Vincas Krėvė bei jo kūryba

 Vincas Krėvė (1882–1954) – reikšmingiausias XX a. pradžios lietuvių rašytojas, literatūros klasikas. Krėvė esmingai praplėtė ir pagilino lietuvių literatūros problematiką filosofiniu žmogaus būties traktavimu, praturtino literatūros stilistinę ir žanrinę raišką, susiejo lietuvių literatūrą su Europos literatūros kontekstais. Vincas Krėvė (tikr. Mickevičius) gimė 1882 m. spalio 19 d. Subartonyse (Varėnos raj.). Pasimokęs Merkinės pradinėje mokykloje, Peterburge išlaikė 4 klasių kurso egzaminą, 1898 m. įstojo į Vilniaus kunigų seminariją, kurioje mokėsi 2 metus, bet dėl nesutarimų su seminarijos vadovybe iš jos pasitraukė. Nors dvasininku netapo, visą gyvenimą domėjosi religija. 1904–1908 m. Kijevo, Lvovo, Vienos universitetuose Krėvė klausėsi filosofijos, literatūros, antikinių kalbų, sanskrito paskaitų, susižavėjo Rytų – Oriento kultūra, daug dėmesio skyrė Lietuvos istorijai, tautosakai. Domėjimasis Rytų kultūra paskatino Krėvę išvykti į Kaukazą. 1909–1920 m. mokytojavo Baku, dėstė rusų kalbą ir literatūrą, vasaromis parvykdavo į tėviškę Dzūkijoje rinkti liaudies dainų ir padavimų. Baku parašė reikšmingiausius savo literatūros kūrinius, pelniusius jam lietuvių literatūros klasiko vardą. Grįžęs į Lietuvą, 1922 m. Krėvė tapo besikuriančio Lietuvos universiteto profesoriumi, buvo Humanitarinių mokslų fakulteto organizatorius ir dekanas (1925–1937). 1944 m. liepos mėnesį, vengdamas bolševikų represijų, su šeima pasitraukė į Austriją. Pensilvanijos universitetui pakvietus dirbti slavų kalbų ir literatūrų profesoriumi, 1947 m. Krėvė išvyko į J Skirgaila – pirmoji klasikinė lietuvių tragedija. Krėvė Skirgailos tragediją įkūnija šekspyriškame dramos modelyje (Reda Pabarčienė), kuris apima politinį ir religinį konfliktą tarp Lietuvos, Lenkijos, Kryžiuočių ordino, konfliktą Lietuvos viduje tarp Skirgailos, bajorų, vaidilos Stardo ir psichologinius santykius tarp Skirgailos, Onos, Kelerio. . Tragedijos veikėjų pasirinkimai, apsisprendimai kelia vidines ir išorines įtampas. Kiekviename epizode veikėjai susiduria su naujomis kliūtimis, su psichologinėmis, moralinėmis, pasaulėžiūros, politikos problemomis, kurias įveikiant atsiskleidžia gyvi, žmogiški personažų paveikslai. Tragedija Skirgaila, 1 dalis. Pagrįsti teiginį, kad tragedijos pradžioje vaizduojama sudėtinga politinė ir kultūrinė situacija. Stardo ir Skirgailos dialogas. Įrodyti, kad veikėju požiūris išsiskyrę. Kaip stardas vertina krikščionių Dievą? Dėl ko Stardas priekaištauja Skirgailai ir kuo jį kaltina? Kaip Stardas įsivaizduoja Lietuvos ateitį? Koks Skirgailos požiūris į Lietuvos ateitį? Kokie valdovo tikslai? Kaip galėtume apibūdinti Skirgaila, kaip politiką? XX amžiaus pirmosios pusės literatūra. Vincas Krėvė - Autoriaus biografija rodo, jog gimtinė žadina kūrybines jėgas, yra palanki aplinka menininkui atsiskleisti. Krėvė neoromatikas. Iš dvasininkų pašalinimas dėl pašaukimo stokos, nes domėjosi istorija kultūra, socialiniais ir moraliniais gyvenimo klausimais. Jis buvo ūmus, maištingos prigimties ir nesutarė su vyresnybę. Toks sprendimas įžeidžia ambicijas, skaudžiai išgyvena. Ir Krėvės kūryboje vaizduojamos maištingos asmenybės. Krėvės pašalinimas iš seminarijos pablogino santykius su artimaisiais, nes prieš pašalinimą miršta trys broliukai ir po dar du vaikai. Šeima manė, kad vaikų netektis yra Dievo bausmė. Kūryboje išsakomas amžinos kaltės ir pasaulio neteisybės jausmas. Įskaudino, vienišo žmogaus paveikslas literatūroje tapo