Žmogaus ir aplinkos pagrindai

1. Žemė –visatos dalis Žemė – Saulės sistemos dalis. Tai trečioji planeta , arčiau tik Merkurijus ir Venera. Nuo Saulės iki Žemės yra 147-152 mln. km ( vidutinškai 150 mln km). Tai leido išsivystyti gygybei Žemėje, nes kitose per karšta , o Marse per šalta. Žemė turi labai stiprų gravitacinį lauką, todėl išlaiko atmosferą (orą). Iš atmosferos į kosmosą sruva tik helio dujos. Žemė sukasi aplink savo ašį per 24 val. Anksčiau apsisukdavo daug greičiau (900 kartų per metus). Per 50 metų sulėtėja 1 sekunde. Žemė juda orbita (elipse) aplink Saulę, todėl atstumas iki Sauolės nepastovus. Žemė orbitoje skrieja apie 30 km greičiu. Pagreitėjimas įvyksta, kai atstumas sumažėja nuo Saulės ir atvirkščiai. Žemės padėtis orbitoje kinta. Dabar Šiaurės pusrutulyje vasara trunka ilgiau 5 valandomis nei Pietų pusrutulyje. Vidutinė oro temperatūra Šiaurės pusrutulyje yra aukštesnė. Menulis –zemes palydovas tolsta 1.5m per 100 metu.žeme suplota elipses formos. 2. Uolinis Žemės kevalas Žemės centre yra skystas, karštas branduolys, eilė pereinamų sferų, o iš viršaus žemę dengia uolinis kevalas-pluta (litosfera). Plutos storis apie 80 km. Sausumoje dengia nuosėdų apvalkalas. Sausumų ir vandenynų uoliniai kevalai skiriasi: po vandedynais ji plonesnė (6-8 km storio). Plutai būdingas bazaltinis apvalkalas .Žemynuose yra dar granitinis apvalkalas, o po vandenynais yra plonas nuosėdinis. Lietuvoje (Vilniuje) nuosėdinis apvalkalas nuo 300-2000m. (Pajūryje). Žemė turi jai būdinga cheminę sudėtį. Plutoje vyrauja deguonis (46), silicis(26), aliuminis(8), geležis(6) ir t.t. Deguonis chemiškai susijungęs su kitais cheminiais elementais sudaro oksidus. Žemės pluta sudaryta iš natūralių cheminų elementų t.y. mineralų, kurių junginiai sudaro uolienas. Žinoma apie 4000 mineralų. Gausiausi silikatai- silicio ir deguonies junginiai su kitais cheminiais elementais. Pakeitus silicį aliuminį- tai aiuminio silikatai.Jie sudaro 80 Žemės plutos masės. Sausumą sudaro 29. Šiaurės pusrutuliui tenka 39 sausumos, o pietų pusrutulyje tik 19. 3. Saulės radiacija Radiacija – tai sugerta šviesa. Saulė – tai termobranduolinis reaktorius, iš jos elektromagnetinėmis bangomis sklinda energija. 1 mljr. Saulės energijos pasiekia žemės planetą. Daugiausiai gauna pusiaujo sritis (ekvatorius) . Lietuvai tenka 50energijos, ašigaliams – 42. 49Saulės energijos yra matomosios šviesos spinduliai, 42yra šiluminiai infraraudonieji spinduliai, 9 yra ultravioletiniai spinduliai, 6 – tai  kosminiai spinduliai. Žemės paviršių siekia apie 50 saulės radiacijos: 30 atspindi debesys, 20 šildo atmosferą, vidutiniškai 14 nuo Žemės paviršiaus atspindi į kosmosą ( nuo vandenynų daugiau, nuo ledynų 90). 36  Saulės energijos kiekio (radiacijos) žemė sugeria, tačiau dalis skrenda į orą šiluminiais spinduliais. Dar 8 prarandama. Apie 1 saulės energijos sugeria žalieji augalai. Iš žemės pasiekusios energijos suvartojama vandeniui garinti, o18  atmosferai šildyti. 