Vincas Mykolaitis - Putinas „Altorių šešėly“ (konspektas)

VINCAS MYKOLAITIS-PUTINAS „ALTORIŲ ŠEŠĖLY“ Pradžioms • Vincas Mykolaitis – Putinas, tai XX a lietuvių prozininkas ir dramaturgas. Jo romanas „Altorių šešėly“ – tai pirmasis meniškai brandus psichologinis romanas lietuvių literatūroje. Kūrinyje realistiškai vaizduojamas kūrybinės asmenybės emocinis ir intelektualinis brendimas, aprėpiamos svarbios dvasinio gyvenimo problemos. Romano centre – poeto kunigo Liudo Vasario asmuo, kurio psichologinė analizė sudaro „Altorių šešėly“ turinį. • Vincas Mykolaitis – Putinas vienas žymiausių XX a. lietuvių rašytojų. 1933m. V. Mykolaitis išleido pirmąjį lietuvių psichologinį, intelektinį romaną ,,Altorių šešėly”, kuriame gilinamasi į pagrindinio veikėjo mintis, išgyvenimus, konfliktišką vidinį pasaulį ir psichologiją. 1. Romano kompozicija, temos, problemos, tipas, pasakojimo būdas. Kūrinio pavadinimas nurodo pagrindinę siužeto kryptį: visose trijose romano dalyse Liudo Vasario gyvenimas rutuliojasi „altorių šešėly“. Jis nori ieškoti savęs, kurti, bet tam trukdo pasiryžimas tapti dvasininku. Romano laikas trunka aštuoniolika metų nuo Vasario įstojimo į seminariją iki prašymo leisti palikti kunigų luomą. Nors „Altorių šešėly“ sukurta plati tarpukario Lietuvos panorama, tačiau istoriniai įvykiai neryškūs svarbiausias yra vyksmas Vasario sieloje. Romane gvildenamos žmogaus pašaukimo, prigimties sudėtingumo, dvilypiškumo, kūrėjo laisvės, talento tikėjimo ir kitos problemos. Visus tuos metus Liudas Vasaris sprendžia pagrindinį, vidinį sielos konfliktą: kaip suderinti kunigo ir poeto kelią. Prisitaikyti, pritapti prie jų išsižadėti savęs, pasmerkti save dvasinei mirčiai, pasitraukti iš kunigų luomo – nuvilti artimuosius, atsisakyti ketinimo pasiaukoti dideliam darbui, nebesekti autoritetu – Maironiu. „Altorių šešėly“ sudaro trys dalys, kuriose atskleidžiami trys pagrindinio veikėjo gyvenimo tarpsniai. Pirmojoje dalyje „Bandymų dienos“ vaizduojami Liudo Vasario gyvenimo seminarijoje metai. Tai trunka šešerius metus, pasakojama apie pagrindinio romano kūrybinius bandymus, brendimą, užsimezgusią abipusę meilę kunigo Kimšos dukterei Liucei, tikėjimo ir kasdienės rutinos svarstymus, idealo paieškas. Uždara, nuolat prieblandoje skendinti veiksmo erdvė (seminarijos celės, koplyčia, bažnyčios skliautai) yra fonas Vasario išgyvenimams ir apmąstymams. Šioje dalyje Jis ne kartą perkrato stojimo į seminariją motyvus. Liudas vasaris nuoširdžiai bando patirti religinį jausmą, bet turi pripažinti sau, kad stokoja kunigo pašaukimo, o eiliniu kunigu būti nenori. Pirmoji romano dalis baigiasi kunigystės laimėjimu. Atsisveikinimas su savo jaunystės ir prigimties vilionėmis virsta sunkia Vasario dvasine kova. Antroji dalis „Eina gyvenimas“ – tai vienerių metų kunigavimo istorija. Vasaris paskiriamas vikaru į Kalnynų parapiją, kur sąžiningai klauso išpažinčių, tvarko bažnyčią, dalyvauja religinėse apeigose. Entuziazmas išblėsta pamačius, kad jo uolumas tampa pajuokos objektu. Nuo sunkių, varginančių pareigų Liudas bėga į gamtą, kur veržiasi jo meniška siela. Šioje dalyje Vasaris susipažįsta su baroniene Rainakiene, taip atrasdamas kitokį dvasinį gyvenimą. Vikaraudamas Kalnynuose Liudas pajunta, kad jo pasiaukojimo, savęs varžymo pastangos neturi prasmės, blėsta anksčiau puoselėtas idealizmas. Bet jaunasis kunigas dar bando laikytis bendraudamas su pavyzdingais kunigais. II „Altorių šešėly“ dalyje prasidėjęs Pirmasis Pasaulinis karas, kelionė tęsti mokslų į užsienį nutraukia Liudo Vasario ryšius su Kalnynų parapijos aplinka. Simbolinis griūvančio bažnyčios bokšto vaizdas pranašauja Vasario išsivadavimą iš kunigų luomo. Antrosios ir trečiosios dalies įvykius skiria dešimt metų. Per tą laiką baigėsi Pirmasis Pasaulinis karas, atkurta Lietuvos valstybė, Vasaris baigė mokslus dvasinėje akademijoje, keletą metų studijavo ir gyveno Vakarų Europoje. Grįžęs į Lietuvą Liudas Vasaris suvokia būtinybę pasirinkti tarp kunigo ir poeto, nes kompromisai jį žlugdo. Nors ir apsisprendęs mesti kunigystę, jis delsia, nesiryžta. Tačiau jo pirmosios mylimosios Liucės savižudybė padeda suprasti, kad kunigystė gali pražudyti žmogų. Kūrinio pabaigoje jis aiškiai save suvokia kaip poetą ir supranta savo būties prasmę: Be vidaus kovų ir kentėjimo nėra kūrybos. Romanas baigiamas Vasario pareiškimu vyskupystės kurijai. Kūrinyje nagrinėjami psichologiniai procesai, dvasios pasaulis, aiškinami personažo elgesio motyvai ir jo prieštaringą charakterį lemiantys veiksniai, vaizduojama jausmų ir nuotaikų kaita, bet visa tai matoma ne paties veikėjo akimis, ne iš jo vidinių monologų, bet tarsi iš šalies. Savianalizė yra jo kasdienė dvasinė veikla, tačiau visus jo išgyvenimus ir svarstymus perteikia pasakotojas, kuris ir aiškina, ir nagrinėja, ir, svarbiausia, vertina. Jis „Altorių šešėly“ atlieka „visažinio“ vaidmenį. O norint pateikti veikėjo minčių bei poelgių analizę ir daryti išvadas, reikia sąvokų. Todėl visame romane aptinkama gausybė įvairių terminų, tarptautinių žodžių, lotyniškų posakių. Psichologinis romanas „Altorių šešėly“ sukurtas remiantis erdvių priešprieša. Kūrinyje atsiskleidžia dvasininkų aplinkos priešprieša pasaulietinei aplinkai, pagrindinio herojaus dvilypumas, asmenybės bei gyvenimo prasmės paieškos. 