Vincas Mykolaitis – Putinas - „Altorių šešėly“ analizavimas

 Vincas Mykolaitis – Putinas - „Altorių šešėly“ Autorius (istorinis kontekstas, biografijos faktai, susiję su kūriniu). Putinas visų pirma lyrikas, bet jo žymiausias kūrinys — psichologinis intelektualinis romanas apie dvilypumą, vidines iliuzijas. XIX a. pab. - XX a. I p. filosofinės pasaulėjautos rašytojas. Visų pirma lyrikas, poeziją rašė visą gyvenimą. Modernus tuo, kad rašė simbolistinę, filosofinę poeziją ir intelektualinį romaną Altorių šešėly. Fiziškai nestiprus, todėl išleistas į studijas: Seinų kunigų seminarijoje bei Peterburgo dvasinėje akademijoje, be to, Vokietijoje, Šveicarijoje, grįžo į Kauną. Vedė buvusią studentę Emiliją, kuri sugebėjo sučiupti Putiną, sugundyti. Susituokė Latvijoje, būdamas kunigu. Santuokos žinia buvo platinama po Lietuva, po to Putinas nebegalėjo būti kunigu. Kuklus, santūrus, diplomatiškas, apskritai geras žmogus. Strategiškas, turėjo tikslų, juos siekė. Putinas slaugė Balį Sruogą, jis mirė Putino namuose, padėjo ir Salomėjai Nėrei. Gyvenimo pabaigoje pamilo doktorantę, padėjėją. Prieš mirtį susitaikoma su Bažnyčia. Gyvenimo pabaigoje rašė filosofiją. Poezijos savitumą lėmė filosofinė pasaulėjauta. Realaus pasaulio vaizdavimas. Autorius savo autobiografijoje taip rašo apie romano pagrindinį veikėją Vasarį: "Aš nesiginu, kad tarp Vasario ir manęs yra nemaža dvasinio panašumo - panašių minčių, išgyvenimų, svyravimų, viena kita buitinė paralelė, bet tai ir viskas… Vasario gyvenimas tik viena kita aplinkybe sutampa su manuoju." Kūrinio kontekstas (sukūrimo aplinkybės, laikas). Atostogaudamas Nicoje (Prancūzija) 1931m. V. Mykolaitis - Putinas parašė romano „Altorių Šešėly“ I ir II dalį. (Išspausdintas III dalių romanas 1933m.). Tuo laiku tai buvo didžiausia literatūrinė ir visuomeninė sensacija, nes talentingai parašytas romanas siejosi su paties rašytojo asmeninė drama. O pats Putinas oficialiai atsisakė kunigystės 2 metus po knygos išleidimo — 1935 m., nes nemanė, kad kūryba dera su religija. Kūrinys nėra autobiografinis. Bet yra daug autobiografinių detalių, todėl pagrindinis veikėjas yra labai artimas autoriui, kadangi pats autorius išgyveno tokias pačias problemas kaip ir Liudas. Nebuvo Liucės, baronienės Rainakienė (ištekėjusi už turtingo barono, tikro vokiškos pavardės negalėjo ištarti kaimiečiai). Žanras: intelektualinis, savianalizės, psichologinis romanas — pagrindinis kūrinio veikėjas yra intelektualus (išsilavinęs) žmogus Liudas Vasaris. Psichologinis dėl to, kad tai savianalizės romanas. Pagrindinis veikėjas save analizuoja daug metų, nes nori suvokti savo asmenybę: kas jis iš tikrųjų yra (kunigas ar poetas). Ir vis dėlto po daugelio metų meta kunigystę, nes supranta, kad iš tikrųjų yra talentingas rašytojas (rašo poeziją, dramas). Jo dramas stato Kauno dramos teatras, visi jį pripažįsta kaip talentingą poetą. Sandara: 1. „Bandymų dienos“. Pasakojama apie pagrindinio veikėjo įstojimą į kunigų seminariją ir mokymąsi joje 6 metus. 2. „Eina gyvenimas“. Darbas Kalnynų parapijoje. Liudas Vasaris yra paskiriamas antruoju vikaru. 3. „Išsivadavimas“. Prasideda, kai Liudas Vasaris parvažiuoja traukiniu iš užsienio po 10 metų. Jis galiausiai atsisako kunigystę. Kūrinio pavadinimo interpretacija. Kūrinio pavadinimas nurodo pagrindinę siužeto kryptį: visose trijose romano dalyse Liudo Vasario gyvenimas rutuliojasi “altorių šešėly”. Įvykių raida/situacija (užuomazga, veiksmo plėtotė, kulminacija, atomazga). I dalis. „Bandymų dienos“ Pasakojama apie pagrindinio veikėjo įstojimą į kunigų seminariją ir mokymąsi joje 6 metus. Jam 16 metų, sueis 17. Gyveno 17 kambary (labirintas), 17 žmonių ir kambary. Kunigų seminarijos vieta neminima. Seminarijoje pajunta griežtą dienotvarkę, skambalo smūgiai skirsto visą veiklą, pasijunta vienišas tarp keturių mūrinių sienų, nes draugauti su kitais klierikais negalima. Yra prižiūrėtojas, nesuprato, kodėl taip yra. Seminarijoje vyko kova tarp lietuvių ir lenkų. Lenkai buvo tarsi privilegijuoti, lietuviai antrarūšiai, seminarijoje vyravo lenkiška dvasia: paskaitos