Administracinės teisės kurso programa: konspektas

I dalis (pavasario semestras) 1 tema. Administracinės teisės dalykas ir sistema 1.1.Administracinės teisės dalykas ir sąvoka. Pagrindinė teisės paskirtis – reguliuoti visuomeninius santykius. Todėl teisės reguliavimo dalykas visada yra visuomeniniai santykiai. Atsižvelgiant į šių santykių ypatumus bei jų reguliavimo metodą, teisė skaidoma į savarankiškas šakas. Norint apibrėžto administracinę teisę, reikia išryškinti jo reguliavimo dalyką. Administratio (lot.) – valdyti, vadovauti. Administracinė teisė – valdymo teisė, teisės apie valdymą šaka. Išvada: administracinės teisės dalykas yra visuomeniniai santykiai, kurie susiklosto valstybinio valdymo procese. Teisės teorijoje valstybinis valdymas yra viena iš pagrindinių valstybės veiklos rūšių. Siaurąja prasme valstybinis valdymas vadinamas vykdomąja veikla. Vykdomąją veiklą atlieka valstybės valdymo institucijos (valstybės vykdomieji organai). Jų pagrindinė paskirtis – organizuoti atstovaujamųjų organų priimtų aktų įgyvendinimą. Išvada: administracinės teisės dalykas – visuomeniniai santykiai, kurie susiklosto valstybės organų vykdomojoje veikloje. Administracinės teisės reguliavimo dalykas – visuomeniniai santykiai, kurie susiklosto: Valstybės valdymo organų veikloje (sudaro pagrindinę grupę); Savivaldybės vykdomųjų institucijų veikloje; Kitų valstybės organų (Seimo, teismų, prokuratūros) vidinėje veikloje. Pvz., Seime – Seimo valdyba, vidinių vykdomųjų funkcijų institucija. 1.2. Administracinės teisės ir gretimų teisės šakų santykis Administracinė teisė glaudžiausiai siejasi su konstitucine teise. Konstitucinė teisė išreiškia visuomenės ir valstybės santvarką, valstybinės valdžios, aparato principus, santykius su savivaldos organais, pagrindines piliečių teises ir laisves, subjektų teisinę padėtį ir pan. Tai – pagrindinė teisės šaka, nes jos svarbiausios normos yra ir kitų teisės šakų pagrindas, aukščiausios juridinės galios šaltinis. Konstitucinė teisė yra teisės sistemos rūšis, kuri yra pagrindas atsirasti ir vystytis kitoms teisės šakoms. Šiuos visuomeninius santykius reguliuoja ir konstitucinės teisės normos, ir administracinės teisės normos. Konstitucinė teisė nustato bendrus teisės subjektų pradmenis, jų veiklos principus, o administracinė teisė realizuoja juos detalizuodama, nustato konstitucinės teisės numatytų principų įgyvendinimo tvarką. Pvz., švietimo ir mokslo sistema – kaip įdiegti konstitucines nuostatas sprendžia Vyriausybė. Administracinės teisės nuostatoms artimos ir žemės ūkio, finansų teisės nuostatos. Dar: žodžio, demonstracijų laisvė priklauso konstitucinei teisei, bet yra numatyta mitingų tvarka, reikalavimai – tai susiję su administracine teise. Konstitucinės teisės normos reguliuoja atstovaujamosios valdžios funkcijų vykdymą, o administracinės teisės normos – vykdomųjų (valstybės valdymo) organų funkcijas. Bet yra ir neteisingų dalykų, pvz., administraciniai teismai nagrinės bylas kylančias iš administracinių teisinių santykių bei dėl rinkimų teisės pažeidimų – pastarasis dalykas priklauso prie konstitucinės, o ne administracinės teisės normų (rinkimų komisija – ne valdymo organas). 1.3. Administracinės teisės sistema Pagal taikymo matą ir administracinės teisės normų pobūdį administracinės normos skirstomos į tokias pagrindines grupes: Normos, taikomos visoje valstybės valdymo sferoje – universalios, bendro pobūdžio normos, jų visuma sudaro bendrąją administracinės teisės dalį; Normos, taikomos tik konkrečiuose valstybinio valdymo šakose, srityse, sferose – šių normų taikymo matas daug siauresnis. Specialiosios dalies normos taikomos tik specifinėse srityse. Bendrosios dalies normos sudaro tam tikrus administracinės teisės institutus, pvz., valstybės tarnybos, drausminės atsakomybės, administracinės atsakomybės, kontrolės ir t.t. Specialiosios dalies normos reguliuoja valstybės valdymą tam tikrose administracinės teisės šakose, sferose. Todėl specialioji dalis suskirstyta į tam tikras valdymo sritis ir šakas, pvz.: Socialinės, kultūrinės srities valdymas – įeina tokios valdymo šakos: kultūros, švietimo ir mokslo, socialinės apsaugos, sveikatos apsaugos, fizinės kultūros ir sporto. Ūkinės srities valdymas – įeina šakos: pramonė, statyba, transportas, ryšiai, žemės ūkis, prekyba, komunalinis ūkis ir t.t. Politinė - administracinė valdymo sritis – tokios šakos: krašto apsaugos, valstybės saugumo, vidaus reikalų, teisingumo, užsienio politiniai bei ekonominio valdymo klausimai. 1.4. Administracinės teisės šaltiniai, jų rūšys Teisės šaltinis – išorinė išraiškos forma, teisės aktai. Administracinės teisės šaltiniai – tie teisės aktai, kuriuose yra administracinės teisės normų. Visuomeninių santykių įvairovė sąlygoja aktų įvairovę. Administracinės teisės šaltiniai pagal teisės aktus leidžiančius subjektus skirstomi į: Aukščiausios teisinės galios aktas – Konstitucija; Įstatymai; Įstatymų formą gali turėti ir kitų pavadinimų aktai, kurie įtvirtina ir administracinės teisės normas – kodeksai. Kodeksas – vieningas teisės aktas, kuriame išdėstytos normos, keičiančios tam tikrą visuomeninio gyvenimo sritį. Pvz., LR ATPK, LR Muitinių kodeksas, LR Kelių transporto kodeksas, LR Vidaus vandenų transporto kodeksas. Statutai, pvz., Vilniaus universiteto statutas. LR Seimo norminiai nutarimai; Prezidento norminio pobūdžio dekretai; LR Vyriausybės nutarimai; Departamentų, inspekcijų vadovų įsakymai; Apskričių viršininkų ir apskričių administracijos vadovų įsakymai; Vietos savivaldos institucijų aktai; Įstaigų administracijų vadovų norminiai aktai Tarptautinės sutartys. 1.5. Administracinės teisės mokslas (mokslo dalykas, šaltiniai) Administracinės teisės mokslas teoriniu požiūriu nagrinėja administracinės teisės normas ir teisinį visuomeninių santykių reguliavimo mechanizmą, remdamasis teoriniais apibrėžimais formuluoja bendras administracinės teisės sąvokas ir mokslo kategorijas, tiria valstybinio valdymo dėsningumus ir administracinių teisinių santykių tarpusavio ryšius, tiria administracinės teisės normų realizavimo praktiką ir valdymo organų funkcionavimo klausimus, rengia teisės normų raidos prognozes, teikia rekomendacijas tobulinti normas ir santykius, rengia kodifikavimo programas, normų aiškinimo teorinius pagrindus, padeda tobulinti valstybės valdymo mechanizmą. Administracinės teisės mokslas vykdo 3 pagrindines funkcijas: Teorinę funkciją – padeda plėtoti bendrąją valstybės ir teisės teoriją; Taikomąją funkciją – rengia pasiūlymus tobulinti valdymo reguliavimą, sudaro sąlygas mokyti teisės dalykų – programos, vadovėliai; Auklėjamąją funkciją – propaguoja teisines žinias, formuoja teisinę gyventojų sąmonę. Tyrimai atliekami mokslo tiriamuosiuose institutuose, aukštosiose mokyklose. Yra ir praktinio pobūdžio institucijos. Yra ir mokslinio tyrimo metodai – sociologinis, istorinis, statistinis, lyginamasis ir t.t. Administracinės teisės mokslas susijęs ir su kitomis teisės šakomis, ypač su BVTT mokslu, valdymo mokslu – tiria socialines valdymo problemas ir pan. Administracinės teisės mokslas svarbus ir organizuojant bei tobulinant valdymo mechanizmą. Šaltiniai: konstitucija, Seimo, LRV nutarimai, prezidento dekretai ir t.t. 1.6. Administracinės teisės sisteminimas ir kodifikavimas Administracinės teisės normų įvairovė lemia būtinybę jas sisteminti – tai padeda ir jas tobulinti. Yra 2 pagrindinės sisteminimo formos: 1. Inkorporacija 2. Kodifikacija. Inkorporacija yra paprasta teisės normų sisteminimo forma; tai – galiojančių norminių aktų išdėstymas rinkiniuose pagal temas, laiką ar alfabetą. Kodifikacija – sudėtingesnis sisteminimo būdas; tai – ne mechaniškas išdėstymas, o normų jungimas į bendrą, logiškai pagrįstą sistemą, kai šalinami normų prieštaravimai, užpildomos teisės spragos ir pan. Kodifikacijos procese kuriamos naujos aktų formos – kodeksai. Lietuvoje taip pat vyksta administracinės teisės normų kodifikavimo ir sisteminimo darbas, pvz., sudarytas muitų kodeksas, ATPK, transporto kodeksas. Administracinė teisė – labai plati, todėl vieningo kodekso nėra, nes neįmanoma visko kodifikuoti; tai galima daryti tik pagal atskiras normų grupes (institutus). Be to, administracinės teisės normos dažnai keičiamos. 2 tema. Administracinės teisės normos 2.1. Administracinės teisės normos sąvoka ir struktūra Administracinės teisės normai būdingi bendri teisės normos požymiai. Tai – valstybės nustatytos ir saugomos bendro pobūdžio privalomos elgesio taisyklės, apibrėžiančios reguliuojamų visuomeninių santykių subjektų teises ir pareigas, t.y., galimo ir privalomo elgesio ribas. Bet yra ir skiriamųjų administracinės teisės normoms būdingų bruožų. Administracinės teisės normoms būdingi ypatumai: Specifinis reguliavimo dalykas - jomis reguliuojama valstybės specifinė – įstatymų vykdomoji – veikla, t.y. valstybės valdymas. Reguliuojami valdymo santykiai, atsirandantys valstybinio bei vidinio valdymo procese; Administracinio - teisinio reguliavimo metodo išraiška - administracinės teisės normos, nustatydamos reguliuojamų santykių subjektų teises ir pareigas, valstybinius valdingus įgalinimus valdymo procese suteikia tik valstybinio valdymo organams; Valstybinio valdymo pobūdis sąlygoja administracinės teisės normų imperatyvumą, kuris gali pasireikšti trejopai: tiesioginis paliepimas elgtis nurodytu būdu; galimybė rinktis vieną iš kelių numatytų alternatyvų; suteikimas teisės subjektui elgtis savo nuožiūra neperžengiant tam tikrų ribų. Taigi, administracinės teisės norma – tai teisės norma, kuri administracinio - teisinio metodo pagalba reguliuoja visuomeninius valdymo pobūdžio santykius, atsirandančius valstybinio bei vidinio valdymo procese. Administracinės teisės normos turi struktūrą, dažniausiai susidedančią iš šių elementų: Hipotezė – normos dalis, nurodanti konkrečias aplinkybes ar sąlygas, kai norma turi būti vykdoma arba taikoma. Kitaip tariant, hipotezėje nurodomos aplinkybės yra juridiniai faktai, kurių pagrindu atsiranda atitinkami administraciniai - teisiniai santykiai. Pagal apibrėžtumo laipsnį hipotezė gali būti absoliučiai apibrėžta, santikinai apibrėžta arba visai neapibrėžta; jos gali ir visai nebūti. Pvz., ATPK 17212 str. “Neteisėtas slaptos informacijos apie mokesčio mokėtoją paskleidimas – užtraukia baudą nuo vieno tūkstančio iki penkių tūkstančių litų”. Čia hipotezė suprantama taip: jei neteisėtai paskleidžiama informacija apie mokesčių mokėtoją. Dispozicija – svarbiausia administracinės teisės normos dalis, nustatanti tam tikrą elgesio taisyklę. Čia išvardinamos reguliuojamo visuomeninio santykio subjektų teisės, įgalinimai, pareigos, leidžiamas elgesys, draudimai, apribojimai. Dispozicija gali būti tiksliai apibrėžta, santykinai apibrėžta arba blanketinė (kai yra nukreipiama į kitą teisės normą, kurioje nurodyta tam tikra elgesio taisyklė). Pvz., aukščiau minėtame ATPK 17212 str. dispozicija suprantama taip: draudžiama neteisėtai paskleisti slaptą informaciją apie mokesčio mokėtoją. Sankcija – nurodymas valstybinio poveikio priemonių asmenims, nevykdantiems teisės normoje nurodytos taisyklės ar ją pažeidusiems. Pvz., aukščiau minėto ATPK 17212 str. sankcija suprantama taip: užtraukia baudą nuo vieno tūkstančio iki penkių tūkstančių litų. Sankcija plačiąja prasme suprantama kaip įvairaus poveikio priemonės – drausminio, civilinio, ekonominio. Sankcija siaurąja prasme suprantama kaip priemonė, kuria siekiama nubausti – įspėjimas, bauda, nušalinimas nuo pareigų, administracinis areštas. Administracinėje teisėje labiausiai paplitę drausminės ir administracinės sankcijos, tačiau kai kurių normų reikalavimų vykdymui užtikrinti nustatomos turtinės (ypač materialinės finansinės) sankcijos. Pagal poveikio tikslus ir pobūdį administracinės teisės normų sankcijos gali būti skirstomos į: Kardomąsias – administracinės kardomosios prievartos priemonės; Atstatomąsias – numato priverstinį neįvykdytos arba netinkamai įvykdytos pareigos įvykdymą bei neteisėtų valdymo aktų panaikinimą; Baudžiamąsias – administracinės ir drausminės nuobaudos; Baudžiamąsias - atstatomąsias. Pagal apibrėžtumo laipsnį sankcijos gali būti apibrėžtos, santykinai apibrėžtos, blanketinės arba nenurodomos visai – pvz., atsako pagal įstatymus. Sankcijos skirstomos: Pagal vidinę sandarą - paprastos – kai numatoma viena poveikio priemonė už elgesio taisyklės nevykdymą – pvz., bauda – ATPK 212 str. “ užtraukia penkių šimtų litų baudą. ”; sudėtinės – gali būti alternatyvinės (kai numatoma galimybė rinktis vieną iš kelių galimų poveikio priemonių – pvz., bauda arba areštas – ATPK 174 str. “užtraukia baudą nuo vieno šimto iki trijų šimtų litų ar pataisos darbus nuo vieno iki dviejų mėnesių, išskaitant dvidešimt procentų darbo užmokesčio, arba administracinį areštą iki trisdešimties parų.”) ir kumuliatyvinės (kai prie pagrindinės sankcijos pridedama ir papildoma sankcija – pvz., bauda ir konfiskavimas – ATPK 1736 str. “užtraukia baudą nuo dešimties tūkstančių iki dvidešimties tūkstančių litų su šių prekių konfiskavimu”). 2.2. Administracinės teisės normų rūšys Administracinės teisės normos skirstomos į dvi grupes: Normos, taikomos visoje valstybės valdymo sferoje – jos yra universalios ir sudaro bendrąją administracinės teisės dalį. Tai – tokios administracinės teisės normos, kurios įtvirtina valstybės valdymo principus, reglamentuoja administracinės teisės subjektų teisinę padėtį, valdymo organų formavimo tvarką, valstybės tarnybą, valstybės valdymo veiklos formas ir metodus, administracinės procesinės veiklos pagrindus, teisėtumo užtikrinimo valdymo srityje būdus ir kt. Normos, taikomos konkrečiose valstybės valdymo sferose ar šakose. Šių normų pobūdis toks, kad jos nėra universalaus taikymo, taikomos konkrečiose šakose konkrečiais atvejais, taikymo matas siauresnis, jos atspindi valdymo organizavimo ypatumus konkrečiose šakose. Šios normos skirstomos į 3 stambias grupes: normos, veikiančios ūkio valdymo srityje – finansai ir kreditas, statistika, transportas, žemės ir miškų ūkis, aplinkosauga, statyba, prekyba, energetika ir t.t. normos, veikiančios socialinės-kultūrinės veiklos srityje – švietimas ir mokslas, kultūra, socialinė apsauga, kūno kultūra ir sportas, sveikatos apsauga ir kt. normos, veikiančios politinės administracinės veiklos srityje – vidaus reikalai, teisingumo valdymas, valstybės saugumas, užsienio reikalai, krašto apsauga ir kt. Administracinės teisės normos gali būti grupuojamos ir pagal įvairius kitus kriterijus. Svarbiausieji kriterijai ir skirstymai: Normos turinys – pagal tai skiriamos: materialinės – nustato subjektų teisinę padėtį, teises ir pareigas valdymo sferoje; procesinės – reglamentuoja materialinių normų taikymo tvarką (pvz., bauda turi būti skiriama pagal protokolą ir pan.). Taikymo sfera – pagal tai skiriamos: bendrosios – reguliuoja visą grupę vienarūšių santykių arba nustato bendrus teisinio reguliavimo pagrindus; specialiosios – konkretizuoja bendrųjų normų taikymą atsižvelgiant į tam tikros rūšies visuomeninių santykių ypatumus (pvz., žemės ūkis, finansai ir t.t.); ypatingosios – taikomos tik išimtinais, ypatingais atvejais, kai susidaro ypatingosios aplinkybės – pvz., epidemijos, stichinės nelaimės ir pan. atvejais. Subjektai – skiriamos normos, reguliuojančios: valdymo organų teisinę padėtį, veiklos formas ir metodus; tarnautojų administracinį - teisinį statusą; vietos savivaldos organų teisinę padėtį; visuomeninių organizacijų teisinę padėtį valdymo sferoje; piliečių, kitų fizinių asmenų administracinį teisinį statusą valdymo sferoje. Normų tarpusavio santykis – pagal tai išskiriamos: Normos - įstatymai – turi aukščiausią teisinę galią, jomis remiantis leidžiamos poįstatyminės normos; poįstatyminių aktų normos – leidžiamos normų - įstatymų pagrindu. Gali būti savo ruožtu toliau skirstomos pagal jas išleidusius organus – nuo priklauso jų juridinė galia. Tačiau nepriklausomai nuo skirtingos juridinės galios ir tarpusavio subordinacijos, visos normos vienodai privalomos adresuojamiems subjektams. Normos poveikio subjektams pobūdis – pagal tai išskiriamos: įpareigojančios – reikalauja iš subjektų atlikti tam tikrus, normoje numatytus veiksmus; įgalinančios – suteikia teisės subjektams įgaliojimus tam tikrus atlikti tam tikrus veiksmus arba elgtis savo nuožiūra normos dispozicijos nurodytose ribose; draudžiančios – nustato tam tikrus apribojimus, t.y. draudžia atlikti normoje nurodytus veiksmus; rekomendacinės – rekomenduoja atlikti tam tikrus veiksmus teisės subjektams, kurie yra nepavaldūs, arba nereikalauja kategoriškai atlikti tam tikrų veiksmų. 2.3. Administracinės teisės normų galiojimas Paminėtinos normų galiojimo ribos – pagal tai normų galiojimas skirstomas į: galiojimą laiko atžvilgiu – jei norma numato subjekto atžvilgiu negatyvų poveikį, tai ji netaikoma laike atgal (tuo tarpu kitose teisės šakose gali būti ir taikomos, pvz., baudžiamojoje teisėje – bausmė už genocidą, masinį terorą ir kitus nusikaltimus žmonijai ir žmogiškumui) galiojimą erdvėje – gali galioti visoje teritorijoje, arba jos dalyje, arba tik viename administraciniame teritoriniame vienete; galiojimą asmenų atžvilgiu. Pažymėtina, kad visos administracinės teisės normos įtvirtinamos atitinkamuose teisiniuose aktuose ir pradeda galioti nuo tų aktų galiojimo pradžios. Normos nustoja galioti kai: pasibaigia galiojimo laikas, arba panaikinus teisės aktą, arba įvykus tam tikrai sąlygai. 2.4. Administracinės teisės normų realizavimas Administracinės teisės normos savo socialinę paskirtį atlieka tada, kai jos realizuojamos – kai visuomenės elgesys atitinka jų reikalavimus. Atsižvelgiant į administracinės teisės normų turinį ir jose įtvirtintų elgesio taisyklių formulavimą, teisės teorijoje skiriamos 4 šių normų realizavimo formos: Laikymasis; Vykdymas; Panaudojimas Taikymas. ATN laikymasis – paprasčiausias būdas - teisės subjektų savanoriškas paklusimas teisės normos reikalavimams. Čia dažniausiai realizuojamos draudžiančios normos (pvz., draudžiama viešoje vietoje rodyti pimpalą). Vykdymas – realizuojamos įpareigojančios normos. Įgyvendinamos aktyviais subjektų veiksmais, kurie atitinka normos reikalavimą (su pimpalu niekaip nesusiję, nes niekas niekada nėra įpareigotas rodyti pimpalą, todėl ir pavyzdžio nėra). Įgalinančios normos realizuojamos jas panaudojant. Tai – subjektyvinių teisių įgyvendinimo forma – naudojama galimybė (pvz., savo namuose prieš veidrodį galima sau rodyti pimpalą). Sudėtingiausias ATN realizavimo būdas – taikymas. Jas taikyti gali tik kompetentingi teisėkūros subjektai. Tokias teises suteikia valstybė. Taikant ATN, turi būti priimtas specialus valdymo organo pareigūno aktas arba atlikti tam tikri veiksmai (pvz., jei viešoje vietoje rodysi pimpalą, tai mentai pagaus ir pritaikys tau normą, prieš tai auliniais batais tau per jį pavaikščioję). 3 tema. Administraciniai teisiniai santykiai (ATS) 3.1. Administracinių teisinių santykių sąvoka, struktūra ir ypatumai ATS – tai administracinės teisės normomis sureguliuoti visuomeniniai santykiai, susiklostantys vykdomosios valdžios, kitų subjektų tos rūšies veikloje. BVTT yra teisinių santykių bruožai, yra ir būdingi ATN reguliuojamiems santykiams: Šie santykiai atsiranda valstybės valdymo organams arba vykdomosioms ar savivaldos institucijoms įgyvendinant joms pavestas funkcijas ar uždavinius – viešojo valdymo srityje; Šiame santykyje vienas subjektas paprastai yra privalomasis – paprastai tam tikras valstybės organas arba jo pareigūnas, arba organas, turintis valstybės valdingus įgalinimus (valstybės deleguotą kompetenciją) – tai sąlygoja ATS reguliavimo metodas. Administraciniai teisiniai santykiai paprastai atsiranda vienos šalies iniciatyva, kitos šalies sutikimas nebūtinas. Gali būti ir dviejų šalių iniciatyva (pvz., 2 ministerijų bendras aktas). Dažnai tarp ATS dalyvių kyla ginčų. Tokiu atveju šie ginčai sprendžiami administraciniu būdu – sprendžia valstybinio valdymo (vykdomosios valdžios) organas (pareigūnas). Atskirais atvejais, numatytais įstatyme, administraciniai ginčai sprendžiami teismo keliu (bendrosios kompetencijos ir administraciniuose). Teismas paprastai sprendžia tokius ginčus, kurie liečia gyvybiškai svarbias piliečių ar kitų subjektų teises. Ginčas dėl administracinės nuobaudos sprendžiamas teisme. Teisminė ginčų nagrinėjimo tendencija platėja. Administracinių teisinių santykių šalis, pažeidusi ATN reikalavimus, atsako ne antrajai ginčo šaliai (kaip CT), bet valstybei, jos organams – tai lemia valstybinis valdymo pobūdis. ATS struktūra. Būtini ATS elementai: TS subjektai (t.p. žr. 3.2). ATS dalyviais gali būti: valstybės valdymo organai; prezidentas; valstybės tarnautojai (pareigūnai); savivaldybės institucijos ir pareigūnai; įvairios nevalstybinės organizacijos ir jų vadovai; fiziniai asmenys: piliečiai, užsieniečiai, asmenys be pilietybės. Šių subjektų subjektyvinės teisės ir pareigos – šalis, veikianti valstybės vardu, turi daugiau teisių, bet ir jos pareigos atsakingesnės; TS objektas – tam tikri veiksmai asmens, kurie reguliuojami AT normų. Valdymo objektas – veiksmai, nes TN reguliuoja ne subjektą, o jo veiksmus. ATS dalyviai teisės normose nustatytas pareigas realizuoja veiksmais, kurie priklauso nuo materialinių vertybių, dvasinių vertybių. Kitos teoretikų grupės nuomonė – objektas yra daiktai. 3.2. Administracinių teisinių santykių dalyviai. Jų administracinis teisnumas ir veiksnumas ATS dalyviais gali būti valstybės institucija, pareigūnai, savivaldybės institucijos ir pareigūnai, nevalstybinės organizacijos ir jų vadovai, piliečiai, kiti fiziniai asmenys. Kad subjektai būtų ATS dalyviais, jie privalo turėti būtiną savybę - administracinį teisnumą – turėti tam tikras teises valstybinio valdymo sferoje ir administracinį veiksnumą – sugebėjimą realizuoti teises ir pareigas valstybinio valdymo srityje. Jie atsiranda nevienodu metu ir apimtimi. Kolektyvinių subjektų - valstybinių institucijų ir nevalstybinių organizacijų - teisnumas ir veiksnumas atsiranda nuo jų suformavimo. Pareigūnų teisnumas ir veiksnumas atsiranda jiems pradedant eiti atitinkamas pareigas ir jų diapazonas priklauso nuo užimamų pareigų. Fiziniai asmenys – piliečiai turi teisnumą nuo gimimo, o veiksnumas dalinį nuo 16 metų, pilną nuo 18 metų. Panašiai ir nepiliečiai, nors jų teisinis teisnumas ir veiksnumas – siauresnis. Fizinių asmenų teisnumas priklauso nuo įvairių faktorių (ypač amžiaus) – gali plėstis, siaurėti. Pvz., studentai dieniniame skyriuje gali studijuoti tik iki 35 metų. Pareigų ėjimas priklauso nuo kvalifikacijos, sveikatos būklės. Tarnautojų teisnumo apimtis priklauso nuo pareigų pobūdžio. 3.3. Administracinių teisinių santykių rūšys ATS rūšys skiriamos pagal įvairius aspektus. Pagal ryšių tarp santykio šalių pobūdį: vertikalūs (subordinaciniai) – būdingi tiems, kurie pavaldūs vieni kitiems organizacine tvarka; horizontalūs – susiklosto tarp tiesiogiai vienas kitam nepavaldžių subjektų (pvz., ministerijos viena kitai nepavaldžios); Pagal santykių paskirtį: Pozityvūs (teigiami - sprendžiami teigiami klausimai) – susidaro siekiant geidžiamų vertybių; Deliktiniai (neigiami) - santykiai dėl padaryto teisės pažeidimo; Pagal turinį: Turtinio pobūdžio – santykio objekto priežastis – materialinės vertybės; Neturtinio pobūdžio – mokslas, literatūra ir pan. Pagal santykių apsaugos būdą: Ginami administracine tvarka ir Ginami teismine tvarka. Pagal subjekto pobūdį: Tarp vykdomųjų organų ir pareigūnų; Tarp vyriausybinių organų?; Tarp piliečių; Tarp užsieniečių. 3.4. Administracinių teisinių santykių atsiradimo, pasikeitimo ir pasibaigimo pagrindai ATS atsiranda, pasikeičia ir pasibaigia juridinių faktų pagrindu. Juridinis faktas – toks faktas, aplinkybė, kuri numatyta teisės normoje. (studentas ateina į egzaminą – teisinis faktas). JF skirstomi į veiksmus (priklauso nuo žmogau valios) ir įvykius (nepriklauso nuo žmogaus valios). Veiksmai gali būti teisėti ir neteisėti (teisės pažeidimai). Teisėti veiksmai skirstomi: Juridinius aktus – tokie veiksmai, kuriais tiesiogiai, sąmoningai siekiama teisinio rezultato; Juridiniai poelgiai – neturi aiškaus kryptingumo, subjektas savo veiksmais nepretenduoja į kokį nors tikslą (pvz., pastebėto teisės pažeidimo pareiškimas policijoje). 4 tema. Valstybinio valdymo sąvoka, struktūra ir pagrindiniai principai 4.1. Bendroji valdymo sąvoka Ji naudojama įvairiose visuomenės ir gamtos mokslų šakose. Valdymo sąvoka apima atitinkamus procesus, kurie vyksta visuomenėje, gyvojoje ir negyvojoje gamtoje. Valdymo procesas vyksta organizuotoje aplinkoje – sistemoje. Sistema – tai organizuota, tarpusavyje susijusių ir atliekančių tam tikras funkcijas struktūrinių elementų visuma. Jai būdinga jos elementų vienybė, darnumas. Visa tai užtikrina tikslingą ir kryptingą poveikį, daromą sistemos elementams. Valdymo procesus, kurie vyksta tam tikroje sistemoje, galima paaiškinti taip: sistema susideda iš dviejų pagrindinių pusių: Valdančiosios (valdymo subjektas) Valdomojo (valdymo objektas). Valdymo subjektas daro tam tikrą kryptingą poveikį valdymo objektui, atlikdamas tą poveikį naudojasi atitinkama informacija. Ši informacija reikalinga ne tik pažinti valdymo sistemą, bet kad valdymo subjektas pažintų jį supančią aplinką. Tokiu būdu valdymo procesas yra nuolatinis informacijos tarp subjekto ir objekto judėjimas. Valdymui būdingi požymiai – hierarchija ir pavaldumas. Valdymo subjektas yra aukštesnėje hierarchijos pakopoje. Objektas privalo vykdyti subjekto nurodytus sprendimus. Atsižvelgiant į sistemas, kuriose vyksta valdymo procesai, valdymas klasifikuojamas: Mechaninis valdymas; Biologinis valdymas (procesas vyksta gyvuose organizmuose); Socialinis valdymas (procesas vyksta tarp žmonių). 4.2. Socialinis valdymas Socialinis valdymas kaip kategorija susiformavo visuomenei vystantis. Socialinis valdymas – būtina visuomenės egzistavimo, jos vystymosi funkcija. Socialinio valdymo būtinumas kyla iš visuomeninės darbo proceso prigimties. Visuomenė be valdymo egzistuoti negali. Bendra žmonių veikla sąlygoja valdymą. Tokioje grupėje reikalingas bendras darbas, bendra veikla, todėl reikalinga, kad ta veikla būtų tikslinga, sąmoninga, t.y. šie žmonių veiksmai turi būti valdomi, koordinuojami, derinami, vienijami. Pvz., orkestro dirigentas yra valdymo subjektas, sugebantis valdyti orkestrą. Valdymo subjektas turi būti autoritetas, sugebantis nukreipti žmonių elegesį tam tikrą linkme. Socialinis valdymas yra ten, kur yra ne vienas žmogus. Socialiniam valdymui keliami tam tikri reikalavimai: Subjektas turi būti autoritetas; Valdymas vyksta tik žmonių grupėje; Valdymo veiksmams reikalingas planas; Būtinas pareigų, veiksmų paskirstymas dalyviams; Būtina informacija; Kontrolės funkcija; Atskirų individų veiksmų vienijimas, derinimas; Pastebėtų trūkumų šalinimas. Valdymo struktūra susideda iš 3 elementų: subjekto objekto funkcijų. Valdymo objektas – ne pavaldus asmuo, o jo veiksmai, elgesys. Veiksmų priežastis – tam tikros vertybės, daiktai. Funkcijos – tam tikros veiklos, darbo atskiri veiksmai (??? – nesąmonė, bet konspektuose yra). Veiklos kryptys: kontrolė, apsauga ir pan. Socialinį valdymą įgyvendina žmonės, jų organizuoti kolektyvai, kurie siekia tam tikros veiklos rezultatų. Taigi, socialinis valdymas: Valdymas vyksta ten, kur yra bendra žmonių veikla; Valdymas užtikrina kryptingą veiklą; Valdymo tikslą pasiekia organizuotų veiksmų keliu; Valdymas – organizacinio pobūdžio veikla. 4.3. Valstybinio valdymo pagrindiniai bruožai, struktūra ir sąvokos apibrėžimas Valstybinio valdymo sąvoka naudojama 2 aspektais – plačiąja ir siaurąja prasme. Valstybinis valdymas plačiąja prasme – tai iš esmės valstybės valdymas, visa valstybinė veikla, viso valstybės aparato darbas. Siaurąja prasme valstybinis valdymas suprantamas kaip tam tikra valstybinės veiklos rūšis. Reikia atsižvelgti į valdžių padalijimo teorijos teiginius: valstybinis valdymas siaurąja prasme suprantamas kaip valstybės valdymo vykdomųjų organų veikla. Reikia išskirti būdingus šios veiklos požymius: Valstybinį valdymą įgyvendina specialūs subjektai, arba valstybiniai valdymo organai (vykdomosios valdžios institucijos); Valstybinis valdymas yra vykdomojo pobūdžio veikla. Ši veikla reikalinga atstovaujamųjų valstybės valdžios organų aktams įgyvendinti; Valstybinis valdymas – tai poįstatyminė veikla, nes vykdomieji organai savo darbe remiasi galiojančiais įstatymais. Jie priima ir savo aktus, bet jie yra poįstatyminio pobūdžio ir turi atitikti galiojančius įstatymus; Valdymo veiklai būdingi pavaldumo ir subordinacijos santykiai; Vykdomoji veikla, kurią atlieka valdymo organai, labai plati, aprėpia socialinį, kultūrinį, politinį, ūkinį gyvenimą; Vykdomoji veikla yra kasdieninio pobūdžio, organizacinė, nepertraukiama; Vykdomoji veikla yra operatyvi. Taigi, valstybinis valdymas – valstybinio valdymo organų vykdoma poįstatyminė veikla, skirta įgyvendinti kultūriniams, socialiniams, ekonominiams visuomenės poreikiams. 4.4. Pagrindiniai valstybinio valdymo principai Valstybinio valdymo principai – tai pagrindinės idėjos, nuostatos, kuriomis turi remtis ir būti sudaryta valstybinio valdymo sistema. Principais laikomi tik tie reikalavimai, kurie atspindi realią tikrovę. Pagrindiniai valstybinio valdymo principai formuojami atsižvelgiant į visuomenės vystymosi reikalavimus. Jie turi būti objektyvūs, moksliškai pagrįsti. Valstybinio valdymo sferos platumas lemia ir principų įvairovę. Todėl aktuali jų klasifikavimo problema. Klasifikuojama atsižvelgiant į konstitucinius ir kitus įstatymus, kurių normos kalba apie valstybinį valdymą. Labiausiai pagrįsta 2 grupių valdymo principų sistema. Pagal šią sistemą minėti principai skirstomi: Politinius teisinius organizacinius; Organizacinius techninius. – šie principai yra universalūs, jais pagrįstas valdymas visose srityse, sferose ir šakose. Šiems principams priskiriami: demokratiškumas; viešumas; teisėtumas; atskaitomumas atstovaujamiesiems organams; kolegialumo derinimas su vienvaldiškumu ir asmenine atsakomybe; kontrolė ir apskaita. Demokratiškumas – LR Konst. pasakyta, kad LR yra demokratinė valstybė. Todėl visi valstybinės valdžios ir savivaldos organai formuojami demokratiniais pagrindais, t.y. pagrindininius valstybės valdymo ar savivaldos organus formuoja atstovaujamieji organai. Valstybiniame valdyme dalyvauja visi piliečiai, jie turi vienodas teises nežiūrint tautybės, lyties ir pan. LRK 29 str.: įstatymui, teismui ir valstybės institucijoms visi piliečiai yra lygūs. Nėra nepakeičiamų darbuotojų, kurie dirba valdymo aparate. LRK 5 str.: valdžios įstaigos tarnauja žmonėms. Viešumas – visi šalies svarbiausi klausimai sprendžiami viešai, išskyrus tuos, kurie sudaro valstybės paslaptis. Valstybės, vyriausybės, savivaldybių priimamų aktų projektai skelbiami spaudoje. Teisėtumas – valdymo organai, jų pareigūnai privalo laikytis įstatymų, jų veikla poįstatyminė. LRK 7 str.: negalioja joks aktas, prieštaraujantis K ar kitiems įstatymams. Negalioja nepaskelbti įstatymai. 8 str. numato teisėtumo užtikrinimo garantijas: “Valstybinės valdžios ar jos institucijos užgrobimas smurtu laikomi antikonstituciniais veiksmais, yra neteisėti ir negalioja.”, t.p. LR Konst. teismas. Teisėtumo klausimus nagrinėja įprastiniai bei administraciniai teismai. Funkcionuoja valstybės kontrolės, konstitucinės kontrolės institutai. Seimas vykdo parlamentinę kontrolę, kiekvienas Seimo narys turi paklausimo teisę. Atskaitomumas atstovaujamiesiems organams – įtvirtintas LRK 96, 101 str. Lietuvos Respublikos Vyriausybė solidariai atsako Seimui už bendrą Vyriausybės veiklą. Ministrai, vadovaudami jiems pavestoms valdymo sritims, atsakingi Seimui, Respublikos Prezidentui ir tiesiogiai pavaldūs Ministrui Pirmininkui. Seimo reikalavimu Vyriausybė arba atskiri ministrai turi atsiskaityti Seime už savo veiklą. Kai pasikeičia daugiau kaip pusė ministrų, Vyriausybė turi iš naujo gauti Seimo įgaliojimus. Priešingu atveju Vyriausybė turi atsistatydinti. Vyriausybė privalo atsistatydinti taip pat šiais atvejais: 1) kai Seimas du kartus iš eilės nepritaria naujai sudarytos Vyriausybės programai; 2) kai Seimas visų Seimo narių balsų dauguma slaptu balsavimu pareiškia nepasitikėjimą Vyriausybe ar Ministru Pirmininku; 3) kai Ministras Pirmininkas atsistatydina ar miršta; 4) po Seimo rinkimų, kai sudaroma nauja Vyriausybė. Ministras privalo atsistatydinti, kai nepasitikėjimą juo slaptu balsavimu pareiškia daugiau kaip pusė visų Seimo narių. Vyriausybės ar ministro atsistatydinimą priima Respublikos Prezidentas. Kolegialumo derinimas su vienvaldiškumu ir asmenine atsakomybe – visi svarbiausi valstybės valdymo klausimai Vyriausybėje svarstomi kolegialiai, t.y. Vyriausybės posėdyje esant kvorumui ir sprendimus priimant balsų dauguma. Kitus sprendimus premjeras ar ministrai priima vienvaldiškai. Atskirų valdymo šakų vadovai sprendimus priima vienvaldiškai ir už juos asmeniškai atsako. Kai kurie klausimai apsvarstomi kolegijose. Kolegijoje sprendimai priimami ministro ar kito vadovo aktu (įsakymu). Asmeninė atsakomybė: valstybinio valdymo vadovai už savo veiklą atsako asmeniškai - Lietuvoje dėl to nėra Ministro pirmininko pavaduotojo, nėra ministrų pavaduotojų – tik viceministrai. Kontrolės ir apskaitos principą įgyvendina patys valdymo institucijų vadovai, kiti pareigūnai. Taip pat valstybės kontrolė, statistikos departamentas, finansų ministerija ir t.t. – organizaciniai techniniai principai yra pritaikomojo pobūdžio. Juos formuluoja valdymo mokslas, remdamasis praktine analize ir apibendrinimu. Atsižvelgiant į šiuos principus, formuojami valstybinio valdymo organai. Išskiriami šie organizaciniai techniniai principai: teritorinis; bendrojo vadovavimo; šakinis; tarpšakinis (funkcijinis). Teritorinis – pagrindinė idėja – valdymo organų steigimas ir jų išdėstymas priklauso nuo respublikos teritorinės struktūros. Steigiami: Organai, veikiantys visos respublikos teritorijoje; Organai, funkcionuojantys administraciniame teritoriniame vienete. Bendrojo vadovavimo – valstybės teritorijoje ar administraciniame vienete formuojami bendro vadovavimo, t.y. bendros kompetencijos organai (pvz., Vyriausybė). Šie organai sprendžia visus klausimus – ekonominius, ūkinius, kultūrinius, politinius. Šakinis – sudaromi organai, vadovauti atskiroms valdymo šakoms – pramonei, prekybai, žemės ūkiui, transportui ir t.t. Tokie organai yra respublikinio mąsto. Tarpšakinis (funkcijinis) – valdymo organai sudaromi spręsti t.t. funkciją, uždavinį ir atitinkamiems klausimams koordinuoti tarp visų tarpšakinių organų. Tas organas nustato tam tikrus normatyvus, standartus. 4.5. Visuomeninio ir valstybinio valdymo santykis 4.6. Pagrindiniai valstybinio valdymo uždaviniai dabartinius LR laikotarpiu 5 tema. Valstybinio valdymo organai 5.1. Valstybinio valdymo organų sąvoka, teisinė padėtis ir vieta kitų valstybės organų bei administracinės teisės subjektų sistemoje; 5.2. Valstybinio valdymo organų sistema; 5.5. Organizacinė valstybinio valdymo organų vidaus struktūra Mūsų valstybėje egzistuoja valstybinių organizacijų sistema. Valstybinės organizacijos: Įstaigos Įmonės Valstybiniai organai: Įstatymų leidžiamieji Įstatymų vykdomieji Seiminiai Valstybinės įstaigos – tokios organizacijos, kurios turi socialinės, kultūrinės veiklos paskirtį (mokyklos, ligoninės, teatras, muziejai, kultūros namai ir pan.). Įmonės užsiima ūkinio pobūdžio veikla, gyventojų buitiniu aptarnavimu ir t.t. (gamyklos, fabrikai ir pan.) Valstybinis organas turi valstybės teisinius įgalinimus, taiko teisinį valstybės primatą. Tai nebūdinga įmonėms, įstaigoms. Valstybės organai yra valstybės aparato sudėtinė dalis, jiems būdingi tokie požymiai: Veikia valstybės vardu; Taiko valstybės prievartą, kad būtų užtikrinta įstatymų leidžiamosios valdžios valia; Įgaliojimų prerogatyva. Valstybės valdymo organai turi tik jiems būdingus požymius: Valstybinio valdymo organai įgyvendina konkrečią valstybinės valdžios rūšį – valstybinį valdymą, t.y. priimtų įstatymų įgyvendinimą ūkinėje, socialinėje-kultūrinėje, politinėje srityse. Svarbiausius valstybinio valdymo organus formuoja įstatymų leidžiamieji organai – tai nustatyta LR Konst. ir kituose įstatymuose. Valstybinio valdymo organai atlieka veiklą, kuri vadinama poįstatymine, ir tuo pačiu valstybinio valdymo organai yra atskaitingi įstatymų leidžiamiesiems organams. Valstybinio valdymo organus prižiūri atstovaujamieji organai. Valstybinio valdymo organų veikla labai įvairiapusė, reiškiasi įvairiomis formomis: Seimo veikloje dominuoja teisės kuriamoji veikla, o valstybinio valdymo organo – visos: teisės kuriamoji, teisės vykdomoji, teisės apsaugos. Valstybinio valdymo organai turi savo sudėtingą struktūrą. Atsižvelgiant į jų funkcijas, uždavinius, sudaroma atskirų organų struktūra. Svarbiausias valstybinio valdymo organo sudėties komponentas yra kompetencija. Ji apibūdina administracinio organo teisinį veiksnumą. Kompetenciją sudaro: Uždaviniai; Funkcijos; Teisės ir pareigos; Veiklos formos ir metodai. Svarbiausi valdymo organui – uždaviniai – nurodymas, ko jis turi siekti savo veikloje. Organo uždaviniai apibrėžti įstatymuose ar kt. aktuose, kuriuose reglamentuojama institucijos veikla. Valdymo organų funkcijos – tai pagrindinės organo veiklos kryptys realizuojant jam iškeltus uždavinius. Funkcijos parodo, iš kokių konkrečių veiksmų susideda jo veikla. Funkcijos paprastai atspindi valdymo specializaciją. Funkcijos įvairios, todėl jos gali būti klasifikuojamos į 3 grupes: Bendros (universalios) – būdingos visiems valdymo organams (pvz., apskaita, kontrolė ir kt.); Specialios – būdingos tik t.t. valdymo organams (pvz., KAM, URM, Valstybės kontrolės, Statistikos departamentas); Pagalbinio pobūdžio – būdingos kiekvienai valdymo institucijai, tik pagal savo pobūdį yra pagalbinės – pvz. Raštvedyba, vidaus ūkinių reikalų tvarkymas, turto apsaugos užtikrinimas ir t.t.). Valdymo organų teisės ir pareigos parodo organo funkcijų apimtį ir jų realizavimo ribas. Valdymo organų veiklos forma – tai jo uždavinių, funkcijų realizavimo būdas. Pagrindinės valdymo formos yra teisinės ir neteisinės (organizacinės). Teisinės – apibrėžtos įstatymu ar kt. teisiniu aktu. Neteisinės veiklos formos nereikalauja teisinio veiksmų apibrėžimo. Metodai – kiekvienas valstybinio valdymo organas įgyvendina savo veiklą savais metodais. Pagrindiniais metodais laikomi: Įtikinimas; Prievarta; Įvairūs ekonominio pobūdžio veiksmai. 5.3. Teisiniai valstybinio valdymo organų formavimo pagrindai ir tvarka Valstybinio valdymo organai sudaromi teisine tvarka ir teisiniais pagrindais. Visų valstybinio valdymo organų formavimo tvarka ir pagrindai numatyti LRK, įstatymuose, LRV nutarimuose ir kt. aktuose. Pagrindai ir tvarka gali būti apibrėžti tiesiogiai ir netiesiogiai. LRV formavimo tvarka yra tiesiogiai nustatyta LR Konstitucijoje. LRK numatyta, kad steigiamos ministerijos, bet rūšys ar kiekis nenustatomi. LRK nustatyta, kad LRV gali steigti sau pavaldžias įstaigas ir departamentus. Jų pagrindas tiksliai apibrėžtas, o visa kita sprendžia ministerijos. LRK numato ministerijas, departamentus, kiti nėra tiksliai apibrėžti. Ministerijų, departamentų, kt. tarnybų nuostatus tvirtina vyriausybė. Nuostatuose sakoma, kad ministerija ar departamentas gali steigti sau pavaldžius organus. Ši tvarka numatyta teisiniame pagrinde; tačiau nekalbama konkrečiai, kaip steigiami tie organai. 5.4. Valstybinio valdymo organų klasifikavimo pagrindai Visi valstybinio valdymo organai klasifikuojami: Pagal kompetencijos pobūdį; Svarbiausių klausimų sprendimo būdus; Veiklos teritorines ribas; Organizacijos formavimo tvarką; Finansavimo šaltinius ir kt. Pagal kompetencijos pobūdį: Bendros kompetencijos tvarka (tos institucijos, kurios sprendžia politinius, socialinius, kultūrinius klausimus, pvz., Vyriausybė); Šakinės kompetencijos; Tarpšakinės kompetencijos valdymo organai – uždavinių sprendimą koordinuoja su kitais valdymo organais. Pagal svarbiausių klausimų sprendimo būdą: Kolegialūs – klausimai sprendžiami posėdžiuose, sprendimai priimami balsų dauguma (pvz., Vyriausybė); Vienvaldžiai – vadovai klausimus sprendžia vienvaldiškai (ministerijos, departamentai, tarnybos), už juos asmeniškai atsako. Pagal veiklos teritoriją: Centriniai – veikia visoje valstybės teritorijoje; Vietiniai – pvz., savivaldos organai, globos, rūpybos skyriai ir pan. Centriniai valdymo organai skirstomi: Aukščiausieji valstybinio valdymo organai (vyriausybė); Šakiniai, tarpšakiniai (ministerijos, departamentai). Pagal teritorinį principą gali būti sudaryti tarpregioniniai, tarprajoniniai valdymo organai, kurie savo veiklą išplečia kelių rajonų teritorijoje (pvz., geležinkelis – Vilniaus ir Šiaulių apygardos). Pagal formavimo tvarką: Sudaromi (formuojami) – tokie, kuriuos pagal LRK, kt įstatymus formuoja aukščiausios institucijos – pvz., vyriausybė; Steigiami – kuriuos LRK, įstatymų, kt. aktų nustatyta tvarka steigiami; pvz., Seimas priima aktą įsteigti t.t. ministeriją; Skiriami – pvz., gamyklos, įstaigos vadovas, administratorius. Priklausomai nuo finansavimo šaltinio: Biudžetiniai (išlaikomi iš valstybės biudžeto); Ūkiskaitiniai (išlaikomi iš pelno). 6 tema. Lietuvos Respublikos Vyriausybė 6.1. LRV samprata Pagal LRK ir LRV įst., LR Vyriausybė įgyvendina vykdomąją valdžią Lietuvoje. Ji – aukščiausias vykdomosios valdžios organas. Vyriausybės galias apibrėžia Lietuvos Respublikos Konstitucija ir įstatymai. 6.2. LRV sudėtis ir formavimo tvarka Lietuvos Respublikos Vyriausybę (toliau - Vyriausybė) sudaro Ministras Pirmininkas ir ministrai. Ministrą Pirmininką Seimo pritarimu skiria ir atleidžia Respublikos Prezidentas. Ministrus skiria ir atleidžia Ministro Pirmininko teikimu Respublikos Prezidentas. Pradėdami eiti savo pareigas, Ministras Pirmininkas ir ministrai prisiekia. Ministras Pirmininkas ir ministrai prisiekia Seimo posėdyje. Laikinai pavaduodamas Respublikos Prezidentą, Seimo Pirmininkas negali atleisti ar skirti ministrų be Seimo sutikimo. Ministras turi teisę atsistatydinti. Ministras yra atsistatydinęs, kai apie savo atsistatydinimą raštu praneša Respublikos Prezidentui ir Ministrui Pirmininkui. 6.3. LRV kompetencija, programa, funkcijos Vyriausybė: 1) saugo konstitucinę santvarką ir Lietuvos Respublikos teritorijos neliečiamybę, tvarko krašto reikalus, garantuoja valstybės saugumą ir viešąją tvarką; 2) vykdo įstatymus ir Seimo nutarimus dėl įstatymų bei nacionalinių programų įgyvendinimo, taip pat Respublikos Prezidento dekretus, įgyvendina Seimo pavirtintą Vyriausybės programą; 3) koordinuoja ministerijų ir Vyriausybės įstaigų veiklą; 4) rengia valstybės biudžeto projektą ir teikia jį Seimui; vykdo valstybės biudžetą, teikia Seimui valstybės biudžeto įvykdymo apyskaitą; 5) remdamasi įstatymais disponuoja valstybiniu turtu, nustato jo valdymo ir naudojimo tvarką; 6) rengia ir teikia Seimui svarstyti įstatymų ir kitų teisės aktų projektus; 7) teikia Seimui siūlymus dėl ministerijų steigimo ir panaikinimo; 8) steigia ir panaikina Vyriausybės įstaigas bei įstaigas prie ministerijų; 9) tvirtina ministerijų, Vyriausybės įstaigų ir įstaigų prie ministerijų nuostatus; 10) kartu su Respublikos Prezidentu vykdo užsienio politiką; užmezga diplomatinius santykius ir palaiko ryšius su užsienio valstybėmis bei tarptautinėmis organizacijomis; atsižvelgdama į Seimo Užsienio reikalų komiteto rekomendacijas, teikia Respublikos Prezidentui siūlymus dėl Lietuvos Respublikos diplomatinių atstovų užsienio valstybėse ir prie tarptautinių organizacijų skyrimo bei atšaukimo; 11) įstatymo nustatyta tvarka organizuoja valdymą aukštesniuosiuose administraciniuose vienetuose; 12) įstatymo numatytais atvejais siūlo Seimui įvesti tiesioginį valdymą savivaldybės teritorijoje; 13) turi teisę kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos įstatymai ar kiti Seimo priimti teisės aktai neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai; 14) skiria ir atleidžia iš pareigų apskričių viršininkus bei savivaldybių veiklos administracinę priežiūrą vykdančius Vyriausybės atstovus; 15) sudaro komisijas bei komitetus; 16) vykdo kitas pareigas, kurias Vyriausybei numato Lietuvos Respublikos Konstitucija, šis ir kiti įstatymai. Ministras Pirmininkas ne vėliau kaip per 15 dienų nuo jo paskyrimo pristato Seimui savo sudarytą ir Respublikos Prezidento patvirtintą Vyriausybę ir pateikia svarstyti jos programą. Jeigu Seimas motyvuotu nutarimu nepritaria šiai programai, Ministras Pirmininkas ne vėliau kaip per 15 dienų nuo nepritarimo dienos pateikia svarstyti naują programą. Ministerijos ir kitos valstybės institucijos privalo paskirtiems ministrams teikti medžiagą, reikalingą Vyriausybės programai parengti, bei prisidėti prie programos rengimo. Vyriausybė gauna įgaliojimus veikti, kai Seimas posėdyje dalyvaujančių narių balsų dauguma pritaria jos programai. Kai Seimas pritaria Vyriausybės programai, Vyriausybė privalo per 3 mėnesius parengti ir patvirtinti konkrečias priemones šiai programai įgyvendinti. 6.4. LRV įstatymų leidybos iniciatyvos teisė Vyriausybė turi įstatymų leidybos iniciatyvos teisę Seime. Vyriausybė dėl Seimui teikiamų įstatymų ar Seimo nutarimų projektų priima nutarimą. 6.5. LRV vykdoma ministerijų ir kitų valstybinio valdymo institucijų veiklos kontrolė Vyriausybė koordinuoja ministerijų veiklą per ministrus. Vyriausybė turi teisę panaikinti ministrų ir ministerijoms pavaldžių įstaigų, taip pat Vyriausybės įstaigų teisės aktus, jeigu šie prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, įstatymams, Lietuvos Respublikos tarptautinėms sutartims, kitiems Seimo priimtiems teisės aktams, Respublikos Prezidento dekretams, Vyriausybės nutarimams ar Ministro Pirmininko potvarkiams. Ministerijų ir Vyriausybės įstaigų teisės aktai, kuriuose nustatomos, keičiamos ar pripažįstamos netekusiomis galios teisės normos, įsigalioja įstatymų nustatyta tvarka. 6.6. LRV veiklos organizavimas. Vyriausybės posėdžiai Vyriausybės darbo tvarką nustato Vyriausybės patvirtintas darbo reglamentas. Vyriausybė valstybės valdymo reikalus sprendžia posėdžiuose visų Vyriausybės narių balsų dauguma priimdama nutarimus. Vyriausybės posėdžiuose gali dalyvauti pareigūnai, kuriems tokią teisę numato Lietuvos Respublikos Konstitucija ir kiti įstatymai. Į Vyriausybės posėdžius gali būti kviečiami ir kiti asmenys. Svarbiausi klausimai gali būti aptariami prieš Vyriausybės posėdžius Ministro Pirmininko sudarytuose nuolatiniuose arba laikinuosiuose Vyriausybės komitetuose, taip pat Vyriausybės sekretoriaus šaukiamuose ministerijų sekretorių pasitarimuose. Vyriausybės nutarimų ir kitų teisės aktų projektai rengiami, svarstomi ir priimami Vyriausybės posėdžiuose Vyriausybės reglamento nustatyta tvarka. Vyriausybei ir Ministrui Pirmininkui svarstyti bei spręsti pateikiami klausimai, kurie priskirti jų kompetencijai, taip pat klausimai, kurių negali išspręsti ministerijos, Vyriausybės įstaigos (departamentai, tarnybos ir inspekcijos), rajonų ir miestų valdybos (tarybos) savarankiškai arba kartu su kitomis ministerijomis, Vyriausybės įstaigomis, rajonų ir miestų savivaldybėmis. Klausimus teikia ministrai, Vyriausybės įstaigų vadovai (departamentų, tarnybų direktoriai, inspekcijų viršininkai), rajonų valdytojai ir respublikos miestų merai (tarybų pirmininkai), o jų nesant - ministrus laikinai pavaduojantys kiti Vyriausybės nariai, Vyriausybės įstaigų vadovų, rajonų valdytojų ir respublikos miestų merų (tarybų pirmininkų) pavaduotojai, kuriems pavesta eiti jų pareigas, taip pat Vyriausybės kanceliarijos struktūrinių padalinių vadovai bei patarėjai atskirais klausimais, o jų nesant - pavaduotojai ir kiti darbuotojai, kuriems pavesta eiti jų pareigas. Vyriausybės atstovai regionuose taip pat nustatytąja tvarka gali teikti Vyriausybės nutarimų ir Ministro Pirmininko potvarkių projektus, kitus pasiūlymus. Vyriausybės posėdžiai rengiami prireikus, paprastai kartą per savaitę, trečiadieniais. Vyriausybės posėdis yra teisėtas, jeigu jame dalyvauja daugiau kaip pusė Vyriausybės narių. Vyriausybės narys, negalintis dalyvauti posėdyje, privalo apie tai pranešti Ministrui Pirmininkui ir gauti jo sutikimą. Negalintys dalyvauti Vyriausybės posėdyje Vyriausybės nariai gali raštu pateikti svarstomais klausimais savo nuomonę, kuri turi būti paskelbta posėdyje. 47. Vyriausybės posėdyje negali būti svarstomas kurios nors ministerijos, Vyriausybės įstaigos, rajono ar miesto valdybos veiklą liečiantis klausimas, jeigu jis iki posėdžio nebuvo su šiomis institucijomis derintas ir jeigu posėdyje nedalyvauja šios ministerijos, Vyriausybės įstaigos, rajono ar miesto valdybos atstovas. Vyriausybės sprendimų slaptais klausimais projektai pateikiami svarstyti Vyriausybės posėdžiuose darbui su slaptais dokumentais nustatyta tvarka. Vyriausybės nutarimai (kiti sprendimai) priimami Vyriausybės posėdžiuose visų Vyriausybės narių balsų dauguma. Balsuojama atvirai ir tik tada, jeigu dėl tam tikro nutarimo (sprendimo) nesutampa nuomonės ir jeigu to reikalauja bent vienas Vyriausybės narys. Balsus skaičiuoja Vyriausybės kanceliarijos darbuotojas, įforminantis posėdžio protokolą. Vyriausybės sekretorius, atsižvelgdamas į Vyriausybės kanclerio išvadas, teikia Ministrui Pirmininkui siūlymus dėl Vyriausybės nutarimo ar kito teisės akto projekto nagrinėjimo Vyriausybės posėdyje. Gavęs Ministro Pirmininko pritarimą įtraukti projektus į darbotvarkę, Vyriausybės sekretorius sudaro Vyriausybės posėdžio darbotvarkės projektą, nurodo pranešėjus ir pateikia Ministrui Pirmininkui. Kai Ministras Pirmininkas pasirašo posėdžio darbotvarkę, Vyriausybės sekretorius ne vėliau kaip prieš 3 dienas iki posėdžio išsiunčia posėdžio medžiagą Vyriausybės nariams, pranešėjams ir kitiems posėdyje dalyvausiantiems asmenims. Ministras Pirmininkas turi teisę Vyriausybės posėdžio metu pasiūlyti įtraukti į darbotvarkę ir naujus klausimus. Pasiūlyti Ministrui Pirmininkui įtraukti klausimą į darbotvarkę turi teisę ir ministras. Vyriausybės posėdyje išklausomas pranešimas ir Vyriausybės narių nuomonė. Jeigu posėdžio pirmininkas leidžia, savo nuomonę gali pareikšti ir kiti posėdyje dalyvaujantys asmenys. Vyriausybės posėdžiai yra protokoluojami. Protokole nurodomas posėdžio eilės numeris, posėdyje dalyvaujantys asmenys, svarstomą klausimą pateikęs pranešėjas bei nuomonę šiuo klausimu pareiškę kalbėtojai ir pateikiamas priimtas sprendimas. Protokolą pasirašo Ministras Pirmininkas. 6.7. LRV aktai ir jų priėmimo tvarka Vyriausybės nutarimai ir sprendimai priimami Vyriausybės posėdžiuose visų Vyriausybės narių balsų dauguma. Vyriausybės nutarimus pasirašo Ministras Pirmininkas ir atitinkamos valdymo srities ministras, nepaisant to, kaip jis balsavo posėdžio metu. Tais atvejais, kai nutarimas apima kelias valdymo sritis, nutarimą pasirašo Ministras Pirmininkas ir projektą pateikęs ministras. Vyriausybės nutarimus, kuriais keičiami ar pildomi anksčiau priimti nutarimai, pasirašo Ministras Pirmininkas ir tos valdymo srities ministras, kuris buvo pasirašęs ankstesnįjį nutarimą, nepaisant to, kas pateikė Vyriausybei svarstyti naująjį nutarimo projektą. Vyriausybės nutarimai pasirašomi per 3 darbo dienas nuo jų priėmimo, jeigu Vyriausybė nenustato kitaip. Vyriausybės nutarimai įsigalioja įstatymų nustatyta tvarka. Ministras Pirmininkas pagal savo kompetenciją organizaciniais, personaliniais ir kitais klausimais leidžia potvarkius arba priima operatyvius sprendimus - pavedimus, įforminamus rezoliucijomis. Ministro Pirmininko potvarkiai įsigalioja jų pasirašymo dieną, jeigu pačiuose potvarkiuose nenustatyta vėlesnė jų įsigaliojimo data. Įstatymų ir kt Seimo aktų projektai, svarstomi Vyriausybėje, turi būti suderinti su LR Teisingumo ministerija. 6.8. LRV atsakomybė ir atskaitomybė Vyriausybė solidariai atsako Seimui už bendrą savo veiklą. Vyriausybė ne rečiau kaip kartą per metus pateikia Seimui Vyriausybės programos įgyvendinimo ataskaitą. Seimo reikalavimu Seimo statuto nustatyta tvarka Vyriausybė arba atskiri ministrai atsiskaito Seime už savo veiklą. Ministrai, vadovaudami jiems pavestoms valdymo sritims, yra atsakingi Seimui, Respublikos Prezidentui ir tiesiogiai pavaldūs Ministrui Pirmininkui. 