Žemaitės biografija

Žemaitė (1845 – 1921)   Iki debiuto. Julija Beniuševičiūtė, būsimoji lietuvių prozos įžymybė, gimė 1845 m. gegužės 23 (birželio 4) d. Bukantės palivarke netoli Šateikių (dab. Plungės raj.), nusigyvenusių bajorų šeimoje. Tėvai Antanas ir Julija už 30 rublių metinės algos prižiūrėjo grafo Plioterio ūkį (70 ha), kuriame buvo du vadinamieji dūmai - dūminės baudžiauninkų, apdirbančių palivarką, trobos. Samdė dar mergaitę ir piemenį. Būsimoji rašytoja vaikystėje nevargo, bet ir nebuvo tiek pasiturinti, kad mokytųsi. Iš keturių Beniuševičiūčių tik viena (Petronėlė) turėjo apmokamą mokytoją. Kitas lavino tėvas, atrodo, baigęs pradinę mokyklą. Julija, matyt, iš prigimties buvo gabi ir guvi, nes būtent ją, einančią dvyliktus metus, už 25 rublius metams paėmė mokyti kartu su savo dukterimis dėdės Stanislovo našlė, Šėmų dvarininkė. Mokė Apolonija Beniuševičiūtė, baigusi Vilniaus bajoraičių institutą. Mokslas truko trejus metus, bet ir per tą laiką Julija, anot K.Umbraso, „pasiekė to meto mergaičių vidurinį išsilavinimą". Gal ir taip. Svarbiau kas kita: suartėjo su neeiliniais žmonėmis. Sprendžiant iš Autobiografijos (1921), Šėmų dvarelis, glūdėjęs miškuose, - aktyvus 1863 m. sukilimo dalyvis: <...> nebuvo tos nakties, kad kas neprisibaldytų. Po kelis lenkus, kaip mes vadinome, ateis naktį arba raiti atjos su kokiais popieriais, paliepimais iš abazo: tiek ir tiek, ten ir ten duonos pristatyti arba tiek ir tiek marškinių. <...> Rytmetį atneštus popierius reikia pristatyti į vietą. O siuntinėjami buvo vis į komitetą. Komitetas buvo paskirtas iš ponių, kurios rūpinosi maistu, drabužiais: p. Goštautienė Keguose, p. Gadonienė Vambutuose ir mano dėdina Šėmose. <...> Kiek mes marškinių prisiuvome - nė aniuolai nesuskaitytų, o kiek naktų nė akių nesudėjome - nė velniai nesurokuotų. Jaunai Julijai įsiminė ir jau niekada neužsimiršo dvasingumas, kai kovoji už didelius, blaiviai galvojant, nerealizuojamus dalykus - išsilaisvinimą vien gerais norais. Tačiau gyvenimas ir yra tam, kad tikėtum išimtimis. Julija formavosi kaip priešinimasis istorinei, vėliau - individualiai lemčiai: „<...> kad ne šiemet, tai kitą arba už keleto metų tikrai lenkai pergalės maskolius." Kol laukė, kuo baigsis sukilimas, taip ir neparėmus jo prancūzams, kasdienybė kito. Kontribucijomis užsmaugus Šėmas („Sienos do lentynos liko mano gerosios dėdinėlės"), išėjo tarnauti į Džiuginėnus, į dvarininkus Gorskius, vaiko aukle bei šeimininko sesers kompanione („Savo panai lovą rytą vakarą pakloti, padėti jai apsirėdyti, dieną siuvinėti ar ką pataisyti, palopyti"). Ištekėjo 1865 m. rudenį už Lauryno Žymanto, Džiuginėnų dvaro eigulio, mylėdama, motinai gailiai raudant, kodėl ne už bajoro. Su savarankiškai išsirinktuoju, atrodo, sutarė, bet tik kai materialiai sekėsi. „Mano vyrui rodosi, jog aš ne gaspadinė, per tai nuostoliai. Man matosi, kad vyras nemoka ūkininkauti, dėl to negalim pralobti. Bet sykiu paėmus - abu labu tokiu. Nemokame, nepraktiški ir nepapratę prie sunkaus darbo. Kankinamės, vargstame lygu žiurkės po išrūgas. Dėl menko nieko - višta prigėrė, žąselį varna pagavo, paršelis padvėsė - baramės, pykstamės." Neturėdami nuosavybės, Žymantai beveik dvidešimtį metų nuomojo ar dirbo iš pusės svetimas žemes, kol apie 1884 m. atsidūrė Ušnėnuose, vyro brolio Benedikto ūkyje, Povilo Višinskio tėvų artimiausioje kaimynystėje. Lemtis (kitaip nepavadinsi apsigyvenimo Ušnėnuose) inspiravo lyg ir anormalias amžiui bei socialinei padėčiai naujoves: atlietuvėjimą, ėmimą plunksnos į sugrubusias nuo darbo rankas. Nežinoma, ką kalbėjo su trisdešimčia metų už save jaunesniu Šiaulių gimnazijos moksleiviu, spėtina, ne apie kasdienybę. Julija - įgimtas protas, atidumas aplinkai, svarbiausia, nesupaprastėjimas. Daugiau ar mažiau apsiskaičiusi iš anksčiau, ištekėjusi bei augindama septynis vaikus neatitolo nuo įgūdžio su išgalvotais veikėjais paskrajoti virš standartų: „Kitą sykį mano nuomonėj kožnas autorius be skyriaus stovėjo taip aukštai, kaip katalikystėj aniolai; paėmusi kokią knygą, žiūrėjau į autorių ir visų pirma jam atidaviau širdyj garbę, ir šiandien ta pati, dėl to norėčiau kožną pamatyti ir pašnekėti. Vot, vaikeli, per Tave, tikrai per Tave prisilyžijau į jų eilę, ir mane kiti žino, skaito, supranta mano jausmus, o dar ir pagiria; juokai mane ima, o ašaros sukas akyse, kuomi aš Tau užsimokėsiu. Daugelį sykių svajojau apie tai, parašiau lenkiškai kaži kokias eilikes ir „Swoje pamiętniki", bet nežinau, kur anie paliko, netrukus įkritau į „laimes", augo po kits kito vargai, skausmai ir ašaros; mažai kuomet įkrito į nagus kokia knyga, tuomet nors ant valandos užmaršino visas nelaimes." Susijaudinimas, padėka ir neatsidžiaugimas vos ne stebuklinga tikrovės atmaina 1897 m. gruodžio 17 d. laiške Povilui Višinskiui. Būsimoji rašytoja, nuo jaunystės mėgusi knygą, pašnekesius apie platųjį pasaulį, Ušnėnuose nepasikeitė, bet per Višinskį, gimusį tribūną, įgijo daugiau žinių, inspiracijos naujoviškai - antilenkiškai - mąstyti: Išvažiuojant į Šiaulius Poviliukui, vienas šio, kitas to prašo nupirkti - duoda pinigų, ir aš prašau, kad paskolintų kur kokią knygą man paskaityti. Kelis sykius parvežė porą knygų; man perskaičius, vėl nuvežė. Vis lenkiškas tegavo. Pradėjo eiti gandas, kad Prūsuose spausdina lietuviškus raštus, bet mūsų pusėje, čia pagautus, kas parneštų, baisiai baudžia maskoliai.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!