Viduramžiai. Renesansas

J. Le Goffo “Ilgųjų viduramžių” koncepcija (Iškilus “Annales” mokyklos atstovas, vienas žymiausių XX a. antros pusės medievistų). Argumentai paneigiantys Renesanso ir Viduramžių binarinę opoziciją Iškeltoje koncepcijoje akcentuojama, kad negalima daryti esmingesnio atskyrimo tarp viduramžių epochos ir Renesanso periodo. Anot, Le Goffo, požymiai, bruožai, kuriuose Renesanso apologetai priskyrė šiam periodui, nėra pagrįsti. Didžiuma charakteringų ženklų, kuriais remiantis norėta jį išaukštinti pasirodė gerokai prie XV-XVI a. laikotarpį. 1) “Grįžimas prie Antikos” – argumentas. Anot autoriaus, itin ryškiai jis reiškiasi viduramžiškame XIII a. nuo Aristotelio raštų įsiveržimo į universitetinę aplinką, o XIV-XV a. mene, italų menininkų tėvo ir sūnaus Pisano sukurtų Pistojos ir Florencijos katedrų skulptūrose. 2) “Machiaveliška” valstybė XVI a. Taip pat nėra renesansiškas kūrinys. XIV a. pradžioje Prancūzijos karalystė valdant kapetingui Pilypui IV Gražiajam taip pat yra tokios valstybės pavyzdys. 3) Perspektyva optikoje, ir tapyboje taip pat nėra grynas Renesanso tvarinys. Anot Le Goffo viduramžių dailėje apie ją jau galima kalbėti nuo XIII a. 4) Skaitymas. Paplinta gerokai prieš iškylant J. Gutenbergo žvaigždei. Galime konstatuoti, jog kova su neraštingumu – begalo svarbus kultūrinis fenomenas – prasideda anksčiau nei atsiranda spausdintas žodis. 5) Individo ir individualizmo iškėlimas. Jakobo Burckhardto darbe Renesanso kultūra Italijoje, 1860 skyriuje “pasaulio ir žmonių atradimas” ypatingas dėmesys skiriamas biografinio ir autobiografinio literatūros žanro išplitimui XV a. Italijoje. Kaip įrodomieji argumentai minimi popiežiaus Pijaus II memuarai1, analizuojama Benvenuto Cellini autobiografija. Taip pat minima portretų ir autoportretų paplitimas (Duereris, Pisano – Pissanela). Iš kitos pusės nemažai požymių, kad Individualizmo užuomazgos, anot Le Goffo glūdi XII-XIII a. katalikų bažnyčios dogmatikos transformacijose. Čia turima galvoje fundamentalinis J. Le Goffo darbas La Naissance du Purgatoire, (skaistyklos atsiradimas) Paris, 1982. Jame nušviečiama skaistyklos atsiradimo, jos pagrindimo teologinė istorija, greta teigiama, kad per skaistyklos dogmą, per asmeninį teismą po mirties įtvirtinama atskiro žmogaus individualybė. Sustiprinant J. Le Goffo argumentaciją galima paminėti ir A. Gurevičiaus darbą Individas viduramžių Europoje, bei C. Morris, The Discovery of the Individual: 1050-1200, 1972, kur lygia greta prie viduramžiško individualizmo apraiškų priskiriamos pirmosios autobiografijos (Abeliaras, Sugerijus), išpažinties, kaip individualios atsakomybės prieš Dievą, išraiška. Anot A. Gurevičiaus dėmesys asmenybei ir individualybei sustiprėja XII-XIII a., kai kartu išauga asmenybės savimonė. Kartu galima konstatuoti, kad šis individualizmas dar gana tolimas nuo to kurį mes dabar suvokiame. Greičiausiai jis nėra tiek ryškiai išreikštas ir Renesanso žmonių sampratoje. 6) Racionalizmo išaukštinimas. Gana dažnai Renesansas apibūdinamas ir “žmogaus proto” kategorijomis – protą garbino humanistai. Renesanso laikotarpyje atsirado, anot J. Burckhardto “kalkuliacijos dvasia”. Tai jis grindžia gausybe statistikos duomenų, buhalterinių raštų iš Venecijos respublikos archyvų XV a. Antra vertus ir šiuo pavyzdžiu, Renesanso bei Viduramžių priešprieša atrodo iki galo neįtikinama bei dirbtina. Racionalizmas kaip ir individualizmas slidžios ir sunkiai apčiuopiamos sąvokos. Iš kitos pusės daug pavyzdžių kai domėtis tiksliais skaičiais Europoje pradėta jau XII a. ne dar anksčiau.2 Pirmiausiai jau tuo metu naudotasi prietaisu vadinamu abakas (nuo XI a.), mechaniniai laikrodžiai, atsiradę kaip būdas tiksliau skaičiuoti laiką, o kartu jį branginti, miestuose paplinta nuo XIII a. 7) XX a. pradžios mokslininkai, pirmiausiai Maksas Weberis, Robertas Towney kalbėjo apie “darbo religiją” siejant ją su protestantizmu. Šiuo atveju vėlgi daromas supriešinimas, tarp naujiesiems laikams priskirtino protestantizmo ir viduramžiams labiau artimos katalikybės, savo ruožtu pirmąjį tapatinant su kapitalizmo gimimu bei plėtra, o antrąją – katalikybę – su tradiciniu, konservatyviu žemės ūkiu ir pan. J. Le Goffas teigia, kad “darbo religijos –katalikybės” požymiai ryškūs jau XIII a., kai Paryžiaus universitete Vilhelmas Sentamūrietis ir kiti magistrai pasauliečiai apkaltina elgetaujančių vienuolių ordinus, kartu reaguodami į tinginystės liaupsinimą garsiame fablio Apie pasakišką šalį (1250). 8) Renesansui būdingas pasaulietiškumas ir religingumo nuosmukis. Vėlgi iki galo neįrodoma tezė, teigia J. Le Goffas. “Annales” mokyklos vienas pradininkų Lucienas Febvre’as tyrinėdamas prancūzų rašytojo Rable biografiją, kūrybą, religingumą “atrado viduramžius gana gyvus “XVI a. tikinčiojo širdyje”. 9) Savitvardos ir etiketo išplitimas. Argumentuojama, kad XVI a. tapo epochiniu “civilizavimosi procese”, kitaip tariant savitvardos sklaidoje. Kaip pavyzdžiai pateikiami Erazmo Roterdamiečio, italų arkivyskupo Giovani della Casa traktatai apie mandagų elgesį prie stalo. Iš tiesų XVI a. tam tikruose visuomenės sluoksniuose tiems dalykams skirtas didžiulis dėmesys, bet aiškią ir griežtą liniją santykyje su viduramžiais nubrėžti vėlgi sunku. Knygos apie etiketą courtesy žinomos ir egzistavo nuo X amžiaus. 10) “Šlovės” siekimas. Pastarasis argumentas iškeltas žymiausio Renesanso apologeto Jakobo Burckhardto darbe Renesanso kultūra Italijoje, 1860, anot jo “modernus šlovės supratimas”. Gali būti pritaria istorikai analizuodami jo darbą, kad varžymasis tarpusavyje buvo ypač stiprus renesansinėje Florencijoje. Antra vertus, kaip nurodė garsus olandų medievistas J. Huizinga, jau viduramžių riteriai labai rūpinosi sava šlove. Šlovės siekimas jiems buvo vienu svarbiausių veiklos stimulų. J. Le Goffo Viduramžių epochos samprata J. Le Goffo siūlymu reikia kalbėti apie labai ilgus viduramžius, kurių pagrindinės struktūros gyvuoja ir lėtai plėtojosi nuo III a. iki XIX a. vidurio. Tokiu būdu pramoninė revoliucija, Europos įsiviešpatavimas, bei tikrosios demokratijos susiformavimas (antikinio miesto modelis tik ribotas demokratijos pirmavaizdis) sukuria iš tikrųjų naująjį pasaulį, nors kartu perimamas ir tam tikras viduramžių paveldas ir išsaugojamos kai kurios tradicijos. Kokie J. Le Goffo “ilgųjų viduramžių” periodizacijos kriterijai? Čia reikėtų atsigręžti į kitą Annales mokyklos atstovą Fernandą Brodelį (1902-1985) suformavusį mintį apie tris istorinio laiko tėkmės lygmenis: “ilgąjį”, “vidutinį” bei “trumpąjį”. Trumpojo laiko pavyzdžiu galėtų būti politinės istorijos faktai ir įvykiai - “laikraštinis” įvykių fiksavimas. Pirmajam Longue duree, priskiriami tie praeities aspektai, kurie yra patvariausi ir patys inertiškiausi, tokie kurie keičiasi ir jei keičiasi, tai tik per šimtmečius ir net tūkstantmečius. Juos F. Brodelis pavadina struktūrų terminu. Paties F. Brodelio darbuose apie XVI-XVIII a. Europos ūkį, struktūromis vadinamos, pirmiausiai geografinės, ypač klimatinės sąlygos. Kiti Annales atstovai, tame tarpe ir J. Le Goffas, prie struktūrų (“ilgojo laiko”pavyzdžių) priskyrė ir tyrinėjo dvasinių procesų, arba dar vadinamų mentalitetų – tam tikrų, patvarių žmonių mąstymo ir jausmų automatizmų, istoriją. Būtent viduramžiško mentaliteto analizė, jo egzistavimo laikas ir yra “ilgųjų viduramžių” koncepcijos pagrindas. Pavyzdžiai. 1) Markas Blochas3 ieškodamas ilgosios trukmės reiškinio pavyzdžio atkreipė dėmesį į vadinamąjį karališkąjį stebuklą, tikėjimą, kad Prancūzijos ir Anglijos karaliai sugeba išgydyti ligonius, sergančius skrofulioze (tuberkulioziniu adenitu) ar ligomis, pasireiškiančiomis kaklo limfmazgių padidėjimu. Karališkojo prisilietimo “gydymo” metas truko nuo XI (o gal nuo XII a.) iki XVIII amžiaus. Paskutinį kartą paliudytą “gydymą” 1825 m. vos įšventintas padarė Karolis X. 2) Prie karališkųjų stebuklų J. Le Goffas priskiria tikėjimą patepimą dangiškuoju aliejumi. IX a. Reimso arkivyskupo Hinkmaro užrašyta legenda apie balandį (Šv. Dvasią) atnešusį šventąjį aliejų, kuriuo Šv. Remigijus patepė karalių Chlodvigą. Šis šventasis aliejus buvo išsaugotas Reimse ir juo karūnacijų iškilmių metu patepdavo visus Prancūzijos monarchus. Šis tikėjimas apie “Šventąją karaliaus valdžią” nuo IX iki XVII a. gyvuoja nepakitęs. 3) Gausindamas savo argumentų arsenalą J. Le Goffas remiasi Bernard Chevalier darbu “Gerieji miestai”, 1982, kuriame istorikas prie šių miestų priskiria, turtingiausius ir galingiausius šalies miestus, kurie greta kilmingųjų ir dvasininkų vaidino “trečiojo luomo” vaidmenį, bei buvo privilegijuotais Prancūzijos karalių partneriais. Terminas ir juo nusakomas “gerųjų miestų” tinklas atsirado XIII a. ir tik XVII a. praranda savo reikšmę. 4) Aptardamas “ilgųjų viduramžių” koncepciją Le Goffas nevengia paminėti ir K. Markso feodalinio gamybos būdo sąvokos. Šiuo atveju viduramžiai tolygūs feodalinei sistemai, kurioje, anot Markso egzistavo nelygi sutartis tarp senjoro ir tų, kurie jį išlaiko (pirmiausiai valstiečių). Kai didžioji sukurto produkto dalis, kaip feodalinė renta atitekdavo senjorui. Ekonominės sistemos prasme tai nebuvo augimas, bet paprasta reprodukcija. Tokiu būdu pagal Marksą, feodaliniai viduramžiai plyti tarp Antikos, kuriai būdingas vergovinis gamybos būdas, ir Naujųjų laikų, pasižyminčių kapitalistiniu gamybos būdu, ir prasidedančių pramonine revoliucija. 5) Kalbant apie viduramžių epochą neišengiamas akcentas sietinas su viešpataujančia ideologija. Toji ilgųjų viduramžių ideologija – krikščionybė. Jos ryšiai su viduramžių visuomene, anot J. Le Goffo be galo komplikuoti, tarp jų rasime ir pateisinimo, ir priešpriešos. Savo ruožtu tik XVIII-XIX a. sandūroje krikščionybė netenka absoliutaus monopolio. Tai nereiškia jog krikščionybė šiandien jau mirusi ar mirštanti, tačiau nuo XIX a. ji mūsų visuomenėse nebėra viešpataujanti kaip IV-XIX a. 6) Taip pat, teigia J. Le Goffas, viduramžių neįmanoma suprasti be žmonių kurie gyveno toje epochoje, taigi viduramžiškos visuomenės. Šiame kontekste, “ilgieji viduramžiai” – tai laikotarpis, kai Vakaruose pasirodo trifunkcinė visuomenės schema, anksčiausiai aptinkama IX a. Anglijoje kai karaliaus Alfredo Didžiojo įsakymu atliktame Boecijaus traktato Apie filosofijos paguodą vertime. Jame rašoma, kad karalystėje turi būti maldos žmonės, raiteliai ir darbo žmonės (jebedman, fyrdeman, veorcman). Po 100 m. šią schemą pristatė Anglijos vienuolis ir rašytojas Elfrikas darbe Pokalbiai, o 1080 m. Prancūzijoje Lano vyskupas Adalberonas. Čia jau aiškiai išskiriamos trys visuomenės grupės – 1) Besimeldžiantieji (oratores), 2) Kariaujantieji (bellatores), 3) Dirbantieji (laboratores). Supratimas apie trijų dalių – dvasininkų, karių ir valstiečių – visuomenę gyvavo iki Prancūzijos revoliucijos trijų luomų. Taigi vėl matome laikotarpį siejamą su XVIII a. pabaiga. 7) Viduramžių komunikacija bei erdvės įvaldymas. Charakteringas laikotarpis čia taip pat apima periodą tarp IV a. ir XIX a. Tarp Antikiniame pasaulyje ryškėjančio žmogaus ir jaučio traukos, bei XIX a. iškylančių mašinų, pirmiausiai geležinkelio. Viduramžių atveju mes turėtume kalbėti apie du dalykus – vežimas (karieta) ir arklys (žirgas). 8) Medicinos srityje tai gydytojų burtininkų, kankinimo ar niekinamo kūno laikas, įsiterpiantis tarp Antikinės higienos (termų) žlugimo ir šiuolaikinės ligoninės atsiradimo, laikas be stadionų ir be sporto, epocha, kurioje ligononės iš pradžių veikia kaip prieglaudos, o vėliau kaip įkalinimo, o ne gydymo vietos. 9) Kultūroje tai lėto rašto mokymosi laikas tarp antikos mokyklų žlugimo ir visuotinio XIX a. mokyklinio švietimo idėjos. Kartu tai tikėjimo stebuklais metas, dialogo tarp mokslinės kultūros ir liaudies kultūros, kovojančių viena su kita ir daug ką besiskolinančių viena iš kitos epocha. J. Le Goffo periodizacija. Neabejotinai toks ilgas laikotarpis gali ir turi būti skaidomas į atskirus tarpsnius. 1) Vėlyvoji antika trunkanti nuo III iki X a. (arba jei tai gąsdina, ankstyvuosius viduramžius iškilusius VIII-X a., iš vėlyvosios antikos siaurąja šio termino reikšme. Tada jos pabaiga būtų VII a.; 2) Viduriniuosius viduramžius, trunkančius maždaug nuo 1000 m., didžiojo viduramžių sužydėjimo pradžios, iki XIV a. vidurio (juodoji mirtis); 3) Vėlyvuosius viduramžius, kuriuos lydėjo XVI a. didysis maras, kai greičiau nei koks neapibrėžtas renesansas, Reformacija padaro galą viduramžių krikščionybės vienybei, ką kartu galima laikyti savotiško totalitarizmo žlugimu. Atėjęs periodas nuo Reformacijos iki pramoninės revoliucijos, pasižymėjo ir stagnacija (senasis ekonominis ir politinis režimas), ir atsinaujinimu (modernaus mokslo gimimas, Švietimo racionalizmas, pažangos idėjos įsigalėjimas, bei galiausiai Prancūzijos revoliucija, kurios esminiai padariniai išryškės tik XIX a., kartu su pramoninės revoliucijos padariniais), ir tai trečiasis “ilgųjų viduramžių” sparnas. Le Goffo motyvacija kuo ši koncepcija gali būti naudinga Toks požiūris į viduramžius kaip į ilgą periodą griauna priešpriešą tarp dviejų klaidingų vaizdinių, sukurtų apie viduramžius siaurąja reikšme: juodo paveikslo, sutapatinančio juos su “tamsybių amžiumi” (dark ages), ir paauksuoto paveikslo, vaizduojančio viduramžius kaip idilišką religinio tikėjimo, į korporacines institucijas susitelkusios visuomenės, nuostabaus iš liaudies kilusio meno sužydėjimo laikotarpį. Viduramžiai anot Le Goffo unikalūs tuos, kad prasidėję barbarų-germanų epocha, toli gražu ne idealia epocha, pasibaigė Švietimu, tuo tapdami didelės pažangos era. Ilgieji viduramžiai leidžia geriau suvokti epochą, kuri buvo ne tik bado, didelių epidemijų, vargšų ir laužų metas, bet ir katedrų bei pilių epocha, kuri išrado arba atrado miestą, universitetą, darbą, šakutę, achterštevenį (laivagalio sija), Saulės sistemą, kraujotaką, toleranciją ir pan. Vidurinių amžių gamta ir demografinių procesų bruožai a) Klimato kaita; b) Geografinė aplinka ir kraštovaizdis; c) Demografiniai duomenys, gyventojų tankumas, gamtinių kataklizmų grėsmė. a) Europos teritorija kurioje skleidėsi Vidurinių amžių civilizacija apėmė 4 gamtines juostas. Arktinė ir subarktinė juostos nebuvo tinkamos gyvenimui. Tinkamiausiomis plėtrai tapo vidurinioji ir subtropinė juostos. Pastaroji ypatingą dominuojanti vaidmenį atliko iki 1000 m., o brandžiaisiais viduramžiais, pagal reikšmę lygia greta eina su viduriniajai juosta. Iki V a. po Kr. Europos klimatas išliko gana šiltas ir sausas. Vėliaus, VI-VII a. darėsi drėgnesnis ir šiltesnis. Nuo VIII a. iki XIII a. viduramžių Europoje tęsėsi klimato atšilimo procesai, lėmę naujos floros ir faunos plitimą į šiaurę nuo Alpių kalnų. Anglų istoriko Helmuto Koenigsbergerio teigimu, klimato pokyčiai artimai susiję su sparčia žemės ūkio dinamika ankstyvaisiais ir brandžiaisiais viduramžiais - paskutiniais Vakarų Romos imperijos amžiais ir iki 700 m. Europos ž. ū. pergyveno nuosmūkį: derliai buvo nedideli ir žmonės iš tiesų kovojo dėl išlikimo, po 700 m. ir ypač nuo X-XI a. derlingumo mąstai ėmė augti. Antra vertus, tas pats autorius teigia, kad agrarinės sferos ir apskritai ekonomikos kilimo negalima paaiškinti vien tik klimato kaitos faktoriumi, neabejotinai veikė ir naujos darbo formos, nauji įrankiai, geresnės gyvulių veislės ir etc. XIII – XIV a. sandūroje Europoje prasideda naujas klimato atšalimo periodas, apėmęs ne tik vidurinių amžių pabaigą - XV a., bet tęsęsis net iki XVII. a. Klimatine prasme, vėlyvaisiais viduramžiais ypač komplikuotas buvo XIV a. Rusų istorikas S. I. Barašas darbe “Europos nederlių ir klimato istorija” pateikia duomenis, kad iki 1350 m.lokaliniai nederliai ir sausros Europos kraštus siautė 9 kartus (1302, 1307, 1308, 1309, 1314, 1321, 1344, 1345, 1350 m.), tarp 1350-1400 m. net 12 kartų ( 1351, 1353, 1355, 1356, 1362, 1363, 1366, 1371, 1372, 1389-90, 1399 m.). Ypač didelės sausros ir visuotiniai nederliai iki 1350 m. fiksuojami 5 kartus, po 1350 m. – 7 kartus (1303, 1304, 1325, 1332-1333, 1361, 1375, 1387, 1391-1394 m.). To paties istoriko duomenimis, lietingos vasaros ir vietiniai nederliai iki 1350 m. užfiksuoti 11 kartų, po 1350 m. 13 kartų, ypač lietingos vasaros ir visuotiniai nederliai iki 1350 17 kartų, po 1350 m. – 4 kartus. Šaltos žiemos XIV a. eigoje fiksuotos 22 kartus, o labai šaltos žiemos ir nederliai dėl žiemkenčių nušalimo iki 1350 m. fiksuoti 21 kart1, po 1350 m. 9 kartus. Didesni ar mažesni badmečiai XIV a. Europoje buvo apie 30 kartų. XIV a. eigoje naratyviniai šaltiniai gausius derlius Europoje užfiksuoja tik 2 kartus. Tai kas pateikta apie XIV a. situaciją rodo ypatingai komplikuotą vaizdą, daugiau ar mažiau būdingą ir kitiems viduramžių periodams. Neatsitiktinai viduramžių epocha vadinama “nederlių, bado, maro ir epidemijų epocha.” Antra vertus, visų paaiškinimų negalima suvesti vien tik į “gamtinius kataklizmus”. Jie tik parodo, kiek viduramžių visuomenė buvo silpnai įvaldžiusi žemės ūkio technologija, kaip sunkiai skverbėsi nauji darbo ir jo organizavimo metodai, galiausiai kokią įtaką darė socialinių santykių spaudimas, didžiąją visuomenės dalį – valstiečius, palikdamas tik su minimalius poreikius tenkinančiu sukurto produkto kiekiu. b) Greta klimatinių sąlygų, viduramžių visuomenės raidą, ūkinės veiklos pobūdį, gyvenamą aplinką, politinius-socialinius santykius veikė ir geografiniai faktoriai. Ypatingą vietą šia prasme vaidino miškai. Viduramžių Europa, ypač ankstyvųjų viduramžių periodas IV-X a., apibūdintina kaip “miškų civilizacija.” Ankstyvaisiais viduramžiais miškų masyvai Europoje sudarė daugiau kaip ¾ viso kraštovaizdžio. Situacija keitėsi brandžiųjų viduramžių periodu. Dėl vidinės kolonizacijos, miškų masyvo kirtimo, XII-XIII a. miškai Europoje sudarė ½ viso kraštovaizdžio. Vėlyvaisiais viduramžiais ir naujųjų laikų bėgyje ši proporcija sumažėjo iki ¼. Senovės pasaulio laikais miško ir medienos gausa rodė šalies ar atskiro žmogaus turtingumą - Egipte, Mesopotamijoje medienos nuolat truko. Medžio naudojimas ir turėjimas buvo civilizacijos požymis. Viduramžių Europoje buvo atvirkščiai, medienos gausa reiškė ir žymėjo šios teritorijos atsiskyrimą, uždarumą, barbariškumą, ūkio primityvumą. Antra vertus, miškų masyvų gausa viduramžiais buvo bazė leidusi plėsti dirbamos žemės plotus, pelenai tapdavo natūralia trąša, sakai ir derva naudota amatuose, laivų statyboje, miško gėrybės, tapdavo rimtu maisto papildu, miškas tarnavo kai savotiška ganykla kiaulėms ir smulkiems gyvuliams ganyti. Kartu miškas tapdavo puikia slėptuve pavojaus atveju. Iš