Vilius Storosta (Vydūnas) - biografija bei veikla

Vydūnas Biografija Vydūnas (1868-1953) lietuvių tautos išminčius. Gimė Jonaičiuose (dab. Šilutės raj.)1888 m. baigė Ragainės mokytojų seminariją, studijavo Greifsvaldo, Halės, Leipcigo bei Berlyno universitetuose: filosofiją, sociologiją, literatūrą, meno, religijos istoriją ,kalbas. Vydūnas yra parašęs daugiau kaip 60 knygų : filosofinių, grožinių, publicistinių. Būsimais Vydūnas jau nuo devynerių pradėjo mąstyti apie sunkiausius žmogaus klausymus: apie gyvenimo prasmę, tikėjimą, Dievą. Rinkosi mokytojo kelią, studijavo Ragainės mokytojų seminarijoje, vasaromis klausė filosofijos, religijos, literatūros paskaitų Vokietijos universitetuose. Jis mokėsi anglų ,prancūzų, graikų, lotynų kalbų, vokiečių, francų, italų, latvių, įsigilino į sanskritą, senąją Indijos dvasininkų kalbą. Tikrasis rašytojo vardas ir pavardė yra Vilhelmas Storosta. Bet Storasta jam buvo tik šeimynos vardas. Jis pats pasirinko sau Vydūno vardą. Vydūnas — regintysis, matantysis. Rašytojas manė, kad žmogaus vardas turi sutapti su jo esme. Aktyviu dvasios gyvenimu, moralinio tobulėjimo pastangomis, kūno askeze (valgė labai mažai, visai atsisakė mėsos) Vydūnas pasiekė reikšmingų asmenybės aukštumų ir iki šiol turi mokinių bei siekėjų — vydūninkų. Mažoji Lietuva Neskaldė Vydūnas Lietuvos į Didžiąją ar Mažąją. Lietuva jam – viena, nes jo ir Martyno Mažvydo šaknys čia pat, Žemaitijoje. O Žemaitija – tokia pat Lietuva, kaip Tilžėje, Pilkalnyje, Stalupėnuose, tik gal šiek mažiau į vergijos liūną įklimpusių. Jis jautė, kad lietuvių tautos daliai, gyvenančiai Mažojoje Lietuvoje, iškyla didelis pavojus prarasti savo kalbą, papročius, tradicijas. Ir ne tik todėl, kad juos spaudžia vokiečiai, bet ir todėl, kad patys lietuviai nebeturi tikrumo dėl gimtosios kalbos, lietuviškos kultūros vertingumo. Vydūno siekimas „kelti garbėn lietuviškumą“, padaryti, kad „lietuviai galėtų jaustis garbės vertais žmonėmis“ yra esminis. Vydūno apmastymai/tikslai Jis buvo unikalus savo mąstymu. Vydūno apmastymai skyrėsi nuo įprastos filosofijos, kuri siekė griežtumo, sistemingumo, galutinių tiesų, jis mastė laisvai, pasitelkdamas palyginimus su gamta, įterpdamas pavyzdžių iš savo patirties, pasiremdamas kitais mąstytojais, juos lengvai interpretuodamas. Vydūnas yra artimas senovės išminčiams skelbusiems savo tiesas, mokiusiems ir žodžiu, ir savo gyvenimo pavyzdžiu. Rašytojas siekė ugdyti ne tik atskyra žmogų, bet ir tautą, kurią suprato kaip sutelktinį individą. Vydūno filosofinių apmąstymų centras yra žmogiškumas, o svarbiausia tema — žmogaus ir tautos ryšys, tautos svarba kelyje į žmoniškumą. Tauta yra žmonijos šaka.. Tautos yra lygios, nė viena nėra aukštesnė už kitą. Vienos tautos žmones vienyje tam tikri bruožai, jie jaučiasi kilę iš to paties „kraujo“. Kultūrą labiausiai išreiškia kalba, kurią „reikėtų ir vadinti tautos vėliava“. Tauta duoda žmogui galimybę tapti žmogum. Žmogaus esmė yra jo dvasia-siela. Dvasia-siela, skatina doros, žmoniškumo siekimo, ugdomo darbo, kūrybos, gali