lenkiškos, dvasininkų kalba yra lotynų. Liudas pajuto tą antrarūšio skausmą, kai antram kurse gauna kambarį, bet kai ateina lenkas, jį išmeta atgal į labirintą. Stojimo motyvai (itin svarbūs): I. Tėvų noras. XX a. I p. galimybės studijuoti buvo arba važiuoti į Rusiją, arba valstiečiams prieinamiausias — stoti į kunigų seminariją. Didžiausia garbė buvo, kad vienas žmogus iš šeimos išleidžiamas į seminariją. Todėl nemetė, kad nebūtų gėda. Čia eina kalba apie kaimo vaiką. Patriarchalinė santvarka — tėvas šeimos galva, vaikai paklūsta tėvui, žmona paklūsta vyrui. Liudo Vasario tėvas buvo geležinės valios žmogus. Motina buvo giliai religinga, jautri moteris. Šeima daugiavaikė kaip ir visos to meto šeimos. Liudas Vasaris buvo pasižymėjęs menka sveikata, todėl buvo nuspręsta leisti į kunigus (tai yra autobiografinis elementas). Tėvas pradėjo pasmerkė Varioką, nes ne žmogus, jeigu blogai seminarijoje mokytis. Liudas suprato, kad tėvas nesuprastų, jeigu mestų seminariją. Įvykis giliai į širdį įkrito. Tėvai viską atiduoda, o paskui palieki be nieko, jeigu meti kunigystę. 2. Jo paties patirtis. Liudas pradėjo bręsti lytiškai ir pametė ištverkimą (anot jo). Vienas jo draugas nusišovė, susirgus veneros liga po lytinių santykių. Sako, kad nebėr prasmės gyventi. Pats Liudas buvo iš giliai religingų šeimos, pats tikėjo. O jo kitas draugas išniekino komuniją. Tėvus labai sukrėtė tai, reikėjo daug dalykų po to išklausyt. Liudas nebūtų sau leidęs išniekinti Bažnyčios. Tuo metu gimnazijoje buvo būrelis, kuris kitaip aiškino pasaulį negu Bažnyčia: ten buvo aiškinama Darvino evoliucija. Taigi, jis pats norėjo išeiti iš paties religinės krizės. Norėjo apsisaugoti nuo blogų draugų. 3. Norėjo tarnauti Lietuvai. Kaip Maironis, kuris irgi kunigas. Ir Donelaitis, ir Baranauskas. Jam labiausiai padės kunigo kelias, jeigu šie autoriai irgi kunigai! Kaip Liudas jaučiasi seminarijoje Liudui norisi verkti, nes jeigu ne tėvui, būtų kritęs. Jame pradeda gimti poetas, jis nori laisvės. O jo įkvepimo šaltiniai — mūza, gamta. Liudas Vasaris savo gimtinėje turi kalną (Aušrakalnis). Tai buvo jo vieta, kur jis vienas pats galėjo svajoti, ilsėtis, kurti (nes ten niekas nevaikščiojo). Čia pajuto laisvę. Prasideda formuotis dvilypė asmenybė: išoriškai daro viską tą, ką reikia (atrodo nuolankus), bet viduje susikuria vidinį pasaulį, kuriame gyvena (tai priešprieša realiam). Pradeda rašyti eilėraščius lietuviškai lotyniškų žodžių sąsiuvinyje. Jam apeigos kaip komedijos (klūpk, sukis, stokis). Paskaitos (apie nuodėmes, baisybes) jam neįdomios, informacija tolima, gi jauni žmonės nieko nepadarę. Žinoma, Liudas taip gerai ir nesimokė kunigų seminarijoje, nes tai nebuvo jo pašaukimas. Slapta klierikų kuopelė „Šviesa“ Iš tikrųjų jį pastebi bibliotekininkas Jonelaitis, kad jis toks neramus, nepatenkintas. Seminarijoje veikia slapta (nelegali) klierikų kuopelė „Šviesa“, ją sudarė tik 5 klierikai: šis bibliotekininkas; Kasaitis; literatūros kritikas Petras Varnėnas (po to jį pašalins 3 kurse dėl pašaukimo stokos, bet iš tikrųjų dėl to, kad per daug iškritikavo kunigus — perskaitė apie tai, kaip kunigai nutolę nuo tikrojo dvasininko darbo, pasinėrę į prabangą — žr. Maironio kūrybą, Skausmo balsas — 3 daly bus gerais draugais su Liudas — Varnėnas save gyvenime suras); Liudas Vasaris; istorikas Matas Sereika (4 kurse). Jie skaito draudžiamą klierikam literatūrą. Jie galėjo skaityti tik religinio turinio knygas. Jie skaito lietuviškus laikraščius, kurie griežtai uždrausti klierikams (pvz., „Draugija“, „Vilties“). Galima skaityti lenkiškus laikraščius, bet ne lietuviškus. Jonelaitis paskatino Liudą daugiau rašyti. Jonelaičio dėka buvo išspausdintas pirmas Vasario eilėraštis „Draugijos“ numery. Kadangi Liudas visada buvo niekinamas, pažemintas, jis bėgo su savo išspausdintu eilėraščiu ir bėgo į palėpę („Žiurkininką“) ir skaitė, verkė, skaitė, verkė. Suprato, kad visa tai yra ne man. Ten palėpėj buvo, kad niekas nepamatytų. Slėpėsi tarp dėžių ir sutanų. — Vėl apėmė dvilypumo jausmas. Vasaros atostogos Vasariui 19 metų. Visada būna vasaros