Žmogus ir gamta I. Šeiniaus "Kuprelyje"

Žmogus ir gamta I. Šeiniaus „Kuprelyje“ Ignas Šeinius laikomas pirmu nuosekliu impresionistu lietuvių literatūroje. Psichologinis romanas „Kuprelis“ yra I. Šeiniaus kūrybos viršūnė. „Kuprelyje“, kaip ir visoje impresionistinėje literatūroje, nepaprastai daug reikšmės turi gamta. Romano pasakojimui autorius pasitelkia vieną iš veikėjų – jauną rašytoją Ignasėlį. Ignasėlis myli gamtą, nes gimė ir augo sodžiuje, iš pat mažumės „draugavo“ su aplinka. Dabar Ignasėlis įkvėpimo savo kūrybai ieško būtent gamtoje: „Rašau, galvoju. Skraidau tolimam, plačiam neregėtų vaizdų pasaulyje. <...> Mėlynuose rūkuose jis nuskendęs. Ir regimi laukai, ir žalios pievos, ir vėsios girios ten nuskendę. Girios tylios, ramios stovi.“ Vaikiną žavi gamtos grožis pavasarį. Jaunasis rašytojas susijęs su gamta dar ir dėl to, kad „beveik drauge augo“ su arkliu Širmiu ir šunimi Murza, abiem jais rūpinosi, mylėjo, ypač Širmį: „Pratinimo kova, vieno ir kito užsispyrimas padarė mus gerais draugais“. Prie Širmio Ignasėlis prisirišo beveik kaip prie žmogaus. Ir nors dabar Širmis pasenęs, jį ruošiamasi parduoti, o Murzos jau senokai nebėra, Ignasėlis puikiai ir su savotiška nostalgija prisimena, kaip buvo anksčiau. Pagrindinis romano veikėjas yra malūnininkas Olesius, dėl savo išvaizdos vadinamas tiesiog Kupreliu. Jis „turi net dvi kupras: vieną krūtinėje, kitą nugaroje“. Kuprelio ryšys su gamta ir prasideda būtent nuo jo išorės. Kiek pamena Ignasėlis, malūnininkas visada buvo toks pat. Jo tokios pat „ilgos, laibos, tiesios kojos“, smailūs, sudžiūvę pirštai, liesas ir baltas veidas („plona, tiesi nosis tik pabrėžia tą liesą baltumą“) ir akys tokios pat. Kuprelis nesikeičia, gamta aplinkui jį – taip pat, nors ir maino „rūbą“ priklausomai nuo metų laiko. Gamta dažnai atspindi Kuprelio vidinį pasaulį, tai, kas dedasi jo širdyje. Jam pasakojant nelaimingą savo meilės istoriją ir gamta pašėlsta – ima dundėti perkūnas, žaibuoti. Kupreliui gamta – tarsi antrieji namai, jo atrama, gyvenimo džiaugsmas ir atgaiva sielai. Kurpelis net savo mylimąją Gundę lygina su gamtos vaizdiniais – ankstyvu pavasariu, aušra. Jis mylėjo Gundę „kaip naktis myli lakštingalos dainą“. Šie jo žodžiai rodo, kad gamta užima didžiulę dalį Kuprelio širdyje, kad jis ne kartą naktį yra klausęs lakštingalos giesmės, ne kartą žiūrėjęs į tekančią saulę. Malūnininkas tiesiog neapsakomai myli gamtą, džiaugiasi kiekviena smulkmena, seka kiekvieną jos reiškinį: „...gyvenu su juo ir galvoju. Tai padeda man galvoti, jaučiu, kad nesu vienas. Jaučiu ryšį ir su tuo, kas nematyti. Tuomet lengva galvoti apie Dievą, sielą ir kitas kasdienines ir amžinas problemas“. Manau, kad Kuprelio meilę gamtai iš dalies pažadino būtent Gundė: „...aš pirma nejaučiau gamtos grožės, nemėgau šalčio, bet jos žodžiai man žiemą pagražino“. Anot A. Vaitkūnienės, „gamta romane – visais atvejais patikima atrama žmogui. Intensyvi, kurianti, auganti, ji visada žmogaus pusėje, jei tik jis nėra aklas ir kurčias „gamtos stebuklui“. Atverkime akis ir gerai įsiklausykime – gal ir mes išmoksime tą stebuklą pajusti net ir mieste, tarp pilkų daugiaaukščių namų...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!