A. Vaičiulaitis "Pelkių takas"

 A. Vaičiulaičio novelės „Pelkių takas“ ištraukos analizė-interpretacija A. Vaičiulaitis, kūręs ketvirtajame dešimtmetyje, kai kuriais savo kūriniais visgi spėjo perlipti XX a. vid. slenkstį. Aukštumų jis pasiekė savo meistriškumo dėka, sugebėdamas visa, kas įprasta, tobulai estetizuoti ir suteikti švarų, nuo realybės pakylėtą įvaizdį. Vienas tokių jo kūrinių, atskleidžiančių Vaičiulaičiui savitą požiūrį į eama, yra „pelkių takas“, kuris pirmą kartą pasirodė to paties pavadinimo rinkinyje (1939 m.; parašytas Prancūzijoje). Mums pateikta kūrinio ištrauka jau neužsimena nieko apie tai, kokiomis aplinkybėmis mišką kirtęs Mateika palieka ūkį ir iškeliauaj namo. Tai buvo laiaks prieš pat Kalėdas. Vieną vakarą Mateiaki toptelėjo mintis, kad jis privaląs grįžti į namus. (Šeimininkus žinia užklupo netikėtai, tačiau primygtinai prašyti pasilikti jie nepuolė. Galbūt tai būtų išgelbėję...) kelias į namus vedė per pelkę. Nenuostabu, kad kūrinio pavadinimas tiesiogiai atspindi susidariusią sitauciją. Jis tartum iškart intriguoja, užkliudo jautrią stygą ir nukeliauja per skaitytojo pasąmonę. Kas gali laukti to, kuris pasirenka kelią per pelkes? Pati vieta tartum įkvepia nelaimės nujautimą. Nežinia, ar drąsiai, tačiau tikriausiai galėtume ištraukos temą į žmogaus grįžimo namo rėmus. A. Vaičiulaičiui yra nesunku mažame tekste sutalpinti daug minčių – jis taupus. Taip ir ši ištrauka kelia susižavėjimą savo gebėjimu atskleisti daug, nors pasakyta mažai. Mateika spėja apmąstyti tai, kas laukai jo, grįžusio į namus. Džiaugėsi galėsiąs pradžiuginti mylimą sūnelį naujomis kelnaitėmis, skanesniu kąsneliu („Ir valgyti bus tau ko.“). Jau iš to, kaip nuoširdžiai jis myli savo sūnų, galime spręsti apie jo šiltą širdį, gebėjimą būti geru tėvu, žmogumi. Ištraukos nuotaika kuriama aplinkiniais gamtos vaizdais. Itin svarbų ir sodrų atspalvį jai suteikia erdvė ir laikas. Labai svarbu tai, kad ištraukos pagrindinis veikėjas Mateika lieka vienas: „Ir juodu išsiskyrė.“ Šį vienišą žmogų supa pelkė. Tai primena pasakos situaciją. Galbūt iš čia ir kilusios sąsajos su nemaloniais dalykais, piktomis dvasiomis. Prisiminkime K. Borutos „Baltaragio malūną“ su jo Pinčiuku, kuris sumaištį atsinešė iš liūno. Plati erdvė („aplinkui buvo lyguma“) neroboja Mateikos minčių, vaizduotės. Gamtoje jis tartum savas. Jo nestumdo atšiaurūs vėjai, neengia žiemos speigas. Į jį dėmesio nekreipia vietomis styrantys trumpi ir stambūs stagarai, vienišas berželis, nes jie visi tokie patys – vieniši kaip jis. Dar daugiau nerimo į kūrinio ištraukos nuotaiką įneša tamsa. Skaitytojas pats savęs klausia: kas vertė jį, Mteiką, pulti į kelią, kai tamsu? Nors :vėlu dar nebuvo“, bet Mateika jau mąstė, kaip pasieks namus. Savo biologiniu laikrodžiu jis nustatė, kad pasieks namus prieš dvyliktą, o „Staselis jau miegos“. Žmoną nemiegančią dar ras, nes ji „kartais gula negreit“. Ten, pelkėje, kur naktį nieko nesutiksi, Mateika vis dėlto „rado beržą, žemą ir skursnų, nežinia kieno galybės čia atneštą, įdiegtą ir augintą“. Keista, tačiau kieno galybės ir pats Mateika naktį čia į liūną buvo atneštas. Už tai jis „ties medžiu atsikvėpė, čiupinėjo sustirusias beržo šakas ir glostė žievę“. Tikriausiai šalta buvo ir Mateikai... Į priekį jam kelią rodyti galėjo tik kažkieno pėdos – „vienur giliau ir su apšalusiais kraštais, kitur lengvos ir vos įžiūrimos“. Įdomu, kur dabar tie žmonės, kurių pėdos teikia vilties vienišiui naktyje. Įdomu, ar ar tas praminta stakas nuves herojų ten, kur nori jo širdis? Aplink viskas rėkė vienišumą, nes ir mėnulis šviečia vienas, o jį tik kartais paslepia skystas debesies pluoštas. Staiga Mateika drįsta utraukti peizažo ramybę ir tylą. (Keista, tačiau Vaičiulaitis nė vienu garsu nemėgina apibūdinti aplinkos garsų!) Į erdvę paleidžia nuraminimą, kad „dar greit netems“. Nenuostabu, vienišus Vaičiulaičio veikėjus dažnai pastebime bemąstančius pusbalsiu. Patį Mateiką nustebina jo balso kitoniškumas, kažkoks keistas jis pasirodė šįkart. Ženklas – kažkas laukia... Jis pirmą kartą pasijaučia nepritampąs: jo žodžiai buvo tokie nereikalingi prieš visą šį nebylų pasaulį. Rodos, kad jam nebelieka vietos... Kad ir kaip būtų keista, tačiau ištarti žodžiai netikėtai surado ausį, kuri juos išgirstų. Prie Mateikos artėjo senutė, „amžiaus prilenkta prie žemės“. Sutiktąjį pakeleivį močiutė pasveikino su Dievu. Regis, ji visai nenustebo, tokį keistą vienišių. Jis buvo ‚lyg savas žmogus ar senas bičiulis“. Kaip ir Teresė „Tavo veido šviesoje“ su savim ji turėjo tik gumbuotą lazdą ir skarą. Matyti, kad jai tik tiek tereikėjo. Ją saugojo rožančius. Mateika gavo ženklą – senelė paskui save nešėsi šermenų kvapą, nes pati keliavo iš dukros laidotuvių. Ji vos vienu sakiniu sugebėjo atskleisti mirties prasmę: niekada ne vėlu. Jai mirtis tokia natūrali ir suprantama: „dukterį pasiėmė, o motiną, sako,

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!