Žmogiškojo kapitalo vaidmuo šiuolaikinėje ekonomikoje

ĮVADAS Žmonijos vystimosi istorija patvirtina glaudų ryšį tarp švietimo ir ekonomikos išsivystymo lygių. Sėkmingas ekonomikos vystymas vis daugiau priklauso nuo to, kokios bus investicijos į žmones ir intelektualinio potencialo išsaugojimą ir plėtrą, t. y. žmoniškąjį kapitalą. Bet kurios visuomenės pagrindinis turtas yra žmonės. Žmogiškasis kapitalas yra vertingiausias šiuolaikinės visuomenės resursas, net svarbesnis už gamtos turtus arba žmonių sukauptą materialinį turtą. D. Greisonas pabrėžia, kad „būtent žmogiškasis kapitalas, o ne fabrikai, įrengimai ir gamybinės atsargos yra konkurencingumo, ekonominio augimo ir efektyvumo kertinis akmuo„ Žmogiškais kapitalas yra investicijos į žmoniškuosius išteklius švietimui, profesiniam parengimui, sveikatos apsaugai ir moksliniams – tiriamiesiems bei konstravimo darbams. Išlaidos daromos laukiant būsimos naudos, todėl sąvoka „žmogiškasis kapitalas“ apibūdinama kaip investicijos į „žmoniškuosius resursus“. Žmogiškojo kapitalo teorija – šiuolaikinio ekonomikos mokslo daugelio laimėjimų pagrindas, kuriuo remiantis galima paaiškinti darbo užmokesčio diferenciaciją pagal amžių ir profesijas, nevienodą bedarbystės pasiskirstymą pagal klasifikacijos lygius, profsąjungų veiklos reguliavimą, taip pat išteklių pasiskirstymą mokslui, švietimui ir profesiniam parengimui. 1. ŽMOGIŠKOJO KAPITALO SAMPRATA Ekonominėje literatūroje žmogiškasis kapitalas paprastai suvokiamas kaip žmogaus žinių, įgūdžių, sveikatos, patirties atsargos, kurios naudojamos gamybos ar paslaugų sferoje, siekiant gauti didesnį uždarbį. Pilnesniam žmogiškojo kapitalo sampratos supratimui būtina suprasti funkcionalaus požiūrio į sąvoką principą – tikslinį panaudojimą ir vartojimą. Metodologinis funkcionalinio apibrėžimo principas reikalauja apibūdinti reiškinį ne tik jo vidinės struktūros požiūriu, bet ir jo funkcinės paskirties ir tikslinio panaudojimo požiūriu. Atsižvelgiant į tai, žmogiškasis kapitalas – tai ne tik įgūdžių, žinių, gabumų, kuriais disponuoja žmogus, visuma. Pirmiausia, tai sukauptų įgūdžių, žinių, gabumų atsargos. Antra, tai tokios įgūdžių, žinių ir gabumų atsargos, kurios yra tikslingai žmogaus naudojamos vienoje ar kitoje visuomeninės reprodukcijos sferoje ir skatinančios darbo našumo bei gamybos augimą. Trečia, tikslingas šių atsargų panaudojimas lemia darbininkų darbo užmokesčio (pajamų) augimą. Ketvirta, pajamų augimas stimuliuoja investicijas į sveikatą ir išsilavinimą. Tuo pagrindu kaupiamos naujų žinių, įgūdžių ir motyvacijos atsargos, kurios ateityje bus efektyviai naudojamos. Motyvacijos yra labai svarbios ir būtinos tam, kad žmogiškojo kapitalo reprodukcijos (formavimo, kaupimo, panaudojimo, papildymo, investavimo) procesas turėtų visiškai užbaigtą pavidalą. Funkciniu – tiksliniu požiūriu žmogiškasis kapitalas – tai investicijų dėka žmogaus suformuotos ir sukauptos tam tikros sveikatos, žinių, įgūdžių, gabumų, motyvacijų atsargos, kurios tikslingai naudojamos vienoje ar kitoje visuomeninės