atostogos. Per šias: Liudo Vasario kaimas (irgi be pavadinimo; minimas, kad kaimynuose Kleviškio parapijos). Iš Kleviškio yra mokslo draugas, klierikas — Juozas Petryla. Kartu mokosi. Jis nepriklauso prie kuopelės, nebuvo išskirtinio talento. Vyriškumas Kleviškio parapijos klebonas yra Kimša. Mėgo prabangą (nors turėjo gyventi kukliai, ne kaip pasaulietis). Vėliau tampa kanauninkas (pakyla; aukštesnio rango). Trikauskas yra vikaras (jaunas kunigas). Jis irgi buvo įsimylėjęs Liucę. Iš tikrųjų visi buvo įsimylėję, vienintelė buvo graži merga. Klebonijoje gyveno jauna graži mergina Liucė (Liucija). Susipažino pabaigęs pirmą kursą per vasarą. Antrame kurse žiemą gruodį prieš Kalėdas jį aplanko Liucė (su ale giminaičiu Kimša). Gi kasdienybė nusibodo. Liucija nustebo, kad suvyriškėjo Liudas, jau gali ištarti žodžius (ne kaip per tuos du momentus). Tada ir sakė pavasarėli. Tada ir padovanojo ranko darbo pirštines (nemanyk, kad pirktos, pati mezgiau). Ir, aišku, sumišo Liudas. Išsilavinimas tik Vilniuje baigta gimnazija. Liucija yra Kimšos duktė. Oficialiai sakoma, kad Kimša augina savo mirusios sesers dukterę (turi išleisti į mokslą ir gyvenimą). Niekas nežinojo, kaip iš tikrųjų dukra buvo. Pati Liucė sužino, kad Kimša yra jos tėvas per savo sūnaus Vytuko laidotuves, po to Liucija nusižudo — išgeria nuodų taurę. Juozas Petryla užsimina apie Liucę ir Liucė pažadino Liudo vyriškumą (noras patikti merginai). Liucija iš tikrųjų visą gyvenimą mylėjo tik Liudą Vasarį, nors ištekėjo už gydytojo Brazgio (ji buvo Brazgienė), susilaukė vienintelio sūnaus Vytuko, Liudas Vasaris tapo krikšto tėvas. Prasidėjus Pirm. pasauliniui karui (1914-1918), JONAS BRAZGYS buvo iškviestas kaip gydytojas į karą ir tenai žuvo. Liucija tapo našlė, gyveno Naumiestyje, ji grįžo pas giminaitį kleboną Kimšą (nes be pinigų) su vaiku. Reikėjo surasti vyrą. Verslininkas Povilas Glaudžius pasipiršo Liucei (ji tapo ponia Glaudžiuvienė ir gyveno Kaune). Be vaikų. Išoriškai gyveno dvilypį gyvenimą: garsi verslininko žmona, ponia, bet viduje labai nelaiminga (turėjo meilužį), Glaudžius jai leido daryti viską. Tai buvo reprezentacija. O skaudžiausia buvo tai, kad Vytukas nemylėjo Glaudžiaus, nes pats Glaudžius nemylėjo Vytuko. Tai suprato krikšto tėvas Liudas Vasaris, kai grįžo iš užsieno, ir skyrė dėmesio Vytukui, lankė jį, pasižadėjo išleisti į mokslus. Dėl vyriškumo: buvo momentas, kai visi pamatė Liudo nevikrumą su Liuce, todėl tam kaimo vaikui gėda. Mąsto, kaip nesusikrušti, kad mokėtų elgtis su mergina, bendrauti, patikti. Tai jo lytinio brendimo metai. Petrylai sukyla pavydas. Pastebi, kad Liucei įkrito į širdį tas Liudas Vasaris. Ypač skaudžiai jaučiasi Brazgys (nes ją iš tikrųjų mylėjo, bet tik pats vieną ją mylėjo, buvo vienpusė meilė). Reikėjo Liucei ištekėti su Brazgiu. Liucė pavadina Liudą Pavasarėliu, nuo to momento yra abipusė meilė, ypač pavydi Petryla. Bet reikia išbraukti ją iš širdies, tad po 3 kurso nevažiuoja namo, kad nesusitiktų su Liuce. Nepasauliečio gyvenimas Kaimo vaikas nieką matęs. Jis negali pajusti to, kas taip paprasta miestiečiui. Jis pirmą kartą važiuoja traukiniu. Iš kunigų seminarijos važiuoja, pabaigę 3 kursą, į Vilnių, Trakus, Trakų pilį. Po šitos kelionės atsiranda sutana (tai elementas, kuris varžo asmenybę). Jis atranda dar vieną skausmą: negalės nužudyti poeto savyje (nors nužudo Liucės meilę, norą mesti seminariją). Jis nori visko, ko negali kunigui, bet ko reikia poetui: į teatrą kunigui negalima. Į kavinę nepadoru. Bernardinų sode muzikos klausyti kunigui negalima. Tai jis ir sako, kad neturi, apie ką rašyti. (Dėl Romos katalikų celibato.) Sako draugams iš kuopelės, kad neturi motyvų. Negali pažinoti žmonių gyvenimo. Tiesiog nori iškeikti lenkus jie. Pamato moterį, stovinčią bažnyčioje prie pilioriaus (pillar), apsisiautusią baltu šaliu. Į ją niekada nepažiūri, nepakelia akių, kad nepamatytų pašiepiančiu žvilgsniu, nes nuolat prisimena įžeidžiančius Brazgio žodžius (kad jūs kunigėliai maždaug mintimis mylite, norite, bet negalite; taip tyčiojosi, ane nematot kitų profesijų?). Tai meilės ilgesio