6.9. LRV Pirmininko ir ministrų teisinė padėtis, jų neliečiamumo garantijos Ministras Pirmininkas ir ministrai negali būti patraukti baudžiamojon atsakomybėn ar suimti, taip pat negali būti kitaip suvaržyta jų laisvė be išankstinio Seimo sutikimo, o tarp Seimo sesijų - be išankstinio Respublikos Prezidento sutikimo. Vyriausybės narių ir politinių pareigūnų atlyginimo už darbą dydį nustato valstybės politikų darbo užmokesčio įstatymas. Iki įsigalios šis įstatymas, tarnybinis atlyginimai nustatomi: Ministro Pirmininko - 60 procentų Respublikos Prezidento atlyginimo, ministrų - 50 procentų Respublikos Prezidento atlyginimo, o politinių pareigūnų - Vyriausybės nutarimu pagal šalies vidutinio darbo užmokesčio koeficientą. Politiniai pareigūnai yra politinio ar asmeninio pasitikėjimo pagrindu paskirti valstybės tarnautojai (“A” lygio valdininkai). Atlyginimą Vyriausybės nariams moka Vyriausybės kanceliarija. Vyriausybės atstovavimo šalyje ir užsienyje išlaidoms finansuoti Vyriausybės nutarimu gali būti sudaromas Ministro Pirmininko fondas, kuriam, nedidinant Vyriausybės kanceliarijai Lietuvos Respublikos valstybės biudžete numatytų bendrų reprezentacijos lėšų, kiekvieną mėnesį skiriama trijų vidutinių mėnesinių darbo užmokesčių dydžio suma. Šių lėšų naudojimo tvarką nustato Vyriausybė. Nedidinant ministerijai skiriamų bendrų reprezentacijos lėšų, Vyriausybės nutarimu gali būti sudaromi ministrų fondai. Jų naudojimo tvarką nustato finansų ministras. Ministras Pirmininkas gali turėti rezidenciją, išlaikomą iš Vyriausybės kanceliarijai valstybės biudžete numatytų lėšų. Pasibaigus Vyriausybės narių ir politinių pareigūnų kadencijai, taikomos šios socialinės garantijos: 1) perdavus pareigas, išmokama Vyriausybės nario ar politinio pareigūno dviejų vidutinių mėnesinių darbo užmokesčių dydžio kompensacija, o šiems pareigūnams atsistatydinus arba atleidus juos iš pareigų Vyriausybės (kai tai numatyta įstatymų ar kitų teisės aktų), Ministro Pirmininko ar ministro iniciatyva, - vieno vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė pašalpa; 2) Ministro Pirmininko, ministro ar Vyriausybės bei Ministro Pirmininko skiriamų politinių pareigūnų, kurie žuvo eidami tarnybą, šeimai išmokama vienkartinė dvejų su puse metų tarnybinio atlyginimo dydžio kompensacija. Kompensacija lygiomis dalimis išmokama žuvusiojo sutuoktiniui, tėvams bei išlaikytiniams. Šiuo atveju išlaikytiniai yra nedarbingi asmenys, kurie buvo žuvusiojo išlaikomi arba jo mirties dieną turėjo teisę gauti iš jo išlaikymą; žuvusiojo vaikai, gimę po jo mirties; nepilnamečiai vaikai - iki jiems sukaks 16 metų, o besimokantys nustatyta tvarka įregistruotų mokymo įstaigų dieniniuose skyriuose - iki jiems sukaks 24 metai; invalidai - invalidumo laikotarpiu. Ministras Pirmininkas, ministras ar Vyriausybės bei Ministro Pirmininko skiriami politiniai pareigūnai, kurie žuvo eidami tarnybą, laidojami valstybės lėšomis. Jeigu Ministras Pirmininkas ar ministras, eidami tarnybą, buvo sužaloti, jiems išmokama nuo vienerių iki dvejų su puse metų tarnybinio atlyginimo dydžio kompensacija atsižvelgiant į sužalojimų sunkumą. Šio straipsnio 7 dalies 1 punkte numatytos socialinės garantijos netaikomos asmenims, kai šie asmenys paskirti arba išrinkti į kitas pareigas valstybinėje įstaigoje, organizacijoje, valstybės ar savivaldybės įmonėje. Lėšos šiame straipsnyje numatytoms socialinėms garantijoms skiriamos iš valstybės biudžeto. Vyriausybės nariai ir jų skiriami politiniai pareigūnai negali turėti socialinių privilegijų. Ministras Pirmininkas, ministrai bei politiniai pareigūnai negali eiti jokių kitų renkamų ar skiriamų pareigų (išskyrus galimybę Seimo nariams eiti Ministro Pirmininko ar ministro pareigas), negali dirbti verslo, komercijos ar kitose privačiose įstaigose ar įmonėse, taip pat gauti kitą atlyginimą, išskyrus jiems nustatytą pagal pareigas Vyriausybėje ar politinio pareigūno atlyginimą bei užmokestį už kūrybinę veiklą. Atlyginimu už kūrybinę veiklą laikomas autorinis honoraras už paskaitas, meno kūrinius bei jų atlikimą, už publikacijas bei knygas, už dalyvavimą radijo bei televizijos laidose bei šių laidų įrašus, taip pat atlygis už pedagoginį darbą valstybinėse mokslo įstaigose. 6.10. LRV komisijos Vyriausybė prireikus gali sudaryti nuolatines ir laikinąsias komisijas. Komisijos darbui vadovauja Vyriausybės skiriamas Vyriausybės narys ar kitas asmuo. Komisijų uždavinius, funkcijas, įgaliojimus, veiklos tvarką ir finansavimą nustato Vyriausybė. Lėšos nuolatinėms komisijoms finansuoti turi būti numatytos valstybės biudžete; nenumatytiems atvejams jų gali būti skiriama iš Vyriausybės rezervo fondo. Ministras Pirmininkas įvairiems klausimams nagrinėti ir pasiūlymams rengti gali sudaryti darbo grupes. Darbo grupei vadovauja Ministro Pirmininko paskirtas asmuo. Konkrečius darbo grupės tikslus ir uždavinius nustato Ministras Pirmininkas. Lėšų darbo grupės veiklai skyrimo klausimą prireikus sprendžia Vyriausybė. 6.11. LRV kanceliarija Vyriausybė turi kanceliariją (toliau - Vyriausybės kanceliarija), kuri aptarnauja Vyriausybę, Ministrą Pirmininką ir Ministro Pirmininko aparatą. Tai – pagalbinis aparatas, kuris susideda iš struktūrinių padalinių: juridinio, kontrolės skyrių, paslapčių apsaugos sektoriaus ir kt. Kanceliarijoje dirba vyriausybės patarėjai (specialistai) – ekonomikos, finansų ir iždo, pramonės ir prekybos ir kitais klausimais. Vyriausybės kanceliarijai vadovauja Vyriausybės sekretorius. Ministro Pirmininko aparatą sudaro politinio ar asmeninio pasitikėjimo pagrindu skiriami valstybės tarnautojai, padedantys Ministrui Pirmininkui, kaip Vyriausybės vadovui, priimti ir įgyvendinti sprendimus. Ministro Pirmininko aparatui vadovauja Vyriausybės kancleris. Ministro Pirmininko aparato organizacinę sudėtį ir darbuotojų funkcijas tvirtina Ministras Pirmininkas Vyriausybės kanclerio teikimu. Ministro Pirmininko aparato tarnautojams atlyginimą moka ir kitas veiklos išlaidas finansuoja Vyriausybės kanceliarija. Darbo sutartis su aparato darbuotojais pasirašo Vyriausybės kancleris. Vyriausybės kancleris Ministro Pirmininko pavedimu gali skirti ir atleisti iš pareigų Ministro Pirmininko aparato politinio ar asmeninio pasitikėjimo pagrindu skiriamus valstybės tarnautojus. Vyriausybės kanceliarijoje karjeros valstybės tarnautojai sudaro sąlygas Vyriausybei, Ministrui Pirmininkui ir Ministro Pirmininko aparatui vykdyti savo funkcijas. Vyriausybės kanceliarijos sudėtį Vyriausybės sekretoriaus teikimu tvirtina Ministras Pirmininkas. Vyriausybės kanceliarijoje saugomi Lietuvos Respublikos įstatymai, Seimo nutarimai, Respublikos Prezidento dekretai, Konstitucinio Teismo sprendimai, Vyriausybės nutarimų ir Ministro Pirmininko potvarkių projektai bei originalai, taip pat Vyriausybės posėdžių protokolai. Vyriausybės sekretorius pagal savo kompetenciją gali leisti pavedimus - rezoliucijas ministerijoms (ministerijų sekretoriams) ar įstaigoms prie Vyriausybės. Vyriausybės sekretorius yra Vyriausybės antspaudo saugotojas ir atsako už antspaudo naudojimą. 6.12. LRV ir vietos savivaldybių santykiai Vyriausybė: kontroliuoja skiriamus Vyriausybės atstovus, kaip jie vykdo įstatymo nustatytus įgaliojimus prižiūrėdami, ar savivaldybės laikosi Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų, ar vykdo Vyriausybės nutarimus ir sprendimus; teikia rekomendacijas savivaldybėms socialinės apsaugos, sveikatos, švietimo ir kultūros plėtojimo bei kitais klausimais. Vyriausybė valdymą apskrityje - Lietuvos Respublikos teritorijos aukštesniajame administraciniame vienete - organizuoja per apskrities viršininką, ministerijas bei Vyriausybės įstaigas. Vyriausybės teikimu Seimas nustato ir keičia apskrities ribas bei centrą, suteikia ir keičia apskrities pavadinimą. Ar savivaldybės laikosi Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų, ar vykdo Vyriausybės sprendimus, prižiūri Vyriausybės skiriami atstovai. Apskrities viršininko administracijos sudėtį ir jos nuostatus tvirtina Vyriausybė. Apskrities viršininko ir Vyriausybės atstovo įgaliojimus nustato įstatymai. 7 tema. Lietuvos Respublikos ministerijos ir kiti centriniai valstybinio valdymo organai Ministerijos (M) – tai šakinio valdymo institucijos. Jų yra 14: aplinkos apsaugos, finansų, socialinės apsaugos ir darbo, švietimo ir mokslo, ūkio, URM, VRM, Valdymo reikalų (?), ŽŪM, KAM, Sveikatos apsaugos, teisingumo, susisiekimo ir dar kažkokia. Jas skiria ir naikina Seimas, priimdamas atitinkamą nutarimą (įstatymą). Ministerijos vykdo jom pavestas funkcijas ir įgyvendina valstybės politiką savo srityje. Vadovauja ministras. M vadovaujasi konstitucija, savo nuostatais, kuriuos tvirtina Vyriausybė. Ministerijos turi savo administraciją, vadovaujamą jos sekretoriaus (M vidaus administratorius. M turi savo struktūra: Departamentai Skyriai Ir kiti padaliniai Prie M dali būti: Departamentai (muitinės dep.) Kitos tarnybos (Konkurencijos ir Vartotojo teisių gynimo tar) Inspekcijos (mokesčių inspekcija) Jos į vidaus struktūrą neįeina, tik į veiklos sferą. Departamentui prie M vadovauja direktorius. Ministras pirmininkas (MP), ministro teikimu skiria viceministrus. Jų skaičius įvairus. Jų funkcijos apibrėžtos ministro įsakymu, turi savo veiklos sritį. Prie kiekvienos M yra kolegija – patariamasis organas, padeda ministrui spręsti jo klausimus. Nariai: Ministras Viceministrai Sekretorius Gali būti ir kiti vadovai Gali būti ir kitų institucijų atstovai. Ministras asmeniškai atsako už M darbą. Savo sprendimus jis įformina savo įsakymais. Ministras gali ir nesutikti su kolegijos sprendimu. Ministras gali svarstyti įvairius klausimus su kitomis M ir priimti bendrą įsakymą. Yra ir kitų centrinių institucijų grupė, kurias steigia Seimas, jos ataskaitingos ne vyriausybei, o Seimui. Jos: Vadovauja tam tikrai sričiai ar Vykdo tam tikrą funkciją Tai: Valstybės kontrolė Valstybinis Bankas (gal griečiau Centrinis) Valstybinis saugumo departamentas Ir kt. Jos yra “valstybės institucijos” – toks jų statusas – tai nėra vykdomosios valdžios institucijos. Nors jos vykdo valstybinio valdymo funkcijas. Jos pagal savo prigimtį ir pobūdį priklauso valdymo institucijoms. Tai vykdomoji valdžia (ne įstatymų leidžiamoji ir ne teisminė) 8 tema. Apskrities valdymas Yra apskrities valdymo įstatymas VŽ 94-101 Apskritis (A) – LR teritorijos aukštesnysis administracinis vienetas, kurio valdymą per apskrities viršininką, ministerijas ir kitas institucijas organizuoja vyriausybė. Apskrities valdymas – sudėtinė valstybės valdymo dalis. A ribas nustato Seimas savo įstatymu. A viršininkas vadovauja administracijai. Jis remiasi: Konstitucija Įstatymais Kitais aktais Vyriausybės nutarimais Yra 10 apskričių. Vyriausybė patvirtino tipinę A valdymo struktūrą. Į A administraciją įeina. Viršininkas Pavaduotojas Sekretorius Viršininko patarėjai A valdymo aparatas turi struktūrinius padalinius: Kaimo reikalų departamentas Žemės tvarkymo dep Apskaitos ir finansų dep Socialinių reikalų ir švietimo dep Socialinės saugos d Regioninės plėtros d Teisės d Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija A gydytojo tarnyba Ir kt. Kiekviena A turi šią struktūrą. Departamentai susideda iš skyrių. Teisės departamentas: Juridinis Turto valdymo Konkurencijos ir vartotojų teisių priežiūros specialistai A viršininko kompetencija: Juos skiria ir atleidžia vyriausybė. Jis turi būti: LR pilietis, negali kitur dirbti, turi aukštąjį išsilavinimą. Atsiskaito vyriausybei. Jo uždaviniai: Įgyvendinti valstybės politiką: Socialinio aprūpinimo srityje Švietimo srityje Kultūros Sveikatos priežiūros Teritorijų planavimo Žemės ūkio Aplinkos apsaugos Paminklotvarkos Kt. srityje Koordinuoti vyriausybės, įstaigų veiklą Numatyti prioritetines apskrities raidos kryptis Funkcijas nustato taip pat įstatymai Viršininko įgaliojimai: Švietimo ir socialinių reikalų srityje Steigia ir likviduoja švietimo, kultūros, sporto, globos įstaigas ir tarnybas Atsako už tų įstaigų formavimą ir išlaikymą Prižiūri bendrosios politikos vykdymą švietimo, kultūros, socialinės apsaugos srityje Kartu su darbo biržomis sprendžia gyventojų užimtumo problemą Įgaliojimai sveikatos srityje Dalyvauja nustatant sveikatinimo kryptis Išlaiko, steigia ir likviduoja sveikatos priežiūros įstaigas Analizuoja gyventojų sveikatinimo būklę Siūlo vyriausybei skelbti apskrities teritoriją pavojaus ar žalos visuomenės sveikatai rajonu Teritorijų planavimo ir paminklotvarkos srityje Rengia bendrojo ir spec planavimo dokumentus Kaupia ir tvarko teritorijų planavimo duomenis Atlieka pastatų, statinių ir įrengimų projektavimą, teisinį registravimą (v-binių) (?). Atlieka kultūros vertybių ir paminklų apsaugos apskaitą Atlieka objektų statybos užsakovo funkcijas Ir kt. Žemės ūkio srityje Tvarko laisvos valstybinės žemės fondą, išskyrus, kurį perduoda savivaldybėms Organizuoja valstybinį kadastrą Įgyvendina žemės reformą. Organizuoja valstybinę melioracijos ir hidrotechninių įrenginių priežiūrą ir kt. Gamtos išteklių naudojimo ir aplinkos apsaugos srityje Nustato limitus, kontroliuoja, kaip jų laikomasi Organizuoja veiklą saugomose teritorijose Įvertina ūkinės veiklos poveikį, analizuoja padėtį Kontroliuoja miškų būklę, jų naudojimo ir apsaugos padėtį Organizuoja vandens telkinių apsaugos zonų tvarkymą. Nagrinėja fizinių ir juridinių asmenų prašymus, skundus, priima sprendimus Registruoja visuomenines organizacijas Atlieka kelių priežiūrą Registruoja įvairias mašinas Registruoja pastatus, statinius, gyvenamąjį plotą. Organizuoja stichinių nelaimių, avarijų padarinių likvidavimą Įstatymas numato ir viršininko teise: Teikia vyriausybei pasiūlymus Dalyvauja vyriausybės posėdžiuose, kitų institucijų posėdžiuose, jei liečia apskrities veiklą Gali kviesti apskrities ministerijoms pavaldžių institucijų vadovus pasitarti Kooperuoti savivaldybių lėšas bendriems darbams vykdyti Valdyti, naudoti valstybės turtą Rengti konkursus, konferencijas ir kt. Viršininkas prižiūri visų jam pavaldžių ir nepavaldžių veiklą, kad neprieštarautų įstatymams: Viešąją tvarką Sanitariją, higieną Kovą su gyvūnų infekcijomis, augalų kenkėjais ir pan. Viršininkas, radęs pažeidimą, informuoja vyriausybę. O tai pat: Viršininkas atleidžia iš pareigų pavaldžių įstaigų vadovus Leidžia įsakymus ir kitus teisės aktus, juos kontroliuoja Prie A viršininko sudaroma taryba: Viršininkas Jo pavaduotojai Savivaldybių merai Taryba sprendžia svarbiausius A klausimus. 9 tema Valstybiniai tarnautojai 9.1.Valstybinės tarnybos sąvoka ir pagrindiniai principai. 9.2.Valstybinių tarnautojų sąvoka ir jų teisinės padėties pagrindai. Valstybinės tarnybos institutas. Jo teisinis reguliavimas labai sudėtingas: aprėpia ne tik Administracinės teisės,bet ir kitų teisės šakų sferą: Konstitucinę, Darbo, Civilinę teisę. Toliau nagrinėjami tik pagrindai, detalės bus Darbo teisėje. Klausimas sudėtingas, ne visos normos g.b. įgyvendinamos, šiuo metu yra pereinamas laikotarpis. Tarnybos įstatymo taikymo praktika šviežias reikalas ir nėra didelė. Mokslinėje literatūroje Valstybės Tarnybos sąvoka: - siaura prasme: Valstybės Tarnyba kaip jos tarnautojų veikla. - platesne prasme: Valstybės Tarnyba kaip jos tarnautojų veikla + Valstybės Tarnybos organizavimas, jos teisinis reglamentavimas, tarnautojų teisių ir pareigų nustatymas, jų atsakomybės ir kt. klausimai. L.R. VALSTYBĖS TARNYBOS ĮSTATYMAS 1999 m. liepos 8 d. Šis įstatymas nustato pagrindinius valstybės tarnybos principus, valstybės tarnautojo statusą ir valstybės tarnybos valdymo teisinius pagrindus. 2 straipsnis. Pagrindinės šio įstatymo sąvokos Valstybės tarnyba - teisinių santykių tarnyboje visuma, reglamentuojama valstybės teisės aktais, nustatančiais valstybės tarnautojo statuso įgijimą, pasikeitimą ir praradimą-Tai plačioji Valstybės Tarnybos prasmė,jos esmė-tarnautojo statusas. Sąvokos turinys-2 klausimai: 1)kas yra Valstybės tarnautojas. 2) kas yra Valstybės tarnautojo statusas Valstybės tarnautojas - fizinis asmuo, įgijęs šio ir kitų įstatymų nustatytą valstybės tarnautojo statusą ir valstybės (valstybinėse ir savivaldybių) institucijose ar įstaigose atliekantis viešojo administravimo, ūkines ar technines funkcijas arba teikiantis viešąsias paslaugas visuomenei. Valstybės tarnautojo statusas - šio ir kitų įstatymų apibrėžtų tarnybinių teisių ir pareigų visuma, nustatoma teisės aktais, reglamentuojančiais valstybės tarnautojo priėmimą ir atleidimą iš valstybės tarnybos, jo teises, pareigas, atsakomybę, darbo užmokestį ir socialines bei kitas garantijas. Valstybės tarnautojo statuso praradimas - šio įstatymo ir kitų teisės aktų nustatytų viešojo administravimo funkcijų valstybės ar savivaldybės institucijose ar įstaigose atlikimo teisės, kitų teisių, pareigų, atsakomybės, darbo užmokesčio ir socialinių bei kitų garantijų netekimas ir šių asmenų atleidimas iš valstybės tarnybos su teise ar be jos šio įstatymo nustatyta tvarka grįžti į valstybės tarnybą. Viešasis administravimas - įstatymų ir kitų teisės aktų reglamentuojama valstybės ir vietos savivaldos institucijų, kitų įstatymais įgaliotų subjektų vykdomoji veikla, skirta valstybės ar vietos savivaldos institucijų aktams įgyvendinti bei numatytoms viešosioms paslaugoms administruoti. Viešojo administravimo valstybės tarnautojas - valstybės tarnautojas, dirbantis valstybės ar savivaldybės institucijoje ar įstaigoje ir atliekantis įstatymų ir jų pagrindu priimtų teisės aktų nustatytas viešojo administravimo funkcijas. Karjeros valstybės tarnautojas - viešojo administravimo valstybės tarnautojas, konkurso būdu priimtas į tarnybą neterminuotam laikui, prisiekęs valstybei ir turintis galimybę nustatyta tvarka siekti aukštesnių ar kitų pareigų tarnyboje. Statutinis valstybės tarnautojas - viešojo administravimo ar paslaugų valstybės tarnautojas (muitininkas, policininkas, kontrolierius, diplomatas, civilinės krašto apsaugos tarnybos tarnautojas, Lietuvos banko ar aukštojo mokslo įstaigos darbuotojas ar kitas tarnautojas), kurio statusą nustato atskiras įstatymas ar statutas. Politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojas - viešojo administravimo valstybės tarnautojas, priimtas į tarnybą pareigoms, įrašytoms į Seimo patvirtintą politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojų pareigybių sąrašą. Įstaigos vadovas - valstybės tarnautojas, konkurso būdu ar politinio (asmeninio) pasitikėjimo pagrindu paskirtas vadovauti valstybės ar savivaldybės įstaigai nustatytos kadencijos laikotarpiui. Pakaitinis valstybės tarnautojas - valstybės tarnautojas, atliekantis laikinai nesančio karjeros arba politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojo funkcijas. Viešoji paslauga - valstybės ar savivaldybės įsteigtų įstaigų veikla, teikianti visuomenei socialines, švietimo, mokslo, kultūros, sporto ir kitas įstatymų nustatytas paslaugas. Paslaugų valstybės tarnautojas - valstybės tarnautojas, dirbantis valstybės institucijoje, įstaigoje ar savivaldybėje ir atliekantis ūkines ar technines funkcijas arba teikiantis viešąsias paslaugas visuomenei. Pareigūnas - valstybės tarnautojas (valstybės saugumo, policijos, muitinės, mokesčių inspekcijos ar kitas tarnautojas), turintis administracinius įgaliojimus pagal pareigas pavaldiems ar nepavaldiems asmenims. Privalumai - privalomi ar papildomi administraciniai gebėjimai, profesiniai įgūdžiai ir dalykinės savybės, kurie gali būti svarbūs palyginti su kito pretendento į valstybės tarnybą gebėjimais, profesiniais įgūdžiais ir dalykinėmis savybėmis. Nelojalumas - valstybės tarnautojo veiksmai ar elgesys, peržengiantys teisėtumo ribas ir priešiški Lietuvos valstybei bei jos konstitucinei santvarkai. Nešališkumas - sąžiningas tarnybinių pareigų atlikimas nepaisant valstybės tarnautojo ir interesanto lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų, politinių pažiūrų ar narystės politinėse partijose ar politinėse organizacijose. Asmenys, su valstybės tarnautojais susiję artimais giminystės ir svainystės ryšiais - valstybės tarnautojo tėvai, įtėviai, broliai, seserys ir jų vaikai, seneliai, sutuoktiniai, vaikai, įvaikiai, jų sutuoktiniai ir jų vaikai, taip pat sutuoktinių tėvai, broliai, seserys ir jų vaikai. Valstybės ar savivaldybių institucijos - atstovaujamosios valdžios (Seimas ir savivaldybės taryba) institucijos, valstybės vadovas - Respublikos Prezidentas, vykdomosios valdžios (Vyriausybė, ministerija, apskrities viršininkas, meras (valdyba), teisminės valdžios (Konstitucinis Teismas, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, Aukštesnysis administracinis teismas, Apeliacinis teismas, apygardų ir apylinkių teismai, prokuratūra), kontrolės (valstybės kontrolierius, Seimo kontrolieriai, Vyriausybės atstovas, Vyriausioji tarnybinės etikos komisija, moterų ir vyrų lygių galimybių kontrolierius, savivaldybės kontrolierius) institucijos, taip pat kitos institucijos, apibrėžtos Viešojo administravimo įstatymo. Valstybės ir savivaldybių įstaigos - Seimo kanceliarija, Prezidentūra, Vyriausybės kanceliarija, Vyriausybės įstaigos ir įstaigos prie ministerijų (komitetai, departamentai, tarnybos, agentūros, inspekcijos ir kt.) bei joms pavaldžios įstaigos, Vyriausybės atstovų tarnybos, apskričių viršininkų administracijos ir apskričių įstaigos, savivaldybių sudarytos administracijos, įstaigos, tarnybos ar seniūnijos, taip pat kitos valdžios, teisingumo ar kontrolės įstaigos, turinčios įstatymų joms suteiktus įgaliojimus ir atliekančios joms pavestas viešojo administravimo funkcijas. Valstybės politikai - asmenys, į pareigas tiesiogiai ar netiesiogiai išrinkti Lietuvos Respublikos piliečių arba atstovaujamosios valdžios paskirti politinei programai vykdyti - Respublikos Prezidentas, Seimo Pirmininkas, Seimo nariai, Ministras Pirmininkas, ministrai, merai, savivaldybių tarybų nariai. Politinė veikla - fizinio asmens dalyvavimas politinių partijų ar politinių organizacijų veikloje, jų organizuojamuose mitinguose, susirinkimuose, demonstracijose ar kituose renginiuose, kuriais padedama formuoti ir išreikšti bendrus piliečių interesus ir politinę valią, taip pat kiti veiksmai, kuriais remiama politinė partija ar politinė organizacija. Valstybės tarnybos pagrindiniai principai 1. Lietuvos Respublikos valstybės tarnyba grindžiama įstatymo viršenybės, lygiateisiškumo, politinio neutralumo, skaidrumo ir karjeros principais. 2. Pagal įstatymo viršenybės principą: 1) valstybės tarnautojo statusas, reglamentuotas šio ir kitų įstatymų, negali būti keičiamas kitaip negu įstatymu; 2) niekas neturi teisės dėl politinių ar kitų interesų versti valstybės tarnautoją atlikti veiksmus ar priimti sprendimus, viršijančius jo įgaliojimus; 3) valstybės tarnautojui garantuojama teisė ginti savo teisėtus interesus visais įstatymų nustatytais būdais. 3. Pagal lygiateisiškumo principą kiekvienas Lietuvos Respublikos pilietis turi vienodas teises stoti į valstybės tarnybą, o valstybės tarnautojo statusas negali būti ribojamas dėl jo lyties, rasės, tautybės, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų, politinių pažiūrų ar subjektyvių kitų aplinkybių. 4. Pagal politinio neutralumo principą viešojo administravimo valstybės tarnautojas privalo nešališkai tarnauti žmonėms, nepaisydamas asmeninių politinių pažiūrų, tarnybos metu nedalyvauti politinėje veikloje (išskyrus politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojus). 5. Pagal skaidrumo principą bet kokia valstybės tarnautojo tarnybinė veikla yra vieša ir suprantama, atvira įvertinti ir susipažinti su jo rengtais tarnybiniais dokumentais, išskyrus įstatymų ar kitų teisės aktų saugomas valstybės ar tarnybos paslaptis. Tai naujas principas, doc.P.P. nuomone moksle toks principas yra, tai kodėl gi čia netaikyti:6. Pagal karjeros principą priėmimas į valstybės tarnybą neterminuotam darbui ir aukštesnių ar kitų pareigų siekimas yra grindžiamas pretendentų konkurencija, objektyviai įvertinant jų profesinį pasirengimą, įgūdžius ir privalumus konkurso metu. Sąvokos:Privilegijos-iš prigimties.Lengvatos-epizodinio pobūdžio Deja įstatymo projekto autoriams teko susitaikyti su: 3. Šis įstatymas netaikomas: 1) valstybės politikams; 2) Konstitucinio Teismo, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo, kitų teismų teisėjams ir prokurorams; 3) valstybės kontrolieriui; 4) Lietuvos banko valdybos pirmininkui, jo pavaduotojams, valdybos nariams; 5) Seimo kontrolieriams; 6) moterų ir vyrų lygių galimybių kontrolieriui; 7) Seimo, Seimo Pirmininko ar Respublikos Prezidento paskirtiems valstybinių komisijų pirmininkams, jų pavaduotojams ir nariams; 8) profesinės karo tarnybos kariams; 9) valstybės ir savivaldybių įmonių darbuotojams; 10) ūkines ir technines funkcijas atliekantiems Lietuvos diplomatinių atstovybių ir konsulinių įstaigų darbuotojams ne Lietuvos Respublikos piliečiams. 9.3. Valstybės tarnautojų rūšys 9.4. Valdininkų teisinis statusas Pagal šakas: Švietimo, Mokslo, Sveikatos apsaugos, etc. Pagal profesiją: Teisininkai, Inžinieriai, Gydytojai, Seniausios profesijos atst., etc. Pagal pareigas: vadovus, pavduotojus, kt. Pagal teisinių įgaliojimų apimtį:(Labai svarbu teisiniu požiūriu!): pareigūnus, ne pareigūnus. Valstybės tarnautojų grupės: 1. Valstybės tarnautojai skirstomi į šias grupes: 1) viešojo administravimo (tarp jų statutinius valstybės tarnautojus); 2) paslaugų. 2. Viešojo administravimo valstybės tarnautojai skirstomi į: 1) karjeros;(priimtas konkurso būdu,neterminuotai,prisiekęs Valstybei ir turintis galimybę siekti aukštesnių pareigų.) 2) politinio (asmeninio) pasitikėjimo; (priimtas į tarnybą pareigoms,įrašytoms į Seimo patvirtintą Politinio(asmeninio pasitikėjimo)darbuotojų tarnautojų sąrašą) 3) įstaigų vadovus;( valstybės tarnautojas, konkurso būdu ar politinio (asmeninio) pasitikėjimo pagrindu paskirtas vadovauti valstybės ar savivaldybės įstaigai nustatytos kadencijos laikotarpiui). 4) pakaitinius. (valstybės tarnautojas, atliekantis laikinai nesančio karjeros arba politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojo funkcijas. ) 3. Paslaugų valstybės tarnautojai (valstybės tarnautojas, dirbantis valstybės institucijoje, įstaigoje ar savivaldybėje ir atliekantis ūkines ar technines funkcijas arba teikiantis viešąsias paslaugas visuomenei)skirstomi į: 1) įstaigų vadovus;( valstybės tarnautojas, konkurso būdu ar politinio (asmeninio) pasitikėjimo pagrindu paskirtas vadovauti valstybės ar savivaldybės įstaigai nustatytos kadencijos laikotarpiui.) 2) viešųjų paslaugų (tarp jų statutinius valstybės tarnautojus);Šiai grupei priklauso ir aukštojo mokslo įstaigos 3) atliekančius ūkines ar technines funkcijas. Valstybės tarnautojų pareigybių lygiai ir kategorijos 1. Valstybės tarnautojų pareigybės skirstomos į 4 lygius: 1) A lygis - pareigybės, kurioms būtinas aukštasis magistro (aukštasis universitetinis) arba jam prilygintas išsilavinimas; 2) B lygis - pareigybės, kurioms būtinas ne žemesnis kaip aukštesnysis (aukštasis neuniversitetinis) išsilavinimas; 3) C lygis - pareigybės, kurioms būtinas ne žemesnis kaip vidurinis išsilavinimas ir įgyta profesinė kvalifikacija; 4) D lygis - pareigybės, kurioms nebūtinas vidurinis išsilavinimas. Valstybės tarnautojų pareigybės skirstomos į 30 kategorijų. Jos apima visus lygius taip, kad 1-a yra žemiausia D lygio kategorija, o 30-a - aukščiausia A lygio kategorija. Kategorijos nustatomos remiantis Pareigybių aprašymo ir vertinimo metodika. Pareigybes tam tikram lygiui ir kategorijai priskiria: 1) įstatymas - Vyriausybei neatskaitingų institucijų ir įstaigų politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojų pareigybes. Jos priskiriamos A lygiui; 2) Vyriausybė - kitas pareigybes. Valstybės tarnautojų pareigybių sąrašai ir aprašymai 1. Valstybės tarnautojų pareigybių sąrašuose nurodoma: pareigybės pavadinimas, grupė, lygis ir kategorija. 2. Valstybės tarnautojų pareigybių pavyzdinį sąrašą tvirtina už valstybės tarnybą atsakingas ministras. Į šį sąrašą neįrašomos politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojų pareigybės, kurių sąrašą tvirtina Seimas. Steigiant naujas pareigybes, valstybės tarnautojų pareigybių pavyzdinis sąrašas papildomas. 3. Valstybės tarnautojų pareigybių sąrašus pagal Valstybės tarnautojų pareigybių pavyzdinį sąrašą valstybės institucijose, įstaigose ir savivaldybėse sudaro už personalo valdymą atsakingi asmenys. 4. Valstybės tarnautojų pareigybių sąrašus valstybės institucijose ir įstaigose tvirtina: 1) Seimo kanceliarijos, Prezidentūros, Konstitucinio Teismo, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo - šių institucijų vadovai ar jų įgalioti asmenys; 2) kitų teismų (išskyrus Konstitucinį Teismą ir Lietuvos Aukščiausiąjį Teismą) - teisingumo ministras; 3) prokuratūrų - generalinis prokuroras; 4) Valstybės kontrolės, Lietuvos banko, Seimo kontrolierių įstaigos, Moterų ir vyrų lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos, Valstybės saugumo departamento, Vyriausybei atskaitingų institucijų ir įstaigų - šių institucijų ar įstaigų vadovai; 5) Seimo, Seimo Pirmininko ar Respublikos Prezidento paskirtų valstybinių komisijų personalo - jų pirmininkai; 6) savivaldybės administracijos ir savivaldybių įstaigų - meras (jei sudaroma savivaldybės valdyba, - valdyba). Savivaldybės kontrolieriaus tarnybos pareigybių sąrašą tvirtina savivaldybės kontrolierius. 5. Valstybės tarnautojų pareigybių pavyzdinis sąrašas ir į valstybės tarnautojų pareigybių sąrašus įrašytų pareigybių aprašymai rengiami pagal Vyriausybės patvirtintą Pareigybių aprašymo ir vertinimo metodiką bei patvirtintą tvarką. 9.5 Pareigų valstybės tarnyboje ėjimo ir atleidimo iš pareigų administracinis teisinis reguliavimas Priemimasį valstybės tarnybą 1. Asmenims, stojantiems į valstybės tarnybą, taikomi šie bendrieji reikalavimai: 1) Lietuvos Respublikos pilietybė ir lietuvių kalbos mokėjimas. Šie reikalavimai netaikomi šio straipsnio 4 ir 5 dalyse nurodytais atvejais; 2) amžiaus cenzas: ne mažiau kaip 18 metų ir ne daugiau kaip Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo nustatytas senatvės pensijos amžius. Reikalavimas dėl senatvės pensijos amžiaus netaikomas politinio (asmeninio) pasitikėjimo ir pakaitiniams valstybės tarnautojams bei ūkines ar technines funkcijas atliekantiems paslaugų valstybės tarnautojams; 3) išsilavinimas, būtinas atlikti tam tikro lygio valstybės tarnautojo pareigas; 4) Karo prievolės įstatymo nustatytos pradinės karo prievolės atlikimas. Šis reikalavimas netaikomas karo prievolininkams, įstatymo numatytais atvejais ir tvarka nuo šios prievolės atleistiems, taip pat asmenis, kuriems ji atidėta ar pakeista kitais tarnybos atlikimo būdais. 2. Asmenys, stojantys į valstybės tarnybą ir siekiantys viešo konkurso būdu būti paskirti į viešojo administravimo valstybės tarnautojų pareigas, kurių kategorija yra aukštesnė už žemiausią tam tikro lygio kategoriją, privalo būti išėję valstybės tarnautojų įvadinio mokymo programą. 3. Asmenys, siekiantys aukščiausių kategorijų viešojo administravimo valstybės tarnautojų pareigų, privalo būti išėję atitinkamą Lietuvos viešojo administravimo instituto mokymo programą (ar jai prilygintą). Pareigybes, kurioms keliamas šis reikalavimas, nustato Vyriausybė. 4. Reikalavimas būti Lietuvos Respublikos piliečiu netaikomas paslaugų valstybės tarnautojams Lietuvos Respublikos gyventojams ir šių valstybių piliečiams: valstybių, priklausančių Europos Sąjungai, 2) NATO narės 5. Reikalavimas mokėti lietuvių kalbą netaikomas ūkines ar technines funkcijas atliekantiems paslaugų valstybės tarnautojams. 6. Į valstybės tarnybą negali būti priimti asmenys: 1) teisti už sunkius nusikaltimus ar nusikaltimus valstybės tarnybai; 2) už tarnybinį nusižengimą pagal šį įstatymą atleisti iš valstybės tarnybos, jei nuo atleidimo iš valstybės tarnybos dienos nepraėjo 10 metų; 3) buvę SSRS valstybės saugumo komiteto (NKVD, NKGB, MGB, KGB) kadriniai darbuotojai - pagal įstatymo „Dėl SSRS valstybės saugumo komiteto (NKVD, NKGB, MGB, KGB) vertinimo ir šios organizacijos kadrinių darbuotojų dabartinės veiklos“ reikalavimus. Dokumentai, pateikiami stojant į valstybės tarnybą 1. Pretendentas į valstybės tarnybą privalo pateikti šiuos dokumentus: 1) prašymą dalyvauti atrankoje; 2) asmens tapatybę liudijantį dokumentą; 3) išsilavinimą liudijantį dokumentą; 4) pretendento pilietybę ir amžių įrodančius dokumentus; 5) dokumentus, įrodančius, kad karo prievolininkas atliko karo prievolę arba kad įstatymo numatytais atvejais ir tvarka nuo šios prievolės jis yra atleistas, arba kad karo tarnyba jam yra atidėta; 6) asmeninių privalumų sąrašą, kuriame pretendentas laisva forma nurodo savo įgūdžius ir kitas dalykines savybes; 7) nustatytos formos anketą, kurioje nurodomi šio įstatymo 9 straipsnio 6 dalyje nurodyti ir kiti duomenys. Pretendentų į valstybės tarnybą atrankos būdai 1. Priimant į valstybės tarnybą, taikomi šie pretendentų atrankos būdai: 1) egzaminai; 2) privalumų vertinimas. Pretendentų į valstybės tarnybą atrankos komisijos 1. Pretendentų į valstybės tarnybą atrankos komisijos sudaromos paskelbus priėmimą į valstybės tarnybą. 2. Komisijos sudėtį ir darbo tvarką nustato pretendentų į valstybės tarnybą atrankos komisijų pavyzdiniai nuostatai, patvirtinti už valstybės tarnybą atsakingo ministro. Pretendentų į valstybės tarnybą atrankos komisijos nariais negali būti asmenys, kuriuos su pretendentais sieja artimi giminystės ar svainystės ryšiai ar kitos neobjektyvumą skatinančios aplinkybės. Karjeros valstybės tarnautojų priėmimas 1. Karjeros valstybės tarnautojų priėmimo į valstybės tarnybą etapai yra pretendentų į valstybės tarnybą atranka ir jų stažuotė arba bandomasis laikotarpis. Priimant karjeros valstybės tarnautojus, taikomas atrankos būdas - egzaminai. 2. Pretendentai į karjeros valstybės tarnautojus atrenkami viešo konkurso būdu: 1) į pareigas, kurių kategorija yra žemesnė už 20-ą kategoriją; 3. Administratoriaus priėmimą organizuoja savivaldybės meras (jei sudaroma savivaldybės valdyba, - valdyba). Priėmimą į Savivaldybės kontrolieriaus tarnybą organizuoja savivaldybės kontrolierius. 4. Pretendentų į valstybės tarnybą atrankos komisija: 1) pagal egzaminų rezultatus ir, jei egzaminų rezultatai vienodi, pretendentų privalumų įvertinimą atrenka pretendentus, o konkurso rezultatus išdėsto raštu ir skelbia viešai; Pretendentai negali būti siūlomi į pareigas, kurias einant su tiesioginiu tarnybos vadovu juos sietų artimi giminystės ar svainystės ryšiai, jeigu jų tarnyba kartu yra susijusi su vieno iš jų tiesioginiu pavaldumu kitam arba vieno teise kontroliuoti kitą. Įsakymas įsigalioja, kai asmuo, paskirtas į pareigas neterminuotam laikui, prisiekia Lietuvos Respublikai. Įsakymui įsigaliojus, šis asmuo įgyja karjeros valstybės tarnautojo statusą. Valstybės tarnautojui įteikiamas paskyrimo į valstybės tarnybą raštas, pasirašytas už valstybės tarnybą atsakingo ministro, ir valstybės tarnautojo pažymėjimas. Politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojų priėmimas 1. Į politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojų pareigas asmenys priimami be konkurso - valstybės politikų pasirinkimu. 2. Pretendentą į konkrečias pareigas skiria: 1) Seime - Seimo Pirmininkas ar jo įgaliotas asmuo; 2) Prezidentūroje - Respublikos Prezidentas ar jo įgaliotas asmuo; 3) Ministro Pirmininko aparate ir departamentuose prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės - Ministras Pirmininkas ar jo įgaliotas asmuo; 4) ministerijose - į viceministro ar viceministro-departamento direktoriaus pareigas - Ministras Pirmininkas ministro teikimu; į kitas pareigas - ministras; 5) savivaldybėse - meras. 3. Vyriausybės atstovus ir apskričių viršininkus skiria Vyriausybė, o apskričių viršininkų pavaduotojus - Ministras Pirmininkas apskrities viršininko teikimu. 4. Asmuo, įstojęs į valstybės tarnybą ir paskirtas į politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojo pareigas, valstybės tarnautojo statusą įgyja nuo paskyrimo dienos. Jam įteikiamas nustatyto pavyzdžio valstybės tarnautojo pažymėjimas. 5. Politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojų tarnyba baigiasi kartu su juos pasirinkusių valstybės politikų kadencija ar pasibaigus šių politikų įgaliojimams. Įstaigų vadovų priėmimas 1. Į įstaigų vadovų pareigas asmenys priimami viešo konkurso būdu arba be konkurso politinio (asmeninio) pasitikėjimo pagrindu. Įstaigas, kurių vadovai yra politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojai, taip pat valstybės politikus, kurie turi teisę skirti šių įstaigų vadovus - politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojus, - nustato įstatymai. 2. Viešo konkurso būdu įstaigų vadovai priimami įstaigos steigimo akto, kitų teisės aktų nustatytai kadencijai. Kadencija negali būti ilgesnė kaip 5 metai ir nesietina su Seimo, Respublikos Prezidento ar savivaldybių tarybų kadencijomis. Priimant įstaigų vadovus, taikomas pretendentų vertinimo būdas - privalumų vertinimas. Vertinama sugebėjimas vadovauti, vadybos darbo ir profesinė patirtis bei kitos dalykinės savybės. 3. Pretendentai į įstaigų vadovų pareigas, kurios yra įrašytos į Vyriausybės patvirtintą sąrašą, privalo pateikti dokumentą apie Lietuvos viešojo administravimo institute išeitą aukščiausių kategorijų valstybės tarnautojų mokymo programą (ar jai prilygintą). 4. Įstaigos vadovą į tarnybą priima institucijos ar įstaigos, kuriai naujai paskirtas įstaigos vadovas yra atskaitingas, vadovas ar jo įgaliotas asmuo (savivaldybėje - administratorius). Įvertinęs pretendentų privalumus, jis nustato konkurso laimėtoją ir skiria jį į įstaigos vadovo pareigas arba atsisako visų pretendentų. 5. Asmuo, įstojęs į valstybės tarnybą ir paskirtas įstaigos vadovu, valstybės tarnautojo statusą įgyja nuo paskyrimo dienos. Jam įteikiamas nustatyto pavyzdžio valstybės tarnautojo pažymėjimas. 6. Pasibaigus kadencijai, įstaigos vadovas, paskirtas viešo konkurso būdu, gali pakartotinai dalyvauti viešame konkurse dėl įstaigos vadovo vietos. Vieno asmens kadencijų skaičius eiti įstaigos vadovo pareigas neribojamas, jei įstaigos steigimo ar kituose teisės aktuose nenurodyta kitaip. Pakaitinių valstybės tarnautojų priėmimas 1. Į pareigas pakaitiniais valstybės tarnautojais priimama viešo konkurso būdu arba politinio (asmeninio) pasitikėjimo pagrindu. 2. Asmenys, pakeičiantys laikinai nesančius politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojus, priimami šio įstatymo 15 straipsnyje nustatyta tvarka. 3. Asmenys, pakeičiantys laikinai nesančius karjeros valstybės tarnautojus, priimami viešo konkurso būdu. Jiems taikomas pretendentų vertinimo būdas - privalumų vertinimas. 4. Pretendentus, priimamus viešo konkurso būdu, vertina, sprendimą dėl jų tinkamumo karjeros valstybės tarnautojų pareigoms priima ir į pareigas skiria: 1) Seimo kanceliarijoje ir Prezidentūroje - karjeros valstybės tarnautojus - kanceliarijų vadovai, politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojus - šių institucijų vadovai ar jų įgalioti asmenys; 2) Konstituciniame Teisme ir Lietuvos Aukščiausiajame Teisme - šių teismų kancleriai; 3) kituose teismuose (išskyrus Konstitucinį Teismą ir Lietuvos Aukščiausiąjį Teismą), prokuratūrose, Valstybės kontrolėje, Lietuvos banke, Seimo kontrolierių įstaigoje, Moterų ir vyrų lygių galimybių kontrolieriaus tarnyboje, Valstybės saugumo departamente, kitose Vyriausybei neatskaitingose institucijose ir įstaigose - šių institucijų ar įstaigų vadovai; 4) Vyriausybei atskaitingose institucijose ar įstaigose - karjeros valstybės tarnautojus - už personalo valdymą atsakingi asmenys, politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojus - šių institucijų ar įstaigų vadovai; 5) savivaldybėse - karjeros valstybės tarnautojus - administratorius ar savivaldybės kontrolierius, politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojus - meras. Savivaldybės kontrolierius sprendžia dėl pretendentų tinkamumo karjeros valstybės tarnautojų pareigoms Savivaldybės kontrolieriaus tarnyboje. 5. Asmuo, įstojęs į valstybės tarnybą ir paskirtas į pareigas pakaitiniu valstybės tarnautoju, valstybės tarnautojo statusą įgyja nuo paskyrimo dienos. Jam įteikiamas nustatyto pavyzdžio valstybės tarnautojo pažymėjimas. 6. Pakaitiniai valstybės tarnautojai į valstybės tarnybą priimami laikinai, kol sugrįš negalintys eiti savo pareigų valstybės tarnautojai, bet ne ilgiau kaip 4 metams. Pakaitinių valstybės tarnautojų priėmimo sąlygas nustato Vyriausybė ar jos įgaliota institucija (įstaiga). Paslaugų valstybės tarnautojų priėmimas 1. Į paslaugų valstybės tarnautojų pareigas priimama viešo konkurso būdu Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos arba įstatymų ar statutų nustatyta tvarka. Į paslaugų įstaigų vadovų pareigas asmenys priimami pagal šio įstatymo 16 straipsnio reikalavimus. 2. Asmuo, įstojęs į valstybės tarnybą ir paskirtas į pareigas paslaugų valstybės tarnautoju, valstybės tarnautojo statusą įgyja šalims pasirašius darbo sutartį pagal Darbo sutarties įstatyme nustatytą formą ir tvarką. Valstybės tarnautojų pareigos Valstybės tarnautojai privalo: 1) būti lojalūs Lietuvos valstybei ir jos konstitucinei santvarkai; 2) nešališkai tarnauti žmonėms; 3) gerbti žmogaus teises ir padėti šias teises įgyvendinti; 4) tinkamai ir laiku atlikti tarnybos vadovų užduotis ir pavedimus; 5) nedelsdami pranešti tarnybos vadovui apie, jų nuomone, neteisėtas užduotis ar pavedimus; 6) priimti sprendimus pagal jų kompetenciją nustatančius teisės aktus ir reikalauti, kad tie sprendimai būtų laiku ir tiksliai įvykdyti. Priimdami sprendimus, valstybės tarnautojai privalo vadovautis nuostata, kad visi asmenys yra lygūs; 7) laikytis tarnybinės etikos; 8) laikytis nustatytų taisyklių ir darbo tvarkos; 9) garantuoti savo tarnybinės veiklos skaidrumą, nustatyta tvarka teikti informaciją apie savo tarnybą; 10) kelti kvalifikaciją; 11) ginti teisėtus valstybės ir savivaldybių interesus; 12) spręsdami viešas problemas, bendradarbiauti ir keistis informacija su savo ir kitų institucijų bei įstaigų valstybės tarnautojais; 13) saugoti nuo praradimo ir neteisėto atskleidimo valstybės ar tarnybos paslaptis. Nesinaudoti ir neleisti naudotis tarnybine ar su darbu susijusia informacija kitokia tvarka ir mastu, nei nustato įstatymai ar kiti teisės aktai; 14) tiesiogiai ar netiesiogiai nesinaudoti ir neleisti naudotis valstybės ar savivaldybių nuosavybe, taip pat valstybei ar savivaldybei nuomojama nuosavybe kitokiai nei tarnybinei veiklai, jei valstybės institucijos, įstaigos ar savivaldybės vidaus tvarka ar kiti teisės aktai nenumato kitaip; 15) tarnybos metu nedalyvauti politinėje veikloje (išskyrus politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojus), kitaip nenaudoti tarnybos laiko ne tarnybos tikslams, išskyrus pedagoginį darbą ir kitą įstatymų nustatytą darbą bei dalyvavimą profesinių sąjungų veikloje pagal šio įstatymo 21 straipsnio 1 dalies 10 punktą. Ši veikla neatleidžia valstybės tarnautojų nuo jų tiesioginių pareigų atlikimo; 16) streiko atveju nustatyta tvarka saugoti ir prižiūrėti visuomenei svarbius objektus, įrenginius ir patalpas bei teikti visuomenei minimalias įstatymų nustatytas paslaugas; 17) vykdyti kitas įstatymų ar statutų nustatytas pareigas. Valstybės tarnautojų teisės: 1. Valstybės tarnautojai turi teisę: 1) į realų ir veiksmingą darbą einant tam tikro lygio ir kategorijos pareigas, nepaisant valstybės ar vietos valdžios politinių pasikeitimų. Politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojams ši teisė ribojama; 2) į tarnybinę karjerą pagal savo profesionalumą, turimus privalumus ir valstybės tarnybos galimybes. Ši teisė garantuojama tik karjeros valstybės tarnautojams; 3) į pareiginę algą, atitinkančią jų kategoriją, šio įstatymo nustatytą darbo užmokesčio priedą, priemokas ir kitas išmokas; 4) į mokymąsi ir kvalifikacijos kėlimą valstybės, savivaldybių ir kitų biudžetų lėšomis, valstybės fondų ir kitomis valstybės lėšomis; 5) gauti iš savo vadovų, bendradarbių ir kitų valstybės tarnautojų informaciją, būtiną veiksmingai atlikti užduotis ir pavedimus; 6) į šio bei kitų įstatymų nustatytas atostogas; 7) į valstybės tarnautojų valstybinę pensiją, šio įstatymo bei kitų teisės aktų nustatytas socialines ir kitas garantijas; 8) streikuoti. Šios teisės neturi viešojo administravimo valstybės tarnautojai, kurie eina institucijos ar įstaigos padalinio vadovo ar aukštesnes pareigas, ir valstybės tarnautojai, kuriems tai draudžia įstatymai ar statutai; 9) būti profesinių sąjungų, organizacijų ar susivienijimų nariais, taip pat politinių partijų ar organizacijų nariais, ne tarnybos metu dalyvauti politinėje veikloje. Ši teisė netaikoma valstybės tarnautojams, kuriems tai draudžia įstatymai ar statutai; 10) valstybės tarnautojai profesinių sąjungų atstovai ar rinkti valstybės tarnautojų atstovai - dalyvauti sprendžiant valstybės tarnautojų tarnybos vertinimo, pareigų paaukštinimo, nuobaudų skyrimo, darbo sąlygų klausimus, taip pat profesinių sąjungų organizacinėje veikloje, tam skiriant iki 10 valandų darbo laiko per mėnesį; 11) ginti teisme pažeistas savo teises ar teisėtus interesus; 12) atsisakyti atlikti užduotį ar pavedimą, jeigu, jų nuomone, duota užduotis ar pavedimas prieštarauja įstatymui ar Vyriausybės nutarimui. 14) pasibaigus politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojus pasirinkusių valstybės politikų kadencijai ar įgaliojimams arba įstaigų vadovų kadencijai, į politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojų arba įstaigų vadovų pareigas priimti karjeros valstybės tarnautojai turi teisę Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka grįžti į savo buvusias ar, jeigu nėra galimybės, į kitas to paties lygio ir kategorijos pareigas. Asmenys, kurie prieš tapdami politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojais arba įstaigų vadovais nebuvo karjeros valstybės tarnautojai, praranda valstybės tarnautojo statusą ir yra atleidžiami iš valstybės tarnybos pagal šio įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 14 punktą. Jiems išmokama 3 mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio kompensacija. Kai politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojai praranda valstybės tarnautojo statusą dėl jiems pareikšto juos pasirinkusių valstybės politikų nepasitikėjimo, jie taip pat praranda valstybės tarnautojo statusą ir yra atleidžiami iš valstybės tarnybos pagal šio įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 14 punktą. Jiems išmokama vieno mėnesio vidutinio darbo užmokesčio dydžio kompensacija; 15) į kitas Lietuvos Respublikos Konstitucijos, tarptautinių sutarčių ir kitų teisės aktų, kuriais Lietuvos Respublika yra susieta tarptautiniais įsipareigojimais, garantuojamas žmogaus teises ir laisves, taip pat į kitų įstatymų ar statutų suteikiamas teises. Su valstybės tarnyba nesuderinama veikla Valstybės tarnautojams neleidžiama: 1) būti įmonių, ne pelno organizacijų valdymo organų nariais, išskyrus įstatymų numatytus atvejus, bei gauti atlyginimą už darbą šių įmonių ir ne pelno organizacijų valdymo organuose, išskyrus įstatymų numatytus atvejus; 2) sudaryti sandorius institucijos ar įstaigos, kurioje dirba valstybės tarnautojas, vardu su personalinėmis įmonėmis, ūkinėmis bendrijomis, kurių savininkais, tikraisiais nariais ar komanditoriais yra jie ar asmenys, nurodyti šio įstatymo 2 straipsnio 18 dalyje, taip pat su akcinėmis bendrovėmis, kuriose jie ar asmenys, nurodyti šio įstatymo 2 straipsnio 18 dalyje, turi akcijų ar valdo pagal įgaliojimą kito asmens akcijas; 3) atstovauti šalies ir užsienio valstybių įmonių, kitų institucijų ar įstaigų interesams ar vykti įmonių lėšomis į užsienį; 4) dirbti samdomu darbuotoju, patarėju, ekspertu ar konsultantu privačiose įstaigose ar įmonėse, taip pat gauti kitą negu šio įstatymo nustatytą darbo užmokestį, išskyrus atlyginimą už darbą visų lygių rinkimų, referendumų komisijose bei pagal sutartis su rinkimų arba referendumų komisijomis, taip pat darbą įmonių ir ne pelno organizacijų valdymo organuose, jei tai numato įstatymai, už mokslinį ir pedagoginį darbą mokslo, studijų, valstybės tarnautojų kvalifikacijos kėlimo institucijose, už darbą teisės aktų rengimo grupėse ir komisijose, jei šis darbas nenumatytas pareigybės aprašyme, taip pat už kūrinius, laikomus autorių teisių objektais pagal Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymą; 5) streikuoti, jei viešojo administravimo karjeros valstybės tarnautojas eina institucijos ar įstaigos padalinio vadovo ar aukštesnes pareigas arba jei tai draudžia įstatymai ar statutai; 6) būti politinių partijų ar politinių organizacijų, profesinių sąjungų ar susivienijimų nariais, dalyvauti politinėje veikloje, jei tai draudžia įstatymai ar statutai; 7) eiti daugiau nei vienas pareigas valstybės tarnyboje. Pareigų paaukštinimas 1. Karjeros valstybės tarnautojų pareigos paaukštinamos viešo arba uždaro konkurso būdu. 2. Asmenys, siekiantys pareigų, kurių kategorija yra žemesnė už 20-ą, gali dalyvauti viešame konkurse kartu su stojančiais į valstybės tarnybą asmenimis. Jei stojančio į valstybės tarnybą asmens ir siekiančio paaukštinimo valstybės tarnautojo vertinimai yra vienodi, pirmumą turi valstybės tarnautojas. 3. Į 20-os ir aukštesnių kategorijų pareigas valstybės tarnautojai skiriami uždaro konkurso būdu. Konkurse gali dalyvauti bet kurios institucijos ar įstaigos valstybės tarnautojai, kurių kategorija yra viena žemesnė negu siekiamos pareigybės kategorija. Konkurso metu atsižvelgiama į pretendentų profesionalumą, gebėjimą atlikti įvairias tos pačios kategorijos pareigas, einamų pareigų ėjimo trukmę ir kvalifikacijos kėlimą, susijusį su naujomis pareigomis. Uždarus konkursus Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka organizuoja valstybės institucijos, įstaigos ir savivaldybės. 4. Pareigoms, į kurias pagal šio straipsnio 3 dalį skiriama uždaro konkurso būdu, gali būti skelbiamas viešas konkursas, kai: 1) paskelbus uždarą konkursą, valstybės tarnautojai į šias pareigas nepretenduoja; 2) pagal uždaro konkurso rezultatus nustatoma, kad tarp konkurse dalyvavusių valstybės tarnautojų nėra atitinkančių pareigybės reikalavimus. 5. Šio straipsnio 2 ir 4 dalyse nurodyti vieši konkursai organizuojami šio įstatymo 14 straipsnyje nustatyta tvarka. 6. Valstybės tarnautojai, siekiantys pareigų, kurių kategorija yra aukštesnė už žemiausią tam tikro lygio kategoriją, privalo būti išėję valstybės tarnautojų įvadinio mokymo programą. 7. Valstybės tarnautojai, siekiantys aukščiausių kategorijų viešojo administravimo valstybės tarnautojų pareigų, įrašytų į Vyriausybės patvirtintą sąrašą, privalo būti išėję atitinkamą Lietuvos viešojo administravimo instituto mokymo programą (ar jai prilygintą). 8. Valstybės tarnautojams, perkeltiems į aukštesnes pareigas, jų turimus valstybės tarnautojo pažymėjimus Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka keičia valstybės institucija, įstaiga ar savivaldybė, kurioje valstybės tarnautojas pradėjo eiti aukštesnes pareigas. Tarnybinės veiklos vertinimas 1. Tarnybinės veiklos vertinimo tikslas - ugdyti valstybės tarnautojo profesionalumą. Valstybės tarnautojų tarnybinę veiklą vertina: 1) valstybės tarnautojo tiesioginis tarnybos vadovas; 2) tarnybos vertinimo komisijos; 3) Personalo valdymo taryba; 4) Pareigūnų tarnybos vertinimo komisija. 2. Valstybės tarnautojo tiesioginis tarnybos vadovas kasmet vertina valstybės tarnautojo tarnybinę veiklą atsakingo už valstybės tarnybą ministro nustatyta tvarka. 3. Tiesioginis tarnybos vadovas, įvertinęs tarnybinę veiklą, institucijos ar įstaigos vadovui siūlo (jei institucijos ar įstaigos vadovas yra politikas, siūlymas teikiamas asmeniui, institucijoje ar įstaigoje atsakingam už personalo valdymą): 1) skirti valstybės tarnautojui premiją už labai gerą tarnybą (valstybės tarnautojo veiklą įvertinus labai gerai); 2) perkelti jį į kitas tos pačios kategorijos ar žemesnes (valstybės tarnautojo veiklą įvertinus nepatenkinamai) pareigas. 4. Valstybės tarnautojo, einančio žemesnes už institucijos ar įstaigos padalinio vadovo pareigas, tarnybinę veiklą tiesioginiam tarnybos vadovui įvertinus labai gerai arba nepatenkinamai, ją pakartotinai vertina institucijos ar įstaigos tarnybos vertinimo komisija. Tais atvejais, kai nepatenkinamai įvertinama tarnybinė veikla valstybės tarnautojo, einančio aukštesnes pareigas, ją pakartotinai vertina pagal kompetenciją Personalo valdymo taryba arba Pareigūnų tarnybos vertinimo komisija. 5. Institucijos ar įstaigos vadovas (ar asmuo, atsakingas už personalo valdymą institucijoje ar įstaigoje, jei tos institucijos ar įstaigos vadovas yra politikas), atsižvelgdamas į valstybės tarnautojo tiesioginio vadovo pasiūlymą bei tarnybos vertinimo komisijos, Personalo valdymo tarybos ar Pareigūnų tarnybos vertinimo komisijos išvadas, priima galutinį sprendimą, išleisdamas atitinkamą įsakymą dėl premijos už labai gerą tarnybą skyrimo, valstybės tarnautojo pažeminimo tarnyboje ar perkėlimo į kitas pareigas. 6. Institucijos ar įstaigos vadovo įsakymą ne vėliau kaip per 14 kalendorinių dienų nuo jo išleidimo įstatymo nustatyta tvarka valstybės tarnautojas gali apskųsti teismui. Teismui panaikinus šį įsakymą, valstybės tarnautojui ne vėliau kaip per 5 darbo dienas išmokamas darbo užmokesčio skirtumas, kurio jis negavo dėl pareigų pažeminimo. Valstybės tarnautojui taip pat išmokami delspinigiai, apskaičiuoti Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka. Mokymo rūšys 1. Įvadinis mokymas - asmenų, siekiančių tapti karjeros valstybės tarnautojais, žinių įgijimas ir įgūdžių formavimas. Įvadinis mokymas yra privaloma priėmimo į valstybės tarnybą karjeros valstybės tarnautojų pareigoms dalis, kuri baigiasi atsiskaitymu už įvadinio mokymo turinį. Įvadinis mokymas susideda iš mokymosi pagal bendrąsias programas, kurių turinys yra vienodas visiems to paties lygio valstybės tarnautojams, ir mokymosi pagal specialiąsias programas, kurių turinį lemia konkrečių pareigų ypatumai. 