Visuomenės sutarties atsiradimas T. Hobbeso filosofijoje

ĮVADAS Thomasas Hobbesas yra didysis anglų materializmo atstovas, filosofas, gyvenęs anglų buržuazijos revoliucijos metu. Jo filosofija padėjo pamatus naujai politinei filosofijai, Hobbesa galima įvardinti, kaip naujųjų laikų filosofą, iš kitų to meto filosofų jis labiausiai išsiskyrė tuo, kad bandė modernųjį mąstymą susieti su politine filosofija. Žymiausią savo kūrinį „Leviatanas“ filosofas rašė Anglijos pilietinio karo metu, jis buvo be galo sukrėstas tuo, ką Anglijai padarė šis karas. Tai žinoma padarė didelę įtaką jo politiniai filosofijai, tačiau yra ir kitos priežastys. Modernybės epochoje skilo krikščioniško politinio mąstymo paradigma. Politinės teologijos vaidmuo krikščionybei buvo nenatūralus, todėl Europos pasaulietiškėjimas neišvengiamai prisidėjo prie ryšių tarp Bažnyčios ir modernios valstybės trūkinėjimo. Nemenką smūgį tam sudavė reformacija, po kurios buvo panaikinta vieningos Vakarų krikščionybės samprata. Taip pat ir religiniai karai prisidėjo prie to, kad atsirado reikalas permąstyti krikščionybės ir religijos santykius. Viso to rezultatas turėjo būti nauja politinė teorija, kuriai kelią atvėrė būtent Hobbeso politinė teorija, neveltui vadinama pirmuoju moderniosios politinės filosofijos žingsniu. Hobbesas manė, kad tikroji pilietinių religinių karų priežastis yra žmogaus sielos tiesa, kurią skelbė dar antikos filosofai. Todėl jo pasiūlytas problemų sprendimas reikalavo sielos tiesą pašalinti iš politinio gyvenimo ir perinterpretuoti žmogaus prigimtį, įvesdamas prigimtinius įstatymus ir sukurdamas visuomenės sutartį, su kuria, būtent šiame rašto darbe ir bandysiu supažindinti, atskleisdama, kad privedė Hobbesą prie tokio požiūrio. 1. Prigimtinė žmogaus būklė Anot Hobbeso, prigimtinė būklė yra teorinis konstruktas, o individas yra suvokiamas, kaip beribių troškimų kamuolys, visi troškimai yra vienodai natūralūs arba žmogiški. Prigimtinės būklės vaizdinys neturi atitikmenų realioje tikrovėje, tad yra modernios politinės filosofijos teorijos konstruktas, turintis tam tikrą aiškinamą ir euristinę vertę. To vaizdinio paskirtis yra įveikti įprastinę psichologijos sampratą ir pakeisti ją nauju specialiai sukonstruotu psichinio gyvenimo vaizdiniu. Hobbesas yra pirmasis filosofas, kuris aiškiai pateikė individualaus žmogaus paveikslą. Žmonės yra iš prigimties lygūs kūno bei proto sugebėjimais, gamta žmones sukūrė savanaudiškus, kurie nuolat siekia didinti savo galią, nepaisant to, kad žmogus, anot filosofo, yra visiškai laisvas iš prigimties, jo „gyvenimas yra vienišas, skurdus, bjaurus, gyvuliškas ir trumpas“ (1999, p. 138). Hobbeso žmogui neegzistuoja summum bonum, vienintelis gėris – galimybė išbūti šiame pasaulyje bet kokia kaina. P. Benetonas „Leviatane“ atranda ypač svarbų dalyką: „Prigimtis Hobbesui jau nėra nei tam tikras standartas, nei tai, kas kreipia link summum bonum, bet chaotiška būklė, kurią reikia įveikti“ (2000, p. 198). Hobbesą galima vadinti naujo tipo politinės filosofijos atstovu, kuris įveda galios sąvoką, galios filosofijos pradininku. Žmogaus prigimtyje anot filosofo galios šaltiniai yra turtas, pažinimas, garbė. Iš jų kyla trys ginčų priežastys: lenktyniavimas, kuris skatina žmones stoti vienas prieš kita, kariauti; nepasitikėjimas, kuris kyla kai žmogus siekia saugumo; garbės troškimas siekiant šlovės. Hobbesas išskiria dvi žmonių būsenas, visuomenės būsenas: natūraliąja ir pilietinę. Natūralią būseną gausime tada, kai iš žmogaus išskirsime tai, ką valstybė į jį suprojektavo. Šioje būsenoje žmonės turi teisę į viską, ką galima paimti, užgrobti, natūralioje būklėje žmogus vadovaujasi gamtos duotu savisaugos dėsniu. Todėl čia jėga sutapatinama su teise ir, anot Hobbeso, natūrali būsena yra „visų karo prieš visus“ būsena (1999, p. 138). Reikia ieškoti taikos, vadinasi reikia atsisakyti teisės į viską ir atiduoti dalį savo teisės kitam. Egzistuoja nerašytas proto įsakymas, kuris liepia siekti laimės, laimė Hobbesui yra nevaržomas visų įmanomų troškimų patenkinimas arba galimybė nekliudomai pereiti nuo vieno troškimų objekto prie kito. Tačiau objektų, galinčių patenkinti troškimus yra nedaug, o tai ir yra nesantaikos priežastis. Norint pasiekti laimę, būtina taika, o ją galima pasiekti tik prievarta nuslopinus troškimus. Atsiranda valdžios poreikis, nes troškimus gali nuslopinti tik valdžia. Kai proto įsakymas yra suvokiamas, kaip Dievo įsakymas, jis virsta prigimtiniu įstatymu, o šis pradeda veikti tik tapęs valstybės įstatymu. 2. Prigimtinis įstatymas Prigimtinis įstatymas yra proto patarimas, taisyklė, kuri neleidžia žmogui daryti tai, „kas pražūtinga jo gyvybei, ar atima iš jo priemones ją išsaugoti ir nepadaryti to, kas, jo manymu, gali geriau jo gyvybę išsaugoti“. Perinterpretuodamas žmogaus prigimtį, Hobbesas nutraukė visus ryšius su tradicine prigimties samprata. Prigimtinis įstatymas pasiūlo geras politinio gyvenimo sąlygas, dėl kurių žmonėms yra naudinga susitarti. Išeiti iš prigimtinės būklės žmogui gali padėti valdžia, perėjima nuo natūralios būklės į pilietinę lemia prigimtinis įstatymas, būtent šis įstatymas padeda žmogui suprasti savo santykius su kitais žmonėmis, kaip jis turi elgtis norėdamas įgyvendinti savo saugumą. „Todėl prigimtinis įstatymas

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!