Vedybų sutartys, jų notarinis tvirtinimas ir registravimo tvarka

T u r i n y s Įvadas 1. Vedybų sutarties samprata ir jos atsiradimo priežastys 6 2. Vedybų sutarties sudarymas ir įsigaliojimas 9 3.1 Vedybų sutarties notarinis tvirtinimas _____________________ 15 2.2 Vedybų sutarties turinys 18 3. Vedybų sutarties pakeitimas ir nutraukimas 23 3.1 Negaliojančios vedybų sutarties sąlygos 26 3.2 Vedybų sutarties negaliojimas 31 3.3 Vedybų sutarties pabaiga 33 4. Vedybų sutarties registras ir jo sąveika su kitais registrais 35 5. Vedybų sutarčių registro darbo krūvis nuo 2002 m. liepos 1 d. iki 2005 m. lapkričio 1 d. 41 6. Vedybų sutarties registravimo aktualumas ir problematiškumas 45 Išvados ir pasiūlymai Literatūros sąrašas Priedai MYKOLO ROMERIO UNIVERSITETAS TEISĖS FAKULTETAS DARBO TEISĖS IR SOCIALINĖS SAUGOS KATEDRA Strateginio valdymo ir politikos fakultetas Magistrantūros neakivaizdinis skyrius, studentė Gaiva Petrauskienė Studijos knygelės Nr.047625 TEMA VEDYBŲ SUTARTYS, JŲ NOTARINIS TVIRTINIMAS IR REGISTRAVIMO TVARKA Magistro baigiamasis darbas Darbo vadovas – Lektorė Dalija Svirbutienė Konsultantas – Vilnius, 2005 Į V A D A S „ Meilė – nuostabus netikrų pinigų dirbėjas, verčiantis ne tik variokus į auksą, bet ir auksą į variokus“ H. Balzakas Lietuvos Respublikos Konstitucija, Lietuvos Respublikos piliečių priimta 1992 m. spalio 25 d. referendumu, 38 straipsnis nustato, kad šeima yra visuomenės ir valstybės pagrindas, kad šeima grindžiama santuoka, kurią registruoja valstybė, pripažindama ir bažnytinę santuokos registraciją, kad sutuoktinių teisės šeimoje yra lygios ir kad valstybė saugo ir globoja šeimą. Beveik dešimt metų Lietuvoje nebuvo sutarties, kuri reguliuotu sutuoktinių turtinius santykius. Dažnai šeimose kyla ginčai dėl sugyvento turto dalybų. Žmogus nuo pat gimimo gyvena šeimoje ar kolektyve, vėliau sukuria savo šeimą. Vedybinio gyvenimo procese atsiranda įvairios šeimyninės problemos, kurias ne visada galima išspręsti taikiu būdu, todėl galima sakyti, kad ši problema: santykiai tarp sutuoktinių visada išlieka aktuali. Neišvengiamai kyla klausimas, koks valstybės vaidmuo reguliuojant, rodos, visiškai privačius jos piliečių tarpusavio santykius. Pastebimi du kraštutiniai atvejai. Kartais valstybė laikosi visiško nesikišimo principo. Manoma, kad viskas, kas susiję su šeimos santykiais, yra privatus reikalas, ir bet koks kišimasis laikomas žalingu. Šios pozicijos ydingumą atskleidžia Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnio reikalavimas valstybei užtikrinti minimalų teisinį reglamentavimą, kad būtų garantuojama šeimos santykių gerovė. Atvirkštinė padėtis susidaro, kai valstybė imasi visiško teisinio reglamentavimo. Įsišaknija nuostata, kad žmonės yra nepakankamai apdairūs ir būtent todėl valstybė turi detaliai reguliuoti jų tarpusavio ( taigi ir šeimos) santykius. Valstybė turi ieškoti aukso vidurio, siekti užtikrinti istoriškai susiformavusius idealus ir šeimos teisinių santykių pliuralizmą. Taigi, 2001 m. liepos 1 d. įsigaliojęs naujasis Lietuvos Respublikos Civilinis Kodeksas įtvirtino naują šeimos teisės institutą – vedybų sutartį. Tokio instituto atsiradimas išreiškė naują įstatymo leidėjo požiūrį į šeimos teisinių santykių reguliavimą – sutuoktiniams suteikta galimybė savo susitarimu nustatyti turto teisinį režimą, t.y. vedybų sutartis tapo priemone sutuoktinių turtiniams santykiams reguliuoti. Vedybų sutarties sudarymas yra svarbus gyvenimo momentas asmenims, kurie įregistruoja santuoką , ar prieš jos įregistravimą. Galima teigti, kad vedybų sutarties sudarymas nepraranda savo aktualumo, o atvirkščiai, dabartiniu socialiniu-ekonominiu laikotarpiu įgauna vis didesnę reikšmę. Taigi pagrindinis šio diplominio darbo tikslas – išnagrinėti vedybų sutarties institutą, išanalizuoti jos tvirtinimą ir registravimą. Darbe pagrindinis dėmesys bus skiriamas vedybų sutarčių formai, turiniui, bei jų sudarymui, pakeitimui, nutraukimui. Rašant šį diplominį darbą, buvo iškelti tokie pagrindiniai uždaviniai: • Apibrėžti vedybų sutarties institutą. • Apžvelgti vedybų sutarties sampratą ir jos atsiradimo priežastys. • Aptarti vedybų sutarties sudarymą ir įsigaliojimo sąlygas. • Išnagrinėti vedybų sutarties notarinį tvirtinimą, bei turinį. • Nagrinėti vedybų sutarties pakeitimo ir nutraukimo sąlygas • Išanalizuoti vedybų sutarties registravimą , bei registro sąveiką su kitais registrais Rašant diplominį darbą naudotasi trimis šaltinių grupėmis: užsienio autorių vadovėliai ir monografijos, nacionaliniai teisės šaltiniai bei nagrinėti Centrinėje hipotekos įstaigoje, esantys statistiniai duomenys. Galima pastebėti daug panašumų nagrinėjant vedybų sutarties institutą, o ypač vedybų sutarčių notarinį tvirtinimą ir registravimo tvarką tiek Lietuvos Respublikoje, tiek Latvijos Respublikoje ar Rusijos Federacijoje. Šiose valstybėse priimti civiliniai kodeksai įtvirtino naują institutą – vedybų sutartį. Todėl nemažą dalį literatūros šaltinių sudaro būtent šių valstybių teisininkų darbai. Šiame darbe pateikta kaimyninių valstybių – Rusijos Federacijos, Latvijos Respublikos civilinių įstatymų, reglamentuojančių vedybų sutarčių tvirtinimą ir registravimą, lyginamoji analizė. Diplominis darbas rašomas naudojant sisteminį, lingvistinį, lyginamąjį bei sociologinį – kokybinės bei kiekybinės dokumentų analizės tyrimo metodus. Diplominį darbą sudaro šešios dalys. Pirmoje dalyje trumpai apžvelgiama vedybų sutarties instituto samprata ir jos atsiradimo priežastys . Antrojoje dalyje autorė apžvelgia vedybų sutarties sudarymą, pagrindines problemas su kuriomis susiduria subjektai, norintys sudaryti vedybų sutartį. Nurodomi vedybų sutarties sudarymo reikalavimai, kuriuos reglamentuoja Civilinio kodekso pirmosios knygos 2 dalies 3 skyriaus teisinės normos, sutarties forma ir turinys turi atitikti šio skyriaus reikalavimus. Kadangi vedybų sutartis yra dvišalis sandoris, t.y. ji turi būti sudaryta pagal tokių sandorių sudarymo reikalavimus. Civilinio kodekso 1.74 straipsnis nurodo, kad vedybų sutartis ( ikivedybinė ir povedybinė) turi būti sudaroma notarine forma, t.y. turi būti patvirtinta notaro. Taigi, trečiojoje dalyje yra nagrinėjamas vedybų sutarties notarinis tvirtinimas., notaro funkcijos, atsakomybė, atsivėrusios galimybės įstojus į Europos Sąjungą. Antros dalies antrajame poskyryje kalbėsime apie vedybų sutarčių turinį, kadangi tai sutarties sąlygos, kurios atspindi sutuoktinių susitarimą dėl jų turtui taikomo teisinio režimo ir kitų tarpusavio turtinių santykių, tai nagrinėsime pakankamai išsamiai. Trečiojoje darbo dalyje nagrinėjamos vedybų sutarties pakeitimo, nutraukimo ir negaliojimo sąlygos. Visos sutarties pakeitimo kita ir jos nutraukimo klausimą reglamentuoja Civilinio kodekso 3. 106 straipsnis. Kadangi tai labai aktuali tema tarp subjektų sudarančių sutartį ir dažniausiai užduodamų klausimų, tai nagrinėsime pateikiant pavyzdžius, problemų sprendimo būdus. Atskiroje darbo dalyje aptarsime Vedybų sutarčių registro funkcijas, jo sąveiką su kitais registrais. Paskutinėje darbo dalyje „Vedybų sutarties aktualumas ir problematiškumas“, aptarsime atlikto tyrimo rezultatus, suteikiančius galimybę daryti išvadas apie naujojo civilinės teisės instituto aktualumą ir praktinį pritaikymą. Minėtoje darbo dalyje pateikiama pastebėtų praktikos problemų analizė bei galimi sprendimo variantai. Praktinėje darbo dalyje atskleistas Lietuvoje sudaromų vedybų sutarčių problemos paskatino pateikti atskirų rūšių vedybų sutarčių pavyzdžius, kurie, autorės nuomone, yra labai vertinga medžiaga teisininkams, t.y advokatams ir notarams , rengiantiems šias sutartis. Būtent notaro pareiga yra išaiškinti sandorio reikšmę ir prasmę, o taip pat teisines pasekmes, kad piliečiai nebūtų suklaidinti. Autorės nuomone, šis darbas bus pagalba ne tik teisininkams, bet asmenims besiruošiantiems sudaryti vedybų sutartį, kad būtų paneigtas mitas, jog vedybų sutartis – tai turtingųjų privilegija, skirta nedideliam labai turtingų žmonių sluoksniui ir todėl daugumai žmonių nėra aktuali. Paprastiems žmonėms trūksta informacijos apie vedybų sutartis ir nėra suinteresuoti jas sudaryti. Vedybų sutartys iš tiesų reikalingos žmonėms, kurie turi ką dalinti, t.y turi turto – visų pirma verslininkams ir ne tik, kadangi dabar žmonės tikrai gyvena geriau, pvz. imamos banko paskolos, perkami namai, automobiliai ir t.t. Jeigu sutuoktiniai yra praktiški, santuoka rizikinga arba nėra didelio pasitikėjimo, iš tiesų reikėtų pagalvoti apie tai, koks bus įnašas į šeimą ir kaip, esant reikalui, reikės viską pasidalinti. Šeimos teisės reguliuojami santykiai turi nemažai ypatumų, kurie lemia jų turinio reguliavimo savitumus. Įsigaliojus Civiliniam kodeksui, buvo įvesti nauji šeimos teisės institutai, kai kurios sritys vis dar nėra galutinai reglamentuotos, todėl kelia daug visuomenės ir specialistų diskusijų. Tokie institutai – šiuolaikinės šeimos teisės raidos pavyzdys ir rezultatas mėginant prisitaikyti prie pačios visuomenės demografinių pokyčių, todėl jie yra aktualūs visiems. 1. VEDYBŲ SUTARTIES SAMPRATA IR JOS ATSIRADIMO PRIEŽASTYS Nuolatinė teisės kaita neaplenkė ir šeimos teisės nuostatų. Dar keturiasdešimtaisiais metais Rusijos civilinių įstatymų dešimtame tome buvo galima rasti teisės normų, nustatančių žmonos paklusnumą vyrui, draudimą įvaikinti svetimus vaikus turint savų vaikų. Ne per seniausiai Vokietijoje, Norvegijoje egzistavo teisės norma, draudžianti vyro ir moters gyvenimą nesusituokus. Sovietų laikais Lietuvoje buvo kriminalizuotas homoseksualizmas. Tad kokios buvo akivaizdžios šeimos teisės pokyčių priežastys? Teisininkas V. Mikelėnas 2003 m. konferencijoje „ Šeimos teisės aktualijos“ visų pirma paminėjo ekonominius procesus, lėmusius tam tikrus sutuoktinių turtinių santykių reguliavimo pokyčius. Anksčiau žmona dažniausiai nedirbo ir jos kaip silpnesnės santuokos šalies, interesams apginti ištuokos atveju įstatymuose buvo numatytas jungtinės nuosavybės institutas. Dabar Civiliniame kodekse yra ir atskiro sutuoktinių turto institutas. Kaitą ne mažiau veikė ir socialinės visuomenės permainos. Toliau aptarsime vedybų sutarčių institutą ir jo atsiradimą priežastys. Naujojo Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso trečiosios knygos „Šeimos teisė“ struktūrą lėmė jos rengėjų naudoti šaltiniai. Ji buvo rengiama siekiant išnagrinėti kuo daugiau užsienio valstybių civilinių kodeksų ir specialių įstatymų, tarptautinių konvencijų ir kitokių šaltinių. „ Rengiant projektą buvo remtasi Olandijos civiliniu kodeksu, Prancūzijos civiliniu kodeksu, Vokietijos civiliniu kodeksu, Kanados Kvebeko provincijos civiliniu kodeksu, Šveicarijos civiliniu kodeksu, Švedijos santuokos įstatymu ir kitais Švedijos šeimos teisės aktais. Buvo siekiama suderinti Lietuvos Respublikos privatinę teisę su tarptautinės teisės šaltiniais- Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvencija bei kitomis tarptautinėmis konvencijomis šeimos teisės srityje, kurias yra ratifikavusi Lietuva“.1 Taip pat civilinio kodekso rengėjai analizavo kaip kitose valstybėse yra reguliuojami sutuoktinių turtiniai santykiai. Taigi, 2001 m. liepos 1 d. įsigaliojęs naujasis Lietuvos Respublikos Civilinis kodeksas įtvirtino naują šeimos teisės institutą – vedybų sutartį. Tokio instituto atsiradimas išreiškė naują įstatymo leidėjo požiūrį į šeimos teisinių santykių reguliavimą, t.y. sutuoktiniams suteikta galimybė savo susitarimu nustatyti turto teisinį režimą. Vedybų sutartis tapo priemone sutuoktinių turtiniams santykiams reguliuoti. Autorės nuomone, vedybų sutarties institutas yra labai perspektyvi Civilinio kodekso naujovė, susilaukianti vis didesnio atgarsio visuomenėje bei verčianti sutuoktinius keisti požiūrį į šeimos turtinius santykius bei jų reguliavimą. Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso trečioji knyga „ Šeimos teisė“ ( toliau – „Šeimos teisė“) nustato dvi sutuoktinių turto teisinio režimo rūšis: pagal įstatymus ir pagal sutartis.2 Sutuoktiniai nustatydami turto teisinį režimą pagal sutartis, turi sudaryti sutartį. Vis dar visuomenėje vyrauja nuomonė, kad vedybų sutartys yra būdingos tik tam tikram visuomenės sluoksniui, t.y. gana pasiturintiems žmonėms, sukaupusiems kapitalą ir turintiems savo verslą. Jie skyrybų atveju siekia apsaugoti save, jei ne nuo socialinių, tai nors nuo materialinių nuostolių. Kita vertus, vedybų sutartis yra paplitusi ir tarp žmonių, registruojančių santuoką antrą kartą, kurie pasijuto nuskriausti po pirmosios santuokos nutraukimo. Taigi, pagal Civilinio kodekso 3.101 straipsnį, vedybų sutartis yra sutuoktinių susitarimas, nustatantis jų turtines teises ir pareigas santuokos metu, taip pat po santuokos nutraukimo ar gyvenant skyrium ( separacija), sudarytas savanoriškai, išreiškiant bendrą susitariančiųjų valią ir grindžiamas šalių lygybe. Pagrindinis šiame apibrėžime nurodytas vedybų sutarties požymis, kad įstatymų leidėjas priskiria vedybų sutartį prie civilinių sutarčių. Iš to seka, kad vedybų sutartis – tai visų pirma susitarimas, kuris turi būti sudarytas tik laisvanoriškumo pagrindu, išreiškiant bendrą susitariančiųjų valią. Toks susitarimas grindžiamas šalių lygybe ir suteikia partnerio pasirinkimo laisvę jį sudarant. Vis dėlto vedybų sutartis turi daug specifinių požymių, susijusių su jos subjektais, dalyku, turinio ir formos reikalavimais, kurie skiria ją nuo kitų civilinių sutarčių. Šią sutartį gali sudaryti ne bet kurie fiziniai ir juridiniai asmenys, o tik ypatingas subjektų ratas – tai sutuoktiniai arba asmenys, ketinantys sudaryti santuoką. Tai reiškia, kad galimybė sudaryti vedybų sutartį tiesiogiai priklauso nuo galimybės tuoktis. Taigi, vedybų sutartis gali būti sudaryta ne tik esant santuokoje, bet ir iki jos įregistravimo ( ikivedybinė sutartis), iš to seka, kad ją gali sudaryti ir besiruošiantys tuoktis asmenys, apie kuriuos vedybų sutartyje neužsimenama. Be to, tokią sutartį turi teisę sudaryti ir