Vytauto Mačernio poezija

Vytautas Mačernis- trumpai tegyvenęs XX a. poetas, pagarsėjęs intelektualia, vidinės egzistencijos nerimą išreiškiančia kūryba. Tai didelių vertybių ieškančios, abejojančios ir besikankinančios sielos istorija. Joje įrašytas žmoniškumo, ramybės, gėrio ilgesys, trapi meilė žemei ir gyvenimui...” V. Kubilius „aš degiau nerimu, vedančiu į pažinimo gelmes― „Mokėkime gyventi ir dūžtančiose formose Visą trumpą savo gyvenimą paskyrė žmogaus gyvenimo prasmės ieškojimui. Jis gilinosi į tokius sudėtingus būties klausimus kaip: kodėl jis gyvena Žemėje? Kokia žmonijos misija joje? Kodėl egzistuoja pasaulis, kupinas kančios , skausmo ir neapykantos. Jam pačiam teko tą skausmą išgyventi. Lyrinio aš abejonės ir nerimas; Pagrindinis motyvas – mirtis; Lyrika autentiška; Jaudina sielos atvirumu ir trapumu; Įkvėpimo šaltinis – gimtoji Žemaitijos žemė. „Vizijos― Sonetai – reikšmingiausias V. Mačernio eilėraščių ciklas. Poetas jį rašė labai jaunas, vos aštuoniolikos – dvidešimt vienerių metų (1939 – 1942). Atkakliai ieškojo atsakymų į jaunystėje iškilusios klausimus: kodėl žmogus ateina į šį pasaulį, kokia gyvenimo prasmė? Mąstyti jam padėjo skaitytos knygos. Vizijų ciklas sudarytas iš įžangos, septynių regėjimų ir pabaigos. Svarbus skaičius septyni – mistinis, magiškas. Eilėraščių ir sonetų žmogus: Ieškantis laimės; Liūdintis; Vienišas; Kenčiantis; Išdidus; Ieškantis gyvenimo prasmės; Norintis rasti teisingą kelią; Nebijantis išbandymų. Vizijos “ Viename laiške pats V. Mačernis rašo: „ Aš esu didelis svajotojas ir fantastas, todėl daugiau gyvenu ateitim, tikėjimu, regėjimais. Vizija – tai mano turtas, svajonė – tai mano dabartis, praeitis ir ateitis“ „Trečiojoje“ vizijoje pasirodo Senolė, kurią galėtume laikyti pagrindine ciklo veikėja. Ji pasirodo išskirtine savo gyvenimo – vestuvių – dieną „jaunosios rūbais―. Ji atlieka vaidmenį, susijusį su vandens prasmėmis – atgaivinimo, apvalymo, sakralizavimo. Senolė laimina laukus – darbo vietą, dabar gyvenančių ir būsimų kartų veiklos erdvę. Pati ji priklauso praeičiai, yra viena iš „praeities šešėlių―. Taigi praeitis laimina dabartį ir ateitį. Tai, kad senolė palieka uždarą sodo erdvę, kurios sergėtoja ji yra, reikšminga. Ji susilieja su dangumi, tapdama dangiškąja namų globėja, jau iš aukštybių sakralizuojančia subjektą, guodžiančia jį apimtą depresijos. Tekstas kupinas mistikos: mirusios senelės sugrįžimas, gestų kalba, ekstazinė lyrinio subjekto būsena. Labai reikšmingas šioje vizijoje sodas – senas ir apleistas. Senumas jį susieja su namais. Tai paslaptinga protėvių buvimo viena. „Septintoji“ vizija. Lyrinis subjektas išeina ieškoti „pasakiškos karalių gėlės“. Šis epizodas nėra originalus. Jo siužetą galima aptikti pasakose bei vokiškų romantikų kūryboje. Taigi kas V. Mačerniui yra „pasakiška karalių gėlė“? Tai stipriųjų ir išrinktųjų gėlė. Jos „rožiniai