Vincas Mykolaitis-Putinas (1893-1967)

 15. Vincas Mykolaitis-Putinas (1893-1967) Kūrybos temos: Individo egzistencijos prasmės klausimas; Pasirinkimo klausimas; Pareiga; Meilės tema; Individo vadavimasis iš dogmų; Poeto laisvės tema; Konfliktas su visuomene; Kūrybinės savirealizacijos tema; Iš romano „Altorių šešėly“ • Dabartis savaime kuria ateitį. • Tiesa yra nepasakomoje, neišreiškiamoje mintyje, mūsų nepraskleidžiamoje dvasios kertelėje - ir juo giliau, juo geriau. • Vanduo - geras daiktas ir žemė - geras daiktas, o kai sumaišome abudu, pasidaro purvas. Citatos: ,,Tarp dviejų aušrų pasaulis kaip pasaka./ Iš žvilgančių bokštų veizi visareginčios akys,-/ Ir jų regėjimais žaviesi tu pats,/ Patirdamas tolimą,/ paslaptingąją,/ nesibaigiamąją,/ vientisą būtį.‘‘ (eil. ,,Tarp dviejų aušrų‘‘) ,,Skriski, are, į pat dangų ir plasnoki,/ Būti vergu savosios žemės tu nemoki.‘‘ (eil. ,,Skriski, are‘‘) ,,Paniekinę žemės vylingus sapnus,/Padangėje ištiesė savo sparnus./ Ir tarė margieji: negrįšim į žemę,/ Kol josios kalnai ir pakalnės aptemę.‘‘ (eil. ,,Margi sakalai‘‘) Kontekstai : Altorių šešėly – psichologinis, intelektualis romanas Biografinis- studijavo Seinių kunigų seminarijoje, tačiau negalėdamas suderinti kunigystės su savo poetiniu talentu, pasitraukė iš kunigystės. (Siejasi su ,,Altorių šešėly‘‘).Tarpukariu Lietuva buvo religinga valstybė, todėl, toks nuodėmingas kunigo kelio atsiakimas, sukėlė pasipiktinimą dalyje visuomenės. Vėliau šis romanas tarnavo sovietinei, ateistinei propagandai, kūrinys buvo interpretuojamas, kaip kritika religijai ir išryškinantis katalikybės ydas. Kultūrinis- eilėraščių ciklas ,,Parafrazės‘‘ paremtas Liudviko van Bethoveno muzikos motyvais. Istorinis- vėlyvojoje poezijoje mąstoma gyvenimo prasmės ir beprasmybės klausimais, kurie buvo aktualūs du pasaulinius karus išgyvenusioje Europoje. (eil. ,,Mocartas‘‘, ,,Don Kichotas‘‘). Gyvenimo prasmės klausimas Vinco Mykolaičio-Putino kūryboje Lietuvių filosofas, egzistencialistas Juozas Girnius teigė: ,,Ne laimė, o prasmė yra pagrindinis dalykas, nes be prasmingo gyvenimo negali būti nė laimingo gyvenimo.‘‘ Su šiuo teiginiu sutiktų galbūt kiekvienas, kuris ieškojo ar ieško gyvenimo prasmės. Dažnai ją atrasti reikia daug laiko ir pastangų, kartais netgi viso gyvenimo. Gyvenimo prasmės klausimą analizavo ir garsus lietuvių rašytojas Vincas Mykolaitis-Putinas. Rašytojas, studijavęs Seinių kunigų seminarijoje ir vėliau pasitraukęs iš kunigavimo, savo veikloje nejautė visišo dvasinio pasitenkinimo. Tačiau supratęs, kad jam yra skirtas poetinis talentas, įprasmino savo gyvenimą literatūroje. Šie V. Mykolaičio-Putino išgyvenimai atsispindėjo romane ,,Altorių šešėly‘‘, kuriame pagrindinis veikėjas klierikas Liudas Vasaris bando atrasti gyvenimo prasmę studijuodamas kunigų seminarijoje. Tačiau jauno klieriko pastangos tampa bevaisės, supratus, kad jo gyvenimas skirtas poezijai, o ne kunigystei. Tačiau nuolatinės dogmos, pagal kurias turėjo gyventi Liudas Vasaris, tėvų viltis, kad šeimoje jie turės kunigėlį, seminarijos peršama mintis, jog vienintelė prasmė- atsiduoti tikėjimui ir Dievui, privertė Vasarį stengtis ieškoti prasmės kunigystėje. Nuolat plėšomas skirtingų jausmų pagrindinis veikėjas visgi paklūsta savo širdies jausmui ir pasirenka poeto kelią. Taigi, Vincas Mykolaitis-Putinas romane ,,Altorių šešėly‘‘ atskleidė kaip sunku yra atrasti savo gyvenimo prasmę ir ją atradus vadovautis mintimis vedančiomis prasmės link. Tik prasmingas gyvenimas suteikia individui laimę. Savęs pažinimo svarbos tema Vinco Mykolaičio putino kūryboje Vincas Mykolaitis – Putinas yra galimai ryškiausias Lietuvos poetas bei rašytojas kūręs XX amžiuje. Dar labai religingoje, tarpukario Lietuvoje pasirodęs romanas ,,Altorių šešėly“ visuomenėje