2. Tęstinis kvalifikacijos kėlimas - specialių profesinių žinių gilinimas ir įgūdžių formavimas valstybės tarnautojo, institucijos ar įstaigos iniciatyva per visą tarnybos laiką einant pareigas arba siekiant aukštesnių pareigų. Tam tikra tęstinio kvalifikacijos kėlimo programų dalis yra privaloma. 3. Aukščiausių kategorijų valstybės tarnautojų mokymas - profesinių žinių gilinimas ir įgūdžių formavimas, siekiant aukščiausių kategorijų valstybės tarnautojų pareigų. 4. Įvadinio mokymo, tęstinio kvalifikacijos kėlimo ir aukščiausių kategorijų valstybės tarnautojų mokymo programų turinio reikalavimus, atsiskaitymo už mokymo programas tvarką, valstybės tarnautojų mokymo programų santykį su formaliojo mokymo programomis nustato Vyriausybė ar jos įgaliota įstaiga. 5. Įvadinio mokymo, tęstinio (privalomojo) kvalifikacijos kėlimo ir aukščiausių kategorijų valstybės tarnautojų mokymo programų turinį nustato, mokymo programas rengia ir tvarko, atsiskaitymą už mokymo programas organizuoja Lietuvos viešojo administravimo institutas. Mokymo finansavimas Valstybės tarnautojų mokymą finansuoja valstybė ir savivaldybės 9.6. Valstybės tarnautojų skatinimas 9.7. Valstybės tarnautojų teisinė atsakomybė (drausminė, administracinė, civilinė, baudžiamoji) Tarnybinės nuobaudos 1. Valstybės tarnautojams už tarnybinius nusižengimus (Nauja sąvoka!!!-tai tarnybinės atsakomybės pagrindas.Prilygsta sąvokai drausminė nuobauda.Diferencijuoja Sunkius-Vidutinius-Lengvus; apibrėžta nelabai teisinėmis formuluotėmis ), numatytus šio įstatymo 40, 41 ir 42 straipsniuose, skiriamos tarnybinės nuobaudos. 2. Už tyčinius nusižengimus taikomos griežtesnės nuobaudos negu už nusižengimus dėl neatsargumo ar aplaidumo. 3. Už vieną nusižengimą taikoma tik viena tarnybinė nuobauda. Už trečią per 1 metus to paties sunkumo nusižengimą taikoma nuobauda kaip už sunkesnį nusižengimą. 4. Už tą patį nusižengimą pareigūnui taikoma griežtesnė tarnybinė nuobauda negu valstybės tarnautojui, neturinčiam pagal pareigas administracinių įgaliojimų kitiems asmenims. 5. Valstybės tarnautojui, įtariamam padarius nusižengimą, nuobaudų skyrimo procedūroje gali atstovauti advokatas ar kitas įgaliotas asmuo. 6. Sprendimas dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo gali būti skundžiamas Administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka. 7. Duomenys apie paskirtas tarnybines nuobaudas, išskyrus pareikštas žodžiu, įrašomi į valstybės tarnautojo asmens bylą ir pateikiami valstybės tarnautojų registrui. Sunkūs nusižengimai 1. Sunkus nusižengimas yra valstybės tarnautojo pareigų neatlikimas ar netinkamas atlikimas, kuriuo tiesiogiai pažeidžiamos žmogaus konstitucinės teisės, šiurkščiai pažeidžiami įstatymai ar kitaip šiurkščiai nusižengiama šio įstatymo nustatytoms valstybės tarnautojo pareigoms: 1) nelojalumas Lietuvos valstybei; 2) šiurkštus elgesys su interesantais ar kiti veiksmai, tiesiogiai pažeidžiantys žmonių konstitucines teises; 3) netinkamas valstybės ar tarnybos paslapčių naudojimas ar saugojimas; 4) dalyvavimas su valstybės tarnyba nesuderinamoje veikloje; 5) pareigų neatlikimas ar netinkamas atlikimas, sukėlęs sunkias pasekmes; 6) pasinaudojimas tarnybine padėtimi, siekiant gauti neteisėtų pajamų sau ar kitiems; 7) reikalavimas (žodžiu ar raštu) iš savo pavaldinių atlikti neteisėtas užduotis ar pavedimus po to, kai pavaldinys buvo raštu pranešęs, jog, jo manymu, duota užduotis ar pavedimas prieštarauja įstatymui ar Vyriausybės nutarimui; 8) nebuvimas darbo vietoje vieną ar daugiau darbo dienų be pateisinamos priežasties; 9) buvimas tarnybos metu apsvaigusiam nuo alkoholio, narkotinių ar toksinių medžiagų. Šiuo atveju valstybės tarnautojo vadovas nušalina valstybės tarnautoją nuo pareigų tos dienos likusiam darbo laikui ir už šį laiką tarnybinis atlyginimas nemokamas; 10) moterų ir vyrų lygių teisių pažeidimas ar seksualinis priekabiavimas. Atsakomybė yra didesnė, jei teisių pažeidimo ar priekabiavimo subjektas yra pavaldus asmuo; 11) trečias vidutinis nusižengimas per 1 metus. 2. Už šiame straipsnyje nurodytus nusižengimus, atsižvelgiant į nusižengimų padarymo priežastis, aplinkybes ir sukeltas pasekmes, skiriama viena iš šių tarnybinių nuobaudų: 1) atleidimas iš valstybės tarnybos; 2) pareiginės algos sumažinimas 1 ar 2 kategorijomis nuo 6 mėnesių iki 3 metų; 3) nušalinimas nuo pareigų nuo 1 iki 6 mėnesių. Šiuo laikotarpiu valstybės tarnautojui darbo užmokestis nemokamas, jis gali dirbti bet kokį kitą darbą ne valstybės tarnyboje; 4) griežtas papeikimas. Vidutiniai nusižengimai 1. Vidutinis nusižengimas yra valstybės tarnautojo pareigų neatlikimas ar netinkamas atlikimas, kuriuo šiurkščiai nusižengiama nustatytoms taisyklėms ar darbo tvarkai: 1) pareigų neatlikimas ar netinkamas atlikimas, jei tai sutrukdė institucijai ar įstaigai laiku atlikti viešojo administravimo procedūrą; 2) šališkas elgesys su interesantais ar kitais valstybės tarnautojais; 3) nemandagus elgesys su interesantais; 4) politinė veikla tarnybos metu (išskyrus politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojų); 6) nepagrįstas atsisakymas teikti informaciją arba žinomai neteisingos tarnybinės informacijos teikimas; 7) pakartotinis (daugiau negu 2 kartus per mėnesį) nebuvimas darbo vietoje daugiau kaip 1 valandą be pateisinamos priežasties; 8) trečias lengvas nusižengimas (išskyrus tuos, už kuriuos buvo skirtas įspėjimus žodžiu) per 1 mėnesį. 2. Už šiame straipsnyje nurodytus nusižengimus, atsižvelgiant į jų padarymo priežastis, aplinkybes ir sukeltas pasekmes, skiriama viena iš šių tarnybinių nuobaudų: 1) pareiginės algos sumažinimas 1 ar 2 kategorijomis iki 6 mėnesių; 2)nušalinimas nuo pareigų nuo 10 dienų iki 1 mėnesio. Šiuo laikotarpiu valstybės tarnautojui darbo užmokestis nemokamas, jis gali dirbti bet kokį kitą darbą ne valstybės tarnyboje; 3) griežtas papeikimas; 4) papeikimas. Lengvi nusižengimai 1. Lengvi 5) tarnybines pareigas einančio valstybės tarnautojo įžeidimas veiksmu ar žodžiu. Atsakomybė yra didesnė, jeigu įžeidžiamas pavaldus asmuo; nusižengimai yra valstybės tarnautojo veiksmai ar elgesys, kuriuo nežymiai nusižengiama institucijoje ar įstaigoje nustatytoms taisyklėms ar darbo tvarkai. 2. Už lengvus nusižengimus, atsižvelgiant į jų padarymo priežastis, aplinkybes ir sukeltas pasekmes, skiriama viena iš šių tarnybinių nuobaudų: 1) darbo užmokesčio sumažinimas 3 dienų pareiginės algos dydžio ar mažesne suma; 2) papeikimas; 3) įspėjimas žodžiu. (Neapibrėžta!) Tarnybinių nuobaudų skyrimas 1. Tarnybinių nuobaudų skyrimo procedūra pradedama tiesioginiam valstybės tarnautojo tarnybos vadovui gavus rašytinę informaciją apie valstybės tarnautojo tarnybinį nusižengimą. 2. Tarnybinė nuobauda turi būti paskirta ne vėliau kaip per 1 mėnesį nuo nusižengimo paaiškėjimo dienos, neįskaitant laiko, kai darbuotojas nebuvo darbe dėl ligos arba atostogavo. Negalima skirti tarnybinės nuobaudos, praėjus 6 mėnesiams nuo nusižengimo. 3. Paaiškėjus, kad tarnybinis nusižengimas turi baudžiamosios veikos požymių, nuobaudų skyrimo procedūra sustabdoma ir patikrinimo medžiaga perduodama kvotos organui. Atsisakius iškelti baudžiamąją bylą ar atleidus asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės, nuobaudos skyrimo procedūra tęsiama, o tarnybinė nuobauda turi būti paskirta ne vėliau kaip per 1 mėnesį, jei po parengtinio tyrimo ir (ar) teisminio nagrinėjimo nepraėjo daugiau kaip 1 metai. Praėjus daugiau kaip 1 metams, nuobaudos skyrimo procedūra nutraukiama. 4. Tarnybinių nuobaudų skyrimo tvarką nustato Vyriausybė. Tarnybinės nuobaudos išnykimas 1. Valstybės tarnautojas laikomas nebaustas tarnybine nuobauda, kai: 1) po nuobaudos už sunkų nusižengimą (išskyrus nuobaudą - atleidimą iš valstybės tarnybos) skyrimo praėjo ne mažiau kaip 2 metai; 2) po nuobaudos už vidutinį nusižengimą skyrimo praėjo ne mažiau kaip 1 metai; 3) po nuobaudos už lengvą nusižengimą skyrimo praėjo ne mažiau kaip 6 mėnesiai. 2. Esant galiojančiai nuobaudai, valstybės tarnautojo asmens byloje ir valstybės tarnautojų registre yra galiojančios žymos apie valstybės tarnautojo padarytą tarnybinį nusižengimą ir jam paskirtą tarnybinę nuobaudą. Šiuo laikotarpiu valstybės tarnautojas neturi teisės į šio įstatymo 52 straipsnyje nurodytas atostogas dėl asmeninių priežasčių ir į 47 straipsnyje numatytą premiją už labai gerą tarnybą. Į galiojančią nuobaudą gali būti atsižvelgiama, valstybės tarnautojui siekiant paaukštinimo. 3. Praėjus šio straipsnio 1 dalyje nurodytam laikui, žymos apie valstybės tarnautojo padarytą tarnybinį nusižengimą ir jam paskirtą tarnybinę nuobaudą valstybės tarnautojo asmens byloje ir valstybės tarnautojų registre panaikinamos. 4. Tarnybinė nuobauda, išskyrus nuobaudą už sunkų nusižengimą, gali būti panaikinta valstybės tarnautojo prašymu, jeigu jis gauna šio įstatymo 46 straipsnio 1 dalyje numatytą paskatinimą. Sprendimą panaikinti tarnybinę nuobaudą priima institucijų ar įstaigų vadovai, išskyrus Vyriausybei atskaitingas įstaigas. Dėl jų tarnautojų sprendimą priima valstybės tarnybos tvarkymo funkcijas atliekančios įstaigos vadovas. Sprendimą panaikinti tarnybinę nuobaudą savivaldybėse priima savivaldybės administratorius, o panaikinti tarnybinę nuobaudą savivaldybės administratoriui - meras (jei sudaroma valdyba, - valdyba). 5. Jeigu valstybės tarnautojas gauna Respublikos Prezidento, Seimo Pirmininko, Ministro Pirmininko padėką ar valstybės apdovanojimą, šio tarnautojo tarnybinė nuobauda panaikinama. Materialinė atsakomybė 1. Valstybės tarnautojas turi atlyginti tiesioginę tikrąją žalą, padarytą dėl jo tyčinių neteisėtų sprendimų, pareigų neatlikimo ar šiurkštaus aplaidumo atliekant pareigas, kai institucija ar įstaiga teismo sprendimu turėjo atlyginti žalą, taip pat dėl veiksmų, kurie neatitinka suteiktų įgaliojimų ar prieštarauja institucijos ar įstaigos, įgaliojusios jį atstovauti valstybės ar savivaldybės kapitalui, vadovo sprendimams, bet ne daugiau kaip paskutiniųjų 6 mėnesių darbo užmokesčio dydžio.(Ribota atsakomybė) Žala, padaryta dėl tyčinių neteisėtų sprendimų, pareigų neatlikimo ar valstybės tarnautojo, su kuriuo sudaryta rašytinė sutartis dėl visiškos materialinės atsakomybės, šiurkštaus aplaidumo, taip pat padaryta nusikaltimu žala atlyginama visu teismo nustatytu dydžiu.(Pilna atsakomybė) Visiška materialinė atsakomybė taikoma ir tada, kai esant nusikaltimo sudėčiai atsisakoma iškelti baudžiamąją bylą arba kai asmuo atleidžiamas nuo baudžiamosios atsakomybės. Paskatinimai ir apdovanojimai 1. Valstybės tarnautojai teisės aktų nustatyta tvarka skatinami: 1) padėka; 2) pinigine premija. Ši premija gali būti skiriama už vienkartinę ypatingos svarbos labai gerai atliktą užduotį arba už labai gerą tarnybą per vienerius tarnybos metus; 3) vardine dovana. 2. Valstybės tarnautojai už ypatingus nuopelnus tarnyboje siūlomi valstybės apdovanojimui gauti. 3. Valstybės tarnautojo paskatinimai ir apdovanojimai įrašomi į jo asmens bylą ir žymimi Valstybės tarnautojų registre. Premija už labai gerą tarnybą 1. Piniginė premija už labai gerą tarnybą valstybės tarnautojui gali būti skiriama, jeigu jo tarnybinė veikla per vienerius tarnybos metus įvertinama labai gerai. Bendruosius labai geros tarnybos kriterijus nustato Vyriausybė. Valstybės institucijos, įstaigos ir savivaldybės gali nustatyti papildomus kriterijus pagal savo veiklos specifiką. 2. Pasiūlymus dėl premijos už labai gerą tarnybą skyrimo institucijų ar įstaigų vadovams teikia tiesioginiai valstybės tarnautojų tarnybos vadovai, įvertinę jų veiklą šio įstatymo 25 straipsnyje nustatyta tvarka. 3. Sprendimą dėl premijos už labai gerą tarnybą skyrimo priima institucijos ar įstaigos vadovas, atsižvelgdamas į valstybės tarnautojų tiesioginių tarnybos vadovų pasiūlymus bei tarnybos vertinimo komisijos išvadas. Nesutikimas dėl šių pasiūlymų turi būti motyvuotas raštu. 4. Premijos už labai gerą tarnybą skyrimo ir mokėjimo tvarką nustato Vyriausybė ar jos įgaliota institucija. Valstybės tarnautojo statuso praradimo pagrindai 1. Valstybės tarnautojas, praradęs valstybės tarnautojo statusą, yra atleidžiamas iš valstybės tarnybos, išskyrus šio straipsnio 8 dalyje nurodytą atvejį. Valstybės tarnautojas praranda valstybės tarnautojo statusą, kai: 1) atsistatydina savo noru; 2) pagal Valstybės tarnautojų pensijų įstatymą prieš laiką išeina į pensiją; 3) nesutinka su pareigų pažeminimu dėl nepatenkinamo jo tarnybinės veiklos įvertinimo; 4) išrenkamas ar paskiriamas į šio įstatymo 2 straipsnio 21 dalyje nurodytas politines pareigybes, išrenkamas Seimo ar savivaldybės tarybos nariu (tai taikoma savivaldybės administracijos tarnautojams, išrinktiems tos pačios savivaldybės tarybos nariais), paskiriamas Konstitucinio Teismo, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ar kitų teismų teisėju, valstybės kontrolieriumi, Lietuvos banko valdybos pirmininku, jo pavaduotoju ar valdybos nariu, Seimo kontrolieriais, moterų ir vyrų lygių galimybių kontrolieriumi ar į kitas pareigybes, nurodytas šio įstatymo 4 straipsnio 3 dalyje (išskyrus 8, 9, 10 punktus) arba skiriamas dirbti tarptautinėse organizacijose, kurių narė yra Lietuvos Respublika; 5) praranda Lietuvos Respublikos pilietybę; 6) gauna tarnybinę nuobaudą - atleidžiamas iš valstybės tarnybos; 7) įsiteisėja teismo nuosprendžiu paskirta bausmė už sunkų nusikaltimą ar nusikaltimą valstybės tarnybai; 8) įsiteisėja teismo nuosprendžiu paskirta bausmė, dėl kurios jis negali eiti savo pareigų; 9) paaiškėja, kad stojant į valstybės tarnybą buvo pateikti suklastoti dokumentai; 10) paaiškėja, kad stojant į valstybės tarnybą buvo nuslėpti ar pateikti neatitinkantys tikrovės duomenys, dėl kurių jis negalėjo būti priimtas į valstybės tarnybą; 11) sukanka Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo nustatytas senatvės pensijos amžiaus. (…) 12) nedirba dėl laikino nedarbingumo daugiau kaip šimtą dvidešimt kalendorinių dienų iš eilės arba daugiau kaip šimtą keturiasdešimt dienų per paskutiniuosius dvylika mėnesių, jei įstatymuose nenustatyta, kad tam tikros ligos atveju pareigos paliekamos ilgesnį laiką; 13) pasibaigia įstaigos vadovo kadencija ar jo vadovaujama įstaiga likviduojama (tai taikoma tik įstaigos vadovui); 14) pasibaigia politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautoją pasirinkusio valstybės politiko įgaliojimai ar kadencija arba valstybės tarnautojas praranda valstybės politiko pasitikėjimą, jei prieš pradėdamas eiti šias pareigas politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojas nebuvo karjeros valstybės tarnautojas; 15) pasibaigia pakaitinio valstybės tarnautojo paskyrimo laikas; 16) per nustatytą terminą nebuvo kreiptasi dėl valstybės tarnautojo statuso atkūrimo po atostogų dėl asmeninių aplinkybių; 17) valstybės tarnautojo tarnybinė veikla nepatenkinamai įvertinama 3 metus iš eilės; 18) pašaukiama į būtinąją karo ar alternatyviąją krašto apsaugos tarnybą. 2. Dėl šio straipsnio 1 dalies 6 punkte nurodytos priežasties valstybės tarnautojo statusas prarandamas ne mažiau kaip 10 metų. Praėjus 10 metų, asmuo gali iš naujo stoti į valstybės tarnybą šio įstatymo ar kitų teisės aktų nustatyta tvarka. 3. Dėl šio straipsnio 1 dalies 7, 9 ir 10 punktuose nurodytų priežasčių valstybės tarnautojo statusas prarandamas visam laikui. Valstybės tarnybos bendrasis valdymas 1. Valstybės tarnybos bendrąjį valdymą atlieka: 1) Vyriausybė; 2) už valstybės tarnybą atsakingas ministras; 3) valstybės tarnybos tvarkymo funkcijas atliekančios įstaigos vadovas. 2. Vyriausybė atlieka šias valstybės tarnybos bendrojo valdymo funkcijas: 1) teikia Seimui tvirtinti politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojų pareigybių sąrašus; 2) teikiamame Seimui tvirtinti planuojamų metų valstybės biudžeto projekte numato lėšas valstybės tarnautojų darbo užmokesčiui - pareiginėms algoms, priedui už tarnybos stažą, priemokoms, kitoms išmokoms, taip pat lėšas valstybės tarnautojams skatinti, mokyti ir kvalifikacijai kelti; 3) nustato valstybės institucijų, įstaigų ir savivaldybių valstybės tarnautojų pareigybių lygius bei kategorijas, išskyrus Vyriausybei neatskaitingų institucijų politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojų pareigybes; 4) nustato valstybės tarnautojų mokymo proceso organizavimo tvarką; 5) atlieka kitas įstatymų nustatytas valstybės tarnybos valdymo funkcijas. 3. Už valstybės tarnybą atsakingas ministras atlieka šias funkcijas: 1) rengia ir teikia Vyriausybei su valstybės tarnyba susijusių teisės aktų projektus, atlieka galiojančių ir naujai parengtų teisės aktų projektų, susijusių su valstybės tarnyba, ekspertizę, teikia jų rengėjams ar Vyriausybei pasiūlymus dėl jų pakeitimų ar papildymų; 2) organizuoja šio įstatymo bei su juo susijusių teisės aktų vykdymo kontrolę, siūlo sustabdyti, pakeisti ar panaikinti ne anksčiau kaip prieš 1 mėnesį priimtus valstybės institucijų ir įstaigų, išskyrus statutinių įstaigų ir savivaldybių institucijų, vadovų sprendimus, prieštaraujančius šiam įstatymui, kitiems valstybės tarnautojo statusą nustatantiems teisės aktams. Jeigu valstybės institucijos ar įstaigos vadovas per 1 mėnesį nepakeičia ar nepanaikina šių sprendimų, apskundžia juos teismui; 3) tvirtina Valstybės tarnautojų pareigybių (išskyrus politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojų pareigybių) pavyzdinį sąrašą; 4) tvirtina Valstybės institucijų, įstaigų ir savivaldybių personalo tarnybų pavyzdinius nuostatus; 5) nustato valstybės tarnautojų priesaikos priėmimo tvarką; 6) tvirtina tarnybos vertinimo komisijų pavyzdinius nuostatus; 7) nustato valstybės tarnautojų tarnybinės veiklos vertinimo tvarką; 8) atlieka kitas įstatymų, kitų teisės aktų nustatytas valstybės tarnybos bendrojo valdymo funkcijas. 4. Valstybės tarnybos tvarkymo funkcijas atliekančios įstaigos vadovas: 1) organizuoja valstybės tarnautojų registro tvarkymą; 2) atlieka kitas šio įstatymo, kitų teisės aktų nustatytas valstybės tarnybos bendrojo valdymo funkcijas. Vyriausybei neatskaitingų institucijų ir įstaigų personalo valdymas 1. Vyriausybei neatskaitingose institucijose ir įstaigose už šio įstatymo ir su juo susijusių teisės aktų vykdymą bei personalo valdymą yra atsakingi: 1) Seimo kanceliarijoje ir Prezidentūroje - kanceliarijų (įstaigų) vadovai; 2) Konstituciniame Teisme ir Lietuvos Aukščiausiajame Teisme - šių teismų kancleriai; 3) kituose teismuose (išskyrus Konstitucinį Teismą ir Lietuvos Aukščiausiąjį Teismą), prokuratūrose, Valstybės kontrolėje, Lietuvos banke, Seimo kontrolierių įstaigoje, Moterų ir vyrų lygių galimybių kontrolieriaus tarnyboje, Valstybės saugumo departamente, kitose Vyriausybei neatskaitingose institucijose ir įstaigose - šių institucijų ir įstaigų vadovai. Vyriausybei atskaitingų institucijų ir įstaigų personalo valdymas 1. Vyriausybei atskaitingų institucijų ir įstaigų personalą valdo: 1) Vyriausybė; 2) už valstybės tarnybą atsakingas ministras; 3) valstybės tarnybos tvarkymo funkcijas atliekančios įstaigos vadovas; 4) Vyriausybės kancleris; 5) Vyriausybės sekretorius ir ministerijų sekretoriai. 5. Vyriausybės kancleris: 1) yra atsakingas už šio įstatymo ir su juo susijusių teisės aktų vykdymą bei Ministro Pirmininko aparato personalo valdymą; 2) atlieka kitas Vyriausybės įstatymo nustatytas personalo valdymo funkcijas; 3) personalo valdymą organizuoja per Vyriausybės kanceliarijos personalo tarnybą, kurios veiklą reglamentuoja personalo tarnybos nuostatai. 6. Vyriausybės sekretorius atlieka šias Vyriausybei atskaitingų institucijų ir įstaigų personalo valdymo funkcijas: 1) yra atsakingas už šio įstatymo, su juo susijusių teisės aktų vykdymą, taip pat Vyriausybės kanceliarijos, Vyriausybės įstaigų, apskričių administracijų ir joms atskaitingų institucijų bei įstaigų personalo valdymą, organizuoja jų personalo valdymą; 2) personalo valdymą organizuoja per atitinkamų institucijų ir įstaigų vadovus, ministerijų sekretorius ir personalo tarnybas, kurių veiklą reglamentuoja personalo tarnybų nuostatai. 7. Ministerijos sekretorius atlieka šias ministerijos ir jai atskaitingų įstaigų personalo valdymo funkcijas: 1) yra atsakingas už šio įstatymo ir kitų su juo susijusių teisės aktų vykdymą bei atitinkamos ministerijos, įstaigų prie ministerijos personalo valdymą, organizuoja jų personalo valdymą; 2) personalo valdymą organizuoja per atitinkamų institucijų ar įstaigų vadovus ir personalo tarnybas, kurių veiklą reglamentuoja personalo tarnybų nuostatai. Personalo valdymas savivaldybėse 1. Personalo valdymą savivaldybėse atlieka: 1) savivaldybės taryba; 2) savivaldybės meras (jei sudaroma savivaldybės valdyba, - valdyba); 3) savivaldybės administratorius, (4)savivaldybės kontrolierius. 2. Savivaldybės taryba, atlikdama personalo valdymo funkcijas: 1) tvirtindama savivaldybės biudžetą, kasmet numato darbo užmokesčiui , kitoms išmokoms, taip pat lėšas skatinti mokyti ir kelti kvalifikaciją; 2) kasmet nustato mokymo prioritetus. 3. Savivaldybės meras (jei sudaroma savivaldybės valdyba, - valdyba), atlikdamas personalo valdymo funkcijas: 1) kasmet nustato savivaldybės tarnautojų skaičių pagal valstybės tarnautojų grupes, lygius ir kategorijas; 2) nustato priemokų ir premijos už labai gerą tarnybą dydį bei jų skyrimo tvarką; 3) tvirtina savivaldybės tarnautojų pareigybių sąrašą; 4) tvirtina stojamųjų į valstybės tarnybą egzaminų papildomus klausimus, susijusius su savivaldybės veiklos ypatumais; 5) tvirtina tarnybos vertinimo komisijos nuostatus ir sudėtį. 4. Už šio įstatymo reikalavimų įgyvendinimą ir su juo susijusių teisės aktų vykdymą bei savivaldybės administracijos ir savivaldybės įstaigų personalo valdymą yra atsakingas administratorius, kontrolieriaus tarnybos - savivaldybės kontrolierius. 10 tema. Savivaldybių institucijos Vietos savivaldos įstatymas – VŽ 94-55 Šis įstatymas nustato bendrą veiklos organizavimą, tvarką. “Vietos savivalda” – LR teritorijos administracinio vieneto gyventojų išrinktas vietos valdžios institucijų teisė ir reali galia pagal LR konstituciją ir įstatymus laisvai ir savarankiškai savo atsakomybe reguliuoti ir tvarkyti visuomenės reikalus ir tenkinti vietos gyventojų poreikius. “Savivaldybė” (S)– valstybės teritorijos administracinis vienetas, kurio gyventojų bendruomenė turi valstybės laiduotą vietos savivaldos teisę. Įstatymas numato savivaldos principus: Savivaldybės ir valstybės interesų derinimo Tiesioginio piliečių dalyvavimo S tarybos rinkimuose, apklausose, gyventojų sueigose ir peticijose principas S institucijų ir jų pareigūnų atskaitingumo gyventojams principas. Viešumo ir reagavimo į gyventojų nuomonę principas Teisėtumo ir socialinio teisingumo Ekonominio savarankiškumo Žmogaus teisių ir laisvių gerbimo Savivaldos institucijos Savivaldybės taryba (renkama atstovaujamoji) Vykdomosios S valdyba Meras Kontrolierius Seniūnai Taryba renkama 3 metam. Ji įgyvendina valstybės laiduotą savivaldos teisę ir turi juridinio asmens statusą. Ji sudaro komitetus, komisijas. Struktūrą ir veiklą nustato “Tarybos statutas”. Tarybos veiklos formos: Tarybos posėdis (pagrindinė). Priima aktus ž “sprendimus”, vieną kartą per metus turi informuoti gyventojus apie savo veiklą. Kaupia gyventojų pasiūlymus. Posėdis teisėtas, kai dalyvauja dauguma deputatų. Sprendimas teisėtas, jei balsuoja dauguma dalyvaujančių. Sprendimas įsigalioja po jo priėmimo, jei nenustatoma vėlesnė data. O sprendimai, kuriais keičiami kiti sprendimai – įsigalioja kitą dieną po jų paskelbimo spaudoje (jei nenurodyta kita data). Sprendimai protokoluojami. Tarybos posėdžiai ne rečiau, kaip vieną kartą per ketvirtį. Jie vieši. Gali dalyvauti kiti savivaldybės pareigūnai, kitų valstybės institucijų atstovai ir kt. asmenys. Savivaldybė turi: Savarankišką Valstybės deleguotą kompetenciją Savarankiškoji – kai pati S turi savo veikimo laisvę: klausimus sprendžia savarankiškai. Deleguotoji – reikalai, kuriuos padeda valstybė, jos institucijos spręsti: S atlieka Civilinės metrikacijos funkcijas Tvarko S ir privataus kapitalo įmonių, visuomeninių organizacijų registrą. Organizuoja S policiją, civilinę ir priešgaisrinę saugą Organizuoja sveikatinimo veiklą Tarybos savarankiškoji kompetencija: Renka ir atleidžia iš pareigų merą ir jo pavaduotoją Sudaro komitetus Renka valdybą Sudaro komisijas Sprendžia patarėjų steigimo klausimą Sprendžia administracijos struktūrą, etatus Priima sprendimą dėl savivaldybės suskirstymo į seniūnijas Tvirtina tarybos statutą Tvirtina mero, valdybos, kontrolierių nuostatus Tvirtina biudžetą, jo vykdymo apyskaitą Tvirtina kainas už S įmonių paslaugas Nustato vietines rinkliavas Steigia, likviduoja įmones, organizacijas Teikia finansines lengvatas savo sąskaita įmonės, gyventojams Išklauso valdybos, mero ataskaitas Naikina įstatymams ir kitiems aktams prieštaraujančius aktus ir pan. Valdyba sudaroma iš tarybos narių. Valdybos gali ir nebūti – tik meras, kur maža S, mažai gyventojų. Į valdybą įeina: Meras Mero pavaduotojas Nariai Posėdis teisėtas jei dalyvauja 2/3 narių. Sprendimai priimami dalyvaujančių dauguma. Posėdžiai protokoluojami. Įsigalioja po pasirašymo, o kurie keičia kitus sprendimus (norminiai) – paskelbus, jei pasirašo meras (sprendimus) Valdybos kompetencija: Tarybai pavedus nustato kainas už S paslaugas (įmonių). Organizuoja programų įgyvendinimą Kontroliuoja statybos, kraštovaizdžio, paminklų apsaugos procesus Sprendžia socialinės paskirties statybų kausimus Teikia Tarybai tvirtinti biudžetą, jo įvykdymo apskaitą Kontroliuoja, kaip laikomasi Tarybos taisyklių, už kurias numatyta administracinė atsakomybė Organizuoja gyvenamųjų patalpų statybą, eksploataciją Organizuoja kovą su stichinėm nelaimėm, gaisrais ir t.t. Valdo ir naudoją, saugo S turtą Rengia gyventojų susirinkimus, teikia informaciją Ir t.t. kas nurodyta įstatymuose ir kituose aktuose Meras Taryba iš tarybos narių renka merą ir jo pavaduotojus. Jie ataskaitingi tarybai. Meras tvarko S klausimus, kuriuos numato įstatymai ir kiti aktai. Mero kompetencija numatyta įstatymuose ir kituose aktuose. Administracija Tarybos, mero, valdybos sprendimu įgyvendinama administracija (ir techniškas aptarnavimas(?)). Jos nuostatus tvirtina taryba. Vadovauja administratorius, jį skiria valdyba, ataskaitingas merui. Jis rengia posėdžius, atsako už administracijos vidaus tvarką, leidžia įsakymus. Administracija turi padalinius, jie yra pagal S poreikius: bendrasis, dokumentų, teisės, CMB, ekonominės plėtros, turto valdymo, statybos, verslo, finansų, rejestro, kūno kultūros ir sporto, socialinės rūpybos, švietimo, sveikatos apsaugos ir kiti padaliniai, tarnybos, skyriai. Seniūnas. Jis S pareigūnas seniūnijoje. Skiria ir atleidžia meras. Jis turi savo kompetenciją: Rengia mero potvarkių, valdybos sprendimų projektus (jei nori). Teikia merui rekomendacijas dėl socialinės globos, saugomų teritorijų priežiūros Renka statistikos duomenis Išduoda pažymas dėl gyventojų socialinės padėties Šaukia gyventojų sueigas Prižiūri kapines Tvarko ūkio knygas Registruoja gimimus ir mirimus (išimtinu atveju) Atlieka notaro veiksmus (išimtinu atveju) Ir kitas funkcijas Kontrolierius. Prižiūri, kaip naudojamos S biudžeto lėšos, kaip jis vykdomas Ar teisėtai naudojama S nuosavybė Kaip laikomasi finansinės drausmės ir panašiai Jo veiklą reglamentuoja kontrolieriaus nuostatai. Jis turi savo struktūrą – instituciją, jai vadovauja ir priima įsakymus. Organizuoja patikrinimus, darbo revizijas, teikia iš to savo išvadas, pasiūlymus. Jis atsižvelgia ir į tikslingumą, ne tik formaliai į aktų vykdymą. Valstybės institucijos į savivaldybių veiklą nesikiša, nes jos nepavaldžios. Kai S atlieka valstybės deleguotas funkcijas, valstybė gali nurodinėti. S tarybos, valdybos, mero sprendimai, potvarkiai privalomi visiems S teritorijos gyventojams, pareigūnams. S prižiūri, ar laikosi Konstitucijos ir įstatymų. Vyriausybės atstovas. Jie yra kiekvienoje apskrityje, jie prižiūri S veiklos teisingumą. (9 neteisininkai (?)). Piliečių skundus dėl biurokratizmo tiria Seimo kontrolieriai, t.p. administraciniai teismai, savivaldybės administracinės priežiūros įstatymas VŽ 98-51. Seniau vietoj vyriausybės atstovo, priežiūros funkcijas atliko apskričių viršininkai (S priežiūrai). Tai ne visai pasiteisino. Konstitucinis teismas nusprendė (ar apskrities viršininkas gali prižiūrėti S), kad pažeista Konstitucija, todėl vėl atkurta vyriausybės atstovo institucija. Administracinę priežiūrą ėmė vykdyti vyriausybės atstovas: pagal 123 str konstitucijoje “S administracinę priežiūrą vykdo vyriausybės atstovai”. Jų po 1 apskričiai. Jis turi teisę: Tikrinimų metų gauti iš S aktų originalus, paaiškinimus dėl jų. Tikrina posėdžių protokolus Dalyvauja tarybų ir valdybų posėdžiuose Įspėja apie prieštaravimus Siūlo sustabdyti akto priėmimą Nagrinėja S teisės aktus, sprendžia jų teisėtumą. Dalyvauja Seimo ir vyriausybės posėdžiuose, kitose institucijose, kai svarstomi savivaldos klausimai Jei S pareigūnų aktai neteisėti tai imasi priemonių: Rašo motyvuotą teikimą institucijai, kuri priėmė neteisėtą aktą, siūlydamas aktą sustabdyti. Rašo tarybai, valdybai, merui reikalavimą, kad apie rezultatus praneštų atstovui Jei S taryba netaiso klaidų (savo ar valdybos pareigūnų), gali kreiptis į teismą, praneša vyriausybei Prašo įvesti laikinąjį valdymą. 11 tema. Piliečiai Piliečio administracinė teisinė padėtis. Tai teisės normomis sureguliuotų ryšių ir santykių tarp piliečių, valstybės, jos institucijų ir pareigūnų visuma. Yra: Bendras (konstitucinis) Specialus (šakinis) teisinis statusas Bendrąjį turinį apibrėžia konstitucija. Tai detalizuoja įvairūs įstatymai ir kiti aktai, įvairiose teisės šakose. Specialusis – pagal atskiras teisės šakas – civilinė, administracinė, darbo ir kt. šakos Taro bendro ir specialaus statuso yra glaudus ryšys. Specialų statusą nustato išvestinis iš konstitucinių. Pavyzdžiui konstitucinė teisė į mokslą: išvysto švietimo įstatymą ir kitus įstatymus, bei teisės aktus. Tai ir yra išvestinės teisės normos. Piliečių administracinis teisinis statusas – administracinėmis normomis sureguliuota teisės normomis santykių valdymo sferoje visuma. Yra daug administracinių normų. Daug piliečių teisių ir pareigų nustatoma savarankiškai administracinės teisės normomis, remiantis bendromis konstitucijos nuostatomis. Savarankiškos teisės neturi tiesioginio ryšio su konstitucijos nuostatomis. Pvz. teisė vairuoti, medžioti. Tos teisės įtvirtintos bendromis konstitucijos ir įstatymų nuostatomis. Šias teises suteikia piliečiui atsižvelgiant į tam tikras sąlygas (pvz. išlaikius vairavimo egzaminą). Piliečių teisių pakopos: Konstitucinės Išvestinės Savarankiškos Tas savarankiškas ir numato administracinės teisės normos. Administracinio teisinio statuso elementai: Teisnumas Veiksnumas Piliečių teisės, laisvės, teisėti interesai Piliečių pareigos Teisių ir pareigų realizavimo garantijos Administracinis teisnumas – valstybės pripažįstama galimybė turėti subjektyvines teises ir pareigas vykdomosios valdžios veiklos srityje. Atsiranda piliečiui gimus, pasibaigia – mirus.Turinį nustato administracinės teisės normos. Teisnumas priklauso nuo: Pilietybės (pvz. pareigybių užimamumo teisė) Sveikata Amžius Išsilavinimas – specialybė ir panašiai Administracinis veiksnumas – galimybė asmeniškais veiksmais realizuoti savo teises ir pareigas valstybinio valdymo srityse. Jis priklauso nuo: Amžiaus Sveikatos ir panašiai Pilnas veiksnumas – nuo 18 metų, ribotas 16-18. Veiksnumas gali būti apribotas teismo sprendimu. Jei: Psichikos ligonis (tada skiriami globėjai) Serga alkoholizmu (teismo sprendimu) Teisnumas ir veiksnumas priklauso nuo to, kokios teisės numatytos konstitucijoje, jos rūšiuojamos: Socialinės – ekonominės teisės (poilsis, sveikatos apsauga, socialinis aprūpinimas) Kultūrinės (mokslas, naudojami kultūros laimėjimai, kūryba) Politinės (dalyvavimas tvarkant valstybinius reikalus, jungtis į visuomenines organizacijas, žodžio, spaudos, mitingų laisvės, pareigos – ginti tėvynę). Asmeninės (asmens, buto neliečiamumas, sąžinės laisvė, teisė į teisminę gynybą ir kt. Teisės ir laisvės santykis. Teisė – piliečio galimybė gauti iš valstybės materialines, kultūrines ar dvasines gėrybes (mokslas, socialinis aprūpinimas ir kt.). Teisės turinio pagrindas – reikalavimas, kad jam būtų suteikta tam tikrų gėrybių rūšis. Kad įpareigota šalis atliktų tam tikrus veiksmus ir patenkintų piliečių poreikius. Laisvė – piliečio galimybė elgtis vienaip ar kitaip, jo sąlyginė nepriklausomybė nuo išorinės prievartos priemonių tam tikroje įstatymais nustatytoje žmogaus veiklos sferoje. Laisvės pagrindas – nurodymas nedaryti kliūčių jo veiklai tam tikroje sferoje, tam tikrose ribose. Teisės ir laisvės ne tik deklaruojamos, bet ir garantuojamos (santykinai). Teisių ir laisvių garantijos: Ekonominės Politinės Teisinės – organizacinės Ekonominės – sąlygos (materialinės – ekonominės), kurios padeda piliečiui patenkinti savo poreikius naudojantis teisėmis ir laisvėmis – tai valstybės ūkinė – ekonominė sistema (privatinė nuosavybė – jos pagrindas). Piliečiai gali naudotis ir valstybės ekonominiais pagrindais. Politinės – valstybės politinė sistema “LR – nepriklausoma demokratinė respublika” Teisinės – organizacinės – valstybėje yra įstatymai, kurie numato tas teises ir laisves bei pareigas, nustato tvarką, sąlygas, kaip tas teises ir laisves realizuoti. Yra institucijos valstybinio valdymo ir panašiai, kurios privalo sudaryti piliečiams sąlygas įgyvendinti tas teises ir laisves ir turi tas teises ir laisves ginti. Yra ir specialios institucijos ginti teises ir laisves: kontrolės institucijos, įvairios priežiūros institucijos, vietinės inspekcijos, taip pat teismai: bendros kompetencijos ir administraciniai teismai (nuo 0501). Užsieniečių administracinis teisinis statusas. Tai tie, kurie neturi pilietybės ar yra užsienio valstybių piliečiai. Jų teisės nustatytos konstitucijoje, įstatymuose ir kituose aktuose, tai pat tarptautinės teisės aktuose. Jie naudojasi visomis teisėmis, išskyrus tas, kurios susijusios su pilietybe. Jie turi ir pareigas. Yra išimtinės jų pareigos: Atvyksta tik turėdami vizą, kitus dokumentus Laikytis migracijos reikalavimų ir panašiai. Gerbti konstituciją, laikytis įstatymų ir t.t. Gerbtų lietuvių tradicijas, bendro gyvenimo taisykles Už pažeidimus atsako pagal LR įstatymus. Tik diplomatai turi diplomatinį imunitetą (atsako pagal savo šalies įstatymus). Yra įstatymas dėl “Užsieniečių teisinės padėties”. Piliečių skundų teisė (K30 str.), peticijos ir kitos teisės. Įstatymais nustatomos piliečių teisės į skundą tvarka. LR Vyriausybės 1992 m. X 16 d. nutarimas Nr.774 “Dėl gyventojų pareiškimų, skundų ir pasiūlymų nagrinėjimo tvarkos”. Jis detalizuoja konstitucijos nuostatą, iki bus priimtas specialus įstatymas. Šios tvarkos turi būti laikomasi nagrinėjant visus skundus, pasiūlymus, išskyrus tuos, kuriuos nustato atskiri įstatymai ar kiti teisės aktai: ATPK nustato administracinių nuobaudų apskundimo tvarką “Seimo kontrolierių įstatymas” – piliečių skundų, pareiškimų nagrinėjimo tvarka BK CK “Administracinių teismų teisenos įstatymas” (nuo 990501) ir kiti aktai. Valstybės valdymo organų, įstaigų vadovai privalo šios tvarkos laikytis ir numato terminais nagrinėti šiuos skundus ir atsakyti pareiškėjams. Skundas – 1 asmens ar kelių raštu ar žodžiu kreipimasis dėl valdymo institucijų, pareigūnų, organų, asmenų piktnaudžiavimo, kuriuo pažeidžiamos asmens teisės ir interesai. Skundu siekiama, kad teisės pažeidimai būtų nutraukti, atstatytos nukentėjusių teisės, kad kalti būtų sudrausminti, patraukti atsakomybėn. Pareiškimas toks asmens kreipimasis raštu ar žodžiu, tam tikru asmeniniu ar visuomeniniu reikalu, klausimu, susijusiu su teisės aktų pažeidimais, kurie nėra susiję su pareiškėjo teisių pažeidimu, bet siekiama, kad tie trūkumai būtų pašalinti. Pasiūlymas – 1 asmens ar grupės kreipimasis, nurodant, kad būtų patobulinta valdymo tvarka, darbas. Prašymas – raštu ar žodžiu kreipimasis, kad būtų patenkinta asmens subjektyvios teisės ir interesai. Tos kreipimosi formos institucijose grupuojamos. Valstybės valdymo organai ir kiti pareigūnai privalo tam tikromis valandomis privalo asmeniškai priiminėti piliečius. Už skundų, pareiškimų priėmimą, nagrinėjimą atsako organizacijų, įmonių vadovai. Raštiški pareiškimai turi būti gyventojų pasirašyti ir nurodyti pareiškėjo duomenys. Nepasirašyti, anoniminiai – nenagrinėjami. Kai kuriose institucijose ir anoniminiai turi būti atskira tvarka įregistruoti ir patikrinti – kai iškelti svarbūs pažeidimai ir panašiai. Dažnai jie pasitvirtina. Pareiškimus, skundus, pasiūlymus gyventojai turi paduoti tik kompetentingam organui, pareigūnui. Pareigūnai, organai, kuriems nepriklauso tirti jų, per 5 dienas turi persiųsti juos pagal priklausomybę, pranešant apie tai pareiškėjams. Jie turi būti įregistruoti, vadovas per 5 dienas turi su jais susipažinti ir duoti eigą. Draudžiama persiųsti skundus pareigūnams, dėl kurių veiksmų skundžiamasi. Už tai numatyta drausminė ar net baudžiamoji atsakomybė. Vadovai privalo išnagrinėti skundų esmę, jei reikia – papildomus dokumentus, siųsti darbuotojus į vietą ir imtis kitų priemonių skundams spręsti. Skundai turi būti išnagrinėti per 1 mėnesį nuo gavimo dienos. O kurie nereikalauja papildomo tyrimo – nedelsiant ir ne vėliau, kaip per 15 dienų. Kai skundui išnagrinėti reikia patikrinimo, duomenų, kai per 1 mėnesį neįmanoma, vadovas gali terminą pratęsti dar 1 mėnesį, pranešant apie tai pareiškėjui. Kontrolės funkcijas vykdančių organų vadovai (savivaldybės kontrolierius, seimo kontrolieriai, finansų kontrolės organai ir kiti) – turi teisę pratęsti terminą iki 6 mėnesių, jei reikia revizijos. Skundai turi būti atidžiai patikrinti ir apie rezultatus pranešta pareiškėjams. Jei atsakymas nepatenkina pareiškėjo – nurodyti motyvus. Nurodyti, kur piliečiai dar gali skųstis dėl tokio atsakymo. Jei skundai žodiniai, jie taip pat turi būti registruojami, duodamas atsakymas pagal susitarimą – žodžiu ar raštu, bet laikantis minėtų terminų. Už nesilaikymą – drausminė atsakomybė (išimtinais atvejais – baudžiamoji). Peticijų teisė. ( bus paskui atskira tema) Ją nusako įstatymas, bet jo dar nėra. Peticijos teisė – konstitucijoje laiduojama teisė kreiptis įstatymų nustatyta tvarka į vyriausybę ar savivaldos institucijas. Gali kreiptis piliečiai, užsieniečiai, nuolat gyvenantys LR ar grupė asmenų. Peticija raštiškas pareiškėjo kreipimasis su reikalavimu ar siūlymu spręsti ar nereikia priimti, pakeisti ar pripažinti netekusiu galios įstatymų, kitų teisės aktų ir panašiai. Vyriausybė ir savivaldybės sudaro peticijų komisijas, kurios sprendžia, ar tokį kreipimąsi pripažinti kaip peticiją ir pateikti svarstyti ar ne. Pilietis turi žodžio, spaudos, susirinkimų, mitingų ir kitas laisves. Susirinkimų įstatymas. VŽ 93-69(54). Šis įstatymas nustato piliečių teisę rinktis be ginklo į taikius susirinkimus. Organizatoriai gali organizuoti įvairius susirinkimus: mitingus piketus demonstracijas procesijas eitynes ir t.t. Šis įstatymas nereglamentuoja susirinkimų, kuriuos organizuoja valdžios ir valdymo institucijos, deputatų tarybų susirinkimai, susitikimai su rinkėjais, bažnyčios tikybos apeigoms atlikti susibūrimai kapinėse, partijoms ir kitoms organizacijoms, kurios rengia savo narių susirinkimus, įmonių administracijos organizuotų susirinkimų, privačių pasilinksminimų, jaunimo renginių. Susirinkimus gali organizuoti asmenys: veiksnūs virš 18 m. Tokiems susirinkimams valdžios leidimo nereikia, bet reikia iš anksto suderinti su savivaldybe. Neleidžiama organizuoti susirinkimų valdžios ir valdymo įstaigose, policijoje, kalėjimuose, socialinės reabilitacijos įstaigose, krašto apsaugos, prokuratūros, teismų, kariniuose daliniuose, bankuose (valstybiniuose) ir kituose specialios ir strateginių objektų patalpose. Prie Seimo, Prezidentūros, Vyriausybės, teismų – už 75 m. O prie kitų valdžios ir valdymo įstaigų (minėtų) – ne arčiau 25 m. nuo įėjimo. Laikas – nuo 800 iki 2300 Draudžiama: dalyviai ginkluoti dalyviai turi sprogmenų turėti alkoholio dalyviai su kaukėmis Reikia laikytis tvarkos, padorumo, dorovės. Negalima kurstyti. Pranešimą dėl organizavimo išduoda savivaldybė: per 3 dienas nuo gavimo ir likus ne mažiau, kaip 48 valandom iki pradžios. Savivaldybė gali ir neleisti, dėl to, kad gali būti pažeista viešoji tvarka, dorovė, žmonių teisės, laisvės ir panašiai. Jei išduoda pažymėjimą, jame yra pagrindiniai reikalavimai, sąlygos ir numatyta atsakomybė už pažeidimus (organizatoriam). Jei negavo tokio pažymėjimo, per tris dienas gali apskųsti teismui. Organizatoriai privalo užtikrinti tvarką. Tai padeda policija. Ji gali pareikalauti nutraukti susirinkimą, jei nesilaikoma sąlygų (prieš tai įspėjus). Jei organizatoriams jau buvo paskirta administracinė nuobauda už tai, ar jei susirinkimai jau buvo nutraukti, materialinės žalos atlyginimo užtikrinimui gali būti pareikalauta užstato: 10-50 tūkstančių litų arba neleidžiama organizuoti. Policija, vykdydama priežiūra, gali tikrinti dalyvius. Pažeidėjai gali būti traukiami administracinėn ar baudžiamojon atsakomybėn. 12 tema. Nevalstybinės organizacijos (NO) Jų teisinė padėtis. Konstitucijos 35 straipsnis: teisiniai nevyriausybinių organizacijų organizavimo ir veiklos pagrindai. Administracinės teisės normos detaliau reglamentuoja šių organizacijų ir valdymo institucijų tarpusavio santykius. NO – savanoriškos organizacijos, kuriasi piliečių iniciatyva, siekdamos skatinti savo narių veiklą. Jų įvairovę lemia tikslai ir uždaviniai. Valstybėje vyriausybė privalo atsižvelgti į socialinių grupuočių, turinčių svarbią įtaką valstybės formavimui, interesus. NO: Politinės – kurios siekia dalyvauti valdžios rinkimuose ir valstybės veikloje: Politinės partijos Politinės organizacijos Nepolitinės Susietos su ūkine veikla Negamybinės sferos organizacijos (jaunimo, religijos, sporto, kultūros, švietimo, mokslo, sveikatos, labdaros, socialinės globos, profesinės meno ir kitos). Politinės partijos turi fiksuotą narių skaičių. Turi savo įstatus, centrinius ir vietinius valdymo organus, organizuoja susirinkimus, turi materialinę bazę. Politinės partijos ir organizacijos (PPO) bei visuomeninės organizacijos (VO) steigiasi ir veikia įstatymų pagrindais. Yra: PPO įstatymas, VO įstatymas, Profsąjungų įstatymas, religinių bendruomenių įstatymas. NO steigimo ir veiklos pagrindai. Tvarką nustato specialūs įstatymai. NO turi įsiregistruoti Teisingumo ministerijoj. Ji gali ir sustabdyti šių organizacijų veiklą. Yra šių NO administracinis teisinis statutas. 13 tema. Valstybinio valdymo formos ir metodai 13-1. Valstybinio valdybo formų sąvoka ir rūšys Valstybinio valdymo formos ( toliau VVF): Sąvoka-tam tikri vienarūšiai , giminingi valstybinių valdymo organų veiksmai. Tai veiklos būdai , kurie turi specifines formas ( pvz. valstybinio valdymo organų aktų priėmimas, posėdžiai, pagrindinės VVF nustatytos įstatymais ir kt. aktais) FORMOS: Aktų priėmimas a) aktai nustatantys teisės normas; b) aktai taikantys teisės normas; Faktų registravimas ( pvz. santuoka, mirtis- teisinis veiksmas, išduodant dokumentą, įregistruojama spec. knygose). 3.Administracijos jurisdikcijos vykdymas ( Administracinių bylų nagrinėjimas) 4.Kontrolė ( kontrolė yra ir valdymo funkcija ir forma). 5. Priežiūra ( vykdo spec organai- polisija, vyriausybės atstovas savivaldybių atžvilgiu- “ Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymas”). 6. Posėdžiai ( tai organizacinio pobūdžio veiklos forma. Kai kurie privalomi pagal įstatymą- tačiau neįeina visokie susirinkimai ir vadinamos “ penkiaminutės”) 7. Statistikos ir apskaitos tvarkymas ( numato įstatymas, yra spec. organai ir etatai- pvz. buhalterija) 8. Raštvedybos tvarkymas 9. Kt. Materialinio techninio pobūdžio operacijos ( informacijos, t.t. žinių rinkimas, kaupimas , apdorojimas) 1( Ir tradicinis) Darbo patyrimo skleidimas 13-2.Valstybinio valdymo metodų sąvoka ir rūšys Valdymo metodas- tai poveikio priemonė, skirta subjektui efektyviausiu būdu paveikti jo sąmonę, valią, elgesį, kad būtų sėkmingai vykdomi valdymo uždaviniai ir funkcijos. Metodų rūšys: 1. Įtikinimas spauda, idealogija, TV, paskaitos, auklėjamasis darbas, įstatymų aiškinimas. (t.y. įvairios auklėjamosios- skatinamosios priemonės nukreiptos į žmogaus sąmonę, elgesį) 2. Prievarta taikoma nepaklūstantiems įstatymams, pažeidžiantiems teisės normas 3. Ekonominiai naudojamos tokios ekonominės kategorijos : konkurencija, ūkiskaita, pelnas, kaina, kreditas, ekonominės sankcijos, delspinigiai 14 tema. Valstybinio valdymo aktai 14-1.Valstybinio valdymo akto sąvoka ir juridinė reikšmė Sąvoka: Valstybinio valdymo aktas ( VVA) – tai teisinių aktų rūšis, kuriuos priima valstybinio valdymo institucijos ir jų pareigūnai.( arba, VVA- tai teisinių institucijų pareigūnų dokumentiškai įforminti sprendimai.) Juridinė reikšmė: a)VVA ( valstybiniai valdymo aktai) priimami valstybės organų ar savivaldybės institucijų vardu, išreiškiama jų valia. Tai valiai turi paklusti valdymo subjektai. Dėl VVA atsiranda teisiniai padariniai - pasekmės. b) VVA gali būti juridinis faktas- yra pagrindas atsirasti ar nutrūkti administraciniams teisiniams santykiams. VVA gali būti kitų valdymo aktų pagrindas ( įsakymų ir pan.). VVA gali būti civilinio teisinio sandorio sudarymo ir galiojimo sąlyga. VVA gali būti pagrindas kitiems santykiams atsirasti, reguliuojamims kitų šakų ( ne administraciniams)- darbo, žemės ir kt. VVA Bruožai: Tai teisiniai valstybinių valdymo organų veiksmai. Tai poįstatyminiai aktai( atsiranda remiantis įstatymais , juos vykdant) Tai valdingo , vienašališko pobūdžio teisiniai sprendimai. Juos priima kompetetingas subjektas, remiantis valdžios ir pavaldumo principu. Tai juridiniai valdymo institucijų sprendimai - jie privalomi adresatams Tai teisiniai aktai , sukeliantys teisines pasekmes. VVA igyvendinimas užtikrinamas valstybės prievartos priemonėmis. VVA ( formos)gali būti: 1.Rašytiniai ( privaloma ši forma , kai ji besąlygiškai numatyta įstatymu ar kitu teisės aktu) 2.Žodiniai( operatyvinėje kai kurių organų ir pareigūnų veikloje). 14-2. Valstybinių valdymo aktų ir kitų teisinių aktų ir dokumentų ( teismo, prokuratūros, notariato aktų, civilinių sandorių, tarnybinių ir asmens dokumentų skirtingumas. Valstybinio valdymo aktų skirtumas nuo kt. : Nuo įstatymų Įstatymai turi aukščiausią juridinę galią ir yra kitų aktų pagrindas. Valstybiniai valdymo aktai galioja tada , kai neprieštarauja Konstitucijai, įstatymams.Be to įstatymai patys sąlygoja VVA turinį ir juridinę galią. Nuo teismo aktų Teismo aktai – teisės taikymo aktai, priimti pagal BK, BPK, CK, CPK ir t.t. Teismo procesiniai aktai elgesio taisyklių nenusako, o VVA- Įtvirtina elgesio taisykles., teisės normas.(Teismo pirmininko aktai yra ne teismo procesiniai , o administraciniai VVA.) Nuo prokurorų aktų Prokurarų aktai – procesiniai, jais nenustatomos elgesio taisyklės, jie leidžiami remiantis įstatymais. VVA- gali būti leidžiami aukštesnių institucijų nurodymu- nėra savarankiškumo. Nuo civilinės teisinės sutarties Sutartis – sandoris , susitarimas tarp šalių. VVA- vienašališkas aktas, neraikalauja kitos pusės sutikimo. Nuo asmens dokumento Dokumentas patvirtina tam tikro subjekto tapatybę. Valdymo aktas nustato elgesio taisykles, normas. Nuo tarnybinio dokumento Tarnybiniai dokumentai įtvirtina tam tikrus faktus, juose teisės normų nėra. Nuo visuomeninių organizacijų aktų Visuomeninių organizacijų aktai – ne teisiniai, privalomi tik tos organizacijos nariams. Valdymo aktai privalomi visiems subjektams. 14-3. Valstybinio valdymo aktų rūšys Valstybinio valdymo aktai klasifikuojami pagal įvairius kriterijus: 1. Pagal valdymo rūšis 1.Valstybinio valdymo institucijų ir pareigūnų 2. Vietos savivaldos ― 2. Pagal juridines savybes Norminiai ( turinį sudaro taisyklės priimtos ilgesniam laikui) Individualūs (individualiems subjektams trumpalaikiam taikymui- teisės normos nenustatomos.( pvz. išleisti atostogų.) 3.Pagal galiojimą erdvėje Visoje LR teritorijoje Apskrities teritorijoje Savivaldybės ― ( Jei priima vyriausybė, galioja visoje teritorijoje, jei ministerija- tam tikroje šakoje). 4. Pagal aktus priimančių organų kompetenciją Bendros kompetencijos Šakiniai 5. Pagal priimančius aktus organus Vyriausybės Ministrų Premjero Savivaldybių valdybos(tarybos) Mero Administratoriaus įsakymai ir pan. 14-4. Valstybinio valdymo aktams (VVA) keliami reikalavimai ir jų nesilaikymo padariniai Teisėtumas - svarbiausias principas. Teisėtumas: Bendri teisėtumo reikalavimai 1.VVA( Valstybinio valdymo aktas) turi būti priimtas kompetetingo organo ar pareigūno suteiktų įgaliojimų ribose. VVA t.b. priimtas valstybės ir piliečių interesais. (nevaržyti piliečių teisių, nepažeisti įstatymų). 3.VVA t.b. tam tikslui, kuris tiesiogiai numatytas įstatymo, nutarimo ir pan. VVA t.b. priimtas įstatymo nustatyta tvarka, procedūra. VVA t.b. priimtas įstatymo numatytos formos. 2. Specialūs teisėtumo reikalavimai Kai kurie VVA t.b. priimti tik tam tikram laikui (pvz. terminai nuobaudoms nebegalios) VVA g.b. priimtas tik esant aukštesnio organo sutikimui(pvz. parduodant turtą) VVA kai kada priimami suderinus su kt. organais (apskrities parengtas aktas vyriausybei suderinamas su ministru) VVA g.b. tvirtinami aukštesnio organo (ministerijos nuostatus tvirtina vyriausybė) VVA g.b. priimti atžvilgiu asmenų, sulaukusių nustatyto amžiaus (adm.atsakomybė nuo 16 m.) VVA g.b. priimti remiantis kitais Valstybiniais aktais – (ministro įsakymu) 3. Juridinės technikos reikalavimai 1995 05 02 “LR įstatymų ir kitų norminių aktų rengimo tvarkos įstatymas” (žiūr. į trumpą įstatymo sąvadą klausimo pabaigoje) T.b. priėmimo data, Nr., pavadinimas, įsigaliojimo data, taisyklinga kalba ir t.t. Reikalavimų nesilaikymo padariniai: Jei aktas prieštarauja Konstitucijai, ar įstatymams- jis yra niekinis, negali būti taikomas. Jei dalinai neatitinka įstatymų- jis ginčytinas ar defektinis, vykdomas tiek, kiek yra teisėtas…( o Nekrošius sakė , kad nebūna dalinai nėščia- arba įstatymas veikia, arba ne.) Įstatymai, Seimo nutarimai, Prezidento dekretai turi: Straipsnius Jų dalis Punktus Kitų valdymo institucijųVVA sudaro: Punktai Pastraipos Punktų papunkčiai ( punktai -arabiškais skaičiais, pastraipos nenumeruojamos, papunkčiai- arabiškais) Didelės apimties aktai Skyriai Skirsniai (žymimi romėniškais skaičiais iš eilės) Akto forma-:1. institucijos , įgaliotos jį priimti pavadinimas 2.teisės akto rūšies pavadinimas 3.teisės akto pavadinimas 4.priėmimo data, numeris, vieta 5.tekstas teisės aktą pasirašančiojo pareigos, vardas, pavardė. Nutarimas - aprašomoji ir sprendžiamoji dalys.1- konstatuojama padėtis, antrojoje - pareikalaujama įsipareigoti ir pan.) 14-5. Valstybinio valdymo aktų rengimo, svarstymo, priėmimo, paskelbimo ir įsigaliojimo tvarka Tvarka: Nustatyta įstatymu 1995 05 02 “LR įstatymų ir kitų norminių aktų rengimo tvarkos įstatymas”. Vyriausybės reglamentas:1994 08 11 Teisingumo ministro įsakymas “dėl įstatymų ir kitų teisės aktų rengimo rekomendacijų”(duoti aktų pavyzdžiai). T.p.ministerijų, savivaldybių ir k.t. institucijų reglamentuose. ( Vyriausybės nutarimų projektai, įstatymų projektai parengiami įstatymo ir reglamento nustatyta tvarka). Aktų rengimo stadijos: Akto paskirties ir jo rengimo užduoties nustatymas. Akto rengėjo nustatymas.(komisijos, darbo grupės). Akto teksto parengimas Akto derinimas ar aprobavimas( tekstas t.b. suderintas su institucijonis , pareigūnais- tai nustato įstatymai ir kt. aktai, nes jie vieni siejasi su kitais ir kad nepadarytų žalos reikia suderinti /pvz. su aplinkos apsauga, higienistatis, gaisrine ir pan.)-( 1995 05 02 “ LR įstatymų ir teisės norminių aktų rengimo tvarkos įstatymas”) Pateikimas svarstymui.( Aktas gali būti priimamas kolegialiai ar vienasmeniškai. kartais gali būti pridėtas aiškinamasis raštas) Priėmimas ( Vyriausybėje- narių balsų dauguma.) Paskelbimo ir įsigaliojimo tvarka( Nustato įstatymas “ Dėl LR įstatymų ir kt. teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos”. 1993 04 04 ( Norminio pobūdžio aktai įsigalioja kitą dieną, paskelbus VŽ.(Vyriausybės ir ministerijų).Savivaldybių- vietinėje spaudoje, įsigalioja kitą dieną, jei nenurodyta kita data. VVA pakeitimo , panaikinimo ir pripažinimo negaliojančiais tvarka: Nustato įstatymai: Panaikinti, keisti gali , kas išleido. Vyriausybės aktą gali pripažinti negaliojančiu Konstitucinis teismas. Aukštesnysis organas gali panaikinti žemesniojo aktą. Apskrities viršininkas turi teisę sustabdyti apskrities įmonuų- oprganizacijų aktus. Savivaldybių taryba gali naikinti valdybos nutarimus, Mero potvarkius, savivaldybių pareigūnų įsakymus, jeigu jie prieštarauja įstatymams, teisės aktams Teismas, įstatymo numatytais atvejais gali pripažinti negaliojančiu VVA.