Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (EŽTK) 3 straipsnio taikymas

Įvadas Darbe nagrinėjama kankinimo samprata EŽTK ir tarptautinėje teisėje: detalizuojami sudedamieji kankinimo sąvokos elementai, atskleidžiamos jų turinio nustatymo problemos. Autoriai analizuoja, kas lėmė tarptautinėje teisėje vyraujančios kankinimo sąvokos, siejamos su tyčiniu specialaus subjekto veikimu ar neveikimu, kuriuo aukai sukeliamas stiprus fizinis ar psichinis skausmas ar kančia, nustatymą. Įvardijami kankinimo sampratos skirtumai, atsižvelgiant į tai, ar tarptautinės teisės nuostatomis reguliuojama individuali asmens baudžiamoji ar valstybės, pažeidusios tarptautinius įsipareigojimus, atsakomybė. Taigi pagrindinis šio darbo tikslas - atskleisti kankinimo sąvokos turinį EŽTK ir nurodyti galimus skirtingus kankinimo sampratos aiškinimo aspektus, atsižvelgiant į kankinimą uždraudžiančius regioninius ir universalius tarptautinės teisės aktus. 1.Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (EŽTK) 3 straipsnio taikymas Europos žmogaus teisių teismo praktikoje Nors kankinimai pradėti drausti XX a. pradžioje humanitarinės teisės normų [45, p. 96], žmogaus teisių apsaugai skirtose sutartyse kankinimas pirmą kartą pasmerktas 1949 metų Jungtinių Tautų Organizacijos (toliau - JTO) Visuotinėje žmogaus teisių deklaracijoje [1]. Nors ir būdama tik rekomendacinė, ši deklaracija turėjo didelę reikšmę tolesniam žmogaus teisių apsaugos mechanizmų vystymuisi. Remiantis šiuo dokumentu sukurta tiek universali, tiek regioninė žmogaus teisių apsaugos sistema2 [2; 3; 4; 8]; šiuose dokumentuose kankinimas įgijo absoliučios teisės, nuo kurios negalima nuokrypti nei karo, nei taikos metu, pobūdį [29]. Vis dėlto dėl pirmųjų tarptautinės teisės aktų, skirtų išimtinai kankinimo klausimo teisiniam reguliavimui tarptautiniu mastu, susitarta tik XX a. aštuntajame devintajame dešimtmečiais. 1975 m. gruodžio 9 d. JT Generalinė Asamblėja (toliau-GA) priėmė Deklaraciją dėl apsaugos nuo kankinimo [6] (toliau- 1975 m. Deklaracija), o jos pagrindu, siekiant įpareigoti valstybes laikytis kankinimo draudimo, 1984 metais buvo sudarytas vienas svarbiausių tarptautinių dokumentų- Konvencija prieš kankinimus [7] (toliau - KPK). Nepaisant aiškiai išreikštos tarptautinės bendruomenės valios uždrausti kankinimą sudarančias veikas tarptautiniu mastu, buvo tik keletas bandymų aiškiai apibrėžti kankinimo sąvoką [28]. Tai buvo padaryta jau minėtose 1975 m. Deklaracijoje ir KPK, Amerikos konvencijoje dėl kelio užkirtimo kankinimui ir baudimo už jį [8] (toliau - AKKB) bei Romos statute4 [11], tačiau minėtuose dokumentuose pateiktos sąvokos akivaizdžiai skyrėsi. Kankinimo sampratą plėtojo ir EŽTK įgyvendinimą prižiūrintis Europos žmogaus teisių teismas (toliau - EŽTT) bei Žmogaus teisių komisija (toliau - ŽTKj)5, kurių ankstyvoji praktika tapo koncepciniu pagrindu 1975 m. Deklaracijoje ir KPK pateiktai kankinimo sampratai [39, p. 77]. Tačiau minėtų institucijų praktika, nesant aiškaus EŽTK įtvirtinto kankinimo apibrėžimo, kito, ir tai lėmė kankinimo sampratos skirtumų universaliu ir regioniniu mastu atsiradimą. Dėl šios priežasties šalys, tarp jų ir Lietuvos Respublika, siekdamos tinkamai įvykdyti savo tarptautinius įsipareigojimus, turi nustatyti kiekvienos iš sutarčių, draudžiančių kankinimus, įsipareigojimų turinį. Tam būtina atskirų sutarčių nuostatų lyginamoji analizė. Be to, institucijų, aiškinančių ir taikančių minėtų tarptautinių sutarčių nuostatas, praktika nuolat vystosi, todėl būtinas doktrininis jos vertinimas. Pagrindžiant šio klausimą aktualumą, reikėtų atsižvelgti ir į tą faktą, kad 2003 m. lapkričio 17 d. ir 19 d. Komitetas prieš kankinimus (toliau - KmPK), prižiūrintis KPK įgyvendinimą, svarstė Lietuvos ataskaitą prieš kankinimus ir pateikė savo išvadas ir rekomendacijas, kuriose, be kitų pastabų, buvo išreikštas susirūpinimas dėl išsamaus „kankinimo" sąvokos baudžiamojoje teisėje apibrėžimo trūkumo. Komiteto narių nuomone, KPK 1 straipsnyje numatyta sąvoka turėtų atsispindėti nacionalinėje baudžiamojoje teisėje, joje taip pat kaip kriminalinis nusikaltimas turėtų būti kriminalizuota konkreti „kankinimui" skirta nusikalstama veika (4 str.) [12]. Nepaisant šių problemiškų Lietuvai aspektų, kankinimo samprata Lietuvos moks linėje literatūroje nagrinėta tik epizodiškai. Kankinimo turinys trumpai apžvelgtas J. Žilinsko monografijoje, skirtoje nusikaltimo žmoniškumui ir genocido sampratos tarptautinėje teisėje bei Lietuvos Respublikos teisėje analizei, bei R. Aliukonienės straipsnyje; jame kankinimas nagrinėjamas tik kaip požymis, kvalifikuojantis sunkų sveikatos sutrikdymą. Nė vienas iš minėtų autorių plačiau neanalizavo kankinimo sampratos tarptautinėje teisėje problematikos. EŽTK 3 str. draudžia kankinimą bei žiaurų, nežmonišką, orumą žeminantį