reprodukcijos sferoje skatina darbo našumo ir gamybos efektyvumo augimą. O‘Sullivan žmoniškąją kapitalą apibūdina kaip „darbuotojų žinias ir įgūdžius, paremtus išsilavinimu ir patirtimi. Žmogiškasis kapitalas yra naudojamas gerai produkcijai pagaminti ir gerai atlikti darbą. Kiekvienas darbas apsprendžia savo žmoniškąjį kapitalą. Pavyzdžiui, būnant apskaitos specialistu tu privalai išmanyti apskaitos taisykles ir mokėti dirbti su kompiuteriu, jei esi taksi vairuotojas, tu privalai gerai žinoti miesto gatves ir t. t. Viena priežasčių kodėl stojama studijuoti į universitetus, yra, kad gautum pakankamai žmogiškojo kapitalo ir turėtum puikias įsidarbinimo galimybes.( pagal O‘Sullivan ) Žmogiškąjį kapitalą sudaro daugiausia švietimo ir sveikatos apsaugos išlaidos. Kuo aukštesnį išsilavinimą žmogus įgyja, tuo daugiau jis laikosi šiuolaikinės gamybos reikalavimų, ir kuo geresnė visuomenės narių sveikatos būklė, tuo daugiau laiko praleidžia produktyviai kiekvienas visuomenės narys per savo darbingą amžių. Gerinant tiek švietimo, tiek sveikatos apsaugos sąlygas, daromas teigiamas poveikis ne vien ekonomikos rodikliams. Dar svarbesnė yra jų socialinė funkcija: mažėja socialinis visuomenės narių susiskaldymas, žmogaus gyvenimas tampa įvairus ir visavertis. Todėl šių dienų visuomenėje investicijos į žmogiškąjį kapitalą labai didelės. Pasaulinis patyrimas ryškiai rodo, kad šalys, kurios neinvestuoja į žmones, neišvengiamai atsilieka nuo kitų šalių. Žmogiškojo kapitalo pagrindas yra išsimokslinimas. XXI amžiaus pradžioje jis tampa lemiamu ekonominio-socialinio progreso veiksniu. Pranašumus konkurencinėje kovoje vis labiau apsprendžia ne šalies dydis, turtingi gamtos resursai ir finansinis kapitalas. Dabar viską lemia išsimokslinimas ir visuomenės sukauptų žinių dydis. Daugiau dėmesio reikia skirti ekonominiams švietimo ir mokslo aspektams, kadangi efektyvus švietimo potencialo panaudojimas yra visuomenės ekonominio ir socialinio stabilumo pagrindinė sąlyga. Šiuolaikinė visuomenė yra labai sudėtingas organizmas, turintis sisteminę struktūrinę-funkcinę organizaciją. Žmogaus vaidmens tokioje sudėtingoje socialinių-ekonominių santykių sistemoje neįmanoma apibrėžti vienareikšmiškai. Pagal savo prigimtį žmogus vaidina įvairius socialinius ir ekonominius vaidmenis, atlieka įvairias funkcijas ir atitinkamai užima skirtingą vietą visuomeninėje struktūroje ir turi skirtingą socialinį statusą. Žmogiškojo kapitalo turinio analizė yra vaisinga tik sisteminiu požiūriu. Žmogiškasis kapitalas kaip sisteminės struktūrinės-funkcinės organizacijos reiškinys negali būti atskleistas viename apibrėžime. Išskiriami atributyvus, genetinis-istorinis, funkcinis-tikslinis ir reprodukcinis požiūriai:  Atributyviu požiūriu tiriamasis reiškinys apibūdinamas atsižvelgiant į jo atributyvias savybes. Žmogaus svarbiausios atributyvios savybės yra jo poreikiai ir gebėjimai, visų pirma gebėjimas dirbti ir vartoti:  Genetiniu-istoriniu požiūriu tiriamasis reiškinys nagrinėjamas, išryškinant jo visuomeninę-istorinę