Žmogaus teisių apsaugos naujausios tendencijos. Referatas

Įvadas Žmogaus privatus gyvenimas – tai kiekvieno individo teisė gyventi taip, kaip jam norisi, būti apsaugotam nuo savavališko kišimosi į jo asmeninį gyvenimą, šio gyvenimo detalių kėlimo į viešumą. Tai sritis, kuri būtent dėl savo grynai asmeninio, emocinio pobūdžio negali būti formalizuota, apibrėžta privalomomis vykdyti taisyklėmis. Žmonių elgesį dažniausiai lemia jų psichologija ir visuomenėje vyraujančios dorovinės normos. Žmogus nėra vien tik visuomenės sraigtelis; jis, be profesinės ar gamybinės veiklos, dalyvavimo visuomeniniame gyvenime, egzistuoja ir kaip laisvas, autonomiškas individas, tam tikra prasme nepriklausomas nuo visuomenės, valstybės, kitų žmonių. Toks nepriklausomumo garantas yra Konstitucijos 22 straipsnyje įtvirtinti žmogaus privataus gyvenimo neliečiamybė ir konfidencialumas, susirašinėjimo, pokalbių telefonu, telegrafo pranešimų, kitokio susižinojimo slaptumas, garbės ir orumo pripažinimas ir gerbimas. Gimdamas žmogus įgyja teisę į gyvenimą. Teisę kuri negali būti pažeista, prigimtinę teisę kuri visuotinai suvokiama ir už kurios pažeidimą taikomos pačios didžiausios sankcijos. Pirmasis paminėjęs prigimtinę žmogaus teisią į gyvybę buvo J. Locke‘as. J. Locke‘as traktavo 3 prigimtines teises: į gyvybę, į laisvę ir į turtą, tačiau jis buvo sudaręs išlygą vergams (tuo metu vergovė dar buvo neretas reiškinys). Tarptautinėje teisėje žmogaus teisės pradėtos įteisinti keliais dokumentais. Būtent teisės į privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą: „1948 m. gruodžio 10 dienos Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 12 straipsnis, kuris pabrėžia: Niekas neturi patirti savavališko kišimosi į jo asmeninį ir šeiminį gyvenimą <...> Jungtinių Tautų priimto 1966 m. Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 17 straipsnis pabrėžia: <...> Įstatymas ir teismas saugo, kad niekas nepatirtų savavališko ar neteisėto kišimosi į jo asmeninį ir šeimyninį gyvenimą, kėsinimosi į jo garbę ir orumą. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 8 straipsnyje asmens teisė į šeimos gyvenimo gerbimą formuluojama taip: 1. Kiekvienas turi teisę į tai, kad būtų gerbiamas jo privatus ir šeimos gyvenimas, būsto neliečiamybė ir susirašinėjimo slaptumas. 2. Valstybės institucijos neturi teisės apriboti naudojimosi šiomis teisėmis, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus ir kai tai būtina demokratinėje visuomenėje valstybės saugumo, visuomenės apsaugos ar šalies ekonominės gerovės interesams, siekiant užkirsti kelią viešosios tvarkos pažeidimams ar nusikaltimams, taip pat būtina žmonių sveikatai ar moralei arba kitų asmenų teisėms ir laisvėms apsaugoti.“ Konvencija įpareigoja valstybes gerbti kiekvieno asmens teisę į šeimos gyvenimą ir uždraudžia bet kokius apribojimus asmens naudojimąsi šia teise. Savo darbe norėčiau apžvelgti paskutines bylas žmogaus teisių teisme, kurios buvo pateiktos prieš Lietuvą. Visai nesenai nuskambėjusi L. prieš Lietuvą byla ypatingai sudomino kokios dar bylos prieš Lietuvą yra ir buvo pateiktos Žmogaus teisių teisme. 1.Žmogaus teisių apsaugos naujausios tendencijos Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos 8 straipsnis (Teisė į privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą) skelbia: 1. Kiekvienas turi teisę į tai, kad būtų gerbiamas jo privatus ir šeimos gyvenimas, būsto neliečiamybė ir susirašinėjimo slaptumas. 2. Valstybės institucijos neturi teisės apriboti naudojimosi šiomis teisėmis, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus ir kai tai būtina demokratinėje visuomenėje valstybės saugumo, visuomenės apsaugos ar šalies ekonominės gerovės interesams, siekiant užkirsti kelią viešosios tvarkos pažeidimams ar nusikaltimams, taip pat būtina žmonių sveikatai ar moralei arba kitų asmenų teisėms ir laisvėms apsaugoti. 1981 metais Europos Taryba priėmė Asmens apsaugos ryšium su automatizuotu personalinių duomenų apdorojimu Konvenciją [Konvencija, 1981]. Konvencijoje akcentuojama, kad Europos Sąjungos valstybėse nėra vieningos įstatyminės bazės, užtikrinančios asmens duomenų apsaugą elektroninėje erdvėje. Kompiuteriniai tinklai leidžia vartotojams pasiekti kitų valstybių duomenų bazes ir jas susieti. Tokioje aplinkoje būtinos bendros fundamentalios taisyklės, kurios užtikrintų vieningas informacijos subjektų teises ir garantijas. Konvencijoje apibrėžti pagrindiniai vieningos duomenų apsaugos principai, formalizuotas informacijos tarp valstybių perdavimas, numatyta tarpusavio pagalba Konvencijos