2. Stojimo į kunigų seminariją motyvai. Viena ryškiausių analizuojamų problemų tampa kunigo ir poeto, pašaukimo konfliktas, pareigos ir jausmų akistata. Liudas Vasaris išgyvena vidinį konfliktą, kai susikerta kunigystės priedermė su savo teisių reikalaujančiomis kūrybinėmis galiomis. Romano pirmojoje dalyje „Bandymų dienos“ aprašomi tokį dvasinį dualizmą lėmę motyvai. Liudas Vasaris pašaukimo kunigystės luomui nejuto, tačiau vis vien žengė dvasininko keliu. Iš pradžių jaunuolis tokį savo pasirinkimą įvertino abstrakčiai: „Taip reikėjo, kitaip nebuvo galima – ir tiek“. Tačiau toks teiginys grindžiamas vėliau paminėtomis priežastimis, kurių viena esminių – tėvų valia. XX amžiaus pirmoje pusėje vaikams profesiją parenkantys tėvai didelės nuostabos nekėlė, ypač, jog išleisti savo sūnų į kunigų seminariją buvo laikyta didele garbe ir pasididžiavimu. Šeimose vyraujanti patriarchalinė santvarka suformavo vaikų pareigą paklūsti šeimos galvai, gyvenimo pusiaukelėse atsistoję vaikai toliau eidavo tais keliais, kuriuos išminti nurodydavo tėvas. Liudo Vasario būdas ir visuomenėje vyraujantys tradiciniai įsitikinimai maištauti neleido: „Pabaigęs 5 klases, jis, tylus ir klusnus 16 metų jaunuolis, nė mėginti nemėgino priešintis geležinei, visa nulemiančiai tėvo valiai ir tylios jautrios motinos norui.“ Kiti sprendimą lėmę motyvai susiklostė Liudui Vasariui dar besimokant vienoj iš pirmųjų gimnazijos klasių. Vienas Liudo draugas išniekino Komuniją, o kitas, susirgęs venerine liga, nusišovė. Šie atsitikimai sukrėtė giliai religingoje šeimoje užaugusio Liudo sielą. Bendraamžių mokinių moralinis tvirkimas ir degradavimas pastūmėjo jį patį jaustis lyg stovint ant bedugnės krašto, tad vienintelis išsigelbėjimas atrodė esantis tik kunigų seminarijoje. Ten ieškoti pagalbos paskatino ir Liudo ėjimas į religinę krizę bei tikėjimo netekimo kelią: „Turimas dar tikėjimas ir tėvų auklėjimo įtaka šaukė jį gelbėtis“. Būsimas klierikas manė, jog seminarija sustiprins jo tikėjimą, pažadins stipresnį religinį jausmą. Dar viena priežastis pastūmėjusi jaunuolį Liudą pasirinkti dvasininkų luomą – naivus ir tyras jaunuoliškas idealizmas bei entuziazmas. Atmosferoje tvyrantis patriotizmas uždegė Liudo Vasario sielą noru dirbti Lietuvai, rašyti tėvynei. Inspiracija jam tapo Maironio autoritetas – lietuvių kunigas, pagarsėjęs savo poezija. Liudui Vasariui, pasižymėjusiam rašto darbais, realizuoti ir įsivaizduoti save kunigystės plotmėje pasidarė lengviau, žinant, jog „beveik visi didžiausi lietuvių literatūros vardai priklauso kunigam“. Taigi, Liudas Vasaris, nors ir stokojantis pašaukimo, susiklosčiusių aplinkybių veikiamas, pasuko tradiciniu didžiosios lietuvių jaunuomenės keliu, tokiu būdu pradėdamas ilgametę dvasinę kovą savo viduje Pirmojoje romano dalyje ,,Bandymų dienos” atsiskleidžia Liudo Vasario stojimo į seminariją motyvai ir santykis su bažnyčia. Uždaros ir nuolat prieblandoje skendinčios erdvės tampa fonu Vasario išgyvenimams ir apmąstymams, kurių metu jis ne kartą permąsto stojimo į kunigų seminariją motyvus. Pirmą kartą apie tokias priežastis Vasaris ima mąstyti po vienos dvasios tėvo konferencijos lietuvių kalba apie kunigo kilnumą ir motyvus, kurie galėjo jaunuosius klierikus patraukti į seminarijos sienas. Nors pradžioje Vasaris galvos per daug nesuko ir sau pasisakydavo ,,taip reikėjo, kitaip nebuvo galima – ir tiek”, tačiau tik po daugelio metu jam galutinai paaiškėjo į seminariją stojimo motyvų vertė. Daug lėmė jo tėvų norai - tylus ir klusnus jaunuolis, nė mėginti nemėgino priešintis geležinei, viską nulemiančiai tėvo valiai ir tylios jautrios motinos norui. Bet stojimą į seminariją lėmė ir kiti tik jam pačiam žinomi sumetimai - vienas iš jų, tai ėjimas į religinę krizę ir tikėjimo netekimo kelią, jis niekada nejautė savyje jokios dvasinės šilumos Dievui. Šis dvasios šaltumas ypač neramindavo Vasarį, jis tikėjosi, kad tapęs klieriku, sustiprins ryšį su Dievu ir pažadins stipresnį religinį jausmą. Kita priežastis tai pasibaisėjimas jį supančia aplinka išdarkyta komunija ir nusišovęs draugas. Šie du įvykiai ,,kaip du likimo pirštai, Liudo sąžinėje kažkodėl atsikreipė į jį patį”. Tai darė jo gyvenimą juodą, purviną ir bjaurų. Tačiau į kunigų seminariją jį pastumėjo ne tik neigiami gyvenimo momentai ir situacijos. Liudo jaunuoliškas idealizmas, entuziazmas, patriotizmo banga ir didelių darbų noras skatino dirbti ir kurti Lietuvai. Vienas iš jo didžiausiu autoritetų - Maironis, sužavėjęs jaunąjį Liudą savo poema ,,Jaunoji Lietuva”. Maironis pavergė ir užbūrė jaunuolio širdį ir tapo ,,milžinu, dievaičiu, idealu. O Maironis – kunigas!” Liudas Vasaris naiviai tikėjosi, kad studijos seminarijoje jam pažadins stipresnį religinį jausmą, gilesnį dvasios atsiskleidimą bendraujant su dievybe, tačiau nagrinėdamas savo išpažntis ir komunijas jis rasdavo pasitenkinimą tik atilikta pareiga, o ne religinį džiaugsmą. Jis pripažino tikįs Dievu, tačiau išsikeldavo klausimus kuo pagrįstas tas tikėjimas: ar tėvų įdiegtomis tradicijomis, ar mirties baime, protu ar Dievo meile, kuri turėtų būti jaučiama, nes eina iš Dievo malonės. Liudas dažnai net susigraudindavo prisiminęs kaip ir su kokiu jausmu kalbėdavo apie dievą jo motina. Tai ir motyvavo Liudą toliau siekti tos šilumos, tačiau tuo pačiu ir vedė jį į neviltį. Taigi apibendrinant galima teigti, jog romane ,,Altorių šešėly” pagrindinis veikėjas Liudas Vasaris, pasirenka stoti į kunigų seminarija veikiamas tiek išorinių aplinkos veiksnių tiek savo paties vidinių konfliktų. Galų gale tai paskatina Liudą daryti išvadą, kad išpažintys nepadeda tobulėti, o teologijos mokslas tekalba apie pasaulio nuodemingumą ir geru kunigu tampama tik jaučiant tam pašaukimą. 