sugyventiniai ( LR Civilinio kodekso 3.231 str.) ir jai taikomos visos vedybų sutartį reguliuojančios nuostatos, esančios „šeimos teisės“ 3.101 – 3.108 straipsniuose. Todėl manytume, kad tokia vedybų sutarties sąvoka ( LR Civilinio kodekso 3.101 str.) yra nepakankamai tiksli. Ji būtų daug tikslesnė, jei būtų pavadinta sužadėtinių, sutuoktinių, o taip pat partnerių ar sugyventinių turto teisinio režimo sutartimi ir suformuluota atsižvelgiant į anksčiau minėtas aplinkybes : „sužadėtinių, sutuoktinių ir partnerių ar sugyventinių turto teisinio režimo sutartis yra susitarimas, nustatantis jų turtines teises ir pareigas santuokos, separacijos, sugyvenimo laiku ir po santuokos nutraukimo ar pasibaigus bendram gyvenimui. Kita vertus, nors abiejų rūšių sutartis sudariusių asmenų statusas iki tam tikro laiko skiriasi, jos abi skirtos reglamentuoti būtent santuokinio ( vedybinio) gyvenimo partnerių turtinius teisinius santykius. Kitas vedybų sutarties požymis – tai sutarties dalykas. Kaip matosi iš sąvokos, tai turtas, dėl jo atsirandančios ir su juo susijusios teisės ir pareigos. Tai reškia, kad sutarties šalys gali apibrėžti įgyto iki santuokos ir jos metu, santuokos nutraukimo atveju ar pradėjus gyventi skyrium, turto likimą.3 Taigi, mūsų siūloma vedybų sutarties formuluotė, manytume, būtų tikslesnė ne tik subjektų atžvilgiu, bet ir tiksliau atspindi sutartinio turto teisinio režimo esmę, o būtent tai, kad sutartis liečia tik turtinį aspektą. Tai reiškia, kad vienas iš pagrindinių tikslų, siekiamų sudarant minėtą sutartį, yra noras teisiškai apsaugoti save nuo materialinių nuostolių skyrybų atveju ar pasibaigus bendram gyvenimui, o taip pat ir nuo nemalonių momentų bei ginčų dalinant turtą teisme. Pažymėtina, jog kilus turtinio pobūdžio ginčui tarp sutuoktinių, esant sudarytai vedybų sutarčiai, teismas vadovausis ne įstatymo nuostatomis, o vedybų sutartyje numatytomis sąlygomis. Taigi turtui dėl kurio susitariama, yra taikomas sutartinis, o ne įstatymu nustatytas teisinis režimas. Ir atvirkščiai, turtui dėl kurio teisinio režimo šalys vedybų sutartyje nesusitarė, taikomas įstatymu nustatytas sutuoktinių turto teisinis režimas. Teisinėje literatūroje nurodoma, jog vedybų sutartis yra įstatymo leidėjo sutuoktiniams suteikta galimybė išvengti turtinių santykių reguliavimo įstatymais. Kyla klausimas, ką daryti jeigu Vedybų sutartis sudaryta Vokietijoje, turtas įgyjamas Lietuvoje? Pagal Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso 1.37 straipsnį - sutartinėms prievolėms taikoma prievolės šalių susitarimu pasirinkta teisė. Šio straipsnio nuostatos įtvirtintos remiantis 1980 m. birželio 19 d. Romos konvencija dėl sutartinėms prievolėms taikytinos teisės, ji pasirašyta Europos Sąjungos narių. Pagal šalių autonomijos principą sutarties šalys gali pasirinkti, kurios valstybės teisė bus taikoma jų sudaromai sutarčiai, o jei jau sutartis pasirašyta, - papildyti sutartį atskiru susitarimu. Tačiau toks susitarimas negali pakeisti Lietuvos Respublikos imperatyvių teisės normų4 ( CK 1.37. 3 d.). Kaip matome, įstatymo leidėjas sutuoktiniams suteikia teisę šalių susitarimu nustatyti tarpusavio turtines teises ir pareigas, t.y. vedybų sutartis laikoma priemone sutuoktinių turto teisiniam režimui nustatyt ir šalių susitarimu pasirinkti, kurios valstybės teisė bus taikoma ( jeigu viena sutarties šalių yra užsienio valstybės pilietis). Panašios nuostatos dėl vedybų sutarties sąvokos yra laikomasi ir kaimyninių valstybių civiliniuose įstatymuose. Išsamesniam vedybų sutarties sąvokos suvokimui pateiksime keleto minėtų šalių civiliniuose įstatymuose įtvirtintus vedybų sutarčių apibrėžimus. Rusijos Federacijos šeimos kodekso 40 straipsnis vedybų sutartį apibūdina kaip ketinančių susituokti ar esančių santuokoje asmenų susitarimą, nustatantį turtines šalių teises bei pareigas santuokos metu bei santuokos nutraukimo atveju.5 Pateikta sąvoka iš esmės atitinka Lietuvos civilinių įstatymų pateikiamą apibrėžimą, tačiau akivaizdu jog subjektų, galinčių sudaryti vedybų sutartį ratas Rusijoje praplėstas ir įtvirtintas pačioje sąvokoje. Lietuvoje galimybę ketinantiems susituokti asmenims sudaryti vedybų sutartį galime nustatyti tik nagrinėdami Civilinį kodeksą kaip sisteminį teisės aktą, o konkrečiai 3.102 straipsnio 1 dalį, pagal kurią vedybų sutartis gali būti sudaryta iki santuokos įregistravimo. Latvijos Respublikos Civiliniame kodekse įtvirtinta norma, kad sutuoktiniai gali tarpusavio turtines teises nustatyti, pakeisti ar nutraukti vedybų sutartimi tiek iki santuokos sudarymo, tiek ir santuokos metu. Pažymėtina, kad Latvijos įstatymas numato tik du galimus sutuoktinių turto teisinius režimus: asmeninė arba bendroji jungtinė nuosavybė. Kaip matome vedybų sutarties apibrėžime nėra kalbama apie sutuoktinių turtines pareigas. 6 Tačiau tolimesnė teisės normų analizė rodo, jog sutuoktiniai prievoles vykdo iš jiems asmenine nuosavybės teise priklausančios nuosavybės ( pvz., prievolės, kurias sutuoktinis sudarė be kito sutuoktinio sutikimo, prievolės, kilusios iki santuokos). Jeigu asmenine nuosavybės teise priklausančio turto neužtenka, prievolės gali būti vykdomos ir iš bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės. Kaip matome, įvairių valstybių civiliniai įstatymai pakankamai skirtingai apibrėžia vedybų sutarties sąvoką, tačiau paties instituto esmė visur išlieka ta pati – sutuoktiniai turi teisę patys reguliuoti tarpusavio turtinius santykius ir naudotis vedybų sutarties institutu kaip priemone sutuoktinių turto teisinio režimo nustatymui. 2. VEDYBŲ SUTARTIES SUDARYMAS IR ĮSIGALIOJIMAS Vedybų sutarties sudarymas nėra sąlyga, būtina santuokai sudaryti ar egzistuoti. Sudaryti vedybų sutartį ar nesudaryti, sužadėtiniai ar sutuoktiniai sprendžia laisvai ir savarankiškai, nes tai yra jų teisė, o ne pareiga. Tuo pačiu būtina pabrėžti, kad vedybų sutartyje turi būti išreikšta bendra sutuoktinių ( sužadėtinių) valia, kitaip tariant, turi būti vieninga valios išraiška. Vedybų sutarties sudarymas turi būti laisvas ir nuo bet kokio išorinio poveikio. Jei vienas iš sutuoktinių ( sužadėtinių ) verčia kitą sutuoktinį arba kiti asmenys ( pavyzdžiui, tėvai) verčia sutuoktinius ( sužadėtinius ) sudaryti sutartį prieš jų valią, tai yra grubus įstatymo pažeidimas, o tam tikromis aplinkybėmis gali būti kvalifikuojamas kaip baudžiamasis nusikaltimas. Vedybų sutarčiai yra būdingos savitos jos sudarymo sąlygos. Ji gali būti sudaryta iki santuokos įregistravimo ( ikivedybinė sutartis) arba bet kuriuo metu po santuokos įregistravimo ( povedybinė sutartis). Tai reiškia, kad pastaroji sutartis galės būti sudaryta nepriklausomai nuo santuokoje praleistų metų. Vedybų sutartis Civilinio kodekso trečiojoje knygoje numatyta kaip galimybė išvengti turtinių sutuoktinių santykių reguliavimo įstatymo normomis. Taigi sudaryti vedybų sutartį yra besituokiančių asmenų ar sutuoktinių teisė, bet ne pareiga. Civilinio kodekso 3.102 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad ši teisė gali būti įgyvendinta ne tik sudarant santuoką, bet ir ją įregistravus. Atsižvelgiant į tai, kada teisė įgyvendinama, vedybų sutartis bus vadinama ikivedybine arba povedybine.7 Koks yra santykis tarp ikivedybinės sutarties ir ateityje sudarytos santuokos? Viena vertus, toks santykis yra aiškus ir vienpusiškas: santuoka yra būtina ikivedybinės sutarties įsigaliojimo sąlyga, tačiau pati santuoka ir jos galiojimas visiškai nepriklauso nuo ikivedybinės sutarties sudarymo. Kita vertus ikivedybinės sutarties sudarymas galėtų turėti įtakos ir būsimai santuokai, atsižvelgiant į kai kurias Civilinio kodekso naujoves. Kaip pavyzdį galima paminėti sužadėtuvių institutą. Atsisakius sudaryti santuoką, ikivedybinė sutartis galėtų būti rimtu argumentu įrodinėjant susitarimo tuoktis faktą ir reikalaujant atlyginti turėtus nuostolius. Kaip jau minėjome, vedybų sutartį gali sudaryti ne bet kurie fiziniai ir juridiniai asmenys, o tik specialūs subjektai – sutuoktiniai arba asmenys, ketinantys sudaryti santuoką. Vadinasi, vedybų sutartį gali sudaryti tik pilnamečiai, priešingos lyties, veiksnūs fiziniai asmenys, nesusiję tarpusavyje artimos giminystės ryšiais. Tokie asmenys turi būti tarpusavyje susituokę arba ketinantys sudaryti santuoką .8 Civiliniame kodekse atskirai išskirti ir kai kuriems specialiems vedybų sutarties sudarymo atvejams taikomi reikalavimai, susiję su nepilnamečio asmens interesų apsauga bei aiškiu asmens valios išreiškimu, t.y.: • Nepilnametis gali sudaryti vedybų sutartį tik po santuokos įregistravimo ( CK 3. 102 str. 3 d.); • Sutuoktinis, teismo sprendimu pripažintas ribotai veiksniu, gali sudaryti vedybų sutartį tik esant rašytiniam jo rūpintojo sutikimui, jeigu toks sutikimas neduodamas, sutuoktinio prašymu leidimą sudaryti vedybų sutartį gali duoti teismas ( CK 3. 102 str. 4 d.) Taigi, komentuojamo straipsnio 3 dalyje draudžiama sudaryti ikivedybinę sutartį nepilnamečiui. Šis ribojimas taikomas ir emancipuotiems nepilnamečiams, nors jie įgiję bendrąjį civilinį veiksnumą. Nesulaukęs 18 metų asmuo gali įgyvendinti savo teisę sudaryti vedybų sutartį tik įregistravęs santuoką. Kyla klausimas, ar asmens galėjimas sudaryti ikivedybinę sutartį priklauso nuo santuokinio veiksnumo, ar reikėtų vadovautis bendromis normomis dėl sutartinio veiksnumo? Kitaip tariant, ar taikytinas principas turintis teisę tuoktis taip pat turi teisę sudaryti vedybų sutartį . Gali būti atvejų, kai asmuo teisiškai negali sudaryti santuokos, bet gali sudaryti ikivedybinę sutartį ir atvirkščiai? Kaip jau minėjome, nepilnametis pagal Civilinio kodekso 3.102 straipsnio 3 dalį gali sudaryti tik povedybinę sutartį. Ši norma neatsižvelgia į naujai įvestą emancipacijos institutą. Emancipuotas nepilnametis turi teisę pats tvarkyti savo turtinius reikalus, ir, jei nesietume galėjimo sudaryti ikivedybinę sutartį su santuokiniu veiksnumu, minėtoji Civilinio kodekso 3.102 str. 3 dalies norma nepagrįstai ribotų emancipuoto nepilnamečio teises. Kalbant apie kitus nepilnamečius ( neemancipuotus), reikia išnagrinėti tokius galimus atvejus. Civiliniame kodekse yra numatyta, kad teismo leidimu asmuo gali tuoktis ir nesulaukęs pilnametystės. Kyla klausimas, ar nevertėtų leisti sudaryti ikivedybinę sutartį tiems nepilnamečiams, kurie yra gavę teismo leidimą tuoktis? Atsižvelgiant į tai, kad toks leidimas dar nesuteikia visiško veiksnumo, logiškas būtų reikalavimas gauti tėvų ar rūpintojų sutikimą sudaryti tokią sutartį. Kita vertus, jei santuokinio veiksnumo nelaikytume būtina prielaida ir vadovautumėmės bendromis normomis dėl sutarčių sudarymo, ar nepilnamečiai negalėtų sudaryti ikivedybinę sutartį, kaip ir bet kokią kitą, tėvų ar rūpintojų sutikimu ? Įstatymas leidžia sudaryti sutartį prieš neribotą laiką iki santuokos. Kas gi trukdo nepilnamečiui sudaryti sutartį, juo labiau, kad sutartis vis tiek negalios ? Atrodo, tokiu atveju pati vedybų sutartis netektų prasmės. Taigi galėjimo sudaryti vedybų sutartį ir santuokinio veiksnumo ryšys atrodo akivaizdus. 9 Vedybų sutarties sąlygos gali būti įgyvendinamos sutuoktinių nepriklausomai nuo veiksnumo, tik jeigu tam tikri sutarties punktai nereikalauja iš sutuoktinių juridinių aktų atlikimo.10 Kita vertus, sudarydami vedybų sutartį sutuoktiniai turi būti veiksnūs. Tačiau, kaip jau minėjome, naujasis Civilinis kodeksas numato atvejį, kai sutuoktinis, kuris teismo sprendimu pripažintas ribotai veiksniu, gali sudaryti minėtą sutartį, bet yra būtinas rašytinis jo rūpintojo sutikimas. Tokia nuostata atrodo logiška ir visiškai atitinka bendruosius sandorių sudarymo reikalavimus. Kyla klausimas, ar minėta norma kalba tik apie ribotai veiksnų sutuoktinį. Ar tai reiškia, kad ribotai veiksnus asmuo, kaip ir nepilnametis, galėtų sudaryti tik povedybinę sutartį? Aišku, kad tai būtų neteisinga dėl kelių priežasčių: pirma, ribotai veiksnus asmuo, skirtingai nuo pilnamečio, gali tuoktis be apribojimų, todėl taikant principą turintis teisę tuoktis taip pat turi teisę sudaryti vedybų sutartį, draudimas jam sudaryti vedybų sutartį būtų nelogiškas; antra, skirtingai nuo nepilnamečio, ribotai veiksnaus asmens santuoka nepanaikina jo veiksnumo apribojimo, taigi jo teisinė padėtis sandorių sudarymo prasme nesikeičia; trečia, Civilinio kodekso nuostata dėl riboto veiksnaus asmens galėjimo sudaryti vedybų sutartį nėra tokia kategoriška, kaip nepilnamečio atžvilgiu, todėl akivaizdžiai egzistuoja galimybė vadovautis bendromis normomis dėl sandorių sudarymo ir pripažinti ribotai veiksniam asmeniui teisę sudaryti ikivedybinę sutartį. Skirtingai nuo ribotai veiksnaus asmens, neveiksnus asmuo neturi teisės sudaryti santuokos, todėl suteikimas jam teisės sudaryti ikivedybinę sutartį būtų beprasmis. Tačiau jeigu asmuo pripažįstamas neveiksniu jau po santuokos sudarymo, ar gali jo globėjas sudaryti jo vardu vedybų sutartį su kitu veiksniu sutuoktiniu? Nors užsienio literatūroje tokia galimybė pripažįstama11, atsakymas turėtų būti neigiamas. Civilinio kodekso 3.240 straipsnio 2 dalis nustato globėjo teisę sudaryti globotinio vardu visus būtinus sandorius. Vargu, ar vedybų sutartis priskirtina prie tokių sandorių. Vedybų sutartis, kaip ir bet kokia kita, yra laikoma juridiniu dokumentu, pasirašyta abiejų šalių. Tačiau paprastą sutartį gali pasirašyti ir šalių atstovai, kurie turi tam notaro patvirtintą įgaliojimą. Kyla klausimas: ar gali vedybų sutartį pasirašyti šalių atstovai. „ Šeimos teisę reglamentuojančios nuostatos vienareikšmio atsakymo nepateikia, tačiau nuostata, įtvirtinta pirmos knygos II dalies „Sandoriai“ 1.70 straipsnyje, numato, kad neleidžiama sudaryti sandorio per atstovą, jeigu to pobūdžio sandorį kaip to sandorio šalis gali sudaryti tik asmeniškai pats fizinis asmuo...