sukėlė savotišką audrą. Kunigo pasirinkimas atsisakyti švento kelio buvo sutiktas gan priešiškai. Tačiau buvo įžvelgta ir savęs pažinimo problema, su kuria susidūrė pagrindinis romano veikėjas, jaunas kunigas Liudas Vasaris. Savęs pažinimo procesas bei jo trūkumas yra viena iš svarbiausių temų romane ,,Altorių šešėly“. Romane būtų galima išskirti kelis Liudo Vasario savęs pažinimo etapus ir , turbūt, pats pirmasis, tai būtų vaikystės etapas, į kurį pagrindinis veikėjas sugrįžta tik mintimis. Prisimenama Liudo Vasario jaunystė. Tačiau savo jaunystę ir joje taip puoselėtas senąsias patriotines vertybes Liudas Vasaris prisimena jau tik kunigų seminarijoje, kai susiduria su lenkiško šovinizmo nuotaikomis. Jau pačioje romano pradžioje iškyla neryški pagrindinio veikėjo dilema, kai tenka pasirinkti tarp patriotizmo ir religinio nuosaikumo, nepaisančio lenkiško šovinizmo seminarijoje. Vargu ar Liudas Vasaris išvis išsprendė šią dilemą, jis ją greičiau ignoravo, su draugais seminarijoje dainuodavo patriotines dainas, tačiau niekad nesiskundė ar kitaip nepasipriešino lenkiškam šovinizmui. Ši trumpa ir, atrodytų, nesvarbi romano situacija, tarsi, veidrodis atspindi begalę kitų Liudo Vasario gyvenimo etapų, kurių metu nebuvo priimti asmeniniai sprendimai. Liudo Vasario jaunystę būtų galima apibūdinti, kaip kupiną pasirinkimų, tačiau savęs pažinimas Liudui Vasariui buvo beveik svetimas. Tolimesni savęs pažinimo etapai ypač išryškėja Liudui Variui bendraujant su trim, jo gyvenime svarbiausiomis moterimis: Liuce, baroniene Rainakiene ir Aukse. Beveik visą romaną Liudas Vasaris ieško savo vietos pasaulyje ir bando atrasti pats save. Esminiai gyvenimo pasirinkimai, kurių vėliau Liudas Vasaris atsisako, parodo savęs pažino svarbą ir tai, kad per gyvenimą ilgai buvo plaukiama tempiant kažkokios svetimos jėgos, bet savęs nepažystant. Dažna situacija Liudo gyvenime buvo nulemta ne jo, jis tiesiog būdavo įtraukiamas į įvykių sūkurį, kuriam pasipriešinti Liudui Vasariui pritrūkdavo valios, paprasčiausiai dėl, to kad Liudas Vasaris dar nebuvo pažinęs pats savęs. Apie romaną ALTORIŲ ŠEŠĖLY Svarbiausia problema – žmogaus pašaukimo (tai tarsi nuo jo paties nepriklausantis noras daryti būtent tai ir tik tai), prigimties sudėtingumo, kūrėjo laisvės, talento, tikėjimo ir kitos problemos. Konfliktas – vidinis, kai susikerta kunigystės priedermė su savo teisių reikalaujančiomis kūrybinėmis galiomis. Veikėjas (personažas, herojus, charakteris). Pagrindinis veikėjas – Liudas Vasaris (tai pirmasis romanas lietuvių literatūroje, kuriame taip nuosekliai skverbiamasi į veikėjo mintis, išgyvenimus, jausmus, savijautą). Per visą romaną eina tik du veikėjai: Liudas ir Liucija. Veiksmas. Istoriniai įvykiai neryškūs; nors sukurta plati tarpukario Lietuvos panorama, romane svarbiausia – vyksmas Vasario sieloje. Fabula ir erdvė. Fabula – nuosekli kūrinio vaizduojamų įvykių seka. Kiekvienas aiškesnius fabulos kontūrus turintis kūrinys remiasi erdvių priešprieša. Romane „Altorių šešėly“ matome seminarijos, apskritai dvasininkų aplinkos priešpriešą pasaulietiškai aplinkai (šiose abiejose erdvės veikia Liudas Vasaris, jas jungia kelionės). Erdvių palyginimas visuomet slepia jų vertinimą. Tad ir analizuojant tekstą svarbu ne tik aptikti nuorodas į vieną ar kitą erdvę, bet ir išsiaiškinti jų tarpusavio santykius, tų santykių pokyčius. Pasakotojas. „Visažinis“, nes romane kalbama trečiuoju asmeniu („jis“ ir „ji“) – į veiksmą žvelgiama iš šalies. Pasakotojas stebi įvykius į juos nesikišdamas, bet matydamas personažų poelgius, žinomas slapčiausias jų mintis, praeitį, jausenas. Vertybės. Vasario idealas – dvasios pilnatvė. KAROLINA, MANVYDAS, 2013, SANTARA 16. Jurgis Savickis (Modernizmas, XX a.) Kūrybos temos: • Žmogaus vienišumas • Jauno žmogaus brendimas • Gyvenimas savyje ??? • Meilės tema • Žmogaus būtis • Žmogiški ryšiai • ŽMOGAUS KANČIA • Kultūros, meno tema • Miesto ir kaimo santykis • Vertybių kaita Jauno žmogaus branda Jurgio Savickio kūryboje Anot Oskaro Vaildo: „Patirtis - tai tiesiog vardas, kuriuo vadiname savo klaidas.