir suteikiama galimybė pačiai administracijai atstatyti pažeistas piliečio teises. Tais atvejais, kai administracija elgiasi piktavališkai ir nevykdo ombudsmeno rekomendacijos, paprastai pilietis, kurio teisės buvo pažeistos, gali kreiptis į teismą, o kai kuriose šalyse dėl netinkamų administracijos veiksmų į teismą gali kreiptis ir ombudsmenas. Teismo procese teisę aiškina ir taiko teisėjai, t.y. profesionalai, privalantys turėti atitinkamą teisinį išsilavinimą ir kvalifikaciją. Aukšta teisėjo kvalifikacija sustiprina šalims teikiamas nešališko ir sąžiningo proceso garantijas, padidina tikimybę priimti teisėtą, teisingą, racionaliai pagrįstą ir sąžiningą teisės taikymo aktą – teismo sprendimą. Kvazi-teismuose ginčus sprendžia ne tik teisėjai, bet ir atitinkamos administravimo srities, kurioje kyla ginčai, specialistai. Be to, kai kuriose valstybėse, kartu su teisininkais bylas nagrinėja ir tarėjai, kurie paprastai atstovauja skirtingas šalis. Tai, kad kvazi-teismuose sprendimus priima ne tik teisėjai, bet ir kitų sričių specialistai, sąlygoja kvazi-teismų privalumus ir, sykiu, trūkumus. Štai, kad ir taip dažnai bet kurioje valstybėje iškylančių mokestinių ginčų sprendimas reikalauja iš ginčo sprendimo subjekto specialių žinių. Teisėjui, neturinčiam specialaus ekonominio ar finansinio pasiruošimo, pakankamai sudėtinga įsigilinti ir suprasti visas bylos aplinkybes, tuo tarpu mokesčių specialistas kur kas greičiau sugebės išnagrinėti tokį ginčą. Tačiau kai kurie autoriai pastebi, jog kvazi-teismuose, kuriuose bylas nagrinėja ne teisininkai, neretai stinga taip vadinamo “teisinio kruopštumo”, bendrųjų teisės principų laikymosi ir pan. Teigiama, jog “teisminis teisės taikymas kokybiškai pranašesnis už kitus teisės taikymo būdus”.72 Tačiau vadovaujantis racionaliu požiūriu, reikia pripažinti, jog teismų išlaikymas valstybei itin daug kainuoja, o kita vertus, teismo paslaugos pernelyg brangios ir eiliniams piliečiams. Todėl prasminga ieškoti alternatyvių ginčų sprendimo būdų ir tam kurti kvazi-teismus. 2.4. Kvazi-teismo paskirtis, atliekamos funkcijos ir esminės savybės. Kvazi-teismą galima apibūdinti kaip instituciją, panašią į teismą, tačiau netapačią teismui, kitaip sakant, kvazi-teismas yra tarsi teismas. Vadinasi, kvazi-teismas turi tam tikrų esminių savybių, būdingų teismui, tačiau tuo pačiu, turi ir esminių skirtumų, todėl tai nėra identiškos institucijos. Svarbiausia ypatybė, kvazi-teismą daranti panašia į teismą, yra tai, kad kvazi-teismas tarnauja kaip žmogaus teisių įgyvendinimo garantas. Šiame darbe kalbama apie administracijos veiksmų teisėtumo kontrolę, todėl kvazi-teismo, kaip ir teismo, paskirtis yra žmogaus teisių gynimas nuo neteisingų, pažeidžiančių individo teises valdininkų sprendimų bei savivalės. Žmogaus teisės, jų apsauga – kiekvienos demokratinės valstybės prioritetas. Todėl suprantama, jog teismai, kaip pagrindinės žmogaus teisių gynimo institucijos, – neatskiriamas teisinės valstybės elementas. Tačiau reikia pripažinti, jog ne vien tik teismai gali efektyviai padėti apginti pažeistas piliečių teises – daugelyje modernių valstybių šią paskirtį padeda atlikti ir kvazi-teismai. Siekiant aiškiau suvokti kvazi-teismo sampratą, vertėtų aptarti svarbiausias jo atliekamas funkcijas, o būtent – ginčų sprendimą bei kontrolę. Atsižvelgiant į kvazi-teismų įvairovę, reikia pripažinti, jog atskiros kvazi-teisminės institucijos atlieka ir daugiau svarbių funkcijų. Štai, pavyzdžiui, klasikinis ombudsmenas ne tik gina piliečius nuo pareigūnų piktnaudžiavimo bei biurokratizmo bei atlieka Parlamentinę valstybės institucijų veiklos kontrolę, bet ir padeda tobulinti viešąjį administravimą, įtakoja teisėkūros procesą, prisideda prie nusikalstamumo prevencijos ir nusikaltimų atskleidimo. Kitokio pobūdžio kvazi-teismai (pvz. imigracijos klausimus sprendžiantys tribunolai, arba energetikos įmonių veiklą reguliuojančios komisijos) be ginčų sprendimo taip pat gali vykdyti administravimo funkcijas, pvz. išduoti leidimus, licencijas ir pan. 2.5.Kvazi-teismo atliekama administracinių ginčų sprendimo funkcija. Ne tik teismas, bet ir kvazi-teismas yra admistracinių ginčų sprendimo subjektas. Kvazi-teismas visada turi spręsti teisinį dviejų šalių konfliktą. Todėl kvazi-teisminis teisės taikymas yra gerokai sudėtingesnis nei administracinis. Kvazi-teisminiam teisės taikymui, kaip ir teisminiam, būdinga ginčo faktinio ir teisinio aspektų analizė, teisės aiškinimas, įvairių vertybių ir sprendimo alternatyvų vertinimas ir derinimas. Svarbu pažymėti, jog kvazi-teismai paprastai nagrinėja tik vienos rūšies administracinius ginčus. Tuo jie skiriasi nuo bendrosios kompetencijos, ir netgi nuo specializuotų – administracinių teismų, kurie nagrinėja praktiškai visus administravimo veikloje iškilusius ginčus. Štai, pavyzdžiui, Prancūzijoje veikianti Pabėgėlių komisija (Commission de recours des refugies) sprendžia ginčus dėl prieglobsčio suteikimo. 1989 m. ši komisija išnagrinėjo 20 439 bylų 73. Panašias funkcijas Anglijoje atlieka Apeliacinis imigracijos tribunolas (Immigration Appeals Tribunal) ir Imigracijos arbitrai (Immigration Adjudicators). Apeliacinis imigracijos tribunolas 1989 m. išnagrinėjo 799 bylas, o Imigracijos arbitrai – 18 717 bylų. Galima pastebėti, jog palaipsniui tribunolų darbo krūvis auga – štai 1992 m. bylų skaičius žymiai išaugo: Apeliacinis imigracijos tribunolas išsprendė 7059 bylas, o Imigracijos arbitrams teko nagrinėti net 32 360 bylų.74 Prancūzijoje speciali komisija sprendžia ginčus, kylančius socialinio aprūpinimo srityje75, kuri 1996 m. išnagrinėjo 1942 tokio pobūdžio ginčų. Anglijoje atskirus socialinės apsaugos srityje kylančius ginčus nagrinėja net keletas skirtingų kvazi-teismų. Ginčus dėl invalidumo pensijų ir pašalpų nagrinėja Apeliacinis invalidumo tribunolas (Disability Appeal Tribunal), kuris 1992 m. išsprendė 2 276 bylas. Ginčus dėl socialinių pašalpų nagrinėja Apeliacinis Socialinės apsaugos tribunolas (Social Security Appeal Tribunal, 1992 m. išsprendęs 75 325 bylų, bei Socialinės apsaugos ombudsmenas (Social Security Commissioners), 1992 m. išnagrinėjęs 2 780 skundų.76 Kitus, socialinės apsaugos srityje kylančius ginčus nagrinėja Pensijų tribunolai, kurie gali būti sudaromi ad hoc, Pensijų ombudsmenas (Pensions Ombudsman) bei kiti kvazi-teismai. 2.6. Administracinių ginčų nagrinėjimo kvazi-teisme proceso standartai. Teisinių ginčų nagrinėjimas teismuose vyksta pagal specialias procesines taisykles, užtikrinančias teisingumo įgyvendinimą. Kaip jau esame minėję, kvazi-teismuose bylų nagrinėjimo procesas yra ne toks formalus, paprastesnis, dažniausiai yra šiek tiek apribojamas viešumo ir rungtyniškumo principų įgyvendinimas, tačiau visgi siekiama laikytis fundamentalių teisės principų reikalavimų, laiduojančių objektyvų ir tinkamą administracinio ginčo išsprendimą. Bendrosios teisės (anglosaksiškoje) sistemoje administracijos veiksmų teisėtumo kontrolės mechanizmas remiasi privačių asmenų procesinių teisių garantijomis prieš savavališkus valstybinių institucijų veiksmus. Čia administracinė teisė nukreipta ne į valstybinių institucijų organizacijos ir struktūros reglamentavimą, bet tiksliai reguliuoja beveik visus privačių asmenų santykius su administracijos institucijomis. JAV laikoma valstybe, labiausiai ištobulinusia piliečių procesines garantijas administracinėje justicijoje. Amerikiečiai ilgainiui padarė administracinį procesą atviru, prieinamu visiems suinteresuotiems asmenims, plačiai visuomenei, ir sudarė realią galimybę apsaugoti gyventojus nuo biurokratijos savivalės. 1946 m. priimtas Administracinio proceso įstatymas (Administrative Procedure Act) įtvirtino piliečių, kurių teises bei interesus neigiamai paveikė administracijos sprendimas, procesinių garantijų sistemą. Kai kurie autoriai, pabrėžtami šio įstatymo svarbą, Administracinio proceso įstatymą pavadino “kvazi-konstituciniu” įstatymu77 - t.y. įtvirtinančiu fundamentalias žmogaus procesines teises. Šis įstatymas tapo “svarbia gaire vystant pačią idėją išplėsti administracijos atsakomybę už jos padarytą žalą.78 Pagal jį, asmuo, kuris patyrė žalą dėl administracinės įstaigos veiksmų, turi teisę ginti savo interesus teisinėmis priemonėmis. Įstatymo pagrindinė norma skelbia: “JAV yra atsakinga dėl ieškinių už padarytą žalą tokiu pat būdu ir tokiu laipsniu, kaip ir privatūs asmenys panašiose aplinkybėse.” Vadinasi, jeigu administracinio ginčo nagrinėjimo metu bus nustatyta, kad asmens atžvilgiu buvo priimtas netinkamas sprendimas ir dėl to jo interesai nukentėjo, administracija privalės atlyginti žalą. Administracinio proceso įstatymas ne kartą buvo keičiamas ir papildomas, siekiant jo nuostatas detalizuoti ir padaryti labiau atitinkančias demokratijos reikalavimams. Svarbiausi pakeitimai padaryti 1961, 1967 ir 1974 metais79. Vienas iš svarbių šio Administracinio proceso įstatymo įneštų pokyčių buvo kvazi-teismų pozicijų sustiprinimas. Įstatymas numatė, jog praktiškai kiekvienoje nepriklausomoje administracinėje institucijoje (administrative agency) buvo įsteigti pirmosios ir apeliacinės instancijos tribunolai.80 Pirmąja instancija ginčą nagrinėjo nepriklausomas pareigūnas, vadinamas “bylos tyrėju” (hearing examiner), kurio sprendimą apeliacine tvarka galima buvo skųsti tos institucijos vadovui. Nuo 1978 m. bylos tyrėjai buvo pervadinti administraciniais teisėjais (administrative law judge), tuo pačiu pasikeitė jų statusas ir nepriklausomumo garantijos. Reikia pažymėti, jog JAV žymiai padidėjo administracinių teisėjų gretos: kai įsigaliojo Administracinio proceso įstatymas, federalinėse administravimo institucijose dirbo 197 administracinius ginčus nagrinėjantys pareigūnai, o 1992 m. vien tik trisdešimtyje administracinių agentūrų dirbo 1200 administracinių teisėjų (daugiau kaip 70 proc. – Socialinės apsaugos administracijoje).81 Administracinio proceso įstatyme buvo numatyta, jog asmeniui, kurio atžvilgiu buvo priimtas nepalankus sprendimas, turi būti tinkamai pranešta apie ginčo nagrinėjimą, tiksliai nurodant bylos nagrinėjimo vietą, laiką. Be to, 554 str. numatyta, jog bylą nagrinėjantis pareigūnas (administrative law judge) negali atlikti jokių kitų funkcijų, išskyrus ginčų sprendimą. Tuo pačiu, įstatymu siekiama sustiprinti administracinių teisėjų nepriklausomumą nuo konkrečios institucijos administracijos. Įstatymas numato teisinio atstovavimo galimybę. Ginčo nagrinėjimo procedūra paprastai yra žodinė. Proceso metu pateikiami įrodymai: paprastai dokumentai bei prisaikdintų liudytojų parodymai, numatyta tiesioginės ir kryžminės apklausos galimybė. Galiausiai priimamas sprendimas, kuris gali būti skundžiamas teismui, jeigu netenkina kurios nors šalies. Jungtinėse Amerikos Valstijose siekiant apibūdinti tinkamą administracinį procesą, vartojama sąvoka due process of law. Tinkamam procesui skiriamas didelis dėmesys. “Proceso skaidrumas ir pastovumas yra neatsiejama laisvės dalis“82. JAV Aukščiausiojo teismo teisėjas J.Jackson byloje Shaughnessy v. JAV pareiškė, kad tikriausiai geriau turėti Rusijos teisės normas, taikomas pagal bendrosios teisės proceso reikalavimus, negu JAV teisės normas, taikomas pagal Rusijos proceso reikalavimus. Anglijos teisės doktrinoje administracinė teisė yra tiesiogiai susijusi su taip vadinamu tikru teisingumu (Natural justice83), kuris paaiškinamas, kaip natūralus jausmas, kas yra gera, ir kas yra bloga. Sprendimas, priimtas vadovaujantis natural justice, nešališkai ir tinkamai įvertinus visų šalių pozicijas, yra ne tik labiau priimtinas šalims, bet ir kokybiškesnis.84 Administracinėje teisėje tinkamas procesas gali būti įgyvendintas tik realizavus dvi fundamentalias taisykles: 1) audi alteram partem – teisė būti išklausytam; ir 2) nemo judex in re sua - niekas negali būti teisėju savo byloje. Principas, reikalaujantis, kad kiekvienas asmuo turi būti išklausytas, sprendžiant jo teisių ir pareigų klausimą, yra įtvirtintas ir tarptautiniuose dokumentuose. Štai, Europos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos, kurią Lietuva ratifikavo 1995 m. birželio 20 d., 6 straipsnis įtvirtina kiekvieno žmogaus teisę į teisingą bylos nagrinėjimą. Nors šiame straipsnyje kalbama apie reikalavimą, kad kiekvienas asmuo būtų išklausytas sprendžiant jo civilines teises ir pareigas ar kriminalinį kaltinimą nešališko ir nepriklausomo teismo85, tačiau Europos Žmogaus teisių teismas yra nustatęs, kad ši norma taip pat yra taikoma ir toms teisėms bei pareigoms, kurias nustato nepriklausomos administracinės komisijos, kitaip sakant – kvazi-teismai. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas taip pat taiko audi alteram parte reikalavimą ir vienam iš savo nutarimų teigia, jog “asmuo, kurio interesus veikia viešojo administravimo subjekto sprendimas, turi turėti galimybę pareikšti savo nuomonę“86 Išklausymo procedūros realizavimo būdai yra tokie: 1. žodinis procesas - išklausymas (pagrindinis ir dažniausiai taikomas būdas); 2. šalies pateikiamų susijusių įrodymų priėmimas; 3. šalių supažindinimas su pateiktais įrodymais; 4. liudytojų apklausimas; 5. įrodymų komentarų ir argumentų apie visą bylos medžiagą išklausymas (teisminiai ginčai, paklausimai priešingai šaliai); 6. galimybė pateikti raštiškus paaiškinimus, prieš tai gavus visą priešingos pusės medžiagą; 7. teisė gintis advokato pagalba. Niekas negali būti teisėju savo byloje [Nemo judex in re sua]. Šio principo įgyvendinimas turi užtikrinti, jog sprendžiant teisinį konfliktą nebus priimtas šališkas, neobjektyvus ir neteisingas sprendimas. Principas ,,niekas negali būti teisėju savo byloje” yra svarbus tiek kriminalinėje, tiek civilinėje, tiek ir administracinėje justicijoje. Tačiau kalbant apie kvazi-teisme vykstantį procesą, nemo judex in re sua principą ne visada paprasta įgyvendinti. Kaip jau esame minėję, administracinius ginčus sprendžia įvairiausių rūšių kvazi-teismai. Kai kurie iš jų yra specialiai įkurti tam tikros rūšies ginčų nagrinėjimui ir veikia nepriklausomai nuo kitų valstybinės valdžios institucijų. Kitoms gi institucijoms, greta administravimo funkcijų, įstatymu suteikiama teisė spręsti administracinius ginčus, todėl tokios institucijos taip pat gali būti vadinamos kvazi-teismais. Pastarųjų institucijų statusas ir atliekamos funkcijos gali kelti abejonių, ar administracinė institucija pajėgi išspręsti kilusį ginčą nešališkai? Kai kada teigiama, kad netgi tribunolai, kurie įkuriami vienintelės funkcijos vykdymui – specifinių ginčų sprendimui, būdami arčiau vykdomosios, nei teisminės valdžios, nepajėgūs būti visiškai nešališki, nes nėra absoliučiai nepriklausomi nuo administracijos (paprastai tokie kvazi-teismai veikia prie ministerijų, netgi įkuriami tose pačiose patalpose, todėl susidaro įspūdis, kad jie yra tarsi ministerijos ar kitos administravimo institucijos padalinys). Tačiau kalbant apie kvazi-teismų nepriklausomumą, reikia atsiminti, jog nepriklausomumo reikalavimas (netgi kai kalbame apie teisminės valdžios nepriklausomumą) – nėra savitikslis. Nepriklausomumas – tik būtina sąlyga tinkamam priskirtų funkcijų įgyvendinimui. Vadinasi, svarbiausia ne tai, kad kvazi-teismas būtų absoliučiai nepriklausomas, bet tai, kad nagrinėtų bylą kaip nešališkas, nesuinteresuotas arbitras. 2.7 Paplitusios kvazi-teismų rūšys. Apibendrinti veikiančius pasaulyje kvazi-teismus yra labai sunku ne tik todėl, kad egzistuoja skirtingos teisės sistemos (pvz. įprastai išskiriamos bendrosios ir kontinentinės teisės sistemos), bet ir todėl, kad kiekviena valstybė, nesvarbu, kokiai teisės sistemai priklauso, turi savų ypatumų, o joje veikiantys kvazi-teismai vaidina nevienodą vaidmenį. Todėl šiame skyrelyje nesieksime atskleisti visų galimų kvazi-teismų modelių ypatumų, bet mėginsime surasti bendrus vardiklius, leidžiančius suprasti kvazi-teismų pobūdį, Kvazi-teismų veikla yra daugiabriaunis reiškinys, todėl galima išskirti daugybę kriterijų, leidžiančių skirtingais aspektais klasifikuoti kvazi-teismus. 1. Kvazi-teismai gali būti klasifikuojami atsižvelgiant į jų užimamą padėtį valstybės institucijų sistemoje. Kvazi-teismai gali būti tampriausiai susiję su vykdomąja arba įstatymų leidžiamąja valdžia. Štai, pavyzdžiui, įvairiausios komisijos, tarnybos ir pan., kaip taisyklė, veikia šalia vykdomosios institucijos ir sprendžia iš jos veiklos kilusius ginčus. Tokios kvazi-teisminės institucijos gali būti susijusios su administracija ne tik personalo bei biudžeto klausimais (pvz. dažnai kvazi-teismo narius arba bent jau pirmininką skiria atitinkamos srities ministras, arba ministras pirmininkas, o taip pat ir nustato atlyginimus kvazi-teismo darbuotojams), atskaitimingumu, bet netgi gali būti įkurtos tos pačios institucijos patalpose. Kai kada, kvazi-teisminius įgaliojimus turinti institucija gali būti viena iš administracinės įstaigos padalinių ar skyrių. Tokio tipo kvazi-teismus sąlyginai pavadinkime “egzekutyviniais” kvazi-teismais. Kitas paplitęs kvazi-teismų modelis yra parlamentinės kontrolės įstaigos, kitaip sakant, su įstatymų leidžiamąja valdžia susiję kvazi-teismai. Tokio tipo įstaigos pasaulyje yra plačiai paplitusios ir vadinamos tarptautiniu ombudsmeno vardu. Ombudsmeno institutas ypatingas tuo, kad atlieka dvejopą vaidmenį – gina žmogaus teises nuo netinkamų administravimo institucijų veiksmų ir taip pat, Parlamento vardu, atlieka adminstracijos veiksmų teisėtumo kontrolę. Kaip taisyklė, ombudsmenus skiria ir atleidžia Parlamentas. Taip pat, kartą metuose ombudsmenas pateikia Parlamentui metinę savo veiklos ataskaitą. Pastebima tendencija, jog kai kurios “egzekutyvinės” kvazi-teisminės įstaigos palaipsniui atitolsta nuo vykdomosios valdžios. Daugelyje šalių siekiant užtikrinti nešališką ir objektyvų administracinių ginčų nagrinėjimą, buvo keičiama kvazi-teismų narių skyrimo ir atleidimo tvarka, stiprinamas tokių institucijų nepriklausomumas nuo administracijos. Tokiu būdu, kai kurie kvazi-teismai tampa vis labiau panašesni į teismus ir, nutolę nuo vykdomosios valdžios, priartėja prie teisminės valdžios. 2. Kvazi-teismai gali būti skirstomi pagal atliekamas funkcijas. Į atskirą kategoriją galima būtų išskirti tokias kvazi-teismines institucijas, kurių vienintelė funkcija yra administracinių ginčų sprendimas. Kaip taisyklė, tokios institucijos būna specialiai sukuriamos tam tikros rūšies ginčų nagrinėjimui. Kitą kvazi-teismų rūšį, išskiriamą atliekamų funkcijų aspektu, sudarytų tokios kvazi-teisminės institucijos, kurioms administracinių ginčų sprendimas yra tik viena iš daugelio atliekamų funkcijų. Paprastai tokios institucijos užsiima vienos ar kitos srities administravimu ir taip pat turi įgaliojimus spręsti minėtoje srityje iškilusius ginčus tarp administracijos ir fizinių ar juridinių asmenų. Tokiose institucijose paprastai yra įsteigtas specialus ginčų nagrinėjimo skyrius ar padalinys, kuris turi bent minimalias nepriklausomumo garantijas, leidžiančias nešališkai ir teisingai išspręsti ginčą. 3. Ginčo pobūdis taip pat yra svarbus kvazi-teismų klasifikavimo kriterijus. Pagal tai, ar kvazi-teisminė institucija sprendžia visų rūšių administracinius ginčus, ar tik tam tikros rūšies ginčus, kvazi-teismai gali būti skirstomi į bendrosios kompetencijos ir specializuotus. Reikia pažymėti tai, kad kvazi-teismai yra ypatingi tuo, jog jiems būdinga tik vienos rūšies, specifinių administracinių ginčų nagrinėjimas. Pavyzdžiui, daugelyje valstybių, didžiausią dalį socialinės apsaugos, imigracijos srityse kylančių ginčų, taip pat mokestinių ir kt. ginčų išsprendžia būtent kvazi-teismai. Kita vertus, kalbant apie ginčo pobūdį, reikia pažymėti, jog nemažai kvazi-teismų sprendžia tik iš tos pačios institucijos administravimo veiklos kilusius ginčus. Taip yra tais atvejais, kai kvazi-teisminė institucija tuo pačiu atlieka ir administravimo funkciją. 4. Kvazi-teismai skiriasi ir pagal priimamų sprendimų pobūdį. Dauguma kvazi-teismų pagal priimamų sprendimų pobūdį nesiskiria nuo teismų – t.y. jų sprendimai yra privalomi visoms įstaigoms ir piliečiams. Kai kurių kvazi-teismų sprendimai yra rekomendacinio pobūdžio. Pavyzdžiui, Anglijoje Tribunolų ir komisijų įstatyme numatyta, kad ministro sudarytos komisijos, nagrinėjančios konkretų klausimą, sprendimas nėra privalomas, tačiau ministrui priimant galutinį sprendimą “primygtinai rekomenduojama laikytis komisijos sprendimo”87. Labiau su įstatymų leidžiamaja valdžia susijusio kvazi-teismo - ombudsmeno institucijos priimami sprendimai taip pat dažniausiai nėra privalomi. Pasitaiko išskirtinių atvejų, kuomet ombudsmenui suteikiama teisė tiesiogiai veikti – pavyzdžiui, paskirti administracines nuobaudas ar pan. Tačiau klasikinio ombudsmeno atveju, sprendimų pobūdis yra rekomendacinis. Ginčo šalims pateikiama išsami konkretaus ginčo juridinė analizė ir pasiūlomi galimi sprendimo būdai. Tokiu būdu atkreipiamas administracijos dėmesys į neteisėtus ir neteisingus jos veiksmus ir suteikiama galimybė pačiai administracijai atstatyti pažeistas piliečio teises. 5. Sprendimo apskundimo galimybė – svarbus rodiklis, leidžiantis suskirstyti kvazi-teismines institucijas į atskiras grupes. Paprastai rekomendacinių kvazi-teismų sprendimų niekur pasaulyje negalima apskųsti. Tačiau Lietuvos pasitaikė atvejis, kuomet Seimo kontrolierių įstaigos sprendimas buvo apskųstas teismui. Dažniausiai privalomi kvazi-teismų sprendimai gali būti skundžiami teismui. Kvazi-teismų sprendimai paprastai prilyginami pirmos instancijos teismo sprendimui, todėl juos apskųsti galima aukštesniam teismui (paprastai vadinamu apeliaciniu teismu). Tose valstybėse, kuriose veikia specializuoti administraciniai teismai, kvazi-teismų sprendimai skundžiami aukštesniems administraciniams teismams. Be to, neretai kvazi-teismų sprendimai turi būti skundžiami aukštesniajam kvazi-teismui. Pavyzdžiui, Anglijoje Imigracijos arbitrų (Immigration Adjudicators) priimtus sprendimus galima skųsti Apeliaciniam imigracijos tribunolui (Immigration Appeals Tribunal) ir tik po to galima kreiptis į teismą. Tais atvejais, kuomet institucija užsiima administravimu, ir tuo pačiu sprendžia iš tos pačios institucijos administravimo veiklos kylančius ginčus, kvazi-teisminis sprendimas kai kuriais atvejais gali būti skundžiamas atitinkamos srities ministrui. Be to, reikia pažymėti, jog pasitaiko ir tokių kvazi-teismų (pvz. Anglijoje veikia įvairūs taip vadinami “vidiniai” tribunolai, sprendžiantys administracijos viduje iškylančius ginčus), kurių sprendimų iš viso negalima apskųsti. 6. Pagal tai, ar prieš kreipiantis į teismą, būtina išnagrinėti ginčą kvazi-teisme, ar ne, kvazi-teismai gali būti skirstomi į privalomas ir savanoriškas ikiteismines ginčų nagrinėjimo institucijas. Pavyzdžiui, Lietuvoje įstatymai įtvirtino privalomą ikiteisminį mokestinių ginčų nagrinėjimą Mokestinių ginčų komisijoje ir savanorišką ikiteisminį administracinių ginčų nagrinėjimą Administracinių ginčų komisijose. Paprastai valstybėse laikomasi politikos, kad, jeigu yra įsteigtas kvazi-teismas, kompetentingas nagrinėti konkrečioje administravimo srityje kylančius ginčus, tuomet piliečiai turėtų pirmiausiai ir kreiptis į minėtą instituciją. Teismas turėtų būti paskutinė priemonė apginti pažeistas teises, jeigu jų nepavyko atstatyti kitomis prieinamomis priemonėmis. Kai kuriose valstybėse, nors įstatymai ir nedraudžia kreiptis tiesiogiai į teismą, teismai atsisako nagrinėti bylas, jeigu nebuvo išnaudotos visos ikiteisminės ginčo sprendimo priemonės. Pavyzdžiui, Jungtinėse Amerikos Valstijose paskutiniais metais teismai pradėjo riboti piliečių teisę į teisminę gynybą, jeigu pastarieji, manantys, kad jų teises ir interesus pažeidė Socialinės apsaugos administracija, nesinaudojo galimybe išspręsti ginčo kvazi-teisme.88Taigi, asmenys, kurių atžvilgiu administracija priėmė neteisėtą ir neteisingą sprendimą, skatinami pirmiausiai kreiptis į kvazi-teismą, ir tik vėliau galės kvazi-teismo sprendimą skųsti teismui. 7. Pagal tai, kokį vaidmenį kvazi-teismas atlieka ginčo nagrinėjimo procese, gali būti skriami “aktyvūs” kvazi-teismai ir “pasyvūs” kvazi-teismai. Pažymėtina, jog dauguma kvazi-teismų atlieka aktyvų vaidmenį, ir tuo žymiai skiriasi nuo tikrųjų teismų, kur teisėjai paprastai yra pakankamai pasyvūs, o proceso metu šalys rungiasi tarpusavyje. Taip yra todėl, kad kvazi-teismai kuriami siekiant palengvinti administracijos veiksmais nuskriaustų piliečių padėtį, kurie, kaip taisyklė, bylos nagrinėjimo procese dalyvauja be advokatų, todėl nėra pajėgūs tinkamai įgyvendinti rungtyniškumo principo. Kvazi-teismas, būdamas aktyvus, gali išsiaiškinti visus faktus, įsigilinti į bylos aplinkybes, išsiaiškinti šalių argumentus ir motyvus, ir to pasekoje, priimti objektyvų ir teisingą sprendimą. 8. Pagal tai, ar bylos nagrinėjamos viešai, gali būti skiriami “uždaro” proceso ir “atviro” proceso kvazi-teismai. Dauguma šiuolaikinių kvazi-teismų, ypatingai įvairūs tribunolai, siekia užtikrinti viešumo principą ir bylas nagrinėja viešai. Tačiau tos bylos, kurios susijusios su valstybės paslaptimi ar žmogaus asmeniniais dalykais, nagrinėjamos uždarame posėdyje. 9. Kai kurie kvazi-teismai savo sprendimus skelbia viešai, o kai kurie – tik šalims, tarp kurių buvo kilęs ginčas. Todėl kvazi-teismai gali būti klasifikuojami ir pagal tai, ar sprendimai skelbiami viešai. Tie kvazi-teismai, kurie priima rekomendacinio pobūdžio sprendimus, o būtent, ombudsmenai, paprastai turi teisę skelbti sprendimus viešai. Visgi nemažai kvazi-teismų, priimančių privalomus sprendimus, jų viešai neskelbia, ir todėl neretai yra kritikuojami. 10. Privalėjimas motyvuoti sprendimus taip pat gali būti pagrindas klasifikuoti kvazi-teismus. Štai pavyzdžiui, Anglijoje iki šiol veikia nemažai kvazi-teismų, kurie neprivalo pateikti sprendimo motyvų. Nors Tribunolų ir komisijų komitetas (Franko komitetas) siūlė įstatymuose, nustatančiuose atskirų tribunolų kompetenciją, numatyti pastarųjų pareigą pateikti sprendimo motyvus, visgi iki šiol ne visi tribunolai privalo tai daryti. Tokia padėtis netenkina teismų, nes jiems, nežinant kvazi-teismo sprendimo motyvų, yra sunku įvertinti kvazi-teismo sprendimą. 11. Kvazi-teismo sudėtis – dar vienas kriterijus, leidžiantis skirstyti kvazi-teismus į atskiras kategorijas. Dalies kvazi-teismų korpusą sudaro profesionalūs teisininkai. Paprastai jie nėra tokio aukšto rango teisininkai, kaip kad teisėjai, tačiau turi teisinį išsilavinimą ir, jeigu reikalaujama, tam tikrą kvalifikaciją, darbo stažą ir pan. Taip pat nemažoje dalyje kvazi-teismų bylas nagrinėja ne teisėjai, bet konkrečių sričių specialistai (pvz. mokesčių specialistai ir pan.). Kituose kvazi-teismuose bylas nagrinėja ne teisininkai, o tarėjai. Kai kuriais atvejais tarėjai dirba visuomeniniais pagrindais. Tačiau paprastai tuose tribunoluose, kurie sudaromi ne iš viešojo administravimo specialistų, o iš tarėjų, pirmininkaujančiu paskiriamas teisininkas. 3. ADMINISTRACINIŲ GINČŲ KOMISIJŲ PASKIRTIS IR SISTEMA. ADMINISTRACINIŲ KOMISIJŲ FORMAVIMAS. ADMINISTRACINIŲ GINČŲ KOMISIJŲ NAGRINĖJAMOS BYLOS, SPRENDIMŲ VYKDYMAS Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių ginčų komisijų įstatymo89 20 straipsnio 4 dalimi, Lietuvos Respublikos Vyriausybė patvirtino Administracinių ginčų komisijų darbo nuostatus. Nuostatai reglamentuoja savivaldybių visuomeninių administracinių ginčų komisijų, apskričių administracinių ginčų komisijų ir Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos (toliau vadinama - komisija, komisijos) darbo tvarką. Komisijos savo veikloje vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, įstatymais, kitais Lietuvos Respublikos Seimo priimtais teisės aktais, Respublikos Prezidento dekretais, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimais, Lietuvos Respublikos Ministro Pirmininko potvarkiais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, kitais teisės aktais bei šiais nuostatais. Tuo būdu čia fiksuojamas įstatymų viršenybės principas. Manau ši redakcija taisytina, nes neakcentuoja teisės viršenybės principo. Komisijų sudarymo tvarką ir jų statusą nustato Lietuvos Respublikos administracinių ginčų komisijų įstatymas90. Savivaldybės visuomeninė administracinių ginčų komisija sudaroma 3 metams savivaldybės tarybos sprendimu iš 5 narių, iš kurių bent pirmininkas ir sekretorius turi turėti aukštąjį teisinį išsilavinimą. Komisijos narių kandidatūras, iš jų komisijos pirmininko ir pirmininko pavaduotojo kandidatūras, savivaldybės tarybai teikia savivaldybės meras. Savivaldybių visuomeninės administracinių ginčų komisijos už savo darbą kartą per metus atsiskaito savivaldybių taryboms, taip pat yra atskaitingos savivaldybių merams. Apskrities administracinių ginčų komisija sudaroma 4 metams iš 5 narių, turinčių aukštąjį teisinį išsilavinimą. Komisijos narius, iš jų komisijos pirmininką ir pirmininko pavaduotoją, skiria Vyriausybė. Komisijos narių, komisijos pirmininko ir pirmininko pavaduotojo kandidatūras Vyriausybei teikia regiono plėtros taryba. Apskrities administracinių ginčų komisijos nariais jų sutikimu gali būti valstybės ar savivaldybių tarnautojai, taip pat šio statuso neturintys asmenys. Apskrities administracinių ginčų komisiją aptarnauja apskrities viršininko administracija. Komisijos technines funkcijas (skundų registravimas, raštvedyba, susirašinėjimas ir kt.) atlieka apskrities viršininko paskirtas administracijos tarnautojas. Jis kartu yra ir atsakingasis komisijos sekretorius. Valstybės ir savivaldybių tarnautojams už darbą komisijoje nemokama, o kitiems komisijos nariams atlyginama Vyriausybės nustatyta tvarka. Apskričių administracinių ginčų komisijos už savo darbą kartą per metus atsiskaito regiono plėtros taryboms, taip pat yra atskaitingos Vyriausiajai administracinių ginčų komisijai. Vyriausiąją administracinių ginčų komisiją 4 metams iš 5 narių sudaro Vyriausybė. Komisijos nariai privalo turėti aukštąjį teisinį išsilavinimą. Narių kandidatūras, iš jų ir pirmininko kandidatūrą, Vyriausybei teikia teisingumo ministras. 2. Komisijos pirmininkas ir nariai turi teisę atsistatydinti. Komisijos pirmininkas ir nariai Vyriausybės sprendimu gali būti atleisti ir pirma laiko. Tokiu atveju teisingumo ministras Vyriausybei teikia naujas kandidatūras4 metams iš 5 narių sudaro Vyriausybė. Komisijos nariai privalo turėti aukštąjį teisinį išsilavinimą. Narių kandidatūras, iš jų ir pirmininko kandidatūrą, Vyriausybei teikia teisingumo ministras. 2. Komisijos pirmininkas ir nariai turi teisę atsistatydinti. Komisijos pirmininkas ir nariai Vyriausybės sprendimu gali būti atleisti ir pirma laiko. Tokiu atveju teisingumo ministras Vyriausybei teikia naujas kandidatūras Vyriausioji administracinių ginčų komisija už savo darbą kartą per metus atsiskaito Lietuvos Respublikos Vyriausybei. Apskričių administracinių ginčų komisijos ir Vyriausioji administracinių ginčų komisija yra juridiniai asmenys. Pastaroji komisija yra išlaikoma iš Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto ir turi savo sąskaitą banke. Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos pirmininkas ir jos nariai yra valstybės tarnautojai. Komisijų kompetencija: Savivaldybių visuomeninės administracinių ginčų komisijos nagrinėja: 1. asmenų skundus dėl savivaldybių viešojo administravimo subjektų priimtų individualių administracinių aktų ir veiksmų teisėtumo, 2. šių subjektų atsisakymo ar vilkinimo atlikti jų kompetencijai priskirtus veiksmus teisėtumo ir pagrįstumo. Apskričių administracinių ginčų komisijos nagrinėja: 1. skundus (prašymus) dėl teritorinių valstybinio administravimo subjektų, t.y. dėl apskrityse esančių valstybės institucijų, įstaigų, tarnybų bei jų tarnautojų, apskričių teritorijoje esančių savivaldybių institucijų, įstaigų, tarnybų bei jų tarnautojų priimtų individualių administracinių aktų ir veiksmų teisėtumo, 2. dėl šių subjektų atsisakymo ar vilkinimo atlikti jų kompetencijai priskirtus veiksmus teisėtumo ir pagrįstumo. Savivaldybių visuomeninės administracinių ginčų komisijos ir apskričių administracinių ginčų komisijos nesprendžia Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo91 16 straipsnyje, 18 straipsnio 2 ir 3 dalyse, 19 straipsnyje ir 20 straipsnio 1 dalyje nurodytų ginčų (bylų), mokesčių bylų, taip pat administracinių ginčų, kuriems nagrinėti įstatymai numato kitokią tvarką. Vyriausioji administracinių ginčų komisija ikiteismine tvarka nagrinėja: 1. skundus (prašymus) dėl centrinių valstybinio administravimo subjektų priimtų individualių administracinių aktų ir veiksmų teisėtumo, 2. dėl minėtų subjektų atsisakymo ar vilkinimo atlikti jų kompetencijai priskirtus veiksmus teisėtumo ir pagrįstumo92. Komisija nagrinėja ginčus, jei fizinis ar juridinis asmuo kreipėsi į centrines valdymo institucijas dėl informacijos pateikimo, tačiau įstatyme nustatytu laiku jos negavo ar gavo neišsamią, taip pat jei buvo visiškai atsisakoma pateikti informaciją93. Komisija taip pat nagrinėja ginčus, dėl terminų, procedūrų ir pareigų nevykdymo, nagrinėjant asmenų skundus (prašymus) viešojo administravimo centrinėse institucijose. Vyriausioji administracinių ginčų komisija nesprendžia Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 16 straipsnyje, 18 straipsnyje, 19 straipsnio 2 ir 3 dalyse ir 20 straipsnio 1 dalyje nurodytų ginčų (bylų), mokesčių bylų, taip pat administracinių ginčų, kuriems nagrinėti įstatymai numato kitokią tvarką. Skundo (prašymo) padavimas, priėmimas ir pasirengimas jį nagrinėti: Skundą (prašymą) dėl viešojo ar vidaus administravimo subjekto priimto administracinio akto ar veiksmo (neveikimo) turi teisę paduoti asmenys, taip pat viešojo administravimo subjektai (įskaitant valstybės bei savivaldybių tarnautojus), kai jie mano, kad jų teisės yra pažeistos. Skundas (prašymas) komisijai surašomas pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 10 straipsnyje nustatytus formos ir turinio reikalavimus ir paduodamas tiesiogiai arba gali būti siunčiamas paštu. Skunde (prašyme) turi būti nurodyta: 1. komisijos, kuriai skundas (prašymas) paduodamas, pavadinimas; 2. pareiškėjo vardas, pavardė, gyvenamoji vieta (juridinio asmens pavadinimas, buveinė), taip pat atstovo, jeigu jis yra, vardas, pavardė ir adresas; 3. tarnautojo, kurio veiksmai skundžiami, vardas, pavardė, pareigos arba institucijos pavadinimas, buveinė; 4. trečiųjų suinteresuotų asmenų vardai, pavardės, gyvenamosios vietos (juridinio asmens pavadinimas, buveinė); 5. konkretus skundžiamas veiksmas ar aktas, jo įvykdymo (priėmimo) data; 6. aplinkybės, kuriomis pareiškėjas grindžia savo reikalavimą, ir tai patvirtinantys įrodymai, liudytojų vardai, pavardės ir gyvenamosios vietos, kitų įrodymų buvimo vieta; 7. pridedamų dokumentų sąrašas; 8. skundo (prašymo) surašymo vieta ir data. Skundą (prašymą) pasirašo pareiškėjas ar jo atstovas. Prie atstovo paduodamo skundo (prašymo) turi būti pridedamas įgaliojimas ar kitoks dokumentas, patvirtinantis atstovo įgalinimus. Prie skundo (prašymo) pridedama skundžiamas aktas. Jeigu būtina, taip pat pridedamas dokumentas, patvirtinantis reikalavimų ar prieštaravimų skundžiamai institucijai, įstaigai, tarnybai įteikimo datą. Skundas (prašymas) komisijai turi būti paduotas ne vėliau kaip per mėnesį nuo skundžiamo administracinio akto paskelbimo arba individualaus akto įteikimo ar pranešimo apie administracijos (tarnautojo) veiksmus suinteresuotai šaliai dienos. Tais atvejais, kai administracija (tarnautojas) nevykdo savo pareigų ar vilkina priimti sprendimą, skundo (prašymo) padavimo termino pradžia skaičiuojama nuo kitos dienos, kai baigiasi klausimui išspręsti nustatytas laikas. Skundą (prašymą), teikiamą savivaldybės visuomeninei administracinių ginčų komisijai arba apskrities administracinių ginčų komisijai, priima atitinkamai savivaldybės administracijos arba apskrities viršininko administracijos pareigūnai. Skundą (prašymą), teikiamą Vyriausiajai administracinių ginčų komisijai, priima šios komisijos narys, kuris išnagrinėja ir išsprendžia šių nuostatų 23 punkte nurodytus klausimus. Įstatymo numatytai atvejais skundas (prašymas) pirmiausia turi būti paduodamas administracinių ginčų komisijai ar kitai išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijai, po to skundas gali būti paduodamas ir administraciniam teismui. Kitais atvejais skundas (prašymas) gali būti paduodamas pasirinktinai: administracinių ginčų komisijai arba tiesiogiai administraciniam teismui94 Skundas (prašymas) Vyriausiajai administracinių ginčų komisijai gali būti paduotas tiesiogiai arba siunčiamas paštu ne vėliau kaip per mėnesį nuo skundžiamo administracinio akto paskelbimo, arba individualaus akto įteikimo ar pranešimo apie administracijos (tarnautojo) veiksmus (neveikimą) suinteresuotai šaliai dienos arba per 2 mėnesius nuo dienos, kai baigiasi reikalavimo įvykdymo terminas. Pateikusiam skundą (prašymą) internetu95 per 3 darbo dienas bus pranešta ar jis nagrinėtinas Vyriausiojoje administracinių ginčų komisijoje, o jeigu reikės papildyti jo turinį komisija suteikia informaciją (konsultaciją). Tačiau visais atvejais skundas (prašymas) bus pradėtas nagrinėti tik gavus jo originalą.  Tais atvejais, kai administracija (tarnautojas) nevykdo savo pareigų ar vilkina priimti sprendimą, toks neveikimas (vilkinimas) gali būti apskųstas per 2 mėnesius nuo dienos, kai baigiasi klausimui išspręsti nustatytas laikas96. Prašyme Vyriausiajai administracinių ginčų komisijai turi būti nurodyti suinteresuotųjų šalių rekvizitai (adresas, telefonas, faksas), prašymo pateikėjo vardas, pavardė ir parašas (jeigu prašymą paduoda juridinis asmuo – nesutrumpintas jo pavadinimas, atstovo vardas, pavardė). Prie prašymo pridedamos dokumentų, kurių reikia prašymui pagrįsti, kopijos. Jeigu buvo pareikšta pretenzijų – dokumento, patvirtinančio pretenzijos išsiuntimą, kopija ir gauto atsakymo (jeigu jis buvo gautas) kopija. Visi gautieji skundai (prašymai) turi būti įregistruoti skundų (prašymų) registravimo žurnale ir kompiuteryje. Skundų (prašymų) registravimo žurnale ir kompiuteryje nurodomi šie duomenys: eilės numeris; skundo (prašymo) gavimo data; pareiškėjo vardas, pavardė, gyvenamoji vieta (juridinio asmens pavadinimas, buveinė); skundo (prašymo) esmė; asmens, kuriam tirti perduotas skundas (prašymas), vardas, pavardė, parašas ir perdavimo data; skundo (prašymo) nagrinėjimo data; skundo (prašymo) nagrinėjimo rezultatai; žymos apie sprendimo apskundimą; žymos apie sprendimo įvykdymą. Kiekvienam skundui (prašymui) pradedama atskira byla. Skundo (prašymo) registravimo numeris laikomas skundo (prašymo) bylos numeriu. Pradėtosios skundų (prašymų) bylos nedelsiant perduodamos komisijos pirmininkui. Komisijos pirmininkas išnagrinėja ir sprendžia šiuos klausimus: ar priklauso šios komisijos kompetencijai nagrinėti gautą skundą (prašymą); ar gautas skundas (prašymas) paduotas nepraleidus nustatyto skundo (prašymo) padavimo termino; ar skundas (prašymas) atitinka šių nuostatų reikalavimus; ar būtina reikalauti papildomos medžiagos; kuriuos asmenis reikia kviesti į posėdį; kada ir kur nagrinėti skundą (prašymą). Komisijos pirmininkas paveda vienam iš komisijos narių ištirti skundą (prašymą) ir pateikti jį nagrinėti komisijos posėdžiui. Apie skundo (prašymo) gavimą komisijos narys pasirašo skundų (prašymų) registravimo žurnale arba kompiuterinėje registravimo kortelėje. Komisijos narys, tirdamas skundą (prašymą), gali pasitelkti atitinkamai savivaldybės administracijos, apskrities viršininko administracijos pareigūnus, Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos pagalbinio personalo darbuotojus, pasitelkus ekspertus, kad jie pateiktų išvadą dėl skundo (prašymo). Komisija turi teisę: 1. reikalauti iš viešojo administravimo subjekto, priėmusio ginčijamą individualų administracinį aktą ar įvykdžiusio skundžiamą veiką, dokumentų, medžiagos ir informacijos, susijusių su posėdžiui rengiamu klausimu; 2. gauti raštu ar žodžiu valstybės ir savivaldybės tarnautojų paaiškinimus dėl ginčijamo dalyko. Komisijos reikalaujama medžiaga ar dokumentų kopijos turi būti jai perduoti ne vėliau kaip per 3 darbo dienas nuo reikalavimo gavimo dienos, jeigu pati komisija nenustato kito termino. Prireikus komisija terminą gali pratęsti. Prireikus komisijos nariai ar jų įgalioti asmenys gali tirti skundą (prašymą) vietoje. Komisijos narys, baigęs tirti skundą (prašymą), praneša apie tai komisijos pirmininkui, kuris skiria skundą (prašymą) nagrinėti komisijos posėdyje. Komisijos posėdžių organizavimas Savivaldybių visuomeninių administracinių ginčų komisijų ir apskričių administracinių ginčų komisijų posėdžiai vyksta iš anksto nustatytomis savaitės dienomis. Prireikus organizuojami išvažiuojamieji posėdžiai į savivaldybes. Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos posėdžiai vyksta iš anksto nustatytomis dienomis. Komisijos posėdžius organizuoja ir jiems vadovauja komisijos pirmininkas. Komisijai paduoti skundai (prašymai) turi būti išnagrinėti ir sprendimai dėl jų priimti ne vėliau kaip per 14 dienų nuo jų gavimo. Prireikus motyvuotu komisijos sprendimu bendras skundo nagrinėjimo terminas gali būti pratęstas dar 14 dienų. Komisijos posėdžio darbotvarkė ir teikiamų nagrinėti skundų (prašymų) kopijos pateikiamos komisijos nariams ne vėliau kaip prieš 3 darbo dienas iki posėdžio. Su kita medžiaga komisijos nariai gali susipažinti kreipęsi į komisijos narį, kuriam pavesta ištirti skundą (prašymą) ir pateikti jį nagrinėti komisijos posėdžiui. Apie komisijos posėdžio laiką ir vietą pranešama skundo (prašymo) pareiškėjui, taip pat institucijoms ar jų tarnautojams, dėl kurių priimtų individualių administracinių aktų ar jų veiksmų skundžiamasi. Gavę pranešimus, šie asmenys arba jų atstovai turi teisę susipažinti su skundu (prašymu) ir kitais dokumentais iki komisijos posėdžio. Ginčo šalių ir jų atstovų neatvykimas į komisijos posėdį, jeigu jiems buvo apie posėdį pranešta, nėra kliūtis nagrinėti skundą (prašymą) ir priimti sprendimą. Skundo (prašymo) nagrinėjimas komisijos posėdyje ir sprendimo priėmimas. Komisijos posėdis laikomas teisėtu, jeigu jame dalyvauja 4 komisijos nariai (įskaitant jos pirmininką). Komisijos posėdis pradedamas komisijos pirmininkui paskelbus komisijos sudėtį. Komisijos pirmininkas paskelbia, koks skundas (prašymas) bus nagrinėjamas, praneša apie ginčo šalių ir jų atstovų bei kitų asmenų atvykimą. Paskui išklausomas komisijos pirmininko ar jos nario pranešimas apie gautą skundą (prašymą). Po komisijos pirmininko ar nario pranešimo paaiškinimus dėl nagrinėjamo skundo (prašymo) gali pateikti pareiškėjas ir jo atstovai bei kiti posėdyje dalyvaujantys asmenys. Komisijos nariai turi teisę užduoti klausimus, susijusius su skundu (prašymu). Ištyrus ginčo esmę, komisijos pirmininkas paskelbia skundo (prašymo) nagrinėjimą baigtą ir praneša, kada bus priimtas sprendimas. Sprendimas turi būti priimamas tą pačią dieną, o kai skundas (prašymas) itin sudėtingas - ne vėliau kaip per 3 darbo dienas. Komisija sprendimą dėl skundo (prašymo) paprastai priima bendru sutarimu, dalyvaujant ne mažiau kaip 4 komisijos nariams. Kai bendras sutarimas nepasiekiamas, priimtu laikomas tas sprendimas, už kurį balsavo bent 3 komisijos nariai. Komisijos sprendimas turi būti pagrįstas išnagrinėtais dokumentais ir įstatymų bei kitų teisės aktų normomis. Komisija priima vieną iš šių sprendimų: 1. atmesti skundą (prašymą) kaip nepagrįstą; 2. įpareigoti atitinkamą administravimo subjektą pašalinti padarytą pažeidimą ar įvykdyti kitokį komisijos nurodymą; 3. įpareigoti atitinkamą administravimo subjektą per komisijos nustatytą laiką priimti sprendimą dėl šio subjekto atsisakymo ar vilkinimo atlikti jo kompetencijai priskirtus veiksmus; 4. nutraukti bylą kaip nežinybingą. Komisijos sprendime įrašomi šie duomenys: 1. sprendimo priėmimo vieta ir data; 2. komisijos pavadinimas ir sudėtis; posėdyje dalyvaujančių ginčų šalių ir jų atstovų vardai, pavardės; 3. skundo (prašymo) turinys; komisijos nustatytos aplinkybės; 4. priimto sprendimo esmė; sprendimo apskundimo tvarkos paaiškinimas ir termino nurodymas. Komisijos sprendimą pasirašo komisijos pirmininkas ir nariai, dalyvavę priimant sprendimą. Komisijos posėdžio metu rašomas protokolas. Komisijos posėdžio protokole įrašomi šie duomenys: 1. posėdžio vieta ir data; 2. komisijos pavadinimas ir sudėtis; posėdyje dalyvaujančių ginčo šalių ir jų atstovų vardai, pavardės; 3. nagrinėjamo skundo (prašymo) turinys; 4. asmenų, dalyvaujančių nagrinėjant skundą (prašymą), paaiškinimai, jų prašymai; 5. komisijos nario reikalavimu - asmeniška jo nuomonė svarstomu klausimu; 6. balsavimo rezultatai; 7. informacija apie priimto sprendimo paskelbimą, jo apskundimo tvarkos paaiškinimas bei termino nurodymas. Savivaldybės visuomeninės administracinių ginčų komisijos arba apskrities administracinių ginčų komisijos posėdžio protokolą pasirašo komisijos pirmininkas ir sekretorius, o Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos posėdžio protokolą - komisijos pirmininkas ir protokolą rašantis komisijos darbuotojas. Komisijos sprendimo vykdymas Komisijos sprendimas išsiunčiamas vykdyti kitą dieną po priėmimo. Viešojo administravimo subjektas privalo sprendimą įvykdyti per jame nurodytą laiką, o jeigu laikas nenurodytas, - per 20 dienų nuo sprendimo gavimo dienos. Jeigu viešojo administravimo subjektas per nustatytą terminą neįvykdo komisijos sprendimo, pareiškėjas turi teisę kreiptis į atitinkamą administracinį teismą, prašydamas užtikrinti sprendimo vykdymą. Komisijos sprendimo apskundimas Komisijos sprendimas gali būti apskųstas įstatymų nustatyta tvarka. Komisijos sprendimą skųsti turi teisę ginčo šalis, nesutinkanti su komisijos sprendimu. Skundo padavimas administraciniam teismui sustabdo komisijos sprendimo vykdymą. Vykdytojui turi būti pranešta apie sprendimo apskundimą. Komisijos darbo organizavimas Komisijos darbą organizuoja ir jam vadovauja komisijos pirmininkas.Kai komisijos pirmininko nėra, laikinai jį pavaduoja vienas iš komisijos narių, kurį skiria komisijos pirmininkas. Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos pirmininkas turi etatinį pavaduotoją, kurį skiria komisijos pirmininkas. Savivaldybių visuomeninių administracinių ginčų komisijų ir apskričių administracinių ginčų komisijų sekretorių funkcijas nustato šių komisijų pirmininkai. Savivaldybių visuomenines administracinių ginčų komisijas techniškai aptarnauja tų savivaldybių administracijos. Apskričių administracinių ginčų komisijas aptarnauja apskričių viršininkų administracijos. Komisijų technines funkcijas (skundų registravimas, raštvedyba, susirašinėjimas ir kita) atlieka apskrities viršininko paskirtas administracijos tarnautojas. Jis kartu yra ir atsakingasis komisijos sekretorius. Kitų Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos tarnautojų pareigybių skaičių nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė. Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos pirmininkas: tvirtina kitų Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos tarnautojų pareigybių aprašymus; leidžia įsakymus savo kompetencijos klausimais. Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos pirmininkas ir jos nariai, apskričių administracinių ginčų komisijų pirmininkai, pirmininkų pavaduotojai ir nariai į tarnybą priimami ir atleidžiami iš jos Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo97 nustatyta tvarka. 4. MOKESTINIŲ GINČŲ NAGRINĖJIMAS VYKDOMOSIOS VALDŽIOS INSTITUCIJOSE IR MOKESTINIŲ GINČŲ KOMISIJOJE. MOKESČIO ADMINISTRATORIAI Mokesčio administratoriais Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymas ir kiti įstatymai laiko Valstybinę mokesčių inspekciją98, Lietuvos Respublikos muitinę99, Aplinkos ministeriją ar jos įgaliotą instituciją100: Valstybinė mokesčių inspekcija Valstybinė mokesčių inspekcija yra valstybės institucija, įsteigta prie Finansų ministerijos, finansuojama iš valstybės biudžeto ir kitų lėšų bei atskaitinga finansų ministrui. Ją sudaro Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos ir teritorinės valstybinės mokesčių inspekcijos, kurios yra juridiniai asmenys. Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos nuostatus tvirtina finansų ministras, o teritorinių valstybinių mokesčių inspekcijų tipinius nuostatus tvirtina Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos viršininkas. Valstybinės mokesčių inspekcijos struktūra. Valstybinę mokesčių inspekciją sudaro: 1) Valstybinė mokesčių inspekcija prie Finansų ministerijos - centrinis mokesčio administratorius; 2) Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos teritorinės valstybinės mokesčių inspekcijos - vietos mokesčio administratoriai. Vietos mokesčio administratorius pavaldus ir atskaitingas centriniam mokesčio administratoriui. Centrinio mokesčio administratoriaus darbo organizavimas. Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Finansų ministerijos vadovauja viršininkas. Jį skiria ir atleidžia iš pareigų finansų ministras Valstybės tarnybos įstatymo nustatyta tvarka. Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos viršininkas atskaitingas finansų ministrui. Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos struktūrą tvirtina Inspekcijos viršininkas, suderinęs su finansų ministru. Vietos mokesčio administratoriaus darbo organizavimas Teritorinių valstybinių mokesčių inspekcijų skaičių bei jų teritorines veiklos zonas nustato finansų ministras Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos viršininko teikimu. Teritorinės valstybinės mokesčių inspekcijos struktūrą tvirtina teritorinės valstybinės mokesčių inspekcijos viršininkas, atsižvelgdamas į centrinio mokesčio administratoriaus metodinius nurodymus ir rekomendacijas. Teritorinės valstybinės mokesčių inspekcijos viršininką skiria ir atleidžia iš pareigų Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos viršininkas, suderinęs su finansų ministru Valstybės tarnybos įstatymo nustatyta tvarka. Teritorinės valstybinės mokesčių inspekcijos viršininkas atskaitingas Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos viršininkui. Valstybinių mokesčių inspekcijų darbuotojai. Valstybinių mokesčių inspekcijų darbuotojus priima ir atleidžia iš darbo tos mokesčių inspekcijos, į kurią jie priimami dirbti, viršininkas. Centrinis mokesčio administratorius nustato reikalavimus, pagal kuriuos yra atrenkami valstybinės mokesčių inspekcijos darbuotojai, taip pat procedūras, pagal kurias darbuotojai gali būti skiriami į aukštesnes pareigas bei didinami jų atlyginimai. Šie reikalavimai turi būti susiję tik su mokesčių inspekcijos darbuotojų sugebėjimu atlikti darbą pagal patvirtintas pareigines instrukcijas ir einamas pareigas. Mokesčio administratoriaus pareigos: 1) tvarko mokesčių mokėtojų ir kitų įmokų į valstybės (savivaldybės) biudžetą bei fondus apskaitą [pareigas atlieka ir vietinis, ir centrinis mokesčio administratorius}; 2) kontroliuoja mokesčių į valstybės (savivaldybės) biudžetą bei fondus apskaičiavimą, sumokėjimą, išieško laiku nesumokėtus mokesčius ir delspinigius bei baudas, paskirtas pagal mokesčių įstatymus, taip pat grąžina permokas ir neteisingai išieškotus mokesčius, delspinigius bei baudas [pareigas atlieka ir vietinis, ir centrinis mokesčio administratorius}; 3) vykdo vietos savivaldybės sprendimus dėl mokesčių, rinkliavų ir atskaitymų į jos biudžetą bei fondus lengvatų teikimo [pareigas atlieka vietinis mokesčio administratorius]; 4) paskirsto mokesčius ir kitas įmokas į valstybės ir savivaldybių biudžetus bei fondus[pareigas atlieka vietinis mokesčio administratorius]; 5) organizuoja konfiskuoto, bešeimininkio, valstybės paveldėto, į valstybės pajamas perduoto ir paimto turto bei lobių apskaitą, įkainojimą bei realizavimą [pareigas atlieka ir vietinis, ir centrinis mokesčio administratorius}; 6) Lietuvos Respublikos Seimo, Vyriausybės, Finansų ministerijos pavedimu leidžia teisės aktus arba rengia jų projektus mokesčių įstatymams įgyvendinti [pareigas atlieka centrinis mokesčio administratorius]; 7) teikia paaiškinimus mokesčių mokėtojams mokesčių mokėjimo klausimais [pareigas atlieka ir vietinis, ir centrinis mokesčio administratorius}; 8) teikia Finansų ministerijai pasiūlymus dėl mokesčių įstatymų, kitų teisės aktų, apmokestinimo tvarkos tobulinimo bei mokesčių administravimo gerinimo[pareigas atlieka centrinis mokesčio administratorius]; 9) pagal Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos kvotėjų bei tardytojų nutarimus atlieka mokesčių mokėtojų ūkinės finansinės veiklos patikrinimus, revizijas[pareigas atlieka ir vietinis, ir centrinis mokesčio administratorius}; 10) kontroliuoja labdaros ir paramos teikimą, gavimą ir naudojimą, kiek tai susiję su mokesčių lengvatų taikymu [pareigas atlieka ir vietinis, ir centrinis mokesčio administratorius}; 11) atlieka kituose įstatymuose nustatytas pareigas[pareigas atlieka ir vietinis, ir centrinis mokesčio administratorius}. Centrinis mokesčių administratorius koordinuoja, kontroliuoja bei metodiškai vadovauja vietos mokesčio administratoriaus darbui. Mokesčio administratoriaus ir jo pareigūno veiksmų įforminimas. Mokesčio administratorius ar jo pareigūnas, įgyvendindamas jam įstatymo suteiktas teises ir eidamas pareigas, atliekamus veiksmus įformina sprendimais, kurių formas (aktas, pažyma, nurodymas, teikimas, paaiškinimas, nutarimas, raginimas ir kt.) ir užpildymo tvarką nustato centrinis mokesčio administratorius. Mokesčio mokėtojų registras. Mokesčio mokėtojų apskaitai tvarkyti sudaromas bendras mokesčio mokėtojų registras. Mokesčio administratorius registruoja visus asmenis, kurių registravimas yra privalomas pagal Mokesčių administravimo įstatymą. Mokesčio mokėtojų registrą steigia Lietuvos Respublikos Vyriausybė Finansų ministerijos teikimu. Mokesčio mokėtojų duomenų rinkimo, kaupimo, apdorojimo, sisteminimo, saugojimo, naudojimo, teikimo tvarka nustatoma Mokesčio mokėtojų registro nuostatuose, kuriuos tvirtina Lietuvos Respublikos Vyriausybė. Mokestiniai ginčai. Mokesčio mokėtojas gali ginčyti kiekvieną mokesčio administratoriaus ar jo pareigūno veiksmą dėl jo ir šio veiksmo pasekmes. Mokestinius ginčus nagrinėja: 1. centrinis mokesčio administratorius, 2. mokestinių ginčų komisija, 3. teismas. Mokestinis ginčas - tai ginčas tarp mokesčio mokėtojo ar mokestį išskaičiuojančio asmens ir mokesčio administratoriaus ar jo pareigūno dėl akto patikrinimo, arba mokesčio permokos skirtumo grąžinimo. Mokesčio mokėtojas gali ginčyti bet kokį mokesčio administratoriaus sprendimą. Jei kitas, nemokestinis ginčo, veiksmas: dokumentų paėmimas, permokos grąžinimas – galima kreiptis tiesiai į Administracinį teismą. MOKESTINIŲ GINČŲ NAGRINĖJIMO SCHEMA: Mokestinių ginčų nagrinėjimas centrinio mokesčio administratoriaus įstaigoje. Ji nagrinėja mokestinius ginčus, kurie kyla tarp mokesčio mokėtojo (mokestį išskaičiuojančio asmens) ir vietos mokesčio administratoriaus ar jo pareigūno. Skundas centriniam mokesčio administratoriui dėl mokestinio ginčo, kilusio tarp mokesčio mokėtojo (mokestį išskaičiuojančio asmens) ir vietos mokesčio administratoriaus ar jo pareigūno, paduodamas per vietos mokesčio administratorių. Vietos mokesčio administratorius gautą mokesčio mokėtojo (mokestį išskaičiuojančio asmens) skundą ir jam nagrinėti reikalingą medžiagą per 3 darbo dienas nusiunčia centriniam mokesčio administratoriui. Centrinis mokesčio administratorius skundą nagrinėja tik tada, jeigu: 1) jis pateiktas raštu per 20 dienų po to, kai mokesčio mokėtojui (mokestį išskaičiuojančiam asmeniui) buvo įteiktas mokesčio administratoriaus ar jo pareigūno sprendimas dėl patikrinimo akto tvirtinimo, o jei šis sprendimas buvo išsiųstas registruotu laišku, – terminas pradedamas skaičiuoti penktąją darbo dieną po išsiuntimo; 2) jame nurodyta mokesčio mokėtojo (mokestį išskaičiuojančio asmens) vardas, pavardė (pavadinimas), adresas; skundžiamas sprendimas dėl patikrinimo akto tvirtinimo, jo surašymo data, aplinkybės, kuriomis pareiškėjas grindžia savo reikalavimą, ir tai patvirtinantys įrodymai; yra skundo pareiškėjo reikalavimas; prie skundo yra pridėti dokumentai, pagrindžiantys pareiškėjo reikalavimą, ir skundas yra pasirašytas. Skundą gavęs centrinis mokesčio administratorius privalo patikrinti, ar skundas atitinka įstatymo reikalavimus ir ar nepraleistas skundo padavimo terminas. Nustatęs, kad skundas neatitinka įstatymo reikalavimų, centrinis mokesčio administratorius priima sprendimą ir nustato skundą padavusiam mokesčio mokėtojui 15 dienų terminą trūkumams pašalinti. Šis terminas pradedamas skaičiuoti nuo dienos, kurią mokesčio mokėtojas gavo centrinio mokesčio administratoriaus sprendimą. Jeigu skundą padavęs mokesčio mokėtojas per nustatytą 15 dienų terminą įvykdo sprendime nurodytus reikalavimus, skundas nagrinėjamas ir laikomas paduotu šių reikalavimų įvykdymo dieną. Priešingu atveju skundas laikomas nepaduotu ir grąžinamas jį padavusiam mokesčio mokėtojui (mokestį išskaičiuojančiam asmeniui). Jeigu yra praleistas skundo padavimo terminas, skundas taip pat laikomas nepaduotu ir grąžinamas jį padavusiam mokesčio mokėtojui (mokestį išskaičiuojančiam asmeniui). Klaidingas ar kitoks skundo pavadinimas nėra trūkumas, dėl kurio skundas būtų nenagrinėjamas. Skundo padavimas centriniam mokesčio administratoriui sustabdo ginčijamų mokesčių, baudų ir delspinigių, kitų įmokų išieškojimą, bet nėra kliūtis paskirti ar pagrindas naikinti bet kurią mokesčių ir kitų įmokų į valstybės (savivaldybės) biudžetą bei valstybės pinigų fondus išieškojimo užtikrinimo priemonę, nustatytą Mokesčių administravimo įstatyme. Centrinis mokesčio administratorius turi priimti sprendimą dėl skundo per 30 dienų nuo jo gavimo dienos. Šis terminas centrinio mokesčio administratoriaus sprendimu gali būti pratęstas iki 60 dienų, jeigu skundui nagrinėti reikalingas papildomas tyrimas. Apie tai turi būti raštu pranešta skundą padavusiam asmeniui. Centrinis mokesčio administratorius pagal savo kompetenciją priima vieną iš šių sprendimų: 1) patvirtina vietos mokesčio administratoriaus sprendimą, kurį mokesčio mokėtojas skundžia; 2) panaikina vietos mokesčio administratoriaus sprendimą, kurį mokesčio mokėtojas skundžia; 3) iš dalies patvirtina arba panaikina vietos mokesčio administratoriaus sprendimą, kuris buvo skundžiamas; 4) atlikti papildomą patikrinimą ir priimti naują sprendimą. Papildomas patikrinimas turi būti pradėtas ne vėliau kaip per 30 dienų nuo sprendimo jį atlikti priėmimo dienos; 5) visiškai arba iš dalies pakeičia vietos mokesčio administratoriaus sprendimą, kurį mokesčio mokėtojas skundžia. Centrinis mokesčio administratorius, nagrinėdamas mokestinius ginčus, turi teisę išnagrinėti visus su mokesčio mokėtojo apmokestinimu susijusius klausimus ir turi teisę pakeisti priimtą sprendimą. Mokesčio mokėtojas (mokestį išskaičiuojantis asmuo) centriniam mokesčio administratoriui privalo pateikti visus įrodymus, kuriais yra grindžiamas vietos mokesčio administratoriaus sprendimo (ar jo dalies) neteisėtumas ar nepagrįstumas [Ar tai ne lygybės prieš įstatymą principo pažeidimas? Manau, kad neproporcingos Centrinio mokesčio administratoriaus valstybinės galios ir Mokesčio mokėtojo galimybės]. Mokestinių ginčų komisija prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės101 (toliau vadinama – komisija) yra valstybės institucija (biudžetinė įstaiga), kurią steigia, jos sudėtį ir nuostatus tvirtina Lietuvos Respublikos Vyriausybė. Komisija atskaitinga Lietuvos Respublikos Vyriausybei. Komisija yra juridinis asmuo. Komisija dirbdama keičiasi informacija su mokesčių administratoriais, Lietuvos Respublikos ir užsienio valstybių institucijomis. Komisijos uždaviniai, funkcijos ir teisės : Svarbiausias komisijos uždavinys yra objektyviai išnagrinėti mokesčio mokėtojo (mokestį išskaičiuojančio asmens) skundą ir priimti teisėtą bei pagrįstą sprendimą.) Komisija nagrinėja tuos mokestinius ginčus: 1. kuriuos išnagrinėjo centrinis mokesčio administratorius, 2. taip pat tuos mokestinius ginčus, dėl kurių centrinis mokesčio administratorius per Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo nustatytus terminus nepriėmė sprendimo. Komisija pagal savo kompetenciją priima vieną iš šių sprendimų: 1. patvirtina mokesčio administratoriaus sprendimą; 2. panaikina mokesčio administratoriaus sprendimą; 3. iš dalies patvirtina arba panaikina mokesčio administratoriaus sprendimą; 4. visiškai arba iš dalies pakeičia mokesčio administratoriaus sprendimą, kurį mokesčio mokėtojas skundžia. Komisija, vykdydama savo funkcijas, turi teisę: 1. gauti iš valstybės ir savivaldybės institucijų bei kitų asmenų; 2. pasitelkti ekspertus ir kitus specialistus, turinčius atitinkamą pasirengimą ir galinčius pateikti išvadas ginčijamu klausimu; 3. teikti pasiūlymus Lietuvos Respublikos Vyriausybei dėl mokesčių įstatymų bei kitų teisės aktų tobulinimo. Komisijos sudarymas ir darbo organizavimas. Komisija sudaroma iš 5 narių, iš kurių vienas yra komisijos pirmininkas. Komisijos pirmininką ir jos narius šešeriems metams skiria Lietuvos Respublikos Vyriausybė finansų ministro ir teisingumo ministro bendru teikimu. Pirmosios kadencijos komisijos nariai skiriami šešeriems, penkeriems, ketveriems, trejiems ir dvejiems metams. Pasibaigus komisijos nario kadencijai, jis toliau eina komisijos nario pareigas, iki paskiriamas komisijos narys kitai kadencijai. Komisijos posėdžius organizuoja ir komisijai vadovauja jos pirmininkas. Kai komisijos pirmininko nėra, laikinai jį pavaduoja vienas iš jos narių, paskirtas komisijos pirmininko įsakymu. Komisijos pirmininko ir jos narių darbo užmokestis nustatomas, jie skatinami ir tarnybinės nuobaudos jiems skiriamos Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyta tvarka. Komisijos pirmininkas: 1. vadovauja komisijos darbui; 2. paveda komisijos nariui pristatyti bylą komisijai; 3. priima į darbą ir atleidžia iš darbo komisijos darbuotojus (ne komisijos narius); 4. nustato komisijos darbuotojams (ne komisijos nariams) tarnybinius atlyginimus, skatina juos ar skiria jiems tarnybines nuobaudas; 5. teikia Lietuvos Respublikos Vyriausybei pasiūlymus dėl komisijos narių darbo užmokesčio dydžio, skatinimo ir tarnybinių nuobaudų jiems skyrimo; 6. tvirtina komisijos darbo reglamentą; 7. vykdo kitas jam priskirtas funkcijas. Komisijos pirmininkas ir jos nariai yra valstybės tarnautojai, jų darbas komisijoje laikytinas darbu pagrindinėje darbovietėje. Komisijos nariu gali būti skiriamas nepriekaištingos reputacijos asmuo, turintis finansų arba teisės ar ekonomikos magistro kvalifikacinį laipsnį arba jį atitinkantį aukštąjį išsilavinimą ir ne mažesnį kaip trejų metų darbo stažą mokesčių ar įmonių teisės srityje Skundo atidavimas, pasirengimas nagrinėti skundą, jo nagrinėjimas ir sprendimo priėmimas. Skundas Mokestinių ginčų komisijai pateikiamas per 20 dienų nuo centrinio mokesčio administratoriaus sprendimo gavimo dienos arba per 20 dienų nuo termino sprendimui priimti pasibaigimo dienos. Skundas paduodamas per centrinį mokesčio administratorių. Centrinis mokesčio administratorius per 3 darbo dienas parengia mokestinio ginčo bylą ir perduoda ją Mokestinių ginčų komisijai. Mokestinių ginčų komisija nagrinėja skundus tik dėl to vietos mokesčio administratoriaus sprendimo (ar jo dalies), kuris prieš tai buvo apskųstas centriniam mokesčio administratoriui. Mokestinių ginčų komisija skundą nagrinėja tik tada, jeigu skundas paduotas pagal Mokesčių administravimo įstatymo reikalavimus. Kiti ginčai tarp mokesčio mokėtojo (mokestį išskaičiuojančio asmens) ir mokesčio administratoriaus ar jo pareigūno nagrinėjami Administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka. Kiekviename mokestinio ginčo nagrinėjimo etape mokesčio mokėtojas turi teisę būti išklausytas. Mokestinio ginčo nagrinėjimo metu mokesčio administratorius turi stengtis, kad tarp jo ir mokesčio mokėtojo būtų pasiektas abipusis sutarimas vienodai taikyti mokesčio įstatymą. Dėl mokesčių teisės aktų turinio kilę neaiškumai turi būti aiškinami mokesčio mokėtojo naudai. Mokestiniai ginčai tarp mokesčio administratoriaus ir mokestį išskaičiuojančio asmens nagrinėjami tokia pat tvarka kaip ir mokestiniai ginčai tarp mokesčio administratoriaus ir mokesčio mokėtojo. Mokesčio mokėtojas ar jo atstovas privalo pranešti mokestinį ginčą nagrinėjančiam centriniam mokesčio administratoriui apie savo adreso pasikeitimą šio ginčo proceso metu. Nesant tokio pranešimo, centrinio mokesčio administratoriaus sprendimas bei kita informacija siunčiama paskutiniu centriniam mokesčio administratoriui žinomu adresu ir laikoma įteikta, nors mokesčio mokėtojo adresas ir būtų pasikeitęs. Mokesčio mokėtojui, praleidusiam įstatymo nustatytą skundo padavimo terminą dėl priežasčių, kurias centrinis mokesčio administratorius arba Mokestinių ginčų komisija pripažįsta svarbiomis, šis terminas centrinio mokesčio administratoriaus arba Mokestinių ginčų komisijos sprendimu gali būti atnaujintas. Pareiškimas dėl praleisto termino atnaujinimo paduodamas ir nagrinėjamas šiame skyriuje nustatyta tvarka. Paduodant pareiškimą dėl termino atnaujinimo, kartu turi būti paduodamas ir skundas, kurio padavimo terminas yra praleistas. Centrinio mokesčio administratoriaus arba Mokestinių ginčų komisijos sprendimas, kuriuo atmetamas pareiškimas dėl termino atnaujinimo, gali būti apskųstas Administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka. Mokesčio mokėtojas (mokestį išskaičiuojantis asmuo) ir mokesčio administratorius turi teisę Mokestinių ginčų komisijoje susipažinti su byloje esančia medžiaga. Komisija sprendimą priima per 60 dienų nuo skundo gavimo dienos. Komisijos narys, kuriam komisijos pirmininkas perduoda referuoti mokesčio mokėtojo skundą, rengdamasis pranešimui, gali pasitelkti komisijos darbuotojus (ne komisijos narius) ir ekspertus, kad jie pateiktų motyvuotą išvadą. Kiekvienas komisijos narys turi teisę perskaityti mokesčio mokėtojo skundą bei su juo susijusią papildomą medžiagą. Priėmęs skundą komisijos narys: 1. reikiamais atvejais įpareigoja mokesčio mokėtoją pateikti įrodymus, nurodydamas įpareigojimų įvykdymo terminus; 2. sprendžia, ar reikia specialisto (eksperto) išvados; 3. atlieka kitus veiksmus, kurių reikia rengiantis nagrinėti skundą. Komisijos posėdis laikomas teisėtu, jeigu jame dalyvauja ne mažiau kaip 3 komisijos nariai (įskaitant jos pirmininką). Komisijos narys negali dalyvauti mokestiniame ginče ir turi būti nušalintas, jeigu jis šeimos arba artimos giminystės ryšiais susijęs su mokesčio mokėtoju (fiziniu asmeniu), įmonės (įstaigos, organizacijos), dalyvaujančios mokestiniame ginče, vadovu ar kitais administracijos nariais, savininkais, stebėtojų tarybos arba valdybos nariais, jeigu komisijos narys yra buvęs įmonės, dalyvaujančios ginče, darbuotojas ir nuo darbo santykių pasikeitimo praėjo mažiau kaip treji metai bei yra kitos sąlygos, galinčios turėti įtakos komisijos nario nepriklausomumui. Apie tai komisijos narys privalo informuoti komisiją. Nušalinimą taip pat gali pareikšti mokestiniame ginče dalyvaujantys asmenys. Komisija dėl savo narių nušalinimo priima atskirą sprendimą. Į komisijos posėdį kviečiami mokesčio mokėtojas (jo atstovai) bei mokesčio administratoriaus atstovai. Jeigu į posėdį neatvyksta mokestiniame ginče dalyvaujantys asmenys, skundas gali būti nagrinėjamas jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai yra asmenų prašymas atidėti skundo nagrinėjimą dėl svarbių priežasčių. Komisijos posėdis pradedamas jos nario pranešimu apie mokestinį ginčą. Po komisijos nario pranešimo paaiškinimus dėl nagrinėjamo ginčo gali pateikti mokesčio mokėtojas ir jo atstovas, po to mokesčio administratoriaus atstovai ir ekspertai (specialistai). Komisijos nariai turi teisę užduoti klausimus, susijusius su mokestiniu ginču. Po to, kai mokestiniame ginče dalyvaujantys asmenys pareiškia savo nuomonę, komisijos pirmininkas paskelbia mokestinio ginčo nagrinėjimo pabaigą. Komisija sprendimą priima atskirame posėdyje. Priimant sprendimą (balsuojant), dalyvauja tik komisijos nariai. Sprendimai priimami komisijos narių balsų dauguma. Balsams pasidalijus po lygiai, lemiamas komisijos pirmininko balsas. Komisijos sprendime turi būti nurodyti jo priėmimo motyvai ir pagrindai, taip pat mokesčio mokėtojo (mokestį išskaičiuojančio asmens) teisė apskųsti priimtą sprendimą. Komisijos sprendimas įforminamas raštu ir patvirtinamas komisijos antspaudu. Komisijos sprendimus pasirašo jos pirmininkas ir nariai, dalyvavę priimant sprendimą. Komisija, priimdama sprendimą dėl mokesčio mokėtojo (mokestį išskaičiuojančio asmens) skundo, gali neatsižvelgti į tuos mokesčio mokėtojo (mokestį išskaičiuojančio asmens) pateiktus įrodymus, kurie nebuvo pateikti centriniam mokesčio administratoriui, išskyrus tuos atvejus, kai apie tai, kad jų negalima pateikti, buvo nurodyta mokesčio mokėtojo skunde centriniam mokesčių administratoriui. Sprendime turi būti nurodyta mokesčio mokėtojo (mokestį išskaičiuojančio asmens) teisė apskųsti priimtąjį sprendimą. Sprendimo dėl skundo formulavimas. Mokesčio administratorius ar Mokestinių ginčų komisija, išnagrinėjusi skundą, apie priimtą sprendimą nedelsdama raštu informuoja mokesčio mokėtoją, nurodydama sprendimo priėmimo pagrindus, o Mokestinių ginčų komisija - taip pat ir centrinį mokesčio administratorių. Sprendime išaiškinama mokesčio mokėtojo teisė apskųsti priimtąjį sprendimą. Praėjus šiame įstatyme nustatytiems apskundimo terminams, mokesčio administratoriaus ar Mokestinių ginčų komisijos priimtą sprendimą privalo vykdyti ginčo šalys, taip pat su ginču susiję asmenys. Kai sprendimas skundžiamas Mokestinių ginčų komisijai ir po to teismui, sustabdomos ginčijamų mokesčių, baudų, delspinigių ir kitų įmokų išieškojimo procedūros. Komisijos posėdžio metu rašomas protokolas, kurį pasirašo jos pirmininkas ir posėdžio sekretorius. Posėdžio protokolą rašo posėdžio sekretorius, kuris nėra komisijos narys. Komisijos posėdžio protokole nurodoma: 1. posėdžio vieta ir data, jo pradžios ir pabaigos laikas; 2. posėdyje dalyvaujančių komisijos narių vardai ir pavardės; 3. komisijos nario reikalavimu – asmeniška jo nuomonė svarstomu klausimu; 4. balsavimo rezultatai; 5. priimto sprendimo esmė. Komisija, išnagrinėjusi mokestinį ginčą, patvirtintas priimto sprendimo kopijas nedelsdama išsiunčia mokesčio mokėtojui (mokestį išskaičiuojančiam asmeniui), vietos ir (ar) centriniam mokesčio administratoriui. Informacija apie mokesčio mokėtojo (mokestį išskaičiuojančio asmens) turtą ir pajamas, kurią komisijos nariai sužino nagrinėdami mokestinį ginčą, yra konfidenciali, išskyrus įstatyme nustatytus atvejus. Informacija gali būti paskleista rašytiniu mokesčio mokėtojo (mokestį išskaičiuojančio asmens) sutikimu. Mokestinių ginčų komisijos sprendimo apskundimas teismui. Mokesčio mokėtojas (mokestį išskaičiuojantis asmuo), nesutinkantis su Mokestinių ginčų komisijos sprendimu, turi teisę Mokestinių ginčų komisijos sprendimą apskųsti teismui. Centrinis mokesčio administratorius turi teisę apskųsti teismui Mokestinių ginčų komisijos sprendimą tik tuo atveju, jei centrinis mokesčio administratorius ir Mokestinių ginčų komisija spręsdami mokestinį ginčą (arba mokestinio ginčo metu) skirtingai interpretavo įstatymo ar kito teisės akto nuostatas. Skundą teismui mokesčio mokėtojas turi paduoti ne vėliau kaip per 20 dienų po Mokestinių ginčų komisijos sprendimo gavimo dienos. Skundai dėl Mokestinių ginčų komisijos sprendimo nagrinėjami Vilniaus apygardos administraciniame teisme. Mokesčio administratorius turi teisę per visuomenės informavimo priemones supažindinti visuomenę su teismų sprendimais mokesčių bylose. Muitinės sistema. Asmuo turi teisę apskųsti: 1. jam taikomą muitinės ar jos pareigūno sprendimą; 2. muitinės sprendimo nepriėmimą, jeigu jis pateikė prašymą muitinei priimti sprendimą, ir per 8dienas (jei reikalingas papildomas tyrimas – per 30 dienų) negavo atsakymo arba jeigu toks sprendimas be asmens prašymo turėjo būti priimtas vadovaujantis muitinės kodekso nuostatomis arba kitais muitinės kompetencijai priskirtais teisės aktais. Skundai gali būti pateikti ne vėliau kaip po 3 mėnesių nuo asmens informavimo apie atitinkamą muitinės ar jos pareigūno sprendimą arba pasibaigus sprendimo priėmimo terminui. Skundų dėl nepagrįstai sumokėtų arba išieškotų importo ir eksporto muitų bei mokesčių pateikimo terminus nustato mokesčių įstatymai. skundai pateikiami: 1) dėl teritorinių muitinių ir jų pareigūnų sprendimų ir jų nepriėmimo - teritorinei muitinei, priėmusiai atitinkamą sprendimą arba kurios pareigūno sprendimas skundžiamas; 2) dėl Muitinės departamento, kitų juridinio asmens teises turinčių muitinės įstaigų ir jų pareigūnų sprendimų ir jų nepriėmimo - Muitinės departamentui. Sprendimą dėl skundo turi būti priimtas per 8 dienas (jei reikia papildomos informacijos ar tyrimo – per 30 dienų). Muitinė išimties tvarka gali pratęsti prašymo nagrinėjimo laikotarpį, bet ne daugiau kaip 10 darbo dienų, arba sustabdyti prašymo nagrinėjimą ne ilgesniam kaip 12 mėnesių laikotarpiui, jeigu sprendimui priimti būtina papildoma informacija ir muitinė Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių nustatyta tvarka kreipėsi į kompetentingą užsienio valstybės instituciją ar tarptautinę organizaciją dėl šios informacijos pateikimo. Apie sprendimą arba prašymo nagrinėjimo laikotarpio pratęsimą ar sustabdymą pareiškėjui pranešama raštu. Priimtus sprendimus muitinė nedelsdama įgyvendina. Asmuo, pateikęs teritorinei muitinei skundą, kuris nebuvo išnagrinėtas per minėtą laikotarpį arba buvo nepatenkintas, turi teisę ne vėliau kaip per 1 mėnesį nuo minėto laikotarpio pabaigos (jeigu skundas nebuvo išnagrinėtas) arba asmens informavimo apie atitinkamą teritorinės muitinės sprendimą (jeigu skundas buvo nepatenkintas arba patenkintas iš dalies) apskųsti teritorinės muitinės sprendimą arba sprendimo nepriėmimą Muitinės departamentui. Muitinės departamento sprendimas dėl asmens skundo arba tokio sprendimo nepriėmimas gali būti per 1 mėnesį nuo aukščiau minėto laikotarpio pabaigos (jeigu skundas nebuvo išnagrinėtas) arba asmens informavimo apie atitinkamą Muitinės departamento sprendimą (jeigu skundas buvo nepatenkintas arba patenkintas iš dalies) apskųstas teismui. Skundo pateikimas savaime nesustabdo ir nepanaikina muitinės priimto sprendimo. Muitinė turi teisę visai arba iš dalies sustabdyti priimto sprendimo vykdymą, jeigu yra pagrindo manyti, kad šis sprendimas nesuderinamas su Muitinės kodekso, taip pat kitų muitinės kompetencijai priskirtų įstatymų ir kitų teisės aktų nuostatomis arba kad dėl šio sprendimo suinteresuotam asmeniui gali būti padaryta esminė žala. Jeigu skundas pateiktas dėl muitinės sprendimo, pagal kurį privaloma sumokėti importo arba eksporto muitus ir (arba) mokesčius, šio sprendimo vykdymas gali būti sustabdytas, kai skolininkas pateikia garantiją. Garantijos pateikti nereikalaujama, jeigu muitinė pripažįsta, kad toks reikalavimas atsižvelgiant į skolininko nurodytas aplinkybes gali sukelti jam rimtų ekonominių arba socialinių sunkumų. Asmuo neturi teisės pateikti skundo, jeigu muitinė, vadovaudamasi įstatymais ir priimdama sprendimą, asmens veiksmuose inkriminuoja baudžiamąją veiką ir šio klausimo nagrinėjimą perduoda kitoms valstybės institucijoms. Jeigu nurodytos valstybės institucijos asmens veiksmuose baudžiamosios veikos nenustato, jis turi teisę pateikti skundą šio kodekso nustatyta tvarka. 6. SKUNDŲ DĖL RINKIMŲ IR REFERENDUMO ĮSTATYMŲ PAŽEIDIMO NETEISMINIS NAGRINĖJIMAS Vyriausioji rinkimų komisija nagrinėja skundus ir priima sprendimus dėl miestų, rajonų referendumo komisijų, apylinkių referendumo komisijų sprendimų. 1. dėl apylinkių referendumo komisijų sprendimų ir veiksmų, 2. dėl rinkėjų sąraše padarytų klaidų, 3. svarsto savo apylinkės piliečių ir referendumo stebėtojų skundus dėl referendumo rengimo, balsavimo organizavimo, balsų skaičiavimo, balsų skaičiavimo protokolų surašymo ir priima sprendimus, 4. dėl referendumo komisijų sprendimų, kurie buvo priimti iki balsavimo pabaigos/ Grupės nariai, partijos, taip pat jų atstovai ir stebėtojai referendumo komisijų sprendimus, kurie buvo priimti iki balsavimo pabaigos, gali apskųsti: 1. apylinkių referendumo komisijų – miestų, rajonų referendumo komisijai; 2. miestų, rajonų referendumo komisijų – Vyriausiajai rinkimų komisijai; 3. Vyriausiosios rinkimų komisijos – Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui. Vyriausioji rinkimų komisija skundus turi išnagrinėti per 48 valandas. Vyriausiosios rinkimų komisijos sprendimai, priimti nagrinėjant skundus, ar kita jos veika per 5 dienas po sprendimo priėmimo ar nuo laiko, kai turėjo būti priimtas sprendimas, bet ne vėliau kaip iki balsavimo referendume pabaigos, gali būti apskųsti Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui. Skundas turi būti išnagrinėtas ne vėliau kaip per 48 valandas nuo jo padavimo. Į šį terminą įskaitomos ir ne darbo dienos. Teismo sprendimas įsiteisėja nuo paskelbimo. Skundai, paduoti nesilaikant Rinkimų įstatymu nustatytos tvarkos, nenagrinėjami ir persiunčiami tai referendumo komisijai, kuri privalo juos nagrinėti. Apylinkės referendumo komisija, miesto, rajono referendumo komisija negali persiųsti Vyriausiajai rinkimų komisijai nagrinėti jų kompetencijai priklausančių nagrinėti ir neišnagrinėtų skundų. Skundai dėl rinkėjų sąrašų. Pilietis arba partijos atstovas skundus dėl rinkėjų sąraše padarytų klaidų, dėl kurių jis Rinkimų įstatymo nustatyta tvarka nėra įrašytas į rinkėjų sąrašą arba yra įrašytas į kelis rinkėjų sąrašus, gali pateikti apylinkės referendumo komisijai likus ne mažiau kaip 7 dienoms iki balsavimo referendume dienos. Apylinkės referendumo komisija skundą privalo išnagrinėti ir sprendimą priimti tuoj pat arba ne vėliau kaip per 2 dienas nuo jo gavimo, jeigu iki balsavimo referendume dienos liko daugiau kaip 10 dienų102. Apylinkės referendumo komisijos sprendimas per 3 dienas gali būti apskųstas atitinkamos apygardos administraciniam teismui, o šis skundą išnagrinėja per 2 dienas. Teismo sprendimas įsiteisėja nuo paskelbimo ir yra galutinis. Praleidus nustatytus terminus pastaboms ir skundams pateikti, pastabos ir skundai nenagrinėjami. Apie gautus skundus ir pagal teismo sprendimus rinkėjų sąrašuose padarytus pataisymus apylinkių referendumo komisijos praneša miesto, rajono referendumo komisijai, o ši – Vyriausiajai rinkimų komisijai per kiek įmanoma trumpesnį laiką, bet ne vėliau kaip per 12 valandų. Balsų skaičiavimo referendumo apylinkėje protokolų apskundimas. Referendumo apylinkės balsų skaičiavimo protokolą pasirašo apylinkės referendumo komisijos pirmininkas ir nariai. Po to protokolą pasirašo stebėtojai. Jų pastabos, komisijos narių nuomonės pridedamos prie protokolo ir yra neatskiriama jo dalis. Grupės nariai, partijos, taip pat jų atstovai ir stebėtojai referendumo apylinkės balsų skaičiavimo protokolą per 24 valandas nuo jo surašymo turi teisę apskųsti miesto, rajono referendumo komisijai. Ši skundą turi išnagrinėti per 24 valandas nuo jo gavimo momento. Balsų skaičiavimo miesto, rajono referendumo komisijoje apskundimas. Miesto, rajono referendumo komisija balsus pradeda skaičiuoti po to, kai iš visų referendumo apylinkių: 1. gauna visus balsų skaičiavimo protokolus, 2. kitus referendumo dokumentus. 3. išnagrinėja visus skundus dėl apylinkių referendumo komisijų balsų skaičiavimo protokolų. Miestų, rajonų balsų skaičiavimo protokolų apskundimas. Grupės nariai, partijos, taip pat jų atstovai ir stebėtojai turi teisę balsų skaičiavimo protokolą per 24 valandas nuo jo surašymo apskųsti Vyriausiajai rinkimų komisijai. Vyriausioji rinkimų komisija šį skundą turi išnagrinėti per 24 valandas nuo jo gavimo. Referendumo rezultatų nustatymo tvarka. Vyriausioji rinkimų komisija pradėti nustatyti referendumo rezultatus gali tik po to, kai: 1. gauna visų miestų ir rajonų referendumo komisijų balsų skaičiavimo protokolus, 2. kitus Referendumo įstatymo 70 straipsnyje nurodytus dokumentus, 3. išnagrinėja visus skundus dėl miestų, rajonų referendumo komisijų balsų skaičiavimo protokolų. Vyriausioji rinkimų komisija, nagrinėdama Referendumo įstatymo nustatyta tvarka paduotus skundus, gali: 1. perskaičiuoti referendumo biuletenius, 2. nustačiusi skaičiavimo klaidas, pataisyti įrašus balsų skaičiavimo protokoluose. Vyriausioji rinkimų komisija dėl balsų skaičiavimo protokoluose rastų klaidų negali pripažinti negaliojančiais miestų, rajonų, apylinkių referendumo komisijų balsų skaičiavimo protokolų. Vyriausiosios rinkimų komisijos sprendimo dėl galutinių rezultatų apskundimas. Grupė, partija ir jų atstovai prie Vyriausiosios rinkimų komisijos Vyriausiosios rinkimų komisijos sprendimą dėl galutinių rezultatų ne vėliau kaip per 2 dienas nuo šių rezultatų oficialaus paskelbimo dienos turi teisę apskųsti Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui. Skundas turi būti išnagrinėtas ne vėliau kaip per 48 valandas nuo jo padavimo. Teismo sprendimas įsiteisėja nuo paskelbimo. Referendumo dokumentų saugojimas. Pasibaigus referendumui, Vyriausioji rinkimų komisija ne vėliau kaip per 4 mėnesius po to, kai baigėsi Referendumo įstatymo nustatytas terminas skundams dėl jos sprendimų išnagrinėti, valstybės archyvui perduoda nuolat saugoti referendumo apylinkių, miestų, rajonų referendumo komisijų, Vyriausiosios rinkimų komisijos protokolus. 