kitos pusės, buvo daug faktorių stabdžiusių žmonių skverbimąsi į mišką. Žemių savininkai, senjorai, ne visada noriai duodavo leidimą kirsti mišką, nes siekė išsaugoti jį kaip medžioklės vietą – ekonominė nauda šiuo atveju buvo aukojama dėl pramogos ir laisvalaikio dalykų ir tai buvo pilnai suprantama. Prancūzų medievistas Žakas Le Goffas pateikė dar keletą argumentų paaiškinančių pakankamai lėtą miškų kirtimo priežastį. Pirmiausiai tai susiję su technologijų išsivystymo klausimu. Ankstyvaisiais viduramžiais geležiniai įrankiai, pirmoje eilėje kirviai buvo nemaža retenybė ir pakankamai brangūs. Pagal Frankų “Salijų teisyno”(VI a. pr.) XXII titulo priedo nuostatus aiškėja, kad geležinė įrankio dalis vertinama tiek pat kiek jaunas, veislinis, junge nekinkytas jautis – 45 solidai.4 (geležinės dalys šiuo atveju suprantamos kaip medinės žagrės, arklo geležinis apkaustas – dirbamoji dalis). Situacija nedaug keičiasi ir ankstyvųjų viduramžių pabaigoje, iš IX a. išlikę stambių žemės valdų inventoriai leidžia teigti, kad kuriuose iš jų buvo vos 2-3 kirviai, panašiai tiek pat kastuvų ir pjautuvų. Su tokiu inventoriumi buvo galima išnaikinti nedidelius jaunuolynus, smulkius lapuočius, tačiau stambiose giriose kur dominavo ąžuolas, miško kirtimas ir jo pavertimas dirbama žeme tapdavo tikrų išbandymų tiek to meto technologijoms tiek patiems žmonėms. Didžioji dalis darbo įrankių buvo mediniai, netgi noragai gaminti iš medžio, o dirbamoji dalis – smaigalys apdeginamas ugnimi. Taigi skverbimąsi į miško masyvu stabdė fiziniai – technologiniai trukdžiai. Greta šio faktoriaus Ž. Le Goffas išskiria ir religinį – mentalitetinį aspektą. Anot jo, nors germanų gentys ostgotai, vestgotai, frankai anksti priima krikštą ( III-V a.), greta krikščionybės kurį laiką funkcionuoja ir neišnyksta pagoniški tikėjimai, kuriuose svarbus vaidmuo tenka medžių kultui. Šis kultas skatino pagarbos miškui jausmą. Nors dvasininkai misionieriai aktyviai kovojo su šiais tikėjimais – ypač ilgai išliko IGDRASILO– germanų pasaulio medžio, amžinai žaliuojančio uosio, šaknimis apraizgiusio mirusiųjų, dievų ir žmonių pasaulius, kultas.5 Miškas viduramžiais ne tik gėrybių šaltinis ir natūralios apsaugos priemonė, bet kartu ir pavojaus šaltinis iš čia žmones, jų ūkius galėjo pulti vilkai, iš miško žmonėms grėsė įsivaizduojamos šio: plėšikai, svetimos kariuomenės, ir anapusinio pasaulio: vilkolakiai, demonai jėgos. Kalnų masyvai Europoje nors ir nelabai gausingi taip pat turėjo tam tikros įtakos. Jie tapdavo natūraliomis sienomis ir užtvaromis priešams: Alpėse gyvenę helvetų gentys suformavo savitą vystymosi kelią, Grampjeno kalnagūbris atskyrė škotų klanus nuo likusios Britų salyno dalies ir formavo savitą kalniečių gyvenimo būdą. Pilnai neįvertinę gamtinio – kraštovaizdinio faktoriaus mes negalėtume paaiškinti savito ir iš pirmo žvilgsnio nesuprantamo didžiojo tautų kraustymosi kelių specifikos. Jis pirmoje eilėje buvo apspręstas gamtinės – geografinės aplinkos. Upės viduramžiais tapo svarbiausiomis komunikacijos ir prekybos arterijomis, prie upių paprastai kūrėsi viduramžių miestai. Upių faktoriaus iškilimas akivaizdžiai parodo skirtumus tarp Antikos, pirmoje eilėje Romos imperijos laikų komunikacijos, su gerai išplėtota kelių sistema, ir viduramžių komunikacijos kuri vyko upėmis. Greta to dominuojant pakankamai primityviam techniniam lygiui viduramžiais, upės, kaip kalnai ir miškai tapdavo natūraliomis kliūtimis, saugančiomis nuo priešų. Didžiojo tautų kraustymosi epochoje Reinas, Dunojus buvo rimtomis užtvaromis sulaikiusiomis germanų genčių veržimąsi į imperiją. Tik žiemos metu, upėms užšalus šitos f-jos jos neatlikdavo. Kalbant apie atskiras valstybes galime išskirti svarbiausias upes tarnavusias komunikacijai ir prekybai: Ispanijoje – Tacho upė, Prancūzijoje – Rona, Sena, Luara, Garona, Italijoje – Po, Anglijoje ž Temzė, Vokietijoje -Reinas, Oderis, Masas, Mozeris, Austrijoje, Vengrijoje – Dunojus. Gamtos ir klimato įtaka akivaizdžiai įtakojo žmonių gyvenimą, tačiau viduramžių bėgyje mes pastebime ir atvirkštinius procesus. Žemės ūkio technologijų tobulėjimas vedė prie aktyvesnio gamtos resursų panaudojimo. Akivaizdus to pavyzdys - miškų masyvų mažėjimas brandžiaisiais viduramžiais. Ankstyvųjų viduramžių pabaigoje nuo VIII-IX a. ženkliau imtas keisti landšaftas: Karolingų epochoje, valdant Karoliui Didžiajam iškeltas projektas sujungti Reino ir Dunojaus aukštupius, kasami kanalai ir šachtos, statomi tiltai ir akvedukai, pradėtos sausinti pelkės ir smulkūs ežerai, statomos dambos (Flandrija). c) Istorinė viduramžių demografija (mokslas apie gyventojus, jų mirtingumą, amžiaus trukmę ir etc.) iki šiol negali pateikti absoliučiai tikslių duomenų apie viduramžių visuomenę. Paprastai pateikiami tik apytikriai skaičiavimai, kadangi skirtingų periodų duomenys išlieka labai fragmentiški, o taikant skirtingas skaičiavimo metodikas pateikiami duomenys su skirtinga paklaida, leidžia kalbėti tik apie tam tikras tendencijas. Pagal anglų istoriko Dž. Raselo skaičiavimus 600 m. Europoje gyveno apie 14,7 mln. gyventojų, 950 m. – 22,6 mln., 1348 m. (iki didžiojo maro) – 54,4 mln. Kito istoriko M.K. Beneto skaičiavimais: 700 m. Europoje gyveno 27 mln., 1000 m. – 42 mln., o 1300 m. – 73 mln. gyventojų. Mes galime taip pat konstatuoti įvykius neabejotinai turėjusius įtakos šiems demografiniams procesams. Viduramžių pradžioje VI-VII a. Europa susidūrė su epidemijų proveržiais , ženkliai sumažinusiais gyventojų skaičių. H. Koenigsbergerio teigimu, šie demografiniai nuostoliai vargu ar buvo kompensuoti dar 700 m. Taigi, galime neabejotinai konstatuoti, kad ankstyvųjų viduramžių Europa pakankamai retai apgyvendinta teritorija. Tai nereiškia, kad žmonės gyveno pavieniai. Atvirkščiai, milžiniškų miškų masyvuose, atskirtuose klanų, upių buvo įsikūrę nedideli kaimai ar kaimų kolonijos. Rusų istoriko A. Ševelenkos teigimu ankstyvųjų viduramžių demografinė dinamika galėtų būti sutalpinta į tokią lentelę: Šalis VI a. situacija XI a. situacija Italija 5 mln. 6 mln. Balkanai 2 mln. 3 mln. Galija(Prancūzija) 5 mln. 6 mln. Ispanija 4 mln. 6 mln. Britų salos Iki 1 mln. Virš 2 mln. Germanija 0.5-3 mln. 4,5 mln. Čekija, Vengrija 0,5 iki 1 mln. Tokie duomenys rodo jog augimo tempai buvo itin lėti. Išraiškingu pavyzdžiu nusakančiu demografinių procesų sudėtingumą ir visuomenės gyvenimo problemas viduramžiais parodančiu pavyzdžiu gali būti kai kurių X-XI a. Vengrijos kapinynų statistiniai – demografiniai duomenys: 1/5 palaikų – vaikai ik 1 m.; 2/5 palaikų – vaikai iki 14 m.; 1/5 palaikų – moterys iki 20 m. Likę du penktadaliai palaikų apima žmones mirusius brandesniame amžiuje. Panašūs procesai klostėsi ir kitose Europos valstybėse. Galime daryti išvadą, jog ne karų ir epidemijų metu kūdikystė ir vaikystė buvo pavojingiausias amžiaus tarpsnis. Antra vertus, didelis vaikų mirtingumas ženkliai stabdė ir bendruosius visuomenės augimo tempus. Prancūzų istoriko Ž. Le Goffo teigimu vidunis gyvenimo trukmės laikas buvo apie 30 m., 40 - mečiai , 50 – mečiai viduramžiais buvo suvokiami kaip garbingo amžiaus, senatvės sulaukę žmonės. Didelis mirtingumas ir neaukštas vidutinės gyvenimo trukmės laikas stabdė ir sukauptos profesinės, intelektualinės patirties perdavimą iš kartos į kartą. Svarbiausiomis didelio mirtingumo priežastimis viduramžiais buvo ligos, dažnas badas, priešų puldinėjimai ir prievarta. Statistinis vidurkis buvo toks, kad maždaug kas 6 metai Europą didesniu ar mažesniu mastu ištikdavo badmečiai. Antisanitarinės sąlygos, kasdieninės ligos – tuberkuliozė, reumatas, avitaminozė taip pat darė savo. Svarbu pažymėti, kad viduramžių epochos pradžią ir pabaigą lydėjo milžiniškas ligų pandemijų, proveržis. Didelis smūgis Europai buvo suduotas VI a. pandemijų, kai 543 m. – siautėjo buboninis (plaučių) maras, 570 m. raupų epidemija, 580 m. dizenterija, o 588-592 m. dar kartą buboninis maras. Vėlyvaisiais viduramžiais 1348-1450 m. Europoje siautusi “Juodoji mirtis” – buboninis (plaučių) maras atskiruose regionuose nusinešė apie 1/3 gyvybių. Dėl šių išvardintų priežasčių viduramžių gyventojų tankumas taip pat išliko mažas. Remiantis A. Ševelenko duomenimis “Juodosios mirties” išvakarėse XIVa. Pirmoje pusėje Ispanijoje galėjo gyventi apie 12 žmonių į kvadratinį kilometrą, Danijoje, Anglijoje, Vokietijoje, Šiaurės ir Pietų Italijoje – 27, Prancūzijoje 58, Vidurio Italijoje ir Romos apylinkėse – 115 žmonių į kvadratinį kilometrą. Barbarų veiksnys viduramžių civilizacijos formavimosi procese V-VII a. a) Romos imperija II-III a. b) Gotų gentys. Amžininkų ir istorikų požiūris į juos. c) Didžiojo tautų kraustymosi etapai ir padariniai. d) Vakarų Romos imperijos įpėdiniai – germanų valstybė: vestgotų, ostgotų ir frankų karalystės bei jų likimas. e) Germanų laikų socialinė - ekonominė padėtis, romėnų ir germanų asimiliacijos problemos f) bažnyčia ankstyvaisiais viduramžiais. a) “Viduramžių Europa gimė Romos imperijos griuvėsių krūvoje” taip vakarų Europos civilizacijos pradžią apibūdino prancūzų istorikas Ž. Le Goffas. III a. kilusi Romos imperijos krizė iš esmės sukrėtė šios valstybės “pamatus”. 212 m. imperatoriaus Karakalos ediktas garantavo Romos pilietybę visiems imperijos gyventojams, o Konstantinopolio įkūrimas (“Naujoji Roma”, 324-330 m.) valdant imperatoriui Konstantinui žymėjo svarbiausio politinio centro perkėlimą iš vakarų į rytus. Nuo pat Romos miesto susikūrimo 753 m. Roma buvusi nuolatinė karų organizavimo citadelė (patys romėnai save vadino “artojų ir karių tauta”), jau III a. buvo pradėta pulti iš visų pusių. Paskutinės romėnų karinės operacijos siejamos su imperatoriaus Trajano valdymo epocha (98-117 m. po Kr.). II a. imperatorius – filosofas Markas Aurelijus dar sugebėjo sulaikyti barbarų puolimą prie Dunojaus (Markomanų karai), tačiau po jo mirties 180 m., išorės spaudimas imperijai tik padidėja. III a. pabaigoje Romos imperatoriai buvo priversti pripažinti germanus, priima juos į Romos armijos gretas, leidžia kurtis imperijos pakraščiuose. Galiausiai įsikūrę imperijoje germanai tampa imperatorių sąjungininkais, bet kartu ir pavojingais konkurentais. Taip pirmą sykį prasideda tautų maišymasis toks būdingas viduramžių epochai. Kai kurie Romos imperatoriai tikėjo, jog dar gali sugražinti imperijos vienybę, priimdami krikščionybę. Konstantino Didžiojo veiksmai atrodo teikė vilčių tam, tačiau tai buvo laikina iliuzija. Krikščionybė, būdama universalistine ir ekspansyvia religija negalėjo apsiriboti tik vienos civilizacijos rėmuose. Iš karto susidūrusi su germanų gentimis, savo tikėjimo tiesomis ji bandė pritraukti ir naujus etnosus. IV a. pab. - V a. pr. suaktyvėję germanų puldinėjimai nebuvo didelė naujiena Romai. Tačiau šios epochos įvykių padariniai – sudeginti kaimai, sugriauti miestai – buvo nepataisomi. Ekonominiai nuostoliai galiausiai vedė prie socialinio nestabilumo ir eilės sukilimų. IV-V a. pasirodę gotų gentys savo karinę agresiją nukreipė į vakarus. Kiek anksčiau 269 m. Nišo mūšyje juos buvo sulaikęs imperatorius Klaudijus II, tačiau 378 m. Adrianopolio mūšyje gotai sutriuškina gerai apginkluotą imperatoriaus kariuomenę. Ši karinė nesėkmė iš tiesų buvo tik pirmas griausmas prieš tikrą audrą. b) Palyginti su kitomis germaniškomis gentimis, apie gotus mes turime pakankamai daug informacijos. Svarbiausias šaltinis VI a. viduryje užrašyta gotų istoriko Jordano veikalas “Getika”. Būdamas pakankamai subjektyvus istorikas Jordanas vis tik rėmėsi to laikotarpio žodine ir rašytine tradicija, o kalbant apie pastarąją, veikiausiai panaudojo labai svarbų, tačiau neišlikusį šaltinį romėno Kasiodoro veikalą “Gotų istorija”. Istorikai neabejoja, tai patvirtina ir naujausi archeologiniai tyrimai, Jordano pateikta gotų migracijų schema. Erų sandūroje, arba I a. po Kr. gotų gentys iš Skandinavijos pusiasalio persikėlė į dabartinės Vokietijos ir Lenkijos šiaurines žemes. Keliaudami per Meklemburgą, Pamarį, Pripetės baseiną, apie 230 m. pietų Rusijoje ir Ukrainos stepės ostgotai sukurį pirmą valstybinį darinį žinomą Ermanaricho valstybės vardu. Iki šiol lieka pilnai nepaaiškintas gotų veržimasis į vakarus. Anot kai kurių istorikų, gotų migracija į imperijos teritoriją buvo nuolatinis bėgimas nuo stipresnių, agresyvesnių kaimynų. Ž.Le Goffo manymu “gotai nebuvo jokie užkariautojai, jie greičiau pabėgėliai genami stipresnių už juos genčių.” Gotų genčių rodomas žiaurumas romėnams, buvo greičiau ne agresija, o nevilties išraiška, kai romėnai atsisakydavo juos priimti konfederatų teisėmis. Tą patvirtina ir Jordano informacija apie 378 m. įvykius. Anot Jordano, gotų agresiją iššaukė romėnų elgesys, kai jie buvo apgyvendinti mažoje teritorijoje, negalinčioje suteikti pragyvenimo gausiam žmonių būriui. Gotus prieš romėnus pakėlė badas, teigė Jordanas. Pačių romėnų požiūris į barbarus buvo dvejopas. Priklausomai nuo politinių aplinkybių, imperatoriai juos priimdavo konfederatų teisėmis ir apgyvendindavo pasienio teritorijose. Kartu germanams buvo išsaugojami jų papročiai ir tradicijos. Antras požiūris, laikė germanus greičiau gyvuliais nei žmonėmis ir ši pozicija būdingesnė romėnų mintims. Romėnų istorikai Zosimas, Amianas Marcelinas su neapsakoma pagieža vertino bet kokius imperatorių ryšius su jais. Aprašydami 376-379 m. santykius su gotais šie istorikai tiesiogiai juos vadino “imperijos griovėjais”. Svarbu akcentuoti, kad toks neigiamas požiūris į germanus buvo paplitęs ne tik romėnų-pagonių, bet ir romėnų-krikščionių tarpe. Štai Šv.Ambrozijus barbarus laikė nežmogiškais padarais ir kvietė krikščionis su ginklu rankose ginti “tėvynę nuo barbarų antpuolių”. Tačiau buvo ir kitokių nuomonių. Apie 440 m., taigi praėjus 30 m. nuo to, kai 410 m. vestgotai vadovaujami Alaricho pirmą kartą nusiaubė Romą, vienuolis Salvianas iš Lereno vienuolyno (p.Prancūzija), parašęs darbą “Apie Dievišką valdymą”, mėgino analizuoti ir vertinti barbarų puolimus. Jo nuomone, Romos nuosmukio priežastys vidinės – imperijos griuvimas yra atpildas už romėnų padarytas nuodėmes: “romėnai patys sau buvo priešai, baisesni nei barbarai. Ir ne barbarai griovė Romą, bet patys romėnai”. Jis nesuprato kuo galima kaltinti barbarus? Anot jo, barbarai turi skirtingus papročius ir nežino kas tai yra nuodėmė. “ar reikia stebėtis hunų ir gepidų žiaurumu bei apgavystėmis, jeigu jie nežino darą nuodėmę?” , klausė Salvianas. Germanų gentys kurios V a. išplito Romos imperijos teritorijoje nebuvo jau tokios perdėm barbariškos kaip jas vaizdavo ir vertino romėnų autoriai. Neigiamą romėnų nusistatymą, kaip beje ir kai kurių XVIII-XIX a. istorikų požiūrį, pirmiausiai reikėtų vertinti kaip “svetimųjų” priešpastatymą “saviesiems”. Iš tiesų germanų gentys praėjo pakankamai ilgą vystymosi kelią iki susidūrimo su Romos valstybe ir kurį laiką taikiai koegzistavo jos pašonėje. Tai sudarė galimybes perimti įvairių kultūrų laimėjimus, pasidalinti papročiais ir tradicijomis. Gotai neabejotinai iš romėnų perėmė metalų apdirbimo technologijas, juvelyrinių dirbinių gamybos paslaptis. Netgi baisieji Atilos hunai, galbūt nėra tokie baisūs. Yra žinoma, kad V a. viduryje pas hunus lankėsi garsus romėnų gydytojas Eudoksijus, 448 m. pas hunus lankęsis Romos pasiuntinys Priskas, hunų stovykloje rado nemažai romėnų kurie savo noru buvo prisijungę prie hunų, vedę hunų moteris ir pasilikę ten. Dar daugiau. Nors ir ne visos, germanų gentys pakankamai anksti pakeičia pagoniškus kultus į krikščionybę. “Gotų apaštalu” laikomas vienuolis ULFILA, 264 m. patekęs į gotų nelaisvę. Išpažindamas arijonybę, jis pirmasis išverčia Bibliją į gotų kalbą ir pakrikštija juos arijoniška krikščionybės forma. Tačiau ir čia išryškėjo likimo ironija. 325 m. Konstantino Didžiojo vadovaujamame Nikėjos bažnytiniame susirinkime arijonybė paskelbiama erezija. Tokiu būdu vietoj religinės pakantos ir bendrumo iškilo dar vienas barjeras – religinis nepakantumas išskyręs romėnus – ortodoksus ir gotus – arijonybės šalininkus. V-Vi a. germanų, pirmoje eilėje gotų, karo vadų ir karalių korespondencija rodo, jog jie susižavėję garbstė Romos kultūrą, savo patarėjais kvietėsi romėnų intelektualus, siekė perimti romėniškas tradicijas ir papročius. Užkariautojus germanus iš tiesų lygia greta galime traktuoti ir kaip imperijos griovėjus ir kaip jos gerbėjus, kultūros mėgdžiotojus. Net pats Odoakras 476 m. nuvertęs paskutinį Vakarų Romos imperijos imperatorių Romulą Augustulą, imperatoriškas insignijas nusiuntė į Konstantinopolį, imperatoriui Zenonui, tokiu būdu pripažindamas jo valdžią ir autoritetą. Ostgotų karalius Teodorikas prisiėmęs romėniškąjį Flavijaus vardą tam pačiam Zenonui rašė: “ aš Jūsų sūnus ir vergas, o mano svajonė padaryti savo karalystę panašią į Jūsų”. Iš kitos pusės šiuolaikinė istoriografija germanų antpuolių ir migracijos negali traktuoti kaip vos ne taikaus genčių persikėlimo ar “turizmo”. Šis periodas iš tiesų buvo tikros suirutės laikas. Kartu tai baimės ir pasimetimo epocha. V a. istoriniai šaltiniai knibždėte knibžda faktais apie žudymus, nusiaubimus. 