“ 12 Taigi, ar galima priskirti prie tokio pobūdžio sutarčių vedybų sutartį ? Kai kurie autoriai ( A. Ignatenko, E.A. Čefranova) teigia, kad vedybų sutartis yra priskirtina tokio pobūdžio sutartims ir yra glaudžiai susieta su jos dalyvių asmenybėmis, todėl ji negali būti sudaryta per įstatyminį atstovą ar turint įgaliojimą, išduotą vienos iš šalių. S. N. Bondovo manymu, vedybų sutarties sudarymas per atstovą esant tinkamai įformintam įgaliojimui, kuriame nurodytos pagrindinės vedybų sutarties sąlygos, yra visiškai priimtinas, nes sandoris yra turtinio pobūdžio.13 Manytume, kad pastaroji sutartis neturėtų būti sudaroma per atstovus, kadangi šiai sutarčiai būdingas specialus subjektų ratas, kur šalis sieja ne tik turtinio pobūdžio, bet ir asmeniniai šeiminiai santykiai. Ši sutartis turi savo specifiką ir glaudžiai susijusi su sutuoktinių statusu. Todėl būtų tikslinga įtvirtinti nuostatą, numatančią, kad vedybų sutartį turi teisę sudaryti tik asmenys, padavę pareiškimus įregistruoti santuoką, arba sutuoktiniai. Autorės nuomone, vedybų sutartį turi sudaryti tik patys sutuoktiniai arba besituokiantys asmenys. Kodėl niekam nekyla klausimas . Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso nuostatos teigia, kad asmenys norintys susituokti asmeniškai paduoda nustatytos formos prašymą vieno iš jų arba jų tėvų gyvenamosios vietos civilinės metrikacijos įstaigai. Santuoka registruojama dalyvaujant tik patiems sutuoktiniams ir dviem liudytojams. Neleidžiama registruoti santuoką pagal įgaliojimą arba per atstovą.14 Iš to, kas buvo pasakyta anksčiau, darytina išvada, kad atstovavimo pagal įstatymą institutas vedybų sutarties atžvilgiu Lietuvoje netaikytinas. Dėl sutartinio atstovavimo teorijoje nuomonės išsiskiria. „ Autoriai, priskiriantys vedybų sutartį prie griežtai asmeninio pobūdžio sandorių, neigia sutartinio atstovavimo galimybę“.15 Latvijoje toks sutartinis atstovavimas yra draudžiamas įstatymu.16 Kiti autoriai, nematantys didesnio skirtumo tarp įprastų komercinių sandorių ir vedybų sutarties, pripažįsta galimybę ją sudaryti per atstovą.17 Įvairiose valstybėse šis institutas pasižymi tam tikra specifika bei savitumu, tačiau jos esmė išlieka ta pati: susituokiantiesiems ( sutuoktiniams) suteikimas gana plačių galimybių atsisakyti sutuoktinių turto teisinio režimo, kuris numatytas valstybės teisėje ir, kuris automatiškai pradeda veikti nuo santuokos sudarymo momento, nesant vedybų sutarčiai. Tiek Skandinavijos ( Švedijos, Norvegijos, Danijos) tiek Latvijos, Rusijos ir kitose valstybėse keliami griežti vedybų sutarties sudarymo reikalavimais, t.y numatytas specialus registravimo mechanizmas, leidžiantis suinteresuotam asmeniui sužinoti jei ne vedybų sutarties turinį, tai bent jau jo sudarymo faktą. Pastarąją sutartį galima sudaryti tiek iki santuokos, tiek ir bet kuriuo jos metu, tačiau visais atvejais būtina notarinė jos sudarymo forma. Be to, vedybų sutartyje numatytas teises ir pareigas gali riboti tam tikras terminas ar sąlyga, ką numato ir Lietuvos Respublikos „ Šeimos teisės“ nuostatos. Paminėtina, kad ir užsienio valstybėse vedybų sutarčių sudarymo laisvė nėra beribė, t.y. įstatymuose galioja bendra taisyklė, numatanti, kad vedybų kontrakto sąlygos negali prieštarauti gerai moralei, imperatyvioms civilinės ir šeimos teisės normoms. Vedybų sutarčių skirstymas į ikivedybines ir povedybines turi praktinę reikšmę nustatant jų įsigaliojimo momentą. Pagal Civilinio kodekso 3. 102 straipsnio 2 dalį povedybinė sutartis įsigalioja, kai sudaroma, jeigu pačioje sutartyje nenurodyta kitaip. Vadinasi, sutuoktiniai gali apibrėžti vedybų sutarties įsigaliojimą tam tikru terminu ar sąlyga. Savo ruožtu ikivedybinė sutartis įsigalioja nuo santuokos įregistravimo dienos. Čia svarbūs du aspektai: pirma, nors joje, palyginti su povedybine sutartimi, nėra minima galimybė susitarti dėl vėlesnės įsigaliojimo datos, tačiau toks ribojimas neturėtų jokio pagrindo, todėl 2 dalies pirmasis sakinys turėtų būti aiškinamas kaip leidimas ketinantiems susituokti asmenims numatyti, kad ikivedybinė sutartis įsigalios vėliau, nei bus įregistruota santuoka; antra, atkreiptinas dėmesys, kad įstatyme nėra jokių reikalavimų, per kiek laiko nuo ikivedybinės sutarties sudarymo būtina įregistruoti santuoką. Tai reiškia, kad ikivedybinė sutartis gali įsigalioti praėjus bet kiek ( net ir labai daug ) laiko nuo jos pasirašymo. Svarbiausia, kad būtų įregistruota sutartį sudariusių asmenų santuoka. Priešingu atveju tokia sutartis neturės jokios teisinės galios.18 Kadangi vedybų sutarties įsigaliojimas yra labai svarbus turto teisinio režimo nustatymui, šiuos momentus reikia išnagrinėti išsamiau. Galimi trys vedybų sutarties įsigaliojimo momentai: 1. Įsigaliojimas nuo vedybų sutarties sudarymo momento, t.y. kai šalys susitaria dėl esminių sutarties sąlygų ir suteikia jai reikiamą formą. Civilinis kodeksas reikalauja notarinės vedybų sutarties formos ( 3.103. str. 1 d.). Notarinė forma privaloma tiek ikivedybinėms, tiek povedybinėms sutartims. Taip pat numatomas sutarties įregistravimas vedybų sutarčių registre. 2. Įsigaliojimas nuo santuokos įregistravimo. Ši tvarka taikoma ikivedybinėms sutartims. Pabrėžtina, kad nėra nustatyta kokių nors laiko ribų tarp ikivedybinės sutarties ir santuokos sudarymo. Ikivedybinė sutartis galėtų būti sudaryta tiek santuokos registravimo dieną, tiek prieš gana ilgą laikotarpį iki jos ( pvz. vienus metus). Nurodymas, kad ikivedybinė sutartis įsigalioja nuo santuokos sudarymo, anot jų, yra ne atsitiktinė, šalių sutarta, bet įstatymo imperatyviai nustatyta vedybų sutarties galiojimo sąlyga. Iš viso to, kas pasakyta, daromos tokios išvados. Jeigu laikysime santuoką esmine vedybų sutarties sąlyga, tai ikivedybinė sutartis bus laikoma sudaryta tik nuo santuokos registravimo dienos. Jeigu teigsime, kad teisė sudaryti vedybų sutartį suteiktina tik asmenims, pateikusiems prašymą dėl santuokos įregistravimo, tai gali kilti klausimas: „Ar gali būti sudaromos kelios ikivedybinės sutartys su skirtingais asmenimis, arba pažeidžiant tokias santuokos sudarymo sąlygas kaip monogamija, artimos giminystės nebuvimas? Ne mažiau svarbus yra santuokos sudarymo momento nustatymas. Problemų gali kelti bažnytinės santuokos pripažinimas, o būtent tai, kad Civilinis kodeksas suteikia bažnytinės santuokos įtraukimui į civilinės metrikacijos įstaigos apskaitą konstitucinę reikšmę. Teisiškai nuo įtraukimo į apskaitą priklauso tokios santuokos pripažinimas ir įsigaliojimas, o atitinkamai ir vedybų sutarties galiojimas. 19 3. Įsigaliojimo momentas gali būti šalių nustatytas pačioje vedybų sutartyje, svarbu tik, kad šis momentas būtų po santuokos įregistravimo. Vedybų sutartis sukelia teisines pasekmes tik ateičiai, jei šalys nesusitarė kitaip. Šalys gali nustatyti vedybų sutarties taikymą tiek jau turimam, tiek ir būsimam turtui. Kitaip tariant galimas tam tikras atgalinis vedybų sutarties galiojimas. Jei šis klausimas specialiai neaptartas ir iš pačios sutarties sąlygų neišplaukia ko kito, vedybų sutartis taikytina tik po jos įsigaliojimo įgytam turtui. Nepritartina literatūroje pareikštai nuomonei, kad minėtu atveju vedybų sutartis bus taikoma visam turtui, įgytam santuokoje. 20 Pabrėžtina, kad Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 24 straipsnio 2 dalis draudžia vedybų sutartimi keisti turto, įgyto iki Civilinio kodekso įsigaliojimo, teisinį režimą. Ši nuostata taikoma sutuoktinių turtui, kuris buvo įgytas iki 2001 m. liepos 1 d. Pagal 1964 m. Lenkijos Šeimos ir globos įstatymų kodeksą sutuoktinių sudaroma sutartis turi būti patvirtinta notariškai, ji gali būti sudaryta tiek esant santuokoje, tiek ir prieš jos sudarymą. Taigi, sutuoktiniai turi galimybę nustatyti sutartinį turto režimą – turto atskirumo arba apribotą turto bendrumą. Nepaisant to, kad vedybų sutarties institutas Lenkijoje įtvirtintas jau gana seniai, vedybų sutartys yra sudaromos gana retai.21 Latvijos Respublikos Civilinis kodeksas numato, kad sutuoktiniai savo turtinius santykius gali sureguliuoti vedybų sutartimi, kurią gali sudaryti tiek iki santuokos, tiek ir jos metu. Pastaroji sutartis turi būti patvirtinta notariškai, asmeniškai dalyvaujant susituokiantiems arba sutuoktiniams, o jei susituokiantieji arba sutuoktiniai yra nepilnamečiai, tai ir jų įstatyminiams atstovams. Kodeksas tiesiogiai numato, kad vedybų sutartis negali būti sudaryta per atstovus.22 Taigi, vedybų sutartį galima sudaryti tiek iki santuokos įregistravimo, tiek ir bet kada santuokos metu. Nuo to, kada yra sudaryta vedybų sutartis, priklauso šios sutarties įsigaliojimo momentas, sutartyje numatytų teisių ir pareigų atsiradimas. 2.1 VEDYBŲ SUTARTIES NOTARINIS TVIRTINIMAS Teisininkai profesionalai, dirbdami kasdienį savo darbą, vis dažniau priversti narplioti meilės, turto, neapykantos, skriaudų mazgą, į kurį mūsų gyvenimus susuka greitėjantis gyvenimo tempas, atradimai bei praradimai ir rizika. Notaras yra viešosios tarnybos subjektas, turintis tam tikrą dalį valstybinės valdžios, todėl jo statusas teisinėje sistemoje apibrėžiamas kaip pareigūno. Jo patvirtinti aktai turi teismo sprendimo galią. Kadangi vedybų sutartis yra dvišalis sandoris, ji turi būti sudaryta pagal tokių sandorių sudarymo reikalavimus. Juos reglamentuoja Civilinio kodekso pirmosios knygos 2 dalies skyriaus teisinės normos. Sutarties forma ir turinys turi atitikti šio skyriaus reikalavimus. 23 Civilinio kodekso 1.74 straipsnis nurodo, kad vedybų sutartis ( ikivedybinė ir povedybinė) turi būti sudaroma notarine forma, t.y. turi būti patvirtintos notaro. Tinkamai įformintas notarinis dokumentas užkerta kelią nepagrįstiems ginčams, gina sąžiningus žmones. Ne veltui notarai yra vadinami prevenciniais teisėjais, jų pareiga – užkirsti kelią ginčams, užtikrinti civilinių teisinių santykių stabilumą, profesionaliai įvertinti galima riziką, išaiškinti šalims atliekamų notarinių veiksmų prasmę ir padarinius, kad teisinių žinių stoka nesukeltų neigiamų padarinių kuriai nors sandorio šaliai. Notaras, tvirtindamas sandorį savo parašu ir antspaudu, įrašydamas jį į notarinių veiksmų registro knygą, suteikia šiam aktui visuomeninę reikšmę ir juridiškai privalomo dokumento galią ( lex est quod notamus – ką patvirtina notaras, tampa įstatymu). Taigi, sandoris sudarytas rašytine forma turi būti sudarytas taip, kad dokumentas išreikštų sandorio turinį. Dvišaliui sandoriui – vedybų sutarčiai – galioja visi sandorių formos ir turinio reikalavimai. Už vedybų sutarties patvirtinimą notarui mokamas 100-300 Lt atlyginimas. Notaro atlyginimą už sutarčių patvirtinimą sumoka šalių susitarimu nurodyti sutarties dalyviai.24 Tekstas turi būti parašytas aiškiai ir tiksliai, sutarties dalyką liečiantys skaičiai ir terminai turi būti nors vieną kartą užrašyti žodžiais. Vardai, pavardės, asmens kodai ir adresai turi būti nurodyti pilnai. Visi išvardyti atributai, surašyti teisingai ir tvarkingai, neleis nevienareikšmiškai interpretuoti sutarties tekstą. Sutartis, be abejo turi būti pasirašyta ją sudariusių asmenų. Jei asmuo dėl fizinių trūkumų negali pasirašyti ir už jį pasirašo kitas asmuo, parašas turi būti notaro patvirtintas įstatymų nustatyta tvarka. Pagal Civilinio kodekso 1.93 straipsnio 3 dalį privalomos notarinės formos nesilaikymas daro vedybų sutartį negaliojančią. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Notariato įstatymo 30str. notaras ne tik privalo patikrinti vedybų sutarties sutikimą su įstatymais, bet ir išaiškinti šalims jos reikšmę.25 Notaro atliekama vedybų sutarties teisėtumo kontrolė yra labai reikšminga siekiant užtikrinti tiek pačių sutuoktinių, tiek trečiųjų asmenų ( ypač kreditorių) interesus. Įstatymo reikalavimas pateikti vedybų sutartį tvirtinti notarui taip pat reiškia, kad notarai įgyja galimybę ir kartu pareigą formuoti vedybų sutarčių sudarymo praktiką. 26 Rusijos Federacijos šeimos kodekse, priimto 1995 m. sausio 1 d. nenurodoma, kaip greitai po vedybų sutarties sudarymo turi būti įregistruota santuoka, tačiau akivaizdu, jog kol santuoka nebus įregistruota, tol vedybų sutartis nesukels jokių teisinių pasekmių. Įstatymas numato notarinę vedybų sutarties sudarymo formą, tačiau nereikalauja ( priešingai nei Lietuvos Respublikos „šeimos teisės“ normos) jos registracijos atitinkamame registre. Notarinės vedybų sutarties formos nesilaikymas daro sutartį negaliojančią, bet ši taisyklė turi išimtį: jei viena iš vedybų sutarties šalių faktiškai pradėjo ją vykdyti, o kita vengia įforminti sutartį notarine tvarka, tai minėta sutartis teismine tvarka gali būti pripažinta galiojančia ir tokiu atveju jos įforminti notarine tvarka nebereikia.27 Kyla klausimas – kokia yra notaro atsakomybė tvirtinant sutartis ir ar notaras privalo atlyginti žalą, jeigu jo veiksmuose nėra kaltės ? Atsakant į pateiktą klausimą pirmiausiai reikia pabrėžti, kad nors notarai ir yra nepriklausomi, jų atsakomybė išlieka, daugeliu atveju jie turi užduotį saugoti profesinę paslaptį. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija civilinėje byloje Nr. 3K – 3- 33n/2000 m. konstatavo, kad notarų veiklos ypatybės ir reikšmė kelia griežtesnius atidumo, atsargumo, rūpestingumo reikalavimus. Atskirais atvejais veiksmai gali būti atlikti ir nesant pačios kaltės, tradiciškai suvokiamos kaip deliktinės atsakomybės pagrindas bet kuriam asmeniui ( pvz., klaida, apgaulė ir pan.), todėl, esant civilinės atsakomybės draudimui, žalos atlyginimas įmanomas ir tais atvejais, kai deliktinės civilinės atsakomybės taikymas nebūtų galimas. Tai iš principo naujas notaro civilinės atsakomybės interpretavimas. 