lapeliai― išduoda ir „karalių gėlės― spalva (rožinė, rausva, raudona) ir, atrodo, net jos rūšį – tai rožė. Jos prasmė labai svarbi: raudona – netik karalių, bet ir dievų spalva, rožė – paslapties simbolis. Reikšmių suma – dieviška paslaptis. Dieviškumą patvirtina saulės simbolis, o paslaptį – širdis ir slaptas nerimo troškimas. Rožės lapeliai užkrinta ant subjekto veido ir širdies. Veidą sudaro kakta, akys, burna. Taigi taip eilėraščio žmogui suteikiama kūrybos dovana, o kartu ir nemirtingumas. Tiksliau – nemirtingumas, pasiektas per kūrybą. Kūryba juk yra nulemta Dievo. „Karalių gėlė― labai svarbi lyriniam subjektui. Pirmiausia ji nešama „vargo ir kančios žmonėms―. Subjektas betarpiškai, iš širdies į širdį, perduoda jiems slaptą nerimo troškimą. Su silpnaisiais ir pavergtaisiais jis pasidalina didžiąją vertybę. Antrasis epizodas. Karalių gėlė parnešama į namus. Tai subjekto sugrįžimas į namus ir jo triumfas. Patys namai yra vertybė. Jie seni, amžini, šviesūs, todėl atrodo, kad iš pasaulio parnešta vertybė nėra svarbi. Bet ji yra laukiama ir pageidaujama, nes pasitikti išeina „išdidžios vakarų ir šiaurės gentys―. Kartu su pasaulio parnešta kareliškąja gėle parnešama žodžio, kūrybos dovana, kurios neturėjo senieji protėvių namai. „Septintojoje“ vizijoje subjektas ekstazės būsenoje regi ateitį – sėkmingą sugrįžimą iš pasaulio namo. Visos septynios vizijos – tai vienos nakties regėjima „Vizijų“ žmogus – svarbiausio V. Mačernio kūrinio herojus – išeina į Pasaulį susikauti su blogiu ir tamsa. Namai- vieta, suteikianti ramybę, apsauganti nuo pavojų. Lietuvių klasikas, priartinęs lietuvių literatūrą prie Europinės egzistencialistinės problematikos, Vytautas Mačernis, savo kūryboje pateikia paveikslą žmogaus, išgyvenančio kankinamą nerimą. Būtų galima net tapatinti patį Mačernį su jo kuriamu eilėraščių lyriniu subjektu. Jo eilėraščio žmogus kelia klausimus, susijusius su gyvenimo prasmės, mirties slėpiniu, ieškomi atsakymai į savo keliamus egzistencialistinius klausimus. Toks buvo ir pats Vytautas Mačernis. Kaip savo dienoraštyje yra rašęs, poetas degė nerimu, vedančiu į pažinimo gelmes, todėl kančios tema yra neatsiejama nuo jo kūrybos. Savo 7-ajame Rudens sonete, iš rinkinio ,,Metai‘‘, aprašo nerimą, baimę, nežinojimą nešantį lyrinį subjektą. Pirmoji strofa atskleidžia, jog veiksmas vyksta vidurnaktį, kai subjektas ir vėl pabunda iš neramumo: ,,Vidunaktį dažnai \ Aš pabundu, \ Kada keistai, keistai \ Visuos namuos tylu,‘‘ Antroje strofoje atskleidžiami lyrinio ,,aš‘‘ vidiniai jausmai- jis kamuojamas nežinios, kuri aplanko jį beveik kiekvieną naktį ir kurią kasnakt vis sunkiau išgyventi: ,, Ir aš nebežinau, \ Kas daros su manim, \ Bet man kaskart sunkiau \ Tokiom naktim”. Šios nežinios priežastys yra gyvenimo ir mirties klausimai, negalėjimas suprasti jų prasmės. Taip pat pateikiami labiausiai iškeliami subjekto retoriniai klausimai: ,, Kodėl kas nors yra? Kodėl aš pats esu \ Didžiausia paslaptis visatos slėpinių?