pats suprantamiausias. Asmeninio gyvenimo įvykiai daro įtaka tolesniam V. Krėvės gyvenimui. Maištaujama ne tik prieš tėvus, bet ir katalikų bažnyčią. V. Krėvė susidomi kitomis religijomis: budizmu, islamu, pagonybę, panteizmu. Viena iš kūrybos šakų - orientalistinė kūryba. Savitas požiūris į tikėjimą: ,,Tikėjimas - tai, kas gyvena mumyse, nepaisant specialių pastangų išnaikinti.” Tragedijoje Skirgaila vaizduojamas valdovas, kuris išgyvena tikėjimo krizę. Rašytojas vaizduoja žmogų, kurio santykis su Dievu yra sudėtingas. Krėvė sukuria pirmąja lietuvių tragedija kuri atitinka klasikinės dramos. Sąmoningai Skirgaila nenori niekam pakenkti, jis nori gero Lietuvai ir tautai, bet nežinodamas, kaip elgtis klysta ir klaidos skaudina jį patį ir kitus. Mokomės svarbia teorines medžiaga( skaidres) noeramantizmas, kuo savita tragedija •Pašalintas dėl pašaukimo stokos. •Buvo įskųstas, nes daug skaitė, domėjosi istorija, kultūra, socialiniais ir moraliniais gyvenimo klausimais. •Buvo ūmaus būdo, maištingos prigimties ir nesutarė su vyresnybe. •Toks sprendimas įžeidė ambicijas, V. Krėvė skaudžiai išgyveno. •V. Krėvei pradėjus mokytis seminarijoje, šeimoje jau buvo mirę trys maži broliukai, po pašalinimo šeima netenka dar dviejų vaikų. •V. Krėvę slėgė artimųjų priekaištai dėl to, kad vaikų netektis – Dievo bausmė. •Kūryboje išsakomas amžinos kaltės ir pasaulio neteisybės jausmas. •Įskaudinto, vienišo žmogaus paveikslas literatūroje tapo pats suprantamiausias. •Asmeninio gyvenimo įvykiai daro įtaką tolesniam V. Krėvės gyvenimui. •Maištaujama ne tik prieš tėvus, seminariją, bet ir prieš Katalikų bažnyčią. •V. Krėvė susidomi kitomis religijomis: budizmu, islamu, pagonybe, panteizmu. •Viena iš V. Krėvės kūrybos šakų – orientalistinė kūryba („Pratjekabuda”, „Rytų pasakos”). •Savitas požiūris į tikėjimą: „Tikėjimas – tai, kas gyvena mumyse, nepaisant specialių pastangų išnaikinti.” •Romantinė (kuriama romantinė Lietuvos vizija, herojiškas, sudėtingas personažas). •„Dainavos šalies senų žmonių padavimai”. Vaizduojamos kovos su kryžiuočiais, išaukštinamas pasiaukojimas dėl tėvynės. •Draminė apysaka „Šarūnas”. Kuriamas nesusitaikančio su aplinka herojaus paveikslas. •Istorinė tragedija „Skirgaila”. Vaizduojamos valdovo ir žmogaus psichologinės prieštaros. •Draminei kūrybai būdingas konfliktiškas, maksimalistinių užmojų, demoniškumo ir antžmogio bruožų turintis personažas. •Realistinė kūryba. •Apsakymų rinkinys „Šiaudinėj pastogėj”, apysaka „Raganius”. Vaizduojamas to meto kaimo gyvenimas, kuriami kaimo išminčių paveikslai. •Orientalistinė kūryba („Rytų pasakos”, „Pratjekabuda”). •Kūrinys bibline tematika „Dangaus ir žemės sūnūs”. •XX a. pirmosios pusės kūrėjas neoromantikas, ankstyvųjų neoromantikų kartos atstovas (ankstyviesiems neoromantikams priskiriami, be V. Krėvės, Šatrijos Ragana ir J. Tumas-Vaižgantas). •Neoromantikai siekia suprasti tautos dvasią, kūryboje žvelgia į tai, kas nematoma (dėmesys išgyvenimams, potyriams, vidiniams regėjimams), juos domino tai, kas nepasiekiama (visata, amžinybė), neišsprendžiami klausimai, kūryboje išsakomas idealo ilgesys. •Ryški romantinė pasaulėjauta, bet ieškoma naujų išraiškos būdų. •Herojų dramatizmas atskleidžiamas prieštaravimais, apimančiais gėrį ir blogį, išdidumą ir nusižeminimą, garbę ir paniekinimą, meilę ir neapykantą. •Kūrėjas dramatiškai sugretina nesuderinamas vertybes, parodo sprendimo ieškojimo sudėtingumą. •Istorinė drama „Skirgaila”- pirmoji lietuvių tragedija, atitinkanti klasikinės