vykdymui, Konvencijos vykdymui numatyta įkurti konsultatyvinį komitetą.1 1995 metų spalio 24 dieną Europarlamentas ir Europos Sąjungos Taryba priėmė Direktyvą 95/46/EC dėl asmenų apsaugos tvarkant asmens duomenis ir dėl laisvo tokių duomenų judėjimo [Direktyva, 1995]. Direktyvoje numatytos bendrosios įstatyminės asmens duomenų apdorojimo normos: • Duomenų kokybės užtikrinimo principai. • Duomenų apdorojimo legitimizacijos kriterijai. • Ypatingos apdorojimo kategorijos. • Reglamentuota duomenų subjektui perduodama informacija • Numatytos subjekto teisės pasiekti duomenis. • Numatytos išimtys ir apribojimai, kai Direktyvos galiojimas atskiroje valstybėje gali būti ribojamas. • Numatytos duomenų subjekto teisės prieštaravimui. • Įteisintas apdorojimo konfidencialumas ir apsaugą • Numatytos teisinės apsaugos priemonės, atsakomybė ir sankcijos. • Numatytos duomenų perdavimo trečiosioms šalims sąlygos. • Aptarti elgsenos kodeksai, kuriuos rekomenduojama priimti šalims -dalyvėms, siekiant pilniau realizuoti nacionalinius šalies ypatumus. • Numatytas priežiūros organas ir individuumų apsaugos jų personalinių duomenų apsaugos aspektu darbo grupė. • Numatyta bendrijos priimamų priemonių realizacija.2 1997 metų gruodžio 15 dieną Europarlamentas ir Europos Sąjungos Taryba priėmė Direktyvą 97/66/EC dėl asmens duomenų tvarkymo ir privatumo apsaugos telekomunikacijų sektoriuje [Direktyva, 1997]. Šioje Direktyvoje akcentuojamas personalinių duomenų konfidencialumas ir asmeninio gyvenimo neliečiamumas. Naujos telekomunikacinės paslaugos (užsakomosios TV ir video programos, interaktyvi televizija ir kt.) turi būti diegiamos užtikrinant, kad atskiro konkrečios šalies piliečio asmeninis gyvenimas netaps išorinės įtakos objektu.3 Išsivysčiusios ekonomikos šalyse (JAV, Europos Sąjungoje) asmens duomenų apsaugos problemoms skiriamas ypatingas dėmesys, nes tai yra esminė visuotinių žmogaus teisių įgyvendinimo bei įtvirtinimo dalis. Šią svarbią sritį reguliuojantys juridiniai aktai yra priimti daugelyje pasaulio valstybių. Per pastaruosius dvidešimt metų buvo sukurta virš dvidešimt penkių nacionalinių normatyvinių aktų asmens duomenų apsaugos srityje. Šie aktai buvo papildomi ir tobulinami, įvertinant spartų telekomunikacijų vystymąsi bei interneto plėtrą. Patys naujausi arba atnaujinti teisiniai aktai plačiau detalizuoja asmens duomenų rinkimo, saugojimo, apdorojimo bei naudojimo aspektus interneto aplinkoje. Teisė į privataus gyvenimo neliečiamumą (teisė į privatų gyvenimą) yra viena iš konstitucinių žmogaus teisių, kurią garantuoja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 22 straipsnis bei Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnis. Ši teisė pagal jos įteisinimo laiką priskirtina prie vadinamųjų trečiosios kartos teisių todėl, kad daugelyje šalių buvo įtvirtinta žymiai vėliau nei socialinės, ekonominės ar politinės teisės. Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse ši teisė priskirtina prie ypatingų fizinių asmenų civilinių teisių (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso Antrosios knygos antrasis skyrius). 2.Žmogaus teisių 8 konvencijos straipsnio įgyvendinimas Lietuvoje Apžvelgiant paskutiniąsias bylas pateiktas prieš Lietuvą pastebėjau, kad pasirinkus bylas trys iš jų yra susijusios su susirašinėjimo slaptumu, viena garsiai šiomis dienomis nuskambėjusi lyties keitimo byla ir KGB kadrinių darbuotojų atleidimo bylos.  Susirašinėjimo slaptumas. Byla Karalevičius prieš Lietuvą (užbaigta 2005,07,07). Bylos esmė: šioje byloje yra skundžiamasi, kad Lietuvos kalinimo institucijos cenzūravo V. Karalevičiaus susirašinėjimą su Konvencijos institucijomis. Vytautas Karalevičius pareiškimą padavė 1998 m. spalio 5d. (53254/99) Europos Žmogaus Teisių Komisija.. pareiškėjas teigia, kad laiškai kurie buvo perduoti Šiaulių tardymo izoliatoriaus administracijai išsiųsti į Europos Žmogaus Teisių Teismą buvo cenzūruojami. Taip pat jis teigia jog Šiaulių izoliatoriaus administracija pareiškėjui nedalyvaujant buvo atplėšti jam adresuoti laiškai iš Europos Žmogaus Teisių Teismo kanceliarijos. Pareiškėjas teigė, kad jo laiškai kurie buvo skirti susirašinėti su Konvencijos institucijomis buvo atplėšiami jam nedalyvaujant ir tik vėliau su laiško turiniu jis buvo supažindinamas. Lietuvos teisės aktuose yra įtvirtinta teisė į privataus ir šeimos gyvenimo bei korespondencijos neliečiamumą (22 Lietuvos Respublikos Konstitucijos straipsnis). Tačiau pagal 1996 m. kardomojo kalinimo įstatymo bei 1996 m. kardomojo kalinimo vietų vidaus tvarkos taisyklių 72 punktą kaltinamųjų susirašinėjimas galėjo būti cenzūruojamas. Tačiau 75 punktas numato, kad Europos Žmogaus Teisių Teismui bei Komisijai adresuoti laiškai turi būti perduoti užklijuoti, ir vokus izoliatoriaus administracijai (kurie yra užklijuoti) atplėšti draudžiama. 