7. SKUNDŲ DĖL ATSISAKYMO IŠDUOTI LEIDIMĄ GYVENTI AR DIRBTI LIETUVOJE ARBA TOKIO LEIDIMO PANAIKINIMO, TAIP PAT SKUNDŲ DĖL PABĖGĖLIO STATUSO NETEISMINIS NAGRINĖJIMAS. Kai priimamas sprendimas neįleisti užsieniečio103 į Lietuvos Respublikos teritoriją arba neleisti joje būti, jis grąžinamas arba išsiunčiamas į valstybę, iš kurios atvyko arba iš kurios yra kilęs. Sprendimą neįleisti užsieniečio į Lietuvos Respublikos teritoriją arba neleisti joje būti 104užsienietis per 7 dienas nuo sprendimo gavimo dienos gali apskųsti Vilniaus apygardos administraciniam teismui. Skundo pateikimas sustabdo tik sprendimo neleisti būti Lietuvos Respublikoje vykdymą. Priežastys, dėl kurių užsienietis neįleidžiamas į Lietuvos Respubliką: 1. neturi galiojančio kelionės dokumento, vizos, kai būtina ją turėti; 2. atsisako pateikti Valstybės sienos apsaugos tarnybai būtinus duomenis, patvirtinančius asmens tapatybę ir kelionės tikslą; 3. negali pateikti duomenų, patvirtinančių, kad turi lėšų, kurių reikia pragyventi Lietuvos Respublikoje, grįžti į savo valstybę arba vykti į kitą valstybę, į kurią turi teisę išvykti; 4. jam uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką; 5. jo buvimas Lietuvos Respublikoje keltų grėsmę valstybės saugumui, viešajai tvarkai, gyventojų sveikatai bei dorovei; 6. paaiškėja, kad pateikdamas prašymą atvykti užsienietis pateikė apie save tikrovės neatitinkančius duomenis; 7. jis yra padaręs nusikaltimų žmoniškumui ar vykdė genocidą. Sprendimą neįleisti užsieniečio į Lietuvos Respublikos teritoriją šiais numatytais atvejais priima Vidaus reikalų ministerija ar jos įgaliota institucija. Leidimai gyventi Lietuvos Respublikoje105. Užsieniečiams išduodami šie leidimai gyventi Lietuvos Respublikoje: 1. leidimas laikinai apsigyventi Lietuvos Respublikoje; 2. leidimas nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje. Leidimų gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo, keitimo bei panaikinimo, taip pat sveikatos draudimo tvarką nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė. Leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiui išduoda Vidaus reikalų ministerija ar jos įgaliota institucija. Prašymą išduoti leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje užsienietis gali pateikti Lietuvos Respublikos diplomatinei atstovybei arba konsulinei įstaigai. Užsienietis, esantis Lietuvos Respublikoje teisėtai, prašymą išduoti leidimą gyventi arba prašymą pakeisti leidimą pateikia Vidaus reikalų ministerijai ar jos įgaliotai institucijai. Prašymo išduoti leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje nagrinėjimo terminai. Užsieniečio prašymas išduoti leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje turi būti išnagrinėtas: 1. dėl leidimo laikinai apsigyventi Lietuvos Respublikoje - ne vėliau kaip per 3 mėnesius nuo prašymo pateikimo dienos; 2. dėl leidimo nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje - ne vėliau kaip per 6 mėnesius nuo prašymo pateikimo dienos. Sprendimo išduoti užsieniečiui leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje galiojimas. Sprendimas išduoti užsieniečiui leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje netenka galios, jei užsienietis juo nuo sprendimo priėmimo dienos nepasinaudojo: 1. laikino apsigyvenimo Lietuvos Respublikoje atveju - 6 mėnesius; 2. nuolatinio gyvenimo Lietuvos Respublikoje atveju - 12 mėnesių. Numatyti terminai netaikomi, jeigu užsienietis leidimu gyventi Lietuvos Respublikoje nepasinaudojo dėl svarbių, nuo jo nepriklausančių priežasčių. Atsisakymo išduoti užsieniečiui leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje pagrindai. Leidimas gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiui neišduodamas, jeigu: 1. užsieniečio gyvenimas Lietuvos Respublikoje grėstų jos saugumui, viešajai tvarkai, gyventojų sveikatai ir dorovei; 2. duomenys, kuriuos apie save pateikė užsienietis, neatitinka tikrovės; 3. jam uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką; 4. užsienietis neturi pakankamai lėšų pragyventi Lietuvos Respublikoje; 5. užsienietis neturi galiojančio sveikatos draudimą patvirtinančio dokumento (tik leidimo laikinai apsigyventi išdavimo atveju). Užsienietis, kuriam atsisakyta išduoti leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje, gali pakartotinai pateikti prašymą praėjus ne mažiau kaip vieneriems metams nuo sprendimo priėmimo arba išnykus priežastims, dėl kurių buvo atsisakyta išduoti tokį leidimą. Leidimas laikinai apsigyventi Lietuvos Respublikoje. Užsienietis, kuris ketina gyventi Lietuvos Respublikoje ilgiau kaip 3 mėnesius per pusę metų, skaičiuojant nuo pirmojo įvažiavimo dienos, arba pradėti dirbti ar verstis kita teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, privalo gauti leidimą laikinai apsigyventi Lietuvos Respublikoje. Leidimas laikinai apsigyventi Lietuvos Respublikoje išduodamas vieneriems metams. Pasibaigus leidimo laikinai apsigyventi Lietuvos Respublikoje galiojimo laikui, užsieniečiui jo prašymu naujas leidimas laikinai apsigyventi išduodamas laikantis nustatytos leidimų laikinai apsigyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo tvarkos. Teisę gauti leidimą laikinai apsigyventi Lietuvos Respublikoje turi užsienietis: 1. jeigu jis išsaugojo teisę į Lietuvos Respublikos pilietybę Pilietybės įstatymo nustatyta tvarka; 2. jeigu Lietuvos Respublikoje gyvena užsieniečio tėvai arba vienas iš jų, kurie yra Lietuvos Respublikos piliečiai; 3. jeigu Lietuvos Respublikoje gyvena užsieniečio vaikai, kurie yra Lietuvos Respublikos piliečiai; 4. jeigu Lietuvos Respublikoje gyvena užsieniečio sutuoktinis, kuris yra Lietuvos Respublikos pilietis arba turi leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje. Kitiems užsieniečiams leidimai laikinai apsigyventi Lietuvos Respublikoje gali būti išduoti, jeigu jie: 1. turi pakankamai pragyvenimo lėšų, gaunamų iš teisėtos veiklos Lietuvos Respublikoje ar užsienyje; 2. nustatyta tvarka įregistruoja užsienio kapitalo įmonę, kurios įstatinis kapitalas ar turimų akcijų vertė yra ne mažesnė kaip 250 000 litų; 3. atvyksta į Lietuvos Respubliką dirbti aukštosiose mokyklose, mokslo ar mokymo įstaigose mokslinio arba pedagoginio darbo; 4. priimti mokytis mokymo įstaigoje arba kelti kvalifikaciją Lietuvos Respublikoje; 5. gavo leidimą dirbti Lietuvos Respublikoje; 6. yra studentai, atvykstantys stažuoti ar dirbti į Lietuvos Respubliką pagal visuomeninių (nevyriausybinių) organizacijų vykdomas tarptautines mainų stažuotėmis programas vienerių metų laikotarpiui. Šį laikotarpį galima pratęsti dar 6 mėnesius. Leidimas laikinai apsigyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiui gali būti išduotas dėl humanitarinio pobūdžio priežasčių. Užsieniečiui, sudariusiam santuoką su Lietuvos Respublikos piliečiu arba nuolat gyvenančiu Lietuvos Respublikoje užsieniečiu, leidimas laikinai apsigyventi Lietuvos Respublikoje išduodamas vieneriems metams. Šiuo pagrindu naujas leidimas kiekvienais metais išduodamas užsieniečiui, jeigu santuoka nenutraukta. Leidimas laikinai apsigyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiui panaikinamas, jeigu: 1. leidimas gautas apgaulės būdu; 2. užsienietis padaro nusikaltimą, už kurį nuteisiamas laisvės atėmimu, - po bausmės atlikimo arba atleidimo nuo tolesnio bausmės atlikimo Lietuvos Respublikoje; 3. nevykdoma arba nutraukiama gamybinė-komercinė ar kitokia darbinė veikla Lietuvos Respublikoje; 4. panaikintas leidimas dirbti Lietuvos Respublikoje; 5. užsienietis nutraukė mokymąsi ar kvalifikacijos kėlimą mokslo ar mokymo įstaigose arba yra pašalintas iš jų; 6. užsieniečio gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui, viešajai tvarkai, gyventojų sveikatai ir dorovei; 7. užsienietis išvyko iš Lietuvos Respublikos gyventi į kitą valstybę. Leidimus laikinai apsigyventi Lietuvos Respublikoje panaikina Vidaus reikalų ministerija ar jos įgaliota institucija. Užsieniečio pareiga įsigyti leidimą dirbti106. Užsienietis, kuris nori įsidarbinti Lietuvos Respublikoje pagal darbo sutartį, privalo įsigyti leidimą dirbti. Užsienietis atleidžiamas nuo pareigos įsigyti leidimą dirbti, jeigu: 1. turi leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje; 2. turi leidimą laikinai apsigyventi Lietuvos Respublikoje; 3. nori įsidarbinti vykdyti bendras su užsienio valstybėmis vyriausybines programas; 4. yra užsienio įmonės, įstaigos, užmezgusios ekonominius ryšius su atitinkama Lietuvos Respublikos įmone, įstaiga, vadovas ar jo įgaliotas atstovas; 5. yra sportininkas profesionalas, jei jis atvyksta dirbti ne ilgesniam kaip 6 mėnesių laikotarpiui; 6. yra įmonės su užsienio kapitalu vadovas arba jo įgaliotas atstovas, specialistas, kuris atvyksta paleisti, derinti užsienyje įgytų įrengimų ar mokyti jais dirbti darbuotojus, konsultantas, kuris atvyksta dirbti ne ilgiau kaip 3 mėnesius; 7. atvyksta į Lietuvos Respubliką dirbti mokslo įstaigose ar aukštosiose mokyklose mokslinių tyrimų arba pedagoginio darbo ne ilgesniam kaip 90 dienų laikotarpiui; 8. yra studentas, atvykstantis stažuoti ar dirbti į Lietuvos Respubliką pagal visuomeninių (nevyriausybinių) organizacijų vykdomas tarptautines mainų stažuotėmis programas vienerių metų laikotarpiui. Šį laikotarpį galima pratęsti dar 6 mėnesius. Leidimo dirbti išdavimas. Leidimą dirbti užsieniečiui išduoda Socialinės apsaugos ir darbo ministerija pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytą kasmetinę užsieniečių įsidarbinimo Lietuvos Respublikoje kvotą ir vidaus darbo rinkos poreikius. Leidimas dirbti panaikinamas, jeigu: 1. leidimą dirbti užsienietis gavo apgaulės būdu; 2. užsienietis nesudarė darbo sutarties per mėnesį nuo leidimo dirbti išdavimo dienos arba imasi kitos darbinės veiklos, neturėdamas jai leidimo; 3. darbo sutartis nutraukta. Leidimus dirbti panaikina Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, panaikinusi užsieniečiui išduotą leidimą dirbti nepasibaigus jo galiojimo laikui, ji privalo apie tai per 7 dienas raštu pranešti darbdaviui, užsieniečiui, Vidaus reikalų ministerijai ar jos įgaliotai institucijai. Užsieniečio įpareigojimas išvykti. Užsienietis, kurio viza ar leidimas gyventi Lietuvos Respublikoje buvo panaikintas arba jis gyvena su negaliojančia viza ar leidimu laikinai apsigyventi Lietuvoje, įpareigojamas išvykti iš Lietuvos Respublikos. Bevizio įvažiavimo į Lietuvos Respubliką atveju užsienietis įpareigojamas išvykti iš valstybės, jeigu yra joje ilgiau nei Lietuvos Respublikos tarptautine sutartimi ar Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu nustatytą buvimo valstybėje laiką. Užsienietis išsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos, jeigu jis: 1. per nustatytą laiką neįvykdė įpareigojimo išvykti iš Lietuvos Respublikos; 2. neteisėtai atvyko į Lietuvos Respubliką ar neteisėtai gyvena Lietuvos Respublikoje. Sprendimus dėl užsieniečio įpareigojimo išvykti arba jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos, išskyrus užsieniečius, turinčius leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, priima Vidaus reikalų ministerija ar jos įgaliota institucija.Šių sprendimų vykdymo tvarką nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė. Laikinai, iki neteisėtai į Lietuvos Respubliką atvykę ir neteisėtai joje esantys užsieniečiai įstatymo nustatyta tvarka bus išsiųsti iš Lietuvos Respublikos, jie gali būti apgyvendinti Užsieniečių registracijos centre. Užsieniečiui, kuris buvo išsiųstas iš Lietuvos Respublikos Dėl užsieniečio teisinės padėties įstatymo numatytais pagrindais, gali būti uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką apibrėžtam arba neapibrėžtam laikui. Sprendimą dėl draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką priima arba panaikina Vidaus reikalų ministerija ar jos įgaliota institucija. Užsieniečio teisė skųstis. Užsienietis, kuris mano, kad jo teisės pažeistos, Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka gali apskųsti valdymo institucijų bei pareigūnų sprendimus, priimtus remiantis Lietuvos Respublikos dėl užsieniečio teisinės padėties įstatymu107. Institucija, priėmusi sprendimą dėl užsieniečio skundo, antrą kartą to paties skundo nenagrinėja. Skundo pateikimo tvarka. Vidaus reikalų ministerijos ar jos įgaliotos institucijos sprendimas užsienietį išsiųsti iš Lietuvos Respublikos gali būti apskųstas teismui. Skundą dėl valdymo institucijų bei pareigūnų veiksmų arba neveikimo gali pateikti asmuo, kurio teisės pažeistos, arba jo įgaliotas atstovas. Skundas paduodamas teismui pagal valdymo institucijos arba pagal pareigūno, kurių veiksmai ar neveikimas skundžiami per 7 dienas, darbo vietą, o teismas per 10 dienų privalo išnagrinėti užsieniečio skundą. Valdymo institucijos ar pareigūno sprendimo apskundimo atvejai. Užsienietis turi teisę valdymo institucijos ar pareigūno priimtus sprendimus apskųsti teismui: 1. dėl atsisakymo išduoti leidimą jam laikinai ar nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, 2. dėl leidimų laikinai apsigyventi panaikinimo, 3. dėl leidimo dirbti panaikinimo. Administracinės prievartos priemonių taikymo proceso samprata ir rūšys. Administracinė teisinė prievarta - tai savarankiška valstybės teisinės prievartos rūšis, kurią sudaro įstatymu nustatytos administracinės teisės normomis, tam tikros teisinio, psichinio, fizinio, turtinio ar organizacinio poveikio priemonės, kurias taikydami vykdomosios valdžios subjektai siekia paveikti žmogaus sąmonę ir elgesį, jam padarius neteisėtą veiką ar kilus objektyviai galimoms tam tikroms nepalankioms viešojo ir asmens saugumo užtikrinimo aplinkybėms, kai būtina užkirsti kelią neteisėtos veiklos padarymą sąlygojantiems veiksniams. Administracinės teisinės prievartos turinį sudaro tam tikrų, įstatymais nustatytų administracinio teisinio poveikio priemonių taikymas konkretiems fiziniams ir juridiniams asmenims. Pagrindiniai administracinės teisinės prievartos tikslai ir uždaviniai: 1) nutraukti teisės pažeidimą (kardomoji funkcija), 2) nubausti pažeidėją (auklėjamoji funkcija),3) pašalinti teisės pažeidimų padarymo prielaidas – priežastis ir sąlygas (prevencinė ar įspėjamoji funkcija),4) užtikrinti pažeistų teisių gynimą ir žalos kompensavimą (atstatančioji funkcija),5) užtikrinti valstybės institucijų nenutrūkstamą funkcionavimą (organizacinė funkcija). Administracinės prievartos priemonės klasifikuojamos pagal visuomeninių santykių valstybiniame valdyme gynimo būdą, tiesioginę administracinės prievartos priemonių naudojimo paskirtį ir pagrindus į tris grupes: 1. Administracines prevencines (įspėjamąsias) priemones. Jos yra dvejopos: a) taikomos kai teisės pažeidimas dar nepadarytas, bet siekiama iš anksto užkirsti jam ar jo padariniams kelią. Pavyzdžiui, kompetentingos valstybės institucijos pareigūnai gavę pranešimą apie konkrečioje žmonių buvimo vietoje padėtą sprogmenį, siekiant išvengti galimų žalingų pasekmių (žmonių aukų, turto sunaikinimo ar sugadinimo, aplinkos užteršimo ir pan.), iš tos vietos privalo kuo skubiau evakuoti žmones net ir prieš jų valią, bei atlikti tos vietos patikrinimą, o nustačius pavojaus šaltinį – imtis priemonių jo nukenksminimui. b) taikomos ypatingomis aplinkybėmis – stichinių nelaimių, gaisrų, epidemijų, katastrofų ir panašiais atvejais. Pavyzdžiui, policijos pareigūnas siekdamas kuo skubiau nugabenti į artimiausią medicinos įstaigą autoįvykio metu sunkiai sužeistą asmenį – išgelbėti žmogaus gyvybę, prievartos būdu paima ir panaudoja kito asmens privačią transporto priemonę. 2. Administracines kardomąsias priemones; tai tokios administracinės prievartos priemonės, kurios naudojamos tuomet, kai daromas ar tiriamas pažeidimas, sprendžiamas administracinės atsakomybės klausimas. Šios administracinės prievartos priemonių grupės taikymo pagrindiniai tikslai yra pašalinti visuomenei gręsiantį tiesioginį pavojų – nutraukti daromą teisės pažeidimą, sudaryti sąlygas, užtikrinančias teisės pažeidimo ištyrimą bei pažeidėjo patraukimą administracinėn atsakomybėn. Administracinės kardomosios priemonės gali būti procesinės ir neprocesinės. Procesinės administracinės kardomosios priemonės – tai administracinių teisės pažeidimų bylų teisenos užtikrinimo priemonės, įtvirtintos LR ATPK Jos taikomos tik įstatymų tiesiogiai numatytais atvejais, siekiant užkirsti kelią administraciniams teisės pažeidimams, surašyti protokolams, užtikrinti, kad būtų laiku ir teisingai nagrinėjamos bylos ir vykdomi nutarimai administracinių teisės pažeidimų bylose. LR ATPK numato šias administracines kardomąsias priemones: 1) pažeidėjo pristatymas (263 str.) 2) administracinis sulaikymas (265-267 str.), 3) asmens apžiūra ir daiktų patikrinimas (268 str.), 4) daiktų ir dokumentų paėmimas (269 str.), 5) priverstinis transporto priemonės nuvežimas (269 str. 7 d.), 6) transporto priemonės važiuoklės užblokavimas specialiu įtaisu (269 str. 7 d.), 7) vairuotojo nušalinimas nuo transporto priemonių vairavimo ir patikrinimas neblaivumui (girtumui) ar apsvaigimui nuo narkotinių priemonių nustatyti (270 str.). 8) administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens atvesdinimas (272 str. 2 d.). Neprocesinėmis administracinėmis kardomosiomis priemonėmis laikytinos kituose įstatymuose numatytos panašios paskirties kaip ir minėtos priemonės. Pavyzdžiui, Policijos veiklos įstatymo 18 straipsnyje, kuriame reglamentuotos bendrosios policijos pareigūno teisės, šalia nurodytųjų ATPK kardomųjų priemonių, policijos pareigūnai turi teisę esant tarnybiniam būtinumui nemokamai naudotis fiziniams ar juridiniams asmenims priklausančiomis ryšių priemonėmis, laikinai apriboti patekimą į tam tikrą teritoriją ar patalpą, sustabdyti vykdomus darbus, apriboti ar uždrausti transporto eismą, jei kyla pavojus gamtai, viešajai tvarkai, asmens ar valstybės saugumui, panaudoti fizinės prievartos priemones (kovinius imtynių veiksmus, specialiąsias priemones, šaunamąjį ginklą ir kt.). 3. Tarnybinės atsakomybės. Taikomos valstybės tarnautojams, padariusiems tarnybinius (drausminius) nusižengimus 4. Administracinės atsakomybės. administracinės teisinės prievartos priemonės, kurios taikomos kaltiems fiziniams ir juridiniams asmenims, padariusiems administracinės teisės pažeidimus, skiriant jiems įstatymais ir kitais teisės aktais numatytas administracines nuobaudas. LR ATPK numato šias administracinių nuobaudų rūšis: 1) įspėjimas; 2) bauda; 3) daikto, kuris buvo administracinio teisės pažeidimo padarymo įrankis arba tiesioginis objektas, ir pajamų, kurios buvo gautos administracinio teisės pažeidimo padarymu, konfiskavimas; 4) suteiktos asmeniui specialiosios teisės (teisės vairuoti transporto priemones, teisės skraidyti orlaivio įgulos nariu, atlikti orlaivių techninę priežiūrą, dirbti skrydžių vadovu, teisės medžioti arba žvejoti) atėmimas; 5) administracinis areštas; 6) nušalinimas nuo darbo (pareigų). Administracinių nuobaudų taikymas užtraukia asmeniui administracinį baustumą, kuris galioja vienerius metus nuo tos dienos, kai pasibaigia nuobaudos vykdymas, ir išnyksta, jeigu nubaustasis asmuo per tą laikotarpį nepadaro naujo administracinio teisės pažeidimo. 5.2. Administracinės teisės pažeidimų bylų teisenos bendra charakteristika. Administracinių teisės pažeidimų bylų teisena – tai administracinių procesinių teisės normų reglamentuota valstybės pareigūnų veikla sprendžiant administracinių teisės pažeidimų bylas ir būtinais atvejais skiriant administracines nuobaudas. Administracinių teisės pažeidimų bylų teisena gali būti skiriama pagal veiklos subjektus (pvz.: teismo, policijos kitų pareigūnų), pagal bylų kategorijas priklausomai nuo teisės pažeidimo objekto (pvz.: pažeidimų, kuriais kėsinamasi į viešąją tvarką, nustatytą valdymo tvarką ir kt.). Priklausomai nuo procesinės veiklos apimties ir sudėtingumo, skiriamos šios administracinių teisės pažeidimų bylų teisenos rūšys: 1. Pagreitinta teisena (pavyzdžiui, kai bauda skiriama ir paimama pažeidimo padarymo vietoje). Šiuo atveju visos teisenos stadijos tarsi susilieja į vieną visumą ). 2. Įprasta teisena. Šia teisena dažniausiai sprendžiamos administracinių teisės pažeidimų bylos. Kiekvienoje stadijoje išspręsti uždaviniai įforminami atitinkamu procesiniu dokumentu (pvz., policijos nuovados pareigūnų nustatytas pažeidimas, kuriuo sutrikdyta viešoji rimtis, surašant protokolą ir vadovo nutarimu skiriant baudą). 3. Ypatingoji teisena. Pavyzdžiu galėtų būti administracinių teisės pažeidimų bylos dėl nedidelio chuliganizmo, smulkiosios vagystės, kontrabandos ir kt. (nagrinėjant šio pobūdžio bylas nustatyti specialūs terminai, numatytas pažeidėjo atvesdinimas į bylos nagrinėjimą ir pan.). ATPK įtvirtina šiuos administracinių teisės pažeidimų bylų teisenos uždavinius: 1. Laiku, visapusiškai, pilnutinai ir objektyviai išaiškinti kiekvienos bylos aplinkybes. 2. Išspręsti ją tiksliai pagal įstatymus.3. Užtikrinti priimto nutarimo įvykdymą.4. Išsiaiškinti administracinių teisės pažeidimų priežastis ir aplinkybes, sąlygojančias juos padaryti.5. Užkirsti kelią teisės pažeidimams.6. Auklėti piliečius, kad jie laikytųsi įstatymų, stiprintų teisėtumą. Administracinių teisės pažeidimų bylų teisenos principai: Teisėtumo; Objektyvios tiesos;Nekaltumo prezumpcijos;Bylos nagrinėjimo operatyvumas (kartais – nusižengimo vietoje);Visų asmenų lygybės prieš įstatymą principas;Kalbos principas;Bylos nagrinėjimo viešumas; Teisinės gynybos principas. 5.3. Administracinės teisės pažeidimų bylų teisenos stadijos. Administracinio teisės pažeidimo bylos teisenos stadija yra tam tikra procesinių veiksmų visuma, kurios pabaiga fiksuojama specialiu procesiniu dokumentu. administracinių teisės pažeidimų bylų teiseną galima suskirstyti į keturias stadijas. O pastarąsias – į atskirus etapus: 1. Administracinio teisės pažeidimo bylos iškėlimas ir tyrimas: 1) bylos iškėlimas;2) faktinių bylos aplinkybių nustatymas; 3) procesinis tyrimo rezultatų įforminimas;4) medžiagos perdavimas nagrinėti kompetentingai institucijai. 2. Administracinio teisės pažeidimo bylos nagrinėjimas: 1) pasiruošimas bylos nagrinėjimui; 2) surinktos medžiagos ir bylos aplinkybių analizė, t.y. bylos nagrinėjimas iš esmės; 3) nutarimo priėmimas; 4) nutarimo paskelbimas; 5) sankcionavimas. 3. Nutarimo apskundimas: 1) skundo padavimas; 2) nutarimo teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas; 3) sprendimo priėmimas ir paskelbimas; 4. Nutarimo vykdymas, t.y. paskirtos administracinės nuobaudos vykdymas:1) nutarimo nukreipimas vykdymui;2) nutarimo vykdymas. Pirmoji, antroji, išskyrus nutarimo sankcionavimo etapą, ir ketvirtoji stadijos laikytinos pagrindinėmis, kadangi jos aiškiai išreikštos ir egzistuoja visada (nors vykdymo stadijos gali ir nebūti jei teisena nutraukiama), o trečioji – fakultatyvine, nes ji gali būti, o gali ir nebūti ne kiekvienas nutarimas yra apskundžiamas. Be to, ATPK 262 str. numato galimybę kai kurias administracinės teisės pažeidimo bylas išnagrinėti nesurašius administracinės teisės pažeidimo protokolo. Taigi, šiuo atveju, nebus administracinio tyrimo įforminimo etapo. 5.4. Įrodymai administracinės teisės pažeidimų bylų teisenoje. ATPK 256 str. sakoma, kad įrodymai administracinio teisės pažeidimo byloje yra bet kurie faktiniai duomenys, kuriais remdamiesi organai (pareigūnai) įstatymo nustatyta tvarka nustato, ar yra padarytas administracinis teisės pažeidimas, ar jo nėra, ar dėl jo padarymo tas asmuo kaltas, ir kitokias aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išspręsti. Šie duomenys nustatomi tokiomis priemonėmis: administracinio teisės pažeidimo protokolu, nuotraukomis, garso ar vaizdo įrašais, liudytojų parodymais, nukentėjusiojo ir patraukto administracinėn atsakomybėn asmens paaiškinimais, eksperto išvada, specialisto paaiškinimais, daiktiniais įrodymais, daiktų ir dokumentų paėmimo protokolu, taip pat kitais dokumentais. Iš įrodymų sąvokos išplaukia dvi būtinos jos savybės: 1. Įrodymų leistinumas. Jis rodo jų tinkamumą naudoti įrodinėjimo procese, todėl, kad jie yra gauti teisėtais metodais iš teisėtų šaltinių. Įrodymais gali būti tik tokie faktiniai duomenys, kurie yra užfiksuoti viename iš ATPK 256 str.2d. nurodytų šaltinių (pvz., nukentėjusiojo paaiškinimas, eksperto išvada ir pan.). Be to turi būti žinoma informacijos kilmė ir galimybė ją patikrinti. Būtina laikytis visų procesinės formos reikalavimų, kurie garantuoja informacijos tikrumą ir fiksavimo visapusiškumą (pvz., administracinių teisės pažeidimų protokolai turi būti surašomi griežtai laikantis įstatymo nustatytų reikalavimų). 2. Įrodymų liečiamumas. Tai jų turinio ir administracinio teisės pažeidimo byloje įrodinėtinų aplinkybių ar kitų duomenų, turinčių reikšmės teisingai bylą išspręsti, ryšys. Įrodymų leistinumo ir liečiamumo klausimo sprendimas yra įrodymų įvertinimo sudedamoji dalis. Jis prasideda jau renkant įrodymus ir tęsiasi per visas teisenos stadijas, iki byloje priimamas galutinis sprendimas. Teorijoje įrodymai klasifikuojami įvairiais pagrindais. Jie skirstomi į tiesioginius (tai įrodymai, kurie tiesiogiai nurodo, kad buvo padarytas administracinis teisės pažeidimas, pvz., eksperto išvada patvirtinanti nedenatūruoto etilo alkoholio skiedinio gabenimo faktą) ir netiesioginius (tokie įrodymai, kurie per keleto pakopų procedūrą iš pradžių pagrindžia tarpinio fakto buvimą, o paskui per jį ir įrodinėjimo dalyką arba jo elementą). Administracinių teisės pažeidimų bylų praktikoje dažniausiai taikomi tiesioginiai įrodymai. Įrodymai į pirminius ir išvestinius skirstomi atsižvelgiant į jų informacijos šaltinių pirmumą. Pirminiais įrodymai laikomi tada, kada tiriamąjį faktą jį perdavęs asmuo tiesiogiai suvokė savo jutimo organais arba tai yra tiesioginis įvykio atspindys materialiniuose objektuose (pvz.,mačiusio įvykį asmens paaiškinimai, dokumento originalas ir pan.). Išvestiniais laikomi įrodymai, gauti iš kito šaltinio (pirminio, antrinio ir t.t.), pvz., parodymai apie dalykus, girdėtus iš kitų asmenų, dokumentų nuorašai ir pan. Priklausomai nuo įrodymo ir kaltinimo versijos santykio įrodymai skirstomi į kaltinančius ir teisinančius. Kaltinantys įrodymai nustato faktus, kurie patvirtina administracinio teisės pažeidimo įvykį, jo žalingas pasekmes, pažeidėjo kaltę, jo atsakomybę sunkinančias aplinkybes. Teisinantys įrodymai rodo atsakomybėn traukiamo asmens nekaltumą ar daro kaltinimą abejotiną, taip pat patvirtina aplinkybes, lengvinančias pažeidėjo atsakomybę. Šis įrodymų skirstymas yra svarbus priimant nutarimą, parenkant administracinės nuobaudos rūšį ir dydį ir pan. Vienas reikšmingiausių, mano nuomone, yra įrodymų skirstymas į asmeninius (liudytojų parodymai, nukentėjusiojo ir administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens paaiškinimai, eksperto išvada, specialisto paaiškinimai ir kt.) ir daiktinius. Jis pagrįstas tuo, kad administracinio teisės pažeidimo įvykis atsispindi jame dalyvavusių ir jį mačiusių žmonių sąmonėje arba materialinėje aplinkoje. 5.5. Administracinės teisės pažeidimų bylų teisenos terminai. Terminas – ta nustatytas laiko tarpas, skaičiuojamas pagal iš anksto nustatytas taisykles, per kurį turi būti atliktas tam tikras teisinę reikšmę turintis veiksmas ar įvykti juridinis faktas. Administracinių teisės pažeidimų bylų nagrinėjimo terminus nustato ATPK 282 straipsnis, kuriame nurodyta, kad administracinių teisės pažeidimų bylos nagrinėjamos per 15 dienų nuo tos dienos, kai turintis teisę nagrinėti bylą organas (pareigūnas) gauna administracinio teisės pažeidimo protokolą ir kitą bylos medžiagą. Minėtas straipsnis numato ir tam tikras išimtis: 1. Bylos dėl neteisėto psichotropinių ar narkotinių medžiagų įgijimo ar laikymo nedideliais kiekiais arba psichotropinių ar narkotinių medžiagų vartojimo be gydytojo paskyrimo (ATPK 44 str.), dėl operacijų užsienio valiuto tvarkos pažeidimo (170 str.), dėl nedidelio chuliganizmo (174 str.), dėl alkoholinių gėrimų gėrimo viešosiose vietose arba girto pasirodymo viešosiose vietose (178 str. 1, 2, 3 d.) ir dėl pasipriešinimo policijos pareigūnui ar policijos rėmėjui, policijos ar STT bei VSD pareigūno teisėto nurodymo ar reikalavimo nevykdymo, taip pat jo garbės ir orumo įžeidimo (187 str.) nagrinėjamos per vieną parą. Bylos dėl užsienio valstybės valstybinės vėliavos iškėlimo tvarkos pažeidimo (188-2 str.) ir dėl susirinkimų kir kitų masinių renginių tvarkos pažeidimo (188-7 str.) nagrinėjamos per tris dienas. Bylos dėl smulkaus svetimo turto pagrobimo (50 str.) nagrinėjamos per penkias dienas. Bylos dėl dujų naudojimo normų pažeidimo (98 str.) nagrinėjamos per septynias dienas. Be abejo, administracinių teisės pažeidimų bylos tyrimas turi būti atliktas nepažeidžiant patraukimo administracinėn atsakomybėn senaties terminų, nurodytų ATPK 35 str.: t.y. ne vėliau kaip per 6 mėnesius nuo pažeidimo padarymo dienos, o esant trunkamam pažeidimui – per 6 mėnesius nuo paaiškėjimo dienos, arba kai kuriais atvejais nuo jo nustatymo dienos. Tais atvejais, kai asmuo vengia administracinės atsakomybės, neturi nuolatinės gyvenamosios vietos, ilgam išvykęs ar gyvena užsienyje, ilgai serga arba kai dėl pažeidimo tyrimo arba kitų objektyvių priežasčių nustatytais terminais neįmanoma išnagrinėti administracinio pažeidimo bylos, minėti terminai pratęsiami, bet ne ilgiau kaip 1 metams, šį terminą skaičiuojant nuo teisės pažeidimo padarymo ar paaiškėjimo dienos Lietuvos Respublikos įstatymai gali nustatyti ir kitokius administracinių teisės pažeidimų bylų nagrinėjimo terminus. Tais atvejais, kai pirmosios instancijos teismo nutarimas panaikinamas apeliacine tvarka, terminai pradedami skaičiuoti iš naujo nuo apeliacinės instancijos sprendimo įsiteisėjimo dienos. Terminai procesiniams veiksmams atlikti apibrėžiami tikslia kalendorine data arba nurodant įvykį, kuris būtinai turi įvykti, arba laiko tarpu. Pastaruoju atveju veiksmas gali būti atliekamas per visą laiko tarpą. Metais, mėnesiais, savaitėmis ar dienomis skaičiuojamo procesinio termino eiga prasideda kitą dieną po tos kalendorinės datos ar įvykio, kuriais nurodyta jo pradžia. Metais skaičiuojamas terminas baigiasi atitinkamą paskutinių termino metų mėnesį ir dieną. Mėnesiais skaičiuojamas terminas baigiasi atitinkamą termino paskutinio mėnesio dieną. Jeigu metais ar mėnesiais skaičiuojamas terminas baigiasi tą mėnesį, kurį atitinkamos dienos nėra, tai laikoma, kad terminas baigiasi paskutinę to mėnesio dieną. Savaitėmis skaičiuojamas terminas baigiasi atitinkamą termino paskutinės savaitės dieną. Tais atvejais, kai paskutinė termino diena yra ne darbo diena, termino pabaigos diena laikoma po jos einanti darbo diena. Procesinis veiksmas, kuriam atlikti nustatytas terminas, gali būti atliekamas iki paskutinės termino dienos 24 valandos. Jeigu tas veiksmas turi būti atliktas teisme ar kitoje įstaigoje, tai terminas baigiasi nustatytu tarnybinio darbo pabaigos metu. Jeigu skundas, dokumentai ar pinigų sumos įteikti paštui ar telegrafui iki paskutinės termino dienos 24 valandos, terminas nelaikomas praleistu. Teisė atlikti procesinius veiksmus išnyksta pasibaigus įstatymo nustatytam ar teismo paskirtam jiems atlikti terminui. Skundai ir dokumentai, paduoti pasibaigus tam terminui, grąžinami juos padavusiems asmenims. 5.6. Administracinės teisės pažeidimų bylų teisenos dalyviai, jų teisės ir pareigos. Galima išskirti 4 dalyvių grupes: 1 grupė. Ją sudaro asmenys, lemiantys bylos eigą ir rezultatą. Tai kompetentingi pareigūnai, kuriems suteikta teisė priimti valdingus aktus, surašyti procesinius dokumentus, nuspręsti bylos eigą bei priimti sprendimą byloje. ATPK 216 straipsnyje nurodoma, kad administracinių teisės pažeidimų bylas nagrinėja: 1) administracinės komisijos prie savivaldybių tarybų; 2) savivaldybių seniūnijų kaimo vietovėse seniūnai; 3) rajonų (miestų) apylinkių teismai (apylinkių teismų teisėjai); 4) policija, valstybinės inspekcijos ir kiti Lietuvos Respublikos įstatymų tam įgalioti organai (pareigūnai). Iš viso administracinių teisės pažeidimų bylas nagrinėja 49 skirtingos institucijos ir jų pareigūnai (ATPK 221 – 2477 straipsniai). Viso 4 grupės: 2 grupė. Ją sudaro proceso dalyviai, turintys byloje asmeninį teisinį interesą: asmuo, traukiamas administracinėn atsakomybėn, nukentėjusysis ir jų įstatyminiai atstovai. Nuo pirmosios grupės subjektų jie skiriasi tuo, kad procese neturi valdingų įgalinimų. 2.1. Administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo turi teisę susipažinti su bylos medžiaga, duoti paaiškinimus, pateikti įrodymus, pareikšti prašymus; nagrinėjant bylą, naudotis teisine advokato ar kito įgalioto atstovo, turinčio aukštąjį teisinį universitetinį arba jam prilyginamą išsilavinimą, pagalba; kalbėti gimtąja kalba arba ta kalba, kurią jis moka, ir naudotis vertėjo paslaugomis, jeigu nemoka lietuvių kalbos; apskųsti nutarimą byloje. Administracinio teisės pažeidimo byla nagrinėjama dalyvaujant administracinėn atsakomybėn traukiamam asmeniui. Jam nedalyvaujant bylą galima nagrinėti tik tais atvejais, kai yra duomenų, jog jam laiku pranešta apie bylos nagrinėjimą, ir jeigu iš jo negautas prašymas atidėti bylos nagrinėjimą. Be to, ATPK 272 str. 2 d. nurodytos bylų kategorijos, kurios nagrinėjamos tik dalyvaujant administracinėn atsakomybėn traukiamam asmeniui. 2.2. Nukentėjusysis yra asmuo, kuriam administraciniu teisės pažeidimu padaryta moralinė, fizinė ar turtinė žala. Jis turi teisę susipažinti su bylos medžiaga, duoti paaiškinimus, pateikti įrodymus, pareikšti prašymus; nagrinėjant bylą naudotis teisine pagalba; apskųsti nutarimą administracinio teisės pažeidimo byloje. 2.3. Jeigu administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo ir nukentėjusysis yra nepilnamečiai arba dėl savo fizinių ar psichinių trūkumų negali patys pasinaudoti savo teisėmis, tai jų interesams turi teisę atstovauti jų įstatyminiai atstovai (tėvai, įtėviai, globėjai, rūpintojai). 3 grupė. Ją sudaro asmenys, padedantys nustatyti objektyvią tiesą: liudytojai, ekspertai, specialistai, vertėjai, kviestiniai. 3.1. Liudytoju gali būti šaukiamas bet kuris asmuo, kuriam gali būti žinomos kokios nors šioje byloje nustatytinos aplinkybės. Bylą nagrinėjančio organo (pareigūno) šaukimu liudytojas privalo atvykti nurodytu laiku, duoti teisingus parodymus; pranešti visa, kas jam žinoma byloje, ir atsakyti į jam duodamus klausimus. 3.2. Ekspertas (specialistas) skiriamas tuomet, kai reikalingos specialios žinios arba kai reikalinga paaiškinti pateiktą prie protokolo ekspertizės aktą. Sprendimas šaukti ekspertą yra privalomas įmonės, įstaigos arba organizacijos, kur dirba šaukiamas dalyvauti byloje kaip ekspertas asmuo, vadovui. Ekspertas privalo atvykti pagal šaukimą ir duoti objektyvią išvadą jam pateiktais klausimais. Ekspertas turi teisę: 1) susipažinti su bylos medžiaga, liečiančia ekspertizės dalyką; 2) pareikšti prašymus, kad jam būtų pateikta papildoma medžiaga, reikalinga išvadai duoti; 3) administracinio teisės pažeidimo bylą nagrinėjančio organo (pareigūno) leidimu duoti traukiamam atsakomybėn asmeniui, nukentėjusiajam, liudytojams klausimus, liečiančius ekspertizės dalyką; 4) dalyvauti nagrinėjant bylą. Vertėją skiria administracinio teisės pažeidimo bylą nagrinėjantis organas. Vertėjas privalo atvykti organo (pareigūno) šaukimu ir pilnutinai bei tiksliai atlikti jam pavestą vertimą. Kviestiniai (dalyvauja atliekant asmens apžiūrą ir daiktų patikrinimą. 4. grupė. Ją sudaro asmenys, kitaip padedantys įgyvendinti proceso uždavinius: įgalioti atstovai, prokuroras (numatytais atvejais). Įgaliotu atstovu. Juo gali būti advokatas ar asmuo, turintis aukštąjį teisinį universitetinį arba jam prilyginamą išsilavinimą. Advokato įgaliojimai patvirtinami advokatų kontoros išduodamu orderiu, o kito įgalioto atstovo, turinčio aukštąjį teisinį universitetinį arba jam prilyginamą išsilavinimą, - notaro patvirtintu įgaliojimu arba pavedimo sutartimi. Įgaliotas atstovas turi teisę susipažinti su visa bylos medžiaga, dalyvauti nagrinėjant bylą; pareikšti prašymus; apskųsti nutarimą byloje. 4.2. Prokuroras. Prokuroras turi teisę: pareiškimu ar nutarimu kreiptis į rajono (miesto) apylinkės teismą iškelti administracinio teisės pažeidimo bylą dėl tesėtų prokuratūros pareigūno reikalavimų nevykdymo (ATPK 187-1 str.); iškelti administracinio teisės pažeidimo bylą, kai buvo atsisakyta iškelti baudžiamąją bylą ar baudžiamoji byla buvo nutraukta; dalyvauti teisme nagrinėjant tokias administracinių teisės pažeidimų bylas, pareikšti prašymus ir apskųsti šiose bylose priimtus nutarimus. 6 tema. Administracinės teisės pažeidimų bylos tyrimas 6.1. Administracinės teisės pažeidimo bylos iškėlimo vados ir pagrindas. Administracinio teisės pažeidimo bylos iškėlimas ir jos tyrimas yra pradinė administracinių teisės pažeidimų bylų teisenos stadija. Pagal administracinės teisės teoriją administracinio teisės pažeidimo byla keliama esant vadai ir pagrindui. Vada – tai informacija apie teisės pažeidimą, betarpiškas pareigūnų, atliekančių administracinę priežiūrą kontaktas su teisės pažeidimu ir pažeidėju. Vados gali būti šios: 1. Piliečių skundai bei pareiškimai (tiek žodiniai, tiek rašytiniai), žiniasklaidos paskelbta informacija, liudytojų, nukentėjusiųjų pranešimai, įmonių, įstaigų ir kitų juridinių asmenų informacija. 2. Asmens, padariusio administracinį teisės pažeidimą, prisipažinimas. 3. Atsisakymas kelti baudžiamąją bylą arba jos nutraukimas, jei pažeidėjo veiksmuose yra administracinio teisės pažeidimo požymių. 4. Policijos pareigūnų, užtikrinančių viešąją tvarką, taip pat kitų institucijų pareigūnų, vykdančių administracinę priežiūrą, betarpiškas administracinio teisės pažeidimo fakto nustatymas. Pagrindas administracinės bylos teisenai atsiranda turint pakankamai duomenų apie padarytą administracinės teisės pažeidimą. ATPK 250 str. numatytos aplinkybės, kurioms esant administracinio teisės pažeidimo bylos teisena negali būti pradėta, o pradėtoji turi būti nutraukta: 1) kai nėra administracinio teisės pažeidimo įvykio ir sudėties; 2) kai asmeniui, padariusiam priešingą teisei veikimą arba neveikimą nėra sukakę šešiolikos metų amžiaus; 3) kai padaręs priešingą teisei veikimą arba neveikimą asmuo yra nepakaltinamumo būsenoje; 4) kai asmuo veikė būtinojo reikalingumo arba būtinosios ginties atveju; 5) kai priimamas amnestijos aktas, jeigu jis panaikina administracinės nuobaudos skyrimą; 6) kai panaikinamas administracinę atsakomybę nustatantis aktas; 7) kai iki administracinio teisės pažeidimo bylos nagrinėjimo pasibaigia ATPK 35 str. numatyti terminai; 8) kai dėl to paties fakto administracinėn atsakomybėn patraukto asmens atžvilgiu yra priimtas kompetentingo organo (pareigūno) nutarimas skirti administracinę nuobaudą arba nepanaikintas nutarimas skirti administracinę nuobaudą arba nepanaikintas nutarimas nutraukti administracinio teisės pažeidimo bylą, taip pat jeigu dėl to pažeidimo iškelta baudžiamoji byla; 9) jeigu mirė asmuo, kurio atžvilgiu buvo pradėta bylos teisena. 6.2. Administracinės teisės pažeidimo bylos iškėlimo procesinis įforminimas. Baudžiamojo proceso kodekso 130 straipsnyje, kuris reglamentuoja baudžiamosios bylos iškėlimo tvarką, teigiama, kad baudžiamosios bylos iškėlimo reikalu priimamas nutarimas. Administracinių teisės pažeidimų bylų teisenoje nėra numatyta, kad administracinės bylos iškėlimas būtų fiksuojamas atskiru procesiniu dokumentu. D.N.Bachrachas apie administracinės bylos iškėlimą kalba kaip apie tam tikrą valios aktą, po kurio prasideda administracinės bylos tyrimas. Administracinių teisės pažeidimų kodekse šis klausimas tiesiogiai niekur nėra aptariamas. Administracinio teisės pažeidimo byla iškeliama, skirtingai pvz., nei baudžiamoji, nesurašant kokio nors oficialaus dokumento. Teisenos pradžia – informacijos apie padarytą administracinį teisės pažeidimą gavimo momentas. 6.3. Institucijos (pareigūnai), įgaliotos pradėti ir atlikti tyrimą administracinės teisės pažeidimo byloje. Tyrimas gali būti pradėtas tiek pareigūno iniciatyva, tiek prokuroro iniciatyva, tiek ir kitų asmenų (pareiškėjo, žiniasklaidos) iniciatyva. Asmenys, turintys teisę atlikti tyrimą = asmenys, turintys teisę surašyti protokolą. Teisė surašyti protokolą suteikta ne visiems pareigūnams, o tik tiems, kurie įvardinti ATPK 2591 straipsnyje. Šiandien tokius įgaliojimus turi per 50 – ties institucijų pareigūnai. Jų sąrašas pateiktas ir detalizuotas nurodant konkrečius straipsnius. Kadangi administracinės komisijos ir teismai protokolų nesurašo, tai jų nagrinėjamose bylose administracinių teisės pažeidimų protokolus pavesta surašyti kitiems organams ir pareigūnams. ATPK 2591str.2d. teigiama, kad kitų organų (išskyrus išvardintus 1 dalyje) kompetencijai priskirtose nagrinėti bylose, protokolus surašo tų organų, kurie nagrinėja bylą, pareigūnai. Kiti pareigūnai tose bylose protokolų surašyti negali, ir pastebėję pažeidimą privalo kviesti kompetentingo organo atstovą ar persiųsti gautą medžiagą pagal žinybingumą. Protokolą dėl melagingų parodymų, duotų administracinėje byloje surašo tą bylą nagrinėjanti institucija. 6.4. Tyrimo administracinės teisės pažeidimo byloje rezultatų procesinis įforminimas. Administracinio teisės pažeidimo bylos tyrimo metu, turi būti nustatytos visos administracinio teisės pažeidimo aplinkybės, surinkti įrodymai, t.y. bet kurie faktiniai duomenys, kuriais remdamiesi organai (pareigūnai) įstatymo nustatyta tvarka nustato, ar buvo padarytas administracinis teisės pažeidimas, ar ne, kas kaltas dėl administracinio teisės pažeidimo padarymo bei kitas bylai reikšmingas aplinkybes. Administracinio tyrimo rezultatai įforminami administracinio teisės pažeidimo protokolu. Administracinio teisės pažeidimo protokolas yra procesinis dokumentas, liudijantis, kad yra padarytas administracinės teisės pažeidimas. Kitaip tariant, galima teigti, kad administracinio teisės pažeidimo protokolas – tai procesinis dokumentas, kuriame formuluojamas kaltinimas administracinio teisės pažeidimo padarymu ir fiksuojami nustatyti įrodymai. Atvejais, kai, atlikus tolimesnį medžiagos tyrimą, nustatyta, jog administracinės teisės pažeidimo nėra - Baudžiamojoje teisėje surinkus medžiagą ir nustačius, kad nėra nusikaltimo sudėties, priimamas nutarimas atsisakyti iškelti baudžiamąją bylą. Administracinių tesės pažeidimų kodekse nėra numatyta nutarimo atsisakyti pradėti administracinės bylos teiseną. Taigi, atlikus administracinį tyrimą ir nustačius, administracinio teisės pažeidimo nėra (kol nesurašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas), tyrimo rezultatų procesiškai apiforminti nereikia. Administracinio teisės pažeidimo protokolu apibrėžiamos bylos nagrinėjimo ribos - byla nagrinėjama tik dėl pažeidimo, kuris buvo nurodytas administracinio teisės pažeidimo protokole. 6.5. Administracinės teisės pažeidimo protokolo turinys. Visus duomenis, kuriuos būtina nurodyti protokole, galima suskirstyti į keturias grupes. Tai: 1. Duomenys, liečiantys teisės pažeidimo padarymo aplinkybes – vieta, laikas, pažeidimo esmė. Protokole turi būti nurodytos tos aplinkybės, kurios liudija apie pažeidimą ir jo charakterį; nurodytas konkretus ATPK straipsnis ar kitas teisės aktas, numatantis atsakomybę už tą pažeidimą; jei paimami neteisėtai įgyti, laikomi, naudojami, gabenami daiktai ar vairuotojo pažymėjimas, - apie tai pažymima protokole. 2. Duomenys, apibūdinantys pažeidėjo asmenybę: pavardė, vardas, amžius, užsiėmimas, gyvenamoji vieta ir darbovietė, asmenybę liudijantys dokumentai. 3.Duomenys, susiję su administracinio teisės pažeidimo protokolo forma: jo surašymo vieta ir data, pareigūno, surašiusio protokolą vardas, pavardė ir pareigos, liudytojų ir nukentėjusiųjų, jeigu jų yra, pavardės ir adresai.4. Duomenys apie teisės į gynybą užtikrinimą: atžyma apie procesinių teisių išaiškinimą, susipažinimą. Jeigu teisės pažeidimą padaręs asmuo atsisako suteikti žinias apie savo asmenybę arba pasirašyti protokolą, tai įrašoma protokole. Teisės pažeidimą padaręs asmuo turi teisę pateikti prie protokolo pridedamus paaiškinimus ir pastabas dėl protokolo turinio, taip pat išdėstyti savo atsisakymo jį pasirašyti motyvus. 6.6. Administracinės teisės pažeidimo protokolo surašymo tvarka. Dėl padaryto administracinio teisės pažeidimo tam įgaliotas pareigūnas surašo administracinės teisės pažeidimo protokolą. Protokolą pasirašo jį surašęs asmuo ir administracinį teisės pažeidimą padaręs asmuo; jeigu yra liudytojų ir nukentėjusiųjų, protokolą gali pasirašyti ir jie. Surašant administracinės teisės pažeidimo protokolą, administracinėn atsakomybėn traukiamam asmeniui išaiškinamos jo teisės, numatytos ATPK 272 straipsnyje. 6.7. Atvejai, kada administracinės teisės pažeidimo protokolas nesurašomas. Šie atvejai numatyti ATPK 262 str.: 1. Protokolas nesurašomas, kai bauda skiriama ir paimama, o įspėjimas įforminamas teisės pažeidimo vietoje, padarius administracinius teisės pažeidimus, numatytus ATPK 42, 51-2 - 51-4, 51-6, 51-7, 52-1, 55, 56, 56-1, 57-78, 82 - 91-7, 109 str., 111 str.5 d., 112 str., 113 str.4 d., 116-2 str. 3 d., 118 str., 119 str. 1 d., 120, 121 str., 122 str. 2 d., 136 str. 3 d., 137 str., 138, 139-141 str., 142 str. 1-5 d., 165-3, 185-4, 192, 205 str. 2. Protokolas nesurašomas tais atvejais, kai asmuo neginčija padaryto kelių eismo taisyklių pažeidimo ir jam skiriama ne didesnė kaip 200 litų bauda ( ATPK 82 str., 123 str. 1 d., 124 str. 1-3 d., 124-1 str. 1-4, 6 d., 131 str. 1, 5 d., 132-1 ir 134 str.). 