projekcija (MŪZA — Katedros Nepažįstamoji — nerealus poeto moters įkvėpimo šaltinis). Mato tik kūną. 4 kursas Mokosi gerai. Gyvena dvilypį gyvenimą, perskaito eilėraštį „Silentium“. Jis niekada negalės mylėti moters. Nesupranta, kodėl jos aukštinamos, bet negali su jomis ženytis. Skausmingai išgyvena šį konfliktą. Vieną kartą melsdamasis koplyčioje, netenka sąmonės. TAIP nusilpsta. Jam pasiūlo šventimą (nesupranta, kodėl). Sakoma, kad negalės grįžti į pasauliečio gyvenimą. Priima. Jis pas išleistuves su Liucija buvo ir Liucė stengėsi atitraukti nuo šventinimo, kad pasiliktų su ja, siekė bučinio. Liudas Vasaris ją atstūmė. Liucija ir supranta, kad jis bus geras kunigėlis. Tada buvo Liucija dar baltai apsirengusi. Po metų — juodai kaip per laidotuves tuokėsi už Brazgio. II dalis. „Eina gyvenimas“ Darbas Kalnynų parapijoje. Liudas Vasaris yra paskiriamas antruoju vikaru. Pirmasis vikaras — Jonas Stripaitis. Klebonijos tarnaitė Julė apie 35 metų, įskundė Vasarį, šnipinėjo, kad bendravo su moterim. Kunigai Kalnynų parapijos klebonas kunigas Platūnas: jo šykštumas ir sumužikėjimas kompromitavo dvasiškiją, anot Gitvydo; buvo nepatenkintas antro vikaro paskyrimas, nes nebuvo tiek daug žmonių; Platūnas nesutiko, kai atvažiavo Liudas su tėvu. Buvo nekultūringas, negražus poelgis; su Stripaičiu sugyveno, nes rūpėjo skirtingi dalykai; Liudą priima kaip priešą, kuris trukdys įsistovėjųsį gyvenimą; galbūt skųs bažnyčios vyriausybei; sako, kad užkrausim visus nereikalingus darbus Liudui Vasariui (davatkas); ūkininkas iš pašaukimo; artinosi į 60 metus, apie 60 metų; jokio ūkvedžio nelaikė, ūkio reikalus tvarkė pats su seserim; tiesiai iš tvarto eina į mišias; bažnyčios darbas buvo ne jam; automatiškai skaitė brevijorių; daugiau laiko ūky nei bažnyčioj; jis nesirūpino bažnyčia (voratinkliai, dulkės; ritualiniai indai neaišku, kada valyti); bet patiko prižiūrėti bažnyčios ūkį; žmonės jo nemylėjo, bet bijojo ir savotiškai gerbė; kietas, sunkiai sukalbamas, bet teisingas; vyriausybė tai suprato, bet kunigai gina vienas kitą, todėl atsiuntė vikarus, kad tvarką padarytų. Deja, pirmas vikaras Jonas Stripaitis iš pašaukimo kaip ir verslininkas (bet tokios sąvokos tais laikais nebuvo), visuomenininkas, jam patiko finansai, pinigai, todėl atidarė įvairių prekių parduotuvę, surinko iš valstiečių pinigus, žadėdamas palūkanas (kaip indėliai); 3 dalyje tapo politiku, išrenkamas Seimo narys; ekonomistas; visada giedrios nuotaikos; mėgdavo pajuokauti, pakalbėti; parapijoje labai populiarus, dėl to tapo visuomenininku greitai; jis pirmas visoje apylinkėje suorganizavo savo parapijos ūkininkus ir įkūrė „Žagrės“ skyrių; suorganizavo vartotojų „Laimės“ draugiją ir atidarė; neprileido prie dokumentų, kad niekas nežinotų apie finansines ataskaitas; pats vienas atstodavo visą „Žagrės“ ir „Laimės“ valdybą, buvo ir pirmininkas, ir iždininkas, ir sekretorius; Liudą stebino, kiek daug darbų darė parduotuvėje, todėl jo kaip ir nebuvo bažnyčioje — jis ir tiekėjas prekių, ir pardavėjas, ir sekretorius; žmonės pradeda įtarti Stripaitį, kad nemoka palūkanų ir vogia pinigus, kai nešaukia susirinkimo. Tie žmonės, kurie pareikalavo informacijos: Žodelis, Borvikis. Piktupio Andrius smuklėje pradėjo visus agituoti išsikviesti Stripaitį, kad jis pateiktų finansinę ataskaitą, nes kyla įtarimų, kad nesąžiningas Įeina į smuklę, kur visi girti, ir kyla susistumdymas ir Andrių pastumia ir tas, virsdumas atbulas, virto ant akmens ir galvą pataikė į akmenį. Iš pradžių manė, kad nužudė. Sąmonę prarado. Išgyveno, bet Stripaitį iškėlė iš parapijos, nes vos žmogų nenužudė. Liudui nepatiko nei Jono Stripaičio, nei Platūno poelgiai. Paskui atkeliamas Ramutis. Ramutis irgi pirmasis vikaras, pagyvenęs, kandidatas į klebonus; iš pradžių Liudas su juo medituoja, paskui Ramutis jam atsibosta, nes Liudas poetas ir jam reikalinga laisvė. Baronų dvare Liudas nori pabūti su savimi ir kurti. Ir jis išeina į gamtą, klajoja po mišką ir susipažįsta su vasara į dvarą atvažiuojančia poilsiauti baroniene Rainakiene. Dvaras surusėjusiam baronui fon Reinekei, kurį