83 punktas numato, tardymo izoliatoriaus administracija supažindina kaltinamuosius bei nuteistuosius su rašytiniais atsakymais, jiems pasirašant, kad ir yra supažindinti su atėjusia korespondencija ir jos turiniu (atsakymai į skundus, prašymus, pasiūlymus (pareiškimus)). Kaltinamieji ir nuteistieji su jų gautais laiškais yra supažindinami per 3 dienas, nuo laiškų gavimo dienos. Taip pat visi laiškai yra dedami į asmenines bylas, o ne atiduodami kaltinamiesiems jiems susipažinus su laiškų turiniu. Vyriausybė atsakydama į Europos Žmogaus Teisių Komisijai užklausą akcentavo, kad pareiškėjas yra pats kaltas, nes pateikdavo Europos Žmogaus Teisių Komisijai adresuotus laiškus neužklijuotus. Tačiau Vyriausybė nenuginčijo to fakto, kad Šiaulių izoliatoriaus administracija atplėšdavo ir skaitydavo Teismo laiškus nedalyvaujant pareiškėjui. Teismas nagrinėdamas šią bylą nustatė, kad pagal vidaus teisę laiškai galėjo būti cenzūruojami, siekiant užkirsti kelią nusikaltimams. Tačiau kadangi susirašinėjimas su Konvencijoms institucijomis nekėlė grėsmės demokratiniai visuomenei, tad jų cenzūruoti ir atplėšti nebuvo galima. Taip pat pabrėžė, kad pareiškėjas pats kaltas, jog pateikdavo neužklijuotus vokus Teismui administracijai. Teismas pripažino, kad buvo pažeistas 8 konvencijos straipsnis – susirašinėjimo slaptumas, tiksliau ta dalis kurioje yra perskaitomi ir atplėšiami gauti laiškai iš Europos Žmogaus Teisių Komisijai. Teismas nustatė, kad valstybė turi sumokėti 12000EUR neturtinei žalai padengti ir 1000EUR bylinėjimosi išlaidoms. Byla Čiapas prieš Lietuvą (užbaigta 2007 02 16) Bylos esmė: Rolandas Čiapas 2000 metais bu suimtas už plėšimą ir šantažą. 2001 metais teismo vykdytojas prašo cenzūruoti suimtojo laiškus, norint išvengti spaudimo liudininkams, teismas prokuroro prašymą patvirtina. Pagal 15 sulaikymo straipsni yra akcentuoja, kad kalinio laiškai esant būtinybei gali būti cenzūruojami, o laiškai iš Žmogaus teisių Teismo turi būti įteikiami kaltinamajam kita dieną po gavimo. Pareiškėjas skundžiasi, kad buvo cenzūruojami jo laiškai su žmona, kitais privačiais asmenimis, nors nebuvo tam būtinybės, bei su Teisingumo institucijomis. Vyriausybės akcentavo kad kriminalinių tyrimų procedūra gali būti apskųsta, tačiau kaltinamasis dėl procedūros vykdymo nepateikė jokių nusiskundimų. Taip pat akcentavo, kad laiškų cenzūravimas buvo apsaugos priemonės dalis, norint apsaugoti liudininkus ir kitus susijusius su byla asmenis nuo išorinio spaudimo priimti tinkama liudijimą ar sprendimą. Tačiau Vyriausybė negalėjo nuginčyti to fakto, kad laiškai su viešosiomis institucijomis irgi galėjo būti cenzūruojami. Teismo sprendimas dėl 8 konvencijos straipsnio pažeidimo. Vadovaujantis Lietuvos teise Europos Žmogaus Teismas konstatuoja, kad susirašinėjimo cenzūra buvo pagrįstai naudojama apsaugoti aukoms ir liudininkams. Teismas konstatuoja, kad pati didžiausia dalis laiškų buvo gaunama iš žmonos. Laiškuose pagrindė buvo pasakojama apie kalėjimo gyvenimo kasdienybę. Kadangi susirašinėjant su žmona nebuvo bandoma paveikti kitu asmenų, teismas konstatuoja, kad nebuvo pagrindo cenzūruoti visus laiškus kurie buvo rašomi Čiapo privatiems asmenims. K. Čiapas žinojo, kad laiškai bus cenzūruojami, ir išaiškinus bylą bei nuteisus jį atlikti bausmę, nebebuvo būtinybės cenzūruoti susirašinėjimą su žmona. Teismas priteisė 1000EUR kompensaciją, ir akcentavo kad buvo pažeistas 8 konvencijos straipsnio dalis „susirašinėjimo slaptumas“ kadangi nebuvo pagrindo visą laiką kol pareiškėjas atlikinėjo bausmę cenzūruoti jo laiškus. Byla Puzimas prieš Lietuvą (užbaigta 2007,05,23) Bylos esmė: Alvydas Puzinas taip pat skundžiasi, kad jam kalint buvo pažeistas 8 Konvencijos straipsnis, kuris garantuoja korespondencijos slaptumą. Pažeidimas buvo nustatytas dėl to, kad kalėjimo administracija atplėšė jam siųstus laiškus, gautus iš žmogaus teisių komisaro, Baltijos jūros valstybių tarybos demokratinių institucijų, Europos žmogaus teisių komisijos sekretoriato, taip pat pareiškėjo žmonos siųstus laiškus. Pažymėtina tai, kad Seimo kontrolierius, tyręs pareiškėjo skundą, nustatė, kad laiškas, gautas iš Baltijos jūros valstybių tarybos buvo atplėštas, tačiau kontrolieriaus nuomone, vis dėlto, tam tikrais atvejais valstybė turi teisę cenzūruoti kalinių