specifiką ir vidinių bei išorinių išraiškos formų atitikimą;  Funkciniu-tiksliniu požiūriu tiriamasis reiškinys apibūdinamas, išskiriant jo pagrindinę funkcinę-tikslinę paskirtį;  Reprodukcinis požiūris charakterizuoja reiškinį, apibrėždamas jo reprodukcinius požymius ir savybes. Šiuolaikinė ekonomika pasižymi ypatingu joje vykstančių procesų dinamiškumu ir sudėtingumu. Nepaprastas ūkinių ryšių sudėtingumas, naujų organizacijos formų ir valdymo metodų įdiegimas, socialinių-psichologinių veiksnių reikšmės padidėjimas, ekologinių reikalavimų sugriežtinimas tradicinius rinkos santykius daro vis mažiau stabilius ir pastovius. Svarbiausiu ekonominės pažangos veiksniu tampa informacinės technologijos. Informatizavimas, grindžiamas pažangiomis technologijomis, apima visas valstybės gyvenimo sferas ir sukelia joje gilius kokybinius pokyčius. Atsiranda nauja socialinio gyvenimo sfera, nauja visuomenės būklė. Šie procesai tampa svarbiausiais informacinės visuomenės veiksniais. Bet pagrindinė šios visuomenės ypatybė yra nauja technologinė revoliucija, iškelianti į pirmą vietą žinias ir informaciją. Mokslinės-techninės revoliucijos laikais, esant aukštesniam pramonės ir rinkos santykių išvystymo lygiui, būdingam postindustrinei visuomenei, žmogaus gamybinės jėgos funkcionuoja ir reprodukuoja jau ne prekės, o „žmogiškojo kapitalo” forma. Ne tik kapitalistui-verslininkui, bet ir pačiam darbuotojui įdėjimai į savo gamybinius sugebėjimus (ekonomines jėgas) tampa kapitaline investicija. Žmogiškojo kapitalo naudojimas didina darbo našumą ir pajamų augimą, užtikrina socialinių poreikių geresnį patenkinimą. Koncepcija „žmogiškasis kapitalas” atsirado kaip pasaulinės ekonominės ir filosofinės minties genezės rezultatas. Ši koncepcija turi savo istoriją, ypatingus atsiradimo dėsningumus. Žmogiškojo kapitalo atsiradimo ir vystymosi koncepcija XVII-XIX a., pasaulinės ekonominės minties klasikų V. Petti, A. Smito, D. Rikardo, K. Markso, Dž. Milio, A. Maršalo ir kitų požiūrių evoliucija pakankamai tiksliai išdėstyta V. Goilo darbe. Vienas iš pirmųjų žmogiškojo kapitalo teoriją panaudojo savo darbuose Harvardo universiteto darbuotojas Dž. Volšas. Jis apskaičiavo profesinio išsilavinimo įtaką nacionalinėms pajamoms JAV, pirmą kartą panaudojo terminą „alternatyviosios gamybos išlaidos”, kuris plačiai naudojamas šiuolaikinėje žmogiškojo kapitalo teorijoje. XX a. viduryje žmogiškojo kapitalo koncepcija dar nebuvo vieninga. Ir negalėjo būti, nes nebuvo būtinų prielaidų, kurias nulemia gamybinių jėgų vystimasis mokslinės-techninės revoliucijos epochoje, kai nepaprastai išauga žmogaus išsilavinimo, mokslinių žinių ir patirties vaidmuo bei reikšmė. 