XX amžiaus muzikos stiliai

Nacionalinė estradinė muzika XX a.
Prancūzų šanson.
Žodis „šanson“ turi daug reikšmių, bet dažniausiai ši sąvoka naudojama kalbant apie įvairiausias prancūzų dainas – liaudies epines, balades ir rondo, romansus, o taip pat XIX-XX a. revoliucines bei buitines dainas. Tarp šių įvairiausių žanrų galima rasti subtilių ir sudėtingų polifoninių dainų bei paprastos sandaros, lengvai įsimenančių vokalinių kūrinių.
Sąvoka „šanson“ naudojama norint apibūdinti solines dainas, kurioms pritariama instrumentais. Taip praėjusiame šimtmetyje atsirado šanson atmaina – populiarios miesto dainos. XIX a. pabaigoje tokios dainos buvo dainuojamos tam tikrose visuomenės vietose – „kafešantanuose“.
Su šanson artimai susiję vadinamieji „šansonjė“ – poetai ir dainų atlikėjai, dažniausiai tekstų autoriai, o taip pat ir melodijų kūrėjai. XX a. viduryje pasirodė ryški šansonjė plejada. Pasaulinę šlovę pasiekė šanson atlikėja Edita Piaf (1915-1963). Ji tapo įžymi ekspresyvios pasirodymų manieros bei pačios sukurtų dainų dėka. Yra tokių atlikėjų, kurie galbūt nėra žinomi pasaulyje, bet pačioje Prancūzijoje jie ypač mylimi. Tai poetai Žoržas Brasanas ir Žakas Brelas arba estrados žvaigždės – Morisas Ševaljė, Šarlis Aznavūras, Žilberas Beko ir kt.
Šansonjė dainų muzika būna įvairių stilių. Kartais ji tyčia nuoširdi, pritariant paprastiems gitaros akordams, kartais – tai posmeliai nedideliam ansambliui, išryškinant akordeono partiją, kartais joje pasigirsta džiazo pulsacija, pritariant orkestrui, ir amerikiečių lyrinių dainų bruožai vokalinėse partijose. Prancūzų šanson išlaiko nacionalinę tradiciją ir dabar – Prancūzijos įvaizdis, savotiška Prancūzijos vizitinė kortelė.
Vokiečių šlageris.
„Šlageris“ – tai vokiečių kalbos žodis, reiškiantis pramoginio pobūdžio dainą, kuriai būdingas šokio ritmas, o tekstas dažniausiai lyrinis. Nuo šio šimtmečio 3-iojo iki pat 9-ojo deš. šlageris buvo viena populiariausių muzikos formų. Perkeltine prasme šlageriu galima vadinti bet kurį ypač populiarų nesudėtingo ar net primityvaus turinio kūrinį.
XX a. pirmoje pusėje šlagerių tekstai dažnai būdavo kuriami jau esamai melodijai, kurios autorius neretai buvo neprofesionalus. Po to šią melodiją harmonizuodavo ir aranžuodavo profesionalai, bet galų gale pavadinimą šiai dainai išrinkdavo leidėjas arba plokštelių firmos vadovas. Pagrindiniai šlagerio bruožai...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!