dramos standartus. •Tragedijos centre – žinantis, ko nori, bet nežinantis, kaip tai pasiekti, todėl kenčiantis herojus. •Tragedijoje atskleidžiama individo, kaip valdovo ir kaip žmogaus, atsakomybės ir pareigos problema. •Didžiausia vertybė V. Krėvei yra laisvė, antroji – maištas. •Paklusimas rašytojui atrodė svetimas žmogaus prigimčiai, todėl dramose V. Krėvė vaizduoja herojus, išgyvenančius ribines situacijas, nepaklūstančius nustatytai tvarkai, jiems laisvė – viena didžiausių vertybių. •Kunigaikštį Skirgailą geriausiai apibūdinantys aspektai: •vienatvė, •kančia, •maištas, •aistringa prigimtis. •Skirgaila maištauja prieš tradicijas. •Skirgaila viską turi spręsti vienas, nežino, kaip pasielgti. •Herojus be kaltės kaltas. •Valdovas išgyvena tikėjimo krizę. Skirgaila praranda dvasinę pusiausvyrą Tragedijos centre Lietuvos didysis kunigaikštis Skirgaila. Skirgaila istorinė asmenybė. Krėvė siekė ne pavaizduoti istorinius faktus, o parodyti asmenybę sudėtingoje situacijoje išgyvenančia istoriniu epochų lūžius. Dramos veiksmas vyksta viduramžiais. Vaizduojama sudėtinga situacija, nes Lietuva neseniai priėmus krikščionybė, tačiau vis dar guvi pagonybė. Vaizduojamas valdovas dėl to, nes jam tenka didesnė veiksmų laisvė, tačiau kartu Skirgailai tenka ir didžiulė atsakomybė už tautos ir valstybės likimą. Skirgaila žino ko nori, bet nežino kaip tai pasiekti, dėl to abejoję ir graužiasi. Skirgaila maištauja ir nepaklūsta nustatytai tvarkai. Valdovas yra be kaltės kaltas. Skirgaila nori gero Lietuvai ir tautai, siekia kilnių tikslų, nenori sąmoningai niekam pakenkti, tačiau nežino, kaip elgtis būtu teisinga, todėl elgiasi, kaip jam atrodo geriau. Valdovas nėra apsaugotas nuo klaidų, kurios skaudina aplankius. Skirgaila išgyvena ribinę situacija. Lietuva vaizduojama istorijos kryžkelėje, kai pagonybę keičia krikščionybę, tačiau nauja religija yra svetima, nes vis dar gyva senoji tautos sankloda. Skirgaila geriausiai apibūdinantis dalykai: aistringa prigimtis (pasidavimas pykčiui, pavydui), vienatvė, kančia, maištas. Kūrinio kompozicija Sudaro keturios dalys Tragedijos pavadinimai simboliniai. Pirmoji dalis atskleidžia sudėtinga istorine ir kultūrine situacija, kai Lietuva atsiduria tarp dviejų pasauliu Krikščionybės ir pagonybės. Antroje dalyje parodoma kokios aistros gimsta tarp veikėju, kokie konfliktai išgyvenami. Trečioje dalyje atskleidžiami likimo smūgiai, kurios patyria Skirgaila. Ketvirtoji dalis vaizduoja Skirgailos kaip valdovo ir kaip žmogaus žlugimą. Dalių pavadinimai vaizduoja draminio veiksmo vystymosi etapus ir parodo pagrindinio veikėjo nuopuolį. Veiksmo vieta – Vilniaus Aukštoji pilis. ,,Tarp dviejų pasaulių” ,,Aistrų sūkury” ,,Palūžusios sielos” ,,Bedugnė” ,,Skirgaila’’ Dramos pradžioje vaizduojama sudėtinga kultūrinė ir politinė situacija. Į aukštąją pilį atvyksta Lenkų pasiuntiniai, kurių tikslas atgauti žemes teisėtai priklausančias Lenkijai. Paaiškėja, kad Skirgaila maištauja prieš nustatyta tvarka, nes nepaiso savo brolio Jogailos sprendimų ir Aukštojoje pilyje sulaiko Oną Donutę vykstančia pas sužadėtinį Mozulų kunigaikšti. Žemės Volynė ir Podonė yra skirtos Onai Donutei kaip kraitis ir turi atitekti lenkams. Skirgailos tikslas, bet kokia kainą išlaikyti Lietuvos žemių vientisumą. Skirgaila su lenkais elgiasi nepagarbiais, jų nepasitinka, neparodo reikiamos pagarbos, nes jais nepasitiki. Sudėtinga politinę situaciją komplikuoją ir tai, kad į Skirgailos pilį atvyksta Vokiečių riteriai. Vokiečiai siekia