2. PAGRINDINĖS INVESTAVIMO Į ŽMONIŠKĄJĮ KAPITALĄ RŪŠYS Investicijoms į žmogiškąjį kapitalą priskiriamos išlaidos, susijusios su sveikata, bendrojo ir specialaus išsilavinimo gavimu, išlaidos, susijusios su darbo paieška, profesiniu pasiruošimu gamyboje, migracija, vaikų gimimu ir auklėjimu, ekonomiškai svarbios informacijos apie kainas ir uždarbius paieška. Žmogiškieji resursai gali būti išmatuoti kiekybiškai ir kokybiškai. Žmonių skaičius, išdirbtų valandų skaičius yra kiekybinės charakteristikos. Kokybinės charakteristikos – tai meistriškumas, žinios ir ypatybės, kurios daro įtaką žmogaus sugebėjimams ir lemia darbo našumo augimą. Išlaidos, skirtos šių sugebėjimų lygio kėlimui, tuo pačiu didinančios žmogaus darbo našumą, vadinamos „žmogiškosiomis investicijomis”. Visos išlaidų rūšys, kurios gali būti įvertintos pinigine ar kitokia forma, o taip pat lemiančios ateityje žmogaus darbo užmokesčio (pajamų) augimą, vertinamos kaip investicijos į žmogiškąjį kapitalą. Investavimas – tai svarbiausia žmogiškojo kapitalo gamybos prielaida, bet dar ne pati jo gamyba, kuri vyksta veiklos procese. Žmogiškasis kapitalas kuriamas visuomeniniame ekonomikos sektoriuje rinkos mechanizmo pagalba. Asmeniniame jos sektoriuje savęs lavinimo ir tobulinimo išlaidos vaidina šiame procese lemiamą vaidmenį. Tačiau šios išlaidos galiausiai prisijungia prie visuomeninių išlaidų, nes sukauptų žinių, gebėjimų ir kitų žmogaus savybių atsargos gali būti realizuotos ir įvertintos tik visuomenėje, aktyviai veikiant jų savininkui. K. Makkonelis ir S. Briusas pateikia tokį apibrėžimą: „Investicijos į žmogiškąjį kapitalą“ – tai bet koks veiksmas, kuris didina darbuotojų kvalifikaciją ir sugebėjimus, tuo pačiu jų darbo našumą. Išlaidas, susijusias su kieno nors našumo augimu, galima traktuoti kaip investicijas, nes einamosios išlaidos daromos siekiant kompensuoti didėjančių pajamų srautą ateityje”. Jie skiria tris investicijų į žmogiškąjį kapitalą rūšis:  Išlaidos švietimui;  Išlaidos sveikatos apsaugai, gyvenamųjų sąlygų gerinimui;  Išlaidos mobilumui ir migracijai. Dž. Kendriko investicijų į žmogiškąjį kapitalą samprata išsiskiria savo savitumu. Visas investicijų rūšis jis suskirstė į šias kategorijas:  Daiktines, įkūnytas žmonėse;  Daiktines, neįkūnytas žmonėse;  Nedaiktines, įkūnytas žmonėse. Investicijas į žmogiškąjį kapitalą jis skirsto į daiktines ir nedaiktines. Pirmosioms priklauso visos išlaidos, susijusios su fiziniu žmogaus formavimu ir vystymusi (vaikų gimimo ir auklėjimo išlaidos). Prie antrųjų priskiriamos:  Bendrojo išsilavinimo ir specialaus pasiruošimo išlaidos bei dalis sveikatos apsaugos ir darbo jėgos migracijos išlaidų. Nuolatinių investicijų ypatumas yra tas, kad nepaisant savo „neapčiuopiamo” pobūdžio, šios išlaidos, didindamos žmonių žinias ir patirtį, skatina kapitalo, įkūnyto žmonėse, našumo augimą. Investicijos į žmogiškąjį kapitalą turi ypatumų, kurie skiria jas nuo kitų investicijų rūšių: 1. Investicijų į žmogiškąjį kapitalą našumas priklauso nuo darbingo periodo trukmės. Kuo anksčiau yra pradedama investuoti į žmogų, tuo anksčiau šios investicijos pradeda duoti pelną. Tačiau reikia pabrėžti, kad kokybiškesnės ir ilgalaikiškesnės investicijos duoda didesnį efektą. 