A. Maslou – asmenybės teorija

 1 TURINYS 1. Įžanga 2 psl. 2. Keturios asmenybės tyrimo kryptys 3 psl. 3. Humanistinė kryptis 4 psl. 4. A. Maslou teorija 4 psl. 5. A. Maslou bendramintis R. K. Rodžersas 6 psl. 6. Humanistinės krypties tęsėjai 6 psl. 7. Kas prikišama humanistinei krypčiai 7 psl. 8. Išvados 8 psl. 2 ĮŽANGA Darbe “A. Maslou – asmenybės teorija” didžiausias dėmesys skiriamas vieno iš humanistinės psichologijos pradininkų Abrahamo Maslou (Abraham Maslow) teorijoms, vaizdžiai parodančioms tai, ką pabrėžia humanistinė asmenybės samprata. Kad būtų aiškiau, kuo naujos yra A. Maslou teorijos, trumpai apžvelgiamos kitos trys psichologų svarbiausiomis vadinamos asmenybės tyrimo kryptys: psichoanalitinė teorija, asmenybės bruožų teorija bei socialinė – kognityvinė kryptis. Be A. Maslou teorijos apžvalgos, darbe skiriama dėmesio jo bendraminčio, Karlo Rensono Rodžerso (Carl Ranson Rogers) teorijoms bei šiuolaikiniams humanistinės psichologijos šalininkų darbams. Paminėti ir jiems bei humanistinės psichologijos pradininkams reiškiami priekaištai. Peržvelgus humanistinės asmenybės krypties ištakas, jos pradninkų, šalininkų bei priešininkų teorijas, daromos išvados apie humanistinės psichologijos įtaką dabartinei populiariajai psichologijai. 3 Keturios asmenybės tyrimo kryptys “Asmenybė – tai kiekvienam būdinga savita mąstysena, jausena ir veiksena. Jei jūsų elgesys nuolatos labai skiriasi nuo kitų – jei, tarkime, esate nepaprastai gyvybingas, atviras, draugiškas ,- žmonės tikriausiai sako, kad esate ryški asmenybė” – rašo psichologas Deividas G. Majersas (David G. Myers). D. G. Majersas išskiria keturias svarbiausias asmenybės tyrimo kryptis. Visos šios kryptys atspindi skirtingus požiūrius į asmenybę, pateikia vertingų įžvalgų ir padeda geriau suprasti, kas yra asmenybė. Pirmajai priskiriama Zigmundo Froido (S. Freud) psichoanalitinė teorija, pabrėžianti vaikystės seksualumą bei nesąmoningą motyvaciją ir teigianti, kad tai lemia asmenybę. Gydydamas emocinius sutrikimus, Z. Freidas įsitikino, kad juos sukelia pasąmonėje vykstantys procesai, kuriuos jis siekė išsiaiškinti analizuodamas savo ir savo pacientų sapnus ir laisvąsias emocijas. Jis teigė, jog žmogaus asmenybė iš malonumų siekiančių psichinių impulsų (Id), į tikrovę nukreiptos vykdomosios dalies (Ego) ir pasisavintų idealų. Froidas manė, kad vaiko raida vyksta psichoseksualinėmis pakopomis ir teigė, kad tai, kaip žmogus išsprendė su šiomis stadijomis susijusius konfliktus ir ar neliko jis fiksuotas ties kuria nors stadija, vėliau turi įtakos jo asmenybei. Froido teorijos kritikai teigia, kad daugelis jo idėjų esančios neįtikėtinos, nepatikrintos arba joms prieštarauja naujausių tyrimų duomenys. Be to, ši teorija paaiškinanti tik jau įvykusius faktus. Tačiau Froidas atkreipė psichologų dėmesį į pasąmonę, į pastangas įveikti nerimą bei seksualumą ir į konfliktą tarp biologinių impulsų bei socialinių ribojimų. Nepaisant kritikos, jo poveikis kultūrai buvo milžiniškas. Antroji – asmenybės bruožų – teorija nustato konkrečius asmenybės matmenis. Bruožus tiriantys mokslininkai, užuot aiškinę paslėptus asmenybės aspektus, apibūdina mūsų