“ Tik su padarytomis klaidomis, ar įgyta patirtimi žmogaus asmenybė gali tobulėti. Jurgio Savickio novelėje „Vagis“ vaiko poelgis, teisingas jo, bet klaidingas kitų akimis, subrandino vaiko asmenybę, padėjo pasijusti savarankišku. Jurgį Savickį vieni priskiria ekspresionistams, kiti impresionistams, o treti modernistams arba egzistencialistams. Rašytojui būdingas estetiškumas, efekto psichologijos siekimas atsispindi ir šioje novelėje. Pagrindiniai novelės veikėjai – vaikas ir vagis yra tarsi vienas kito priešingybės. Kaltas ir nekaltas. Vagis čia vaizduojamas tarytum kankinys: „Virvės buvo giliai įsipjovusios į bicepsus, galva nusvirusi, su pramuštu smilkiniu ir krauju.“ Toks vaizdas vaikui priminė patį Kristų ir mažasis užsispyrė vagį išlaisvinti. Suaugęs žmogus taip nepasielgtų. Kaip priešpriešą vaikui galima paminėti Jono Biliūno, tokio paties pavadinimo apsakymą, kuriame jaunas vyras, Jokūbas, užklupęs vagį nusikaltimo vietoje jį užmuša. Vis dėlto, negalima sakyti, kad vaikas vagį išlaisvino dėl gailesčio. Tai veikiau buvo jo noras pasijusti suaugusiu, priimti savarankišką sprendimą, juk antrą kartą sugavus vagį vaikas to fakto neanalizavo. Po savo drastiško poelgio vaikas pratrūksta, ašaromis jis tarytum apsiplauna prieš naują pradžią, juk tą vakarą jis buvo įrašytas „žmonių tarpan“. Apsakymas baigiamas viltingai: „Jautė tiek tvirtos valios ateičiai.“ Galima spręsti, kad vaiko akistata su vagimi turės įtakos jaunuolio ateičiai, tačiau gerąja prasme. Novelėje „Vagis“ Jurgis Savickis atskleidžia, kaip vaikAS, PRIIMDAMAS SPRENDIMUS, MOKOSI PAŽINTI SAVE, BRĘSTA.. Žmogaus kančios tema Jurgio Savickio novelėje ,,Vagis“ Jurgis Savickis – žymus XXa. lietuvių prozininkas, modernistas. Jis laikomas ir ekspresionistu tačiau jo kūryboje galima aptiktiir kitų modernistiniųkrypčių požymių . Prigimties išdaigas atsveria žmogiški, šilti ryšiai,grožio,meno ir kultūros idealai. J.Savickio proza yra moderni, potekstėje smerkianti bet kokias kaukes, nusistovėjusius įpročius ir papročius. Todėl dažnas jo kūrinių veikėjas yra vaikas, išlaikęs natūralų pasaulio suvokimą. Apsakyme “Vagis” J.Savickis supina didžiausias priešingybes – vaiką ir vagį. Tokie jie susitinka: nekaltas ir kaltas. Netrukus autorius šią priešprieša įvardija vienu žodžiu – kankiniai. Vagį – kankinį sutinkame jau apsakymo pradžioj:,, jis, pririštas prie skersinio spyrio, virvės giliai įsipjovusios į bicepsus, galva nusvirusi su pramuštu smilkiniu ir krauju”,-imituoja biblinį Jėzaus Kristaus kančios paveikslą. Apsakymo gale vagis įvardijamas kankiniu dėl dvasinės kančios. Išlaisvindamas vaikas jam paskiria didžiausią bausmę – sąžinės kaltės jausmą. Vaikas – kankinys, nes tokių kaip jis absurdiškame pasaulyje liko vienetai. Po šių kančių natūralu, kad vaikas pravirksta. Vanduo simbolizuoja nusiplovimą, naują pradžią. Apsakymas baigiamas viltingai: ,,jautė tiek tvirtos valios ateičiai”. Ateitis vaikui žada gausybę išmėginimų, tačiau šis patyrimas suteikia jo sielai tvirtybės, ryžto, tikėjimo ir vilties… Mano nuomone, šioje novelėje atskleidžiama vaiko sielos brendimo, savojo “aš” suvokimo reikšmė, jo asmenybės formavimuisi, tobulėjimui, humaniškumo problema, ir visa tai vainikuoja itin skausmingos ir kupinos apmaudo žmonių kančios. Kontekstai: • Impresionistinis: daug dėmesio skiriama įspūdžių vaizdavimui, nėra pastovių žmogaus savybių – viskas kinta kartu su situacijų ir nuotaikų kaita, daug kalbama apie