2. Žmogiškasis kapitalas nusidėvi ne tik fiziškai ir morališkai, bet ir gali būti kaupiamas. Žmogiškojo kapitalo nusidėvėjimas nustatomas:  Pirma, pagal natūralaus žmogaus organizmo ir jam būdingų psichofiziologinių funkcijų nusidėvėjimą (senėjimą); antra, pagal moralinį (ekonominį) nusidėvėjimą dėl žinių senėjimo arba gauto išsilavinimo vertės sumažėjimo. Žmogiškojo kapitalo kaupimas vyksta periodinio darbuotojo persikvalifikavimo ir gamybinės patirties kaupimo procese. Jei šis procesas vyksta nepertraukiamai, tai, naudojant žmogiškąjį kapitalą, jo kokybinės ir kiekybinės charakteristikos gerėja ir didėja. 3. Žmogiškajam kapitalui besikaupiant, jo pelningumas auga iki tam tikros ribos, kurią nustato aktyvios darbinės veiklos (aktyvaus darbinio amžiaus) riba, o paskui staigiai krinta. 4. Formuojant žmogiškąjį kapitalą, atsiranda „abipusiškas dauginamasis efektas”. Jo esmę sudaro tai, kad mokymo procese gerėja ne vien mokomųjų, bet ir mokytojų – dėstytojų charakteristikos, o tai vėliau atsiliepia tiek pirmųjų, tiek ir antrųjų darbo užmokesčio didėjimui. 5. Žmogiškajam kapitalui priskiriamos tik tos investicijos, kurios yra visuomeniškai tikslingos ir ekonomiškai būtinos. Pavyzdžiui, išlaidos, susijusios su kriminaline veikla, nėra laikomos investavimu į žmogiškąjį kapitalą, nes yra visuomeniškai netikslingos ir kenksmingos visuomenei. 6. Investicijos į žmogiškąjį kapitalą yra sąlygojamos istorinių, nacionalinių, kultūrinių ypatumų ir tradicijų. Tokiu būdu išsilavinimo lygis ir vaikų pasirinkta profesija ženkliai priklauso nuo jų tėvų tradicijų ir išsilavinimo lygio. 7. Lyginant su investicijomis į kitas kapitalo formas, investicijos į žmogiškąjį kapitalą yra labiausiai naudingos kaip atskiro žmogaus, taip ir visos visuomenės požiūriu. 3. ŽMOGIŠKOJO KAPITALO VERTINIMO IR PANAUDOJIMO YPATYBĖS ŠIUOLAIKINĖMIS SĄLYGOMIS Pastaraisiais metais atsirado darbų, skirtų naujų gamybos faktorių vaidmens vertinimo problemoms rinkos ekonomikoje, taip pat įvairių kompanijų intelektualinio kapitalo matavimui. Vienas iš įdomiausių tokio tipo darbų yra L. Edvinsono ir M. Melouno knyga „Intelektualinis kapitalas”. Autoriai vieni iš pirmųjų atkreipė dėmesį į intelektualinio kapitalo vertinimo problemas, nagrinėjant jį ne tik kaip pagrindinį šiuolaikinės ekonomikos resursą, bet ir kaip svarbiausią komponentą, nustatantį šiuolaikinės kompanijos rinkos kainą. Skatinančiu veiksniu tokiems tyrimams užsienyje pirmiausia yra ypač aktualus klausimas: kokie adekvačiausi metodai nustato gamybinių ir ypač aptarnavimo kompanijų realią vertę? Reikalas tas, kad žymiai padidėjo skirtumai tarp firmų balansinių kainų ir tų, kurias siūlo investuotojai. Pagrindinė žmogiškojo kapitalo, kaip nematerialios vertybės ypatybė, yra ilgas laiko periodas investavimui, naudojimui ir atsipirkimui. Investicijos į žmogiškąjį kapitalą gali tęstis nuo 10 iki 18 metų, jis naudojamas ir teikia naudą praktiškai visą darbuotojo gyvenimą. Jeigu įvertinti žmogiškojo kapitalo dydį per visą gyvenimą, tai metinis uždarbis, įskaitant įmokas į socialinius fondus, gali būti vertinamas kaip metinė amortizacijos norma, o žmogiškasis kapitalas įvertintas visiems būsimo darbingo periodo metams. Todėl