Žmoniškųjų ydų kritika, Romos gyvenimo atspindžiai Marcialio epigramose

 Vilniaus Universitetas Kauno Humanitarinis fakultetas Lietuvių filologijos katedra Ieva Razbadauskytė Individualus darbas „ Žmoniškųjų Ydų kritika, Romos gyvenimo atspindžiai Marcialio epigramose “ Tikrino doc. S.Šarkauskienė Kaunas 2007m. Besaikis gėrimas ir valgymas, Floralijos, paleistuvystė, melas ir pagyros, paviršutiniškas grožis, kvailybė, turto troškimas…Sakote visas Romos gyvenimas telpa Marcialio epigramose? Aš baltose togos klostėse, slepiančiose mažytes, o gal dideles ydas, ir raudoname vyne, radau tiek jūsų, tiek savo gyvenimus. Trumpos, šmaikščios, pilnos sąmojo romėnų poeto Marcialio eilutės, lieka aktualios ir šiandienos vartotojiškoje visuomenėje. Matyt mūsų pasaulyje šio epigramų klasiko mūza Talija liktų be darbo, nes tokių “ įkvėpimo objektų” kaip ji, knibždėte knibžda visa Laivės alėja. Marcialis savo epigramomis geba sudominti, prajuokinti ir netgi šokiruoti šių dienų rodos jokių tabu nepripažįstantį skaitytoją. Tai lemia daugybė veiksnių: temos aktualumas, epigramos personažų spalvingumas, leksika, verbalinis laisvumas, intelektualinis įžvalgumas ir žinoma talentas. Pats Marcialis pabrėžia, jog didžiausias jo įkvėpimo šaltinis ir kūrybinis objektas yra gyvenimas ir žmogus: “ Tai skaityk, kur “ Čia aš!” sako gyvenimas tau Puslapiai mano kurti kvepia tiktai žmogumi” ( Epigr. X 4 ). Taiklus poetas žmogaus charakterį, visas jo ydas ir silpnybes pasirinko kaip atraminę savo epigramų liniją ir nesuklydo- tai amžina tema, suteikusi Marcialio epigramoms nemirtingumą, kurio, kaip meno žmogus, jis taip troško: “ Na o lapeliams šitiems nei likimas baisus, nei laikas. Šito paminklo mirtis nesunaikins niekada!” ( Epigr. X 2). Marcialis matė spalvingą Romos gyvenimą, jį domino patys įvairiausi žmonės: ir paleistuvės ir teisėjai, pasipūtę patronai ir pataikūnai klientai, gatvės moterys, vagys, turto “medžiotojai”, besočiai, besijauninančios damos ir ištvirkėliai. Autorius meistriškai atskleidžia kiekvienam žmogaus tipui būdingas ydas, pašaipiai vaizduoja įvairias gyvenimiškas situacijas. Marcialis jau pirmoje savo epigramų knygoje kritikuoja Romos gyvenimą: Gaila, kad tu nežinai, kaip valdovė Roma pasipūtus. Tu patikėki manim- Marso minia išmani! Nėr pašaipūnų kitur didesnių, ten ir senas ir mažas Nosis turi visi su lyg raganosių tikrų...(Epigr. I 3) Tai viena iš nedaugelio epigramų, kurioje poetas pritaiko abstrakčią pašaipą. Vis dėlto dažniausiai jo epigramos pašiepia vieną personažą su jam būdinga yda. Marcialio žodynas dažnai nepadorus, kartais net nešvankus ir šokiruojantis, tačiau būtent dėl tokio rašymo stiliaus poeto eilėms netrūksta gyvumo, vaizdingumo ir ,žinoma, auditorijos. Štai kaip Marcialis pašiepia girtauti linkusį žmogų: Raiteliams duota visiems po dešimt teserų. Kodėl gi Dvidešimt prageri pats, Sekstilianai, tylom? Rods, negalėtų vandens tiek karšto tarnai suieškoti, Jei sumanytum praskiest vyną, kurį tu mauki. (Epigr. I 11 ) Šioje epigramoje, kaip ir daugumoje kitų, didžiausią teksto dalį užima išorinis vaizdas, kuris iš pirmo žvilgsnio skaitytojui atrodo neutralus ir neprikaustantis dėmesio. Tačiau esmė atskleidžiama paskutinėse dvejose epigramos eilutėse, kurios dažnai kritikų įvardijamos kaip: „ botago kirčiai, minios džiaugsmui dosnia ranka dalijami“ ( Jerzy Stempowski 2004: „Neskubraus praeivio užrašai“). Ir ištiktųjų, dauguma savo epigramų Marcialis šokiruoja skaitytojus, pasitelkdamas išorinių vaizdų vulgarumą bei šlykštumą, į juos įterpdamas įžvalgą, suteikiančią nenumatytą prasmę, iš pažiūros visai nekaltam tekstui: Nori gulėt su manim, o prausies atskirai tu, Laufėja! Aš nežinau, bet, matyt, ydą kokią slepi? Tavo krūtys galbūt subliuškusios, kabo lyg skurliai, Gal atidengti baisų pilvą raukšlėtą visai? Kas per niekai! Tikiu, kad nuoga tu esi- gražuolė. Ydą blogesnę turi, tiesą pasakius: Kvailė! Marcialis savo epigramose kuria gyvą dialogą su skaitytoju universaliomis temomis, kurios perkeliamos į konkretų epigramų lauką. Skaitytojo žvilgsnis nuolat kreipiamas į „kitą“, tad galime daryti išvadą, kad išorinis kūrinių lygmuo neskatina introspekcijos, bet leidžia skaitytojui pažvelgti į save iš šalies (Aušra Tamošiūnienė 2007: „Senosios Romos atgarsiai Lietuvos renesanso poezijoje: Markas Valerijus Marcialis ir Peras Roizijus“ ): Vis susiraukęs, niurgzly, ir skaitai nenoromis šitai. Tu pavydi visiems, tau nepavydi-nieks! ( Epigr. I 40) Literatūrologė Dalia Dilytė savo knygoje „ Antikinė literatūra išskiria“ keturis Marcialio ironiškos epigramos kūrimo principus- juoko genezės rūšis: 1) Juokas paremtas empiriniu patyrimu, paradoksu ir neatitikimu („Buvo chirurgas kadais, dabar- vespilonas Diaulas. Mat negalėjo kitaip kliniku tapti jisai.