žmonės vadino stačiai Rainakiu — ir tai jam labai tiko, nes jo akys tokios ir buvo. Baronas dvarą paveldėjo iš savo viengungio dėdės. Žmonos nepersekiojo, džiaugėsi tiesiog, kad turi gražią, jauną žmoną be vaikų. Ponia baronienė buvo lenkaitė, katalikė. Palaikyti santykius su Bažnyčia jai buvo gero išauklėjimo ir poniško stiliaus reikalas. Neištikima. Ištekėjo dėl pono turtų. Norėjo Liudą suvilioti (patinka žaisti, šaipytis su kunigėliais). Deja, nepasisekė. Tada visiškai kitaip į Liudą Vasarį pradėjo žvelgti — pajuto pagarbą talentingam menininkui. Dėka baronienės, Liudui Vasariui atsirado galimybė perskaityti ir prieiti prie turtingos dvaro bibliotekos, ypač tas, kurios griežtai draudžiamos kunigui. Netgi sukraudavo knygas į dėžes, knygas kurias Liudas turėtų perskaityti, kad menas būtų tikras. Tik tada 23 m. suprato, kad bus rašytojas. Griežtai atskirs kunigo darbą nuo poeto, kad sieks pažinti gyvenimą dėl kūrybos, kad joje nebūtų didaktikos, sentimentalumo ir kitokių „kunigškos dvasios“ požymių. Bet tiek daug kalba, kad Julė įskundžia. Baigiasi vasara, išvažiuoja. Rainakio sesuo buvo ponia Sokolina, su kuria susipažino, kai visi 3 jodinėjo. Liudas Vasaris labai laimingas, kad turėjo galimybę susipažinti su dvarininkais, nes niekad gyvenime neturėjo galimybę aplankyti dvarą. Vasaris nekultūringo kaimo vaikas. Jis buvo 23 m. su gyva vaizduote, karštą širdį, poetišką sielą. Vasaris buvo apdovanotas jautria menininko siela, poeto talentu ir dideliu įspūdingumu, instinktyviai ilgėjosi kultūros, meno ir aristokratiškos atmosferos, kurioje pagyventi jį taip traukė. Liudas Vasaris iškart imasi dvasininkų pareigų. Noriai iš širdies išvalo bažnyčią, kad net blizgi. Išskalbia visus liturginius rūbus, daiktus. Buvo skaudu, koks praščiokas buvo Platūnas, kad spjovė ant grindų ant blizgančios bažnyčios Platūnas demonstruoja nepagarbą bažnyčiai. Putinas ir nori pasakyti, kai dirbi ne pagal pašaukimą. Nereikia visus leisti į kunigystę. Ne savo vietoje esantys žaloja visuomenę, nes mato tokį kunigą, koks iš tikrųjų neturi būti. Liudas Vasaris irgi supranta, kad yra ne toks kunigas, koks nori būti. Jis niekada nejuto gyvąjį Dievą. Jam vieta ne Bažnyčioje. Kai jis formuojasi kaip asmenybė pamato, kad labai mažai kunigų, kurie būtų kaip pavyzdys. Vienintelis pavyzdys: Šlavantų tėvelis — tikras kunigas, idealas, siektinas pavyzdys, nes gyvena asketišką (kuklų) gyvenimo būdą. Liudui aplankius Šlavantų tėvelį supranta, kad jam pačiam reikia daugiau žemiškų dalykų… „Šlavantų parapijoje ir klebono namuose kieta askeza ir evangeliška ubagystė. Visur buvo jaučiama budri klebono akis ir rūpestinga priežiūra. Kitur, kaip girdėt, visokių peštynių, barnių, girtavimų. Pas mus gi šventa, ramu.“ Koks klebonas, tokia ir parapija. Kokį pavyzdį rodo, taip ir gyvena. Jam pasiūlo kurti giesmes, bet Liudo širdis taip nekrypsta. Bet po pokalbio išvada, kad negalės eiti dviem keliais. Kunigas Laibys irgi padeda Liudui bręsti kaip menininkui: tik 2 dalyje; Naujopolio gimnazijos kapelionas, drąsus vyras; baigęs studijas viename V. Europos su filosofijos daktaro laipsniu; kunigas modernistas; dažniai lankėsi pas Brazgius; nebuvo kompleksuotas, suvaržytas; pakalbėjus su Laibiu, Liudas nusiramino; Naujapolio pralotas (aukščiau nei kanauninkas). Girvydas — valdžia: aukščiausia valdžia, paskui tik vyskupas; šviesus ir plačių pažiūrių žmogus; atkaklus savo luomo garbės ir reikalų gynėjas; stengėsi, kad kunigai įsistiprintų visose gyvenimo pozicijose, tačiau kritiškai žiūrėjo į kunigų laimėjimus ekonominio gyvenimo srityje, todėl kunigai ūkininkai kaip Platūnas ir kooperatyvininkai, krautuvių vedėjai kaip Jonas Stripaitis kėlė abejonę, nes kunigas labai dažnai pameta pusiausvyrą, pasitikėjimą ir gerą vardą; Girvydas paskatina Liudą: „Turi talentą — lavinkis, rašyk. Mums reikia gabių ir talentingų kunigų.