3. Pasakotojas, pasakojimo būdai Romane pasakotojas ir autorius dažnai susilieja, kalbama pirmu asmeniu siekiant perteikti vidinio pasaulio dramą. Šis kūrinys neretai traktuojamas kaip Putino autobiografija, tačiau, nors autorius ir pripažino, kad pagrindinį kūrinio veikėją Liudą Vasarį kankinę klausimai buvo autobiografinio pobūdžio, bet neigė mintį, kad siužetas, konkreti gyvenimo aplinka, Liudo Vasario santykiai su kitais personažais yra autoriaus biografijos atitikmuo. Romanas kartais vadinamas autobiografiniu, nes jame pasakojama apie veikėjo Liudo Vasario sielos patirtį. Romano pradžioje jis vaizduojamas jaunas ir naivus, o gyvenimo patirties turintis pasakotojas– žino jo brandos raidą. Jis atidžiai stebi veikėją ir svarsto, kur romano esamajame laike šis klysta ir nesuvokia savo situacijos ir ką suvoks daug vėliau. Pasakotojas, tarsi užbėgdamas už akių, vis primena, kad jaunuolio idealai, įsipareigojimai ir sampratos vėliau smarkiai kito, nyko. Tad galime sakyti, kad istorija pasakojama iš savo likimą apmąsčiusio pasakotojo pozicijų. Būtent šitoks pasakojimo būdas ir suteikia romanui autobiografiškumo, nors, kaip minėta. Pasakotojas-„Visažinis“, nes romane į veiksmą žvelgiama iš šalies. Pasakotojas stebi įvykius į juos nesikišdamas, bet matydamas personažų poelgius, žinomas slapčiausias jų mintis, praeitį, jausenas. 4. Liudas Vasaris (I dalis) (Mokytojos komentaras) Liudo Vasario vyriškumas – nesubrendęs. Artumas su moterimi tarsi purvas. Jam patinka, kai aplinkiniai vadina jį paslaptingu, tuo, kurį sunku pažinti. • Liudas Vasaris ir kunigų seminarija: Pasakojama apie šešerius metus praleistus kunigų seminarijoje, daug vietos skiriama gležnos sielos gimnazisto idėjoms, instinktams, dvasiniam gyvenimui. Pasakotojas nuolat akcentuoja negatyvų jaunuolio santykį su mažai žmogiškos šilumos teikusia seminarijos atmosfera. Pasakotojas ir laiko perspektyvos parodo, kokios išorinės ir vidinės aplinkybės lėmė jo pasirinkimą. Vasaris oficialiai laikosi seminarijoje nustatytų gyvenimo normų, slėpdamas jausmus ir minčių pasaulį. • Tikėjimo ir kunigystės pašaukimo problema ir svarstymas: Mąsto apie gyvą religinį jausmą, religinius ritualus. Liudui neramu dėl to, kad retai kam rūpi vidinio, tikrojo tikėjimo dalykai, jam nepriimtinas suvaržytas tikėjimas, tapęs vien tik įpročiu ir rutina. Atėjęs į seminariją nelaisvos, įbaugintos sielos, Liudas Vasaris trokšta jausminio santykio su Dievu, bet tokio savo sieloje neranda, todėl išsigąsta. Supranta, kad gyvenime reikės labai daug ko išsižadėti. Gyvojo tikėjimo pavyzdys – Liudo motina, tai Liudo autoritetas. (Tėvai neklausia apie kitus Liudo troškimus be kunigystės, net nemano, kad tokių yra .) • Dėmesys žmogaus prigimčiai: Liudas Vasaris ne visuomenės, o gamtos vaikai mėgstantis vienatvę, uždaras, linkęs į apmąstymus. Daug vietos skiriama jausmų pasauliui, vyro ir moters santykių analizei, erotiniams išgyvenimams, lytiniam brendimui, kūno ir dvasios dualizmo apmąstymui. Mokomasi jausmus vertinti pagarbiai. • Bundantis menininko talentas pažadina viltis ir norą būti poetu, kurso draugai jį vertina: vieni orientuoja būti religiniu, kiti – patriotiniu poetu. (Elena) Pirmoji dalis - “Bandymų Dienos” vaizduoja Liudo Vasario mokslo metus Seinų Kunigų Seminarijoje. Šioje dalyje skaitytojas regi besiformuojančią klieriko asmenybę, nuolatinį dvasinį konfliktą ir ateities apsvarstymus. Kūrinio pradžioje skaitytojas regi, kaip Liudas Vasaris nepatyria tiesioginio santykio su dievu, pašaukimo jausmo, tikėjimas ir religinės apeigos virsta rutina irįpročiu. Griežta seminarijos tvarka, prolenkiška ideologija nepadeda jaunuolio sielai tobulėti ir atveria daugybę klausimų ir vidinių abejonių. Seminarijos dėstytojų negatyvus požiūris į žmogų, pasaulio, natūralių patirčių pavertimas nuodėmėmis skaudina jautrią, besiformuojančią Liudo Vasario sielą ir prisideda prie per metus augančio jaunuolio vidinio dvylypumo.Liudas Vasaris - uždaras, jautrus gamtai ir kūrybai jaunuolis, linkęs į apmąstymus, nuolat analizuojantis savo ir aplinkinių poelgius (Matas) Romanas pradedamas jau kunigų seminarijoje. Aišku, kad Liudas Vasaris dar ne pilnai subrendęs, savo kelio dar neatradęs vaikinas, kurį tėvai pastūmėjo siekti dvasinių aukštumų – tapti kunigu. Jau nuo pirmųjų jo apmąstymų nesunku spęsti, kad jo sieloje vyravo dviprasmiški jausmai: viena, jis buvo paveiktas sunkios savo aplinkinių buities, gyvenimas rodėsi juodas, purvinas ir bjaurus, tačiau iš kitos pusės jame vyravo vienuoliškas idealizmas, entuziazmas, didelių darbų noras. Liudą Vasarį buvo paveikusi pirmoji patriotizmo banga – noras dirbti Lietuvai, rašyti. Rašto darbais jis buvo pasižymėjęs jau prieš atvykstant į seminariją, Liudas turėjo stiprų autoritetą, buvo paveiktas Maironio poemos „Jaunoji Lietuva“. Pirmieji metai seminarijoje buvo buitiškesni nei jis tikėjosi, stodamas į seminariją. Vasaris vaizdavosi, kad pirmiausia juos ims įtikinėti, argumentais įrodys, jog yra Dievas. Manė, kad išsklaidys visas jų abejones, kad dėl to jų tikėjimas pasidarys stiprus ir gyvas. Tačiau taip neįvyko, Pirmieji mokslo metai labiau subrandino Vasario pajėgumą mokytis sunkias bažnytines pareigas ir prisijungti prie seminarijos buitiškojo gyvenimo. Pirmosiose savo vasaros atostogose Vasaris įgijo nemažai draugų iš dvasininkų luomo. Šventojo Lauryno atlaidų metu Vasaris nuvyko į Kleviškio parapiją, pas kleboną Kimšą, seminarijos draugą Petrylą. Šis įvykis turėjo įtakos visam likusiam Vasario gyvenimui. Atlaidų metu jis sutiko klebono dukterėčią Liuciją. Pirmojo bendravimo su mergina metu Vasaris buvo akivaizdžiai susigėdęs, pasimetęs, savimi nepasitikintis vaikinas, kuris tą kart labiau priminė susigėdusį vaiką, nei žavu jaunuolį. Tačiau jo asmeniniam augimui tai buvo į naudą, nors ir užsisklendęs savyje Vasaris stiprėjo morališkai, įgavo vis naujos patirties. Antraisiais metais seminarijoje Liudas jau buvo brandesnis, daugiau patyręs ir savarankiškesnis. Jo gyvenime atsiranda dar viena moteris, kuri buvo ne žmogiškojo Vasario geismo magnetas, tačiau mistiška, pačio Vasario sukurta simbolistinė iliuzija, kuri reiškė jam begalinį grožį ir tobulybę. Sujaudintas jos vaizdinio Vasaris parašo savo pirmąjį eilėraštį, kuris tampa jo, kaip