2 rašiniai: apie gamtą ir susvetimėjimą

Gamta

Gamta ir žmogus jau nuo žmonijos susikūrimo pradžios tapo neatsiejamais vienas nuo kito būties aspektais. Juk gamta ne tik teikia savo materialias gėrybes, bet ir atveria žmogaus sielą, įprasmina kūrybą ir estetinį jausmą. Tuo pasinaudoja ir menininkai. Gamtoje meno žmonės atranda ramybę, įkvėpimą ir iš to dažnai gimsta genialūs darbai ir idėjos. Žmogus, grįždamas prie savo ištakų, gali pasiekti būties pilnatvę. Ne veltui vienas įžymiausių švietėjų prancūzas Ž. Ž. Ruso teigė: „Atgal į gamtą!“ Tai raginimas nepamiršti savo prigimties, kuri nuo senovės susieta su agrarine kultūra. Tokį kvietimą priėmė XVIII a. pab.–XIX a. kūrę romantikai. Šios meno srovės atstovai idealizavo gamtą, vertino jos galią paveikti žmogaus emocijas. Tai akivaizdu tiek vokiečių tapytojo K. D. Frydricho darbuose („Keleivis ties ūkų jūra“), tiek lietuvių poeto A. Baranausko kūriniuose. Būtent pastarasis parodė, kokią įtaką miškas turi lietuvio emocinei santarvei. XX a. pradžioje lietuvių rašytojai iškėlė asmenybės problemas ir individualizmą, labiau kreipė dėmesį į žmogaus vidinius išgyvenimus. Tačiau šiuose kūriniuose, kaip ir Romantizmo laikotarpiu, labai svarbus buvo gamtos vaidmuo, kurioje veikėjas galėdavo pasijausti savimi. Puikią gamtos įtaką kūrybai atskleidžia XX amžiaus pradžios lietuvių prozininkas Vincas Mykolaitis-Putinas savo psichologiniame romane ,,Altorių šešėly”, kaip gamta žmogui padeda atrasti save.

Palyginimais ir metaforomis poetas nuolat sieja mišką ir lietuvį, kuria prarastos pasaulio vietovės , darnos įspūdį. Gamta ir žmogus poemoje ,,Anykščių šilelis“ yra artimai sulyginami dalykai, kurie beveik viso kūrinio metu yra siejami. A. Baranauskas savo poemoje ,,Anykščių šilelis“ mini, kad miškas yra tikrieji lietuvio namai.

XIX a. Romantizmo epochos rašytojas A. Baranauskas savo romantinėje poemoje ,,Anykščių šilelis“ teigė, kad gamta žmogui yra tarsi dvasios prieglobstis, kuriame jis gali pamiršti visus savo rūpesčius ir pripildyti savo sielą gėrio, harmonijos ir atgaivos. Pats Baranauskas dar vaikystėje domėjosi tautosaka, klausėsi gyvos anykštėnų šnektos ir su tėvu vaikštinėdavo po mišką. Ko gero, tai lėmė nuostatą, kad gamta poetui buvo tikri namai, kuriuos jis mylėjo ir gynė. Tai Baranauskas įrodė paneigdamas Varnių kunigų seminarijos dėstytojo žodžius, kad tik lenkų kalba galima vaizdžiai aprašyti gamtovaizdį, kaip aprašė A. Mickevičius poemoje „Ponas Tadas“. Poetas per kelis metus parašė romantinę poemą „Anykščių šilelis“. ,,Anykščių šilelyje“ rašė apie dvasinį miško ir žmogaus ryšį. Šiame kūrinyje autorius labiausiai pabrėžia miško grožį ir svarbą, grybų, krūmų, medžių ir gyvūnų kuriamą savotišką rojų žemėje. Pirmąją ,,Anykščių šilelio“ dalį poetas pradeda nuo vyravusio įstabaus grožio miško paveikslo: miško grožis ne kartą verdavo akį, džiugindavo sielą, ir, autoriaus žodžiais tariant, ne kartą teko galvoti: ,,Ar miške aš čia stoviu, ar danguj, ar rojuj?!“ Deja, to rojaus nebelieka... Antroje kūrinio dalyje pasakojama apie tai, kokią didelę reikšmę senovės lietuviams miškas turėjo dvasiniu požiūriu. Pagonybę išpažįstantys žmonės dievams statė paminklus, meldėsi, aukojo ir visa tai darė ąžuolų prieglobstyje, neįžengiamose giriose. Kūrybinio polėkio stokojantys jį iš naujo atrasdavo, apsilankę miške vidurnaktį, nes būtent tuo paros laiku ,,ramumu, tylumu, malda dūšia dangun kilsta“. Todėl šilelis ne tik padėjo prasimaitinti bei išgyventi, bet ir tapo dvasiniu ramsčiu.. Antrojoje dalyje pasakojama visiškai kitokia miško istorija. Per amžius miškas buvęs lietuvio maitintojas, gynėjas ir globėjas, tapo tik būdas pasipelnyti. Miškai tapo tik plikais laukais. Kūrinyje pabrėžiama, kad gamta guodžia žmogų ir suteikia jam džiaugsmo. Lakštingalos giesmės ir gegutės kukavimas, pušys, besistiebiančios saulės link, ir nenustojanti virpėti drebulė, sudžiūvusių samanų ir eglių kvapas – visa tai susilieja į nuostabių pojūčių harmoniją, kuri atgaivina žmogaus dvasią. Tačiau, iškirtus mišką, lietuvių dvasia taip pat skursta. Eidamas iškirstu mišku, poemos žmogus mato, kaip lietuviai, miškų neberadę, rauda ir ašaras braukia. Miško grožis ne kartą verdavo akį ir džiugindavo sielą, tačiau, kai vietoj galingų medžių atsirado tik pliki laukai, lietuvių dvasia tartum apkurto. Taip atsitiko todėl, kad miškas kūrinyje yra siejamas su žmogaus gyvybe. Kai miško nebelieka, žmogaus viduje liepsnojanti dvasia taip pat užgęsta. Bet nors lietuviai savo medžių ilgėjosi, tačiau, juos atsodinę, rūpestingai saugojo ir globojo. Apie miškus prisimenama giesmėse, tokiu būdu lietuviai ramindavo savo nusilpusią dvasią. Taigi, A. Baranausko kūrinyje ,,Anykščių šilelis“ parodoma, kokie brangūs yra miškai ir kokį stiprų ryšį žmonės su juo turi. Jame individai gali rasti prieglobstį, atrasti vidinę ramybę ir pripildyti savo dvasią energijos.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!