3. Protokolas nesurašomas tais atvejais, kai asmuo neginčija padaryto pažeidimo ir jam skiriama ne didesnė kaip dviejų šimtų litų bauda (ATPK 136 str. 3 d., 137 str., 142-2, 142-3, 142-4 str.), taip pat kai užsienio valstybių vairuotojui visa skiriama bauda paimama pažeidimo padarymo vietoje ( ATPK 136 str. 3 d., 142 str. 6 d., 142-2, 142-4, 145 str.). 4. Protokolas nesurašomas padarius administracinius teisės pažeidimus, numatytus ATPK 110, 161, 162, 166, 167, 185-1 str., kai baudą skiria tam įgalioti policijos pareigūnai, jeigu bauda neviršija 100 litų. 5. Protokolas nesurašomas tais atvejais, kai asmuo neginčija padaryto pažeidimo ir jam skiriama ne didesnė kaip 100 litų bauda (ATPK 163-13 str. 1, 3 d., 189 str. 1 d.). Jeigu pažeidėjas ginčija jam paskirtą nuobaudą už šiuos teisės pažeidimus, protokolas turi būti surašomas. 6. Protokolas nesurašomas, kai administracinę bylą iškelia teismas, teisėjas, taip pat prokuroras atsisakius kelti baudžiamąją bylą arba nutraukus baudžiamąją bylą, jeigu yra administracinio teisės pažeidimo požymių. 7. Protokolas nesurašomas padarius administracinius teisės pažeidimus, numatytus ATPK 50-5, 50-6 str.(bylos dėl šių pažeidimų pradedamos atitinkamai akcininko, žemės ūkio bendrovės, kooperatinės bendrovės (kooperatyvo) nario ar kreditoriaus pareiškimu) ir 214-3 str. (bylos dėl šių pažeidimų pradedamos visuomenės informavimo priemonės atstovo ar žurnalisto pareiškimu). 6.8. Administracinės teisės pažeidimo bylos perdavimas nagrinėti. Bylos perdavimas pagal žinybingumą – tai paskutinis bylos iškėlimo ir tyrimo stadijos etapas. Medžiaga perduodama tada, kai pareigūnas, tyręs bylą, pats neturi teisės jos nagrinėti arba mano, kad būtina medžiagą perduoti kitoms valstybės institucijoms. Prieš perduodant protokolą ir surinktą medžiagą, pareigūno vadovas privalo patikrinti patraukimo administracinėn atsakomybėn pagrįstumą, bylos įforminimo teisingumą, surinktų įrodymų pakankamumą. Pastebėjęs kokius nors pažeidimus, vadovas grąžina bylos medžiagą ją tyrusiam pareigūnui, nurodydamas pašalinti trūkumus. ATPK 261 str. reikalauja, kad protokolas ne vėliau kaip per tris dienas nuo jo surašymo momento turi būti persiųstas organui, kuriam žinybingas šios administracinio teisės pažeidimo bylos nagrinėjimas. Atsisakius kelti arba nutraukus baudžiamąją bylą, jei pažeidėjo veiksmuose yra administracinio teisės pažeidimo požymių, medžiaga per tris dienas nuo sprendimo priėmimo pasiunčiama organui (pareigūnui), įgaliotam nagrinėti administracinio teisės pažeidimo bylą. 7 tema. Administracinės teisės pažeidimo bylos nagrinėjimas 7.1. Institucijos (pareigūnai), įgaliotos nagrinėti administracinės teisės pažeidimų bylas. Institucijos (pareigūnai), nagrinėjantys administracinių teisės pažeidimų bylas, išvardinti ATPK 216 straipsnyje. Tai: administracinės komisijos prie savivaldybių tarybų; savivaldybių seniūnijų kaimo vietovėse seniūnai; rajonų (miestų) apylinkių teismai; policija, valstybinės inspekcijos ir kiti Lietuvos Respublikos įstatymų tam įgalioti organai (pareigūnai). Taigi, administracinių teisės pažeidimų bylų nagrinėjimas nėra sukoncentruotas vienose rankose. ATPK 216 str. 5 punkte teigiama, kad administracinių teisės pažeidimų bylas nagrinėja visa eilė tam įgaliotų organų ir pareigūnų. Jie yra išvardinti ATPK 221-2476 straipsniuose, jų yra virš keturiasdešimt.Tai: valstybinės priešgaisrinės priežiūros organai, geležinkelio transporto organai, jūrų transporto organai, vidaus vandenų transporto organai, valstybinė darbo inspekcija, geologijos tarnyba, teritorinė muitinė, Krašto apsaugos ministerijos organai, Valstybinė ligoniu kasa ir teritorinės ligonių kasos, Lietuvos valstybinė kokybės inspekcija, aplinkos apsaugos organai, valstybinės mokesčių inspekcijos ir t.t. Visas šias institucijas (pareigūnus) galima suskirstyti į dvi grupes: 1 grupė. Ją sudaro tie organai ir pareigūnai, kurių pagrindinė funkcija yra administracinių teisės pažeidimų bylų nagrinėjimas, pvz., administracinės komisijos prie savivaldybių tarybų, nes jos yra suformuojamos vienam tikslui – administracinių teisės pažeidimų bylų nagrinėjimui. 2 grupė. Ją sudaro tie organai, kuriems administracinių teisės pažeidimų bylų nagrinėjimas yra tik viena iš jų atliekamų funkcijų. Daugelio jų tiesioginė ir pagrindinė paskirtis yra tam tikrų ūkinių, socialinių-kultūrinių funkcijų vykdymas. Tačiau šie organai (pareigūnai) vykdydami savo pagrindinę veiklą taip pat sprendžia ir administracinės jurisdikcijos klausimus. 7.2. Pasiruošimas nagrinėti administracinės teisės pažeidimo bylą. Administracinės teisės pažeidimo bylos nagrinėjimo stadija prasideda nuo pasiruošimo nagrinėti bylą. Pasiruošimo etape išsprendžiama daug svarbių klausimų, kurie turi užtikrinti tolesnį sėkmingą bylos nagrinėjimą ir galutinį jos išsprendimą, laikantis visų administracinės teisės principų. ATPK 280 str. numatyta, kad ruošdamasis nagrinėti administracinio teisės pažeidimo bylą, organas (pareigūnas) išaiškina ir išsprendžia šiuos klausimus: 1) ar priklauso jo kompetencijai nagrinėti tą bylą; 2) ar teisingai surašytas protokolas ir kita administracinio teisės pažeidimo bylos medžiaga; 3) ar pranešta asmenims, dalyvaujantiems nagrinėjant bylą, apie jos nagrinėjimo laiką ir vietą; 4) ar išreikalauti reikalingą papildomą medžiagą; Jei organas, nagrinėjantis bylą mato, kad surinkti ne visi įrodymai, nepadarytos reikiamos ekspertizės, nėra būtinų dokumentų, be kurių negalima bylos teisingai išspręsti, jis prieš pradėdamas nagrinėti bylą, turi surinkti trūkstamą medžiagą pats, arba grąžinti ją tyrusiam pareigūnui papildyti 5) ar tenkintini, ar atmestini administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens, nukentėjusiojo, jų atstovų pagal įstatymą, advokatų ar kitų įgaliotų atstovų prašymai. Prašymai gali būti įvairūs: iškviesti liudytojus, paskirti vertėją, atlikti ekspertizę, išreikalauti dokumentus ir kt. Kai bylą nagrinėja kolegialus organas, prašymų svarstymo rezultatai fiksuojami posėdžio protokole. Tačiau, ATPK visiškai nenurodo, kokiame procesiniame dokumente turi būti išspręsti šie klausimai, kai byla nagrinėjama vienasmeniškai. Išsprendus visus šiuos klausimus galima pereiti prie kito bylos nagrinėjimo etapo – bylos nagrinėjimo iš esmės 7.3. Bylos nagrinėjimo vieta, tvarka ir terminai. 7.3.1. Paprastai administracinės teisės pažeidimo bylos nagrinėjamos pagal jo padarymo vietą. Tačiau ATPK numato, kad: a) bylos dėl 119, 122-130, 132, 133, 142-4 str. ir 145 str.2 d. numatytų administracinių teisės pažeidimų gali būti nagrinėjamos pagal pažeidimų padarymo vietą, pažeidėjo gyvenamąją vietą arba pagal transporto priemonių įskaitos vietą. b) bylos dėl 166, 167, 177 str. ir 178 str. 1, 2, 3 d.numatytų administracinių teisės pažeidimų gali būti nagrinėjamos pagal jų padarymo vietą arba pagal pažeidėjo gyvenamąją vietą. c) bylos dėl 173-5 str., 173-14 str. 1 – 7 d., 173-15 str.(dėl auditorių išvadų apie pensijų fondus, investicinius fondus, depozitoriumus ar valdymo įmones) ir 173-16 str.1, 2 d. numatytų administracinių teisės pažeidimų nagrinėjamos pagal organo (pareigūno), įgalioto nagrinėti šias bylas, buvimo vietą. d) administracinės komisijos, savivaldybių seniūnijų kaimo vietovėse seniūnai administracinių teisės pažeidimų bylas nagrinėja pagal pažeidėjo gyvenamąją vietą. e) nepilnamečių, jų tėvų ar juos atstojančių asmenų administracinių teisės pažeidimų bylos nagrinėjamos pagal pažeidėjo gyvenamąją vietą. Įstatymai gali numatyti ir kitokią administracinio teisės pažeidimo bylos agrinėjimo vietą. 7.3.2. Bylos nagrinėjimas iš esmės vyksta pagal įstatyme numatytą tvarką. Kolegialaus organo posėdžio pirmininkas arba bylą nagrinėjantis pareigūnas paskelbia, kokia byla bus nagrinėjama, kas traukiamas administracinėn atsakomybėn, išaiškina dalyvaujantiems nagrinėjant bylą asmenims jų teises ir pareigas. Po to paskelbiamas administracinio teisės pažeidimo protokolas. Posėdyje išsprendžiami prašymai, išklausomi dalyvaujantys nagrinėjant bylą asmenys ir ištiriami įrodymai. Nagrinėdamas administracinio teisės pažeidimo bylą, kolegialus organas rašo protokolą, jį pasirašo posėdžio pirmininkas ir sekretorius. 7.3.3. ATPK 282 str. numato, kad administracinių teisės pažeidimų bylos nagrinėjamos per 15 dienų nuo tos dienos, kai turintis teisę nagrinėti bylą organas (pareigūnas) gauna administracinio teisės pažeidimo protokolą ir kitą bylos medžiagą. Minėtas straipsnis numato ir tam tikras išimtis: 1. Bylos dėl neteisėto psichotropinių ar narkotinių medžiagų įgijimo ar laikymo nedideliais kiekiais arba psichotropinių ar narkotinių medžiagų vartojimo be gydytojo paskyrimo (ATPK 44 str.), dėl operacijų užsienio valiuto tvarkos pažeidimo (170 str.), dėl nedidelio chuliganizmo (174 str.), dėl alkoholinių gėrimų gėrimo viešosiose vietose arba girto pasirodymo viešosiose vietose (178 str. 1, 2, 3 d.) ir dėl pasipriešinimo policijos pareigūnui ar policijos rėmėjui, policijos ar STT bei VSD pareigūno teisėto nurodymo ar reikalavimo nevykdymo, taip pat jo garbės ir orumo įžeidimo (187 str.) nagrinėjamos per vieną parą. Ir Bylos dėl užsienio valstybės valstybinės vėliavos iškėlimo tvarkos pažeidimo (188-2 str.) ir dėl susirinkimų kir kitų masinių renginių tvarkos pažeidimo (188-7 str.) nagrinėjamos per tris dienas ir Bylos dėl smulkaus svetimo turto pagrobimo (50 str.) nagrinėjamos per penkias dienas. Bylos dėl dujų naudojimo normų pažeidimo (98 str.) nagrinėjamos per septynias dienas. Tais atvejais, kai pirmosios instancijos teismo nutarimas panaikinamas apeliacine tvarka, terminai pradedami skaičiuoti iš naujo nuo apeliacinės instancijos sprendimo įsiteisėjimo dienos. Pažymėtina, jog ATPK visiškai nereglamentuoja administracinio teisės pažeidimo bylos nagrinėjimo terminų pratęsimo tvarkos. Neaišku, ar tam būtina priimti nutarimą ar kokį kitą procesinį dokumentą, ar terminai prasitęsia automatiškai esant įstatyme nurodytoms sąlygoms. 7.4. Aplinkybės, išaiškintinos nagrinėjant bylą. Organas (pareigūnas), nagrinėdamas administracinio teisės pažeidimo bylą, privalo išaiškinti: ar buvo padarytas administracinis teisės pažeidimas, ar asmuo kaltas jo padarymu; ar jis trauktinas administracinėn atsakomybėn; ar yra atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių, ar padarytas turtinis nuostolis ATPK 31, 32 str.); išaiškinti kitas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išspręsti. 7.5. Kolegialių institucijų posėdžių protokolai. Nagrinėdamas administracinio teisės pažeidimo bylą, kolegialus organas rašo protokolą, kuriame nurodoma: 1) posėdžio data ir vieta; 2) bylą nagrinėjančio organo pavadinimas ir sudėtis; 3) nagrinėjamos bylos turinys; 4) žinios apie asmenų, turinčių dalyvauti nagrinėjant bylą, atvykimą; 5) asmenų, dalyvaujančių nagrinėjant bylą, paaiškinimai, jų prašymai ir šių prašymų svarstymo rezultatai; 6) dokumentai ir daiktiniai įrodymai, ištirti nagrinėjant bylą; 7) žinios apie priimto nutarimo paskelbimą ir jo apskundimo tvarkos bei terminų išaiškinimą. Kolegialaus organo posėdžio protokolą pasirašo posėdžio pirmininkas ir sekretorius. 7.6. Nutarimo administracinės teisės pažeidimo byloje turinys. Išnagrinėjęs administracinio teisės pažeidimo bylą, organas (pareigūnas) priima nutarimą., jam keliami reikalavimai nurodyti ATPK 286 str. Nutarimą sąlyginai galima suskirstyti į tris dalis: Įžanginę. Joje nurodoma nutarimą priėmusio organo (pareigūno) pavadinimas, bylos nagrinėjimo data, žinios apie asmenį, kurio byla nagrinėjama. Aprašomąją–motyvuojamąją. Šioje dalyje išdėstoma veika, kuri pripažįstama įrodyta, nurodant asmenį ir konkrečias veikos aplinkybes – padarymo vietą, laiką, būdą, kaltės pobūdį, pažeidimo motyvus. Išdėstomi įrodymai ir išvados dėl nustatytų faktinių aplinkybių, priimamų sprendimų formulavimas ir pagrindimas. Kvalifikuojama veika, nurodant straipsnį ir jo dalį, nurodomos nustatytos sunkinančios ir lengvinančios aplinkybės, taip pat, kaip spręstina dėl paimtų daiktų bei dokumentų. 3) Rezoliucinėje dalyje nurodomas pažeidėjo vardas ir pavardė, sprendimas dėl pripažinimo asmenį padarius pažeidimą, numatytą atitinkamame ATPK straipsnyje, jo dalyje, punkte arba kitame teisės akte, paskirtos nuobaudos rūšis ir dydis, sprendimas dėl paimtų daiktų bei dokumentų. Taip pat nurodomi apskundimo tvarka ir terminai. Nutarimas turi būti pasirašytas nagrinėjusio bylą pareigūno ar kolegialaus organo pirmininko ir sekretoriaus. 7.7. Nutarimų administracinės teisės pažeidimų bylose rūšys. Išnagrinėjęs administracinio teisės pažeidimo bylą, organas (pareigūnas) priima vieną iš tokių nutarimų: 1) skirti administracinę nuobaudą; Nuobauda už administracinės teisės pažeidimą skiriama norminio akto, numatančio atsakomybę už padarytą teisės pažeidimą, ribose. Skiriant nuobaudą, atsižvelgiama į padaryto teisės pažeidimo pobūdį, pažeidėjo asmenybę, bei atsakomybę sunkinančias ir lengvinančias aplinkybes. Vadovaujantis ATPK 301 straipsniu, organas (pareigūnas), nagrinėjantis administracinio teisės pažeidimo bylą, atsižvelgdamas į įstatyme numatytas lengvinančias aplinkybes bei kitas įstatyme nenurodytas aplinkybes, taipogi atsižvelgdamas į padaryto teisės pažeidimo pobūdį, pažeidėjo asmenybę bei vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, gali pakirti mažesnę, negu įstatyme numatyta, administracinę nuobaudą, arba jos visai neskirti. Tokį savo sprendimą organas privalo motyvuoti, o apylinkės teismo teisėjas – sankcionuoti. 2) nutraukti bylą. Nutarimas nutraukti bylą gali būti priimamas esant vienai iš aplinkybių, numatytų šio kodekso 250 ir 251 straipsniuose; kai medžiaga perduodama prokurorui, kvotos, tardymo organui baudžiamajai bylai iškelti arba medžiaga perduodama spręsti drausminės atsakomybės klausimą, taip pat, kai nustatytos aplinkybės, kurios daro administracinę teiseną negalimą (pvz., pasibaigus ATPK 35 straipsnyje numatytiems terminams). 3) motyvuotai perduoti bylos nagrinėjimą kitam įgaliotam nagrinėti administracinio teisės pažeidimo bylą organui (pareigūnui). 7.8. Nutarimo administracinės teisės pažeidimo byloje paskelbimas ir jo nuorašo įteikimas. Nutarimas skelbiamas tuojau pat, baigus bylos nagrinėjimą. Nutarimo nuorašas per 3 dienas įteikiamas arba išsiunčiamas asmeniui, dėl kurio nutarimas priimtas, organui, kurio pareigūnas surašė administracinio teisės pažeidimo protokolą, taip pat nukentėjusiajam jo prašymu. Nutarimo nuorašas įteikiamas pasirašytinai. Jeigu nutarimo nuorašas išsiunčiamas, tai įrašoma byloje. Bylose dėl administracinių teisės pažeidimų, numatytų ATPK 176 str. ir 196 str. 1 ir 2 d., dėl asmens, kuriam šaunamasis ginklas, taip pat šaudmenys patikėti ryšium su tarnybinių pareigų ėjimu arba įmonės, įstaigos, organizacijos perduoti laikinai naudotis, nutarimo nuorašas išsiunčiamas atitinkamai įmonei, įstaigai arba organizacijai susipažinti ir policijos įstaigai, kad būtų apsvarstytas klausimas dėl uždraudimo šiam asmeniui naudotis šaunamuoju ginklu. 8 tema. Teismo (teisėjo) vaidmuo, užtikrinant valstybinio valdymo srities teisės aktų ir veiksmų teisėtumą 8.1. Vykdomosios valdžios kontrolė. Bet kurios valdžios galias riboja įstatymas. Pažeidus įstatymą, atsiranda valdžios ir piliečių konfliktas. Dažniausiai tai įvyksta tarp piliečių ir vykdomosios valdžios, nes būtent ji kasdien tvarko piliečių reikalus. Skiriamos trys pagrindinės vykdomosios valdžios kontrolės formos : parlamentinė, administracinė ir teisminė.Parlamentinė vykdomosios valdžios kontrolė pasireiškia Vyriausybės atskaitomybe Seimui (Konstitucijos 96 str.), Seimo narių teise pateikti vykdomosios valdžios pareigūnams paklausimus, galimybe sudaryti įvairias parlamentines komisijas. Vykdomąją valdžią kontroliuoja specialios Seimo steigiamos institucijos ir skiriami pareigūnai – Valstybės kontrolė, Seimo kontrolieriai ( Konstitucijos 67 str. 5 ir 11p.) Administracinė kontrolė įgyvendinama pavaldumo tvarka, pvz, kai aukštesnysis pareigūnas ar institucija kontroliuoja jam pavaldžią pareigūnų ar institucijų veiklą. 8.2 Vykdomosios valdžios teisminė kontrolės esmė ir jos įgyvendinimo formos. Teismo nepriklausomumas yra vykdomosios valdžios teisminės kontrolės garantija. Nė vienas minėtas kontrolės būdas nėra taip pritaikytas ginčams spręsti kaip teismo procesas. Be to, teismo statutas suteikia jam teisę būti piliečio ir vykdomosios valdžios arbitru. Kitos kontrolės formos paprastai yra mažiau efektyvios. Administracinė kontrolė nėra labai efektyvi dėl dažno “munduro garbės gynimo” principo, kai žinybinės kontrolės institucija nustatytus pažeidimus stengiasi nuslėpti, o pažeidėjas atsiperka simboliniu sankcijų taikymu, kai į skundus reaguojama tik formaliai į juos atsakant. Parlamentinės kontrolės efektyvumą riboja politinės priežastys, pvz, vienai politinei partijai turint balsų daugumą, parlamente suformuojama “sava” vyriausybė, kuria partija suinteresuota ir kurią stengiasi apginti nuo įvairiausių puolimų. Teismo veikla, kai ji nagrinėja piliečių ir vykdomosios valdžios organų ar pareigūnų ginčus, vadinama administracine justicija. Šiuo terminu pabrėžiama, jog teismas nagrinėja ne privačių asmenų, o šalių, kurių viena yra viešasis asmuo – administracinė institucija ar pareigūnas ginčus. Šis terminas nurodo, kad teisminio nagrinėjimo dalykas - viešosios teisės reguliuojamų santykių - administracinių, finansinių, konstitucinių ir pan., kilęs ginčas. Administracinė justicija - tai ne tik piliečio ir vykdomosios valdžios ginčo išsprendimas, bet ir vykdomosios valdžios veiksmų teisėtumo patikrinimas. Skiriamos dvi administracinės justicijos įgyvendinimo formos : Bendroji ir specialioji. Bendrosios administracinės justicijos šalyse piliečių ir vykdomosios valdžios ginčus nagrinėja bendrieji, t.y. civilines ir baudžiamąsias bylas nagrinėjantys, teismai. Specialiųjų administracinių teismų nėra. Specialiosios administracinės justicijos šalyse šalia bendrųjų teismų sistemos veikia specialiųjų administracinių teismų sistema.. Šios sistemos tėvynė Prancūzija, kur jau 18 a. buvo iškelta idėja, jog bendrieji teismai negali kontroliuoti vykdomosios valdžios veiksmų teisėtumo ar kitokiu būdu kištis į jos veiklą. Pžr Teisėsaugos institucijos. Vykdomosios valdžios teisminė kontrolė ir jos įgyvendinimo formos. Apylinkės teismo (teisėjo) kompetencija taikant administracinės prievartos priemones. Bendrosios kompetencijos teismo galios valstybinio valdymo teisminės kontrolės srityje. Konstitucinio Teismo vaidmuo užtikrinant valstybinio valdymo srities teisės aktų teisėtumą. Administracinio teismo vieta Lietuvos Respublikos teismų sistemoje. 1. ADMINISTRACINIŲ TEISĖS PAŽEIDIMŲ BYLŲ TEISENOS SAMPRATA Teisenos samprata ir jos vieta teisės sistemoje. Norint suvokti apskritai teisenos sampratą ir turinį, pirmiausia reikia išsiaiškinti jos vietą teisės sistemoje. Teisinėje literatūroje vyrauja nuomonė, kad teisena yra teisinio proceso dalis. Procesas (lot. processus – judėjimas į priekį) – tai kokio nors dalyko vienas kitą sekantys pasikeitimai ar reiškiniai, kuriuose išreiškiami tam tikri objektyvūs dėsningumai, visuma vienas kitą sekančių veiksmų, nukreiptų pasiekti tam tikrą rezultatą. Žinia, procesai yra įvairūs: cheminiai, biologiniai, socialiniai ir kt. Prie socialinių procesų priskiriamas ir teisinis procesas. Pasak D.N.Bachracho “ ...teisinis procesas, tai tobuliausia proceso forma”108. Reikėtų išskirti tokius teisinio proceso požymius: 1) tai sąmoninga, tikslinga veikla; 2) šią veiklą įgyvendina valdingus įgalinimus turintys viešosios valdžios subjektai; 3) juo siekiama tam tikro teisinio rezultato, sprendžiamos konkrečios individualios bylos; 4) jo metu primami tarpiniai ir galutiniai sprendimai įforminami oficialiuose dokumentuose; 5) ši veikla detaliai reglamentuota teisės normomis. Svarbiausias teisinio proceso požymis yra tas, kad jis yra sureguliuotas teisės normomis, t.y procesinėmis teisės normomis, kurių pagalba yra įgyvendinamos materialinės teisės normos, realizuojamos subjektinės teisės ir teisinės pareigos, užtikrinama asmenų teisių ir teisėtų interesų apsauga. Šiuo atveju procesinės teisės normos atlieka pagalbinę, aptarnaujančią, tačiau pakankamai svarbią funkciją. Tačiau teisinis procesas nėra vieningas ta prasme, kad skirtingų teisės šakų materialinės normos nėra realizuojamos tų pačių procesinių teisės normų pagalba. Todėl atskirų teisės šakų normų įgyvendinimas turi savo ypatumus, lemiančius teisinio proceso skirstymą į rūšis. Nekyla abejonių, kad egzistuoja savarankiškos civilinio proceso ir baudžiamojo proceso teisės šakos, tačiau “ klausimas apie administracinį procesą yra vienas iš labiausiai diskutuotinų teisės moksle”109. Problema yra ta, kad šiandien nėra vieningo kodifikuoto teisės akto, kuriame būtų įtvirtintos administracinės procesinės teisės normos. Šios normos, dažniausiai yra administracinės materialinės teisės aktų sudėtyje. Be abejonės tai sąlygota ir objektyvių priežasčių, kadangi administracinės teisės normos reguliuoja pakankamai plataus spektro ir pasižyminčius tam tikra specifika visuomeninius santykius, atsirandančius valstybinio valdymo srityje, todėl ir jų realizavimas negalimas vieningo proceso rėmuose. Specifinių taisyklių būtinumas ir lemia teisenos, kaip proceso dalies buvimą. Taigi apie administracinį procesą ir teiseną galima kalbėti kaip apie visumos ir dalies santykį. Teisena yra neatskiriama administracinio, civilinio ir baudžiamojo proceso dalis. Pats teisenos supratimas atskirose teisės šakose skiriasi. Pavyzdžiui: civiliniame procese žinomos kelios savarankiškos teisenos, tai ieškininė teisena (nagrinėjamos bylos, kurios kyla iš privatinės teisės reguliuojamų teisinių santykių ir ypatingoji teisena. Ieškininė teisena laikoma pagrindine civiliniame procese, nes dauguma jos normų, būdamos bendrojo pobūdžio, taikomos ir kitoms teisenoms. Ypatingąją civilinę teiseną reguliuoja ir specialiosios normos, nustatančios išimtis iš bendrųjų taisyklių. Reikėtų prisiminti, kad dar visai neseniai civiliniame procese egzistavo dar viena teisena, t.y. bylų, kylančių iš administracinių teisinių santykių, teisena, tačiau 1999–aisiais metais įsigaliojus Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymui, ši teisena tapo administracinio proceso dalimi. Baudžiamajame procese išskiriamos bendroji ir ypatingoji teisenos. Bendrąja teisena bylos nagrinėjamos pirmos instancijos, apeliacinės instancijos ir kasacinės instancijos teismuose. Greta šių teisenų yra išskiriama nepilnamečių padarytų nusikaltimų bylų teisena ir kt. Mokslininkų procesualistų tarpe nėra vieningos nuomonės dėl to, kas yra teisena ir koks jos turinys. Tačiau apibendrinant galima teigti, kad procesinę teiseną sudaro trys tarpusavyje susiję elementai: 1) procesiniai teisiniai santykiai; 2) procesinis įrodinėjimas; 3) procesiniai aktai – dokumentai. Proceso ypatybės geriausiai pasireiškia procesiniuose teisiniuose santykiuose, kurie pasižymi subjektų, teisinio turinio, objektų ir teisinių faktų specifiškumu. Šių dalių visuma apibrėžia procesinę teiseną. Optimaliausias procesinės teisenos apibūdinimas yra tas, kuris atspindi ne tik giminingus požymius, bet ir jos rūšinę charakteristiką, leidžiančią pamatyti visus jos komponentus. Tokiu būdu procesinė teisena – tai pagrindinis teisinio proceso elementas, sudarantis sisteminių darinių ir kompleksų tarpusavyje susijusių ir vienas kitą sąlygojančių veiksmų, kurie: 1. Sudaro tam tikrą procesinių teisinių santykių visumą, susijusią su materialiniais teisiniais santykiais. 2. Reikalauja nustatyti nuostatas, įrodymus bei argumentuoti visas aplinkybes ir faktinius duomenis nagrinėjamoje byloje. 3. Sąlygoja būtinybę įtvirtinti ir oficialiai įforminti gautus procesinius rezultatus į atitinkamus aktus – dokumentus. Taigi, teisena bendrąja prasme suprantama kaip konkretaus proceso dalis, visos procesinės sistemos rūšis; tvarkinga procesinių veiksmų seka, kurioje siekiama subjektinių teisių gynimo ir teisinių pasekmių įgyvendinimo. Teisinėje literatūroje administracinės teisenos samprata apibrėžiama skirtingai. Taip atsitiko todėl, kad administracinio proceso veikla nesuformuoja tikslaus atsakymo į šį klausimą, o teisininkai mokslininkai palyginus neseniai pradėjo dirbti šia linkme. Apžvelgus teoretikų nuomones galima būtų išskirti tokias samprotavimų grupes: 1. S.S.Studenikinas ir dar keletas mokslininkų teigia, kad “administracinė teisena – tai visuma nustatytų procesinių taisyklių, kurių pagrindu įgyvendinama vykdomoji tvarkomoji veikla”.110 2. Pasak J.M. Kozlovo, V.D.Sorokino, A.E.Lunevo “administracinė teisena – tai administracinių teisės normų įgyvendinimo tvarka, skirta ją vykdantiems subjektams”.111 Pagal D.N.Bachrachą “ administracinė teisena, kaip administracinio proceso (jurisdikcinio administracinio proceso) dalis – tai ypatinga administracinė veikla bendrų ir specialių procesinių normų pagalba sprendžianti apibrėžtos kategorijos bylas”.112 Ši samprata regis priimtiniausia, jos pagrindu galima būtų pateikti tokią administracinių teisės pažeidimų bylų teisenos apibrėžimą. Administracinių teisės pažeidimų bylų teisena – tai administracinių procesinių teisės normų reglamentuota valstybės pareigūnų veikla sprendžiant administracinių teisės pažeidimų bylas ir būtinais atvejais skiriant administracines nuobaudas. Ši teisena ir yra šio darbo nagrinėjimo objektas. Pati administracinių teisės pažeidimų bylų teisena gali būti skiriama pagal veiklos subjektus (pvz.: teismo, policijos kitų pareigūnų), pagal bylų kategorijas priklausomai nuo teisės pažeidimo objekto (pvz.: pažeidimų, kuriais kėsinamasi į viešąją tvarką, nustatytą valdymo tvarką ir kt.). Priklausomai nuo procesinės veiklos apimties ir sudėtingumo, D.N.Bachrachas išskiria tokias administracinių teisės pažeidimų bylų teisenos rūšis: 1. Pagreitinta teisena (pavyzdžiui, kai bauda skiriama ir paimama pažeidimo padarymo vietoje; šiuo atveju visos teisenos stadijos tarsi susilieja į vieną visumą ). 2. Įprasta teisena. Šia teisena dažniausiai sprendžiamos administracinių teisės pažeidimų bylos. Kiekvienoje stadijoje išspręsti uždaviniai įforminami atitinkamu procesiniu dokumentu (pvz., policijos nuovados pareigūnų nustatytas pažeidimas, kuriuo sutrikdyta viešoji rimtis, surašant protokolą ir vadovo nutarimu skiriant baudą). 3. Ypatingoji teisena. Pavyzdžiu galėtų būti administracinių teisės pažeidimų bylos dėl nedidelio chuliganizmo, smulkiosios vagystės, kontrabandos ir kt. (nagrinėjant šio pobūdžio bylas nustatyti specialūs terminai, numatytas pažeidėjo atvesdinimas į bylos nagrinėjimą ir pan.). Vieno ar kito reiškinio analizė nebus visapusiška, jei apsiribosime vien tik jo apibrėžimu, kuriame akcentuojamos tik pačios svarbiausios analizuojamo reiškinio ypatybės. Išsamesniam apibūdinimui, požymių ir ypatybių įvertinimui naudinga palyginti kelis artimus reiškinius, šiuo atveju – administracinę teiseną su civiliniu ir baudžiamuoju procesais. Lyginant administracinį ir teisminį (taip apibendrintai vadinami civilinis ir baudžiamasis procesai) procesus, visų pirma reikėtų pažymėti tai, kas yra bendra tarp šių dviejų sąvokų. Bendrumus sąlygoja du veiksnai – politinis ir juridinis. Politinio veiksnio esmė – visų šių teisės šakų pagrindas yra demokratinė prigimtis, procesai turi atitikti šiuolaikinės demokratijos sąlygomis organizuotos valstybės ir visuomenės poreikius bei interesus. Teisinis procesų bendrumas pasireiškia tuo, kad administracinis, civilinis ir baudžiamasis procesai – tai teisės normomis apibrėžta tvarka, kurios pagalba pasiekiama skirtingų teisės šakų materialinių teisinių normų realizacija. Tuo pačiu kiekviena proceso rūšis reguliuojama atitinkamų procesinių normų. Yra nuomonių ir apie tai, kad administracinį ir baudžiamąjį procesą visų pirma vienija tai, kad teismas ir valstybės valdymo institucijos atstovauja valstybinę valdžią, o be to, juos vienija ir bendra užduotis – ,,kovoti su teisės pažeidimais”. Tačiau reikėtų pabrėžti, kad daugumos institucijų, dalyvaujančių administracinėje teisenoje, ,,kova su teisės pažeidimais” nėra pagrindinė užduotis, ir tik kelių (pvz.: teismo, policijos) ši užduotis apima visą veiklą. Bene vienas iš pagrindinių skirtumų – administracinį, civilinį ir baudžiamąjį procesus vykdančios institucijos. Šie skirtumai tarp teismų ir valdymo institucijų akivaizdūs. Jei civilinėse ir baudžiamosiose bylose sprendimus išimtinai gali priimti tik teismas, tai administracinėje teisenoje tai suteikta pakankamai plačiam valstybės valdymo subjektų ratui, be abejonės ir teismui. Taigi, administracinės teisenos atribojimas nuo civilinio ir baudžiamojo procesų gali būti atliktas ir pagal kitus požymius, pavyzdžiui, pagal atitinkamų procesinių normų, reguliuojančių procesinę veiklą, grupių ypatumus, pagal būdus ir metodus, taikomus sprendžiant konkrečias bylas kiekvieno proceso metu ir t.t. Tokiu būdu, administracinė teisena kartu su civiliniu ir baudžiamuoju procesu yra tam tikras būdas išspręsti konkrečią bylą. Be to negalima paneigti ryšio tarp šių procesų. Kai kurie administracinės teisenos uždaviniai sprendžiami civilinių procesinių teisės normų pagalba (pvz., nutarimo vykdymo stadijoje paskirta piniginė bauda išieškoma vadovaujantis civilinio proceso kodekso nustatytomis taisyklėmis). Nereti atvejai, kada administracinio teisės pažeidimo bylos teisena transformuojasi į baudžiamąjį procesą, kai tiriant administracinio teisės pažeidimo faktines aplinkybes nustatomi nusikaltimo požymiai, arba atvirkščiai. Pastebimas ir kai kurių administracinės teisenos bei baudžiamojo ir civilinio proceso uždavinių bei principų bendrumas, kuriuos norėčiau panagrinėti kitoje darbo dalyje. Administracinė teisinė prievarta - tai savarankiška valstybės teisinės prievartos rūšis, kurią sudaro įstatymu nustatytos administracinės teisės normomis, tam tikros teisinio, psichinio, fizinio, turtinio ar organizacinio poveikio priemonės, kurias taikydami vykdomosios valdžios subjektai siekia paveikti žmogaus sąmonę ir elgesį, jam padarius neteisėtą veiką ar kilus objektyviai galimoms tam tikroms nepalankioms viešojo ir asmens saugumo užtikrinimo aplinkybėms, kai būtina užkirsti kelią neteisėtos veiklos padarymą sąlygojantiems veiksniams. Administracinės teisinės prievartos turinį sudaro tam tikrų, įstatymais nustatytų administracinio teisinio poveikio priemonių taikymas konkretiems fiziniams ir juridiniams asmenims. Pagrindiniai administracinės teisinės prievartos tikslai ir uždaviniai: 1) nutraukti teisės pažeidimą (kardomoji funkcija), 2) nubausti pažeidėją (auklėjamoji funkcija),3) pašalinti teisės pažeidimų padarymo prielaidas – priežastis ir sąlygas (prevencinė ar įspėjamoji funkcija),4) užtikrinti pažeistų teisių gynimą ir žalos kompensavimą (atstatančioji funkcija),5) užtikrinti valstybės institucijų nenutrūkstamą funkcionavimą (organizacinė funkcija). Administracinės prievartos priemonės klasifikuojamos pagal visuomeninių santykių valstybiniame valdyme gynimo būdą, tiesioginę administracinės prievartos priemonių naudojimo paskirtį ir pagrindus į tris grupes: 1. Administracines prevencines (įspėjamąsias) priemones. Jos yra dvejopos: a) taikomos kai teisės pažeidimas dar nepadarytas, bet siekiama iš anksto užkirsti jam ar jo padariniams kelią. Pavyzdžiui, kompetentingos valstybės institucijos pareigūnai gavę pranešimą apie konkrečioje žmonių buvimo vietoje padėtą sprogmenį, siekiant išvengti galimų žalingų pasekmių (žmonių aukų, turto sunaikinimo ar sugadinimo, aplinkos užteršimo ir pan.), iš tos vietos privalo kuo skubiau evakuoti žmones net ir prieš jų valią, bei atlikti tos vietos patikrinimą, o nustačius pavojaus šaltinį – imtis priemonių jo nukenksminimui. b) taikomos ypatingomis aplinkybėmis – stichinių nelaimių, gaisrų, epidemijų, katastrofų ir panašiais atvejais. Pavyzdžiui, policijos pareigūnas siekdamas kuo skubiau nugabenti į artimiausią medicinos įstaigą autoįvykio metu sunkiai sužeistą asmenį – išgelbėti žmogaus gyvybę, prievartos būdu paima ir panaudoja kito asmens privačią transporto priemonę. 2. Administracines kardomąsias priemones; tai tokios administracinės prievartos priemonės, kurios naudojamos tuomet, kai daromas ar tiriamas pažeidimas, sprendžiamas administracinės atsakomybės klausimas. Šios administracinės prievartos priemonių grupės taikymo pagrindiniai tikslai yra pašalinti visuomenei gręsiantį tiesioginį pavojų – nutraukti daromą teisės pažeidimą, sudaryti sąlygas, užtikrinančias teisės pažeidimo ištyrimą bei pažeidėjo patraukimą administracinėn atsakomybėn. Administracinės kardomosios priemonės gali būti procesinės ir neprocesinės. Procesinės administracinės kardomosios priemonės – tai administracinių teisės pažeidimų bylų teisenos užtikrinimo priemonės, įtvirtintos LR ATPK Jos taikomos tik įstatymų tiesiogiai numatytais atvejais, siekiant užkirsti kelią administraciniams teisės pažeidimams, surašyti protokolams, užtikrinti, kad būtų laiku ir teisingai nagrinėjamos bylos ir vykdomi nutarimai administracinių teisės pažeidimų bylose. LR ATPK numato šias administracines kardomąsias priemones: 1) pažeidėjo pristatymas (263 str.) 2) administracinis sulaikymas (265-267 str.), 3) asmens apžiūra ir daiktų patikrinimas (268 str.), 4) daiktų ir dokumentų paėmimas (269 str.), 5) priverstinis transporto priemonės nuvežimas (269 str. 7 d.), 6) transporto priemonės važiuoklės užblokavimas specialiu įtaisu (269 str. 7 d.), 7) vairuotojo nušalinimas nuo transporto priemonių vairavimo ir patikrinimas neblaivumui (girtumui) ar apsvaigimui nuo narkotinių priemonių nustatyti (270 str.). 8) administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens atvesdinimas (272 str. 2 d.). Neprocesinėmis administracinėmis kardomosiomis priemonėmis laikytinos kituose įstatymuose numatytos panašios paskirties kaip ir minėtos priemonės. Pavyzdžiui, Policijos veiklos įstatymo 18 straipsnyje, kuriame reglamentuotos bendrosios policijos pareigūno teisės, šalia nurodytųjų ATPK kardomųjų priemonių, policijos pareigūnai turi teisę esant tarnybiniam būtinumui nemokamai naudotis fiziniams ar juridiniams asmenims priklausančiomis ryšių priemonėmis, laikinai apriboti patekimą į tam tikrą teritoriją ar patalpą, sustabdyti vykdomus darbus, apriboti ar uždrausti transporto eismą, jei kyla pavojus gamtai, viešajai tvarkai, asmens ar valstybės saugumui, panaudoti fizinės prievartos priemones (kovinius imtynių veiksmus, specialiąsias priemones, šaunamąjį ginklą ir kt.). 2 ADMINISTRACINĖS TEISĖS PAŽEIDIMŲ BYLŲ TEISENOS STADIJOS.TEISENOS STADIJŲ SAMPRATOS REIKŠMĖ Bendrojoje teisės teorijoje teisinio proceso stadijos sąvoka nėra išbaigtai ir vienareikšmiškai paaiškinta, todėl daugelio teisės teoretikų pateiktos teisinio proceso stadijos sampratos daugiau ar mažiau viena nuo kitos skiriasi. Vieni autoriai stadiją supranta kaip procesinių veiksmų arba procesinių santykių, suvienytų artimiausiam tikslui pasiekti, visumą. Kiti – kaip įstatymu nustatytą bylos tyrimo eigą, treti – paeiliui besikeičiančius savarankiškus etapus, turinčius apibrėžtus tikslus ir užduotis, ir pan. Taigi, teisinio proceso stadiją galima būtų apibūdinti kaip dinamišką, sąlyginai uždarą visumą teisiškai įtvirtintų būdų, metodų, formų, išreiškiančių arba nulemiančių griežtą ir nenukrypstamą procesinių reikalavimų, atspindinčių procesinės veiklos erdvės ir laiko aspektus, bei užtikrinančių loginę – funkcinę seką atliekant konkrečius veiksmus, nukreiptus galutiniam, materialiai sąlygoto teisinio procesinio rezultato pasiekimui, įvykdymą. Reikia pažymėti tai, kad minėti reikalavimai, sudarantys teisinio proceso stadijos turinį, atspindi ne tik tai, ką privalo atlikti įgaliotieji asmenys vienoje ar kitoje proceso stadijoje, bet ir tai, kokiu būdu bei kokių priemonių pagalba turi būti įgyvendinti jų įgaliojimai. Stengiantis suvokti teisinio proceso skirstymą į tam tikras sudedamąsias jo dalis-stadijas- būtina atkreipti dėmesį į kriterijus, apsprendžiančius kiekvienos stadijos savarankiškumą. Tai: 1) konkretūs uždaviniai ir funkcijos, būdingi tik vienai stadijai; 2) tam tikrų aplinkybių ratas, juridinių faktų, betarpiškai užtikrinančių perėjimą iš vienos stadijos į kitą, sistema; 3) proceso dalyvių statuso specifika; 4) atliekamų veiksmų specifika; 5) galutinių rezultatų, įtvirtintų atitinkamame procesiniame akte (dokumente) ypatumai. Remiantis šiais kriterijais, galima tiksliau išskirti savarankiškas stadijas ir nustatyti jų ribas. Tikslus stadijų atskyrimas, savo ruožtu, įgalina teisingai paskirstyti tas priemones ir galimybes, kuriomis disponuoja proceso subjektai, o taip pat išvengti teisinio proceso stadijų sekos pažeidimų ir tuo pačiu užkirsti kelią bet kokiam proceso dalyvių teisių ar teisėtų interesų suvaržymui. Teisinėje literatūroje dažniausiai išskiriamos trys teisinio proceso stadijos: 1) faktinių bylos aplinkybių nustatymas, prie kurio priskiriami veiksmai, susiję su faktinių duomenų analize, jų pilnumo ir pakankamumo įrodymu; 2) teisės normos atranka ir analizė, kur veiksmai yra susiję su teisės normos analize, jos teisinės galios nustatymu ir t.t.; 3) bylos išnagrinėjimas, išreikštas tam tikrame teisiniame akte. Šių trijų teisinio proceso stadijų išskyrimas bendrateoriniu aspektu yra bandymas apibendrinti visus teisinius procesus, išskiriant jų sudedamąsias dalis – stadijas. Kalbant apie atskirus (civilinį, baudžiamąjį, administracinį) procesus, neišvengiamai tektų juos papildyti kai kuriomis kitomis (dažniausiai fakultatyviosiomis) stadijomis, kadangi kiekvienas procesas turi savų ypatumų. Pavyzdžiui, civiliniame procese skiriamos šios stadijos: 1) civilinės bylos iškėlimas; 2) pasirengimas teisminiam civilinės bylos nagrinėjimui; 3) teisminis nagrinėjimas; 4) neįsiteisėjųsių teismo sprendimų ir nutarčių nagrinėjimas apeliacine tvarka; 5) vykdymo stadija; 6) įsiteisėjųsių teismo sprendimų, nutarčių ir nutarimų nagrinėjimas kasacine tvarka. Pirmosios trys stadijos yra neišvengiamos nagrinėjant bet kurią civilinę bylą, t.y. jos yra privalomos. Kitos gi trys stadijos yra fakultatyvios, nes konkrečioje byloje jos gali būti arba nebūti. Pagal Lietuvos Respublikos Baudžiamojo proceso kodeksą galima išskirti tokias stadijas: 1) baudžiamosios bylos iškėlimas; 2) kvota ir parengtinis tardymas; 3) bylų procesas pirmosios instancijos teisme; 4) bylų procesas apeliacinės instancijos teisme; 5) nuosprendžio vykdymas; 6) bylų procesas kasacinės instancijos teisme. Tačiau bet kuriuo atveju anksčiau išskirtos trys stadijos yra kertinės kiekvieno proceso stadijos, kurių nebuvimas neužtikrintų loginės proceso vyksmo sekos. Taigi, visas administracinis procesas vyksta kaip sistemingų, keičiančių vienas kitą, bet tarpusavyje susijusių procesinių veiksmų visuma, kurią galima suskirstyti į tam tikras vystymosi fazes arba stadijas. Kiekvienoje stadijoje atliekami tam tikri veiksmai, kurie įgyvendina tik tai stadijai būdingus uždavinius. Juos realizavus, surašomas atitinkamas specialus procesinis dokumentas, kuris užbaigia ir tam tikrą veiklą. Stadijos tarpusavyje glaudžiai susijusios, nes kita prasideda tik po to, kai užbaigiama prieš tai buvusi ir naujos stadijos pradžioje patikrinama tai, kas atlikta anksčiau. Kadangi galimas pagreitintas administracinis procesas, tai jame kai kurios bylos stadijos išreikštos nepakankamai aiškiai arba apskritai sutampa. Tačiau nepaisant to, jos vistiek yra. V.Sorokinas teigia, kad “kiekviena administracinės teisenos stadija susideda iš vienarūšių ir tapačių procesinių veiksmų, kurie panašūs savo turiniu ir paskirtimi”113 Kiekviena stadija turi savo “dominuojantį” administracinių – procesinių santykių subjektą, kuris privalo atlikti tuos visus procesinius veiksmus, kurie ir suformuoja šią stadiją, t.y. tuos, kurie jai būdingi. Skirtingi autoriai nevienodai skiria administracinių teisės pažeidimų bylų teisenos stadijas. Rusų mokslininkas A. Agapovas “priklausomai nuo asmenų teisių ir teisėtų interesų užtikrinimo metodų skiria dvi pagrindines administracinių teisės pažeidimų bylų teisenos stadijas – procedūrų ir vykdymo”114. Procedūrų stadijoje atliekami procesiniai veiksmai, kuriais sukuriamos sąlygos administracinės nuobaudos skyrimui. Vykdymo stadija apima nutarimo priėmimą ir jo vykdymą. Tačiau, mano nuomone, toks skirstymas nėra pakankamai tikslus ir iš esmės neatskleidžia visų teisenos stadijų. Be to, autorius be anksčiau paminėtų, skiria dar ir laisvanorišką bei priverstinę administracinės nuobaudos skyrimo stadijas. Jos skiriamos atsižvelgiant į tai, ar pažeidėjas paskirtą baudą sumoka gera valia, ar nutarimas nukreipiamas priverstiniam baudos išieškojimui. Regis toks stadijų išskyrimas yra nevisiškai pagrįstas, nes laisvanoriškas ar priverstinis nuobaudos realizavimas yra tik nutarimo įvykdymo būdai. Kiti gi autoriai (A. Alechinas, A.Karmolickis, J.Kozlovas, B.Gabričidze, A.G.Černiavskis) mano, kad administracinių teisės pažeidimų bylų teisena susideda iš penkių stadijų: 1) bylos iškėlimo; 2) bylos nagrinėjimo; 3) nutarimo priėmimo; 4) nutarimo apskundimo; 5) nutarimo vykdymo115.3 Trečiosios grupės autoriai (D.Bachrachas, L.Popovas, D.Ovsenko, B.Rosinskis, V.Vlasenkovas ir kt.) skiria keturias administracinių teisės pažeidimų bylų teisenos stadijas: “administracinį tyrimą, bylos nagrinėjimą, nutarimo peržiūrėjimą ir nutarimo įvykdymą”116. Atsižvelgdamas į teorines stadijų skyrimo nuostatas, aprašytas šios temos pradžioje, manyčiau, kad paskutiniosios grupės autorių klasifikacija yra priimtiniausia ir tiksliausia. Lietuvos Respublikos ATPK teisenos stadijos tiesiogiai neužfiksuotos. Kodekso IV skyriuje, kuris skirtas administracinių teisės pažeidimų bylų teisenai, jos taip pat neįvardintos. Jos yra atitinkamų administracinių – procesinių normų loginės analizės rezultatas. Taigi, remdamasis paminėtų autorių nuomone, ATPK nuostatomis norėčiau išskirti tokias administracinių teisės pažeidimų bylų teisenos stadijas ir etapus: 1. Administracinio teisės pažeidimo bylos iškėlimo ir tyrimo stadija: 1.1 bylos iškėlimo etapas; 1.2 faktinių bylos aplinkybių nustatymo etapas; 1.3 procesinis tyrimo rezultatų įforminimo etapas; 1.4 medžiagos perdavimo pagal žinybingumą etapas. 2. Administracinio teisės pažeidimo bylos nagrinėjimo stadija: 2.1 pasiruošimo nagrinėti bylą etapas; 2.2 surinktos medžiagos ir bylos aplinkybių analizės etapas, t.y. bylos nagrinėjimas iš esmės; 2.3 nutarimo priėmimo etapas; 2.4 nutarimo nuorašo įteikimo etapas. 