4. Okeanosfera arba Pasaulinis vandenynas Okeanosfera užima apie 71žemės paviršiaus: vandenynais ir su jais tiesiogiai susijusios jūros. Okeanosfera turi didelę reikšmę energijos ir medžiagų apytakai. Okeanosfera kontaktuoja tiek su atmosfera, dugne su litosfera. Su atmosfera kontaktuoja ir su sausuma. Okeanosfera palaiko didžiąją vandens apytakos dalį. Joje pirmiausiai išsivystė gyvybė. Pasaulinis vandenynas tai: Ramusis (50 bendrojo ploto); Atlanto; Indijos; Arkties;. Okeanosfera užpildo visus duburius. Vidutinis jos gylis apie 4000m. Apie 20 užima žemynų užlietos pakrantės. Atmetus jas okeanosferos vidutinis gylis apie 5000m. Okeanosfera yra pagrindinis šilumos akomuliatorius, jos dėka planetoje palaikomas gana švelnus klimatas t.y. 1) nėra ryškių svyravimų tarp nakties ir dienos temperatūrų; 2) nėra ryškių svyravimų metų sezono bėgyje. Vandenynuose oro temperatūra aukštesnė apie 3C, nei sausumoje. Vidutinė okeanosferos temperatūra apie 17C, o žemynuose apie 14,5C, ties pusiauju 26C, 1-3C arkties vandenyne. 5. Biologinės organizacijos lygiai Pagrindiniai organizacijos lygiai: lygiai:genas-ląstele-organai-organizmai-populiacijos-bendrijos-ekosistemos-ekosfera(biosfera). Kiekviename lygyje vyksta medžiagų ir energijos apykaita. Tiek medžiagos tiek energija patenka ten iš negyvosios (abiotinės) aplinkos. Kiekvienas aukštesnis lygis yra sudėtingesnis ir įvairesnis už žemesnejį. Žemesnieji iki organizmo (imtinai) yra biologijos mokslo bei šio mokslo šakų objektas. Nuo populiacijos (dalinai ir organizmų lygis) yra ekologijos mokslo objektas. Jei organizmas traktuojamas kaip konkrečios rūšies individas santykiuose su jį supančią aplinką (jis taip pat yra ekologijos mokslo objektas (kaip individas)). Individas- tai kažkokios rūšies dalis. 6. Pagrindinės ekologijos sąvokos Individas – konkrečios rūšies atstovas (santykyje su aplinka). Populiacija- tai vienos rūšies individų grupė, užimanti tam tikrą plotą (arealą), turinti daugintis (keičiasi genetine informacija), daugiau ar mažiau izoliuota nuo kitų. Bendrija- tai konkrečioje teritorijoje egzistuojanti gyvųjų organizmų visuma (augalai, gyvūnai). Biocenozė- tai lyg bendrija. Ekosistemą- sudaro bendrija ir konkrečios teritorijos fizinė ir cheminė aplinka (negyvoji). Biotopas- negyvoji aplika. Biosfera- tai visų ekosistemų visuma, arba šiuolaikinės gyvybės paplitimo sritis. • Pgal apsirūpinimą maisto medžiagomis: 1. autotrofai – organines medžiagas pasigamina iš neorganinių medžiagų (fotosintezė). 2. Heterotrofai- naudoja gatavas organines medžiagas (saprotrofai – minta atmirusia organine medžiaga ) • Pagal biosferoje atliekamas ekologines funkcijas: 1. producentai (gamintojai) – organizmai patys sintetinantis organines medžiagas (žalieji augalai, mikroorganizmai, kurių ląstelėse yra specifinių pigmentų) . 2. konsumentai (vartotojai) – naudoja pagamintas organines medžiagas, tiek gaunamas tiesiogiai , arba tiesiogiai, arba iš kitų konsumentai. 