poeto, kelio pradžios tašku. Liudas Vasaris priimamas į slaptą „Šviesos“ grupuotę, kurios tikslas stiprinti lietuvybę seminarijoje. Joje esantys klierikai palaiko Vasarį jo poetiniame augime, pirmieji įvertina jo eiles, skatina jį rašyti. Taip pat artaisiais mokslo metais Liudas Vasaris antrą kartą susitinka su Liuce. Čia atsiskleidžia Liudo sustiprėjimas vyro vaidmenyje, jis sugeba nepasimesti, palaikyti pokalbį su drauge, tačiau ir simpatijos jausmas tapo vis sunkiau užgniaužiamas : „Vasariui gi, maunantis Liucės padovanotas pirštines, kiekvieną kart nušvisdavo jo akys ir gyventi pasidarydavo gera“. Čia išsiskiria Liucės ir Nepažįstamosios vaidmenys jo gyvenime : „Nepažįstamojoj susikaupė visas mistiškas jo ilgesys, kurio nepatenkins nei viena žemės moteris, o Liucė reiškė jam gyvenime džiaugsmą ir laimę“. Antrosios vasaros pradžioje Vasaryje auga poetinis pašaukimas. Jis semdavosi įkvėpimo ant kalnelio savo tėviškėje ir tuo metu parašė keletą geresnių to meto eilėraščių. Tačiau šiuo metu išryškėjo jo kaip dvasininko ir poeto dvilypumas. Jį lankė abejonės dėl savo sugebėjimo ir pašaukimo dvasininko karjerai. Tą vasarą stiprėja Liudo ryšys su Liuce, jiedu susitinka du kartus, o paskutinis jų pokalbis gan ilgai neišblėsta iš klieriko minčių: „Nepamiršk manęs, Pavasarėli, seminarijoj. Žinok aš tavęs labai pasiilgstu“. Šis pokalbis yra svarbus Vasario brandos kelyje, pajautęs simpatiją skindančią iš Liucės, jis sugeba labiau pasitikėti savimi, vyriškėja. Trečiųjų metų seminarijoje pradžioje Vasariui dar neišblėsta vasaros prisiminimai ir svajonės: „O vis dėlto aš patinku tokiai puikiai mergaitei, kuri nė į vieną iš jūsų gal nė pažiūrėti nenorėtų“. Tačiau Vasaris pajaučia savo padėties dvilypumą, savo svajonių ir jausmų nesuderinamumą su kunigišku jo drabužiu ir kunigystės siekiančio levito pobūdžiu. Jam išlieka svarbus pilietiškumo klausimas, Vasaris nemažai dėmesio skiria tautinei literatūrai, kuri brandina jį kaip pilietišką tautietį, tačiau tuo pačiu ir stabdo jį dvasininko kelio progrese. Jam kyla abejonių dėl tam tikrų seminarijoje skiepijamų privalomų apeigų svarbos: „Melstis, Dievą garbinti galima susitelkus, vienystėje ir tik tada, kai to reikalauja širdis. O viešos ceremonijos ir iškilmės man atrodo tai tik paviršutiniški paradai“. Liudo sieloje užsimezga valdžios kritikos idėja, kuri aiškiau pasirodo ketvirtaisiais seminarijos metais. Liudas nusprendžia tobulinti savo dvasininko kelią, jis išsižada žemiškųjų malonumų – stengiasi pamiršti Liuciją ir su nesusitikti. Trečiųjų metų vasarą Liudas išvyksta į kelionę po Lietuvą, tikėdamasis, kad tai panaikins riziką susitikti su Liuce ir tuo pačiu sustiprins jo poetinį įkvėpimą. Liudas aplanko Vilnių, Trakus, kitus Lietuvos miestus, jie praplečia jo akiratį, brandina jį pasaulietiško žmogaus kelyje. Liudas laukia kol pasibaigs vasara, vengia žemiškųjų geismų, nori greičiau baigti seminariją. Ketvirtųjų metų seminarijoje metu Liudas pajaučia gan stipriai priartėjęs prie, taip toli kažkada atrodžiusių, kunigo pareigų. Tačiau jo sieloje neatsiranda ramybės ar džiaugsmo spinduliai, priešingai – Vasaris nepajaučia transformacijos savo viduje, kuri būtų jį paruošusi šioms pareigoms. Liudas daug laiko investuoja į meditaciją, susikaupimą ir papildomą darbą ieškant savojo dvasinio perversmo. Jis nori pajusti Dievą, atsikratyti abejonių širdyje, kurios kliudė jam dvasios kelyje. Taip pat sustiprėja Liudo asmenybė, jis nebesijaučia prastesnis už kitus, stebėdamas seminarijos trūkumus juos kritikuoja ir analizuoja. Taigi ketvirtaisiais metais seminarijoje Liudas praleidžia daug laiko vienas, ieško savo pašaukimo. Ketvirtųjų metų vasarą Liudas vėl susitinka su Liuce. Šį kart Liucė atvirai jį bando, stengiasi iš jo išgauti bent menką žodelį apie jo vidinius jausmus, meilę. Tačiau klierikas nepasiduoda provokacijoms, jis savo jausmus giliai nuo pasaulio paslėpęs vaikinas. Paskutiniųjų atostogų šventime Vasaris daug laiko praleidžia pramogaudamas su draugais ir Liuce, tačiau net nakties mėnesienoje likę vienu du su Liuce, Vasaris neišdrįsta pabučiuoti merginos. Tai parodo jo metus, praleistus užsidarius nuo pasaulio, savęs nužeminimo pasekmes, tačiau tai Liudui ir paskutinysis išbandymas: „Būk tamsta kunigu, Pavasarėli. Tamsta būsi geras kunigas“. Penktųjų metų seminarijoje eigoje Liudui suteikiama garbė gan anksti priimti subdiakono laipsnį. Tai tarsi paskutinė kryžkelė jo gyvenime, Liudas Vasaris dar gali atsitraukti pasukti kitu keliu, arba priėmus pašventinimą į diakonus jo gyvenimas eisiąs vienu tiesiu, siauru keliu, be vingių, nukrypimų, kryžkelių. Jau brandaus klieriko sąmonėje įaugęs pasiryžimas – „Taip reikia“. Vasaris nebesibaimina, nebelieka dvejonių dėl pasirinkto kelio. Liudą Vasarį ilgą laiką kankinusios dvejonės dėl savo pašaukimo dingsta, jis subręsta dvasininko kelyje. Atlaikęs visus išbandymus Vasaris priima įšventinimą į subdiakonus. Penktąją vasarą Liudo seminarijos gyvenime svarbiausią vaidmenį suvaidino jo susitikimas su Liuce prieš jos vestuves. Ji tampa tarsi socialine Liudo antagoniste: „Jei taip, tai štai mano patarimas. Mesk tamsta tą savo užsidarymą, liūdesį, tą nusižeminimą ir baimę! Eik į gyvenimą pakelta galva ir atverta širdimi. Savo širdies vis tiek nenuraminsi“. Šia žodžiai buvo visiška priešingybė seminarijos mokslui, tai trikdė Liudą. Liucija į jo gyvenimą įnešė naujų pažinimų ir spalvų, padėjo jam augti asmenybės kelyje. Šeštaisiais metais seminarijoje Liudas nebeieškojo naujų mokymų savo dvasios ar kūrybos stiprinimui. Jis laukė ateinančios įšventinimo į kunigus dienos, tai buvo jau nulemta jo gyvenimo dalis. Įšventinimas jam didelio įspūdžio nepadarė, Vasaris stebėjosi, kad tapęs kunigu jis mažai pakito nuo senojo savęs. Liudas savo primicijų metu sutinka atvykusią Liucę, tačiau šįkart ji sugretinama su Nepažįstamąja. Kunigui Liudui ištekėjusi Liucė nebebuvo ir negalėjo būti vaikiška draugė, jį tapo gerų prisiminimų, žaismingumo, moteriškos šilumos simboliu. Pradėdamas primicijas Vasaris žengia didelį žingsnį savo dvasininko kelyje. Taigi, Vinco Mykolaičio – Putino romane matomi skirtingi Liudo Vasario brandos keliai – Liudo dvasininko kelias, Liudo poeto kelias ir Liudo asmenybės kelias. Pirmojoje dalyje dvasinis Liudo kelias buvo sunkus, tačiau Liudas pasiekia savo tikslą – tampa kunigu. Liudo poeto kelias labiau vingiuotas – nuoširdžius eilėraščius jis parašė antraisiais ir ketvirtaisiais seminarijos metais, o Liudo brandžios asmenybės kelias tiesus ir lygus, Liudas nuo pirmųjų metų tobulėjo savo etikoje, vidiniame pasaulyje ir kultūroje. 