3. Nutarimo administracinio teisės pažeidimo byloje apskundimo stadija: 3.1 skundo padavimo etapas; 3.2 nutarimo teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimo etapas; 3.3 sprendimo dėl nutarimo priėmimo ir paskelbimo etapas. 4. Nutarimo vykdymo stadija, t.y. paskirtos administracinės nuobaudos vykdymas: 4.1 nutarimo nukreipimo vykdymui etapas; 4.2 betarpiško nutarimo vykdymo etapas. Pirmoji, antroji ir ketvirtoji stadijos laikytinos pagrindinėmis, kadangi jos aiškiai išreikštos ir egzistuoja visada (vykdymo stadijos gali ir nebūti jei teisena nutraukiama), o trečioji – fakultatyvine, nes ji gali būti, o gali ir nebūti. Tai priklauso nuo atitinkamo subjekto (asmens, nubausto administracine nuobauda, nukentėjusiojo ir kt) pageidavimų. Administracinių teisės pažeidimų bylų iškėlimas ir tyrimas Administracinio teisės pažeidimo bylos iškėlimas ir jos tyrimas yra pradinė administracinių teisės pažeidimų bylų teisenos stadija. Šioje stadijoje atliekami procesiniai veiksmai, kuriais siekiama nustatyti bylos aplinkybes ir jas užfiksuoti, t.y. sukurti tinkamas sąlygas tam, kad byla būtų išnagrinėta objektyviai, visapusiškai ir laiku. Pagal administracinės teisės teoriją administracinio teisės pažeidimo byla keliama esant vadai ir pagrindui. Pagrindas – tai asmens veika, turinti administracinio teisės pažeidimo požymių. Reiktų pažymėti, kad pagrindas gali būti faktinis ir formalus. Pirmuoju atveju teisena nepradedama vien todėl, kad faktiniai duomenys apie pažeidimą netampa žinomi pareigūnams, turintiems teisę ją pradėti. Kitu, gi – atitinkami pareigūnai, gavę informacijos apie tai, kad padarytas administracinis teisės pažeidimas, atlieka procesinius veiksmus, kurie sukuria procesinius teisinius santykius. Taigi, teisenai pradėti būtina, kad informacija apie padarytą administracinį teisės pažeidimą taptų žinoma atitinkamiems pareigūnams, t.y. būtinas formalus procesinis pagrindas. Vada – tai informacija apie teisės pažeidimą, betarpiškas pareigūnų, atliekančių administracinę priežiūrą kontaktas su teisės pažeidimu ir pažeidėju. Administracinę priežiūrą galima būtų įvardinti kaip įstatymo vykdymo stebėjimą. Ją atliekantiems pareigūnams suteikta teisė fiksuoti administracinius teisės pažeidimus. Sugrįžkime prie vadų, t.y. preteksto administracinio teisės pažeidimo bylai iškelti. Jos gali būti šios: 1. Piliečių skundai bei pareiškimai (tiek žodiniai, tiek rašytiniai), žiniasklaidos paskelbta informacija, liudytojų, nukentėjusiųjų pranešimai, įmonių, įstaigų ir kitų juridinių asmenų informacija. 2. Asmens, padariusio administracinį teisės pažeidimą, prisipažinimas. 3. Atsisakymas kelti baudžiamąją bylą arba jos nutraukimas, jei pažeidėjo veiksmuose yra administracinio teisės pažeidimo požymių. 4. Policijos pareigūnų, užtikrinančių viešąją tvarką, taip pat kitų institucijų pareigūnų, vykdančių administracinę priežiūrą, betarpiškas administracinio teisės pažeidimo fakto nustatymas. Paskutinioji vada pasižymi tam tikrais ypatumais. Visų pirma, tiesioginis pažeidimo fakto pastebėjimas nėra kažkaip fiksuojamas, todėl ne visada galima jį kontroliuoti. Kita vertus, nepasitvirtinus faktui, nereikia jo oficialiai paneigti išleidžiant kokį nors specialų dokumentą. Apie administracinio teisės pažeidimo bylos iškėlimą galima kalbėti tik kaip apie psichinį, valinį aktą, kuris nėra fiksuojamas išoriškai. Tuo tarpu baudžiamajame procese – reikalingas specialus nutarimas baudžiamajai bylai iškelti. Iškėlęs administracinę bylą, pareigūnas tuo pačiu nustato įrodymų rinkimo pradžią. Taigi, “administracinio teisės pažeidimo bylos iškėlimą juridine prasme galima laikyti procesiniu veiksmu, kuris kartu yra ir juridinis faktas, ko pasekoje kyla konkretūs administraciniai – procesiniai santykiai. O tai reiškia, kad administracinis teisės pažeidimas – tai yra juridinis faktas administracinės bylos iškėlimui”117. ATPK 250 str. numatytos aplinkybės, kurioms esant administracinio teisės pažeidimo bylos teisena negali būti pradėta, o pradėtoji turi būti nutraukta: 1) kai nėra administracinio teisės pažeidimo įvykio ir sudėties; 2) kai asmeniui, padariusiam priešingą teisei veikimą arba neveikimą nėra sukakę šešiolikos metų amžiaus; 3) kai padaręs priešingą teisei veikimą arba neveikimą asmuo yra nepakaltinamumo būsenoje; 4) kai asmuo veikė būtinojo reikalingumo arba būtinosios ginties atveju; 5) kai priimamas amnestijos aktas, jeigu jis panaikina administracinės nuobaudos skyrimą; 6) kai panaikinamas administracinę atsakomybę nustatantis aktas; 7) kai iki administracinio teisės pažeidimo bylos nagrinėjimo pasibaigia ATPK 35 str. numatyti terminai; 8) kai dėl to paties fakto administracinėn atsakomybėn patraukto asmens atžvilgiu yra priimtas kompetetingo organo (pareigūno) nutarimas skirti administracinę nuobaudą arba nepanaikintas nutarimas skirti administracinę nuobaudą arba nepanaikintas nutarimas nutraukti administracinio teisės pažeidimo bylą, taip pat jeigu dėl to pažeidimo iškelta baudžiamoji byla; 9) jeigu mirė asmuo, kurio atžvilgiu buvo pradėta bylos teisena. Taigi, būtina dar kartą pažymėti, kad administracinio teisės pažeidimo bylos teisena pradedama, o tuo pačiu ir iškeliama administracinio teisės pažeidimo byla, nesurašant kokio nors oficialaus dokumento. Teisenos pradžia – informacijos apie padarytą administracinį teisės pažeidimą gavimo momentas. Antrasis šios stadijos etapas – tai faktinių bylos aplinkybių nustatymas. Tiriant bylas turi būti išaiškintos trijų grupių faktinės aplinkybės: 1) turinčios tiesioginę reikšmę sprendimui dėl teisės pažeidimo sudėties buvimo ar nebuvimo; 2) esančios už pažeidimo sudėties ribų, tačiau turinčios reikšmės atsakomybės individualizavimui; 3) parodančios priežastis ir sąlygas, padedančias padaryti administracinius teisės pažeidimus. Pirmiausiai būtina išsiaiškinti ar buvo padaryta veika ir koks jos priešingumas teisei, t.y. ar ji yra administracinis teisės pažeidimas. Tam reikalinga administracinio teisės pažeidimo sudėties (objekto, objektyviosios pusės, subjekto ir sujektyviosios pusės) elementų vieninga visuma. “Pažeidimo vietos, laiko ir būdo nustatymas būtinas kiekvienoje byloje”118. Praktiškai objektyviosios pusės požymių išaiškinimas yra pagrindas pripažinti, kad buvo padarytas administracinis teisės pažeidimas. Kita vertus, nesant asmens, padarusio pažeidimą, kaltės, administracinė atsakomybė negalima. Tačiau, kaip rodo praktika, šiam pažeidimo sudėties elementui skiriama mažiausiai dėmesio. Dažniausiai apsiribojama tik pažeidimo fakto nustatymu, bet nesiekiama nustatyti asmens kaltės, tuo pažeidžiant elementarius teisenos principus. Norėčiau pateikti ir pavyzdį. ATPK 203 str. numatyta atsakomybė už paso praradimą ar tyčinį jo sugadinimą. Kaip matyti iš straipsnio 3 dalies, būtina nustatyti pažeidėjo tyčinius veiksmus, kad taikyti poveikio priemones už paso sugadinimą. Tačiau pasitaiko atvejų, kai pasai sugadinami skalbiant drabužius, ar juos sugadina naminiai gyvūnai ir pan, taigi, veika padaroma dėl neatsargumo, bet neatsižvelgiant į tai, skiriamos administracinės nuobaudos. Ir tokių administracinių bylų yra ne viena, todėl kartais susidaro įspūdis, kad asmuo, realizavęs ojektyviosios pusės požymius atsako be kaltės. Regis tokia praktika ydinga ir keistina. Aplinkybių, svarbių atsakomybės individualizavimui, nustatymas reikšmingas tuo, kad užtikrina teisingos administracinės nuobaudos parinkimą. Administracinio teisės pažeidimo bylos iškėlimo ir tyrimo stadija pasižymi tuo, kad praktiškai tik joje renkami ir fiksuojami įrodymai (plačiau apie įrodymus žiūrėti 1.3 poskyrį). Dažniausiai šioje stadijoje taikomos ir administracinių teisės pažeidimų bylų teisenos užtikrinimo priemonės. Veikiantys įstatymai tiksliai nenustato laiko, per kurį turi būti atliktas tyrimas. Reikia vadovautis bendru principu, kad tyrimas turi būti atliktas nepažeidžiant patraukimo administracinėn atsakomybėn senaties terminų, nurodytų ATPK 35 str.: t.y. ne vėliau kaip per 6 mėnesius nuo pažeidimo padarymo dienos, o esant trunkamam pažeidimui – per 6 mėnesius nuo paaiškėjimo dienos, arba kai kuriais atvejais nuo jo nustatymo dienos. Kai atsisakoma kelti baudžiamąją bylą arba ji nutraukiama, jei pažeidėjo veiksmuose yra administracinio teisės pažeidimo požymių – ne vėliau kaip per 2 mėnesius nuo priimto tokio sprendimo dienos. Tam tikrais atvejais šiuos terminus leidžiama pratęsti iki vienerių metų. Reikėtų pabrėžti, kad administracinio tyrimo stadijoje labai svarbu nustatyti bylos tyrimo ribas. Būtina surinkti ir užfiksuoti tik tuos įrodymus, kurie susiję su faktinėmis bylos aplinkybėmis, ir leidžia nustatyti objektyvią tiesą byloje. Oficiali administracinio teisės pažeidimo bylos išraiška – tai administracinio teisės pažeidimo protokolo surašymas. Dažnai manoma, kad protokolo surašymu iškeliama administracinio teisės pažeidimo byla, o jo surašymo momentas – teisenos pradžia. Tačiau ši nuomonė nėra visiškai pagrįsta, nes iki administracinio teisės pažeidimo protokolo surašymo atliekami įvairūs procesiniai veiksmai, todėl pati teisena pradedama kur kas anksčiau. Atsižvelgiant į tai galima teigti, kad administracinio teisės pažeidimo protokolas fiksuoja bylos tyrimo pabaigą ir yra tas pagrindinis procesinis dokumentas, apie kurį sukasi visa bylos medžiaga. Protokolas surašomas visada, kai padaromas administracinis teisės pažeidimas, išskyrus atvejus, kurie tiesiogiai nurodyti įstatyme, konkrečiai ATPK 262 straipsnyje. Šio straipsnio 1, 2, 3 ir 4 dalyse nurodyti ATPK straipsniai, kuriuos pažeidus galima pagreitinta teisena. Be to numatytos ir kitos būtinos sąlygos: 1) bauda turi būti sumokama tuojau pat, pažeidimo padarymo vietoje, išduodant nustatyto pavyzdžio kvitą; 2) pažeidėjas turi neginčyti jam paskirtos baudos už pažeidimą paskyrimo. Reikėtų paminėti, kad pareigūnų teisė skirti nuobaudą ribojama baudos dydžiu. Už eismo taisyklių ir transporto priemonių eksploatacijos pažeidimus negali būti skirta didesnė, kaip 200 Lt bauda, išskyrus atvejus, kai ji skiriama užsienio valstybių vairuotojui,o padarius kitus pažeidimus – 100 Lt bauda. Tačiau už ATPK 262 str.1d. numatytus pažeidimus gali būti skiriama ir didesnė bauda. Taigi, visų anksčiau paminėtų sąlygų (kai kurių išimtinai priklausančių nuo pažeidėjo valios) buvimas yra būtinas, nes priešingu atveju administracinio teisės pažeidimo protokolas surašomas ir teisena vyksta įprasta tvarka. Tam tikrais atvejais protokolas nesurašomas nepriklausomai nuo pažeidėjo valios. Jie nurodyti ATPK 262 str. 7 ir 8 dalyse: 1. Kai administracinę bylą iškelia teismas, teisėjas, taip pat prokuroras atsisakius kelti baudžiamąją bylą arba ją nutraukus, jeigu yra administracinio teisės pažeidimo požymių. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2001 04 18 nutartimi adm. byloje Nr. 3294-01 panaikino apyl. teismo nutarimą skirti administracinę nuobaudą dėl kontrabandos, nes teismas, nutraukęs baudžiamąją bylą, iškart skyrė administracinę nuobaudą, nepriimdamas nutarimo iškelti administracinio teisės pažeidimo bylą. Teisėjų kolegija konstatavo, kad toks nutarimas skirti nuobaudą neiškėlus administracinio teisės pažeidimo bylos, negali būti laikomas pagrįstu ir teisėtu. 2. Kai padaromi pažeidimai, numatyti ATPK 505, 506, 2143 straipsniuose. Šiais atvejais administracinio teisės pažeidimo byla pradedama akcininko, žemės ūkio bendrovės nario ar kreditoriaus, visuomenės informavimo priemonės atstovo ar žurnalisto pareiškimu. Tačiau Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nuomone, ir šiuo atveju, teisėjas, gavęs tokį pareiškimą, turėtų priimti nutarimą iškelti administracinę bylą119. ATPK 260 str. įtvirtina būtinus administracinio teisės pažeidimo protokolo turiniui keliamus reikalavimus. Minėto straipsnio 1 dalyje tarp kitų reikalavimų nurodomos žinios apie pažeidėjo asmenybę, pažeidimo padarymo vieta, laikas ir esmė ir kt. Šių reikalavimų pagrindu darytina išvada, kad administracinio teisės pažeidimo protokolas surašomas, kai: 1) nustatytas administracinio teisės pažeidimo padarymo faktas (vieta, laikas, esmė); 2) žinomas pažeidimą padaręs asmuo; 3) galima konstatuoti būtinus administracinio teisės pažeidimo požymius. Apskritai, visus duomenis, kuriuos būtina nurodyti protokole, galima suskirstyti į tris grupes. Tai: 1. Duomenys, liečiantys teisės pažeidimo padarymo aplinkybes – vieta, laikas, pažeidimo esmė. Protokole turi būti nurodytos tos aplinkybės, kurios liudija apie pažeidimą ir jo charakterį; nurodytas konkretus ATPK straipsnis ar kitas teisės aktas, numatantis atsakomybę už tą pažeidimą; jei paimami neteisėtai įgyti, laikomi, naudojami, gabenami daiktai ar vairuotojo pažymėjimas, - apie tai pažymima protokole. Reikia pažymėti, kad tik tikslus veikos kvalifikavimas ir tikslus, konkretus ir visapusiškas visų pažeidimo aplinkybių aprašymas garantuoja sėkmingą tolimesnį procesą ir kaltininko patraukimą atsakomybėn. Praktikoje akivaizdžios kvalifikavimo problemos, susijusios su pakartotinumu. Neretai ATPK straipsnių 2-ose dalyse numatyta griežtesnė administracinė atsakomybė, kai asmeniui jau buvo skirta administracinė nuobauda už tą patį pažeidimą. Todėl teisingas veikos kvalifikavimas priklauso nuo to, ar pareigūnas žino apie anksčiau padarytą pažeidimą. Deja, šiuo metu Lietuvoje nėra vieningos duomenų bazės, kurioje būtų sukaupta informacija apie padarytus administracinius teisės pažeidimus. Todėl yra didelė tikimybė, kad atvykusio iš kito Respublikos miesto asmens padarytas pažeidimas bus neteisingai kvalifikuotas. Bet vis gi galima pasidžiaugti, kad tie duomenys kaupiami miestų policijos įstaigų lokaliniuose duomenų bankuose (tokia yra ir Kauno mieste). Tačiau kita vertus, visiškai ignoruojamos įstatymo nuostatos, numatytos ATPK 36 str. Praktikoje, kvalifikuojant veiką, neatsižvelgiama į nuobaudos įvykdymą, nors įstatymas pakartotinumą sieja būtent su nuobaudos įvykdymu. Kai kuriais atvejais nuobaudos įvykdymas gali sutapti su pažeidimo padarymo diena, tačiau dažniausiai taip nėra. Be abejonės, tokią situaciją sąlygoja visų pirma informacijos apie nuobaudų įvykdymą stoka (pavyzdžiui, Kaune, duomenys apie nutarimo vykdymo eigą pradėti kaupti tik 2000 metų pabaigoje). Taip pat ir patys pareigūnai į tai nekreipia reikiamo dėmesio, nors netinkamai kvalifikuojant veikas, grubiai pažeidžiami teisenos uždaviniai. 2. Duomenys, apibūdinantys pažeidėjo asmenybę: pavardė, vardas, amžius, užsiėmimas, turtinė padėtis, gyvenamoji vieta ir darbovietė, asmenybę liudijantys dokumentai. Šiuo metu didžiausia problema - pažeidėjo asmenybės nustatymas. Dauguma už pažeidimus pristatytų į policijos įstaigas asmenų, neturi jokių dokumentų, neretai meluoja duomenis apie save ir pan. Pasitaiko atvejų, kai pažeidėjai (ypatingai tie, kurie sistemingai vykdo smulkias vagystes iš parduotuvių) prisistato savo pažįstamų ar giminaičių vardu. Todėl siekiant išvengti panašių situacijų, policijos įstaigose nustatyti tam tikri reikalavimai (prie bylos pridedamos asmenų dokumentų su fotonuotrauka kopijos ir kt.) ir administracinio teisės pažeidimo byla nagrinėjama tik tuo atveju, kai nebekyla abejonių dėl pažeidėjo asmenybės. 3. Duomenys, susiję su administracinio teisės pažeidimo protokolo forma: jo surašymo vieta ir data, pareigūno, surašiusio protokolą pavardė ir pareigos, liudytojų ir nukentėjusiųjų, jeigu jų yra, pavardės ir adresai. Protokolą turi pasirašyti jį surašęs asmuo ir pažeidėjas, taip pat jei yra liudytojų ar nukentėjusiųjų, protokolą gali pasirašyti ir šie asmenys, bet to daryti neprivalo. Teisė atsisakyti pasirašyti protokolą suteikta ir teisės pažeidimą padariusiam asmeniui. Apie tai turi būti pažymima protokole. Protokole pažymima ir kai pažeidimą padaręs asmuo atsisako suteikti žinias apie savo asmenybę. Regis ši įstatymo nuostata prieštaringa, nes nenustačius pažeidėjo asmenybės, vargu ar apskritai galima surašyti administracinio teisės pažeidimo protokolą. Pagal ATPK 260 str.4d. surašant protokolą, pažeidėjui turi būti išaiškintos jo teisės ir pareigos ir apie tai pažymima protokole jo parašu. Bet kaip rodo praktika, pareigūnai paprastai to nedaro, liepdami pažeidėjui tik pasirašyti nurodytoje vietoje. Pažymėtina, kad policijos pareigūnai, surašydami administracinių teisės pažeidimų protokolus, naudoja tam specialiai parengtus protokolų blankus. Manytume, kad, nežiūrint kai kurių netikslumų, jis atitinka įstatymo nustatytus turinio reikalavimus, tačiau policijos pareigūnai nevisada sugeba kvalifikuotai ir tinkamai jį užpildyti. Policijos departamento viešosios policijos Prevencijos tarnybos šalies policijos komisariatų prevencijos padalinių veiklos (1998-2000 m.) rengiant ir nagrinėjant administracinių teisės pažeidimų bylas apžvalgoje konstatuota, kad administracinių teisės pažeidimų protokoluose nenurodoma tiksli pažeidimo padarymo vieta ir laikas, protokolo surašymo data ir vieta, netinkamai kvalifikuojami pažeidimus padariusių asmenų veiksmai ir kt. Dėl šių trūkumų dažniausiai vėliau panaikinami priimti nutarimai, todėl dar kartą būtina pabrėžti administracinio teisės pažeidimo protokolo svarbą. Teisė surašyti protokolą suteikta ne visiems pareigūnams, o tik tiems, kurie įvardinti ATPK 2591 straipsnyje. Šiandien tokius įgaliojimus turi per 50 – ies institucijų pareigūnai. Jų sąrašas pateiktas ir detalizuotas nurodant konkrečius straipsnius. Kadangi administracinės komisijos ir teismai protokolų nesurašo, tai jų nagrinėjamose bylose administracinių teisės pažeidimų protokolus pavesta surašyti kitiems organams ir pareigūnams. ATPK 2591str.2d. teigiama, kad kitų organų (išskyrus išvardintus 1 dalyje) kompetencijai priskirtose nagrinėti bylose, protokolus surašo tų organų, kurie nagrinėja bylą, pareigūnai. Kiti pareigūnai tose bylose protokolų surašyti negali, ir pastebėję pažeidimą privalo kviesti kompetetingo organo atstovą ar persiųsti gautą medžiagą pagal žinybingumą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senatas dar 1996 m. gruodžio 30d. nutarimu Nr.46 aprobavo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 1996 11 07 nutartį, kuria konstatuota, kad tik įstatymų įgalioto asmens surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas yra pagrindas paskirti administracinę nuobaudą. Nutarime nurodyta, kad protokolas, surašytas asmens, neturinčio tam teisės, yra niekinis ir nepatvirtina administracinio teisės pažeidimo įvykio ir sudėties, todėl tokiais atvejais, teisena negali būti pradėta, o pradėtoji turi būti nutraukta. Taigi galima teigti, kad administracinio teisės pažeidimo protokolas – tai procesinis dokumentas, kuriame formuluojamas kaltinimas administracinio teisės pažeidimo padarymu ir fiksuojami nustatyti įrodymai. Iš to darytina išvada, kad administracinio teisės pažeidimo protokolas yra administracinio tyrimo pabaiga, o ne pradžia. Be to, administracinio teisės pažeidimo protokolu apibrėžiamos bylos nagrinėjimo ribos, t.y. byla nagrinėjama tik dėl pažeidimo, kuris buvo nurodytas administracinio teisės pažeidimo protokole. Organo (pareigūno), nagrinėjančio bylą, teisė pakeisti nuorodą į materialinės teisės normą nereiškia teisės pripažinti asmenį kaltu kito administracinio teisės pažeidimo, nenurodyto protokole, padarymu. Paskutinis bylos iškėlimo ir tyrimo stadijos etapas – jos perdavimas pagal žinybingumą. Medžiaga perduodama tada, kai pareigūnas, tyręs bylą, pats neturi teisės jos nagrinėti arba mano, kad būtina medžiagą perduoti kitoms valstybės institucijoms. Prieš perduodant protokolą ir surinktą medžiagą, pareigūno vadovas privalo patikrinti patraukimo administracinėn atsakomybėn pagrįstumą, bylos įforminimo teisingumą, surinktų įrodymų pakankamumą. Pastebėjęs kokius nors pažeidimus, vadovas grąžina bylos medžiagą ją tyrusiam pareigūnui, nurodydamas pašalinti trūkumus. Tačiau, pareigūnas gali suklysti vertindamas veikos priešingumą teisei ir surašyti protokolą, nesant apskritai administracinio teisės pažeidimo įvykio ar sudėties. Ką gi turėtų daryti vadovas tokiais atvejais, ar gali jis priimti nutarimą nutraukti teiseną, nors nėra įgaliotas nagrinėti tos kategorijos administracinių teisės pažeidimų bylų? Šių klausimų ATPK nereglamentuoja. Manyčiau, kad šiuo atveju, teiseną nutarimu galėtų nutraukti tik turintis teisę bylą nagrinėti organas ar pareigūnas. ATPK 261 str. reikalauja, kad protokolas turi būti persiųstas ne vėliau kaip per tris dienas nuo jo surašymo momento. Taigi, paskutiniame šios stadijos etape patikrinama tyrimo ir surašyto protokolo kokybė, išsprendžiamas klausimas, kur siųsti bylą, atliekamas bylos persiuntimas. Administracinių teisės pažeidimų bylų nagrinėjimas Daugumos autorių nuomone, bylos nagrinėjimas yra svarbiausia administracinių teisės pažeidimų bylų teisenos stadija. Pasak A.Alechino ir kt. “ją galima laikyti pagrindine administracinės teisenos stadija, kurios metu ryškiausiai atsiskleidžia daugelis administracinės – procesinės veiklos bruožų”120. Ši stadija prasideda nuo pasiruošimo nagrinėti bylą. Pasiruošimo etape išsprendžiama daug svarbių klausimų, kurie turi užtikrinti tolesnį sėkmingą bylos nagrinėjimą ir galutinį jos išsprendimą, laikantis visų administracinės teisės principų. Tie klausimai apibrėžti ATPK 280 str.: 1.Ar tas pareigūnas, kuris gavo bylą kompetetingas ją nagrinėti, t.y. ar byla jam žinybinga. 2. Ar teisingai surašytas protokolas ir kita administracinio teisės pažeidimo bylos medžiaga. 3. Ar pranešta asmenims, dalyvaujantiems nagrinėjant bylą, apie jos nagrinėjimo laiką ir vietą. ATPK nedetalizuoja, kaip turi būti pranešta apie bylos nagrinėjimo laiką ir vietą. Praktikoje, nagrinėjimo laikas ir vieta nurodoma administracinio teisės pažeidimo protokole, ir pažeidėjas apie tai supažindinamas pasirašytinai. Kitiems gi teisenos dalyviams (nukentėjusiajam, liudytojams ir kt.), dažniausiai apie bylos nagrinėjimo laiką ir vietą nepranešama, išskyrus atvejus, kai byla yra sudėtinga ir tyrimo metu surinktuose dokumentuose įžvelgtini prieštaravimai ir pan. Tačiau, kaip rodo praktika, tiek nukentėjusieji, tiek liudytojai dėl įvairių priežasčių (pvz., nenoras bendrauti su policija, papildomos atvykimo išlaidos, darbas ir kt.) į bylos nagrinėjimą atvyksta labai retai. Mūsų galva, tyrimo metu paaiškinimuose ar kituose procesiniuose dokumentuose įtvirtintus liudytojų parodymus reikėtų pripažinti tinkamais įrodymais, kas užtikrintų bylos nagrinėjimo operatyvumą, efektyvumą ir ekonomiškumą. Be abejonės, visais atvejais nukentėjusysis informuojamas apie bylos nagrinėjimo rezultatus. 4. Ar reikia išreikalauti papildomą medžiagą. Jei organas, nagrinėjantis bylą mato, kad surinkti ne visi įrodymai, nepadarytos reikiamos ekspertizės, nėra būtinų dokumentų, be kurių negalima bylos teisingai išspręsti, jis prieš pradėdamas nagrinėti bylą, turi surinkti trūkstamą medžiagą pats, arba grąžinti ją tyrusiam pareigūnui papildyti. 5. Ar tenkintini, ar atmestini administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens, nukentėjusiojo, jų atstovų pagal įstatymą, advokatų ar kitų įgaliotų atstovų prašymai. Prašymai gali būti įvairūs: iškviesti liudytojus, paskirti vertėją, atlikti ekspertizę, išreikalauti dokumentus ir kt. Kai bylą nagrinėja kolegialus organas, prašymų svarstymo rezultatai fiksuojami posėdžio protokole. Tačiau, ATPK visiškai nenurodo, kokiame procesiniame dokumente turi būti išspręsti šie klausimai, kai byla nagrinėjama vienasmeniškai, o dažniausiai taip ir yra. Regis atmesti prašymą būtų galima tik priėmus motyvuotą nutarimą. Taigi, išsprendus visus šiuos klausimus galima pereiti prie kito bylos nagrinėjimo etapo – bylos nagrinėjimo iš esmės. Tačiau prieš pradėdamas nagrinėti šį etapą, dar norėčiau aptarti bylos nagrinėjimo terminus. Administracinių teisės pažeidimų bylos nagrinėjamos per penkiolika dienų nuo tos dienos, kai turintis teisę nagrinėti bylą organas (pareigūnas) gauna administracinio teisės pažeidimo protokolą ir kitą bylos medžiagą (ATPK 282 str.1d.). Už kai kuriuos pažeidimus numatyti trumpesni bylos nagrinėjimo terminai – para, trys, penkios, septynios dienos (ATPK 282 str.2d). Tačiau, kaip rodo praktika, šiuo metu šių terminų visiškai nesilaikoma ir bylos ypatingai retai nagrinėjamos per sutrumpintus terminus. Be abejonės bylos dažnai neišnagrinėjamos per nustatytus sutrumpintus terminus ir dėl objektyvių priežasčių. ATPK 282 str.3d. įtvirtintos sąlygos, kurių buvimas leidžia pratęsti bylos nagrinėjimo terminus, bet ne ilgiau, nei numatyta ATPK 35 str., kuris reglamentuoja administracinės nuobaudos skyrimo terminus. Tai atvejai, kai asmuo vengia administracinės atsakomybės, neturi nuolatinės gyvenamosios vietos, ilgam išvykęs ar gyvena užsienyje, ilgai serga arba kai dėl pažeidimo tyrimo arba kitų objektyvių priežasčių neįmanoma nustatytais terminais išnagrinėti bylos. ATPK 282 str. 5d. sakoma, kad kai pirmosios instancijos teismo nutarimas panaikinamas apeliacine tvarka, terminai pradedami skaičiuoti iš naujo nuo apeliacinės instancijos sprendimo įsiteisėjimo dienos. Ši nuostata atkartota ir ATPK 35 str.4d. Tačiau įstatymu tiesiogiai neaptarti tie atvejai, kai institucijų ar pareigūnų, įgaliotų nagrinėti administracinių teisės pažeidimų bylas, priimti nutarimai panaikinami apygardų administracinio teismo nutartimi ir grąžinami papildomam bylos aplinkybių tyrimui. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2001 10 05 konsultacijoje Nr.128 nurodoma, kad tuo atveju institucija negali išspręsti pažeidėjo atsakomybės klausimo dėl būtinumo byloje atlikti tyrimą, t.y. atsiranda sąlygos, numatytos ATPK 35 str.3d., todėl terminas nepradedamas skaičiuoti iš naujo ir turi būti spredžiamas nuobaudos skyrimo termino pratęsimo klausimas. Kita vertus, ATPK visiškai nereglamentuoja administracinio teisės pažeidimo bylos nagrinėjimo terminų pratęsimo tvarkos. Neaišku, ar tam būtina priimti nutarimą ar kokį kitą procesinį dokumentą, ar terminai prasitęsia automatiškai esant įstatyme nurodytoms sąlygoms. Mūsų galva, termino pratęsimas yra procesinis tvarkomojo pobūdžio sprendimas, sukeliantis atitinkamas teisines pasekmes ir turintis esminės įtakos teisenos tolesnei eigai, todėl turėtų būti įforminamas tam tikru procesiniu dokumentu. Pripažinus, kad terminas administracinei nuobaudai skirti prasitęsia savaime, be motyvuoto institucijos ar pareigūno nutarimo su atitinkamų priežasčių ir pratęsto konkretaus termino nurodymu, tai sukeltų bylas nagrinėjančių pareigūnų spekuliacijas ir piktnaudžiavimus, nustatyti konkretūs bylų nagrinėjimo ir nuobaudų skyrimo terminai būtų ignoruojami ir prarastų prasmę, teisenos procesas būtų vilkinamas, taptų neoperatyvus ir neefektyvus. Taigi, ATPK turėtų būti įtvirtinta nuostata, reikalaujanti terminus pratęsti motyvuotu tam tikru procesiniu dokumentu. Bylos nagrinėjimas iš esmės, t.y. antrasis šios stadijos etapas, vyksta pagal įstatyme numatytą tvarką. Ji pradedama nagrinėti paskelbiant kolegialaus organo sudėtį ar pristatant tą bylą nagrinėjantį pareigūną. Paskelbiama kokia byla bus nagrinėjama, kas traukiamas administracinėn atsakomybėn, išaiškinamos dalyvaujantiems nagrinėjant bylą asmenims jų teisės ir pareigos. Pagarsinamas administracinio teisės pažeidimo protokolas. Išklausomi dalyvaujantys asmenys ir ištiriami įrodymai. Šiame etape tiriama ir vertinama faktinė situacija, atrenkama ir analizuojama taikoma norma. Nagrinėjant bylą būtina išsiaiškinti ar buvo padarytas administracinis teisės pažeidimas, ar šis asmuo kaltas jo padarymu ir trauktinas atsakomybėn, ar yra atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių, taip pat kitas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išspręsti. Taigi, bylą nagrinėjantis pareigūnas, turi įvertinti įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone. Viso ankstesnio darbo rezultatas – nutarimo priėmimas. Jame įvertinami administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens veiksmai, daroma išvada apie jo kaltumą arba nekaltumą, skiriama poveikio priemonė. Nutarimo priėmimo tvarka nustatyta ATPK dvidešimt antrame skirsnyje. Šio skirsnio 287 str. sakoma, kad išnagrinėjęs administracinio teisės pažeidimo bylą, organas (pareigūnas) priima vieną iš tokių nutarimų: 1) skirti administracinę nuobaudą; 2) nutraukti bylą; 3) motyvuotai perduoti bylos nagrinėjimą kitam įgaliotam nagrinėti bylą pareigūnui. Vis gi, dažniausiai priimamas nutarimas skirti administracinę nuobaudą. ATPK 30 str. reikalauja, kad nuobauda būtų skiriama tiksliai laikantis teisės aktuose nustatytų reikalavimų. Iki 2000 m. ATPK gan paviršutiniškai reguliavo nuobaudų skyrimo klausimus. Tuo daug laisvės buvo palikta bylas nagrinėjusiems pareigūnams. Tačiau 2000 02 17 įstatymu Nr. VIII-1543 buvo pakeista nemažai ATPK nuostatų, susijusių su administracinių nuobaudų skyrimu ir jų skyrimas pradėtas reguliuoti kur kas detaliau. Minėtu įstatymu kodeksas buvo papildytas 302 straipsniu, kuris imperatyviai nustato detalias nuobaudų skyrimo taisykles. Visų pirma, skiriamos baudos dydis nustatomas pagal baudos dydžio sankcijoje minimumo ir maksimumo vidurkį. Jeigu yra atsakomybę lengvinančių aplinkybių, baudos dydis mažinamas nuo vidurkio iki minimumo, o esant atsakomybę sunkinančių aplinkybių, baudos dydis didinamas nuo vidurkio iki maksimumo. Esant atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių, nuobauda skiriama atsižvelgiant į jų kiekį ir reikšmingumą. Tiek baudos mažinimas, tiek didinimas turi būti motyvuojami nutarime. Tačiau, mano nuomone, įstatymų leidėjas, įtvirtindamas šias taisykles galėjo dar kartą įvertinti kodekso Specialiojoje dalyje nustatytų sankcijų dydžius ir atitinkamai juos pakeisti, nes neretai tarp baudos minimumo ir maksimumo yra didelis skirtumas, todėl tam tikrais atvejais egzistuoja tikimybė, kad nuobauda, skirta laikantis nustatytų taisyklių, bus per griežta ir neteisinga. Pavyzdžiui, ATPK 161 straipsnyje numatyta atsakomybė už miestų ir kitų gyvenamųjų vietovių tvarkymo ir švaros taisyklių pažeidimą, už kurį gali būti skirta iki dviejų tūkstančių litų bauda. Kauno miesto savivaldybės tarybos 2001 06 21 sprendimu Nr.164 patvirtintose tvarkymo ir švaros taisyklėse nustatytas draudimas mėtyti nuorūkas, popierius ar kitaip teršti aplinką (30.2 punktas), kurį pažeidus turi būti traukiama administracinėn atsakomybėn pagal ATPK 161 str. Išeitų, kad nenustačius lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių už nuorūkos numetimą ar šiūkšlių kibiro išvertimą turėtų būti skirta 1000 Lt bauda! Vargu, ar tai būtų teisinga ir protinga. Taip pat būtina laikytis principo, kad už vieną pažeidimą gali būti paskirta tik viena pagrindinė arba viena pagrindinė ir viena papildoma nuobauda. Kai vienas asmuo padaro du ar daugiau administracinių teisės pažeidimų, nuobauda skiriama už kiekvieną pažeidimą atskirai. Tačiau, jei tas pats pareigūnas nagrinėja kelias vieno asmens administracinių teisės pažeidimų bylas, galutinai šiam asmeniui skiriama nuobauda parenkama sankcijos, nustatytos už sunkesnįjį iš padarytųjų pažeidimų, ribose. Tokiu atveju prie pagrindinės nuobaudos gali būti prijungiama viena iš papildomų nuobaudų, numatytų straipsniuose dėl atsakomybės už bet kurį padarytą administracinį teisės pažeidimą. Pareigūnas, nagrinėjantis administracinio teisės pažeidimo bylą, atsižvelgdamas į pažeidimo pobūdį, pažeidėjo asmenybę, atsakomybę lengvinančias aplinkybes (ne tik nustatytas įstatymų), vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, gali paskirti mažesnę nuobaudą nei sankcijoje numatyta minimali arba paskirti švelnesnę nuobaudą nei numatyta sankcijoje, arba visai neskirti administracinės nuobaudos (ATPK 301 str.). Aplinkybių, kurių pagrindu mažinama, švelninama ar neskiriama nuobauda, buvimas turi būti įrodytas (pvz., sunki materialinė būklė patvirtinta pažyma apie darbo užmokestį ar gaunamą bedarbio pašalpą ir pan.). Toks sprendimas turi būti motyvuotas ir sankcionuotas apylinkės teismo teisėjo. Praktika rodo, kad policijos pareigūnai retai taiko šio straipsnio nuostatas, todėl administraciniai teismai dažnai keičia policijos pareigūnų nutarimus administracinių teisės pažeidimų bylose. Reiktų atkreipti dėmesį, kad “ATPK 301 str. taikantis organas esant šiame straipsnyje numatytoms aplinkybėms, leidžiančioms paskirti mažesnę nuobaudą nei sankcijoje numatyta minimali arba paskirti švelnesnę nuobaudą nei numatyta sankcijoje, arba visai neskirti administracinės nuobaudos nėra suvaržomas galimybe sumažinti tik pagrindinę ar tik papildomą administracinę nuobaudą”121. Nutarimas nutraukti administracinio teisės pažeidimo bylą surašomas, kai medžiaga perduodama prokurorui, kvotos, tardymo organui baudžiamajai bylai iškelti arba medžiaga perduodama spręsti drausminės atsakomybės klausimą, taip pat, kai nustatytos aplinkybės, kurios daro administracinę teiseną negalimą. Taigi, išnagrinėjęs administracinio teisės pažeidimo bylą, pareigūnas surašo nutarimą (policijoje naudojami nustatyto pavyzdžio blankai, (priedas Nr.2), kuriam keliami tam tikri reikalavimai, įtvirtinti ATPK 286 str. Vertinant šio straipsnio nuostatas, galimas nutarimo skaidymas į sąlygines tris dalis: įžanginę, aprašomąją – motyvuojamąją ir rezoliucinę. Įžanginėje nutarimo dalyje nurodoma nutarimą priėmusio organo (pareigūno) pavadinimas, bylos nagrinėjimo data, žinios apie asmenį, kurio byla nagrinėjama. Aprašomojoje – motyvuojamojoje dalyje išdėstoma veika, kuri pripažįstama įrodyta, nurodant asmenį ir konkrečias veikos aplinkybes – padarymo vietą, laiką, būdą, kaltės pobūdį, pažeidimo motyvus. Išdėstomi įrodymai ir išvados dėl nustatytų faktinių aplinkybių, priimamų sprendimų formulavimas ir pagrindimas. Kvalifikuojama veika, nurodant straipsnį ir jo dalį, nurodomos nustatytos sunkinančios ir lengvinančios aplinkybės, taip pat, kaip spręstina dėl paimtų daiktų bei dokumentų. Rezoliucinėje dalyje nurodomas pažeidėjo vardas ir pavardė, sprendimas dėl pripažinimo asmenį padarius pažeidimą, numatytą atitinkamame ATPK straipsnyje, jo dalyje, punkte arba kitame teisės akte, paskirtos nuobaudos rūšis ir dydis, sprendimas dėl paimtų daiktų bei dokumentų. Nutarime taip pat turi būti nurodyta apskundimo tvarka ir terminai. Nutarimas turi būti pasirašytas nagrinėjusio bylą pareigūno ar kolegialaus organo pirmininko ir sekretoriaus. Tačiau, kaip rodo praktika, labai dažnai šių reikalavimų nesilaikoma: nenurodomi įrodymai, kuriais pagrįstas nutarimas, veika kvalifikuojama nenurodant straipsnio dalies ar punkto (galima būtų pateikti ne vieną net ir apylinkės teismo teisėjo nutarimą) ir kt., dėl ko nutarimai administracinių teismų vėliau yra naikinami. Kitas administracinio teisės pažeidimo bylos nagrinėjimo etapas – nutarimo paskelbimas ir nuorašo įteikimas atitinkamiems proceso dalyviams. ATPK 288 str.1d. nustatyta, kad nutarimas skelbiamas tuojau pat, baigus bylos nagrinėjimą. Na, o ši stadija baigiama įteikiant ar pasiunčiant nutarimo nuorašą asmeniui dėl kurio jis priimtas, organui, kurio pareigūnas surašė administracinio teisės pažeidimo protokolą, taip pat nukentėjusiajam jo prašymu. Tai turi būti padaryta per tris dienas. Kai kuriais atvejais nutarimo nuorašas turi būti išsiunčiamas įmonės, įstaigos, organizacijos administracijai ir policijos įstaigai (ATPK 286 str. 4d.). Be to, išnagrinėjęs bylą pareigūnas gali pateikti pasiūlymus įmonių, įstaigų, organizacijų vadovams ir kitiems pareigūnams pašalinti priežastis ir sąlygas, kurios padeda daryti pažeidimus. Šie asmenys privalo per vieną mėnesį pranešti, kokių imtasi priemonių. Nutarimo administracinio teisės pažeidimo byloje apskundimo stadija Nutarimo apskundimo teisė – tai yra viena svarbiausių teisėtumo ir piliečių teisių apsaugos garantijų. Ir nors šia teise pasinaudojama pakankamai retai, tačiau “tokios galimybės egzistavimas turi didelę prevencinę reikšmę, drausmina tuos, kuriems suteikti įgaliojimai skirti administracines nuobaudas”122.1 Visų pirma reikėtų išsiaiškinti, kas turi teisę apskųsti nutarimą administracinio teisės pažeidimo byloje ir kam. Apskritai, šiuos klausimus be ATPK reguliuoja ir LR administracinių bylų teisenos įstatymas (toliau ABTĮ). Pagal ATPK 291 str. ir ABTĮ 122 str.1d. nutarimo apskundimo teisė suteikta asmeniui, kurio atžvilgiu jis priimtas, nukentėjusiajam, organui, kurio pareigūnas surašė administracinio teisės pažeidimo protokolą ir prokurorui dėl nutarimų administracinių teisės pažeidimų bylose, kurios buvo iškeltos po to, kai buvo atsisakyta kelti baudžiamąją bylą ar baudžiamoji byla nutraukta (ATPK 255 str.). Reikėtų pabrėžti, kad tokia prokuroro teisė numatyta atskirame straipsnyje, tačiau, atrodo, kad tai nėra logiška. Bylas dėl skundų, kurie paduoti dėl nutarimų administracinių teisės pažeidimų bylose, priimtų administracinių komisijų, savivaldybių seniūnijų kaimo vietovėse seniūnų, policijos ir kitų tam įgaliotų institucijų (pareigūnų) pirmąja instancija nagrinėja apygardos administracinis teismas pagal nutarimą priėmusios institucijos (jos pareigūno) buvimo vietą. Taigi, institucijos (jos pareigūno) nutarimas gali būti apskųstas apygardos administraciniam teismui. Šiuo metu veikia Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Panevėžio ir Šiaulių apygardų administraciniai teismai. Konkrečios apygardos administracinio teismo veiklos teritorija sutampa su atitinkamo bendrosios kompetencijos apygardos teismo veiklos teritorija. Rajono (miesto) apylinkės teismo (teisėjo) nutarimas administracinio teisės pažeidimo byloje gali būti apskųstas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui. Reiktų paminėti, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra apeliacinė instancija ir byloms, kurias išnagrinėjo apygardos administracinis teismas dėl skundų, paduotų dėl nutarimų administracinių teisės pažeidimų bylose. Skundas gali būti paduotas atitinkamam administraciniam teismui ar nusiųstas jam per instituciją (pareigūną), apylinkės teismą, kuris priėmė nutarimą. Ši institucija, teismas, per tris dienas skundą kartu su byla turi nusiųsti atitinkamam administraciniam teismui. Įstatymas nustato dešimties dienų terminą skundui paduoti nuo nutarimo priėmimo dienos. Jei terminas praleistas, jis gali būti pareiškėjo prašymu atnaujintas, tačiau tam būtinos svarbios priežastys (pvz., liga, nutarimo nuorašo negavimas ir pan.), patvirtintos įrodymais. Kiekvienu konkrečiu atveju ar priežastys svarbios sprendžia atitinkamas administracinis teismas. Tuo klausimu priimama nutartis. Skundo dėl nutarimo administracinio teisės pažeidimo byloje padavimas turi tam tikras teisines pasekmes, t.y. sustabdo nutarimo skirti administracinę nuobaudą vykdymą, išskyrus nutarimus skirti įspėjimą ir administracinį areštą, taip pat tais atvejais, kai skiriama bauda paimama administracinio teisės pažeidimo padarymo vietoje. Atrodo, kad išimtis dėl administracinio arešto pažeidžia asmenų teises ir teisėtus interesus, juo labiau, kad administracinis areštas yra pati griežčiausia administracinė nuobauda ir nepagrįstai ją paskyrus gali būti padaryta didelė moralinė ir materialinė žala. Kaip pavyzdį norėčiau pateikti vieną administracinio teisės pažeidimo bylą. 2001 06 20 aštuoniolikmetei L.K. buvo surašytas protokolas už narkotinių medžiagų vartojimą be gydytojo paskyrimo. Kauno miesto apylinkės teismas tos pačios dienos nutarimu, atsižvelgdamas, kad pažeidėja nedirbo ir turto, į kurį gali būti nukreiptas išieškojimas neturėjo, skyrė dviejų parų administracinį areštą. Tą pačią dieną pažeidėja padavė skundą Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, prašydama skirtą nuobaudą sušvelninti. Policijos pareigūnai, apie tai žinodami, nors ir neteisėtai, tačiau delsė įvykdyti apylinkės teismo nutarimą, kuris turėjo būti vykdomas tuoj po nutarimo priėmimo. Ir vis gi, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2001 07 11 nutartimi adm. byloje Nr.118311-01 pareiškėjos skundą patenkimo ir apylinkės teismo nutarimu skirtą nuobaudą sušvelnino. Teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismo nurodytos aplinkybės dėl turtinės padėties nebuvo reikšmingos, o skirta nuobauda nepagrįstai griežta. Visa tai rodo, kad visada egzistuoja nepagrįsto ir neteisėto nutarimo priėmimo tikimybė, todėl manytume būtina įtvirtinti nuostatą, nenustatančią jokių išimčių iš bendro principo, kuris numato, kad skundo padavimas sustabdo nutarimo vykdymą. Be to ir išimtis, kai nutarimo vykdymas sustabdomas baudą paėmus pažeidimo padarymo vietoje nėra visai logiška, nes jo sustabdyti negalima jau vien todėl, kad nutarimas jau įvykdomas iki skundo padavimo (kažin ar apskritai praktikoje galimas toks atvejis, kai pažeidėjas sutinka su pažeidimu ir moka baudą ir čia pat paduoda skundą). Skundą dėl nutarimo administracinio teisės pažeidimo byloje atitinkamas administracinis teismas turi išnagrinėti per dvidešimt dienų nuo bylos gavimo dienos (ATPK 296 str.). Išsprendus skundo priėmimo klausimą prasideda kitas apskundimo stadijos etapas – skundo nagrinėjimas, t.y. nutarimo teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Apygardos administraciniame teisme bylas nagrinėja vienas teisėjas vadovaudamasis ATPK normomis, o prireikus ir ABTĮ. Apie bylos nagrinėjimo laiką ir vietą turi būti pranešta asmeniui, dėl kurio surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas, nukentėjusiajam, institucijai, kurios pareigūnas surašė protokolą ir nutarimą priėmusiai institucijai (pareigūnui), tačiau šių subjektų ar jų atstovų neatvykimas nėra kliūtis bylai nagrinėti ir sprendimui priimti. Reikia pažymėti, kad ABTĮ 123 str.2d. įtvirtina nuostatą, nustatančią, kad nagrinėjant skundą, šalių procesinė padėtis nesikeičia, t.y. šalys netampa pareiškėju ir atsakovu, tačiau lieka asmeniu, dėl kurio surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas, institucija (pareigūnu), priėmusiu nutarimą, nukentėjusiuoju ir t.t. Bet nežiūrint to, nagrinėjant skundą teismine tvarka, tiek asmuo, tiek valdymo institucija turi vienodas teises ir pareigas, t.y. kiekvienas turi vienodas galimybes įrodyti savo pozicijos teisingumą ir paneigti kitos šalies reikalavimus. Teismas, nagrinėdamas skundą dėl nutarimo administracinio teisės pažeidimo byloje, patikrina priimto nutarimo teisėtumą ir pagrįstumą. Tuo būdu, teismas turi įdėmiai išanalizuoti norminį, faktinį ir procesinį patraukimo atsakomybėn pagrindą, asmens kaltumą, įrodymus ir kitus klausimus. Kartu turi patikrinti ar nuobauda paskirta pagal įstatymus ir ar ją paskyręs pareigūnas, turėjo teisę spręsti tos kategorijos bylas, taip pat ar buvo laikomasi