3. reducentai – mikroorganizmai skaido atmirusią medžiagą iki neorganinių junginių 7. Organinės medžiagos susidarymas ir skaidymas 1) Susidarymas: Organinės medžiagos susidaro: Daugiau nei 99  jos kiekio pasigamina fotosintezės (gamina Autotropai) metu.Fotosintezė – tai Saulės ( ipotenzė) energijos virsmas į organines medžiagas. Fotosintezės metu yra sintetinama daug energijos turintys organiniai junginiai., pagrinde angliavandeniai, o mažai riebalai iš CO2 ir skysčio H2O molekulių. Kai kuriose aplinkose bakterijos organinę medžiagą sintetina nesant saulės energijai. Jai panaudoja cheminių reakcijų metu išsiskiriančią energiją. Šis būdas tai chemosintezė, o pasigaminę junginiai yra indentiški tiems, kurie gaminasi fotosintezės metu. Susintetinta organinė medžiaga yra augalų statybinė medžiaga, o t.p. naudojama augalų kvėpavimui 2) Skaidymas: Organinės medžiagos skaidomos apytakos metabolizmo (metabolizmas - lqstelėse vykstančių biocheminių reakcijų metu vyksta pasikeitimasis medžiagomis tarp organizmo ir aplinkos) metu. Skaidantis organinėms medžiagoms yra atpalaiduojama energija, kuri panaudojama gyvybinėms funkcijoms užtikrinti. Kvėpavimas, kuris deguoninėje aplinkoje vadinamas aerobiniu, o t.p. bedeguoninėje panaudojami kitu cheminiu junginiu- tai anaerobiniu kvėpavimu. Organinė medžiaga skaidoma ir abiotiškai. Galutinį atmirusios medžiagos skaidymą atlieka veducentas, kurie per daugelį stadijų organines medžiagas paverčia neorganiniais junginiais( CO2 ir H2 O), kurie vėliau įtraukiami į organinių medžiagų sintezę. 8. Gyvųjų organizmų klasifikacija Rūšis- klasifikacijos pagrindas. Kiekviena rūšis turi savo binarinį pavadinimą.klasifikacijos vientai rūšis- gentis- šeima- būris- klasė-karalyste-skyrius. Šiuo metu gyvunų tarpe išskiriamos 2 imperijos: ikiląsteliniai( virusai) ir ląsteliniai organizmai. Kaikurie autoriai išskiria 2 gyvųjų organizmu imperijas: 1) iki ląsteliniai organizmai (virusai). 2) ląsteliniai. Išskiriamos 5 gyvųjų org. Karalystes : 1) moneros (bakterijos-tik tos kurios atlieka fotosinteze) 2) protistai (pirmuonis vienalasčiai gyv. ir dumbliai). 3) grybai (pelesiai) heterotrofai. 4) augalai (nuo samanu iki kerpiu). 5) gyvunai (nuo pinčių, kirmeles, vabzdžiai) 9. Atmosfera ir jos sudetis Atmosfera- tai dujinė sfera, supanti žemės rutulį. Pagrindiniai sudarantys ją elementai yra: azotas (N2) 78,08,deguonis (O2) 20,95. Inertinės dujos: argonas (Ar) 0,93, kriptonas 0,00011, helis (He) 0,0052 , neonas (Ne) 0,002, CO2 0.034.Vandens garai sudaro 1-4. Jie reguliuoja šilumos apykaitą tarp žemės ir visatos. Jie neleidžia šilumai palikti žemės. Atmosferos susidarymo priežastis- biologiniai reiškiniai žemės paviršiuje. Iš paviršinių žemės sluoksnių išsiskyria anglies dioksinas, azotas. H2S, iš gelmių t.p. CO2, H2S, HCL, SO2. Reaguojant dujoms atsiranda NH3, CH4. Deguonis atsiranda vykstant fotosintezei žaliuose augaluose (fitoplanktonuose).O3 –ozonas susidaro stararosferoje. 10. Atmosferos sluokniuotumas yra išskiriamas pažemio sluoksnis -2 m. Virš žemes, vandens virš jo yra pagrindinis sluoksnis 2.5 km. (jame vyksta pagrindinis vertikalus oro judejimas). Troposferoje kylant aukštyn temperatūra krenta ( kas 100 m - 0,65C), ten yra 70-80 vandens garų, čia formuojasi klimatas. Dideli oro srautų greičiai (150 m/s) . ties pusiauju troposfera pakilusi apie 18 km, ties ašigaliu apie 8-10 km. Tropauzėje per visą sluoksnį nesikeičia temperatūra, nes nuo 10 km storėja ozono sluoksnis.Ozono sluoksnis 25-30 km. Apie 0Clabai plonas. Stratosfera riba 10-50 km. temperatūra keičiasi – 0,28 kas 100 m.Audrų metu atsiranda vandens garų.