( galės įstaigti administraciniai teismai ir bendros kompetencijos teismas. (Atkreipti dėmesį į naują”LR Administracinių bylų teisenos įstatymą” 1999 sausio 14 .) 15 tema. Administracinė teisinė prievarta 15-1. Administracinės teisinės prievartos esmė ir jos ypatumai Esmė: Administracinė teisinė prievarta (ATP)- savarankiška prievartos rūšis ( šalia baudžiamosios, drausminės…) ATP( administracinę teisinę prievartą) sudaro tam tikrų poveikio priemonių, nustatytų įstatymais sistema. Administracinėmis teisinėmis priemonėmis siekiama sustiprinti ir saugoti teisės reguliuojamus visuomeninius santykius, nustatytą tvarką, drausminti teisės pažeidėjus,traukti atsakomybėn už pažeidimus. ATP ( administracinė teisinė prievarta) – pagalbinė priemonė , naudojama, kai nepakanka įtikinimo metodo. Taikant ATP-ą , subjektams daromas psichinis, moralinis, materialinis ar organizacinis poveikis. ATP užtikrina valstybės saugumą, piliečių interesus, priemonė kovoti su nusikalstamumu. ATP ypatumai: ATP- savarankiška prievartos rūšis ( ją sudaro įstatymais nustatytų poveikio priemonių sistema). ATP priemonių taikymo tvarka ir subjektai, kurie turi teisę taikyti prievartą apibrėžti įstatymais. ATP būdinga, kad ji naudojama tada, kai reikia nutraukti pažeidimą, nubausti pažeidėją, ir tuomet, kai pažeidimo nėra, tačiau ATP siekiama iš anksto užbėgti teisės pažeidimams atsirasti- pašalinti sąlygas, aplinkybes, kuriomis teisės pažeidimai gali atsirasti.( Tai daroma visuomenės interesais, užtikrinant saugumą, viešąją tvarką. (Pvz. pranešimas apie padėtą sprogmenį- Valinskas Unabomberis praneša ,kad sprogs Šarūno viešbutis- žmonės evakuojami, siekiant išvengti galimų pasekmių.) ATP taiko spec. organai ir pareigūnai.(Policija, inspekcijos…) ATP taiko subjektams ne tarnybinio pavaldumo tvarka.( Tarnyboje taiko ne pažeidėjo viršininkas, o spec. tarnybos. o pavaldumo tvarka būtų- drausminės nuobaudos). ATP taikymas- operatyvaus pobūdžio.( Taikoma tuoj pat padarius pažeidimą, dažnai ir pažeidimo vietoje 15-2 Administracinių Teisinių Prievartos Priemonių rūšys(prevencinės, kardomosios, atsakomybės priemonės Pagal AT prievartos taikymo tiesioginę paskirtį , ir taikymo pagrindus visos ATP prievartos priemonės skirstomos į grupes. ATP priemonių GRUPĖS: Administracinės prevencinės priemonės ( įspėjamosios) Administracinės kardomosios priemonės. Administracinės nuobaudos( administracinės atsakomybės priemonė) (Atstatomosios priemonės- atstatoma pažeista teisinė padėtis- atlyginama žala). Administracinės prevencinės (APP)- - jos taikomos kai teisės pažeidimas dar nepadarytas, bet siekiama užkirsti kelią. Kita ypatybė - jos naudojamos ypatingomis aplinkybėmis - stichinės nelaimės, gaisrai, epidemijos. Taip pat yra toks įstatymas - “ Kovos su organizuotu nusikalstamumu užkardymo įstatymas”- numato eilę administracinių priemonių asmenims, kurie potencialūs nusikaltėliai. Administracinės prevencinės priemonės ( APP) yra 2 rūšių: naudojant kovoje su teisės pažeidimais kovojant su kito pobūdžio negatyviais reiškiniais ( Pvz. a) atveju policija paima automobilį persekioti nusikaltėlį, o b) atveju nuvežti sužeistą į ligoninę.) Kardomosios priemonės ( AKP) Tai tokios poveikio priemonės, kurios naudojamos , kai daromas ar padarytas pažeidimas. Jų paskirtis: prievarta nutraukti pažeidimą, jo aplinkybes. išaiškinti teisės pažeidimą, jo aplinkybes, pažeidėją. patraukti pažeidėją atsakomybei. Administracinės kardomosios priemonės ( AKP) yra 2 rūšių: procesinės (procesinės naudojamos traukiant pažeidėją administracinės atsakomybėn - asmens pristatymas, asmens sulaikymas, atvesdinimas, apžiūra, daiktų ir dokumentų tikrinimas, paėmimas, savavališkos statybos nutraukimas - tai nurodyta ATPK. specialios ( jas numato kiti įstatymai - pvz. “Policijos įstatymas”. Tai fizinio poveikio priemonės - išvesdinti, panaudoti spec priemones(pvz. bananas, antrankiai.) 3.Administracinės nuobaudos Siekiama kaltąjį pataisyti.Taikomos pagal pažeidimo laipsnį - tai įspėjimas, bauda, atlygintinas daikto paėmimas, konfiskavimas, suteiktos spec. teisės atėmimas( vairuoti, medžioti), pataisos darbai, administracinis areštas, nušalinimas nuo darbo. 16 tema. Administracinė atsakomybė 16-1. Administracinės atsakomybės sąvoka,. jos ypatumai Administracinės atsakomybės SĄVOKA: Administracinė atsakomybė - administracinių nuobaudų pažeidėjui taikymas  siaurąją prasme. Tai yra teisinis santykis tarp valstybės ir įgalioto organo, pareigūno ir teisės pažeidėjo.( Valstybė smerkia pažeidimą, reikalauja atsakomybės , taikydama nuobaudas.Pažeidėjas atsako valstybei , institucijoms, atlikdamas nuobaudą, ir tuo patiria neigiamų pasekmių - netenka laisvės, teisių, kitų vertybių) )tai plačiąja prasme suprantama administracinė atsakomybė. Administracinė ir teisinė atsakomybė ( skirtingos sąvokos): Teisinė atsakomybė (TA)- siejasi su valstybine prievarta. Teisinės atsakomybės (TA) požymiai: TA- priemonė kovoti su teisės pažeidimais, užtikrinti teisėtvarką. Teisinės atsakomybės pagrindas- teisės pažeidimas. TA subjektas – pažeidimą padaręs fizinis asmuo ar juridinis asmuo. Naudojamas teisinių sankcijų taikymas,- teisės pažeidėjas , atlikdamas nuobaudas, patiria moralinius, materialinius padarinius. Teisinė atsakomybė- tai teisės pažeidėjui daromas poveikis įstatymų sankcijų taikymu. /Skiriasi Administracinė ir Teisinė atsakomybė: TA atsiranda kai asmuo jau pripažintas kaltu ir jam skiriama nuobauda. AA atsiranda nuo tada, kai padarytas teisės pažeidimas , o nuobaudos skyrimas jau procesinė procedūra./ Kai kurie Teisinės atsakomybės požymiai būdingi ir administracinei atsakomybei, bet yra ir tik ADMINISTRACINEI ATSAKOMYBEI (AA) būdingų požymių (ypatumų): AA pagrindas- administracinis teisės pažeidimas. Subjektas- fizinis asmuo, kuris darydamas teisės pažeidimą turėjo 16 metų ir buvo pakaltinamas. Kalti asmenys- administracinėn atsakomybėn traukiami ne tarnybine tvarka ( tai ne drausminė atsakomybė). Asmeniui skiriama administracinė nuobauda. Administracinės nuobaudos taikomos įstatymų nustatyta procesine tvarka. Administracinei nuobaudai būdingas operatyvumas. AA poveikio priemonės svarbios kovojant ne tik su administraciniais pažeidimais , bet ir su nusikaltimais. 16-2 Administracinės atsakomybės principai Administracinės atsakomybės principai – nuostatos , idėjos – teisinės , moralinės, socialinės, kuriomis grindžiama , taikoma, formuluojama administracinė atsakomybė. PRINCIPAI: Atsakomybė tik už elgesį , bet ne už mintis. Atsakomybė tik už priešingą teisei veikimą ar neveikimą, ir esant kaltu ( turi būti pakaltinamas ).Atsakomybė už elgesį , o ne už mintis. Teisingumo principas. (traukiant administracinėn atsakomybės turi būti laikomasi visų procesinių reikalavimų). Atsakomybės teisingumo principas. Turi laikytis tie kurie taiko, ir tie , kurie leidžia įstatymus. Nuobaudos turi būti prasmingos, realios, už pažeidimą 1 pagrindinė nuobauda, atsižvelgti reikia į švelninančias ir sunkinančias aplinkybes. Atsakomybės tikslingumas. Jei administracinės atsakomybės tikslas pasiektas kitomis priemonėmis ,- AA gali būti netaikoma, prieš laiką gali būti atleistas nuo administracinės atsakomybės. Administracinės atsakomybės neišvengiamumas. Administracinės atsakomybės viešumo principas. AA taikoma viešai , taip pat teismuose ,- tai daro poveikį. 16-3. Administracinės atsakomybės ir kitų teisės atsakomybės rūšių ( baudžiamosios, civilinės) skirtingumas 1.Skiriasi nuo Baudžiamosios atsakomybės: a)Taikymo pagrindu. Administracinės teisės atsakomybės taikymo pagrindas- administracinės teisės pažeidimas ( nustato įstatymai ir t.t. atvejais vietos savivaldybių tarybos –valdybos.Baudžiamosios atsakomybės taiktymo pagr. – nusikaltimas ( požymiai numatyti įstatymų- BK). b)Nuobaudos.Administracines nuobaudas skiria įvairūs valstybinio valdymo organai- pareigūnai ir t.p. teismas- teisėjas.kriminalines bausmes skiria tik teismas. Poveikio priemonės. Abiejų poveikio priemonių tikslas bendras- perauklėti. administracinės poveikio priemonės daug švelnesnės. Taikymas. Administracinė atsakomybė taikoma procesine tvarka, nustatyta administracinės teisės normų.Baudžiamoji- pagal baudžiamojo proceso normas. 2. Skiriasi nuo drausminės atsakomybės: a)Taikymo pagrindu. Drausminėn atsakomybėn traukiami asmenys už drausminius , o ne už administracinius teisės pažeidimus.skirtumas nustatomas pagal tai , kas yra pažeidimo objektas . b)Skiriasi pažeidimo objektas. (Drausminio nusižengimo objektas - darbo, tarnybiniai santykiai. Administracinio nusižengimo objektas - teisės reguliuojami visuomeniniai santykiai , paprastai valstybinio valdymo sferoje.) skiriasi subjektas. Administracinės teisės subjektas - bet koks fizinis, pakaltinamas , 16 m. asmuo, o drausminės atsakomybės - tam tikro kolektyvo narys. taikymo subjektas.Administracinę atsakomybę kaltiems taiko spec. valdymo organai – pareigūnai, teisėjas, o drausminę - T.t. organai , kuriems tie nusikaltę asmenys tarnybiškai pavaldūs. Taikymo priemonės ir procesinė tvarka.skiriasi terminai, atsirandantys teisiniai padariniai. 3. Skiriasi nuo civilinės atsakomybės: a)Taikymo pagrindas.Administracinės atsakomybės taikymo pagrindas - administracinės teisės pažeidimas, o Civilinės teisės taikymo pagrindas - Civilinės teisės deliktas. Pažeidimo objektas. Civilinės teisės pažeidimo objektas – yra teisės reguliuojami visuomeniniai santykiai., ginami administracine ir teismine tvarka. Civilinės teisės pažeidimo objektas- turtiniai ir asmeniniai neturtiniai santykiai, ginami teismine tvarka, pateikus ieškinį pagal civilinio proceso normų reikalavimus. Subjektas. Administracinės teisės subjektas g.b. tik fizinis asmuo.Civilinės teisės atsakomybės subjektu g.b. fizinis ir juridinis asmuo. Teisiniai padariniai. Civilinės atsakomybės pobūdis paprastai turtinis, o administracinės- gali būti ir moralinio pobūdžio. Skiriasi taikymo procesine tvarka ir senaties terminais. 16-4 Administracinės teisės pažeidimo sąvoka, juridinė sudėtis analizė ( pažeidimo objektas, subjektas, objektyvusis ir subjektyvusis aspektai) Sąvoka - (ATPK 6 str,) Administracinės teisės pažeidimas-priešingas teisei , kaltas veiksmas ar neveikimas, kuriuo kėsinamasi į piliečių teises ir laisves, viešąją tvarką ir t.t. už kuriuos įstatymai numato administracinę atsakomybę. Tai yra visuomenei pavojingas veikimas ar neveikimas. Administracinės teisės pažeidimo struktūra. Administracinės teisės pažeidimo elementai : 1. Pažeidimo objektas 2.Pažeidimo objektyvinė pusė 3.Pažeidimo subjektas 4.Pažeidimo subjektyvinė pusė 1. Administracinės teisės pažeidimo objektas - tie visuomeniniai santykiai , kuriuos reguliuoja teisės normos (visų šakų) ir saugo administracinės nuobaudos. Pvz. Rinkimų teisė- reguliuoja Konstitucinė teisė, o už pažeidimus taikoma administracinė atsakomybė. Tai bendrasis objektas, o yra ir rūšinis objektas , pagal atskiras rūšis. 2. PAŽEIDIMO OBJEKTYVINĖ PUSĖ (POP) Objektyviniai požymiai – yra veiklos išorinė pasireiškimo forma. Ji parodo ,kaip padaromas Administracinis teisės pažeidimas.( 107 str. “ žemės savininkui. nesiėmus kovos su piktžolėmis…” Pažeidimo objektyvinė pusė gali būti apibrėžta ir labai konkrečiai ir sąlyginai. POP elementai: 1.Žala 2.Tiesioginis ryšys tarp veiklos ir pasekmių Vieta Laikas Aplinkybės Veikos padarymo būdas ir kt. 3. SUBJEKTAS Asmuo , padaręs administracinį teisinį pažeidimą.Administracinio teisinio pažeidimo subjektas- tik fizinis asmuo.Jam turi būti: 16 metų t.b. pakaltinamas Pakaltinamas- tai reiškia , kad galėjo suvokti savo veiksmų pasekmes, kaip pavojingas visuomenei. Pažeidėjai gali būti asmenys: piliečiai, pareigūnai, asmenys be pilietybės, užsieniečiai Eiliniams pilliečiams taikomos švelnesnė bausmė, nei pareigūnams.14 str. numato pareigūnų , kaip spec. subjektų atsakomybę,- jie atsako įstatymų numatytais atvejais, atsako numatytais atvejais ir už tarnybiškai pavaldžius šiam pareigūnui asmenis ( pvz. restorano vadovas atsako už virėjus, nes turi užtikrinti tvarką imonėje) SUBJEKTAI g.b. ir įtėviai, tėvai, globėjai,kurie atsako už vaikus iki 16 metų. Admin. teisė numato atvejus, kai asmenys gali būti traukiami ne administracinėn, o drausminėn atsakomybės:- 15 str. už administracinius pažeidimus kariškiai atsako pagal drausmės statutus, o kai kada bendrais pagrindais. adm. atsakomybėn netraukiami diplomatai. PROJEKTAS kodekso,- numatyta atsakomybė ne tik fiziniams asmenims , bet ir juridiniams asmenims. Adm. TEISĖS PAŽEIDIMO SUBJEKTAS – tai tas , kas padaro pažeidimą, o administracinės TEISĖS PAŽEIDIMO ATSAKOMYBĖS SUBJEKTAS- G.B. tas pats, ir kitas asmuopvz. diplomatas ir kariškis –pažeidimo subjektu yra, o atsakomybės – ne. Tėvai- atsakomybės subjektu yra, o pažeidimo subjektas – jų vaikai. 4.Pažeidimo subjektyvinė pusė; Bet koks žmogaus poelgis- sąmoningas ir valinis aktas.Žmogus turi kontroliuoti savo poelgius ir jų padarinius. Žmogaus psichinė veikla , susijusi su administracinės teisės pažeidimais ir yra administracinio teisės pažeidimo subjektyvinė pusė- tai yra vidinis elementas , susijęs su žmogaus psichika ir valia. Pažeidimo subjektyvinės pusės elementai: Kaltė Motyvas Tikslas 1 Kaltė- TYČIA arba NEATSARGUMAS. Tyčia- kai asmuo siekia tam tikrų padarinių ir deda pastangas jiems pasiekti. Neatsargumas-kaltės forma, kai asmuo neturi tikslo padaryti pažeidimą, bet darydamas veiksmus, lengvabūdiškai tikėjosi, kad bus išvengta žalingų padarinių , ar nenumatė jų, nors turėjo ir galėjo tas pasekmes numatyti. 2 Motyvas- kaltės forma- ko siekė? ( pvz. pavogti, praturtėti, iš keršto. pavydo) Įstatymas numato aplinkybes, kurioms esant, veika nelaikoma teisės pažeidimais: Būtinoji gintis Būtinas reikalingumas. Būtinoji gintis- ginti save, kitus , turtą,- tokiomis priemonėmis, kurios leidžiamos tomis aplinkybėmis. Būtinas reikalingumas- siekiamt pašalinti pavojų, jei šis pavojus negali būti pašalintas kitokiomis priemonėmis ir jų žala padaryta mažesnė, nei galėjo būti. 16-5 administracinių nuobaudų ( atsakomybės priemonių) esmė ir rūšys. Pagrindinės ir papildomos nuobaudos. Administracinės nuobaudos/ ATPK-21-29 str. Nuobaudos: pagrindinės papildomos Pagrindinė-1. Papildomos g.b. kelios ( spec teisių atėmimas) Nuobaudų rūšys: Įspėjimas (švelniausia nuobauda, tuomet, kai atitinkamas organas priima raštišką nutarimą priimti nuobaudą – įspėjimą. Bauda- ( dažniausiai taikomos nuobaudos- piliečiams nuo 10-1000 Lt. Pareigūnams- nuo 20-2000 Lt.Kai kada gali būti didesnės.) Atlygintinas daikto paėmimas-( daiktas realizuojamas, atskaitomos realizavimo išlaidos, likutis grąžinamas.) Konfiskavimas Spec teisės atemimas Pataisos darbai Administracinis areštas ( iki 360parų. Netaiko moterims, auginančioms vaikus iki 12 m., nepilnamečiams, invalidams.) Nušalinimas nuo darbo, pareigų ( tai daro teismas) Yra lengvinančios ir sunkinančios aplinkybės Kodeksas 16-6 Organai , nustatantys Administracinės teisės pažeidimus Administracinės teisės pažeidimus nustato ( ne taiko) Įstatymų leidėjas (Seimas), priimdamas įstatymus Ribotais atvejais leidžiama nustatyti Savivaldybių Taryboms ir Valdyboms. ( ATPK – 5 str. … gali nustatyti kovos su gaivalinėmis nelaimėmis atvejais, epidemijomis – nustato 2 rūšių nuobaudas: įspėjimą baudą. 16-7. Organai( pareigūnai), skiriantys administracines nuobaudas teisės pažeidėjams. Administracinės teisės pažeidimus nagrinėja daug pareigūnų .( nes pažeidimai padaromi įvairiose valstybinio valdymo srityse). Skiriami pareigūnai , kurie turi tam tikrų spec. žinių ir yra kompetetingi.Dažniausiai – tai įvairios valstybinės inspekcijos, administracinės priežiūros ir kt. ( pvz. transporto eismo taisyklių pažeidimus nagrinėja policija, priešgaisrinės apsaugos taisyklių pažeidimus – prišgaisrinės apsaugos inspekcija) Būdinga , kad atsižvelgiant į tai, kuriose šakose padarytas nusižengimas- yra nustatyta bylų nagrinėjimo žynybinė priklausomybė. Yra įgaliotas t.t. pareigūnas, tos žynybos, kuriai pagal pobūdį priklauso tirti administracinį nusižengimą. (Pvz. , kai pažeidimai padaryti miško žemėje, bylas nagrinėja- inspektoriai, apsaugos inžinieriai, girininkai ir t.t. – t.y. įgalioti pareigūnai pagal kompetenciją. Administracinės komisijos- kolegialūs organai nagrinėti administracines pažeidimų bylas. Apibendrinimas: Miestų, rajonų apylinkių teismai ( teisėjai)( žiūr. Adninistracinių bylų teisenos įstatymą”), policija, valstybinės inspekcijos ir kiti įgalioti organai ( pareigūnai)nagrinėja administracinių teisės pažeidimų bylas. ATPK:111 skyrius “Organai (pareigūnai įgalioti nagrinėti administracinių teisės pažeidimų bylas. 216 str. administracinių teisės pažeidimų bylas nagrinėja: administracinės komisijos savivaldybių seniūnijų kaimo vietovėse seniūnai rajonų (miestų apylinkių teismai)- apylinkių teismų teisėjai policija, valstybinės inspekcijos ir kt. Lietuvos Respulikos įstatymų įgalioti organai. toliau išdėstyti straipsniai pagal žynybiškumą: Jūrų transporto organai ( jų vardu nagrinėti bylas ir skirti nuobaudas turi teisę uosto kapitonas, jo pavaduotojas… Vidaus vandenų transporto, Oro transporto organai, Lietuvos Respublikos muitinė ir t.t. 16-8 Administracinių nuobaudų skyrimo bendrosios taisyklės: nuobaudų skyrimas padarius kelis administracinius teisės pažeidimus; Nuobaudų skyrimo senaties terminai; Atsakomybę lengvinančios ir sunkinančios aplinkybės Nuobaudų skyrimo bendrosios taisyklės- nuobaudos turi būti skiriamos teisėtai ir teisingai., laikantis įstatymų numatytų bendrųjų reikalavimų (ATPK 30 str.sako , kad nuobauda už administracinį teisės pažeidimą skiriama, neperžiangiant norminio akto už esamą padarytą pažeidimą ribų, laikantis kodekso ir įstatymų.) Lengvinančios aplinkybės- (ATPK – 31 str.) kaltininkas nuoširdžiai gailisi kaltininkas užkirto kelią žalingiems teisės pažeidimo padariniams, savo noru atlygino nuostolį ar pašalino padarytą žalą pažeidimas padarytas labai susijaudinus, dėl susiklosčiusių sunkių asmeninių ar šeimyninių aplinkybių teisės pažeidimą padarė nepilnametis teisės pažeidimą padarė nėščia moteris, arba moteris, turinti vaikų iki 3 metų. ( ATPK 31 str. sako , kad gali būti numatyta ir kitokių lengvinančių aplinkybių- tai gali pripažinti organas- pareigūnas, sprendžiantis administracinio teisės pažeidimo bylą). Sunkinančios aplinkybės: tęsiamas priešingas teisei elgesys, nepaisant įgaliotų asmenų reikalavimo jį nutraukti pakartotinai per metus padarytas tos pačios rūšies administracinis teisės pažeidimas, už kurį asmeniui jau buvo paskirta administracinė nuobauda administracinės teisės pažeidimą padarė asmuo , kuris pirmiau buvo padaręs nusikaltimą įtrauktas į pažeidimą nepilnametis teisės pažeidimą padarė grupė asmenų teisės pažeidimas padarytas gaivalinės nelaimės sąlygomis arba kitomis nepaprastomis aplinkybėmis teisės pažeidimą padarė neblaivus asmuo Nuobaudų skyrimas padarius kelis administracinės teisės pažeidimus: ATPK 33 str. Jame sakoma, jeigu vienas asmuo padaro du ar daugiau administracinės teisės pažeidimų, administracinė nuobauda skiriama už kiekvieną teisės pažeidimą atskirai. Jeigu asmuo padarė kelis administracinės teisės pažeidimus, kurių bylas nagrinėja tas pts organas (pareigūnas), galutinai asmeniui nuobauda skiriama neperžengiant sankcijos, nustatytos už sunkesnį iš padarytų administracinių teisės pažeidimą. Tokiu atveju, prie pagrindinės nuobaudos gali būti prijungiama viena iš papildomų nuobaudų. Administracinių nuobaudų skyrimo terminai: Ypatumas: Administracinės nuobaudos yra efektyvesnės, kai skiriamos kaltiems asmenims, padarius teisės pažeidimus. Pakeitimai terminų↓ “Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymas”. 1999m. vasario 2 d. Nr. VII- 1041 35 straipsnis Administracinės nuobaudos skyrimo terminai: “ Administracinė nuobauda gali būti skiriama ne vėliau kaip per šešis mėnesius nuo teisės pažeidimo padarymo dienos, o esant trunkamam teisės pažeidimui,- per šešis mėnesius nuo jo paaiškėjimo dienos. Administracinė nuobauda už šio kodekso dvyliktajame skirsnyje nurodytus pažeidimus taip pat už 85, 185 2, 193 2, 193 3, 209, 209 1, 209 2, 209 3, 209 4, 210, 214 11 straipsniuose numatytus pažeidimus gali būti skiriama ne vėliau , kaip per šešis mėnesius nuo pažeidimo nustatymo dienos, jeigu nuo pažeidimo padarymo dienos iki jo nustatymo dienos nėra praėję daugiau kaip vieneri metai. atsisakius kelti baudžiamąlą bylą arba nutraukus baudžiamąją bylą, jei pažeidėjo veiksmuose yra administracinio teisės pažeidimo požymių, administracinė nuobauda gali būti skiriama ne vėliau kaip per du mėnesius nuo sprendimo atsisakyti kelti baudžiamąją bylą arba ją nutraukti priėmimo dienos. Jeigu teisės pažeidėjas neturi nuolatinės gyvenamosios vietos, ilgam išvykęs ar gyvena užsienyje, ilgai serga, arba kai dėl pažeidimo tyrimo ar kitų priežasčių nagalima spręsti jo administracinės atsakomybės klausimo, šio stripsnio pirmojoje ir antrojoje dalyje nurodyti terminai pratęsiami, bet ne ilgiau kaip vieneriems metams, šį terminą skaičiuojant nuo teisės pažeidimo padarymo dienos arba nuo termino atsisakyti kelti baudžiamąją bylą ar ją nutraukti priėmimo dienos. Kai pirmosios instancijos teismo nutarimas panaikinamas apeliacine tvarka, šiame straipsnyje nurodyti terminai pradedami skaičiuoti iš naujo nuo apeliacinės instancijos sprendimo įsiteisėjimo dienos”.  Administracinių teisės pažeidimų kodekso dvyliktas skirsnis- “Administracinės teisės pažeidimai prekybos, finansų, apskaitos, statistikos srityje”. 85- “ Medžioklės taisyklių pažeidimas” 185 2- “ Prekybos tabako gaminiais pažeidimas”. 193 2- “ Spalvotųjų metalų, jų lydinių, laužo bei atliekų supirkimo, apskaitos, saugojimo, panaudojimo tvarkos pažeidimas”. 193 3- “ Juodųjų metalų laužo ir jų atliekų supirkimo, apskaitos, saugojimo, panaudojimo tvarkos pažeidimas”. 209- “ Muitinės priežiūros zonos pažeidimas”. 209 1- “ Muitinio tikrinimo tvarkos pažeidimas”. 209 2 – “ Prekių (daiktų) deklaravimo tvarkos pažeidimas”. 209 3_ “ Prekių (daiktų) gabenimo tvarkos pažeidimas”. 209 4 _ “ Laisvųjų ekonominių zonų, laisvųjų sandėlių, muitinės sandėlių, laikinojo saugojimo vietų ir neapmuitinamų parduotuvių steigimo ir veiklos pažeidimas”. 210 – “ Kontrabanda”. 214 11 – “ Specialiųjų apskaitos dokumentų blankų užsakymo, gamybos, technologinės apsaugos, platinimo. įsigijimo, naudojimo ir likvidavimo tvarkos pažeidimas.” Terminai( trumpai): 1.Nuobauda skiriama per 6 mėn. nuo pažeidimo padarymo dienos. 2.Esant trunkamam pažeidimui- per 6 mėn. nuo pažeidimo paaiškėjimo dienos. 3.Nuobauda už kodekso str.35 ( žiūr. pakeitimą kodekso↑)per 6 mėn., nuo pažeidimo nustatymo dienosm, jei nuo pažeidimo padarymo iki jo nustatymo praėję ne daugiau kaip 1 metai. Atsisakius kelti baudžiamąją bylą ar ją nutraukus, jei pažeidėjo veiksmuose yra administracinio pažeidimo požymių, nuobauda gali būti skiriama per 2 mėn. nuo nutarimo atsisakyti kelti baudžiamąją bylą ar nutarimo ją nutraukti , priėmimo dienos. Jei pažeidėjas neturi nuolatinės gyvenamosios vietos, ilgam laikui išvykęs, gyvena užsienyje, ilgai serga ar dėl kitų priežasčių negalima spręsti jo administracinės atsakomybės klausimo (35 str. I-II dalys)- nurodyti terminai pratęsiami, bet ne ilgiau kaip 1 metams,. terminas skaičiuojamas nuo pažeidimo padarymo ar paaiškėjimo dienos ( trunkamas), ar sprendimo priėmimo atsisakyti kelti baudžiamąją bylą dienos. Jei asmuo, kuriam paskirta nuobauda , per 1 metus, kai pasibaigė nuobaudos vykdymas, nepadarė teisės pažeidimų, laikoma, kad jis nebaustas administracine nuobauda. Gali būti skiriamos kelios nuobaudos vienoje byloje- pripažysta kaltu dėl kiekvieno teisės pažeidimo ir skiria nuobaudas galutinai ( ATPK33 str,)arba nuobaudas subendrina ir paskiria 1 griežčiausią nuobaudą, gali skirti ir papildomą. 16-9 Aplinkybės, šalinančios veikos pavojingumą ir priešingumą teisei. Būtinasis reikalingumas. Būtinoji gintis Aplinkybės: Laikas, kuriam pasibaigus laikoma, kad asmuo nebuvo baustas- ATPK 36 str. – “Jeigu asmuo, kuriam buvo paskirta administracinė nuobauda, per metus nuo tos dienos, kai pasibaigia nuobaudos vykdymas, nepadarė naujo administracinio teisės pažeidimo, laikoma, kad jam nebuvo paskirta administracinė nuobauda”. Aplinkybės , pašalonančios veikos pavojingumą visuomenei ir priešingumą teisei: Būtinasis reikalingumas Būtinoji gintis Būtinojo reikalingumo sąvoką apibrėžia ATPK 17 str.” administraciniu teisės pažeidimu nelaikomas veiksmas, kuris , kad ir numatytas šiame kodekse arba kituose norminiuose aktuose dėl administracinės teisės pažeidimų, bet padarytas būtinojo reikalingumo būklėje, tai yra siekiant pašalinti pavojų, gresiantį valstybinei ar viešajai tvarkai, nuosavybei, piliečių teisėms ar laisvėms bei nustatytai valdymo tvarkai, jeigu šis pavojus tomis aplinkybėmis negalėjo būti pašalintas kitomis priemonėmis ir jeigu padaryta žala yra mažiau reikšminga negu išvengtoji žala.” Taigi,- BŪTINASIS REIKALINGUMAS – tai situacija, kuriai esant padaroma žala, bet išvengiama daug didesnės žalos kokiems visuomenės ar valstybės interesams, jeigu tokiomis sąlygomis esant, grėsmė negalėjo būti pašalinta kaip nors kitaip.( Jeigu padarytoji žala yra mažiau reikšminga, palyginus su išvengtąja, tai yra būtino reikalingumo sąlygos, numatytos įstatymo). Būtinoji gintis: Teisės moksle būtinoji gintis laikoma teisėtu valstybės, visuomenės interesų, savo ar kito asmens teisių gynimu nuo pavojingo visuomenei kėsinimosi, padarant žalos besikėsinančiam asmeniui, bet ne peržengiant T.T. ribų. (baudž. teisėje) ATPK (18 str,)būtinąją gintį apibrėžia taip: “Administracinės teisės pažeidimu nelaikomas veikimas kuris , kad ir numatytas šiame kodekse, arba kituose norminiuose aktuose dėl administracinių teisės pažeidimų , bet padarytas būtinosios ginties būklėje, tai yra ginant valstybinę ir viešąją tvarką, nuosavybę, piliečių teises ir laives, nustatytą valdymo tvarką nuo priešingo teisei kėsinimosi tokiu būdu, kad padaroma pasikėsintojui žalos, jeigu tik nebuvo peržengtosios būtinosios ginties ribos.” (Dažniausiai kėsinimaisi pasireiškia užpuolimu asmens, chuliganiškais veiksmais) Būtinąja gintimi gali būti atremiamas tik akivaizdus , realus kėsinimasis., kuriuo jau pradėta daryti žala teisėtiems interesams, ir kuris dar nėra pasibaigęs, toliau daroma žala.Kėsinimasis akivaizdus ir tuomet, kai nėra pradėta daryti žalos , bet jau sudaro tiesioginę grėsmę jai atsirasti.Jeigu kėsinimasis pasibaigęs, būtinoji gintis neleidžiama.Be to žala turi būti padaroma besikėsinančiam, o ne kokiems tretiems asmenims. Gynyba neturi peržengti būtinosios ginties ribų.( Būtinosios ginties ribos , t,y. prieš besikėsinantyjį naudojami tokie veiksmai ir priemonės, kurių pakanka užpuolimui atremti ir nutraukti. 16-10. Terminas, kuriam pasibaigus laikoma, kad asmuo nebuvo baustas administracine nuobauda Terminas: ATPK 36 str.-“ Jeigu asmuo , kuriam buvo paskirta administracinė nuobauda , per metus nuo tos dienos , kai pasibaigia nuobaudos vykdymas, nepadarė naujo administracinio teisės pažeidimo , laikoma , kad jam nebuvo paskirta administracinė nuobauda”. 17 tema Administracinių teisės pažeidimų bylų teisena (PROCESAS) 17-1. Administracinių teisės pažeidimų bylų teisenos (proceso) sąvoka, uždaviniai ir pagrindiniai principai SĄVOKA: Teisena- tai įstatymo nustatyta procesinė pažeidimo bylų iškėlimo , nagrinėjimo,nuobaudų skyrimo, priimtų nutarimų apskundimo ir nutarimų vykdymo tvarka. Teisena- apima daug įvairių giminingų procesų- piliečių skundų nagrinėjimą, aktų priėmimą. AT pažeidimų bylų nagrinėjimą reglamentuoja įstatymas.Teisena- yra administracinio proceso savarankiška rūšis. Procesas skaidomas į teisenas- skundų nagrinėjimo tvarka, aktų priėmimas ir t.t. PRINCIPAI: Teisėtumo; (būtina laikytis įstatymų tiek įstatymų leidėjui , tiek vykdytojui) Nekaltumo prezumpcijos; Objektyviosios tiesos nustatymo; (reikia atsižvelgti į visas bylos aplinkybes, išsiaiškinti , išnagrinėti visapusiškai, nuosekliai, ne tendencingai). Teisės į gynybą; (kiekvienas turi teisę gintis:susipažinti su bylos medžiaga, kviesti liudytojus, turėti advokatą, pateikti ir gauti nekaltumą patvirtinančius dokumentus ir pan.) Lygybės prieš įstatymą; Viešumo; (nagrinėjama viešai) Operatyvumo. ( nagrinėjama operatyviai) UŽDAVINIAI: Laiku , visapusiškai, pilnai ir objektyviai išsiaiškinti kiekvienos bylos aplinkybes; Išspręsti bylą tiksliai pagal įstatymą; Užtikrinti nutarimo vykdymą; Išsiaiškinti priežastis ir sąlygas, dėl kurių atsiranda AT teisės pažeidimai; Auklėti piliečius. 17-2. Administracinės teisės pažeidimų bylų teisenos (proceso) užtikrinimo priemonės: pažeidėjo pristatymas, administracinis sulaikymas; asmens apžiūra ir daiktų patikrinimas, daiktų ir dokumentų paėmimas, nušalinimas nuo transporto priemonių vairavimo ir patikrinimas girtumui nustatyti. Šios aukščiau išvardintos priemonės yra – kardomosios, procesinės. AT pažeidimo protokolui surašyti, kai to negalima padaryti pažeidimo vietoje, pažeidėjo asmenybei nustatyti, pareigūnas turi teisę pažeidėją pristatyti į policiją, seniūniją ir t.t. Dažniausiai naudojamasi policija, . Gali dalyvauti ir kiti asmenys - miškų urėdijų, valstybinių parkų, aplinkos apsaugos inspektoriai ir t.t.Pristatytas asmuo negali būti laikomas ilgiau kaip 3 valandas - tai ne sulaikymas , o tik pristatymas. Administracinis sulaikymas - tai trumpalaikis asmens laisvės apribojimas. Gali sulaikyti tik įstatymų numatyti organai ir pareigūnai: policija krašto apsaugos ministerijos, pasienio apsaugos tarnybos saugomo objekto vyr. pareigūnas laisvės atėmimo vietų, tardymo izoliatorių pareigūnai ir t.t. Sulaikant asmenį, reikia surašyti sulaikymo protokolą. T.p. administracinės teisės pažeidimo protokolą,iškeliant pažeidėjui bylą. Sulaikymo terminai - ne ilgiau kaip 5 val., išskyrus atvejus, kai įstatymai numato kt. terminus( pvz. pasienio ruožo režimo pažeidimas - g.b. asmenys sulaikyti iki 3 parų, jeigu reikia išaiškinti asmenybę, bet būtina pranešti prokurorui, su prokuroro sankcija g.b. sulaikyti iki10 parų.) Aiškinant AT pažeidimą, reikalinga atlikti patikrinimą. Tai gali padaryti policijos , VRM kompetencijos pareigūnai, pasienio apsaugos tarnybos, muitinės pareigūnai, ir kt. (Pasirodo , kad apžiūrą gali atlikti tos pačios lyties asmuo , dalyvaujant 2 tos pačios lyties kviestiniams ir surašomas protokolas) Radus daiktus , kurie yra pažeidimo įrankis ar objektas, pareigūnai juos paima , surašydami protokolą. Jei tai daiktiniai įrodymai, arba juios draudžiama turėti, jie prijungiami prie bylos. Prisipažinus kaltu, jie konfiskuojami, grąžinami teisėtam savininkui arba sunaikinami. Kai neblaivūs, ar apsvaigę nuo narkotinių medžiagų asmenys pašalinami nuo vairavimo priemonės, patikrinamas girtumas, apsvaigimo laipsnis. 17-3. Asmenys, dalyvaujantys administracinio teisės pažeidimo bylos procese. Asmuo , traukiamas administracinės atsakomybėn . Tokiam asmeniui turi būti pranešama, įteikiamas raginimas atvykti.Jei namuose ar darbovietėje to asmens nesurandama, tai įteikiama suaugusiam šeimos nariui ar administracijos vadovui. Jei pažeidėjas neatvyksta į teismą, tai byla atidedama. Jei pakartotinai neatvyksta, tai byla nagrinėjama be jo, išskyrus įstatymo numatytus atvejus, kai dalyvavimas būtinas. Pažeidėjas gali būti sulaikytas ir laikomas tol. kol byla nebus išspręsta. Įstatymas reikalauja išvardinti pažeidėjo teises, nagrinėjant bylą, kviesti liudytojus, rinkti medžiagą, įrodančią jo nekaltumą, susipažinti su byla, paklausti kitų proceso šalių, liudininkų. Nukentėjusysis, tai asmuo , kuriam administraciniu pažeidimu padaryta moralinė, fizinė ar turtinė žala. Jis turi teisę susipažinti su bylos medžiaga,duoti parodymus, apskųsti nutarimą, turėti advokatą. Įstatyminis atsakovas. Jei atsakomybėn traukiamas asmuo ar nukentėjusysis yra nepilnamečiai, ar yra fiziškai ar psichiškai nesveiki, byloje gali dalyvauti atstovai- tėvai, įtėviai, globotojai, rūpintojai. Advokatas- turi teisę susipažinti su bylos medžiaga, apskųsti nutarimą, dalyvauti byloje ( pateikiant savo tarnybinį orderį). Liudytijas – gali būti juo bet kuris asmuo, kuriam žinomos kokios nors tos bylos aplinkybės. Jis privalo atvykti nurodytu laiku, duoti teisingus parodymus, pranešti , kas jam žinoma. Už melagystę- atsakomybė ( bauda).Liudytojus kviečia pareigūnai , organai, iškėlę bylą, taip pat gali kviesti nukentėjusysis ar asmuo traukiamas atsakomybės. Turi motyvuoti, kodėl šaukia liudytiją. Ekspertas- tiria AT pažeidimo bylą atitinkamas pareigūnas, o kai reikia specialių žinių, kviečia ekspertą. Ekspertas privalo atvykti laiku ir duoti objektyvią išvadą. Eksperto teisės- susipažinti su bylos medžiaga, pateikti prašymą, kad reikalinga papildoma medžiaga, pateikti klausimus nukentėjusiajam, liudytojams,asmeniui traukiamam administracinėn atsakomybėn. Vertėjas. Jis privalo atvykti laiku į nurodytą vietą, Vertėją skiria bylą nagrinėjantis organas, pareigūnas. 17-4.Įrodymai administracinių teisės pažeidimų bylose. Įrodymai- tai bet kurie faktiniai duomenys, kuriais remdamiesi organai ar pareigūnai nustato ar yra AT pažeidimas, ar nėra, ar asmuo kaltas. Taip pat nustatomos kitos aplinkybės. ĮRODYMAI: pažeidimo protokolas liudytojų parodymai traukiamo atsakomybės asmens paaiškinimai nukentėjusiojo paaiškinimai eksperto išvada daiktiniai įrodymai Aplinkybės , darančios teiseną negalima- tai tokios aplinkybės , dėl kurių byla nekeliama. Jeigu byla negalėjo būti pradėta, bet jau pradėta, ji turi būti nutraukiama. nėra AT pažeidimo įvykio ir sudėties; asmeniui , padariusiam priešingą teisei veiksmą nėra 16 metų; padaręs priešingą teisei veiksmą asmuo nepakaltinamas; būtino reikalingumo ar ginties atveju; priimamas amnestijos aktas, jei jis panaikina administracinės nuobaudos skyrimą; panaikinamas administracinę atsakomybę nustatantis aktas; pasibaigia nuobaudai skirti numatyti terminai; dėl to paties fakto yra jau kito organo iškelta byla ,ar jau nubaustas. 17-5. Administracinės teisenos pažeidimų bylų teisenos ( (proceso) stadijos: bylos iškėlimas, bylos nagrinėjimas, nutarimo priėmimas, nutarimo apskundimas, nutarimo vykdymas Stadijos - tai t.t.pakopos (grupės) giminingi procesiniai veiksmai. Stadijos: Aplinkybių aiškinimas ir bylos iškėlimas Bylos nagrinėjimas Nutarimo byloje priėmimas ir paskelbimas Nutarimo apskundimas(fakultatyvinė) Nutarimo vykdymas. 1.Dėl padaryto AT pažeidimo pareigūnas privalo išaiškinti jo padarymo aplinkybes ir iškelti bylą.Pagrindinis dokumentas, fiksuojantis bylos iškėlimą-AT pažeidimo protokolas. Protokolo turinys- turi atspindėti visas pažeidimo padarymo aplinkybes. Nurodoma, koks pareigūnas surašė protokolą, data, padarymo vieta, veikos juridinė kvalifikacija,- stripsnis, pažeidėjas, liudytojai (jei yra), įrašomas nukentėjusysis, pažeidėjo paaiškinimai. Pasirašo pareigūnas, nukentėjusysis, pažeidėjas, liudytojai. Bylą iškelia teisėjas, prokuroras, tardytojas- priimdami nutarimą. Įstatymas numato , kad dėl tam tikrų pažeidimų protokolas nesurašomas. Tuomet naudojamas supaprastintas procesas, kai pažeidėjas vietoje sumoka baudą. Bylą nagrinėti gali tik kompetetingas organas ar pareigūnas, numatytas įstatyme.(Nagrinėja taip pat kolegialūs organai, arba pareigūnai vienvaldiškumo tvarka). Bylos stadijos: parengiamoji- patikrina bylos duomenis, ar teisingai atliekami proceso veiksmai, praneša. vyksta nagrinėjimas iš esmės- paskelbiama, kas traukiamas atsakomybės, nurodoma pažeidėjo požymiai, pradedama apklausa. Jei nagrinėja kolegialus orgamnas, tai surašomas protokolas. Išnagrinėjęs bylą, organas priima nutarimą ir jį įformina įstatymo numatyta tvarka. Turi būti pažymėta, kad jis gali būti sprendžiamas įstatymo nustatyta tvarka ir terminais. Nutarimą pasirašo kolegialaus organo pirmininkaujantis, o pareigūno – pareigūnas. Nutarimų rūšys: skirti nuobaudą; nutraukti bylą; motyvuotai perduoti bylą kitam organui ar pareigūnui; Jei nagrinėjant bylą, paaiškėja, kad veikla kvalifikuojama kaip kriminalinis nusikaltimas, tai byla nutraukiama ir visa medžiaga perduodama prokurorui ar teismui, kad toliau būtų iškelta baudžiamoji byla. Apskųsti nutarimą gali asmenys: traukiamas atsakomybėn asmuo; nukentėjusysis; advokatas; organas, kurio pareigūnas surašė protokolą. Skundą galima paduoti apylinkės teismui per 10 d. nuo nutarimo priėmimo dienos. Visų valstybinio valdymo institucijų, pareigūnų nutarimai gali būti skundžiami apylinkės teismui. Jei nepatenkina apylinkės teismo sprendimas – skundžiami apygardos teismui.( LR Administracinių bylų teisenos įstatymas). Apylinkės teisėjo nutarimą galima skųsti apygardos teisėjui, kurio sprendimas galutinis ir neskundžiamas. Paduotas skundas sustabdo nutarimo vykdymą, išskyrus administracinį areštą.Jeigu paduodamas skundas- pranešama šalims. Teismas gali priimti tokius sprendimus: palikti nutarimą nepakeistą panaikinti nutarimą ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti panaikinti nutarimą ir nutraukti bylą pakeisti nuobaudą numatytose ribose , bet negali padidinti. teismas sprendimą viešai paskelbia. Nutarimą vykdo organas, pareigūnas, kuris šį aktą priėmė. Gali vykdyti ir kiti- nubausto darbovietė, VRM. Senaties terminas: ATPK 308 str. – “kiekvienas nutarimas turi būti pradėtas vykdyti per 3 mėn. nuo jo įsiteisėjimo.Esant rimtiems motyvams , nutarimas gali būti laikinai nevykdomas jį atidedant. ( Gali atidėti t.t. organas, pareigūnas, kuris baudą skiria iki 1mėn.) Dėl atskirų nutarimų vykdymo tvarkos: Nutarimas dėl baudos skyrimo tvarkos. Baudą reikia sumokėti per 15 d. Jei nesumoka, tai pareigūnai nuorašą siunčia į darbovietę arba į pažeidėjo mokymo įstaigą, ar soc. apsaugos organizaciją, kad bauda būtų išieškota iš algos, stipendijos, pensijos.Jei nubaustasis niekur nedirba, tai teismas gali baudą išieškoti per anstolius, aprašant turtą.Jei bauda nesumokama, teismas gali paskirti areštą, bet ne ilgiau kaip 30parų. Nutarimas dėl arešto vykdomas VRM organų, g.b. kalėjime, pataisos darbų kolonijoje. Kai nutarimas – konfiskuoti turtą, tai turtas paimamas, realizuojamas, gautos pajamos pervedamos į valstybės biudžetą. Nutarimas – nušalinti nuo pareigų. Siunčiamas darbovietės administracijai, kuri priima sprendimą nušalinti nuo pareigų. 18 Tema. Valstybinio valdymo teistumo užtikrinimas 18-1. Valstybinio valdymo teisėtumo užtikrinimo esmė ir būdai Teisėtumas – vienas iš pagrindinių valstybinio valdymo principų. Jo laikosi visi valstybinio valdymo organai ir reikalauja iš kitų. Šis principas susijęs su valstybine drausme- griežtas įstatymų, VVO nustatytos tvarkos taisyklių laikymasis. ( teisėtumo pažeidimas ne visada gali būti v. drausmės pažeidimu (Pvz.alimentų nemokėjimas, vagystė- tai teisėtumo pažeidimas. V. drausmės pažeidimas - tai tik taisyklių tvarkos, nustatytų VVO , pažeidimas.) Teisėtumo užtikrinimas: Valstybinių institucijų pareigūnai, siekdami, kad būtų laikomasi teisėtumo, privalo: 1.Užkirsti kelią teisės pažeidimams 2.pašalinti priežastis ir sąlygas, dėl kurių atsiranda pažeidimai; 3.Nubausti asmenis , pažeidusius teisėtumą; Sudaryti pažeidėjams nepakantumą ir atsakomybės neišvengimo atmosferą Pagrindiniai būdai užtikrinti teisėtumą: Kontrolė Konstitucinė priežiūra Teismo veikla Administracinė priežiūra Gyventojų skundų , pareiškimų svarstymas 18-2. Kontrolės samprata, uždaviniai , principai Kontrolė - vykdoma siekiant išaiškinti teisės pažeidimus, jų priežastis ir sąlygas, nubausti kaltus. Būtina sąlyga- vykdymo tikrinimas. Kontrolė- platesnė sąvoka.Jos uždavinys- tikrinti ūkinę, finansinę ir kt. veiklą. Vykdymo tikrinimas – tai kontrolės dalis.(t.y. tikrinama kaip vykdomi įstatymai, Vyr. nutarimai ar kitos v-ės užduotys). Kontrolės 3 elementai: darbo , užduočių, veiklos tikrinimas; būdų, priemonių, kuriomis vykdomos užduotys tikrinimas; priemonių, kurių reikia imtis nustatytiems pažeidimams, trūkumams šalinti, kaltiems asmenims atsakomybėn traukti tikrinimas Kontrolės principai: (Jie įtvirtinti Konstitucijoje ir kituose įstatymuose.) a) kontrolė, kaip valdymo funkcija turi būti vykdoma kasdien, nuolat, sistemingai.; b )ji t.b.reali, t.y. betarpiška, atliekama kontroliuojamo organo buvimo vietoje, atlikti ją turi kvalifikuoti asmenys; c) ji t.b. kompleksinė ir universali; operatyvi; objektyvi, bešališka; viešas kontrolės rezultatų svarstymas ir atitinkamų sprendimų priėmimas. 18-3. Kontrolės rūšys Kontrolės rūšiavimas daromas atsižvelgiant į vykdymo metodus ir subjektus. 1.Pagal metodus: 1. išankstinė- kai daroma t.t. veiksmų paruošiamojoje stadijoje; faktinė- daroma , siekiant patikrinti, kaip atliekemi t.t. darbai, panaudojami pinigai, lėšos; paskesnioji- tikrinama, kaip vykdomi anksčiau darytos kontrolės duoti nurodymai, reikalavimai. 2. Vidinė- kai pareigūnų veiksmus atlieke to organo, žynybos vadovas; išorinė- atlieke kitas organas , pareigūnas. Pagal kontrolės vykdymo subjektus: a)Parlamentinė (Seimo); b)Konstitucinė (K. teismas) c)Vyriausybės; d)Ministerijų ir kt. V.V. institucijų e)V-ės kontrolės; f)Vietos savivaldos institucijų g)Specialių finansų organų, institucijų. 18-4. Konstitucinė kontrolė a)Parlamentinė (Seimo): Vykdo LR Seimas. Vykdoma ypatingomis priemonėmis. K.: Vyriausybė atskaitinga Seimui. Seimo nariai pateikia klausimus, analizuoja Vyriausybės veiklą. Seimo narių paklausimo teisė- bt koks Seimo narys gali pateikti atskaitingos Seimui institucijos vadovui klausimą. Priklausomai nuio atsakymo Seimas daro atitinkamas išvadas. S. yra visa eilė komitetų. Jie turi teisę pareikalauti iš ministrų ir kitų –ynybų vadovų paaiškinimų. S. komisijos: nuolatinės ir laikinos. Jos t.p.svarsto ministrų ir kt. žynybų vadovų veiklą. Seimo kontrolierių institucija- jos veiklą, uždavinius, funkcijas reglamentuoja “S.kontrolierių įstatymas” priimtas 1994 m. Sausio 11 D. b)Konstitucinė (K. teismas) Kompetencijos ribose drausmina kai kuriuos pareigūnus- K. 102 str. K. teismo statutą, jo įgaliojimus nustato K. teismo įstatymas: 71 str.,64. 18-5. Valstybinio valdymo organų vykdoma kontrolė: Vyriausybės, centrinių šakinių valdymo organų, finansų ir kredito organų kontrolė c)Vyriausybės; Vyriausybė privalo laikytis K. ir įstatymų, ji reikalauja, kad ministerijos, departamentai, žynybos laikytųsi t.p. įstatymų. Jei jie priima neteisėtą aktą, tai Vyriausybė reikalauja, kad tą aktą panaikintų arba pati panaikina. d)Ministerijų ir kt. V.V. institucijų: Ministerijos, departamentai vykdo savo sistemoje vidinę kontrolę. Finansų ministerija kontroliuoja net jai nepavaldžias institucijas. Ji turi revizijų departamentą. 18-6. Valstybės kontrolė, jos uždaviniai, organai, teisės , taikomos poveikio priemonės e)V. kontrolė: Tai specializuota institucija. 1995 gegužės 30d. “ V. kontrolės įstatymas” reglamentuoja institucijos paskirtį, įgaliojimus. Steigia Seimas. V, Kontrolė atskaitinga tik Seimui, todėl V. Kontrolė gali atlikti savo funkcijas bešališkai. V. Kontrolė turi savo struktūrą- pirmininką(1), 2 pavaduotojai, skyriai- regioniniai kontrolės skyriai, V. kontrolės taryba: susidedanti iš pirmininko ( V-ės kontrolieriaus +nariai, kaip patariamasis organas. V. Kontrolė gali tikrinti: ne tik atskirų , bet ir Seimo, Prezidento, Vyriausybės, A. Teismo, KT ir kitų teismų ūkinę – finansinę veiklą. V.K. netikrina visuomeninių organizacijų veiklos, nekontroliuoja, kaip jos valdo savo turtą, naudoja lėšas. Tačiau , jeigu visuomeninė organizacija gauna lėšų iš valstybės, tai V. Kontrolė gali daryti patikrinimus. Gali sustabdyti Valdymo institucijų aktus, jei šiurkščiai pažeidžiami įstatymai. Vykdo kvotos organų funkcijas. Kai valstybei padaroma žala, pareigūnams taikomos puiniginės nuobaudos padarytos žalos dydžio , bet ne daugiau kaip pareigūno 6 mėn. atlyginimas. Jei suma didesnė- V. Kontrolė kreipiasi į teismą. V. Kontrolė turi teisę reikalauti, kad institucijų vadovai nubaustų kaltus asmenis.Tokie reikalavimai privalomi. V. Kontrolė, vykdydama savo funkcijas turi teisę įeiti į tikrinamas institucijas,reikalauti, kad jai būtų pateikta reikiamna dokumentacija.Jei pareigūnai atsisako įleisti, Kontrolė gali pasinaudoti policijos pagalba. surašyti administracinio pažeidimo protokolus. Auditas: Tikrina ūkinę- finansinę veiklą. Tai neutrali organizacija. 18-7. Apskrities organų vykdoma kontrolė Reguliuoja(‘ LR Apskrities valdymo įstatymas” 1994 12 15) Apskritis yra Lietuvos Respublikos teritorijos aukštesnysis administracinis vienetas, per apskrities viršininką organizuoja vyriausybės valdymą- tai sudėtinė valstybės valdym dalis. Vyriausybė yra patvirtinusi tipinę apskrities valdymo struktūrą- į ją įeina: apskrities viršininkas,jo pavaduotojas , sekretorius, patarėjai įvairiems klausimams ir t.t.Turi struktūrinius padalinius: kaimo reikalų departamentas žemės tvarkymo apskaitos ir finansų Apskrities viršininko uždaviniai- įeina ir t.t. kontrolės funkcijos: prižiūrėti, ar savivaldybės laikosi LR konstitucijos ir įstatymų, ar vykdo Vyriausybės nutarimus, tikrinti , ar kolegialių ir nekoliagialių savivaldos institucijų priimti sprendimai nepažeidžia piliečių ir organizacijų teisių… Be to departamentai irgi atlieka peiežiūra p/l savo kompetenciją… 18-8. Vietos Savivaldos institucijų vykdoma kontrolė. (“LR Vietos savivaldos įstatymas” 1994 07 07 ) Vietos savivalda – tai LR teritorijos administracinio vieneto gyventojų išrinktos vietos valdžios institucijų teisė ir reali galia pagal lr konstituciją ir įstatymus laisvai ir savarankiškai savo atsakomybe reguliuoti bei tvarkyti visuomenės reikalus bei tenkinti gyventojų poreikius. Savivaldybė – tai valstybės teritorijos administracinis vienetas, kurio gyventojų bendruomenė turi valstybės laiduotą savivaldos teisę. Kontrolieriaus kompetencija: jis neviršydamas LR įstatymų ir tarybos sprendimų nustatytų įgaliojimų , pri-iūri, kaip naudojamos savivaldybės biudžeto lėšos, ar teisėtai , tikslingai ie efektyviai eksplotuojama savivaldybės nuosavybė, taip pat patikėta valstybės nuosavybė… LR SAVIVALDYBIŲ ADMINISTRACINĖS PRIEŽIŪROS ĮSTATYMAS 1998 m. gegužės 14 d. Nr. VIII-730 Vilnius 1 straipsnis. Įstatymo paskirtis Šis įstatymas įgyvendina Lietuvos Respublikos Konstitucijos 123 straipsnio antrosios ir trečiosios dalių nuostatas ir nustato savivaldybių administracinę priežiūrą vykdančių pareigūnų įgaliojimus bei šios priežiūros vykdymo tvarką. 2 straipsnis. Savivaldybių administracinę priežiūrą vykdantys pareigūnai 1. Savivaldybių administracinę priežiūrą vykdo, t.y. prižiūri, ar savivaldybės laikosi Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų, ar vykdo Vyriausybės sprendimus, Vyriausybės skiriami pareigūnai - Vyriausybės atstovai. 2. Vyriausybė apskričiai skiria vieną Vyriausybės atstovą. 3 straipsnis. Vyriausybės atstovų teisės Vyriausybės atstovas turi teisę: 1) tikrinimų metu gauti savivaldos institucijų teisės aktų originalus, o prireikus - ir šių institucijų vadovų paaiškinimus dėl teisės akto priėmimo tikslų bei aplinkybių, sprendimų įgyvendinimo būdų ir priemonių; kitais atvejais - savivaldos institucijų posėdžių protokolų, priimtų dokumentų kopijas ir kitą aiškinamąją medžiagą; 2) dalyvauti savivaldybių tarybų bei valdybų posėdžiuose, įspėti apie svarstomų sprendimų projektuose esančius prieštaravimus įstatymams bei kitiems teisės aktams, o jeigu yra atitinkamas pagrindas, siūlyti sustabdyti teisės akto priėmimą; 3) nagrinėti savivaldos institucijų priimtus teisės aktus, pažeidžiančius įstatymų ir kitų teisės aktų nuostatas, ir priimti dėl jų sprendimus pagal savo įgaliojimus; 4) susipažinti su Seimo ir Vyriausybės dokumentais, kuriuose sprendžiami savivaldybių reikalai; 5) dalyvauti Seimo ir Vyriausybės posėdžiuose, valstybės institucijų organizuojamuose renginiuose, kai svarstomi vietos savivaldos ar savivaldybių darbo klausimai. 4 straipsnis. Įgaliojimų įgyvendinimo formos Vyriausybės atstovas, nusprendęs, kad savivaldybės tarybos ar valdybos sprendimas, mero potvarkis, savivaldybės kontrolieriaus sprendimas, administratoriaus ar seniūno įsakymas prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, įstatymams ar kitiems teisės aktams arba kai savivaldos institucijos neįgyvendina įstatymų, nevykdo Vyriausybės sprendimų, savo įgaliojimus įgyvendina viena iš šių formų pasirinktinai: 1) rašo motyvuotą teikimą savivaldos institucijos, kuri priėmė sprendimą, potvarkį ar įsakymą (toliau - teisės aktas), vadovui, siūlydamas tą teisės aktą nedelsiant sustabdyti, svarstyti jo pakeitimo ar panaikinimo klausimą, ir apie tai praneša aukštesniajai savivaldos institucijai (tarybai, valdybai, merui). Apie teikimo svarstymo rezultatus savivaldos institucijos privalo pranešti Vyriausybės atstovui: dėl savivaldybės tarybos sprendimo - per savaitę po artimiausio tarybos posėdžio, dėl savivaldybės valdybos ir nekolegialiai priimtų aktų - per 2 savaites po teikimo gavimo; 2) savo potvarkiu sustabdo įstatymams prieštaraujančio teisės akto vykdymą, teikia motyvuotą reikalavimą šį teisės aktą priėmusiai institucijai, kuri privalo reikalavimą apsvarstyti artimiausiame posėdyje ir dėl jo priimti sprendimą; 3) rašo savivaldybės tarybai, valdybai ar merui reikalavimą, kad šie neatidėliodami įgyvendintų įstatymą, vykdytų Vyriausybės nutarimą, ir prašo jo nustatytu laiku raštu pranešti apie reikalavimo įvykdymą. 5 straipsnis. Draudimas vykdyti sustabdytus teisės aktus 1. Sustabdyti savivaldos institucijų teisės aktai negali būti vykdomi, kol ginčas per nustatytą terminą nebus galutinai išspręstas savivaldybėje arba teisme. 2. Visais atvejais apie Vyriausybės atstovo reikalavimų svarstymo laiką ir vietą turi būti pranešta šiam Vyriausybės atstovui ir aukštesniajai savivaldos institucijai. 3. Jeigu priimto akto panaikinimo klausimą svarsto kolegiali institucija, turinti teisę šį aktą naikinti, Vyriausybės atstovas šios institucijos prašymu pratęsia savo reikalavimo įvykdymo terminą. 6 straipsnis. Teisės aktų apskundimas teismui Jeigu savivaldybės taryba, valdyba, meras, kitas savivaldybės pareigūnas nevykdo Vyriausybės atstovo reikalavimo įgyvendinti įstatymus, vykdyti Vyriausybės sprendimus, kitus teisės aktus, taip pat jeigu šios institucijos per artimiausią posėdį (meras per penkias darbo dienas) nepanaikina savo ar joms pavaldžių institucijų ar pareigūnų (valdybos, mero, savivaldybės kontrolieriaus, administratoriaus, seniūno) neteisėtų teisės aktų arba priima naują prieštaraujantį įstatymams aktą, Vyriausybės atstovas per 10 dienų apskundžia šiuos aktus ar pareigūnų veiksmus arba neveikimą teismui, o apie Vyriausybės sprendimo nevykdymą praneša Vyriausybei. 21 Tema. Gyventojų pareiškimų prašymų, pasiūlymų ir skundų valstybinio valdymo organuose, Įstaigose, įmonėse ir organizacijose nagrinėjimas 21.1. Teisinis gyventojų pareiškimų, prašymų, pasiūlymų ir skundų valstybinio valdymo organuose, įstaigose, įmonėse ir organizacijose nagrinėjimo reglamentavimas. Skundą,(prašymą) dėl viešo admininistravimo subjekto priimto sprendimo teisėtumo,dėl subjekto neveiksnumo turi teisę paduoti asmenys (piliečiai ir ne piliečiai), kiti administraciniai subjektai, jų tarnautojai. Skundas pateikiamas Administracinių ginčų komisijai arba tiesiog Administraciniam teismui. Skundo,prašymo rekvizitai 1) Turi būti paduodami tik raštu. 2) Skunde turi būti nurodyta: teismo ar komisijos pavadinimas;pareiškėjo vardas,pavardė,gyvenamoji vieta arba atstovo tie patys duomenys. 3) tarnautojo, kurio veiksmai skundžiami vardas,pavardė, pareigos,įstaiga, jos buveinė. 4) trečiųjų, suinteresuotų asmenų gyvenamoji vieta. 5) konkretus skundžiamas veiksmas,aktas, jo vykdymo,priėmimo data. 6) aplinkybės, kuriomis pareiškėjas grindžia savo reikalavimą. 7) pareiškėjo reikalavimas dėl žalos atlyginimo, jei ji buvo padaryta. 8) pridedamų dokumentų sąrašas. 9) Skundą pasirašo pareiškėjas ar jo atstovas. Skundą,prašymo egzempliorių turi būti tiek, kad juos būtų galima įteikti atsakovams ir 1 liktų teisme. Ikiteisminė ginčų sprendimo tvarka. Prieš kreipiantis į Administracinį teismą, galima pareiškimą pateikti Administracinių ginčų komisijai.Jos yra: 1)Savivaldybių.(sudaroma visuomeniniais pagrindais,bet sprendimai privalomi) 2)Apskričių.(valstybinė institucija, pakeitimo projektas Seime 1999 10 17 tikslu paversti ją dirbančia visuomeniniais pagrindais) 3) Vyriausioji Administracinių ginčų komisija Administracinių ginčų komisijų kompetencija (LR Administracinių ginčų komisijų įstatymas 1999 01 14 d.): 1. Savivaldybės visuomeninė ginčų komisija nagrinėja asmenų skundus dėl savivaldybių viešojo administravimo subjektų priimtų individualių administracinių aktų ir veiksmų teisėtumo, taip pat šių subjektų atsisakymo ar vilkinimo atlikti jų kompetencijai priskirtus veiksmus teisėtumo ir pagrįstumo. 