417 m. kai Galiją nusiabė eilinis barbarų antpuolis Ošo miesto vyskupas Orentas rašė:” Mirtis apgaubė pasaulį, o karų siaubai užklupo tautas. Visa kas gyva ir negyva pateko į barbarų rankas. Žmonės likę gyvi po žudynių ir prievartos, mirė iš bado. Daugelis mirusiųjų tapo šunų maistu, kiti gyvi sudegė savo namuose, šeimininkai kartu su vergais patys pateko į vergiją. Visur mirtis kančios, ugnys, griuvėsiai ir skausmas”. Orento aprašymas puikiai iliustruoja viduramžių epochos pradžią, nors pagrindiniai aprašymo bruožai išsilaikė per visą 1000 m. epochą. Karai, badas, epidemijos tapo neatskiriamomis viduramžių palydovėmis. Neabejotina, kad ir Antikinis pasaulis žinojo šias nelaimes, tačiau ankstyvaisiais viduramžiais jos pasiekė apogėjų. Kai kurie reti tačiau raštu užfiksuoti žodinės tradicijos tekstai leidžia kalbėti ir apie savitą griovimo aistrą, puikiai išreikštą VII a. kronikininko Fredegardo žodžiuose:” Jeigu nori eiti žygdarbių keliu ir išgarsinti save, griauk viską ką svetimi pastatė, naikink ir žudyk tuos, kuriuos nugalėjai. Nėra garbingesnių darbų už šituos.” Tokiais žodžiais vieno germanų karaliaus žmona išlydėjo savo sūnų į karo žygį. b) Rusų istorikė V.Budanova 2000 m. išleistame darbe “Barbarų pasaulis didžiojo tautų kraustymosi metu”, pateikė koncepciją, pagal kurią didžiojo tautų kraustymosi (DTK) epocha apima II – VII a. Anot istorikės, būtent šio 500 m. periodo bėgyje barbarų ir Romos imperijos santykiai pasiekia aukščiausio intensyvumo stadiją. Periodo pabaigos rezultatas – naujo tipo civilizacijos užgimimas (V.Budanovos nuomone VII a. istoriniuose šaltiniuose dingsta terminas “Barbaricum solum” – barbarų žemė). c) Atsižvelgdama į DTK genčių etninę sudėtį, vadovaujančių genčių pozicijas bei migracijų kryptis ir rezultatus, autorė išskyrė 3 DTK etapus: 1. “Germaniškasis” (II-IVa., nuo Markomanų karų iki Adrianopolio kautynių); 2. “Huniškasis” (IV-V a., nuo Adrianopolio kautynių 378 m. iki Katalauno laukų mūšio 451 m.); 3. “Slaviškasis” (VI-VII a.). Pirmojo periodo preliudija laikytina kimbrų ir teutonų genčių migracija iš Š. Europos (Jutlandijos) II a. pr. Kr. 101 m. pr. Kr. juos nugalėjo Gajus Marijus. Antrasis migracinis impulsas – pranašavęs DTK vyko I a. viduryje. Tuo laiku svebų gentis sustabdė G.J.Cezaris 58 m. Ir paskutinis preliudas – 9 m. po Kr. kai nusistovi riba tarp Romos ir germanų genčių einanti Reino ir Dunojaus upėmis. Tradiciškai DTK pradžia laikoma 375 m., kai hunai užpuolė gotų “Ermanaricho valstybę” bei privertė juos migruoti į vakarus. V. Budanovos nuomone, tinkamesnė data žyminti DTK 166-180 m. vykę Markomanų karai, apėmę centrinės Europos teritorijas (meninė karų interpretacija pateikta ist. filme “Gladiatorius”). Svarbiausias autorės argumentas, paremiantis jos požiūrį – po Markomanų karų prasideda praktika barbarų gentis apgyvendinti imperijos pasienio žemėse. Pirmojo periodo migracijų apogėjus pasiektas III a. antroje pusėje – IV a. Galingus smūgius imperijai sudavė gotų, taifalų, gepidų, herulų gentys. Imperijos šiaurėje romėnai susidūrė su kylančia frankų ir alemanų grėsme. Antra vertus, teigia autorė, tie žygiai nebuvo visuotiniai, masinio pobūdžio, bet greičiau “pulsuojantys”, atskirų gentinių darinių, jų vadų ir kariaunų antpuoliai. III-IV a. Romos kariuomenė atsakė keliais kontrpuolimais ko pasėkoje, kai kurios gentys visai išnyko arba prarado ankstesnę reikšmę (kvadai, markomanai). Vertinant strateginiu požiūriu, pirmojo etapo svarbesniu pralaimėjimu Romai tapo vadinamųjų Dekumatijos laukų, tarp Reino ir Dunojaus aukštupių praradimas bei romėnų išsikėlimas iš Dakijos. Antrasis “huniškasis” periodas laikomas DTK apogėjumi. Kartu tai stipraus “barbarikumo” romanizacijos pradžia. Spaudžiami hunų, šiuo periodu germanai įsikuria Romos imperijos teritorijoje, pradeda atsirasti pirmosios “barbarų karalystės”. Šiuolaikinė istoriografija negali pilnutinai paaiškinti šių politinių struktūrų raidą, ir tai kiek jie buvo savarankiški ar priklausė ir nuo imperatorių valdžios. Yra žinoma nemažai imperatorių ediktų germanų karo vadams (konungams) kur suteikiamos teisės valdyti kažkokią teritoriją, atlikti karines prievoles. Įsidėmėtinais pastarojo periodo įvykiais V. Budanova laiko 407-429 m. germanų žygius į Italiją, Galiją ir Ispaniją. Amžininkams didžiausią įspūdį paliko 410 m. vestgotų karo vado Alaricho žygis į Romą ir “Amžinojo miesto” nusiaubimas. Šv. Jeronimas iš Palestinos rašė: “ mano balsas dreba kai as diktuoju šiuos žodžius, o širdis virpa. Miestas, kuris užvaldė visą pasaulį, užkariautas”. Pagonys romėnai šia nesėkme kaltino krikščionis, neva jų religija užpykdė senuosius romėnų dievus- Romos globėjus. Šv. Aurelijus Augustinas tame užgrobime nematė nieko stebėtino ir pavadino tai “dažnai pasitaikančia tragedija”. Ir iš tiesų, tragedija pasikartojo po 45 m. 455 m. vandalai vadovaujami karo vado Genzeriko dar kartą nusiaubė Romą. Vandalai vieninteliai iš barbarų turėję laivyną, persikėlė į Afriką ir užėmė imperijos provincijas Afrikoje: Tunisą ir Alžyrą. Po Alaricho mirties 412 m. vestgotai iš Italijos patraukė į Galiją (dab. Prancūzija), po to į Ispaniją. Nemažiau svarbūs ir Atilos vadovaujami hunai, kurie V a. pirmoje pusėje grėsė visai vakarų Europai. Tik 451 m. Katalauno laukuose Atila buvo sustabdytas bendromis romėnų ir kai kurių germanų-sąjungininkų pastangomis. V a. antroji pusė svarbi ir anglų, saksų ir jutų gentims, kurios po keleto mūšių 441-443 m. užėmė Britų salas, dalį autochtonų (vietos gyventojų) bretonų išstumdami į žemyną (jie įsikuria Bretanėje). 453 m. mirus “Dievo rykštei” – Atilai, po keltos metų į istorijos areną iškyla frankų-salijų genties vadas Chlodvigas ir Teodorikas. Trečiasis etapas “slaviškasis” užbaigia DTK periodą. Dalis slavų genčių sekė germanų judėjimo kryptimi ir V-VI a. sandūroje pasiekė Odros ir Elbės upes. Kita slavų genčių grupė migravo pietvakarių krytimi ir įsikūrė Dunojaus kairiajame krante. Pastarosios gentys susiduria su Rytų Romos imperija arba Bizantija. d) Postimperiniame Romos valstybės pasaulyje V-VI a. Europoje susiformavo nemažai germaniškų valstybių, iš kurių didesniu stabilumu pasižymėjo Vestgotų karalystė Ispanijoje, Ostgotų karalystė Italijoje ir frankų valstybė Galijoje. Jų poveikis tolimesnei Europos raidai buvo ženklus, todėl verta aptarti jų raidą. Vestgotų karalystė (415-711 m.) Su Romos imperija vestgotai susiduria 332 m., kai Konstantinas Didysis apgyvendina juos Dunojaus apylinkėse. Ulfila juos apkrikštija arijonistine forma. 378 m. pirmiausiai vestgotų dėka germanai pasiekia pergalę ties Adrianopoliu, o 410 m. užima Romą. Po karo vado Alaricho pirties vestgotai iš vidurio Italijos patraukia į Galiją ir Ispaniją. 415 m. sukuriama Vestgotų karalystė apėmusi Ispaniją ir dalį vakarų Galijos. Tik VI a. pr. frankai juos iš ten išveja, tačiau Ispanijoje jų valdžia išlieka stabili. Iki pat VIII a. pradžios (711 m.), taigi 200 m. Pirėnų pusiasalis buvo vestgotų valdžioje. Savo valstybėje vestgotai išsaugojo romėnų sukurtą administracinę sistemą, pritaikydami ją savoms reikmėms. Armijai, miestam ir provincijoms vadovavo gentinė vestgotų aristokratija. Vestgotų karaliai iki to laiko buvę karo vadais, mėgdžiojo imperatorių valdymą, leido įstatymus ir rinko mokesčius. Svarbu akcentuoti, jog vestgotai pirmieji iš germanų ėmėsi leisti savus teisynus: 475 m. paskelbtas karaliaus “Eiricho teisynas” ( Codex Euricianus), 506 m. valdant Alarichui II (484-507 m.) išleistas įstatymas reguliavęs ginčus kylančius tarp Ispanijos romėnų ir vestgotų - “Lex Romana Wisigothorum”, o 665 m. karaliaus Rekesvinto įsakymu paruoštas kodifikuotas visos karalystės įstatymų sąvadas “Vestgotų teisynas” (“Lex Wisigothorum”). Būtent romėniškos teisės adaptavimas laikytinas svarbiausiu vestgotų “pamėgdžiojimo” bruožu. Kai kuriais atžvilgiais vestgotų karalių paskelbtų įstatymų nuostatos aplenkdavo net “mėgdžiojimo objektą” – romėnų teisę: vestgotų teisynuose didesnės laisvės suteikiamos moterims, ko negalima pasakyti apie griežtai paternalistiškai orientuotą Romos teisę. Greta to, vestgotų teisynų raida rodo ėjimą nuo primityvių-barbariškų papročių prie labiau humanizuotų ir įstatymais reglamentuotų principų. Geriausias to pavyzdys “kraujo keršto” principas taikytas barbarų teisynuose. Jo esmė tokia, kad už konkretaus asmens nusikaltimą atsako visa nusikaltėlio giminė. Germanų teisynai mėgino sumažinti šio papročio mąstus, įvesdami pinigines baudas, atsižvelgiant į padarytą skriaudą bei nukentėjusio asmens socialinį statusą. Tik “Lex Wisigothorum” pažengė toliau, adaptuodama logišką romėnų teisės principą – už nusikaltimą atsako tik nusikaltėlis. Tai buvo rimtas žingsnis ribojant “kraujo keršto” taikymą, nors pats paprotys dar ilgai funkcionavo viduramžių visuomenėje. Nemažiau svarbus aspektas – vestgotų ir romėnų santykiai Ispanijoje. Nuo 415 m., beveik 100 m. vestgotai-arijonai gyveno izoliuotai nuo romėnų-katalikų. Mišrios santuokos buvo draudžiamos. Tik VI a. draudimai pradėti naikinti, o nemaža dalis vestgotų perėjo į katalikybę. 587 m. vestgotų karalius Rekaredas apsikrikštijo Romos bažnyčios krikštu ir įsakė sudeginti visas arijoniškas knygas Ispanijoje.Šis žingsnis gana ženkliai sutvirtino karalių padėtį – pasaulietinė valdžia praktiškai ėmė vadovauti Ispanijos provincijos bažnyčiai – jie skirdavo vyskupus, Toledo mieste šaukdavo ir vadovaudavo bažnytinės provincijos susirinkimams. Galima teigti, kad būtent VI a. pabaigoje ima formuotis specifiniai Ispanijos bažnyčios bruožai _ griežta ortodoksija, karalių įtaka bažnyčiai, santykinė autonomija nuo Romos. Žengdama šiuo farvateriu, būtent vestgotų monarchija ėmė leisti įstatymus prieš žydus, kurių padėtis iki to laiko buvo stabili. Esminė problema, kurios vestgotų karaliams nepavyko išspręsti – vidaus aristokratijos opozicija karaliams. VII-VIII a. sandūroje ši kova tarp skirtingų grupių ypač sustiprėjo. Šis faktorius labiausiai lėmė, kad 711 m. Pirėnų pusiasalį puolant arabams bei berberams vestgotų valstybė neatsilaikė. Paradoksalu, bet nemaža visuomenės dalis, netgi aristokratija, sutiko arabus kaip išgelbėtojus nuo vidaus suiručių. Po 711 m. vestgotų valstybė nebuvo atkurta, nors jų palikimas Ispanijos teisėje, religinėje Ispanijos bažnyčios tradicijoje išliko. F) bažnyčia ankstyvaisiais viduramžiais Germaniškųjų migracijų chaose bažnyčios situacija taip pat buvo nevienareikšmė. Pirmiausiai, bažnyčios vyskupai ir vienuolynų abatai, kaip antai Šv. Severinas, galima sakyti liko vieninteliais griūnančios visuomenės vadovais: greta religinės-moralinės valdžios, jie perėmė ar mėgino perimti politinę valdžią (vesdami politines derybas su germanų vadais), socialinę – organizuodami ūkinę veiklą, dalindami labdarą ir skirstydami aukas, netgi, karinę, organizuodami savo regiono karinį pasipriešinimą įsiveržėliams, arba pasinaudodami „moraliniais ginklais“ – ekskomunikos grasinimais ir ect. VI a. Prasidėjusios kanonų teisės (bažnytinės teisės kodifikavimo procesai – nuolat šaukti bažnyčios sinodai, suvažiavimai) sunorminimo procesams, bažnyčia mėgino kovoti su prievarta, „mėgino švelninti papročius“ – Šv. Martynas iš Brahos, vėliau tapęs ir šio miesto arkivyskupu 579 m. paskelbė pamokymų darbą De correctione rusticorum kuriame siekė aptarti kaimo gyvenimo moralės normas, kitame darbe Formula vitae honestae , dedikuotame svevų karaliui Teodomirui, aprašė idealaus krikščioniškojo monarcho charakterio savybes. Šie pamokymai buvo populiarūs per visą viduramžių istoriją. Greta tokių pozityvių bažnyčios atstovų vewiklos rezultatų ryškėjo ir antrea veiklos pusė. Daugiau ar mažiau bažnyčia buvo suinteresuota savo reikalais, objektyviai žiūrint, kadangi valstybinės struktūros buvo labai menkos ar jų visai nebuvo, bažnyčia kovojo tik už siaurus savo intersus – supirkinėjo žemes iš kilmingųjų, magnatų, valstiečių, siekė nors ir tuo metu menkavečių privilegijų iš vietos kunigaikštukų ar karaliukų. Sukaupę tokią ekonominę galią jie siekė ir politinės įtakos, versdami paklusti net aukščiausius monarchus – pusiau legendinis Chlodvigo atvejis su šv. Remigijumi, privertusiu nusižerminti prieš jį. Tolesnėje viduramžių istorijoje šis dvasinio prado autoritetas buvo gajus. Šioje vietoje galima pastebėti ir dar vieną viduramžišką paradoksą – konkuruodami su valstybinėmis struktūromis, dvasininkai buvo labai artimi jai. Būtent ankstyvaisiais viduramžiais monarchai siekė įtraukti bažnyčios organizacinį tinką valdymo efektyvumui pakelti. Vyskupai, abatai tapdavo karalių patarėjais, sričių valdytojais ir etc. Neabejotinas dalykas – bendrai aukštas bažnyčios įtakos lygis V-VIII a. Europoje. Greta to, kai kuriuose Europos regionuose stebimas ir atvirkštinis procesas – bažnyčios įtakos, jos struktūrų veiklos nuosmūkis – Anglijoje V - VI a. Stebimas gryžimo prie pagonybės procesas, kai kurių vyskupysčių vyskupų vakansijos – štai Brodo vyskupija vyskupo neturėjo nuo 675 iki 814 m., Ženeva – 650-833 m., Arlis - 683-794, Tulonas – 679-879 m., analogiška situacija klostėsi ir kitose smulkesnėse vyskupijose, kur vyskupų sostai buvo tušti vos ne iki VIII a. pabaigos. Atskirų Europos regionų gryžimas prie pagonybės, dvasininkijos kova su karių sluoksniu – tai aktualijos kurios buvo ir dalinia išliko svarbios viduramažių eigoje. Suirutės akivaizdoje bažnyčia taipogi nesiekė progreso kūrimo. Bene geriausias tokio elgesio pavyzdžiu galėtų būti vienas iškiliausių popiežių Grigalius Didysis (590-604), tapęs popiežiumi tuo metu kai Romoje siautėjo maro epidemija, pontifikas skelbė kad ši nelaimė reiškia pasaulio pabaigos ženklus, todėl kiekvieno tikro krikščionio tinkamas elgesys yra atgaila, nusižeminimas prieš Deiviškąją apvaizdą bei pasiruošimas Paskutiniojo teismo dienai. Vienintele verta dėmesio veikla popiežius laikė krikščionių tikėjimo skleidimą, tokiu būdu siekiant išgelbėti didesnę dali žmonijos ir iškelti savo nuopelnus Kristaus akivaizdoje. Sektinais gyvenimiškojo kelio pavyzdžiais Grigalius laikė dviejų žmonių biografijos – Šv. Benedikto – su jo vienuolikšuoju atsiribojimu nuo pasaulio sumaišties, bei visko netekusio, tačiau tikėjimą dievu išsaugojusio Jobo. „Kam pjauti derlių, jei pjovėjui nedaug beliko gyventi? Tegul kiekvienas permasto savo gyvenimo kelią ir supranta, kiek nedaug jam reikia šiame gyvenime, tokį klausimą ir gyvenimiško elgesio atsakymą davė Grigalius Didysis. Patarasis pamokymas turėjo milžinišką poveikį viduramžių žmonių pažiūroms – atsiribojimo nuo visa ko kas žemiška, kūniška, materialu. Islamo atsiradimas ir ekspansija VI-VIII a. (tęsinys) Kalifų “įpėdinių” 632-661 m. ir Omejadų 661-750 m. epochų kariniai arabų žygiai Po Mahometo mirties 632 m. prasidėjo kalifų – “įpėdinių” epocha. Periodo pradžioje iškilo du svarbūs politiniai uždaviniai: 1) antiislamiškos opozicijos arabų tarpe nuslopinimas; 2) Islamo tikėjimo platinimas kitatikių tarpe. Šiuos uždavinius įgyvendino 4 arabų kalifai. Pirmuoju kalifu po Mahometo mirties tapo žinomas muchadžyras – Abu Bekras (632-634). Per dvejus valdymo metus jam pavyko susidoroti su arabais nepritariančiais Mahometo mokymui. Jis pirmasis pradėjo karinę arabų ekspansiją į tarpupį ir Siriją, iš ten išstumdamas kariaujančias Bizantijos ir Persijos valstybes. Abu Bekrą pakeitė dar veinas Mahometo mokinys Omaras (634-644) – “tikinčiųjų Viešpats”. Jo karo žygių metu arabai užėmė Siriją (635 m. užkariautas Damaskas), Palestiną (638 m. – Jeruzalė).641 m. vadovaujant Omarui Bizantija neteko Egipto, 642 m. arabai įsigali Libijoje, o po 642 m. Nihavendo mūšio Omaras užkariauja galingiausią Vidurio Azijos valstybę - Sasanidų dinastijos valdomą Persiją Trečiojoj kalifo Osmano valdymo laikais (644-656) užkariavimai tęsėsi, tačiau didžiausias dėmesys skirtas kovai su Bizantija ir jau užkariautų teritorijų integravimui į vientisą arabų valstybę. Osmano valdymo laikais pirmą kartą ryškiai iškilo nesutarimai pačių musulmonų tarpe – Osmanas kilęs iš įtakingos Mekos miesto Omejadų giminės, tuo tarpu jam tapus kalifu, tiesioginiai Mahometo įpėdiniai – muchadžyrai ir Mahometo kraujo giminės jautėsi nuskriausti. Antiosmaniškai opozicijai ėmėsi vadovauti Mahometo pusbrolis ir žentas ( vienintelio Mahometo vaiko Fatimos vyras) Ali. 656 m. sąmokslo metu Ali nužudo Osmaną ir pats užima kalifo sostą. Ali politinė-religinė grupuotė pasėkoje gavo šiitų vardą – vyriausią dvasinę ir politinę valdžią siejantys su Mahometo giminaičiais. 656-661m. Ali valdymas buvo pažymėtas tolesne šiitų kova su Omejadų giminės atstovais. Omejadams vadovavo Damasko vietininkas Muavija. 661 m. Omejadams pavyksta nužudyti kalifą Ali, o jo sūnūs ir Mahometo anūkai susilaukia skirtingo likimo – Hasanas už piniginę dovaną pretenzijų į kalifo sostą atsisakė, o Hasano brolis Huseinas po nesėkmingo Kerbelos mūšio 680 m. priešų sukapotas į gabalus. Hasanas tampa šiitų šventuoju, o 680 10 10 jo žūties diena – šiitų kančios diena. Vidaus neramumai nesumažino karinio – religinio arabų entuziazmo. 661 m. valdžią atkovojusi Omejadų dinastija pratęsia islamo ekspansiją. Europos istorijai ypač reikšmingi Omejadų puolimai vakarų kryptimi. Apie 670 m. tęsdami puolimą iš Libijos, arabai įsitvirtino Magribe (š.v. Afrika – Marokas, Alžyras, Tunisas), pasiekė Atlanto vandenyną. Šiame regione arabai susiduria su klajoklių berberų genčių pasipriešinimu, o jų islamizacija užtruko apie 50 m. 711 m. arabai ir berberai, vadovaujami Omejadų dinastijos atstovo Tariko persikelia per Gibraltarą (Džebel el Tarik – Tariko sąsiauris) ir užpuola vestgotų karalystę Ispanijoje. Po 7 m. kovos paskutinis vestgotų karalius Roderichas žūna, o visas Pirėnų pusiasalis (išskyrus keletą š. Ispanijos sričių) atsiduria arabų valdžioje. Vestgotų pralaimėjimas atvėrė arabams kelią į Europą, tačiau jų ekspansiją sustabdo frankų valstybė - 732 m. Turo ir Puatje mūšiuose arabus sustabdo Merovingų majordomas Karolis Martelis. Užkariautų teritorijų mąstais ir laiko tempais - 632-732 m. arabų ekspansija ir islamo plitimas yra neabejotinai unikaliausias istorinis procesas.. Kaip teisingai pastebėjo anglų istorikas N. Davies “praėjus lygiai 100 m. po pranašo Mahometo mirties arabų armijos pasiekė Turą, iš kurio per pora dienų buvo galima pasiekti Paryžių – frankų karalystės širdį”. Kalbant apie Europą – Ispaniją, tai tikrųjų arabų Pirėnų pusiasalyje nebuvo daug. Musulmoniškąją daugumą sudarė islamizuoti berberai. Politinė valdžia tuo tarpu buvo sutelkta arabų rankose. Ispanijos užkariavimo išdavoje, 756 m. Pirėnų pusiasalyje susikūrė musulmoniška valstybė - Kordobos emyratas (patys arabai šią valstybę vadino El Andalus – vandalų šalis). Jos įkūrėjas ir pirmasis emyras – Abd ar rachmanas I. Sostine ir politiniu Pirėnų pusiasalio centru tampa Kordoba. Greta milžiniškos jos įtakos Europai svarbu pažymėti, kad Kordobos emyratas viduramžiais išliko stabiliausiu politiniu dariniu musulmonų pasaulyje. Su nedideliais pasikeitimais dinastijų lygmenyje bei vardo pakeitimu į Granados emyratą, ši musulmonų valstybė egzistavo beveik 800 m. Islamo išplitimo priežastys Islamisto V.Vasiljevo teigimu galima įvardinti 5 priežastis nulėmusias fenomenalų islamo paplitimą. 1. Religinio-idėjinio lygmens priežastys. Greitą islamizaciją įtakojo tai, jog užkariautose žemėse gyvenę kitų religijų: judaizmo, krikščionybės, persiško zoroastrizmo pasekėjai nesutiko islamo priešiškai. Islamo religija formavosi kaip visų minėtų religijų lydinys, kartu apjungiantis ir arabų religinius vaizdinius, taigi religine prasme nebuvo svetimas. Vieno Dievo, nešančio šviesą, gėrį, teisingumą doktrina užkariautose žemėse taip pat buvo artima. Taigi religinis – idėjinis panašumas vedė prie didesnės ar mažesnės tolerancijos. 2. Ekonominės priežastys ir pirmųjų kalifų mokesčių politika. Pagal Mahometo mokymą 4/5 karinio grobio atitekdavo kare dalyvavusiems kariams, 1/5 Mahometo vardu buvo išdalijamas visiems skurstantiems. Šios priemonės skatino arabų agresiją ir ekspansyvumą. Netiesiogiai islamizaciją skatino ir kalifų mokesčių politika. Musulmonai į kalifo iždą mokėjo dešimtinės – Ušr – mokestį, tuo tarpu ne musulmonai mokėjo Charadž (1/3 - 2/3 derliaus duoklės) ir Džizijos (pagalvės) mokesčius. Tokiu būdu ekonominio spaudimo ir ekonominės naudos priemonėmis buvo skatinamas perėjimas į islamo religiją. 