susirašinėjimą. Tačiau Europos žmogaus teisių teismas konstatavo, kad įsikišimas į korespondencijos slaptumo principą gali būti pateisinamas tik Konvencijos 8 str. 2 dalyje nustatytais pagrindais, kai įsikišimas yra “numatytas įstatyme”, atitinka siekiamą teisėtą tikslą ir yra būtinas demokratinėje visuomenėje tokio tikslo pasiekimui. Teismo nuomone, kalinių korespondencijos cenzūravimas Lietuvoje turi teisinį pagrindą, t.y., tokią galimybę įtvirtino LR Pataisos darbų kodekso 41 str., aptariamas cenzūravimas galėjo būti aiškinamas kaip turintis ir teisėtą tikslą “užkirsti kelią nusikaltimams ir pažeidimams”, tačiau nebuvo pateikta jokių įrodymų Teismui, kad toks įsikišimas buvo “būtinas demokratinėje visuomenėje” Konvencijos 8 str. 2 d. prasme šiuo konkrečiu atveju. Todėl Europos žmogaus teisių teismo nuomone, Konvencijos 8 straipsnis dėl teisės į pagarbą korespondencijos slaptumui buvo pažeistas. Lietuva taip pat privalo sumokėto pareiškėjui 300 eurų neturtinei žalai atlyginti. Teismas priteisė 1000 EUR kompensaciją, ir akcentavo kad buvo pažeistas 8 konvencijos straispnio dalis „susirašinėjimo slaptumas“ kadangi nebuvo pagrindo visą laiką kol pareiškėjas atlikinėjo bausmę cenzūruoti jo laiškus.  Rainys ir Gasparavičius prieš Lietuvą (užbaigta 2005.07.07): Bylos esmė: Šioje byloje pagrindinis dėmesys buvo skiriamas buvusių KGB kadrinių darbuotojų atleidimo iš darbo bei įsidarbinimo įvairiose privataus sektoriaus srityse apribojimo vertinimui. R. Rainio ir A. Gasparavičiaus bylos esančios vienos esmės Teismo buvo apjungtos į vieną. Europos žmogaus teisių konvencijos 8 straipsnio (teisė į pagarbą asmens privačiam gyvenimui) imant kartu ir atskirai su 14 straipsniu (diskriminacijos draudimas). Teismas nusprendė, kad pareiškėjų R. Rainio ir A. Gasparavičiaus, buvusių KGB darbuotojų, po to dirbusių privačios įmonės teisininku (Gasparavičius) ir advokatu (Rainys), atleidimas iš darbo. Teismas pabrėžė, kad valstybės nustatyti apribojimai įsidarbinti įvairiose privataus sektoriaus srityse dėl lojalumo valstybei stokos negali būti pateisinami tokiu pat mastu kaip apribojimai įsidarbinti valstybės tarnyboje. Be to, aplinkybė, jog įstatymas, nustatantis tokį apribojimą, buvo priimtas 1999 m., t.y. beveik 10 metų po nepriklausomos Lietuvos atkūrimo, taip pat leidžia tokį ribojimą laikyti diskriminaciniu. Todėl Teismas manė, kad pareiškėjų atleidimas iš darbo privačiame sektoriuje bei galiojantis įsidarbinimo apribojimas buvo neproporcinga ir diskriminuojanti priemonė net atsižvelgus į valstybės siektų tikslų teisėtumą. Europos žmogaus teisių teismas paskelbė sprendimą ir nustatė Konvencijos 14 straipsnio (draudžiančio diskriminaciją) kartu su 8 straipsniu (teisė į privataus gyvenimo gerbimą) pažeidimą. Europos žmogaus teisių teismas savo sprendime paskyrė R. Rainiui 35000EUR, o A. Gasparavičiui 7500EUR kompensaciją, skirtą materialinei ir moralinei žalai atlyginti, po 5000EUR taip pat skyrė 4000EUR abiejų pareiškėjų teisinėms išlaidoms ir kaštams padengti.  Privataus ir šeimos gyvenimo gerbimas L. prieš Lietuvą (atidaryta 2007 10 11) 2007 m. rugsėjo 11 d. Europos Žmogaus Teisių Teismas priėmė sprendimą byloje L. prieš Lietuvą, kuriame konstatavo, kad Lietuva pažeidė Konvencijos 8 straipsnį (teisė į privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą). Pareiškėjas L. 2003 m. rugpjūčio 14 d. kreipėsi į Europos Žmogaus Teisių Teismą skųsdamasis, jog dėl to, kad nepriimamas Lyties pakeitimo įstatymas (kuris numatytas Civilinio Kodekso 2.27 straipsnio „Teisė pakeisti lytį“ 2 dalyje), ir jam negali būti padaryta lyties pakeitimo operacija, Lietuva pažeidžia Europos žmogaus teisių konvencijos 2 (teisė į gyvybę), 3 (kankinimo uždraudimas), 8 (teisė į privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą), 10 (saviraiškos laisvė), 12 (teisė į santuoką) ir 14 (diskriminacijos uždraudimas) straipsnius. 