2. Apskrities administracinių ginčų komisija nagrinėja skundus (prašymus) dėl teritorinių valstybinio administravimo subjektų, t.y. dėl apskrityje esančių valstybės institucijų, įstaigų, tarnybų bei jų tarnautojų, taip pat apskrities teritorijoje esančių savivaldybių institucijų, įstaigų, tarnybų bei jų tarnautojų priimtų individualių administracinių aktų ir veiksmų teisėtumo, taip pat dėl šių subjektų atsisakymo ar vilkinimo atlikti jų kompetencijai priskirtus veiksmus teisėtumo ir pagrįstumo. Vyriausios Administracinių ginčų komisijos kompetencija nagrinėti skundus, kai 1 iš ginčo šalių yra Centrinio valdymo organas Kreipiantis į Administracinių ginčų komisiją nereikia mokėti mokesčio,kaip kad kreipiantis į Teismą. Administracinių ginčų komisija turi išnagrinėti per 14 d. nuo gavimo. Skundai dėl administracinių nuobaudų (žinot skundimo tvarką ir procedūrą): Nutarimą dėl administracinės nuobaudos skyrimo gali apskųsti: 1.Asmuo,kuriam nuobauda skirta. 2.Nukentėjusysis. 3.Institucija, kurios pareigūnas surašė pažeidimo protokolą. Skundas gali būt paduotas per 10 d. nuo nutarimo skirti nuobaudą dienos Apygardos administraciniam teismui, pagal institucijos, kurios pareigūno aktas skundžiamas buvimo vietą. Administracinis Teismas nagrinėja nutarimų dėl administracinių nuobaudų skyrimo teisėtumą, bet nesprendžia dėl tų nuobaudų skyrimo už AT normų pažeidimą-tai daro pareigūnai ir bendros kompetencijos Teismai. Todėl asmuo, gavęs administracinę baudą, tą nutarimą gali apskųsti tik Apygardos administraciniam teismui, o ne aukštesnės instancijos bendros kompetencijos Teismui. Teismo posėdžio laikas ir vieta pranešami skundėjui ir institucijai, kurios nutarimas skundžiamas.Jei laikas ir vieta pranešti, tai subjektų nedalyvavimas netrukdo nagrinėti bylą iš esmės. Nagrinėdamas skundą, Administracinis Teismas patikrina nutarimo teisėtumą ir pagrįstumą ir priima vieną iš šių sprendimų: 1) palikti paskirtą administracinę nuobaudą nepakeistą ir skundo nepatenkinti; 2) panaikinti paskirtą administracinę nuobaudą ir perduoti bylą nagrinėti iš naujo; 3) panaikinti paskirtą administracinę nuobaudą ir bylą nutraukti; 4) pakeisti nuobaudą nepažeidžiant jos skyrimą reglamentuojančio teisės akto, tačiau taip, kad ji nebūtų padidinta. Jeigu nustatoma, kad nutarimą priėmė institucija (pareigūnas), neturinti teisės spręsti tokią bylą, toks nutarimas panaikinamas ir byla perduodama nagrinėti kompetentingai institucijai (pareigūnui). Administracinio teismo sprendimui įsiteisėjus, jo nuorašas išsiunčiamas asmeniui, kuriam paskirta administracinė nuobauda, nukentėjusiajam pagal jo prašymą, taip pat administracinę nuobaudą paskyrusiai institucijai (pareigūnui). Proceso šalys ir dalyviai 1. Administracinės bylos proceso šalys yra: pareiškėjas (skundą, prašymą padavęs subjektas; teismas, priėmęs nutartį); atsakovas (institucija, įstaiga, tarnyba, tarnautojas, kurių aktai ar veiksmai skundžiami); tretieji suinteresuoti asmenys (t.y. tie, kurių interesams bylos išsprendimas gali turėti įtakos). 2. Administracinės bylos proceso dalyviais laikomi dalyvaujantys byloje liudytojai, ekspertai, specialistai, vertėjai, o įstatymo numatytais atvejais - valstybės ar savivaldybių institucijų pareigūnai (atstovai). Teismo sprendimų nuorašų išsiuntimas 1. Jeigu įstatymas nenustato kitaip, per 3 dienas nuo sprendimo priėmimo dienos bylos šalims ir tretiesiems suinteresuotiems asmenims išsiunčiami administracinio teismo sprendimo nuorašai.Turi būti vykdomas. 2. Tais atvejais, kai bylą inicijavo Seimo kontrolierius, priėmus sprendimą (nutartį), jo kopija išsiunčiama ir Seimo kontrolieriui. Teismo sprendimas dėl ATP vykdomas ATPK normų reglamentuota tvarka. Kitų rūšių nutarimai vykdomi Administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka. Teismų sprendimų apskundimas 1. Apygardų administracinių teismų sprendimų ir nutarčių apskundimas Apygardų administracinių teismų sprendimai ir nutartys apeliacine tvarka per 14 dienų nuo sprendimo ar nutarties priėmimo gali būti skundžiami Aukštesniajam administraciniam teismui. 2. Aukštesniojo administracinio teismo sprendimų ir nutarčių apskundimas Aukštesniojo administracinio teismo sprendimai ir nutartys, priimti nagrinėjant administracines bylas pirmąja instancija, apeliacine tvarka per 14 dienų nuo sprendimo ar nutarties priėmimo gali būti skundžiami Lietuvos apeliacinio teismo Administracinių bylų skyriui. 3. Administracinių bylų nagrinėjimas apeliacine tvarka Administracinės bylos apeliacine tvarka nagrinėjamos pagal Civilinio proceso kodekso trečiojo skyriaus trisdešimt ketvirtajame ir trisdešimt penktajame skirsniuose nustatytas taisykles, jeigu Administracinės teisenos įstatymas nenustato kitaip. 4.Administracinių teismų sprendimai administracinėse bylose kasacine tvarka neskundžiami. 21.2. Gyventojų pareiškimų, prašymų, pasiūlymų, skundų samprata. Peticijos teisė. LR.Konstitucijoje 33str. laiduojama peticijos teisė. Peticijų įstatymas 99 07 07d. Peticijų įstatymas netaikomas, kai piliečiai įgyvendina Konstitucijoje įtvirtintą: 1) įstatymų leidybos iniciatyvos teisę; 2) referendumo paskelbimo iniciatyvos teisę; 3) valstybės įstaigų ar pareigūnų darbo kritikos teisę. Peticija - raštiškas pareiškėjo kreipimasis į Seimą, Vyriausybę ar vietos savivaldos valdžios ir valdymo institucijas su reikalavimais ar siūlymais spręsti šio įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nurodytus klausimus, kai tam reikia priimti naują teisės aktą, pakeisti, papildyti ar pripažinti netekusiu galios galiojantį teisės aktą ir kai peticijų komisijos tokį kreipimąsi pripažįsta peticija. 1. Lietuvos Respublikos Seimo Peticijų komisiją sudaro ir jos nuostatus tvirtina Seimas Seimo statuto nustatyta tvarka. 2. Lietuvos Respublikos Vyriausybės Peticijų komisiją sudaro ir jos nuostatus tvirtina Vyriausybė. 3. Savivaldybės peticijų komisiją sudaro ir jos nuostatus tvirtina savivaldybės taryba. Kreipimesi dėstomi reikalavimai ir siūlymai 1. Kreipimesi gali būti reikalaujama ar siūloma spręsti tokius klausimus(3 straipsnis): 1) žmogaus teisių ir laisvių apsaugos ar įgyvendinimo; 2) valdžios ir valdymo institucijų reformavimo; 3) kitus svarbius visuomenei, savivaldai ar valstybei klausimus. 2. Kreipimesi negali būti keliami tokie reikalavimai ir siūlymai, kurių išsprendimas varžytų kitų žmonių teises ir laisves, grėstų Lietuvos valstybės nepriklausomybei, teritorijos vientisumui, konstitucinei santvarkai. Kreipimosi forma ir turinys 1. Kreipimasis pateikiamas raštu. Kreipimesi turi būti nurodyta: 1) pareiškėjo vardas, pavardė, gyvenamoji vieta, asmens kodas; 2) institucija, kuriai paduodamas kreipimasis; 3) prašymas pripažinti kreipimąsi peticija, kreipimosi padavimo priežastys ir tikslai; 4) pareiškėjo reikalavimai ir siūlymai; 5) pareiškėjo atstovo vardas, pavardė, asmens kodas, gyvenamoji vieta ir, jeigu yra, telefono, telefakso numeriai. 2. Kiekvienas kreipimasis turi būti pareiškėjo pasirašytas. Tais atvejais, kai pareiškėjas dėl fizinių trūkumų pats negali pasirašyti, kreipimąsi už pareiškėją pasirašo kitas asmuo, nurodydamas savo vardą, pavardę, gyvenamąją vietą, asmens kodą. 3. Prie kreipimosi gali būti pridėti įvairūs dokumentai ar jų kopijos, siūlomo teisės akto projektas ir kita medžiaga. Pareiškėjo teisės Pareiškėjas turi teisę: 1) bet kuriuo metu atšaukti kreipimąsi (peticiją). Kreipimasis (peticija) atšaukiamas raštu, nurodant 4 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytus duomenis; 2) gauti informaciją apie peticijos nagrinėjimo vietą ir laiką, priimtus sprendimus bei kitą šiame įstatyme nustatytą informaciją; 3) asmeniškai ar per atstovą dalyvauti peticijų komisijų posėdžiuose nagrinėjant peticiją, taip pat ir tuo atveju, kai pagal šio įstatymo 9 straipsnio 5 dalį kreipimaisi yra sujungiami; 4) šio įstatymo nustatyta tvarka apskųsti peticijų komisijos sprendimą, kuriuo kreipimasis nepripažįstamas peticija ar atsisakoma priimti peticiją nagrinėti. Visi kreipimaisi įregistruojami peticijų registravimo žurnale institucijoje, kuriai paduotas (persiųstas) kreipimasis. Apie kreipimosi įregistravimą nedelsiant, bet ne vėliau kaip per 3 darbo dienas, raštu pranešama pareiškėjui ar jo atstovui. Kreipimasis nepripažįstamas peticija, jei: 1) jis neatitinka šio įstatymo 3 straipsnio reikalavimų; 2) iškeltų reikalavimų ir siūlymų tenkinimui nereikia priimti naujo teisės akto, pakeisti, papildyti ar pripažinti netekusiu galios galiojančio teisės akto; 3) tas pats pareiškėjas dėl tų pačių reikalavimų ir siūlymų per kalendorinius metus tai pačiai institucijai padavė daugiau kaip vieną kreipimąsi; 4) pareiškėjas visiškai nepagrindžia kreipimesi išdėstytų reikalavimų ir siūlymų ar kitaip piktnaudžiauja peticijos teise; 5) peticijų komisija per kalendorinius metus dėl tų pačių reikalavimų ir siūlymų, išdėstytų kreipimesi, jau yra priėmusi sprendimą; 6) kreipimąsi paduoda ne Lietuvos Respublikos pilietis ar užsienietis, nuolat gyvenantis Lietuvos Respublikoje, arba jų grupė. Anoniminis kreipimasis atmetamas. Peticijų komisija, priėmusi motyvuotą sprendimą nepripažinti kreipimosi peticija, apie tai praneša pareiškėjui ar jo atstovui ne vėliau kaip per 5 darbo dienas nuo sprendimo priėmimo dienos.. Peticijų komisijos, gavusios ne vieną kreipimąsi dėl tų pačių reikalavimų ir siūlymų, turi teisę juos sujungti ir nagrinėti juos kaip vieną kreipimąsi. 21.3. Gyventojų pareiškimų, prašymų, pasiūlymų ir skundų pateikimo, priėmimo tvarka, terminai ir padariniai. Apie peticijos priėmimą nagrinėti arba apie atsisakymą priimti peticiją nagrinėti peticijų komisijos praneša pareiškėjui ar jų atstovui raštu ne vėliau kaip per 5 darbo dienas nuo sprendimo priėmimo dienos, nepaisydamos pareiškėjo ar pareiškėjo atstovo dalyvavimo priimant sprendimus.Sprendimas atsisakyti priimti peticiją nagrinėti turi būti motyvuotas. Peticijų komisija, priėmusi sprendimą peticiją nagrinėti, paskiria peticijos nagrinėjimo vietą ir laiką ir apie tai paskelbia „Valstybės žinių“ priede „Informaciniai pranešimai“. Savivaldybės peticijų komisija apie peticijos nagrinėjimo vietą ir laiką paskelbia vietos spaudoje arba savivaldybės tarybos nustatyta tvarka. Kreipimosi pripažinimo peticija ir peticijų priėmimo nagrinėti klausimą peticijų komisija išsprendžia ne vėliau kaip per 20 darbo dienų nuo kreipimosi įregistravimo dienos. Jei kreipimosi pripažinimo peticija ir peticijų priėmimo nagrinėti klausimui išspręsti reikalingi papildomi dokumentai ar išvados, terminas skaičiuojamas nuo paskutinio reikiamo dokumento gavimo dienos. 10 straipsnis. Kreipimosi nepripažinimo peticija ir atsisakymo priimti peticiją nagrinėti apskundimas Pareiškėjas ne vėliau kaip per 1 mėnesį nuo pranešimo apie sprendimą nepripažinti kreipimosi peticija ar atsisakyti priimti peticiją nagrinėti gavimo dienos gali apskųsti peticijų komisijos sprendimą: 1) Seimui dėl Seimo Peticijų komisijos sprendimo; 2) Vyriausybės kancleriui dėl Vyriausybės Peticijų komisijos sprendimo; 3) savivaldybės tarybai dėl savivaldybės peticijų komisijos sprendimo. 11 straipsnis. Peticijų nagrinėjimo principai Nagrinėjant peticijas, vadovaujamasi šiais principais: 1) lygybės įstatymui - joks pareiškėjas negali būti diskriminuojamas ar jam teikiama kokių nors privilegijų dėl jo lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų; 2) viešumo - peticijos nagrinėjamos viešai, išskyrus atvejus, kai reikia apsaugoti žmogaus asmens, jo privataus gyvenimo slaptumą, taip pat jeigu viešai nagrinėjama peticija atskleistų valstybės, tarnybos, profesinę ar komercinę paslaptį; 3) draudimo varžyti kitų asmenų teises ar laisves ar kenkti kitų asmenų, visuomenės ar valstybės interesams; 4) kolegialaus nagrinėjimo - visos peticijos nagrinėjamos, išvados bei sprendimai priimami kolegialiai; 5) operatyvumo - draudžiama vilkinti peticijų nagrinėjimą. Visos peticijos turi būti išnagrinėtos ne vėliau kaip per 90 kalendorinių dienų nuo sprendimo priimti peticiją nagrinėti priėmimo dienos; 6) bendradarbiavimo - peticijų komisijos bei valstybės institucijos bendradarbiauja siekdamos, kad peticija būtų tinkamai išnagrinėta. Kai peticijoje keliamų klausimų sprendimas pagal kompetenciją priklauso kelioms institucijoms, peticiją nagrinėja platesnę dalykinę ir teritorinę kompetenciją turinčios institucijos sudaryta peticijų komisija; 7) procedūrų konfidencialumo – peticijų komisijų, valstybės ir savivaldybių valdžios ir valdymo institucijų procedūros ir susirašinėjimas su pareiškėjais iki sprendimo priėmimo negali būti viešinami. Seimo, Vyriausybės ir savivaldybės tarybos sprendimai dėl peticijose išdėstytų reikalavimų ir siūlymų tenkinimo yra galutiniai ir neskundžiami. II dalis (rudens semestras) Specialioji dalis 22 tema. Krašto apsaugos valdymas. 22.1 Krašto apsaugos samprata, jos sistema, teisinis reguliavimas Lietuvos valstybės gynimas nuo užsienio ginkluoto užpuolimo - kiekvieno Lietuvos Respublikos piliečio teisė ir pareiga. Įstatymo nustatyta tvarka Lietuvos Respublikos piliečiai privalo atlikti karo ar alternatyviąją krašto apsaugos tarnybą. (K139str.). Krašto apsaugos organizavimą nustato įstatymai.. Svarbiausius klausimus svarsto valstybės gynimo tarnyba: ministras pirmininkas, seimo pirmininkas, krašto apsaugos min., kariuomenės vadas. Vadovauja prezidentas. Jis yra vyriausias ginkluotų pajėgų vadas. Už ginkluotų pajėgų tvarkymą ir vadovavimą joms Seimui yra atsakingi – vyriausybė, krašto apsaugos ministras, kariuomenės vadas. KA sistemos organizavimo valdyme ir kontrolės pagrindus karo tarybos atlikimo, karių aprūpinimo tvarką, taip pat civilių tarnybos KA sistemoje ypatumus nustato, “LR KA sistemos organizavimo ir karo tarnybos įst”. 98 GEGUŽĖS 05d. VŽ 98m. 49 Nr. Įst. kalba apie KA sistemos organizavimą. KA sistema. Krašto apsaugos sistema - pagrindinė Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo sistemos dalis. Krašto apsaugos sistemą sudaro valstybės institucijų, kurių paskirtis saugoti ir ginti valstybės suverenitetą, jos teritorijos neliečiamybę bei vientisumą, teritorinę jūrą ir išimtinę ekonominę zoną Baltijos jūroje, vykdyti Lietuvos tarptautinius gynybos ir karinio bendradarbiavimo įsipareigojimus, kitas su krašto apsauga susijusias funkcijas, visuma. KA sistema (iš įst.) sudaro: 1) KA ministerija; 2) Kariuomenė (Karo metu ir kitos ginkluotos pajėgos.Pasienio policija, kiti specializuoti daliniai, ginkluoto pasipriešinimo vienetai); 3) LR karo akademija, kitos karo mokyklos; 4) Kitos valst. institucijos , kurių steigėjas KAM arba Vyr.; 5) Įmonės, kurių steigėjas yra KAM. Įst. pasakyta, kad KA sistema plėtojama, kaip transatlantinės kariuomenės dalis, pagal NATO standartus. Dalyvauja tarpt. organizacijose ir pratybose. KA organizavimo ir valdymo pagrindai nustato KA sistemos pagr. principus. Principai: 1.KA sistema - plėtojama pagal K ir LR nacionalinio saugumo įst. nuostatas. Sudėtinė nac. saugumo sistemos dalis. Nac. saugumas – sąvoka platesnė, nei KA sistemos. 2.KAS Institucijos taikomos demokratinės civilių kontrolės principas. a)Kariuomenės plėtra ir jos apginklavimui skirtus asignavimus nustato seimas. b)Seimas pagal įst. vykdo KAS parlamentinę kontrolę. c)KA ministru ir viceministru gali būti tik civiliai (kad nebūtų chuntos karinės). d)Sprendimus dėl mobilizacijos, karo padėties paskelbimo, ginkluotų pajėgų priima prezidentas ir seimas. e)Sprendimus dėl kariuomenės aprūpinimo, ginkluotės įsigijimo priima vyriausybė ar jos įgaliota institucija. f)Vyriausybė, KA ministras, kariuomenės vadas atsakingi Seimui už vadovavimą kariuomenei. h)Tik prezidentas patvirtina kariuomenės dislokavimo taikos metu vietas, perdislokavimo. m) viešumo principas. Nac politika, asignavimai KA skelbiami viešai. “Lietuvos krašto apsaugos sistema plėtojama kaip transatlantinės kolektyvinės gynybos sistemos dalis. Tuo tikslu: 1) kariuomenė ir kitos krašto apsaugos sistemos institucijos plėtojamos pagal NATO standartus ir rengiamos sąveikai su NATO struktūromis; 2) Lietuvos karinė - civilinė oro erdvės apžvalgos ir kontrolės sistema plėtojama bei integruojama į bendrą su NATO regioninę oro erdvės kontrolės sistemą; 3) tikrinant personalą, kurio tarnyba susijusi su valstybės ir tarnybinėmis paslaptimis, norint užtikrinti fizinę informacijos, patalpų, pastatų, kitų objektų ir ryšio sistemų apsaugą, taikomi bendrieji NATO apsaugos principai ir standartai.(iš įstatymo)” KAS institucijų veiklos teisiniai pagrindai. Krašto apsaugos sistemos institucijos savo veikloje vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, įstatymais ir kitais Seimo priimtais teisės aktais, Respublikos Prezidento dekretais, Vyriausybės nutarimais, krašto apsaugos ministro įsakymais ir Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis. KAS institucijos teisės aktų nustatyta tvarka valdo ir (ar) naudoja karines teritorijas savo funkcijoms ir uždaviniams vykdyti. Krašto apsaugos sistemos institucijų bei kariuomenės vienetų vadai (viršininkai) ir kiti pareigūnai atsako už įstatymų ir kitų teisės aktų laikymąsi jų valdomose ar naudojamose karinėse teritorijose. Karinėse teritorijose civilinių institucijų pareigūnai savo funkcijas gali atlikti tik Vyriausybės nustatytais atvejais ir tik kartu dalyvaujant atitinkamoje karinėje teritorijoje kontrolės teises turintiems krašto apsaugos sistemos pareigūnams. Karinių teritorijų kontrolės režimą ir vidaus tvarką pagal savo kompetenciją nustato krašto apsaugos ministras, kariuomenės vadas arba tam deleguotus įgaliojimus turintys dalinių, kitų karinių vienetų, tarnybų ar kitų krašto apsaugos institucijų vadai (viršininkai). 22.2 Krašto apsaugos valdymo organai, jų uždaviniai, kompetencija, pagrindinės funkcijos. Svarbiausius valstybės gynybos klausimus svarsto ir koordinuoja Valstybės gynimo taryba, į kurią įeina Respublikos Prezidentas, Ministras Pirmininkas, Seimo Pirmininkas, krašto apsaugos ministras ir kariuomenės vadas. Valstybės gynimo tarybai vadovauja Respublikos Prezidentas. Jos sudarymo, veiklos tvarką ir įgaliojimus nustato įstatymas. Vyriausiasis valstybės ginkluotųjų pajėgų vadas yra Respublikos Prezidentas. Už valstybės ginkluotųjų pajėgų tvarkymą ir vadovavimą joms Seimui yra atsakingi Vyriausybė, krašto apsaugos ministras, kariuomenės vadas. Krašto apsaugos ministru negali būti neišėjęs į atsargą karys (K140 str.) Valdymo organai. Plačiau žiūrėti 4 klausimo 3 dalį (Civilinė kariuomenės kontrolė). Centrinis KA valdymo organas yra KAM. KAM nuostatus tvirtina vyriausybė, vadovauja ministras, skiriamas įst. numatyta tvarka. Vadovybei priskiriami viceministrai ir ministerijos sekretorius. Ministras nustato jų kompetenciją. KAM uždaviniai: (susiję su KA ir jos funkcijų vykdymu). 1.Plėtoti KAS ir jos gamybinį pajėgumą 2.Užtikrinti sistemos vykdymą taikos ir karo sąlygom 3.Rengti ir vykdyti tarptautinio bendradarbiavimo programas 4.Vykdyti šaukimą karių į privalomą KA tarnybą. Ryšium su ministerijos uždaviniais ir funkcijom kai kuriuos klausimus sprendžia pats ministras. Kompetencija. KAM turi teisę: 1) steigti arsenalą, karinės technologijos instituciją, ginklų bei karinės technikos remonto įmones; 2) steigti karinį archyvą; 3) turėti karo medicinos ir sveikatos priežiūros institucijas; 4) turėti žvalgybos ir kontržvalgybos operatyvines tarnybas; 5) steigti karių kultūros ir poilsio įstaigas - karininkų ramoves ir sporto klubus; 6) steigti visuomenės informavimo priemones arba jų redakcijas; 7) turėti savo butų fondą ir nuomoti namus bei butus kariams aprūpinti tarnybinėmis gyvenamosiomis patalpomis;8) gauti užsienio paramą krašto apsaugos sistemai ir įvežti ją per valstybės sieną. Ministras. Nustato pareigūnų teises ir atsakomybę, teikia premjerui tvirtinti kariuomenės dislokavimo vietas. Teikia gynimo tarybai svarstyti gynybos strategiją, kariuomenės struktūrą svarstyti, kariuomenės skaičių nustato ir atrankų būdu paskirsto į pareigas karininkus, suteikia pulkininko laipsni (Generolo, admirolo – aukščiausius laipsnius suteikia prezidentas). Teikia prezidentui pasiūlymus dėl karių apdovanojimo. Lauko pareigų vado kandidatūrą skiria ir atleidžia KA generalinį inspektorių, Karo akademijos, gynyba štabo viršininką ir t.t. 22.3 Karo tarnybos organizavimas, jos rūšys Karo akademija – aukštoji karo mokykla, pavaldi KA ministrui. Bendri aukštų mokyklų pagrindai netaikomi. Statutą tvirtina vyriausybė. KA ministras nustato etatus, lėšų tikslinį paskirstymą. Kariuomenės vadas nustato karininkų rengimo reikalavimus. Priimami baigę vidurinę. mokyklą ir šauktiniai (kartu atlikti ir tarnybą). Yra privalomoji ir profesinė tarnyba. Privalomoji – šaukia , profesinė- pagal darbo sutartį. Profesinė karo tarnyba. Į profesinę karo tarnybą, vadovaujantis savanoriškumo ir atrankos principais, priimami atlikę privalomąją karo tarnybą ar baigę pagrindinį kario parengimo kursą, taip pat kitu būdu įgiję pagrindinį kario kursą atitinkantį karinį išsilavinimą Lietuvos Respublikos piliečiai, pagal išsimokslinimą, fizinį pasirengimą, sveikatos būklę bei moralines savybes tinkantys šiai tarnybai. Jiems taikomi teisės aktų nustatyti reikalavimai mokėti valstybinę kalbą. Į profesinę karo tarnybą šio straipsnio 1 dalyje nurodyti asmenys priimami sudarant profesinės karo tarnybos sutartį. Asmenys, kurie nėra atlikę privalomosios karo tarnybos ar baigę pagrindinio kario parengimo kurso, ar kitu būdu nėra įsigiję pagrindinį kario kursą atitinkančio karinio išsilavinimo, jeigu jie atitinka kitas šio straipsnio 1 dalies sąlygas, yra ne vyresni kaip 32 metų aukštąjį ar vidurinį išsilavinimą turintys kariuomenei reikalingi specialistai, gali būti priimti į profesinę karo tarnybą kursantais ir pasiųsti į pagrindinį kario parengimo kursą. Jiems baigus pagrindinį kario parengimo kursą, su jais gali būti sudaryta profesinės karo tarnybos sutartis bendrais 31 straipsnyje nustatytais pagrindais. Profesinės karo tarnybos kariais negali būti: 1) asmenys, teisti už tyčinius nusikaltimus; 2) asmenys, kurių veiksnumas apribotas teismo. Asmenys, norintys stoti į profesinę karo tarnybą, ir profesinės karo tarnybos kariai pagal krašto apsaugos sistemoje nustatyto turinio anketą privalo pateikti informaciją apie save, savo ryšius ir interesus, galinčius turėti reikšmės valstybės paslapčių apsaugai, tarnybos pareigų vykdymui ar galinčius būti interesų konflikto priežastimi. Ši informacija tikrinama. Profesinės karo tarnybos karys, nuslėpęs ar sąmoningai pateikęs neteisingą informaciją, traukiamas atsakomybėn pagal įstatymus ar drausmės statutą. Karo tarnybos organizavimas(?). Karys yra Lietuvos valstybės gynėjas. Kario tarnyba reikalauja specialių ištikimybės valstybei santykių, kuriuos reglamentuoja įstatymai ir kiti teisės aktai. Kario statusą nustato šis ir kiti kariuomenės veiklą bei karo tarnybą reglamentuojantys įstatymai, statutai ir kiti teisės aktai. Darbo, valstybės tarnautojų ir valdininkų įstatymai kariams netaikomi. Kariai naudojasi Lietuvos Respublikos Konstitucijos garantuojamomis žmogaus teisėmis ir laisvėmis. Karių naudojimasis teisėmis į privataus gyvenimo apsaugą, tarnybos vietos garantijas, susivienijimų laisves, gyvenamosios vietos pasirinkimą ir laisvą kilnojimąsi, tarnybinio būsto neliečiamybę, susirinkimų, grupinių peticijų, žinių skleidimo ir nuomonės reiškimo būdus įstatymais ir įstatymų patvirtintais statutais gali būti apribojamas tik tiek, kiek yra būtina kario pareigoms atlikti, karinei drausmei ir paklusnumui bei tarnybos tikslams užtikrinti. Minties, tikėjimo ir sąžinės laisvė kariui garantuojama ir nevaržoma. Kario tarnybos dienos trukmė nėra apribota ir priklauso nuo tarnybos poreikių. Detalius tarnybos dienos reikalavimus nustato statutai. Karys, kurio teisės, garantuotos šio įstatymo ar susijusios su kario tarnyba krašto apsaugos sistemoje, yra pažeistos, gali kreiptis į aukštesnįjį vadą ar krašto apsaugos generalinį inspektorių. Šie privalo ištirti faktus ir imtis priemonių, kad pažeidimai nedelsiant būtų pašalinti. Kiekvieno kario žmogaus orumas turi būti gerbiamas, karys neturi patirti pažeminimo. Lietuvos Respublikos piliečiai kario statusą įgyja: 1) naujokai - nuo atvykimo į dalinį (mokymo centrą) arba perėjimo į karinio viršininko pavaldumą momento; 2) profesinės karo tarnybos kariai - nuo priėmimo į profesinę karo tarnybą dienos; 3) kariai savanoriai ir aktyviojo rezervo kariai - nuo to momento, kai pagal tarnybos ar karinių mokymų įsakymą atvyksta į paskirtą vietą ir prisistato kariniam viršininkui. Karys atlieka karo tarnybą krašto apsaugos sistemoje Lietuvos Respublikos teritorijoje. Įstatymų numatytais atvejais arba Seimui nutarus kariai teisės aktų nustatyta tvarka gali būti pasiųsti atlikti karo tarnybą užsienyje. Kiekvienas Lietuvos Respublikos pilietis, pradėjęs tikrąją ar rezervo tarnybą Lietuvos kariuomenėje, iškilmingoje aplinkoje prisiekia Lietuvos valstybei ir pasirašo vardinį priesaikos lapą  Rūšys. Tikroji karo tarnyba - Lietuvos Respublikos piliečių nuolatinė privalomoji karo tarnyba, profesinė karo tarnyba, taip pat nenuolatinė karių savanorių ar atsargos karių tarnyba mokymų, pratybų, gynybos, apsaugos ar kitokių karinių užduočių vykdymo laikotarpiu. Privalomoji karo tarnyba - Lietuvos Respublikos Konstitucijos nustatyta Lietuvos Respublikos piliečio privaloma karo tarnyba. Ją sudaro įstatymo nustatytos trukmės pradinė karo tarnyba ir periodiškai atliekama tarnyba aktyviajame rezerve bei tarnyba mobilizacijos atveju. Profesinė karo tarnyba - Lietuvos Respublikos piliečio savanoriškai įsipareigota (rašytine sutartimi su Krašto apsaugos ministerija) ir teisės aktų nustatytomis sąlygomis bei tvarka atliekama nuolatinė karo tarnyba kariuomenėje ar kitose krašto apsaugos sistemos institucijose, taip pat kitose institucijose ar tarptautinėse struktūrose. Savanorių karo tarnyba - Lietuvos Respublikos piliečių savanoriškai įsipareigota (rašytine sutartimi su Krašto apsaugos ministerija) ir teisės aktų nustatytomis sąlygomis bei tvarka atliekama nenuolatinė karo tarnyba Krašto apsaugos savanorių pajėgose. Tarnyba aktyviajame rezerve - privaloma nenuolatinė iki įstatymo nustatyto amžiaus atsargos karių atliekama (periodiškai arba atsižvelgiant į krašto saugumo aplinkybes) karo tarnyba. 22.4 Lietuvos kariuomenė, jos sudėtis. Savanoriškoji krašto apsaugos tarnyba. Civilinė kariuomenės kontrolė. Lietuvos kariuomenė. Lietuvos kariuomenės steigėja yra Lietuvos Respublika. Steigėjos teises, laikydamasi šio ir kitų įstatymų, įgyvendina Krašto apsaugos ministerija. Lietuvos kariuomenė yra vientisa institucija, turinti juridinio asmens statusą. Kariuomenės, kaip juridinio asmens, teises ir pareigas įgyvendina kariuomenės vadas. Kariuomenės daliniai, junginiai ar kiti kariniai vienetai atskiro juridinio asmens statuso neturi. Kariuomenės daliniams, junginiams, tarnyboms ar kitokiems kariniams vienetams gali būti deleguojamos kariuomenės, kaip juridinio asmens, teisės ir pareigos, reikalingos jų kompetencijai priskirtai veiklai įgyvendinti. Realizuodami šias teises ir pareigas, kariuomenės daliniai, junginiai, tarnybos ar kitokie kariniai vienetai atstovauja kariuomenei ir veikia jos vardu. Lietuvos kariuomenė turi savo vėliavą, kurią krašto apsaugos ministro teikimu tvirtina Respublikos Prezidentas. Kariuomenės pajėgų rūšių, junginių, dalinių, kitų savarankiškų karinių vienetų vėliavas tvirtina ir kariniams vienetams jas suteikia krašto apsaugos ministras. Kariuomenės dalinių, junginių, tarnybų ar kitokių karinių vienetų ir jų vadų kompetencijos ribas ir atstovavimo kariuomenei, sudarant sandorius bei kituose civiliniuose teisiniuose santykiuose, tvarką kariuomenės vado siūlymu nustato krašto apsaugos ministras. Asignavimų klausimus atlieka visos kariuomenės juridinis asmuo. Lietuvos kariuomenę sudaro: 1) reguliariosios pajėgos (sausumos pajėgos; karinės oro pajėgos; karinės jūrų pajėgos); 2) savanorių pajėgos; 3) aktyvusis rezervas. Sausumos ir savanorių pajėgų pagrindinis kovinis vienetas yra batalionas. Detalią kariuomenės struktūrą nustato, naujus kariuomenės junginius bei dalinius steigia krašto apsaugos ministras, vadovaudamasis Seimo patvirtinta principine kariuomenės struktūra. Karinėms operacijoms vykdyti sudaromos lauko pajėgos. Jas sudaro sausumos ir kitų pajėgų kariniai ir kitokie vienetai, kariuomenės vado paskirti lauko pajėgų vado operaciniam vadovavimui. LR kariuomenės vadą skiria LR prezidentas. Eina pareigas 5 metus.Kariuomenės vadas pavaldus krašto apsaugos ministrui ir vykdo jo nustatytą kariuomenės plėtros politiką. Kariuomenės vadas yra aukščiausiasis Lietuvos karinis pareigūnas ir aukščiausiasis Lietuvos kariuomenės atstovas kariniais klausimais. Vykdydamas savo pareigas, kariuomenės vadas naudojasi teisėmis, kurias jam tiesiogiai suteikia įstatymai ir kiti teisės aktai. Svarbiausias kariuomenės vado uždavinys taikos metu - parengti kariuomenę ginkluotai valstybės gynybai. Sprendžia kariuomenės vadas:1.Strategija ir už ją atsakingas 2.Nustato kariuomenei apsaugos arba gynybos užduotis 3.Užtikrina kariuomenės tvarką ir drausmę, paslapčių apsaugą kariuomenei 4. Tvirtina kariuomenių pratybų ir mokymo programas 5.Kontroliuoja ir atsako už lėšų, skirtų kariuomenei panaudojimą 6.Teikia KA ministrui statuto projektus tvirtinti. GYNYBOS ŠTABAS Atlieka svarbius gynybos KA klausimus. Gynybos štabas yra tiesiogiai kariuomenės vadui pavaldus bendras valstybės karinės gynybos štabas. Gynybos štabas yra integrali Krašto apsaugos ministerijos dalis, kuri padeda krašto apsaugos ministrui rengti kariuomenės plėtros planus ir karinės gynybos strategiją, o kariuomenės vadui - vykdyti jo pareigas ir funkcijas. Valstybės ginkluotos gynybos bei ginkluotųjų pajėgų mobilizacijos planus gynybos štabas rengia kartu su kitomis ginkluotųjų pajėgų struktūromis bei valstybės institucijomis, kurios pateikia visus šiems planams būtinus duomenis. Pagal kariuomenės vado užduotis ir rotacijos principą reguliariųjų pajėgų rūšių vadai skiria savo pajėgų karininkus dalyvauti Gynybos štabo veikloje. Gynybos štabo viršininko pavaduotoją ir valdybų viršininkus skiria kariuomenės vadas, jų kandidatūras suderinęs su krašto apsaugos ministru. Savanoriškoji krašto apsaugos tarnyba. Krašto apsaugos savanorių pajėgos (sutrumpintai - Savanorių pajėgos) yra sudedamoji kariuomenės dalis. Savanorių pajėgos formuojamos iš karių savanorių ir profesinės tarnybos karių. Savanorių pajėgų vienetai rengiami bendriems veiksmams su reguliariųjų pajėgų vienetais. Taikos metu Savanorių pajėgų funkcijos yra: karių savanorių rengimas, Savanorių pajėgų vienetų parengimas gynybai savo teritorijoje ir bendriems gynybos uždaviniams vykdyti, gynybos infrastruktūros ir strateginių objektų apsauga, pagalba stichinių nelaimių ir katastrofų atvejais. Karo metu Savanorių pajėgų daliniai vykdo jiems duotas gynybos užduotis. Civilių demokratinė kariuomenės kontrolė. 1. Kariuomenės plėtrą ir jos apginklavimui bei kitoms reikmėms skirtus asignavimus nustato Seimas. Seimas įstatymų nustatyta tvarka vykdo krašto apsaugos sistemos parlamentinę kontrolę. 2. Nacionalinė gynybos politika ir Seimo patvirtinti asignavimai gynybai skelbiami viešai. 3. Sprendimus dėl mobilizacijos, karo padėties paskelbimo, ginkluotųjų pajėgų panaudojimo ir dėl gynybos nuo ginkluotos agresijos priima Respublikos Prezidentas ir Seimas Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų nustatyta tvarka. 4. Sprendimus dėl kariuomenės aprūpinimo, ginkluotės įsigijimo ir krašto apsaugos sistemos materialinės bazės plėtros priima Vyriausybė arba jos įgaliota institucija. 5. Vyriausybė, krašto apsaugos ministras ir kariuomenės vadas yra atsakingi Seimui už ginkluotųjų pajėgų tvarkymą ir vadovavimą joms. 6. Krašto apsaugos ministru ir viceministrais gali būti tik civiliai. 7. Tik Respublikos Prezidentas savo dekretu patvirtina kariuomenės dislokavimo taikos metu vietas ir manevravimo teritorines ribas bei sprendimus dėl kariuomenės dalinių perdislokavimo. 22.5 Karių laipsniai ir jų suteikimo tvarka. Krašto apsaugos sistemos karių tarpusavio santykiams reguliuoti, jų tarnybos patirčiai ir kvalifikacijai žymėti nustatomi karių laipsniai. Karių laipsnius gali turėti tik krašto apsaugos sistemos tikrosios tarnybos ir krašto apsaugos sistemos įskaitoje esantys atsargos kariai, taip pat dimisijos kariai. Kariai pagal turimus laipsnius yra: 1) kareiviai (jūreiviai),(eilinis grandinis (jūreivis grandinis)). 2) seržantai (jaunesnysis seržantas, seržantas, vyresnysis seržantas, viršila (laivūnas)). 3) puskarininkiai (jaunesnysis puskarininkis, puskarininkis, vyresnysis puskarininkis). 4) jaunesnieji karininkai (leitenantas, vyresnysis leitenantas, kapitonas (kapitonas leitenantas)); 5) vyresnieji karininkai (majoras (komandoras leitenantas), pulkininkas leitenantas (komandoras), pulkininkas (jūrų kapitonas)); 6) generolai, admirolai (brigados generolas (flotilės admirolas), generolas majoras (kontradmirolas), generolas leitenantas (viceadmirolas)). Karių laipsniai gali būti suteikiami tik kariuomenės ir kitų krašto apsaugos sistemos profesinės, privalomosios pradinės karo tarnybos ir aktyviojo rezervo kariams ir tik laikantis šio įstatymo nustatytų sąlygų bei tvarkos. 1.Pirmasis eilinio (jūreivio) laipsnis kariui suteikiamas pradedant tarnybą. 2.Pirmasis suteikiamas karininko laipsnis yra leitenanto laipsnis. 3. Pirmasis karininko laipsnis suteikiamas kariams, baigusiems Lietuvos Respublikos ar užsienio valstybių karinio mokymo įstaigas ir davusiems karininko priesaiką. Šis laipsnis taip pat suteikiamas asmenims, baigusiems universitetą ar jam prilygintą aukštąjį mokslą ne žemesniu kaip bakalauro ar jam prilygintu laipsniu bei karininkų kursus. 4. Baigusiems karininkų kursus ir stojantiems į profesinę karo tarnybą arba atliekantiems profesinę karo tarnybą ir jos metu baigusiems karininkų kursus gydytojams ir ne žemesnio kaip bakalauro ar jam prilyginto laipsnio teisininkams, taip pat gydytojams vietoj pirmojo leitenanto laipsnio tokia pat tvarka gali būti suteikiamas aukštesnis vyresniojo leitenanto ar kapitono (kapitono leitenanto) laipsnis. 5. Karo kapelionui vietoj pirmojo leitenanto laipsnio gali būti suteiktas aukštesnis kapitono (kapitono leitenanto) laipsnis. Tikrosios tarnybos kariui aukštesnis laipsnis gali būti suteikiamas vadovaujantis atrankos principais ir atsižvelgiant į krašto apsaugos sistemos struktūrą bei poreikius, taip pat į Seimo patvirtintus generolų ir vyresniųjų karininkų ribinius skaičius ir krašto apsaugos ministro nustatytus etatus. Karių atrankos aukštesniam laipsniui suteikti kriterijus ir tvarką nustato krašto apsaugos ministras. Atrankoje aukštesniam laipsniui gauti taikos metu dalyvauja kariai, ištarnavę profesinėje karo tarnyboje krašto apsaugos sistemoje: 1) eiliniu, jūreiviu, grandiniu - ne mažiau kaip 3 mėnesius; 2) jaunesniuoju seržantu, seržantu - ne mažiau kaip 1 metus; 3) vyresniuoju seržantu, viršila, laivūnu - ne mažiau kaip 2 metus; 4) jaunesniuoju puskarininkiu, puskarininkiu - ne mažiau kaip 3 metus; 5) leitenantu - ne mažiau kaip 2 metus; 6) vyresniuoju leitenantu - ne mažiau kaip 3 metus; 7) kapitonu, kapitonu leitenantu - ne mažiau kaip 4 metus; 8) majoru, komandoru leitenantu - ne mažiau kaip 5 metus; 9) pulkininku leitenantu, komandoru - ne mažiau kaip 5 metus. Atsižvelgiant į krašto apsaugos sistemos poreikius, tam tikram labiausiai pasižymėjusių tarnyboje karių skaičiui gali būti leista dalyvauti atrankoje aukštesniam laipsniui gauti ir pirma šio straipsnio 2 dalyje nustatyto laiko, jeigu jie ištarnavę bent pusę šio laiko, o gydytojams ir teisininkams, turintiems vyresniojo leitenanto laipsnį, - bent trečdalį šio laiko. Ne aukštesnį kaip pulkininko leitenanto turinčiam laipsnį karo kapelionui, jį paskyrus kariuomenės generaliniu vikaru (vyriausiuoju kapelionu), gali būti suteiktas aukštesnis laipsnis netaikant šio straipsnio 2 dalies, taip pat šios dalies sąlygų. Vyresniųjų karininkų ir generolų laipsniai suteikiami tik turintiems aukštąjį ir specialųjį karinį išsimokslinimą bei mokantiems bent vieną iš NATO valstybių kalbų kariams. Pulkininko (jūrų kapitono) ir aukštesni laipsniai gali būti suteikti kariui, ištarnavusiam dalinio, kovinio laivo, junginio ar pajėgų rūšies vadu arba jo pavaduotoju ne mažiau kaip 1 metus. Šis reikalavimas netaikomas karininkams medicinos ir teisės specialistams, turintiems ne žemesnį kaip magistro laipsnį. Brigados generolo (flotilės admirolo) laipsnis suteikiamas pulkininkui (jūrų kapitonui), jį paskyrus kariuomenės vadu. Generolo majoro (kontradmirolo) laipsnis gali būti suteikiamas kariuomenės vadui, turinčiam brigados generolo (flotilės admirolo) laipsnį ir ištarnavusiam brigados generolu (flotilės admirolu) ne mažiau kaip 1 metus. 22.6 Valstybės sienų apsaugos ypatumai; teisinis valstybės sienų apsaugos reguliavimas. Valstybės sienų apsauga.(apie šį klausimą taip rašoma ir 24 temos 9 klausimas). Lietuvos Respublikos valstybės sienų apsauga yra politinių, teisinių, ekonominių, režimo, karinių, operatyvinių, inžinerinių- techninių, organizacinių, ekologinių, sanitarinių ir kitokių priemonių visuma: valstybės sienų neliečiamumui užtikrinti ir neteisėtiems valstybės sienų pakeitimams išvengti; valstybės sienų režimui, pasienio ruožo režimui ir pasienio kontrolės punktų režimui užtikrinti; kitiems gyvybiškai svarbiems asmenų, visuomenės ir valstybės interesams užtikrinti. Lietuvos Respublika valstybės sienų apsaugos srityje bendradarbiauja su užsienio valstybėmis pagal tarptautines sutartis. Valstybės sienų apsaugą užtikrina Lietuvos Respublikos Vyriausybė. Valstybės sienų apsaugą sausumoje ir teritoriniuose vandenyse atlieka pasienio policija, oro erdvėje – Krašto apsaugos ministerija. Pasienio policijos veikla, jos organizavimas, funkcijos, teisės ir pareigos saugant valstybės sienas yra apibrėžtos Lietuvos Respublikos policijos įstatyme. Valstybės sienų apsaugos subjektais kartu su pasienio policija pagal kituose įstatymuose nustatytą jų veiklos kompetenciją taip pat yra: 1) Krašto apsaugos ministerija; 2) Užsienio reikalų ministerija; 3) Sveikatos apsaugos ministerija; 4) Valstybės saugumo departamentas; 5) Muitinės departamentas prie Finansų ministerijos; 6) Valstybinė veterinarijos tarnyba; 7) kitos ministerijos ir žinybos, kiek tai priklauso jų kompetencijai. Valstybės sienų apsaugos subjektai veikia ir savo veiklą koordinuoja Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka. Krašto apsaugos ministerija, Valstybės saugumo departamentas, Muitinės departamentas prie Finansų ministerijos bei kitos valstybės institucijos pagal savo kompetenciją privalo keistis informacija, susijusia su valstybės sienų apsauga. Visų žinybų veikla pasienio ruože ir pasienio policijos objektuose bei patalpose turi būti suderinta su atitinkamų pasienio policijos padalinių vadovais. Valstybės sienų apsaugos teisiniai pagrindai. Valstybės sienų apsauga atliekama vadovaujantis Lietuvos Respublikos Konstitucija, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, Lietuvos Respublikos valstybės sienos įstatymu, Lietuvos Respublikos policijos įstatymu, šiuo ir kitais įstatymais, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimais ir kitais norminiais aktais. Valstybės sienų apsaugos uždaviniai yra: 1) valstybės sienų fizinė ir techninė apsauga; 2) muitinės, medicininė karantininė, veterinarinė ir fitosanitarinė kontrolė; 3) pasienio incidentų reguliavimas, valstybės ginkluotų užpuolimų atrėmimas; 4) migracijos procesų kontrolė; 5) sienų perėjimo, krovinių ir kitokių vertybių gabenimo per valstybės sienas kontrolė; 6) verslovinės veiklos bei įvairių darbų ekonominėje zonoje ir pasienio ruože kontrolė; 7) įstatymų pažeidimų nustatymas bei poveikio priemonių pažeidėjams taikymas, priežasčių bei sąlygų šiems įstatymų pažeidimams šalinimas. Valstybės sienų apsaugos organizavimas. Pasienio policijai vadovauja pasienio policijos vyriausiasis komisaras, kuris yra Pasienio policijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos vadovas. Pasienio policijos vyriausiąjį komisarą vidaus reikalų ministro teikimu skiria Lietuvos Respublikos Vyriausybė. Tarnauti pasienio policijoje asmenys priimami Policijos įstatyme nustatyta tvarka.  Valstybės sienų apsaugą gali atlikti tikrosios krašto apsaugos tarnybos kariai, tinkantys atlikti karo prievolę pasienio policijoje. 22.7 Civilinės saugos departamentas prie Krašto apsaugos ministerijos (daug dėmesio neskirti, nes Petkevičius nedėstė) Civilinės saugos departamentas prie KAM. Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos Civilinės saugos departamentas (toliau vadinama - Civilinės saugos departamentas) yra pagrindinė Lietuvos Respublikos Vyriausybės vykdomosios valdžios valdymo grandis, vykdanti jos politiką civilinės saugos srityje. Civilinės saugos departamento tikslas organizuoti ir, susidarius ekstremalioms situacijoms, vykdyti specialias priemones, siekiant užtikrinti žmonių, valstybinio bei asmeninio turto, kultūros vertybių saugumą, atlikti gelbėjimo ir kitus neatidėliotinus darbus nelaimės ištiktose vietose. Civilinės saugos departamentas savo veikloje vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija (Pagrindiniu Įstatymu), Lietuvos Respublikos įstatymais, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimais, kitais Lietuvos Respublikos normatyviniais aktais, taip pat šiais nuostatais. Civilinės saugos departamentą sudaro centrinis aparatas, aštuoni apskričių skyriai: Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Šiaulių, Panevėžio, Alytaus, Marijampolės ir Utenos, taip pat specialiosios pajėgos - daugiaprofilė gelbėjimo rinktinė. Specialiosios pajėgos užduotis vykdo savarankiškai arba kartu su priešgaisrinės apsaugos, policijos, avarinių, greitosios medicinos pagalbos tarnybų, vietos sveikatos apsaugos įstaigų ir higienos centrų, specializuotomis įmonių pajėgomis. Ištikus didelio masto avarijoms, katastrofoms ar gaivalinėms nelaimėms, jeigu Civilinės saugos departamento specialiųjų pajėgų nepakanka, krašto apsaugos ministro sprendimu gali būti panaudotos Savanoriškosios krašto apsaugos tarnybos, lauko kariuomenės brigados, aviacijos tarnybos, taip pat kitų valstybių civilinės saugos pajėgos - pagal tarpvalstybines sutartis. Civilinės saugos departamentas ir jo specialiosios pajėgos sudaromi remiantis Lietuvos Respublikos laikinuoju krašto apsaugos prievolės įstatymu, derinant savanoriškumo ir prievolės principus. Savanoriškumo principas taikomas karininkų ir skarininkių korpusui, prievolės principas - tikrosios krašto apsaugos tarnybos kariams. Civilinės saugos departamentui vadovauja krašto apsaugos ministro pavaduotojas - Civilinės saugos departamento direktorius, kurį krašto apsaugos ministro teikimu skiria pareigoms ir atleidžia iš pareigų Lietuvos Respublikos ministras pirmininkas. Civilinės saugos departamento direktorius kartu yra vyriausiasis civilinės saugos specialiųjų pajėgų vadas. Departamento direktoriaus pavaduotojus ir struktūrinių padalinių vadovus skiria pareigoms ir atleidžia iš pareigų krašto apsaugos ministras Civilinės saugos departamento direktoriaus teikimu. Svarbiausieji Civilinės saugos departamento uždaviniai yra: 1. prognozuoti Lietuvos Respublikos teritorijoje galimas ekstremalias situacijas, jų padarinių pobūdį bei mastą ir planuoti civilinės saugos priemones bei gelbėjimo veiksmus; 2. įspėti ir informuoti Lietuvos gyventojus bei valdymo grandis apie žmonių gyvybei, sveikatai ar kitą gresiantį pavojų; 3. kontroliuoti karinių bei pavojingų krovinių transportavimą Lietuvos Respublikos teritorijoje; 4. numatyti gyventojams ir valdymo grandims apsaugos priemones ekstremalių situacijų metu; ir t.t. Funkcijos. Civilinės saugos departamentas, vykdydamas jam pavestus uždavinius: 1. organizuoja gyventojų ir valdymo grandžių įspėjimo ir informavimo apie gresiančius pavojus, susidariusias ekstremalias situacijas, jų padarinius techninių sistemų sukūrimą ir plėtojimą; 2. nustato ir analizuoja priežastis, galinčias sukelti ekstremalias situacijas, apibrėžia jų pavojingumo laipsnį ir modeliuoja galimus padarinius; 3. rengia žmonių, gyvenančių greta atominės elektrinės, chemijos pramonės įmonių, dujotiekių ir kitų pavojingų objektų, civilinės saugos planus, prireikus - juos realizuoja; 4. teikia metodinę pagalbą ministerijoms, departamentams, vietos savivaldybėms sudarant civilinės saugos planus ekstremalių situacijų atvejais; ir begalės kitų. Teisės. Civilinės saugos departamentas, vykdydamas jam pavestus uždavinius, turi teisę: 1. statistinės ataskaitomybės nustatyta tvarka gauti iš ministerijų, departamentų, kitų valstybinių tarnybų, savivaldybių, įmonių, įstaigų ir organizacijų išsamią ir tikslią informaciją apie jų veiklą, susijusią su civiline sauga; 2. įstatymų ir kitų normatyvinių aktų nustatyta tvarka imtis operatyvių priemonių, užtikrinančių krašto civilinę saugą 3.rengti konferencijas, tarptautinius pasitarimus bendradarbiavimo civilinės saugos sferoje klausimais; 4. siųsti Civilinės saugos departamento darbuotojus mokytis ir stažuotis į kitas valstybes Lietuvos Respublikos mokslo ir studijų įstatymo nustatyta tvarka; KARO POLICIJA (galima skaityti, kad čia kaip atskiras klausimas). Įsteigta 98m. spalio 22d. Karo polic. įst. paskelbtas 98m. VŽ 98 Nr. Nustato šios policijos kompetenciją ir užd. , policininkų teises ir pareigas, atsakomybę, santykiai su kitom teisėsaugos I (sutrumpinimas nuo žodzio “institucija”). Karo polic. – sudedamoji kariuomenės dalis. Negalima skirti kaip atskirą policijos rūšį. Tai atskira I – sudedamoji LR kariuomenės dalis. Karinės teisėsaugos I . Įst. nustatyta tvarka vykdanti nusikaltimų ir kitų I pažeidimų KA sistemoje prevencija, juos atskleidžianti ir tirianti. Kartu su kitų karinių vienetų vadais palaiko drausmę ir tvarką kariuomenės bei prižiūri karinio transporto eismo saugumą. Gali daryti kratą (kur nusikaltimą padaro kariškiai ir civiliai, susijusius su kariuomenės veikla, jos drausme, karinių objektų apsauga. Karo policininkas, tai profesinis karo tarnybos karys, turintis teises ir pareigas ir atsakomybę. Karinė teritorija – tai KA sistemos institucija valdoma ir naudojama teritorija ( pastatas, patalpa). Kitas objektas priskirtas kariuomenės veiksmam susijusios su karine tarnyba. Karinis transportas – automobilių keliai, geležinkeliu, oro ir vandens keliais karinius vežimus (įst.) atliekančios bendrosios transporto priemonės. Vykdydama savo funkcijas karo policija turi apibrėžtą kompetenciją. (įst.). Karo policija turi teisę (?): Vykdyti karinio transporto judėjimo priežiūrą. Gali sulaikyti ir civilius, jei jie pažeidžia tvarką karinėse ir nekarinėse teritorijose, jei jų veiksmai nukreipti prieš kariškius, karo transportą ir t.t. po to perduoda normaliai policijai. Kiekvienas karo policininkas turi profesinės karo tarnybos statusą. Tvarka reglamentuojama karo polic. ir KA įst. Tarnauti priimami ne jaunesni 21m. kariai, kurie pagal savybes tinka šiai tarnybai. Karo policininkas turi įstatymu numatytas pareigas: 1.Vykdydamas pareigas, nepažeisti žmogaus teisių ir laisvių, ginti žmogaus orumą, užkirsti kelią karių daromiems nusikaltimams, sulaikyti asmenis darančius nusikaltimus. 2.Laikyti paslaptyje sužinotas žinias tarnybos metu ir t.t. 3. kitos pareigos… Karo policija turi ir teises: 1.Reikalauti nutraukti neteisėtus veiksmus, o prireikus ir panaudoti fizinę prievartą, administracines poveikio priemones. 2.Įst. numatyta tvarka sulaikyti asmenis. 3.Tikrinti karių dokumentus, bagažą. 4.Karių asmenines priemones. 5.Stabdyti karinį transportą, tikrinti krovinį. 6.Nušalinti neblaivius karius nuo vairavimo ir t.t. 7.Bet kuriuo paros metu eiti į kariuomenės teritorijoj esančias patalpas. 8.Pagal įgaliojimus atlikti procesinius veiksmus esant tam tikriems atvejams, turi teisę pasinaudoti kitų piliečių transportu. Piliečiai prašant, gali būti apmokamas transporto priemonės panaudojimas. Jei sugadino, turi atlyginti. Turi teisę panaudoti šaunamuosius ginklus ir spec. priemones. Ginklų negalima naudoti susibūrimo vietose, sulaikyti jaunesnius karininkus gali tikros KA tarnybos tik karininkai arba jei sulaikant dalyvauja karininkas. Jaunesnius karininkus gali sulaikyti jaunesnio rango karininkai, o aukštesnio, tik aukštesnio ( jaunesni ne gali). Be šaunamojo ginklo, tam tikrų procesinių priemonių, karo policija gali naudoti spec. priemones: 1)guminė lazda; 2)antrankiai, surišimo priemonės; 3)dujos ir spec. paskirties dujas; 4)karinių imtynių veiksmai; 5)šunys tarnybiniai; Priemonės priklauso nuo situacijos. Karo policija bendradarbiauja su prokuratūra, policija ir su kitomis institucijomis. Prokuratūra įstatymu nustatyta tvarka kontroliuoja karo policijos atliekamą kvotą ir jos procesinius veiksmus. KP privalo pateikti prokuratūrai duomenis, būtinus funkcijom vykdyti. Informacija apie nusikaltimų padarymą, kai kalti kariai. 23 Tema. Valstybės saugumo valdymas 23.1. Valstybės saugumo samprata. Nacionalinį saugumą užtikrinančios institucijos: Vadovaujančios – LR Prezidentas, Vyriausybė, Seimas. Vykdomosios ir kt. institucijos - Valstybės gynimo taryba; -KAM, kariuomenės vadas ir Gynybos štabas; - kariuomenė; - policija; - Valstybės saugumo departamentas; - Pilietinio pasipriešinimo rengimo centras; - Civilinės saugos departamentas; - Ginklų fondas. Valstybės saugumo reikalams yra įsteigtas LR saugumo departamentas. Jo ir jo padalinių veiklą reglamentuoja 1994m. sausio 20d. įstat. Reglamentuoja departamento paskirtį, teises ir pareigas, darbuotojų socialines garantijas. Tai valstybės institucija, kuri atskaitinga LR Prezidentui ir Seimui. paskirtis - saugoti Lietuvos Respublikos suverenitetą ir jos konstitucinę santvarką. Vykdomoji valdžia, valdymo organas, vykdo valdymo funkciją. Paprastai valdymo instituciją steigia Vyriausybė, o saugumo departamentas jai neatskaitingas. Šitos institucijos darbas labai svarbus ir darbas išplečiamas ir vykdomosios valdžios organams ir kad tendencingai nepakenktų pagal savo politiką. Principai: Teisėtumo. Žmogaus teisių ir laisvių gerbimo. (Mintys jei nerealizuojamos tai negalima) Viešumo ir konfidencialumo Vienvaldiškumo ir kolegialumo derinimo. Atsiskaitomumo aukščiausiom LR valdžios institucijoms(Seimui, Prezidentui) 23.2. Valstybės saugumo valdymo organai, jų uždaviniai ir funkcijos. Teisinis šių organų veiklos reguliavimas. Turi savo struktūrą - Centrinis aparatas, - terirorinės įstaigos ir - specialios paskirties įstaigos prie saugumo departamento. (steigia, finansuoja ir likviduoja Lietuvos Respublikos Vyriausybė) Saugumo departamento padalinius, išskyrus specialios paskirties įstaigas, steigia ir likviduoja, jų vidaus struktūrą nustato Saugumo departamento generalinis direktorius. Vadovauja gen. direktorius, kurį seimui pritarus skiria prezidentas.Pavaduotojus skiria ir atleidžia prezidentas, gen. direktoriaus teikimu. Sudaroma kolegija, kuri yra generalinio direktoriaus patariamoji institucija . Jos veiklą reguliuoja nuostatai. Departamento veiklą reguliuoja statutas. Veiklai vykdyti atsižvelgiant į LR teritorinį suskirstymą steigiami teritoriniai vienetai(gali būti ir tarp teritoriniai)). Veikloje vadovaujasi Konstitucija, įstatymais, tarptautinėmis sutartimis ir susitarimais, savo statutu ir kitais teisės aktais Saugumo departamento uždaviniai: Išaiškinti veikas, keliančias grėsmę valstybės saugumui, jos suverenitetui, teritorijos neliečiamumui ir vientisumui. Išaiškinti veikas, gręsiančias valstybės santvarkai ir valdžiai valstybės gynybinei ir ekonominei galiai. Užkirsti kelią šiom veikoms, nustatyti priežastis, sąlygojančias šias veikas, Įstatymų nustatyta tvarka imtis priemonių pažeidimams pašalinti Įstatymas numato Saugumo departamento funkcijas: Saugumo departamentas, spręsdamas įstatymo numatytus uždavinius: 1) Lietuvos valstybės interesais atlieka žvalgybą ir kontržvalgybą; 2) atlieka kvotą, tiriant Saugumo departamento kompetencijai priskirtus nusikaltimus, ir asmenų, įtariamų padarius tokius nusikaltimus, paiešką; 3) imasi priemonių valstybės ekonominių pagrindų apsaugai, taip pat kovai su terorizmu ir korupcija, keliančiais grėsmę valstybės saugumui; 4) rengia ir įgyvendina priemones avarijoms, katastrofoms ir kitiems pavojingiems įvykiams užkirsti atominės energetikos objektuose, oro, jūrų ir geležinkelio transporte bei kituose strateginę reikšmę turinčiuose objektuose; 5) tiria valstybės pareigūnų ir kitų asmenų nusikalstamas veikas, dėl kurių gali būti padaryta arba daroma didelė žala valstybės saugumui, jos ekonominiams ir kitiems interesams, taip pat asmens konstitucinėms teisėms bei teisėtiems interesams; 6) organizuoja ir užtikrina techninę vyriausybinio ryšio apsaugą; 7) rengia, įgyvendina ir kontroliuoja Lietuvos Respublikos paslapčių apsaugą šalies viduje bei jos įstaigose užsienyje; 8) savarankiškai arba kartu su kitomis kompetentingomis institucijomis įgyvendina operatyvines priemones : svarbių valstybinių, tarptautinių, visuomeninių renginių saugumui užtikrinti, Lietuvos Respublikos vadovų, užsienio šalių vadovų bei kitų oficialių Lietuvos Respublikos svečių apsaugai organizuoti ir užtikrinti, užsienio diplomatinių įstaigų Lietuvoje ir Lietuvos Respublikos įstaigų užsienyje apsaugai organizuoti ir užtikrinti; 9) tiria, analizuoja ir prognozuoja politinius visuomeninius procesus, susijusius su valstybės saugumu, ir informuoja apie juos Seimą bei Respublikos Prezidentą, taip pat Vyriausybę. Saugumo departamento veiklos teisiniai pagrindai Saugumo departamentas savo veikloje vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, Lietuvos Respublikos įstatymais, LR Valstybės saugumo departamento įstatymu, tarptautinėmis sutartimis ir susitarimais, Saugumo departamento statutu, kitais teisės aktais ir šio departamento norminiais aktais. Saugumo departamento statutą tvirtina Lietuvos Respublikos Vyriausybė. 