meilę. • Ekspresionistinis: vaizduojamas pasaulio agresyvumas, individo kraštutinė desperacija, pasaulio katastrofos nuojauta. • Kultūrinis: yra tarptautinių arba kitų kalbų žodžių, kultūrinių nuorodų; novelės teatrališkos, kinematografiškos, nes gyvenimas vaizduojamas kaip teatras. • Kūrybos kontekstas :Savickio kūrybai poveikį darė: teatras, kinas, dailė, visuotinė literatūra, platus vakarietiškas akiratis, miestietiška gyvenimo patirtis. Atsirado tarptautinių arba kitų kalbų žodžių, kultūrinių nuorodų; novelės teatrališkos, kinematografiškos, nes gyvenimas vaizduojamas kaip teatras.. • Biografinis kontekstas: Jurgis Savickis buvo aristokratiškos ir kosmopolitiškos prigimties žmogus, visapusiškai išsilavinęs, nuo mažens kalbėjo lenkiškai, rusiškai, prancūziškai, vėliau dar išmoko vokiečių, danų, švedų, italų kalbas. Nepaprastai lengvai ir elegantiškai bendravo su skirtingiausių tautų, kilmės ir socialinių luomų žmonėmis. • Istorinis kontekstas: Kuriantis Lietuvos valstybei Savickis tapo jos diplomatiniu atstovu Skandinavijos šalyse ir šioje tarnyboje su pertraukomis išbuvo iki 1938 m., o vėliau, jau prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, perkeltas į Ženevą atstovauti Lietuvai tuometinėje Europos valstybių organizacijoje – Tautų Sąjungoje.  Citatos: • „Jis šią dieną tapo įrašytas žmonių tarpan. Jis pajuto tokį ilgesį, tarytum tas vakaras niekuomet nesiliautų. Nematęs didesnių misterijų, pajuto šiame daug brangaus.“ • „Kažin ką duotų, kad pasidarytų geresniu žmogumi. Nors blogu žmogumi jis ir dabar nebuvo.“ Sima, Simonas, 2013 17. Jonas Aistis (XXa. pr. – XXa. pab. Neoromantizmas, egzodo autorius) Kūrybos temos • Meilė tėvynei • Vaikystės prisiminimai • Gamtos grožis, ilgesys • Asmuo ir gamta • Žmogaus išpažintis • Kūrybos ir gyvenimo sankirta • Kūrybos proceso • Egzistencija • Lietuva Yra rašyta pastraipa apie žmogaus ir medžio paralelę. rb Žmogaus jausmų išryškinimas Jono Aisčio kūryboje (abstraktu) „Mus svajonės apvils ir mus laimė meluos, / O troškimai mus kalins žiauriai prirakinę...“ , - taip lietuvių lyrikas, eseistas Jonas Aistis perteikė apgaulingos laimės verpeto apsupto žmogaus būseną. Jonas Aistis XXa. trečios – ketvirtos dešimties iškilusios neoramonatikų kartos poetas, vadinamas„liūdnojo veido riteriu“ dėl savo jautraus bei asmeniško santykio su aplinka ir nekintančia lyrine tonacija. Jono Aisčio poezijoje pagrindinis lyrinis subjektas yra pavargęs, nusivylęs žmogus, pasmerktas pralaimėti. Autorius savo eleginiuose eilėraščiuose stengėsi atskleisti jo būsena bei jausmus. Poetas rėmėsi atgaivinta katarskio terorija , kuri teigė, jog lyrika gimsta iš kančios, o liūdesys ir grožis neatsiejamos lyrikos vertės sąvokos. Žmogaus kasdieniškų, pesimistiškų jausmų išreiškimo pavyzdžiu galime laikyti lyrinio subjekto būsena eilėraštyje „Džazas“. Lyrinį subjekta supa tamsi, nuvarginta rutina: „Juoda kava, pilkų veidų dar keletas / Ir dirbtinį linksmumą rodo džazas“, - kurios pilkos spalvos asocijuojasi su nereišmingumu. Lyrinio subjekto būseną atskleidžia jo veikla: „Abuojimu ir šypsena it mirusio/ Žiūriu , kaip žaidžia cigaretės dūmas / ... Gyvenu agonija, geltonu rudeniu / Drauge su merdinčia , su mirštančia Europa“ , - pagrindinis veikėjas atskleidžia mirties nuojautą – jo šypsena it murusio, jis gyvena kartu su mirštančia Europa. Tai kartu atskleidžia ir gyvenimo paradoksą – gyventi su mirštančiu pasauliu. Liūdesys ir kančia tai yra kasdieniniai žmogaus jausmai, kuriuos jis pats pasirenka, kaip Jonas Aistis perteikė šią mintį eilėraštyje „Tu vis“ : „Tu vis, žmogau, eini erškėčiais, usnėm / Ir nuostabu! Tu žemės kryžių pats imi“. Autorius džiaugiasi, kad lyrinis subjektas pats pasirinko savo kančia, nes tai atskleidžia jo laisvę ir neramią širdi ir tai yra geriau nei