“; jis duoda leidimą išvykti ir studijuoti Peterburgo dvasinėje akademijoje; vaišingas. Naujapolyje Liucija Brazgienė laukiasi berniuko - Naujapolis yra kaimyninis kaimas prie Kalnynų. Buvo paskelbtas Vokietijos ir Rusijos karas, bažnytkaimy (Kalnynų parapija) buvo didelis sujudimas, nes paskelbta visuotinė mobilizacija. Liucija jau turėjo berniuką pagimdžiusi, o Brazgys (jos vyras) ėjo į karą. Netrukus buvo nutarta susprogdinti bažnyčios bokštą (simbolizuoja jaunystės iliuzijas ir idealus) ir Liudas Vasaris išvažiuoja. Tai buvo išsilavinimas. Grįš po 10 metų nebepraktikuojantis kunigas. III dalis. „Išsivadavimas“ Prasideda, kai Liudas Vasaris parvažiuoja traukiniu iš užsienio po 10 metų: per 3 metus baigė Peterburgo dvasinę akademiją, keliavo po Vakarų Europą (iš viso 7 metai), dirbo lietuvių atstovybėse, pusę metų Italijoje, Anglijoje, paskutinius dvejus metus gyveno Prancūzijoje, Paryžiuje, grįžo kaip tikras prancūzas (manieros, apranga). Nežinojo, kaip reikės susitaikyti gyvenime Kaune palyginus su Paryžiumi. Yra stiprus atsilikimas Lietuvoje. Išlipo šeip pasivaikščioti, pasižiūrėti Virbalio stoty. Pamatė pažįstamą kunigą, dabar jau profesorių Antaną Meškėną, bet nepašnekino, nenorėjo kalbėti, bet, deja, susitiko tame pačiame vagone, tad jis ir pašnekino. Jie draugavo Peterburgo akademijoje. Kun. prof. Antanas Meškėnas profesoriauja universitete, alga buvo didoka, nebuvo daug rūpesčių. Liudas Vasaris grįžtą į laisvą Lietuvą (1918 m.) Kaune, laikinojoje sostinėje. Kunigai tuo metu buvo labai aktyvūs politikoje. (Krikščioniška vyriausybė antrojo seimo pastatyta) Jonas Stripaitis jau dabar tikras ekonomistas Kijevo universitete klausė paskaitų, neaišku, ar baigė. Advokatas Indrulis baigė teisę Ženevoje. Liudas apsistoja „Rūtos“ viešbutyje. Dabar sudėtinga situacija su butais Kaune. Liudui yra pažadėta direktoriaus pozicija naujai besisteigiančioje gimnazijoje. Po to prof. Meškėnas padaro susitikimą su senais pažįstamais (Indrulis, Vasaris, Varnėnas, Meškėnas, Stripaitis). Indrulis pasiūlo Liudui Vasariui pas jį pagyenti, kol suras savą butą, nes jis, matyt, daug uždirba. Beje, yra toks veikėjas vienuolis Severinas, kuris Rūtos viešbutyje prašo Vasario pagalbos paskutiniam patepimo (prieš mirtį). Vasaris manė, kad tai buvo kambarių tvarkytoja(s), bet ne. Severinas taip pat buvo apsilankęs Liudo namuose ir prašė, kad neišsižadėtų kunigo vardo. Iš tikrųjų, kai grįžo į Lietuvą, nebenorėjo praktikuoti savo pareigų, tad atsisakė ir vesti Meskėnui mišias, ir kitas pareigas. Susipažįsta su Aukse Vertybės: meilė, šeima, tėvynė, menas, patriotizmas. Išsilavinimas: turėjo aukštąjį išsilavinimą “trejus metus ji mokėsi Liono universitete“. Pilnas jos vardas: Aurelija Gražulytė „ji sulietuvino savo krikščionišką Aurelijos vardą“. Auksė Gražulytė gimė Amerikoje ir ten baigė aukštą mokslą, muzikė, pianistė, vienturtė duktė, turtuolė. Tėvas grįžo į Lietuvą, pastatė 3 aukštų namą. Liudui nepatiko, kad Indrulis Auksę apibūdino ją kaip daiktą. Liudas Indrulį ciniku laiko. Liudas labai jau nori susitikti su Aukse, kodėl nesupranta ji, kad Indrulis nori tik turtų, ne nuoširdi meilė. Sako Indruliui, kad susirask protingą paną su 4 aukštų namu dar gražesnę. Kitą susitikimą suorganizuoja Petras Varnėnas savo namuose, specialiai išnuomoja pianiną, kad Auksė galėtų groti, o Liudas Vasaris pristatytų naują (dramą) kūrybą. Liudas susipažįsta su Aukse, ji paneigia, kad sužadėtinė. Matyt, Indrulis manė, kad gali tuoktis su Aukse, bet taip nėra. Iki šiol Liudas rašė poeziją. Perskaito jo naujai parašytą dramą. Auksė puikiai interpretuoja, nustemba Liudas. Tad Vasaris supranta, kad surado sielos draugę su panašiu intelektu. Liudas nebe kunigas Dirba gimnazijos direktoriumi. Petras Varnėnas irgi Kaune dėsto literatūrą. Kauno dramos teatras pastato naująją Vasario dramą, spektaklį. Vasarį sutinka Liucija, ji labai pasikeitusi, rafinuota Kauno miesto ponia. Jau labai moka reprezentuoti, pristatyti save visuomenei, Povilas Glaudžius negaili pinigų. Liucija turi savo stilių, skonį. Visai ne tokia Liucija, kokią paliko prieš karą. Liucija rūko, mėgsta išgerti, rengia pobūvius (vakarėlius). Išoriškai atrodo laiminga, bet viduje — pažeminta, nelaiminga, vieniša (nes Povilas nemyli vaiko Vytuko, Povilas be užuojautos, nerūpi, ką išgyvena). Labai apsidžiaugia, mano, kad viskas pasikeis. Mintis apie išsivadavimą kilo baigus Peterburgo dvasinę akademiją, nes jau ta aukštuomenė laisviau žiūrėjo į mokslą, laisvesni dvasiškai, turėjo pasauliečio bruožų, galėjo eiti į teatrą, kavinę. Liudas jau nebenešioja sutanos, turi civilinius rūbus, turi rožančių. Jau Kaune nebenori vilktis sutanos, nebenori laikyti mišių, išvis nebenori būti kunigu, nori, kad kreiptųsi „prof.