A. Mickevičius ir jo sonetas "Akermano stepės"

 Pirmiausia reikia perskaityti soneta ;) Krymo sonetai Akermano stepės Aš įplaukiu į erdvę sauso okeano. Vežimas tartum laivė žalumynuos narsto; Tarp ošiančių bangų, kur žiedus srautais žarsto, Iriuosi pro salas raudonojo bužano. Tamsa tirštėja, niekur kelio nė kurhano. Žvelgiu į dangų, ieškau žvaigždžių, mūs vedėjų; Ten šviesiame ūke Aušrinė suspindėjo? Tai blizga Dnestras, Švinta ugnys Akermano. Palaukim!..Kaip tylu... Girdėt, kaip gervės traukia. Nė sakalo akis ten jų neįžiūrėtų. Girdžiu kaip žiogas supasi iš lėto, Kaip krūtine slidžia žaltys per žolę braukia. Įsiklausau tyloj... Išgirst ausis galėtų Balsus iš Lietuvos. Važiuokim, nieks nešaukia. Adomas Mickevičius vienas žymesnių romantizmo laikotarpio poetų, vienas pirmųjų romantikų Lietuvoje. Jo kūryboje dominuoja gamtos vaizdai, gimtojo krašto ilgesys, atsiminimai. Poeto kūryba buvo maitinama lietuviškomis temomis – tai įžvelgiama ir Krymo sonetuose. Kūrinio nuotaika neįtikėtinai rami. Aprašoma kelionė tarytu vyksta beorėje nebūtyje, kur viskas nuščiuvę, tyku ir ramu – tik jūra viena nerimsta. Pasirinktas kelionės vaizdas suteikia gyvumo, intrigos, paslaptingumo; ūkas, tamsa, naktis – paslaptingumas, nežinomybė, sutrikimas; švyturys, Aušrinė, balsai – vilties ieškojimas, nepasidavimas; girdimas žiogo supimasis, žalčio šliaužimas – ramybė, tykumas. Pats soneto pavadinimas nuteikia susimąstymui – Akermano stepės. Juk stepės – tai neapgyvendinti plotai, kur plyti ramybė, galimybė būti tik su pačiu savimi; kur lankosi klajokliai, ieškantys savo gyvenimo kelio, civilizacijos neteisybės nepaliesta vieta, tarsi idealybės, dvasios ramybės įsikūnijimas. Ten klajoja ir Lyrinis subjektas. Lyrinis „aš“ kūrinyje keliauja stepėmis. Tai lakios vaizduotės ir romantiško polėkio žmogus, juk ne bet kas savo kelionę, taip vaizdingai lygintų su bekrašte jūra: „Aš įplaukiu į erdvę sauso okeano.“. Tačiau ta kelionė neteikia jam laimės ar entuziazmo, greičiau jau liūdesį, vienatvę, nežinomybę. Jis keliauja, tačiau nežino kur. Visa kelionė – tai gamta. Visas sonetas – tai gamtos ir aplinkos aprašymas. Tačiau ji ne vien tik kuria vaizdinę aplinką, bet ir yra lyrinio subjekto sielos veidrodis.. Keliautojo nardantis vežimas, nerimstanti jūra parodo, jog jo gyvenimas neramus, nelengvas. „Tamsa tirštėja, niekur kelio nė kurhano“ – eilėraščio žmogus pilnas abejonių dėl savo tikslo, ateities, rezultatų, jis skendi vidinėse miglose. Turbūt todėl sužibęs švyturys, menki gervių garsai taip nesunkiai sustabdo keliautoją. Šioje vietoje įvyksta lyrinio subjekto saviapgaulė. Jis primygtinai pareikalauja sustoti. Sustojus laukia spengiančioje tyloje, kas parodo jog jo sustojimas bevaisis, ir tikisi, jog jį dar pašauks atgal, sulaikys, įsižiebia menkutė viltis: „Įsiklausau tyloj... Išgirst ausis galėtų/Balsus iš Lietuvos

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!