‘‘. Kitame 25-ajame Rudens sonete galima būtų taip pat įžvelgti, jog yra kalbama apie žmogų, kankinamą įvairiausių klausimų, susijusių su jo paties būtimi, kurie tapatinami kelionės motyvu. Sonetas pradedamas lyrinio subjekto būsenos nusakymu: “Einu, bet nežinau į kur nueisiu,/ Ir gyvenu, bet palaidai ir be prasmės.” Lyrinis subjektas akcentuoja beprasmybę, kuri užgožia gyvenimo prasmę ir neleidžia džiaugtis juo. Gyvenimas jam, kaip našta ant pečių. Antroje strofoje yra ieškoma atsakymų į jo pateiktus klausimus pagalbos ieško filosofijoje ir tikėjime. Gauti atsakymai subjektui nepadeda, jis tik toliau yra kankinamas minčių: ,,Bet man širdis ir šiandien lygiai sopa: Kodėl pasaulis ir žmogus, ir visa tai?‘‘. Lyrinis ,,aš‘‘ tęsia savo nežinios kelionę. Linksmybės padeda pasimiršti, nuklysti nuo šio kelio, tačiau neilgam, jis ir vėl jaučiasi išmestas į jį. Lyrinį žmogų dažnai kamuoja būties klausimai, į kuriuos sunku rasti atsakymus. Keliama šio ieškojimo problema. Vaikystė, tai tyriausias gyvenimo laikotarpis. Kada ji baigiasi, yra sunku pasakyti, nes visi labai skirtingai tai suvokia. Tačiau kiekvienam ji palieka pėdsaką tolimesniam gyvenimui ir šie prisiminimai dažiausiai būna spalvoti. O ryšys su vaikyste, su ja supančiais žmonėmis, priverčia įspausti šypseną net suaugus. Apie tokį ryšį rašė jauniausias lietuvių klasikas, gyvenęs XX amžiuje, naujosios lietuvių poezijos pradininkas, lietuvių literatūrą priartinęs prie Europinės egzistencialistinės problematikos, Vytautas Mačernis savo eilėraščių cikle ,,Vizijos‘‘. Šiame kūrinyje, poetas išrašė tikruosius savo išgyvenimus ir jausmus. ,,Šeštoji‘‘ vizija yra Mačernio kelionė svajonėmis atgal į vaikystę:,, Sėdėjau kambary, ką tik iš tolimos kelionės tėviškėn sugrįžęs, / Kai iš gyvų prisiminimų budo, kėlėsi vaikystė tolima, / O iš senų paveikslų žvelgė į mane veidai senolių rūstūs, / Ir švietė sutemoj senolės šypsena.‘‘ Lyrinio subjekto sapnas jį nukelia į sodą, kuriame gražiai krinta žiedlapiai, atnešantys stiprų, bet malonų, kvapą. O po didele obelimi jis išvysta savo senolę. Pokalbis su ja, poetą nukelia į dar gilesnę vaikystę:,, Atsimeni, vaikystėje kadais / Mes mėgdavom išeit laukuosna dujen.‘‘ Jo ryšys su vaikyste, o ypač senele, kuri apėmė nemažą dalį jos, yra beribė ir labai šilta. Subjektas laiką praleisdavo gamtoje, vasaros kaitroje ir saulėje, kur daug gražių spalvų ir kvapų. Visą tai jis prisimena su euforija ir meile, juk tai gražiausi poeto gyvenimo metai. Tačiau jo vaikystė truko labai trumpai: ,,Paskui lemtis išskyrė mus, ir metai pridavė veidams rimtumo‘‘. O ir su senolės mirtimi išnyksta tiek vaikystės rojus, tiek visi jos sukurti vaizdiniai aplink. Poetas aukština laiką iki šio įvykio ir visi prisiminimai suteikia tik šiltus jausmus. Jo ryšys su vaikyste