23.3. Valstybės saugumo organų pareigūnų teisinė padėtis, jų tarnybos ypatumai. Saugumo departamento pareigūnų tarnybą reglamentuoja Saugumo departamento statutas. Priimami į Saugumo departamentą pareigūnais asmenys prisiekia Lietuvos valstybei: Pareigūnais dirbti priimami - ne jaunesni 20m. , piliečiai, kurie pagal išsilavinimą ir dalykines savybes, fizinį pasiruošimą tinka. - priimti praeina 6mėn. bandomąjį laikotarpį, - šaukiamojo amžiaus pareigūnai atleidžiami nuo karinės tarnybos - prieš pradedant dirbti prisiekia. Be pareigūnų dirba ir kiti darbuotojai pagal darbo sutarties įstatymą. Pareigūnai generalinio direktoriaus įsakymu, pritariant kolegijai gali būti nušalinti. Pareigūno sveikatą, gyvybę, teises gina LR įstat. Niekas, išskyrus tiesiogiai įgaliotas institucijas, negali kištis į saugumo departamento veiklą(pvz. įgaliota prokuratūra). Jei departamento pareigūnas gauna neteisėtą nurodymą, turi vadovautis įstatymais ir pranešti vadovybei. Departamento pareigūnas negali eiti renkamų ar skiriamų pareigų, dirbti verslo, komercijos ar kitų pareigų. Negali dirbti pedagoginio ar mokslinio darbo, nebent leidžia generalinis direktorius. Pareigūno teisėti reikalavimai privalomi piliečiams, užsieniečiams, įstaigoms tiek valstybinėms tiek ir privačioms. Pareigūnas turi teises: Vykdyti operatyvinę veiklą(sutinkamai su operatyvinės veiklos įstatymu) Kartu su VRM ir KAM įgyvendinti valstybės saugumą užtikrinančias priemones Atlikti kvotą, tiriant saugumo departamentui priskirtus nusikaltimus, pasinaudoti vidaus reikalų sistemos areštinėmis Oficialiai gali įspėti asmenį apie neteisėtų veiksmų neleistinumą Atlikdami kvotą pareigūnai vadovaujasi baudžiamojo kodekso numatytomis teisėmis Pareigūnai dėvi uniformas, turi laipsnius: eilinis, grandinis, jaunesnysis puskarininkis, puskarininkis, viršila, jaunesnysis leitenantas,,pulkininkas, generolas. Laipsnių suteikimo ir netekimo pagrindus nustato Saugumo departamento statutas. Kadrai. Rengimas – specialios mokyklos nėra. Rengiami bendrosiose ir specialiose Lietuvos bei užsienio valstybių, turinčių ilgalaikes demokratijos tradicijas, mokslo ir studijų institucijose, organizuojami specialūs kvalifikacijos kėlimo kursai. Įvertinti tinkamumui, pareigūnai atestuojami. Darbuotojai – pvz. baigę Teisės akademiją, VU Teisės fakultetą. Saugumo departamente draudžiama politinių partijų ir politinių organizacijų veikla; pareigūnai negali būti partijų nariais, rėmėjais; draudžiama streikuoti ir piketuoti. Saugumo departamento pareigūnas atleidžiamas iš tarnybos: 1) Darbo sutarties įstatymo nustatytais pagrindais; 2) kai jam sueina Saugumo departamento statute nustatytas amžius; 3) jei atestavimo metu pripažįstamas netinkamas eiti pareigas arba netenka pasitikėjimo; 4) jei netenka Lietuvos Respublikos pilietybės; 5) jei diskredituoja Saugumo departamento pareigūno vardą; 6) jei atsisako priesaikos; 7) jei pažeidžiamos LR Valstybės Saugumo depart. įstatymo nuostatos Saugumo departamento pareigūnams suteikiama teisė turėti, saugoti ir panaudoti tarnybinį šaunamąjį ginklą bei specialiąsias priemones. Saugumo departamento pareigūnų darbo užmokestį sudaro pagrindinė mėnesinė alga ir priedai bei kompensacijos(pgl. Pareigas, laipsnį, ištarnautą laiką ir pan.) Kontroliuoti darbą gali LR Seimas. Gali kontroliuoti per komitetus(nacionalinis saugumo komitetas, teisėtvarkos komitetas). Gali sudaryti komisijas. 23.4. Valstybės saugumo organų specialios paskirties įstaigos. 12 straipsnis. Specialios paskirties įstaiga prie Saugumo departamento Specialioms Saugumo departamento funkcijoms, tokioms kaip vyriausybinių ryšių apsauga, konfidencialaus pašto gabenimas, informacinėms ir kitoms Saugumo departamento reikmėms realizuoti gali būti steigiamos specialios paskirties įstaigos prie Saugumo departamento. Specialios paskirties įstaigas steigia, finansuoja ir likviduoja Lietuvos Respublikos Vyriausybė. 23.5. Valstybės paslapties sąvoka. Valstybės paslapties apsauga. Valstybės paslaptis - tai politinės, ekonominės, karinės, teisėtvarkos, mokslo ir technikos ar kitos žinios, kurių atskleidimas ar praradimas gali pažeisti Lietuvos Respublikos suverenitetą, gynybinę ar ekonominę galią, pakenkti Lietuvos Respublikos konstitucinei santvarkai bei politiniams interesams ir kurios yra numatytos įstatymo valstybės paslaptį sudarančių žinių sąraše (28 punktai): 1) žinios apie valstybės materialinių išteklių rezervą 2) valstybės institucijų veiklos ekstremaliomis sąlygomis valstybinės programos; 3) žinios apie valstybės dokumentų naudojimą ,gamybos technologiją; 5) žinios apie naujausius mokslo ir technikos laimėjimus, 6) žinios apie derybas su užsienio valstybėmis bei tarptautinėmis organizacijomis, 7) kovos su terorizmu bei diversijomis planai, garantuojantys transporto saugumą geležinkeliuose, aviacijoje, Klaipėdos ir Šventosios jūrų uostuose; 8) žinios apie specialių valstybinių krovinių bei branduolinio kuro gabenimą; žinios apie Ignalinos valstybinės atominės elektrinės saugos kompleksinį planą, 10) žinios apie vyriausybinį ir specialųjį ryšį užtikrinančių sistemų detaliąsias schemas; 11) žinios apie šifrus, šifravimo techniką; 13) žinios apie valstybės gynybos ir valstybės sienos apsaugos planus; 14) žinios apie mobilizacinius kariuomenės ir jos rūšių išskleidimo planus; kt.) žemėlapiai, ginklų sandėliai ir t.t…… Valstybės paslapčių sąrašą keičia Lietuvos Respublikos Seimas savo iniciatyva arba Lietuvos Respublikos Vyriausybės teikimu. Pasiūlymus dėl valstybės paslapčių sąrašo keitimo Vyriausybei gali teikti Valstybės saugumo departamentas arba valstybės paslapčių subjektai, suderinę šiuos siūlymus su Valstybės saugumo departamentu. Valstybės paslapty sudarančios žinios pagal paslaptį: visiškai slaptas slaptas. Pagal įstatymą, kitus aktus, Valstybės paslapčių žinios žymimos tam tikrom žymom: slaptai ar visiškai slaptai. Visiškai slaptai – valstybės paslaptį sudarančiom žiniom, kurių praradimas sukelia sunkių pasekmių valstybiniams interesams. Slaptai – gali padaryti žalos ar pakenkti valstybės interesams. Valstybės paslapčių subjektai – tos valdymo institucijos, vietos savivaldos institucijos, valstybės steigiamos įmonės, įstaigos, kurių veikla susijusi su valstybės paslaptį sudarančių duomenų panaudojimu ir apsauga. Vyriausybės veiksmai paprastai susiję su žiniomis, kurios laikomos valstybės paslaptim. Valstybės paslapčių subjektai įstatymo ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka privalo organizuoti bei užtikrinti valstybės paslaptį sudarančių žinių apsaugą. Valstybės paslaptį sudarančių žinių apsaugą reglamentuoja įstatymas bei įstatymų nustatyta tvarka Lietuvos Respublikos Vyriausybė, kuri: 1) Lietuvos Respublikos Seimui teikia siūlymus dėl valstybės paslapčių sąrašo keitimo ar papildymo; 2) pratęsia valstybės paslaptį sudarančių žinių įslaptinimo terminą; 3) tvirtina norminius aktus, reglamentuojančius valstybės paslaptį sudarančių žinių apsaugą; 4) nustato valstybės paslaptį sudarančių žinių perdavimo kitoms valstybėms arba tarptautinėms organizacijoms bei leidimų kitų valstybių piliečiams dirbti ar susipažinti su valstybės paslaptį sudarančiomis žiniomis išdavimo tvarką; 5) nustato asmenų, pagal pareigas, supažindinimo su valstybės paslaptį sudarančiomis žiniomis bei šių asmenų perspėjimo apie Lietuvos Respublikos įstatymų nustatytą atsakomybę už valstybės paslaptį sudarančių žinių atskleidimą ar praradimą tvarką. Valstybės paslaptį sudarančių žinių apsaugą visose institucijose šalies viduje bei jos diplomatinėse ir konsulinėse atstovybėse užsienyje kontroliuoja Valstybės saugumo departamentas. Asmuo už jam patikėtų arba tarnybos metu sužinotų valstybės paslaptį sudarančių žinių atskleidimą ar praradimą atsako pagal Lietuvos Respublikos įstatymus. 24 tema. Vidaus reikalų valdymas 24.1 Vidaus reikalų valdymo samprata Vidaus reikalų valdymas – tai visuma ainio organizacinio pobūdžio priemonių, nukreiptų tvarkos valstybės viduje palaikymui ir užtikrinimui. Vidaus reikalų valdymo sąvoka aprėpia daug organizacinio pobūdžio klausimų, kurių sprendimo būdai priklauso nuo galiojančios teisinės sistemos bei pasirinktų organizacinių metodų. LR vidaus reikalų valdymą atlieka ir už jį atsakinga yra Vidaus reikalų ministerija. Ministerijai vadovauja ministras, kurio teises ir pareigas nustato VRM nuostatai, Vyriausybės nutarimai, kiti LR įstatymai. Vidaus reikalų ministrą skiria ir atleidžia premjeras. 24.2 Vidaus reikalų valdymo organų sistema. LR Vidaus reikalų ministerijos uždaviniai ir funkcijos 24.2.1. Vidaus reikalų valdymo organų sistema Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija yra Lietuvos Respublikos vykdomosios valdžios institucija. Vidaus reikalų ministerija vykdo įstatymų ir kitų teisės aktų jai pavestos vidaus reikalų srities valstybės valdymo funkcijas ir įgyvendina šioje srityje valstybės politiką. Vidaus reikalų ministerija savo veikloje vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, įstatymais, kitais Lietuvos Respublikos Seimo priimtais teisės aktais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, Respublikos Prezidento dekretais, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimais, Ministro Pirmininko potvarkiais, taip pat šiais nuostatais. 24.2.2. LR Vidaus reikalų ministerijos uždaviniai ir funkcijos Jas nustato “Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos nuostatai” (Patvirtinta 1998 m. rugpjūčio 6 d.). Vidaus reikalų ministerijos uždaviniai ir funkcijos Svarbiausieji Vidaus reikalų ministerijos uždaviniai yra: 1. užtikrinti viešąją tvarką ir asmenų saugumą; 2. kovoti su nusikaltimais ir kitais teisėtvarkos pažeidimais, taip pat organizuoti šį darbą; 3. užtikrinti Lietuvos Respublikos valstybės sienos apsaugą sausumoje ir teritoriniuose vandenyse; 4. užtikrinti Respublikos Prezidento, Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininko, Ministro Pirmininko, oficialių svečių apsaugą, taip pat su šio darbo atlikimu susijusių pastatų apsaugą; 5. užtikrinti asmenų, įmonių, įstaigų bei organizacijų teisių, teisėtų interesų bei turto apsaugą; 6. teikti skubią pagalbą nukentėjusiems nuo nelaimingų atsitikimų ir teisėtvarkos pažeidimų, taip pat atsidūrusiems viešosiose vietose pagalbos reikalingiems asmenims; 7. organizuoti pataisos darbų įstaigų ir socialinės bei psichologinės reabilitacijos įstaigų veiklą; 8. pagal savo kompetenciją įgyvendinti valstybės politiką eismo saugumo srityje; 9. vadovauti valstybinei priešgaisrinei apsaugai ir vykdyti pirminius gelbėjimo darbus; 10. vykdyti valstybinį migracijos reguliavimą, įgyvendinti Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo ir Lietuvos Respublikos piliečio paso nuostatų reikalavimus, kontroliuoti užsieniečių buvimo Lietuvos Respublikoje teisėtumą. Vidaus reikalų ministerija, vykdydama jai pavestus uždavinius atlieka sekančias funkcijas: 1. nustato ministerijos struktūrinių padalinių, jos reguliavimo sričiai priskirtų valstybės įmonių, taip pat jai pavaldžių įstaigų bei organizacijų ir teritorinių policijos įstaigų svarbiausiąsias veiklos kryptis, tobulina valdymo sistemą; 2. organizuoja ir vykdo nusikaltimų ir kitų teisėtvarkos pažeidimų prevenciją; 3. organizuoja ir vykdo Lietuvos Respublikos valstybės sienos apsaugą sausumoje ir teritoriniuose vandenyse; 4. organizuoja ir vykdo Lietuvos Respublikos teritorijoje ir už jos ribų Respublikos Prezidento, Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininko, Ministro Pirmininko, oficialių svečių apsaugą; 5. organizuoja ir vykdo operatyvinę veiklą, tiria nusikaltimus ir kitus teisėtvarkos pažeidimus; 6. įstatymų nustatyta tvarka atlieka parengtinį tardymą, kvotą ir teismo ekspertizę baudžiamosiose bylose, sudaro kriminalistinės informacijos duomenų bankus; 7. tvarko nusikaltimų ir kitų teisėtvarkos pažeidimų apskaitą, kaupia duomenis, kurių reikia ministerijos veiklos informaciniam aprūpinimui užtikrinti; 8. pagal savo kompetenciją imasi priemonių nusikaltimų ir kitų teisėtvarkos pažeidimų priežastims bei sąlygoms šalinti, kontroliuoja, kaip šios priemonės vykdomos; 9. ieško nusikaltėlių, įstatymų numatytais atvejais organizuoja besislapstančių kaltinamųjų, nuteistų, dingusių be žinios ir kitų asmenų paiešką; 10. įstatymų nustatyta tvarka vykdo ir organizuoja sulaikytų, areštuotų, nuteistų ir administraciniame arešte esančių asmenų saugojimą areštinėse, konvojuoja juos į teismus bei tardymo izoliatorius – kalėjimus ir iš jų; 11. įstatymų nustatyta tvarka vykdo teismų nuosprendžius, nutarimus bei nutartis ir užtikrina, kad būtų laikomasi nustatytojo bausmės atlikimo režimo; 12. organizuoja nuteistųjų darbą, taip pat auklėjamąjį darbą pataisos darbų įstaigose, kontroliuoja, kaip nuteistieji dirba ir mokosi; 13. išduoda ir keičia pasus, tvarko emigravimo, imigravimo dokumentus, rengia imigravimo kvotos projektus ir teikia juos Lietuvos Respublikos Vyriausybei, išduoda ir panaikina leidimus nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams, tvarko Lietuvos Respublikos vizų registrą, išduoda ir panaikina Lietuvos Respublikos vizas, organizuoja ir kontroliuoja užsieniečių išsiuntimą iš Lietuvos Respublikos, kontroliuoja, kaip laikomasi pasų, užsieniečių atvykimo, buvimo Lietuvos Respublikoje ir tranzito per ją taisyklių, vykdo sprendimus pilietybės klausimais; 14. pagal savo kompetenciją rūpinasi, kad būtų laikomasi leidimų sistemą reglamentuojančių įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimų; 15. vykdo priešgaisrinę apsaugą, gaisrų prevenciją, organizuoja jų gesinimą, atlieka pirminius gelbėjimo darbus; 16. palaiko viešąją tvarką, kai kyla gaivalinės nelaimės, avarijos, epidemijos ir epizootijos, padeda likviduoti gaivalinių nelaimių ir avarijų padarinius, užtikrina viešąją tvarką mitingų, piketų, demonstracijų, procesijų, įvairių eitynių, kitokių susirinkimų be ginklų metu; 17. pagal savo kompetenciją kontroliuoja, kaip laikomasi eismo saugumą bei kelių eismą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų, reguliuoja kelių eismą, koordinuoja su kelių eismo saugumu susijusių tarnybų veiklą; 18. sutarčių pagrindu organizuoja ir vykdo įvairių objektų, asmenų ir jų turto apsaugą, rūpinasi signalizacijos priemonių įvedimu ir eksploatavimu, inspektuoja žinybinę apsaugą; 19. įstatymų ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimų numatytais atvejais išduoda licencijas ir leidimus; 20. vykdo finansinį ir materialinį techninį aprūpinimą, kontroliuoja ūkinę ir finansinę veiklą; 21. rūpinasi kadrų parinkimu, mokymu, tobulinimusi, tarnybine ir kovine parengtimi; 22. pagal savo kompetenciją nustatytąja tvarka palaiko ryšius su užsienio valstybių atitinkamomis institucijomis ir tarptautinėmis organizacijomis, rengia tarptautinių sutarčių projektus ir pasirašo pagal suteiktus įgaliojimus šias sutartis, organizuoja jų vykdymą, taip pat Lietuvos Respublikos Vyriausybės ar Ministro Pirmininko pavedimu atstovauja Lietuvos Respublikai užsienio valstybėse ar tarptautinėse organizacijose; 23. organizuoja ministerijos vidaus tarnybos dalinius, nustatytąja tvarka jiems vadovauja, pagal savo įgaliojimus vykdo priemones, susijusias su civiline sauga; 24. organizuoja ministerijos reguliavimo sričiai priskirtų valstybės įmonių gamybinę ir ūkinę veiklą, statybos ir montavimo darbus; 25. nustatytąja tvarka nagrinėja gyventojų pareiškimus, skundus bei pasiūlymus ir imasi reikiamų priemonių, kad būtų išspręsti juose keliami klausimai; 26. taiko savo veikloje mokslo ir technikos naujoves; 27. pagal savo kompetenciją steigia neviešas valstybines medicinos priežiūros, taip pat farmacijos įstaigas ir užtikrina jų veiklą; 28. rūpinasi, kad būtų sudaromos deramos darbo bei poilsio sąlygos ministerijos ir jai pavaldžių įstaigų bei organizacijų darbuotojams, užtikrina jiems socialines garantijas; 29. informuoja visuomenę apie ministerijos veiklą jos kompetencijai priskirtais klausimais; 30. vykdo kitas įstatymų ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimų numatytas funkcijas. 24.3 Vidaus reikalų valdymo organų sistemos vidaus tarnybos struktūros Apibendrintai visas aukščiau išvardintas VRM funkcijas galima dalinti į 2 grupes: VRM vidaus tarnybos veikla; Policijos veikla ir funkcijos. veiklą reglamentuoja “Laikinasis vidaus tarnybos įstatymas”. LR VRM vidaus tarnyba – VRM vidaus padalinių visuma. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų sistemos vidaus tarnyba yra struktūrinių padalinių, veikiančių Lietuvos vidaus reikalų sistemoje ir vykdančių specifines valstybės vidaus tvarkos palaikymo funkcijas, visuma.\ Vidaus tarnybos uždaviniai Vidaus tarnyba Lietuvos Respublikos įstatymų numatytais pagrindais: 1) saugo piliečių, valstybinių, individualių (personalinių) ir kitokių įmonių, įstaigų bei organizacijų teises bei teisėtus interesus; 2) teikia neatidėliotiną pagalbą asmenims, nukentėjusiems dėl nelaimingų atsitikimų ir nusikaltimų; 3) atlieka parengtinį tardymą ir kvotą; 4) vykdo teismų nuosprendžius, sprendimus ir nutarimus bei tardymo organų nutarimus; 5) atlieka valstybinę priešgaisrinę priežiūrą, saugo žmonių gyvybę ir sveikatą, įvairių nuosavybės formų turtą nuo gaisrų, vykdo pirminius gelbėjimo darbus gaivalinių nelaimių, katastrofų, gamybinių avarijų metu ir kitais atvejais; 6) įgyvendina valstybės migracijos politiką, išduoda ir keičia pasus, tvarko įvažiavimo į Lietuvos Respubliką ir išvažiavimo iš jos dokumentus, kontroliuoja užsienio valstybių piliečių ir asmenų be pilietybės buvimo Lietuvos Respublikoje taisyklių vykdymą; 7) sudaro ir naudoja vidaus dalinius valstybiniams ir kitokiems objektams saugoti, atlieka mobilizacinį ir civilinės apsaugos darbą; 8) tvarko nusikaltimų ir kitų teisės pažeidimų apskaitą, vykdo kitas įstatymų numatytas funkcijas; Vidaus tarnybos veikla grindžiama teisėtumo, demokratijos, humanizmo, socialinio teisingumo, viešumo ir profesinės paslapties, taip pat vienvaldiškumo ir kolegialumo derinimo principais. Vidaus tarnybos veiklos teisėtumą prižiūri Lietuvos Respublikos generalinis ir jam pavaldūs prokurorai. Vidaus tarnybos funkcijos: Vidaus tarnyba įgyvendina 2 straipsnyje numatytus uždavinius ir atlieka bendrąsias bei specialiąsias funkcijas. Vidaus tarnybos bendrosios funkcijos yra: 1) rengti ir įgyvendinti nusikaltimų bei kitų teisės pažeidimų prevencijos priemones; 2) nagrinėti fizinių ir juridinių asmenų pasiūlymus, pareiškimus, skundus; 3) sudaryti, kaupti ir tvarkyti informacijos bankus, operatyvines, prevencines bei kitokias įskaitas. Specialiąsias vidaus tarnybos funkcijas nustato kiti Lietuvos Respublikos įstatymai, Vyriausybės nutarimai bei Vidaus reikalų ministerijos norminiai aktai. Draudžiama vidaus tarnybai pavesti atlikti įstatymuose arba Vyriausybės nutarimuose nenumatytas funkcijas. Vidaus tarnybą sudaro: tardymo departamentas; pataisos reikalų departamentas (kol kas prie LR VRM. Pagal “Teisinės sistemos reformos metmenis numatoma jį perduoti Teisingumo ministerijos žinion. Jau dabar yra Vyriausybės patvirtintas “Santykių tarp Pataisos reikalų departamento ir Teisingumo ministerijos” projektas, kuriame apibrėžiamas t.t. departamento priklausomumas nuo Teisingumo ministerijos); priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentas; migracijos departamentas; policijos departamentas; vadovybės apsaugos departamentas; vidaus daliniai; kiti padaliniai. Prie vidaus tarnybos taip pat priskiriama: finansų ir kontrolės departamentas; ryšių skyrius; informacinės statistikos centras; materialinio techninio aprūpinimo skyrius. 24.4-5 klausimo nedėstė, informacija gauti gana problematiška 24.6 Priešgaisrinės apsaugos organizavimas (nedėstė) Priešgaisrinę apsaugą LR organizuoja ir už ją atsakinga yra Valstybinės priešgaisrinė gelbėjimo tarnyba. “Priešgaisrinės apsaugos departamento steigėjas yra Vidaus reikalų ministerija, turinti šią teisę Laikinojo vidaus tarnybos įstatymo, kitų įstatymų nustatyta tvarka ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės sprendimu. Vidaus reikalų ministras turi teisę tvirtinti, keisti ir papildyti Priešgaisrinės apsaugos departamento nuostatus, tvirtinti jo etatų skaičių, taip pat skirti į pareigas, atleisti iš jų Priešgaisrinės apsaugos departamento direktorių, jo pavaduotojus bei nustatyti Priešgaisrinės apsaugos departamento direktoriaus pareiginį atlyginimą”. Valstybinė priešgaisrinė gelbėjimo tarnyba yra nuolatinės parengties sudėtinė civilinės saugos ir gelbėjimo sistemos dalis, vadovaujanti gaisrų gesinimui, žmonių paieškai ir gelbėjimui bei jų skubiam iškeldinimui iš ekstremalių situacijų židinių ir teikianti įstatymo nustatyto masto pirmąją medicinos pagalbą. Valstybinei priešgaisrinei gelbėjimo tarnybai vadovauja Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau - Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentas). Priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos padaliniai savo veikloje vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, įstatymais ir kitais Seimo priimtais teisės aktais, Respublikos Prezidento dekretais, Vyriausybės nutarimais, Vidaus reikalų ministro įsakymais, Laikinaisiais priešgaisrinės apsaugos tarnybos nuostatais, Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento direktoriaus įsakymais ir Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis. Tarnybos organizavimą LR priešgaisrinės apsaugos gelbėjimo daliniuose reglamentuoja "Laikinieji priešgaisrinės apsaugos tarnybos nuostatai (1989/12/13). Valstybinės priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos padaliniai, ugniagesių komandos bei žinybinės priešgaisrinės pajėgos yra pavaldūs Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentui. Departamentui vadovauja direktorius, kuri, vidaus reikalų ministro teikimu skiria premjeras. LR priešgaisrinės apsaugos sistemą sudaro miestų priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos padaliniai, sudaryti iš teritorinių priešgaisrinių gelbėjimo komandų. Tarnyba Lietuvos Respublikos priešgaisrinės apsaugos padaliniuose organizuojama statutiniais pagrindais. Tarnyboje nustatomi laipsniai: eilinių - eilinis, grandinis; puskarininkių (jaun. puskarininkis, puskarininkis, viršila); jaun. karininkų (jaun. leitenantas, leitenantas, vyr. leitenantas, kapitonas), vyr. karininkų (majoras, pulkininkas leitenantas, pulkininkas). Valstybinė priešgaisrinė gelbėjimo tarnyba vykdo valstybinę priešgaisrinę priežiūrą. Jos uždaviniai yra vykdyti gaisrų prevenciją ir užtikrina technines bei organizacines priemones gaisrams gesinti. Valstybinės priešgaisrinės priežiūros darbas organizuojamas vadovaujantis Vyriausybė patvirtintais nuostatais. Valstybinės priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos ir jos padalinių veiklos nuostatus, sudėtį, materialinio techninio aprūpinimo normas bei plėtros programas tvirtina steigėjas, o detalias funkcijas, teises ir atsakomybę ekstremalių situacijų atvejais, atliekant gelbėjimo darbus, nustato kiti teisės aktai. 24.7 Policija, jos uždaviniai, pareigos, teisės 24.7.1. Policijos organizacija ir struktūra Vieningą Lietuvos Respublikos policijos sistemą sudaro Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Policijos departamento vadovaujamos respublikinės ir savivaldybių policijos tarnybos bei struktūriniai padaliniai, Pasienio policijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos padaliniai, Mokesčių policijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos padaliniai ir Specialiųjų tyrimų tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos padaliniai. Policijos departamentui vadovauja generalinis komisaras. Jį skiria ir atleidžia vidaus reikalų ministras. Pasienio policijos departamentui prie Vidaus reikalų ministerijos vadovauja vyriausiasis pasienio policijos komisaras, kurį skiria ir atleidžia vidaus reikalų ministras. Mokesčių policijos departamentui prie Vidaus reikalų ministerijos vadovauja vyriausiasis mokesčių policijos komisaras, kurį. skiria ir atleidžia vidaus reikalų ministras. Specialiųjų tyrimų tarnybai prie Vidaus reikalų ministerijos vadovauja vyriausiasis specialiųjų tyrimų tarnybos komisaras, kurį skiria ir atleidžia vidaus reikalų ministras. Miesto (rajono) policijos komisariatas yra Vidaus reikalų ministerijos padalinys, kuriame veikia respublikinės ir savivaldybių policijos, pasienio policijos, mokesčių policijos bei specialiųjų tyrimų tarnybos padaliniai. Miesto (rajono) policijos komisarą pareigoms Policijos departamento generalinio komisaro teikimu skiria ir atleidžia vidaus reikalų ministras. Respublikinė policija Respublikinėje policijoje yra kriminalinė policija, transporto policija, kelių policija ir viešoji policija. Respublikinės policijos vadovus policijos departamento generalinio komisaro teikimu skiria Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministras. Kai kurioms savo funkcijoms ir uždaviniams kriminalinėje, transporto, kelių ar viešojoje policijoje vykdyti sudaromos tarnybos ar kitokie struktūriniai policijos padaliniai. Vidaus reikalų ministro įsakymu prie vietos policijos komisariatų gali veikti ir kitos vidaus reikalų, pasienio policijos, mokesčių policijos bei specialiųjų tyrimų tarnybos. Respublikinės policijos uždaviniai Kriminalinė policija savo operatyvine ir profesine veikla užkerta kelią nusikaltimams, veda jų apskaitą, atskleidžia ir tiria padarytus nusikaltimus, išaiškina juos padariusius asmenis, atlieka kvotą jos kompetencijai priskirtose bylose, vykdo prokurorų, tardytojų, teisėjų ir teismo pavedimus, susijusius su nusikaltimų tyrimu ir nusikaltėlių paieška. Viešoji policija užtikrina viešąją tvarką respublikiniuose renginiuose, teikia reikiamą pagalbą prokuratūrai ir tardymo organams tiriant nusikaltimus, o teismams nagrinėjant bylas, vykdant teismo nuosprendžius bei sprendimus; užtikrina viešąją tvarką ir rimtį įstatymų nustatytais atvejais, valstybės (kontrolės, valstybinių inspekcijų ir kitų valstybės organų bei įstaigų) pareigūnams vykdant pagal įstatymą pavestas pareigas; Vyriausybės pavedimu saugo valstybines įstaigas ir kitus svarbius objektus. Viešojoje policijoje Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu gali būti sudaromi specialios paskirties policijos daliniai, tiesiogiai pavaldūs policijos departamento generaliniam komisarui. Transporto policija vykdo kriminalinės ir viešosios policijos funkcijas geležinkelio, oro ir vandens transporto linijose bei šioms žinyboms priklausančiose teritorijose. Kelių policija vykdo automobilių ir kitų transporto priemonių eismo saugumo priežiūrą tiria kelių eismo taisyklių pažeidimus ir autoįvykius, atlieka kvotą transporto įvykių bylose, skiria administracines nuobaudas ar kitokias poveikio priemones už eismo taisyklių pažeidimus. Savivaldybių policija Savivaldybių policiją sudaro padaliniai, vykdantys teisėtvarkos pažeidimų prevenciją, atliekantys kvotą įstatymo nustatyta tvarka, saugantys viešąją tvarką ir užtikrinantys visuomeninę rimtį bei piliečių teisių ir teisėtų interesų apsaugą. Šias funkcijas vykdo teritoriniu principu sudaromos savivaldybių policijos nuovados. Savivaldybių policijai vadovauja Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Policijos departamentas. Miesto (rajono) teritorijoje esančioms policijos nuovadoms vadovauja savivaldybių policijos komisaras, kuris yra miesto (rajono) policijos komisaro pavaduotojas. Savivaldybės policijos komisarą bendru miesto (rajono) policijos komisaro ir savivaldybės valdybos (jei ji sudaryta) bei mero teikimu skiria ir atleidžia Policijos departamento generalinis komisaras. Savivaldybių policijos nuovados komisarą savivaldybės policijos komisaro teikimu skiria ir atleidžia miesto (rajono) policijos komisaras. Nuovados komisarui suteikiami kvotos organo vadovo bei pareigūno, kompetentingo nagrinėti administracinės teisės pažeidimų bylas, įgaliojimai. Kitus savivaldybių policijos pareigūnus skiria miesto (rajono) policijos komisaras savivaldybių policijos komisaro teikimu. Nuovadų sudarymas ir aptarnaujamos teritorijos nustatymas yra valstybės deleguotoji savivaldybės funkcija. Vidaus reikalų ministerija kartu su savivaldybėmis organizuoja savivaldybės policijos darbuotojų atranką, jų mokymą, aprūpina vienodomis uniformomis su savivaldybės skiriamaisiais ženklais, policijos įranga ir ginkluote. Savivaldybių policijos uždaviniai Savivaldybių policija savo teritorijoje vykdo teisėtvarkos pažeidimų prevenciją, saugo viešąją tvarką ir visuomeninę rimtį, užtikrina piliečių teisių ir teisėtų interesų apsaugą, taip pat pagal. savo kompetenciją - ir aplinkos apsaugą; atlieka kvotą įstatymo nustatyta tvarka jų kompetencijai skirtose bylose; vykdo atitinkamos savivaldybės teritorijoje esančių teismų pavedimus; padeda kelių policijai savo teritorijoje užtikrinti eismo saugumą. Pasienio policija Pasienio policiją sudaro padaliniai, užtikrinantys valstybės sienų režimą ir atliekantys teisėtvarkos pažeidimų prevenciją, valstybės sienų sargybą ir priežiūrą bei pagal savo kompetenciją reguliuojantys pasienio incidentus, atliekantys operatyvinę paiešką bei kvotą įstatymų nustatyta tvarka dėl valstybės sienų režimo pažeidimų, užtikrinantys visuomenės rimtį bei piliečių teisių ir teisėtų interesų apsaugą. Šias funkcijas pasienio policija atlieka pasienio ruože ir kitose vietose, kuriose galioja pasienio režimas. Pasienio policijos uždaviniai Pasienio policija užtikrina valstybės sienų apsaugą ir neliečiamumą, Lietuvos Respublikos valstybės sienos į.statymo bei kitų į.statymų vykdymą, padeda įgyvendinti valstybės migracijos politiką, užtikrina Lietuvos Respublikos piliečių bei užsieniečių perėjimo per valstybės sieną tvarką, atlieka kvotą bei operatyvinę paiešką dėl sienų režimo pažeidimų, pagal savo kompetenciją reguliuoja pasienio incidentus, saugo visuomenės rimtį- ir piliečių teises bei teisėtus interesus pasienio ruože ir kitose vietose, kuriose galioja pasienio režimas, bendradarbiauja su kitais valstybės sienų apsaugos subjektais. Mokesčių policija ir jos uždaviniai Mokesčių policija išaiškina ir tiria nusikaltimus bei teisės pažeidimus finansų srityje, taip pat šių nusikaltimų ir teisės pažeidimų prevenciją, vykdo priemones, įgalinančias išieškoti mokesčius, tiria mokesčių administratorių bei Valstybinio socialinio draudimo fondo įstaigų darbuotojų piktnaudžiavimo tarnyba, tarnybos į.galiojimų viršijimo, pareigų neatlikimo, kitus nusikaltimus ir teisės pažeidimus, susijusius su mokesčiais ir valstybinio socialinio draudimo įmokomis. Specialiųjų tyrimų tarnyba Specialiųjų tyrimų tarnybą sudaro padaliniai, įstatymų nustatyta tvarka vykdantys operatyvinę veiklą, atliekantys kvotą ir parengtinį tardymą dėl nusikalstamų susivienijimų (organizuotų grupių) rengiamų ar padarytų nusikaltimų ir nusikaltimų valstybės tarnybai, užkertantys kelią korupcijai. Specialiųjų tyrimų tarnybos uždaviniai Specialiųjų tyrimų tarnyba renka, analizuoja, klasifikuoja, o jeigu reikia, perduoda vidaus reikalų sistemos padaliniams ir suinteresuotoms tarnyboms operatyvinę ir kitą informaciją apie nusikalstamus susivienijimus (organizuotas grupes), jų organizatorius bei narius/ taip pat rengiančius ar padariusius nusikaltimus valstybės tarnybai ar susijusius su nusikalstamo susivienijimo veikla valstybės pareigūnus bei organizuoja priemones šiai informacijai realizuoti, tiria nusikalstamų susivienijimų (organizuotų grupių) narių, asmenų, susijusių su nusikalstamo susivienijimo veikla^ padarytus nusikaltimus, taip pat nusikaltimus valstybės tarnybai, atlieka kvotą ir parengtinį tardymą šiose baudžiamosiose bylose, imasi priemonių tokių nusikaltimų prevencijai. Policijos funkcijos Policija, saugodama ir gindama nuo visuomenei pavojingų kėsinimųsi piliečių gyvybę, sveikatą, garbę ir orumą, jų teises, laisves, teisėtus interesus bei turtą ir vykdydama kitus nustatytus uždavinius, atlieka šio įstatymo 18-24 straipsniuose nurodytas funkcijas. Neleistina pavesti policijai vykdyti įstatymuose nenumatytų funkcijų. Išskiriamos policijos funkcijos: Nusikaltimų ir kitų teisės pažeidimų prevencija Policija: 1) rengia ir įgyvendina priemones, užkardančias nusikaltimus ir teisės pažeidimus; 2) atskleidžia padarytų nusikaltimų ir administracinių teisės pažeidimų priežastis bei sąlygas ir imasi įstatymo numatytų priemonių joms pašalinti; 3) sudaro ir tvarko profilaktines, kriminalistines ir operatyvines įskaitas; 4) pagal sutartis saugo piliečių, įstaigų, įmonių, organizacijų turtą; 5) taiko administracines ir kitokias prevencijos priemones. Nusikaltimų atskleidimas ir tyrimas Policija: 1) registruoja ir tikrina pareiškimus ir pranešimus apie rengiamus ar padarytus nusikaltimus; 2) vykdo pasislėpusių įtariamųjų, kaltinamųjų, teisiamųjų, nuteistųjų ir be žinios dingusiųjų asmenų paiešką, taip pat atlieka šio įstatymo 20 straipsnyje nurodytus operatyvinius veiksmus; 3) įstatymų nustatyta tvarka atlieka kvotą; 4) baudžiamojo proceso j.statymo numatytais atvejais vykdo tardytojo, prokuroro, teisėjo ir teismo pavedimus baudžiamosiose bylose. Policijos operatyvinė veikla Policija vykdo operatyvinę veiklą Policijos operatyvinė veikla - tai neviešo pobūdžio nusikaltimų prevencijos ir išaiškinimo veiksmai, kurie naudojami rinkti informacijai apie rengiamus ir padarytus nusikaltimus. Atliekant tuos veiksmus, dokumentuojama gaunama medžiaga, vykdoma nusikaltimus padariusiųjų, taip pat be žinios dingusiųjų asmenų paieška, išaiškinami neteisėtų pajamų į.gijimo šaltiniai ir būdai. Vykdydama operatyvinę veiklą, policija nustatyta tvarka gali naudotis specialiąja technika, savanoriška vieša ar slapta piliečių pagalba, taip pat žvalgybinės apklausos, operatyvinio patikrinimo bei apžiūros, sekimo, žvalgybos ir kitais specialiosios kontrolės metodais. Operatyvinės veiklos priemones, metodus, būdus ir jų taikymo tvarką reglamentuoja specialūs Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir Prokuratūros parengti bei Vyriausybės patvirtinti norminiai aktai. Operatyvinės veiklos priemonių ir būdų panaudojimą kiekvienu konkrečiu atveju sankcionuoja prokuroras, jeigu tai numatyta šio įstatymo 20 straipsnio 3 dalyje apibrėžtuose norminiuose aktuose. Faktiniai duomenys, gauti panaudojus šiuos metodus ir užfiksuoti techninėmis priemonėmis, baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka gali būti įrodymais baudžiamojoje byloje. Policijos operatyvinė veikla vykdoma tik kovos su kriminaliniais nusikaltimais bei jų prevencijos tikslais ir yra operatyvinių policijos tarnybų išimtinė teisė. Viešosios tvarkos, visuomeninės rimties ir saugumo, piliečių teisių ir laisvių apsauga. Policija: 1) patruliuoja viešose vietose; 2) saugo viešąją tvarką masinių renginių metu; 3) vykdo į-statymus dėl kovos su nusikaltimais, girtavimu, narkotikų vartojimu, prostitucija, kitais antivisuomeniniais reiškiniais; 4) prižiūri, kad būtų laikomasi nustatytos tvarkos j.gyjant, laikant, saugant, perduodant šaunamuosius ginklus, šaudmenis, sprogstamąsias medžiagas, narkotines priemones ir kitus leidimų sistemos reglamentuojamus daiktus bei medžiagas; 5) surašo administracinių teisės pažeidimų protokolus, nagrinėja tokių pažeidimų bylas, teisės pažeidėjams skiria administracines nuobaudas bei taiko kitas administracines prievartos priemones; 6) įstatymo numatytais atvejais saugo ir konvojuoja sulaikytuosius asmenis, vykdo teismų ir tardytojų nutarimus baudžiamosiose bylose; 7) užtikrina viešąją tvarką, teismo vykdytojams, valstybės kontrolieriams, medicinos personalui ir kitiems pareigūnams ar tarnautojams vykdant įstatymo nustatyta tvarka pavestas pareigas. Valstybės sienų apsauga Pasienio policija: 1) užtikrina Lietuvos Respublikos valstybės sienų apsaugą ir neliečiamumą, pasienio ruožo režimą, saugo valstybės sienas sausumoje ir jūroje, organizuoja ir įgyvendina operatyvines ir kitas priemones, užkerta kelią valstybės sienų pažeidimams ir sulaiko pažeidėjus bei patraukia juos įstatymų numatyton atsakomybėn; 2) padeda įgyvendinti valstybės migracijos politiką, užtikrina Lietuvos Respublikos piliečių bei užsieniečių perėjimo per valstybės sieną tvarką; 3) pagal savo kompetenciją atlieka kvotą, nagrinėja administracinių teisės pažeidimų bylas ir skiria administracines nuobaudas; 4) pagal savo kompetenciją sprendžia pasienio incidentus; 5) vidaus reikalų ministro j.sakymu atlieka kitas Policijos įstatymo numatytas funkcijas. Valstybės finansų apsauga. Mokesčių policija: 1) išaiškina ir tiria veikas, susijusias su mokesčių mokėtojų apgaulingu ar aplaidžiu apskaitos tvarkymu, žinomai neteisingų duomenų apie pajamas ir pelną teikimu, vengimu mokėti mokesčius ir valstybinio socialinio draudimo įmokas, nustatyta tvarka patvirtintų ataskaitų nepateikimu, neteisėtomis finansinėmis operacijomis ir kitais su mokesčiais, finansais bei valstybiniu socialiniu draudimu susijusiais nusikaltimais ir teisės pažeidimais; 2) tiria mokesčių administratorių bei Valstybinio socialinio draudimo fondo į-staigų darbuotojų piktnaudžiavimo tarnyba, tarnybos įgaliojimų viršijimo, pareigų neatlikimo ir kitus teisės pažeidimų faktus, susijusius su mokesčiais ir valstybinio socialinio draudimo įmokomis; 3) organizuoja mokesčių administratorių, Valstybinio socialinio draudimo fondo įstaigų darbuotojų bei Mokesčių policijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos pareigūnų ir valdininkų, atliekančių tarnybines pareigas, apsaugą nuo neteisėto poveikio; 4) pagal savo kompetenciją atlieka kvotą, parengtinį. tardymą bei visų nuosavybės formų įmonių, įstaigų, organizacijų ir fizinių asmenų ūkinės-finansinės veiklos patikrinimus bei revizijas; 5) įgyvendina pinigų plovimo prevencijos priemones. Eismo priežiūra. Policija: 1) reguliuoja transporto ir pėsčiųjų eismą, prižiūri kelių eismo tvarką ir saugumą; 2) kontroliuoja ar gatvių ir kelių projektavimas, tiesimas bei remontavimas, jų būklė, priežiūra ir eksploatavimas atitinka saugaus eismo reikalavimus; 3) kontroliuoja transporto priemonių techninę būklę; 4) kontroliuoja, kaip asmenys, visų rūšių įmonės, įstaigos ir organizacijos vykdo įstatymus, kitus norminius aktus dėl eismo saugumo užtikrinimo bei aplinkos apsaugos nuo žalingo transporto priemonių poveikio; 5) tiria kelių eismo taisyklių pažeidimus ir autoįvykius, atlieka kvotą autotransporto įvykių bylose, skiria administracines nuobaudas ir kitokias poveikio priemones už kelių eismo taisyklių pažeidimus; 6) egzaminuoja ir išduoda pažymėjimus, suteikiančius teisę vairuoti transporto priemones. Socialinė pagalba gyventojams. Policija: 1) teikia neatidėliotiną pagalbą asmenims, nukentėjusiems nuo teisės pažeidimų, ir tiems, kurių būklė bejėgiška; 2) užtikrina sulaikytų ir pristatytų į. policiją asmenų apsaugą ir imasi priemonių nedelsiant suteikti jiems būtiną medicininę pagalbą; 3) informuoja valstybinius organus, visuomenines organizacijas, piliečius apie katastrofas, avarijas ir kitas ypatingas situacijas, kurios kelia pavojų žmonių saugumui; 4) teikia pagalbą stichinių nelaimių ir kitų ypatingų atvejų metu gelbstint žmones ir turtą, imasi priemonių žmonių saugumui užtikrinti; 5) saugo rastus ir perduotus į policiją dokumentus, daiktus, vertybes bei kitokį turtą ir imasi priemonių grąžinti juos teisėtiems savininkams ar valdytojams, pagal teismo sprendimus ieško skolininkų; 24.7.3. Pareigos ir teisės Policijos pareigūnų bendrosios ir specialiosios teisės bei pareigos Policijos pareigūnai turi Lietuvos Respublikos Laikinajame Pagrindiniame Įstatyme (Konstitucijoje) ir kituose įstatymuose įtvirtintas socialines, ekonomines, politines ir asmenines Lietuvos Respublikos piliečių teises bei laisves. Policijos pareigūnai turi bendrąsias ir specialiąsias profesines teises ir pareigas. Bendrąsias profesines teises ir pareigas turi visi policijos pareigūnai. Specialiosios profesinės teisės ir pareigos suteikiamos policijos pareigūnams, vykdantiems atskiras šio įstatymo nustatytas policijos funkcijas. Bendrosios profesinės policijos pareigūnų teisės: Kiekvienas policijos pareigūnas turi teisę: 1) reikalauti iš piliečių ir pareigūnų, pažeidžiančių teisėtvarką, nutraukti neteisėtus veiksmus, o prireikus, kai išnaudotos įtikinimo priemonės, panaudoti prievartą; 2) įtarus teisės pažeidimą ir pareiškus apie tai piliečiui ar pareigūnui/ tikrinti jų asmens dokumentus; 3) pristatyti teisėtvarkos pažeidėjus į policiją ar kitas tarnybines patalpas ne ilgiau kaip 3 valandoms jų asmenybei nustatyti, protokolams, aktams, pranešimams surašyti, asmenims ir jų turimiems daiktams apžiūrėti; 4) šiame įstatyme numatytais atvejais panaudoti šaunamuosius ginklus, specialiąsias priemones, kovinių imtynių veiksmus; 5) persekiodamas asmenis, įtariamus padarius nusikaltimą, nusikaltėlius, besislepiančius nuo teisėsaugos organų, taip pat siekdamas užkirsti kelią daromiems nusikaltimams, bet kuriuo paros metu įeiti į piliečių gyvenamąsias ir ūkines, įmonių, įstaigų, organizacijų ir kooperatyvų patalpas, sustabdyti bei patekti į. transporto priemones. Atsisakius paklusti, policijos pareigūnai turi teisę jėga atidaryti patalpas ir transporto priemones. Ši teisė taip pat suteikiama stichinių nelaimių ir katastrofų atvejais. Apie tokius veiksmus nedelsiant pranešama prokuratūrai; 6) laikinai apriboti arba uždrausti transporto ar pėsčiųjų judėjimą ar darbus gatvėse ir keliuose, jeigu kyla pavojus žmonių bei transporto eismo saugumui; 7) važiuodamas į įvykio vietą, persekiodamas nusikaltėlius, gabendamas asmenis, kuriems būtina neatidėliotina medicininė pagalba, į gydymo įstaigas ar kitais neatidėliotinais atvejais nekliudomai ir nemokamai naudotis visomis transporto priemonėmis, priklausančiomis įmonėms, įstaigoms, organizacijoms, kooperatyvams ar piliečiams, išskyrus diplomatinių ar konsulinių atstovybių transportą. Esant tarnybiniam būtinumui, policijos pareigūnai turi teisę įsigyti bilietus į visas transporto priemones be eilės, jei bilietų nėra - į transporto priemonę įlipti; 8) esant būtinumui, nemokamai naudotis įmonėms, įstaigoms ir organizacijoms, taip pat piliečiams priklausančiomis ryšių priemonėmis; 9) jeigu pažeistos šaunamojo ginklo, šaudmenų, sprogstamųjų, narkotinių ir kitų leidimų sistemos reglamentuojamų medžiagų, priemonių ir daiktų laikymo bei naudojimo taisyklės, paimti juos iš organizacijų ar piliečių nustatyta tvarka. Policijos pareigūnų bendrosios profesinės pareigos: Policijos pareigūnas visur ir visada privalo: 1) gavęs piliečio ar pareigūno pranešimą apie daromą nusikaltimą ar kitokį. teisės pažeidimą arba pats būdamas liudininku, imtis neatidėliotinų priemonių užkirsti kelią daromam nusikaltimui ar kitam teisės pažeidimui; 2) gavęs piliečių ar pareigūnų pranešimą apie padarytą nusikaltimą ar kitokį teisės pažeidimą, imtis priemonių sulaikyti ir pristatyti į policiją asmenį, padariusį pavojingą visuomenei veiką; 3) gavęs žinių apie padarytą pavojingą visuomenei veiką, apie tai pranešti policijai, imtis priemonių įvykio vietai apsaugoti, nusikaltimo liudininkams nustatyti; 4) užtikrinti sulaikytų ar pristatytų į policiją asmenų teises ir teisėtus interesus, sveikatos apsaugą, suteikti neatidėliotiną medicininę pagalbą nukentėjusiems nuo teisės pažeidimų ar kurių būklė yra bejėgiška; 5) imtis visų galimų priemonių piliečių, valstybės, visuomeninių ar kitų organizacijų turtui gelbėti stichinių nelaimių, katastrofų, avarijų bei kitų ypatingų situacijų atvejais; 6) vykdydamas tarnybines pareigas, policijos pareigūnas privalo prisistatyti. Jei neturi skiriamųjų policijos ženklų ar asmeniui pareikalavus - pateikti tarnybinį pažymėjimą. Policijos pareigūnų veiksmai, kuriais laikinai apribojamos piliečių teisės, palydimi žodžiais "Įstatymo vardu". Kiekvienas asmuo ir pareigūnas tokiu atveju privalo besąlygiškai paklusti ir vykdyti policijos pareigūno reikalavimus; 7) laikyti paslaptyje konfidencialaus pobūdžio informaciją, jeigu ko kito nereikalauja tarnybinių pareigų ar teisių vykdymas. Vykdydami visas savo pareigas, policijos pareigūnai privalo gerbti ir ginti žmonių orumą, užtikrinti ir saugoti jų teises bei laisves. Specialiosios policijos pareigūnų teisės: "Policijos įstatyme" policijos pareigūnų specialiosios teisės yra dėstomos skirstant jas sekančiai: Policijos pareigūnų teisės vykdant nusikaltimų ir teisės pažeidimų prevenciją (pristatyti iš viešųjų vietų bei lindynių į blaivyklas, o jei jų nėra - į policiją neblaivius asmenis, jeigu jie nebegali judėti ar gali padaryti žalą aplinkiniams arba sau, tapti nusikaltimų aukomis; kviesti į policiją ir oficialiai įspėti asmenis dėl neleistino antivisuomeninio elgesio; vykdydamas administracinę priežiūrą, įeiti bet kuriuo paros laiku į asmens, kuriam nustatyta administracinė priežiūra, nuolatinę ar laikinąją gyvenamąją patalpą, kviesti ir pristatyti tokį. asmenį. į policiją, kontroliuoti, kaip jis laikosi nustatytų apribojimų ir etc.). Policijos pareigūnų teisės atskleidžiant ir tiriant nusikaltimus (tikrinti pareiškimus ir pranešimus apie rengiamus ir padarytus nusikaltimus; nustatyta tvarka sulaikyti ir suimti asmenis, į-tariamus padarius nusikaltimą; turėdamas duomenų, kad buvo padarytas, daromas ar rengiamas nusikaltimas arba kitokio pobūdžio teisės pažeidimas ir etc.). Policijos pareigūnų teisės užtikrinant eismo saugumą (viskas suprantama); Policijos pareigūnų teisės saugant viešąją tvarką, visuomeninę rimtį, piliečių teises ir laisves (reikalauti iš piliečių ir pareigūnų, pažeidžiančių teisėtvarką, nutraukti neteisėtus veiksmus, o prireikus - juos įspėti; atlikdamas tarnybines pareigas, turėti ir šio įstatymo numatytais atvejais panaudoti šaunamąjį ginklą bei specialiąsias policijos priemones; tikrinti piliečių ir pareigūnų, pažeidusių viešąją tvarką ar įtariamų padarius nusikaltimą ar kitą teisės pažeidimą, dokumentus; apriboti įėjimą ar buvimą tam tikroje teritorijoje ir patalpose bei sustabdyti vykdomus darbus, apriboti ar uždrausti transporto eismą, jei kyla pavojus gamtai, viešajai tvarkai ar piliečių saugumui ir etc.). 24.8 Pasienio policija, jos uždaviniai, funkcijos, teisės. Reglamentuoja Lietuvos respublikos įsakymas “Dėl Lietuvos respublikos policijos įstatymo, Lietuvos respublikos laikinojo krašto apsaugos prievolės įstatymo ir Lietuvos respublikos krašto apsaugos tarnybos įstatymo pakeitimo ir papildymo” (1994/06/28). Pasienio policiją sudaro padaliniai, užtikrinantys valstybės sienų režimą ir atliekantys teisėtvarkos pažeidimų prevenciją, valstybės sienų sargyba ir priežiūrą bei pagal savo kompetenciją reguliuojantys pasienio incidentus, atliekantys operatyvinę paieška bei kvotą įstatymų nustatyta tvarka dėl valstybės sienų režimo pažeidimų, užtikrinantys visuomenės rimtį bei piliečių teisių ir teisėtų interesų apsaugą. Šias funkcijas pasienio policija atlieka pasienio ruože ir kitose vietose, kuriose galioja pasienio režimas. 24.8.1. Pasienio policijos uždaviniai Pasienio policija užtikrina valstybės sienų apsaugą ir neliečiamumą, Lietuvos Respublikos valstybės sienos įstatymo bei kitų įstatymų vykdymą, padeda įgyvendinti valstybės migracijos politiką, užtikrina Lietuvos Respublikos piliečių bei užsieniečių perėjimo per valstybės sieną tvarką, atlieka kvotą bei operatyvinę paiešką dėl sienų režimo pažeidimų, pagal savo kompetenciją reguliuoja pasienio incidentus, saugo visuomenės rimtį ir piliečių teises bei teisėtus interesus pasienio ruože ir kitose vietose, kuriose galioja pasienio režimas, bendradarbiauja su kitais valstybės sienų apsaugos subjektais. 24.8.2. Pasienio policijos funkcijos Pasienio policija: 1) užtikrina Lietuvos Respublikos valstybės sienų apsauga. ir neliečiamumą, pasienio ruožo režimą, saugo valstybės sienas sausumoje ir jūroje, organizuoja ir įgyvendina operatyvines ir kitas priemones, užkerta kelią valstybės sienų pažeidimams ir sulaiko pažeidėjus bei patraukia juos įstatymų numatyton atsakomybėn; 2) padeda įgyvendinti valstybės migracijos politiką, užtikrina Lietuvos Respublikos piliečių bei užsieniečių perėjimo per valstybės sieną tvarką; 3) pagal savo kompetenciją atlieka kvotą, nagrinėja administracinių teisės pažeidimų bylas ir skiria administracines nuobaudas; 4) pagal savo kompetenciją sprendžia pasienio incidentus; 5) vidaus reikalų ministro įsakymu atlieka kitas Policijos įstatymo numatytas funkcijas. Pasienio policijoje gali tarnauti tikrosios krašto apsaugos tarnybos kariai, tinkantys tarnybai. 24.8.3. Pasienio policijos teisės Pasienio policijos pareigūnai, atlikdami tarnybines pareigas tose vietose, kuriose galioja pasienio režimas, turi teisę įstatymų nustatyta tvarka: 1) nutraukti asmenų ir pareigūnų neteisėtus veiksmus; 2) tikrinti asmenų ir pareigūnų, transporto priemonių dokumentus bei krovinių dokumentus (ne muitinės priežiūros zonoje); 3) sulaikyti, atlikti asmens kratą bei daiktų apžiūrą ir pasienio režimo pažeidėjus pristatyti j. pasienio policijos, teisėsaugos institucijų, muitinės tarnybines patalpas kvotai ar asmens identifikavimo veiksmams atlikti; 4) sustabdyti ir apžiūrėti transporto priemones; jei nustatomas pasienio režimo pažeidimas, transporto priemones sulaikyti; asmenims, esantiems transporto priemonėje, atsisakius paklusti, panaudoti įstatymo numatytas poveikio priemones ir jėgą, kad būtų galima patekti j. transporto priemonę; 5) pasienio ruože ir kitose vietose, kuriose galioja pasienio režimas (ne muitinės priežiūros zonoje), atlikti poėmį. uždraustiems vežti daiktams ir dokumentams sulaikyti; 6) tarnybos tikslais ar saugumo sumetimais apriboti patekimą į tam tikrą pasienio ruožo teritoriją ar kitą teritoriją, kurioje galioja pasienio režimas; 7) fotografuoti, daryti garso ar vaizdo įrašus pasienio ruože ar kitoje teritorijoje, kurioje galioja pasienio režimas. Pasienio policijos pareigūnai turi kitas teises, kurias jiems suteikia Lietuvos Respublikos įstatymai bei Vyriausybės nutarimai. 24.9 Teisinis valstybės sienų apsaugos reguliavimas. Valstybės sienų apsaugos subjektai. Pasienio ruožas. Pasienio juosta. Pasienio kontrolės punktai. Jų režimas. 24.9.1 Teisinis valstybės sienų apsaugos reguliavimas (Reglamentuoja "Lietuvos Respublikos valstybės sienų apsaugos įstatymas 1994 birželio 28 d) Valstybės sienų apsauga atliekama vadovaujantis Lietuvos Respublikos Konstitucija, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, Lietuvos Respublikos valstybės sienos įstatymu, Lietuvos Respublikos policijos įstatymu, Lietuvos Respublikos valstybės sienų apsaugos įstatymu ir kitais įstatymais, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimais ir kitais norminiais aktais. 24.9.2 Valstybės sienų apsaugos subjektai Apibendrintai valstybės sienų apsaugos subjektą galima apibrėžti kaip LR registruotą juridinį asmenį, kuriam LR Vyriausybės nustatyta tvarka yra suteikta kompetencija užtikrinti valstybės sienų apsaugą. Pastarieji subjektai yra įvardinami Lietuvos respublikos Valstybės sienų apsaugos įstatymo 4-jame straipsnyje. Šie subjektai yra: Krašto apsaugos ministerija (užtikrina valstybės sienų apsaugą oro erdvėje); Pasienio policija (užtikrina valstybės sienų sausumoje ir teritoriniuose vandenyse); Taip pat pagal kituose įstatymuose nustatytą jų kompetenciją valstybės sienų apsaugos subjektai yra: Užsienio reikalų ministerija; Sveikatos apsaugos ministerija; Valstybės saugumo departamentas; Muitinės departamentas prie LR finansų ministerijos; Valstybinė veterinarijos tarnyba; Kitos ministerijos ir žinybos, kiek tai priklauso jų kompetencijai. Visi išvardintieji valstybės sienų apsaugos subjektai veikia ir savo veiklą koordinuoja LR Vyriausybės nustatyta tvarka. 24.9.3. Pasienio ruožas Sąvoka “pasienio ruožas” yra apibrėžiama “Lietuvos respublikos valstybės sienų apsaugos įstatymo” 7 – jame straipsnyje. Pasienio ruožas yra įvardinamas kaip “iki 5 km. pločio sausumos juosta, einanti į teritorijos gilumą nuo valstybės sienos linijos arba nuo kranto linijos, jeigu siena eina vandeniu, taip pat tarptautinių aerouostų, geležinkelio priėmimo – perdavimo stočių ir tarptautinių upių bei jūrų uostų teritorijos”. Iš straipsnio konteksto sąvoką “pasienio ruožas” galima apibrėžti ir kaip teritoriją, kurioje galioja pasienio režimas ir kurią, remiantis LR Valstybės sienos įstatymu, nustato LR vyriausybė. Šioje teritorijoje (taip pat kitose teritorijose, kuriose galioja pasienio režimas) veikia pasienio policija. Be pasienio policijos, sąvoka apibrėžiamoje teritorijoje leidžiama veikti ir kitoms žinyboms, jeigu jų veikla netrukdo valstybės sienų apsaugai. Apibrėžiama “Lietuvos respublikos valstybės sienų apsaugos įstatymo” 7-ojo straipsnio 2-ojoje dalyje. 