5. Liucija (I dalis) (Mokytojos komentaras) Liucė Liudui svarbi dar ne kaip asmenybė, o kaip netikėtai pasireiškęs moteriškumas. (Joana) Vinco Mykolaičio-Putino kūryboje atsiskleidžia net ir šių laikų žmogui aktualios temos – pasaulio bei žmogaus dvilypumas, žmogaus asmeninė savianalizė, meilės, kaip varančiosios jėgos įprasminimas bei žmogaus pasirinkimų kryžkelėje vaizdavimas. Daugumą temų galime sutikti tiek jo poezijoje tiek prozoje, tačiau meilės galios akcentavimą, moteriškumo, kūniškos bei dvasinės meilės motyvus geriausiai įžvelgti pavyksta rašytojo psichologinio romano „Altorių šešėly“ antraeilių veikėjų, o ypač Liucijos, paveiksle. Pirmoje dalyje Liucija, klebono Kimšos giminaitė, o kaip vėliau paaiškėja dukra, vaizduojama kaip vėjavaikiška, išdykusi mergina. Jos ir Liudo Vasario pirmoji pažintis, sudaro tokio jos įvaizdžio pamatą. Liudas Vasaris pirmą kartą išgirsta apie merginos santykiavimus su vikarais vaikščiodamas sode. Nepaisant to, pagrindinis veikėjas bendrauja su ja ir visa tai nesutrukdo dviem jaunuoliams susižavėti vienas kitu. Šioje romano dalyje Liucė atsiskleidžia kaip jaunystės, grožio, gyvenimo džiaugsmo įsikūnijimas, „sveikos jaunystės skaistumu“ trykštanti pirmoji Vasario meilė, mat būtent ši veikėja sukėlė Liudui Vasariui pirmuosius, susižavėjimo moterišku žavesiu jausmus. Jog jaunąjį klieriką mergina sužavi galima pastebėti ir iš judviejų pirmojo pokalbio, kuris buvo toks nesėkmingas, jog pagrindinis veikėjas dar ilgą laiką mąstė kaip viskas galėjo tą vakarą baigtis ir kaip jis su jauna, vėjavaikiška mergina bendraus kitą kartą. „Bandymų dienose“ Liucė taip pat atsiskleidžia kaip darbšti ir atkakli mergina. Susižavėjusi Liudu Vasariu ji palydi kleboną Kimšą žiema į kunigų seminariją pas klieriką Petryla, tačiau pasinaudoja tuo kaip galimybe pasimatyti su Liudu. Ji siekia ją sužavėjusio jaunuolio dėmesio, rūpinasi juo – sumezga jam pirštinaites Neatsiejama Liucijos pirmoje dalyje paveikslo dalis – Daktaras Brazgys. Bene atkakliausiai savo jausmus merginai rodantis jaunuolis. Būtent dėl santuokos su juo Liucė jautė didžiausią spaudimą tiek iš klebono Kimšos, tiek iš visų aplinkinių klebonijoje. Liucija jautė begalo stiprius jausmus Liudui Vasariui ir tai nepasikeitė viso kūrinio eigoje, visgi pagrindiniam veikėjui pasirinkus kunigo kelią, besišventinant į subdiakonus, paraleliškai slenka ir merginos gyvenimas ir Liucija sutinka tekėti už daktaro Brazgio, neatmesdama savo jausmų Vasariui, tačiau vildamasi su juo išlikti draugais. Daktarui Brazgiui ji meilės nejuto ir tai rodė atvirai, net sutikdama tekėti tarė: „Nemyliu, bet tekėsiu“. Svarbus pirmos dalies nutikimas, galutinai įtikinęs merginą tekėti už Brazgio tai Vasario ir Liucijos neįvykęs bučinys ant aušrakalnio. Būtent tada atsiskleidė Liudo Vasario stiprus dvasiškumas ir mergina, matyt išvarginta jaunuolio neapsisprendimo tarė vaikinui, kad labai tiks būti kunigu ir jis būsiąs geru kunigu. Antraeilė, tačiau labai svarbi psichologinio romano „Altorių šešėly“ veikėja Liucija, nors ir tragiško likimo sulaukusi, viso kūrinio tėkmėje mylėjo Vasarį. Pirmoje dalyje ji atsiskleidė kaip vėjavaikiška, išdykusi ir ištvirkusi mergina, jaučianti potraukį dvasininkams, tačiau tuo pačiu ji įkūnijo ir jaunystės, grožio, gyvenimo džiaugsmo idealus, atsiskleidė kaip „sveikos jaunystės skaistumu“ trykštanti pirmoji Liudo Vasario meilė. Kiekvienoje romano dalyje atsiranda pagrindinis moters charakteris, tam tikras moteriškumo pavidalas. Pirmoje dalyje tuo tampa jauna, padykusi, protu ir grožiu apdovanota kaimyninio klebono dukterėčia Liucė. Ji tampa naujų, Liudo sieloje daug prieštarų sukėlusių romantiškų jausmų ir jaunystės simboliu. Panelė Liucija aprašoma kaip energinga, linksma ir koketiška dvidešimties metų mergaitė. Jos lietuvaitės bruožų neprimenanti išvaizda apgaubė ją istorijomis ir paskalomis apie jos kilmę. “Liucė buvo graži mergaitė, apie dvidešimties metų, tamsiaplaukė, saulėje įdegusi. Kiek kumptelėjusi jos nosis ir greit mėtomi spindinčių akių žvilgsniai darė jos veidą drąsų ir net iššaukiantį”. Liucė iš kart sužadina Liudo smalsumą, kuris kartu į jaunuolio širdį atneša ir kaltę, dėl su klierišku auklėjimu nesuderinamų jausmų. Iš pradžių šie jausmai - nekaltas smalsumas, troškimas pažinti kažką naujo ir paslaptingo, sukeliantį tiek daug jaudulio. Tai tarsi pirmas Liudo susitikimas su moteriška būtybe, paliečiantis jo jaunatviškąją, vyriškąją dvasios pusę. Šie nauji patyrimai tampa visai kitokią vertę turinčiais jausmais, kurie padeda Liudui Vasariui įgyti “anksčiau nepatirto svorio”. Susitikimai su Liuce tampa daugybės Liudo Vasario apmąstymų pagrindu. Šie apmastymai kertasi su griežtu seminarijos mokymu, bet kokių santykių su moterimi pavertimu nuodėmingu ir degraduojančiu dalyku, bet toli gražu nėra amoralūs. Jaunuolis mąsto apie natūralų ir tyrą dviejų skirtingų lyčių bendravimą, mokosi pagarbiai vertinti jausmus