Žmogaus pasirinkimas ypatingomis istorinėmis aplinkybėmis nepaprastoje egzistencinėje situacijoje

„Žmogaus pasirinkimas ypatingomis istorinėmis aplinkybėmis nepaprastoje egzistencinėje situacijoje” „Žmogus gimsta ne tam, kad vilktų grandines, bet tam, kad išskleistų sparnus” taip dar XIXa. apie laisvę svarstė garsus prancūzų poetas Viktoras Hugo. Laisvė yra prigimtinė žmogaus vertybė. Kiekvienas laisvas žmogus turi ir pasirinkimo teisę, kuri gali būti apribota istorinėmis aplinkybėmis. Viena tokių aplinkybių - holokaustas. Tai laikotarpis, kuomet žydai buvo prievarta suvaryti į uždarus miestų rajonus, vadinamus getais. Šiandien savo kalboje analizuosiu Iccaoko Mero romano „Lygiosios trunka akimirką” veikėjų Kasrielio ir Abraomo pasirinkimus žiaurioje holokausto nelaisvėje Kiekviename lyginiame romano skyriuje pasakojamas vieno iš Abraomo Lipmano vaikų likimas ir žūtis. Trumpo pasakojimo centrą sudaro žmogaus situacija, į kurią jis patenka Holokausto metu, ir jo pasirinkimas toje situacijoje. Vienas iš Lipmanų, Kasrielis, yra bailys, moraline prasme silpnas individas, kuris, užuot ieškojęs išeities iš esamos padėties, į tai per daug nesigilina ir renkasi tarp dviejų pateiktų variantų: paklusti tėvui ir pakelti ranka prieš save ar išduoti paslaptį Šogeriui, taip užtraukiant nemalonę visiems geto gyventojams, tačiau išsaugant savo gyvybę. Nors ir Kasrielis buvo tvirtai apsisprendęs viską iškloti Šogeriui: „Po šešių dienų, naktį, aš eisiu pas Šogerį, jis man kapos pirštus, ir aš jam viską papasakosiu”, tačiau tą lemtingą naktį jis vis dėlto pasirenka kitą kelią: „Aš jau pastūmiau kaladę. Kilpa kaip tik, ir virvė ne grubi, mano paties rankų nučiupinėta. Būk sveikas, Abraomai Lipmanai, mano senas tėve”. Nors savižudybė iš principo suvoktina kaip asmens valios aktas, kone didžiausia jo laisvė pasirenkant mirtį, Kasrielis nėra laisvai pasirenkantis asmuo, jis vykdytojas, pasirenkantis, kieno valiai – tėvo ar Šogerio – paklus. Kasrielis pasirenka bendruomenę ir nusižudo, tai aukščiausia paklusnumo forma. Šis veikėjo pasirinkimas tuo pat metu atskleidžia ir jo personažo problematiškumą: jis tvirtai nepalaiko nė vienos moralinės laikysenos, yra išdavikas, tėvo valia pasirenkantis savižidybę. Tačiau į šią situaciją pažvelgus iš kitos perspektyvos, racionalus sprendimas išsaugoti, ką gali, paaukoti vieną dėl dešimties, parodo aukojimosi motyvų reikšmę nepaprastoje egzistencinėje situacijoje. Abraomas Lipmanas, „vargšas daugiavaikis siuvėjas iš Kalvarijos gatvės, kurio pirštuose adatos dūrių kaip smilčių jūroje”, tas pats Abraomas Lipmanas pasirenka savo sūnaus gyvybe rizikuoti vardan daugybės nepažįstamų gyvybių. Septynių biologinių vaikų tėvas sudaro sutartį su Vilniaus geto komendantu Šogeriu. Šis kviečia jį į kovą šachmatais. Abraomas Lipmanas į kovą ir šiam išbandymui pakviečia savo sūnų Izaoką – liepia jam eiti žaisti šachmatais su Šogeriu. Jaunuolis Izaokas patenka į sudėtingą situaciją: jeigu jis laimės vokiečio siūlomą šachmatų partiją, nebus sušaudyti mažieji geto vaikai, tačiau žus jis pats. Pralaimėjus žaidimą – jis liktų gyvas, bet mirtų vaikai. Izaokas stengiasi sulošti lygiosiomis, siekdamas likti ir gelbėtoju, ir auka. Prasideda kova tarp gyvybės ir mirties. Vis dėlto kyla klausimas: kodėl šimtai svetimų gyvybių Abraomui atsveria vieną artimo, jo kūno ir kraujo palikuonio gyvybę? Atsakymo toli ieškoti nereikia, Abraomas tarsi simbolizuoja žydų tautos gelbėtoją, jis sako: „Visi vaikai – mūsų vaikai ir mano vaikai. Aš turiu daug vaikų...“ Šventajame rašte Abraomas - žydų vadas , pažodžiui: ,,tėvas gausingos šeimos“. Tik gilioje senatvėje žmona Sara Dievo valia pagimdė Abraomui sūnų Izaoką, nuo kurio turėjo prasidėti naujoji tauta. Biblijoje Abraomas sudaro sandorą su Dievu, jis pasižada visada garbinti Dievą, o Dievas užtikrina, kad iš Abraomo giminės kils didi tauta. Dievas, norėdamas išbandyti Abraomo tikėjimą, liepė nusivesti savo sūnų Izaoką ant tolimo kalno ir jį paaukoti. Tėvas pakluso, tikėdamasis, jog Dievas ištesės pažadą dėl sūnaus. Abraomas jau buvo bežudąs sūnų, kai Dievo angelas jį sustabdė. Vietoj Izaoko buvo paaukotas avinas. Romane vaikai yra Abraomo auka, Biblijoje – Izaokas. Biblijinė tėvo ir sūnaus drama pasibaigė Dievo gailestingumu, bet Šogeris – ne gerasis vietininkas, todėl šios istorijos pabaiga kitokia. Vadinasi, Abraomo situacija ir laikysena Meras perrašo gerai žinomą istoriją iš Šventojo Rašto, tačiau romane ši istorija yra interpretuojama naujai, parodant, jog situacijos nesikeičia, kinta tik istoriniai kontekstai. Taigi, Abraomas pasirenka paaukoti savo sūnų kartodamas savo genties pradininko tikėjimo aktą. Apibendrinus — heroizmas kaip laisvo žmogaus pasirinkimas yra pamatinė autoriaus mintis. Vieno personažo lūpomis išsakoma paprasta tiesa: „Negalima išsaugoti vieno žmogaus. Galima saugoti tiktai visus žmones“. Taigi autorius šiuo kūriniu siekė parodyti, jog sudėtingos istorinės aplinkybės, fizinės laisvės suvaržymas neatima iš žmogaus moralinės laisvės ir galimybės priimti tinkamus sprendimus. Užuot, tai tik jį užgrūdina, ugdo jo vieningumą ir žmogiškumą, kuris, jo pasiaukojančių sprendimų įtakotas, skiria jį nuo gyvulio. Šaltiniai: http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2007-01-25-nijole-bukeliene-dvigubas-icchoko-mero-pasaulis/10177) http://www.llti.lt/failai/Colloquia39_internetui2-13-34.pdf http://www.palendriai.lt/aktualijos/homilija/133-abraomo-tik%C4%97jimas-nebijoti-paaukoti-savo-t%C4%97vyst%C4%97s.html

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!