pasinaudodami Lietuvių ir Lenkų konfliktu sustiprinti savo įtaka. Valdovas negali niekuo pasitikėti, nes šalis apsukta priešų, vadinasi Skirgaila gali pasikliauti tik savimi. Lietuva vaizduojama istorijos kryžkelėje, parodomas pagonybės ir krikščionybės susidūrimas. Išryškėja išoriniai konfliktai: tarp lenkų ir lietuvių, vokiečių ir lietuvių, lietuvių bajorai ir Skirgailą. Skirgaila priverstas kovoti ne tik išoriniais priešais, bet ir susiduria su priešišku lietuvių bajorų požiūrių, nes jų valdovo veiksmai nesuprantami lietuviams. Pirmoje dalyje Stardo ir Skirgailos dialogas parodo, kad sudėtingoje kultūrinėje ir politinėje situacijas valdovas jaučiasi vienišas, nes nesukliaukia aplinkinių palaikymų. Stardas Skirgaila Stardas krikščionių Dievą vertina neigiamai, vadina jį žiauriu ir teigia, jog jis visų lietuvių nelaimių priežastis. Stardas kaltina Skirgailą, kad jis paniekino pagonių dievus. Krikščionybės priėmimą Stardas vadina išdavystę. Stardas grasina, jog už tokį poelgį susilauks pagonių dievų bausmės: ,, Jūs dausos krašto nebepamatysite - dėl naujojo dievo juk atsižadėjote laimingo dausoj gyvenimo.” Remarkos atskleidžia, jog Stardas neslepia atmaudo, atvirai rodo pykti ir panieką. Stardas valdomas emocijų. Stardas ragina Skirgailą kovoti ir ginti pagonybę, nors supranta, kad kova gali pareikalauti aukų. Stardas parodomas, kaip senųjų tradicijų, pagonybės gynėjas. Staras kategoriškas, nelinkęs nusileisti, jis kalba karštai. Stardas yra tradicinės kultūros atstovas, tradicijų gynėjas. Jis ragina stori į ginkluotą kovą su kryžiuočiais. Stardas renkasi garbinga mirtį ginant pagonybę. Stardas konservatyvus, nes atmeta naujas idėjas. Veikėjo požiūris trumparegiškas, nes pasirinkdamas kovą Stardas pasmerkia Lietuvą pražūčiai. Stardo žodžiai skaudina Skirgailą, tai rodo remarkos ,,galvą nuleidęs”. Skirgaila supranta, kad pagoniška Lietuva neturi ateities, vienintelis būdas šaliai išlikti krikščionybė. Skirgailą nors ir priėmęs krikštą, tačiau širdyje yra pagonis. Valdovas blaiviai vertina situaciją, nepasiduoda svajonėms: ,, Tu pažįsti praeitį, kuri tau jaunamartės grožiu spindi. Apie ateitį tu negalvoji.”, ,,Mes neišgalėsim atsilaikyti prieš visą pasaulį.” Skirgaila yra toliaregis politikas, įžvalgus valdovas, praaugęs savo epochą. Skirgailos tikslas suderinti naujas idėjas (krikščionybė) su senąją tautos gyvenimo sankloda, rasti kelią Lietuvai išlikti. Valdovas įsitikinęs, jog permainos neišvengiamos, jis priima sprendimą, kuris naudingas Lietuvai, bet nesuprantamas kitiems. Skirgailos veiksmai sukelia aplinkinių priešiškumą. Kunigaikštis lieka vienas, nes jo siekiai nesuprantami kitiems. Išvados Tragedijos pradžioje vaizduojama, jog Skirgaila išgyveną sudėtinga situaciją ir valdovui nėra lengva. Kunigaikščiui sunku, nes susiklosto sudėtinga politinė ir kultūrinė situacija. Aplinkybės veikėjui nėra palankios. Jam sunku, nes ant jo pečių gula didžiulė atsakomybė. Skirgailai nėra lengva, nes jis priverstas griauti nusistovėjusia situaciją. Tragedijos pradžioje Skirgaila vaizduojamas, kaip drąsus, teisus, pasiaukojantis dėl tautos, ryžtingas politikas. Tačiau išryškėja ir neigiami kunigaikščio bruožus: kategoriškumas, nenoras įsiklausyti ir suprasti kitą, niūrus būdas. Sudėtinga valdovo situacija atskleidžia Skirgailos ir Onos Donutės pokalbis. Dialogas parodo, koks yra Skirgailos svarbiausias tikslas: ,,Aš myliu Lietuvą ir skaldyti jos dalimis niekam neleisiu

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!