elgesį ar baudimą. Analogiškas draudimas yra įtvirtintas ir universaliuose žmogaus teisių apsaugai skirtuose dokumentuose – Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 5 str., Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 7 str. Svarbu pažymėti, kad kankinimų ir nežmoniško elgesio draudimas yra absoliutus ir galioja ne tik taikos, bet ir nepaprastosios padėties ar karo atvejais. Byloje Khashiyev ir Akayeva prieš Rusiją EŽTT konstatavo, kad net sudėtingiausiomis aplinkybėmis, tokiomis kaip kova su terorizmu ir organizuotu nusikalstamumu, Konvencija imperatyviai draudžia jos 3 str. pažeidžiantį elgesį. Skirtingai nei kiti Konvencijos ir jos Protokolų straipsniai, EŽTK 3 str. nenumato jokių išimčių, o EŽTK 15 str. 2 d. nenumato galimybės nukrypti nuo įsipareigojimų pagal šį straipsnį net esant nepaprastajai padėčiai, keliančiai grėsmę valstybės išlikimui. Kankinimų, žiauraus ir nežmoniško elgesio draudimo sąvoka yra bendro pobūdžio ir apima įvairų situacijų spektrą, todėl kiekvienu konkrečiu atveju EŽTT įvertina visas įvykio aplinkybes, pasekmes pareiškėjui ir tik tada priima sprendimą dėl EŽTK 3 str. pažeidimo. Nors galima teigti, jog kai kurios elgesio formos, pvz., išžaginimas ar suluošinimas, visada draudžiamos, baigtinio draudžiamų veikų sąrašo nėra, nes galutinį situacijos įvertinimą gali lemti labai įvairios aplinkybės, tokios kaip nukentėjusiojo amžius, lytis, sveikatos būklė, kultūrinės nuostatos, fizinės bei psichologinės pasekmės ir kt. Nors EŽTK nepateikia kankinimo sąvokos, paprastai remiamasi JT konvencijoje prieš kankinimus pateiktu kankinimo apibrėžimu, pagal kurį kankinimu laikomas „bet koks veiksmas, kuriuo asmeniui tyčia sukeliamas stiprus fizinis ar psichinis skausmas arba kančia siekiant išgauti iš jo ar trečiojo asmens informaciją arba prisipažinimą, nubausti jį už kokį nors veiksmą, kurį jis arba trečiasis asmuo įvykdė ar yra įtariamas jį įvykdęs, arba įbauginti, ar priversti jį arba trečiąjį asmenį ką nors padaryti, arba dėl bet kurios kokiu nors diskriminavimu grindžiamos priežasties, kai tokį skausmą ar kančią sukelia viešosios valdžios pareigūnas ar kitas oficialias pareigas einantis asmuo, arba kai jis sukeliamas jam kurstant arba sutinkant, ar jo tyliu pritarimu. Šis apibrėžimas neapima tik teisėtomis sankcijomis sukeliamo, joms būdingo arba su jomis susijusio skausmo ar kančios.“ Taigi, esminiai kankinimo požymiai yra intensyvių fizinių ar psichinių kančių sukėlimas, tyčinis elgesio pobūdis bei specialaus tikslo (išgauti informaciją, nubausti, įbauginti) siekis. EŽTT praktikoje kankinimu buvo pripažinti suluošinimo, žiaurių sumušimų, dažnai lydimų medicininės pagalbos nesuteikimo, atvejai, taip pat elektros šoko taikymas, išžaginimas, „palestinietiškas pakabinimas“ (Palestinian hanging) – žmogaus pakabinimas ant už nugaros surištų rankų, kiti ypatingų kentėjimų sukeliantys veiksmai. Nagrinėdamas pareiškimus, kuriuose keliamas EŽTK 3 str. pažeidimo klausimas, EŽTT, panašiai kaip ir teisės į gyvybę atveju, vertino ir tikėtinų kankinimo ar nežmoniško elgesio atvejų tyrimo efektyvumą. Nacionalinių institucijų atliekamo tyrimo reikšmė EŽTT jurisprudencijoje grindžiama principu, kad kai egzistuoja tikėtina prielaida, jog asmuo, būdamas policijos ar kitų valstybės pareigūnų žinioje, patyrė EŽTK 3 str. pažeidžiantį elgesį, šio straipsnio nuostatos, aiškintinos kartu su EŽTK 1 str. įtvirtinta valstybės pareiga „užtikrinti visiems jos jurisdikcijoje esantiems asmenims Konvencijos garantuojamas teises ir laisves“, reikalauja iš valstybės atlikti veiksmingą galimų kankinimo ar nežmoniško elgesio atvejų tyrimą. EŽTK 3 str. buvo taikomas ir prievartinių dingimų bylose, kur EŽTT suformulavo principą, jog dingusių asmenų artimieji, aktyviai bandę ieškoti suimtų giminaičių ir susidūrę su teisėsaugos institucijų neveikimu, gali būti laikomi žiauraus ir nežmoniško elgesio aukomis. Svarbu paminėti, jog tai vienas iš retų atvejų EŽTT jurisprudencijoje, kai Konvencijos pažeidimo aukomis pripažįstami tiesioginių nukentėjusiųjų šeimos nariai. EŽTK 3 str. konstatavimą prievartinių dingimų aukų giminių atžvilgiu, Teismo nuomone, lemia ne tiek pats dingimo faktas, kiek atsakingų valstybės institucijų vengimas atlikti efektyvų tyrimą ir netikrumo dėl artimo žmogaus likimo būsena. Taigi galima išskirti šiuos EŽTK 3 str. pažeidimų tipus nagrinėjamose „čečėniškose“ bylose: 1.    Kankinimas. 2.    Žiaurus ir nežmoniškas elgesys. 3.    Netinkamas galimų kankinimo ar nežmoniško elgesio atvejų tyrimas. 4.    