3.Dėl transseksualų teisių įgyvendinimo Europos Žmogaus Teisių Teismas sprendime dėl bylos esmės atmetė pakartotinius Vyriausybės argumentus dėl to, kad pareiškėjas pirmiausia turėjo kreiptis į Lietuvos teismus, skųsdamasis dėl atitinkamų institucijų neveikimo ar netinkamo gydymo. Pastebėtina, kad savo atskirojoje nuomonėje, pateiktoje greta Teismo sprendimo, Europos Žmogaus Teisių Teismo teisėjas D. Popovič pritarė tokiai Vyriausybės pozicijai ir pareiškė, kad jo nuomone, pareiškimas neturėjo būti priimtinas, nes pareiškėjas nepanaudojo visų vidaus teisinės gynybos priemonių. Teismo sprendime buvo pažymėta, kad vidaus teisinės gynybos priemonės šioje byloje būtų buvę neveiksmingos. Teismas konstatavo, kad buvo pažeistas Konvencijos 8 straipsnis. Argumentuodamas tokį savo sprendimą pirmiausia pabrėžė iš Konvencijos 8 straipsnio kylančią valstybių pozityviąją pareigą užtikrinti privataus gyvenimo, įskaitant žmogaus orumą ir tam tikrais atvejais gyvenimo kokybę, gerbimą. Teismas trumpai apžvelgė savo praktiką panašiose bylose prieš kitas valstybes, pvz., Jungtinę Karalystę, Vokietiją, tačiau atkreipė dėmesį į tai, kad šioje byloje kyla kitokio pobūdžio problemų, o būtent, skirtingai nei Teismo aptartose bylose prieš kitas valstybes, kuriose daugiau problemų kyla dėl transseksualų teisių įgyvendinimo jau po lyties keitimo operacijų (naujų tapatybės dokumentų išdavimas, duomenų pakeitimas ir pan.), L. byloje kilo klausimas dėl to, kad Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse yra nustatyta teisė keisti lytį, tačiau nėra priimtas minėtame kodekse numatytas specialus įstatymas, kuris reglamentuotų lyties keitimo sąlygas ir tvarką. Teismo nuomone, dėl tokios įstatymų leidybos spragos pareiškėjui Lietuvoje nėra prieinamos tinkamos medicinos priemonės, todėl jis atsidūrė „kankinančioje nežinioje“, nes jam atlikta dalinė lyties keitimo operacija, pakeisti kai kurie asmens dokumentai. Teismas pastebėjo, kad kol pareiškėjui nebus atlikta galutinė lyties keitimo operacija, pareiškėjo asmens kodas nebus pakeistas, tam tikrose privataus gyvenimo srityse, pavyzdžiui, norėdamas įsidarbinti ar keliauti į užsienį, pareiškėjas vis dar lieka moterimi. Tęsdamas dėl Konvencijos 8 straipsnio pažeidimo, Teismas taip pat pažymėjo kai kuriuos finansinius sveikatos apsaugos aspektus valstybėje. Šiuo požiūriu Teismas nurodė, kad pradžioje (t.y. įsigaliojus Civilinio kodekso nuostatai, įtvirtinančiai teisę keisti lytį) delsimas priimti specialų įstatymą galėtų būti pateisintas valstybės finansiniais sunkumais, tačiau šiuo metu, kai yra praėję daugiau nei ketveri metai nuo atitinkamos Civilinio kodekso nuostatos įsigaliojimo, be to, atsižvelgiant į tai, kad neoficialiais Teismo duomenimis, tokių asmenų, kaip pareiškėjas Lietuvoje tėra apie 50, nelaikytina, kad valstybei tai būtų per didelė finansinė našta. Taigi galiausiai Teismas konstatavo, kad šioje byloje nebuvo užtikrintas tinkamas balansas tarp pareiškėjo teisės ir viešojo intereso. Pastebėtina, kad Vyriausybė, pateikdama savo poziciją šioje byloje, nekėlė klausimo dėl tariamų finansinių sunkumų kaip viešojo intereso. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad Teismas, sprendime pateikdamas argumentus dėl Konvencijos 8 straipsnio pažeidimo, neskyrė didesnio dėmesio Vyriausybės argumentams, susijusiems su socialiniais, moraliniais, kultūriniais bei religiniais aspektais. Be to, daugiau dėmesio neskirta ir argumentui, kad remiantis medicininiais duomenimis, ne visiems konstatuotas transseksualumas (kaip diagnozė), būtina visiška lyties pakeitimo operacija. Reikėtų pastebėti ir tai, kad bylos nagrinėjimo Europos Žmogaus Teisių Teisme metu Vyriausybė siekė su pareiškėju susitarti taikiai ir, prieš priimant sprendimą dėl tokio būtino gydymo kaip operacija, įvertinti dabartinę pareiškėjo būklę, tačiau pareiškėjo atstovas informavo Vyriausybės atstovę apie tai, kad pareiškėjas nesutinka su tokiu pasiūlymu. Europos Žmogaus Teisių Teismas, konstatavęs Konvencijos 8 straipsnio pažeidimą, įpareigojo valstybę per tris mėnesius nuo sprendimo įsigaliojimo datos (sprendimas įsigalios gruodžio 11 d., jei nė viena iš bylos šalių jo neapskųs 17 teisėjų Didžiajai kolegijai) priimti reikiamą įstatymą dėl lyties keitimo operacijų atlikimo tvarkos, o to neįvykdžius, sumokėti pareiškėjui 40 000 eurų (pareiškėjas prašė 47 680 eurų) žalos atlyginimą, skirtą lyties keitimo operacijoms pabaigti. Kiti turtinės žalos reikalavimai – apie 10 000 eurų – buvo atmesti. Be to, Teismas pareiškėjui priteisė 5 000 eurų (pareiškėjas prašė 200 000 eurų) neturtinės žalos atlyginimą. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnio 2 dalies, Konstitucijos 22 straipsnis nenustato, kad žmogaus privataus gyvenimo, jo susirašinėjimo ir kitokio susižinojimo neliečiamybė gali būti apribota valstybės saugumo, viešosios tvarkos ar šalies ekonominės gerovės interesais, siekiant užkirsti kelią teisės pažeidimams ar nusikaltimams, taip pat gyventojų sveikatai ar dorovei arba kitų žmonių teisėms ir laisvėms apsaugoti. Tačiau Lietuva neturi ekonominių, socialinių, organizacinių, teisinių ir kitų prielaidų, kad jos Konstitucijoje būtų nustatyti griežtesni žmogaus teisės į privataus gyvenimo neliečiamybę standartai nei minėtoje Konvencijoje, kuri yra ratifikuota Seimo ir pagal Konstitucijos 138 straipsnio 6 dalį yra sudedamoji Lietuvos teisinės sistemos dalis. Todėl darytina išvada, kad įstatymai, kiti teisės aktai, ribojantys žmogaus teisę į privataus gyvenimo neliečiamybę tokiais pat pagrindais kaip ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos Konvencija, neprieštarauja Konstitucijai. Baudžiamojo proceso kodekso 44 straipsnio 9 dalis nustato, kad kiekvienas asmuo turi teisę, kad būtų gerbiamas jo ir jo šeimos privatus gyvenimas, taip pat teisę į būsto neliečiamybę, susirašinėjimo, telefoninių pokalbių, telegrafo pranešimų ir kitokio susižinojimo slaptumą. Šios asmens teisės baudžiamojo proceso metu gali būti apribotos tik Baudžiamojo proceso kodekso numatytais atvejais ir tvarka. Telefoninių pokalbių klausymas, jų įrašų darymas pagal Baudžiamojo proceso kodekso 154 straipsnio 1 dalį galimas tais atvejais, jeigu yra pagrindo manyti, kad klausantis gali būti gauta duomenų apie rengiamą, daromą ar padarytą labai sunkų ar sunkų nusikaltimą, arba jeigu yra pavojus, kad nukentėjusiam, liudytojui ar kitiems proceso dalyviams arba jų artimiesiems bus panaudotas smurtas, prievartavimas ar kitokios neteisėtos veikos. Tam, kad būtų kontroliuojama ir įrašinėjama telekomunikacijų tinklais perduodama informacija, prokuroras turi pateikti ikiteisminio tyrimo teisėjui prašymą dėl šios procesinės priemonės taikymo. Panašius apribojimus nustato ir Operatyvinės veiklos įstatymas. Pagal šio įstatymo 7 straipsnio 4 dalį, operatyvinės veiklos subjektai turi teisę: 1. slapta kontroliuoti pašto siuntas, dokumentų siuntas, pašto perlaidas bei jų dokumentus; 2. specialia tvarka naudoti technines priemones; 3. slaptai patekti į gyvenamąsias ir negyvenamąsias patalpas, transporto priemones bei jas apžiūrėti, laikinai paimti ir apžiūrėti dokumentus, imti tyrimui medžiagų, žaliavų ir produkcijos pavyzdžių bei kitų objektų neskelbdami apie jų paėmimą; 4. naudoti nusikalstamos veikos imitacijos modelį; 5. atlikti kontroliuojamąjį gabenimą. Tokius veiksmus sankcionuoja apygardų teismų pirmininkai ar šių teismų Baudžiamųjų bylų skyrių pirmininkai pagal generalinio prokuroro ar jo įgalioto generalinio prokuroro pavaduotojo arba apygardų prokuratūrų vyriausiųjų prokurorų ar jų įgaliotų vyriausiųjų prokurorų pavaduotojų motyvuotus teikimus (šio įstatymo 10 str. 1 dalis). Europos Sąjunga, siekdama įgyvendinti žmogaus asmeninio gyvenimo neliečiamumą, tam tikru aspektu apriboja asmens duomenų mainus su valstybėmis, ne ES narėmis, ir toks reguliavimas sudaro kliūtis, plėtojant tarptautinę rinką ir elektroninį verslą. Dėl to trečiosiomis vadinamos valstybės kuria bendruosius ir derina specialiuosius (sektorinius) įstatymus pagal Europos Sąjungos reikalavimus arba rengia savireguliavimo priemones, tokias kaip kodeksai, taisyklės, sutartys ir pan. Lietuvos eurointegracijos kontekste asmens duomenų apsauga tokiu būdu įgauna papildomą akcentą. Privatumo ir saugumo problemoms spręsti naudojami įstatymai, laisvos rinkos savireguliacija, naujų technologijų taikymas. Lietuva, sekdama Europos Sąjunga, pirmiausia skiria dėmesį įstatymų tobulinimui ir valstybinių institucijų, kurios prižiūri tų įstatymų vykdymą, darbo efektyvumo didinimui. Privatumo teisę kiekvienam Lietuvos Respublikos piliečiui garantuoja:4 • Lietuvos Respublikos Konstitucija. • Lietuvoje ratifikuota Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencija. • Lietuvos Respublikos Civilinis kodeksas. • Lietuvos Respublikos Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymas. • Lietuvos Respublikos Visuomenės informavimo įstatymas. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 22 straipsnis skelbia: • Žmogaus privatus gyvenimas neliečiamas. • Asmens susirašinėjimas, pokalbiai telefonu, telegrafo pranešimai ir kitoks susižinojimas neliečiami. • Informacija apie privatų asmens gyvenimą gali būti renkama tik motyvuotu teismo sprendimu ir tik pagal įstatymą, • Įstatymas ir teismas saugo, kad niekas nepatirtų savavališko ar neteisėto kišimosi į jo asmeninį ir šeimyninį gyvenimą, kėsinimosi į jo garbę ir orumą. Lietuvos Respublikos Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatyme yra nustatyti teisėto asmens duomenų tvarkymo kriterijai. Įstatymo normos reikalauja gerbti žmogaus privatumą. Kiekvienas žmogus gali dalyvauti savo duomenų tvarkymo procese; žinoti apie galimą riziką privatumui, stebėti savo duomenų tvarkymą, išsireikalauti atlyginti žalą, kai ją patirs. Žmogus, kontroliuodamas savo asmeninę informaciją, iš dalies