polinkius, nuo kurių priklauso mūsų veiksmai. Pavyzdžiui, faktorių analizė padėjo tyrėjams išskirti penkis skirtingus asmenybės matmenis. Daugeliui šių teorijų turi įtakos biologiniai veiksniai. Teorijos kritikai abejoja dėl bruožų raiškos nuoseklumo. Nors, regis, žmonių bruožai per ilgesnį laiką nesikeičia, žmogaus elgesys labai įvairuoja kintant aplinkybėms. Nepaisant šių kitimų, vidutinis žmogaus elgesys skirtingomis aplinkybėmis yra gana nuoseklus. Dar viena kryptis vadinama socialine – kognityvine. Jos šalininkai pabrėžia, kad sąveika su aplinka priklauso nuo mūsų, ir mes priklausome nuo jos. Asmenybės sampratai taikomi mokymosi, pažinimo ir socialinės elgsenos dėsniai, ypač pabrėžiant būdus, kuriais asmenybė veikia sąveiką su aplinka ir ta sąveika veikia asmenybę. Daroma prielaida, kad asmeniniai ir pažintiniai veiksniai kartu su aplinka veikia žmogaus elgesį. Nustatyta, kad vidinė kontrolė padeda žmonėms įveikti gyvenimo sunkumus. 4 Socialinė kognityvinė asmenybės teorija kritikuojama dėl to, kad nepripažįstama pasąmonės ir vidinių asmenybės savybių svarbos, tačiau ji remiasi psichologijoje įtvirtintomis mokymosi ir pažinimo sampratomis bei primena apie socialinių aplinkybių svarbą. Ketvirtoji – humanistinė – krytpis sutelkia dėmesį į mūsų vidines galias tobulėti ir reikšti save. Humanistinės psichologijos atstovai siekė perkelti dėmesį nuo žemesniųjų motyvų ir sąlygojančio aplinkos poveikio į sveikų žmonių tobulėjimo galimybes pabrėžiant asmens patirtį. Humanistinė kryptis Humanistinės psichologijos ištakomis laikoma egzistencinė filosofija. Ypač remiamasi egzistencialistais S. Kjerkegoru (S. Kierkegaard), K. Jaspersu (K. Jaspers), M. Haidegeriu (M. Heidegger) ir Ž. P. Sartru (J. P. Sartre). Apie 1960 metus kai kurių garsių asmenybės psichologų ėmė nebetenkinti Froido teorijos negatyvumas bei bruožų psichologijos objektyvumas. Kitaip negu Z. Froidas, kuris nagrinėjo “nesveikų” žmonių žemesniuosius motyvus, humanistinės krypties psichologai sutelkė dėmesį į “sveikų” žmonių siekius būti savarankiškiems ir įgyvendinti savo galimybes. Kitaip negu bruožų teorijos šalininkai, jie teigė, jog asmuo yra vientisas bei daug sudėtingesnis, nei gali parodyti kad ir didžiulės gausybės testų įvertinimai. Humanistinės krypties šalininkai ragino gilintis į tai, kaip žmogus patiris liūdesį ir džiaugsmą, susvetimėjimą ir artumą, neviltį ir pilnatvę. Humanistinės psicholigijos esmę galima nusakyti tirmis teiginiais: Žmogus iš prigimities yra geras ir gali save tobulinti; Žmoguje dominuoja sąmonė, o ne pasąmonė; Žmogus – aktyvus savo gyvenimo kūrėjas, turintis teisę ir atsakomybę rinktis ir vystyti savo gyvenimo stilių. A. Maslou (Abraham Maslow) teorija Vienu ryškiausių humanistinės psichologijos teorijos atstovų laikomas Jungtinių Amerikos Valstijų psichologas Abrahamas Maslou (Abraham Maslow 1908 - 1970). Asmenybės teoriją jis grindė žmogaus poreikiais, kurių patenkinimas tampa asmenybės veiklos ir augimo motyvais. Aukščiausias žmogaus poreikis esąs saviaktualizacija, kitaip tariant, saviraiška. Pažinęs ir įsisąmoninęs savo poreikius, žmogus gali tapti brandžia ir gebančia save realizuoti asmenybe. Labai svarbu, kad žmogus nesustotų ties žemesniųjų poreikių tenkinimu, atrastų savo tikslus ir siekius, nevengtų tobulėti. Kuo vyresnis žmogus, kuo aukščiau jis pakilęs poreikių piramidės laipteliais, tuo jis laisvenis. O laisvė ryškiausiai pasireiškia tada, kai žmogus siekia save aktualizuoti. Saviaktualizacija savo ruožtu siejama su asmenybės brendimu. 