Žiaurus elgesys prievartinių dingimų aukų atžvilgiu. Nagrinėdamas Čečėnijos gyventojų skundus dėl EŽTK 3 str. pažeidimų, EŽTT vadovavosi principu, jog pareiškėjai turi pateikti patikimų įrodymų, patvirtinančių jų skundų pagrįstumą. Todėl, byloje Goygova prieš Rusiją vertindamas pareiškėjos skundus dėl EŽTK 3 str. pažeidimo jos nužudytų šeimos narių – motinos ir brolio – atžvilgiu, EŽTT pažymėjo, kad nėra aišku, ar šie asmenys prieš mirtį patyrė kankinimų arba žiaurų elgesį. Pareiškėja nesikreipė į medikus ar valstybines institucijas, taip pat nenufotografavo motinos kūno prieš jį palaidodama, o dokumentuose, kuriuose buvo aprašytas brolio kūnas, minimos tik šautinės žaizdos ir nėra jokių nuorodų į sužalojimus, galėjusius būti kankinimų pasekme. Todėl nebuvo galima neabejotinai konstatuoti, jog pareiškėjos artimieji buvo kankinami. Panašias išvadas EŽTT padarė ir byloje Khashiyev ir Akayeva prieš Rusiją, kur pareiškėjai teigė, jog ant nužudytų jų giminaičių kūnų buvo matyti daug durtinių bei šautinių žaizdų, taip pat nubrozdinimų ir kankinimų žymių, pvz., buvo sulaužyti kaulai, išmušti dantys. Tuo tarpu EŽTT pažymėjo, kad nors liudininkai teigė ant pareiškėjo sesers ir sūnėno bei pareiškėjos brolio kūnų matę kankinimų žymių, tačiau pareiškėjai dėl to nesikreipė į kompetentingas institucijas ar medikus, taip pat nepadarė kūnų fotografijų. Pareiškėjai savo aplaidumą grindė juos ištikusia šoko būsena ir nepasitikėjimu valstybės institucijomis, o EŽTT pripažino, kad įrodymų nebuvimas užkerta kelią išvadai dėl EŽTK 3 str. pažeidimo. Beje, EŽTK 3 straipsnio pažeidimas nebuvo konstatuotas ir Luluyev ir kiti prieš Rusiją byloje, kur EŽTT padarė išvadą, jog sužalojimai, rasti ant pareiškėjo žmonos Nuros Luluyevos kūno, kaip jie aprašyti teismo medicinos eksperto išvadoje (buvo nustatyta, kad mirties priežastis – daugybiniai kaukolės lūžiai), neduoda pakankamo pagrindo konstatuoti kankinimą arba nežmonišką elgesį. Iš to matyti, jog Teismas vadovavosi itin griežtais įrodinėjimo standartais ir tiesioginį EŽTK 3 str. pažeidimą nustatydavo tik esant neabejotiniems ypač žiauraus elgesio įrodymams. Kartu pažymėtina, kad visais šiais atvejais buvo konstatuoti teisės į gyvybę pažeidimai. Kankinimų bylos Atsižvelgiant į EŽTT reikalavimą pateikti patikimus itin žiaurių veiksmų įrodymus, tiesioginiai kankinimo atvejai buvo nustatyti tik dviejose bylose – Chitayev ir Chitayev prieš Rusiją bei Musayeva ir kiti prieš Rusiją. Pirmoji iš jų, kaip ir kai kurios vėlesnės bylos, yra susijusi su Čečėnijos gyventojų kankinimų simboliu – Černokozovo koncentracijos stovykla, savo žiauriomis sąlygomis pagarsėjusi visame pasaulyje. Šios bylos taip pat atskleidžia „tipinę“ Rusijos „jėgos struktūrų“ taikomų kankinimų technologiją ir metodus. Galbūt jie ir nėra nauji, o tik „pasiskolinti“ iš sovietinio čekistinio repertuaro... Bylos Chitayev ir Chitayev prieš Rusiją pareiškėjai broliai Arbi Salaudiyevich Chitayev ir Adam Salaudiyevich Chitayev nurodė, kad 2000 m. balandžio 12 d. maždaug 8 ar 9 val. ryto į jų namus atvyko keli Ackhoy-Martan laikinojo vidaus reikalų skyriaus pareigūnai. Pareigūnai apieškojo namą ir paprašė pareiškėjų kelioms valandoms nuvykti su jais į Achkhoy-Martan vidaus reikalų skyrių bei padėti sutvarkyti kratos dokumentaciją. Pareiškėjams įlipus į mašiną, pareigūnai pasakė, kad jie suimami, ir pradėjo juos mušti. Po to pareiškėjai buvo nuvežti skyrių ir apgyvendinti atskirose kamerose. Pareiškėjai nurodė, kad sulaikymo laikinajame vidaus reikalų skyriuje laikotarpiu (2000 m. balandžio 12-28 d.) jų buvo klausinėjama apie čečėnų sukilėlių operacijas bei asmenų grobimą už išpirką. Šių apklausų metu jie buvo įvairiai kankinami:  pririšami prie kėdės ir mušami; įvairios kūno dalys, įskaitant pirštų galiukus ir ausis, buvo veikiamos elektrošoku; jie buvo verčiami ilgą laiką stovėti išsitempę, plačiai išskėtę kojas ir rankas; buvo užlaužiamos jų rankos; jie buvo mušami guminėmis lazdomis bei vandens pripildytais plastmasiniais buteliais, dusinami celofaniniu maišeliu ir dujokauke, siundomi šunimis; replėmis buvo plėšiami odos gabalėliai. Pirmasis pareiškėjas nurodė, kad pirmąją sulaikymo dieną tardymo metu jam buvo liepta pasirašyti prisipažinimą dalyvavus ginkluotų grupuočių veikloje. Kai jis atsisakė, tyrėjai prirakino jį prie kėdės ir spardė. Po to jam ant veido uždėjo dujokaukę ir pūtė į ją cigarečių dūmus. Pirmajam pareiškėjui praradus sąmonę, jis buvo nuneštas į savo kamerą. Kitą dieną jis vėl buvo tardomas, prie jo pirštų galiukų buvo pritvirtinti laidai ir tyrėjams pasukus prietaiso, kurį jie vadino „melo detektoriumi“, rankenėlę, pareiškėjas buvo veikiamas elektrošoku. Antrasis pareiškėjas pirmąją sulaikymo dieną buvo nuvestas į kambarį, kuriame buvę du pareigūnai liepė jam prisipažinti, jog jis dalyvavo grobiant įkaitus ir reikalaujant išpirkos. Kai pareiškėjas atsisakė pasirašyti prisipažinimą, jam uždėjo antrankius ir pastatė prie sienos, o burną užklijavo lipnia juosta. Tada vienas iš tyrėjų mušė jį per nugarą ir lytinius organus, o kitas stovėjo šalia su kulkosvaidžiu ir grasino jį nušauti, jei