nustatytos administracinės nuobaudos skyrimo tvarkos. Taigi, išnagrinėjęs bylą dėl skundo, kuris paduotas dėl nutarimo administracinio teisės pažeidimo byloje, pirmosios instancijos teismas priima vieną iš šių sprendimų: 1) palikti nutarimą nepakeistą ir skundo nepatenkinti; 2) panaikinti nutarimą ir bylą nutraukti; 3) panaikinti nutarimą ir paskirti administracinę nuobaudą remiantis teisės aktu, nustatančiu atsakomybę už padarytą teisės pažeidimą. Toks sprendimas priimamas tais atvejais, kai teisės pažeidimo įvykis nekelia abejonių, pažeidimo veika įrodyta, tačiau teismas nustato, kad buvo netinkamai pritaikytas įstatymas. Teismas, atsižvelgdamas į nustatytas bylos aplinkybes, turi teisę pakeisti teisės pažeidimo kvalifikavimą ir paskirti nuobaudą, atitinkančią pažeidimo kvalifikavimą; 4) panaikinti nutarimą ir grąžinti bylą institucijai, įgaliotai surašyti administracinių teisės pažeidimų protokolus, įpareigojant ją tinkamai kvalifikuoti padarytą teisės pažeidimą. Toks sprendimas priimamas tais atvejais, kai reikia atlikti papildomą bylos aplinkybių tyrimą ar kai dėl kitų priežasčių teismas nesiima pats keisti veikos kvalifikavimo; 5) pakeisti nutarimą, paskiriant švelnesnę nuobaudą arba nusprendžiant neskirti administracinės nuobaudos; 6) panaikinti nutarimą, jei nustatyta, kad jį priėmė institucija (pareigūnas), neturinti teisės spręsti tokios bylos. Tokiu atveju bylą išsprendžia pats teismas. Vienais atvejais teismas priima nutarimą ( tai atvejai išvardinti antrame, trečiame ir šeštame punktuose), o kitais – motyvuotą nutartį. Teismų nutarimai ir nutartys, kuriais baigiama nagrinėti administracinio teisės pažeidimo byla, įsiteisėja per dešimt dienų nuo nutarimo ar nutarties paskelbimo. Sprendimo nuorašas po jo įsiteisėjimo išsiunčiamas atitinkamiems subjektams. Kaip jau minėjau anksčiau apylinkių teismų ir apygardų administracinių teismų nutarimai ir nutartys priimti nagrinėjant administracinių teisės pažeidimų bylas apeliacine tvarka gali būti skundžiami Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, kuriame skundai paprastai nagrinėjami rašytinio proceso tvarka. Tačiau teisėjų kolegijai nusprendus, konkreti byla gali būti nagrinėjama žodinio proceso tvarka. Išnagrinėjęs bylą apeliacine tvarka, administracinis teismas priima vieną iš šių sprendimų: 1) palikti nutarimą nepakeistą ir skundo nepatenkinti; 2) panaikinti nutarimą ir bylą nutraukti; 3) panaikinti nutarimą ir grąžinti bylą iš naujo tirti įgaliotai institucijai arba iš naujo nagrinėti teisme; 4) pakeisti nutarimą, paskiriant švelnesnę nuobaudą arba nusprendžiant neskirti administracinės nuobaudos. Visais nurodytais atvejais teismas priima motyvuotą nutartį, išskyrus, kai byla nutraukiama (tokiu atveju priimamas nutarimas). Apeliacinės instancijos teismo nutarimai ar nutartys įsiteisėja priėmimo dieną ir kasacine tvarka neskundžiami. Reikėtų paminėti, kad Kauno apygardos administracinis teismas per 2000 metus išnagrinėjo 1391 administracinę bylą pagal skundus dėl nutarimų administracinių teisės pažeidimų bylose. O Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas jau per 2001 m I pusmetį išnagrinėjo 1745 administracines bylas iš kurių 1336 – dėl skundų administracinių teisės pažeidimų bylose, kas sudaro beveik 80 procentų visų bylų. 901 byloje nutarimai ir nutartys palikti nepakeisti, tačiau vis gi 347 sprendimai buvo panaikinti, o 49 – pakeisti. Taigi, kaip rodo praktika, sprendimai administracinių teisės pažeidimų bylose dažnai priimami nekvalifikuotai, pažeidžiant teiseną reglamentuojančias normas. Kita vertus, administracinis teismas savo sprendimais formuoja tinkamą praktiką nagrinėjant administracinių teisės pažeidimų bylas, kas vėliau padeda išvengti klaidų. Panaikinus nutarimą nutraukiant administracinio teisės pažeidimo bylą, grąžinamos išieškotos pinigų sumos, konfiskuoti daiktai, taip pat panaikinami kiti apribojimai (grąžinami vairuotojo pažymėjimas, medžiotojo bilietas ir pan.), susiję su anksčiau priimtu nutarimu. Negalint grąžinti daikto, atlyginama jo vertė pinigais. Neteisėtu administracinio arešto paskyrimu padaryta žala (tiek turtinė, tiek neturtinė) atlyginama valstybės nepriklausomai nuo teismo kaltės (ATPK 301 str.2d., CK 6.272 str.). Nutarimų administracinių teisės pažeidimų bylose vykdymo praktika Nutarimo vykdymas – baigiamoji administracinių teisės pažeidimų bylų teisenos stadija. Nutarimo vykdymo esmė ta, kad yra praktiškai realizuojamos administracinės nuobaudos. “Vykdymo procese pažeidėjas turi pajusti neigiamas asmeninio, moralinio ar materialinio pobūdžio pasekmes”123. Tai turi auklėti ne tik pažeidėją, bet ir kitus piliečius, priversti juos ateityje nedaryti pažeidimų. Šie uždaviniai bus įgyvendinti, o administracinė nuobauda bus veiksminga tik tuomet, kai ji bus vykdoma laiku, teisingai ir realiai. Tačiau, kaip rodo paraktika, tai padaryti ne visada pavyksta. Nutarimų skirti administracines nuobaudas vykdymą reglamentuoja ATPK V-ojo skyriaus normos. Reikia pažymėti, kad 2000 02 17 įstatymu Nr. VIII-1543 buvo padaryta nemažai esminių paminėto skyriaus pakeitimų: numatytas administracinio arešto vykdymo senaties terminas, įtvirtintas visiškai naujas viešųjų darbų institutas ir t.t. Šias naujoves pabandysiu kiek labiau pabrėžti, nagrinėdamas atskirų administracinių nuobaudų rūšių vykdymo ypatumus. Nutarimą skirti administracinę nuobaudą privalo vykdyti valstybės institucijos, įmonės, įstaigos, organizacijos, pareigūnai ir piliečiai (ATPK 303 str.). Taigi, nutarimą vykdo įvairios valstybės institucijos, kurių vienos nukreipia nutarimą vykdymui, kitos – betarpiškai jį vykdo. Nutarimas skirti administracinę nuobaudą turi būti vykdomas nuo jo priėmimo momento. Apygardos administracinių teismų nutarimai ir nutartys vykdomi tik po to, kai jie įsiteisėja. Apeliacinės instancijos teismo sprendimai – nuo priėmimo momento. Kaip jau buvo minėta anksčiau, skundo padavimas sustabdo vykdymo procesą, išskyrus įstatymo nustatytus atvejus, o jis tęsiamas po to, jei skundas lieka nepatenkintas. Esant aplinkybių (suserga pažeidėjas ar jo šeimos nariai, įvyksta nelaimingas atsitikimas ir pan.), dėl kurių nedelsiant įvykdyti nutarimą negalima, jį priėmusi institucija (pareigūnas) pagal asmens, dėl kurio priimtas nutarimas, pareiškimą gali atidėti nutarimo vykdymą iki vieno mėnesio. Tačiau vėl gi neaišku, koks procesinis dokumentas tokiu atveju turėtų būti priimtas. ATPK 307 str. numato atvejus ir aplinkybes, kurioms esant nutarimo vykdymas nutraukiamas: 1) kai pažeidimą padaro nepakaltinamas asmuo; 2) kai priimamas amnestijos aktas, jeigu jis panaikina administracinės nuobaudos skyrimą; 3) kai panaikinamas administracinę atsakomybę nustatantis aktas; 4) kai miršta asmuo, kurio atžvilgiu priimtas nutarimas. Regis šio straipsnio nuostatos dar kartą parodo įstatymo leidėjo nenuoseklumą. Jau anksčiau aptarėme, kad teisena susideda iš nuoseklių, viena kitą keičiančių stadijų, todėl ATPK 250 str. įtvirtintos aplinkybės, darančios administracinių teisės pažeidimų bylos teiseną negalima, taikytinos ir vykdymo stadijai. Kaip matyti, tos aplinkybės atkartotos ir ATPK 307 str., todėl, manyčiau, kad tai padaryta visiškai nepagrįstai. Kita vertus, norma, numatanti vykdymo nutraukimą, kai priimamas amnestijos aktas yra deklaratyvi, nes iki šiol praktikoje ji nei karto taip ir nebuvo taikyta. Nutrauktas vykdymo procesas negali būti pradėtas iš naujo. ATPK numato nutarimų skirti administracinę nuobaudą vykdymo senatį. ATPK 308 str. įtvirtina nuostatą, pagal kurią nutarimas negali būti vykdomas, jeigu jis nebuvo perduotas vykdyti per tris mėnesius nuo priėmimo dienos. Kaip matyti, įstatymas apskritai nenustato termino, per kurį, nutarimas dėl administracinės nuobaudos turi būti įvykdytas, tačiau reikalauja perduoti institucijai (pareigūnui), įgaliotam jį vykdyti per tis mėnesius nuo priėmimo dienos. Praleidus šį terminą, vėliau nutarimo vykdyti jau nebegalima. Toks vykdymo senaties reglamentavimas iš esmės sudaro visas sąlygas nutarimą įvykdyti, tačiau kita vertus, dėl griežto nutarimų vykdymo termino nebuvimo jų vykdymas dažnai vilkinamas. Pavyzdžiui, iš antstolių kontoros prie Kauno miesto apylinkės teismo ir dabar policijos įstaigų gaunami nutarimai, priimti 1996, 1997 metais, kurie laiku buvo perduoti vykdyti, tačiau antstoliai tik po ketverių, penkerių metų juos grąžina kartu su asmens ar turto neradimo aktais. Be abejonės, per tokį ilgą laiko tarpą, nemaža dalis pakeičia gyvenamąją vietą, darbovietę ir pan., o tolesnis nutarimo vykdymas praktiškai pasmerktas žlugti. Todėl regis įstatyme turėtų būti numatytas ir nutarimų vykdymo terminas, t.y. terminas, per kurį administracinė nuobauda turėtų būti įvykdyta. Tai drausmintų juos vykdančias institucijas, jų pareigūnus, būtų laiku ir tinkamai įgyvendinti teisenos uždaviniai. ATPK numato tik vienintelės administracinės nuobaudos – administracinio arešto vienerių metų vykdymo senatį. Reikia pabrėžti, kad senatis taikoma ir tuomet, kai bauda pakeičiama administraciniu areštu. Senaties terminas sustabdomas jei buvo paduotas skundas – iki jo išnagrinėjimo, o vykdymą atidėjus – iki termino, kuriam vykdymas atidėtas, pabaigos. Klausimus, susijusius su nutarimo skirti administracinę nuobaudą vykdymu, sprendžia nutarimą priėmusi institucija (pareigūnas). Taip pat ši institucija privalo kontroliuoti nutarimo vykdymą. Regis ši kontrolė daugiau formali, nes nutarimus dažniausiai vykdo kitų žinybų, nepavaldžių priėmusiai nutarimą, pareigūnai (pvz., antstoliai), todėl egzistuoja tik nedidelė galimybė įtakoti tą procesą (pvz., priminimų, paklausimų pagalba ir pan.). Reiktų atkreipti dėmesį į tai, kad ATPK numato galimybę paduoti skundą dėl nutarimą vykdančių pareigūnų veiksmų. Jis paduodamas ta pačia tvarka ir tom pačiom institucijom kaip ir skundas dėl nutarimo administracinio teisės pažeidimo byloje. Tačiau neaišku, ar tokio skundo padavimas sustabdo vykdymo procesą, ir kokios jo apskritai teisinės pasekmės. Įstatymas apie tai nutyli. Kaip rodo praktika, šia teise nesinaudojama, todėl darytina išvada, kad ta įstatymo nuostata yra deklaratyvi ir neveikianti. Dabar aptarsime atskirų administracinių nuobaudų rūšių vykdymo ypatumus. Nutarimas skirti įspėjimą vykdomas paskelbiant nutarimą, baigus nagrinėti bylą, nutarimą priėmusios institucijos (pareigūno). Jei pažeidėjas, nagrinėjant bylą nedalyvavo, per tris dienas jam įteikiamas nutarimo nuorašas. Dažniausiai skiriama administracinė nuobauda – bauda. Nutarimas skirti baudą gali būti įvykdomas savanoriškai arba priverstinai. Pažeidėjas baudą privalo sumokėti per penkiolika dienų nuo nutarimo įteikimo jam dienos, o apskundus – nuo skundo nepatenkinimo dienos taupamajame banke ar kitame banke, išskyrus baudą, kuri paimama teisės pažeidimo vietoje. Mokėjimo kvitas turi būti įteiktas baudą paskyrusiam pareigūnui. Nepilnamečiams skirta bauda, kai jie neturi savarankiškų pajamų išieškoma iš jo tėvų arba juos atstojančių asmenų priverstinio nutarimo vykdymo tvarka. Jei per nustatytą terminą pažeidėjas baudos nesumoka, bauda išieškoma priverstinai. Norėčiau pabrėžti, kad jau anksčiau minėtu 2000 02 17 įstatymu, ATPK 313 str, kuriame reglamentuojama nutarimo skirti baudą vykdymo tvarka, buvo papildytas 4 dalimi. Joje numatyta pareigūno, nagrinėjančio bylą, teisė atsižvelgiant į pažeidėjo turtinę padėtį, baudos dydį, kitas reikšmingas aplinkybes paskirtos baudos mokėjimą išdėstyti per laikotarpį iki dvejų metų. Neretai pažeidėjas baudos nesumoka vien todėl, kad neturi tam lėšų (pvz., skiriama kelių tūkstančių litų bauda), todėl šią naujovę vertinčiau teigiamai, nes ji sudaro sąlygas realiai įvykdyti nutarimą. Šis klausimas turėtų būti išsprendžiamas nutarime skirti administracinę nuobaudą. Taigi, jei bauda nesumokama savanoriškai, nutarimas siunčiamas pažeidėjo darbovietei, Valstybinio socialinio draudimo valdybos teritoriniam skyriui arba mokymo įstaigai išskaityti baudos sumą priverstinai iš pažeidėjo darbo užmokesčio ar kitokio uždarbio, pensijos ar stipendijos. Siunčiant nutarimą, reikia vadovautis LR civilinio proceso kodekso (toliau CPK) taisyklėmis. Čia vėl gi galima įžvelgti įstatymų koliziją. CPK reglamentuoja teismo antstolių veiklą vykdant teismo ir kitų institucijų nutarimus, tarp kurių ir nutarimus administracinių teisės pažeidimų bylose. Apie pačių institucijų, priėmusių nutarimą, vykdymo veiksmus įstatyme nekalbama. Tik CPK 446 str.3d. nurodoma, kad vykdomuosius dokumentus dėl pinigų sumų išieškojimo įmonių, įstaigų, organizacijų naudai, kai išieškojimas yra ne didesnis už tą skolininko mėnesinio darbo užmokesčio ar kitokio uždarbio, pensijos ar stipendijos dalį, į kurią pagal įstatymą gali būti nukreipiamas išieškojimas, išieškotojai pasiunčia vykdyti tiesiogiai tai įstaigai, įmonei, organizacijai, kurioje skolininkas dirba arba iš kurios jis gauna pensiją ar stipendiją. Tačiau bauda už teisės pažeidimą išieškoma ne institucijos, priėmusios nutarimą naudai, bet į valstybės pajamas, todėl vargu ar ši įstatymo nuostata taikytina vykdant nutarimus administracinių teisės pažeidimų bylose, nors praktikoje, vadovaujantis ATPK normomis nutarimai siunčiami tiesiogiai ir daromi periodiniai, neviršijantys 20 procentų mėnesinių pajamų, išskaitymai, neatsižvelgiant į gaunamų pajamų dydį. Jei asmuo, kuriam paskirta bauda nedirba arba jeigu baudos išieškoti iš užmokesčio, pensijos ar stipendijos negalima, nutarimą vykdo teismo antstolis, nukreipdamas išieškojimą į pažeidėjo asmeninį turtą, taip pat jo dalį bendrojoje nuosavybėje sutinkamai su CPK taisyklėmis (ATPK 314 str.2d.). ATPK 314 str.3d. nurodoma, kad baudos išieškojimas negali būti nukreiptas į turtą, į kurį sutinkamai su CPK išieškojimas negali būti nukreiptas pagal vykdomuosius dokumentus. Kaip matyti, įstatymų leidėjas iš pradžių lyg bando ATPK normose reglamentuoti priverstinį nutarimo skirti baudą vykdymą, tačiau čia pat daro nuorodą į CPK, tuo įnešdamas į šį procesą painiavos ir prieštaravimų. Regis bet kuriuo atveju priverstinai vykdyti nutarimą skirti baudą turėtų teismo antstoliai, juo labiau, kad tokia pareiga numatyta šiuo metu galiojančiame CPK. Gi, ATPK reikėtų įtvirtinti nuostatą, kad pažeidėjui laiku nesumokėjus paskirtos baudos, nutarimas perduodamas teismo antstoliui ir bauda išieškoma CPK nustatyta tvarka. Jeigu nėra turto, į kurį gali būti nukreiptas baudos išieškojimas, apylinkės teismo teisėjo nutarimu bauda, pažeidėjui sutikus, gali būti pakeista nemokamais ne ilgesnės kaip 400 valandų trukmės viešaisiais darbais, skaičiuojant vieną nemokamų viešųjų darbų valandą už dešimt litų baudos. Nemokami viešieji darbai skiriami tik darbingiems asmenims. Apskritai, nutarimo dėl baudos pakeitimo viešaisiais darbais vykdymo procesą reglamentuoja ATPK trisdešimtasis skirsnis (pakeistas jau anksčiau minėtu įstatymu). Vykdymo tvarka detalizuota LR vidaus reikalų ministro 2000 05 19 įsakymu Nr.231 patvirtintoje nemokamų viešųjų darbų atlikimo instrukcijoje. Paprastai parenkami tokie darbai, kurie nereikalauja specialaus pasirengimo, pagal savivaldybės ar nemokamų viešųjų darbų atlikimo vietoje esančių įmonių paraiškas. Jeigu asmuo dėl pateisinamų priežasčių per teismo paskirtą laiką neatliko nemokamų viešųjų darbų, teismas gali pratęsti jų atlikimą, bet ne ilgiau, kaip pusei paskirto termino. Asmeniui, piktybiškai vengiančiam atlikti nemokamus viešuosius darbus, jie pakeičiami administraciniu areštu, skaičiuojant vieną arešto parą už tris nemokamų viešųjų darbų valandas, bet ne ilgesniu kaip trisdešimt parų. Jeigu pažeidėjas nesutinka, kad bauda būtų pakeista nemokamais viešaisiais darbais, ji keičiama ne ilgesniu kaip trisdešimties parų administraciniu areštu, skaičiuojant vieną arešto parą už dvidešimt litų baudos. Pabrėžtina, kad bauda negali būti pakeista administraciniu areštu tiems asmenims, kuriems įstatymas neleidžia skirti administracinio arešto kaip administracinės nuobaudos (nėščioms moterims, moterims, turinčioms vaikų iki dvylikos metų amžiaus, nepilnamečiams, pirmos ir antros grupių invalidams). Nutarimas skirti baudą, pagal kurį išieškota visa bauda, su atžyma apie įvykdymą per dešimt dienų grąžinamas nutarimą priėmusiai institucijai (pareigūnui). Nutarimą konfiskuoti daiktą, kuris buvo administracinio teisės pažeidimo padarymo įrankis arba tiesioginis objektas, ir pajamas, kurios buvo gautos pažeidimo padarymu vykdo ATPK 320 str. nurodytos institucijos: teismo antstoliai, policijos įstaigų, tam įgalioti muitinių, Aplinkos ministerijos institucijų, atitinkami upių transporto ir mažųjų laivų inspekcijos, tauriųjų metalų ir brangakmenių valstybinės priežiūros ir kiti tam įgalioti pareigūnai. Nutarimas vykdomas paimant konfiskuotą daiktą ir pajamas ir priverstinai neatlygintinai perduodant šį daiktą ir šias pajamas valstybės nuosavybėn. Tokie daiktai realizuojami mokesčių inspekcijos pareigūnų LR finansų ministerijos 1996 08 06 įsakymu Nr. 72 “Dėl konfiskuoto, bešeimininkio, valstybės paveldėto, į valstybės pajamas paimto arba perduoto turto ir lobių perėmimo, apskaitos, įkainojimo, saugojimo, realizavimo ir grąžinimo instrukcijos patvirtinimo” nustatyta tvarka. Nutarimas konfiskuoti daiktą ir pajamas su žyma apie įvykdymą per dešimt dienų grąžinamas nutarimą priėmusiai institucijai (pareigūnui). Nutarimą atimti asmeniui suteiktą specialiąją teisę (teisę vairuoti transporto priemones, teisę skraidyti orlaivio įgulos nariu, atlikti orlaivių techninę priežiūrą, dirbti skrydžių vadovu, teisę medžioti arba žvejoti, teisę vairuoti upių ir mažuosius laivus) vykdo atitinkami tam įgalioti policijos pareigūnai, aplinkos apsaugos, valstybinių miškų ir saugomų teritorijų, vidaus vandenų transporto institucijų ir valstybės įmonės Lietuvos Respublikos civilinės aviacijos direkcijos pareigūnai. Nutarimas vykdomas paimant vairuotojo pažymėjimą, medžiotojo ar žvejo bilietą, pažymėjimą ir taloną, suteikiantį teisę vairuoti upių ir mažuosius laivus, licenciją, kuria suteikta teisė skraidyti orlaivio įgulos nariu, atlikti orlaivių techninę priežiūrą, dirbti skrydžių vadovu. Paėmimo tvarka detalizuojama vidaus reikalų, aplinkos ir susisiekimo ministerijų patvirtintose atitinkamuose poįstatyminiuose aktuose (instrukcijose, taisyklėse). Jei vairuotojui atimta teisė vairuoti ne visų rūšių transporto priemones, tai jam išduodamas nustatytos formos laikinas vairuotojo pažymėjimas, kuriame turi būti nurodyta, kokių rūšių transporto priemones jis gali vairuoti. Jeigu asmuo, kuriam atimta specialioji teisė, jos atėmimo laikotarpiu nepadarė teisės pažeidimo, nuobaudą skyręs pareigūnas, praėjus ne mažiau kaip pusei paskirtojo laiko, pagal visuomeninės organizacijos, darbdavio tarpininkavimą gali sutrumpinti nurodytos teisės atėmimo terminą. Šios nuostatos netaikomos vykdant nutarimą atimti teisę skraidyti orlaivio įgulos nariu, atlikti orlaivių techninę priežiūrą, dirbti skrydžių vadovu. Pasibaigus paskirtajam specialiosios teisės atėmimo terminui, taip pat jį sutrumpinus, asmeniui, kuriam buvo paskirta šios rūšies administracinė nuobauda, grąžinami iš jo paimti dokumentai. Nutarimą dėl administracinio arešto tuojau pat po jo priėmimo vykdo policijos įstaigos. Asmenys, kuriems skirta šios rūšies administracinė nuobauda laikomi policijos įstaigų areštinėse pagal LR vidaus reikalų ministerijos 2000 02 17 įsakymu Nr.88 “Dėl policijos komisariatų areštinių veiklos nuostatų patvirtinimo” nustatytą tvarką. Administracinio sulaikymo laikas įskaitomas į administracinio arešto laiką. Jau anksčiau minėtu 2000 02 17 įstatymu ATPK buvo papildytas nauju 3381 straipsniu, kuris numato sąlyginį administracinio arešto vykdymo atidėjimą. Taigi, asmeniui, kuriam paskiriamas administracinis areštas arba kuriam bauda pakeičiama administraciniu areštu, apylinkės teismo teisėjas tuo pačiu nutarimu, pažeidėjui sutinkant, gali atidėti administracinio arešto vykdymą nuo 1 iki 12 mėnesių. Tuo pačiu teismas paskiria pažeidėjui atlikti nemokamų viešųjų darbų nuo 25 iki 400 valandų, nustatydamas ir laiką, per kurį asmuo juos privalo atlikti. Jei asmuo atidėjimo laikotarpiu piktybiškai vengia atlikti nemokamus viešuosius darbus, teismas priima nutarimą panaikinti sąlyginį administracinio arešto vykdymo atidėjimą ir vykdyti ankstesniu nutarimu paskirtą nuobaudą. Asmenys, kuriems paskirtas administracinis areštas, gali būti panaudoti fiziniam darbui. Tačiau šiandien, ši nuostata praktiškai nėra įgyvendinama. Nutarimą dėl nušalinimo nuo darbo (pareigų) vykdo darbovietės administracija, kuri ne vėliau kaip kitą dieną po nutarimo gavimo privalo nušalintąjį darbuotoją atleisti iš darbo (pareigų). Administracinio teisės pažeidimo byloje nutarimas, kiek jis liečia turtinio nuostolio atlyginimą, yra vykdomasis dokumentas. Jei pažeidėjas per penkiolika dienų nuo nutarimo jam įteikimo dienos, o jeigu toks nutarimas apskundžiamas – ne vėliau kaip per penkiolika dienų nuo pranešimo, kad skundas nepatenkintas dienos, neatlygina pažeidimu padarytos žalos, nutarimas siunčiamas antstoliui, o nuostoliai išieškomi CPK nustatyta tvarka. Reiktų pažymėti, kad sprendimą įpareigoti atlyginti padarytą nuostolį gali priimti administracinė komisija ir savivaldybės seniūnijos kaimo vietovėse seniūnas jeigu jo suma neviršija penkių šimtų litų, bei apylinkės teismas – nepriklausomai nuo nuostolio dydžio. Tačiau kaip rodo praktika, padarytos žalos atlyginimo klausimas nagrinėjant administracinio teisės pažeidimo bylą nesprendžiamas, o dėl jos atlyginimo patariama kreiptis civilinio proceso tvarka. Apibendrinant nutarimų skirti administracinę nuobaudą vykdymo praktiką galima teigti, kad būtent šioje teisenos stadijoje iškyla daugiausiai problemų dėl kurių nutarimai neįvykdomi, o ir tuo pačiu lieka neįgyvendinti administracinių teisės pažeidimų bylų teisenos uždaviniai. Kaip jau buvo minėta anksčiau, dažniausiai skiriama administracinė nuobauda – bauda, tačiau tik labai retai pažeidėjai baudas sumoka geranoriškai. Teismo antstoliai dėl didelio darbo krūvio mažai dėmesio skiria “neperspektyviems” nutarimams administracinių teisės pažeidimų bylose ir dažniausiai juos grąžina neišieškoję baudų, tik jau praėjus keleriems metams. Per tą laiką nemaža dalis asmenų pakeičia gyvenamąją vietą, išvyksta į užsienį ir pan., todėl iškyla sunkumų toliau vykdant nutarimą. Kreipiantis į teismą dėl baudos pakeitimo nemokamais viešaisiais darbais ar administraciniu areštu būtinas asmens dalyvavimas, nes reikia išsiaiškinti, ar asmuo sutinka atlikti nemokamus viešuosius darbus, jei nesutinka, tai ar nėra aplinkybių (nėštumas, invalidumas ir kt.) dėl kurių bauda negalėtų būti pakeista administraciniu areštu, o kaip tik dėl anksčiau paminėtų priežasčių, asmens dalyvavimo užtikrinti neįmanoma. Todėl tokiais atvejais, apylinkės teismas baudos pakeitimo nemokamais viešaisiais darbais ar administraciniu areštu apskritai nesprendžia ir medžiagą grąžina institucijai, priėmusiai nutarimą. Tuomet nutarimo vykdymas praktiškai sustoja. Ir tik retai pavyksta nustatyti pažeidėjo buvimo vietą ir realiai įvykdyti paskirtą administracinę nuobaudą. Kita vertus, net ir baudą pakeitus administraciniu areštu, toks nutarimas neįvykdomas dėl ekonominių sunkumų (bent jau Kauno apskrityje), nes areštinėje laikomi tik įtariamieji, kaltinamieji ir teisiamieji, o asmenų, kuriems skirtas administracinis areštas patalpinti nėra galimybių dėl vietų stokos. Todėl po metų nutarimo vykdymas nutraukiamas suėjus senaties terminui, o pažeidėjas iš esmės nepatiria jokių neigiamų pasekmių. Be to norėčiau atkreipti dėmesį ir į tai, kad vykdant nutarimus administracinių teisės pažeidimų bylose netikslingai eikvojamos valstybės lėšos (susirašinėjama su įvairiomis institucijomis, vykdoma pažeidėjo paieška ir kt.), kurios neretai kelis ar net keliasdešimt kartų viršija paskirtą baudą. Todėl atsižvelgiant į šias aplinkybes reikėtų numatyti nutarimų vykdymo senaties terminą, kuris galėtų būti dveji metai. Mūsų galva tokio termino nustatymas drausmintų institucijas (jų pareigūnus), kurie įgalioti vykdyti nutarimus ir vykdymo procesas taptų operatyvesnis, efektyvesnis ir ekonomiškesnis. 3. ĮRODYMAI ADMINISTRACINIŲ TEISĖS PAŽEIDIMŲ BYLOSE Administracinių teisės pažeidimų bylų teisenos uždaviniai sprendžiami įrodinėjimo, kurio metu surenkami, patikrinami ir įvertinami įrodymai pagalba. Įrodymų sąvoka pateikta ATPK 256 str. Jame sakoma, kad įrodymai administracinio teisės pažeidimo byloje yra bet kurie faktiniai duomenys, kuriais remdamiesi organai (pareigūnai) įstatymo nustatyta tvarka nustato, ar yra padarytas administracinis teisės pažeidimas, ar jo nėra, ar dėl jo padarymo tas asmuo kaltas, ir kitokias aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išspręsti. Šie duomenys nustatomi tokiomis priemonėmis: administracinio teisės pažeidimo protokolu, nuotraukomis, garso ar vaizdo įrašais, liudytojų parodymais, nukentėjusiojo ir patraukto administracinėn atsakomybėn asmens paaiškinimais, eksperto išvada, specialisto paaiškinimais, daiktiniais įrodymais, daiktų ir dokumentų paėmimo protokolu, taip pat kitais dokumentais. Nagrinėjant įrodymų sampratą administracinių teisės pažeidimų bylose, visų pirma reikėtų pažymėti, kad įrodymai kartu apima tiek pačius faktus, tiek tų faktų šaltinius. Įrodymų supratimas tik kaip pačių faktų ar tik kaip šaltinių nėra pagrįstas. Taigi, įrodymai, tai faktiniai duomenys, esantys įstatymo nurodytuose šaltiniuose. Iš įrodymų sąvokos išplaukia dvi būtinos jos savybės – tai įrodymų leistinumas ir liečiamumas. Įrodymų leistinumas rodo jų tinkamumą naudoti įrodinėjimo procese, todėl, kad jie yra gauti teisėtais metodais iš teisėtų šaltinių. Leistinumas kelia įrodymams tam tikrus reikalavimus. Visų pirma, įrodymais gali būti tik tokie faktiniai duomenys, kurie yra užfiksuoti viename iš ATPK 256 str.2d. nurodytų šaltinių (pvz., nukentėjusiojo paaiškinimas, eksperto išvada ir pan.). Be to turi būti žinoma informacijos kilmė ir galimybė ją patikrinti. Būtina laikytis visų procesinės formos reikalavimų, kurie garantuoja informacijos tikrumą ir fiksavimo visapusiškumą (pvz., administracinių teisės pažeidimų protokolai turi būti surašomi griežtai laikantis įstatymo nustatytų reikalavimų). Įrodymų liečiamumas – tai jų turinio ir administracinio teisės pažeidimo byloje įrodinėtinų aplinkybių ar kitų duomenų, turinčių reikšmės teisingai bylą išspręsti, ryšys. Įrodymų leistinumo ir liečiamumo klausimo sprendimas yra įrodymų įvertinimo sudedamoji dalis. Jis prasideda jau renkant įrodymus ir tęsiasi per visas teisenos stadijas, iki byloje priimamas galutinis sprendimas. Teorijoje įrodymai klasifikuojami įvairiais pagrindais. Jie skirstomi į tiesioginius (tai įrodymai, kurie tiesiogiai nurodo, kad buvo padarytas administracinis teisės pažeidimas, pvz., eksperto išvada patvirtinanti nedenatūruoto etilo alkoholio skiedinio gabenimo faktą) ir netiesioginius (tokie įrodymai, kurie per keleto pakopų procedūrą iš pradžių pagrindžia tarpinio fakto buvimą, o paskui per jį ir įrodinėjimo dalyką arba jo elementą). Administracinių teisės pažeidimų bylų praktikoje dažniausiai taikomi tiesioginiai įrodymai. Įrodymai į pirminius ir išvestinius skirstomi atsižvelgiant į jų informacijos šaltinių pirmumą. Pirminiais įrodymai laikomi tada, kada tiriamąjį faktą jį perdavęs asmuo tiesiogiai suvokė savo jutimo organais arba tai yra tiesioginis įvykio atspindys materialiniuose objektuose (pvz.,mačiusio įvykį asmens paaiškinimai, dokumento originalas ir pan.). Išvestiniais laikomi įrodymai, gauti iš kito šaltinio (pirminio, antrinio ir t.t.), pvz., parodymai apie dalykus, girdėtus iš kitų asmenų, dokumentų nuorašai ir pan. Priklausomai nuo įrodymo ir kaltinimo versijos santykio įrodymai skirstomi į kaltinančius ir teisinančius. Kaltinantys įrodymai nustato faktus, kurie patvirtina administracinio teisės pažeidimo įvykį, jo žalingas pasekmes, pažeidėjo kaltę, jo atsakomybę sunkinančias aplinkybes. Teisinantys įrodymai rodo atsakomybėn traukiamo asmens nekaltumą ar daro kaltinimą abejotiną, taip pat patvirtina aplinkybes, lengvinančias pažeidėjo atsakomybę. Šis įrodymų skirstymas yra svarbus priimant nutarimą, parenkant administracinės nuobaudos rūšį ir dydį ir pan. Vienas reikšmingiausių, mano nuomone, yra įrodymų skirstymas į asmeninius ir daiktinius. Jis pagrįstas tuo, kad administracinio teisės pažeidimo įvykis atsispindi jame dalyvavusių ir jį mačiusių žmonių sąmonėje arba materialinėje aplinkoje. Prie asmeninių priskiriami tokie įrodymai, kurių informacija būna išlikusi žmonių sąmonėje ir perduota žodžiu arba raštu. Juos norėčiau panagrinėti kiek plačiau. 1. Pirmą asmeninių įrodymų grupę sudaro liudytojų parodymai, nukentėjusiojo ir administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens paaiškinimai. Praktikoje iškyla problemų aiškinantis šio įrodymo fiksavimo bei panaudojimo tvarką. 2000 05 31 Apeliacinio teismo Administracinių bylų skyriaus muitų bylų (ATPK 237 str.), išnagrinėtų apygardų administraciniuose teismuose, apžvalgoje ir teisės taikymo rekomendacijose nurodoma, kad įstatymas reikalauja liudytojų apklausos administracinių bylų nagrinėjimo metu ir tik tuomet jų parodymai gali būti vertinami, kaip įrodymai, gauti laikantis ATPK 256 str. reikalavimų. Todėl administracinio teisės pažeidimo tyrimo stadijoje iš liudytojų priimti paaiškinimai nelaikytini liudytojų parodymais. Ši nuomonė grindžiama ATPK 276 str. nuostatomis, kur sakoma, kad liudytojas, kaip asmuo, kuriam gali būti žinomos kokios nors šioje byloje nustatytinos aplinkybės, privalo atvykti ir duoti teisingus bei visapusiškus parodymus apie jam žinomas aplinkybes bylą nagrinėjančio organo (pareigūno) šaukiamas. Žodžių junginys “bylą nagrinėjančio organo (pareigūno)” teisinės jo reikšmės vertinimo aspektu suprantamas, kaip nuoroda į proceso stadiją. Darytina išvada, jog teisė ir pareiga apklausti liudytojus tenka organui ar pareigūnui, kuriam administracinio teisės pažeidimo byla perduota nagrinėti. Tačiau tokiu atveju neaišku, kokiame dokumente turėtų būti fiksuojami liudytojo parodymai. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad įstatymų leidėjas, tos pačios prigimties reiškinius pavadino skirtingais vardais. Pažeidimą padaręs asmuo, nukentėjusysis, liudytojas – tai asmenys, galintys pateikti reikšmingus bylai faktus, tačiau nukentėjusiojo ir teisės pažeidėjo žinios apie administracinį teisės pažeidimą fiksuojami jų paaiškinimuose, o liudytojo – jo parodymuose, kurių fiksavimas iš esmės nereglamentuotas. Tai į administracinių teisės pažeidimų bylų teiseną įneša painiavos. Reikėtų pažymėti ir tai, kad praktika šiuo klausimu tiek administraciniuose teismuose, tiek pareigūnams nagrinėjant administracinių teisės pažeidimų bylas nėra vienoda. Jei kalbėsime apie policijos pareigūnų nagrinėjamas bylas, tai jose sutinkami liudytojų paaiškinimai (praktiškai visada bylos nagrinėjamos dalyvaujant tik pažeidėjui ir remiamasi liudytojų paaiškinimais, kaip vienu iš įrodymų). Bylas nagrinėjant apylinkių teismuose liudytojų paaiškinimais taip pat grindžiamas sprendimas, kaip vienu iš įrodymų. Tačiau Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika prieštaringa. Vienose bylose liudytojų paaiškinimai nelaikomi įrodymais (administracinio teisės pažeidimo byla Nr.3935 – 01 ir kt.), o kitose, dažniausiai kai teismo nutarimas pakankamai motyvuotas, nors ir paremtas liudytojų paaiškinimais, apie tai nieko neužsimenama (adm.byla Nr.39910 – 01). 2000 09 19 įstatymu Nr.VIII – 1931 ATPK 256 straipsnis buvo papildytas 3 dalimi. Jame nurodoma, kad įrodymus renka, prireikus ekspertą ar specialistą skiria pareigūnai, turintys teisę surašyti administracinio teisės pažeidimo protokolą, taip pat administracinio teisės pažeidimo bylą ngrinėjantis organas (pareigūnas). Nors šis papildymas greičiausias skirtas spręsti su ekspertizės skyrimu susijusias problemas, tačiau jo konstrukcija (žodžiai “įrodymus renka”), mano nuomone, įneša dar daugiau neaiškumų ir prieštaravimų. Išeitų, kad įrodymus surinkti, tame tarpe ir užfiksuoti liudytojų parodymus, gali pareigūnas, turintis teisęs surašyti administracinio teisės pažeidimo protokolą jau bylos iškėlimo stadijoje. Kaip matyti šio straipsnio nuostatos nesutampa jau su anksčiau išnagrinėto 276 straipsnio nuostatomis. Taigi, šiuos klausimus ATPK reglamentuoja pakankamai šykščiai ir gana prieštaringai, todėl būtina detaliau reglamentuoti šių įrodymų rinkimo ir fiksavimo tvarką, kas padėtų išvengti procese iškylančių problemų. Mano nuomone, pareigūno, turinčio teisę surašyti administracinio teisės pažeidimo protokolą, jau bylos iškėlimo stadijoje, tinkamai ir išsamiai užfiksuoti liudytojo paaiškinimai turėtų būti pripažįstami tinkamu įrodymu, o liudytojai į bylos nagrinėjimą būtų kviečiami tik tuomet, kai tie paaiškinimai neišsamūs ar prieštaringai arba teismo ar pareigūno šaukimu, kai jie mano tai esant būtinu. Tai atitiktų šiuo metu galiojančią praktiką, be to būtų įgyvendinti proceso operatyvumo, ekonomiškumo ir efektyvumo principai. 2. Pagal ATPK 256 str. įrodymais laikytini daiktų ir dokumentų paėmimo protokolai, kuriuose fiksuojami administracinio teisės pažeidimo bylos tyrime atlikti pareigūno veiksmų rezultatai. Prie tokių įrodymų taip pat reikėtų priskirti ir asmens administracinio sulaikymo protokolą, daiktų ir dokumentų apžiūros protokolą, nes juose taip pat fiksuojami pareigūnų suvokti veiksmų, taikant administracinių teisės pažeidimų bylų teisenos užtikrinimo priemones, rezultatai. Nors ATPK 256 str.2d. konkrečiai paminėtų protokolų, kaip įrodinėjimo priemonių, neįvardina, tačiau jų panaudojimas nebūtų problematiškas, traktuojant juos, kaip “kitus dokumentus”. Be to įrodymu laikomas ir administracinio teisės pažeidimo protokolas apie kurio reikšmę ir svarbą pakalbėsiu kiek vėliau. 3. Prie asmeninių įrodymų priskiriami eksperto išvada ir specialisto paaiškinimai. Šie asmenys procese dalyvauja tuomet, kai atsiranda specialių žinių poreikis. Jau anksčiau paminėtu įstatymu papildžius ATPK 256 straipsnį 3 dalimi numatyta, kad skirti ekspertą ar specialistą gali pareigūnas, turintis teisę surašyti administracinio teisės pažeidimo protokolą, taip pat bylą nagrinėjantis organas (pareigūnas). Bet nepapildyta ATPK 277 str.1dalis, kurioje sakoma, kad ekspertą skiria bylą nagrinėjantis pareigūnas. Nonsensu galima pavadinti ir tai, kad įstatymų leidėjas ATPK 20 skirsnyje, kuriame pateikiamas asmenų, dalyvaujančių administracinių teisės pažeidimų bylų procese, sąrašas, specialisto, kaip proceso dalyvio nenurodo, nors specialisto paaiškinimai laikytini įrodymais. Todėl neaišku, kokias procesines teises ir pareigas turi specialistas. Tačiau eksperto ir specialisto skyrimo tvarkos ATPK nereglamentuoja. Neaišku, koks procesinis dokumentas (nutarimas, protokolas ir pan.), turėtų būti rašomas skiriant ekspertą ar specialistą. Praktikoje tai atliekama prašymo ar siuntimo forma. Taigi, būtina įstatyme numatyti eksperto ar specialisto skyrimo procesines taisykles, nurodant koks dokumentas šiuo atveju turėtų būti surašomas. Eksperto ir specialisto išvados reikalingos nustatant asmens girtumą, skiedinį pripažistant nedenatūruoto etilo alkoholio ir vandens mišiniu ir pan. Nors ATPK 256 str.3d. įrodinėjimo priemone laikomi specialisto paaiškinimai, tačiau Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2001 03 15 nutartimi administracinio teisės pažeidimo byloje Nr.3934 –01 atmetė pareiškėjo skundą (teismas, skyręs nuobaudą, kaip įrodymu rėmėsi specialisto išvada, o ne paaiškinimais), pripažindamas specialisto išvadą tinkamu įrodymu, nors tokia forma įstatymo konkrečiai ir nenumatyta. 4. Iš įstatyme pateikto priemonių, kuriomis nustatomi faktiniai duomenys, sąrašo, matyti, kad jis nėra baigtinis. Be konkrečiai nurodytose priemonėse, įrodymai gali būti užfiksuoti ir ”kituose dokumentuose”. Tai gali būti pažymos ir kt. dokumentai. Iki šiol praktikoje buvo diskutuojama ir nebuvo vieningos aiškios nuomonės, kokią įrodomąją reikšmę turi policijos pareigūnų, dalyvavusių nustatant pažeidimą, tarnybiniai pranešimai. Vieni teismai, tame tarpe ir Kauno apygardos administracinis teismas, šiuos tarnybinius pareigūnų pranešimus vertino kaip įrodymus administracinio teisės pažeidimo byloje ir esant skundui į teismo posėdį kviesdavo tik siekiant detalizuoti jų parodymus ar pašalinti prieštaravimus, kiti gi traktavo, kad tokie policijos pareigūnai privalo būti betarpiškai apklausti teisminio nagrinėjimo metu ir visais atvejais šaukdavo juos į teismo posėdį. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas konsultacijoje nurodė, kad ATPK 256 str.2d. prasme, pareigūnų tarnybiniai pranešimai vertintini kaip “... kitokie dokumentai” ir yra įrodymai. Dažniausiai pareigūnas, stebėjęs administracinį teisės pažeidimą, tai fiksuoja tarnybiniame pranešime, o vėliau surašo administracinio teisės pažeidimo protokolą (tiek vienas, tiek kitas laikomi įrodymais). Baudžiamajame procese šios rūšies įrodymai neleidžiami, nes pareigūnas, stebėjęs nusikaltimą, automatiškai tampa liudytoju. Pasak D.Bachracho “ tokio pobūdžio įrodymų naudojimas administraciniame jurisdikciniame procese užtikrina jo operatyvumą”124. Daiktinių įrodymų sąvokos ATPK nepateikia. Analizuodamas ATPK 26 straipsnį, galėčiau pateikti tokį daiktinių įrodymų administracinio teisės pažeidimo byloje apibrėžimą: daiktiniai įrodymai – tai daiktai, kurie buvo administracinio teisės pažeidimo padarymo įrankiais, arba kurie buvo tiesioginiais administracinio teisės pažeidimo objektais, taip pat pajamos, kurios buvo gautos administracinio teisės pažeidimo padarymu. Administracinio teisės pažeidimo įrankiu laikomi bet kurie materialūs objektai, kurie buvo panaudoti administraciniui teisės pažeidimui įvykdyti (pvz., šaunamasis ginklas ir kiti medžioklės įrankiai, kuriais medžiojama pažeidžiant nustatytas taisykles, žūklės įrankiai, transporto priemonės kontrabandai gabenti ir pan.). Administracinio teisės pažeidimo tiesioginiai objektai – tai visi daiktai, į kuriuos tiesiogiai buvo nukreipta pažeidėjo padaryta veika (pvz., maisto produktai pasisavinti iš parduotuvės vagystės būdu (ATPK 50 str.), gyvūnai, nušauti neteisėtai medžiojant ir pan.). Pajamos, gautos administracinio teisės pažeidimo padarymu yra pinigai ir vertybės, kurie nebuvo administracinio teisės pažeidimo tiesioginiu objektu, bet teisės pažeidėjas juos įgijo realizavęs neteisėtai įgytą turtą (pvz., parduoda pagrobtus daiktus ir kt.). Reikėtų trumpai aptarti ir dokumentų, kaip daiktinių įrodymų ypatumus. Procese surašyti įvairūs protokolai ir kiti dokumentai yra savarankiškos įrodymų rūšys. Tačiau tam tikromis sąlygomis dokumentai gali būti pripažįstami ir daiktiniais įrodymais. “Atribojant šias skirtingas įrodymų rūšis lemiamą reikšmę turi įrodomosios informacijos įtvirtinimo ir perdavimo būdas”125. Dokumentai bylai svarbią informaciją perduoda aprašymo būdu, t.y. dokumento autoriaus sąmonėje atsispindėję faktiniai duomenys čia fiksuojami rašto kalba ar kitais sutartiniais simboliais. Šiuo atveju įrodomąją reikšmę turi dokumento tekstas, jo turinys. Daiktiniai įrodymai tiesiogiai atspindi administracinio teisės pažeidimo aplinkybes, jų įrodomąją informaciją perduoda materialus (daiktinis) tam tikrų įvykių ar reiškinių atspindys, o ne jų aprašymas. Pavyzdžiui, asmens pasas yra asmens dokumentas, patvirtinantis asmens tapatybę, tačiau jį tyčia sugadinus jis taps daiktiniu įrodymu administracinio teisės pažeidimo, numatyto ATPK 203 str. 3d., kuris numato atsakomybę už tyčinį paso sugadinimą, byloje. ATPK 269 str. sakoma, kad sulaikymo, asmens apžiūros ar daiktų patikrinimo metu rasti daiktai ir dokumentai, kurie yra teisės pažeidimo įrankis arba tiesioginis objektas paimami. Jų paėmimo atveju surašomas paėmimo protokolas arba tai įrašoma administracinio teisės pažeidimo, asmens apžiūros, daiktų patikrinimo ar administracinio sulaikymo protokoluose. Taigi, galima daryti išvadą, kad daiktinių įrodymų paėmimo faktas fiksuojamas paminėtuose protokoluose. Tačiau vėl gi neaišku, kokie turėtų būti pareigūno veiksmai, jei taikydamas administracinių teisės pažeidimų bylų teisenos užtikrinimo priemones rastų teisės pažeidimo padarymu gautas pajamas. Šio daiktinio įrodymo paėmimo tvarka ATPK visiškai nereglamentuota. Paimti daiktiniai įrodymai turi būti saugomi iki bylos išnagrinėjimo. Tačiau praktika rodo, kad policijos pareigūnai nevisada laikosi šio reikalavimo. Kaip pavyzdį galima būtų pateikti Klaipėdos apygardos administracinio teismo išnagrinėtą bylą Nr.11 – 140/2001. Patenkinęs pareiškėjo skundą ir nutraukęs administracinio teisės pažeidimo pagal ATPK 1072 str., teismas konstatavo, kad pareigūno vizualinis, o ne specialisto aguonų priskyrimas prie aliejinių negali būti objektyvus, todėl laikytinas neįrodytu ir kadangi byloje rastų aguonų nėra išlikę, todėl nustatyti ar jos aliejinės nebeįmanoma, vadinasi nebegalimas ir jų priklausymo prie aliejinių nustatymas. Taigi, apibendrinant įrodymų sampratą administracinių teisės pažeidimų bylose, galima daryti išvadą, kad dažnai įrodymų rinkimo ir fiksavimo tvarka ATPK nereglamentuojama ar reglamentuojama paviršutiniškai ir neišsamiai, kas sukelia problemas praktiškai taikant teisės normas. Lyginant su baudžiamuoju ar civiliniu procesu šis trūkumas pakankamai akivaizdus. Šiuose procesuose įrodymai, jų rinkimo ir fiksavimo tvarka reglamentuota konkrečiau ir išsamiau ir tai daro procesą aiškesniu ir efektyvesniu. Mano nuomone, neretai tokių įstatymo spragų pagalba, taip pat ir dėl pareigūnų neišmanymo, pažeidėjams pavyksta išvengti atsakomybės ir todėl lieka neįgyvendinti administracinių teisės pažeidimų bylų teisenos uždaviniai. Viena vertus, detaliau sureguliavus įrodymų institutą, procesas taptų sudėtingesnis, kita vertus, būtų aiškesnis ir todėl paprastesnis ir operatyvesnis. 4. ADMINISTRACINĖS TEISĖS PAŽEIDIMŲ BYLŲ TEISENOS DALYVIAI, JŲ TEISĖS IR PAREIGOS Administraciniai teisiniai santykiai, o tuo pačiu ir administraciniai procesiniai teisiniai santykiai, pasižymi įvairiapusiškumu. Šis įvairiapusiškumas, visų pirma pasireiškia šių santykių subjektų įvairove. Dauguma autorių (J.Kozlovas, J.Tichomirovas, A.Alechinas, A.Agapovas ir kt.) savo darbuose administracinių teisės pažeidimų bylų teisenos subjektų plačiau nenagrinėja, jų neklasifikuoja. Daugiau dėmesio tam skiria D.Bachrachas. Jis nepateikia klasifikavimo kriterijų, tačiau teisenoje dalyvaujančius subjektus skirsto į “subjektus, turinčius viešą interesą, subjektus, turinčius privatų interesą, asmenis ir organus, atliekančius pagalbinį vaidmenį procese ir kitus, dalyvaujančius vykdymo procese”126. 