3. Islamizacijos tempus skirtinguose regionuose skatino etninis arabų giminingumas užkariautoms tautoms. Arabai, kaip ir daugelis Artimųjų Rytų tautų buvo semitiškos kilmės. Sirijoje ir Irake kur semitų buvo daugiausiai islamizacija vyko ypač greitais tempais.Kristianizuotoje Afrikoje – Egipte, Libijoje, Magribe šie tempai buvo lėtesni. Lėčiausiai islamizavosi Libanas ir Palestina, kur savo pozicijas be krikščionybės gynė ir judaizmas. 4. Islamizacijos tempai priklausė ir nuo arabizacijos, t.y. arabų vertybių perėmimo tempų. Būdami demografine mažuma arabai privalėjo persverti “demografines svarstykles” savo naudai. Tam ypač pasitarnavo poligamija. Užkariautose žemėse atsikėlę arabai - kariai į žmonas imdavo moteris iš vietos gyventojų tarpo, o Korano leidimas turėti keletą moterų šiuos procesus skatino. Kultūrinė-ideologinė asimiliacija buvo sparti ir ėjo per šeimos struktūras. Arabų – karių žmonos ir vaikai pirmoje eilėje arabizavosi. Jau kelių kartų eigoje islamizacija ir arabizacija buvo ypač toli pažengusi. Dar vienas svarbus islamizacijos aspektas – arabų kalbos išplitimas. Užkariautose kalbose vienintele komunikacine kalba tapo arabų kalba. Arabų kalbos pozicijas sustiprino ir tai, kad šventoji musulmonų knyga – Koranas negalėjo būti verčiama į kitas kalbas, o religinių apeigų metu vartota tik arabų kalba. Geru pavyzdžiu rodančiu arabizacijos pasekmes galėtų būti Egipto koptų-krikščionių istorija. Būdami religine mažuma Egipte ir išpažindami krikščionybę, koptai perėmė arabų kalbą, tapdami arabais. Tuo tarpu vienintele išimtimi, kur arabų kalba nepaplito, laikytinas Iranas, su senomis persų kultūrinėmis tradicijomis. 5. Politinės priežastys. Islamas kaip religija niekada nebuvo atskirtas nuo politinės valdžios. Priešingai, islamo religiją tenka vadinti idėjiniu – instituciniu arabų valstybių pagrindu. Pirmieji kalifai, o vėliau ir kiti arabų valdovai savo rankose sutelkė tiek religinę valdžią – imamatą, tiek pasaulietinę valdžią – kalifatą ar emyratą. Bet kokie politiniai veiksmai buvo grindžiami ir motyvuojami religinėmis kategorijomis. Islamo išplitimo reikšmė Europai 1. islamo nukariavimai pavertė Europą vienu iš krikščionybės forpostų: rytiniame pasienyje krikščioniško pasauli ribas gynė Bizantijos imperija, vakaruose – frankų valstybė. Savo ruožtu arabų dominavimas didelėje Viduržemio jūros dalyje, faktiškai nukirto tiesioginius krikščionių ryšius su Artimųjų Rytų pasauliu. Islamo barjeras užtverdamas daugelį prekybinių, politinių, intelektualinių kanalų į rytus, privertė Europą apsiriboti pačia savimi. Kalbant apie religinius aspektus, krikščioniškam pasauliui islamas suformulavo du uždavinius: 1) kova su islamu; 2) krikščioniško pasaulio plėtra pagoniškųjų žemių sąskaita. Vakarų Europos ir Bizantijos santykių kontekste, islamas vertė pastarąją rūpintis rytinių sienų saugumu, kartu atsisakant didesnių pretenzijų kištis į Europos vidaus reikalus. Esamoje situacijoje ir Europos monarchijos buvo priverstos stiprinti vietos valdžią bei savų teritorijų ekonominį savarankiškumą. Tai vedė prie feodalinių santykių formavimosi Europoje, o vienu iš esmingesnių stimulų ir buvo islamo iškilimas. 2. Anot anglų istoriko N. Davies’o, islamo išplitimas ir įsigalėjimas Viduržemio jūros pakrantėse panaikino iki tol egzistavusį P. Europos regiono pranašumą prieš likusią Europą. Iki islamo iškilimo Romos ir Graikijos pasaulis egzistavo nedaug nepasikeitęs nuo senovės laikų. Islamo iškilimas Europos “svorio centrą” iš pietų perkėlė į šiaurę, o politinė iniciatyva atiteko šiaurės Europos valstybėms, pirmoje eilėje – Frankų karalystei. Šiuo aspektu ypač svarbus VIII a. nulėmęs tolesnę Europos raidą. Romos vyskupas netekęs Bizantijos patriarcho paramos ėmė pretenduoti į aukščiausią dvasinę valdžią vakaruose. Frankų karaliai šiuos popiežių žingsnius parėmė, patys prisiimdami pasaulietinės-karinės valdžios naštą. Belgų istorikas H. Pirenas šiuo požiūriu buvo teisus teigęs, jog “Karolis Didysis netiesiogiai buvo Mahometo kūrinys. Jei ne islamo plitimas, frankų imperija tikriausiai niekada nebūtų egzistavusi, o Karolio Didžiojo neįmanoma būtų įsivaizduoti”. 3. Islamo kaip ideologinės atsvaros iškilimas, nustatė naujo, kompaktiško vieneto – “krikščioniško pasaulio” ribas, taigi be “Mahometo negalime įsivaizduoti ne tik Karolio Didžiojo, bet ir Europos.” 4. Krikščionybės ir islamo konkurencija iškėlė nemažai svarbių moralinių ir psichologinių problemų, trukdžiusių ir tebetrukdančių abiejų kultūrų dialogui, nes dažnai akcentuojamas kultūrų skirtingumas, o ne tai ką šios dvi religijos turėjo bendra. 5. Nepaisant susipriešinimo, ryšiai su arabais turėjo milžinišką kultūrinį poveikį Europai. Per arabus europiečiai viduramžiais susipažino su ryžiais, medvilne, cukrašvendre, popieriumi. Daugelis matematikos, astronomijos, anatomijos, medicinos mokslų žinių į Europą pateko per arabus. Kai kurie amatininkiškos gamybos metodai taip pat sietini su arabais. VII-IX a. Ispanijos arabai išplėtojo chemijos mokslą, aprašė rūgščių, šarmų, sulfatų gamybos procesus ir reakcijas. Šios žinios įtakojo krikščionių alchemijos raidą. X a. pabaigoje Oriljako vienuolis Herbertas (būsimasis popiežius Silvestras II, 950-1003 m.) Europą supažindino su arabiškais (indiškais) skaitmenimis, jam vadovaujant ir remiantis arabų patirtimi Reimse buvo pastatyti pirmieji hidrauliniai vargonai. XI-XII a. eigoje vyko ypač aktyvūs arabiškos kultūros akumuliavimo procesai Europoje. Amerikiečių istoriko T. Haskinso manymu, “XII a. Europos renesansą” ženkliai stimuliavo arabų pasaulis.Didžiausias krikščionių ir arabų kultūrinių mainų rezultatas – arabai perdavė europiečiams iki tol nežinomus senovės graikų mokslininkų traktatus. Senosiose Damasko, Antiochijos, Aleksandrijos bibliotekose buvusius Antikos autorių darbus musulmonai išvertė į arabų kalbą, o XII a. europiečiai šiuos darbus išsivertė į lotynų kalbą. Ypatingą rolę šioje kultūrinėje transakcijoje vaidino arabų valdoma Ispanija, o europiečių žinios apie Antiką didėjo tokia pat progresija kaip vyko Ispanijos Rekonkista (atkariavimas). 1085 m. iš arabų atkariautas centrinės Ispanijos Toledo miestas tapo didžiausiu mokslo ir vertimų centru Europoje. Materialinė kultūra viduramžiais XI-XIII a. Technika ir technologijos XI-XIII a. Viduramžių Europą galime apibūdinti kaip techniškai atsilikusį arealą – lygindami vėlyvąją Romos imperiją ir viduramžių Europą galime pastebėti akivaizdų techninį regresą. Ž. Duby nuomone, per visą V-XV a. periodą techninis žmonių kūrybingumas buvo labai menkas. Iškylantys techninio progreso požymiai dažniau reiškėsi ne tiek nauja technologijų kokybe, kiek senųjų technologijų masiškesniu paplitimu. Dauguma viduramžių darbo įrankių, mechanizmų nebuvo viduramžių epochos išradimai, bet perimti ir įsisavinti dalykai iš antikinio pasaulio. Tradiciškai “viduramžiška technologija” - vandens malūnas ir jo veikimo principas romėnų inžinieriams buvo žinomas dar II-I a. pr. Kr. Vandens malūno veikimą aprašė garsus romėnų architektas ir inžinierius Vitruvijus (I a. pr. Kr., 10 t. veikalas De architectura – apie statybą, laikrodininkystę ir inžineriją). Viduramžių nuopelnas tas, kad nuo IX a. ši antikinė technologija atgimsta ir išplinta Karolingų imperijos teritorijoje – štai turtingo Sen Žermen de Pre vienuolyno (netoli Paryžiaus) IX-X a. poliptike (turto inventoriuje) minimi net 59 malūnai. Vandens malūnų paplitimo mastai vis tik nebuvo tolygūs, kai kuriuose X a. šaltiniuose vandens malūnas vadinamas “stebėtinu mūsų laikų mechanizmu”. XI-XIV a. vandens malūnų paplitimo tempai greitėja – viename Prancūzijos mieste X a. minimi buvę 2 malūnai, XII a. pastatomi dar 5 nauji malūnai, XIII a. dar 10, o XIV a. pastatyti jau 14. Viduramžiškas plūgas taip pat yra Antikinio palikimo dalis. Apie šį įrankį kalba Plinijus Vyresnysis (I a. po Kr. , Historia naturalis). Masinis jo naudojimas siejamas su XI-XIII a. periodu. Nemaža dalis viduramžių mechanizmų Europą pasiekė ir iš Rytų. Nors iki galo neįrodyta, galima spėti. Jog vėjo malūnai perimti iš rytų. Kinijoje, Persijoje vėjo malūnai žinomi nuo VII a., arabų valdomoje Ispanijoje anksčiausiai jie datuojami X a. Krikščioniškoje Europoje jie pasirodo tik XII a. Labiausiai jie išplinta La Manšo sąsiaurio apylinkėse (Nrmandija, Anglija). Kai kurių istorikų nuomone, lokalinis vėjo malūnų paplitimo pobūdis, nemenki technologiniai skirtumai (rytietiškas malūnas be sparnų, su siauromis vertikaliomis nišomis vėjui patekti ir ratui sukti, La Manšo apylinkių malūnas 4 sparnais, Viduržemio j. regione – sparnai iš trikampių įtemptų drobių) palieka alternatyvą kalbėti apie tai, kad šie trys malūnų tipai galėjo susiformuoti nepriklausomai vienas nuo kito. Ž .Le Goffo manymu, viduramžių techninį sąstingį lėmė dvi priežastys: 1. Visuomenės socialinės struktūros specifika; 2. Viduramžių žmonių mentalitetas. Kalbant apie pirmąją priežastį reikia akcentuoti, kad “dominuojanti mažuma” – pasaulietiniai ir dvasiniai senjorai savo gyvenimo būdu buvo orientuoti antiekonomiškai ir antitechnologiškai. Kalbant apie pasauliečius, vienintelė ekonomikos sfera kuri juos bent kiek domino buvo ginklų gamyba ir karo menas. Tokio pobūdžio susidomėjimas nemaža dalimi skatino metalurgijos, o vėlyvaisiais viduramžiais - balistikos progresą. To deja negalima pasakyti apie kitas gamybos rūšis. Dvasininkų atveju galime kalbėti apie keletą išlygų. Bažnyčia intensyviai domėjosi statybų verslu, kuris buvo siejamas su naujų šventovių statyba. Tai skatino ne vien statybų amatą, bet taip pat ir pagalbines ekonomikos šakas įrankių gamybos, transportavimo priemonių, taikomojo meno – vitražų – plėtrą. Greta statbų bažnyčia aktyviau domėjosi kalendoriaus tobulinimo bei laiko skaičiavimo problemomis. Tai savo ruožtu dalinai skatino mechanikos plėtrą, pirmųjų laikrodžių atsiradimą. Dvasininkų tarpe nuosekliausiais techninio progreso skatintojais buvo vienuolių ordinai. Neatsitiktinai seniausiųjų Europos vandens malūnų atsiradimo istorijos siejamos su legendiniais šventaisiais – vienuoliais, kurie ir pastatė tuos malūnus. Su vienuolių techninės minties raida galima sieti ir XIII a. Europoje išrastus akinius. Tačiau net įvertinę šias išimtis, galime konstatuoti, kad dominuojanti viduramžių visuomenės dalis mastė antitechniškomis kategorijomis. Dar vienas ne mažiau svarbus, jau visos, viduramžių visuomenės mentaliteto bruožas stabdęs technologijų plėtrą – neigiamas nusistatymas “naujovių” atžvilgiu. Naujovės, radikalūs pasikeitimai buvo suvokiami kaip reiškiniai galintys sukelti mirtiną nuodėmę. Pasikeitimai ir naujovės grėsė nusistovėjusiam to meto ekonominiam, socialiniam, dvasiniam visuomenės stabilumui, o to viduramžiais ypač vengta. Ilgą laiką viduramžių Europa “nežinojo” savų traktatų apie techniką. XII a. vokiečių vienuolis Teofilis parašęs darbą “Apie amatus”, pirmoje eilėje mėgino pateisinti savo darbo atsiradimo aplinkybes, sakydamas kad ir techninė veikla yra Dievo Dovana, vietoj to kad pateiktų gausesnius įrankių, technikos ir technologijų aprašymus. Tik XIII-XIV a. pasirodę anglo Walterio Henlio, boloniečio Petro di Krešenti darbai “apie žemdirbystės naudą” orientuoti į praktinius dalykus, juose analizuojami romėnų agronomų Katono, Varono, Kolumelos teiginiai. Antra vertus, greta šių praktinių traktatų, vėlyvaisiais viduramžiais rašyta begalė pseudomokslinių kompiliacijų, rodžiusių jų autorių erudiciją, bet nieko bendra neturėjusių su tiksliųjų mokslų žiniomis. Silpnas techninis išsivystymas reiškė, kad pagrindine darbo jėga viduramžiais išliko rankų darbas. Mechanizmai buvo retenybė, nors XI-XIII a. matomi ir tam tikri progreso epizodai. Penkios kinetinės pavaros žinomos viduramžiais (sraigtas, ratas, skriemulys, fiksatorius, kumštelis) taip pat buvo perimtos iš Antikos. Antra vertus, jų kūrėjai Aleksandrijos mokslininkai šiuos savo mechaninius išradimus traktavo kaip “kuriozinius” žaisliukus ir tik nedaugelis (Archimedas) rado jiems praktinį pritaikymą. Viduramžių nuopelnas tas, jog šie “žaisliukai” išplito ir realų efektingumą įgavo viduramžiais. Atskiri šiuo pavarų elementai pritaikyti statybose kuriant keliamuosius mechanizmus – pirmieji kranai pasirodo Briugėje, Liuneburge, Gdanske, laivų nuleidimo į vandenį mechanizmus (“vaza”), XIII a. pirmoje pusėje pasirodžius domkratui. Ypatingas vaidmuo viduramžiais teko šaunamųjų ginklų ir artilerijos meno raidai. Jų kilmė taip pat glaudžiai susijusi su helenizmo ir Antikos laikais. Ž. Le Goffo teigimu, viduramžių šaunamųjų – svaidomųjų ginklų pirmtakais buvo IV a. Amiano Marcelino aprašyti “skorpionas” ir “onagras”. Būtent šie kariniai, apgulties mechanizmai tapo sąvokos “mašina” sinonimais, o žmonės juos prižiūrintys “mechanici” – inžinieriai. Kalbant metaforomis, viduramžių Europa mums asocijuojasi su “mūrinėmis ar akmeninėmis katedromis ir pilimis”. Antra vertus, tikslesnė viduramžių metafora būtų šį periodą įvardijus, kaip medžio dominavimo epochą. Būtent mediena tapo pagrindine statybine ir konstrukcine medžiaga. Labai anksti mediena tampa ir pagrindiniu Europos eksporto produktu. Mediena turtinga Europa ją gabeno į Afriką, Palestiną, Artimuosius Rytus (“Europos medis - didžiausias viduramžių keliautojas”). Iš kitos pusės, Artimuose Rytuose nuolat reiškęsis medienos stygius formavo požiūrį, kad medis turto simbolis, viduramžių visuomenės atveju, medienos gausa žymėjo tam tikrą barbarystę ir atsilikimą. Nuo Karolingų laikų ir geležis tampa svarbiu eksporto produktu. Iš Europos išvežama ne pati žaliava, bet pirmoje eilėje frankų laikų kalavijai, kurių kokybę pripažino musulmonai. Iš kitos pusės, nors ginklai ir buvo eksportuojami, pats metalas Europoje buvo gana retas, o iš jo pagaminti įrankiai labai vertinti ir branginti. Geležies vertę ir branginimą gerai atskleidžia Šv. Benedikto regula, kurios visas XXVII skyrius skirtas geležies įrankiams – ferramenta. Iš jo aiškėja, jog abatui rekomenduojama geležinių įrankių prižiūrėtoju paskirti atsakingą vienuolį, o už įrankių sugadinimą grėsė griežtos bausmės. IX-X a. Normandijos hercogai savo ūkiniuose dokumentuose taip pat skiria ypatingą dėmesį geležiai. Galiausiai dar XIII a. kronikininkų teiginiai leidžia manyti, jog geležiniai įrankiai išliko reti ir brangūs. Geležies vartojimas ir paplitimas viduramžiais aiškintinas ir mentalinių struktūrų įtaka. Pati geležis ir jos apdirbimas viduramžiais sietas su mistika, magija. Kalviai viduramžiais asocijuoti su burtininkais – magais (“Ekskaliburo istorija”). Geležis taip pat buvo apgaubta tam tikra šventumo aureole – Šv. Romos imperatoriai nuo Otono I laikų Italijoje karūnuodavosi geležine Italijos karūna. Šv. Rašto judaistinėje tradicijoje medis reiškė gėrį, o geležis blogį. Manyta, kad geležies negalima naudoti vienos, ją reikia jungti su medžio energija, taip priverčiant geležį tarnauti gėriui. Didžioji išgaunamos geležies dalis buvo skirta ginklų, šarvų gamybai, o visa kas likdavo, virsdavo kastuvais, pjautuvais, dalgiais ir etc. Bendrai įvertinant geležinių įrankių gausą viduramžiais, matyt tiktų tokie Karolingų epochos kapituliarijų žodžiai: pradžioje paminėjus keletą geležinių įrankių teigiama – “medinių įrankių pakanka darbams atlikti”. Rimčiausiu medžio “konkurentu” viduramžiais buvo akmuo. Iki X a. akmeniniai pastatai simbolizavo neabejotiną prabangą, tačiau XI a.prasidėjęs statybų bumas atvėrė naujas perspektyvas – medinės bažnyčios, tiltai, namai perstatomi į akmeninius. Akmens pastatai simbolizavo jau ne tik prabangą, bet valdžią – Dievas, Bažnyčia ir feodalai tapo pirmaisiais akmeninių pastatų valdytojais. XI-XIII a. kylanti ekonominė miestų Galia įgalino ir miestiečius statyti naujo tipo namus iš akmens. Daugelis kronikininkų kartojo Svetonijaus žodžius apie Augustą “jis rado Romą plytinę, paliko - marmurinę”. XI-XII a. ir vėlesnėse kronikose šis supriešinimas kiek pakeistas “medis – akmuo”. Perimti medinę bažnyčią ir ją perstatyti į akmeninę buvo garbės, sėkmės, žygdarbio ženklas. XIV a. Lenkijos, Čekijos, Vengrijos karaliai išgarsėjo kaip valdovai “statytojai”. Svarbus viduramžių architektūros bruožas – antikinių skliautų statybos perėmimas ir ištobulinimas. Antra vertus, akmeninių skliautų statymas kombinuotas su medinių gegnių sistema, todėl net akmeninės bažnyčios išliko pažeidžiamos ugnies. Anksčiau minėta metafora apie “akmeninių katedrų ir pilių Europą” yra apgaulinga, nes tokiu atveju mes matome tik visuomenės elito gyvenimo vaizdą. “Tylinčioji dauguma” – valstiečiai apie save negalėjo palikti jokio liudijimo. Žemės ūkio našumo ir produktyvumo problemos Silpnas techninis viduramžių lygis įtakojo svarbiausią ūkio šaką – ž.ū. Darbo įrankių inventorius žemės ūkyje itin skurdus. Dirva apdirbta labai silpnai, arimas negilus. Svarbiausiu instrumentu buvo žagrė – apdegintas ir pritvirtintas medžio kuolas. Kai kada dirbamoji dalis kaustyta geležimi. Skirtingai nei plūgas, žagrė žemės neapversdavo (nesupjaustydavo), o tik suknisdavo, supurendavo paviršių. Silpnai suarta, sukasta ir aerobuota žemė sunkiai atstatydavo derlingumą. Europoje dominuojantys priemolio dirvožemiai reikalavo intensyvesnio įdirbimo. Tai buvo bandoma daryti ne tobulinant įrankius, bet kartojant darbinę operaciją – žemė įdirbama 3 kartus, XIII-XIV a. kai kur net 4 kartus. Inventoriaus trūkumą buvo galima kompensuoti dirvos tręšimu, tačiau ir čia viduramžių pasiekimai buvo menki. Raguočių V.A. Europoje stigo, taigi jaučiamas ir natūralių trąšų – mėšlo stygius ( nemaža dalis naminių gyvulių – kiaulės, ožkos buvo ganomos miške, o jų mėšlas prapuldavo). Antra vertus, viduramžių žmonės suvokė tręšimo reikšmę. Ypač brangintas paukščių, balandžių mėšlas. Prancūzijos, Vokietijos feodalai savo valstiečius apdėdavo “mėšlo puodelio” mokesčiu, kurį sudarė nustatyto dydžio balandžių mėšlo kiekis. Kaip tręšimo priemonės naudotas mergelis, peraugę žolės, rudeniniai lapai, nupjautų javų ražienos. To deja nepakako. Dėl greito žemės nualinimo valstiečiai buvo priversti taikyti kitą agrotechninį metodą – dažniau palikti žemę dirvonuoti. Tik IX-XIV a. dvilaukė sėjomaina keičiama į trilaukę. Ž.Duby teigimu istoriografijoje skelbiamas trilaukės sėjomainos plitimas buvo lėtesnis nei skelbiama. Dvilaukė sėjomaina ilgai dominavo Viduržemio jūros pakrančių teritorijose, Anglijos Linkolnšyro provincijoje tik XIV a. pasirodo pirmieji paminėjimai apie trilaukį ūkį. Be išvardintų problemų, svarbiu faktoriumi buvo viduramžiais dominavęs ūkių autarkiškumas – uždarumas. Įsigyti daiktą iš šalies reiškė parodyti savo bejėgiškumą. Specializacija ž.