yra labai stiprus ir svarbus tolimesniam jo gyvenimui ir kūrybai. Namų sąvoką kasdieninėje kalboje suprantame siaurąja prasme, tačiau ji aprėpia ne tik gyvenamąją vietą, bet ir šilumą. Tai vieta, kurioje esi apsaugotas namų sergėtojo, gali į jį atsiremti. Vytautas Mačerinis, jauniausias lietuvių klasikas, poetas, lietuvių literatūrą priartinęs prie Europinės egzistencialistinės problematikos, savo septynių eilėraščių cikle ,,Vizijos‘‘ pateikė savąjį namų paveikslą. Pirmosios trys vizijų dalys yra šviesios, pabrėžiamas namų išskirtinumas ir jų svarba. Trečioje vizijoje pasirodo Senolė, kuri, pasak mokslininkų, yra ta pati mažojo Vytauto senelė. Ji ir yra namų sergėtoja, į kurią lyrinis subjektas gali atsiremti: ,,Patyrus mano nuotykį, senolė prašė nebeverkt, / Nušluostė ašaras ir pažadėjo gint mane‘‘. Su ja namai buvo kupini džiaugsmo ir svajonių, nes, kaip pati senolė sakė, gyvenime yra tik jaunystė, saulė, namai. Tačiau ketvirtos vizijos antroje dalyje susikerta šių šviesių namų vaizdinys su mirtimi. Po senolės mirties, lyrinis subjektas jaučia tuštumą namuose, širdyje neliko tikėjimo ženklų, džiaugsmo nebesuteikia tai, kas teikė jį: ,, Nors kartais manyje suspindi saulės langas / Ir plečiasi lyg medis laisvėje aukštyn, platyn, - / Iš tolimų, nežinomų kraštų atklysta tas erdvių klajūnas paukštis / Ir meta didelių sparnų šešėlį mano džiaugsmo vidurin‘‘. Lyriniam subjektui namai buvo ne tik saugumas, bet ir šiluma, kurią teikė sergėtojas, šiuo atveju senolė Vytauto Mačernio, jauniausio lietuvių klasiko, poeto, lietuvių literatūrą priartinusio prie Europinės egzistencialistinės problematikos, sonetuose ,,Metai‘‘ atskleidžiamas įdomus lyrinio subjekto portretas. Jo sonetuose pasirodo vienišumas ir individualumas. Lyrinis ,,aš‘‘ jaučia nerimą, baimę ir nežinomybę, ieško gyvenimo prasmės, nes jaučiasi pasimetęs ir tiki, jog tokios nėra:,, Einu, bet nežinau, į kur nueisiu, / Ir gyvenu, bet palaidai ir be prasmės‘‘. Tam, kad geriau pažintų pasaulį, lyrinis subjektas dažnai sau iškelia egzistencialistinių klausimų, pagalbos ieško net filosofijoje ir tikėjime. Savo gyvenimą laiko paslaptimi: ,,Atėjęs iš erdvių giliųjų, / Kodėl kas nors yra? Kodėl aš pats esu / Didžiausia paslaptis visatos slėpinių?‘‘ Jaučiasi nepatenkintas, jog nesuvokia ir neišsiaiškina visų atsakymų į šiuos klausimus. Dažnai pabunda naktį:,, Vidurnaktį dažnai / Aš pabundu / Kada keistai, keistai / Visuos namuos tylu.“. Tokiomis naktimis jis mąsto apie gyvenimą ir pačią mirtį: ,,Bet man kaskart sunkiau / Tokiom naktim / Išspręst gyvybės ir mirties lygtis / Su begale nežinomųjų“. Lyrinis subjektas jaučia, jog yra atsakingas už savo likimą, bet nemoka savęs nuraminti ir pasiduoda emocijoms. Jo siela nerami, ją tapatina su žvėrimi: ,,Savo sielą, alkaną žvėrį, / Maitinu geriausiais žemės vaisiais

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!