ir patirtis. Tačiau net natūralus smalsumas, bet koks net kiek intymus susitikimas su Liuce sukelia Liudui Vasariui gėdą ir kaltę. Pirmuosiuose skyriuose Liucė Liudui Vasariui svarbi ne kaip asmenybė, simpatija ar priešingos lyties atstovė, kuriai puoselėjami romantiški jausmai, bet kaip netikėtas, kone magiškas moteriškumo apsireiškimas, paskatinęs daugybę apmąstymų. Būdamas dvasinėje prieštaroje, ir vis pasiryždamas šiltų jausmų vengti, savo prabudusį smalsumą ir susidomėjimą sutelkia į katedros Nepažįstamąją - melancholišką, baltu šaliu apsigaubusią moterį. Nepažįstamoji turi tiek realių, tiek ir įsivaizduojamų, moterį sakralizuojančių savybių. Ji tarsi šviesus simbolis, kurį Liudas Vasaris stebi per mišias, bet niekada neturi realaus kontakto. Ji tarsi turi Liucės ir Mergelės Marijos bruožų - kažko tyro ir nepažinto, apipinto tolimo meilės  ilgesio. Regėdamas ją, Liudas Vasaris regi savo jauseną, moteriškumo idealą, kuris, kaip kunigui ar klierikui yra tolimas ir nepasiekiamas. Nepažįstamoji tarsi atgaivina Liudo Vasario patirtis su Liuce per vasaros atostogas, kurias jis bando nustumti ir pamiršti asketiška seminarijos rutina. Ji tarsi atgaivina jo ištroškusią, suvaržytą dvasią. Nepažįstamoji nuolat konkuruoja su Liuce klieriko sąmonėje. Nepažįstamoji sakralizuotas moteriškumo simbolis, Liucė - tikros patirtis ir realus charakteris. Tačiau jos abi yra nepasiekiamos, uždraustos kunigiško gyvenimo. Kiekvienas susitikimas su Liuce - augina jaunuolių jausmus, suteikia jiems naujų patirčių. Koketiškas, žaismingas Liucės susidomėjimas kunigų kultu - savotiškai uždraustuoju vaisiu, pradeda keistis labiau pažįstant Liudą Vasarį. Žaidimas su droviu jaunuoliu, svajingu ir nedrąsiu perauga į slaptą susižavėjimą. Tačiau jame nėra konkretumo, tiktai lūkuriavimas, troškimas meilės. Liudo Vasario santykis su Liuce ir jausmai irgi keičiasi. Jaunatviškas smalsumas, susižavėjimas perauga į savotišką ilgesį meilės, šilumos. Jo požiūris į šiuos jausmus ir santykis su Liuce - tarsi žaidimas ugnimi. Ji jį stebina, masina, kiekvienas susitikimas suteikia vidinės šilumos, pats Liudas tai įvertina kaip silpnybę, tačiau bet koks priartėjimas ar jausmų vystamasi tarsi nudegina jaunąjį klieriką sukeldami kaltę ir dvasios prieštarą, kylančią iš dvasininko luomo taisyklių. Po šio “nudegimo” Liudas Vasaris atsitraukia, po vasaros grįžta į seminariją, pasineria į mokslus, žada sau kovoti su pagundomis ir vengti tiek pačios Liucės, tiek minčių bei prisiminimų su ja. Bet tuomet jis pamato katedros nepažįstamąją, arba sulaukia Liucės vizito, ar grįžta namo po mokslo metų ir vėl yra apgaubiamas susižavėjimo ir meilės ilgesio. Jis vėl artinasi prie ugnies, jau pilnas naujų jausmų, jis regi pasikeitimus Liucės elgesyje - apsimestinį šaltumą, atsirandantį atvirumą, tylų prisipažinimą - ir visa tai jam suteikia begalinio dvasinio džiaugsmo, bet ir vėl celibato taisyklės, seminarijos mokymai tuos jausmus ir patirtis paverčia uždraustą nuodėme. Visos pirmosios dalies eigoje Liucė keičiasi ir auga, ji kaip ir Liudas Vasaris yra savotiškoje dvasinėje prieštaroje. Tai kyla iš jos jausmų, savotiškos meilės Liudui, nors ji labiau primina ilgesį, jos sielos troškulį ir daktaro Brazgio meilės jai ir pasipiršimo. Liucė, nors ir jausdamasi saugi su Brazgiu, žinodama, kad jis jai geras - jo nemyli. Santuoka su juo - saugus ir logiškas ateities variantas, kaip Liudui tapimas kunigu. Ji vis dar lūkuriuoja ir laukia, vis bandydama Liudą Vasarį, aiškaus atsakymo iš klieriko pusės “Ligi tų išleistuvių ji manydavo Vasarį vis dar slepiant savyje kažką, ko jis nedrįso prisipažinti nei sau, nei jai”. Liucė aprašoma kaip įžvalgi ir išmintinga, ji supranta klieriko jausmus jai, bet kartu mato ir jo vidinį konfliktą. Bet vis tiek ji laukia kažkokio ženklo, pilna ilgesio ir vilčių. Kaip ir Liudo jausmai jai, taip ir jos ilgesys ir viltys - nėra tikra meilė, jai nebuvo laiko skleistis ir augti, tai tik meilės užuomazgos, meilės ilgėjimasis. Liudo ir Liucės santykių lūžis įvyksta XXII skyriuje, kai per Liudo išleistuves abudu patiria itin intymų, bet kartu jų tolimesnius santykius nulemiantį momentą. Stovint po obelimi, artume, reikalaujančiame bučinio, Liudas atsitraukia ir atstumia Liucę. Taip savotiškai nubrėždamas liniją jų santykiuose ir pasirinkdamas kunigo kelią. Liucė taip tarsi išbando jauną klieriką, suvokia jo dvasinį stovį. Jų santykiai - nors ir nešantys abiem dvasinę šiluma - neturi ateities. Liudo neryžtingumas ir vidinis sumišimas, nuolatinis konfliktas pastato sieną tarp pasaulietiškų patirčių ir dvasininko luomo. Vis gi po šio įvykio Liudas Vasaris ne kartą išreiškia gailestį ir apmaudą, jog taip ir nepabučiavo Liucytės - tačiau tai niekada nebuvo traktuojama, kaip gailestis neprisipažinus meilės, bet gailestis neįgavus šios trokštamos patirties. Šis įvykis nulemia ir Liucės ateitį, ji sutinka tekėti už daktaro Brazgio, kaip Liudas pasiryžta gauti subdiakono šventimus. Jų gyvenimai tarsi eina paralelei. Vasarą po subdiakono šventimų, Liucei atvykus pakviesti Liudą Vasarį į savo vestuves ji pataria jaunuoliui ne slėptis nuo gyvenimo, savo jausmų, talento, o jį priimti. Matyti gyvenimą, kaip galimybių laiką, o ne kalėjimą pilną nuodėmių ir pagundų. Dvasinės dvejonės, apmąstymai ir meilės patirtis subrandina Liucę, tekste aprašomas jos charakterio pasikeitimas - lengvabūdišką linksmumą keičia melancholiškas susimąstymas ir liūdesys. Mėnesiai iki vestuvių Liucei - tarsi atsisveikinimas su vėjavaikiškumu. “Ji gėrėjosi vien malonia, lengva laisvės savijauta, kuri esti ypač gyvai jaučiama, kai žmogus neturi jokių įkyrių pareigų, bet jau numato tų laimingų dienų galą” Tiek Liudo Vasario įšventinimai, tiek Liucės vestuvės - įvykiai, turintys palikti