nešti kito užkrautą naštą. Tokį žmogaus kančios, liūdesio ir kitokių jausmų vaizdavimą galima sieti su autoriaus sunkia vaikyste, sunkius išgyvenimus patirtus gimnazijoje. Visa tai kas jį užgrūdino gyvenime,atsispindejo jo kūryboje. Kūryboje , kurioje savo išskirtinumu ir pesimistiškumu,perteikiant žmogaus jausmus , savaip parodytas žmogaus kasdieniškumas , priverčia susimąstyti apie gyvenimo trapumą. Kančios ir džiaugsmo tema Jono Aisčio kūryboje Jono Aisčio pasaulėjautai būdingiausi dalykai – kančia ir džiaugsmas; jis jaučia pasaulį nepaprastai kentėdamas ir nepaprastai džiaugdamasis – kaip vaikas, todėl ir semantinis eilėraščio ,,Poezija” kalbos organizavimas pagrįstas šių prasmių (kančios ir džiaugsmo pasakoje) simboliais bei ženklais. Kančios ženklai ( prigesęs vakaras, degantys, įtūžę slibino nasrai, urvas, olos, krūpčiojantys nakties šešėliai, liepsnojantis laužas, marios kraujo ), kiekvienoje strofoje tarsi voratinklio gijos persipynę su džiaugsmo ženklais ( Pegasas, žalvario žąslai, pasaka, gražios žvaigždėtos naktys, išvaduota karalaitė ), sudaro kontrastus, kurie ir yra semantinio šio teksto kalbos organizavimo pagrindas. Kančia Aisčiui – pirmapradis visos būties principas. Visa būtis išvien yra tarsi pasaulio sielvarto aimana. Eilėraštyje ” Septynios psalmės ” visuotinis skausmas glūdi ir tvyro net saulėj – ” kaip aštrūs kalavijai “. Septyni sopuliai , seotynios psalmės… Eilėraštyje skausmas prilyginamas psalmei ( psalmė – biblijinių giesmių pavyzdžiu sukurtas meldimo, padėkos ar šlovinamųjų motyvų lyrikos kūrinys, giesmė ) . Sopulys tampa savotiška giesme, kūrėjo sielos psalme. ( 7 psalmės – atsikartoja septynių dienų motyvas – laikas, per kurį Dievas sutvėrė pasaulį. ) Šį skausmo ir nevilties jausmą poetas eilėraštyje įvardina kaip savo pirmąją meilę . Septynis sopulius , septynias psalmes… Skausmas kaip ir meilė( kuriantys jausmai, sielą apvalantys išgyvenimai, intensyviausias žmogaus jutimas, kuomet jam atsiveria begalinės visatos paslaptys ir neišsemiama prasmė ) yra sopulys. Poetui tai aukščiausia vertybė, todėl šią kančios būseną jis įvardija kaip meilę. Aistis myli gamtą , bet visame pasaulio ir žmogaus gyvenime įžvelgia gilią tragiką, tat kančios šešėlis beveik visur virpa jo džiaugsme. Kančią nugali džiaugsmas, susitaikius su tikrove, ji ( kančia ) tampa skaidri. Anot B. Krivicko, Aisčio eilėraščiuose kančią ir džiaugsmą skiria juos keistai siejanti riba. Atsiranda savotiška paralelė: Mirtina kančia ištinka kankinį didžiausia įtampa peržiangiama riba didžiausia įtampa ( džiaugsmingos ekstazės, palaimos sritis : dangiškoji šviesa ir nežemiški skambėjimai užlieja sielą jaučiama klaikuma kančia ( Remiantis eilėraščiu „ Šv. Sebastijonas ” iš rinkinio „ Be tėvynės brangios ”). Taigi Jonui Aisčiui kančia ir džiaugsmas yra pagrindiniai kūrybos įkvepėjai. Gamtos tema Jono Aisčio eilėraštyje “Augo sode” Jonas Aistis - vienas žymiausių lietuvių lyrikų, intymų lyrinį kalbėjimą derinęs su poetiniu programiškumu, reiškęs neoromantikų kartos idealus, vėlyvojoje kūryboje itin angažavęsis Lietuvai ir lietuviškumui. Eleginio, melodingo eilėraščio kūrėjas.Jonas Aistis savo eilėraščiu nenuklysta į neaprėpiamas platybes. Jis žvelgia į save patį ir mus supančią gamtą. Aprašo sodą, medžius, krūmus. Nors veiksmas vyksta labai siaurame rate, bet mintims poetas suteikia didelę laisvę. Kalbėdamas apie augalus, poetas apima asmeninius jausmus, išgyvenimus, kurie artimi ir suprantami skaitytojui. Eileraštyje nedaug žodžių, bet jie išreiškia gilias mintis, svajones, abejones, įprasmina laimės troškimą. Nors eilėraščio erdvė apibrėžta, tačiau poeto vaizdinė kalba sustiprina jausmus, padeda įsigilinti į žodžių prasmę, leidžia suvokti nesustabdomą laiko tėkmę. Eilėraštį „Augo sode“ sudaro