“ Liudas jau turi filosofijos daktaro laipsnį, turtingą biblioteką, turėjo įvairių valstybių valiutos, kuriuos keitėsi į Litus. Taigi, Liuciją, Glaudžius lankė Liudas kaip krikšto tėvas. Liudas rinkosi tarp Auksės ir Liucijos. Ir nepasirenka Liucijos, nes ji netobulėjo, nesiekė mokslo, kažkaip pritrūko valios, netobulėjo kaip asmenybė. Vasariui ji nebeįdomi, atrodo kaip nusidėvėjusi moteris: ir rūko, ir geria, ji turi dvasinę degradaciją, nes nematė gyvenime prasmės, vienintelis tikslas gyventi buvo Vytukas… Tad, kai mirė Vytukas dėl plaučių uždegimo („užsidegė“ plaučiai, sukarščiavo), nusižudė ir Liucija. Mėtėsi tarp Auksės, Liucijos. Melavo Auksei. Išlįsta vyriškas ego, linkę save patenkinti, sau susikurti palankias aplinkybes, o moterys lieka antroje vietoje. Kurį laiką nesusitikinėjo, bet atleido. Auksė yra išmintinga, jai svarbus ryšys tarp vyro ir moters. Auksė pasižada laukti Liudo Vasario tiek, kiek reikės. Liucijos mąstysena skirtinga tarp vyro ir moters. Lyg vyras turi moterį kaip nuosavybę. Liucija pasirašė mirties laišką, prašė, kad konstatuotų neteisingą diagnozę. Liucija vienintelė gerbė ir mylėjo Liudą. Mirė 4 mėn. po Vytuko mirties. Norėjo, kad visuomenėje nebūtų apkalbų, o manytų, kad neapkentė Vytuko mirties ir buvo širdies ataka. Glaudžių namuose buvo dvi tarnaitės: Adelė ir Teklė. Liudas atsisako kunigystės. Kūrinio pabaigoje nusprendžia atsisakyti direktoriaus darbo, nes slegia, bet nežino, ar užteks pinigų iš kūrybos honorarų. Gavo raštą iš vyskupo kurijos, kuriame smerkia Liudą: liepia apsivilkti sutaną, apsigyventi prie bažnyčios, atlikti rekolekcijas, kalbėti brevijorių (religinio turinio knygas), laikyti mišias, nevaikščioti į teatrą ir savo raštus duoti dvasinei cenzūrai. Tai ji irgi paskatino negrįžti į tokį gyvenimą. Tai reikštų, kad jis prarastų savo vidinį išlaisvėjimą, kurį buvo pasiekęs per 18 metų. Auksė ir sako, kad čia fanatizmas, nesusipratimas… Liudas suprato šeimą kaip problemą: jis bijo šeimos rutinos, pilkos kasdienybės. Reikia rūpintis buitiniais dalykais, materialiniais dalykais. Bijo tokių dalykų, nes užgoš jį kaip poetą, menininką, o tada nebejus įkvėpimo kurti. Auksė suteikia jam laiko, jo nespaudžia. Liudas nueina į Liucės kapą, apmąsto gyvenimą. Parašo laišką tam, kad atsisakytų kunigystės. Ties tuo tašku ir pasibaigia kūrinys. Pasakotojas, jo pozicija. Pasakotojas visažinis ir tarsi užbėga už akių. Romane kalbama trečiuoju asmeniu („jis“ ir „ji“) – į veiksmą žvelgiama iš šalies. Pasakotojas stebi įvykius į juos nesikišdamas, bet matydamas personažų poelgius, žinomas slapčiausias jų mintis, praeitį, jausenas. Veiksmo erdvė, laikas. Istoriniai įvykiai neryškūs; nors sukurta plati tarpukario Lietuvos panorama, romane svarbiausia – vyksmas Vasario sieloje. Kiekvienas aiškesnius fabulos kontūrus turintis kūrinys remiasi erdvių priešprieša. Romane „Altorių šešėly“ matome seminarijos, apskritai dvasininkų aplinkos priešpriešą pasaulietiškai aplinkai (šiose abiejose erdvės veikia Liudas Vasaris, jas jungia kelionės). Erdvių palyginimas visuomet slepia jų vertinimą. Tad ir analizuojant tekstą svarbu ne tik aptikti nuorodas į vieną ar kitą erdvę, bet ir išsiaiškinti jų tarpusavio santykius, tų santykių pokyčius. Romano laikas trunka aštuoniolika metų – nuo Vasario įstojimo i seminariją iki prašymo leisti palikti kunigų luomą. Pagrindinių veikėjų analizė Liudas Vasaris baigė gimnaziją, įstojo į kunigų seminariją, po to mokslą tęsė Peterburgo dvasinėje akademijoje per 3 metus, apsigynė profesoriaus vardą. Po to keliavo po Europą: Skandinaviją, Angliją, Šveicariją, Italija, Paryžiuje išgyveno 2 metus. Tai buvo kraštai, kurie per 10 metų pavadavo jam