ū. suvokiama kaip neigiamas dalykas (neatsitiktinai dar XVIII a. A. Smitas įrodinėjo, koks progresyvus dalykas yra darbo pasidalijimas). Ūkinį uždarumą propagavo ir pažangiausi ž.ū. subjektai vienuolynai – ekonominė izoliacija jiems buvo savita dvasinio tyrumo garantija. Šv. Bernardo regulos LXVI skyriuje sakoma: ”vienuolynas, kiek įmanoma, privalo pats pasigaminti visa, ko reikia. Privalu turėti vandens malūną, sodą, įvairius amatus, tam, kad vienuoliai neturėtų progos palikti vienuolyno sienų, nes tai žalinga jų sielai”. Kai cistersų vienuoliai savo vienuolynuose ėmė statyti vandens malūnus ir pelnytis iš grūdų malimo, Šv. Bernardas Klervietis (1091-1153) apkaltino juos tuo, kad vienuolynai tapo žmonių susibūrimų, kontaktų ir kas baisiausia, prostitucijos centrais. Viduramžių ūkio uždarumas ir polikultūriškumas taip pat įtakotas silpnos v.a. komunikacinės bazės, pavojų kylančių kelionės metu, piniginio ūkio silpnumo. Gamintis viską pačiam, to meto sąlygomis reiškė elgtis pagal “ekonominę logiką”. Dar vienas ž. ū. požymis – polikutūrališkumas. Atskiros žemės ūkio kultūros augintos net visiškai tam netinkamuose regionuose. Štai vynuogės, lepios klimato pokyčiams, augintos Anglijoje, kituose šiauriniuose regionuose. Visa šių faktorių visuma – inventoriaus skurdumas, silpnas tręšimas, dirvos nualinimas ir ūkinis uždarumas, polikutūrališkumas – lėmė menką derlingumą. Kai kuriuose karolingų epochos karališkuose dvaruose sėklos ir derliaus santykis svyravo tarp 1:2 (2,7), o kai kada ir ties vieneto riba. Taigi išaugintas derlius vos kompensuodavo sėklą. Progreso požymiai iškyla XI-XIV a. Remdamiesi XIII a. anglų agronomų darbais galime spėti, kad normaliu derliumi laikyta jei sėklos ir derliaus santykis buvo sekantis: Miežiai 1:8 Rugiai 1:7 Ankštinių kultūrų 1:6 Kviečių 1:5 Avižų 1:4. Antra vertus, realybė greičiausiai atrodė kiek graudesnė. Štai derlingose Vinčesterio vyskupystės žemėse kviečių ir miežių derliaus santykis siekė 1:3,8, Avižų 1:2,4. Derliaus dydį labai įtakojo ir teritorija. Kalnuotose vietovėse derlingumo dydžiai buvo artimi karolingų laikų epochos derliams, o štai derlingose ir šiltose Provanso teritorijose vidurkis siekė 1:4, 1:5. Artua grafystėje (Prancūzijoje) vidutinis sėklos ir derliaus santykis siekė apie 1:10. 1319 m. Artua grafystėje kviečių derlius buvo 1:7,5, o 1321 m. net 1:11,6. Viduramžių žmonių požiūris į ekonomiką Ekonomikos tikslas tuo metu buvo sukurti produkto kiekį, reikalingą visuomenei egzistuoti (išgyvendinti). Toliau šio tikslo nebuvo eita. Antra vertus, visuomenės hierarchiškumas reiškė, jog vienokio produkto kiekio užteko valstiečiui, kitokio feodalui ar dvasininkui. Valstiečiams egzistavimas reiškėsi tiesiogiai – maisto minimumas, apranga ir stogas virš galvos. Aukštesniųjų luomų atstovams reikėjo produkto kiekio, patenkinančio ar užtikrinančio tam tikrą statuso lygį, žemiau kurio nevalia buvo nukristi. Dirbančioji viduramžių visuomenė nekėlė sau ekonominio progreso tikslo, atvirkščiai, ekonominė-darbinė veikla buvo reguliuojama ir nustatoma tam tikrų religinių, moralinių nuostatų. Šv. Tomas Akvinietis nustatė 4 priežastis, kodėl darbas yra vertingas – 1) būdas išgyventi, prasimaitinti, 2) priemonė išvengti dykaduoniavimo, iš kurio kyla kitos blogybės ir nuodėmės 3) priemonė sutramdyti kūno aistras 4) priemonė atlikti geradarystės darbus. Kadangi ekonomikos tikslas – kurti būtinus dalykus – necessitas, šia būtinybe buvo pateisinami netgi tam tikri nukrypimai nuo religinių normų. Dėl tokios būtinybės pateisinama net vagystė. Štai XIII a. Prancūzijos kanonų teisės žinovas Raimonas de Penjeforas Sąvade klausė – jeigu kas nors pavogs maisto, gėrimo ar rūbų iš bado, troškulio ar šalčio, ar tikrai toks žmogus įvykdo vagystę? Jei tai daroma iš būtinybės, toks žmogus nedaro nei nuodėmės, nei vagystės. Tuo pačiu, bet koks siekimas gauti turto daugia nei reikia žmogui rodo, jog jis užvaldytas didybės superbia nuodėmės. Šiuo atveju ekonominės veiklos idealą viduramžiams nurodė dar Karolingų renesanso atstovas Teodulfas – negalite trokšti žemiškųjų gėrybių labiau, nei amžinojo gyvenimo. Savo ruožtu, bet koks ekonominės naudos išskaičiavimas, einąs toliau už būtiniausių poreikių tenkinimą, griežtai smerktas. XI - XIII a. nepaisant bažnyčios reikalavimų, pirmiausiai miestų aplinkoje ypač stiprėja aktyvi ekonominė veikla. Stiprėja pirklių pozicijos, iš jų rato formuojasi įtakingas palūkininkų – bankininkų sluoksnis, atsiranda finansinės apskaitos metodikos - XIV a. pirmoje pusėje Džovanis Vilanis įveda florentietiškąją apskaitą, XV a. Luka Pačiolis pirmasis pasiūlo šiuolaikinės buhalterinės apskaitos – kredito ir debeto – metodiką. Ypatingos bažnyčios rūstybės, tarp šių naujų ekonominių veiklų susilaukia palūkininkystė – skolinimas už procentus. Remdamiesi Šv. Raštu (Išėjimo 22,25 Kunigų 25, 35-37 Pakartoto įstatymo 23, 19-20) bažnyčios autoritetai smerkė tokią veiklą. Palūkininkas, smerkė dvasininkai, blogesnis už bet kokį kitą nusidėjėlį. Kad ir koks būtų piktadarys, vis tiek jis kada nors ilsisi nuo savo nuodėmių – svetimoteriautojai, pasileidėliai, žmogžudžiai, melagingi liudytojai, šventvagiai ne visąlaik daro nuodėmes, nes pavargsta nuo jų. Tuo tarpu palūkininkas nuodėmiauja be perstojo – ir kai jis miega, ir kai būdrauja, procentai toliau auga. Dievas įsakė žmonėms savo prakaitu pelnytis duoną kasdieninę, o palūkininkas lobsta nedirbdamas. Kiekvienas dirbantysis susilaiko nuo darbo švenčių dienomis, o palūkininko “jaučiai”, t.y. atiduoti už procentus pinigai, “aria nesustodami”, įžeisdami Dievą ir šventuosius. Kadangi palūkininkas nenuilsdamas nuodėmiauja, tai ir jo pomirtinės kančios bus amžinos. Jo prekė - “pinigų laukimas”, t. y. laikas, jis pardavinėja dienos šviesą ir nakties ramybę, ir už tai neteks amžinosios šviesos ir ramybės, - jo siela amžiams pasmerkta. 1179 m. popiežius netgi uždraudė katalikams gyventi iš palūkininkystės. Tai lėmė, jog jau viduramžiais palūkininkystė ir finansinė veikla ima koncentruotis žydų rankose (Sen. Test. žydams buvo draudžiama skolinti už palūkanas žydams, tuo tarpu taip elgtis su kitatikiais nebuvo uždrausta). Antra vertus, viduramžių ekonomika nežinojo gamybinės paskolos. Dominavo viena rūšis – vartotojiškoji paskola. Neskaitant atskirų miestų luomų, kurie anksčiausiai suvokė ir formavo modernesnį požiūrį į ekonomiką, likusioji viduramžių visuomenės dalis mąstė anti ekonominėmis kategorijomis. Bažnyčia gautas pajamas leido dvasininkų prestižui ir statusui įtvirtinti, bažnyčių statyboms ir jų puošimui, o pajamų trupiniai tekdavo beturčiams, kaip tam tikra socialinės paramos išraiška. Tas pats pasakytina ir apie feodalus. Didžiausia feodalo dorybė buvo ne jo taupumas, bet dosnumas. Gyvenimo norma buvo dosniai dalinti turtą, eikvoti jį nesigilinant, ar feodalo išlaidos neviršija pajamų. Šeimyniškumas, taupumas – savybės nederančios feodalo luominei etikai. Gero riterio pareiga – pravalgyti, pragerti, išdalinti, iššvaistyti turtą, o kuo didesnis išlaidų užmojis, tuo didesnė riterio šlovė, pagarba ir prestižas. Ūkio progreso požymiai 1. Viduramžių ekonomikos progresą iliustruoja demografinio augimo tendencijos. Ž. Le Gofas pateikė dviejų istorikų (J. C. Russell, Late Ancient and Medieval Population, Philadelphia, 1958 ir M. K. Bennett, The Word’s of Food, 1954) demografinių tyrinėjimų duomenis. Pagal J. C. Russell 600 m. Europoje gyveno 14,7 mln. gyventojų, 950 m. – 22,6 mln., o prieš pat “juodąją mirtį” –54,4 mln. Pagal M. K. Bennett, 700 m. Europoje gyveno 27 mln. žmonių, 1000 m. - 42 mln., o 1300 m. ir prieš marą net 73 mln. Ž. Le Gofas konstatavo, kad vidurinių amžių demografinėje raidoje galima išskirti 3 stadijas: pirmoji - tarp 200-700 m., kai gyventoj skaičius smuko nuo 67 mln. iki 27 mln., antroji – tarp 700-1300 m., pasižymėjusi gyventojų skaičiaus augimu nuo 27 mln. iki 73 mln., trečioji – 1300-1400 m., kai gyventojų skaičiaus kreivė smuko nuo 73 mln. iki 43 mln. Todėl autorius daro išvadą, kad viduramžių demografija buvo ne tiek augimas, kiek nuolatinis nuostolių kompensavimas, nes kai 1300 m. vidurinių amžių visuomenė pasiekė demografinį apogėjų, šis skaičius prilygo II a. Romos imperijos demografiniai padėčiai. Antra vertus, antrajame demografiniame periode XI - XIII a. mes matome gana ženklų augimą, kurį garantavo viduramžių ekonomika. 2. Anglų istorikas, ekonominės istorijos specialistas Maiklas Postanas pažymėjo, kad ekonomikos augimo rodikliu gali būti laikomas kainų indekso augimas XII - XIII a. Jeigu 1160 m. grūdų kainų lygį prilyginti 100 vnt, tuo atveju 1180-1199 m. lygis pakyla 139,3 vnt., 1200-1219 m. – 203 vnt., 1219-1239 m. – 196,1 vnt., 1240-1259 m. – 214,2 vnt., 1260-1279 m. – 262,9 vnt., 1280-1299 m. 279 vnt. M. Postano teigimu ekonominį augimą rodo, nors ir sunkiai nustatomas ir apskaičiuojamas, minimalus dirbančiųjų užmokesčio kilimas – 1251-1300 m. Anglijoje jis išaugo 5 procentais, atskirų profesijų atveju užmokestis augo nuo 5 iki 9 procentų. 3. XI - XIII a. nepaisant ir tolimesnio aktyvaus natūrinio ūkio dominavimo, šiuo etapu mes pastebime tendencijas kai palaipsniui pagreitį įgavo prekyba ir piniginis ūkis. Dar Karolis Didysis įgyvendino piniginę reformą, kurioje seną denarų ir solidų sistemą pakeitė nauja – livro, su ir denje sistema (1 livras=20 su, 1 su =12 denje). Monetų “renesansu” laikytinas XIII a. Tuo metu atsinaujina aukso monetų kaldinimas – 1252 m. asukso florinai, 1284 m. prancūziški ekiu, tais pačiais metais – Venecijos dukatai. Kiek anksčiau paplinta ir sidabrinės monetos – 1203 m. Venecijos sidabrinis grašis. 1235 m. Florencijoje, 1265 m. Prancūzijoje, 1273 m. Montpelje, 1275 m. Flandrijoje, 1275 m. Anglijoje, 1296 m. Čekijoje. Pinigų ūkio istorijoje ypatingą vietą užėmė Ispanija, kur po musulmonų įsigalėjimo 711 m. auksinės monetos kaldintos po senovei. Vykstant rekonkistai, krikščionys Kastilijos ir Leono-Aragono karaliai buvo linkę išsaugoti šią tradiciją. Po 1175 m. Toledo atkariavimo auksinės ir sidabrinės monetos toliau kaldintos. Pinigų apyvartą Ispanijoje pirmiausiai skatino tarptautinės prekybos ryšiai su Pirėnuose ir Š. Afrikoje gyvenusiais musulmonais. Viduramžių visuomenė 11-13 a. Apie 1000 m. Europos mokslo traktatuose pasirodo pirmieji bandymai moksliškai aprašyti, paaiškinti to meto krikščioniškąją visuomenę. Tuo metu pasirodo pirmieji bandymai pateikti vadinamąją trinarę visuomenės schemą, susilaukusią milžiniško populiarumo ir vėlesniais amžiais. Pagal šią schemą visuomenę sudaro – dvasininkai, kariai, valstiečiai. Šios trys grupės buvo skirtingos, bet kartu ir viena kitą papildė. Harmoninga jų vienybė sudarė sveiką visuomenės kūną. Ž. Le Goffo teigimu. Bene pirmą kartą ši schema pasirodo Anglijoje 9 a. pabaigoje, kai karaliaus Alfredo Didžiojo įsakymu atliktame Boecijaus traktato Apie filosofijos paguodą vertime. Jame rašoma, kad karalystėje turi būti maldos žmonės, raiteliai ir darbo žmonės (jebedman, fyrdeman, veorcman). Po 100 m. šią schemą pristatė Anglijos vienuolis ir rašytojas Elfrikas darbe Pokalbiai, o 1080 m. Lano vyskupas Adalberonas. Čia jau aiškiai išskiriami – 1) Besimeldžiantieji (oratores), 2) Kariaujantieji (bellatores), 3) Dirbantieji (laborantes). Neaiškios šios schemos ištakos. Atskirų fragmentų gausu tiek V.A. tekstuose, tiek Antikos tekstuose, tiek Biblijoje. Biblijos genealogijoje minimi trys Nojaus sūnūs, germanų mitologijoje 3 Rirgo sūnūs. 12 a. pr. Eadmeras Kenterberietis pateikė simbolinę pasakėčią Apie avis, šunis ir jaučius, kurioje trinarę visuomenės struktūrą prilygino gyvulių pasauliui. Eadmero pasakėčioje taip pat deklaruojama gyvulių sugyvenimo harmonija – avys duoda pieną ir vilną, jaučiai aria žemę, šunys saugo avis ir jaučius nuo vilkų. Dievas juos globoja tol, kol kiekvienas gyvulys atlieka savo pareigas. Analogišku pagrindu teigia Eadmeras, Dievas sukūrė skirtingas visuomenės grupes (ordes). Vieni – vienuoliai ir kunigai melsdamiesi, ir kaip “avys, pamokslo “pienu” nukreipia ir auklėja dirbančiuosius bei karius teisingu keliu, didesnei Dievo meilei. Valstiečiai - “jaučiai” – aprūpina pragyvenimo duona save ir kitus. Galiausiai kariai – “šunys” – gina tuos, kurie meldžiasi ir dirba. Tokiu būdu visos grupės yra artimai susiję ir priklausomos viena nuo kitos. Prancūzų mokslininko Ž, Diumezilio teigimu, toks trinaris visuomenės dalijimas apskritai yra būdingas indoeuropietiškoms visuomenėms ir viduramžių Europa nėra išimtis. Jo teigimu, viduramžių variantas galėjo būti pasisavintas iš italikų tradicijos, kurioje figuruoja Jupiteris, Marsas ir Kvirinas. Jupiteris siejamas su ereliu (dvasios, valdžios sfera), Marsas arba Vilkė (Kapitolijaus vilkė) sietina su karo sritimi, Kvirinas siejamas su vaisingumo kultais. Jo simbolis kiaulė taip pat simbolizuoja gerbūvį. Italų mokslininkas E. Benvenistas veda kiek kitokias analogijas, nors taip pat siejamas su graikų – italikų apsivalymo apeigomis: kiaulė – Tellis, avinas – Jupiteris ir jautis – Marsas. Vienaip ar kitaip šios antikinės schemos turi nemažai giminingumo su Eadmero pateikta pasakėčia. Kiti autoriai, pvz. V. Abajevas, mano, kad trinarė schema yra būtinas visuomenės raidos etapas, susiformavęs kai pati Europos visuomenė prie jo priaugo. Iš tiesų, kaip matyti iš VIII- XI a. medžiagos, aristokratija tampa karine klase, karo funkcija jai tampa pagrindė – atsiranda profesionalūs kariai miles ir riteriai. VIII a. prasideda karinio amato specializacija. Ši veikla pamažu tampa eilitarine. Elitiškumą ima nulemti specifinė karių luomui būdinga etika, kurios fundamentiniais nuostatais tampa drąsa, draugystė, ir svarbiausia, ištikimybė kariaunai ir vadui. Greta išryškėja ir amato specializacija nulemta būtinybės pasiruošti karui, pačiam rūpintis ginkluote, išlaikyti kovos žirgą. Tai padaryti galėjo ne visi vyrai, bet tik turtingesni, turintys ryšių su valdovo dvaru ar iškilę dėl valdovo globos. Kiek vėluodamas šis procesas XI a. pasiekia ir Vidurio - Rytų Europą (Gniezno antkapių medžiaga). E. Delaruelio tyrinėjimai atskleidė, kaip IX a., Karolingų epochoje susiformavo uždara klierikų - dvasininkų kasta. Šio proceso išraiška tapo liturgijos ir bažnytinės architektūros pokyčiai – 1) uždari bažnyčios chorai dvasininkams, 2) veiklą nutraukia atviros mokyklos prie vienuolynų, 3) mišios laikomos veidu į altorių, nugara į parapijonis, 4) ostija gaminama iš specialios tešlos pagal tam tikrą receptūrą. Analogiški procesai pastebimi ir valstiečių tarpe, stiprėjo jų priklausomybė nuo aristokratų. Iki XI a. visuomenės modelis buvo pateikiamas kitos. Vienu, retesniu, atveju visuomenė buvo suvokiama kaip atskirų profesinių grupių visuma. Toks modelis sietinas su Romos imperijos laikų tradicijomis. Štai dar X a. Veronos vyskupas Ratgeris išvardija 12 tokių socialinių grupių – piliečiai, kariai, amatininkai, daktarai, pirkliai, advokatai, teisėjai, prisiekusieji, prokuratoriai, patronai, samdiniai, servai. Ankstyvaisiais viduramžiais vis tik dažniau pateikiamas kitas modelis – dviejų priešpriešinių grupių schema – dvasininkai-pasauliečiai, galingieji-silpnieji, turtingieji-vargšai. Toks modelis paaiškinamas ankstyvųjų viduramžių kritine situacija, kai mažuma monopolizavo politinę, ekonominę, dvasinę valdžią, o dauguma – buvo pajungta šiai valdžiai. Ž. Le Goffo požiūriu – aktualu išsiaiškinti,ką reiškė šis tripakopis skirstymas, kokie santykiai klostėsi tarp tų socialinių grupių? Pirmiausiai ši schema simbolizuoja visuomeninę harmoniją bei siekia neutralizuoti konfliktus tarp atskirų grupių. Galima teigti, kad jos tikslas – užtikrinti dirbančiųjų – valstiečių paklusnumą, antra vertus, ir karių atžvilgiu uždedama prievolė ginti dirbančiuosius, bažnyčią ir religiją. Taigi disciplinuojama ir antroji socialinė grupė. Mažesnės ar ne tokios išreikštos yra prievolės dvasininkams. Tai suprantama, nes trinarė schema yra dvasininkų kūrinys bei kartu “seno karo” tarp “karių” ir “šamanų” išdava. Viduramžiais šis karas virto – popiežių ir imperatorių kova. Verta atkreipti dėmesį ir į “dirbančiųjų” luomą (laboratores). Ž. Diuby teigimu, jis greičiausiai apima ne visą valstietiją, bet jos “elitą”. VIII- XI a. terminų, apibrėžiančių darbo turinį analizė rodo, kad prie laboratores priskirtini tie, kurie turi nors kokią nuosavybę – darbo įrankiai, 2 jaučiai arimui. Taigi, galime teigti, jog trinarė schema sukurta atskirų socialinių grupių “elitui” pažymėti. Tokiu būdu galime manyti, kad pati viduramžių visuomenė ar tiksliau teorijos kūrėjai, nemažą dalį savo rankų darbu pragyvenančių žmonių – valstiečių, pirklių, miestiečių į šią schemą neįtraukė arba juos paprasčiausiai ignoravo. Nepaisant konservatyvios trinarės visuomenės schemos dominavimo, jau XI a. ir ypač XIII a. pradedami daryti tam tikri teoriniai šios schemos pakeitimai. Šį procesą, tarp daugelio faktorių stimuliavo pirklių luomo ekonominės galios išaugimas ir noras “įteisinti” ar pateisinti savo statusą visuomenėje. Antra vertus, besikeičiantys teoriniai svarstymai rodo ir intelektualų “kančias” bandant suderinti realybę su siekiamybe – dar XIV a. pamoksluose aiškinama, jog Dievas sukūrė dvasininkus, karius ir valstiečius, o Velnias – miestiečius ir pirklius. XII a. vokiečių poemoje su pasibjaurėjimu minima, kad ketvirtoji grupė – palūkininkai (Wuocher) valdo likusius 3 luomus. Vis tik jau XIII a. plinta sudėtingesnės ir lankstesnės visuomenės suvokimo schemos. Vėl atsigręžiama į Antikos tradiciją, kai minėtus luomus, sluoksnius (ordes, iš čia ir tres ordes schema), ima keisti etats (padėtis, būklė) orientuota į socialinę padėtį ar profesiją. Viduramžių tekstuose šios etats skaičius nebuvo pastovus ir smarkiai varijavo priklausomai nuo autoriaus požiūrio. Atskirais atvejais vėl atsigręžiama į simbolius, metaforas. Dar XII a. Šv. Honorijus Augustodinietis visuomenę lygino su bažnyčia kurioje visos dalys dera tarp savęs – kolonos-vyskupai, vitražai-magistrai, skliautai-kunigaikščiai, čerpių stogas-riteriai, grindys-tauta, savo darbu išlaikanti visą krikščioniją. Populiarus XIII a. vokiečių pamokslininkas Konradas bažnyčios Altorių tapatino su Jėzumi Kristumi, bokštus su popiežiumi ir dvasininkais, chorus su klierikais, navas su psauliečiais. Tuo pačiu metu kitas pranciškonas Bertoldas Regensburgietis remdamasis 9 angelų hierarchijos schema pasiūlė 9 socialinių grupių schemą. Pirmos trys pakopos apėmė elitą – dvasininkus, feodalus, valdovus, likusios šešios pakopos skirtos dirbantiesiems – miestiečiams, valstiečiams, jų tarpe figūruoja ir pirklys. Tuo tarpu 1220 m. vokiečių pamokslų rinkinyje išvardintos 28 profesinės-socialinės grupės etats: popiežius, kardinolai, patriarchai, vyskupai, prelatai, vienuoliai, kryžininkai-piligrimai, novicijai, keliaujantys vienuoliai, kunigai, juristai ir medikai, studentai, keliaujantys studentai, vienuolės, imperatorius, karalius, kunigaikščiai-grafai, riteriai, dvarininkai, ginklanešiai, biurgeriai, pirkliai, pardavėjai, heroldai, paklusnūs valstiečiai, nepaklusnūs valstiečiai, moterys, broliai-pamokslininkai (domininkonai). Iš esmės tokio skirstymo variantu tapo dvipoliarinė dvasininkų ir pasauliečių schema, susmulkinta į atskiras profesines grupes. Dvipoliariškumą patvirtindavo dvasinių ir pasaulietinių autoritetų – popiežiaus ir imperatoriaus iškėlimas. Naujoji schema taip pat pagrįsta hierarchiniu principu iš viršaus į apačią, nors yra atvejų kai skirstymas pradedamas nuo valstiečių. Skiriamasis naujos schemos bruožas, jog pradedama horizontali hierarchizacija atskiros socialinės grupės viduje. Antra vertus, kaip ir anksčiau, visuomenės modelis buvo kuriamas dvasininkų, taigi jie ir toliau, tiek pateikdavo schemą pateisinančius argumentus, tiek nurodydavo kiekvienai socialinei grupei deramus elgesio modelius. Šiuo atveju kiekvienai grupei buvo nurodomos pavojingos veiklos, kurios gali vesti į nuodėmę. Metaforiškai tai paaiškinta išlikusiame XIII a. Florencijos kodekse, kuriame pateikta istorija apie 9 Velnio dukterų - “nuodėmių” “vedybas” – simoniją Velnias ištekino už klieriko, veidmainystę – už vienuolio, plėšikavimą – už riterio, šventvagystę – už valstiečio, melagystę – už tarnų, apgavystę – už pirklių, palūkininkystę – už miestiečių, puikybę – už matronų. Devintosios dukters - “ištvirkavimo ir neištikimybės” nuodėmės - neištekino, tačiau kaip gatvės merginą siūlo visoms socialinėms grupėms. Galutinis etats pripažinimas įvyko XIII a., kai klasės ir joms pavojingos nuodėmės buvo struktūralizuotos išpažinčių ir atgailos taisyklėse. Ši daugialypė visuomenės struktūra buvo pakankamai išsklaidyta ir atrodė nevieninga. Todėl visą laiką mėginta rasti argumentų, metaforų patvirtinančių šio daugialypumo vienybę, vieną kūną corpus. 