didelę žymę žmogaus gyvenime, aprašomi, veikėjų regimi, kaip kasdieniai įvykiai, taip pabrėžiant savotišką jų sielų įkalinimą. Liucė vilki juoda kostiumėlį - tarsi jos tragiškos ateities, tyros meilės ir jaunystės pabaigos simbolį Liudui Vasariui baigus seminariją ir tapus kunigu - judviejų santykiai yra apgaubiami oficialumo ir nutylėjimų. Liudui atvykus kviesti ponio Brazgienės į savo primacijas, Liucė mato pasikeitimą Liudo Vasario elgesyje ir kalbėsenoje, jo užsisklendimas, oficialumas, familiarumų vengimas dar labiau pastorina sieną tarp jų, padaro jų santykius dirbtinius, pilnus vengimų. Primacijų metu įvyksta galutinis pasikeitimas Liucės paveiksle. Ji atvyksta galvą apsidengusi baltu šaliu, o jos vidinė melancholija, jos naujas, vedusios moters statusas - padaro ją be galo panašią į Katedros nepažįstamąją. Taip Liucė Liudo akyse tampa simboliu, tolimu, nepasiekiamu troškimu. Ji tampo naująja Nepažįstamąją, jo gyvenime prasidėjus naujam etapui, atitolinusio jį nuo dvasinės laimės. Taigi Vinco Mykolaičio Putino Psichologinio romano “Altorių Šešėly” pirmoje dalyje – Liucė yra moteriškasis Liudo vasario idealas. Šioje dalyje Liucės ir Liudo gyvenimai eina paraleliai - tarsi dvi juostos, tai susipindamos, tai vėl išsiskirdamos. O Liucės santuoka ir Liudo tapimas kunigu tarsi dar labiau atitolino juos vienas nuo kito. Liucė subręsta, priima gyvenimo pareigas ir tampa tolimu moteriškojo idealo, meilės ilgesio simboliu ir savotiškąja Katedros Nepažįstamąja. 6. Mokytojos komentaras apie II dalį Patikrinami idealai praktiniame darbe, vaizduojami įvairių socialinių sluoksnių gyventojai, jų buitis ir kultūra. Gyvai, realistiškai kuriami charakteriai: kunigas Platūnas – ūkininkas, ūkvedys; kunigas Stripaitis – prekybininkas; Šlavantų tėvelis – idealus kunigas, bet ribotas žmogus; klebonijos tarnaitė Julė – intrigantė, paskalų nešiotoja; Prelatas Sirvydas – laimina „mažąsias“ kunigų nuodėmes, kol jos neišeina į viešumą. Bažnyčiai reikalingi ne idealūs kunigai, o svarbiausia – politikai, valdininkai, literatai. Iš Vasario santykio su kunigais, iš jo samprotavimų ir apmąstymų matyti moralinis kunigijos dviveidiškumas, religinių dogmų priešingumas žmogaus prigimčiai. Romane nemažai kritikos kunigams, tačiau jie kritikuojami ne kaip socialiniai tipai. Putinas atskleidė, kad visokių žmonių yra ir šiame luome, kad kunigas nėra išskirtinis, sudievintas, šventas, o yra žmogus su savo problemomis ir silpnybėmis. Dauguma jų nesutapę su pašaukimu ieško veiklos ir saviraiškos kitur. 7. Liudas Vasaris (II dalis) (Mokytojos komentaras) Liudas nėra pasirengęs kaimo klebonijos gyvenimui, seminarijoje jis daugiau domėjosi menu, savo išgyvenimais, nei pastoraciniu darbu. Dabartis patikrina jo susikurtus idealus, jam nepavyksta būti geru kunigu. Nei seminarijoje, nei dabar jis neišgyvena kunigystės visa siela, o priima tik jos formą. Vasaris pamato, kad jo kunigiškas idealizmas ir uolumas tampa išnaudojimo ir pašaipos objektu. Vasaris ne visuomenės žmogus, jis drovus, linkęs į savianalizę, siekiąs absoliutaus įsijautimo į situaciją, sunkiai pakelia viešumą (kalėdojimą, laidotuvių apeigas, ligonių lankymą). Daug jėgų atima išpažinčių klausymas, pamokslų sakymas. Patinka tik giedojimas. Vasaris trokšta knygų, muzikos, kultūros išmanymo. Jam rūpi žmogaus siela, jis siekia emocijų pilnatvės, suvokia, kad menas kalba visais jausmais ir aistromis. Vasaris siekia būti geras, pavyzdingas kunigas, atlikti visas reikalingas pareigas, bet taip pat parodoma ir jo menininko siela, kuri tampa lyg kliūtis doram kunigiškam gyvenimui. Šie du sunkiai suderinami bruožai jį veda prie abejonės kunigo pašaukimui ir savęs kaip menininko atradimo. II dalyje „Eina gyvenimas“ aprašomas Liudo Vasario, jau kunigo, baigusio seminariją, paskirto į Kalnynų parapiją, gyvenimo laikotarpis. Dar net neatvykęs Vasaris jau turėjo reputaciją Kalnynuose, klebonas Platūnas ir kunigas Stripaitis žinojo apie jo kelis laikraščiuose išleistus eilėraščius ir tai jiems padarė neigiamą įspūdį, bet ne dėl to, kad Vasaris užsiima kita papildoma veikla nesusijusia su kunigystę, net pats klebonas daugiau rūpinosi savo ūkiu nei bažnyčios reikalais, o Stripaitis savo krautuvėle, jie savo nenorą priimti trečią svetimą vikarą paslėpė nepasitenkinimu jo kaip poeto veikla: „Juk jis berods literatas, poetas!“, „To dar betrūko“ , „Nemėgstu aš visokių plunksnagraužių“, dėl tokio nemalonaus sutikimo Vasaris pasijuto nereikalingas. Jis visais būdais stengėsi vengti nemalonumų ir kvirčų, dažnai nusileisdavo savo kolegoms, nors jų sprendimams ir nepritarė, taip jam teko atlikti klebono paskirtas savo pirmąsias laidotuves su pamokslu, bet kai Stripaitis paprašė Vasarį prisidėti prie krautuvėlės ir kooperatyvo veiklos, Liudas nujausdamas ir bijodamas nemalonumų, dar seminarijoje įspėtas vengti ekonominių organizacijų, kasininko pareigų ir visokių piniginių reikalų ilgai svarstė ar padėti. Visiškai atsisakyti jį privertė žiaurus Stripaičio elgesys su vienu iš kooperatyvo narių, šis vaizdinys sukrėtė jautrią Vasario sielą: „Kunigas Vasaris stovėjo prisiglaudęs prie sienos, nusigandęs ir prislėgtas to nematyto skandalo“. Ypač tai paveikė Vasarį, nes tas pats vaikinas, kurį sužalojo, prieš tai buvo pas Vasarį atlikti išpažinties, bet dėl atgailos trūkumo negalėjo duoti išrišimo, taip vaikino nuodėmės liko neatleistos. „Vasaris tą vakarą negalėjo atsipeikėti nuo tų bjaurių įspūdžių. Rudojo berno išpažintis ir jo praskelta galva pakaitomis vargino kunigo vaizduotę“. Pirmosios laidotuvės su pamokslu privertė Vasarį pasvarstyti savo, kaip kunigo sugebėjimus, Stripaičio pasiūlytas pamokslas, jam atrodė nenuoširdus, negalintis paguosti liūdinčių artimųjų ir nevertas klebono duotų 3 rublių: „Ar nebus pasityčiojimas deklamuoti jam sausus, tuščius, iš knygos žodžius? Jam atrodė, kad visi jį kaltina nenuoširdumu ir klasta ir prikaišioja jam blogą savo pareigos atlikimą.