Šiluma kyla dėl didelių dalelių greičių. Stratopauzėje temperatūra dėl ozono sluoksnio nekinta. Mezosferoje 50-80 km. temperatūra krenta 0,35 kas 100m. Oras tankesnis nei kosmoso erdvėje. Didelis elektringų dalelių kiekis.Termosfera: 200 km aukštyje apie - 327C virš jos Egzosferoja joje yra tik helio ir vandenilio (protonai). 100-110km aukštyje susidaro plunksniniai debesys. Iki troposferos – audros debesys. Garso bangos 60 km, radio bangos 80-90 km, raketos 90m, virš 100 m – reteorologiniai objektai, virš 300m – šiaurės pašvaistės. 600km aukštyje raketos, 800km palydovai. 80-50 m aukštyje birželio- liepos mėn. sidabriniai debesys plaukia iš rytų į vakarus. Halas – tai ritulai apie saulę (balti, spalvoti, rusvi). Spalvoti susidaro esant saulės šviesos lūžimui debesies ledo kristaluose. 11. žemes klimato suskirstimas Klimatas- ilga laika vykstančiu metereologiniu reiškiniu atmosferoje suma. Ji ssaligoja augalijo s, gyvunijos, dirvožemio pasiskirstima ir t.t.yra mikro (po medžiu )ir makro juostos. Klimato juostos : 1) poliarines ir subtropines zonos. (ašigalių, ledinų teritorijos grenlandija, natarktida). 2)vidutiniškai šaltas klim. (sibiras, šiaurine kanada). 3) vidut. vesus klim. (lietuva). 4) vidut. šiltas klim. –subtropikai (meronas alžyras). 5) tropinis klimatas 15-20 nuo ekvatoriaus į šiaure ir į pietus nera vienalytis (pastoviai lyja ) 13. Litosfera- kietasis apvalkalas Dirvožemio sluoksnis –pedosfera. Kas yra žemeje (gyuniai, mineralai, chem. Junginiai ir t.t.). žemes plutoje vyksta dulejimas, dulesiai skverbiasi į gilesnius litosferos sluoksnius. Nuo to santikio tarp smelio, molio ir t.t. priklauso dirvožemio stuktura. Dulejimas- fizinis (del tem. Drusku) ir chem.(biolo. Dulejimas augalu šaknyis., vanduo su ištirpusiai s mineralais) ypač stipria mineralus ardančia jega pasižimmi ledas. 14. Pelkes Bendras pelkiu bruožas – durpejimas.t.y. kai yra suskaidoma dalis org. Medž. Yra žemapelkes (kur suteka vand. Jos turi daug mineralines medžiagos), aukštapelkes . kiminai - pag. pelkiu formuotojas. Jų vand. Yra mažai maisto medž, rugštus. Gali iki 1 mm per metus storis oriaugti. Deg., patenka tik į viršutini 10 cm sluoksni. Dažniausiai suisdaro ežeruose kur yra stovintis vand. 15. Ekosfera = biosfera ir jos struktūra Biosfera – visų ekosistemų visuma, gyvybės apvalkalas, juosiantis žemės rutulį, analogiškas atmosferai, hidrosferai.Į biosferos ribas įeina apatiniai atmosferos sluoksniai, teoriškai iki ozono sluoksnio – troposfera. Gyvybė išsivystė hidrosferoje, ji paplitusi joje visoje, nežiūrint didelio slėgio. Požeminiame H2O taip giliai gyvieji org nesutinkami. Litosferoje gyvybė teoriškai galima iki 100 laipsnių celcijaus, bet giliausiai org aptikti 4000m naftoje. Žmogus gali išbūti iki 5000 m gylyje. Didžiausios gyvūjų org sankaupos litosferoje iki 1 m. Normalia riba galima laikyti iki ? Sausumoje gyvybės paplitimą riboja temperatūra. Svarbia riba yra sritis, aukščiau kurios nebėra + temperatūrų. Ten kur nėra + temp negali formuotis dirvožemis, nėra producentų – neįmanomas ekositemos egzistavimas. Taip pat kai temp

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!