tas pajudėsiąs. Antrasis pareiškėjas teigė, kad buvo mušamas valandą ir tada nuvestas į savo kamerą. Abu pareiškėjai teigė, kad sulaikymo Achkhoy-Martan vidaus reikalų skyriuje metu pareigūnai keletą kartų mušė visus sulaikytuosius, įskaitant ir pareiškėjus. Pareiškėjai taip pat nurodė, kad kamerose nebuvo tualetų, sulaikytieji buvo vedami į tualetus po vieną ir buvo verčiami visą kelią iki tualeto bėgti, o jei bėgdavo per lėtai, buvo mušami automatų buožėmis ir siundomi šunimis. Kartais jiems nebūdavo leidžiama eiti į tualetą, ir jie turėdavo šlapintis ir tuštintis koridoriuje prižiūrėtojų akivaizdoje. Pasak pareiškėjų, 2000 m. balandžio 28 d. jie ir kai kurie kiti sulaikytieji užrištomis akimis buvo išvesti iš Achkhoy-Martan vidaus reikalų skyriaus ir įsodinti į transporto priemonę. Prižiūrėtojai pasakė, kad jiems bus įvykdyta mirties bausmė. Tačiau sulaikytieji, įskaitant ir pareiškėjus, buvo perkelti į kitą sulaikymo centrą. Vėliau jie išsiaiškino, kad tai buvo Chernokozovo tardymo izoliatorius. Sulaikytieji, tarp jų ir pareiškėjai, buvo priversti išlipti iš transporto priemonės, jiems buvo įsakyta gultis ant žemės, ir jie buvo mušami. Po to jie buvo nuvesti į kameras. Jokia medicininė apžiūra nebuvo atlikta. Kalinimo Chernokozove metu iš pradžių pareiškėjai buvo apklausiami kas dvi dienas, vėliau maždaug kartą per savaitę. Juos versdavo bėgti į tardymo kambarį nuleidus galvas ir susidėjus rankas ant galvų, tuo tarpu prižiūrėtojai juos mušdavo per nugaras. Tardytojai, kurie niekada nerašydavo apklausos protokolų, vertė pareiškėjus prisipažinti arba tiesiog juos mušdavo. Tyrėjai spardė pareiškėjus, daužė šautuvų buožėmis ir mediniais plaktukais per įvairias kūno vietas, ypač kelių girneles, grasino pareiškėjams prispausdami peilį prie pirštų, mušdavo pareiškėjus pririšę jų rankas prie kablio, daužydavo pareiškėjų rankų ir kojų pirštus mediniu plaktuku, priverdavo seifo durimis, surišdavo pareiškėjų rankas ir kojas jiems už nugarų, dusindavo pareiškėjus lipnia juosta ar celofaniniu maišeliu ir veikdavo elektrošoku jų pirštus. 2000 m. rugsėjo 19 d. pareiškėjai buvo parvežti atgal į Achkhoy-Martan laikinąjį vidaus reikalų skyrių ir informuoti, kad jie kaltinami pagrobimu ir dalyvavimu neteisėtoje ginkluotoje grupuotėje. Pasak pareiškėjų, tada pirmą kartą jie buvo oficialiai informuoti apie jiems pateiktus kaltinimus. 2000 m. spalio 5 d. pareiškėjai buvo paleisti iš sulaikymo, prieš tai raštu pasižadėję neišvykti iš savo gyvenamosios vietos. 2000 m. spalio 6 d. pareiškėjus giminaičiai atvežė į Achkhoy-Martan ligoninę. Juos apžiūrėjo bendros praktikos gydytojas, neurologas ir chirurgas. Pirmajam pareiškėjui buvo diagnozuotos kaukolės smegenų traumos, dėl kurių pakilo kraujospūdis ir atsirado potrauminio streso sindromas, taip pat buvo nustatytas chroniškas bronchitas, chroniškas kairiojo plaučio  uždegimas, mažakraujystė, taip pat daug sužeidimų galvos, kūno ir galūnių srityse. Antrajam pareiškėjui buvo diagnozuotos kartotinės kaukolės smegenų traumos, padidėjęs  kraujo spaudimas ir potrauminio streso sindromas, daug sužeidimų galvos, kūno ir galūnių srityse, kairiosios kelio girnelės trauma, chroniškas plaučių uždegimas, chroniškas kairės pusės inksto uždegimas ir kiti sutrikimai. Gydytojai pažymėjo, kad traumos ir kitos medicininės būklės galėjo būti patirtos Chernokozovo izoliatoriuje 2000 m. balandžio – spalio mėn. 2000 m. spalio 9 d. raštu Achkhoy-Martan rajono prokuratūra informavo pareiškėjus, kad tyrimas jiems iškeltoje baudžiamojoje byloje nutrauktas nuo 2000 m. spalio 9 d., kadangi jų dalyvavimas ginkluotų grupuočių veikloje nebuvo įrodytas. Rašte buvo teigiama, kad pareiškėjams nebetaikoma pareiga neišvykti iš savo gyvenamosios vietos ir kad jie gali apskųsti 2000 m. spalio 9 d. sprendimą aukštesniam prokurorui ar teismui per penkias dienas. Nagrinėdamas šią bylą, EŽTT pažymėjo, kad medicininiuose dokumentuose, kuriuos surašė Achkhoy-Martan ligoninės gydytojai, kitą dieną po pareiškėjų paleidimo yra patvirtinta, jog ant pareiškėjų galvų, kūnų ir galūnių buvo rasta įvairių sužeidimų. Rusijos vyriausybė neginčijo šių dokumentų autentiškumo, tačiau, remdamiesi Chernokozovo tardymo izoliatoriaus vadovo 2003 m. spalio 21 d. išduotomis pažymomis, teigė, jog pareiškėjų sulaikymo metu nebuvo naudojami jokie neteisėti metodai. Vyriausybė taip pat nurodė Rusijos teisėsaugos institucijų atlikto tyrimo išvadas, kuriose pareiškėjų teiginiai buvo įvertinti kaip nepagrįsti. Į tai EŽTT atsakė, kad šioje byloje pareiškėjų patirto fizinio skausmo ir kančių faktas yra patvirtintas medicininiais dokumentais, surašytais iškart po pareiškėjo paleidimo 2000 m. spalio 6 d., todėl nėra pagrindo vertinti trimis metais vėliau Rusijos pareigūno surašyto dokumento. EŽTT konstatavo, kad veiksmai, kuriais skundėsi pareiškėjai, buvo