“ I 30 ). 2) Juokas paremtas loginiu išprotavimu. ( „ Paula norėtų, kad aš ją vesčiau. Sena ji, nenoriu. Dusyk senesnė jei būt, tiktų į žmonas tuomet“ X 8). 3) Sąmojis besiremiantis žodžių žaismu ( „ Atalai tu nuolatos nagrinėji bylas ir vedi jas, vesti yra kas ar ne, nuolat vedi ir vedi. Jeigu nelieka bylų, vedi tu, Atalai, mulą... Jei neturėsi ką vest, sielą į dorą atvesk!“ I 79). 4) Sąmojis, paremtas įvairiomis retorinėmis priemonėmis, tokiomis kaip hiperbolė, anafora ar pakartojimas. Tai Marcialio epigramoms suteikia žaismingumo, skambumo. Kaip vieną iš pakartojimo pavydžių norėčiau pateikti epigramą skirtą Atalui: Ir deklamuoji žaviai, ir teisi žavingai, Atalai, Moki žavingas eiles, žavią istoriją kurt. Ir epigramų žavių, ir mimų žavingų parašęs, Koks astrologas žavus, toks ir gramatikas tu! Šoki žavingai, dainas, Atalai, žavingai dainuoji, Lyra pagroji žaviai, sviedinį mėtai žaviai. Nieko nemoki gerai, bet viską darai tik žavingai. Gal pasakysi, kas tu? Tikras esi plevėsa! ( Epigr. II 7) Reikia pripažinti, kad autorius meistriškai atpažįsta žodį ir panaudoja jį ne vien kaip teksto puošybos elementą, šiuo atveju suteikiančiu epigramai žaismingumo ir lengvumo, bet ir kaip priemonę atskleisti savo pagrindinei idėjai, kuri išryškinama visame teksto kontekste. Pagrindinė mintis, kaip jau anksčiau minėta, atskleidžiama paskutinėmis dvejomis eilutėmis, o kartais ir vienu žodžiu. Galime daryti išvadą, jog Marcialio epigramos daugiau paremtos ne vizualiniais motyvais ar emocija, bet intelektualiniu pagrindu. Todėl epigramos meną būtų galima lyginti su kalbos menu- retorika. Romos poetui Marcialiui tikrai netrūko kandumo ir drąsos sukritikuoti ne tik eilinius Romos gyvenimo piliečius , bet ir įtakingus patronus. Jis buvo laisvas ir gynė savo laisvę: „ Man tu Kerilai sakai: per daug laisvas esu aš! O ar tave pavadint galima būtų laisvu?“ ( Epigr. I 67). Tačiau, Marcialiui buvo reikalinga protekcija tiek jo gyvenimo būdui tiek ir kūrybai, todėl kai kuriomis epigramomis poetas aukština Romos imperatorių Domicianą bei akcentuoja verbalinę mimų laisvę ( mimicam verborum licentiam ( Epigr. VIII 11)), su kuriais ir gretina savo šmaikščias epigramas. Marcialis netgi pirmus savo epigramų rinkinius pradeda apologetinio turinio kreipiniu: „ Tegul mano „juokelių“ atlapaširdiškumo nekliudys piktas aiškintojas ir nesimiklins su mano epigramomis: nesąžiningai elgias tas, kuris išradingumą demonstruoja svetimoje knygoje. Aš suprasčiau žaismingą žodžių tiesą, t.y. epigramų kalbą, jeigu tai priklausytų nuo manęs: taip rašo Katulas, Marsas, Pedonas, Getulikas, taip rašo visi, kurie yra skaitomi.“ ( Epigr. I ). Marcialis savo kūrybą gina net ir pačiose epigramose. Štai šioje, skirtoje Cezariui, jis kreipiasi į cenzūrą: „ Gali man leist, cenzūra nekenksmingais juokeliais švaistytis: eilės išdykėlės tik, pats gyvenu padoriai ( Epigr. I 4). Kaip vertinti tokį “laisvo ir kandaus“ poeto elgesį? Kaip pagarbą skaitytojui, o gal kaip padlaižiavimą? Juk Marcialiui gyvenant turtingą kliento (šių dienų Alfonso) gyvenimą, reikėjo teigiamos patrono opinijos. O gal poetas pats galėtų tapti savo pašiepiančių epigramų objektu. Jis juk irgi “homo est” visai kai ir aš, ir tu. Kad ir kaip bebūtų ne visos šio epigramų klasiko eilės buvo pašiepiančio, kritikuojančio turinio. Marcialis drąsiai gynė nelaiminguosius. Štai vergus jis nori matyti sočius ir patenkintus ( „ Vergas pavalgęs lai bus…“ ( Epigr. II 90) ) , giria moterų protą ir dvasinį tyrumą ( „ Reto proto esi! Tave Palatinas, išgirdęs, nors kartelį, sava imtų laikyt kaip mat!“ ( Epigr. XII 21) ), išgyvena dėl žlungančios draugystės ( „

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!