šviesėti, skaidrėti, pasiekti išmintį. „Tautos gyvatoje“ Vydūnas vartoja gražią, kilnią sąvoką „sielos kultūra“ jo manymu, sielos kultūra turėtų būti svarbiausias kiekvienos tautos dalykas, „šventykla iš kurios pareina visos tautos labas“. Visko pradžia ir tikslas yra žmogaus siela. Žmogus, siekdamas žmoniškumo, kuria savo sielos kultūrą, darosi geresnis, tauresnis, sugeba valdyti geismus. Vydūno kalba sakrali, iškilminga jis visada kalba apie aukštuosius, kilniuosius dalykus. O kai prieina prie žemumų kalba apie jas lyg žmogaus gailėdamas. „Svarbiausi Vydūno kultūrinės veiklos tikslai buvo žadinti tautinę Prūsų lietuvių savimonę bei savigarbą, kelti jų dvasinį lygį, artinti juos prie estetinių vertybių, taip pat „kelti garbėn lietuviškumą“, t.y. kitataučiams, ypač vokiečiams rodyti savo tautos kūrybinius sugebėjimus, jos kultūros turtingumą, savitumą ir patrauklumą“. Hitlerio valdžia uždraudė lietuvių kultūrinę veiklą. Vydūnas ne kartą buvo pažemintas, paniekintas. Karui baigiantis pasitraukė i Vokietiją. Vydūnas stebėdavosi, kaip tokia kultūringa vokiečių tauta galėjo šitaip sužvėrėti. Tikėjimas Labai svarbiu dalyku tautos gyvenime Vydūnas laikė tikėjimą ir tikybą. Vydūnas daug mąstė apie senąją, ikikrikščioniškąją lietuvių tikybą, jis buvo įsitikinęs, kad senoji lietuvių tikyba buvo tikra sielos kultūros tikyba. Tai buvo vienas iš argumentų, kad lietuviai gali jaustis garbės vertais žmonėmis. Jie turi savo tikėjimą, kalbą, istoriją, kultūrą. Vydūnas įžvelgė, kad senoji lietuvių tikyba turėjo bendrumo su Rytų, pirmiausia Indijos tikėjimais. Jis labai domėjosi Indija, Išvertė senųjų jos kultūrinių tekstų. Jis sake, kad „lietuvių tikyboj pirmą vietą užėmė ugnis, kad šali jos buvo garbinamas ąžuolas ir žaltys, kad tikybinę tarnybą pildė vyriškiai bei moterys“. Jam buvo svarbu pabrėžti, kad senosios lietuvių tikybos apeigas atlikdavo ir moterys, ir vyrai. Jis visur kėlė prigimtinę moterų ir vyrų lygybę, o moters sielai neretai suteikdavo pirmenybę. Moters misija tautoje vertino kaip itin svarbią. Tai atsispindi jo kūryboje. Ugnies įvaizdį irgi aptiksime visuose mąstytojo kūriniuose — tai jo Amžinoji Ugnis, gaivinančioji ir laiminančioji. Svarbiausias medis yra ąžuolas. Krikščionybės įvedimą prievarta Vydūnas laikė dideliu smūgiu savaiminiam lietuvių tautos augimui. „Iš senosios savo tikybos lietuviai žinojo, kad dora turi kilti kaip tikyba iš giliausio žmogaus vidaus, iš skaisčiausios jos sąmonės ir sąžinės. Rašytojui atrodė labai svarbu suderinti senąją lietuvių tikybą ir krikščionybę, jau įsigyvenusią, jau persismelkusią žmonių jausmus, kultūrą. Žmogus turi kurti, o ne griauti, ypač saugoti tai, kas šventa kitam. Reikia džiaugtis augančiu, žydinčiu, gailėtis menko, vystančio, žūstančio, negausinti pasaulyje neapykantos, nedidinti pykčio. XX a. pirmaisiais dešimtmečiais Europoje formuojasi humanistinė etika, besiremianti meile, užuojauta, nesavanaudiška pagalba kitam. Lietuvių rašytojai dalyvauja šioje bendroje dvasinėje kovoje už žmoniškesnį žmogaus gyvenimą. Per talentingiausias asmenybes