5 Kūdikis nėra visiškai laisvas, nes jam svarbiausia patenkinti fiziologinius porekius, kurių be kitų pagalbos jis patenkinti negalėtų. Augdamas žmogus kyla poreikių piramidės laipteliais, ir laisvai rinkdamasis, kuria savo individualybę. Kai patenkinami fiziologiniai poreikiai, ima rūpėti asmeninis saugumas; pasijutę saugūs, siekiame meilės, norime būti mylimi ir mylėti save. Pajutę savo vertę, siekiame saviraiškos – norime išreikšti savo galias. Žmogus suformuoja save tokį, kokiu nori tapti, nes, pagal A. Maslou, jis yra nuolat kintantis. Savo idėjas psichologas plėtojo tirdamas sveikus, kūribingus žmones, o ne studijuodamas sunkius klinikinius atvejus. Rašydamas apie saviraišką, jis rėmėsi turiningai ir produktyviai gyvenusių garsių Vakarų kultūros asmenybių ir asmeniškai pažįstamų garsių žmonių tyrimais. Visi jie turėjo bendrų bruožų: gerai pažino save ir tai pripažino, buvo atviri ir nuoširdūs, mylintys ir rūpestingi, nevaržomi kitų nuomonės. Jie savo dėmesį kreipė į problemas, o ne į pačius save, savo energiją sutelkdavo į konkretų uždavinį, kurį laikydavo gyvenimo paskirtimi. Dauguma jų labiau vertino artimus ryšius su nedaugeliu žmonių nei paviršutinškas pažintis su krūva jų. A. Maslou nuomone, tokios ir yra suaugusio brandaus žmogaus savybės, būdingos tiems, kurie pakankamai gerai išmano apie gyvenimą ir todėl gali užjausti kitą, surasti savo pašaukimą, nesigėdija būti nepopuliarūs bei atvrai dori. A.Maslou suformulavo keletą humanistinės psicholigijos principų, kuriuos dera paminėti kalbant apie humanistinės psichologijos požiūrį į asmenybę. Individas suvokiamas kaip nedaloma visuma Psichologija per ilgai užsiėmė atskirų žmogaus dalių tyrinėjimu. Tiriant atskirus elgesio elementus ignoruojamas žmogaus individualumas. Žmogaus organizmas visada funkcionuoja kaip visuma, ir būtent tai privalu tyrinėti. Kas nutinka kurioje nors organizmo dalyje, paliečia visą organizmą, o kas vyksta vienoje jo dalyje turi įtakos ir kitai. Neprasminga eksperimentuoti su gyvūnais Humanistinė psichologija teigia, kad beprasmiška lyginti žmogų su gyvūnais, nes žmogus yra daugiau nei paprastas gyvūnas. Žmogaus vidinė prigimtis yra gera (ar bent jau neutrali) Kiekvienas žmogus turi vidinį gėrio ir tobulėjimo potencialą. O griaunamoji jėga (asocialus žmogaus elgesys) pasireiškia tik tada, kai nėra patenkinti baziniai poreikiai arba dėl frustracijos. Žmogui būdingas kūrybinis potencialas Visi žmonės yra kūrybingi. Kūrybinis potencialas žmogui toks pat natūralus, kaip paukščiui skrydis, tačiau kai kurie žmonės šį potencialą praranda “sukultūrėdami”. Kūryba – universali žmogiška funkcija, vedanti prie visų saviraiškos formų. Kūrybingais gali būti tiek tarnautojai, tiek programuotojai, tiek aukštųjų mokyklų dėstytojai, tiek pardavėjai. 