tokio pobūdžio, kad sukėlė pareiškėjams baimės, nerimo ir nevisavertiškumo jausmus, jais buvo sąmoningai siekiama pažeminti ir sumenkinti pareiškėjus bei palaužti jų fizinį ir moralinį pasipriešinimą. Pareiškėjai buvo laikomi nuolatinėje fizinio skausmo ir nerimo dėl ateities bei būsimų kančių būklėje. Tai buvo tyčinis oficialių Rusijos valstybės pareigūnų, veikiančių savo įgaliojimų srityje, elgesys, kuriuo buvo siekiama išgauti pareiškėjų prisipažinimą ar informaciją apie nusikaltimus, kuriais jie buvo įtariami. Esant tokioms aplinkybėms, EŽTT padarė išvadą, kad atsižvelgiant į elgesio su pareiškėjais tikslą ir itin žiaurų pobūdį, šis elgesys galėjo sukelti pareiškėjams labai intensyvų skausmą bei kančias, todėl prilygo kankinimui EŽTK 3 str. prasme. Kankinimų draudimo pažeidimas buvo nustatytas ir Musayeva ir kiti prieš Rusiją byloje, susijusioje su dviejų pareiškėjos sūnų – Umar ir Ali – prievartiniu dingimu bei nužudymu. Vertindamas, ar Umar Musayev netapo EŽTK 3 str., pažeidimo auka, EŽTT pažymėjo, kad medicininis jo mirties liudijimas patvirtino daugybinių sužalojimų ir durtinių žaizdų buvimą ant jo kūno bei smurtinį mirties pobūdį. Atsižvelgdamas į tai, EŽTT konstatavo, jog elgesys su pareiškėjos sūnumi pasižymėjo labai didelių kančių sukėlimu, kas gali būti charakterizuojama kaip kankinimas EŽTK 3 str. prasme. 1995 m. Lietuva prisijungė Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – EŽTK). Tai reiškia, ją ratifikavus, ji tapo sudėtine Lietuvos teisės sistemos dalimi. EŽTK 14 straipsnyje įtvirtintas diskriminacijos draudimas, kuris išplėstas 14 protokolu, kuris apskritai draudžia diskriminaciją nustatydamas, kad: “Turi būti užtikrintas naudojimasis bet kokia įstatymo numatyta teise be jokios diskriminacijos bet kokiu pagrindu “ Taigi galima drąsiai prieiti prie išvados, kad teisinėje valstybėje, gerbiančioje žmogaus teisės, bet kokia diskriminacija yra draudžiama. Todėl toliau galima nagrinėti kitus Konstitucijos straipsnius plečiančius žmogaus teisių paketą, kaip šiuo atveju aktualusis: “36 straipsnis Negalima drausti ar trukdyti piliečiams rinktis be ginklo į taikius susirinkimus. Ši teisė negali būti ribojama kitaip, kaip tik įstatymu ir tik tada, kai reikia apsaugoti valstybės ar visuomenės saugumą, viešąją tvarką, žmonių sveikatą ar dorovę arba kitų asmenų teises ir laisves.“ Taikių susirinkimų laisvė laiduojama ir konvencijoje ir jos esminis privalumas yra tas, kad šiuo klausimu yra nemažai teismų praktikos, kuri leidžia įžvelgti nepalankų sprendimą Lietuvai, jeigu šio jautraus klausimo nagrinėjimas pasiektų EŽTT. Grįžtant prie faktinės situacijos, degu noru pamatyti generalinio prokuroro motyvaciją Vilniaus apygardos administraciniam teismui t.y. noriu sužinoti, kuo buvo pagrįstas laikinosios apsaugos priemonės taikymas, sustabdyti eisenos leidimą. Nežinau, kaip čia aiškinama Konstitucijos 36 str. antra dalis, kurią konservatorius M. Adomėnas liepė pasiskaityti Prezidentei, bet aš ją aiškinčiau kitaip. Daugumos aiškinimas yra iš esmės ydingas, nes visiškai priešpastatoma minėto straipsnio 2 dalis prieš 1. Taip negalima aiškinti Konstitucijos. Suprecedentinus tokį aiškinimą, iš esmės, šiuo pagrindu būtų galima vaikyti bet kokį susirinkimą, nes visada atsiras kas kelia pavojų visuomenei ar gali sutrikdyti viešąją tvarką. Šiuo atveju yra pateisinamos agresyvios visuomenės dalies ambicijos, prieš norinčius taikiai susirinkti. Taip iš esmės diskriminuojama dėl seksualinės orientacijos, ką sėkmingai daro visuomenė, kai “kitokiems” negalima taikiai surinkti. Be žmogaus teisių kartu pažeidžiami tokie svarbūs Konstituciniai  principai, kaip Konstitucijos viršenybės, teisinės valstybės ir t.t. Vienintelė išvada, kuri man peršasi, po šio generalinės prokuratūros veiksmo, yra viešas pripažinimas, kad Lietuvos teisėsaugos institucijos yra nekompetentingos t.y. nesugeba atlikti savo tiesioginių funkcijų, o tai yra pagrindas varžyti žmogaus teisės. Nes visuomenės saugumui pavojų kelia ne taikūs demonstrantai, o agresyviai prieš juos nusiteikę nihilistai. Ir apskritai, grįžtant, prie žmogaus teisių ištakų JTO visuotinė žmogaus teisių deklaracija skelbia: “Visi žmonės gimsta laisvi ir lygus savo orumu ir teisėmis. Jiems suteiktas protas ir sąžinė ir jie turi elgtis vienas kito atžvilgiu kaip broliai.” Nėra tikslesnio lakoniško žmogaus teisių apibūdinimo. Kiek jis pritaikomas mūsų visuomenėje? Pabaigai pasikartosiu, aš visada galvojau, kad žmogaus teisės – universalios. Maniau, kad Lietuva ratifikavusi EŽTK, kaip ir kitos valstybės priima visą žmogaus teisių paketą visa apimtimi be jokių išlygų. Ar galima tas teises vadinti prigimtinėmis žmogaus teisėmis, jeigu tam tikra visuomenės dalis jas gali uzurpuoti? Gali priimti jas su išlygomis(tas patinka, o tas ne)? Gali nesuteikti šių teisių tam tikrai asmenų grupei? Mano manymu, tada šios teisės praranda bet kokią žmogaus teisių prasmę ir tampa tam tikrų grupuočių privilegijomis. L. prieš Lietuva byloje 27527 EŽTT pareiškėjas po gimimo buvo užregistruotas kaip moteriškos lyties asmuo. Tačiau jau ankstyvame amžiuje jis suvokė, kad jo mentalinė lytis yra vyriška. 