1160 m. Jonas Solsberietis Polikratijoje krikščionišką pasaulį prilygino žmogaus kūnui, kurio atskiri organai atlieka tam tikras f-jas, kaip ir žmonės skirtingomis profesijomis – valdovas yra “kūno galva”, patarėjai - “širdis”, teisėjai ir juristai - “akimis, ausimis ir liežuviu”, kariai - “rankos”, iždo pareigūnai - “skrandis ir žarnynas”, valstiečiai - “kojos”. Kaip teisingai pastebėjo Ž. Le Goffas, viduramžių epocha buvo nuolatinės kovos metas, šioje teorinėje visuomenės modelio schemoje, tai buvo kova tarp vienybės ir įvairovės, o bendriausia prasme kova tarp gėrio ir blogio. Viduramžių visuomenės autoritetai – popiežius ir imperatorius Grįžtant prie pateikto Jono Solsberiečio sulyginimo su žmogaus kūnu, turime pripažinti, kad realybėje “visuomenės kūnas” nebuvo “normalus”. Pirmiausiai, šis “kūnas” buvo ne vienagalvis, bet dvigalvis. Krikščioniškajam pasauliui vadovavo popiežius ir imperatorius. Savo ruožtu, šios dvi galvos dažniau demonstravo ne vienybę, bet greičiau kovą ir konkurenciją. Vienu iš nedaugelio trumpalaikių vienybės tarp popiežiaus ir imperatoriaus atvejų buvo Otono III ir Silvestro II sąjunga 1000 m. Vėlesniais amžiais reiškėsi daugiau ar mažiau intensyvesnė imperatorių ir popiežių kova. Abi šios autoritetingos institucijos vystėsi taip pat gana skirtingais keliais. Popiežių atveju, jų valdžios autoritetas išryškėjo pakankamai greitai ir ilgam stabilizavosi – buvo atsiribota nuo Konstantinopolio patriarcho viršenybės, o po 1054 m. Bažnyčios Schizmos, Romos vyskupai neabejotinai įtvirtino dvasinio lyderio autoritetą. Atskirais atvejais pasitaikydavo vyskupų maištų, kai kada imperatoriai į popiežiaus sostą iškeldavo savo kandidatus – antipopiežius (vien XII a. tokių antipopiežių buvo 10), tačiau moralinis ir politinis popiežių autoritetas nuolat stiprėjo. Lūžio momentu galima laikyti popiežiaus Grigaliaus VII (1073-1085), 1075 m. paskelbtą “Popiežiaus diktatą” – Dictatus papae: § 2. Tik Romos vyskupas turi teisę vadintis viso pasaulio vyskupu. § 8. Jo vieno žinioje yra imperatoriškųjų titulų žymenys. § 12. Popiežius gali šalinti imperatorių. § 18. Niekas negali panaikinti popiežiaus nutarimų, o jis gali atšaukti bet kieno nutarimus. § 19. Niekas jam ne teisėjas. § 26. Nelaikomas kataliku tas, kas nesutinka su Romos Bažnyčia. XII a. eigoje remdamiesi dictatus papae nuostatais, popiežiai save ima tituluoti “Kristaus vikarais”. Tame pačiame amžiuje popiežiai užsitikrina sau teisę kanonizuoti šventuosius. XIII-XIV a. eigoje, bažnyčia tampa savita monarchijos forma, nors XIV a. bažnyčia ir popiežiai patiria rimtų smūgių – Avinjono nelaisvė 1309-1378 m. (popiežiai reziduoja Avinjone ir yra priklausomi nuo Prancūzijos karalių) bei Didžioji Schizma 1378-1417 m. (nuo 1378 m. vyksta dvigubi popiežių rinkimai Romoje ir Avinjone, nuo 1409 m. renkamas popiežius Pizoje. Tuo metu į popiežiaus autoritetą pretenduoja net trys išrinktieji, o katalikiška Europa suskyla, pripažindama vieną ar kitą išrinktąjį). XV a. po Konstanco ir Bazelio bažnytinių susirinkimų popiežių autoritetas atkuriamas. Popiežių pergalių fone, imperatorių pasiekimai pasaulietinės valdžios srityje nebuvo tokie įspūdingi. Popiežių valdžios tęstinumas buvo stabilesnis. Imperatoriškos valdžios Europoje nebuvo nuo 476 m. iki 800 m. Trumpai gyvavusi Karolingų rankose apie 900 m. imperatorių institucija vėl apmiršta. Naujas atgimimas prasideda 962 m. ir X - XII a. pergyvena aukso amžių. XIII a. prasideda imperatorių valdžios nuosmukis, kai 1250-1273 m. Europa neturėjo imperatorių, o pati epocha vadinta interregnumu. Kaip ir popiežių atveju, XV a. pr. į imperatoriaus sostą pretendavo net keturi asmenys – Reino pfalcgrafas Ruprechtas Vitelsbachas, Čekijos karalius Vaclavas IV Liuksemburgietis, Vengrijos karalius Zigmantas Liuksemburgietis ir Moravijos hercogas Jostas Liuksemburgietis. Esmine imperatorių valdžios ir galios silpnumo priežastis buvo savita imperatorių paskelbimo tvarka. Pirmiausiai kandidatas 7 rinkikų – kurfiurstų (Reino pfalcgrafo, Brandenburgo markgrafo, Saksonijos kunigaikščio, Čekijos karaliaus, Kelno, Mainco, Tryro arkivyskupų) kolegijoje buvo išrenkamas Vokietijoje, vainikuojamas Achene ir paskelbiamas romėnų karaliumi. Siekiant praktiškai įtvirtinti romėnų karaliaus valdžią, išrinktasis privalėjo vykti į Italiją ir Milane ar Monzoje karūnuotis Italijos karūna. Galiausiai viską užbaigdavo žygis į Romą, kur išrinktąjį imperatoriškuoju vainiku vainikuodavo popiežius. Pastaruosius du tikslus įgyvendinti buvo itin sunku, nes tekdavo išgauti susiskaldžiusių ir tarpusavyje nuolat konkuruojančių šiaurės Italijos miestų pripažinimą bei galiausiai, pagrindinio konkurento – popiežiaus – palaiminimą (Zigmantas Liuksemburgietis išrinktas buvo 1410 m., o vainikuotas tik 1433 m.). Kai kurie Vokietijos valdovai tokio popiežiaus sutikimo nesulaukdavo. Svarbiausias dalykas visoje painioje imperatoriaus paskelbimo tvarkoje buvo tas, jog net ir sėkmingas vainikavimas, garantavo daugiau teorinę, o ne realią valdžią. Kovodami su popiežiais imperatoriai nepastebėjo XII – XIV a. iškilusių naujų konkurentų – atskirų karalysčių karalių. Anglų, prancūzų, ispanų kitų valstybių teisininkai neigė faktą apie imperatorių valdžią jų karaliams. 1202 m. Inocentas III paskelbė bulę, jog prancūzų karalius savo valdose yra viršiausias senjoras ir niekam nepavaldus. XIII a. Liudvikas Šventasis teigė, jog karalius paklūsta tik Dievo valiai ir pačiam sau. Imperatorių valdžia ima apsiriboti tik Vokietijos ir dalies šiaurės Italijos žemėmis. Viduramžių eigoje tiek popiežiaus, tiek imperatoriaus aplinkoje siekta sujungti vienose rankose dvasinės ir pasaulietinės valdžios svertus Sacerdos et Rex, o norėdamos pateisinti tas aspiracijas kūrė savitas religines-politines teorijas. Vokiečių istorikas Persy Ernst Schramm šių teorijų šviesoje analizavo imperatoriškųjų valdžios insignijų simbolinę prasmę. Anot jo, imperatoriškąjį vainiką sudarė aštuonių plokščių diadema su puslankiu išpuoštu 8 smulkesnėmis plokštėmis (8 – viduramžių simbolikoje asocijavosi su Amžinuoju Gyvenimu). Imperatoriškas vainikas, kaip ir 8-kampė Acheno rūmų koplyčia simbolizavo “Dangiškąją Jeruzalę”. Krikščioniškąją valdžią imperatoriaus diademoje simbolizavo kryžius – pergalės ženklas. 4 imperatoriškojo vainiko plokštės puoštos Kristaus, Dovydo, Saliamono, Ezekijaus atvaizdais. Imperatoriškas žiedas ir skeptras – ganytojiški simboliai. Svarbiu simboliu buvo ir “Šv. Mauro” ietis, kurioje buvo įdėta vinis iš Kristaus kryžiaus. Pasaulietinės valdžios autoritetas buvo grindžiamas ir magiškomis karalių galiomis gydyti tam tikras ligas – tokiomis galiomis buvo “apdovanoti” Prancūzijos, Anglijos karaliai. Analogiškos pretenzijos buvo ir popiežių aplinkoje. Pradžioje popiežių valdžios simboliu buvo frigijus. IX a. savo forma jis priminė karūną, nuo XI a. ji pradėta vadinti tiara. XII - XIII a. ją sudarė 3 karūnos simbolizavusios vyriausio kunigo, monarcho ir pranašo pareigas. XIII a. Inocento III teigimu, tiara įtvirtino aukščiausią pasaulietinę valdžią. Propogandinėje imperatorių ir popiežių kovos išdavoje atsirado vadinamos “dviejų kalavijų” ir “dviejų dangaus kūnų” teorijos. “Du kalavijai” – pasaulietinės ir dvasinės valdžios simboliai, kuriuos popiežiui ir imperatoriui įteikdavo Kristus. Abi konkuruojančios pusės šią istoriją interpretavo skirtingai. Dar karolingų renesanso intelektualas Alkuinas iš Jorko teigė, kad abu kalavijus privalo valdyti imperatorius, tuo atveju Karolis Didysis. Saksų (Otonų) dinastijos laikais ši versija buvo dar labiau išplėtota, ypač valdant Otonui III. XI a. Šv. Bernardas Klervietis (1090-1193) teigė priešingai – Šv. Petras gavo kalavijus iš Kristaus ir juos perdavė popiežiams. Taigi tik vadovaujamas popiežiaus karalius gali mojuoti pasaulietiniu kalavijui. Analogiškos interpretacijos ir su dangaus kūnais. Šv. Romos imperijos imperatoriai save tapatino su Saule. Popiežiai tam griežtai priešinosi. Pateikdami Pradžios knygos pasakojimą apie pasaulio sutvėrimą, teigė, kad Saulė – popiežius, Mėnulis – imperatorius arba karalius (Mėnulis šviečia tik atspindėdamas Saulės šviesą). Faktiškai ši konkurencija Europoje įtvirtino labai svarbų ir naudingą valdžių atskyrimo principą. Kiekvienas “kalavijas” pasiliko atitinkamose rankose – popiežiai įgijo dvasinį ir moralinį autoritetą, dvasinę valdžią. Pasaulietinės valdžios instrumentai liko imperatoriaus ir karalių rankose. Viduramžių valstiečiai Literatūra - W. Roesener, Valstiečiai Europos istorijoje, Vilnius, 2000. Valstiečių sluoksnis iš kitų socialinių v.a. grupių išsiskyrė elgesio tradiciškumu ir mentaliteto konservatyvumu. Valstietijos gyvenimas buvo tampriai susijęs su natūralia aplinka. Jo erdvinis – geografinis akiratis apsiribojo artimiausių kaimų teritorija, geriausiu atveju senjorijos ribomis. Gyvenimo ir darbų ciklą pirmoje eilėje apsprendė gamtos ritmas. Laiko tėkmę valstietis suvokė cikliškai, kaip metų laikų ir ž.ū. sezoninių darbų kaitą (K. Donelaičio Metai). Valstietiškoje pasaulėžiūroje tampriai persipynę bent du kultūriniai sluoksniai – krikščioniškas ir mitinis – mitologinis, einantis dar nuo pagonybės laikų. Valstiečio elgesio normas pirmiausiai apsprendė kaimiško gyvenimo tradicijos, valstiečio priklausomybės nuo senjoro formos, galiausiai, bažnyčios diegiamos tiesos, menkas valstiečių intelektas ir tamsumas. Kaip teisingai pastebėjo A. Gurevičius, valstiečiai feodalinėje visuomenėje buvo “tylinčioji dauguma”. Liaudies kūryba buvo žodinė ir raštingi viduramžių intelektualai jos nefiksavo. Apie valstiečių mentalitetą mes galime kalbėti remdamiesi viduramžių elito užuominomis, kurios neretai buvo atsitiktinės, dažnai neigiamos ir valstiečius niekinančios. Tenka sutikti su čekų medievistu Františeku Grausu teigusiu, jog valstiečiai ne tik eksploatuoti feodalinės sistemos rėmuose, bet taip pat išjuokiami literatūroje ir mene. Iš lotyniško žodžio villanus – kaimietis, valstietis, viduramžiais išplito sąvoka vilanija reiškianti moralinę niekšybę, bjaurumą. Ypač neigiamai apie valstiečių luomą kalbėjo vadinamieji Galijardai – deklasuoti dvasininkai. Vienoje jų poemoje yra pateiktas paniekinanti žodžio valstietis linksniavimas Vienaskaita Daugiskaita Vard. Vilanas Šie prakeiktieji Kilm. šio kaimiečio Šių niekšų Naud. Šiam velniui Šiems melagiams Gal. Šį vagį Šiuos niekadėjus Įnag. Šiuo vagimi Šiais nusmurgėliais Šauksm. Plėšike Ei, niekšai XIII a. garsusis pranciškonų pamokslininkas Bertoldas Regensburgietis argumentuodamas valstietijos luomo menkystę teigė, kad šventųjų tarpe nėra nei vieno valstiečio, nors dar 1197 m. šventuoju paskelbtas pirklys Gomebonas iš Kremonos. 1336 m. vieno konflikto tarp vienuolyno ir jo žemėse gyvenusių valstiečių metu, vienuolyno kronikininkas juos vadino “visada piktais ir nepatenkintais, pasiutusiais šunimis” (analogiškais žodžiais 1525 m. M. Liuteris reagavo į valstiečių karą). Mokymas apie visų lygybę prieš Dievą, netrukdė žemiškąją hierarchiją perkelti ir į pomirtinį pasaulį. XIII a. poezijoje pasitaiko poemų, kuriose valstietis bandantis patekti po mirties į Dangaus karalystę susilaukia šventųjų pasipriešinimo. Dangiškąją hierarchiją pripažinęs Šv. Tomas Akvinietis teigė, jog “Rojus – mandagiųjų buveinė”. Negatyvų valstiečių vertinimą viduramžiais švelnino kai kurios legendinės Europos dinastijų kilmės istorijos, kuriose dinastijos savo kilmę vesdavo iš legendinių karalių-žemdirbių. Įtakos čia matyt turėjo vėlgi romėnų pasakojimai apie Cincinatą ir Triptolemą – legendinius diktatorius-valstiečius. Čekijos Pršemyslidų dinastijos pradininkas Pršemyslas prieš tapdamas karaliumi buvo valstietis (Čekijos Znoimo miesto Šv. Kotrynos bažnyčios XIII a. freskoje Pršemyslas aria žemę).Legendinis lenkų Piastas Galo Anonimo kronikoje vadinamas artoju, valstiečiu. Kai kuriose britų kronikose karaliai taip pat buvo artojai, kiauliaganiai. Vienoje IX a. karolingų poemų net Karolis Didysis vadinamas geruoju sėjėju, pjovėju ir žemdirbiu (Vokiečių ordino propogandiniuose raštuose gediminaičiai išjuokiami, kadangi Gediminas buvo kunigaikščio arklininkas, šiuo atveju tai jau pažeminimo faktas). Marksistinėje istoriografijoje valstiečių kova su senjorais, valstiečių sukilimai buvo ypatingame dėmesyje. Antra vertus, tenka konstatuoti, kad dažniausiai sukilimai buo lokalaus pobūdžio ir itin retai išplisdavo už senjorijos ribų. Daug labiau paplitę kovos formos buvo tylios partizaninės kovos ar nepaklusnumo akcijos – vagystės iš senjoro žemių, brakonieriavimas senjoro miškuose ar vandens telkiniuose, derliaus ir turto padeginėjimai, galiausiai viešas atsisakymas atlikti prievoles ar mokėti duokles. Socialinės įtampos mažinimo priemone tapo religija. Dvasininko pamokslas ir religinė liturgija buvo veiksmingiausia socialinės kontrolės ir spaudimo priemonė. Greta to valstiečių sąmonę veikė ir išpažintis, netiesiogiai leidusi dvasininkams kontroliuoti savo “aveles”. Antra vertus, negalime sakyti, kad religija buvo opiumas liaudžiai. Patys valstiečiai jautė poreikį visą pasaulį ir savo vietą jame pagrįsti antgamtiškumo pradu. Viduramžių žmogus Literatūra – A. Gurevičius, Individas viduramžių Europoje, Vilnius, 1999. “Viduramžių žmogus” galėtų būti traktuojamas kaip tam tikra ideali kategorija, konstrukcija, su jam būdinga charakteringų elgesio formų, gyvenimo būdo visuma. Jam buvo būdingi visai viduramžių visuomenei charakteringi požymiai, o kartu atskiri komponentai, būdingi tik konkrečiai klasei, luomui profesiniai grupei. Šie bendrieji ir konkretieji komponentai formavo kiekvieną atskirą individą. Vokiečių istorikas H. V. Goetz išskyrė 4 pagrindinius viduramžių žmonių tipus – bažnytinį-vienuoliškąjį, biurgeriškąjį-miestietiškąjį, valstietiškąjį, riteriškąjį. A. Gurevičiaus nuomone visiems šiems tipams daugiau ar mažiau būdingas bendras požiūris į laiką ir erdvę. Laikas viduramžiais buvo daug mažiau vertinamas, laikas tekėjo lėtai, paklusdamas metų tėkmei, dienos ir nakties kaitai. Para ir dienos ciklas buvo dalinama į tam tikras atkarpas, skiriamas bažnytinių varpų dūžių arba rečiau, skaičiuojama saulės ar smėlio laikrodžiais. Smulkesnio suvokimo apie minutę, nekalbant apie sekundę, nebuvo (kai apie 1300 m. pasirodo pirmieji mechaniniai laikrodžiai, jie mušė tik valandas ir minučių nerodė). Miestiečiai ir valstiečiai dirbo neskubėdami. Darbo ritmas buvo susijęs su bažnytinių apeigų, švenčių datomis, gamtos sezonais (pasakymas Laikas pinigai viduramžiais nebuvo žinomas). Laikas nevertintas ir dėl to, kad jis konfrontavo su amžinybe, kuria reikėjo rūpintis pirmiausiai. Erdvės suvokimas taip pat silpnai išplėtotas, tolimesnės šalys suvokiamos kaip legendinės esančios pasaulio krašte (1434 m. į Bazelio susirinkimą atvykus kunigaikščio Švitrigailos pasiuntiniams, vienas susirinkimo dalyvis Johanas de Segovia (iš Ispanijos) savo dienoraštyje apie juos rašė – quasi in fine mundi constituti sunt – atvykę iš pasaulio krašto). Pasaulio centru laikyta Jeruzalė. Atstumas tarp skirtingų objektų buvo matuojamas laiku, per kurį iš vieno geografinio taško galima nuvykti į kitą arba darbo sąnaudomis (matuojant žemės sklypus žiūrėta, per kiek laiko juos galima suarti. Ploto matu tampa, pvz. žagrė – žemės plotas suartas per dieną). Kelionės sausuma viduramžiais pavojingos, jų vengta. Dažniau ir mieliau keliauta, jei įmanoma, upėmis. A. Gurevičius iškėlė klausimą, ar viduramžių epochoje egzistavo asmenybė, individas, šiuolaikine prasme. Tuo jis diskutavo su dar XIX a. istoriografijoje paplitusia neigiama nuomone apie galimybę, kad viduramžiais galėjo reikštis individualizmas. Žymusis Renesanso apologetas šveicarų mokslininkas Jakobas Burckhardtas savo garsiame darbe Renesanso kultūra Italijoje (Die Kultur der Renaissance in Italien, 1860), renesanso periodą apibrėžė individualizmo ir modernumo terminais. “Viduramžiais,- teigė jis, - žmogaus savimonė snūduriavo po bendrybių uždanga. Žmogus save suvokė tik kaip vienos ar kitos rasės, tautos, partijos, šeimos ar bendrijos narį, tik per tam tikrą visuotinę kategoriją.” Jakobo Burckhardto manymu pirmasis iš moderniųjų žmonių buvo XIV a. italų poetas Petrarka. A. Gurevičius mėgino įvertinti, kokios