24.9.4. Pasienio juosta Pasienio juosta yra įvardinama kaip 5 m. pločio pasienio ruožo dalis, esanti prie pat valstybės sienos. Čia taip pat numatoma, kad pasienio juostoje yra draudžiama bet kokia veikla, nesusijusi su sienų apsauga. 24.9.5. Pasienio kontrolės punktai. Jų režimas Perėjimo per Lietuvos respublikos valstybės sieną vietose, tarptautiniuose jūrų ar upių uostuose, aerouostuose steigiami pasienio kontrolės punktai. Pasienio kontrolės punktus steigia Lietuvos respublikos Vyriausybė valstybės sienų apsaugos subjektų teikimu, suderintu su pasienio policija, atsižvelgdama į valstybės, su kuria Lietuva turi sieną, interesus. Sienos perėjimo punktai atidaromi pagal dvišales sutartis. Pasienio kontrolės punktų režimas - tai LR Vyriausybės, Pasienio policijos departamento prie LR vidaus reikalų ministerijos, Užsienio reikalų, Susisiekimo ministerijų ir muitinės departamento prie LR Finansų ministerijos suderintu teikimu nustatyta asmenų ir transporto priemonių vykimo, krovinių ir kitokių vertybių gabenimo per valstybės sienas tvarka, suteikianti teisę atlikti pasienio, muitinės bei kitą kontrolę. 25 tema .Teisingumo valdymas 25-1.Tesingumo valdymo samprata Teisingumo valdymą vykdo teisingumo ministerija. Teisingumo ministerija savo veiklą vykdo teismuose , valstybės įstaigose, taikydama metodines priemones. Teisingumo valdymas – teismų veiklos užtikrinimas. Teisingumo valdymui būdinga objektų įvairovė: teismai notariatas advokatūra CM įstaigos hipoteka Įstatymų kodifikavimas ir sisteminimas Atsižvelgiant į teismų specifiką, kuri pasireiškia teisingumo vykdymu, Teisingumo valdymo organai neturi teisės teismams duoti nurodymų civilinėse, baudžiamosiose bylose, keisti sprendimus ir nuosprendžius, kištis į bylų nagrinėjimą - teismų nepriklausomumo principas. Teisingumo vykdymas vykdomas užtikrinant teismų materialinė bazę, vykdant administracinę veiklos kontrolę, darbo drausmės kontrolę. 25-2.Teisingumo valdymo organai?. Teisingumo ministerijos uždaviniai ir funkcijos Pagrindiniai Teisingumo ministerijos uždaviniai , funkcijos apibrėžti įstatymų ir šios ministerijos nuostatais. Teisingumo ministerijos veikla skirstoma į tokias pagrindines kryptis: Apylinkių. apygardų, administracinio, Lietuvos apeliacinio teismo veiklos užtikrinimas; Užtikrinti teismo antstolių kontorų darbą; Įstatymų ir kitų teisės aktų kodifikavimas ir sisteminimas (rengia kodeksus , įstatymų rinkinius). Notariato veiklos užtikrinimas; Funkcijų, susijusių su advokatūros veikla vykdymas; Metodinis vadovavimas CM įstaigoms; Visuomeninių organizacijų, nevyriausybinių organizacijų, politinių partijų ir politinių organizacijų įregistravimas ir reguliavimas; Vadovavimas Hipotekai; Vadovavimas Teisinės informacijos centrui; Tarptautinės teisės ir Europos integracijos funkcijų vykdymas; Laisvės atėmimo vietų inspektavimas Teisingumo ministerija vadovauja teismo ekspertizės institutui, teisės institutui. Pl. “LR teisingumo ministerijos nuostatus “- teisingumo ministerijos uždaviniai ir funkcijos: 5. Svarbiausieji Teisingumo ministerijos uždaviniai yra: 5.1. tirti Lietuvos Respublikos įstatymų leidybos problemas, dalyvauti kuriant šių įstatymų sistemą, pagal savo kompetenciją dalyvauti nacionalinės teisės harmonizavimo su Europos Sąjungos teisės aktais procese; 5.2. rengti Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų projektus, teikti dėl jų juridines išvadas; 5.3. sisteminti ir kodifikuoti Lietuvos Respublikos įstatymus ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimus bei kitus teisės aktus; 5.4. organizuoti teisėtyrą ir teisinę informatiką Lietuvos Respublikoje, kurti kompiuterines teisinės informacijos sistemas; 5.5. užtikrinti apylinkių teismų ir jų hipotekos skyrių, apygardų teismų, Lietuvos apeliacinio teismo veiklą, laikantis įstatymo nustatytų teismų veiklos bei teisėjų ir teismų nepriklausomumo principų; 5.6. įstatymo nustatyta tvarka prižiūrėti notariato veiklą; 5.7. metodiškai vadovauti hipotekos registro tvarkymo įstaigoms; 5.8. padėti plėtoti teisės mokslą, organizuoti mokslinių metodinių rekomendacijų praktinį taikymą 5.9. organizuoti ministerijos, apylinkių teismų ir jų hipotekos skyrių, apygardų teismų, Lietuvos apeliacinio teismo, ministerijos įsteigtų ar jai priskirtų įstaigų darbuotojų profesinį mokymą; 5.10. siekti, kad būtų sudarytos deramos darbo sąlygos ministerijos, apylinkių, apygardų teismų ir Lietuvos apeliacinio teismo bei ministerijos įsteigtų ar jai priskirtų įstaigų darbuotojams. 25-3. Ministerijos organizacinės funkcijos užtikrinant teismų veiklą, tikrinant ir revizuojant teismo antstolių kontorų darbą. Teisingumo ministerija šią funkciją vykdo kartu su Teismų departamentu, įsteigtu prie ministerijos: 1.Užtikrina Apyl. Apyg., Adminiatr. teismų, Lietuvos Apeliacin. teismo veiklą, laikydamasi įstatymo nustatytų teismų veiklos bei teisėjų nepriklausomumo principų: Rūpinasi materialinės bazės sudarymu Parenka teisėjų kandidatūras ir teikia Prezidentui; Tikrina ir revizuoja teismus , kaip jie laikosi darbo drausmės; Nustato teismų statistinių atskaitomybių formas; Kartu su LR Aukščiausiu teismu organizuoja egzaminų komisijos darbą, rengia egzaminų programas; Sudaro Apyl., Apyg., Apeliac. teismo teisėjų rezervą ,organizuoja, koordinuoja teisėjų mokymą, jų kvalifikacijos kėlimą; Tikrina ir revizuoja minėtų teismų ūkinę - finansinę veiklą, kontroliuoja teismų ir teisėjų (išskyrus Aukščiausio) administracinę veiklą. Sprendžia gyventojų pareiškimus , skundus teismų darbo klausimais. Teismo antstolių veikla Prie bendros kompetencijos apylinkių teismų yra teismo antstolių kontoros.Teismo antstolių kontorai vadovauja vyresnysis antstolis. Sudaroma tam tikra materialinė bazė, renkami kadrai, vykdoma jų veiklos kontrolė; Teismo antstolius į darbą priima ir atleidžia Teimų Departamento direktorius; Teisingumo ministerija atlieka darbą sistemindama , kodifikuodama teismo antstolių aktus. 25-5. Ministerijos funkcijos organizuojant ir kontroliuojant notariato veiklą. Teisingumo ministerija sprendžia klausimus notariato veiklos srityje. Notariatas - visuma notarų, kuriems įstatymu suteikiama teisė patvirtinti juridinius faktus. Notaras - Valstybės įgaliotas asmuo , pareigūnas, užtikrinantis, kad civiliniuose santykiuose nebūtų neteisėtų sandorių. Notarus skiria ir atleidžia Teisingumo ministras. Notarai jungiasi į Notarų rūmus Teisingumo ministerija tikrina notarų veiksmų teisėtumą, pagrįstumą,siekia suvienodinti notarų praktiką.; Nustato mokesčius; Nustato kandidatų į notarus skaičių; Organizuoja mokymą; Teisingumo ministras turi teisę iškelti notarui drausminę bylą. Notaras, pažeidęs įstatymą , atsako kaip ir pareigūnas. 25-6. Ministerijos funkcijos organizuojant advokatūros veiklą Sprendimą pripažinti asmenį advokatu priima Lietuvos Advokatų taryba. Advokatas turi įsteigti savo kontorą ar sudaryti sutartį su jau veikiančio advokato kontora.Advokatų kontora turi būti įregistruota Advokatų Taryboje. Advokatai kasmet renkasi į visuotiną advokatų susirinkimą – tai yra aukščiausias valdymo organas.Tarp susirinkimų veikia Advokatų Taryba, renkama 3 m. Jai vadovauja advokatų Tarybos prezidentas. Susirinkimas renka -–Advokatų revizijos komisiją ir garbės teismą. Teisingumo ministerija sprendžia tokius klausimus: Sudaro advokatų egzaminų programą ir nustato laikymo tvarką; Teisingumo ministras tvirtina advokatūros egzaminų komisijos sudėtį ir pirmininką; Teisingumo ministras priima advokato priesaiką ir gali kreiptis į Advokatų Tarybą – kad sprendimas pripažinti advokatu būtų atšauktas; Jei Advokatų taryba per 14 dienų neįregistruoja kontoros - gali Teisingumo ministras įregistruoti. Skelbia žiniose praktikuojančių advokatų sąrašą; Kontroliuoja advokatų kvalifikacijos kėlimą, gali reikalauti ataskaitų, gali iškelti advokatui drausminę bylą. Teisingumo ministerija apmoka už advokato darbą ( BPK 56 str. ), kai teikia pagalbą pagal prokuroro ar kt. paskyrimą. Teisingumo ministerija gali įsteigti advokatų kontorą , kuri teiktų pagalbą socialiai remtiniems asmenims. 25-7.Ministerijos uždaviniai ir funkcijos , teikiant metodinę pagalbą civilinės metrikacijos įstaigoms ir atliekant kai kuriuos civilinės metrikacijos veiksmus. Teisingumo ministerija aprūpina CM įstaigas CM aktų , registravimo liudijimų, aktų įrašų blankais. Teisingumo ministerija išduoda leidimus keisti piliečio vardą, tėvo vardą, pavardę. Teisingumo ministerija kontroliuoja, kad CM blankai būtų tinkamai apskaitomi, saugojami, naudojami. organizuoja revizijas. 25-8. Ministerijos funkcijos registruojant politinių partijų, politinių organizacijų, profesinių sąjungų, labdaros organizacijų ir kitų visuomeninių organizacijų įstatus ( nuostatus) Partijos: Teisingumo ministerija įregistruoja visuomenines organizacijas, politines partijas, jų įstatus ir kontroliuoja, kaip laikomasi įstatų ir įstatymų. Gali atsisakyti įregistruoti- kai įstatai prieštarauja Konstitucijai. Teisingumo ministerija registruoja ir reguliuoja tų organizacijų veiklą, kurios yra respublikinės apimties.Vietines organizacijas registruoja apskrities viršininko administracija. 25-9. Kitos ministerijos funkcijos Hipotekos įstaiga Hipotekos statusas yra apibrėžtas Hipotekos įstatymu ir Teismų įstatymu. Hipotekos gali būti įsteigtos prie t.t. apylinkės teismų. Centrinė Hipoteka funkcionuoja prie Teisingumo ministerijos.Hipotekos veiklą prižiūri Teismų departamentas.Hipotekai vadovauja paskirtas teisėjas. Hipoteka registruoja įstatymų nustatyta tvarka įkeistą turtą. Tarptautinių sutarčių ir žmogaus teisių apsaugos srityje - analizuoja įstatymus, teikia išvadas dėl tarptautinių sutarčių projektų.Palaiko tarptautinius teisinius ryšius. Teisingumo ministerijos struktūra: Vadovauja Teisingumo ministras.Vadovybai priklauso - viceministrai, sekretorius, ir patariamasis organas - kolegija. Departamentai: Teisės : a) Viešosios teisės skyrius; b)Privačios teisės skyrius; c)Įstatymų sisteminimo skyrius. Bendrųjų reikalų skyrius: a)Notariato; b)Advokatūros; CM sektorius; Materialinių paslaugų sektorius; Tarptautinės teisės ir Europos integracijos: Tarptautinių sutarčių; Žmogaus teisių; Tarptautinių ryšių; Europos integracijos; Dar funkcionuoja tokie skyriai: a)Viešųjų reikalų skyrius; b)Teismų inspektavimo skyrius; c)Registro skyrius; Ministerijai dirba specialūs patarėjai: Civilinės teisės ir proceso klausimais; Baudžiamosios teisės ir proceso klausimais; Įkeitimo kl. Bausmių vykdymo kl. Prie teisingumo ministerijos veikia: Teismo ekspertizės institutas, Teisinės informacijos centras, Teisės institutas.Teismo ekspertizės institutas – įstaiga, kuri duoda išvadas civilinėse ir baudžiamosiose bylose. Teisės institutas atlieka mokslinį tiriamąjį darbą. TIC- kaupia teisinę medžiagą, kodifikuoja įstatymus. 26 tema. Užsienio reikalų valdymas. 26-1. Užsienio reikalų valdymo samprata (K135,136,137 str.) Lietuvos Respublika, įgyvendindama užsienio politiką, vadovaujasi visuotinai pripažintais tarptautinės teisės principais ir normomis, siekia užtikrinti šalies saugumą ir nepriklausomybę, piliečių gerovę ir pagrindines jų teises bei laisves, prisideda prie teise ir teisingumu pagrįstos tarptautinės tvarkos kūrimo. Lietuvos Respublikoje karo propaganda draudžiama (K135). Lietuvos Respublika dalyvauja tarptautinėse organizacijose, jeigu tai neprieštarauja Valstybės interesams ir jos nepriklausomybei (K136). Lietuvos Respublikos teritorijoje negali būti masinio naikinimo ginklų ir užsienio valstybių karinių bazių (K137). Principai: 1) suverenios lygybės, 2)sienų neliečiamumo, 3)atsisakymo naudoti jėgą, 4)valstybės teritorinio vientisumo, 5)ginčų sureguliavimo taikiu būdu, 6)nesikišimo į kitų šalių vidaus reikalus, 7)tautų lygiateisiškumo, 8)teisė savarankiškai tvarkyti valstybės vidaus reikalus. Įsipareigojimų, kurie kyla iš tarptautinių sutarčių įsipareigojimų, vykdymu, integracijos į Europos sąjungą ir transatlantines organizacijas principai. 26-2. Užsienio reikalų valdymo organai. Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerija, jos uždaviniai, kompetencija, funkcijos. Svarbiausius užsienio politikos klausimus sprendžia Seimas, Prezidentas, Vyriausybė. Seimas - ratifikuoja ir denonsuoja Lietuvos Respublikos tarptautines sutartis, svarsto kitus užsienio politikos klausimus (K67str.). Denonsavimas– pranešimas kitai valstybei apie nutraukiamą sudarytą sutartį. Ratifikavimas- seimo aktas, kuriuo tvirtinama tarptautinė sutartis, pasirašyta atitinkamo atstovo. Prezidentas - 1) sprendžia pagrindinius užsienio politikos klausimus ir kartu su Vyriausybe vykdo užsienio politiką; 2) pasirašo Lietuvos Respublikos tarptautines sutartis ir teikia jas Seimui ratifikuoti; 3) Vyriausybės teikimu skiria ir atšaukia Lietuvos Respublikos diplomatinius atstovus užsienio valstybėse ir prie tarptautinių organizacijų; priima užsienio valstybių diplomatinių atstovų įgaliojamuosius ir atšaukiamuosius raštus; teikia aukščiausius diplomatinius rangus ir specialius vardus (K84str.) Vyriausybė - užmezga diplomatinius santykius ir palaiko ryšius su užsienio valstybėmis ir tarptautinėmis organizacijomis (K94str.). Užsienio politikos ir diplomatinių santykių uždaviniai: 1) vykdyti įstatymus, tarptautinius susitarimus ir kitus aktus; 2) organizuoti priemones, kad būtų užtikrinta sėkminga užsienio politikos veikla ir praktiškai įgyvendinti politiniai uždaviniai; 3) palaikyti nuolatinius ryšius su užsienio organizacijom ir vadovauti užsienio atstovybėse, diplomatinėms, konsulinėms atstovybėms, atstovams tarptautinėse organizacijose; 4) vesti derybas su užsienio atstovais; 5) ginti užsienyje LR piliečių ir ten gyvenančių lietuvių teises ir interesus. LR užsienio politika neapsiriboja politiniais - diplomatiniais santykiais. Į tai įeina ir ekonominių, socialinių, kultūrinių ir kitų reikalų santykių palaikymas. Taip pat reikia ir koordinuoti ryšius su užsienio valstybėmis. URM – centrinis šakinis valstybės valdymo organas, savo veikloje vadovaujasi K, įstatymais ir kitais Seimo aktais, Vyriausybės nutarimais, Prezidento dekretais, savo nuostatais patvirtintais Vyriausybėje. URM uždaviniai ir funkcijos vykdomi aparato pagalba. Tam sudaryta atitinkama ministerijos struktūra: Ministras - vadovauja URM. Pagal K jį skiria pareigoms ir atleidžia iš pareigų LR Prezidentas MP teikimu. Užsienio reikalų ministrą gali laikinai pavaduoti tik Ministro Pirmininko paskirtas kitas LRV narys. Pavaduojančio ministro funkcijos apribotos (negali pasirašyti sutarčių, keisti, auklėti viceministrų, koreguoti administracijos struktūros , etatų, tvirtinti padalinių nuostatų, registruoti įmonių, skirti jų vadovus, atšaukti diplomatus, atleisti darbuotojus aukšto rango ir kt.). Ministras vadovaudamas jam pavestai užsienio reikalų sričiai, yra atsakingas LRS, Prezidentui ir tiesiogiai pavaldus Ministrui Pirmininkui. Ministras vadovauja ministerijos administracijos padaliniams tiesiogiai ar per viceministrus ir ministerijos sekretorių, o departamentams, tarnyboms ir inspekcijoms prie ministerijos, kitoms jos įsteigtoms ar jai priskirtoms įstaigoms, valstybės įmonėms – per šių institucijų vadovus. Ministrui pavesti svarbūs diplomatiniai santykiai. Asmeniškai veda derybas, pasirašo sutartis, duoda nurodymus diplomatiniams atstovams, skiria darbuotojus dirbti diplomatinėse atstovybėse, suteikia kai kuriuos diplomatinius rangus. Viceministrai yra tiesiogiai atsakingi ministrui. Ministras nustato jų kompetenciją. Viceministrai rūpinasi jiems ministro skirtais ministerijos darbo barais, per ministerijos sekretorių ir atitinkamus ministerijos įstaigų vadovus koordinuoja ir užtikrina jų įgaliojimams priskirtose srityse ministro nustatytos politikos įgyvendinimą, teikia ministrui įstatymų ir kitų teisės aktų projektus.Viceministrai gali vadovauti departamentams prie ministerijos. Sekretorius vadovauja administracijai. Jis gali turėti ne daugiau kaip du pavaduotojus (sekretorius). Administracija susideda iš departamentų, skyrių ir kitų padalinių. Prie ministerijos gali būti įsteigti departamentai ir kitos įstaigos. Sekretorius atsako už ministerijos vadybą, teisės aktų (projektų) rengimo organizavimą ir kokybę, organizuoja ir kontroliuoja visų ministerijos administracijos padalinių veiklą vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Vyriausybės programa, Lietuvos Respublikos Vyriausybės ar ministro patvirtintomis konkrečiomis priemonėmis šiai programai įgyvendinti; atsako už ministerijos ūkinę ir finansinę veiklą; teikia ministrui tvirtinti ministerijos administracijos struktūrą ir etatų sąrašą; organizuoja ministro įsakymų projektų rengimą, pagal savo kompetenciją leidžia vykdomojo pobūdžio potvarkius; ministro pritarimu skiria pareigoms ir atleidžia iš pareigų savo pavaduotojus, ministerijos administracijos padalinių, ministerijos įsteigtų ar jai priskirtų įstaigų vadovus, išskyrus skiriamus ministro, taip pat karjeros tarnautojus bei aptarnaujantįjį personalą; vykdo kitas ministro jam pavestas funkcijas. Ministerijoje yra specifiniai struktūriniai padaliniai, sudaryti pagal valstybės grupes arba stambias šalis. Yra santykių su Rytų valstybėm, JAV, Lotynų Amerikos šalims ir pan. Diplomatų priėmimo reikalams yra protokolinis skyrius. Kolegija – ministro patariamoji institucija. Ministras yra kolegijos pirmininkas, o viceministrai, ministerijos sekretorius, ministerijos sekretoriaus pavaduotojai (sekretoriai), departamentų direktoriai – kolegijos nariai. Į kolegijos sudėtį gali būti įtraukti ir kiti ministerijos, kitų institucijų bei organizacijų atstovai. Į ministerijos kolegijos posėdžius gali būti kviečiami LRS Užsienio reikalų komiteto pirmininkas ar jo įgaliotas asmuo, be to, kitų ministerijų, valstybės ir kitų institucijų bei organizacijų atstovai ir mokslininkai (šių sutikimu).Užsienio reikalų ministerijos kolegijos narių skaičių nustato ir kolegijos personalinę sudėtį bei darbo reglamentą tvirtina ministras. Jis taip pat teikia klausimus kolegijai svarstyti. Atestacijos komisija svarsto darbuotojų profesinį pasirengimą, kompetenciją, dalykines savybes ir praktinę veiklą, jų parinkimą bei atitikimą skiriamąsias ar einamąsias pareigas, dėl darbo Lietuvos Respublikos diplomatinėse atstovybėse, atstovybėse prie tarptautinių organizacijų ir konsulinėse įstaigose užsienyje, dėl diplomatų siuntimo mokytis ar stažuotis užsienio valstybėse, diplomatinių rangų suteikimo ir teikia rekomendacijas užsienio reikalų ministrui. Atestacijos komisijos nuostatus tvirtina ir jos pirmininką bei narius skiria užsienio reikalų ministras.  Pagrindiniai URM uždaviniai ir funkcijos: 1) ginti LR politinius ir ekonominius interesus; 2) vykdyti sutarčių ir susitarimų su užsienio valstybėmis įsipareigojimus; 3) atstovauti LR užsienyje ir tarptautinėse organizacijose; 4) tiesiogiai vadovauti diplomatinių atstovybių ir konsulatų veiklai; 5) spręsti išvykimo į užsienį ir atvykimo klausimus; 6) koordinuoti ministerijų ir kitų organizacijų ryšius su užsieniu; 7) parengti sutarčių, susitarimų ir kitų aktų, kuriuose numatyti santykiai su kitom šalim projektus; 8) priimti užsienio valstybių diplomatinius atstovus. Kompetencija. Prioritetinė URM kompetencija - vadovauti tarptautinių sutarčių, įtvirtinančių užsienio prekybos režimus ir kitaip reguliuojančių prekybos santykius su kitomis valstybėmis, jų grupėmis ar tarptautinėmis organizacijomis, taip pat tarptautinių sutarčių dėl investicijų skatinimo bei apsaugos rengimui, deryboms dėl jų, šių sutarčių sudarymui ir vykdymui. URM kolegijos ir Atestacijos komisijos kompetencija, susijusi su Lietuvos Respublikos diplomatinės tarnybos veikla: 1) Užsienio reikalų ministerijos kolegija svarsto pagrindinius Užsienio reikalų ministerijos veiklos klausimus ir teikia rekomendacijas užsienio reikalų ministrui. Kolegijai vadovauja ir jos sudėtį tvirtina užsienio reikalų ministras. Į Užsienio reikalų ministerijos kolegiją pagal pareigas įeina užsienio reikalų ministras, užsienio reikalų viceministrai, Užsienio reikalų ministerijos sekretorius, departamentų direktoriai. Užsienio reikalų ministras į Užsienio reikalų ministerijos kolegiją gali paskirti ir kitus diplomatus. Į Užsienio reikalų ministerijos kolegijos posėdžius kviečiamas Seimo Užsienio reikalų komiteto pirmininkas ar jo įgaliotas asmuo. Užsienio reikalų ministerijos kolegijos kompetenciją ir darbo tvarką nustato Užsienio reikalų ministerijos kolegijos nuostatai, kuriuos tvirtina užsienio reikalų ministras. 2) Atestacijos komisija svarsto diplomatų kandidatūras, taip pat ar diplomatai tinka skiriamoms ar einamoms pareigoms, diplomatų siuntimo mokytis ar stažuotis užsienio valstybėse, diplomatinių rangų suteikimo klausimus ir teikia rekomendacijas užsienio reikalų ministrui. Atestacijos komisijos nuostatus tvirtina ir jos pirmininką bei narius skiria užsienio reikalų ministras. 26-3. LR diplomatinės atstovybės, konsulatai ir atašė užsienio šalyse. Jų teisinis statusas. Užsienio šalyse veikia LR diplomatinės ir konsulinės atstovybės. Jų teisinis statusas reguliuojamas spec. įstatymais ir kitais teisės aktais. “LR diplomatinės tarnybos įstatymas” (1998.12.29).  LR diplomatinės tarnybos teisinį pagrindą sudaro LR Konstitucija, šis įstatymas, LR konsulinis statutas ir kiti LR įstatymai, LR tarptautinės sutartys, tarp jų 1961 m. Vienos konvencija dėl diplomatinių santykių, kiti teisės aktai. Diplomatams LR darbo sutarties įstatymas netaikomas. Kiti darbo teisės aktai taikomi tiek, kiek diplomatų atitinkamos srities santykių nereguliuoja šis įstatymas. LR specialiųjų atašė, tarp jų ir LR gynybos atašė, skyrimą bei veiklą reglamentuoja LR specialiųjų atašė nuostatai, kuriuos tvirtina Vyriausybė.  LR diplomatinė atstovybė yra užsienio valstybėje ar prie tarptautinės organizacijos (kelių tarptautinių organizacijų) nuolat veikianti Lietuvos Respublikos diplomatinės tarnybos institucija oficialiems tarpvalstybiniams santykiams ar oficialiems santykiams su tarptautine organizacija palaikyti, įgyvendinti Lietuvos Respublikos užsienio politikos uždavinius ir ginti Lietuvos Respublikos, jos piliečių, įmonių bei kitų juridinių asmenų teises ir teisėtus interesus. Lietuvos Respublikos diplomatinė atstovybė yra tiesiogiai pavaldi Užsienio reikalų ministerijai. Esant susitarimui, užsienio valstybė gali atstovauti LR interesams kitose valstybėse, jeigu šios valstybės sutinka. Sprendimą dėl tokio atstovavimo priima Vyriausybė užsienio reikalų ministro teikimu, Seimui pritarus.  Diplomatinį atstovą užsienio valstybėje skiria ir atšaukia Prezidentas. Diplomatas gina LR politinius, ekonominius ir kitus interesus, atstovauja LR, vykdo LR įmonių, organizacijų, pareigūnų esančių užsienio šalyje priežiūrą. Atstovas ir kiti diplomatinės atstovybės darbuotojai naudojasi diplomatiniu imunitetu. Jų negali suimti, daryti jų bute kratą. LR diplomatinės atstovybės užsienio valstybėje funkcijos: 1. LR diplomatinė atstovybė užsienio valstybėje, kurioje ji akredituota, vykdo šias funkcijas: 1) atstovauja LR ir palaiko su valstybe oficialius santykius; 2) įgyvendina LR užsienio politikos uždavinius; 3) derasi su valstybės vyriausybe; 4) gina LR, jos piliečių, įmonių, kitų juridinių asmenų teises ir teisėtus interesus; 5) gauna, teisėtais būdais renka ir perduoda Užsienio reikalų ministerijai informaciją apie valstybės politinį, ekonominį gyvenimą bei įvykius; 6) skatina LR ir šios valstybės draugiškus santykius ir dalyvauja plėtojant ekonominį, kultūrinį bei mokslinį bendradarbiavimą, taip pat LR ir šios valstybės bendradarbiavimą dėl saugumo ir taikos užtikrinimo; 7) platina informaciją apie LR, jos politinę, socialinę ir ekonominę padėtį, kultūrą, papročius ir tradicijas. 2. Lietuvos Respublikos diplomatinei atstovybei užsienio valstybėje užsienio reikalų ministras gali pavesti vykdyti konsulines ir kitas funkcijas, atitinkančias diplomatinės atstovybės statusą pagal 1961 m. Vienos konvenciją dėl diplomatinių santykių ir viešąją tarptautinę teisę. LR diplomatinei atstovybei vadovauja LR diplomatinis atstovas arba LR laikinasis reikalų patikėtinis. LR diplomatinis atstovas vienu metu gali būti akredituotas keliose užsienio valstybėse, gavus tų valstybių sutikimą. LR diplomatinės atstovybės vadovas gali būti paskirtas atstovauti LR ir tarptautinėje organizacijoje. Konsulatai – steigiami stambiose užsienio valstybėse ir tuose miestuose kur daugiausia gyvena tautiečių (pvz., JAV-Čikagoj, Lenkijoje- Seinuose). Konsulus skiria ir atšaukia UR ministras. Jų teisės ir pareigos nustatytos konsulų nuostatuose, įstatymuose. Kai kuriomis neliečiamumo teisėmis naudojasi ir konsulai. Konsuliniai pareigūnai negali būti sulaikomi ar laikomi suimti iki teismo proceso, išskyrus atvejus, kai padarytas sunkus nusikaltimas, ir tik kompetentingos teismo įstaigos sprendimu. Apie konsulinio personalo nario sulaikymą, jo suėmimą iki teismo ar baudžiamosios bylos jam iškėlimą priimančioji valstybė nedelsdama praneša konsulinės įstaigos vadovui. Jei bet kuri tokia priemonė yra taikoma pastarajam, priimančioji valstybė diplomatiniais kanalais praneša apie tai atstovaujamajai valstybei. Konsulų funkcijos ir uždaviniai: gina LR fizinių ir juridinių asmenų teises toje užsienio šalyje. Svarbus konsulo uždavinys registruoti LR piliečių santuoką, gimimą, atlikti notarinius veiksmus, saugoti mirusių LR piliečių turtą, išduoda vizas įvažiuoti į LR ir kt. (Iš konvencijos nuostatų (pilnas sąrašas pridedama pabaigoje): pagalba atstovaujamosios valstybės piliečiams ir juridiniams asmenims; notarinių, civilinės registracijos ir panašių veiksmų atlikimas, taip pat atskirų administracinių funkcijų atlikimas su sąlyga, kad tai neprieštarauja priimančiosios valstybės įstatymams; atstovaujamosios valstybės piliečių ir juridinių asmenų interesų apsauga palikimo atsiradimo (succession mortis causa) atveju priimančiosios valstybės teritorijoje, laikantis pastarosios įstatymų ir t.t.) LR specialusis atašė yra LR pilietis, pagal jį delegavusios ministerijos kompetenciją padedantis įgyvendinti LR užsienio politiką. Specialiajam atašė gali būti paskirti pavaduotojas ar padėjėjas arba tiek pavaduotojas (keli pavaduotojai), tiek padėjėjas (keli padėjėjai). Specialusis atašė, jo pavaduotojai ir padėjėjai savo veikloje vadovaujasi LR Konstitucija, 1961 metų Vienos konvencija dėl diplomatinių santykių, LR įstatymais bei kitais teisės aktais, taip pat šiais nuostatais. Specialusis atašė, jo pavaduotojas ir padėjėjas privalo gerbti valstybės, kurioje jie akredituoti (buvimo valstybės), įstatymus. Specialusis atašė ir jo pavaduotojas buvimo valstybėje yra LR diplomatinės atstovybės diplomatinio personalo nariai, tiesiogiai pavaldūs juos paskyrusiam ministrui ir diplomatinės atstovybės vadovui. Specialiajam atašė ir kartu su juo buvimo valstybėje gyvenantiems šeimos nariams nustatytąja tvarka išduodamas diplomatinis pasas.  Funkcijos. Specialusis atašė vykdo šias funkcijas: 1. pagal jį delegavusios ministerijos kompetenciją padeda įgyvendinti LR užsienio politiką; 2. teisėtais būdais gauna, renka ir kaupia jį delegavusią ministeriją dominančią informaciją apie valstybę, kurioje jis yra akredituotas, ir perduoda ją šiai ministerijai jį paskyrusio ministro nustatyta tvarka; 3. informuoja jį delegavusią ministeriją apie valstybės ar (ir) tarptautinės organizacijos, kurioje (prie kurios) jis yra akredituotas, iniciatyvas, pasiūlymus bei nuostatas delegavusios ministerijos kompetencijai priskirtais klausimais; 4. padeda organizuoti jį delegavusios ministerijos (gynybos atašė - ir kariuomenės) pareigūnų vizitus į valstybę, kurioje jis yra akredituotas, ir šios valstybės pareigūnų vizitus į LR; 5. teikia LR diplomatinės atstovybės valstybėje ar (ir) prie tarptautinės organizacijos, kurioje (prie kurios) jis yra akredituotas, vadovui konsultacijas specialiojo atašė kompetencijos klausimais. 6. Specialusis atašė gali vykdyti ir kitas jį delegavusios ministerijos pavestas jam funkcijas, neprieštaraujančias Lietuvos Respublikos ir buvimo valstybės įstatymams, šiems nuostatams bei tarptautinei teisei  Lietuvos Respublikos gynybos atašė yra Lietuvos Respublikos krašto apsaugos sistemos atstovas toje valstybėje ar (ir) tarptautinėje organizacijoje, kurioje (prie kurios) jis yra akredituotas. LR diplomatinė atstovybė ir konsulinė įstaiga finansuojamos iš LR valstybės biudžeto per URM.  26-4. Diplomatinių atstovybių paskyrimo ir atšaukimo tvarka. LR diplomatinę atstovybę užsienio reikalų ministro teikimu, iš anksto apsvarsčius Seimo Užsienio reikalų komitete, steigia arba likviduoja Vyriausybė. LR diplomatinės atstovybės sudėtį nustato užsienio reikalų ministras, jeigu su valstybe, kurioje akredituota LR diplomatinė atstovybė, nėra susitarta dėl LR diplomatinės atstovybės darbuotojų skaičiaus. LR atstovybės prie tarptautinės organizacijos sudėtį nustato užsienio reikalų ministras. Diplomatinį atstovą užsienio valstybėje skiria ir atšaukia Prezidentas. Lietuvos Respublikos diplomatinis atstovas yra asmuo, oficialiai atstovaujantis Lietuvos Respublikai užsienio valstybėje ar tarptautinėje organizacijoje. Lietuvos Respublikos diplomatinis atstovas gali reziduoti užsienio valstybėje arba Lietuvos Respublikoje. Lietuvos Respublikos diplomatinio atstovo skyrimo tvarka: 1. Iš anksto kandidatūrą apsvarsčius Seimo Užsienio reikalų komitete, Lietuvos Respublikos diplomatinį atstovą užsienio valstybėje, gavus tos užsienio valstybės sutikimą priimti (agremaną), Vyriausybės teikimu skiria Respublikos Prezidentas dekretu, kurį taip pat pasirašo užsienio reikalų ministras. 2. Lietuvos Respublikos diplomatiniu atstovu gali būti tik diplomatas, turintis Lietuvos Respublikos nepaprastojo ir įgaliotojo ambasadoriaus ar Lietuvos Respublikos nepaprastojo pasiuntinio ir įgaliotojo ministro diplomatinį rangą. 3. Iki šio straipsnio 1 dalyje nurodyto Respublikos Prezidento dekreto paskelbimo žinios apie kandidato į Lietuvos Respublikos diplomatinius atstovus skyrimo procesą yra skirtos tik tarnybiniam naudojimui. Prašymo dėl sutikimo priimti (agremano) Lietuvos Respublikos diplomatinį atstovą užsienio valstybėje pateikimo tvarką nustato užsienio reikalų ministras. Lietuvos Respublikos diplomatiniai atstovai skiriami neapibrėžtam laikui. Jei pagal šio įstatymo 23 straipsnio nuostatas su skiriamu Lietuvos Respublikos diplomatiniu atstovu sudaroma terminuota diplomato tarnybos sutartis, ji pasibaigia Respublikos Prezidentui išleidus dekretą dėl diplomatinio atstovo atšaukimo. Jei Lietuvos Respublikos diplomatiniu atstovu skiriamas asmuo, su kuriuo yra sudaryta diplomato tarnybos sutartis, nauja sutartis nesudaroma ir jokių papildomų įrašų sutartyje nedaroma. Kai Lietuvos Respublikos diplomatinis atstovas išdirba daugiau kaip 3 metus, Vyriausybė gali siūlyti Respublikos Prezidentui jį atšaukti. Išimties atveju Vyriausybė gali siūlyti Respublikos Prezidentui atšaukti Lietuvos Respublikos diplomatinį atstovą anksčiau, nei sueis 3 metai nuo jo paskyrimo. Lietuvos Respublikos diplomatinio atstovo užsienio valstybėje funkcijų vykdymo pradžia. Lietuvos Respublikos diplomatinis atstovas užsienio valstybėje savo funkcijas pradeda vykdyti tada, kai įteikia įgaliojamuosius raštus valstybės, į kurią jis paskirtas, vadovui ar kitam šio įgaliotam pareigūnui arba kai praneša apie atvykimą ar įteikia įgaliojamųjų raštų nuorašą valstybės, į kurią jis paskirtas, užsienio reikalų ministrui ar užsienio reikalų ministerijos funkcijas atliekančios institucijos vadovui ar kitam šio įgaliotam pareigūnui, kaip toje valstybėje įprasta. Lietuvos Respublikos diplomatinio atstovo funkcijų vykdymo pabaiga Lietuvos Respublikos diplomatinio atstovo funkcijos baigiasi: 1) jį atšaukus šio įstatymo 36 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka. (36 str. 1d. Lietuvos Respublikos diplomatinį atstovą Vyriausybės teikimu atšaukia Respublikos Prezidentas dekretu, kurį taip pat pasirašo užsienio reikalų ministras. Užsienio valstybė ar tarptautinė organizacija, kurioje Lietuvos Respublikai atstovavo atšaukiamasis Lietuvos Respublikos diplomatinis atstovas, apie atšaukimą informuojama toje valstybėje ar tarptautinėje organizacijoje nustatyta tvarka; 2) jam atsistatydinus; 3) jam netekus Lietuvos Respublikos pilietybės; 4) jam mirus; 5) kitais tarptautinės teisės numatytais atvejais. Lietuvos Respublikos diplomatinio atstovo, su kuriuo yra sudaryta diplomato tarnybos sutartis, atšaukimas yra prilyginamas diplomato grąžinimui į Užsienio reikalų ministeriją ir tokiu atveju vadovaujamasi šio įstatymo 25 straipsnio nuostatomis. Atšaukus Lietuvos Respublikos diplomatinį atstovą, su kuriuo buvo sudaryta terminuota diplomato tarnybos sutartis, vadovaujamasi šio įstatymo 26 straipsnio nuostatomis Ypatingais atvejais Lietuvos Respublikos diplomatinis atstovas užsienio reikalų ministro įsakymu gali būti laikinai atšauktas į Lietuvos Respubliką. Dėl tokio laikino atšaukimo diplomato tarnybos sutartis ar terminuota diplomato tarnybos sutartis nenutraukiama ir Lietuvos Respublikos diplomatiniam atstovui toliau mokamas darbo užmokestis. Laikinas Lietuvos Respublikos diplomatinio atstovo atšaukimas nutraukiamas užsienio reikalų ministro įsakymu Konsulatų paskyrimo ir atšaukimo tvarka. (“Vienos konvencija dėl konsulinių santykių (1963.04.24)” LR pasirašė 1992.02.14) “Konsulinė įstaiga -yra bet kuris generalinis konsulatas, konsulatas, vicekonsulatas ar konsulinė agentūra.  Konsulinis pareigūnas- yra bet kuris asmuo, įskaitant ir konsulinės įstaigos vadovą, kuriam pavesta atlikti konsulines funkcijas. Konsuliniai santykiai tarp valstybių užmezgami abipusiu sutikimu. Sutikimas užmegzti diplomatinius santykius tarp valstybių reiškia sutikimą užmegzti konsulinius santykius, jei nenurodyta priešingai. Diplomatinių santykių nutraukimas ipso facto nereiškia konsulinių santykių nutraukimo. Konsulines funkcijas vykdo konsulinės įstaigos. Jas taip pat vykdo diplomatinės atstovybės, laikydamosi šios Konvencijos nuostatų. Atstovaujamoji valstybė skiria konsulinių įstaigų vadovus, priimančioji valstybė juos priima atlikti konsulines funkcijas. Konsulinės įstaigos vadovo skyrimo ir priėmimo formalumus nustato atitinkamai atstovaujamosios ir priimančiosios valstybės įstatymai ir papročiai, atsižvelgiant į šios Konvencijos nuostatas. 1)Atstovaujamoji valstybė, kiekvieną kartą paskirdama konsulinės įstaigos vadovą, suteikia jam konsulinį patentą ar lygiavertį dokumentą, kuriame nurodomos jo pareigos ir paprastai jo pavardė, kategorija ir klasė, konsulinė apygarda ir konsulinės apygardos buvimo vieta. 2) Atstovaujamoji valstybė perduoda konsulinį patentą ar lygiavertį dokumentą diplomatiniais kanalais ar kitu tinkamu būdų valstybės, kurioje konsulinės įstaigos vadovas atliks savo funkcijas, vyriausybei. 3)Jei priimančioji valstybė sutinka, atstovaujamoji valstybė gali vietoj konsulinio patento ar lygiaverčio dokumento nusiųsti priimančiajai valstybei pranešimą, kuriame pateikiami šio straipsnio 1 punkte nurodyti duomenys (pareigos ir paprastai jo pavardė, kategorija ir klasė, konsulinė apygarda ir konsulinės apygardos buvimo vieta). Priimančiosios valstybės užsienio reikalų ministerijai arba jos paskirtai institucijai pranešama apie: a) konsulinės įstaigos narių paskyrimą, jų atvykimą po paskyrimo į konsulinę įstaigą, jų galutinį išvykimą ar jų funkcijų pasibaigimą bei kitus jų statusui įtakos turinčius pasikeitimus, kurie įvyko atliekant pareigas konsulinėje įstaigoje; b) priklausančio konsulinės įstaigos nario šeimai ir kartu su juo gyvenančio asmens atvykimą ir galutinį išvykimą bei atitinkamais atvejais apie tai, kad tas arba kitas asmuo tapo ar nustojo buvęs konsulinės įstaigos nario šeimos nariu; c) privačių namų darbininkų atvykimą ir galutinį išvykimą bei atitinkamais atvejais apie šių darbo santykių pasibaigimą; d) priimančiosios valstybės gyventojų priėmimą bei atleidimą iš darbo konsulinėje įstaigoje ar darbą privačiais namų darbininkais, suteikiantį teisę į privilegijas ir imunitetus. Konsulinės įstaigos nario funkcijos pasibaigia inter alia: a) atstovaujamajai valstybei pranešus priimančiajai valstybei apie jo funkcijų pasibaigimą; b) atšaukus egzekvatūrą (egzekvatūra- tai priimančios valstybės leidimas pradėti atlikti savo funkcijas (diplomatams, konsulams ir kt.) toje valstybėje); c) priimančiajai valstybei pranešus atstovaujamajai valstybei apie jos atsisakymą pripažinti jį konsulinio personalo nariu. Atašė paskyrimo ir atšaukimo tvarka. Sprendimą įsteigti specialiojo atašė (gynybos, kultūros, prekybos atašė ir panašiai) pareigybę LR diplomatinėje atstovybėje ar prie tarptautinės organizacijos atitinkamos srities ministro teikimu, užsienio reikalų ministrui pritarus, priima LRV. Specialiuoju atašė (išskyrus gynybos atašė) gali būti skiriamas tik LR valdininkas. LR gynybos atašė gali būti skiriamas tik ne žemesnį kaip kapitono ar jį atitinkantį karinį laipsnį turintis LR krašto apsaugos profesinės karo tarnybos karininkas. Specialusis atašė skiriamas ministro, kurio vadovaujamai ministerijai pagal jos kompetenciją jis turės atstovauti, įsakymu, esant raštiškam užsienio reikalų ministro pritarimui. Skiriant LR gynybos atašė, būtinas priimančiosios valstybės išankstinis sutikimas, jeigu to reikalauja priimančioji valstybė, vadovaudamasi 1961 metų Vienos konvencija dėl diplomatinių santykių. KAM teikimu tos valstybės sutikimo prašo URM diplomatiniais kanalais. Specialiojo atašė pavaduotojas ir padėjėjas skiriami ir atšaukiami tokia pat tvarka, kaip ir specialusis atašė. Specialusis atašė, jo pavaduotojas ir padėjėjas, išskyrus gynybos atašė, dirba Lietuvos Respublikos diplomatinėje atstovybėje pagal terminuotą darbo sutartį. Gynybos atašė, jo pavaduotojas ir padėjėjas (jeigu jis - ne civilis asmuo) negali būti skiriami antrai kadencijai paeiliui. Šių nuostatų numatyta tvarka specialusis atašė gali būti skiriamas ir į kelias užsienio valstybes ar kelias tarptautines organizacijas, gavus jo buvimo valstybės ir valstybių, į kurias jį numatoma skirti, sutikimą, jeigu to reikalaujama. Specialusis atašė turi būti atšauktas: pasibaigus terminuotos darbo sutarties laikui; LR darbo sutarties įstatymo nustatyta tvarka nutraukus terminuotą darbo sutartį pirma laiko; tarptautinei organizacijai, prie kurios jis buvo akredituotas, nutraukus savo veiklą; diplomatinei atstovybei, kurioje dirba specialusis atašė, nutraukus savo veiklą; kitais tarptautinės teisės nustatomais pagrindais. 26-5. Diplomatiniai rangai, jų suteikimo tvarka. LR yra šie diplomatiniai rangai: 1) Lietuvos Respublikos nepaprastasis ir įgaliotasis ambasadorius; 2) Lietuvos Respublikos nepaprastasis pasiuntinys ir įgaliotasis ministras; 3) ministras patarėjas; 4) patarėjas; 5) pirmasis sekretorius; 6) antrasis sekretorius; 7) trečiasis sekretorius; 8) atašė.  Diplomatinių rangų suteikimo tvarka. 1) LR nepaprastojo ir įgaliotojo ambasadoriaus, LR nepaprastojo pasiuntinio ir įgaliotojo ministro rangus užsienio reikalų ministro teikimu suteikia Prezidentas dekretu, kurį taip pat pasirašo užsienio reikalų ministras. Šie diplomatiniai rangai suteikiami iki gyvos galvos. 2) Ministro patarėjo, patarėjo, pirmojo sekretoriaus, antrojo sekretoriaus, trečiojo sekretoriaus ir atašė rangus suteikia užsienio reikalų ministras įsakymu.3) Atestacijos komisija užsienio reikalų ministrui teikia rekomendacijas dėl ministro patarėjo, patarėjo, pirmojo sekretoriaus, antrojo sekretoriaus, trečiojo sekretoriaus ir atašė diplomatinių rangų suteikimo bei teikimo suteikti LR nepaprastojo ir įgaliotojo ambasadoriaus, LR nepaprastojo pasiuntinio ir įgaliotojo ministro rangus.  Diplomatinių rangų teikimo eilė.1) Pirmasis diplomatinis rangas yra suteikiamas asmeniui, sėkmingai išdirbusiam parengiamąjį laikotarpį. Aukštesnis nei turėtas diplomatinis rangas paprastai suteikiamas po 3 metų. 2) Už ypač iniciatyvų, atsakingą ar sėkmingą darbą diplomatiniai rangai gali būti suteikiami ir nepraėjus šio straipsnio 1 dalyje nurodytam laikui. 3) Asmeniui, skiriamam LR diplomatiniu atstovu, taip pat asmeniui, su kuriuo sudaroma terminuota diplomato tarnybos sutartis, diplomatinis rangas suteikiamas neatsižvelgiant į šio straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas. Šiems asmenims diplomatinis rangas suteikiamas Atestacijos komisijos teikimu, atsižvelgus į jų einamas pareigas, kompetenciją ir darbo užsienio politikos srityje patirtį.  Asmens, išėjusio iš LR diplomatinės tarnybos, diplomatinis rangas. 1) Asmuo ministro patarėjo, patarėjo, pirmojo sekretoriaus, antrojo sekretoriaus, trečiojo sekretoriaus ar atašė diplomatinį rangą turi iki gyvos galvos, jeigu į pensiją išeina iš LR diplomatinės tarnybos. 2) Asmeniui, kuris iki išeidamas iš LR diplomatinės tarnybos turėjo diplomatinį rangą, išskyrus LR nepaprastojo ir įgaliotojo ambasadoriaus ar LR nepaprastojo pasiuntinio ir įgaliotojo ministro diplomatinius rangus, turėtasis diplomatinis rangas gali būti grąžintas, jeigu per 5 metus šis asmuo sugrįžta į LR diplomatinę tarnybą ir jei jis nebuvo atleistas iš LR diplomatinės tarnybos šio įstatymo 58 straipsnio 1 dalyje ir 2 dalies 1, 6 ir 7 punktuose nustatytais pagrindais. 3) Asmuo (išskyrus turintį LR nepaprastojo ir įgaliotojo ambasadoriaus ar LR nepaprastojo pasiuntinio ir įgaliotojo ministro diplomatinį rangą), dirbęs pagal terminuotą diplomato tarnybos sutartį, diplomatinio rango netenka terminuotai diplomato tarnybos sutarčiai pasibaigus ir šio straipsnio 2 dalies nuostatomis remtis negali.  Diplomatinių rangų atėmimas. Diplomatinius rangus už diplomato priesaikos nesilaikymą gali atimti juos suteikęs Prezidentas užsienio reikalų ministro teikimu arba užsienio reikalų ministras Atestacijos komisijos teikimu.   26-6. LR atstovybės tarptautinėse organizacijose. Beveik tas pats kas ir diplomatinės atstovybės užsienio šalyse (žr. 3, 4 šios temos klausimą) LR diplomatinė atstovybė yra užsienio valstybėje ar prie tarptautinės organizacijos (kelių tarptautinių organizacijų) nuolat veikianti LR diplomatinės tarnybos institucija oficialiems tarpvalstybiniams santykiams ar oficialiems santykiams su tarptautine organizacija palaikyti, įgyvendinti LR užsienio politikos uždavinius ir ginti LR, jos piliečių, įmonių bei kitų juridinių asmenų teises ir teisėtus interesus. LR diplomatinė atstovybė yra tiesiogiai pavaldi Užsienio reikalų ministerijai. LR atstovybė prie tarptautinės organizacijos vykdo šias funkcijas: 1) tarptautinėje organizacijoje atstovauja LR interesams bei juos gina; 2) įgyvendina LR užsienio politikos uždavinius; 3) palaiko ryšius tarp LR ir tarptautinės organizacijos; 4) derasi su tarptautine organizacija; 5) gauna, teisėtais būdais renka ir perduoda URM informaciją apie tarptautinės organizacijos veiklą; 6) užtikrina LR suinteresuotų institucijų dalyvavimą tarptautinės organizacijos veikloje; 7) platina informaciją apie LR, jos politinę, socialinę ir ekonominę padėtį, kultūrą, papročius ir tradicijas; 8) padeda įgyvendinti tarptautinės organizacijos tikslus ir uždavinius. LR diplomatinei atstovybei vadovauja LR diplomatinis atstovas arba LR laikinasis reikalų patikėtinis, kuris vienu metu gali būti akredituotas keliose užsienio valstybėse, gavus tų valstybių sutikimą, o taip pat gali būti paskirtas atstovauti LR ir tarptautinėje organizacijoje Atstovybės prie tarptautinės organizacijos personalo narių bei jų šeimos narių privilegijos ir imunitetai 1. LR atstovybės prie tarptautinės organizacijos personalo nariai bei jų šeimos nariai naudojasi privilegijomis ir imunitetais, kuriuos jiems pripažįsta tarptautinė viešoji teisė ir specialūs tarptautiniai susitarimai šiais klausimais bei valstybės, kurioje jie reziduoja, įstatymai.2. Vyriausybė tam tikrais atvejais, atsižvelgdama į konkrečias aplinkybes, gali atsisakyti šio straipsnio 1 dalyje nurodytų asmenų privilegijų ir imunitetų Iš anksto kandidatūrą apsvarsčius Seimo Užsienio reikalų komitete, LR diplomatinį atstovą prie tarptautinės organizacijos Vyriausybės teikimu skiria Respublikos Prezidentas dekretu, kurį taip pat pasirašo užsienio reikalų ministras. LR diplomatiniu atstovu gali būti tik diplomatas, turintis LR nepaprastojo ir įgaliotojo ambasadoriaus ar LR nepaprastojo pasiuntinio ir įgaliotojo ministro diplomatinį rangą. LR diplomatinis atstovas prie tarptautinės organizacijos savo funkcijas pradeda vykdyti įteikęs įgaliojamuosius raštus tarptautinės organizacijos vadovui arba kita tarptautinėje organizacijoje nustatyta tvarka LR diplomatinį atstovą Vyriausybės teikimu atšaukia Prezidentas dekretu, kurį taip pat pasirašo užsienio reikalų ministras. Užsienio valstybė ar tarptautinė organizacija, kurioje LR atstovavo atšaukiamasis LR diplomatinis atstovas, apie atšaukimą informuojama toje valstybėje ar tarptautinėje organizacijoje nustatyta tvarka Lietuvos Respublikos specialioji misija - yra užsienio reikalų ministro ar jo teikimu Respublikos Prezidento arba Vyriausybės paskirtas asmuo ar asmenų grupė konkretiems tarpvalstybinių santykių klausimams spręsti ar pavedimams vykdyti. Specialiosios misijos nariais gali būti paskirti diplomatai ar kiti asmenys. Lietuvos Respublikos specialiosios misijos nariai naudojasi privilegijomis ir imunitetais, numatytais 1969 m. Konvencijoje dėl specialiųjų misijų. Laikinasis LR reikalų patikėtinis. Jeigu LR diplomatinėje atstovybėje nėra šio įstatymo nustatyta tvarka paskirto LR diplomatinio atstovo, kuris vadovautų LR diplomatinei atstovybei, užsienio reikalų ministras skiria LR laikinąjį reikalų patikėtinį užsienio valstybėje ar prie tarptautinės organizacijos. LR laikinasis reikalų patikėtinis skiriamas ir tada, kai LR diplomatinis atstovas laikinai negali eiti savo pareigų. Šiuo atveju LR laikinąjį reikalų patikėtinį ne ilgiau kaip 1 mėnesiui gali paskirti pats LR diplomatinis atstovas, o ilgesniam laikotarpiui - užsienio reikalų ministras arba jo įgaliotas asmuo. Funkcijos. LR laikinasis reikalų patikėtinis atstovauja LR užsienio valstybėje ar tarptautinėje organizacijoje ir vadovauja LR diplomatinei atstovybei. Vadovaudamas LR diplomatinei atstovybei, LR laikinasis reikalų patikėtinis turi tokias pat teises ir pareigas kaip ir LR diplomatinis atstovas. 27 tema. Mokslo ir studijų valdymas 27-1. Švietimo ir mokslo samprata LR tai yra specifinė valdymo sritis, turinti savo ypatumų. Ji apima mokslo ir studijų sistemą, kurią nustato įstatymai. Mokslo ir studijų valdymą reglamentuoja “LR mokslo ir studijų įstatymas”(1991 vasario 12 d.) bei atitinkami LRV nutarimai, aukštųjų mokyklų ir kitų mokslo įstaigų statutai, švietimo ministerijos aktai, ministro įsakymai. Atsižvelgiant į minėto įstatymo nuostatus, valdymo funkcijas vykdo LRV, LR Mokslo taryba, švietimo ministerija, mokslo ir studijų institucijos. LRV organizuoja valstybinio mokslo programų sudarymą ir jų vykdymą bei sprendžia kitus klausimus. Pagal mokslo ir studijų įstatymą, LR mokslo taryba yra savarankiškai veikianti mokslo ir bei studijų savivaldos institucija.Ji yra Lietuvos Respublikos Seimo bei Vyriausybės mokslinis ekspertas mokslo ir studijų organizavimo ir bei finansavimo klausimais. Lietuvos Mokslo Taryba sudaroma ir veikia pagal Lietuvos Respublikos Seimo patvirtintus nuostatus. (LR Mokslo Tarybos Nuostatai priimt. 1991 07 09) Lietuvos Mokslo Tarybos kompetencija: teikia mokslo sričių plėtotės kryptis bei įvertina valstybines mokslo programas; teikia siūlymus Lietuvos Respublikos Vyriausybei valstybės biudžeto projektui sudaryti; įvertina finansavimo paskirstymą mokslui ir studijoms, taip pat mokslo ir studijų infrastruktūros objektams išlaikyti, plėtoti ir steigti; organizuoja Lietuvos ūkio, kultūros ir socialinės sferos plėtotės programų mokslinę ekspertizę; teikia siūlymus steigti, reorganizuoti arba likviduoti mokslo ir studijų institucijas; teikia Lietuvos Respublikos Vyriausybei išvadas dėl mokslo ir studijų institucijų teisės suteikti mokslo laipsnius arba pedagoginius (mokslo) vardus. Lietuvos Mokslo Taryba turi teisę: gauti iš valstybės valdymo įstaigų ir mokslo bei studijų institucijų informaciją ir statistinius duomenis savo kompetencijos klausimais; nagrinėti ginčus, kylančius įgyvendinant mokslo ir studijų institucijų statutus (įstatus). Lietuvos Mokslo Tarybos struktūra Mokslo Tarybą sudaro 24 nariai. 15 narių išrenka mokslininkai. Po 3 mokslininkus 5 mokslo sritims (humanitarinių, socialinių…). 9 narius LRV teikimu skiria Seimas. Tarybos narių kadencija 6 m. Kas dveji metai vienas kiekvienos mokslo srities mokslininkas ir 3 Seimo paskirti Tarybos nariai, baigę savo kadenciją, keičiami naujais. Taryba sudaro 7 nuolatines ekspertų komisijas: 1) Mokslininkų kvalifikacijos komisiją; 2) Studijų komisiją; 3) Humanitarinių mokslų komisiją; 4) Socialinių mokslų komisiją; 5) Fizinių mokslų komisiją; 6) Biomedicinos mokslų komisiją; 7) Technologijos mokslų komisiją. 27-2. LR švietimo ir mokslo ministerija, jos uždaviniai ir funkcijos Švietimo ministerijos funkcijos: (LRV 1998 m. liepos 21 d. nutarimu Nr. 914 patvirtinti švietimo ir mokslo ministerijos nuostatai); Vykdo įstatymų ir kitų teisės aktų jai pavestas mokslo sričių valdymo funkcijas ir įgyvendina valstybės politiką kartu su mokslo ir studijų departamentu prie Švietimo ir mokslo ministerijos . Apibendrina įstatymų, LRV nutarimų, mokslo studijų ir technologijos taikymo praktiką dėl kitų institucijų aktų tobulinimo, naujų projektų rengimo. Suderinusi su kitomis ministerijomis, teikia LRV pasiūlymus ir išvadas dėl mokslo institucijų steigimo, reorganizavimo ir likvidavimo. Remdamasi mokslo ir studijų departamento pasiūlymais aprobuoja doktorantų priėmimo sąlygas, užsako ir koordinuoja mokslo tiriamuosius darbus mokslo uždaviniams spręsti. Teikia LRV pasiūlymus dėl technologinių mokslo krypčių plėtojimo. 27-3. Švietimo (mokymo) įstaigų sistema. Ikimokyklinio ugdymo įstaigos; bendrojo lavinimo mokyklos; profesinio mokymo įstaigos, aukštesniosios mokyklos. (Šia tema ponas Petkevičius nepasakė nieko, ne maži vaikai, praėjot pro visą šitą mėsmalę ir viską apie ją žinot). 27-4. Mokslo ir studijų sistema. Lietuvos mokslo taryba, jos uždaviniai ir funkcijos. Lietuvos mokslų akademija. Mokslo tiriamieji institutai. Aukštosios mokyklos, jų teisinis statusas. Mokslo ir studijų sistema. Pagal “LR mokslo ir studijų įstatymą” mokslo ir studijų sistemą sudaro šios mokslo ir studijų institucijos: aukštosios mokyklos; mokslo institutai; Lietuvos Mokslų Akademija; kitos mokslo įstaigos; mokslininkai ir jų grupės. Mokslininkas yra asmuo, dirbantis mokslinį darbą ir turintis mokslo laipsnį arba pedagoginį (mokslo) vardą. Mokslo įstaiga - institucija, kurios pagrindinė veikla yra moksliniai tyrimai. Aukštoji mokykla - studijų ir mokslo įstaiga, rengianti specialistus su aukštuoju išsilavinimu bei mokslininkus, atliekanti mokslinius tyrimus ir kitą kūrybinį darbą. Studijos - aukštojo mokymo, mokslininkų rengimo ir specialistų su aukštuoju išsilavinimu tobulinimosi bei perkvalifikavimo procesas. Studijuojančiųjų (studentų, daktarantų, stažuotojų, rezidentų ir kitų) priėmimo sąlygas, suderintas su Lietuvos Respublikos Vyriausybe, studijų formas ir turinį, atsižvelgdamos į valstybės reikmes, nustato mokslo ir studijų institucijos. Reikalavimai stojantiesiems į aukštosios mokyklos pirmąjį kursą turi atitikti vidurinio mokslo programas. Mokslo institutas yra mokslo įstaiga, kuri atlieka mokslinius tyrimus ir kartu su aukštąja mokykla rengia mokslininkus bei padeda aukštosioms mokykloms rengti specialistus. Lietuvos Mokslų Akademija yra valstybės remiama institucija, jungianti žymiausius Lietuvos ir savo veikla su Lietuva susijusius užsienio mokslininkus. Lietuvos Mokslų Akademija veikia pagal savo statutą, kurį priima ir keičia Mokslų Akademijos visuotinis susirinkimas, o tvirtina Lietuvos Respublikos Seimas. Steigimas. Valstybės aukštąsias mokyklas steigia ir likviduoja Seimas. Nevalstybinės aukštosios mokyklos steigiamos gavus LRV licencijas. Jei mokykla neturi licencijos, diplomai juridinės galios neturi. Mokslo institutai, kitos įstaigos steigiamos reorganizuojamos ir t.t. LRV nutarimu. Pagal įstatymą, valstybinės aukštosios mokyklos ir valstybiniai mokslo institutai turi autonomiją, nustatytą Lietuvos Respublikos įstatymuose ir patvirtintame institucijos statute. Jų veiklą valstybė gali reguliuoti subsidijomis, valstybės finansuojamais užsakymais (sutartimis) bei kitomis Lietuvos Respublikos įstatymų numatytomis priemonėmis. Aukščiausias valstybinės aukštosios mokyklos ir mokslo instituto sprendžiantysis organas yra taryba (senatas), kurią renka mokslo laipsnį ar pedagoginius (mokslo) vardus turintys institucijos darbuotojai. Taryba (senatas) paprasta balsų dauguma renka arba skiria institucijos vadovą (rektorių, direktorių) ir tvirtina jo pavaduotojus. Tarybos (senato) ir institucijos vadovas negali būti tas pats asmuo. Kitų mokslo įstaigų savarankiškumo ribas, valdymo struktūrą ir formavimo tvarką nustato jų įstatai ir Lietuvos Respublikos įstatymai. Statutai Mokslo ir studijų institucijos statutas yra teisinis aktas, kuris reglamentuoja aukštųjų mokyklų ir mokslo institutų veiklą, o įstatai - kitų mokslo įstaigų veiklą. Steigiamos institucijos statuto (įstatų) projektą rengia steigėjo paskirta laikinoji (steigiamoji) taryba, o tvirtina steigėjas. Veikiančios institucijos statutą priima arba keičia institucijos darbuotojų, turinčių mokslo laipsnius bei pedagoginius (mokslo) vardus, susirinkimas (konferencija) paprasta balsų dauguma arba jo pavedimu - taryba (senatas) dviejų trečdalių balsų dauguma. Mokslo ir studijų institucijos statute turi būti nurodyta: 1) institucijos pavadinimas; 2) adresas; 3) pagrindiniai veiklos tikslai, mokslinės ir mokomosios veiklos pobūdis; 4) institucijos turtas, įskaitant perduotus jai naudotis žemės sklypus, ir to turto naudojimo sąlygos; 5) tarybos (senato) ir valdymo organų kompetencija, jų sudėtis ir sudarymo tvarka. Kitų institucijų įstatai sudaromi pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintus tipinius įstatus. Statutuose (įstatuose) taip pat gali būti išdėstytos ir kitos taisyklės, neprieštaraujančios Lietuvos Respublikos įstatymams ir tarptautinėms sutartims. Valstybinių aukštųjų mokyklų statutus tvirtina Lietuvos Respublikos Seimas o valstybinių mokslo institutų statutus - Lietuvos Respublikos Vyriausybė. Kitų mokslo ir studijų institucijų įstatai bei jų pakeitimai registruojami Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka. Mokslo ir studijų institucija, išskyrus privačiąją, nuo statuto patvirtinimo ar įstatų įregistravimo dienos turi juridinio asmens teises. Veiklos formos Mokslo ir studijų institucija savarankiškai nustato savo struktūrą ir ryšius su kitais (taip pat ir užsienio) partneriais. Ji gali steigti ir turėti mokslo bei mokymo centrus, institutus, klinikas, bandymų stotis, fakultetus, katedras, laboratorijas, observatorijas, muziejus, botanikos sodus, bibliotekas, informacinius centrus, įmones, eksperimentinius ir mokomuosius ūkius bei kitus mokslui ir studijoms reikalingus padalinius. Turtas Mokslo ir studijų institucijų turtą sudaro intelektualaus darbo produktai (tiek, kiek nepažeidžiamos autoriaus teisės), žemė, pastatai, kilnojamasis turtas, finansiniai ištekliai, vertybiniai popieriai bei kitos įstatymų nedraudžiamos turėti vertybės. Šį turtą institucijos naudoja Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka. Valstybinės mokslo ir studijų įstaigos joms paskirtu valstybės turtu naudojasi neatlyginamai ir privalo jį išsaugoti bei gausinti. Taip pat jos gali gauti LR subsidijas, mokslo ir rėmimo fondo lėšas, užsakymus. Dalyvauti tarptautinėse mokslinėse programose. 