įgyvendina savo privatumo teisę.5 Lietuvos Respublikos Visuomenės informavimo įstatymas apibrėžia visuomenės informavimo priemonių veiklą, numato tam tikrus informacinius - teisinius aspektus, kurie yra susiję su asmens duomenimis bei asmeniui suteikiama informacija. Šio įstatymo 5 straipsnyje yra nustatyta asmens sveikatos (medicininė) paslaptis ir jos apsauga, taip pat asmens teisės, jo privataus gyvenimo apsauga ir kt.6 4.Asmens duomenų teisinės apsaugos aktualijos Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymas pilietį įvardina duomenų subjektu, o tvarkančius asmens duomenis - duomenų valdytojais ir duomenų tvarkytojais. Įstatymo pagrindinis tikslas yra ginti žmogaus privataus gyvenimo neliečiamumo teisę ryšium su asmens duomenų tvarkymu ir sudaryti sąlygas laisvam asmens duomenų judėjimui. Įstatyme numatyta, kad asmens duomenys gali būti tvarkomi, jeigu: 1. duomenų subjektas duoda sutikimą tvarkyti savo asmens duomenis; 2. sudaroma arba vykdoma sutartis, kai viena iš šalių yra duomenų subjektas; 3. pagal įstatymus duomenų valdytojas yra įpareigotas tvarkyti asmens duomenis; 4. siekiama apsaugoti duomenų subjekto gyvybę ir kai duomenų subjektas nepajėgia duoti sutikimo; 5. įgyvendinami valstybės valdžios ir valdymo bei savivaldybių įstaigų įgaliojimai, suteikti duomenų valdytojui arba trečiajam asmeniui, kuriam teikiami asmens duomenys; 6. reikia tvarkyti dėl teisėto intereso, kurio siekia duomenų valdytojas arba trečiasis asmuo, kuriam teikiami asmens duomenys ir jei duomenų subjekto interesai nėra svarbesni.7 Įstatymas kiekvienam piliečiui suteikia tokias teises: 1. žinoti (būti informuotam) apie savo asmens duomenų tvarkymą; 2. susipažinti su savo asmens duomenimis ir kaip jie tvarkomi; 3. reikalauti ištaisyti ar sunaikinti savo asmens duomenis nustatytais atvejais; 4. nesutikti dėl savo asmens duomenų tvarkymo įstatyme nustatytais atvejais; 5. skųsti duomenų valdytojo atsisakymą vykdyti Jūsų prašymą įstatymo priežiūros institucijai, o šios institucijos atsakymą teismui.8 Šios nuostatos taikomos tvarkant asmens duomenis automatiniu būdu. Duomenų valdytojas privalo kiekvienam sudaryti sąlygas įgyvendinti išvardintas teises, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus, kai reikia užtikrinti: 1. valstybės saugumą ar gynybą; 2. viešąją tvarką, nusikaltimų prevenciją, baudžiamąjį persekiojimą; 3. svarbius valstybės ekonominius ar finansinius interesus; 4. tarnybinės ar profesinės etikos pažeidimų nustatymą.9 Duomenų valdytojas privalo informuoti duomenų subjektą, kurio asmens duomenis jis renka tiesiogiai iš jo, apie savo (duomenų valdytojo) tapatybę, kokiu tikslu tvarkomi duomenų subjekto asmens duomenys ir kam jie teikiami. Duomenų subjektas, pateikdamas duomenų valdytojui ar duomenų tvarkytojui asmens tapatybę patvirtinantį dokumentą, turi teisę gauti informaciją, iš kokių šaltinių ir kokie jo asmens duomenys surinkti, kokiu tikslu jie tvarkomi, kam teikiami. Duomenų valdytojas, gavęs duomenų subjekto paklausimą dėl jo asmens duomenų tvarkymo, privalo atsakyti, ar su juo susiję asmens duomenys yra tvarkomi, ir pateikti duomenų subjektui prašomus duomenis ne vėliau kaip per 30 kalendorinių dienų nuo duomenų subjekto kreipimosi dienos. Duomenų subjekto prašymu tokie duomenys turi būti pateikiami raštu. Neatlygintinai tokius duomenis duomenų valdytojas teikia duomenų subjektui kartą per kalendorinius metus. Teikiant duomenis atlygintinai, atlyginimo dydis neturi viršyti duomenų teikimo sąnaudų. Duomenų teikimo atlyginimo tvarką nustato Vyriausybė ar jos įgaliota institucija. Duomenų subjekto teisė susipažinti su savo asmens duomenimis, tvarkomais neautomatiniu būdu valstybės ir savivaldybių įstaigose, įgyvendinama pagal Teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių įstaigų įstatymą.10 Jei duomenų subjektas mano, kad jo asmens duomenys yra neteisingi, neišsamūs ar netikslūs, ir kreipiasi į duomenų valdytoją, duomenų valdytojas privalo asmens duomenis patikrinti ir ištaisyti. Jei duomenų subjektas mano, kad jo asmens duomenys yra tvarkomi neteisėtai, ir kreipiasi į duomenų valdytoją, duomenų valdytojas privalo neatlygintinai patikrinti asmens duomenų tvarkymo teisėtumą ir duomenų subjekto prašymu sunaikinti neteisėtai sukauptus asmens duomenis. Duomenų valdytojas privalo nedelsdamas duomenų subjektui pranešti apie jo prašymu (reikalavimu) atliktą ar neatliktą asmens duomenų ištaisymą ar sunaikinimą. Asmens duomenys taisomi ir naikinami pagal duomenų subjekto prašymą (reikalavimą) ir jo tapatybę bei jo asmens duomenis