1.Taigi, pirmąją grupę sudaro subjektai, ginantys viešąjį interesą. Tai kompetetingi pareigūnai, kuriems suteikta teisė priimti valdingus aktus, surašyti procesinius dokumentus, nuspręsti bylos eigą bei priimti sprendimą byloje. Tai taip vadinami lyderiaujantys subjektai, kurie įvardinti ATPK 216 straipsnyje. Čia nurodoma, kad administracinių teisės pažeidimų bylas nagrinėja: 1) administracinės komisijos prie savivaldybių tarybų; 2) savivaldybių seniūnijų kaimo vietovėse seniūnai; 3) rajonų (miestų) apylinkių teismai (apylinkių teismų teisėjai); 4) policija, valstybinės inspekcijos ir kiti Lietuvos Respublikos įstatymų tam įgalioti organai (pareigūnai). Iš viso administracinių teisės pažeidimų bylas nagrinėja 49 skirtingos institucijos ir jų pareigūnai (ATPK 221 – 2477 straipsniai). Detaliau šių subjektų dabar nenagrinėsiu, o tai pabandysiu padaryti kitoje darbo dalyje, nagrinėdamas žinybingumo problemas. 2. Subjektų, turinčių privatų interesą byloje, ratui priskiriamas asmuo, traukiamas administracinėn atsakomybėn, nukentėjusysis ir jų įstatyminiai bei įgaliotieji atstovai. Nuo pirmosios grupės subjektų jie skiriasi tuo, kad procese neturi valdingų įgalinimų. Administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens statusas procese yra numatytas ATPK 272 straipsnyje. Jame nustatytos jo teisės ir pareigos. Tinkamai įgyvendinant šias teises realizuojami teisės į gynybą, kalbos ir kiti proceso principai. Taigi, administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo turi teisę susipažinti su bylos medžiaga, duoti paaiškinimus, pateikti įrodymus, pareikšti prašymus; nagrinėjant bylą, naudotis teisine advokato ar kito įgalioto atstovo, turinčio aukštąjį teisinį universitetinį arba jam prilyginamą išsilavinimą, pagalba; kalbėti gimtąja kalba arba ta kalba, kurią jis moka, ir naudotis vertėjo paslaugomis, jeigu nemoka lietuvių kalbos; apskųsti nutarimą byloje. Šiame straipsnyje įtvirtinta viena iš pagrindinių proceso nuostatų, t.y., kad administracinio teisės pažeidimo byla nagrinėjama dalyvaujant administracinėn atsakomybėn traukiamam asmeniui. Šiuo reikalavimu siekiama tinkamo teisės į gynybą įgyvendinimo. Taip pat ir baudžiamojo proceso bei civilinio proceso kodeksuose įtvirtintos normos, reikalaujančios bylas nagrinėti dalyvaujant teisiamajam bei atsakovui. Administracinių teisės pažeidimų bylų praktikoje šis reikalavimas įgyvendinamas pakankamai sunkiai. Dažniausiai pažeidėjai į administracinės bylos nagrinėjimą neatvyksta, todėl gal tik apie 3 – 5 procentus bylų išnagrinėjama dalyvaujant asmeniui, traukiamam administracinėn atsakomybėn. Šiuo atveju naudojamasi įstatymo suteikiama išimtimi, leidžiančia bylą išnagrinėti be asmens tik tais atvejais, kai yra duomenų, jog jam laiku pranešta apie bylos nagrinėjimo laiką ir vietą ir jeigu negautas prašymas atidėti bylos nagrinėjimą. Asmuo supažindinamas surašant administracinio teisės pažeidimo protokolą ir jame savo parašu patvirtina, kad jam žinoma apie bylos nagrinėjimo laiką ir vietą (pvz., policijos pareigūnas surašo adm. teisės pažeidimo protokolą 2001 12 10 ir dalyje, kurioje rašomas pažeidėjo paaiškinimas nurodo, kad byla bus nagrinėjama 2001 12 12 15 val., pažymi policijos įstaigos pavadinimą ir adresą; neatvykus pažeidėjui, byla nagrinėjama jam nedalyvaujant). Taigi, tokia praktika yra Kauno miesto policijos įstaigose, nagrinėjant administracinių teisės pažeidimų bylas. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad nutarimas, priimtas nedalyvaujant pažeidėjui, kai jam nebuvo pranešta apie bylos nagrinėjimo laiką ir vietą negali būti laikomas teisėtu ir todėl naikintinas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2001 03 20 nutartis adm. byloje Nr.3832-01). Tačiau reikia pažymėti, kad nagrinėjant tam tikrų kategorijų bylas (dėl pažeidimų, numatytų ATPK 50 str. ”Smulkusis svetimo turto pagrobimas”,174 str. ”Nedidelis chuliganizmas” ir kitų, nurodytų ATPK 272 str. 3d.) administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens dalyvavimas yra privalomas. Tam, kad užtikrinti jo dalyvavimą, numatytas netgi atvesdinimas policijos pagalba. Jei pagal policijos ar teisėjo šaukimą administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo vengia atvykti ar būti policijos atvesdinamas, administracinio teisės pažeidimo byla nagrinėjama jam nedalyvaujant. Regis ši nuostata įstatymo leidėjo suformuluota nepakankamai tiksliai. Aiškinant normą pagal loginę jos stuktūrą išeitų, kad įstatyme numatyta alternatyva (žodelis “ar”), t.y. byla nagrinėjama, nedalyvaujant pažeidėjui, kai jis vengia atvykti pagal šaukimą ir jei nebuvo priimtas sprendimas jį atvesdinti, o kitu atveju nagrinėjama kai vengiama atvesdinimo. Tačiau 272 str.3d. kontekste toks normos aiškinimas būtų neteisingas. Tai patvirtina ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika. Teismas, 2001 03 16 nutarimi adm.byloje Nr.3807 – 2001, panaikino nutarimą ir grąžino bylą pagal ATPK 187 str.2d. nagrinėti iš naujo bei nurodė, kad pažeidėjo dalyvavimas nagrinėjant šią bylą yra privalomas, o kai jis vengia atvykti pagal šaukimą būtina jį atvesdinti ir jei jis vengia būti atvesdinamas, tik tada galima išnagrinėti pastarajam nedalyvaujant. Taigi, būtinas abiejų šių sąlygų buvimas, o ne vienos iš jų, kad sprendimas būtų pripažintas teisėtu ir pagrįstu, nors ir buvo priimtas pažeidėjui nedalyvaujant. Nukentėjusysis yra asmuo, kuriam administraciniu teisės pažeidimu padaryta moralinė, fizinė ar turtinė žala (ATPK 273 str.1d.). Panaši nukentėjusiojo samprata ir baudžiamajame procese (BPK 60str.1d.), tik žala padaryta nusikaltimu. Nukentėjusysis turi teisę susipažinti su bylos medžiaga, duoti paaiškinimus, pateikti įrodymus, pareikšti prašymus; nagrinėjant bylą naudotis teisine pagalba; apskųsti nutarimą administracinio teisės pažeidimo byloje. Jeigu administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo ir nukentėjusysis yra nepilnamečiai arba dėl savo fizinių ar psichinių trūkumų negali patys pasinaudoti savo teisėmis, tai jų interesams turi teisę atstovauti jų įstatyminiai atstovai (tėvai, įtėviai, globėjai, rūpintojai). Viena iš svarbiausių teisės į gynybą principo pagrindų – tai teisė naudotis įgalioto teisininko pagalba. Iki 2001 06 07 įstatymu Nr.IX – 365 padarytų 275 straipsnio pakeitimų, asmuo traukiamas administracinėn atsakomybėn, taip pat ir nukentėjusysis, galėjo naudotis tik advokato pagalba. Minėtu įstatymu dabar suteikta teisė naudotis ne tik advokato, bet ir kito įgalioto atstovo, turinčio aukštąjį teisinį universitetinį ar jam prilyginamą išsilavinimą, pagalba. Be abejonės, tuo proceso dalyviams suteikta dar didesnė galimybė realizuoti savo teises, tačiau kaip rodo praktika, teisine pagalba dažniausiai nesinaudojama. Per kelerių metų mano darbo praktiką dar nebuvo tokios administracinio teisės pažeidimo bylos, kurioje būtų dalyvavęs įgaliotas atstovas. Trumpai reikėtų aptarti įgaliotų atstovų teises. ATPK 275 str. 2d. sakoma, kad įgaliotas atstovas turi teisę susipažinti su visa bylos medžiaga, dalyvauti nagrinėjant bylą; pareikšti prašymus; apskųsti nutarimą byloje. Advokatų įgaliojimai patvirtinami advokatų kontoros išduodamu orderiu, o kito įgalioto atstovo, turinčio aukštąjį teisinį universitetinį arba jam prilyginamą išsilavinimą – notaro patvirtintu įgaliojimu arba pavedimo sutartimi. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas adm. byloje Nr.65511 – 01 2001 04 04 nutarimu atsisakė priimti advokato paduotą skundą dėl nutarimo administracinio teisės pažeidimo byloje ir nutarime nurodė, kad advokatas yra specialus teisminio nagrinėjimo proceso subjektas. Jo procesinės teisių, šių teisių įforminimo ir kiti profesinės veiklos klausimai yra reglamentuoti atskiru – Advokatūros įstatymu. Šio įstatymo 43 str. 1d. nurodoma, kad įgalinimai įforminami orderiu arba pasirašyta sutartimi (49 str.). Teismas konstatavo, kad orderiai atstovauti interesus visuose Lietuvos Respublikos teismuose, negali būti laikomi dokumentais, suteikiančiais teisę apskųsti teismo nutartis, nutarimus, jei juose nėra aptarta ši teisė. 3. Liudytojai, ekspertai, specialistai, vertėjai, kviestiniai – tai asmenys, atliekantys pagalbinį vaidmenį procese. Vieni (liudytojai, ekspertai) suteikia informacijos apie bylos faktus, tuo padėdami išaiškinti objektyvią tiesą. Kiti (vertėjai, kviestiniai) gi reikalingi įtvirtinant įrodymus, užtikrinant būtinas teisenos sąlygas. Administracinio teisės pažeidimo byloje liudytoju gali būti šaukiamas bet kuris asmuo, kuriam gali būti žinomos kokios nors šioje byloje nustatytinos aplinkybės. Bylą nagrinėjančio organo (pareigūno) šaukimu liudytojas privalo atvykti nurodytu laiku, duoti teisingus parodymus; pranešti visa, kas jam žinoma byloje, ir atsakyti į jam duodamus klausimus (ATPK 276 str.). Liudytojo parodymų problema buvo aptarta anksčiau (žiūrėti p.13), todėl norėčiau aptarti kitus teisinio reguliavimo nenuoseklumus, dėl ko susidaro keblumų vykdant šias normas. ATPK 276 str. 2d. nustatyta, kad liudytojas privalo atsakyti į jam užduodamus klausimus. Tuo tarpu kam suteikta teisė juos užduoti, galutinai nėra aišku. Suprantama, jog tokia teisė preziumuojama pareigūnui, privalančiam išaiškinti aplinkybes, nustatytinas nagrinėjant administracinio teisės pažeidimo bylą. Gi kitų asmenų, dalyvaujančių administracinių teisės pažeidimų bylų procese, teisė užduoti liudytojui klausimus tiesiogiai nenustatyta (ATPK 272, 273, 274, 275 str.). Taigi, jei įstatymą vertinti visiškai formaliai, tai nei vienas proceso dalyvių (išskyrus eksperto klausimus, liečiančius ekspertizės dalyką) klausti liudytojo teisės neturi. Tačiau toks vertinimas būtų akivaizdžiai ydingas ir prieštarautų normų, reguliuojančių administracinių bylų teiseną, tikslams; laiku, visapusiškai, pilnutinai ir objektyviai išaiškinti kiekvienos bylos aplinkybes bei išspręsti ją tiksliai pagal įstatymą. Tam, kad visapusiškai ir objektyviai įvertinti visas reikšmingas bylai aplinkybes, šiems reikalavimams turi atitikti ir liudytojų apklausa, t.y. turi būti visapusiška, pilna bei objektyvi, o tai galima pasiekti tik garantuojant pažeidėjui, nukentėjusiajam bei jų atstovams teisę aktyviai dalyvauti liudytojų apklausoje. Ekspertas administracinio teisės pažeidimo byloje skiriamas tuomet, kai reikalingos specialios žinios arba kai reikalinga paaiškinti pateiktą prie protokolo ekspertizės aktą. Sprendimas šaukti ekspertą yra privalomas įmonės, įstaigos arba organizacijos, kur dirba šaukiamas dalyvauti byloje kaip ekspertas asmuo, vadovui. Eksperto teisės ir pareigos nustatytos ATPK 277 str. Ekspertas turi teisę: 1) susipažinti su bylos medžiaga, liečiančia ekspertizės dalyką; 2) pareikšti prašymus, kad jam būtų pateikta papildoma medžiaga, reikalinga išvadai duoti; 3) administracinio teisės pažeidimo bylą nagrinėjančio organo (pareigūno) leidimu duoti traukiamam atsakomybėn asneniui, nukentėjusiajam, liudytojams klausimus, liečiančius ekspertizės dalyką; 4) dalyvauti nagrinėjant bylą. Taip pat ekspertas privalo atvykti pagal šaukimą ir duoti objektyvią išvadą jam pateiktais klausimais. Vertėjas skiriamas pareigūno, nagrinėjančio administracinio teisės pažeidimo bylą. Tačiau neaišku, ką turėtų daryti pareigūnas, turintis teisę surašyti administracinio teisės pažeidimo protokolą, kai jau administracinio teisės pažeidimo tyrimo stadijoje būtų reikalingas vertėjas. Išeitų, kad teisės skirti vertėjo jis neturi, todėl tiriant pažeidimą būtų pažeistas kalbos procese principas. Kviestinių dalyvavimas numatytas taikant administracinių teisės pažeidimų bylų teisenos užtikrinimo priemones. Kalbant apie byloje dalyvaujančius asmenis, nereikėtų pamiršti, kad pastarieji gali ir netinkamai vykdyti nustatytas pareigas. Tai atvejai, kai perduodama klaidinga informacija apie bylos faktines aplinkybes, naikinami ar slepiami įrodymai, vengiama duoti parodymus ir pan. Tiek baudžiamajame procese (BPK 312 str.), tiek civiliniame procese (CPK 190 str.), liudytojai, prieš juos apklausiant, įspėjami dėl atsakomybės už atsisakymą arba vengimą duoti parodymus ir už žinomai melagingus parodymus, baudžiamajame procese – ir nukentėjusysis. Tačiau ATPK jokia tvarka nenumatyta, todėl neaišku, ar liudytojai, nukentėjusysis, ekspertas, vertėjas turi būti įspėjami dėl atsakomybės už netinkamą procesinių pareigų vykdymą. ATPK ypatingojoje dalyje įtvirtinta norma, numatanti atsakomybę už melagingų parodymų teikimą administracinio teisės pažeidimo byloje. Pagal ATPK 1872 straipsnį už melagingų parodymų, specialisto paaiškinimų bei ekspertizės išvadų davimą, vengimą ar atsisakymą duoti parodymus, melagingą vertimą, įkalčių arba įrodymų naikinimą bei jų slėpimą, naudojimąsi negaliojančiais, fiktyviais ar kito asmens dokumentais, melagingo pareiškimo arba kitokios apgavystės padarymas administracinio teisės pažeidimo byloje gali būti skiriama bauda nuo vieno tūkstančio iki trijų tūstančių litų. Taigi, siekiant įgyvendinti vieną iš svarbiausių teisenos uždavinių – nustatyti objektyvią tiesą byloje, regis būtina įspėti proceso dalyvius (liudytojus, ekspertus, specialistus, nukentėjusiuosius) dėl melagingų parodymų teikimo, kas užtikrintų teisingų duomenų gavimą administracinio teisės pažeidimo byloje. Tačiau iš ATPK normų neaišku, ar asmuo traukiamas administracinėn atsakomybėn galėtų būti nubaustas pagal ATPK 1872 str. už melagingų parodymų teikimą, atsisakymą ar vengimą duoti parodymus ar kitus veiksmus, numatytus minėtame straipsnyje. ATPK normos tiesiogiai šių klausimų nereglamentuoja. Aiškinantis ATPK 272 str. nuostatas matyti, kad duoti paaiškinimus yra asmens traukiamo atsakomybėn teisė, o ne pareiga, todėl už melagingus parodymus, atsisakymą ar vengimą duoti paaiškinimus jis negali būti įspėjamas ir baudžiamas. Priešingu atveju būtų grubiai pažeistas teisės į gynybą procese principas. Bet jeigu pažeidėjas pasinaudoja negaliojančiais, fiktyviais ar kito asmens dokumentais, t.y. pateikia neteisingus duomenis apie save administracinio teisės pažeidimo byloje, tai negali būti vertinama, kaip gynyba ir todėl už tai turėtų būti patrauktas administracinėn atsakomybėn pagal ATPK 1872 str. Galima tegti, kad tokiais veiksmais asmuo traukiamas administracinėn atsakomybėn daro naują administracinį teisės pažeidimą, kuriuo dažnai gali būti padaryta žala kitų asmenų interesams. Kad tokiais veiksmais padaroma žalos rodo ir praktika. Norėčiau pateikti vieną pavyzdį. 1999 05 20 Kauno miesto Žaliakalnio policijos nuovados pareigūnai sulaikė asmenį, kuris turėjo, kaip nustatė ekspertas, nedenatūruoto etilo alkoholio skiedinį. Pažeidėjui už ATPK 1772 str.1d. pažeidimą buvo skirta 500 litų baudą, o skiedinys sunaikintas. Kadangi bauda nebuvo sumokėta, nutarimas buvo nusiųstas antstolių kontorai dėl priverstinio baudos išieškojimo. Tačiau vėliau paaiškėjo, kad protokolas buvo surašytas ir nuobauda skirta ne tam asmeniui, nes pažeidėjas pateikė savo brolio invalidumo pažymėjimą taip suklaidindamas pareigūnus. Pasirodo, pažeidėjo brolis buvo verslininkas ir anstoliai vykdydami nutarimą areštavo jo sąskaitas bankuose dėl ko šis patyrė nuostolių. Tą pačią dieną nuovados vadovo nutarimu, ankstesnis nutarimas buvo panaikintas ir administracinio teisės pažeidimo byla nutraukta bei apie tai nedelsiant informuoti antstoliai. Asmeniui, pateikusiam savo brolio dokumentą, buvo surašytas protokolas ir pagal ATPK 1872 str. bei Kauno miesto apylinkės teismas skyrė baudą. Analogiški sprendimai,t.y. skirtos administracinės nuobaudos, buvo priimti ir kitose administracinių teisės pažeidimų bylose, kuriose pažeidėjai melavo savo anketinius duomenis ar pateikė kito asmens dokumentus. Taigi, galima būtų padaryti išvadą, kad dėl atsakomybės už melagingų parodymų teikimą administracinio teisės pažeidimo byloje asmuo traukiamas administracinėn atsakomybėn neturėtų būti įspėjamas ir už tai atsakyti, tačiau pasinaudojęs kito asmens dokumentais ar kitaip pateikęs melagingus duomenis apie save turėtų būti baudžiamas pagal ATPK 1872 straipsnį. 4. Šiai grupei priskiriami asmenys ir pareigūnai, dalyvaujantys nutarimo vykdymo procese. Tai teismo antstoliai priverstinai išieškantys paskirtą baudą, visuomeninės organizacijos, darbdaviai, tarpininkaujantys sutrumpinant specialiosios teisės atėmimo terminus ir pan. Reikia pažymėti, kad asmenys, dalyvaujantys procese yra procesinių teisinių santykių subjektai, kurie pagal savo prigimtį artimi vertikalių administracinių santykių subjektams, kur viena pusė atlieka valdymo ir atitinkamas valdžios įgaliojimų funkcijas, o kita patiria pirmosios grupės valdantįjį poveikį. Tokiu būdu kalbame apie būtinojo, specialaus (lyderiaujančio) subjekto buvimą procesiniuose teisiniuose santykiuose. Tačiau nežiūrint į valdantįjį procesinių teisinių santykių charakterį, jų subjektai tarpusavyje susiję koreliaciniais ryšiais. Pvz., subjektyviąją procesinę teisę atitinka procesinė būtinybė; procesinius įgalinimus – procesinė būtinybė arba teisinė atsakomybė ir pan. Todėl procesinių teisinių santykių turinį lemia procesinis teisinis subjektiškumas. Lyderiaujančio subjekto teisinis subjektiškumas neatskiriamai susijęs su žinybingumu. Valstybinio valdymo teisėtumo užtikrinimas teisinėje valstybėje. Kontrolės ir priežiūros santykis. Vykdomosios valdžios kontrolės esmė ir formos. Kontrolė apima įvairias valdymo sritis, neapsiriboja klausimų ratu, susijusių su įstatymų, kitų norminių aktų, įsakymų vykdymo stebėjimu. Tai vienas svarbiausių valstybinio valdymo elementų, kuris vadovaudamasis faktine medžiaga, įvykių ir pokyčių informacija, koreguoja valdymo eigą, imasi priemonių pašalinti trūkumus ir nukrypimus nuo tikslų valdymo sistemoje ir pareigūnų veikloje. Kontrolė – tai funkcionuojančio objekto proceso stebėjimo ir tikrinimo sistema, turinti tikslą pašalinti nukrypimus nuo nustatytų tikslų. Kontrolei būdingas požymis, kad tarp kontroliuojančio subjekto (valstybės pareigūno) ir kontroliuojamojo objekto dažnai egzistuoja pavaldumo santykiai. Kontroliuojantysis turi teisę įsikišti į administracinę kontroliuojamojo veiklą, nes kontrolės objektas ne tik kontroliuojamojo veiklos teisėtumas bet ir tikslingumas. Kontroliuojančiajam dažnai suteikta teisė panaikinti kontroliuojamojo sprendimą. Tam tikrais atvejais kontrolės institucijos turi teisę panaudoti poveikio priemones už padarytus pažeidimus. Kontrolės institucijos kaltiems asmenims paprastai taiko drausminio, tarnybinio, materialinio poveikio priemones. Kontrolė, priklausomai nuo tikrinimo dydžio yra: • bendra, kai tikrinama visa kontroliuojamojo veikla • speciali, kai kontroliuojamojo objekto veikla tikrinama konkrečiu atveju. Taip pat gali būti: • išankstinė, norint užkirsti kelią pažeidimui • faktinė – teisėtumo būklės išaiškinimui • paskesnioji – realaus sprendimų, nurodymų vykdymo patikrinimui Kontrolės formos: patikrinimai, atsiskaitymai, peržiūros, ekspertizės, stebėjimas, veiklos koordinacija, skundų nagrinėjimas. Vykdomosios valdžios kontrolė, vykdoma kitų institucijų (įstatymų leidžiamosios, teisminės valdžios) vadinama išorine, o vykdoma pačių vykdomosios valdžios institucijų savo sistemos viduje – vidinė. Vykdomosios valdžios teisminė kontrolė ir jos įgyvendinimo formos. Teisminė valdžia – neatskiriamas teisinės valstybės elementas. Teisminę valdžią apibūdina ne tik teisingumo vykdymas, bet ir gebėjimas aktyviai paveikti vykdomosios valdžios veiksmus. Teismo nepriklausomumas yra vykdomosios valdžios teisminės kontrolės garantija. Savo veiklos procese teismai įgyvendina kontrolinę funkciją, tikrindami valstybinio administravimo subjektų bei pareigūnų išleistų teisės aktų ir veiksmų teisėtumą. Pagal prof. M.Römerį teismo kontrolė skirstoma į : • atsitiktinę (quasi) – esmė jos ta, kad klausimas apie valdžios akto teisėtumą iškyla atsitiktiniu būdu, tiek kiek akto teisėtumas susijęs su sprendžiama byla; • tikslią – ji betarpiškai skiriama valdžios organų darbų teisėtumui tikrinti. Analizuojant administracinės justicijos ribas, iškyla problema kokius administracinius aktus galime skųsti teismui ir kokių teisių teismas turi administracinėms institucijoms ar pareigūnams. Egzistuoja visuotinio bylų priklausomumo teismui principas, kai galima skųsti bet koki administracinį aktą, tiek individualų, tiek bendro pobūdžio teisės aktą, ir kai įstatymu išvardijami konkretūs skundžiami teismui administraciniai aktai.Visi kiti nesantys sąraše negali būti skundžiami. Teismo kontrolė skirstoma į tiesioginę ir netiesioginę. Tiesioginė pasireiškia teismui nagrinėjant skundus , pareiškimus dėl viešojo administravimo subjektų priimtų teisės aktų ir veiksmų teisėtumo . Netiesioginė kontrolė – nagrinėjant civilines , baudžiamąsias ir administracines bylas , kai tesėtumo klausimas iškyla jei tai turi įtakos sprendžiant pagrindinį klausimą ,susijusį su nagrinėjama teismo byla . Bendrosios kompetencijos teismai nagrinėja baudžiamąsias ,civilines ir administracines bylas.Teismas ,naginėdamas civilines, baudžiamąsias ir administracines bylas ,nustatęs teisėtumo pažeidimą tam tikros įstaigos , įmonės , institucijos veikloje turi teisę priimti atskirąją nutartį.Institucija per vieną mėnesį privalo pranešti teismui apie priemones ,kurių imtasi šiems pažeidimams pašalinti.Atskiroji nutartis yra teismo reakcija teisine forma dėl teisėtumo pažeidimų. Apylinkės teismo (teisėjo) kompetencija taikant administracinės prievartos priemones. Lietuvos Respublikos bendrosios kompetencijos teismai (rajonų ir miestų apylinkės teismai) nagrinėdami jų kompetencijai priskirtas Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 224 straipsnio administracinių teisės pažeidimų bylas aiškina –ar jos pagrįstai iškeltos,ar teisėti valstybės valdymo institucijų ir pareigūnų veiksmai. Konstitucinio Teismo vaidmuo užtikrinant valstybinio valdymo srities teisės aktų teisėtumą. Konstitucinė kontrolė, vykdoma įvairiose šalyse, skiriasi pagal objektą , formą, rūšis, procedūras ir pasekmes. Tradiciniai konstitucinės kontrolės objektai yra : 1. tesės normų konstitucingumas; 2. įstatymų dėl konstitucijos pakeitimų konstitucingumas; 3. tarptautinės sutartys; 4. teisės taikymo aktų konstitucingumas; 5. ginčai dėl kompetencijos tarp valstybės ir jos regionų; 6. žmogaus teisių ir laisvių apsauga; 7. rinkimų ir referendumų tesėtumas; 8. pareigūnų politinės atsakomybės ir nušalinimo nuo pareigų klausimai 9. politinių partijų ir politinių susivienijimų konstitucingumas 10. Konstitucijos interpretavimas. Konstitucinė kontrolė , t.y. įstatymų ir kitų teisės aktų atitikimo Konstitucijai tikrinimas.Reiškia tam tikrą intervenciją į įstatymo leidėjo veiklą. Konstitucinio teismo pripažinti prieštaraujantys Konstitucijai teisės aktai ar įstatymai netenka galios. Lietuvos Respublikos Konstitucinis teismas nevykdo išankstinės įstatymų konstitucingumo kontrolės .Įgyvendinama vėlesnioji konstitucinė priežiūra ,t.y.jau priimtų ir įsigaliojusių įstatymų bei teisės aktų konstitucingumo ir teisėtumo kontrolė. Konstitucinis teismas garantuoja Konstitucijos viršenybę teisės sistemoje ir konstitucinį teisėtumą. • Administracinio teismo vieta Lietuvos Respublikos teismų sistemoje. Jeigu bendrosios kompetencijos teismai nagrinėja ginčus kilusius iš civilinių; šeimos, darbo, bankroto teisinių santykių, tai administraciniai teismai nagrinėja bylas dėl valdymo institucijų ir valdininkų priimtų sprendimų tesėtumo. Taip pat bylas kylančias iš administracinių teisinių santykių. ABTĮ 15 str. išvardintos bylos, kurias nagrinėja administraciniai teismai. Pagrindinės valstybės institucijos ir jų funkcijos yra įtvirtinamos valstybės Konstitucijoje. Lietuvos Respublikos Konstitucija nustato, kad valstybės valdžią Lietuvoje vykdo Seimas, Prezidentas ir Vyriausybė, Teismas. Valdžios galias riboja Konstitucija. Šios dvi konstitucinės normos sudaro vieningą visumą, kuri apibūdina vieną svarbiausių teisinės valstybės bruožų – kiekviena valdžia turi tiek galių, kiek jų valdžioms suteikia steigiamoji valdžia – Tauta. Negalioja joks įstatymas ar kitas teisės aktas priešingas Konstitucijai. Ši norma apibrėžia vieną svarbiausių socialinio gyvenimo bruožų – teisėtumą. “Valdymo teisėtumas yra tokia valstybės tvarka, kurioje valstybės valdžios veiksmai yra įstatymų, ne sauvalės tvarkomi”127. Teisėtumas yra demokratijos sudedamasis elementas ir visuomenės civilizacijos požymis. Teisėtumo principas išreiškia humanišką viešpataujančios pasaulėžiūros turinį, visuomenės sistemos prigimtį, jos nuostatą apsaugoti asmens teises, pašalinti savivalę. Teisinę valstybę prof. M. Römeris apibūdino kaip “ valstybinio valdymo tipą”, kuriam būdinga tai, kad čia “valstybė tvarkosi ir, kiek galima, vykdo savo valdžios imperiumą pastoviais teisės normų imperatyvais”128. Šis požiūris akcentuoja teisinio prado valstybėje reikšmę, bet jis neabsoliutinamas, nes visada lieka tam tikra valstybės funkcijų dalis, kuri net ir teisinėje valstybėje realizuojama atskirų valstybės institucijų ir valdininkų aktais. Pačią didžiausią teisės subjektų grupę valstybiniame valdyme sudaro vykdomosios valdžios institucijos, kurios ne tik taiko įstatymus, bet ir išleidžia didelį kiekį teisės aktų, kurie turi atspindėti piliečių gyvenimiškus poreikius ir, svarbiausia, būti teisėti. Teisėtumą valstybiniame valdyme visų pirma charakterizuoja bendras įstatymų privalomumas visiems be išimties piliečiams, įstaigoms, organizacijoms, pareigūnams. Niekam nesuteikta privilegija nevykdyti įstatymo, apeiti jį. Įstatymai turi būti vienodai suprantami ir taikomi visoje valstybės teritorijoje. Nė vienas teisės aktas ar veiksmas jų realizavimui negali prieštarauti įstatymui. Įstatymas, kaip nurodo J. Kozlovas, yra aukščiausia tikslingumo apraiška. Tai ypač aktualu vykdomosios valdžios institucijoms, kurių misija – įgyvendinti įstatymus, todėl jos turi reikšti iniciatyvą, privalo greitai išleisti poįstatyminius aktus, detalizuojančius įstatymo nuostatas. Įstatymo leidėjas, nustatydamas tam tikrą teisės normos taikymo erdvę, vykdomosios valdžios institucijoms siūlo kelis sprendimo variantus, kurie būtinai turi būti įgyvendinami įstatymo ribose ir remiantis nustatyta teisės norma. Valstybės pareigūnų veikla nesuderinama su teisėtumo ir tikslingumo priešpastatymu, taip pat nepakenčia formalizmo, nenuoširdaus požiūrio į piliečius. Įstatymas reguliuoja sudėtingus ir įvairius santykius tarp žmonių ir valstybinės valdžios institucijų, todėl reikia meniško jo taikymo. Teisėtumas turi nepertraukiamą ryšį su teisine piliečių kultūra. Tas ryšys pasireiškia tuo, kad, viena vertus, teisėtumo įtvirtinimas reiškia gyventojų kultūros lygio augimą, o antra vertus, pats kultūros lygis rodo teisėtumo saugojimą ir laikymąsi. Teisėtumas valstybiniame valdyme triumfuoja tuo atveju, jei jo pažeidimas sukelia atsakomybės neišvengiamumą ar kitokią valstybės reakciją dėl neteisėto elgesio. Akivaizdu, kad teisinėje valstybėje turi būti gera įstatyminė bazė. Paskutiniais metais Lietuvoje normų kūrimo procese pradeda vyrauti poįstatyminiai aktai, kurie papildo ar patikslina įstatymus. Tai neretai sukelia grėsmę pažeisti teisėtumą. Valstybinio valdymo institucijoms patikėtas įstatymų ir kitų norminių aktų vykdymas ir taikymas. “Didžiausias blogis teisinėje valstybėje yra vykdomosios valdžios institucijų pareigūnų neveiklumas, pasyvumas ir tiesioginiai įstatymų ir poįstatyminių aktų pažeidimai”129. Valstybės valdymo institucijos turi siekti ne tik tikslaus, bet ir vienodo įstatymų, poįstatyminių aktų vykdymo visoje valstybės teritorijoje, o ypač valstybės valdymo institucijų veiklos efektyvumas priklauso nuo sąmoningo visų piliečių paklusimo tvarkai ir taisyklėms. Stiprinant teisėtumą ir tvarką valstybiniame valdyme, tobulinama pati valstybės valdymo institucijų sistema, vyksta tikslesnis jų teisinio statuso reglamentavimas, valstybės tarnautojų pareigų bei asmeninės atsakomybės ribų nustatymas, priimami teisės aktai, nustatantys piliečių pažeistų teisių ir teisėtų interesų atkūrimo tvarką. Egzistuoja ypatinga sistema institucijų, kurių pareiga palaikyti ir stiprinti teisėtumą ir discipliną valstybinio valdymo institucijų veikloje. Pagrindiniai būdai užtikrinti teisėtumą yra kontrolė, konstitucinė priežiūra, teismo veikla, administracinė priežiūra, gyventojų skundų, pareiškimų svarstymas. Literatūroje vartojamos sąvokos “valstybinė priežiūra” ir “administracinė priežiūra” identiškos. Teisinėje literatūroje, ir ypač administracinės teisės, įsitvirtino administracinės priežiūros terminas. Priežiūra –“tai specialių valstybinių organų nuolatinis ir sistemingas nepavaldžių joms institucijų ar asmenų veiklos stebėjimas, siekiant išaiškinti ir atskleisti teisėtumo pažeidimus”130. Priežiūros institucijos visuomet prižiūri nepavaldžias valstybinio valdymo institucijas bei kitus objektus. Priežiūros subjekto veikla pasižymi tik teisėtumo užtikrinimu, bet ne tikslingumo. Priežiūros institucijos kaltiems asmenims naudoja administracines prievartos priemones. Administracinei priežiūrai būdinga tai, kad ją vykdančios institucijos gali leisti arba drausti tam tikrą veiklą, atlikti tam tikrus veiksmus, sustabdyti prižiūrimų bei kontroliuojamų objektų atitinkamą veiklą. Administracinei priežiūrai būdinga ir tai, kad ją vykdo specialios valstybinio valdymo institucijos (valstybinės inspekcijos), kurioms suteikti įgaliojimai skirti įspėjimus už teisės pažeidimus, likviduoti teisės pažeidimą, patraukti atsakomybėn kaltus asmenis, dalyvauti normų kūrimo procese. Pagal savo kompetenciją administracinės priežiūros institucijos pačios iškelia ir tiria administracinės teisės pažeidimų bylas, skiria administracines nuobaudas. Tos, kurioms nesuteikta tokia teisė, siunčia surinktą medžiagą dėl teisės pažeidimo teismams ar pareigūnams, kuriems pavesta nagrinėti atitinkamas bylas. Administracinės priežiūros institucijos turi teisę reikalauti pašalinti rastus pažeidimus, sustabdyti darbų, kurie pažeidžia tam tikras teises ar saugumo taisykles, vykdymą. Normų kūrimo procese administracinės priežiūros institucijos savarankiškai priima ir tvirtina taisykles, technines-juridines normas (sanitarinės, priešgaisrinės, epidemiologijos ir kt. taisyklės). Priežiūra, kaip teisėtumą vykdomosios valdžios veikloje užtikrinantis būdas, skiriasi nuo kontrolės. Kontrolės sąvoka yra platesnė. Kontrolė apima įvairias valdymo sritis, neapsiriboja klausimų ratu, susijusių su įstatymų, kitų norminių aktų, įsakymų vykdymo stebėjimu. Tai vienas svarbiausių valstybinio valdymo elementų, kuris, vadovaudamasis faktine medžiaga, įvykių ir pokyčių informacija, koreguoja valdymo eigą, imasi priemonių pašalinti trūkumus ir nukrypimus nuo tikslų valdymo sistemoje ir pareigūnų veikloje. Taigi, kontrolė – “tai funkcionuojančio objekto proceso stebėjimo ir tikrinimo sistema, turinti tikslą pašalinti nukrypimus nuo nustatytų tikslų”131. Kontrolei būdingas požymis, kad tarp kontroliuojančio subjekto (valstybės pareigūno) ir kontroliuojamojo objekto dažniausiai egzistuoja pavaldumo santykiai. Kontroliuojantysis turi teisę įsikišti į administracinę kontroliuojamojo veiklą, nes kontrolės objektas ne tik kontroliuojamojo veiklos teisėtumas, bet ir tikslingumas. Įstatymas vykdomosios valdžios institucijai suteikia pasirinkimo laisvę taikant teisės normą, nesiūlydamas griežto elgesio modelio konkrečiai situacijai, todėl yra būtina ne tik teisėtumo kontrolė, bet ir kontroliuojamojo veiksmų tikslingumo kontrolė. Kontroliuojančiajam dažnai suteikta teisė panaikinti kontroliuojamojo sprendimą. Tam tikrais atvejais kontrolės institucija turi teisę panaudoti poveikio priemones už padarytus pažeidimus. Kontrolės institucijos kaltiems asmenims paprastai taiko drausminio, tarnybinio, materialinio poveikio priemones. Kontrolė, priklausomai nuo tikrinimo dydžio, yra bendra, kai tikrinama visa kontroliuojamojo veikla ir speciali, kai kontroliuojamojo objekto veikla tikrinama konkrečiu klausimu. Priklausomai nuo vykdomosios veiklos tikrinimo stadijos, kontrolė yra išankstinė (pažeidimams užkirsti), faktinė (teisėtumo būklės išsiaiškinimas), paskesnioji (realaus sprendimų, nurodymų vykdymo patikrinimas). Kontrolės formos gali būti įvairios: patikrinimai, atsiskaitymai, peržiūros, ekspertizės, stebėjimas (valstybinė registracija, licencijų išdavimas), kandidatų asmeninių ir profesinių savybių tam tikroms pareigoms užimti tikrinimas, veiklos koordinacija, skundų nagrinėjimas. Vykdomosios valdžios kontrolė, vykdoma kitų institucijų (įstatymų leidžiamosios, teisminės valdžios) vadinama išorine, o vykdoma pačių vykdomosios valdžios institucijų savo sistemos viduje - vidinė. Vykdomosios valdžios institucijų veiklos kontrolė pasireiškia tuo, kad tam tikros įgaliotos valstybės institucijos (įstatymų leidžiamosios, vykdomosios, teisminės valdžios), visuomeninės organizacijos, naudodamos teisinius būdus ir priemones, išsiaiškina, ar kontroliuojamosios vykdomosios valdžios institucijų ir valstybės pareigūnų veikloje nėra teisėtumo pažeidimų ir, jei jie nustatomi, tai juos pašalina, atstato pažeistas teises, patraukia atsakomybėn kaltus, taiko priemones, padedančias užkirsti kelią teisėtumo ir drausmės pažeidimams. Kontrolės principai: teisėtumas, objektyvumas, nepriklausomumas, vieningumas, ekonomiškumas, valstybinės, komercinės ir kt. įstatymo saugomos paslapties išsaugojimas yra įtvirtinti Lietuvos Respublikos Konstitucijoje ir kituose įstatymuose. Pagrindiniai kontrolės tikslai – užtikrinti vykdomosios valdžios institucijų ir jų pareigūnų įstatymų laikymąsi, tikslingą ir ekonomišką lėšų naudojimą, palaikyti stabilią tvarką valstybėje. Pasak J. Kozlovo, norint pasiekti tikslų ir laikytis kontrolės principų, neįmanoma sukurti kokį nors vieningą ir visaapimantį kontrolės organą, kuris apimtų visas valdžias. Tai prieštarautų valdžių padalijimo principui. Todėl kiekvienam valstybės kontrolės tipui įstatymai numato skirtingus įgaliojimus įgyvendinti vykdomosios valdžios kontrolę.Valdžių padalijimo principas nepanaikina galimybės vienai valdžiai kontroliuoti kitą. Kaip teisminė valdžia kontroliuoja vykdomąją valdžią? Kodėl, esant tokiai vykdomosios valdžios kontrolės būdų įvairovei, ją dar turėtų kontroliuoti ir teismai? 2. Teismo kontrolinių funkcijų formos ir jų vykdymo ypatumai Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintų žmogaus ir piliečio teisių ir laisvių garantas yra teismas, nes jam Konstitucijos 109 straipsnyje patikėta vykdyti teisingumą. Teisminė valdžia - neatskiriamas teisinės valstybės elementas. Būdama stipri ir nepriklausoma, ji yra visų teisių garantas ir turi būti pasiruošusi tų teisių gynimui, kas jas bepažeistų. Funkcija - tai paskirtis, vaidmuo, veikla. Teismas, įgyvendindamas teisingumą, taip pat vykdo kontrolines valstybinio valdymo veiklos teisėtumo funkcijas. Teisminę valdžią charakterizuoja ne tik teisingumo vykdymas, bet ir gebėjimas aktyviai paveikti vykdomosios valdžios veiksmus. Teismo nepriklausomumas yra vykdomosios valdžios teisminės kontrolės garantija. Savo veiklos procese teismai įgyvendina kontrolinę funkciją, tikrindami valstybinio administravimo subjektų bei pareigūnų išleistų teisės aktų ir veiksmų teisėtumą. Konstitucijos normų viršenybę, neginčijamą jų prioritetą, palyginti su kitomis teisės normomis, užtikrina Konstitucinis Teismas. Teisminė įstatymų ir kitų teisės aktų atitikimo konstitucijai kontrolė neabejotinai yra teisinės valstybės prielaida ir sąlyga. Teismo kontrolės klausimus nagrinėjo prof. M. Römeris ir skirstė ją į atsitiktinę quasi -kontrolę ir tikslią teismo kontrolę. Atsitiktinės quasi - kontrolės esmė yra ta, kad klausimas apie valdžios akto teisėtumą iškyla atsitiktiniu būdu, tiek, kiek akto teisėtumas susijęs su sprendžiama byla. Savaime šis valdžios aktas nėra skundžiamas. Teismas šiuo atveju netaiko jokių sankcijų to akto “neteisei”. Tiksli teismo kontrolė, pasak prof. M. Römerio, betarpiškai skiriama valdžios organų darbų teisėtumui tikrinti. Šio metodo elementas - neteisės valdžios akte konstatavimas ir tos neteisės tam tikromis sankcijomis sudraudimas. Teismo veikimo pagrindą sudaro ginčas dėl akto teisėtumo. Teismas išsprendžia skundą teisės akto teisėtumo atžvilgiu, sudraudžia neteisę, panaikindamas aktą savo sprendimu.”Tas valdžios darbams teismas, kuris vykdo tikslią civilinio ir baudžiamojo teismo darbų teisėtumo kontrolę, vadinamas kasaciniu teismu. Tas valdžios darbams teismas, kuris vykdo tikslią administracijos organų darbų teisėtumo kontrolę, vadinamas administraciniu teismu. Tas valdžios darbams teismas, kuris vykdo tikslią įstatymų leidėjo darbų teisėtumo kontrolę, vadinamas konstituciniu teismu”132. Žiūrint iš šių dienų perspektyvos, prof. M. Römerio įsivaizduojama teismo kontrolė yra tiksli Lietuvos teismų sistemos veiklos kopija. Kaip pastebėjo prof. M. Römeris, “visi teismo organai yra pagrindiniai ir jokios vyresnybės neturi”, ir “joks kitas organas, neišskiriant teisingumo ministerio, kuris stovi administracijos viršūnėje, ir neišskiriant aukštesniosios instancijos teismų, negali kištis į šį teismo darbą nei nurodymais ar įsakymais iš anksto, nei priežiūra ir sankcijomis”133. Teisminei valdžiai būdinga specifinė teisingumo funkcijos vykdymo kontrolės sistema. Ši kontrolė gali būti tik teisinė: kontroliuojama, ar teismo sprendimai yra teisėti, ar jie atitinka materialinės ir procesinės teisės normas. Ši kontrolė gali būti tik vidinė: žemesniojo teismo sprendimą gali pakeisti ar panaikinti tik aukštesnė (apeliacinė ar kasacinė) teisminė institucija. Lietuvos Respublikos teismų teisminę veiklą prižiūri Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, kuris yra kasacinės instancijos teismas, nagrinėjantis bylas dėl pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų įsiteisėjusių nuosprendžių, sprendimų, nutarčių. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, nagrinėdamas kasacinę bylą, patikrina priimtus sprendimus, nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, teisės taikymo aspektu. 2.1. Teisminė vykdomosios valdžios kontrolė ir jos ribos Teismų galimybė kontroliuoti vykdomąją valdžią pripažįstama beveik visose šalyse. Tačiau vykdomajai valdžiai taikomos teisminės kontrolės formos labai skiriasi. Teismas yra sukurtas teisiniams ginčams spręsti, nesvarbu tarp kokių šalių įvyko teisinis ginčas. Nė vienas kontrolės būdas nėra taip pritaikytas ginčams spręsti, kaip teismo procesas. Teismas kontrolines funkcijas vykdo posėdyje nagrinėdamas baudžiamąsias, civilines, administracines bylas. Taigi,”piliečių teisė į teisminę gynybą yra tik viena iš teismo kontrolės formų”134. Skirtingai nuo kitų kontrolės ir priežiūros institucijų veiklos, teismui nėra būdingas nuolatinis bei sistemingas valdymo institucijų, jų pareigūnų, įstaigų, įmonių, kitų valstybinių ir visuomeninių organizacijų teisėtumo tikrinimas. D. Bachracho nuomone, teismo kontrolė skiriasi nuo valstybinio valdymo institucijų atliekamos kontrolės tuo, kad “teismai tikrina valdymo akto teisėtumą, o administracinės valdžios subjektai dažnai tikrina ir veiksmų teisėtumą bei tikslingumą”135. Valstybinio valdymo institucijų kontrolės subjektai, pasak D. Bachracho, turi plačias galimybes reaguoti į teisėtumo pažeidimus, o teismai gali “tik panaikinti arba pakeisti neteisėtą aktą, priteisti žalą, priimti atskirąją nutartį arba iškelti baudžiamąją bylą”136. Valstybinio valdymo veiklos teisėtumo tikrinimo teismas nedaro valdymo institucijų ir kitų objektų buvimo vietose. Teismai vykdo išorinę valstybinio valdymo institucijų kontrolę, kai tuo tarpu egzistuoja įvairios organizacinės teisinės vidinės kontrolės formos tarp pavaldžių valstybinio valdymo institucijų ar pačios institucijos viduje. Teisminės kontrolės, kaip būdo, užtikrinančio teisėtumą valdymo procese, esmę sudaro: • Teisinis vykdomosios valdžios, pareigūnų veiksmų ir sprendimų įvertinimas; • Teisėtumo pažeidimų, apribojusių piliečių teises ir teisėtus interesus, išaiškinimas; • Sąlygų ir priežasčių, sukėlusių teisėtumo pažeidimus, išaiškinimas; • Priemonių atkurti pažeistas teises ir teisėtus interesus, taikymas; • Kaltų asmenų patraukimas atsakomybėn. Administracinės teisės literatūroje nurodomos tokios teisminės kontrolės formos:” 1) piliečių skundų dėl pareigūnų ir valstybinio valdymo institucijų priimtų sprendimų ir veiksmų, pažeidusių jų teises ir laisves, nagrinėjimas; 2) organizacijų skundų nagrinėjimas; 3) skundų dėl valstybinio valdymo institucijų priimtų teisės aktų pripažinimo neteisėtais, nagrinėjimas; 4) turinčių reikšmę bylos išsprendimui nagrinėjant baudžiamąsias, civilines, administracines bylas, valstybinio valdymo institucijų teisės aktų teisėtumo tikrinimas; 5) skundų dėl nutarimo administracinio teisės pažeidimo byloje, nagrinėjimas; 6) parengtinio tyrimo kokybės patikrinimas nagrinėjant baudžiamąsias bylas; 7) valstybinio valdymo institucijų, organizacijų ir pareigūnų veiklos teisėtumo ir disciplinos patikrinimas nagrinėjant civilines, baudžiamąsias, administracines bylas”137. Teismų galimybė kontroliuoti vykdomąją valdžią pripažįstama beveik visose šalyse. Pasaulyje egzistuoja penkių formų viešosios administracijos veiksmus kontroliuojantys teismai: bendrieji teismai, bendrieji vidaus specializacijos teismai, savarankiška administracinių teismų sistema šalia bendrųjų teismų sistemos, prancūzų modelis - tam tikras viešosios administracijos ir teismo “hibridas”, kvaziteismai (administraciniai tribunolai), kurie savo procesine veikla panašūs į teismus, bet jų sprendimai gali būti skundžiami bendriesiems teismams. Bendra visoms šalims yra tai, kad teismo veikla, kai jis nagrinėja piliečių ir vykdomosios valdžios organų ar pareigūnų ginčus, vadinama administracine justicija: • Viena iš šalių viešasis asmuo - administracinė institucija ar pareigūnas; • Teisminio nagrinėjimo dalykas yra iš viešosios teisės reguliuojamų santykių kilęs ginčas (administracinių, finansinių,konstitucinių ir pan.); • Tai ne tik piliečio ir vykdomosios valdžios ginčo išsprendimas, bet ir vykdomosios valdžios veiksmų teisėtumo patikrinimas. Adminstracinės justicijos įgyvendinimo formos yra bendroji ir specialioji administracinė justicija. Bendrosios administracinės justicijos valstybėse (Didžiojoje Britanijoje, JAV, Rusijoje, Airijoje ir kt.) piliečių ir vykdomosios valdžios ginčus nagrinėja bendrieji teismai, specialiųjų administracinių teismų nėra. Šios formos šalininkai aiškina, kad nėra jokio reikalo teikti privilegiją vykdomajai valdžiai ir kurti specialius administracinius teismus. Specialiosios administracinės justicijos valstybėse veikia specialiųjų administracinių teismų sistema (Prancūzijoje, Švedijoje, Graikijoje, Italijoje, Belgijoje, Vokietijoje, Olandijoje, Austrijoje, Suomijoje, Portugalijoje, Ispanijoje). Manoma, kad administracinių teismų kontrolė detalesnė, operatyvesnė ir nuoseklesnė, nei bendrosios kompetencijos teismų kontrolė administracijai: ”Administracija labiau pasitiki administraciniais teismais, nei bendraisiais, nes jie labiau nusimano institucijos veikloje”.138 Administracinių teismų specializacija valdymo klausimais padeda jiems įsigilinti į nagrinėjamų bylų esmę, priimti kvalifikuotus sprendimus. Prof. M. Römeris manė, kad tam tikro valdžios akto teisėtumas ar neteisėtumas jo taikymo atžvilgiu turi būti pavedamas spręsti ne kiekvienam, bet tik administraciniam teismui, “nes šių klausimų sukoncentravimas viename teismo organe neduos galimumo pasireikšti įvairioms nevienodoms akto teisėtumo ar neteisėtumo interpretacijoms”.139 Be to, yra nuomonių, kad administraciniai teismai, nagrinėdami bylas, užima aktyvesnę poziciją, nei bendrieji teismai. Teisme gali susidurti paprasto piliečio ir galingos institucijos interesai, todėl teismas privalo padėti privačiam asmeniui, įpareigodamas administraciją pateikti būtinus dokumentus ir netgi atlikti specialų tyrimą. Kai kuriose valstybėse, pavyzdžiui, Prancūzijoje, praktikuojamos teisėjų komandiruotės į tam tikrą įstaigą, instituciją susipažinti su jų darbu. Kitų specialistų nuomone, glaudūs administracijos ir teismo ryšiai gali turėti neigiamos įtakos teismo objektyvumui ir nepriklausomumui. Teismai kai kuriose valstybėse ( JAV, Didžiojoje Britanijoje ir kt.) užima stiprią poziciją valdžių sistemoje. Teisė teismams kontroliuoti administracijos institucijų veiklą yra numatyta JAV Konstitucijos 3 str. 2 d.:”Teisminė valdžia išplėsta visiems ginčams, kurių viena šalis yra JAV”. Teismo vykdomosios valdžios kontrolės tikslas yra privačių asmenų teisių apsauga. Teismai yra paskutinė instancija, sprendžiant visus ginčus dėl teisės. Jie įvertina asmenų, valstybės pareigūnų veiksmus, sprendžia, ar administracija neviršijo savo įgaliojimų ir ar nepiktnaudžiauja valdžia. Kas turi teisę kreiptis į teismą dėl administracijos veiksmų? Tai yra bet kurio suinteresuoto asmens teisė. Teismai vadovaujasi nuostata, kad niekas nesiruošia gaišti laiko ir eikvoti pinigų dėl paprasto smalsumo. Ir jei asmuo ar net užsienietis kreipėsi į teismą, vadinasi, administracijos veikla jį kaip nors “užkliudė”. Jei teismas turi pagrindą abejoti administracijos veiksmų teisėtumu, vadovaudamasis bendrosios teisės ir teisingumo principais laiko savo pareiga priimti skundą ir teisiškai įvertinti skundžiamus veiksmus (pvz., Didžiojoje Britanijoje, JAV ir kt.). Teismų kontrolė administracijai neginčytina šiais atvejais: ”kai institucija viršija savo valdžios įgaliojimus, kai institucija veikia savo įgaliojimų ribose, bet neteisingai taiko teisės normą”140. Ypatingo dėmesio sulaukia administracijos valdžios viršijimo apskundimas. Tai yra efektyviausia teismo kontrolė administracijai. Kas turi teisę paduoti skundą dėl valdžios viršijimo? Tai gali būti konkretus pilietis, pavyzdžiui, atleistas iš tarnybos pareigūnas. Kitu atveju – piliečių grupė, kuriuos liečia administracijos veikla, (pvz., statomo namo kaimynai) ir trečia – mokesčių mokėtojas. Ir galų gale administracijos veikla gali liesti visus ar beveik visus šalies gyventojus, pavyzdžiui, priimant naujas kelių eismo taisykles ar sąlygas pravesti referendumą. Šiais atvejais bet kuris pilietis gali paduoti ieškinį. Skundėju gali būti fizinis ir juridinis asmuo. