A. Vaičiulaičio romanas "Valentina"

 „Valentina” Antano Vaičiulaičio, ryškiausio lietuvių impresionisto, kūryba sudėtinga, reikalaujanti įžvalgaus skaitytojo, gebančio iš gesto, rankos judesio, žvilgsnio suvokti žmogaus esmę. Kaip tik toks ir yra žymiausias kūrinys - romanas „Valentina”. Romane daugiausia dėmesio skiriama veikėjų mintims ir išgyvenimams, kurie atskleidžia tokias vertybes, kaip draugystė, harmoningi santykiai, paprastumas, nuoširdumas. „Valentinoje” pasakojama dviejų jaunuolių, Valentinos ir Antano, permaininga meilės istorija. Šio tauraus jausmo – meilės - kankinamas vaikinas užsispyręs, ambicingas, nuolat besikeičiančios nuotaikos žmogus. Tad kaip keičiasi Antano nuotaika veikiama aplinkos nagrinėjamoje išraukoje, aš ir norečiau paanalizuoti. Išraukoje vaizduojamas Antano ir Valentinos pirmasis susitikimas (išskyrus netikėtą susidūrimą naktį plaukiojant ežere) . Melancholija, svajingumas, atitrūkimas nuo realybės – tai, kas būdinga Antanui vakarienės metu. Antanas jaučiasi laimingas, pakylėtas, galėdamas jausti šalia savęs merginą, kurią papuošė savo svajonėmis ir viltimis, ir kaip tik toji mergina Valentina buvo Antano apsilankymo pas dėdę priežastis ( ir tai buvo pirmosios svečiavimosi dienos). Sedėdamas greta, „jis stebėjo vakaro žaismą Valentinos skruostuose, pilkus šešėlius, nejučiomis susiklosčiusius aplink akis <...> ir susimetančius į suknelės raukšles”, ir jam buvo gera. Metafora ( „vakaro žaimas” ir „susiklostę šešėliai”) norima pabrėžti nerūpestingą Antano nuotaiką stebint mylimą merginą. Jaunuolio jausmus taip pat paryškina gamtovaizdis, raudonas saulėleidis, „kuriuo kažkieno pirštai buvo nubraukę keletą plunksnuotų, murzinų debesėlių”. Tai parodo, kad ištraukos laikas – vakaras. Nors ištraukoje vaizduojama uždara erdvė, aiškiai matomas saulėlydis ( ar pro kambario langą, ar pro atviras duris). Saulėleidis - tai simbolis, kurio dažniausia reikšmė lietuvių literatūroje – pabaiga. Tad manau, jog Antanas Vaičiulaitis paminėjo jį ne veltui, šiuo gamtos reiškiniu norėta tarsi perspėti skaitytoją apie besiartinančią tragišką kulminaciją, tačiau Antanui šis besileidžiantis dangaus šviesulys reikšmės neteikia, jo nuotaika nuo to nesikeičia – vaikinas laimingas. Antano teigiamą nuotaiką lemia tai, jog jis užsispyręs, pernelyg ieškantis savojo „aš”, nes vos tik sutikęs merginą, apie kurią šitiek „ kalbėjo” jo širdis, apie kurią jis ničnieko nežinojo, jis nusprendžia, „kad pasaulyje vis dėlto gera”(ši situacija parodo skaitytojui vieną iš daugelio kūrinyje keliamų problemų – žmonės mato tai, ką nori matyti). Svajingą Antano nuotaiką pakeičia netikėtas naujo žmogaus pasirodymas. Vaikinas išsigąsta, sunerimsta. Kažkas svetimas išdrįso sudrumsti jo ramybę, svajones, įsiveržti į jo teritoriją, įsibrauti į vakarieniaujančių žmonių uždarą erdvę. Pamatęs vyriškį, Antanas pajaučia nerimą, grėsmę dėl Valentinos. Vaikiną taip pat užvaldo pavydo jausmas atėjusiajam, jis pajaučia skirtumą tarp savęs ir vyriškio, pamato atvykėlio pranašumą vyriškumo atžvilgiu, nes šis įsibrovėlis yra „Atlašus, beveik karišku smarkumu ir įsitempimu”, koks nėra Antanas. Galbūt dar jaunuolį neigiamai paveikia atsiminimas po pirmo susitikimo su šiuo ponu, kai jis nemaloniai kalbėjosi su darbininkais. Šio pono, inžinieriaus Modesto, pasirodymas ir smarkus durų susivarstymas vėlgi nuteikia skaitytoją besiartinančiai nemaloniajai vakarienės pabaigai. „Didelis daiktas, kad mane matei!” – pagalvojo Antanas, kai įsibrovėlis panoro su juo pasisveikinti. Tuo parodomas neigiamas Antano požiūris į Modestą, jo susierzinimas (Antano elgesiu paneigiamos tokios vertybės, kaip paprastumas ir nuoširdumas), kurį sukelia vyriškas išdidumas, kova dėl būvio, dėl mylimos moters meilės ir besiartinančios grėsmės nujautimas. Antano nujautimas pasitvirtina. Su inžinieriaus kreipimusi į Valentiną „tu”, kuris reiškė tik artimus santykius, Antaną apgaubia liūdesys ir nerimastis. Šiam netikėtumui jaunuolis nebuvo pasiruošęs, tas „tu” jam smigo giliai į širdį. Neigiamus vaikino jausmus vėlgi atskleidžia iškalbingas gamtovaizdis: „laukuose lėtai skambanti daina buvo tokia nelaiminga”. Antano dėmesys nukreiptas visai ne į esamąją erdvę, o kažkur už jos ribų, jis klausėsi praeivio Kerdžiaus, o žodžiai „Jis šiandien pasiskubino” atrodo lyg būtų skirti šiam rėkaujančiam, karves genančiam žmogui, bet jie buvo adresuoti Būdžiūnui. Jaunuolis paskendo savy ir jam jau nebebuvo svarbi aplinka, jis tik „bailiai sušnairavo į Valentiną”. Jis nė nepastebėjo Valentinos laikysenos ( „jinai buvo alkūnėmis pasirėmusi ant stalo, kumštis prie smilkinių suspaudusi”), kuri kalbėjo apie abejingumą, priverstinį buvimą, įsipareigojimą inžinieriui Baudžiūnui. Visa tai rodo Antano neįžvalgumą ir naivumą - jis dar gyvenimo nesugadintas, nejutęs gyvenimo kančių ir skriaudų, nepatyręs nusivylimų jaunuolis. Štai toks pagrindinis veikėjas vaizduojamas rašytojo Antano Vaičiulaičio, vertinusio draugystę, aukštinusio gyvenimą ir jo branginimą, romane. Jis išsiskiria netradiciškumu savo meto literatūroje dėl nesigilinimo į žmogaus vidų (V. Mykolaitis – Putinas), dėl žmogaus būties priežasčių ir gyvenimo tikslų ieškojimą (A.Škėma). Todėl Antano Vaičiulaičio kūrybą būtų galima sieti su tokiais rašytojais kaip Šatrijos Ragana ar Jonas Biliūnas. Visų šių menininkų keliamos vertybės panašios - tai žmogiškumas, paprastumas, harmoningi santykiai ir tinkamas vertinimas to, ką turi. Tai šių menininkų kūryboje ryškėja vaizduojant paprasčiausias gyvenimiškas situacijs, subtilius žmonių santykius. Visa tai romane „Valentina” atskleidžiama per pagrindinį veikėją Antaną, jo emocijas ir jausmus.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!