Vinco Mykolaičio – Putino romanas „Altorių šešėly“. Ištraukų analizė

Vinco Mykolaičio – Putino romanas „Altorių šešėly“ Ištraukų analizė Veiksmą pasakoja pasakotojas. Pasakotojas yra objektyvus, visažinis, į situaciją žvelgia iš perspektyvos, pats veiksme nedalyvauja, tik informuoja apie tai, kas vyksta. Pasakotojas daug žino apie pačią seminariją, jo tvarką, yra vyresnis, labiau subrendęs negu romano veikėjai. „Tuo tarpu visi jie rengėsi dar trumpais, gimnazistiškais savo drabužiais, nes sutanas apsivilks tiktai po meditacijos, eidami klausyti šventų mišių ir pirmą kartą po rekolekcijų priimti šventosios Komunijos.“ Liudą Vasarį, grįžtantį iš seminarijos, apima lengvumas, palaima, atsipalaidavimas: „juo karščiau kaitino saulė pro juodą sutaną, juo lengviau darėsi klieriko Vasario širdį ir šviesiau akyse.“ Liudas Vasaris apie nieką negalvoja, nemąsto, tiesiog jaučia ramybę ir gamtos visumą savyje: „tik visas jo kūnas tarsi pavirto į vieną jutimą, o visas dvasios gyvenimas į vieną jausmą. Ir jis stačiai svaigo.“ Ištrūkęs iš seminarijos Liudas pasijunta laisvas, nevaržomas. Vasariui reikšmingi vaikystės prisiminimai, nes jie susiję su gamta, įkūnija, akcentuoja patirtus neišdildomus įspūdžius. Šienapjūtės epizodas: mažas Liudukas stipriai nusigąsta pamatęs dangumi „bėgančius“ debesis. Vasaros nakties epizodas: Liudas Vasaris patiria mistišką gamtos pojūtį: „sukėlė Vasario, vaiko, dvasioje pirmą jo gyvenime mistišką įspūdį ir įdiegė nuovoką, kad gamtoje kažkas yra.“ Vaikystė ypatinga tuo, kad tai metas, kai žmogus neturi rūpesčių, džiaugiasi gyvenimu ir bando pažinti pasaulį. Liudas Vasaris jaučia ne atskirus gamtos fragmentus ar detales, bet gamtos visumą: „Bet peizažas ir atskiri jo vaizdai slinko pro šalį labai mažai patraukdami Liudo Vasario akis.“ Gamtoje jis pajunta dvasios pilnatvę, ramybę. Vasario savijauta lyginama su žmogumi, kuris „ilgą laiką uždarytas tamsoje ir išvedamas į vidurdienio saulės nušviestą sodą“ arba lyginamas su kurčiu staiga išgirdusiu šimtabalsę simfoniją – visi jie nesigilina į atskirus vaizdus, bet pajunta visą visumą. „Gamta“ rašoma didžiąja raide, nes tai ne šiaip gamta, kurioje žmogus gyvena, dirba, ja naudojasi, bet žmogaus dvasios tėvynė, kaip bažnyčia. Tai parodo gamtos šventumą ir pagarbą jai. Putino poezijai būdingi kontrastingi dienos ir nakties, šviesios ir tamsos pasauliai. Dangus romano ištraukoje siejamas su tyrais siekiais, idealais, svajonėmis (lyrikoje – žvilgsnis į žvaigždes atskleidžia aukštesnių idealų siekį (eilėraštis „Rūpintojėlis“)). Taip pat Putino kūryboje ryškus nakties motyvas: romane – paslaptinga, mistiška gamta, naktigonė miške, o lyrikoje naktyje ištirpsta daiktų kontūrai, žmogus susitelkia į save ir apmąsto savo santykį su pasauliu, būtimi (eilėraštis „Tarp dviejų aušrų“). Važiuodamas namo Liudas Vasaris iš pradžių jaučiasi laimingas, atsipalaidavęs, patiria dvasios ramybę, susilieja su gamtos visuma: „štai dabar pasijuto pasinėręs į pačią didelę gamtą, kur tiek laisvės, tiek šviesos, spalvų ir džiaugsmo.“ Bet vėliau prisiminęs apie skaudžią tikrovę ir niūrią seminariją jį apima liūdesys, nerimas, abejonės dėl ateities: „tu grįši į kietos askezės vienumą, tu liksi nuskriaustas ir pažemintas, tu neturėsi jokių didelių ambicijų, tu išsižadėsi meilės ir laimės, tu išsižadėsi pačio savęs...