elgesio ar mąstymo savybės būdingos “viduramžių žmonėms” ir ar galima rasti požymių liudijančių individualizmo buvimą viduramžiais. Anot Gurevičiaus, viduramžių žmonės nekėlė sau tikslo būti individu, išsiskiriančiu. Priešingai, jis siekė atitikti keliamus standartų ir autoritetų reikalavimus, o asmeninį elgesį pajungti griežtiems atskiro luomo etiketo, papročių, tradicijų reikalavimams. Galima konstatuoti, kad viduramžių žmonės vadovavosi kiek kitokiais elgesio kriterijais ir normomis, jis siekė ištirpti minioje, remtis autoritetais, Šv. Raštu, ir toks elgesys laikytas dorybe. Elgesio atitikimas pamokslo reikalavimams laikyta dorybe, o didybė tuštybė, noras išsiskirti – smerkiamas. Kartu A. Gurevičius pateikė argumentų liudijančių erdvės buvimą asmenybės ir individo raiškai reikštis. Pirmiausiai tai buvo katalikų religija – be galo personalistinė savo nuostatomis. Joje žmogus save jautė esant atskira pasaulio istorijos dalimi, kuri verta savarankiško, atskiro įvertinimo gyvenimo pabaigoje. Viduramžiais asmenybė reiškėsi ne tiek savęs įtvirtinimu, kiek savianalize. Tokios savianalizės išraiška viduramžiais išpažintis. IV Laterano susirinkimas (1215 m.) priėmė nutarimą apie savarankišką, individualią išpažintį. Tokiu būdu žmogus turėjo vertinti savo poelgius, skirti juos į gerus ir blogus, gailėtis ar didžiuotis jais. Galima manyti, jog dalis visuomenės nesuvokė išpažinties tikrosios reikšmės ir traktavo ją kai tam tikrą ritualą, tačiau išpažintis vis tiek vedė prie asmenybės savianalizės ir jos išraiškos. Analogišką tikslą turėjo ir pamokslas, kurį XIII a. išplėtojo miestietiški vienuolių ordinai pranciškonai ir domininkonai. Tai vedė prie pilnesnio religinių tiesų suvokimo, o kartu prie gilesnio savęs analizavimo perspektyvų. J. Burckhardtui oponavo ir kitas istorikas P. Burke (lietuvių kalba leistas jo darbas Renesansas, Vilnius, 1992). Jo manymu yra nemažai argumentų, liudijančių, kad vadinamieji “renesanso žmonėms” iš tiesų buvo gana viduramžiški. Jų pažiūros, elgesys ir idealai buvo pakankamai tradiciniai, daug kuo panašūs į viduramžius. P. Burke teigimu, daugelis XIV – XVI a. mokslinių tekstų yra artimesnės viduramžiams nei gali atrodyti iš pirmo žvilgsnio. Netgi garsusis N. Machiavelli Valdovas, tam tikra prasme priklauso viduramžiškam žanrui, veidrodžių, arba patarimų valdovams, knygų tipui. “Juodoji mirtis” Europoje 1347-1350 m. 1. “Juodosios mirties” žygis per Europą 1347-1350 m. a) Istorinės žinios apie marą Maras (lot.k. pestis, angl. k. oriental plague, black death, lenk. k. džuma) – žmonijos palydovas nuo seniausių laikų. Jau Šventajame Rašte yra paminėjimų apie šią ligą. Pati pirmoji maro ligos epidemija užfiksuota istoriniuose šaltiniuose yra taip vadinamas “Tukidido maras” kilęs V a. pr. Kr. Senovės Graikijoje. Senovės Romos pasaulyje maro epidemijos vardus gaudavo pagal to meto įžymių žmonių ar valdovų vardus: 1) “Orozijaus maras” 125 m.; 2) “Antonino ir Galeno maras” 165-168 m; 3) “Kiprijono maras” 251-266 m.; 4) “Justiniano maras” 531-580 m.6 Vidurinių amžių epochoje yra žinomos dvi didžiosios maro epidemijos (pandemijos) – jau minėtas “Justiniano maras” (šios epidemijos metu mirė 2/3 Europos kontinento gyventojų) bei mūsų pasirinkta XIV a. maro pandemija – “Juodoji mirtis” – 1348-1350 m. b) kilmė Mokslinėje literatūroje aptariančioje “Juodosios mirties” kilimo židinį vieningos nuomonės nėra. Fiksuojami bent du kilmės židiniai. JAV Boise State universiteto mokslininkės E.L. Skip Knox teigimu “Juodosios mirties” židiniu laikoma Gobio dykuma, kur apie 1320 m. kilo maro proveržis7. Nėra tiksliai kodėl būtent tuo metu. E.L. Skip Knox manymu įtakos galėjo turėti vadinamasis klimato atšalimas prasidėjęs XIV a. pradžioje. Kilęs 1320 m. maras greta Europos, lygia dalimi, o gal net ir didesniais mastais, atnešė demografinių nuostolių Azijos tautoms. Minėtos istorikės E.L Skip Knox duomenimis, vien Kinijoje gyventojų skaičius sumažėjo nuo 125 mln. iki 90 mln. Angliškoje “Encyclopaedia Britanica” teigiama, kad “Juodosios mirties” židinys – Centrinė Azija8. Šiuo atveju remiamasi archeologo D. A. Chwalson’o tyrinėjimais. Minėtas mokslininkas, tirdamas Isikkulio ežero apylinkių laidojimo paminklus, rado keletą antkapių datuojamų 1338-1339 m. Antkapiniai įrašai rodė, jog palaidoti asmenys mirė nuo maro. D. A. Chwalson’o teigimu, iš čia maras plito į Europą, Indiją, Kiniją.9 c) Maro išplitimas Europoje 1347-1350 m. Maro bacilos į Europą pateko prekybiniais karavanais iš Azijos. Apie 1345 m. maro epidemija pasiekė Volgos upės žemupį, 1346 m. – Kaukazą ir Krymą, 1347 m. – Bizantijos imperiją ir Konstantinopolį. Šiaurės Afrikoje, žymiajame Aleksandrijos mieste maras išplito 1347 m. rudenį. Tų pačių metų rudenį prekybiniais jūros keliais maro epidemija paasiekė Siciliją. Spėjama, kad 1347 m. spalio mėn. į Sicilijos Mesinos uostą marą užvežė Genujos miesto prekiniai laivai. 1348 m. maras staigiai išplito Europoje:1348 m. sausio mėn. pasiekė Marselį, 1348 m. pavasarį – Paryžių, 1348 m. rugsėjį – Angliją. Tradiciniais prekybiniais Vokietijos maršrutais – Pareiniu, tais pačiais metais maras pasiekė Vokietiją. Greitai išplitęs viduramžių civilizacijos centre – Italija, Vokietija, Prancūzija, Anglija – maras sunkiau skverbėsi į Europos periferiją: Norvegiją pasiekė tik 1349 m. gruodžio pabaigoje, Švediją ir Rytų Europą tik 1350 m. gruodžio mėn.10 1348-1350 m. Europoje siautė dvi maro formos – liaukinis – buboninis ir plaučių maras.11 Pirmuoju atveju vidutinis mirtingumas galėjo svyruoti tarp 20-75 procentų, antruoju atveju net iki 100 procentų.12 Medicininiu požiūriu maro sukėlėja yra bakterija Pesteurella pestis. Jos platintojais buvo žiurkės, tačiau didžiausias vaidmuo užsikrečiant tekdavo blusoms. Neatsitiktinai, maro epidemijos, tame tarpe ir “Juodosios mirties” pirminiais židiniais tapdavo miestai, uostai, nepasižymėję gera sanitarija ar higiena. Neatsitiktinai, kaip spėja kai kurie tyrinėtojai, “juodosios mirties” nuostoliai buvo mažesni aukštuomenės tarpe, kuri gyveno sąlyginai švaresnį gyvenimą, turėjo mažesnį kontaktų ratą.13 Miestuose gydytojai nemokėjo gydyti ligos. Liga diagnozuojama per vėlai, o mirtingumas siekdavo iki 97 procentų. Geriausias receptas buvo – cito, longe tarde – “bėgti iš užkrėstos vietovės kuo greičiau, kuo toliau ir grįžti kuo vėliau”14. Pastaruoju “receptu” pasinaudojo Dž. Bokačo Dekamerono herojai15. 2. Demografiniai nuostoliai Galima manyti, kad viduramžių demografija dar ilgai bus tyrimo objektas, nes duomenų trūkumas ir skirtingos skaičiavimo metodikos duoda ženkliai skirtingus rezultatus. Štai tik vienas pavyzdys. Prancūzų mokslininkas Ž. Le Gofas pateikė dviejų istorikų (J. C. Russell, Late Ancient and Medieval Population, Philadelphia, 1958 ir M. K. Bennett, The Word’s of Food, 1954) demografinių tyrinėjimų duomenis. Pagal J. C. Russell 600 m. Europoje gyveno 14,7 mln. gyventojų, 950 m. – 22,6 mln., o prieš pat “juodąją mirtį” –54,4 mln. Pagal M. K. Bennett, 700 m. Europoje gyveno 27 mln. žmonių, 1000 m. - 42 mln., o 1300 m. ir prieš marą net 73 mln. Ž. Le Gofas konstatavo, kad vidurinių amžių demografinėje raidoje galima išskirti 3 stadijas: pirmoji - tarp 200-700 m., kai gyventoj skaičius smuko nuo 67 mln. iki 27 mln., antroji – tarp 700-1300 m., pasižymėjusi gyventojų skaičiaus augimu nuo 27 mln. iki 73 mln., trečioji – 1300-1400 m., kai gyventojų skaičiaus kreivė smuko nuo 73 mln. iki 43 mln. Todėl autorius daro išvadą, kad viduramžių demografija buvo ne tiek augimas, kiek nuolatinis nuostolių kompensavimas, nes kai 1300 m. vidurinių amžių visuomenė pasiekė demografinį apogėjų, šis skaičius prilygo II a. Romos imperijos demografiniai padėčiai. Aktualu parodyti, kad šios trečiosios stadijos padariniai tiesiogiai susiję su maro pandemijos išplitimu Europoje 1347-1350 m. Surinktoje medžiagoje pateikti duomenys apie demografinius nuostolius pakankamai smarkiai varijuoja. Neabejotina, kad europiečių mirtingumo lygis buvo ypatingai aukštas. Remiantis bendriausiai skaičiavimais 1348-1350 m. nuo maro Europoje mirė nuo ¼ iki 1/3 visų europiečių16. E.L. Skip Knox nuomone, maro nuostoliai siekė 1/3 visų gyventojų17. Atskiruose regionuose, miestuose, kaimuose šis demografiniai nuostoliai galėjo lenkti šį pateiktą vidurkį. Vokiečių istoriko W. Roesener manymu, “Europoje gyventojų sumažėjo vidutiniškai vienu trečdaliu, tačiau daugelyje vietovių šis skaičius svyravo. Prancūzijoje, kurioje prieš “Juodąją mirtį” gyveno 20 mln. žmonių, maras nusinešė apie trečdalio gyventojų gyvybes. Įvairūs statistiniai duomenys bei kronikos liudija ir Vokietijoje siautusią maro epidemiją, pasiglemžusią nuo ketvirtadalio iki trečdalio žmonių. Britanijos salyne gyventojų sumažėjo daugiau kaip trečdaliu, t.y. nuo penkių iki trijų milijonų, o štai Lenkijoje ir Vengrijoje – tik ketvirtadaliu.”18. “Encyclopaedia Britanica” duomenimis “Juodosios mirties” nuostoliai Europoje galėjo siekti iki 25 mln. gyvybių.19 Rusų istoriko S. I. Barašo duomenimis – 15 mln.20, lietuviškoje medicinos literatūroje nurodoma 12 mln.21 Neabejojama, kad didžiausi nuostoliai buvo pasiekti miestuose, kur didesnis žmonių susitelkimas, ir deja, itin menka sanitarijos ir higienos kultūra. Anglų medicinos istorikas J. F. C. Hecker’is savo darbe The Black Death and the Dancing Mania pateikė konkretesnius duomenis apie kai kurių Europos miestų demografinius nuostolius 1348-1350 m.: Venecijoje nuo maro mirė 100 000 žmonių; Londone – 100 000 žmonių; Sienoje – 70 000 žmonių; Florencijoje - 60 000 žmonių; Avinjone – 60 000 žmonių; Norviče – 51 000 žmonių; Paryžiuje – 50 000 žmonių; Strasburge – 16 000 žmonių; Erfurte prie Maino – 16 000 žmonių; Sent Deny – 14 000 žmonių; Bazelyje – 14 000 žmonių; Liubeke – 9 000 žmonių; Veimare – 5 000 žmonių; Limburge – 2 500 žmonių;22 To paties autoriaus teigimu, Marselyje, kur maras išplito labai anksti, demografiniai nuostoliai net mėnesio bėgyje siekė iki 16 000 gyvybių. E. L. Skip Knox duomenimis, Florencijos mieste vien per 1348 m. gyventojų nuostoliai svyravo tarp 45-75 procentų. 1/3 florentiečių mirė per pirmuosius 6 mėnesius. Miesto ekonominis gyvenimas kuriam laikui galėjo būti visai sustojęs. Venecijos mieste, kurio archyve išliko pakankamai tikslūs duomenys apie 1348-1350 m. netektis, per 18 mėnesių mirė apie 60 procentų venecijiečių23. Turimi duomenys leidžia kalbėti, nors ir fragmentiškai, apie atskirų socialinių grupių netektis. Ypatingai didelis mirtingumas pastebimas tarp tų socialinių grupių ar profesijų, kurios vienaip ar kitaip palaikė ryšius su užkrėstaisiais. Pirmoje eilėje tai dvasininkai ir medikai. J. F. C. Hecker’io pateikiamais duomenimis Šventosios Romos imperijos (Vokietijos) žemėse nuo maro mirė 124 434 pranciškonų vienuoliai, Italijoje apie 30 000 pranciškonų.24 Pietų Prancūzijos Montpelje mieste iš 140 domininkonų vienuolių išgyveno tik 7. To meto popiežiškoje rezidencijoje Avinjono mieste (Prancūzija) mirtingumas siekė 50 procentų, o kardinolų taryba sumažėjo 1/3.25 Analogiški duomenys išlikę ir apie medikus, chirurgus, barzdaskučius: Perpinjano mieste iš 9 daktarų išgyveno tik 1, iš 18 barzdaskučių-chirurgų tik 2.26 Nedaug turime duomenų apie kitų miestiečių nuostolius. Mirtingumo vidurkis greičiausiai svyravo tarp jau minėtų – ketvirtadalio ir trečdalio: štai Hamburgo mieste 1348-1350 m. mirė 6 iš 21 miesto tarybos narių, mėsininkų tarpe – 18 iš 40, duonkepių tarpe - 12 iš 3427, Kembridžo universitetas neteko 16 profesorių iš 40.28 Atsižvelgę į tolimesnę XV-XVI a. Europos demografinę raidą galime teigti, jog nors didžiausius nuostolius patyrė miestai, miestuose populiacijos kreivė anksčiausiai ėmė kilti į viršų. Tai paaiškinti galima pastebimais migracijos iš kaimo į miestą procesais XIV a. antroje pusėje. Kaimo gyventojų nuostoliai, tiek dėl maro padarinių, tiek dėl migracijos į miestus, atsistatinėjo žymiai ilgiau. Atskirų socialinių grupių, pirmoje eilėje dvasininkų skaičiui atstatyti prireikė kelių kartų laiko. Problema buvo dar ir ta, jog 1348-1350 m. prasiautęs maras vėl grįžo į Europą 1360 m. nusinešdamas daugumoje vaikų gyvybes (suaugusieji galbūt jau turėjo imunitetą).29 3. Ekonominės pasėkmės XIV a. Vakarų Europos ūkio istorija apibūdinama kaip krizės periodas30. 1348-1350 m. siautęs maras šią ekonominę krizę kai kuriais atvejais tiesiogiai iššaukdavo, o kai kada tik užaštrindavo ir taip jau kritinę situaciją. Teigiama, kad tankiai apgyvendintuose miestuose maras padarė daugiau nuostolių nei kaime.31 XIV a. pirmoje pusėje Italijos miestai išgyveno sudėtingus laikus. Florencijos bankininkas ir rašytojas Džovanis Villanis, pats miręs nuo maro 1348 m., rašė, kad “tuo metu Florencijoje bankrutavo Bardžių, Peruči, Ačajioli, Bonakorsi, Kokki, Antelezi, Korsini, Uccano, Perendolli ir kitų smulkesnių bankininkų bankai.”32 Neabejotina, kad Florenciją pasiekęs maras dar labiau pagilino šio miesto finansinio verslo krizę – maras buvo vienodai negailestingas tiek kreditoriams, kiek skolininkams. Išlikę gyvi bankininkai neretai negalėjo susigražinti savo skolintų pinigų, nes skolininkai buvo mirę. Dėl maro padarinių kuriam laikui sustojo miestų pastatų – katedrų, bažnyčių, rotušių statybos, nes trūko profesionalių stalių, dailidžių, ir svarbiausia, vadinamųjų meistrų – architektų.33 Kaip matome, ryškiau maro padariniai reiškėsi tarp tų ūkio šakų ar profesijų, kurios buvo imlesnės darbo įgūdžiams, specializuotoms žinioms – architektai, gydytojai, mechanikai ( pvz. malūnų prižiūrėtojai, laikrodininkai) ir kiti. Labiau paplitusių, profesijų tarpe – duonkepių, mėsininkų, odininkų, batsiuvių, puodžių ir pan., nuostoliai taip pat buvo ryškūs, tačiau neturėjo ypatingai tragiškų pasėkmių. Kaime gyventojų taip pat sumažėjo. Kronikose rašoma, kad kai kuriuose kaimuose trūko piemenų galvijų bandoms ganyti ar pjovėjų javų derliui nuimti.34 Agrarinės istorijos tyrinėtojai (W. Abel, Agrarkrisen und Agrarkonjunktur, Hamburg, 1978) aiškindami ž.ū. nuosmukio priežastis, ilgalaikę kainų ir atlygio raidą, nurodė gyventojų skaičiaus svyravimų reikšmę.35 Po “juodosios mirties” daugelyje Europos šalių staiga labai sumažėjo gyventojų, todėl grūdai pabrango, ir tai sužlugdė žemės ūkį. Tuo pačiu pritrūko ir darbo jėgos, dėl to alga padidėjo. Kadangi amatininkų gaminamos prekės, skirtingai nuo ž. ū. produktų, nebrango, javų ir amatų produkcijos kainos gerokai skyrėsi.36 1348-1350 m. maras darė poveikį ir XIV a. migracijos procesams. XIV a. antroje pusėje ryškėję “kaimo sodybų tuštėjimo” tendencijos, siejamos su kaimų gyventojų kėlimusi į ištuštėjusius, darbo jėgos reikalavusius bei didesnes perspektyvas teikusius miestus.37 4. Religinės, psichologinės, kultūrinės maro pasėkmės Maro ir mirties akivaizdoje XIV - XV a. Europoje psichologinė žmonių būklė pasižymėjo įvairiai besireiškiančiais kraštutinumais. Ypatingai sustiprėjo baimės jausmas ir taip jau charakteringas viduramžių žmonėms.38 Jo išraiška tapo plintanti girtuoklystė bei išvirkavimai.39 Atvirkštine medalio tapo sustiprėję religiniai jausmai, vėl gi įgavę savitas formas – XIV a. paplinta vadinamasis flagelantų judėjimas. Jo nariai – tiek vyrai, tiek moterys, maro išplitimą aiškino žmonių nuodėmingumu ir Dievo rūstybe už nedorą gyvenimo būdą. Siekdami numalšinti Dievo rūstybę, gausūs flagelantų būriai keliavo iš miesto į miestą, save plakdami rimbais. Natūralia psichologinio nestabilumo ir isterijos išdava tapo “kaltųjų” paieškos. Pagrindinėmis tokio pykčio proveržio aukomis tapo žydai, kaltinti šulinių nuodijimu, raganavimu, ligos užnešimu. Antisemitinės nuotaikos maro metu ir po jo ypač reiškėsi Vokietijoje, Pareinio miestuose, pvz. 1349 m. Strasburgo mieste buvo sudeginta 200 žydų, apkaltinus juos maro platinimu.40 Oficialioji bažnyčia mėgino užkirsti kelią tokiems susidorojimams, popiežius Klemensas VI 1348 m. vasarą uždraudė katalikams savivaliauti prieš žydus, tačiau šie sprendimai ne visada turėjo praktinį pritaikymą – 1348 m. Ciuricho gyventojai išvarė žydus iš miesto. Savitas formas po maro įgavo ir Europos menas. XIV - XV a. Europoje išpopuliarėja vadinamasis “Mirties šokis” (danse macabre), vaizduojantis makabriškas gyvenimo scenas – dirbantys javapjūtėje valstiečiai, amatininkai dirbtuvėse, medžiotojai miške vaizduojami kaip žmogaus skeletai. Ypač dažnas motyvas - šokantys vyrų ir moterų skeletai.41 Italų Renesansas Literatūra Davies N., Europa. Istorija. V., 2003. Goff, Le J., Viduramžių vaizduotė, V., 2003. Burke P., Renesansas, V., 1992. Huizinga J., Viduramžių ruduo, V., 1993. Baldwin J. W., Viduramžių kultūra, V., 1996. Gurevič A., Individas viduramžių Europoje, V., 1999. Murray P., Murray L., Renesanso menas, V., 2000. Renesanso problema Renesanso sąvoka ir epocha, istoriografinės diskusijos Istorinė sąvoka Renaissance pirmą kartą mokslinėje apyvartoje buvo įvesta XIX a., tiksliau 1839 m. prancūzų istoriko Jules Michelet darbe Prancūzijos istorija, t. VII. Renesansu jis vadino epochą išvadavusią žmoniją iš bažnytinės bei feodalinės priespaudos ir padėjusį “atrasti žmogų ir pasaulį”. 