28 Pagrindiniai notaro profesijos principai : nepriklausomumas, nešališkumas, profesinė paslaptis ir jos išsaugojimas. Notaras yra išskirtinė laisvoji profesija, kurios kartais kritikuojamus bruožus lemia specialios funkcijos. Notarai padeda išlaikyti teisinį stabilumą, vykdo tam tikrą prevencinę funkciją, o tai ypač svarbu šiuolaikiniame pasaulyje, kai teise dažnai stengiamasi manipuliuoti. Notarai ne tik konsultuoja klientus, bet ir pataria prieš bet kokį notarinį veiksmą pagalvoti, pasikonsultuoti ir neskubėti atlikti bet kokį notarinį veiksmą. Kiekvienos sutarties sudarymas yra individualus dalykas. Mūsų visuomenėje paprastai viskas vyksta atvirkščiai – pirma padarau, o paskui pagalvoju. Tada priekaištaujame notarams – kodėl neįspėjote, nors, sudarant sutartį, notaras kelis kartus perspėjo , pasiūlė viską gerai apgalvoti kokios gali būti pasekmės. Bet tuo momentu norisi viską greičiau įforminti. Reikia suprasti vieną dalyką, kad notaras reikalingas ne tam, kad uždėtų antspaudą, notaro darbas patarti žmogui, numatyti perspektyvas ir pasekmes. Įstojus į Europos Sąjungą Lietuvos notariatas negali likti šalyje vykstančių politinių procesų nuošalyje. Reikia taikyti ir Europos Sąjungos teisės aktus, prisijungti prie bendros registravimo sistemos ( pvz., atsiras galimybė ir būtinybė tikrinti ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje sudarytas vedybų sutartys). Laukia nauji iššūkiai: elektroninio archyvo kūrime, nes jau šiandien techninės priemonės leidžia sudaryti sandorius neatsižvelgiant į atstumą. Reikia kuo daugiau plėtoti bendradarbiavimą su užsienio valstybių notariatais, spręsti problemas, rengiant mokslines konferencijas ir panašiai. Reikia tobulinti notariato veiklą, daugiau dėmesio skirti notarų kvalifikacijai, etikai.29 2.2 VEDYBŲ SUTARTIES TURINYS Vedybų sutarties turinys – tai sutarties sąlygos, kurios atspindi šalių ( sutuoktinių) susitarimą dėl jų turtui taikomo teisinio režimo ir kitų tarpusavio turtinių santykių.30 Taigi, vedybų sutartimi sutuoktiniai gali reguliuoti tik turtinius tarpusavio santykius. Civilinio kodekso 3.105 straipsnio 5 dalis įsakmiai nustato, jog vedybų sutarties sąlygos, reglamentuojančios sutuoktinių asmeninius neturtinius santykius, negalioja. Sutuoktiniai gali numatyti, jog sutartinis teisinis režimas taikomas visam turtui, tam tikrai turto daliai arba tik konkretiems daiktams. Sutartimi sutuoktiniai gali nustatyti tiek esamo, tiek būsimo turto teisinį režimą. Ši nuostata ypač svarbi būsimiems sutuoktiniams, kurie dar nėra įgiję bendro turto. Nenustačius būsimo turto teisinį režimą, būtų taikomas įstatymu nustatytas teisinis turto režimas. Tačiau neteisinga būtų manyti, jog vedybų sutartis skirta tik turto teisiniam režimui nustatyti. Išeinant iš to, jog vedybų sutartis yra susitarimas dėl turtinių teisių ir pareigų, sutuoktiniai gali susitarti dėl teisių ir pareigų, susijusių su turto tvarkymu, tarpusavio išlaikymu, dalyvavimu tenkinant šeimos reikmes bei turto padalijimo būdą santuokos nutraukimo atveju. Nereikia pamiršti, kad tokios pareigos kaip sutuoktinių tarpusavio išlaikymas ir dalyvavimas tenkinant bendrus poreikius, yra nustatytos visos šeimos labui. Kaip jau minėjome Civilinis kodeksas išskiria dvi sutuoktinių turto teisinio režimo rūšis: įstatyminį ir sutartinį. Bendras principas, nustatytas 3.81 straipsnyje, reiškia, kad sutuoktinių turtui taikomas įstatyminis turto teisinis režimas, jeigu sutuoktiniai nėra sudarę vedybų sutarties. Todėl pagrindinis vedybų sutarties elementas yra turto teisinio režimo pasirinkimas. Civilinio kodekso 3.104 straipsnis, reglamentuojantis vedybų sutarties turinį leidžia sutuoktiniams savo nuožiūra nusistatyti tokius sutuoktinių turto teisinius režimus: 1) turtas, įgytas tiek iki santuokos, tiek gyvenant susituokus, yra kiekvieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė: 2) turtas, kiekvieno sutuoktinio įgytas iki santuokos ir esantis jų asmeninė nuosavybė, po santuokos įregistravimo tampa jų bendrąja jungtine nuosavybe ( bendroji nuosavybė be nustatytų dalių); 3) turtas, įgytas susituokus, yra bendroji dalinė sutuoktinių nuosavybė ( bendroji nuosavybė su nustatytomis dalimis). Autorės manymu, nepriklausomai nuo to, koks bus pasirinktas sutartinis teisinis režimas, reikia prisiminti, kad tam bendrai užgyventam turtui, kurio teisinis režimas sutartyje nebus apibrėžtas, galios įstatymu nustatyto bendrojo sutuoktinių turto režimas. Kad būtų galima aiškiau suprasti, ką sutuoktiniai turi teisę vedybų sutartyje numatyti, pateiksime tokį pavyzdį : sutuoktinis turi nebaigtą statyti namą, kurį gavo dovanų po santuokos sudarymo. Tai yra sutuoktinio asmeninė nuosavybė. Ateityje kartu su sutuoktine ketina baigti jį statyti, t.y. ji įneštų į namo statybą tokią pačią dalį, kiek vertas namas, pajamų. Sutuoktiniai nori sudaryti vedybų sutartį, kurioje būtų nustatyta, kad baigus statyti namą, jo teisinis režimas pasikeistų, kad tai būtų abiejų sutuoktinių bendroji jungtinė nuosavybė. Tačiau kai sutuoktiniai kreipėsi į notarą norėdami sudaryti tokią sutartį, notaras atsisakė tvirtinti tokio sandorio turinį. Notaras savo atsisakymą motyvavo tuo, kad tokio sutarties turinio nenumato Civilinio kodekso 3.104 straipsnis. Sutuoktiniai nesuprato, kaip turtui, įgytam iki santuokos ( Civilinio kodekso 3.104 str. 2 d.), vedybinėje sutartyje gali būti numatytas teisinio režimo pakeitimas į bendrąją jungtinę nuosavybę, o turtui, įgytam kaip asmeninė nuosavybė po santuokos sudarymo – ne. Kyla klausimas, ar teisingai notaras suprato Civilinio kodekso normas, ir ar galima sudaryti tokio turinio vedybų sutartį. Atsakymas būtų toks: Civilinio kodekso 3.104 straipsnis numato sutuoktinių galimybes pasirinkti ir vedybų sutartyje nustatyti vienokį ar kitokį turto teisinį režimą. Civilinio kodekso 3.104 straipsnis pateikia baigtinį galimo nustatyti turto teisinio režimo sąrašą. Šio straipsnio 2 dalis nenumato galimybės nustatyti, kad turtas, sutuoktinių įgytas po santuokos sudarymo kaip asmeninė nuosavybė ( Civilinio kodekso 3.89 straipsnis ), sudarius vedybų sutartį taptų bendrąja jungtine nuosavybe. Pagal Civilinio kodekso 3.105 straipsnio 2 dalį negaliojančiomis pripažįstamos vedybų sutarties sąlygos, keičiančios turto, kuris yra asmeninė vieno sutuoktinio nuosavybė arba bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, teisinį režimą, jeigu sutuoktiniai yra pasirinkę bendrosios jungtinės nuosavybės teisinį režimą. Tai reiškia, kad sutuoktiniai vedybų sutartyje numatydami bendrosios jungtinės nuosavybės teisinį režimą, jį privalo pripažinti tokį, koks jis yra apibrėžiamas Civilinio kodekso 3.88 – 3. 89 straipsniuose ir negali keisti jo esmės. Taigi, notaras pasielgė teisingai netvirtindamas tokio turinio vedybų sutarties. Autorės nuomone, vedybų sutartis nėra vienintelis būdas keisti turto teisinį režimą. Asmeninė vieno iš sutuoktinių nuosavybė gali tapti bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe ir kitų sandorių pagrindu, pavyzdžiui, sudarant dovanojimo sutartį. Sutartyje gali būti numatyta, kokio dydžio pinigų sumą kiekvienas sutuoktinių turės skirti šeimos reikmėms tenkinti: buto mokesčiams, maistui, poilsiui, turtui pagerinti, vaikų mokymui, gydymo išlaidoms, gali numatyti turto, kuris turi būti perduotas kiekvienam iš sutuoktinių skyrybų atveju , sąrašas, ir dar daug daug kitų klausimų. Sutuoktinių pageidavimu vedybų sutartyje gali būti išvardinti stambūs kilnojamieji daiktai, priklausę kiekvienam iš jų prieš santuokos sudarymą, kad ateityje būtų išvengta bet kokių ginčų apie tokio turto priklausomybę. Vyro ir moters gyvenime nereti atvejai, kai asmeninėje sutuoktinių nuosavybėje atsiranda keli vienodos buitinės ar ūkinės paskirties daiktai. Pavyzdžiui, kiekvienas iš sutuoktinių iki vedybų turėjo automobilį. Po vedybų taupumo sumetimais sutuoktiniai nusprendė, kad dviejų automobilių eksploatavimas yra per didelė prabanga ir vieną iš jų pardavė ir bendrai naudojosi vienu automobiliu. Pinigus, gautus už automobilį, išleido bendriems šeimoms reikalams. Kai vėliau prireikė pasidalinti turtą, automobilis pagal įstatymą buvo priskirtas tam sutuoktiniui, kuriam jis priklausė iki santuokos, kurio vardu buvo užregistruotas. Taigi, nesant tarp sutuoktinių sutarimo, bendro turto dalybose vieno iš jų interesai tapo neapsaugoti: jis liko ir be automobilio ir be pinigų. Daugeliu atveju iki vedybų ar santuokoje asmeninėn vieno sutuoktinio nuosavybėn patenka turtas, tinkamas visų šeimos narių bendram naudojimui, t.y gyvenamasis būstas, baldai ir kt. Sutuoktiniai juo ir naudojasi, nejausdami būtinumo įsigyti analogiškų daiktų. O dalijantis turtą, jie gali ir neturėti kartu sugyvento turto, jei visų pajamų užteko tik kasdienių šeimos reikmių tenkinimui – maistui, drabužiams, mokesčiams. Tuomet vieno sutuoktinio atsineštas, gautas pagal palikimą ar dovanotas turtas gali įgyti šeimos turto statusą ir tekti nebūtinai tam, kurio nuosavybe jis buvo. Aišku, kad tokio sutuoktinio turtiniai interesai bus pažeisti. Norint išvengti tokiu situacijų, vedybų sutartyje galima abiem sutuoktiniams priimti išlygą, kad tokio sutuoktinio turtinis praradimas turto dalybų atveju būtų kompensuotas, pavyzdžiui, išmokant jam piniginę kompensaciją.31 Vedybų sutartyje sutuoktiniai gali aptarti ir kitus klausimus, susijusius su sutuoktinių tarpusavio turtiniais santykiais. Prie tokių turtinių santykių galima priskirti sutuoktinių teisę naudotis vienas kito gaunamomis pajamomis iš vertybinių popierių, indėlių bankuose ir komercinėse organizacijose, už turto nuomą, taip pat dividendais, gaunamais už akcijas, ir pan. Apibendrinant galima teigti, kad vedybų sutarties turinys gali būti trumpas, bet gali būti ir labai išsamus, ilgas, liečiantis įvairiausius santuokinio gyvenimo aspektus. Sutuoktiniai gali numatyti tiek esamo, tiek būsimo turto teisinį režimą, pvz.: kad turtas, įgytas tiek iki santuokos, tiek gyvenant santuokoje, bus kiekvieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė. Juk, pavyzdžiui, po dešimties vedybinio gyvenimo metų vargu kas beprisimena, kiek prieš vedybas baldų komplektui įsigyti davė pinigų busimojo jaunojo ar jaunosios tėvai ? Busimieji ar esantys sutuoktiniai gali susitarti, kad turtas, kuris kiekvienam iki santuokos priklausė asmeninės nuosavybės teise, po santuokos įregistravimo taps bendrąja jungtine ( t.y. priklausančia abiem sutuoktiniams ) nuosavybe arba turtas, įgytas susituokus, kiekvienam iš sutuoktiniu priklausys atitinkamomis aritmetinėmis dalimis ( pvz.: žmonai ¾, o vyrui ¼ dalis). Koks turto teisinis režimas bus taikomas atskirai turto rūšiai, atskiram daiktui ar visam turtui, taip pat yra sutuoktinių susitarimo reikalas. Vedybų sutartyje galima sureguliuoti teises ir pareigas, susijusias su turto tvarkymu, tarpusavio išlaikymu, dalyvavimu tenkinant šeimos reikmes ir darant išlaidas, taip pat santuokos nutraukimo padarinius, t.y. turto padalinimo būdus ir tvarką. Šioje sutartyje sutuoktiniai gali numatyti, kiek pinigų ( konkrečiai ar proporcingai nuo gaunamų pajamų) kiekvienas iš sutuoktinių galės skirti buičiai, atostogoms, gydymo išlaidoms, vaikų mokslams. Sutartyje gali būti numatytos sąlygos, numatančios tarpusavio išlaikymą, taip pat santuokos nutraukimo padarinius, t.y. sutuoktinis, kuris dėl santuokos sudarymo ir bendrų šeimos interesų ar vaikų priežiūros negalėjo įgyti kvalifikacijos ( pvz., baigti studijų), turi teisę iš buvusio sutuoktinio reikalauti atlyginti mokslų baigimo ar persikvalifikavimo išlaidas. Juk dar nemažai atvejų, kai ištekėjusi moteris aplinkybių yra priversta palikti studijas ir mokymo įstaigą bei tapti namų šeimininke. Taigi vedybų sutartyje sutuoktiniai gali aptarti turto padalijimo būdą ir tvarką, pavyzdžiui, sodyba prie ežero atiteks vyrui, o sutuoktinė su vaikais galės ja naudotis vasaros ir žiemos mėnesiais. Vedybų sutartyje numatytas sutuoktinių teises ir pareigas gali riboti tam tikras terminas, teisių ir pareigų atsiradimas siejamas su tam tikros sąlygos atsiradimu ar išnykimu, pavyzdžiui, gimus vaikui, visus buto išlaikymo mokesčius mokės tik vyras, o jam asmeninės nuosavybės teise priklausantis automobilis taps bendrąja jungtine nuosavybe. Pagal 1964 m. Lenkijos Šeimos ir globos įstatymų kodeksą sutuoktiniai turi teisę susitarti dėl turto bendrumo apimties pakeitimo jį išplečiant arba susiaurinant ( sutartinis bendrumas). Įstatymu nustatytas turto bendrumas atitinka šeimos sudarymo principams ir geriau užtikrina sutuoktinių lygiateisiškumą, ryšių sustiprinimą ir jų materialią bazę. Santuokos metu įgyto turto suvokimas, jo priskyrimas bendram turtui, o ypač darbo užmokesčio ( ir pajamų) , literatūroje yra ginčytinas.32 I. Kofman nuomone, bendras turi būti visas ( su kai kuriomis išimtimis) turtas, įgytas sutuoktinių, tame tarpe ir darbo užmokestis bei pajamos iš bendro ir atskiro sutuoktinių turto.33 Rusijos Federacijos šeimos kodekso 42 straipsnyje, kaip ir Lietuvos Respublikos „Šeimos teisės“ 3.104 straipsnio 4 dalis numato, kad sutuoktiniai vedybų sutartyje gali nustatyti teises ir pareigas, susijusias su tarpusavio išlaikymu, tarpusavio dalyvavimu tenkinant šeimos reikmes ir darant išlaidas, turto padalijimo būdą ir tvarką santuokos nutraukimo atveju, taip pat kitus klausimus susijusius su sutuoktinių tarpusavio turtiniais santykiais. Paminėta, kad pastaroji Rusijos Federacijos šeimos kodekso norma numato, kad sutuoktiniai gali nustatyti būdus naudotis vienas kito pajamomis, ko neišskiria Lietuvos Respublikos „Šeimos teisės“ 3.104 straipsnio 4 dalis. Teisės ir pareigos , numatytos vedybų sutartyje, gali būti ribojamos tam tikru terminu arba teisių ir pareigų atsiradimas bei pabaiga gali būti siejami su sutartyje numatytos sąlygos įvykdymu ar neįvykdymu. Klausimų, kuriuos sutuoktiniai turi teisę sureguliuoti vedybų sutartimi sąrašas yra neribotas. Kokia bus vedybų sutarties apimtis, kiek ir kokių sąlygų joje bus išdėstyta, kokios įstatymo leidžiamos turtinės teisės ir pareigos reglamentuojamos, sprendžia sutuoktiniai ar sužadėtiniai. Čia svarbu per daug nesismulkinti, o įrašyti, svarbiausius, principinius, abiem šalim svarbius reikalavimus. Pavyzdžiui, sutuoktiniai gali sudaryti sutartį, kurioje bus viso labo vienas punktas, nustatantis visam santuokoje įgytam turtui bendrosios dalinės nuosavybės režimą, ir sutartis atliks savo paskirtį. Nagrinėjant vedybų sutarties turinį, aptartina sąlyga dėl turto teisinio režimo vieno sutuoktinio mirties atveju. Kyla klausimas, ar savo susitarimu sutuoktiniai gali nustatyti