trys posmeliai. Juose cikliškai keičiasi metų laikai. Tai vasara, ruduo ir žiema. Pirmojoje strofoje metų laiką apibūdina žodžiai: „Augo sode serbenta/Ašarinėm kekėm-“. Tai vasaros apibūdinimas, nes tik šiuo metų laiku serbentų krūmai pasipuošia nuostabiomis uogų kekėmis. Mažai žodžių, bet prieš mus iškyla gražūs serbentų krūmai ir malonūs vasaros prisiminimai. Antrojoje strofoje apibūdina rudenį: „Buvo melynas ruduo,/Raudonavo vyšnios-“. Skaitytojas mintimis sugrįžta į sodą, kuriame skynė ir valgė šias nuostabias uogas. Poetas to ir siekia, norėdamas sustiprinti sekančios eilutės žodžių prasmę ir potyrį. Trečioje strofoje autorius aprašo žiemą. Ne šalčiu, bet švelnumu padvelkia žodžiai: „Apkaišys baltais sniegais/Saulė vyšnios šaką“. Keičiantis metų laikams, keičiasi ir lyrinio subjekto nuotaika. Vasaros metu vyrauja tyra, švelni, paslaptinga, lyriška nuotaika, kuri išsakoma žodžiais: „Buvo meilė taip šventa!/ Niekam nepasakėm...“. Aprašydamas rudenį autorius su nostalgija apie galingą, nesustabdomą laiko tėkmę, verčia susimastyti apie žmogaus bejėgiškumą prieš laiką: „Bėga dienos kaip vanduo,/ Kaip vanduo negrįžta“. Abejone ir giliu liūdesiu žiemos apibūdinime nuskamba poeto žodžiai: „Bet ar laimė vėl kada/ Bus girta kaip vakar?!“ Tai tylus, skausmingas, lydimas skaudžios abejonės šauksmas, išsiveržęs iš poeto širdies, kuris suvirpina kiekvieną skaitytoją. Tai žodžiai , kurie mus sujaudina savo atvirumu, nuoširdumu, giliu supratimu to, kad viskas praeina. Poeto meninė kalba remiasi vaizdingais žodžiais kaip „serbenta ašarinėm kekėm“, „meilė taip šventa“, „mėlynas ruduo“, „apkaišys baltais sniegais“, „ ar laimė vėl kada bus girta kaip vakar?!“.„Augo sode“ vos trijų posmelių eilėraštis, tačiau skaitytojas randa jame savo širdžiai artimų, suprantamų minčių, pergyvenimų ir net svajonių. Kontekstai • Elegiškos poezijos kūrėjas • Jonas Aistis negalėjo ilgai džiaugtis vaikyste, nes nuo mažumės buvo pratinamas prie darbo. Jo šeima buvo varginga, o aplinkinių patyčios dar labiau slėgė J. Aistį. • Baigęs pradžios mokykla su pagirimu, Jonas Aistis susidūrė su sunkumais „Aušros“ gimnazijoje. Buvo užsidaręs, nekalbus, o savo jausmus pradėjo išreikšti poezijoje. • Jono Aisčio poezijos pasaulis kuriamas iš pasakos, legendos, vaizduotes žaismo. • Eilėraščiose perteiktas Lietuvos peizažas jau muziejinis, tokio kaimo, kokį vaizdavo J.Aistis jau nebėra, jis yra išlikęs tik Rumšiškėse, poeto gimtinėje. • Jono Aisčio poezijoje labai svarbus netikėtumo efektas, paradoksas, ekspresyvus vaizdai, praskaidrinantys pilko gamtovaizdžio monotoniją. Citatos • „Mus svajonės apvils ir mus laimė meluos, / O troškimai mus kalins žiauriai prirakinę...“ „It gyvatės gėluo“ • „Mano širdis nuvargusi, nualusi, / Tartum ledais sukaustytas Kaukazas.“ „Džazas“ • „Ėjau laukais, ėjau ir pievom, / Kiek suopolio graudaus, kiek skurdo!“ „Ėjau laukais“ ◦ „Norėjau verkti, juoktis ir galbūt mylėti, / Nes verkt, mylėti, juoktis miela ir gražu! „ (eil. „Žvilgsnis“) ◦ „Aš žinau, tau sakė - tai vėjelis rožėse:/ Sielvartas ir džiaugsmas pinasi kartu...“ (eil. „Aš žinau“) Neringa, Edgaras, Ervinas Kūrybos temos 18. Henrikas Radauskas (1910 - 1970, modernistas, egzodas) • Kūryba, kūrėjas (jo misija) • Gamtos grožis (kaip įkvėpimas kūrybai) • Priešprieša neoromantizmui • Meilė • Atsiribojimas nuo realybės (aš nestatau namų...) • Pasakiškos tikrovės kūrimas • Mirtis (vėlyvojoje kūryboje) Kūrybos tema Henriko Radausko poezijoje XXa. viduryje (katastrofų laikotarpiu) dauguma egzodo kūrėjų rašė tėvynės meilės, ilgesio, pasiaukojimo jai temomis. Henrikas Radauskas, lietuvių modernizmo atstovas, priešingai nei dauguma, sugebėjo tarp kūrybos ir gyvenimo išlaikyti „estetinę distanciją“ (t.y. poeto kūryboje neatsispindėjo tuo metu pasaulyje vykę įvykiai). Kūryba, poeto manymu, privalo turėti estetinę vertę, o ne auklėti ar skatinti dirbti tautos labui. Eilėraštyje „Dainos gimimas“ rašoma: „Aš nevedu tautos,/ aš sėdžiu po šakom akacijos baltos.