27-5. Mokslo laipsniai ir vardai, jų suteikimo tvarka. Lietuvoje pripažįstamos vienos, dviejų ir kelių pakopų studijos, kurias baigus, gali būti suteikiami bakalauro, magistro arba kiti kvalifikaciniai laipsniai. Kvalifikacinius šių laipsnių reikalavimus Lietuvos Mokslo Tarybos teikimu tvirtina Lietuvos Respublikos Vyriausybė. Lietuvos Respublikos suteikiami daktaro ir habilituoto daktaro mokslo laipsniai. Mokslų daktarai rengiami daktarantūroje. Mokslo ir studijų institucijos parengtus daktarantūros ir habilitacijos nuostatus Lietuvos Mokslo Tarybos teikimu tvirtina Lietuvos Respublikos Vyriausybė. Lietuvos Respublikoje suteikiami docento ir profesoriaus pedagoginiai (mokslo) vardai. Pedagoginių (mokslo) vardų kvalifikacinius reikalavimus ir suteikimo bei nostrifikavimo tvarką Lietuvos Mokslo Tarybos teikimu nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė. Mokslo laipsnis yra skiriamas už disertaciją, mokslo pedagoginis vardas - suteikiamas tiems asmenims, kurie jau turi mokslo laipsnį ir dirba pedagoginį darbą (universitetuose). Kitose mokyklose gali būti suteikiami mokslo laipsniai ir kitais pagrindais - pvz.: menininkams - už paveikslą, parodą. (Muzikos srityje taip pat). Pedagoginį mokslo vardą gali gauti ir neturintis mokslinio laipsnio. Mokslininkai gali dirbti savarankiškai, gali jungtis į grupes, gauti honorarą, ginti savo teises. UNIVERSITETAS (Vilniaus universiteto statutas priimt. 1990 06 12) Vilniaus Universiteto statutas buvo priimtas 1990 birželio 12 d. Pagal šį statutą Vilniaus universitetas yra valstybinė aukštoji mokslo ir mokymo įstaiga, šimtametes humanistines tradicijas turintis Lietuvos kultūros židinys. Universitetas turi šio statuto ir Lietuvos įstatymų nustatytą autonomiją bei naudojasi savo teritorijos ir pastatų neliečiamumo teise. Pakeisti Universiteto teritorijos ribas, perduoti pastatus gali tiktai Lietuvos Respublikos Seimas, atsižvelgęs į Universiteto tarybos nuomonę. Universiteto teritorijoje valdymo ir savivaldybių organai negali daryti pertvarkymų be Rektoriaus sutikimo. Svarbiausi Universiteto tikslai yra šie: 1) rengti specialistus Lietuvos mokslui, kultūrai, švietimui, ekonomikai, sveikatos apsaugai ir teisėsaugai; 2) plėtoti fundamentalųjį ir taikomąjį mokslą; 3) teikti mokslo laipsnius ir vardus; 4) kelti baigusiųjų aukštąjį mokslą kvalifikaciją, organizuoti jų perkvalifikavimą; 5) rengti ir leisti mokslo darbus, vadovėlius, mokymo priemones bei kitus leidinius. Universitetas yra juridinis asmuo.Jis pats nusistato organizacinę ir valdymo struktūrą. Universitetas savarankiškai sudaro bendradarbiavimo ir kitas sutartis su Respublikos bei užsienio mokymo mokslo ir gamybos įstaigomis. Universitetą sudaro fakultetai, o juos - katedros ir laboratorijos. Fakultetų katedros yra pagrindinė Universiteto mokslo ir mokymo ląstelė. Universitete gali būti ir nepriklausančių kuriam nors fakultetui katedrų, institutų, laboratorijų. Be to, mokslo ir mokymo reikalams Universitete gali veikti biblioteka, skaičiavimo centras, leidykla, klinikos, observatorijos, botanikos sodai ir kitokie padaliniai. Atskiri Universiteto padaliniai Senato leidimu gali įgyti juridinio asmens teises, dalis jų gali būti išlaikomi ne valstybės lėšomis. Vilniaus universitetas turi teisę saugoti Vilniaus universiteto archyve mokslininkų, literatūros, kultūros ir meno veikėjų rankraščius, taip pat Vilniaus universiteto archyvinius dokumentus bei kitą medžiagą, vertingą mokslo istorijai, ir neatiduoti jų į bendrus valstybinius archyvus. Turtas Universiteto turtą sudaro materialinės vertybės, finansiniai ištekliai, intelektinio darbo produktai ir kitas Lietuvos įstatymų leidžiamasis turtas. Šiuo turtu Universitetas, kaip juridinis asmuo, disponuoja savarankiškai Lietuvos įstatymų numatyta tvarka. Universiteto lėšas (taip pat ir užsienio valiutą) sudaro biudžetinės ir nebiudžetinės lėšos. Biudžetines lėšas Universitetas gauna iš Lietuvos Respublikos biudžeto. Apie biudžetinių lėšų naudojimą Universitetas atsiskaito Finansų ministerijai. Nebiudžetines Universiteto lėšas sudaro: 1) pajamos, gautos iš Lietuvos ir užsienio įmonių bei organizacijų už parengtus specialistus, atliktus ūkiskaitinius darbus, katedrų, laboratorijų bei kitų padalinių produkciją ir paslaugas, mokamus kursus, kultūrinius renginius, patalpų bei įrengimų nuomą ir kt.; 2) lėšos specialioms mokslo ir švietimo programoms vykdyti; 3) Lietuvos ir užsienio įmonių, organizacijų ir asmenų dotacijos, aukos ir kooperuotos lėšos. Nebiudžetinės lėšos negali būti pagrindas Universiteto biudžetiniam finansavimui mažinti. Visas lėšas Universitetas planuoja ir naudoja pagal bendrą pajamų ir išlaidų sąmatą (finansinį planą) ir paskirsto jas fakultetams (padaliniams). Sąmatą tvirtina Universiteto taryba. Lėšas fakultetai (padaliniai) naudoja savarankiškai pagal savo kompetenciją ir galiojančius įstatymus. Universiteto ūkinę ir finansinę veiklą tikrina Valstybės kontrolės departamentas bei Universiteto tarybos sudaryta nuolat veikianti arba Rektoriaus vienkartiniam patikrinimui paskirta revizijos komisija. Kitiems kontrolės organams finansiniai dokumentai be Senato sutikimo nepateikiami. Universitetas turi teisę: 1) neviršydamas bendrų lėšų, peržiūrėti ir keisti išlaidų sąmatos straipsnių sumas, išskyrus darbo užmokesčio ir stipendijų fondą; 2) sudarinėti ūkines ir kitokias sutartis (taip pat ir su užsienio organizacijomis); 3) įsigyti Universiteto veiklai reikalingų medžiagų, technikos ir kitų vertybių be jokių apribojimų tiek didmeninės, tiek mažmeninės prekybos įmonėse, taip pat ir užsienyje, pinigus pervedant per banką arba perkant grynais; 4) nustatyti darbuotojų darbo užmokestį ir darbų normatyvus pagal patvirtintą darbo užmokesčio fondą; 5) iš visų Universiteto finansavimo šaltinių sudaryti įvairius fondus, kurie naudojami pagal bendrą Universiteto tarybos patvirtintą Universiteto sąmatą. Valdymas Universiteto valdymo organai yra šie: Universiteto taryba, Rektorius, Senatas ir studentų atstovybė. Aukščiausiasis Universiteto valdymo organas yra Universiteto taryba. Jos nutarimai privalomi visiems universiteto darbuotojams bei studentams. Tarybą sudaro ne daugiau kaip 91 narys. Joje ne mažiau kaip 70 % yra pedagoginio personalo, 20 % - mokslo personalo, likusieji - Universiteto tarnautojai. 60-80 % tarybos narių - aukščiausios kvalifikacijos darbuotojai - mokslų daktarai ir profesoriai. Taryboje kiekvienas fakultetas turi vienodą pedagoginio personalo atstovų skaičių. Vietas kitiems fakultetų ar savarankiškų Universiteto padalinių darbuotojams skiria Rektorius. Tarybos narius slaptu balsavimu renka fakulteto ar kito savarankiško padalinio pedagoginių ir mokslo darbuotojų susirinkimas (arba įgaliotinių susirinkimas). Į tarybą ex officio įeina Rektorius, prorektoriai ir fakultetų dekanai. Taryba renkama trejiems metams. Universiteto taryba: 1) slaptu balsavimu paprasta balsų dauguma iš profesorių renka Universiteto Rektorių, o iš tarybos narių - sekretorių. Kiekvieno fakulteto studentai gali deleguoti po 1 studentą sprendžiamojo balso teise dalyvauti Rektoriaus rinkimuose. Jei pirmuoju balsavimu nė vienas iš kandidatų į atitinkamas pareigas neišrenkamas paprasta balsų dauguma, balsuojant antrąjį kartą dalyvauja du daugiausia balsų surinkę kandidatai. Rektoriaus kadencija - penkeri metai. Rektorius renkamas ne daugiau kaip dviem kadencijoms iš eilės. Atšaukti Rektorių gali taryba dviejų trečdalių jos narių balsų dauguma; 2) nustato prorektorių skaičių bei funkcijas. Prorektorius skiria Rektorius ir pristato Universiteto tarybai tvirtinti. Tarybai prorektoriaus nepatvirtinus, Rektorius siūlo naują kandidatą. Prorektorių kadenciją riboja Rektoriaus įgaliojimai. Rektoriaus teikimu Universiteto taryba paprasta balsų dauguma gali atšaukti prorektorius. Rektorius ir prorektoriai turi teisę dirbti pedagoginį ir mokslo darbą už atskirą atlyginimą Universiteto tarybos nustatyta tvarka. Pasibaigus Rektoriaus ir prorektoriaus darbo kadencijai, jie turi teisę gauti Universitete darbą, atitinkantį jų pedagoginę ir mokslinę kvalifikaciją; 3) renka tris profesorius - Senato narius; 4) renka bendrų Universiteto katedrų vedėjus; 5) nustato pagrindinių Universiteto tvarkymo padalinių (finansų, ūkio, vidaus tvarkos ir kt.) skaičių ir funkcijas. Jų direktorius skiria Rektorius Senato pritarimu; 6) tvirtina bendrą Universiteto pajamų ir išlaidų sąmatą; 7) nustato ir tvirtina darbuotojų darbo užmokestį ir darbų normatyvus; 8) išklauso metinę finansų direktoriaus ataskaitą; 9) sprendžia fakultetų ir kitų savarankiškų padalinių steigimo ir panaikinimo klausimus; 10) išklauso metinę Universiteto veiklos apžvalgą, kurią padaro Rektorius; 11) teikia garbės daktaro, garbės profesoriaus ir kitus garbės vardus bei apdovanojimus; 12) viešai pareiškia Universiteto nuomonę svarbiausiais mokslo, kultūros, švietimo ir kitais klausimais; 13) tvirtina Universiteto reglamentus; 14) sudaro revizijos komisiją ir išklauso jos ataskaitas; 15) sprendžia kitus Universitetui svarbius klausimus ir prireikus sudaro komisijas jiems rengti. Universiteto taryba dviem trečdaliais balsų gali panaikinti Rektoriaus, Senato ar kitų Universiteto valdymo organų bei vadovų nutarimus. Universiteto tarybos nutarimai priimami atviru ar slaptu balsavimu paprasta balsų dauguma. Nutarimai laikomi galiojančiais, jei už juos balsuoja ne mažiau kaip du trečdaliai Tarybos narių. Universiteto tarybos nutarimai įsigalioja Rektoriui paskelbus atitinkamus įsakymus. Jei Rektorius nesutinka su Tarybos nutarimu arba per mėnesį nepaskelbia atitinkamo įsakymo, klausimas svarstomas Taryboje iš naujo. Nutarimas įsigalioja pakartotinai pritarus dviem trečdaliams Tarybos narių. Priimtieji nutarimai skelbiami viešai. Universiteto tarybos posėdžiai šaukiami ne rečiau kaip du kartus per semestrą. Ne mažiau kaip trečdalio Tarybos narių pasiūlymu Tarybos posėdis šaukiamas ne vėliau kaip per 10 dienų nuo siūlymo įteikimo Rektoriui. Rektorius: 1) veikia Universiteto vardu; dalį savo teisių gali deleguoti kitiems Universiteto darbuotojams; 2) pateikia Finansų ministerijai Universiteto pajamų ir išlaidų sąmatos projektą ir kontroliuoja, kaip ji vykdoma; 3) kviečia Universiteto tarybos bei Senato posėdžius ir jiems pirmininkauja. 4) fakultetų dekanų teikimu priima ir pašalina studentus; 5) leidžia visiems Universiteto darbuotojams ir studentams privalomus įsakymus; 6) įstatymų nustatyta tvarka priima ir atleidžia Universiteto darbuotojus. Rektorių pavaduoja jo įsakymu paskirtas prorektorius. Universiteto Senatas - Rektoriaus vadovaujamas kolegialus valdymo organas. Senatą sudaro Universiteto Rektorius, prorektoriai, finansų direktorius, fakultetų dekanai, trys tarybos išrinkti profesoriai ir vienas studentų atstovas. Senato posėdžiai kviečiami ne rečiau kaip tris kartus per semestrą. Ne mažiau kaip trečdalio Senato narių pasiūlymu posėdis kviečiamas ne vėliau kaip per 10 dienų nuo siūlymo įteikimo Rektoriui. Siūlyme turi būti aiškiai nurodyti svarstomieji reikalai. Senatas: 1) derina fakultetų darbą; 2) fakultetų tarybų siūlymu steigia, pertvarko ir naikina fakultetui priklausančias katedras, laboratorijas ir kitus padalinius; 3) tvirtina specialybes, specializacijas ir jų studijų planus; 4) organizuoja mokymo, mokslo ir gamybos ryšius su Lietuvos ir užsienio aukštosiomis mokyklomis, mokslo ir gamybos įstaigomis, taip pat keitimąsi pedagoginiais ir mokslo darbuotojais bei studentais; 5) tvirtina fakultetų tarybų išrinktus dekanus, katedrų vedėjus ir kitų savarankiškų padalinių vadovus; 6) nustato fakulteto prodekanų skaičių; 7) įstatymo nustatyta tvarka pateikia tvirtinti fakultetų tarybose suteikus profesorių ir docentų vardus; 8) svarsto parengtus reguliaminus ir pateikia juos tvirtinti Universiteto tarybai; 9) svarsto fakultetų parengtus pajamų ir išlaidų sąmatų projektus bei bendrą Universiteto sąmatos projektą ir pateikia jį tvirtinti Universiteto tarybai; 10) skirsto ir perskirto Universiteto patalpas ir teritorijas; 11) teikia pasiūlymus Universiteto tarybai. Universiteto studentai turi reguliamino nustatytą savivaldą. Jų interesus išreiškia ir gina studentų atstovybė.Studentų teises ir pareigas, jų dalyvavimą Universiteto valdyme, taip pat studentų atstovybės rinkimų tvarką nustato Universiteto studentų reguliaminas. Fakultetai ir katedros Aukščiausiasis fakulteto valdymo organas yra fakulteto taryba. Jos nutarimai privalomi visiems fakulteto darbuotojams ir studentams. Fakulteto tarybą sudaro ne daugiau kaip 30 narių, kurių atstovavimo fakulteto padaliniams normas nustato fakulteto darbuotojų ir studentų konferencija. Ne mažiau kaip 70 % joje sudaro pedagoginis personalas, ne mažiau kaip 10 % - studentai. Į tarybą kaip pedagoginio personalo nariai ex officio įeina dekanas ir katedrų vedėjai. Tarybos narius iš pedagoginio personalo pagal atstovavimo normas slaptu balsavimu renka padalinių darbuotojai, iš studentų - fakulteto studentų konferencija. Taryba renkama trejiems metams. Fakulteto taryba: 1) slaptu balsavimu paprasta balsų dauguma iš profesorių arba docentų renka fakulteto dekaną ir tarybos sekretorių. Atšaukti dekaną gali du trečdaliai tarybos narių. Jeigu pirmuoju balsavimu nė vienas iš kandidatų į atitinkamas pareigas neišrenkamas paprasta balsų dauguma, tai balsuojant antrą kartą dalyvauja du daugiausia balsų surinkę kandidatai. Dekano kadencija - penkeri metai. Dekanas renkamas ne daugiau kaip dviem kadencijoms iš eilės; 2) nustato prodekanų funkcijas; 3) tvirtina iš fakulteto profesorių, docentų ar mokslo darbuotojų dekano pasirinktus prodekanus. Tarybai prodekano nepatvirtinus, dekanas siūlo naują kandidatūrą. Patvirtintas prodekanas tampa tarybos nariu. Prodekanų kadenciją riboja dekano įgaliojimai. Dekano teikimu fakulteto taryba paprasta balsų dauguma atšaukia prodekaną. Už dekano ir prodekano darbą mokamas papildomas atlyginimas. 4) svarsto ir tvirtina katedrų sudarytas studijų programas; 5) parengia ir pateikia Senatui specialybių ir specializacijų studijų planus; sudėtinių (hibridinių) specialybių planus rengia atitinkamų fakultetų tarybos. Ginčytinus klausimus sprendžia Senatas; 6) konkurso tvarka renka katedrų vedėjus, pedagoginį ir mokslo personalą; 7) suteikia profesoriaus ir docento vardus, kurie tvirtinami statuto nustatyta tvarka; 8) siūlo Universiteto tarybai suteikti garbės daktaro ir kitus garbės vardus; 9) svarsto fakulteto reguliaminą; 10) svarsto fakulteto pajamų ir išlaidų sąmatos projektą; 11) siūlo įsteigti, pertvarkyti ir panaikinti fakultetui priklausančias katedras, laboratorijas ir kitus padalinius, skirti jiems patalpas; 12) siūlo Senatui įsteigti ir panaikinti specialybes bei specializacijas; 13) sudaro komisijas įvairiems tarybos svarstomiems klausimams rengti; 14) svarsto kitus klausimus. Fakulteto tarybos posėdžiai kviečiami ne rečiau kaip du kartus per semestrą. Ne mažiau kaip trečdalio fakulteto tarybos narių pasiūlymu tarybos posėdis kviečiamas ne vėliau kaip per 10 dienų nuo siūlymo įteikimo dekanui. Siūlant reikia nurodyti, kokiu reikalu posėdis kviestinas. Fakulteto taryba dviem trečdaliais balsų gali panaikinti bet kurį dekano, prodekano ir fakulteto padalinių vadovų nutarimą. Fakulteto tarybos nutarimai priimami atviru ir slaptu balsavimu paprasta balsų dauguma. Nutarimai laikomi galiojančiais, jei už juos balsuoja ne mažiau kaip du trečdaliai tarybos narių. Fakulteto tarybos nutarimai įsigalioja dekanui paskelbus atitinkamus įsakymus. Kai dekanas nesutinka su tarybos nutarimu, klausimas svarstomas taryboje iš naujo. Nutarimas įsigalioja pakartotinai pritarus dviem trečdaliams tarybos narių. Priimtieji nutarimai skelbiami fakultete viešai. Fakulteto dekanas vadovauja visai fakulteto veiklai. Dekanas atstovauja fakultetui, kviečia fakulteto tarybos posėdžius ir jiems pirmininkauja, teikia Rektoriui siūlymus dėl studentų ir kitų klausytojų priėmimo ar pašalinimo. Dekaną pavaduoja jo teikimu ir Rektoriaus įsakymu paskirtas prodekanas. Katedra - tai vienos arba kelių glaudžiai susijusių mokslo disciplinų profesoriai, docentai, vyr. dėstytojai, dėstytojai, asistentai ir mokslo darbuotojai. Katedroje savarankiškai dirbamas mokslo ir mokymo darbas. Jos pareiga - rengti gerus specialistus, ugdyti kritiškai mąstančias ir kūrybiškas asmenybes. Katedra: 1) rengia specialybių ir specializacijų programas ir siūlo specialybių bei specializacijų studijų planų projektus; 2) rengia mokslo darbus, vadovėlius, mokymo priemones bei kitus leidinius; 3) siūlo fakulteto tarybai konkurso būdu rinkti asmenis pedagoginiam ir mokslo darbui; 4) siūlo fakulteto tarybai kandidatus docento ir profesoriaus vardui, taip pat kandidatus į katedros vedėjus; 5) tarpininkauja dekanui studentų specialybės arba specializacijos keitimo atveju; 6) savarankiškai sudaro bendradarbiavimo sutartis (išskyrus tas, kurias gali sudaryti tik juridinis asmuo) su mokymo, mokslo ir gamybos įstaigomis. Aukščiausiasis katedros valdymo organas yra visuotinis katedros narių, dirbančių pedagoginį darbą, ir mokslo darbuotojų, turinčių mokslo laipsnius, susirinkimas. Jo nutarimai privalomi visiems katedros darbuotojams. Katedros veiklai vadovauja katedros vedėjas. Jis kviečia katedros susirinkimus ir jiems pirmininkauja. Katedros vedėjas vadovauja mokslo ir mokymo darbui katedroje, žiūri tvarkos. Katedros vedėją pavaduoja jo paskirtas pavaduotojas. Kandidatus į katedros vedėjus slaptu balsavimu paprasta balsų dauguma renka katedros pedagoginis personalas ir tie mokslo darbuotojai, kurie pastaruosius trejus metus dirbo katedroje pedagoginį darbą ne mažesniu kaip 200 valandų metiniu krūviu. Katedros vedėjo kadencija - penkeri metai. Universiteto klausytojai yra studentai, specialistų tobulinimo fakultetų klausytojai, aspirantai, stažuotojai, ordinatoriai, laisvieji klausytojai. Universiteto klausytojus fakultetų dekanų teikimu priima Rektorius. Studentais priimami asmenys, turintys vidurinį išsilavinimą. Priėmimo taisykles tvirtina Senatas. Šios taisyklės skelbiamos viešai ne vėliau kaip prieš 6 mėnesius iki mokslo metų pradžios. Aspirantais ir ordinatoriais priimami asmenys, turintys aukštąjį išsilavinimą. Priėmimo taisykles tvirtina Senatas. Specialistų tobulinimo fakultetų klausytojai paprastai priimami pagal sutartis su įmonėmis, įstaigomis ir organizacijomis. Klausytojų teises ir pareigas nustato klausytojų reguliaminas. Universiteto stacionaro studentai mokomi nemokamai, išskyrus mokymą pagal sutartis, egzaminų perlaikymą arba kurso kartojimą. Mokėjimo už kurso kartojimą ir perlaikomus egzaminus tvarką nustato Senatas. Universitetas gali organizuoti dirbančių asmenų mokymą. Mokymo tvarką nustato reguliaminas. Studentai, išėję fakultete nustatytą studijų programą, išlaikę privalomus egzaminus ir atlikę kitus studijų plane numatytus darbus (apgynę diplominį darbą), gauna diplomą. Klausytojai, išlaikę tik dalį egzaminų, gauna atitinkamą pažymą. Vilniaus universiteto išduodamo diplomo tekstas ir blankas yra savitas, pažymėtas tik tuo numeriu, kuriuo jis registruojamas Universiteto diplomantų knygoje. Diplomą pasirašo Rektorius ir fakulteto dekanas. Universiteto absolventai gali burtis į bendruomenes, kurios remtų Universitetą, padėtų studentams rinktis profesiją ir talkintų renkantis darbo vietą. Bendruomenių nariai gali dalyvauti Universiteto renginiuose, naudojantis Universiteto simbolika ir dalyvauti Universiteto draugijų veikloje, sudaryti Universiteto absolventų tarybą. Studijų reikalai Universitete dėstoma lietuvių kalba. Lingvistinių specialybių dalykai, taip pat atskiri kursai fakultetų tarybų nutarimu gali būti dėstomi kita kalba. Nemokantys lietuvių kalbos vienus metus mokosi jos Universitete. Universiteto studentai studijuoja pagal fakulteto tarybos parengtą ir Senato patvirtintą studijų planą. Aspirantai mokosi pagal individualų darbo planą, kurį tvirtina fakulteto taryba. Be privalomų savo specialybės dalykų klausytojai turi teisę lankyti kitų specialybių paskaitas, praktikos darbus ir laikyti egzaminus. 30 tema. Socialinės apsaugos valdymas 30.1 Socialinės apsaugos valdymo samprata ir teisiniai reguliavimo pagrindai Valstybinis socialinis aprūpinimas - valstybės nustatytų socialinių ekonominių priemonių sistema, teikianti gyvenimui reikalingų lėšų ir paslaugų Respublikos gyventojams, kurie negali dėl įstatymų numatytų priežasčių apsirūpinti iš darbo ir kitokių pajamų arba yra nepakankamai aprūpinti. Valstybinio socialinio aprūpinimo sistemą sudaro: a) privalomas (valstybinis) socialinis draudimas; b) socialinis aprūpinimas ir socialinė šalpa (parama) iš valstybės lėšų. Valstybinio socialinio draudimo lėšomis aprūpinami Lietuvos gyventojai, visiškai arba iš dalies netekę pajamų, susijusių su darbu, jeigu jie dirba arba turi įstatymų numatytą draudimo (darbo) stažą bei kitais įstatymuose numatytais atvejais. Valstybinį socialinį draudimą reguliuoja Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo, pensijų, užimtumo ir kiti įstatymai. Socialinės apsaugos valdymas yra vykdomas sutinkamai su LR Konstitucija, įstatymais, kitais norminiais aktais (Lietuvos respublikos socialinio aprūpinimo sistemos pagrindų įstatymas, LR socialinio draudimo pensijų įstatymas ir etc.). 30.2 Socialinės apsaugos institucijos. Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, jos uždaviniai, kompetencija, funkcijos. Valstybinio socialinio draudimo organai, jų uždaviniai ir funkcijos. 30.2.1. Socialinės apsaugos institucijos. Socialinės apsaugos ministerija formuoja ir įgyvendina valstybės socialinę politiką, aiškina socialinio aprūpinimo įstatymus, vykdo kitas funkcijas, numatytas ministerijos Nuostatuose, bei yra atsakinga už socialinio aprūpinimo sistemos funkcionavimą. Institucijos: 1) Socialinės apsaugos ministerija; 2) Vyriausybės nustatyta tvarka akredituotos socialinio draudimo įstaigos (tokios kaip įvairūs fondai turbūt. I.e. Valstybinis sveikatos fondas, privalomo sveikatos draudimo fondas (SODRA), saugos darbe fondas (detaliau žr. Finansų teisės konspektus); 3) Įstaigos esančios prie vietos savivaldybių, vykdančios valstybinio socialinio draudimo įstatymo numatomas priemones bei, Vyriausybei pavedus, skiria ir moka įstatymų numatytas išmokas (čia vėlgi įeina įvairūs fondai prie savivaldybių). Savivaldybės atlieka globos ir rūpybos funkcijas, sprendžia asmenų, kuriems reikalinga socialinė apsauga, šalpos ir aptarnavimo klausimus, organizuoja kitas įstatymų numatytų priemonių įgyvendinimą. Savivaldybės iš savo lėšų gali nustatyti papildomas lengvatas paramos reikalingiems asmenims. 30.2.2. Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, jos uždaviniai, kompetencija, funkcijos. Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerija yra Lietuvos Respublikos vykdomosios valdžios institucija. Socialinės apsaugos ir darbo ministerija sprendžia jos kompetencijai priklausančius klausimus, taip pat vykdo kitas įstatymų ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimų numatytas funkcijas. Socialinės apsaugos ir darbo ministerija savo veikloje vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, Lietuvos Respublikos Vyriausybės įstatymu, kitais įstatymais ir Lietuvos Respublikos Seimo priimtais teisės aktais, Respublikos Prezidento dekretais, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimais, Ministro Pirmininko potvarkiais ir šiais nuostatais. Svarbiausieji Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos uždaviniai yra: 1. formuoti ir įgyvendinti valstybinę socialinės paramos, socialinio draudimo ir darbo politiką; 2. rūpintis socialinės paramos, valstybinio socialinio draudimo, gyventojų užimtumo, suaugusiųjų profesinio mokymo, darbo sąlygų priežiūros sistemų funkcionavimu bei tobulinimu; 3. užtikrinti socialinės paramos, valstybinio socialinio draudimo, gyventojų užimtumo, darbo santykių ir darbo sąlygų bei migracijos valstybinį reguliavimą. Funkcijos: 1. nustato ministerijos veiklos prioritetus, rengia valstybinių socialinės apsaugos bei užimtumo programų projektus, kontroliuoja, kaip šios programos įgyvendinamos; 2. pagal savo kompetenciją rengia įstatymų ir kitų teisės aktų projektus, pasiūlymus dėl jų tobulinimo, atlieka kitų institucijų parengtų įstatymų ir kitų teisės aktų projektų ekspertizę socialinės apsaugos bei darbo klausimų atžvilgiu; 3. pagal savo kompetenciją tikrina, kaip vykdomi įstatymai ir kiti teisės aktai ministerijos reguliavimo sričiai priskirtose ir jai pavaldžiose įstaigose bei organizacijose, imasi priemonių pažeidimams ir trūkumams šalinti; 4. pavestiems uždaviniams vykdyti nustatytąja tvarka steigia įstaigas ir įmones, teisės aktų nustatytais atvejais vykdo ministerijos reguliavimo sričiai priskirtų institucijų steigėjo funkcijas, rūpinasi ministerijos reguliavimo sričiai priskirtų įstaigų ir įmonių funkcionavimu; 5. nustato privalomuosius socialinės paramos standartus, analizuoja, kaip įgyvendinama valstybinės socialinės paramos politika; 6. rengia ir taiko socialinius normatyvus bei pajamų garantijas užtikrinančias priemones; 7. formuoja ir vykdo invalidų socialinės reabilitacijos ir integracijos strategiją, kartu su kitomis institucijomis nustato invalidumo medicininius ir socialinius kriterijus, organizuoja invalidų aprūpinimą kompensacine technika, protezais ir ortopediniais gaminiais; 8. koordinuoja socialinės globos įstaigų veiklą, kartu su vietos savivaldos institucijomis organizuoja naujų tokių įstaigų steigimą; 9. atlieka kitas jai įstatymų ir Vyriausybės nutarimais nustatytas funkcijas. Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, įgyvendindama jai pavestus uždavinius, turi teisę: 1. gauti iš ministerijų ir kitų Vyriausybės įstaigų, mokslo ir studijų institucijų išvadas dėl ministerijos rengiamų įstatymų ir kitų teisės aktų projektų, pasitelkti jų atstovus bei specialistus, susitarus su jų vadovais, klausimams, susijusiems su šių aktų projektų rengimu, svarstyti, sudaryti įstatymų rengimo grupes ir nustatytąja tvarka apmokėti šių grupių narių darbą; 2. gauti nemokamai iš Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės duomenis ministerijos kompetencijos klausimais, taip pat informaciją šiais klausimais iš ministerijų ir kitų Vyriausybės įstaigų, įmonių, įstaigų ir organizacijų. Socialinės apsaugos ir darbo ministerija turi ir kitas įstatymų ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimų suteiktas teises. Socialinės apsaugos ir darbo ministerijai vadovauja ministras, kurį pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją skiria pareigoms ir atleidžia iš pareigų Respublikos Prezidentas Ministro Pirmininko teikimu. Socialinės apsaugos ir darbo ministras yra asmeniškai atsakingas už jam pavestą socialinės apsaugos ir darbo valdymą. Socialinės apsaugos ir darbo ministras: 1. atsako už tai, kad ministerija vykdytų jai pavestus uždavinius; 2. užtikrina, kad būtų laikomasi įstatymų, vykdomi Respublikos Prezidento dekretai, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimai, Ministro Pirmininko potvarkiai ir kiti teisės aktai; .3. Lietuvos Respublikos Vyriausybės darbo reglamento nustatyta tvarka teikia Lietuvos Respublikos Vyriausybei įstatymų ir kitų teisės aktų projektus; 4. vykdo Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Ministro Pirmininko pavedimus; 5. ir etc. 30.2.3. Valstybinio socialinio draudimo organai, jų uždaviniai, kompetencija. Valstybinis socialinis draudimas - valstybės nustatytų socialinių ekonominių priemonių sistema, teikianti apdraustiesiems Respublikos gyventojams, taip pat įstatymo numatytais atvejais apdraustųjų šeimų nariams gyvenimui reikalingų lėšų ir paslaugų, jei jie negali dėl įstatymo numatytų priežasčių apsirūpinti iš darbo ir kitokių pajamų arba dėl įstatymo numatytų svarbių priežasčių turi papildomų išlaidų. Įgyvendinant valstybinį socialinį draudimą, dalyvauja draudėjų ir draudžiamųjų interesus ginančios organizacijos. Valstybinio socialinio draudimo teisinio reguliavimo pagrindai Valstybinį socialinį draudimą reglamentuoja “Lietuvos respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymas”, “Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto sandaros”, “Valstybinių socialinio draudimo pensijų”, taip pat kiti Lietuvos Respublikos socialinio aprūpinimo įstatymai. Teisinis reguliavimas Šių įstatymų nuostatų įgyvendinimo tvarką reglamentuoja Lietuvos Respublikos Vyriausybės tvirtinamos Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto sudarymo ir vykdymo taisyklės, Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatai, Valstybinio socialinio draudimo pašalpų nuostatai, Valstybinio savanoriškojo socialinio pensijų draudimo taisyklės, Valstybinio savanoriškojo socialinio draudimo ligos, nėštumo ir gimdymo pašalpoms taisyklės, taip pat Valstybinio socialinio draudimo fondo įstaigų nuostatai. Valstybinio socialinio draudimo valdymo sistema (organai) Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo valdymo sistemą sudaro: 1) Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, kuri nustato perspektyvinius ir einamuosius valstybinio socialinio draudimo uždavinius, organizuoja Valstybinio socialinio draudimo fondo veiklos patikrinimus; 2) Valstybinio socialinio draudimo fondo taryba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos; 3) Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba ir jos teritoriniai skyriai; 4) draudėjai. Valstybinio socialinio draudimo fondo tarybos uždaviniai ir funkcijos Tarybos formavimo tvarka: Valstybinio socialinio draudimo fondo, kaip savarankiškos finansų sistemos grandies, veiklą Lietuvos Respublikoje prižiūri 15 narių taryba. Ji sudaroma iš vienodo skaičiaus lygiateisių narių, atstovaujančių apdraustųjų interesus ginančioms organizacijoms (profesinėms sąjungoms, susivienijimams, asociacijoms ir kt.), darbdavių organizacijoms (susivienijimams, asociacijoms ir kt.) bei valstybės valdymo institucijoms. Apdraustųjų ir darbdavių atstovus deleguoja atstovaujamos organizacijos, o valstybės valdymo institucijų atstovus (viceministrus) skiria Lietuvos Respublikos Vyriausybė. Tarybos sudėtį tvirtina Vyriausybė. Tarybai vadovauja socialinės apsaugos ir darbo ministras arba jo įgaliotas tarybos narys. Valstybinio socialinio draudimo fondo tarybos kompetencija Valstybinio socialinio draudimo fondo taryba: 1) prižiūri, kaip įgyvendinami socialinį draudimą reglamentuojantys teisės aktai, ir teikia išvadas bei pasiūlymus; 2) teikia Lietuvos Respublikos Vyriausybei siūlymus dėl valstybinio socialinio draudimo įmokų tarifų, asignavimų iš valstybės biudžeto skyrimo, rezervo fondo formavimo; 3) svarsto ir teikia išvadą dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto projekto bei jo vykdymo ataskaitos; 4) svarsto ir teikia išvadą dėl darbuotojų skaičiaus ir valstybinio socialinio draudimo organizavimo išlaidų normatyvų, taip pat darbo apmokėjimo schemų; 5) tvirtina Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatyme nustatytų vidutinių mėnesinių draudžiamųjų pajamų apskaičiavimo metodiką; 6) nagrinėja ir pareiškia nuomonę dėl kitų valstybinio socialinio draudimo bei jo organizavimo ir veiklos klausimų. Tarybos sprendimai priimami paprasta jos narių balsų dauguma. Esant vienodam balsų skaičiui, Tarybos pirmininko balsas yra lemiamas. Tarybos darbas organizuojamas pagal jos pačios patvirtintą reglamentą. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba (funkcijos, uždaviniai) Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba yra Valstybinio socialinio draudimo fondą administruojanti centrinė institucija, kurios pagrindinis uždavinys - operatyvus Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto lėšų tvarkymas ir apskaita, užtikrinant įmokų surinkimą bei išmokų paskyrimą ir pristatymą gavėjams. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos funkcijos: 1) vykdo Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetą; 2) sudaro sutartis su kitais juridiniais ar fiziniais asmenimis dėl kai kurių draudimo funkcijų atlikimo, išskyrus įmokų rinkimą; 3) užtikrina šiame įstatyme numatytą apdraustųjų aprūpinimą; 4) priima sprendimus dėl kreditinių reikalavimų, atsiradusių dėl įmokų, baudų ir delspinigių nesumokėjimo, vykdymo terminų atidėjimo arba atsiskaitymo už kreditinius reikalavimus Vyriausybės nustatyta tvarka turtu, akcijomis ir vertybiniais popieriais, kai bankrutuojanti įmonė sanuojama ar sudaroma taikos sutartis; 5) įstatymų nustatyta tvarka organizuoja savanorišką valstybinį socialinį draudimą; 6) kita veikla, numatyta Valstybinio socialinio draudimo įstaigų nuostatuose. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba ir jos teritoriniai skyriai Lietuvos Respublikos Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka patikėjimo teise naudoja, valdo Valstybinio socialinio draudimo fondo turtą bei juo disponuoja. Valdyba turi teisę: 1) įsigyti arba išsinuomoti Lietuvoje ar užsienyje turtą, reikalingą socialinio draudimo veiklai; 2) įsigyti vertybinių popierių ir jais disponuoti; 3) savarankiškai sudaryti sutartis su Lietuvos Respublikos ir užsienio ūkio subjektais, atsiskaityti už pateiktas prekes, atliktus darbus ir paslaugas bet kokia sutarta forma; 4) įstatymų nustatyta tvarka steigti įmones veiklai, susijusiai su socialiniu draudimu; 5) Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka įgyvendinti priemones papildomoms pajamoms gauti. Valdybai vadovauja direktorius, kurį socialinės apsaugos ir darbo ministro teikimu, įvertinusi Valstybinio socialinio draudimo fondo tarybos rekomendacijas, skiria Vyriausybė. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos direktorius yra tiesiogiai atskaitingas socialinės apsaugos ir darbo ministrui. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritorinės įstaigos Rajonuose ir miestuose steigiami Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos skyriai, kurie yra tiesiogiai atsakingi už: 1) valstybinio socialinio draudimo įmokų surinkimą; 2) pensijų išmokėjimą teisingai ir laiku; 3) kitų Valstybinio socialinio draudimo įstaigų nuostatuose numatytų funkcijų vykdymą. 30.3 Socialinės apsaugos formos (medžiagos nerasta, nes nesuprasta, kas čia po šiuo klausimu slypi) 30.4 Darbo birža, jos funkcijos (nedėstė) Lietuvos darbo birža prie Socialinės apsaugos ministerijos (toliau vadinama - Lietuvos darbo birža) yra valstybinė organizacija, įgyvendinanti valstybines gyventojų užimtumo garantijas darbo rinkoje. Lietuvos darbo birža susideda iš Respublikinės darbo biržos ir teritorinių (miestų, rajonų) darbo biržų. Lietuvos darbo birža savo veikloje vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija (Pagrindiniu Įstatymu), Lietuvos Respublikos gyventojų užimtumo įstatymu, kitais Lietuvos Respublikos įstatymais, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimais ir potvarkiais, Socialinės apsaugos ministerijos normatyviniais aktais ir šiais nuostatais. Lietuvos darbo biržos struktūrą ir išlaikymo iš užimtumo fondo lėšų išlaidas nustato Socialinės apsaugos ministerija. Socialinės apsaugos ministerijos sprendimu atskiroms teritorinėms (miestų, rajonų) darbo biržoms gali būti suteiktas juridinio asmens statutas ir patvirtinti jų nuostatai. Prie Respublikinės darbo biržos ir teritorinių (miestų, rajonų) darbo biržų steigiamas visuomeninis patariamasis organas - trišalės komisijos, sudarytos iš vienodo skaičiaus lygiateisių narių: darbuotojų (profesinių sąjungų, susivienijimų, asociacijų ir kitų organizacijų atstovų), darbdavių (susivienijimų, asociacijų ir kitų organizacijų atstovų) bei valstybinio valdymo organų atstovų. Lietuvos darbo biržai vadovauja generalinis direktorius, kurį Socialinės apsaugos ministerijos teikimu skiria pareigoms ir atleidžia iš pareigų Lietuvos Respublikos Vyriausybė. Generalinis direktorius kartu vadovauja Respublikinei darbo biržai. Teritorinėms (miestų, rajonų) darbo biržoms vadovauja jų direktoriai arba vedėjai, kuriuos, suderinęs su savivaldybėmis, konkurso tvarka skiria pareigoms ir atleidžia iš pareigų Lietuvos darbo biržos generalinis direktorius. Lietuvos darbo biržos uždavinys yra realizuoti Respublikos gyventojų užimtumo garantijas darbo rinkoje. Šį Lietuvos darbo biržos uždavinį vykdo Respublikinė darbo birža ir teritorinės (miestų, rajonų) darbo biržos. Respublikinės darbo biržos funkcijos: a) analizuoja darbo paklausą ir pasiūlą, prognozuoja galimus darbo rinkos pokyčius, organizuoja ir finansuoja mokslinius tyrimus gyventojų užimtumo srityje. Esant disproporcijai tarp darbo pasiūlos ir paklausos atskirose Respublikos vietovėse, rengia valstybines, o kartu su savivaldybėmis - teritorines gyventojų užimtumo programas, padeda jas įgyvendinti; b) kaupia duomenis apie laisvas darbo vietas, ieškančius darbo gyventojus, bedarbius; c) organizuoja kartu su darbdaviais negalinčių įsidarbinti gyventojų profesinį konsultavimą, mokymą, permokymą ir perkvalifikavimą; d) organizuoja kartu su savivaldybėmis ir darbdaviais mokamus viešuosius darbus; e) tvarko nustatytąja tvarka užimtumo fondo lėšas, skirsto jas teritorinėms (miestų, rajonų) darbo biržoms, finansuoja gyventojų užimtumo programas, papildomų darbo vietų steigimą, teikia pasiūlymus dėl užimtumo fondo sudarymo ir panaudojimo tobulinimo; f) vykdo įstatymo nustatyta tvarka ūkinę ir informacinę leidybinę veiklą, rengia parodas, labdaros loterijas, aukcionus ir kitas priemones arba dalyvauja veikloje, padedančioje gauti papildomų užimtumo fondo lėšų; g) dalyvauja rengiant normatyvinių aktų užimtumo klausimais projektus; h) tarpininkauja piliečiams įsidarbinant užsienyje; i) rengia pranešimus, apžvalgas Lietuvos Respublikos Vyriausybei, Socialinės apsaugos ministerijai apie Respublikos, atskirų jos vietovių darbo rinkos būklę, informuoja apie tai visuomenę, teikia pasiūlymus, kaip išvengti nedarbo; k) sudaro Respublikinei trišalei komisijai tinkamas darbo sąlygas, padengia jos veiklos išlaidas; l) bendradarbiauja su užsienio šalimis gyventojų užimtumo politikos formavimo ir realizavimo srityje; m) vadovauja teritorinių (miestų, rajonų) darbo biržų veiklai; m) organizuoja darbo knygelių bei jų intarpų spausdinimą ir aprūpina šiomis knygelėmis bei jų intarpais visas Lietuvos Respublikos teritorijoje esančias įmones, įstaigas ir organizacijas pagal jų pateiktas paraiškas. Teritorinių (miestų, rajonų) darbo biržė funkcijos: a) analizuoja darbo paklausą ir pasiūlą savo teritorijoje, prognozuoja galimus darbo rinkos pokyčius; b) registruoja laisvas darbo vietas ir viešai jas skelbia, registruoja ieškančius darbo piliečius ir bedarbius, informuoja juos apie galimybes įsidarbinti, išmokti naujų profesijų, persikvalifikuoti, tarpininkauja įsidarbinant; c) kartu su savivaldybėmis rengia teritorines užimtumo programas pirmiausia toms gyventojų grupėms, kurios negali lygiaverčiai su kitais piliečiais realizuoti teisės į darbą, rengia pasiūlymus savivaldybėms dėl jų įdarbinimo arba papildomų darbo vietų steigimo; d) tarpininkauja piliečiams sudarant samdos sutartis su darbdaviais, esančiais ne nuolatinėje jų gyvenamojoje vietovėje; e) teikia savivaldybėms pasiūlymus dėl laikino (iki 6 savaičių) grupinio darbuotojų atleidimo sustabdymo arba terminų atidėjimo, jeigu nesudarytos sąlygos juos įdarbinti, permokyti ir perkvalifikuoti, taip pat jeigu darbdaviai prieš 3 mėnesius nepranešė teritorinei (miesto, rajono) darbo biržai, jog numatoma darbuotojus atleisti iš darbo; f) organizuoja kartu su savivaldybėmis mokamus viešuosius darbus, prisideda prie jų finansavimo; g) skiria įstatymo nustatyta tvarka baudas darbdaviams, pažeidusiems laisvų darbo vietų registravimo tvarką; h) skiria ir išmoka nustatytąja tvarka bedarbių pašalpas, atsiskaito Respublikinei darbo biržai, kaip naudojamas užimtumo fondas; i) skiria nustatytąja tvarka neprocentines paskolas bedarbiams savo verslui pradėti; k) teikia Respublikinei darbo biržai ir savivaldybėms pasiūlymus dėl gyventojų užimtumo programų, papildomų darbo vietų steigimo finansavimo; l) sudaro teritorinėms trišalėms komisijoms tinkamas darbo sąlygas. 40 tema (papildoma). Administraciniai teismai Administracinis teismas (ADT) – sprendžia bylas, kylančias dėl ginčų iš administracinių teisinių santykių. Ginčų grupės: Administraciniai ginčai: Tarp fizinių asmenų ir valstybės įstaigų( asmenų konfliktai su viešojo administravimo subjektais); Tarp nepavaldžių viešojo administravimo subjektų (Konstitucija.104 str.-“ teisingumą vykdo bendrosios kompetencijos ir specializuoti teismai”.) Mokestiniai ginčai: Tarp mokesčio mokėtojo ir administratoriaus (pareigūno). Administracinių teismų uždaviniai: Ginti gyventojų teises. Ginti tarnautojų teises Ginti nepavaldžių admin. institucijų interesus Norm. aktų priežiūra. Administracinio teismo paskirtis- užtikrinti teisėtumą valdyme. 1999 01 14 priimtas įstatymas- įsteigti specializuotus administracinius teismus, nustatyti Teismų instancijas ir kompetenciją.( “Lietuvos Respublikos Administracinių bylų teisenos įstatymas”1999 01 14 Nr.VIII-1029) Administraciniai teismai: Apygardos AdT: Vilniaus AdT; Kauno AdT; Klaipėdos AdT; Panevėžio AdT; Šiaulių AdT; Aukštesnysis Administracinis teismas Vilniuje; Lietuvos Apeliacinio teismo administracinių bylų skyrius; Apygardos Administracinio teismo veiklos teritorija sutampa su bendrosios kompetencijos teismo teritorija. (4 straipsnis/ Administracinių bylų teisenos įstatymas” ). Administraciniai teismai sprendžia bylas dėl: 1) valstybinio administravimo subjektų priimtų teisės aktų ir veiksmų teisėtumo, taip pat šių subjektų atsisakymo ar vilkinimo atlikti jų kompetencijai priskirtus veiksmus, teisėtumo ir pagrįstumo; 2) savivaldybių administravimo subjektų priimtų aktų ir veiksmų teisėtumo, taip pat minėtų subjektų atsisakymo ar vilkinimo atlikti jų kompetencijai priskirtus veiksmus teisėtumo ir pagrįstumo; 3) turtinės ir moralinės žalos, padarytos fiziniam asmeniui ar organizacijai neteisėtais valstybės ar vietos savivaldos institucijos veiksmais; 4) mokesčių, kitų privalomų mokėjimų, rinkliavų ir mokestinių ginčų; 5) valstybės ir savivaldybių tarnautojų prašymų, susijusių su tarnybos santykiais, įskaitant atleidimą iš pareigų bei drausminio poveikio priemonių taikymą; 6) ginčų tarp nepavaldžių vienas kitam viešojo administravimo subjektų dėl kompetencijos ar įstatymų pažeidimo, išskyrus civilinius ginčus, priskirtus bendrosios kompetencijos teismams; 7) rinkimų ir Referendumo įstatymų pažeidimo; 8) visuomeninių organizacijų, bendrijų, politinių partijų, politinių organizacijų ar asociacijų priimtų bendro pobūdžio aktų teisėtumo. Apygardos administracinio teismo kompetencija: 1. Apygardos administracinis teismas yra: 1) pirmoji instancija administracinėms byloms, nurodytoms šio įstatymo 4 straipsnyje, išskyrus tas, kurios priskirtos Aukštesniojo administracinio teismo kompetencijai; 2) apeliacinė instancija nutarimams bylose dėl administracinių teisės pažeidimų. 2. Apygardos administracinis teismas, kaip pirmosios instancijos teismas, nagrinėja šias bylas: 1) dėl norminių administracinių aktų, kuriuos priėmė teritoriniai valstybiniai ar savivaldybių administravimo subjektai, teisėtumo; 2) pagal Seimo kontrolierių pareiškimus remiantis Seimo kontrolierių įstatymu; 3) pagal savivaldybių tarybų pareiškimus dėl jų teisių pažeidimo, kai atsakovais yra teritoriniai valstybiniai administravimo subjektai; 4) pagal Vyriausybės atstovo pareiškimus dėl vietos savivaldos institucijų ir jų pareigūnų aktų, prieštaraujančių Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir įstatymams, dėl įstatymų ir Vyriausybės sprendimų nevykdymo, dėl aktų ar veiksmų, pažeidžiančių gyventojų ir organizacijų teises; 5) dėl turtinės ir moralinės žalos, padarytos fiziniam asmeniui ar organizacijai teritorinių valstybės ar vietos savivaldos institucijų veiksmais; 6) pagal valstybės ir savivaldybių tarnautojų prašymus, susijusius su tarnybos santykiais; 7) pagal pareiškimus, kai kyla ginčai tarp nepavaldžių vienas kitam viešojo administravimo subjektų dėl kompetencijos ar įstatymų pažeidimo, išskyrus atvejus, kai viena iš ginčo šalių yra centrinė administravimo institucija, įstaiga, tarnyba; 8) pagal skundą dėl apylinkės rinkimų komisijos sprendimo arba apylinkės referendumo komisijos sprendimo dėl rinkėjų sąraše ar piliečių, turinčių teisę dalyvauti referendume, sąraše padarytų klaidų; 9) pagal skundus (prašymus) dėl savivaldybių ir apskričių administracinių ginčų komisijų sprendimų; 10) pagal prašymus užtikrinti administracinių ginčų komisijų sprendimų vykdymą. Aukštesniojo administracinio teismo kompetencija 1. Aukštesnysis administracinis teismas yra: 1) pirmoji instancija šio įstatymo 4 straipsnyje nurodytoms byloms, kai viena iš šalių yra centrinis valstybinio administravimo subjektas, taip pat mokestinėms byloms, išskyrus ginčus dėl privalomų mokėjimų bei rinkliavų; 2) apeliacinė instancija byloms, kurias išnagrinėjo apygardų administraciniai teismai, kaip pirmosios instancijos teismai. 2. Aukštesnysis administracinis teismas, kaip pirmosios instancijos teismas, nagrinėja šias bylas: 1) dėl norminių valdymo aktų, kuriuos priėmė centriniai valstybinio administravimo subjektai, teisėtumo; 2) pagal Seimo kontrolierių pareiškimus remiantis Seimo kontrolierių įstatymu; 3) pagal savivaldybių tarybų pareiškimus dėl jų teisių pažeidimo, kai atsakovai yra centriniai valstybinio administravimo subjektai; 4) dėl turtinės ir moralinės žalos, padarytos fiziniam asmeniui ar organizacijai centrinės administravimo institucijos; 5) pagal valstybės tarnautojų prašymus, susijusius su tarnybos santykiais, kai viena iš ginčo šalių yra centrinė administravimo institucija, įstaiga, tarnyba ar jos tarnautojas; 6) pagal pareiškimus, kai kyla ginčai tarp nepavaldžių vienas kitam viešojo administravimo subjektų dėl kompetencijos ar administracinius santykius reglamentuojančių įstatymų pažeidimo, kai viena iš ginčo šalių yra centrinė administravimo institucija, įstaiga ar tarnyba; 7) pagal skundus dėl rinkimų ir Referendumo įstatymų pažeidimo arba Vyriausiosios rinkimų komisijos sprendimų; 8) pagal šio įstatymo 28 straipsnio 1 dalyje nurodytų subjektų pareiškimus dėl visuomeninių organizacijų, bendrijų, politinių partijų, politinių organizacijų ar asociacijų priimtų bendro pobūdžio aktų teisėtumo; 9) pagal skundus (prašymus) dėl Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos sprendimų; 10) pagal prašymus užtikrinti administracinių ginčų komisijų sprendimų vykdymą. Lietuvos apeliacinio teismo administracinių bylų skyriaus kompetencija: 1. Lietuvos apeliacinio teismo Administracinių bylų skyrius yra: 1) apeliacinė instancija byloms, kurias išnagrinėjo Aukštesnysis administracinis teismas, kaip pirmosios instancijos teismas; 2) galutinė instancija administracinių bylų teismingumo klausimais. 2. Lietuvos apeliacinio teismo Administracinių bylų skyrius formuoja vienodą administracinių teismų praktiką taikant įstatymus. Skundo prašymo teisė: Turi teisę paduoti asmenys , kiti viešojo administravimo subjektai, įskaitant valstybės ir savivaldybių tarnautojus, kai pažeidžiamos jų teisės. Prašymus paduoda arba administracinių ginčų komisijai arba tiesiogiai administraciniam teismui. Rekvizitai: Skundai, prašymai turi būti pateikti tik raštu. Turi būti nurodyta – ginčų komisijos ar administracinio teismo pavadinimas, pareiškėjo pavadinimas, arba vardas , pavardė, gyvenamoji vieta.Tarnautojo, kurio veiksmai skundžiami pavardė, vardas, pareigos, suinteresuoto asmens pavardė, vardas,gyv. vieta, konkretus skundžiamas veiksmas ar aktas, jo vykdymo (priėmimo) data, aplinkybės, kuriomis pareiškėjas grindžia savo reikalavimus.Pareiškėjo reikalavimai dėl žalos atlyginimo, jei ji buvo padaryta, pridedamų dokumentų sąrašas. Skundą pasirašo pareiškėjas arba jo atstovas. Ikiteisminė ginčų sprendimo tvarka. Jeigu įstatymas nenumato kitaip, iki teisminį ginčų nagrinėjimą atlieka. savivaldybių visuomeninės ginčų komisijos, apskričių administracinių ginčų komisijos ir Vyriausioji administracinių ginčų komisija. Savivaldybės ir apskrities Administracinių ginčų komisijos kompetencija: Savivaldybės ginčų komisija sudaroma visuomeniniais pagrindais, bet jos sprendimai visiems privalomi. Apskrities ginčų komisijos yra valstybinė institucija- greit bus visuomeninė. Kreipiantis į ginčų komisiją mokesčių mokėti nereikia, o į Administracinį teismą reikia. Savivaldybių ir Apskrities komisijos nagrinėja skundus, prašymus dėl ginčų.(įst. 4 str.) Vyriausioji administracinių ginčų komisija nagrinėja skundus , kai viena iš ginčo šalių yra centrinis valstybinio administravimo sujektas. Ginčas turi būti išspręstas per 14 d.nuo jo gavimo. Skundai dėl administracinių nuobaudų paskyrimo Nutarimą gali apskųsti asmuo, kuriam nuobauda paskirta,nukentėjusysis, t.p. institucija , kurios pareigūnas surašė pažeidimą. Skundas gali būti paduotas per 10 dienų nuo nutarimo priėmimo dienos.Pasirenka Apygardos administracinį teismą pagal pareigūno ( kuris skundžia), institucijos buvimo vietą. Apie teismo posėdžio laiką ir vietą pranešama skundą padavusiam asmeniui ir tam pareigūnui, kurio veiksmai skundžiami.Šalių neatvykimas netrukdo skundą nagrinėti. Administracinis teismas priima vieną iš šių sprendimų: palikti administracinę nuobaudą nepakeistą, skundo nepatenkinti; panaikinti administracinę nuobaudą ir perduoti bylą nagrinėti iš naujo; panaikinti skirtą nuobaudą ir bylą nutraukti; pakeisti nuobaudą taip , kad ji nebūtų padidinta; jei nustatoma , kad nutarimą priėmė nekompetetingas organas , tai teismas gali panaikinti nutarimą ir perduoti kompetetingai institucijai (pareigūnui). Administracinio teismo sprendimai, įsiteisėjus , išsiunčiami skundėjui , nukentėjusiajam, institucijai, kurios veiksmai skundžiami; Nutarimų bylose dėl administracinių teisės pažeidimų tvarką - reglamentuoja ATPK normos / Administracinių bylų teisenos įstatymas. Teismų sprendimų apskundimas Apygardų administracinių teismų sprendimai ir nutartys apeliacine tvarka per 14 d. nuo sprendimo priėmimo gali būti skundžiamos →aukštesniajam administraciniam teismui. Aukštesniojo administracinio teismo sprendimai ( kaip I instancijos) skundžiami apeliacine tvarka per 14 d. nuo sprendimo priėmimo→ Lietuvos Apeliacinio teismo Administracinių bylų skyriui. Kasacine tvarka skundai nenagrinėjami.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!