“ Liudas Vasaris pradeda nepasitikėti savo jėgomis ir apima noras tik išsiverkti, pasislėpus nuo kitų. Vasaris iškilmėse jaučia „iškilmingą patosą“ (pakilų dvasinį susijaudinimą, aistrą). Jis jaučiasi visos visuomenės dalimi: „Jis buvo su visais, jis buvo visų ir visuose, kurie tik matė tą altorių, girdėjo tuos vargonus ir kvėpavo tą smilkalais pakvipusį Katedros orą.“ Vasaris pajuto dvasinį susijaudinimą, pasigerėjimą visa bažnyčios aplinka: „Jam rodėsi, kad niekad taip graužiai nedegė žvakės, kad niekad taip svaiginančiai nekvepėjo smilkalai ir niekad taip galingai negriaudė didžiuliai vargonai.“ Vasaris pajautė pasitenkinimą kunigo darbui. Tiek atlaidus, tiek Katedros Nepažįstamąją Liudas Vasaris labai detaliai analizuoja, tyrinėja, pastebi net mažiausias detales (kaip žiūri, kaip atrodo, ką veikia ir t.t.). Šie du motyvai labai prisideda kuriant šventės iškilmingumą, Liudo Vasario susijaudinimą, savianalizę, jo apmąstymus. „Šitas vaizdas svajingam klierikui pasirodė lyg kokia vizija, ištryškusi iš jo pačio sukauptos nuotaikos...“ „Be abejo, tai buvo jaunuoliško jo ilgesio projekcija į visai galbūt paprastą kasdienišką moterį, vienu kitu bruožu sugebėjusią įsipinti į to ilgesio kuriamą pasaką.“ „Ir jis papuošė tą Nepažįstamąją visu savo švarios širdies idealizmu, niekad dar nepaliestu nei kasdienės realybės, nei brutalaus cinizmo.“ Poreikį kurti lemia noras išreikšti savo jausmus. Šventės ar atostogų atsiminimai, kupini įspūdžių ir nuotykių, Liudo Vasario sielą pripildo įvairių pajautų, jausmų. Vasaris rašo, nes nebesugeba viduje išlaikyti tų jausmų, potyrių (mat kaip kunigas, jis tokių minčių viešai reikšti negali). Vasaris, atkurdamas prisiminimus, jaučiasi vienišas, liūdnas, nuskriaustas, bet „jam buvo gera ir ramu su savo liūdesiu.“ Jis kupinas abejonių, vilčių, kamuojamas vidinių prieštaravimų: „Neaiškių vilčių nubudo tą vakarą klieriko Vasario širdį.“ Vis dėlto tą vakarą parašytas eilėraštis trykšta jaunuoliška nerimastimi, laisvės pasiilgimu, nepasitenkinimu gyvenimu ir susižavėjimas kažkokiu nepasiekiamu idealu. Rusų poeto eilėraštis „Silentium“ sujaudina Vasarį, nes tas eilėraštis puikiai atspindėjo Vasario vidinius prieštaravimus, buvo jo vidinio pasaulio atspindys: „Tie žodžiai buvo išvogti iš jo pačio širdies ir atvejų atvejais atjausti ir išgyventi.“ Eilėraštis „Silentium“ buvo Vasario seminarijos gyvenimo buities išraiška. Vasaris svarsto ar gerai pasielgė slapstydamas savo jausmus ir svajones, apmąsto savo gyvenimo poelgius: „Bet užtai gal būčiau buvęs pavyzdingiausias klierikas, o gal ir mano tikėjimas, ir mano uolumas būtų liepsnojęs kaip ugnis..?“ Veikėją kamuoja vidinė kova, prieštaravimai, abejonės. Jo vidinis „aš“ yra maištaujantis, prieštaraujantis – Vasariui yra sunku suderinti protą ir jausmus: „Kaip man susiderinti savyje, aš nežinau, o kiek kartų bandžiau, neįstengiau.