žmogiškasis kapitalas, jo įvertinimas per visą darbingą naudojimo periodą, kasmetinis jo susidėvėjimo lygis amortizacijos forma turi būti įjungti į įmonės nematerialius aktyvus ir atsispindėti atitinkamuose buhalterinės apskaitos straipsniuose. Žmogiškasis kapitalas turi būti vertinamas steigiant naujas įmones, ypač mokslui imliose šakose, informaciniame ekonomikos sektoriuje, mokslo, švietimo ir sveikatos sferose. Būtina žmogiškojo kapitalo dalį įvertinti naujos įmonės steigimo sutartyje. Žmogiškojo kapitalo vertinimo metodika ir lygis gali būti suderinti, nustatant tarifinius atlygius atskiroje įmonėje. Investicijų į žmogiškąjį kapitalą sąlygos ir terminai, darbo užmokesčio dydis, kuris gali būti vertinamas kaip žmogiškojo kapitalo amortizacijos normatyvas, o taip pat kiti klausimai turėtų būti suderinti pasirašant kolektyvines sutartis ir individualius kontraktus. Ypač būtina pabrėžti, kad moksliškai pagrįstas žmogiškojo kapitalo nustatymas yra būtinas mokslinis pagrindas, nustatant optimalų darbo užmokesčio lygį darbuotojams, pasirašant darbo sutartis (individualias ir kolektyvines). Sukaupto ir suvartoto žmogiškojo kapitalo dydžio įvertinimas gali būti atliekamas įvairiausiais metodais. Lygiagrečiai su tradiciniais metodais galima naudoti investicinių vertinimų metodą, kurio pagrindas yra visų investicinių išlaidų apskaita pagal žmogiškojo kapitalo formavimo elementus. Antro metodo pagrindas yra žmogiškojo kapitalo formavimo ir naudojimo išlaidų apskaita. Trečias - inovacinių vertinimų metodas, kurio pagrindas yra žmogiškojo kapitalo profesinių-kvalifikacinių parametrų inovacinio atnaujinimo ciklų apskaita, turint omenyje, kad šie ciklai adekvatūs mokslinio-techninio progreso ir fizinio kapitalo atnaujinimo ciklams. Žmogiškojo kapitalo dydžio įvertinimui būtini tokie duomenys: darbuotojų lytis ir amžius, išlaidos gydymui ir sveikatos palaikymui, bendras ir specialus išsilavinimas, perkvalifikavimas gamyboje, kvalifikacijos kėlimas, naujo darbo paieška, profesijos pakeitimas, informacija apie darbo rinką, profesinis stažas, išlaikytinių skaičius, numatoma gyvenimo trukmė ir darbingas periodas (įvairioms lyčių, amžiaus, profesinės kvalifikacijos ir socialinėms grupėms), darbo apmokėjimo tarifai ir pajamos, vidutinė vartojimo krepšelio vertė, pragyvenimo lygis ir kiti. Praktine prasme žmogiškojo kapitalo efektyvumo didinimui gali padėti kompleksinės mokslinės metodikos paruošimas apie kiekybinį ir kokybinį žmogiškojo kapitalo vertinimą. Tokios metodikos paruošimo ypatybė yra polifunkcinis ir daugialypis požiūris, pagal kurį žmogiškojo kapitalo parametrų įvertinimas turi būti vykdomas įvairiomis formomis ir įvairiems ūkininkavimo lygiams (atskiram darbuotojui, įmonei, regionui ir visai šakai). Šiuolaikinėmis sąlygomis būtent žmogiškasis kapitalas, o ne mašinos, įrengimai ar gamybinės atsargos yra konkurencingumo, ekonominio augimo ir efektyvumo kertinis akmuo. Žmogiškasis kapitalas (human capital) – tai mokymusi ir praktiniu patyrimu sukauptos žinios bei