6 Akcentuojama psichinė sveikata Skirtingai nuo Z. Froido, tyrusio ligą, patologiją ar blogą adaptaciją, A. Maslou siūlė tirti sveiką žmogų. Jis teigė, jog neįmanoma suprasti psichikos ligos, kol neaišku, kas yra psichikos sveikata. Be humanistinės psichologijos principų, A. Maslou išskyrė keletą bendrų bruožų, kurie, jo nuomone, būdingi subrendusiems ir gebantiems save išreikšti žmonėms. Tai esą realistiškesnis požiūris į pasaulį; tolerancija kitiems bei pakantumas savosioms silpnesnėms savybėms; spontaniškumas ir paprastumas; koncentravimasis į svarbias problemas ir smulkmenų ignoravimas; atsiribojimas nuo aplinkos ir (iš dalies) vienatvės poreikis; didelis savarankiškumas ir atsparumas išorės įtakoms; nuoširdesnis jausmų – ypač džiaugsmo – reiškimas; gilesni tarpasmeniniai santykiai; didesnis visuomeninis aktyvumas; demokratiškesnis charakteris; stiprus moralės jausmas; gėrio ir blogio atskyrimas; dažnesnis neįprastų įspūdžių ir stipresnių išgyvenimų patyrimas; jumoro jausmas, kūrybiškumas. Tačiau psichologas nekart sakė, jog brandi asmenybė nebūtinai turi turėti visus šiuos bruožus – tobulų žmonių juk nėra. Net aukščiausią saviraiškos (saviaktualizacijos) lygį pasiekę asmenys patiria silpnumo akimirkų… A. Maslou bendramintis K.R. Rodžersas Daugeliui A. Maslou minčių pritarė humanistinę asmenybės teoriją ir psihoterapijos sistemą, vadinamą nedirektyviąja psihoterapija, sukūręs kitas amerikiečių psichologas Karlas R. Rodžersas (Carl Ranson Rogers 1902 - 1987). Jis buvo įsitikinęs, kad žmonės iš esmės yra geri ir visi turi saviraiškos problemų bei tvirtino, kad jeigu žmogui leidžiama pasirinkti, jis visuomet rinksis augimą ir plėtrą, o ne stovėjimą vietoje. Žmogus esąs kaip augalas: galintis augti, tobulėti, įgyvendinti savo galias,- jei tik aplinka nestabdo šio proceso. O norint, kad aplinka saktintų augti ir tobulėti, būtinos trys sąlygos – nuoširdumas, palankumas ir įsijautimas (empatija). Nuoširdumas būtinas, nes augti pačiam ir padėti augti ktiems gali būdamas atviras savo paties jausmams ir nesistengdamas atrodyti geresnis nei kiti. Augti padeda žmonės, kurie yra palankūs kitems ir rodo, K.R. Rodžerso žodžiais, besąlygišką pagarbą – palankumo nuostatą net tada, kai žmogus klysta. Augti padeda ir empatiški žmonės, tokie, kurie supranta mūsų jausmus ir prasmes net nesistengdami jų vertinti. Beje, K.R. Rodžersas didelį dėmesį skyrė, jo manymu, harmoningam asmenybės vystymuisi tiesiog būtinai sąlygai – tėvų pagarbai ir meilei vaikystėje be jokių išlygų. Vaikas turi būti mylimas ir gerbiama toks, koks jis yra, o nepagrįsti reikalavimai iškreipia savęs suvokimą ir slopiną vystymąsį. Humanistinės krypties tęsėjai Ir A. Maslou, ir K. R. Rodžersas manė, kad svarbiausias asmenybės požymis yra savasties, arba savojo AŠ, samprata. Svarbūs esą jausmai ir mintys, kuriais atsakome į klausimą “Kas aš esu”. Jeigu žmogaus AŠ samprata yra teigiama, paprastai jis linkęs teigiamai elgtis ir taip pat 7 suvokti pasaulį. Jei toji samprata neigiama, jeigu žmogus savo paties akyse jaučiasi esąs toli nuo idealo, jis jaučiasi nepatenkintas ir nelaimingas. Tokių pojūčių išvengti gali padėti tėvai, draugai, mokytojai, skatindami ir padėdami žmogui pažinti