santuokoje įgyto turto teisinį režimą jiems mirus, t.y. ar vedybų sutartis gali turėti tam tikrą testamento elementą. Norint atsakyti į šį klausimą, visų pirma, reikia grįžti prie Civilinio kodekso pateikiamo vedybų sutarties apibrėžimo. Išeities tašku reiktų laikyti tai, jog sutuoktiniai vedybų sutartimi nustato turtines teises ir pareigas , o ne santuokos pabaigos atveju. Civilinio kodekso 3.49 straipsnio 1 dalyje sakoma, jog santuoka pasibaigia vieno sutuoktinio mirtimi arba ją nutraukus įstatymo nustatyta tvarka. Taigi jei įstatymo leidėjas, apibrėždamas vedybų sutarties sąvoką , būtų nustatęs, jog sutuoktiniai susitarimu nustato turtines teises ir pareigas santuokos pabaigos atveju – atsakymas į nagrinėjamą klausimą būtų teigiamas. Antra, Civilinio kodekso penktoji knyga reglamentuoja visus klausimus, susijusius su paveldėjimo teise. Todėl, jeigu sutuoktiniai vedybų sutartimi keičia paveldėjimo tvarką, tokia sutarties sąlyga yra laikoma niekine, neatsižvelgiant į tai, jog tiek testamentu, tiek vedybų sutartimi galima nustatyti turtines teises ir pareigas. Reikia pabrėžti, kad vedybų sutartis savo turiniu skiriasi nuo sutarčių dėl santuokos nutraukimo ar gyvenimo skyrium ( separacijos ). „Visų pirma, šios sutartys skiriasi nuo vedybų sutarties savo platesniu turiniu, būtent, galimybe aptarti ne tik turtinius, bet ir kitus santykius, pavyzdžiui, vaikų gyvenamosios vietos ir auklėjimo klausimus. Antra, skirtingai nuo vedybų sutarties jos sudaromos paprasta rašytine forma. Trečia, vedybų sutartį gali sudaryti tiek sutuoktiniai, tiek asmenys, nesantys tarpusavio santuokoje, o sutarties dėl santuokos nutraukimo ar separacijos padarinių subjektais gali būti tik sutuoktiniai. Nepaisant esminių skirtumų minėtos sutarčių rūšys gali sutapti savo turiniu. Pavyzdžiui, jos gali skirtingai reglamentuoti to paties turto teisinį likimą. Tokiu atveju pirmenybė turėtų būti atiduota vedybų sutarčiai, jei kito neišplaukia iš jos pačios turinio. Kita vertus, Civilinio kodekso 3.59 straipsnis numato galimybę sutuoktiniams sudaryti notarinę sutartį dėl turto padalijimo, nutraukiant santuoką vieno iš jų prašymu. Manytina, kad tokia sutartis yra ne kas kita, kaip vedybų sutartis. Jeigu sudarius tokią notarinę sutartį dėl turto padalijimo paaiškėtų, kad turtiniai sutuoktinių santykiai jau buvo sureguliuoti vedybų sutartimi, sudaryta anksčiau, tai reglamentuojant skirtingo turto priklausomybės ar padalijimo klausimus pirmenybę turės vėlesnė sutartis, t.y sutartis dėl turto padalijimo.34 Taigi, šioje darbo dalyje pagrindinis dėmesys buvo skirtas vedybų sutarties turiniui. Pabrėžiama, kad vedybų sutartis turi būti sudaroma griežtai laikantis sandorių sudarymo reikalavimų, kuriuos reglamentuoja Civilinio kodekso pirmosios knygos 2 dalies skyriaus teisės normos, t.y . ši sutartis negali prieštarauti įstatymams, jo imperatyvioms normoms, moralei ir viešąjai tvarkai. Vedybų sutarties turinys priklauso nuo besirengiančiųjų tuoktis ar sutuoktinių noro ir valios, sąžiningumo. Jeigu padarysime klaidas ją sudarydami, tai ji pridarys daugiau žalos, negu naudos. Kitas dalykas, kad dėl vedybų sutarties gali būti teisiniai ginčai. 3. VEDYBŲ SUTARTIES PAKEITIMAS IR NUTRAUKIMAS Vedybų sutarties galiojimo metu sutuoktiniai privalo vykdyti sutartyje numatytus įsipareigojimus. Vedybų sutarties vykdymui yra taikomi bendri sutarčių vykdymo principai ( CK 6.200 str. 1 dalis). Tačiau vedybų sutarties, kaip ir bet kurios kitos sutarties, sąlygos gali būti keičiamos. Keisti ar nutraukti galima tiek dar neįsigaliojusią, tiek jau galiojančią sutartį. Siekiant užkirsti kelią galimiems pažeidimams įstatymas draudžia vedybų sutarties pakeitimų atgalinį galiojimą. Vedybų sutartis gali būti pakeista ar nutraukta bendru šalių ( sutuoktinių ) susitarimu bet kuriuo metu tokia pačia forma, kokia yra nustatyta jai sudaryti. Tai reiškia, kad vedybų sutarties pakeitimas ar nutraukimas turi būti įformintas raštu ir patvirtintas notaro. Sutartį galima keisti tik teismo leidimu. Taigi, abu sutuoktiniai visų pirma turėtų kreiptis į teismą dėl leidimo keisti vedybų sutartį. Toks reikalavimas nustatytas siekiant apsaugoti trečiųjų asmenų, pavyzdžiui, sutuoktinių kreditorių, interesus. Vedybų sutarties šalys privalo vykdyti sutartį tinkamai ir sąžiningai ( CK 6.200 str. 1 d.). Šalys negali vienašališkai atsisakyti vykdyti sutarties, tačiau bet kurios šalies reikalavimu ši gali būti pakeista ar nutraukta teismo sprendimu. Bendrieji sutarčių nutraukimo pagrindai išdėstyti Civilinio kodekso 6.217 straipsnyje. Pagal jį šalis gali nutraukti sutartį vienašališkai arba teismo tvarka. Vienašališkai sutartį galima nutraukti esant vienam iš trijų pagrindų : 1) kitai šaliai padarius esminį sutarties pažeidimą ( CK 6.217 str. 1-2 d.), pavyzdžiui, sutuoktiniai susitarė, kad visam turtui bus taikomas bendrosios jungtinės nuosavybės teisinis režimas, tačiau vienas sutuoktinis atsisako leisti kitam sutuoktiniui naudotis buvusiu asmeniniu turtu; 2) praleidus sutarties įvykdymo terminą ir jį praleidusiai šaliai neįvykdžius sutarties per papildomai nustatytą terminą ( CK 6.217 str. 3 d.), pavyzdžiui, sutuoktiniai numatė, kad , įgyvendindami savo susitarimą dėl bendrosios jungtinės nuosavybės režimo taikymo visam turtui, per tam tikrą terminą perregistruos iki santuokos turėtus asmeninius nekilnojamuosius daiktus abiejų vardu, o vienas sutuoktinis atsisako šitai padaryti per pagrindinį ir papildomai nustatytą terminą; 3) sutartyje numatytais atvejais ( CK 6.217 str. 5 d.), pavyzdžiui, vienas iš sutuoktinių yra nedarbingas. Kitais Civilinio kodekso 6.217 straipsnyje nenumatytais pagrindais sutartį galima nutraukti tik teismo tvarka pagal suinteresuotos šalies ieškinį ( CK 6.217 str. 4 d.). Skirtingai nei šiose bendrosiose sutarties nutraukimo taisyklėse, komentuojamo straipsnio 3 dalyje numatyta, kad vedybų sutartis gali būti nutraukta tik teismo sprendimu, nors nutraukimo pagrindai, kuriuos turės vertinti teismas, lieka tokie patys. Civilinio kodekso 6.223 straipsnyje nurodyti vedybų sutarties pakeitimo pagrindai. Visų pirma vieno sutuoktinio reikalavimu vedybų sutartis gali būti pakeista teismo sprendimu, jeigu kitas sutuoktinis pažeidė ją iš esmės. Esminis sutarties pažeidimas nustatomas remiantis Civilinio kodekso 6.217 straipsnio 2 dalyje nurodytais kriterijais. 35 Ieškinį dėl sutarties pakeitimo galima pateikti tik po to, kai kita šalis atsisako pakeisti sutartį ar per 30 dienų iš jos negautas atsakymas į pasiūlymą pakeisti sutartį. Civilinio kodekso 6.217 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šalis gali nutraukti sutartį, jeigu kita šalis sutarties neįvykdo ar netinkamai įvykdo ir tai yra esminis sutarties pažeidimas. Esminiu laikomas tas pažeidimas, kuriuo padarytoji žala panaikina naudą, kokios buvo siekta sutartimi. Tai gali būti ne tik materialinė, bet ir moralinė žala. Sutuoktiniai sutartyje gali patys nustatyti, kokie būtent sutarties pažeidimai bus esminiai ir laikomi sutarties pakeitimo ar nutraukimo pagrindu. Atskiru sutarties pakeitimo ar nutraukimo pagrindu gali būti aplinkybių, kuriomis buvo grindžiamas sutarties sudarymas esminis pasikeitimas ( CK 6.204 str.). Bendra taisyklė yra ta, kad esminiu sąlygų pasikeitimu laikomas toks pasikeitimas, kad jei šalys jį būtų numatę, tai visai nebūtų sudarę sutarties arba sudarę kitokiomis sąlygomis. Jeigu iš esmės pasikeičia šeimyninė ar materialinė padėtis, tai jau liudija apie esminį aplinkybių pasikeitimą. Taigi, šalių įsipareigojimai pasibaigia, priklausomai nuo sutarties nutraukimo momento. Jei sutartis nutraukiama sutuoktinių susitarimu, ji ir nustoja galioti nuo susitarimo momento. Kai sutartis vieno sutuoktinio reikalavimu nutraukiama teismo sprendimu, ji nustoja galioti, įsiteisėjus teismo sprendimui. Vieno ar abiejų sutuoktinių kreditoriai, kurių teises pažeidė vedybų sutarties pakeitimas ar nutraukimas, turi teisę per vienerius metus nuo tos dienos, kai sužinojo apie tokį pakeitimą ar nutraukimą, ginčyti ją teismo tvarka ir reikalauti pažeistų teisių atkūrimo. Jeigu vedybų sutarties pakeitimas ar nutraukimas buvo įregistruotas vedybų sutarčių registre, reziumuojama, kad kreditoriai sužinojo šį faktą atitinkamo pakeitimo ar nutraukimo įregistravimo dieną.36 Svarbu žinoti, kad vedybų sutarties pakeitimas ar nutraukimas įsigalioja: a) sutuoktiniams susitarus ir notariškai patvirtinus šį susitarimą, jeigu sutartyje nenumatomas kitoks įsigaliojimo terminas; b) įsiteisėjus teismo sprendimui pakeisti ar nutraukti vedybų sutartį. Autorės nuomone, sutuoktiniams, sudarant santuoką, yra suteikiama galimybė sudaryti vedybų sutartį ir taip apspręsti turto teisinį režimą. Tačiau tai nereiškia, jog toji sutartis negalės būti keičiama/ papildoma ar, esant reikalui, netgi nutraukta. 3.1 NEGALIOJANČIOS VEDYBŲ SUTARTIES SĄLYGOS Vedybų sutartyje galima numatyti įvairiausius sutuoktinių turtinių santykių reguliavimo modelius, tačiau privalu atsižvelgti į tam tikrus įstatyme nurodytus imperatyvus, kuriais siekiama apsaugoti kiekvieno iš sutuoktinių asmenines teises ir laisves bei kitus įstatymų saugomus interesus. Kaip jau minėjome, vedybų sutarties dalyku gali būti tik turtas, dėl jo atsirandančios ir su juo susijusios teisės ir pareigos. Sutarties šalys gali apibrėžti įgyto iki santuokos ar jos metu turto likimą santuokos nutraukimo atveju ar pradėjus gyventi skyrium. Sutartis ar jos punktai negali prieštarauti imperatyvioms įstatymų normoms, gerai moralei arba vieąjai tvarkai. Vedybų sutartimi negali būti apribojamas sutuoktinių teisnumas ir veiksnumas. Santuoka neriboja sutuoktinių teisnumo ir veiksnumo, todėl sutuoktiniai turi bendrą civilinį teisnumą ir veiksnumą. Kaip ir kiekvienas fizinis asmuo, taip ir sutuoktinis gali turėti turtą, turėti teisę verstis ūkine komercine veikla, steigti įmones, paveldėti turtą ir palikti jį testamentu, pasirinkti veiklos rūšį ir gyvenamąją vietą, taip pat turėti kitokias turtines ir civilines teises saugomas asmenines neturtines teises. Todėl jeigu vedybų sutartyje bus suformuluotas nors vienas teiginys, pažeidžiantis šias sutuoktinio teises, šis teiginys neturės teisinės galios. Pavyzdžiui, sutartimi negali būti nustatyta, kad vyras išlaiko dirbančią žmoną su sąlyga, kad ji išeis iš darbo ir prižiūrės namus bei rūpinsis vaikais, nes tai prieštarauja galiojantiems įstatymams, konkrečiai, Civilinio kodekso 2.6 straipsniui, kuris draudžia sudaryti sandorius, apribojančius civilinį teisnumą, išskyrus atvejus, kai tokius sandorius leidžia įstatymai. Negalioja ir sutarties sąlygos, reglamentuojančios asmeninius neturtinius sutuoktinių santykius. Negalima, pavyzdžiui, įpareigoti sutuoktinius mylėti ir gerbti vienas kitą, saugoti santuokinę ištikimybę, negalima nustatyti sutuoktiniui tam tikras buitines sąlygas. Tai reiškia, kad sutuoktiniams galioja tik asmeniniai neturtiniai santykiai, nustatyti Civilinio kodekso trečiojoje knygoje“ Šeimos teisė“. Kaip pastebėsime, tokio skirsnio kaip „ Sutuoktinių asmeniniai neturtiniai santykiai „ nėra. Yra tik ketvirtasis skirsnis „ Santuokos teisinės pasekmės“, kurio nuostatos laikytinos kaip reguliuojančios sutuoktinių asmeninius neturtinius santykius. Šiame skirsnyje reglamentuojamos sutuoktinių asmeninės neturtinės teisės: - sutuoktiniai turi lygias teises vienas kitam bei vaikams santuokos sudarymo, jos trukmės ir nutraukimo klausimais; - sutuoktiniai privalo vienas kitą gerbti, remti vienas kitą materialiai bei moraliai; - prisidėti prie bendrų šeimos ar kito sutuoktinio poreikių tenkinimo; - bendrai gyventi, teisę pasirinkti pavardę; - kreiptis į teismą dėl teisių įgyvendinimo; - teisę kreiptis į teismą dėl sutuoktinio turtinių teisių apribojimo.37 Jeigu sutartyje bus tekstas, pažeidžiantis bent vieną iš išvardintų sutuoktinių teisių, tai jis negalios. Kita vertus, turtiniai sutuoktinių santykiai gali būti siejami su tam tikros neturtinio pobūdžio sąlygos įvykdymu ar neįvykdymu, pavyzdžiui, sutuoktinis įsipareigoja padovanoti automobilį, kai žmona sėkmingai apgins magistrinį darbą ir gaus magistro diplomą. Iš to seka, kad vedybų sutartimi reguliuojamų turtinių santykių atsiradimui gali turėti įtakos ir asmeniniai neturtiniai santykiai. Negaliojančios vedybų sutarties ypatybė yra ta, kad tos teisinės pasekmės į kurias ji buvo nukreipta, nustoja galioti nuo jos sudarymo momento. Vedybų sutarties negaliojimo pagrindinė pasekmė yra ta, kad kiekviena šalis be išlygų turi grąžinti kitai šaliai visa, ką ji yra gavusi dėl sutarties sudarymo.38 Vedybų sutartyje negali būti nustatytos arba pakeistos sutuoktinių asmeninės teisės ir pareigos jų vaikams. Sutuoktinių asmenines pareigas jų vaikams reguliuoja „Šeimos teisė“ 3.30 straipsnis. Jis nustato, kad sutuoktiniai privalo išlaikyti ir auklėti savo nepilnamečius vaikus, rūpintis jų švietimu, sveikata, užtikrinti vaiko teisę į asmeninį gyvenimą, asmens neliečiamybę ir laisvę, vaiko turtines, socialines ir kitokias teises, numatytas nacionalinės ir tarptautinės teisės. Sutuoktinių asmeninė teisė ir civilinė atsakomybė vaikams dėl santuokos sudarymo, jos trukmė ir nutraukimas yra suformuluoti „Šeimos teisės“ 3.26 straipsnio 2 dalyje. Daugiau sutuoktinių asmeninių teisių ir pareigų jų vaikams nėra nustatyta. Vedybų sutarties sąlygos yra vienaip ar kitaip sietinos su turtu, konkrečiais kilnojamaisiais ar nekilnojamaisiais daiktais, todėl sąlyga, nustatanti ar keičianti sutuoktinių asmenines teises ir pareigas jų vaikams, pagrįstai yra pripažinta negaliojančia, nes yra negalima ir neįmanoma prilyginti vaiką daiktui. Taip pat reikia pažymėti, kad prie nedalytino turto Civilinio kodekso 3.120 straipsnis priskiria nepilnamečių vaikų poreikiams tenkinti skirtus daiktus: vaikų drabužius, avalynę, kitus asmeninio naudojimo daiktus: mokyklines priemones, vaikų biblioteką, galbūt muzikos instrumentus, kompiuterį ir kitus daiktus, kuriais naudojasi vaikai. Niekam negali kilti abejonė, jog vaikų rūbai, avalynė, žaislai, mokyklinės priemonės ir kiti jam naudoti nupirkti daiktai yra ne tėvų, bet paties vaiko asmeninė nuosavybė. Vaikas yra vaikas ir turi turėti visas vaiko teises, žinoma ir pareigas. Vedybų sutartyje negali būti ribojama arba atimta iš sutuoktinio teisė į išlaikymą. Sutuoktinio ( sutuoktinių ) teisė į išlaikymą yra reglamentuojama „Šeimos teisės“ 3.27, 3.72, 3.78, 3.47 straipsniuose. 