“ Pasakymas, kad kūrėjas „neveda tautos“ parodo, jog jis nesiekia būti tautos vedliu, keliančiu tautines idėjas ir raginantis jomis vadovautis. Lyrinis subjektas pasirenka tiesiog laisvai kurti: sėdėjimas po baltos akacijos šakomis įprasmina kūrybinę veiklą. Neįprastas požiūris į kūrybą (ji neturi mokyti, diegti tam tikro supratimo apie tautiškumą) atskleidžiamas ne tik eilėraštyje „Dainos gimimas“, bet ir daugelyje kitų Henriko Radausko kūrinių. Pavyzdžiui, eilėraščio „Kaštanas pradeda žydėti“ pirmoji eilutė („Velniop nueina aukštas menas“) taip pat parodo ne tik lyrinio subjekto, bet ir paties autoriaus požiūrį į kūrybą. Henrikas Radauskas teigė, kad poezija turinti būti „lengva“, neįpareigojanti ir kurti „pasakišką“ pasaulį. Tačiau tokiam pasauliui atsirasti trukdo realybė, kuria poetas dažnai nusivilia. Tam, kad kūrybai būtų atlaisvintas kelias, tikrovė turi būti panaikinta, „nužudyta“. Apie tai rašoma eilėraštyje „Mūza“: „..ji pro langą išmeta vaikus ir pelargoniją, ir kanarėlę.“ Ji (mūza) sunaikina realų pasaulį, kad kūrėjas galėtų sukurti kitą – pasakiškąjį („Paduoda vyrui stilių ir lentelę/ ir ima neskubėdamas diktuoti.“). Taigi Henriko Radausko poezijoje atskleidžiamas požiūris į kūrybą yra kitoks nei įprasta daugeliui egzodo kūrėjų: poezija privalo turėti ne didaktinę, o estetinę vertę, o tam, kad galėtų būti kuriamas pasakiškas šios poezijos pasaulis, tikrovė turi būti sunaikinta. Priešprieša neoromantizmui H. Radausko poezijoje Poetas Henrikas Radauskas buvo modernizmo atstovas, protestavęs prieš neoromantišką kūrybą. Jo kūryboje gausu meninių, kultūrinių įvaizdžių: graikų ir romėnų dievybių (Panas, Apolonas, Jupiteris, Flora, Orfėjas, Prozerpina, Kentauras, Chimera), literatūros kūrinių personažų (Tristanas ir Izolda, Otelas ir Dezdemona), kompozitorių (Bachas, Vivaldis, Skarlatis), dailininkų (Vermejeris, El grekas, Dega, Deni), pasakų veikėjų (princų, karalių), egzotiškų terminų ir svetimų kalbų žodžių (vivace, salto, mortale), scenografijos elementų („Tirštoj Itališkoj dangaus mėlynėj/du medžiai rieda tartum rutuliai"), bet kitaip nei neoromantikų kūryboje, neaptiksime tautinių ir biblinių motyvų, lietuviško peizažo. H.Radausko kūryboje pabrėžiama nuostata, kad poezija neturi spręsti politinio gyvenimo problemų, kad ji netarnauja kokiems nors aktualiems visuomeninio gyvenimo tikslams. Kai kada net apsimetama, kad tam nėra kompetencijų: „Aš nieko nežinau, aš nieko neturiu“. Be to, beveik nėra ir lyrinio subjekto vidinių išgyvenimų ir aiškiai įvardijamos dvasinės būsenos. „Aš jaučiu tą skleidimąsi liūdintį“, - teigiama eilėraštyje „Miesto sode“ ir kai kam gali pasirodyti, jog tai pasakotojo būsena, tačiau iš tiesų tik išreiškiama laikinumo, absurdo tema, nes žiedai eilinį kartą „Pražydės ir nuvys“. Pasakotojas išlaiko „poetinę distanciją“, situaciją stebi iš šalies. Eilėraštyje „Bepročio šokis rašoma“: „štai prasideda bepročio šokis“, - sudaroma iliuzija, jog eilėraščio žmogus sėdi nuošalyje ir stebi pasirodymą. Poetas mėgsta žaisti stereotipiniais romantiniais įvaizdžiais ir juos ironizuoti – romantikų mėgstama žydra spalva tampa "mėlynų melodijų melais" (eil."Poetai romantikai"). H.Radausko eilėraščiuose vyrauja poetinės transformacijos principas, kai į eilėraščio erdvę patekę daiktai ar reiškiniai netenka įprastų savybių ir įgauna nebūdingų bruožų, kurie atskleidžia poeto kuriamo pasaulio reikšmes, pavyzdžiui: augalai „atplėšiami“ nuo šaknų ir ima judėti erdvėje, tikrovė „nužudoma“, kad galėtų atgimti naujai kuriamame poetiniame pasaulyje. Todėl gamta