“ Šie visi įvykiai nesutapo su Vasario viltimis pradėjus seminariją pabėgti nuo nuodėmių, pasaulio nešvarumų, bandydamas išvalyti savo sielą, jis pradeda valyti aplinką, gražina bažnyčia, bet kai tai nepadeda jis bėga į gamtą, tarsi bėgdamas nuo pačios kunigystės ir artėdamas prie poezijos, meno: „Jo sąmonėje dabar nebuvo jokio savo kunigystės nujautimo“, „Juk jis štai dabar jaučia taip paprastai, žmogiškai – ir jis nori toks pasilikti – ir jis bijo viso to, kas nepaprasta, kilnu, šventa“, „Vasaris jaučia, kad jis poetas, menininkas, kad patiria savy slaptą gamtos gyvenimą, ir jo pačio siela jungias su gamta, su pasauliu.“. Vasaris troško „kultūros, meno ir aristokratiškos atmosferos“, kurią skleidė dvaras, jame gyvenusi Baronienė Rainakienė leido skaityti knygas iš jos asmenines bibliotekos ir nesivaržant diskutuoti ne su kunigyste, o labiau su poezija ir menu susijusiais klausimais „Kalbų meilės temomis jis visuomet vengdavo, varžydavosi ištarti žodį „meilė“ ir su jokia moterim, net ir ponia Liucija, nebūtų taip atvirai to klausimo diskutavęs. Bet ponia baronienė pati kalbėjo taip laisvai su vos vos jaučiamo flirto atspalviu, kad jis buvo paskatintas prisitaikyti prie jos tono nei pats varžydamasis, nei ją piktindamas“. Vasariui ji tapo laivės, pabėgimo nuo kunigystės simbolis, ryšys su meno pasauliu, nors jis manė, kad ją įsimylėjo, bet greičiau jis pamilo laisvės jausmą, atitrūkimą nuo kunigystės, kuriuos simbolizavo Baronienė. Laisvėjanti jo siela jau buvo pradėjus svarstyti savo kunigo pašaukimą, net kartą per ginčą užgirsta ekskomunikacijos tema jam pasirodė ne tik reiškianti katastrofą, idealų žlugimą, gėdą ar nuopolį, bet ir naujo gyvenimo pradžią ir naujus siekius. „Juk ir aš norėjau būti ne tiek kunigu, kiek literatu, poetu. Aš kartais nė nesijaučiu esąs kunigas. Mane masina poeto laisvė, pasaulis, moterys... Kaipgi man gali sektis pastoracijos darbas?“, „Kunigui Vasariui kažkas dilgtelėjo širdy, nes ne kartą buvo konstatavęs, kad kunigavimas ir visas dvasinis gyvenimas neduoda jam jokio pasitenkinimo“. 2 priešpriešų konfliktas varginantis Vasarį, tai yra – vis dar likęs noras būti kunigu ir poezijos troškimas, sukelia vidinį pyktį, kuris išsilieja ant klebono, jam paprieštaravus dėl vienumoje leidžiamo Vasario laiko, kuris jam taip yra brangus „Vasaris staiga blykstelėjo kaip ugnis ir sunkiai valdydamasis, drebančiu balsu tarė: „Atsiprašau. Kodėl klebonas jau kelintą kartą man prikaišiojat ypatingą laiko turėjimą? Aš rodos, savo pareigas bažnyčioj atlieku lygiomis su visais. Gal net daugiau.“, „Šį kartą jis dar susivaldė, bet jautė, kad jo krūtinę stačiai plėšia pagieža dėl klebono priekabumo, smulkmeniškumo, šykštumo, storžieviškumo ir nepagrįstų užgauliojimų. Šį kartą jis susivaldė, nes jo kantrybė dar nebuvo trūkusi, bet ar ilgam?“. Jo atsiskyrimą nuo kunigystės parodo scena, kur pabėgęs į gamtą, jis nusivelka sutaną ir pasitiesia ją ant žemės, taip lyg atsiskiriama nuo pačios svarbiausios kunigo dalies. Nors Vasaris aiškiai jaučia savo poeto sielą, bet įgavęs įkvėpimo iš kunigo idealo – Šlavantų tėvelio – jis vis vien pasiryžta tęsti kunigystės kelią, prasidėjus pirmajam pasauliniam karui jis yra išsiunčiamas į akademiją Peterburge. Vinco Mykolaičio – Putino psichologiniame romane „Altorių šešėly“ atsiskleidžia Liudo Vasario gyvenimas Kalnynų parapijoje. Vasaris Baronienės padedamas atranda savo poeto pusę ir dėl nemalonių įvykių, nevisiško kunigų dieviškumo nusigręžia nuo kunigystės. 8. Baronienė Rainakienė (Mokytojos komentaras) Jauną kunigą Baronienė provokuoja temomis, apranga, elgesiu, skolinamų knygų turinių. Provokuoja ne norėdama pasijuokti, o skatindama jį susivokti kaip asmenybę, netgi skatina pasaulėti. Baronienė pati yra laisva, savaip suvokia išpažintį, šeimą, malonumą. Baronienės „mokykla“ grindžiama neįpareigojančiomis erotinėmis patirtimis. Ši pažintis Liudui Vasariui svarbi kaip atsiskleidęs naujas moteriškumo variantas. Baronienė ugdo Liudo Vasario savigarbą, optimizmą, skatina jį poezijoje būti žmogumi. Jie skaito erotinę meilės lyriką, poeziją, Baronienės skolintuose knygose Vasaris randa labai artimos savo išgyvenimams poezijos. Knygose skalbiamos epikūrizmo pažiūros (gyvenime reikia ieškoti vien malonumų). Ši poezija skatina Vasario dvasinius polėkius, nors jis suvaržytas dvasininko elgesio normų dar nedrįsta keisti savo gyvenimo. Giluminio asmenybinio ryšio tarp Baronienės ir Liudo Vasario nėra. Jų išsiskyrimą nulems ne vidinis sprendimas, o išorinės aplinkybės (I pasaulinis karas) (Mindaugas) Romano laikas trunka 18 metų- nuo Liudo Vasario įstojimo į seminariją iki prašymo leisti palikti kunigų luomą. Visus šiuos metus kunigas Liudas Vasaris sprendė savo sielos konfliktą: kaip suderinti kunigo ir poeto kelią. Didelės įtakos Vasario apsisprendimo kelyje turėjo moterys. Antroje romano dalyje “Eina gyvenimas” Vasaris Kalnynų bažnytkaimyje susipažįsta su dvaro šeimininke ponia Rainakiene. Baronienė – seno vokiečių barono Rainakio žmona, lenkaitė, išsilavinusi ir protinga katalikė. „Ponia baronienė buvo lenkaitė ir katalikė, išauklėta religijos formose ir kartas nuo karto pasigendanti dvasiško maisto. Palaikyti santykius su bažnyčia jai buvo gero išauklėjimo ir poniško stiliaus reikalas.“. Jau pirmojo susitikimo metu, ši moteris atkreipia jaunojo kunigo dėmesį: „Ji jojo iš Vasario pusės, ir kunigas spėjo pamatyti, kad tai buvo jauna ir labai graži ponia. Jis taip pat spėjo pamatyti, kad vyriško fasono skrybėlė puikiai tiko prie gyvo, įrausvinto jos veido

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!