3.27 straipsnyje sutuoktinio ( sutuoktinių) teisė į išlaikymą nustatoma kaip santuokos teisinė pasekmė. Šio straipsnio 1 dalyje ši teisė formuluojama kaip galimybė gauti iš kito sutuoktinio materialią paramą. 3.47 straipsnyje nustatoma sąžiningo ir išlaikymo reikalingo sutuoktinio teisė gauti išlaikymą ne ilgiau kaip trejus metus ir nesąžiningo sutuoktinio, kai santuoka pripažįstama negaliojančia. 3.72 straipsnyje reguliuojamos buvusių sutuoktinių tarpusavio išlaikymas: teismas priimdamas sprendimą dėl santuokos nutraukimo, turi teisę priteisti išlaikymą to reikalingam buvusiam sutuoktiniui su sąlyga, jeigu išlaikymo klausimai nenustatyti sutuoktinių sudarytoje sutartyje dėl santuokos nutraukimo pasekmių. Pagal tokią formuluotę yra ne visiškai aišku, ar tai turėtų būti nustatyta vedybų sutartyje, ar atskiroje sutartyje dėl santuokos nutraukimo pasekmių. Galima teigti, kad tai turėtų būti sureguliuota vedybų sutartyje, nes aptariamoji negaliojančioji vedybų sutarties sąlyga neleidžia tik riboti arba atimti sutuoktinio ( sutuoktinių) teisės į išlaikymą. Taigi teismas, priimdamas sprendimą dėl sutuoktinių gyvenimo skyrium, galės priteisti sutuoktiniui, reikalingam išlaikymo, išlaikymą iš kito sutuoktinio, dėl kurio kaltės buvo pradėta gyventi skyrium. Ši teisė galės būti realizuojama tik tada, jeigu išlaikymo klausimai nebus nustatyti sutuoktinių sudarytoje sutartyje. Konkrečiai nėra nustatyta, kokioje sutartyje tai turėtų būti padaryta. Manytume, kad čia turėtų būti vedybų sutartis Beje, mūsų šalies įstatymai numato tik nedarbingo nepasiturinčio sutuoktinio išlaikymą santuokos nutraukimo ar negaliojimo atveju ( CK 3.47, 3.53, 3.56, 3.70, 3.78 str. ir kiti). Nepasiturinčiam, bet darbingam sutuoktiniui pagal įstatymą išlaikymą teikti nenumatyta. Tačiau vedybų sutartyje leidžiama patiems nustatyti tarpusavio išlaikymo sąlygas. Pavyzdžiui, sutartyje galima numatyti, kad tas iš sutuoktinių, kuris dėl šeimos interesų atsisakys savo profesijos ar aukštojo išsilavinimo, santuokos nutraukimo atveju gaus reikalingą išlaikymą, būtiną tam, kad turėtų galimybę įgyti reikalingą išsilavinimą ir reabilituotis profesine prasme. Įstatymas draudžia riboti ar atimti sutuoktiniui ( sutuoktiniams) teisę kreiptis į teismą savo pažeistoms teisėms ginti, keisti paveldėto turto įgijimo tvarką ir sąlygas, įrašyti į sutartį kitas sąlygas, dėl kurių vienas iš sutuoktinių patektų į nepalankią padėtį. Negalima keisti turto, kuris yra vieno sutuoktinio asmeninė arba jų bendroji jungtinė nuosavybė, teisinį režimą ( CK 3.88 ir 3.89 str.), jeigu sutuoktiniai yra pasirinkę turto bendrosios jungtinės nuosavybės teisinį režimą, o taip pat negalima pažeisti ir sutuoktinių bendrosios jungtinės nuosavybės lygių dalių principą ( CK 3.117 str.). Reikia paminėti, kad nukrypimas nuo šio principo galimas įstatymo numatytu pagrindu, jei to reikalauja nepilnamečių vaikų interesai, vieno sutuoktinio sveikatos būklė ar jo turtinė padėtis ir kitos svarbios priežastys ( CK 3.123.), bet ne sutarties pagrindu. Vedybų sutartimi negali būti reguliuojamos sutuoktinių teisės ir pareigos savo nepilnamečių vaikų atžvilgiu. Santuokos nutraukimo bendru sutuoktinių susitarimu ar sutuoktinių gyvenimo skyrium atveju, vaikų priežiūros bei jų gyvenamosios vietos nustatymo klausimai turi būti sureguliuoti sutartimis dėl santuokos nutraukimo pasekmių ( CK 3.52 str.) ar gyvenimo skyrium pasekmių ( CK 3.73 straipsniu).39 Būtina laikytis ir įstatyminių reikalavimų nepažeisti ne tik sutuoktinių, bet ir kitų asmenų teisių ir teisėtų interesų. Vienas iš tokių reikalavimų yra, kad dalijantis turtą vedybų sutarties pagrindu, negali būti pasidalinti indėliai, kuriuos iš užgyvento turto sutuoktiniai įnešė bendrų savo nepilnamečių vaikų vardu. Kadangi vaikai neturi nuosavybės teisių į tėvų turtą, o tėvai neturi nuosavybės teisių į vaikų turtą, sudarant vedybų sutartį tėvų ir vaikų turtas turi būti atribotas. Sudarant vedybų sutartį turi būti atribotas ir šeimos turtas ( CK 3.85 str.). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas vienoje iš savo nutarčių yra nurodęs, kad „ dalijant sutuoktinių, turinčių nepilnamečių vaikų, turtą, visais atvejais turi būti atsižvelgta į šių vaikų turtinius interesus. Teismo pareigą prioritetiškai atsižvelgti į vaikų interesus sprendžiant, bet kokį klausimą, susijusį su vaikų teisėmis, įtvirtina Jungtinių Tautų 1989 m. Vaiko teisių konvencijos 3 straipsnio 1 dalis ir Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 straipsnio 1 punktas bei 12 straipsnio 5 dalis. Vaiko teisių ir interesų užtikrinimas yra viešas interesas“.40 Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso 3.117 straipsnis preziumuoja, kad sutuoktinių bendro turto dalys yra lygios; nuo lygių dalių principo galima nukrypti tik šio kodekso numatytais atvejais. Pastarąją nuostatą reikėtų plačiau paaiškinti. Jeigu sutuoktinis ( vyras ) uždirba milijonus, o žmona tvarko šeimos ūkį, augina jo vaikus, manau, jį turtiniu požiūriu turi lygiai tokias pačias teises kaip ir jos vyras. Tačiau jeigu žmona apskritai nieko neveikia, o tik švaisto pinigus įvairiems niekniekiams parduotuvėse, kirpyklose ir pan., manau, ji negali būti lygiavertė partnerė nuosavybės santykiuose bent jau pagal Lietuvos įstatymus. Jeigu sutuoktinis negausina šeimos turto, o beprasmiškai švaisto jį, apskritai daro jam žalą, tai, žinoma, dalijant tokį turtą, jo dalis turėtų būti mažinama. Tai iš esmės numatyta CK 3.123 straipsnio 4 dalyje.41 Tiesa, nors Civilinio kodekso 3.117 straipsnis preziumuoja, kad sutuoktinių dalys yra lygios, tačiau ir patys sutuoktiniai, nutraukdami santuoką bendru sutikimu ar net dėl abiejų kaltės, labai dažnai nustato nelygias dalis, daugiausia didesnes sutuoktinėms, su kuriomis lieka vaikai. Kadangi paprastai sutuoktinių turto dalys yra lygios, tai tuo atveju, kai vienam sutuoktiniui paskirto turto vertė viršija jo dalį iš bendro turto, tai jis privalo kitam sutuoktiniui išmokėti kompensaciją ( CK 3.117 str. 3D.). Daugeliu atveju iškyla klausimas, ar sutuoktiniai, ar vienas iš jų, gali vedybų sutartyje nueiti taip toli, kad padarytų turto, įgyto santuokoje ar priklausančio jiems asmeninės nuosavybės teise patvarkymus savo mirties atveju, tai yra, ar vedybų sutartis gali turėti testamento elementų. Nežiūrint to, kad testamentas turi patį betarpiškiausią ryšį su turtinių santykių reguliavimu, atsakymas bus neigiamas štai kokiu pagrindu: pirma, tvarkant bet kokius paveldimumo klausimus, reikia taikyti Civilinio kodekso penktosios knygos „ Paveldėjimo teisė“ reikalavimus. Pagal įstatymą, pilietis testamentinius patvarkymus turi teisę daryti tik specialiame dokumente – testamente; antra, pagal Civilinio kodekso 3.107 straipsnį, vedybų sutartis baigiasi nutraukus santuoką ar sutuoktiniams pradėjus gyventi skyrium. Sutuoktinio mirtis vedybų sutarčiai jokių teisinių pasekmių nesukuria. Todėl vedybų sutartimi apibrėžti turtinių teisių ir pareigų vieno iš sutuoktinių mirties atveju nėra teisinio pagrindo. Be to, reikia turėti omenyje, kad vedybų sutartyje pasirinktas turto teisinis režimas gali turėti įtakos sutuoktinio paveldimo turto kiekiui nustatyti kito iš sutuoktinių mirties atveju. Pavyzdžiui, jei sutartyje sutuoktiniai nustatė santuokoje sugyvento turto atskirumo režimą, tai vienam sutuoktiniui mirus, jį pergyvenęs sutuoktinis praras paveldėjimo teisę į savo kaip sutuoktinio dalį, nes sutuoktiniai paveldi tik bendrą santuokoje įgytą turtą. Civilinio kodekso 3.43 straipsnis duoda gerą pagrindą paveldėjimo reikalus sutvarkyti kitu susitarimu – bendru testamentu, kuriuo sutuoktiniai paskiria vienas kitą savo įpėdiniu ir vienam iš sutuoktinių mirus, visą jo turtą, tame tarpe ir sutuoktinių bendrosios nuosavybės dalį paveldi pergyvenęs sutuoktinis. Vedybų sutartis gali reglamentuoti tik turtinius sutuoktinių tarpusavio santykius. Atsižvelgiant į tai, paskutiniame komentuojamo straipsnio punkte pripažįstamos negaliojančiomis tokios vedybų sutarties sąlygos, kurios keičia turto paveldėjimo tvarką ar sąlygas, nes tokie susitarimai peržengtų turtinių sutuoktinių tarpusavio santykių ribas ir galėtų neigiamai veikti paveldėtojų interesus. Taigi vedybų sutartyje negali būti aptariami paveldėjimo klausimai – juos reglamentuoja Civilinio kodekso penktosios knygos normos. Vedybų sutarties sąlygos, pažeidžiančios bent vieną iš paminėtų reikalavimų, ( CK 3.105 str.) gali būti laikomos niekinėmis arba nuginčijamos, jų paprasčiausiai nepatvirtins notaras. Apibendrinant išvardytas negaliojančias vedybų sutarties sąlygas, atkreiptinas dėmesys, kad visos jos pagal pobūdį būtų laikomos niekinėmis, t.y. negaliojančiomis, nesvarbu, yra ar ne teismo sprendimas pripažinti jas tokiomis. Turima omenyje, jog, būdama įrašyta vedybų sutartyje, kuri nors iš išvardytų sąlygų dar nereiškia automatiško visos sutarties negaliojimo, jeigu galima daryti prielaidą, kad vedybų sutartis būtų buvusi sudaryta ir neįtraukiant jos. Taigi, jeigu sudarant sutartį padarysime klaidas, ji gali padaryti daugiau žalos, negu naudos, dėl sutarties gali kilti teisiniai ginčai. 3.2 VEDYBŲ SUTARTIES NEGALIOJIMAS Vedybų sutartis gali būti pripažinta visiškai ar iš dalies negaliojančia. Vedybų sutarties sudarymas turi būti laisvas ir nuo bet kokio išorinio poveikio. Jei vienas iš sutuoktinių ( sužadėtinių ) verčia kitą sutuoktinį arba kiti asmenys ( pavyzdžiui, tėvai) verčia sutuoktinius ( sužadėtinius) sudaryti sutartį prieš jų valią, tai yra grubus įstatymo pažeidimas, o tam tikromis aplinkybėmis gali būti kvalifikuotas kaip baudžiamasis nusikaltimas.42 Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 148 straipsnį, „ tas , kas reikalavo iš žmogaus atlikti neteisėtus veiksmus ar susilaikyti nuo teisėtų veiksmų atlikimo, ar kitaip elgtis pagal kaltininko nurodymą, panaudodamas psichinę prievartą nukentėjusiam asmeniui ar jo artimiesiems, baudžiamas bauda arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki trejų metų „. Civilinės teisės normų prasme, tokia sutartis būtų pripažinta negaliojančia pagal Civilinio kodekso 1.91 straipsnio 1 punktą: „ dėl apgaulės, smurto, ekonominio spaudimo ar realaus grasinimo arba dėl vienos šalies piktavališko susitarimo su antrąja šalimi sudarytas sandoris, taip pat sandoris, kurį asmuo dėl susidėjusių aplinkybių buvo priverstas sudaryti labai nenaudingomis sąlygomis, gali būti pripažintas negaliojančiu pagal nukentėjusiojo ieškinį“. Šio straipsnio 6 punktas įspėja apie sandorio, sudaryto trečiųjų asmenų tokių pat veiksmų įtakoje negaliojimą. Neabejotina, kad realiame gyvenime žmogus nėra visiškai izoliuotas ir laisvas, jis yra visuomenės dalis. Todėl nustatomi tam tikri apribojimai. Bet valstybė gali kištis į sutartinius santykius tik esant pakankamam pagrindui – apsaugoti silpnesnės šalies, visuomenės, kreditoriaus interesą ,viešąją tvarką ir kt. Taigi, vedybų sutartis turi atitikti kitus įstatymų numatytus abiem šalims taikomus reikalavimus. Jei sutartis sudaryta nesilaikant formos ar turinio, ar įstatymų imperatyviųjų reikalavimų, sutartis gali būti pripažinta negaliojančia, ji gali būti niekinė arba nuginčijama. Pagal Civilinio kodekso 1.78 straipsnį, niekiniu laikomas toks sandoris, kai jis negalioja įstatymo pagrindu nepriklausomai nuo teismo sprendimo. O nuginčijamu laikomas toks sandoris, kuriam pripažinti negaliojančiu, būtinas teismo sprendimas. Pavyzdžiui, niekiniai yra sandoriai, prieštaraujantys imperatyvioms įstatymo normos ( CK 1.80 str.), arba sudaryti teismo pripažinto neveiksniu dėl psichinės negalios asmens ( CK 1.84 str.), arba apsimestinis ir tariamasis sandoriai ( CK 1.86, 1.87 str.), viešąjai tvarkai ar gerai moralei prieštaraujantis sandoris ( CK 1. 