save, pripažinti tai ir būti sau ištikimiems. Savastis ir dabar tebėra viena iš labiausiai psichologų tiriamų ir gvildenamų temų. Kasmet pasirodo gausybė studijų apie “savivertę”, “savisklaidą”, “savivoką”, “savikontrolę”. Vienas iš naujo požiūrio į savastį pavyzdžių gali būti Heizelės Markus ir jos kolegų iš Mičigano universiteto (JAV) plėtota “galimų AŠ” samprata. Galimi AŠ gali apimti tai, kuo žmogus trokšta tapti – mylimas AŠ, turtingas AŠ, ir tai, ko jis labiausiai bijo: bedarbis AŠ, alkoholikas AŠ. Būtent galimi AŠ žmogų skatina kurti konkrečius tikslus ir siekti jų. Tie, kurie daugiau svajoja, daugiau ir pasiekia. Ir atvirkščiai… Mičigano universiteto mokslininkų atlikti tyrimai remiasi prielaida, su kuria sutinka visi humanistinės krypties psichologai, kad savastis, arba savasis AŠ, kuris tvarko mūsų mintis ir jausmus, yra svarbiausia asmenybės dalis. Daug dėmesio šių laikų psichologai skiria savęs vertinimo naudos problemoms bei teigia, jog gerai save vertinantys žmonės mažiau skundžiasi nemiga, ne taip pasiduoda kitų spaudimui ir depresijai, atkakliau atlieka sunkias užduoti ir yra laimingesni. Taip pat humanistinės krypties tęsėjai analizuoja ir šališko palankumo sau problemas. Psichologai Džonatanas Braunas (Jonathan Brown) ir Šeli Teilor (Shelley Taylor) pripažįsta ir perdėto pasitenkinimo savimi pavojų, ir teigiamo savęs vertinimo naudą. Jie teigia, kad žmonės geriausiai veikia tada, kai jų iliuzijos nėra pernelyg save aukštinančios. Kas prikišama humanistinei krypčiai Humanistinės asmenybės tyrimo krypties šalininkams kritikai linkę prikišti, jog jos sąvokos esnčios miglotos ir subjektyvios. Ne moksliniu, o asmeniniu A. Maslou vertybių ir idealų apibūdinimu kritikai vadina jo pateiktus saviraiškos pasiekusių žmonių apibūdinimus: atviri, nuoširdūs, mylintys, save pripažįstantys, našūs. A. Maslou prikišama, kad jis pateikia tik įspūdžius apie savo herojus. Kritikai baiminasi, kad humanistinės psichologijos skatinamas individualizmas – pasikliauti ir vadovautis savo veiksmais, būti sau ištikimam, save išreikšti,- puoselėja nuolaidžiavimą sau, egoizmą ir moralinių ribojimų nykimą. Humanistinė psichologija atmeta šią kritiką. Jos šalininkai teigia, kad karingumas, priešiškumas ir nejautrumas dažnai kyla tada, kai žmonių savivertė menka. Be to, jie teigia, kad norint pamilti kitus, reikia pirmiausia pamilti save. 8 IŠVADOS 1. Vieno iš humanistinės psichologijos ir humanistinės asmenybės sampratos pradininkų Abrahamo Maslou bei jo pasekėjų idėjos turėjo didžiulę įtaką tokiose srityse, kaip konsultavimas, mokymas, vaikų auklėjimas, vadyba. 2. Humanistinės psichologijos idėjos paveikė ir dabartinę populiariąją psichologiją. 3. Iš populiariosios psichologijos daugelis perėmė tai, ko taip veiksmingai mokė A. Maslou bei K. R. Rodžersas: teigiamas savivaizdis yra sėkmės ir laimės raktas; palankumas ir empatija padeda ugdyti teigiamus jausmus pačiam sau, žmonės iš esmės yra geri ir pajėgūs tobulėti. Naudotos literatūros sąrašas: 1. Aleksandras Kučinskas. Humanistinė psichologija. www.lpha.lt 2. David G. Myers. Psichologija. Kaunas, 2000.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!