tėvynę. Mokėsi ir dirbo belaisvių šelpimo komitetuose, o paskui lietuvių pasiuntinybėse ir atstovybėse. Grįžęs po 10 metų į Lietuvą apsigyveno Kaune, dirbo Kauno gimnazijos direktoriumi. Buvo individualistas, viską mėgdavo daryti vienas, galima sakyti, kad intravertas. Įstoja į kunigų seminariją, norėdamas pabėgti nuo gyvenimo tikrovės, norėdamas laisvai kurti, tapti tokiu poetu kaip Maironis ir dirbti Lietuvai. Greitai jis pajunta, kad labai apsiriko. Tačiau jo siela dar nėra prasiskleidusi, jis vaikiškas. Nesuvokdamas savo kūrybiškos prigimties unikalumo, susitelkia į tikėjimo klausimą: jis medituoja, tikisi tikėjimo kaip gyvo jausmo. Jis drovus, uždaras. Jį žeidžia aplinkinių elgesys, ypač tėvų. Jie kreipiasi į sūnų: “jūs, kunigėli”, ir siekia pabučiuoti ranką. Seminarija, kurios gyvenimą reglamentuoja skambalo dūžiai, nesuteikia laisvės nei asmenybei, nei kūrybai. Mokydamasis kunigų seminarijoje, Vasaris stengiasi išlaikyti savo, kaip asmenybės, laisvę. Tačiau junta, kad nuolatos braunamasi į jo gyvenimą, kad stengiamasi patirti net slapčiausias jo mintis. Net ir skaityti, ir lavintis jis turi slapta. Vasaris tikisi turėti vidinę nepriklausomybę, niekieno neliečiamą sritį, kurioje jis galėtų pasijusti laisvas ir pilnavertis. Aiškėja, kad ta sritis – kūryba. Ir iš tikrųjų klierikų skatinamas, jis parašo ir išspausdina pirmuosius eilėraščius. Pabunda Vasario poetinis talentas. Tačiau jaunojo poeto kūryba visai ne Maironiškos krypties. Nors draugai nori, kad Vasaris rašytų patriotinius eilėraščius, šie jam nepavyksta. Jo lyrikoje ryškėja nepasitenkinimo, vidinių sielos prieštaravimo nuotaikos. Jam svarbesnė kova už individualybės teises, žmogiškąjį asmenybės harmoningumą. O čia dar ir pažintis su tamsiaplauke mergaite Liucija pažadina jaunuolio širdyje žmogiškos prigimties balsą, troškimą džiaugtis žemiška gyvenimo prasme. Tačiau Vasaris didelėmis pastangomis užslopina bundantį meilės jausmą. Jaunasis poetas supranta, kad kažkas jam trukdo išsiskleisti, jis neranda realaus emocinio savo poezijos pagrindo. Norėdamas išsaugoti nepriklausomą savo asmenybės dalelę, jis stengiasi elgtis pagal Tiutševo eilėraščio “Silentium” eilutes: “Tylėk, dangstykis ir paslėpk / svajones ir savo jausmus”. Jis jaučia, kad yra atsiskyręs nuo tikrovės, praranda kažką reikšmingo, susipainioja vidaus prieštaravimuose. Pagaliau jis baigia kunigų seminariją ir paskiriamas į Kalnynų parapiją vikaru. Čia romano herojus, dar stipriau ima jausti savyje nubundantį poetą. Ypač daug jam duoda pasivaikščiojimai po Kalnynų apylinkes. Gamtoje jis pajunta gyvenimo pilnatvę ir net savo paties žmogiškąją esmę, dar labiau jaučia, “kad Gamtoje kažkas yra”. Keičiasi jis ir kaip asmenybė. Jei seminarijoje Vasaris blaškėsi tarp romantiškos Nepažįstamosios ir Liucės, tai kalnynuose jis, sutikęs baronienę Rainakienę, atvirai su ja bendrauja. Rainakienė, šiaip jau tuščia kurtizaniško tipo moteris, vis dėlto Vasariui, kaip asmenybei ir poetui, bando atverti kelius į Vakarų kultūrą (jis galėjo naudotis gausia dvaro biblioteka), skatina jį kovoti dėl savo žmogiškų teisių. Bat mes matome, kad jokia moteris negalės nutildyti nuolatinio nerimo, veržimosi į naujus tolius, troškimo gyventi būties pilnatvę, ilgėtis aukštesnių gyvenimo idealų. Vasaris nori būti laisvas pirmiausia savo kūrybai. Jis išvyksta į užsienį. Kaip Vasaris ten formavosi, nesužinome. Grįžta jis į Lietuvą jau išsimokslinęs filosofijos daktaras, širdies gilumoje beveik ne kunigas. Pažvelgė jis toli ir poezijoje, susipažino su moderniosios Europos poezijos kryptimi. Tačiau dabar jį drasko dar didesni prieštaravimai, svyravimai. Jis nori atsidėti ne vien literatūrai, gyvenimui, kurį jis vadina didžiausia vertybe. Asmenybės laisvė ir kūrybos laisvė glaudžiai susijusios. Tik laisvas žmogus gali laisvai kurti. To ir siekia Vasaris. Romano pabaigoje jis išsivaduoja iš kunigystės varžtų, didelį dėmesį skiria savo kūrybai. Tačiau jis sau pripažįsta: “. kas aš bebūčiau, abejojimų, vidaus kovų ir kentėjimų vis tiek neišvengsiu.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!