81 str.). Vedybų sutartis, sudaryta pažeidžiant šiuos įstatymų reikalavimus, bus laikoma niekine. Nuginčijamas sandoris gali būti pripažintu negaliojančiu visiškai ar iš dalies pagal vieno iš sutuoktinių ieškinį teismui. Vedybų sutartis gali būti pripažinta negaliojančia ir remiantis Civilinio kodekso pirmoje knygoje nustatytais sandorių negaliojimo pagrindais: jei ją sudarė nepilnametis nuo 14 iki 18 metų be tėvų ar rūpintojų sutikimo pagal pastarųjų ieškinį. Rūpintojas galės ginčyti vedybų sutartį ir tuo atveju, jei ją sudarė be rūpintojo sutikimo asmuo, kurio veiksnumas apribotas. Vedybų sutarties pripažinimas negaliojančia yra įmanomas, kai ji yra sudaryta: • dėl apgaulės, smurto, ekonominio spaudimo ar realaus grasinimo; • dėl susidėjusių sunkių aplinkybių; • negaliojančiomis visiškai ar iš dalies gali būti pripažintos vedybų sutartys, jeigu asmuo jos sudarymo metu buvo tokios būsenos, kad negalėjo suprasti savo veiksmų prasmės ir jas valdyti ( CK 1.89 str.); • sudarytos suklydus ( CK 1.90 str.); • sudarytos, pažeidus laisvos valios išreiškimą ( CK 1.91 str.); • negalioja sutarties sąlygos dėl sutuoktinio ( sutuoktinių ) teisės į išlaikymą, apribojimo ar atėmimo. Sutarčių negaliojimo atvejų yra labai daug, todėl paminėjome dažniausiai pasitaikančius. Jei vedybų sutartis yra pripažinta negaliojančia dalinai, likusioje dalyje ji išsaugo savo veikimą. Specifiniu pagrindu, kuriuo remiantis vedybų sutartis gali būti nuginčyta, yra faktas, kad ji pažeidžia sutuoktinių lygiateisiškumo principą ir vienam iš jų yra labai nepalanki ( CK 3.108 str. 2 d.). Visų pirma abi minėtos sąlygos turi egzistuoti kartu, todėl nedidelis ar net didelis nukrypimas nuo sutuoktinių lygiateisiškumo principo, jei dėl to kitas sutuoktinis nepatenka į nepalankią padėtį, nesudaro pagrindo pripažinti vedybų sutartį negaliojančia. Antra, minėtos aplinkybės turi egzistuoti jau sutarties sudarymo metu, nors yra ir priešingų nuomonių.43 Aptariamas vedybų sutarties negaliojimo pagrindas panašus į Civilinio kodekso 1.91 straipsnyje nurodomą sandorio, sudaryto labai nepalankiomis vienai šaliai sąlygomis dėl susiklėsčiusių sunkių aplinkybių ( vadinamojo pavergiamojo sandorio), negaliojimą. Tačiau tarp šių pagrindų yra nemažai skirtumų. Pirma, siekiant pripažinti pavergiamąjį sandorį negaliojančiu, be nepalankių sutarties sąlygų, nukentėjusi šalis turi įrodyti tam tikras susiklosčiusias jai sunkias aplinkybes, buvusias paskata sudaryti sandorį. Vedybų sutarties atveju pakanka, kad viena iš jos šalių atsidūrė nepalankioje padėtyje. Tokios sutarties sudarymo nukentėjusios šalies motyvai neturi reikšmės. Antra, pavergiamojo sandorio atveju nukentėjusioji šalis aiškiai supranta, kad sandoris pažeidžia jos teises, bet yra objektyviai priversta jį sudaryti. Pasirašydama nepalankią sau vedybų sutartį nukentėjusioji šalis akivaizdžiai nežino apie savo teisių pažeidimą. Jis tampa aiškus vėliau. Civilinis kodeksas aiškiai nenurodo vedybų sutarties pripažinimo negaliojančia dėl lygiateisiškumo pažeidimo pasekmių. Pabrėžtina, kad tuo atveju, kai sutarties sąlygų neatitikimas lygiateisiškumo principo bei vieno iš sutuoktinių nepalanki padėtis atsirado vėliau, sudarius sutartį, galima kalbėti tik apie sutarties pakeitimą ar nutraukimą dėl pasikeitusių aplinkybių ( CK 6.204 str.). Bet kuriuo atveju, vedybų sutartis, kurią šalys sudaro turi būti sąžininga, dora ir teisinga. Jei vienam sutuoktiniui pagal vedybų sutartį tenkanti nauda yra labai maža ar neproporcinga kito sutuoktinio gaunamai naudai, tačiau pirmasis pasirašė tokią sutartį laisva valia, nebūdamas suklaidintas dėl kito sutuoktinio materialinės padėties, vedybų sutartis galios. Svarbu, kad vienas iš sutuoktinių nebūtų paliekamas visai be turto. „Vienas iš pagrindinių kriterijų, kuriais vadovaujasi JAV teismai, spręsdami, ar vedybų sutartis galioja, yra jos sąlygų sąžiningumas. Vienas iš niuansų, kuris visada turi lydėti minėtą sąžiningumo reikalavimą: sutuoktiniai prieš pasirašydami vedybų sutartį turi vienas kitą supažindinti su savo materiale padėtimis. Teismai ypač atkreipia dėmesį į sutuoktinių materialinės padėties atskleidimo išsamumą ir visapusiškumą“.44 Kadangi santuoka yra esminė vedybų sutarties galiojimo sąlyga, pirmosios pripažinimas negaliojančia daro negaliojančia ir pačią vedybų sutartį. Dauguma santuokos negaliojimo pagrindų ( amžiaus, veiksnumo ar valios trūkumai) panašūs į atitinkamus vedybų sutarties negaliojimo pagrindus, Kita vertus, vedybų sutarties pripažinimas negaliojančia nedaro negaliojančios santuokos. 3.3 VEDYBŲ SUTARTIES PABAIGA Nutraukus santuoką baigiasi ir vedybų sutartis, išskyrus tas prievoles, kurios pagal vedybų sutartį išlieka ir po santuokos nutraukimo. Jei santuoka yra nutraukta dėl vieno sutuoktinio kaltės, tai pastarasis praranda tas teises, kurias įstatymai ar vedybų sutartis suteikia išsituokusiam asmeniui, įskaitant teisę į išlaikymą. Kai sutuoktiniai pradeda gyventi skyrium ( separacija ) , baigiasi ir vedybų sutartis. Bet jei sutuoktiniai nebuvo sudarę vedybų sutarties, teismas priimdamas sprendimą dėl gyvenimo skyrium ( separacija), privalo išspręsti sutuoktinių bendro turto padalijimo klausimus. Sutuoktiniams atnaujinus bendrą gyvenimą, jų turtas lieka atskiras tol, kol jie sudaro naują sutartį ir pasirenka naują teisinį turto režimą. Jau minėjome, kad vedybų sutartis baigiasi automatiškai, nutraukus santuoką ar sutuoktiniams pradėjus gyventi skyrium. Išimtimi čia gali būti tik tie įsipareigojimai, kurie buvo numatyti vedybų sutartyje, būtent santuokos nutraukimo atveju: pavyzdžiui, vienas kito išlaikymo, kompensacijos už kitai šaliai atitekusį turtą ir kiti. Taigi, vedybų sutarties galiojimo pabaiga nebūtinai turi sutapti su santuokos nutraukimu. Joje numatytos teisės ir pareigos gali būti ribojamos tam tikrais terminais arba siejamos su sutartyje numatytos sąlygos įvykdymu ar neįvykdymu. Sugyventiniai taip pat turi teisę pakeisti ar nutraukti sutartį dėl bendrai naudojamo turto. Vedybų sutartis galioja visą santuokos laikotarpį. Tai yra, nutraukus santuoką arba pradėjus gyventi atskirai ( kai sutuoktiniai oficialiai dar nėra išsiskyrę) baigiasi vedybų sutarties galiojimas, baigiasi ir sutuoktinių turto teisinis režimas. Tai reiškia, kad turtas, įgytas po vedybų sutarties pasibaigimo, priklauso tam sutuoktiniui, kuris jį įsigijo. 45 Tačiau prievolės, kurios pagal vedybų sutartį išlieka ir po santuokos nutraukimo, lieka galioti, pavyzdžiui, vaikų išlaikymo klausimas, išspręstas vedybų sutartimi. Sutuoktiniams vėl pradėjus gyventi kartu, jų turtas liekas atskiras tol, kol jie sudaro naują vedybų sutartį ir pasirenka naują teisinį turto režimą. Reikėtų atkreipti dėmesį, kad nutraukus santuoką dėl vieno iš sutuoktinio kaltės, kaltasis netenka teisių, kurias įstatymai ar vedybų sutartis suteikia išsituokusiam asmeniui, įskaitant teisę į išlaikymą. Apibendrinant trečiąją diplominio darbo dalį, galima daryti tokias išvadas: • vedybų sutarties galiojimo metu sutuoktiniai privalo vykdyti sutartyje numatytus įsipareigojimus. Esant reikalui vedybų sutartis gali būti pakeista ar nutraukta. Tokiam veiksmui atlikti būtina tai įforminti raštu ir patvirtinti notariškai. Reikia pažymėti, kad sutartį galima keisti tik teismo leidimu. Šalių įsipareigojimai pasibaigia, priklausomai nuo sutarties nutraukimo momento. • kalbant apie negaliojančias vedybų sutarties sąlygas, reikia atkreipti dėmesį į tai, kad vedybų sutartis turi atitikti įstatymų nustatytus abiem šalims taikomus reikalavimus. Būtina laikytis įstatyminių reikalavimų ir nepažeisti ne tik sutuoktinių, bet ir kitų asmenų teisių ir pareigų interesų. • vedybų sutartis negali pažeisti Civilinės teisės lygiateisiškumo, sąžiningumo, sutarčių laisvės, privalomumo ir kt. principų, priešingu atveju ji gali būti nuginčyta. • Pažymėtinam kad vedybų sutarties galiojimo laikas nebūtinai priklauso nuo santuokos nutraukimo, pavyzdžiui, vedybų sutarties galiojimas gali pasibaigti ir pasibaigus joje numatytam terminui. Taip pat pažymėtina, kad vedybų sutartis gali pasibaigti ir mirus vienam iš sutuoktinių ( CK 3.49 str. 1 d.) . Vedybų sutarties pabaiga taip pat turi būti registruojama vedybų sutarčių registre. 4. VEDYBŲ SUTARČIŲ REGISTRAS IR JO SĄVEIKA SU KITAIS REGISTRAIS Vedybų sutarties specifiškumą atspindi įstatymais nustatyta privaloma tokio sandorio teisinė registracija. Savaime suprantama, jog sudaryta vedybų sutartis šalims galioja ir neatlikus teisinės registracijos, tačiau prieš trečiuosius asmenis ji gali būti panaudota tik jeigu yra įregistruota Vedybų sutarčių registre. Registro nuostatai buvo patvirtinti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. lapkričio 20 d. nutarimu Nr. 1372. Naujoji nuostatų redakcija patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. rugpjūčio 13 d. nutarimu Nr. 1284. Šioje redakcijoje iš esmės buvo pakeista Vedybų sutarčių registrą tvarkanti įstaiga: vietoj numatytų apylinkių teismų hipotekos skyrių, tvarkančiąja įstaiga tapo Centrinė hipotekos įstaiga.46 Vedybų sutarčių registras veiklą pradėjo 2002 m. liepos 1 d. Pažymėtina, jog su šia data siejama sutartinio sutuoktinių turto teisinio režimo instituto veikimo pradžia. Civilinio kodekso nustatytos normos dėl sutuoktinių turto pagal sutartį nustatyto teisinio režimo taikomos nuo vedybų sutarčių registro veiklos pradžios.47 Taigi registre kaupiami duomenys apie vedybų sutartis, sugyventinių sutartis dėl bendrai įgyto ir naudojamo turto padalijimo pasibaigus bendram gyvenimui bei turto padalijimo faktus. Įstatymo leidėjas, įtvirtinęs privalomą vedybų sutarčių registraciją, taip pat nustatė reikalavimus dokumentams, pateikiamiems aptariamai registracijai. Taigi asmuo, pageidaujantis registruoti vedybų sutartį, paštu arba asmeniškai Centrinei hipotekos įstaigai turi pateikti nustatytos formos prašymą ( http://www.lhr.lt/index.php?343394146 ), santuokos liudijimą arba notariškai patvirtintą kopiją, notariškai patvirtintą vedybų sutartį arba jos kopiją. Gauti duomenys įrašomi į registro duomenų bazę per 3 darbo dienas, o pateiktų dokumentų originalai ir pranešimas apie įregistravimą ne vėliau kaip per 3 darbo dienas nuo įregistravimo išsiunčiami ar pateikiama asmeniškai prašymą įregistruoti duomenis pateikusiam asmeniui. Vedybų sutarties registracija yra mokama paslauga, kainuojanti 25 litus, todėl registro tvarkymo įstaigai kartu su minėtais dokumentais pateikiamas kvitas, įrodantis, kad šis mokestis yra sumokėtas. Už duomenų pakeitimo įregistravimą yra mokama 15 litų, už Vedybų sutarčių registro išsamią informaciją – 18 litų mokestį. Jeigu nepateikti visi išvardyti dokumentai arba juose nenurodyti asmenys ar juos identifikuojantys duomenys, registro tvarkymo įstaiga grąžina visus pateiktus dokumentus juos pateikusiam asmeniui ir šis asmuo informuojamas , kad registre duomenys neįregistruoti, nurodomi neįregistravimo motyvai. Kaip jau buvo minėta anksčiau, vedybų sutartis laikoma asmeniniu sandoriu ir negali būti sudaroma šalies įgalioto asmens. Tuo tarpu dokumentus vedybų sutarties registracijai gali pateikti ne tik vienas iš sutuoktinių, bet ir jų įgaliotas asmuo. Tokiu atveju kartu su išvardintais dokumentais turi būti pateikiamas įstatymų nustatyta tvarka patvirtintas įgaliojimas. Nagrinėjant reikalavimus vedybų sutarčiai registruoti, gali būti keliamas klausimas ar registre registruojamos vedybų sutartys, kurių viena šalis yra užsienio šalies pilietis. Teisės aktuose, nustatančiuose bei reglamentuojančiuose vedybų sutarties registraciją atskirai apie užsienio piliečius nėra kalbama. Tik vedybų sutarčių registro nuostatų 15 punkte, kuriame nurodomi registre kaupiami ir tvarkomi duomenys, atskirai išskirti sutartį sudarę fiziniai asmenys, kurie nėra registruoti Lietuvos Respublikoje fizinius asmenis registruojančiame valstybės registre. Galime daryti išvadą, jog šio teisės akto norma atsako į autorės iškeltą klausimą bei numato, jog registre gali būti registruojamos vedybų sutartys, kurių viena šalis yra užsienio valstybės pilietis. Šią nuostatą iš dalies patvirtina ir Civilinio kodekso 1.28 straipsnio 3 dalies norma, numatanti jog šalių susitarimas dėl vedybų sutarčiai taikytinos teisės prieš trečiuosius asmenis gali būti panaudota tik jeigu tretieji asmenys apie šį faktą žinojo ar turėjo žinoti, t.y. sudarytos vedybų sutarties negalima panaudoti prieš trečiuosius asmenis, jeigu ji nėra registruota registre. Taigi, vedybų sutartis turi būti įregistruota Vedybų sutarčių registre. Sutarties neįregistravimas nedaro jos negaliojančia, tačiau vedybų sutarties ir jos pakeitimų, kol ši sutartis neįregistruota, sutuoktiniai negali taikyti tretiesiems asmenims. Pavyzdžiui, jeigu vienas sutuoktinių yra individualios įmonės savininkas ( tokios įmonės turtas yra neatsiejamas nuo įmonės savininko turto), neleistina galimybė, kad įmonės įsiskolinimo atveju išieškojimas būtų nukreiptas ir į tą turtą, kuris pagal neįregistruotą vedybų sutartį priklauso kitam sutuoktiniui. Patvirtinta notaro, bet neįregistruota sutartis yra privaloma tik sutuoktiniams.48 Registre privalomai registruojamos ne tik pačios vedybų sutartys, bet ir jų pakeitimai. Nagrinėjamu laikotarpiu registre nebuvo užregistruoto nei vieno ( 2002-2005 ( I-pusmetis) sutarties pakeitimo ar pasibaigimo atvejo. Autorės nuomone, vedybų sutartys kol kas nėra keičiamos dėl dviejų pagrindinių priežasčių: • Pirma, nagrinėjamas Civilinės teisės institutas yra pakankamai jaunas ir ne visų gyventojų žinomas ir įsisąmonintas kaip galimybė nustatyti savo turtines teises ir pareigas. • Antra, įstatymuose numatyta sudėtinga ir nelanksti vedybų sutarčių pakeitimo tvarka. Vedybų sutartys gali būti keičiamos tokia pačia tvarka, kokia buvo sudarytos, tačiau tik esant teismo leidimui. Ta reiškia, jog asmuo, sudaręs vedybų sutartį, norėdamas ją pakeisti, pirmiausia turi gauti teismo leidimą. Savaime suprantama, jog įstatymo leidėjas tuo siekia apsaugoti trečiųjų asmenų teises bei teisėtus interesus, tačiau galima atrasti ir kritikuotinų momentų. Kyla klausimas, kodėl vedybų sutarties pakeitimui reikalingas teismo leidimas? Juk išeities taškas turėtų būti jau sudaryta vedybų sutartis, kurios teisėtumą patvirtino notaras. Tokiu atveju vedybų sutarties pakeitimas tebūtų jau egzistuojančio šalių susitarimo kai kurių punktų pakeitimas, neturinčiu esminio poveikio pačiai sutarčiai. Tuo labiau, jog įstatymas numato, jog tokie pakeitimai neturi grįžtamosios galios, t.y jie taikomi tik tiems teisiniams santykiams, kurie atsiras po pakeitimo. Galima daryti išvadą, jog įstatymo leidėjas ypatingai siekia apsaugoti trečiųjų asmenų teises ir įtvirtino dvigubą apsaugos elementą, reglamentuodamas vedybų sutarties, kaip ypatingos svarbos dokumento, pakeitimo galimybę. Vedybų sutarčių registro nuostatuose yra nurodomi vedybų sutarties išregistravimo pagrindai. Prašymą išregistruoti vedybų sutartį ( http://www.lhr.lt./index.php?343394146 ) pateikia registro duomenų teikėjai arba jų įgalioti asmenys. Prašymas gali būti pateikiamas asmeniškai arba paštu. Asmuo, pageidaujantis įregistruoti vedybų sutarties duomenų pakeitimą arba išregistruoti vedybų sutartį, registro tvarkymo įstaigai turi pateikti: 1) vadovaujančios registro tvarkymo įstaigos nustatytos formos prašymą; 2) dokumentą, patvirtinantį, kad sumokėtas atlyginimas už duomenų įregistravime registre; 3) įstatymų nustatyta tvarka patvirtintą įgaliojimą, jeigu prašymą pateikia įgaliotas asmuo; 4) vieną iš šių dokumentų: • notariškai patvirtintą vedybų sutarties pakeitimą ar susitarimą nutraukti sutartį arba notariškai patvirtintą kopiją; • įsiteisėjusį teismo sprendimą, nutraukti, pripažinti vedybų sutartį ar jos dalį negaliojančia arba jo nuorašą; • įsiteisėjusį teismo sprendimą dėl santuokos nutraukimo ar gyvenimo skyrium ( separacijos) arba jos nuorašą; • ištuokos liudijimą