neatspindi žmonių nuotaikų, o pati tampa veikėja, kaip jau minėtame eilėraštyje „Miesto sode“ ar „Fontanas“, kuriame „dvi varnos kranksi nežinia kodėl“. H. Radauskas visą laiką stengėsi nebūti toks kaip kiti. Jis siekė, kad jo kūryba būtų savita, o ne ką nors kopijuojanti. Jo eilėraščius sunku priskirti konkrečiai srovei – visa kūryba tarsi atskira srovė ar įvairių srovių samplaika. Labai taisyklinga, skaidri H.Radausko eilėraščio struktūra: strofų sandara, eilėdara, intonacija – klasikinės poezijos bruožas, bet vaizdo dinamiškumas – modernus (vis dėlto, poetas dažniausiai įvardijamas modernistu). Taigi, galima teigti, jog H. Radauskas vengė jo jaunystės metais dar tebevyravusio Neoromantizmo bruožų, kad pasireikštų kaip originalus kūrėjas, o vėliau tik išlaikė savą eilėraščių stilių. Gamta H.Radausko kūryboje Gamtos temą galima įžvelgti, ko gero, kiekvieno rašytojo darbuose. Tačiau kiekvienas kūrėjas gamtą, jos vaizdus, savo kūryboje pateikia vis kitaip. (beprasmis sakinys čia- rb)Vieni kūrėjai kurdavo gamtos grožį ir taip žadino kūrybines galias, o kiti tokie kaip modernistas Henrikas Radauskas,savo eilėraščiams taikė tapytojišką fono principą. Poeto kūryboje dažnai visumos kontekste staiga blyksteli koks vaizdas arba detalė tokiu ryškumu, tarsi būtų užfiksuota dailininko teptuku, pavyzdžiui eilėraštyje „Begalinis liūdesys“ užfiksuojamas vaizdas: „Ant melsvo fono-žvaigždės blyškios“. Poetas stengiasi vaizduoti gamta pačiomis ryškiausiomis spalvomis, nes gamta poetui yra tikra „ brangakmenių kasyklą“. Žinoma tie brangakmeniai, praktiškai niekam nereikalingi, tačiau žavi mus neišpasakytu grožiu. Pavyzdžiui eilėraštyje „Pirmas ledas“ užfiksuojamas brilijantinis gamtos grožis : „išbarstytos briliantų eilės”, „pabalino beržyno tinklą”. Tai įrodo, jog dažname H.Radausko eilėraštyje peizažas spindi tauriųjų metalų šviesa, žėri brangakmenių spalvomis. Toks gamtos grožio išaukštinimas tik įrodo, jog modernisto H.Radausko kūryboje didžiausia gyvenimo vertybė buvo gamtos grožis. Taigi, modernistas H.Radauskas, kitaip nei kiti rašytojai, gamtą ir jos grožį aukština vaizduodamas ją lyg tapytojo nutapytą paveikslą. Yra klaidų... įterpiniai... Kontekstai • Kultūrinis: gausu graikų, romėnų mitologijos būtybių (Panas, Apolonas, Jupiteris, Orfėjas); literatūros kūrinių personažų (pvz.: Tristanas ir Izolda); kompozitorių (Bachas, Vivaldi, Skarlati); dailininkų (El Grekas, Dega, Deni); filosofų (Spinoza); pasakų veikėjų (princai, karaliai); svetimų kalbų žodžių (vivace, salto, mortale); • Istorinis: istoriniai įvykiai neminimi, nes poezija „neturi spręsti politinių problemų, ji netarnauja kokiems nors aktualiems visuomeninio gyvenimo tikslams“, išlaikoma „estetinė distancija“; Vadintas „menų alkoholiku“ • Literatūrinis: iš Vakarų Europos skverbėsi įvairūs modernieji sąjūdžiai, kurie darė įtaką daugelio poetų kūrybai („miestietiškoji“ poezija). Skelbiamas meno apolitiškumas; dominuoja ne realusis, o pasakiškasis pasaulis; nėra autobiografiškumo bei įprastinių lietuviškų motyvų (kalbama apie miestą, o gamta – tik priemonė atskleisti lyrinio subjekto vidinį pasaulį). • Studijavo Vytauto Didžiojo universitete Humanitarinių mokslų fakultete lietuvių, vokiečių, rusų kalbas ir literatūras. 1936 m. dirbo Klaipėdos radiofone, nuo 1959 m. – Kongreso bibliotekoje Vašingtone, todėl buvo apsiskaitęs ir galėjo panaudoti įvairius kultūrinius motyvus savo eilėraščiuose. • Egzodo autorius: 1944 m. pasitraukė į Vakarus, metus gyveno Berlyne, 1949 m. persikėlė į JAV. emigracijoje daug bendravo su A. Škėma. • 1955 m. lietuvos rašytojų draugijos apdovanotas premija už rinkinį „Žiemos daina“, atsiimdamas apdovanojimą, kalboje viešai išdėstė savo nuomonę, jog „poezija

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!