1997 m. pareiškėjui diagnozuotas transseksualumas, kurį laiką jam taikyta hormonų terapija. Pareiškėjo prašymai išduoti asmens dokumentus, atspindinčius jo psichologinę lytį, buvo atmesti. 2000 m. pareiškėjui buvo atlikta krūtų pašalinimo operacija, tačiau sekanti operacija buvo atidėta, kol bus priimtas lyties pakeitimo procedūrą reglamentuojantis įstatymas. Toks įstatymas iki šiol nepriimtas. Tais pačiais metais pareiškėjas pasikeitė vardą ir pavardę, pasirinkdamas lyties neatskleidžiantį variantą. Nors jam buvo išduotas naujas pasas ir gimimo liudijimas, tačiau šiuose dokumentuose išliko senasis, moterišką lytį nurodantis asmens kodas. Pareiškėjas skundėsi, kad pagal LR įstatymus jis vis dar yra laikomas moterimi ir dėl to patiria daug sunkumų, įskaitant negalėjimą kreiptis dėl darbo, kirsti valstybės sieną, vesti moterį ir pan. Be to, dėl egzistuojančių teisės spragų jam negali būti atlikta reikalinga operacija, nes toks veiksmas gali užtraukti medikui baudžiamąją atsakomybę už kūno sužalojimą. EŽTT konstatavo, kad pareiškėjo skundai dėl EŽTK 3, 8, 12 ir 14 str. pažeidimų kelia sudėtingus teisės ir fakto klausimus, kurie turi būti sprendžiami nagrinėjant bylą iš esmės. Skundus dėl EŽTK 2 ir 10 str. EŽTT pripažino nepriimtinais ratione materiae. EŽTT pripažino priimtinu pareiškimą dalyse dėl EŽTK 3,8,9 ir 14 str. pažeidimų. EŽTK Konvencijos 3 straipsnio, inter alia draudžiančio kankinimą, aiškinimo praktika rodo, jog šio straipsnio pažeidimas suponuoja valstybės atsakomybės klausimą, o valstybė atsakinga tiek už valstybines funkcijas vykdančių pareigūnų veikimą, nesuderinamą su konvencijos nuostatomis, tiek už jų neveikimą, kai kankinimą sudarančią veiką padaro bet kuris kitas fizinis asmuo, o valstybės pareigūnai nesiima veiksmų, kad ištirtų šią nusikalstamą veiką EŽTK draudžia bet kokias kankinimą sudarančias veikas valstybės viduje ir numato valstybės pareigą imtis prevencinių priemonių, o nusikaltimui įvykus, imtis efektyvaus tyrimo. Taigi pagal EŽTK už tyčinį stipraus skausmo ar kančios sukėlimą privalo būti baudžiami tiek viešosios valdžios pareigūnai ar kiti oficialias pareigas einantys asmenys, tiek kiti fiziniai asmenys. Jeigu šio reikalavimo valstybė neįvykdo, kyla žalos atlyginimo klausimas. AKKB aiškinimo praktika šiuo atžvilgiu nesiskiria nuo EŽTK aiškinimo praktikos. Byloje prieš Hondūrą AŽTT konstatavo, jog neteisėta veika, kuri pažeidžia žmogaus teises ir nėra tiesiogiai priskiriama valstybei (dėl to, kad veikia privatus asmuo, ar nusikaltėlis nėra žinomas), gali būti tarptautinės valstybių atsakomybės pagrindu ne dėl paties nusikaltimo padarymo, o dėl to, kad nebuvo tinkamų veiksmų užkirsti kelią pažeidimui ar atitinkamo atsako į jį [24]. Teismas pabrėžė, kad valstybė privalo valdžios pareigūnų darbą organizuoti taip, kad jų jurisdikcijoje esantys asmenys galėtų laisvai ir netrukdomai naudotis jiems garantuotomis teisėmis. Tai taikoma tiek tuo atveju, kai šias teises pažeidžia viešosios valdžios pareigūnai, tiek kai pažeidėjai yra pavieniai privatūs asmenys ar jų grupės. ŽTK, analizuodamas TPPTP 7 straipsnio, inter alia draudžiančio kankinimą, turinį taip pat pažymėjo, jog valstybė pagal šį tarptautinį dokumentą yra įsipareigojusi apsaugoti jos jurisdikcijoje esančius asmenis nuo kankinimą sudarančių veikų, neatsižvelgiant į tai, ar šią veiką įvykdė viešosios valdžios pareigūnai ar privatūs asmenys. ŽTK nurodė, kad valstybės turi imtis visų galimų priemonių, jog būtų užkirstas kelias padaryti tokias veikas ir nubausti nusikaltę asmenys, neatsižvelgiant į nusikaltimo subjektą [35]. Tokia ŽTK nuomonė iš esmės sutampa su AŽTT bei EŽTT pozicijomis - valstybė privalo drausti ir bausti ne tik viešosios valdžios pareigūnų, bet ir privačių asmenų veikas, kuriomis sukeliamas stiprus skausmas ar kančia. Atsižvelgiant į EŽTK, AKKB ir TPPTP aiškinimo praktiką galima daryti išvadą, kad valstybė, norėdama tinkamai įgyvendinti tarptautinius įsipareigojimus, privalo bausti ne tik viešosios valdžios pareigūnus, kitas oficialias pareigas einančius asmenis, bet ir privačius asmenis, kurie tyčia sukėlė stiprų skausmą ir kančią arba draudžiamai neveikė. Tačiau tai nereiškia, kad valstybei tinkamai atliekant baudžiamąjį privataus asmens persekiojimą, jai kils tarptautinė teisinė atsakomybė už privataus asmens padarytą veiką: valstybė už privačių asmenų jai nepriskiriamus veiksmus neatsako. Vis dėlto tokia išvada neišsprendžia klausimo, ar nagrinėjamos žmogaus teisių apsaugos sutartys