patvirtinančius dokumentus.11 Asmens kodas be piliečio sutikimo gali būti naudojamas: 1. jei tokia teisė yra nustatyta įstatymuose ar kituose teisės aktuose; 2. atliekant mokslinį ar statistinį tyrimą; 3. institucijose, įstaigose ir įmonėse, kurių veikla susijusi su paskolų suteikimu ir skolų išieškojimu, draudimu ar nuomos verslu, sveikatos apsaugos ir socialinio draudimo bei kitų globos institucijų veikloje, taip pat švietimo įstaigų, mokslo ir studijų institucijų veikloje.12 Asmuo, patyręs žalą dėl neteisėto asmens duomenų tvarkymo arba kitų duomenų valdytojo ar duomenų tvarkytojo veiksmų ar neveikimo, turi teisę reikalauti atlyginti jam padarytą turtinę ir neturtinę žalą. Turtinės ir neturtinės žalos dydį nustato teismas. Neteisėtas iškeldinimas bei įkeldinimas yra šių veiksmų atlikimas be teisėto pagrindo. Šiuos klausimus reguliuoja Civilinio proceso kodekso 767, 768, 769 straipsniai, numatantys iškeldinimą iš gyvenamųjų patalpų arba įkeldinimą į jas pagal teismo sprendimą, taip pat iškeldinimą pagal prokuroro sankciją. Veiksmai, pažeidžiantys asmens būsto neliečiamybę – tai poėmio darymas grubiai pažeidžiant Baudžiamojo proceso kodekso 147, 148, 149, 150 str., reikalavimus, taisyklių, leidžiančių užeiti į butą nuo 6 iki 22 val., pažeidimas, taip pat Operatyvinės veiklos įstatymo leidžiamo gyvenamosios patalpos slapto apžiūrėjimo taisyklių pažeidimas, pagaliau visiškai pašalinių asmenų įsiveržimas į būstą prieš jo gyventojo valią ir t. t. Išvados Nors teisę į privataus gyvenimo neliečiamumą žiniasklaida pažeidžia labai dažnai, visuomenei nepakanka teisinių žinių, o gal ir noro šią teisę aktyviai ginti. Šios kategorijos bylų Lietuvos teismuose yra labai nedaug, tačiau palaipsniui augant teisinei sąmonei jų skaičius turėtų didėti. Galima daryti išvadą, kad asmens teisės į privatų gyvenimą visuomenės informavimo priemonėse Lietuvoje ginama nepakankamai. Informacija apie žmogų gali būti paskleista per visų rūšių visuomenės informavimo priemones: knygas, laikraščius, žurnalus, biuletenius ar kitus leidinius, televizijos, radijo programas, kino ar kitą garso ar vaizdo studijų produkciją ir kt. Vis dažniau žmogaus teisės į privatų gyvenimą pažeidžiamos internete. Šiuo atveju teisinių problemų gali kilti dėl to, kad Visuomenės informavimo įstatyme nėra įvardytos tokios rūšies visuomenės informavimo priemonės. Jei žinios buvo paskelbtos per visuomenės informavimo priemones, žinių paskelbimo faktas įrodomas šiose priemonėse bei televizijos, radijo laidų įrašuose, stenogramose esančiais duomenimis apie žinių paskleidimą arba rašytiniais įrodymais. Teismui turi būti pateikti rašytinių įrodymų originalai (t.y. visas laikraštis, biuletenis, žurnalas, radijo laidos garso įrašas, televizijos laidos videoįrašas ir pan.). Kai asmuo negali gauti tiesioginių žinių paskleidimo faktą patvirtinančių įrodymų dėl jų sunaikinimo, pasibaigus saugojimo terminui ar jų netekus dėl kitų priežasčių, žinių paskleidimo faktas gali būti įrodomas ir kitais Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekse nurodytais įrodymais, įskaitant liudytojų parodymus. Apžvelgus bylas susidarė nuomonė, kad pagrindinė problema Lietuvoje buvo susirašinėjimo slaptumas kalinimo įstaigose. Taip pat parodė vieną gilią problemą, t.y. kad Lietuvos įstatyminė bazė nėra pasirengusi homoseksualinių asmenų teisių ginimui. Mano nuomone, paskutinė byla parodo, kad yra labai opi problema, kurią ankščiau ar vėliau teks skaudžiai spręsti. Lietuvos visuomenė yra konservatyvi ir tai labai įtakoja žmogaus teisių suvokimą. Tai parodė ir L. prieš Lietuvą byla, tiek kalinių susirašinėjimo slaptumas. Prognozė ateičiai būtų, kad Lietuva dar nėra pilnai demokratiška ir liberali valstybė. Manau po to kai bus užbaigta L. prieš Lietuvą byla, atsiras daugiau problemų susijusiu su trankseksualumu ir Lietuvai ganėtinai brangiai atseis neryžtingumas. Literatūra 1. Case of Karalevičius v. Lithuania 2. Case Puzinas v. Lithuania 3. Case Čiapas v. Lithuania 4. Case L. v. Lithuania 5. Case Rainys & Gasparavičius v. Lithuania 6. Jočienė D., Čilinskas K. Žmogaus teisių apsaugos problemos tarptautinėje ir Lietuvos Respublikos teisėje. Vilnius: UAB „Petro ofsetas“ 2004. P. 73-91; 7. E. Baltusytė, S. Balčiųnienė, L. Štarnienį ir L. Urbaitė Europos žmogaus teisių teismo sprendimai bylose prieš Lietuvos Respubliką 2001 01 01 – 2005 07 01 5 knyga, Vilnius: Teisinės informacijos centras, 2005. p. 143 – 189 8. http://www.laikas.net/2007/211nr/03.pdf 9. http://www.tm.lt/?item=stras_news⟨=1

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!