Beprasmybė ir prasmė egzistencinėje filosofijoje (A. Camus, J. Girnius, V.E. Frankl)

ĮVADAS Tiriamosios problemos pagrindimas: Niekada nei vieno žmogaus nebuvo paklausta ar jis nori ateiti į šį pasaulį. Atsirandame čia dėl kitų norų ir nuo mažumės esame pratinami gyventi tarp kitų, dėl kitų, pratinami prie tam tikros nelaisvės. Betgi ateina toks metas, kai žmogus, ypač susidūręs su savo mirties galimybe, suvokia, koks vis dėl to svetimas ir dažnai nereikalingas yra šiame pasaulyje. Tada iškyla gyvenimo prasmės klausimas. A. Camus manymu, atsakyti į klausimą ar gyvenimas vertas, kad jį gyventum yra pats svarbiausias filosofinis klausimas. Tokiu būdu, siekiant atskleisti beprasmybės problemą, pasitelkiami A. Camus veikalai. Vien tik verta pagalvoti kokiems veiksmams šis klausimas skatina atsirasti. Niekas nemiršta dėl noro įrodyti ontologinį argumentą, tačiau dėl suvokimo, kad gyvenimas neturi jokios prasmės nusižudžiusių daug. Savo poelgiu jie pripažino, kad gyvenimas vis dėl to juos pranoko arba jie visiškai jo nesuprato. Savižudybė tai apsisprendimas, kad gyvenimas nėra vertas gyventi, tai vargas, beprasmiškas buvimas. Tas jausmas, esant svetimu savame pasaulyje, suvoktas skirtumas tarp žmogaus ir jo gyvenimo, sukelia absurdo jausmą. Kiekvienas sąmoningas žmogus pajutęs šį jaumsą, bent kartą yra pagalvojęs ir apie savižudybę. Tačiau tas jausmas užklumpa retai, o rutina ir vėl įtraukia priversdama laikinai užmiršti prasmės klausimą. A. Camus absurdą apibrėžia kaip pasaulio dėsnį, kai protas susiduria su pasaulio iracionalumu. Pati žmogaus egzistencija nėra absurdiška, bet žmogui susidūrus su pasauliu atsiranda absurdas, nes žmogus nori viską įprasminti. Absurdo žmogus nėra beprotis, tai protingas žmogus, kuris patiria absurdą. Prasmės klausimas iškyla tada, kai žmogus jaučiasi patekęs į konfliktą su pasauliu. Būtent šita nedarna su pasauliu ir sukelia absurdo jausmą, o savižudybė tampa išeitimi iš absurdo. Nors ir kaip dažnai žmogų gali aplankyti absurdo jausmas yra kažkas stipresnio gyvenime nei visi vargai. Taip pat ir įpratimas mus laiko čia „Gyventi įprantame dar prieš įprasdami mąstyti.“ 1 Juk iš pradžių gyvename, mus augina, o tik vėliau pradedame mąstyti ir užduoti klausimą, kodėl apskritai gyvenam. Tačiau prasidejęs mąstymas apie buvimą čia t.y. buvimą šiame pasaulyje čia ir dabar, visuomet veda į savęs pribaiginėjimą, savęs nesuvokimą, o svarbiausia į visišką apatiją. Tuomet pakanka labai menko įvykio, kad protas jau pasinaudojęs, ne kokiais loginiais sprendimais, o daugiau jausmais, pasirinktų mirtį. Žmogus šiuo poelgiu pripažįsta, kad jis neturi jėgų kovoti ir kankintis, kad gyvenimas nevertas, kad jį gyventum. „Nusižudyti, panašiai kaip melodramoje, tam tikra prasme reiškia prisipažinti. Prisipažinti, kad gyvenimas tave pranoko arba kad jo nesupranti.“ 2 1 Camus A. Sizifo mitas. Vilnius: Baltų lankų leidyba. 2007. P. 5. 2 Camus A. Sizifo mitas. Vilnius: Baltų lankų leidyba. 2007. P. 4. 6 Visuomet išlieka ir viltis, kad po šito buvimo yra kitas gyvenimas, kurį reikia užsitarnauti. 3 Ir kad gyvenimas, kurį šiuo metu gyvename yra tik pasiruošimas kažkam didingesniam, pranokstančiam mūsų buvimą šiame pasaulyje, kažkokiai žymiai didesnei idėjai. Žmogus toks ir lieka, besiblaškantis tarp savižudybės ir vilties. Ir niekaip neatrandantis atsakymo ar savižudybe vis dėl to yra tinkama išeitis iš absurdo. Tačiau nesusitaikius su absurdu gyventi galime maište. Maištas žmoguje kyla būtent tuomet kai atsiranda jausmas, kad būtent tas jo poelgis yra teisingas, tai protestas prieš nepakenčiamą elgesį jo atžvilgiu. Žmogaus bandymas pasipriešinti tam, ką bando iš jo atimti, o jis nori išsaugoti. Maištas verčia žmogų jausti aistrą savo egzistencijai, idealo siekiui ir galiausiai meilei. Žmogus, kuris maištauja, visada pasirenka kovoti dėl šių jam itin svarbių dalykų ir paaukoja visa kita. Prieš absurdą žmogus kovoja pasitelkęs maištą. Tokiu būdu bando atrasti savo gyvenimui prasmę. Prasmės atradimui žmogaus gyvenime suteikiamas įpatingas vaidmuo. Tai tampa jo pamatu, stimulu veikti, nes jaučiant beprasmybę įmanomas tik buvimas. Čia svarbų vaidmenį atlieka dorovinės vertybės, kurios glaudžiai siejamos ir su tiesa dėl kurios sugebame nesiblaškyti ir teisingai įžvelgti egzistencinę prasmę. Tikėjimas taip pat atlieka svarbų vaidmenį, nuo jo neatsilieka grožis. Gyvenimo prasmė gali nuolat kisti. Pirmiausia gyvenimo prasmę galime atrasti kurdami arba nuveikdami darbą. Taip pat per patiriamą grožį, tiesą, gamtą, meilę, o galiausiai ir per kančią. Kančia atlėgsta kai jai atrandama prasmė. Bet kuriuo atveju žmogui yra sunku įprasminti savo gyvenimą, jam žymiai lengviau suvokti jo beprasmybę, tačiau iš žmogaus reikalaujama pakęsti savo nesugebėjimą racionaliai suvokti jo besąlygišką prasmingumą. Todėl ieškant prasmės pirmiausia turime pakeisti požiūrį. Dažnai stengiamės išvengti kančios klausimo, kuris nėra malonus, kuriam trūksta drąsos. Taip elgiames ne dėl to, kad šis klausimas visiškai nevertas mūsų apmąstymų. Taip yra dėl to, kad jis labai stipriai mus liečia, stipriai mus paveikia, nuo jo niekaip negalime pabėgti. Jis atsakingas ir už mūsų laimę. Bandome tos kančios klausimo išvengti, kad neaptemdytų mūsų laimės paieškų, nepabudintų mūsų iš to „klausimo užmiršimo“ ir mums netektų susidurti su karčia realybe. „

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!