įpareigoja valstybę nacionalinėje teisėje uždrausti kaip kankinimą tokią privataus asmens veiką, kuria sukeliamas stiprus fizinis skausmas ar kančia, ar tokia veika galėtų būti kvalifikuojama kaip nežmoniškas elgesys. Manytina, kad nei pagal AKKB, nei pagal EŽTK, nei pagal TPPTP valstybės tokios pareigos neturi. Valstybė privalo drausti ir bausti už tyčines veikas, savo padariniais prilygstančias kankinimo padariniams. Tačiau tokias privačių asmenų veikas, autorių manymu, nagrinėjamos konvencijos leidžia kvalifikuoti ne kaip kankinimą, o kaip nežmonišką elgesį. Šį teiginį patvirtina jau minėta AKKB 3 straipsnio formuluotė, aiškiai apribojanti subjektų, kurie yra trauktini baudžiamojon atsakomybėn už kankinimą, ratą, AKKB 1 straipsnis, pateikiantis kankinimo sąvoką, taikomą aiškinant įsipareigojimų pagal nagrinėjamą Konvenciją apimtį, bei 6 straipsnis, įpareigojantis uždrausti kankinimą kaip nusikaltimą ir nustatyti už jį griežtą bausmę. Kiek susiję su EŽTK pažymėtina, kad byloje H. L. R. prieš Prancūziją asmuo kreipėsi į EŽTT, teigdamas, kad bus pažeistas Konvencijos 3 straipsnis, jeigu jis bus išsiųstas į Kolumbiją, kurioje su juo tariamai susidoros narkotikų prekeiviai dėl to, kad jis bendradarbiavo su pareigūnais, tiriant su narkotinėmis medžiagomis susijusius nusikaltimus. EŽTT konstatavo, kad 3 straipsnis gali būti taikomas, kai pavojus keliamas asmenims ar asmenų, kurie neturi pareigūnų statuso, grupėms. Tačiau tokiu atveju būtina įrodyti ne tik tai, kad toks pavojus yra realus, bet ir kad priimančioji valstybė nepajėgs garantuoti tinkamos apsaugos. Tokia Teismo dikcija rodo, kad EŽTK nei draudžia, nei imperatyviai įpareigoja privačių asmenų veikas pagal nacionalinę teisę kvalifikuoti kaip kankinimą. Kad ir kaip būtų, nustatant galimą EŽTK 3 straipsnio ar TPPTP 7 straipsnio pažeidimą veikos kvalifikavimas pagal nacionalinę teisę neturės įtakos, nes vienu straipsniu yra uždraustos visos blogo elgesio formos. Apibendrinant galima daryti išvadą, kad žmogaus teisių teisė neįtvirtina valstybėms pareigos privačių asmenų veikas, kuriomis sukeliamas stiprus skausmas ar kančia, kvalifikuoti kaip kankinimą. Tokį reikalavimą numato tik humanitarinės teisės normos. Išvados Literatūra 1. Evans M. D., Morgan R. Preventing Torture. Oxford: Oxford University Press, 2001. 2. Gacta, P. When is the involvement of state officials a requirement for the crime of tortuke // Journal 3. of International Criminal Justice. 2008, No. 6. 4. Joseph S., Scultz J., Castan M. The International Covenant on civil and political rights. Cases, materials and commentary. 2 n d ed. Oxford: Oxford University Press, 2005. 5. McCorquodale R., La Forgia R. Taking off the blindfolds: torture b y non-state actors // Human Rights Law Review. 2001, No. 1(2). 6. Nowak M., Mcarthut E. The United Nations Convention Against Torture. A Commentary. Oxford: Oxford University Press, 2008. 7. Wauters J. M. Torture and related crimes – a discussion of the crimes before the International Criminal Tribunal for Former Yugoslavia // Leiden Journal of International Law. 1998, No. 11. 8. Žilinskas J. Nusikaltimai žmoniškumui ir genocidas tarptautinėje teisėje bei Lietuvos Respublikos teisėje. Vilnius: Lietuvos Uždavinys   Pareiškėjas X buvo nubaustas laivės atėmimo bausme. Dalį laisvės atėmimo termino jis praleido Lukiškių tardymo izoliatoriuje – kalėjime, dalį – Rasų kalėjime. Pareiškėjas teigia, kad gyvenimo sąlygos tiek Lukiškių tardymo izoliatoriuje – kalėjime, tiek Rasų kalėjime buvo nepatenkinamos ir pažeidė Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – EŽTK) 3 straipsnį. Pareiškėjas pažymėjo, kad Lukiškių tardymo izoliatoriaus – kalėjimo kameros buvo perpildytos: 8 žmonės gyveno 9 m² kameroje. Įkalinti asmenys praleisdavo kameroje visą dieną. Tualetas buvo atviro tipo (be durų) toje pačioje kameroje. Kameros nebuvo švarios, nebuvo ventiliacinės sistemos. Pareiškėjas X skundėsi ir dėl panašių nepatenkinamų gyvenimo sąlygų Rasų kalėjime.(t.y. kamerų perpildymo, kamerų švaros nepalaikymo ir pan.). Valstybė atsakovė dėl Lukiškių tardymo izoliatoriaus pažymėjo, kad nacionalinės teisės numatytų patikrinimų metu jokių įkalintų asmenų laikymo kamerose pažeidimų, išskyrus kamerų perpildymą, nebuvo nustatyta. Be to, kameros buvo perpildytos, bet ne tokiu laipsniu kaip teigia pareiškėjas X. (valstybė tvirtina, kad kiekvienam kaliniui priklausė 2, 86 m²). Dėl Rasų kalėjimo valstybė atsakovė pažymėjo, kad pareiškėjas buvo laikomas sektoriuje, kuriame buvo 14 kamerų (14 kamerose gyveno 300 kalinių). Kaliniai turėjo teisę vaikščioti, bendrauti tarpusavyje, žiūrėti televizorių, dirbti, naudotis valgykla, biblioteka, skalbykla ir pan.  