“ Liudas Vasaris mano, kad visas jo „gyvenimas bus ilgas silentium ir vienatvė“, nes kunigai negali laisvai reikšti savo jausmų, norų ir svajonių. Tad Vasaris, tapęs kunigu, irgi turės paslėpti savo troškimus. Veikėjas yra meniškos sielos žmogus, jis kitaip mąsto, turi lakią fantaziją, kuri nepritampa prie kunigų luomo normų. Mąstydamas apie tai Liudas Vasaris išgyvena abejonę, prieštaravimus. Jis polemizuoja: gal ir gerai būtų, „bet ar aš ištversiu?“ Vasaris svarsto, kas jam būtų geriau, analizuoja galimus variantus. Aušrakalnis yra aukščiausia visoj apylinkėj vieta, toli nuo bet kokio namo ar kelio. Nuo jo buvo matoma visa apylinkė. Iš pietų pusės, už kaimo buvo miškas, už giraitės, buvo matyti vėl derlingi laukai ir tolimų bažnyčių bokštai. Iš vakarų pusės tęsėsi plati lyguma. Aušrakalnis niekada nebuvo nei užartas, nei užsėtas, todėl buvo apaugęs sausa žole, čiobreliais ir kačpėdėlėmis. Aušrakalnis artimiausia vieta veikėjui yra jau nuo pat vaikystės. Būdamas mažas jis bėgdavo į kalnelį, kad galėtų stebėti dangumi plaukiančius debesis ir aprėpti horizontą. Vasaris – gamtos vaikas, kurioje jis patiria dvasios pilnatvę, savaip ją jautė: „Vasaris nejučiomis pratinosi matyti gamtą pro savo jausmą ir nuotaiką“. Kalno viršūnė buvo toli nuo namų, civilizacijos, todėl tai buvo ir susikaupimo, apmąstymų vieta. Aušrakalnis ir nuo jo atsiveriantys vaizdai, Liudui Vasariui buvo kūrybos šaltinis ir įkvėpimas. Vakare, grįžęs nuo kalnelio, veikėjas pabandydavo rašyti, kol akimirka (sukauptos emocijos ir vaizdiniai) dar buvo neišblėsusi ir „tada jis parašė keletą geresnių to laiko eilėraščių.“ Susitelkę į save žmonės mėgsta plačius reginius, nes jų žvilgsnis nekliudomai siekia tolimiausius horizontus. Jie nesigilina į detales, fragmentus, bet mato visą vaizdą. Be to, platūs reginiai leidžia atsiskleisti fantazijai, susikaupti ar pasvajoti. Baronienė atsako, kad kunigo širdis yra suvaržyta griežtomis normomis ir taisyklėmis, todėl jis negali laisvai reikšti savo minčių ar jausmų. Be to, kunigas visus reiškinius yra pratęs vertinti doroviniu (gėrio ir blogio) mastu, jis arba teis ir per griežtai peiks, arba pernelyg daug girs ir aukštins, dėl to ir jis pats negali likti abejingas, nešališkas. Taip pat meniški gabumai verčia kunigą supasaulėti, kitu atveju jam trūks kūrybinės medžiagos arba meniško blaivumo. Rašytojai turi būti laisvi pasaulietiški žmonės, o tai prieštarauja kunigiško luomo nuostatoms. Būtent Vasaris ir įtraukė baronienę į diskusiją, noriai ginčijasi: „Sveikas įtrauki mane į tokias rimtas diskusijas, tarsi aš būčiau koks senas profesorius.“ Išgirdęs baronienės nuomonę ir argumentus, Vasaris grįžta namo ir bando rasti kontrargumentų, kad kitąkart diskusija tęstųsi, nori įsitikinti Rainakienės argumentų teisingumu ir pamažu pats formuoja savo nuomonę. Anot Rainakienės, kūryba yra neatsiejama nuo žmogaus gyvenimo. Rašytojai turi būti išsilavinę, turėti tvrtą nuomonę, būti laisvi ir nevaržomi, gebėti reikšti savo jausmus. Platų, įvairų gyvenimą turintys žmonės, pagal baronienę, yra geresni rašytojai negu tie asmenys, kurie yra užsidarę ar suvaržyti taisyklių: „Menas, mano bičiuli, yra platus kaip gyvenimas...“ Liudas Vasaris mano, kad gyvenimas ir kūryba yra atskiri dalykai, galintys gyvuoti vienas be kito: „Aš pasistengsiu būti kunigu be priekaištų,

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!