meistriškumas padidinantys žmogaus veiklos produktyvumą. Apibūdinant žmogiškojo kapitalo sampratą, būtina atsižvelgti į šiuos ypatumus:  Šiuolaikinėmis sąlygomis žmogiškasis kapitalas yra svarbiausia visuomenės vertybė ir pagrindinis ekonominio augimo veiksnys;  Žmogiškojo kapitalo formavimas reikalauja ženklių išlaidų;  Žmogiškasis kapitalas gali būti kaupiamas įgūdžių ir sugebėjimų forma;  Žmogiškasis kapitalas gali fiziškai susidėvėti, ekonomiškai keisti savo vertę ir amortizuotis;  Investicijos į žmogiškąjį kapitalą garantuoja jo turėtojui ateityje didesnių pajamų gavimą;  Investicijos į žmogiškąjį kapitalą duoda didelį ekonominį ir socialinį efektą;  Investicinis žmogiškojo kapitalo periodas ženkliai ilgesnis negu fizinio. Jei pastarojo periodas sudaro nuo 1 iki 5 metų, tai tokios investicijų į žmogų formos, kaip išsilavinimas, investicinis periodas gali siekti 12 – 20 ir daugiau metų;  Žmogiškasis kapitalas skiriasi nuo fizinio kapitalo likvidumo laipsniu;  Žmogiškasis kapitalas neatskiriamas nuo žmogaus asmenybės;  Nepriklausomai nuo formavimo šaltinių (valstybinių, privačių ir kitų), žmogiškojo kapitalo panaudojimas ir tiesioginių pajamų gavimas yra kontroliuojami paties žmogaus;  Žmogiškojo kapitalo funkcionavimas, jo panaudojimo efektyvumas priklauso nuo subjekto valios, jo individualių interesų ir prioritetų, materialinio ir moralinio suinteresuotumo, atsakingumo, pasaulėžiūros ir bendros kultūros (tame tarpe ir ekonominės) lygio. IŠVADOS Taigi matome kad žmogiškasis kapitalas yra labai svarbus, netgi svarbesnis už įrengimus ir technologijas. Žmoniškuoju kapitalu yra suinteresuoti visi, nes visi nori gerai uždirbti, o be žmogiškojo kapitalo gero darbo gauti neįmanoma. Darbdavys visada žiūri į darbuotojo išsilavinimą, jo patyrimą. Todėl jaunimas yra suinteresuoti gauti kuo daugiau žmogiškojo kapitalo. Todėl jie ir stoja į universitetus, atlieka praktikas, tobulinasi užsienyje ir pan. tai aktualu ne tik jauniems žmonėms. Žmogiškasis kapitalas yra svarbiausia visuomenės vertybė ir pagrindinis ekonominio augimo veiksnys. Patys vadovai yra suinteresuoti plėsti ir didinti žmogaus kapitalą. Jie siunčia savo darbuotojus į stažuotes, įvairius seminarus ir pan. Tokiu būdu jie investuoja į darbuotojo žmoniškąjį kapitalą. Žmogiškojo kapitalo neįmanoma nupirkti, nes jis yra žmogaus dalis. Manoma, kad žmogiškojo kapitalo reikšmė ateityje dar labiau padidės kaip dabar yra užsienyje. Norėdami neatsilikti, privalome žinoti jo svarbą ir stengtis įgyti kuo daugiau žmogiškojo kapitalo ir svarbiausia būti suinteresuotam. Naudota literatūra 1. Norvaišienė R. Įmonės investicijų valdymas. – Kaunas: Technologija.2004. 2. O‘Sullivan A, Sheffrin S. Microeconomics: principles and tools. Upper Saddle River: Prentice Hall, 2001.- 48 p. 3. Bronfenbrenner M., Sichel W., Gardner W. Microeconomics. – Boston [etc.] : Houghton Miffin Company, 1990.- 12 p. 4. Bagdonavičius J. Žmogiškasis kapitalas. Mokymo metodinė priemonė. – Vilnius:VPU.2002.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!