Pareiškėjas X kreipėsi į nacionalinius teismus dėl gyvenimo sąlygų Lukiškių tardymo izoliatoriuje – kalėjime ir Rasų kalėjime, tačiau nacionaliniai teismai jo ieškinio nepatenkino. Europos komitetas prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą  (toliau – Komitetas) ataskaitoje apie vizitą Lukiškių tardymo izoliatoriuje – kalėjime atkreipė dėmesį į tai, kad  kameros buvo perpildytos, trūko sąlygų poilsiui ir įsidarbinimui. Komiteto duomenimis, 8 m² kameroje gyveno iki 6 asmenų. Asmenys turėjo pralesti apie 23 val. per parą kameroje (1 val. suteikdavo pratimams). Komitetas taip pat pastebėjo asmeninės higienos produktų trūkumą.     Klausimai: 1. Ar Europos žmogaus teisių teismas pripažins EŽTK 3 straipsnio pažeidimą Lukiškių tardymo izoliatoriaus – kalėjimo atveju? Kodėl? Kokią nors reikšmę turi Komiteto ataskaita priimant EŽTT sprendimą? PT lankosi laisvės atėmimo vietose, kad įvertintų, kaip yra elgiamasi su asmenimis, iš kurių yra atimta laisvė. Šiai kategorijai priklauso tokios vietos kaip kalėjimai, įstaigos nepilnamečiams, policijos nuovados, imigrantų sulaikymo centrai, psichiatrijos ligoninės, socialinės priežiūros institucijos, ir tt. CPT delegacijos turi neribojamą teisę lankytis laisvės atėmimo vietose ir judėti jose be apribojimų. Delegacijos nariai kalbasi su asmenimis, iš kurių atimta laisvė, be liudininkų ir laisvai bendrauja su bet kuriuo asmeniu, kuris gali suteikti jiems informacijos. Po kiekvieno apsilankymo CPT nusiunčia suinteresuotai valstybei išsamią ataskaitą. Šioje ataskaitoje yra CPT išvados, rekomendacijos, komentarai bei prašymai suteikti informaciją. CPT ataskaitoje yra prašymas pateikti išsamų atsakymą dėl ataskaitoje iškeltų klausimų. Šios ataskaitos bei atsakymai yra besitęsiančio dialogo su suinteresuota valstybe dalis. Pilnas CPT pavadinimas yra „Europos komitetas prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą“. Pavadinimas pabrėžia dvi svarbias ypatybes: visų pirma Komiteto Europos dimensiją bei tai, kad jo kompetencijoje yra ne tik „kankinimai“, bet ir bet koks kitas „nežmoniškas bei žeminantis elgesys ar baudimas“. Inspektavimus atlieka delegacijos, kurias dažniausiai sudaro keletas CPT narių, kuriuos lydi Komiteto sekretoriato nariai, ir, jeigu tai yra būtina, papildomi ekspertai bei vertėjai. CPT delegacijos vykdo reguliarius inspektavimus (dažniausiai kas ketverius metus), tačiau papildomi neeiliniai („ad hoc”) inspektavimai yra vykdomi, kai tai yra būtina. Komitetas privalo pranešti valstybei, kurioje ketina atlikti inspektavimą. Po pranešimo, CPT delegacija gali bet kuriuo metu vykti į bet kurią laisvės atėmimo vietą. Bendradarbiavimo ir konfidencialumo principai yra įkūnyti tarptautinėje CPT steigimo sutartyje. • Bendradarbiavimas su valstybinėmis institucijomis yra Konvencijos pagrindinė nuostata, nes jos tikslas yra ne kaltinti valstybę pažeidimais, o apsaugoti asmenis, iš kurių atimta laisvė. • CPT darbas taip pat remiasi konfidencialumo principu: Komiteto išvados, ataskaitos bei Vyriausybės atsakymai iš esmės yra konfidencialios. Vis dėlto nemažai informacijos apie CPT darbą yra skelbiama viešai. Pati valstybė gali paprašyti paskelbti CPT ataskaitą kartu su valstybės atsakomaisiais komentarais į ataskaitą. Iki šiol dauguma valstybių renkasi viešinti šiuos dokumentus. Jeigu valstybė atsisako bendradarbiauti ar pagal CPT pateiktas rekomendacijas pagerinti padėtį, Komitetas gali nuspręsti padaryti „viešą pareiškimą“. Be to, CPT rengia savo veiklos „Bendrąją ataskaitą” kuri yra skelbiama vi eną kartą per metus. CPT nariai yra nepriklausomi bei nešališki įvairių sričių ekspertai, t.y. teisininkai, gydytojai bei specialistai laisvės atėmimo įstaigų bei policijos sistemos srityse. Europos Tarybos Ministrų Komitetas renka po vieną narį nuo kiekvienos Konvencijos dalyvės. Šie nariai veikia savo vardu (t.y. jie neatstovauja savo valstybės). Kad užtikrintų bešališkumą, nacionaliniai nariai nedalyvauja atliekant inspekcijas savo valstybėse. CPT sekretoriatas priklauso Europos Tarybos „Žmogaus teisių bei teisės reikalų generaliniam direktoratui”. CPT buvo įsteigtas remiantis Europos Tarybos „Europos konvencija prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą”, kuri įsigaliojo 1989. Jo veikla remiasi Europos Žmogaus teisių konvencijos 3 straipsniu, kuriame teigiama: „Niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas". CPT nėra tyrimo institucija, tačiau ji imasi neteisminių prevencinių priemonių siekdama apsaugoti asmenis, kuriems yra atimta laisvė, nuo kankinimų bei kitokio netinkamo elgesio. Tokiu būdu komiteto darbas papildo teisminį Europos žmogaus teisių teismo darbą. Europos žmogaus teisių teismas remiasi Komiteto išvadomis kaip ekspertų nuomone apie faktine padėti Lietuvoje. Kadangi išvados yra neigiamos Europos žmogaus teisių teismas pripažins EŽTK 3 straipsnio pažeidimą Rasų ir Lukiškių kalėjimo atveju.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!