1860 m. šveicarų istorikas Jakobas Burckhardtas darbe Renesanso kultūra Italijoje, Michelet argumentus papildė Italijos buities istorijos tyrinėjimais bei renesansą charakterizavo “individualizmo” ir “modernumo” terminais. Anot jo, Petrarka buvo “vienas iš pirmųjų tikrai modernių žmonių”. Anot P.Burke būtent šie istorikai sukuria vadinamąjį “Renesanso mitą”, suvokimą kad tai buvo išskirtinė, ypatinga epocha. XX a. pirmoje pusėje atsiranda ir oponuojanti istoriografija, kuri renesanso ištakų ėmė ieškoti viduramžių epochoje. Istorikas Al. Hyma darbe Christian Renaissance (1924) renesansą siejo su XIV a. bažnytiniu sąjūdžiu “Devotio moderna”, amerikietis L. Thorndaike Science and Thought in the Fifteenth century (1929) renesanso ištakų ieškojo XII a. kultūriniame pakilime, jį papildė Harvardo profesorius Ch. H. Haskinsas įvedęs net “XII a. renesanso” terminą, norvegas J. Nordstroemas (1933) įrodinėjo renesanso pradus buvus XII-XIII a. Prancūzijoje (anot jo italai tik prancūzų mokiniai), galiausiai olandų istorikas Johanas Huizinga darbe Vidurmažių ruduo įspūdingai įrodė XV a. Prancūzijos, Olandijos visuomenes buvus perdėm viduramžiškas. Tokiu būdu dabar dominuojantis požiūris istoriografijoje, jog renesanso ir viduramžių ideologijos laikytinos sinteze XIV – XVI a., o ne priešprieša. Antra vertus, tradiciškai Renesanso periodu istoriografijoje laikomas laikotarpis nuo 1300 iki 1600 m. Šios ribos kai kada svyruoja ir yra orientacinės. N. Davies “Europa. Istorija” apie Renesansą Anot N. Davies’o, Renesansui būdingas stiprus nerealumo jausmas. Tai savitas mąstymo būdas, kurio ištakos neturėjo aiškios pradžios ir pabaigos.Ilgą laiką šis mąstymo būdas buvo tik negausaus intelektualų būrio monopolis, ir jam teko varžytis su senomis mąstymo kategorijomis dar ilgą laiką. Ši mąstysena buvo netipiška ir nereprezentatyvi. Kitaip tariant tai kultūrinę mažumą dominę dalykai. Pastarųjų laikų istoriografijoje, todėl tokios temos kaip humanistinė mintis, reformacijos teologija, tarsi užleido vietą globalesniems tyrimams apie materialines sąlygas XIV-XV a., viduramžių palikimo egzistavimą ir tęstinumą vėlesniais laikais, visuotinių tikėjimų apėmusių visuomenės daugumą analizė. Iš tiesų, Renesanso pasaulis, kaip ir viduramžių, buvo pranašavimų, astrologijos, stebuklų, užkeikimų nekromantijos, žiniuonių, pranašingų ženklų pasaulis. Magija ir toliau lenktyniavo su religija ir mokslu. Toks požiūris pirmiausiai buvo būdingas ir patiems humanistams, o masėse, jeigu mes remsimės anglų istoriko K. Thomas darbu Religion and decline of Magic: Beliefs in XVII-XVIII century, maginis požiūris į pasaulį dar buvo gajus XVI – XVII a. Europos protuose. Todėl logiška, kad “ankstyvasis šiuolainis periodas” – Renesansas gal nebuvo jau toks šiuolaikiškas. Nepaisant pasakytų naujų dalykų, jis daugiau bendra turėjo su viduramžiais, o ne su švietimo epocha, kuri ėjo po jo. Šiuolaikinei istoriografijai gana sunku apibrėžti kas yra tas Renesansas.Anot žymaus Renesanso tyrinėtojo Herberto Weisingerio “ nuo tada kai renesansas išrado pats save prieš šešetą šimtmečių, taip ir nepavyko susitarti, kas gi jis yra iš tiesų”. Pavyzdžiui, neabejotinai, negalima renesanso bruožu laikyti išaugusį susidomėjimą klasikiniu menu bei mokslu, kadangi tas susidomėjimas pradėjo reikštis jau XII a. Kartu neabejotinai, renesansas nebuvo staigus ir visiškas viduramžių vertybių atmetimas ar sugrįžimas prie graikų – romėnų pasaulėžiūros. Renesanso esmę sudarė ne koks nors staigus klasikinės civilizacijos atradimas iš naujo, o veikiau klasikinių modelių panaudojimas tradicinio skonio ir žinių autoritetingumui patvirtinti. Kartu renesanso neįmanoma suprasti, be suvokimo, kokioje būklėje buvo XIV-XV a. Bažnyčia, kaip smuko jos reputacija. Itališkojo Renesanso pasiekimai Renesanso mokslui būdingi trys esminiai pasiekimai: 1. Susidomėjimas kai kuriais ilgą laiką ignoruotais klasikiniais autoriais, pirmiausiai, Ciceronu ir Homeru (kurie dar mažai traukė viduramžių mokslininkus) 2. Senovės graikų kalbos, kaip svarbios klasikinių studijų, pirmiausiai, lotynų kalbos, studijos; 3. Biblijos tyrinėjimų suklestėjimas, paremtas autentiškų jos tekstų hebrajų ir graikų kalbomis kritiniu nagrinėjimu. Pastaroji veikla itin stiprino svarbų ryšį tarp pasaulietinio renesanso ir religinės reformacijos, kuri pirmiausiai ir akcentavo Šv. Rašto autoritetą. Šį darbą dirbo Petrarka, Boccacio, Guarino, ir popiežiaus sekretorius bei garsus kolekcionierius Podžio Bračiolinis (1380-1459). Moksliniai renesanso raiškai labai svarbūs tapo XV a. vid. (1453 m.) Konstantinopolio ir Bizantijos imperijos žlugimas. Nemaža dalis Bizantijos intelektualų rado prieglobstį Italijos miestuose, kartu atsinešdami su savimi graikų mokslo žinias. Šie procesai beje ryškėjo dar prieš 1453 m. – XIV – XV a. sandūroje Florencijoje graikų kalbos mokė bizantietis profesorius Manuelis Chrysoloras (1355-1415), vėliau taip pat graikas, Angelo Poliziano (1454-1494), poetas ir Homero vertėjas. XV a. antroje pusėje Florencija garsėjo savo mokslininkais helenistais ir hebraistais – Pico della Mirandola (1463-1494) ir Marsilio Ficino tyrinėjo kabalą, panašias problemas gvildeno Vokietijos, Prancūzijos mokslininkai. Moksline prasme, renesanso intelektualų tarpe XV a. antroje pusėje išsiskiria olandas Gerhardas Gerhardsenas (1466-1536 m.), geriau žinomas pagal pseudonimą Erazmas Roterdamietis. Jo interesų laukas puikiai iliustruoja, koks galėjo būti ar buvo to meto mokslininkas. Erazmas buvo karštas Šv. Pauliaus ir Platono šalininkas, 1516 m. išleidęs NT graikų kalba. Jis vienas pirmųjų deklaravo požiūrį, kurį vėliau išplėtojo Reformacija: Noriu, kad kiekviena moteris galėtų skaityti Evangeliją ir Šv. Pauliaus laiškus. Kad jie būtų išversti į visas kalbas. kad valstietis galėtų giedoti Šventojo Rašto nuotrupas eidamas paskui plūgą, o audėjas niūniuotų frazes pagal šaudyklės ritmą… Literatūroje. Chronologiškai grupuojant, renesanso sąjūdžio požymiai anksčiausiai ėmė reikštis literatūroje. Sąjūdžio pagrindas buvo mėginimas atgaivinti klasikinę lotynų kalbą, kuri iš tiesų patyrė nemažų transformacijų nuo V a. Kartu XIV a. pirmoje pusėje atgimsta romėniški literatūros žanrai: epas, odė, pastoralė ir kt., nežinoti viduramžiais. 1339 m. Toskanos poetas Francesko Petrarka sukūrė epą Afrika, kuriuo sekė Vergilijaus Eneidą. Petrarka, Tasso (Išvaduotoji Jeruzalė, 1581) mėgdžiojo Senekos, Plauto, Terencijaus, Horacijaus, Vergilijaus, Cicerono dėstymo stilių. Atskiru renesanso atstovų pasiekimu laikytinos antikinių autorių rankraščių paieškos - Fr. Petrarka atrado Cicerono laiškus, Florencietis popiežiaus sekretorius Poggio Bračiolini Kvintiliano ir Lukrecijaus darbus, Cicerono kalbas. Galiausiai su raštu ir literatūra glaudžiai susiję suformuotos studijos studia humanitatis, į kurių ratą pateko gramatika, retorika, poetika, istorija, etika, turėję “tobulinti žmogų”, kurti “žmogišką orumą”. Tai motyvuojama žmogiškomis savybėmis kalbėti bei skirti gėrį ir blogį. Pirmosios dvi disciplinos siejosi su kalba, etika tarnavo gėrio ir blogio atpažinimui. Poetika ir etika savo pavyzdžiais turėjo iliustruoti geruosius ir bloguosius veiksmus. Nors į studia humanitatis nebuvo įtraukti tikslieji mokslai , būtent jų įvaldymas leido pasireikšti renesansui skulptūroje ir architektūroje. Ryškiausia studia humanitatis pasiekimas klasikinės lotynų kalbos gramatikos atkūrimas Laurynas Valla (1407-1457) De elegantiis lingue latinitatis. To paties autoriaus puikus lotynų kalbos išmanymas ir naujų tyrimo metodų žinojimas, 1440 m. leido nustatyti, jog Konstantino dovanojimo aktas popiežiui Silvestrui I nėra originalas, bet keliais šimtmečiais vėliau surašytas falsifikatas. Bene didžiausias renesanso sąjūdžio pasiekimas, kuris kai kada pamirštamas nurodyti kaip pasiekimas, yra vietinių kalbų naudojimas kūryboje. Iki tol dominavusią, ir humanistų puoselėtą, lotynų kalbą ėmė stumti nacionalinės kalbos, pirmiausiai nuo Dantės Aligjerio Dieviškos komedijos parašytos Toskanos tarme. Architektūra ir skulptūra. “Antikos atkūrimas” ryškiai jautėsi ir architektūroje, kur buvo galima sekti išlikusių romėnų pastatų planais ir puošybos detalėmis. Filipo Brunelleschi (1377-1446), Leono Batista Alberti, Donato Bramante (1444-1514), Andrea Palladio ir kt. Autentikos paieškos, statant viešuosius pastatus, buvo paremtos ir romėnų architektūros darbų, pirmiausiai Vitruvijaus veikalo 10 knygų apie architektūrą studijomis (išspausdinta 1486 m., iki tol žinoma tik rankraštyje). Privačių namų, vilų statyba sekė Romos rašytojo Plinijaus Jaunesniojo laiškuose minimomis detalėmis. Skulptūroje, deja rašytinių romėnų darbų nebuvo išlikę, todėl sekta tik išlikusių klasikinių modelių proporcijomis. Naujovės – apvalus pastatų planas keitęs kryžiaus planą, skultūroje – biustai, raitelio paminklai, statulos ar jų grupės antikos motyvais. Tapyboje. Nebuvo įmanoma remtis išlikusiais fragmentais (tik XVIII a. po Pompėjų kasinėjimo atsirado romėniškos tapybos pavyzdžių), todėl sekta rašytiniuose šaltiniuose minimais paveikslų aprašymais. Naujovė – linijinės perspektyvos atradimas, portretai, kur mėgdžiota romėnų imperatorių atvaizdai monetose. Kūrybos procese atsirado nepriklausomi renesanso dailininkų atradimai – modelis pasisukęs ¾ pasukimu, iki pusės ar visu ūgiu, stovintis ar sėdintis, besišnekučiuojantis su draugais arba įsakinėjantis tarnams. XV a. dailėje vis tik pastebimi nemaži skirtumai. Be itališkos mokyklos ryškiai formavosi vokiečių menas, telkęsis aplink Albrechtą Diurerį, Lucasą Cranachą. Nors ryšiai su Italija buvo jaučiami, tačiau pastarųjų dailininkų kūryba nebuvo vien išvestinė iš Italijos. Galų gale tuo pat metu ir toliau veikė įtakinga grupė menininkų išlaikiusi tradicinę viduramžių kūrybos liniją, pvz. Vokietijoje ir Lenkijoje dirbęs Veitas Stošas arba Vitas Stvošas (1447-1533 m.), olandas Hieronimas Boschas ( miręs 1516 m.) ar flamandas Piteris Breigelis Vyresnysis (1525-1569 m.) Nors renesanso mene skverbėsi pasaulietiniai klausimai, didžioji Europos meno dalis vis dar buvo pašvęsta religinėms temoms, o visi didieji meistrai buvo giliai tikintys žmonės. Daugelis jų, Mikelandželas, Bocaccio, Picolomini vienu ar kitu periodu atsigręždavo išimtinai į religiją, netgi atsisakydavo savo kūrybos vaisių. Mikelandželo religinėje poezijoje taip apibūdina savo gyvenimo kelią ir kūrybą: Mano gyvenimo galas matyti, Jūrą galingą su luotu įveikęs Uostą pasieksiu – tą, kur mums reikia Savo darbus gerus ir blogus pristatyti. Kaip vaizduotę sunku sulaikyti! Ji kaip stabą mums meną pateikia, Bet klaida jį mylėti be saiko – Daug jis gali bėdos pridaryti… Siela puola prie To, kurs nuo kryžiaus Ją apglėbti galės, numaldyti. P. Burke apie renesansą Apeliuodamas į šiuolaikinius medievistų tyrimus, autorius abejoja perdėtu Renesanso unikalumu, kurį propagavo XIX a. istorikai Mišle ar Burkhardtas, sukūrę galima sakyti Renesanso mitą. Jo manymu itališkąjį Renesansą reikėtų matyti bendrame kitų viduramžių renesansų pvz., XII a. ar Karolingų renesansų kontekste. Visais atvejais literatūriniai ir meniniai pasiekimai ėjo kartu su domėjimosi klasikiniais mokslais atgijimu, ir abiem atvejais amžininkai apibūdino savąją epochą kaip atgimimo bei atsinaujinimo amžių.42 Iškeldamas klausimą ar apskritai buvo toks reiškinys kaip Renesansas, autorius pateikia kelis jo aprašinėjimo modelius. Pirmu atveju, teigia jis, jei renesansas suvokiamas kaip aiškiai apibrėžtas kultūrinis stebuklas ar modernybės proveržis, tokio reiškinio veikiausiai nebuvo. Tačiau vartojant šį terminą kaip tam tikrą pokyčių visumą Vakarų kultūroje, be griežto jų atribojimo nuo viduramžių, tokia sąvoka būtų tinkama ir vartotina. Galima teigti, kad renesanso žmonės iš tikrųjų įsivaizdavo kurią naują pasaulį atskirą nuo senojo. Štai 1492 m. italų mokslininkas Marsilio Fičino taip rašė: Šis šimtmetis nelyginant aukso amžius iškėlė į dienos šviesą jau beveik visai sunykusius laisvuosius menus: gramatiką, poeziją, skulptūrą, architektūrą, muziką, senovišką giedojimą pritariant Orfėjo lyra, - ir visa tai įvyko Florencijoje. Vėl atgavęs Antikos žmonių taip gerbtus, bet paskui pamirštus dalykus, šis amžius sujungė išmintį su iškalba, atsargumą su karyba šis amžius ištobulino astronomiją, o Florencijoje iš užmaršties tamsos prisikėlė Platono mokymas”. XV a. vid. Panašiai rašė ir garsusi Lorenzo Valla: Lotyniška garbė buvo palikta rūdims ir pelėsiams sunaikinti. Išmintingi vyrai nesutaria, kodėl taip atsitiko, tačiau aš drįstu blaiviai teigti, kad visi menai, artimiausiai susiję su laisvaisiais menais, tapyba, skulptūra, architektūra, taip ilgai ir smarkiai smuko, kad beveik sunyko sykiu su literatūra, o šiame amžiuje vėl buvo prikelti gyvenimui, taip pagausėjus gerų menininkų ir dabar suklestėjusios literatūros specialistų. Po beveik šimto metų Giogrio Vasari (1550 m.), beje pirmasis pavartojęs renescere terminą, savo Meno istorijoje pritarė, antikinių menų atgaivinimo po viduramžių miego idėjai. Jam viduramžių dailininkai buvo veikiau ne tapytojai, bet dažytojai. Šiuolaikiniai tyrinėtojai, P. Burke kaip ir daugelis istorikų linkę teigti, kad renesanso autoriai Petrarca, Alberti, Valla, Ficino ir kiti XIV-XV a amžiaus daugeliu atvejų buvo nutolę nuo to, ką jie laikė artimu, t.y. nuo antikinės Romos, ir artimesni tam, nuo ko jie tarėsi esą nutolę t.y. viduramžiams. Visi jie išaugo vėlyvųjų viduramžių kultūrinėje aplinkoje ir daug kuo tebepriklausė jai. “sūnų sukilusių prieš tėvus karta” Nemažai atvejų, kai deklaruodami atsiribojimą nuo viduramžių, Antikos tradicijomis palaikydavo ankstyvųjų viduramžių paveldą. Štai italų humanistas ir popiežiaus kanceliarijos sekretorius Pogio Braciolinis sukūrė šriftą, dabar vadinamą “renesansiniu”, kuris, kaip manė Pogio, yra antikinio šrifto atkartojimas. Iš tiesų Pogio raidyno formos rėmėsi ankstyvųjų viduramžių, konkrečiai vadinamąją karolingų minuskula, atsiradusia karolingų renesanso metu. Karolingų minuskula taip pat buvo kopija romėniškojo kursyvo, tačiau šiuo atveju Poggio rėmėsi antriniu šaltiniu. Kitas pavyzdys pateiktas P. Burke, architekto Brunelleschi sukurta Florencijos krikštykla, buvo ne antikinės šventyklos modelio atkartojimas, bet VIII a. Toskanos romaninio stiliaus pavyzdys43. Anot P. Burke viduramžių tradicijos tąsa pastebima netgi XVI amžiuje. Garsiajame Lodovico Ariosto poemoje Pašėlęs Orlandas (1516 m.) persipina dvi literatūrinės tradicijos. Pirmiausiai ryšku, jog autorius gerai susipažinęs su antikinio epo struktūra, tačiau kartu aiškus ir viduramžių romano, pirmiausiai Karolio Didžiojo ciklo poveikis (Orlando ne kas kitas, o didvyris Rolandas). P. Burke cituojamas literatūros istorikas A. Krailsheimeris (1971) mano, kad pastarasis darbas nėra vien paprasta antikinio epo imitacija, o kartu nėra akivaizdaus viduramžių romano sekimo, nes viduramžiška medžiaga traktuojama per ironijos prizmę. Taigi, tokią poemą galėjo parašyti tik žmogus, kuris tam tikra prasme priklausė abiems tradicijoms, o tuo pačiu nei vienai iš jų. Kitas pavyzdys Baltassare Castiglione veikalas Dvariškis (1528). Vėl gi nepaisant gausių antikinių citatų, ypač Cicerono, darbe stengiamasi nustatyti socialinių vaidmenų taisykles, kas iš principo yra grynai viduramžiškas dalykas, nežinomas nei Romoje nei Graikijoje. Kaip ir Ariosto atveju, tai kūrinys parašytas žmogaus gerai išmaniusio abi tradicijas - antikinė ir Viduramžių. Renesanso literatūroje kalbant religinėmis temomis šie prieštaravimai dar ryškesni. Renesanso atstovai buvo krikščionys, o ne pagoniškų dievų garbintojai. Petrarca, Alberti, Valla, Ficino buvo dvasininkai. Garsusis humanistas Aeneas Silvius Piccolomini net tapo popiežiumi Pijumi II. Visi šie autoriai taip pat rašė religinėmis temomis, netgi kūrė grynai viduramžiškus hagiografinius – šventųjų gyvenimo – tekstus. Šiuo atveju iš esmės klaidingas šveicaro J. Burckhardto teiginys, jog humanistai buvo iš esmės “pagonys”, kurie tik atidavinėjo duoklę krikščionybei. Dabartinė istoriografija teigia atvirkščiai, duoklė atiduodama pagonybei. Iš kitos pusės, šiuolaikinė istoriografija neatmeta tam tikros vertybinės įtampos kuri kamavo humanistus besirenkančius tarp antikinių ir krikščioniškųjų vertybių. Panaši vertybinė krizė beje pastebima ir kitų viduramžių renesansų metu. Štai ankstyvaisiais viduramžiais Bažnyčios Tėvai mėgino suderinti tradicinę antikinę ir naująją krikščioniškąją kultūrą – Šv. Jeronimo sapnas apie jo teismą Kristaus akyvaizdoje už tai, jog yra ne krikščionis, bet “ciceroninkas”44. Pasak P. Burke’o, atskirus renesanso kūrinius galima laikyti itin artimomis antikinių pavyzdžių imitacijomis, tačiau jų socialinis bei kultūrinis kontekstas buvo labai skirtingas, todėl daugelį renesansinių darbų galima laikyti kultūriniais hibridais, pagal vienus požymius antikiniais, pagal kitus – krikščioniškais ir viduramžiškais (pagal E. Wind tyrinėjimus, 1980). Renesanso literatūra tuo ir unikali, kad poemos, sekant Vergilijumi parašytos lotynų kalba, tačiau jose kalbama apie Kristaus gyvenimą. Anot P. Burke’o mes neturėtume laikyti renesanso revoliucija ta prasme, kad jo metu neįvyko staigaus ryšių su viduramžiais nutraukimo. Teisingiau būtų manyti, kad jis vystėsi palaipsniui, kai vis daugiau žmonių nepasitenkino vėlyvųjų Viduramžių kultūros elementais ir ieškojo ryšių su antika. Grįsdamas mintį, kodėl nuo Petrarkos laikų antikos paveldas tapo aktualesnis, istorikai mano, kad XIV-XV amžiais antikos pavyzdys ėmė vis labiau atitikti tuomečius poreikius. XII-XIII amžiuje iškilę šiaurės Italijos miestai, savivaldų susiformavimas skatino ir reikalavo gilesnio, įvairiapusiškesnio išsilavinimo, o jį galėjo patenkinti tik gausesnis antikos paveldo taikymas. Socialinė bazė Tai mažumos sąjūdis. Jis vyko išimtinai miestuose. Antikos idėjas mėgino atgaivinti “trys mažumos” – 1) humanistai, t.y. inteligentiškųjų profesijų atstovai, mokytojai, universitetų dėstytojai, notarai ir etc.; 2) valdančiojo sluoksnio atstovai: aristokratai, prelatai, kunigaikščiai, visi elito asmenys globoję, mecenavę naujas meno ir mokslo apraiškas; 3) menininkai, kilę iš miesto amatininkų bei krautuvininkų tarpo45. Pabaigai, kodėl itališkasis renesansas išliko? P. Burke’o atsakymas vienareikšmis. Lyginant su karolingų ar XII amžiaus renesansais, kurie gyvavo neilgai ir greitai sunyko, skirtumas tas, jog itališką renesansą, o vėliau ir užalpinėje Europoje paplitusį išsaugojo, leido gyvuoti spaudos atsiradimas.46 D. Charitonovičius apie Renesansą Garsaus rusų medievisto A.Gurevičiaus mokinys. Jis taip pat nemato lūžio požymių tarp renesanso ir viduramžių epochos. Aptardamas “renesanso žmonių” biografijas jis abejoja, nesutramdomo džiugesio euforija, neva tai būdinga jiems. Remdamasis J. Delumeau darbais (La peur en Occident XIV – XVIII, Baisumai Vakaruose), Charitonovičius mano jog greta džiugesio dėl ateities, tuo pat metu jaučiamas kylantis pavojus ir baimė. Anot jo, baimės motyvas dėl ateities, matyt vertė tą patį Dž. Bokačą senatvėje atsižadėti nuo Dekamerono idėjų. Galiausiai ir pats visas romano siužetas taip pat aprašomas mirties akivaizdoje – “puota maro metu”. Analogiška ir A.S. Piccolominio istorija. Visuotinis pasimetimas, melancholija, liūdesys, pasak D. Charitonovičiaus, taip pat yra renesanso žmonių bruožas. 1500 m. pasaulio pabaigos buvo laukta su dar didesniu ažiotažu ir baime, nei tai vyko 1000 m., o daugelis to meto svarbių įvykių – 1453 m. Konstantinopolio žlugimas, 1492 m. Kolumbo kelionė (beje vykusi 7000 m. nuo pasaulio sutvėrimo) – buvo Antikristo atėjimo ženklai. Deklaruoti renesanso idealai dažnai išvirsdavo į neigiamas formas – grožio siekimas vesdavo prie gobšumo ir turtų, atsiribojimas nuo “senųjų” moralės normų – moralės nuosmukiu ir pan. Netgi pagrindiniame Renesanso lopšyje Florencijoje humanistinės idėjos neapėmė didelės dalies gyventojų. Renesansas buvo ne aristokratiškas bet elitarinis, o humanizmo vertybės visiems atviros, tačiau ne visiems prieinamos.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!