kiekvienos tautos kultūra susiliečia su kitų tautų kultūromis. Vydūnas savo dvasia, moralinio žmogaus tobulėjimo programa, žmogaus ir tautos ryšio supratimu yra artimas didžiajam indų tautos mokytojui Mahatmai Gandžiui Vydūno gyvenimo principai susieja jį su gydytoju, filosofu, praktinės etikos principų kūrėju Albertu Šveiceriu. Vydūnas yra sukūręs tvirčiausią moralinės lietuvio laikysenos pasaulyje programą. Drama Drama — ypatinga literatūros rūšis, susijusi su scena. Vydūno grožinė kūryba neatskiriama nuo jo filosofijos — iš esmės kalbama apie tą patį: apie žmogų, jo paklydimus ir tobulėjimą, ryšius su tauta, to ryšio praradimą, ieškojimą ir susigrąžinimą .Žinoma, kad rašytojas labai vertina meną, laikė jį vienu didžiuoju tautos galios pasireiškimo būdų, neatskiriamų nuo dvasios-sielos. Pagrindinėse Vydūno dramose siekiama atskleisti gyvenimo gilumą, parodyti tuos motyvus, kuriais vadovaudamiesi žmonės gyvena, myli, kuria, kovoja, aukojasi. Dramą rašytojas vadina „galingiausiu žmogaus menu“, sakė, kad joje „pati veikalo prasmė yra –žmogiškumo galios pasistengimas iškilti iš pažmogiškumo (žemųjų) jėgų valdžios, apskritai imant, iš gyvenimo galių pančių ir pavergimo“(„Sąmonė“). Jis rėmėsi senovės graikais, kuriems teatras buvo susijęs su svarbiausiomis tautos ir žmonijos problemomis, turėjo šventumo prasmę. Savo dramas Vydūnas kūrė kaip ritualines, įprasminančias amžiną gėrio kovą su blogiu, pasirinkimą, meilę, pasiaukojimą. Todėl čia labai svarbios ritualinės giesmės, maldos, kreipiniai. Pagrindinės Vydūno dramų idėjos yra tos pačios kaip ir jo filosofijos, todėl ir dramas galima vadinti filosofinėmis. Kita svarbi idėja — lietuviai gali jaustis garbės verti, nes turi kalbą, istoriją, kultūrą. Lietuvių kultūra kuriama nuo žilos senovės, todėl dramų veiksmo laikas yra neapibrėžti amžiai, seni laikai. Vydūnas visur dvasiai, sielai teikė pirmenybę prieš materiją kai tik žmonės nusisuka nuo dvasios, susitelkia į kūno poreikius, į technikos vystymą, pasaulį ištinka katastrofa, gaisras. Dvasios sergėtoja yra moteris, jos misija tautoje, kaip jau minėta, ypatinga. Svarbiausios Vydūno dramos yra šios: „Amžina ugnis“, „Probočių šešėliai“, „Pasaulio gaisras“, „Jūrų varpai“. Vydūnas buvo vienas iš pirmųjų autorių, nuolat akcentavusių estetinę išraiška. Vydūno veikla • Vydūnas buvo mokytojas, vadinasi, žmogus, kuris moka kalbėti su jaunimu. Jaunuomenės kalba dažnai sunkiai suprantama vyresnio amžiaus žmonėms. Rašytojas norėjo ir mokėjo ją suprasti. Jis leido žurnalą „Jaunimas“, kuriame daugiausiai pats rašydavo. Gyvenimo pabaigoje parašė filosofinių laiškų jaunimui. Tai laiškai skautams. Pirmajame laiške labai sukauptai išsakyta mintis, kaip gyventi, kad pasiektum žmoniškumą, o per jį susilietum ir su Didžiuoju Slėpiniu. • Jaunoje busimojo rašytojo sieloje prabilo lyg kokis etikinis entuziazmas, perėjo daug laiko, kol jis savo raštais išėjo viešumon. Tiktai devyniasdešimtųjų metų viduryje Vidūnas paskelbė keletą pasakų ir straipsnių laikraštyje

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!