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad “asmuo, kurio teisės ar laisvės pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą”. Teisė į teisminę gynybą egzistuoja, tačiau ja naudojasi ne visi. Jai realizuoti neužtenka žinoti, kas yra teisė, bet reikia ir žinoti, kaip ja reikia naudotis, turėti atitinkamas finansines galimybes ir laiko.”Teismo garantija yra ne tiktai valstybės gynėjo teisė traukti atsakomybėn kiekvieną valdininką už nusikalstamus darbus, padarytus tarnybos pareigas einant, bet ir kiekvieno piliečio teisė paduoti ieškinį, reikalauti, kad teismas pripažintų administracinio organo veikimą neteisėtą.”141 Šiandien visiems akivaizdu, kad teismai nagrinėja bylas ne itin operatyviai ir greitai. Pareiškėjui tenka sugaišti daug laiko ir patirti teismų sprendimų vykdymo proceso organizacijos nesklandumų. Administracinės justicijos atsiradimas Lietuvoje sulaukė valstybės valdžios šakų bei visuomenės pripažinimo, nes dabar piliečiai, įstaigos bei organizacijos gali plačiai naudotis teise į teisminę gynybą dėl neteisėtų valstybinio administravimo subjektų veiksmų. Turint galvoje valdžių padalijimo principą, logiška būtų paklausti, ar teismas turi teisę kištis į vykdomosios valdžios reikalus? Analizuojant administracinės justicijos ribas, iškyla problema, kokius aministracinius aktus galima skųsti teismui ir kokių teisių teismas turi administracinėms institucijoms ar pareigūnams. Egzistuoja visuotinio bylų priklausomumo teismui principas, kai galima skųsti bet kokį administracinį aktą, tiek individualų, tiek bendro pobūdžio teisės aktą, ir sąrašo principas, kai įstatyme išvardijami konkretūs skundžiami teismui administraciniai aktai. Visi kiti nesantys sąraše negali būti skundžiami. Pavyzdžiui, Didžiojoje Britanijoje nėra įstatymo, kuriame būtų išvardinti visi atvejai, dėl kurių teismai gali įsikišti į administracijos veiklą. Kokie administracijos veiksmai gali būti teismui skundžiami, sprendžia patys teismai, remdamiesi išimtine teise kontroliuoti administraciją. Bet koks neteisėtas administracijos veiksmas gali būti teismo panaikintas. Administraciniai teismai ( pvz., Prancūzijoje ) nagrinėja mažareikšmes (dėl pensijų, žalos atlyginimo) ir stambias politines bylas, tikrina ir eilinius administracijos aktus, ir paties Prezidento. Teismo vykdoma veikla liečia visas visuomenės gyvenimo sferas: politinę, ekonominę, socialinę, kultūrinę, moralinę. Teismas įgalioja administraciją pašalinti visas neigiamas pasekmes, atstatyti pažeistas teises, atlyginti nuostolius. Teismo kontrolė skirstoma į tiesioginę ir netiesioginę. Tiesioginė kontrolė pasireiškia teismui nagrinėjant skundus, pareiškimus dėl valstybinio administravimo subjektų priimtų teisės aktų ir veiksmų teisėtumo, o netiesioginė kontrolė - nagrinėjant civilines, baudžiamąsias ir administracines bylas, kai teisėtumo klausimas iškyla, jei tai turi įtakos sprendžiant pagrindinį klausimą, susijusį su nagrinėjama teismo byla ir jis išsprendžiamas greta. Bendrosios kompetencijos teismai nagrinėja baudžiamąsias, civilines ir administracines bylas. Civilinio proceso tvarka teismai nagrinėja bylas, kuriose jie privalo duoti teisinę išvadą dėl vykdomosios valdžios instucijų veiklos bei jų išleistų teisės aktų (pvz., Rusijoje). Nagrinėdami šias ir kitas bylas, teismai, vadovaudamiesi įstatymu, tikrina vykdomosios valdžios institucijų veiksmų pagrįstumą, teisėtumą, jų leidžiamų teisės aktų teisėtumą, taip vykdydami jų veiklos kontrolę. Teismai priima sprendimą pažeistoms piliečių teisėms atsatatyti. Nagrinėdamas baudžiamąsias bylas, o ypač tas, kurios susijusios su pareigūnų nusikaltimais, teismai išnagrinėja bylą iš teisėtumo pozicijos ir duoda teisinę išvadą pareigūnų, kaip valdymo aparato darbuotojų, veiksmams įvertinti. Teismo kontrolę valdymo srityje (pvz., Rusijoje) įgyvendina arbitražiniai teismai. Ekonominių ginčų bylos, kylančios iš administracinių teisinių santykių, priklauso arbitražinių teismų kompetencijai. Arbitražiniai teismai turi teisę reikalauti iš pareigūnų ir institucijų būtinų dokumentų, jų ištyrimui skirti ekspertizes, nes jie gali būti rašytiniais įrodymais ginčui išspręsti. Tuo pačiu jie kontroliuoja vykdomosios valdžios institucijų teisės aktų pagrįstumą ir teisėtumą. Teismas, nagrinėdamas civilines, baudžiamąsias ir administracines bylas, nustatęs teisėtumo pažeidimų tam tikros įstaigos, įmonės, institucijos veikloje, turi teisę priimti atskirąją nutartį (Rusijoje, Lietuvoje). Institucija per vieną mėnesį privalo pranešti teismui apie taikytas priemones dėl atkreiptų įstatymo pažeidimo faktų bei padėjusių jiems atsirasti priežasčių ir sąlygų pašalinimo. Atskiroji nutartis yra teismo reakcija teisine forma dėl teisėtumo pažeidimų. Būtinais atvejais teismai imasi priemonių patraukti kaltus asmenis. Teismai taip pat nagrinėja piliečių (fizinių ir juridinių asmenų) skundus dėl administracinės nuobaudos paskyrimo. Piliečiai gali kreiptis į teismą skundu dėl vykdomosios valdžios institucijos veiklos, pareigūnų veiksmų, kuriais buvo pažeistos piliečių teisės ir laisvės. Nustatęs skundų pagrįstumą, teismas pripažįsta veiksmą (sprendimą) neteisėtu, panaikina taikytas atsakomybės priemones. Tokiu būdu, nagrinėdamas piliečių skundus ir priimdamas dėl jų sprendimus, teismas vykdo vykdomosios valdžios ir pareigūnų veiklos kontrolę. Lietuvos Respublikos bendrosios kompetencijos teismai (rajonų ar miestų apylinkės teismai), nagrinėdami jo kompetencijai priskirtas Lietuvos Respublikos Administracinių teisės pažeidimų kodekso 224 straipsnyje (toliau - ATPK) administracinių teisės pažeidimų bylas tikrina, ar jos pagrįstai iškeltos, ar teisėti valstybinio valdymo institucijų ir pareigūnų veiksmai. Lietuvos Respublikos administraciniai teismai nagrinėja bylas dėl priimtų valstybinio administravimo subjektų, savivaldybių administravimo subjektų, viešųjų įstaigų, įmonių ir nevyriausybinių organizacijų, turinčių viešojo administravimo įgaliojimus, visuomeninių organizacijų, bendrijų, politinių partijų, politinių organizacijų ar asociacijų aktų ir veiksmų teisėtumo ir kt.. Nagrinėdami skundus dėl administracinės teisės pažeidimo, administraciniai teismai patikrina valstybės institucijų, pareigūnų veiklos teisėtumą. Teisėtumo kontrolė negali apsiriboti tik materialine teise. Teismas turi patikrinti, ar administracinė institucija, ar pareigūnas, spręsdami klausimą, nepažeidė ir procesinės teisės normų reikalavimų. Teismai gali kontroliuoti ne tik teisinius ir faktinius administracinės institucijos veiklos aspektus, bet ir vertinti jos veiklą tikslingumo, pagrįstumo, racionalumo ar protingumo aspektais (Didžiojoje Britanijoje, Švedijoje, JAV). Kitose šalyse teismo įgyvendinama vykdomosios valdžios kontrolė apsiriboja tik administracinio akto teisėtumo patikrinimu. Teismas negali tikrinti administracinių institucijų ar pareigūnų veiksmų tikslingumo, racionalumo ir protingumo. Teisės gynimo būdų gerokai mažiau. Teismui suteikiama teisė administracinį aktą pripažinti neteisėtu ir dėl to negaliojančiu (Graikijoje, Belgijoje, Turkijoje). Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnis skelbia: “Teisėjai ir teismai vykdydami teisingumą yra nepriklausomi. Teisėjai, nagrinėdami bylas, klauso tik įstatymo”. Konstitucinės nuostatos užprogramavo pačią aukščiausią teismų pareigą ir atsakomybę – laikytis ne tik įstatymo raidės, bet ir jo esmės. Lietuvos Respublikos administraciniai teismai sprendžia ginčus dėl teisės viešojo ar vidaus administravimo srityje ir “nevertina ginčijamo administracinio akto bei veiksmų (ar neveikimo) politinio ar ekonominio tikslingumo požiūriu, o tik nustato, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas”142. Administraciniai teismai vykdo valstybės institucijų aktų teisėtumo kontrolę, tačiau, neįvertinus institucijos veiklos tikslingumo, pagrįstumo ir racionalumo, ribojama teismų galimybė veiksmingai ginti asmens teises nuo valstybės savivalės. Teisinga procedūra – tai esminis teisingumo principas. Teismai turi laikytis pagrindinių procesinės teisės reikalavimų. Niekas negali būti teisėju savo byloje ir niekas negali būti nuteistas neišklausytas, kiekvienas turi teisę gintis. Suinteresuoti asmenys privalo būti išklausyti, jiems turi būti tinkamai pranešta. Teismų procese vadovaujamasi rungtyniškumo principu, dalyvauja dvi pusės: ieškovas ir atsakovas, kurie iškelia argumentus ir teikia įrodymus. Visi teismo sprendimai priimami kolegialiai, yra griežtai nustatytos formos, privalo būti pagrįsti bylos faktine medžiaga ir teismo taikyta teisės norma. Įsigaliojęs teismo sprendimas turi įstatymo galią visiems piliečiams ir organizacijoms. Be visų anksčiau išvardintų bendrų teismams procesinių taisyklių, taikomos tik administracinei teisenai būdingos taisyklės ( pvz., Prancūzijoje). Pirmiausia, ieškininio pareiškimo padavimas nesustabdo administracinio proceso. Jis gali būti pristabdytas tik pagal ieškovo pareiškimą ir tik tada, jei iki sprendimo priėmimo institucija gali patirti neatsatatomą žalą ir rimtas pasekmes. Administracinių teismų padėtis specifinė ir tuo, kad retai teismas savo sprendimu neįgalioja administraciją ką nors atlikti. Teismas paprastai nurodo, kokios ir kieno yra teisės ir pareigos, kas teisus, o kas kaltas. Administracija privalo pati padaryti išvadą, rasti priimtiną sau laiką ir būdą įvykdyti teismo nutarimą. Teismas stengiasi nesikišti į administracijos nepriklausomumą ir paprastai administracija vykdo teismo sprendimus. Bet jei atkakliai sprendimas nevykdomas, teismas gali pareikalauti išmokėti delspinigius už kiekvieną praleistą dieną . Lietuvos Respublikos Administracinių bylų teisenos įstatyme (toliau - ABTĮ) nustatyta, kad teismas savo iniciatyva arba proceso dalyvių prašymu gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti. Šiomis priemonėmis gali būti uždraudimas atsakovui atlikti tam tikrus veiksmus, laikinas ginčijamo akto galiojimo sustabdymas, išieškojimo pagal vykdomąjį dokumentą sustabdymas. Jei minėtų reikalavimų nesilaikoma, kaltiems asmenims skiriama bauda ( ABTĮ 71 str.6 d.). Lyginant bendrosios ir specialiosios administracinės justicijos įgyvendinimo formas įvairiose valstybėse, bandyta pabrėžti vienos ar kitos formos privalumus. Tačiau, autorės nuomone, kokia bebūtų administracinės justicijos įgyvendinimo forma, visų pirma svarbiausia yra pačios valstybės požiūris į žmogaus teisių apsaugą, susiklosčiusios demokratinės tradicijos ir sukurtas efektyvus mechanizmas pažeistoms teisėms ginti. Aptariamose valstybėse (Didžiojoje Britanijoje, Prancūzijoje, JAV) teisinių sistemų formavimosi tradicijos siekia šimtmečius. Nereikėtų pamiršti, kad mūsų teisinė sistema buvo sukurta sovietmečiu, kai teismai buvo neatsiejami nuo vykdomosios valdžios, todėl teismų nepriklausomumo principas yra vienas svarbiausių įgyvendinant teismo kontrolines funkcijas valstybiniame valdyme. Administracinės justicijos įkūrimas Lietuvoje neabejotinai reikšmingas ir svarbus žingsnis kuriant teisinę valstybę. Autorės nuomone, administraciniai teismai, vykdydami valstybės institucijų aktų teisėtumo kontrolę, turėtų įvertinti institucijos veiklos tikslingumą, pagrįstumą ir racionalumą, nes tada teismai veiksmingiau gintų asmens teises nuo valstybės savivalės. Savo veiklos procese teismai efektyviai kontroliuoja vykdomąją valdžią. Teismai nagrinėja baudžiamąsias, civilines, administracines bylas ir vadovaudamiesi materialinės bei procesinės teisės normų reikalavimais, tikrina valstybinio valdymo subjektų bei pareigūnų išleistų teisės aktų ir veiksmų teisėtumą. 2.2. Teismo atskiroji nutartis Teismas, nagrinėdamas civilines, baudžiamąsias, administracines bylas, turi teisę priimti atskirąją nutartį, padaręs išvadą, kad pareigūnai, įmonės, įstaigos, organizacijos bei piliečiai pažeidė įstatymus ar kitas teisės normas. Atskirąja nutartimi informuodamas valdžios ar valdymo institucijas, teismas atkreipia dėmesį į byloje nustatytus įstatymo pažeidimo faktus, į priežastis ir sąlygas, padėjusias kilti pažeidimui, ir reikalauja imtis atitinkamų priemonių. Atskiroji nutartis baudžiamosiose bylose gali būti priimta, kai teismas nustato piliečių teisių bei kitus įstatymų pažeidimus, padarytus atliekant kvotą arba parengtinį tardymą. Remdamasis teisminio nagrinėjimo medžiaga, teismas turi teisę priimti atskirąją nutartį ir kitais atvejais, jeigu pripažįsta tai reikalinga. Įsiteisėjusi teismo atskiroji nutartis siunčiama vykdyti atitinkamai įmonei, įstaigai ir organizacijai, kuri ne vėliau kaip per vieną mėnesį turi imtis reikalingų priemonių dėl atskirosios nutarties, ir apie rezultatus pranešti nutartį priėmusiam teismui. Atskiroji nutartis turi būti pagrįsta ir teisėta, priimta remiantis teismo posėdyje išsamiai ištirtomis bylos aplinkybėmis. Atskirosios nutarties paskelbimas turi ir auklėjamąjį poveikį. Siekiant išsiaiškinti, ar teismai dažnai priima atskirąją nutartį ir koks jos efektyvumas, buvo atliktas tyrimas trijuose teismuose: Šiaulių apygardos teisme, Šiaulių miesto apylinkės teisme, Šiaulių rajono apylinkės teisme. Tikslui pasiekti buvo ištirta, kiek minėti teismai, nagrinėdami baudžiamąsias, civilines ir administracines bylas, priėmė atskirųjų nutarčių per penkerių metų laikotarpį, t.y. nuo 1997 m. sausio 1 d. iki 2001 m. gruodžio 1 d.. Pastebėta, kad teismai ne itin mėgsta priimti atskirąsias nutartis. Teisėjų nuomonės išsiskiria: vieni jų mano, kad tai beprasmiška ir neefektyvu, kiti paprasčiausiai tingi, o trečių nuomone, teismas privalo atkreipti valstybinių institucijų ar pareigūnų dėmesį į byloje nustatytus pažeidimus (pastarųjų priimtos atskirosios nutartys sudaro daugumą). Šiaulių apygardos teisme nuo 1997 m. sausio 1 d. iki 2001 m. gruodžio 1d. buvo priimta 11 atskirųjų nutarčių, kurių absoliučią daugumą – 10, sudaro pirmosios instancijos baudžiamosiose bylose priimtos atskirosios nutartys, tik viena jų buvo priimta pirmosios instancijos civilinėje byloje. Analogiškas rezultatas ir Šiaulių miesto apylinkės teisme: nuo 1997 m. sausio 1 d. iki 2001 m. gruodžio 1 d. priimta 19 atskirųjų nutarčių baudžiamosiose bylose, civilinėse ir administracinėse bylose atskirųjų nutarčių nebuvo priimta. Šiaulių rajono apylinkės teisme atskirųjų nutarčių nuo 1997 m. sausio 1 d. iki 2001 m. gruodžio 1 d. nebuvo visai priimta (1 lentelė ). Siekiant išsiaiškinti atskirųjų nutarčių efektyvumą, buvo paimtos konkrečios bylos, susipažinta su atskirųjų nutarčių turiniu ir tam tikrų institucijų atsakymais apie taikytų priemonių rezultatus. Šiaulių apygardos teismo ir Šiaulių miesto apylinkės teismo teisėjai 1997 – 2001 m. baudžiamosiose bylose priimė atskirųjų nutarčių: dėl Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso reikalavimų pažeidimo, parengtinio tyrimo kokybės - 22; dėl netinkamo turto saugojimo įmonėje – 1, dėl įstatymo pažeidimo ir organizacinės netvarkos įmonėje – 2, dėl įmonės netinkamo griežtos atskaitomybės dokumentų pildymo – 2, dėl pareigūnų neteisėtų veiksmų – 1, dėl policijos pareigūnų paskatinimo – 1. Šiaulių apygardos teismas civilinėje byloje priimė vieną atskirąją nutartį dėl netinkamo dokumentų tvarkymo įmonėje ( 2 lentelė ). Teisėjai, nagrinėdami pirmosios instancijos baudžiamąsias bylas, atskirosiose nutartyse nurodo: “Atliekant parengtinį tardymą byloje buvo padaryti grubūs baudžiamojo proceso pažeidimai. Tokie pažeidimai buvo padaryti atliekant parodymų atpažinti asmenis metu, akistatų metu, šių procesinių veiksmų metu kaltinamojo advokatas nedalyvavo”143. Teismas atskirąja nutartimi atkreipia prokuratūros ar tardymo organų dėmesį į tai: ”Parengtinis tardymas byloje atliekamas nepilnai ir nevisapusiškai. Nusikaltimo tyrimas vykdomas neefektyviai, policijos pareigūnai netinkamai atliko įvykio vietos apžiūrą, dėl ko dalis įkalčių dingo, išimti dokumentai netinkamai apžiūrėti, daiktiniai įrodymai neprijungti prie bylos, netinkamai renkami ir fiksuojami įrodymai, liudytojai apklausiami paviršutiniškai”144. Nurodoma imtis priemonių, kad tokie pažeidimai nepasikartotų. Atkreipiamas dėmesys išsamiau ir detaliau atlikti įvykio vietos apžiūrą, surinkti daiktinius įrodymus, užfiksuoti pirminius apie nusikaltimo aplinkybes galinčių parodyti asmenų paaiškinimus. Teismas atskirojoje nutartyje nurodo padarytus pažeidimus, aplaidumą, kurie sudarė sąlygas kilti įvairiems įvykiams, tame tarpe ir nusikaltimams. Jei yra nustatoma, kad prieš proceso dalyvius buvo naudojamas psichologinis smurtas, atkreipiamas dėmesys, kad pareigūnų veiksmai aiškiai viršija jiems suteiktus pareiginius įgaliojimus, pvz.:”Nukentėjusiajai R. Mikalauskienei buvo grasinama iškelti baudžiamąją bylą dėl kratos metu rasto dujinio balionėlio, jei ji neduos prieš R. Stungurį parodymų”145. Apie tai informuojamas Lietuvos Respublikos Generalinis prokuroras, Vidaus reikalų ministras. Atkreipiamas tardymo organų dėmesys į padarytus pažeidimus neužkertant kelio nusikaltimų prevencijai ir įpareigojama imtis priemonių, kad tokie pažeidimai ateityje nepasikartotų. Atkreipiamas įmonių vadovų dėmesys dėl įmonės turto apsaugos: ”Teisiamieji parodė, kad Šiaulių kelių ruože nebuvo tvarkos, metalas nebuvo pajamuojamas ir nebuvo saugojamas, ir tai sudarė sąlygas šiam nusikaltimui”146. Nagrinėdamas civilines bylas, teismas atskirąja nutartimi atkreipia dėmesį į tokius pažeidimus: ”Esant betvarkei dokumentuose neįmanoma spręsti apie akto teisėtumą. Surašomi aktai privalo atitikti žinias, kurios yra įrašomos į aktą, kitaip melagingos žinios, įrašytos į aktą, gali būti vertinamos kaip klastojimas”147. Teismas atkreipia įstaigų ir įmonių vadovybės dėmesį į esančius trūkumus priimant į darbą asmenis, į kontrolinių revizijų darymo kokybę, į netinkamą griežtos atskaitomybės dokumentų–pažymų, sąskaitų pildymą, į ekspertizių atlikimo kokybę ir eksperto kvalifikaciją ir kitus įstatymų pažeidimus, sąlygojančius nusikaltimo įvykdymą. Atskirosiose nutartyse teisėjai nurodo, kad pakartotinai nustačius tokius faktus, teismas gali informuoti atitinkamą ministeriją bei kitas suinteresuotas institucijas. Teismas įvertina pareigūnų, padėjusių išaiškinti sunkius nusikaltimus, veiklą. Nusikaltimai būna išaiškinti tik operatyvaus ir sąžiningo policijos darbuotojo dėka. Atskirąja nutartimi teismas siūlo vadovybei paskatinti darbuotojus piniginėmis premijomis už aktyvų dalyvavimą išaiškinat nusikaltimus. Institucijos ir jų pareigūnai informuoja teismą apie taikytas priemones šalinant trūkumus. Pastebėta, kad į visas teismų atskirąsias nutartis buvo atsakyta. Įvertinus įvairių institucijų atsakymus dėl teismo priimtų atskirųjų nutarčių, nustatyta, kad atskirosios nutartys apsvarstomos administracijos darbuotojų pasitarime, numatomos priemonės, kad panašūs faktai nepasikartotų, išnagrinėjamos klaidos, vykdomas darbuotojų mokymas atitinkamais klausimais. Teismui pranešama apie taikytas priemones: materialinių vertybių apskaitai pagerinti atliktos revizijos, materialinių vertybių inventorizacija, sugriežtinta medžiagų apskaitos kontrolė, pranešama, kokie asmenys už nepatenkinamą pareigų vykdymą patraukti drausminėn atsakomybėn, kam pareikšti papeikimai. Prokuratūros ir tardymo organai apsvarsto pasitarime teismo nurodytas aplinkybes, darbuotojams nurodoma ištaisyti baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimus. Prokurorams, kontroliuojantiems parengtinį tardymą, nurodoma laiku reaguoti, jei tardytojai ar kvotėjai nesiėmė priemonių surasti visus asmenis, padariusius nusikaltimą. Priešingu atveju gali būti iškelta drausminė byla. Policijos vadovybei nurodoma išaiškinti kaltus dėl nepagrįsto ir neteisėto asmenų patraukimo baudžiamojon atsakomybėn ir apie priimtas priemones ir rezultatus pranešti. Atlikus šį tyrimą nekyla abejonių, kad teismai, priimdami atskirąsias nutartis, vykdo valstybės institucijų veiklos kontrolę. Svarstant atskirąsias nutartis, įstaigose, įmonėse buvo atliktos revizijos, inventorizacijos, darbuotojams taikytos drausminio pobūdžio priemonės. Tai rodo, kad teismų atskirosios nutartys gali efektyviai kovoti su nustatytais įstatymo pažeidimais valstybinių institucijų veikloje. Vertėtų keisti įstatymus arba suteikti bendrosios kompetencijos teismams platesnes galimybes veikti, nustačius atitinkamos institucijos veikloje įstatymo pažeidimų. Nors prokuratūra yra teisminės valdžios dalis, tačiau teismo atskiroji nutartis yra prevencinė ir informacinė priemonė, nes įvertinus byloje surinktus įrodymus, nurodoma atidžiau kontroliuoti baudžiamųjų bylų tyrimą. Bendrosios kompetencijos teismai, nagrinėdami baudžiamąsias, civilines, administracinės teisės pažeidimų bylas, turėtų dažniau atskirąja nutartimi atkreipti valstybės institucijų, pareigūnų dėmesį į įstatymo pažeidimus. 2.3. Administracinės teisės pažeidimų bylų teisminis nagrinėjimas Vienas iš svarbiausių administracinės atsakomybės ypatumų yra tas, kad pagal galiojančius įstatymus administracinių teisės pažeidimų bylas nagrinėja gana daug įvairių pareigūnų: Valstybinės konkurencijos ir vartotojų teisių gynimo tarnybos, Valstybinė tabako ir alkoholio kontrolės tarnybos, Valstybinė mokesčių inspekcijos, Valstybės kontrolės, Valstybinė darbo inspekcijos, policijos pareigūnai ir kt.. Paaiškinti tai galima pirmiausia tuo, kad administracinės teisės pažeidimai padaromi įvairiose valstybinio valdymo srityse, jie yra specifinio pobūdžio ir labai skirtingi. Valdymo institucijos, vadovaudamos tam tikroms ūkinės, socialinės-kultūrinės ir administracinės-politinės veiklos šakoms, turi užtikrinti nustatytą tvarką, sėkmingą uždavinių ir konkrečių funkcijų įgyvendinimą. Kontroliuodami ir prižiūrėdami pavaldžių objektų veiklą, valdymo institucijos, jų pareigūnai operatyviai gali pastebėti padarytus administracinius teisės pažeidimus ir nedelsdami imtis veiksmingų kovos su jais priemonių. Sėkmingai kovoti su teisės pažeidimais ir kvalifikuotai nagrinėti tokių pažeidimų bylas gali paprastai tie atitinkamų institucijų pareigūnai, kurie turi specialių žinių ir yra kompetentingi. Administracinės teisės pažeidimų bylų teisenos svarbiausi uždaviniai yra: laiku, visapusiškai, pilnutinai ir objektyviai išaiškinti kiekvienos bylos aplinkybes, išspręsti ją tiksliai pagal įstatymus, užtikrinti priimto nutarimo įvykdymą, taip pat išaiškinti priežastis ir sąlygas, padedančias padaryti administracinius teisės pažeidimus, užkirsti kelią teisės pažeidimams, auklėti piliečius, kad jie laikytųsi įstatymų, stiprintų teisėtumą. Minėtų uždavinių įvykdymas užtikrina teisingą, objektyvų administracinės teisės pažeidimų bylų išnagrinėjimą ir piliečių, patrauktų administracinėn atsakomybėn, teisių apsaugą. “Objektyvų bylų išnagrinėjimą sudaro ne tik teisingos administracinės nuobaudos paskyrimas, bet ir kito svarbaus klausimo užtikrinimas - kad nė vienas nekaltas nebūtų patrauktas administracinėn atsakomybėn”148 . Administracinės teisės pažeidimų bylas nagrinėja: 1) administracinės komisijos prie savivaldybių tarybų; 2) savivaldybių seniūnijų kaimo vietovėse seniūnai; 3) rajonų (miestų) apylinkių teismai (apylinkių teismų teisėjai); 4) policija, valstybinės inspekcijos ir kiti Lietuvos Respublikos įstatymų tam įgalioti organai (pareigūnai). Teismine tvarka, kaip minėta, nagrinėjamos administracinės teisės pažeidimų bylos. Administracinės teisės pažeidimų bylų teisenos svarbiausias principas yra operatyvumas. Bylos turi būti išnagrinėtos greitai, kiek galima per trumpesnį laiką ir nustatytą terminą. Admistracinės teisės pažeidimų bylų, nagrinėjamų rajonų (miestų) apylinkių teismų (apylinkių teismų teisėjų), žinybingumas numatytas Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 224 straipsnyje (toliau - ATPK). Teismams priklauso nagrinėti administracinės teisės pažeidimų bylas, kurios yra sudėtingesnės ir kurioms teisingai bei objektyviai išnagrinėti reikia aukštesnės teisinės kvalifikacijos. Už pažeidimus įstatymai numato skirti griežtesnes administracines nuobaudas (pvz., areštas, viešieji darbai ir kt.). Tai bylos dėl neteisėtos farmacinės veiklos, naftos produktų laikymo kuro talpyklose tvarkos pažeidimo, dėl neteisėtų psichotropinių ar narkotinių medžiagų įsigijimo ir laikymo, dėl smulkaus svetimo turto pagrobimo, dėl nedidelio chuliganizmo ir daugelis kitų. Rajono (miesto) apylinkės teismo(teisėjo) nutarimas administracinio teisės pažeidimo byloje gali būti apskųstas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui (ATPK 292str.2d.). Nutarimas administracinio teisės pažeidimo byloje, priimto administracinių komisijų prie savivaldybių tarybų, savivaldybių seniūnijų kaimo vietovėse seniūnų, policijos, valstybinių inspekcijų ir kitų Lietuvos Respublikos įstatymų tam įgaliotų institucijų, gali būti apskųstas apygardos administraciniam teismui pagal nutarimą priėmusios institucijos (jos pareigūno) buvimo vietą. Kaip teismai, nagrinėdami administracinės teisės pažeidimų bylas, kontroliuoja vykdomąją valdžią? Teismas kontrolines funkcijas vykdo nagrinėdamas administracinės teisės pažeidimų bylas ir tikrindamas materialinės bei procesinės teisės normų laikymosi aspektus: ar pagrįstai iškelta administracinės teisės pažeidimo byla, ar administracinės teisės pažeidimo protokolas ir kita administracinės teisės pažeidimo bylos medžiaga surašyti pagal įstatymo reikalavimus ir kompetentingo asmens, ar teisėti valstybinio valdymo institucijų ir pareigūnų veiksmai, taikant kitas administracinės teisinės prievartos priemones (atliekant administracinį sulaikymą, asmens apžiūrą, daiktų patikrinimą ir daiktų bei dokumentų paėmimą). Teismas visas šias aplinkybes tikrina pagal administracinėje byloje esančią medžiagą. Nagrinėjantis bylą teismas, nustatęs priežastis ir sąlygas, padėjusias padaryti administracinius teisės pažeidimus, gali pasiūlyti įmonių, įstaigų, organizacijų vadovams ir kitiems pareigūnams imtis priemonių, kad būtų pašalintos tos priežastys ir sąlygos. Šie asmenys per vieną mėnesį nuo pasiūlymo gavimo dienos privalo pranešti teismui, kokių imtasi priemonių. ATPK 301 str. 1 d. nurodoma, kad institucija (pareigūnas), nagrinėjanti administracinės teisės pažeidimų bylas, atsižvelgdama į aplinkybes, nurodytas ATPK 30 str. 2 d., taip pat į šio kodekso 31 straipsnyje nustatytas atsakomybę lengvinančias bei kitas įstatymų nenurodytas lengvinančias aplinkybes, vadovaudamasi teisingumo ir protingumo kriterijais, gali paskirti mažesnę nuobaudą nei sankcijoje numatyta minimali, arba paskirti švelnesnę nuobaudą nei numatyta sankcijoje, arba visai neskirti administracinės nuobaudos. Tais atvejais, kai ATPK 301 str. nuostatas taiko institucija (pareigūnas), kiekvieną sprendimą privaloma motyvuoti ir kreiptis į apylinkės teisėją, prašant sankcijos. Teismas, išnagrinėjęs gautą medžiagą, pažeidėjo padėtį nustatytas lengvinančias ir įstatymų nenurodytas lengvinančias aplinkybes, gali sankcionuoti arba nesankcionuoti institucijos ar pareigūno sprendimo (nutarimo). Taip patikrinama, ar objektyviai, pilnai ir visapusiškai buvo atsižvelgta į visus įstatymo reikalavimus, skiriant nuobaudą. Pavyzdžiui, Šiaulių apskrities valstybinė mokesčių inspekcija nubaudė pilietį pagal LR ATPK 1634 str. 1d. - 500 Lt bauda, pagal LR ATPK 1635 str .1 d.–250 Lt bauda. Remiantis anksčiau minėtais straipsniais bei vadovaujantis LR ATPK 33 str.2 d., paskirta 500 Lt administracinė nuobauda. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 301straipsniu, Šiaulių apskrities mokesčių inspekcija atsižvelgė į atsakomybę lengvinančias aplinkybes ir nutarime dėl administracinės teisės pažeidimo nurodė: ”Dėl padaryto pažeidimo nuoširdžiai gailisi, administracine nuobauda nebaustas, yra trečios grupės invalidas, žmona bedarbė, studijuoja Šiaulių universitete, sunki materialinė padėtis, teismui sankcionavus skirti 200 Lt. baudą”149. Tačiau Šiaulių miesto apylinkės teismas 2001 m. rugsėjo 4 d. nutartimi nutarimo nesankcionavo ir nutartyje nurodė:” Pažeidėjas padarė du pažeidimus, nėra jokių duomenų apie pažeidėjo sunkią materialinę padėtį, kai pažeidėjas gailisi dėl padaryto pažeidimo, negali būti pagrindu taikyti ATPK 301 str.. Dėl šios lengvinančios aplinkybės jam pagrįstai paskirta minimali bauda”150. Pažeidėjas gali skųsti nutarimą dėl administracinės teisės pažeidimo apygardos administraciniam teismui. Teismas, nagrinėdamas administracinės teisės pažeidimo bylą, patikrina, ar valstybės institucijos (pareigūnai) išsamiai ir objektyviai ištyrė visas aplinkybes ir surinko pakankamai įrodymų. Pavyzdžiui, Lietuvos Respublikos valstybinė darbo inspekcija surašė administracinės teisės pažeidimo protokolą už tai, kad pil. Z.Gricius, nesudaręs darbo sutarčių, savo ūkyje įdarbino tris asmenis ir tuo padarė pažeidimą, numatytą ATPK 413 str.1 d. bei pažeidė Lietuvos Respublikos darbo sutarties įstatymo 171 str.. Tačiau Šiaulių rajono apylinkės teismas 2001 m. spalio 1 d. nutartyje nurodė: ”Kad įdarbino V. Staškevičių, įrodyta (...) tuo tarpu nėra pateikta objektyvių įrodymų, jog buvo įdarbinti D. Petravičius ir A. Mačiulis, todėl už šiuos asmenis S. Gricius nebaustinas. Kadangi pažeidėjas nuoširdžiai gailisi, taikytinas LR ATPK 301str.”151. Apygardos administracinis teismas, nagrinėdamas skundą dėl nutarimo administracinio teisės pažeidimo byloje, patikrina priimto nutarimo teisėtumą ir pagrįstumą. Kartu apygardos administracinis teismas, nagrinėdamas skundą, vykdo kontrolinę funkciją, patikrindamas, ar nuobauda paskirta pagal įstatymus ir ar ją paskyrė organas (pareigūnas), turintis teisę spręsti tos kategorijos bylas, taip pat ar buvo laikomasi nustatytos administracinės nuobaudos skyrimo tvarkos. Pavyzdžiui, D. Žimkienė kreipėsi skundu į Šiaulių apygardos administracinį teismą dėl administracinės komisijos prie Telšių rajono savivaldybės Tarybos nutarimo, kuriuo ji buvo nubausta paskiriant įspėjimą pagal ATPK 1621 str. už tai, kad ji klaidingai nurodė R. Žimkienei šeimos kapavietę. Skundą teismas tenkino iš dalies, paskirta administracinė nuobauda - įspėjimas buvo panaikinta, o surinkta medžiaga grąžinta įgaliotam nagrinėti administracinę bylą organui -administracinei komisijai prie Telšių rajono savivaldybės Tarybos. Bylos nagrinėjimo eigoje buvo padaryti esminiai procesiniai pažeidimai ir nesurinkti įrodymai. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2001 m. gegužės 10 d. nutartyje nurodė: ”Administracinės teisės pažeidimo protokolas nebuvo nustatyta tvarka surašytas, nes iš pateiktos medžiagos, pagal kurią buvo paskirta nuobauda, matyti, kad tokio procesinio dokumento nėra ir jis surašytas nebuvo. Surinktoje medžiagoje esantis protokolas yra ne administracinio teisės pažeidimo protokolas, o kolegialaus organo posėdžio protokolas, kuris numatytas ATPK 285 str., ir jis administracinio teisės pažeidimo protokolo neatstoja. Jau vien šiuo aspektu paskirta administracinė nuobauda negali būti laikoma teisėta ir pagrįsta, nes paskirta neiškėlus administracinės bylos”152. Administracinės teisės pažeidimo protokolas yra administracinių bylų teisenos procesinis dokumentas, kuriuo konstatuojamas administracinės teisės pažeidimo padarymo faktas bei kitos su tuo susijusios aplinkybės. Tai dokumentas, kuriame formuluojamas kaltinimas bei fiksuojamos žinomos įrodinėjimo priemonės. Administracinės bylos nagrinėjimas yra galimas tik įgalioto asmens surašyto administracinės teisės pažeidimo protokolo pagrindu. Šiaulių apygardos administracinis teismas minėtoje nutartyje atkreipė dėmesį ir į tai, kad ATPK 1621 str., pagal kurį yra paskirta administracinė nuobauda, savo turiniu yra blanketinė teisės norma, t.y. apibrėžia tik formalų kapinių tvarkymo taisyklių pažeidimą: ”Konkrečiai taikant šią teisės normą būtina konkreti nuoroda į Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1990 m. lapkričio 26 d. nutarimu Nr.359 “Dėl Kapinių tvarkymo taisyklių patvirtinimo” patvirtintas Kapinių tvarkymo taisykles, tuo pačiui suformuluojant, kuo ir kokiais konkrečiais tyčiniais veiksmais ar neveikimu buvo pažeistos minėtos taisyklės. Nagrinėjamu atveju tai nebuvo padaryta”153. Pateikti pavyzdžiai įrodo, kad teismai, nagrinėdami administracinės teisės pažeidimų bylas, tikrina materialinės bei procesinės normų laikymosi aspektus ir taip atlieka vykdomosios valdžios kontrolę. Jeigu teismas nustato, kad nutarimą priėmė organas (pareigūnas), neturintis teisės spręsti tokią bylą, toks nutarimas panaikinamas ir byla perduodama nagrinėti kompetentingam organui (pareigūnui). Jei teismas nustato, kad asmeniui buvo neteisėtai pritaikyta nuobauda ir tuo padaryta žala, ši žala jam atlyginama. Nutarimą panaikinus ir nutraukus administracinės teisės pažeidimo bylą, asmeniui grąžinamos išieškotos sumos, paimti ir konfiskuoti daiktai, panaikinami kiti apribojimai. Administracinės teisės pažeidimų bylų teisenos vienas pagrindinių uždavinių yra išspręsti bylą tiksliai pagal įstatymus. Tačiau įsatymas ne visada atitinka aukščiausios galios dokumentą - Lietuvos Respublikos Konstituciją, todėl svarbu išnagrinėti ir šiuolaikinės valstybės institucijos - Konstitucinio Teismo atliekamą įstatymų konstitucingumo kontrolę. 2.4. KonstItucinio teismo kontrolė Konstitucijoje įtvirtinta aukščiausia politinė tautos galia, t.y. tautos suverenitetas. Tai reiškia, kad konstitucinėse normose įtvirtinamos aukščiausios galios taisyklės, kurios yra privalomos visiems. Tačiau yra ir kita reiškinio kokybė. Pasirodo, kad nors konstitucija ir yra aukščiausiosios galios aktas ir jai visi turi paklusti, tačiau pačiai konstitucijai apsaugoti turi egzistuoti teisinis mechanizmas. Ši problema išaiškėjo tada, kai konstitucija pradėjo iš tikrųjų veikti ir daryti poveikį visuomeniniams santykiams. Yra du konstitucinės kontrolės modeliai: amerikiečių modelis, grindžiamas konkrečia įstatymų ir administracinių aktų atitikimo konstitucijai kontrole vykstant teismo procesui (be JAV, šį modelį perėmė Kanada, Indija, Australija, Airija, Japonija, daugelis Lotynų Amerikos valstybių, Šveicarija, Skandinavijos valstybės) ir austrų (europinis kontinentinis) modelis. Jo esmė yra įstatymų konstitucingumo kontrolė esant ypatingam procesui, kai ją atlieka specialus konstitucinis teismas. Konstitucinė kontrolė, vykdoma įvairiose šalyse, skiriasi pagal objektą, formas ir rūšis, procedūras, teisines pasekmes. Tradiciniai konstitucinės kontrolės objektai yra: 1) teisės normų konstitucingumas; 2) įstatymų dėl konstitucijos pakeitimo konstitucingumas; 3) tarptautinės sutartys; 4) teisės taikymo aktų konstitucingumas; 5) ginčai dėl kompetencijos tarp valstybės ir jos regionų; 6) žmogaus teisių ir laisvių apsauga; 7) rinkimų ir referendumų teisėtumas; 8) pareigūnų politinės atsakomybės ir nušalinimo nuo pareigų klausimai; 9) politinių partijų ir politinių susivienijimų konstitucingumas; 10) Konstitucijos interpretavimas. Konstitucinė kontrolė, t.y. įstatymų ir kitų teisės aktų atitikimo konstitucijai tikrinimas, reiškia tam tikrą intervenciją į įstatymo leidėjo veiklą. Tokios intervencijos padariniai gali būti itin reikšmingi, nes ne tik teisiškai įvertinami konkretūs parlamento veiklos rezultatai, bet ir netenka galios konstitucinio teismo pripažinti prieštaraujančiais konstitucijai kiti teisės aktai, įstatymai. Gali atrodyti, kad tuo pažeidžiamas valdžių padalijimo principas, parlamento, kaip tautos atstovybės, viršenybės principas, įstatymo, kaip tautos suverenios valios išraiškos, neliečiamybės principas. Tačiau taip nėra, nes konstituciniai teismai formuojami ir veikia konstitucijos ir (dažniausiai) specialaus įstatymo pagrindu. Vadinasi, pats įstatymų leidėjas, numatydamas tokią konstitucinio teismo sampratą ir kompetenciją, riboja savo įstatymų leidybos įgaliojimus. Tai ypač akivaizdu, kai konstituciją ir jos nuostatas dėl konstitucinio teismo priima pati tauta. Nagrinėjant konstitucinės kontrolės procedūras, svarbus klausimas yra subjektų ratas, kurie gali kreiptis į konstitucinę kontrolę vykdančią instituciją. Įvairiose užsienio šalyse šis ratas yra skirtingas. Dažniausiai įstatymų leidėjas numato tokias subjektų rūšis: aukščiausiosios valstybės institucijos (Prezidentas, Vyriausybė, Parlamentas), administracinių vienetų valdžia (savivaldybės, federacijos subjektai, teismai ir kitos teisėsaugos institucijos). Vienose valstybėse, pvz. Austrijoje, subjektų ratas platus, kitose valstybėse iniciatyvos teisę turi tik aukščiausios valdžios institucijos. Amerikietiškojo modelio valstybėse prie subjektų priskiriami fiziniai ir juridiniai asmenys. Kalbant apie konstitucinės kontrolės formas reikėtų pažymėti, kad išankstinė arba preventyvinė forma būdinga Prancūzijai. Klasikinio amerikietiško modelio valstybės, išskyrus Suomiją, išankstinės formos neturi. Čia būdinga konkreti kontrolė. Labiausiai paplitusi konsultacinė kontrolės forma, nes svarbu yra sužinoti, ar įstatymo projektas neprieštarauja Konstitucijai. Europietiškojo modelio valstybėms labiau būdinga vėlesnioji kontrolė. Konstitucinio teismo sprendimai dėl akto konstitucingumo taip pat skiriasi pagal prigimtį ir teisines pasekmes. Jei Konstitucinis teismas priima sprendimą įgyvendindamas savo konsultacines funkcijas, tai ir sprendimas yra konsultacinio pobūdžio, neprivalomas. Visais kitais atvejais sprendimas turi privalomą pobūdį. Reikėtų išskirti, kad bendrųjų teismų sprendimai privalomi tik abiem ginčo pusėms. Bet bendrosios teisės tradicijos šalyse aukščiausios teisminės institucijos sprendimai privalomi žemesniems teismams. Šis principas įtvirtintas daugelyje amerikietiškojo tipo valstybių. Europietiškojo tipo Konstitucinių teismų sprendimai yra privalomi. Įstatymo konstitucingumo tikrinimo koncepcija Lietuvoje buvo kuriama remiantis dviejų tradicijų – civilinės teisės ir bendrosios teisės – idėjomis. Tai atsispindėjo 1990-1992 metais parengtuose Konstitucijos ir kituose teisės aktų dėl konstitucinės justicijos projektuose. J.Žilio nuomone, konstitucinės kontrolės formos pasirinkimą, laikantis europinės tradicijos, sąlygojo šios priežastys: ”Pozityviosios teisės teorijos populiarumas Europoje; siekimas izoliuoti bendrosios kompetencijos teismus nuo politinio proceso; specializuotų teismų tradicija Europoje”154. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas nevykdo išankstinės įstatymų konstitucingumo kontrolės. Įgyvendinama vėlesnioji konstitucinė priežiūra, t.y. jau priimtų ir įsigaliojusių įstatymų bei kitų teisės aktų konstitucingumas bei teisėtumas. Konstitucinis Teismas garantuoja Konstitucijos viršenybę teisės sistemoje ir konstitucinį teisėt