arba jo notariškai patvirtintą kopiją; • sutuoktinio mirties liudijimą arba notariškai patvirtintą jo kopiją; • kitą dokumentą , patvirtinantį duomenų pasikeitimą arba pagrindą išregistruoti. Tuo atveju, kai yra gaunamas teismo sprendimas dėl vieno ar abiejų sutuoktinių kreditorių, kurių teises pažeidė vedybų sutarties pakeitimas ar nutraukimas, pažeistų teisių atkūrimo, vedybų sutarčių registro nuostatų nustatyta tvarka registre atkuriami duomenys, buvę iki sutarties pakeitimo ar nutraukimo. Vedybų sutartys išregistruojamos neatlygintinai. Duomenys apie vedybų sutartį į registro duomenų bazės archyvą perkeliami po vienerių metų nuo sutarties išregistravimo. Duomenys archyve saugomi dešimt metų. Nuo 2004 m. birželio 1 d. centrinė hipotekos įstaiga pradėjo teikti Vedybų sutarčių ir Sutarčių registrų duomenis internetu ( http://www.lhr.lt ). Ši paslauga padeda taupyti gyventojų laiką bei skatina juos naudotis naujomis informacinėmis technologijomis. Vedybų sutarčių registre galima gauti informaciją apie vedybų , sugyventinių sutartis bei turto padalijimo faktus, įregistruotus nuo 2002 m. liepos 1 d. Sugyventinių sutartys registre bus registruojamos tik įsigaliojus įstatymui, reglamentuojančiam partnerystės įregistravimo tvarką. Naudojant šio registro duomenis, gali sužinoti, ar dominančiam turtui yra nustatytas teisinis režimas ( asmeninė vieno iš sutuoktinio nuosavybė), ar turtas padalytas turto padalijimo sutartimi, teismo sprendimu. Vedybų sutarčių registro duomenys teikiami pagal sutartį sudariusio asmens, kurio turtas padalytas teismo sprendimu, asmens kodą, o jeigu asmuo neregistruotas Lietuvos Respublikoje fizinius asmenis registruojančiame valstybės registre – pagal asmens gimimo datą, vardą ir pavardę. Registro duomenis teikiami: ▪ paštu arba asmeniškai išduodant registro išrašus; ▪ internetu, pasirašius informacijos teikimo sutartis; ▪ duomenis Centrinėje hipotekos įstaigoje galima peržiūrėti kompiuterio ekrane; ▪ duomenys apie turto įkeitimą taip pat teikiami automatiniu telefonu 8 900 01234. Taigi, registras yra viešas. Sutuoktinių kreditoriai, kiti tretieji asmenys gali gauti visą patikimą informaciją apie konkretaus sutuoktinių ar sugyventinių turto teisinį režimą, t.y. gali sužinoti, ar konkrečiu turtu sutuoktiniai gali disponuoti tik kartu, o gal jis yra vieno kurio sutuoktinio asmeninė nuosavybė. Šio registro veikla ne tik apsaugo sutuoktinių bei trečiųjų asmenų civilines teises, bet ir padeda užkirsti kelią teisminiams turtiniams ginčams. Pažymėtina, kad vedybų sutarčių registro tvarkytojas netikrina vedybų sutarties sąlygų sutikimo su įstatymų normomis, o tik registruoja faktus ( sutarties rūšį, sudarymo datą, duomenis apie sutartį sudariusius fizinius asmenis, santuokos sudarymo datą, turto, dėl kurio teisinio režimo susitarta ar priimtas teismo sprendimas , identifikavimo kodus ir kt.). Vedybų sutarčių teisinė registracija yra numatyta ir Latvijos Respublikos Civiliniame kodekse :. Vedybų sutartis registruojama tame Registro skyriuje, kurio aptarnaujamoje teritorijoje yra gyvenamoji vieta vieno iš sutuoktinių. Jeigu vedybų sutartyje yra punktas apie nekilnojamąjį turtą, tai sutartis turi būti registruojama Žemės knygoje to turto buvimo vietoje. Išrašai iš įrašo Registre apie sutuoktinių turtinius santykius skelbiami laikraštyje „ Latvijas Vestnesis“. Kiekvienas turi teisę pažiūrėti į registrą apie nurodomų sutuoktinių turtinius santykius ir paprašyti išrašo. Registro tarnybos valstybinis notaras laike dviejų darbo dienų po prašymo priėmimo priima sprendimą apie įrašo įrašymo arba neįrašymo į sutuoktinių turtinių santykių registrą. Tokie sprendimai yra įforminami raštiškai.49 2002 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu Nr. 1332 Lietuvos Respublikos Vyriausybė patvirtino valstybės registrų integralios sistemos kūrimo strategiją. Strategijoje apibrėžtos pagrindinės registrų integralios sistemos kūrimo prielaidos ir gairės bei numatyti registrų kūrimo prioritetų nustatymo reikalavimai, pagal kuriuos pirmenybė turi būti suteikiama svarbiausiems registrams , t.y. Juridinių asmenų registrui, Gyventojų registrui prie Vidaus reikalų ministerijos ir kt. Pagrindinė integralios registrų sistemos sukūrimo sąlyga – efektyvi registrų sąveika. Nemaža dalis šios strategijos nuostatų hipotekos registro informacinėje sistemoje visiškai arba iš dalies įgyvendinta. Dar 1998 m. buvo pasirašytos sutartys su turto registrais ir turto registravimo įstaigomis dėl duomenų apie turto įkeitimą teikimo. Tais pačiais metais pasirašytos sutartys bei sukurtos priemonės, leidžiančios Hipotekos registrui gauti Gyventojų registro bei Įmonių rejestro duomenis elektroniniu būdu. Šiuo metu Gyventojų registro bei Juridinių asmenų registrų duomenis elektroniniu būdu gauna ir Turto arešto aktų, Testamentų, Vedybų sutarčių, Sutarčių registrai. 2001 m. buvo pasirašyta nauja sutartis su Žemės ir kito nekilnojamojo turto kadastro ir registro valstybės įmone dėl Turto arešto aktų registro duomenų apie areštuotą turtą teikimo Nekilnojamojo turto registrui elektroniniu būdu. Įdiegus šį duomenų perdavimo būdą, duomenys apie nekilnojamojo turto areštą Nekilnojamojo turto registrui perduodami per vieną valandą nuo turto arešto įregistravimo Turto arešto aktų registre. Nekilnojamojo turto registro duomenis elektroniniu būdu gauna Turto arešto aktų bei Vedybų sutarčių registrai. Artimiausiu metu planuojama įdiegti elektroninius duomenų mainus ir tarp Hipotekos bei Nekilnojamojo turto registrų. 2002 m. pasirašyta nauja sutartis su valstybės įmone „Regitra“, kuri tvarko transporto priemonių registrą. Sutarties pagrindu duomenys apie areštuotas ir įkeistas transporto priemones VĮ „Regitra“ perduodami elektroniniu būdu. Su kitais turto registrais : Jūrų laivų , Vidaus vandenų laivų, Civilinių orlaivių bei turtą registruojančiomis įstaigomis kol kas bendraujama faksu bei paštu. Vedybų sutarčių registro nuostatai numato, kad duomenis apie sutuoktinių ar sugyventinių turtui nustatytą teisinį režimą registras teikia atskirų turto rūšių registrams ir kitoms informacinėms sistemoms, todėl Vedybų sutarčių registro duomenys atsispindės ir atskiras turto rūšis registruojančiuose registruose.50 Pagal 2002 m. vedybų sutarčių registro nuostatus, registro duomenys gali būti perduodami į užsienio valstybes tik Lietuvos Respublikos įstatymų, kitų teisės aktų ir Lietuvos Respublikos sutarčių su užsienio valstybėmis nustatytais atvejais. Registro duomenys gali būti teikiami tarptautiniams kompiuterių tinklams tik Lietuvos Respublikos įstatymų, kitų teisės aktų ir Lietuvos Respublikos sutarčių su užsienio valstybėmis numatytais atvejais. Kadangi vedybų sutartis reglamentuoja turtinius sutuoktinių santykius, jos pakeitimas, nutraukimas ar pripažinimas negaliojančia gali liesti sutuoktinių kreditorių interesus. Todėl įstatymas numato, kad vieno ar abiejų sutuoktinių kreditoriai, kurių teises pažeidė vedybų sutarties pakeitimas ar nutraukimas, turi teisę per vienerius metus nuo tos dienos, kai sužinojo apie vedybų sutarties pakeitimą ar nutraukimą, ginčyti tokį pakeitimą ar nutraukimą teismo tvarka ir reikalauti pažeistų teisių atkūrimo ( CK 3.106 str. 4 dalis). Su sutuoktinių kreditorių interesų apsauga sietinas ir šioje dalyje minimas vedybų sutarčių registras „Toks registras sukurtas, pavyzdžiui, Prancūzijoje, pagal kurios įstatymus vedybų sutartys skelbiamos specialiame komerciniame registre. Vedybų sutartys taip pat registruojamos Latvijoje bei Estijoje“.51 Autorės nuomone, šio registro veikla padeda užtikrinti kreditorių, įpėdinių, lizingo davėjų ( pardavėjų), sutuoktinių bei trečiųjų asmenų teisių apsaugą ir yra ypač reikšminga finansiniam bei ekonominiam šalies gyvenimui. 5 . VEDYBŲ SUTARČIŲ REGISTRO DARBO KRŪVIO STATISTIKA Kaip jau minėjome ankstesnėje darbo dalyje 2002 m. liepos 1 d. pradėjo veikti Vedybų sutarčių registras. 2001 m. įsigaliojusiame Lietuvos Respublikos Civiliniame kodekse buvo apibrėžtas vedybų institutas. Jo funkcionavimui užtikrinti buvo įsteigtas Vedybų sutarčių registras. Registro objektai – vedybų sutartys, sugyventinių sutartys dėl bendrai įgyto ir naudojamo turto padalijimo pasibaigus bendram gyvenimui, turto padalijimo faktai ( šalių sutartis arba teismo sprendimas, kuriuo padalyta bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė). Kadangi mūsų darbo tema, tai kalbėsime tik apie užregistruotas vedybų sutartis. Nuo 2002 m. liepos 1 d. iki 2005 m. lapkričio mėn. vedybų sutarčių registre užregistruota apie 600 sutarčių. Tai nėra labai didelis skaičius, bet kaip matome ( žr. Lentelę Nr. 1), kiekvienais metais tokių sutarčių užregistruojama vis daugiau. Tai rodo, kad visuomenė palaipsniui jas priima ir įžiūri tame naudą. 2004 m. pateikti 226 prašymai įregistruoti vedybų sutartį. Įregistruota 210 vedybų sutarčių, t.y. 1,3 karto daugiau nei 2003 m. 16 vedybų sutarčių atsisakyta registruoti. Pagrindinė atsisakymo priežastis – visų teisės aktuose numatytų dokumentų nepateikimas. 1 lentelė. 52 Laikotarpis Prašymai įregistruoti vedybų sutartį 2002 m.* 2003 m. 2004 m. 2005 m. Sausis - 12 12 25 Vasaris - 15 15 24 Kovas - 10 12 26 Balandis - 12 16 22 Gegužė - 8 22 24 Birželis - 9 24 35 Liepa 0 16 24 20 Rugpjūtis 1 21 23 31 Rugsėjis 5 26 33 25 Spalis 4 23 19 29 Lapkritis 10 14 13 Gruodis 8 7 13 Iš viso: 28 183 216 258 *Vedybų sutarčių registras savo veiklą pradėjo 2002 m. liepos 1 d. 2002-2005 metais įregistruoti prašymai dėl vedybų sutarties Analizuojant Vedybų sutarčių duomenis, pastebėta, kad 77 proc. visų įregistruotų sutarčių yra povedybinės sutartys ir 23 proc. – ikivedybinės sutartys. Palyginus 2004 metų duomenis su 2003 metais įregistruotais duomenimis, Vedybų sutarčių registre įregistruotų ikivedybinų sutarčių skaičius išaugo 63,3 proc., o povedybinių sutarčių 2004 metais, sudaryta 23,8 proc. daugiau nei 2003 metais. Schemoje yra pateikiamas 2002-2004 m. įregistruotų vedybų sutarčių skaičius pagal sutarties rūšis * Vedybų sutarčių registras savo veiklą pradėjo 2002 m. liepos 1 d. Iš pateiktos schemos yra matyti , kad populiaresnės yra povedybinės sutartis, t.y. sutartis, kurios sudarytos po santuokos įregistravimo. Daugiausia 2004 metais vedybų sutarčių sudarė Vilniaus apskrities gyventojai - 48,3 proc. visų įregistruotų vedybų sutarčių, Kauno apskrities gyventojai – 12,4 proc. visų įregistruotų vedybų sutarčių. 2 lentelė.53 Suskirstymas pagal apskritys Įregistruotų vedybų sutarčių skaičius Alytaus apskritis 15 7 Kauno apskritis 63 78 Klaipėdos apskritis 48 52 Marijampolės apskritis 2 4 Panevėžio apskritis 5 15 Šiaulių apskritis 6 16 Tauragės apskritis 2 5 Telšių apskritis 0 10 Utenos apskritis 4 14 Vilniaus apskritis 166 203 Lietuvoje gyvenantys asmenys 311 404 Užsienyje gyvenantys asmenys 9 16 Iš viso : 320 420 Asmenys, 2003 -2004 metais sudarę vedybų sutartis, pagal gyvenamąją vietą Daugiausia vedybų sutarčių sudarė ir registravo 30-40 metų sutuoktiniai. 3 lentelė Amžius 2003 metai 2004 metai Vyr. Mot. Vyr. Mot. Daugiau kaip 60 m. 7 2 14 2 50 m.- 60 m. 17 12 14 13 40 m.- 50 m. 40 40 47 42 30 m. – 40 m. 65 58 90 84 20 m. – 30 m. 31 47 45 69 Iki 20 m. 0 1 0 0 Viso: 320 420 2003-2004 metais asmenys, sudarę vedybų sutartis, pagal amžių ( vnt.). Kadangi vedybų sutartys tvirtina notarai, tai aptarsime jų veiklą, tvirtinant šias sutartis 2004 metais. 2004 metais daugiausiai vedybų sutarčių patvirtino notarai, dirbantys Vilniaus m. – 74 sutartis, Kauno m. -34 sutartis ir Klaipėdos m. – 25 sutartis. 4 lentelė54 Notarai Vedybų sutartys ( vnt.) Alytaus m. 2 Alytaus r. 1 Joniškio r. 1 Kauno m. 34 Kauno r. 3 Klaipėdos m. 25 Pakruojo r. 1 Panevėžio m. 9 Plungės r. 3 Rokiškio r. 1 Šiaulių m. 4 Šilalės r. 1 Šilutės r. 1 Tauragės r. 2 Ukmergės r. 2 Utenos r. 1 Varėnos r. 2 Vilniaus m. 74 Viso: 209 Miestų ir rajonų notarų biurai, kuriuose dirbantys notarai patvirtino vedybų sutartis. Konsulinės įstaigos pareigūnas patvirtino 1 vedybų sutartį. Tik 2002 metų liepos mėnesį pradėjusio veikti Vedybų sutarčių registro didėjančių duomenų apimtys parodo, kad vedybų sutarčių sudarymas tampa vis aktualesnis Lietuvos gyventojams. 2002 metais registre įregistruotos tik 24 vedybų sutartys, o 2004 metais šis skaičius išaugo iki 210. 6. VEDYBŲ SUTARČIŲ SUDARYMO AKTUALUMAS IR PROBLEMATIŠKUMAS Vedybų sutartis Lietuvoje turi senas tradicijas. Suvalkijoj, kurioje prieškario metais galiojo Napoleono kodeksas, nuotaka ir jaunikis pirmiausiai vykdavo pas notarą, o tik paskui važiuodavo į bažnyčią įformini santuokos. Ne veltui, matyt, sakoma, kad suvalkiečiai žino, ką daro ... Įsigaliojus naujajam Civiliniam kodeksui, drauge atsiradus galimybei sudaryti vedybų sutartį, ši lyg šiol netapo labai populiari. Pagrindinės priežastys dvi: moralinė – daugeliui lietuvių sudaryti sutartį prilygsta nepasitikėti antrąja puse, materialinė – dažna pora sutarties sudaryti negali, nes turi vienintelį nekilnojamąjį turtą – butą. Dar galima būtų paminėti ir trečią priežastį, kodėl tokios sutartis nepopuliarios, tai informacijos apie vedybų sutartys stoka. Vedybų sutartys nėra populiarios ir daugelyje Vakarų šalių. Įstatymų leidėjas nenumatė tikslų tokios sutarties sudarymo laiką, todėl sutartį galima sudaryti bet kada, tiek tuokiantis, tiek prabėgus ne vieneriems metams po vedybų. Dažnai yra klausiama ar naudinga sutuoktiniams tokia sutartis ? Jeigu žmonės nesudarys tokios sutarties, ateityje gali gailėtis, kai šeimoje prasidės nesutarimai ir ji iširs. Tuomet prasidės turto dalybos ir didžiuliai pykčiai. Jeigu yra sudaryta vedybų sutartis, paprasčiausiai dėl turto nereikės ginčytis, nes sutartyje bus viskas aptarta. Šiuo metu tuokiantis vyrauja labiau jausmai, o ne pragmatiškumas ir pamąstymas apie blogiausią vedybų pabaigą – skyrybas. Kai prasideda skyrybos, tuomet prasideda sutuoktinių ginčai ir vaikų įvėlimas į juos, o tai yra daug didesnė blogybė, negu sutarties sudarymas. Pravartu visuomet pasverti kiekvieno sutuoktinio įnašą į bendrą šeimos turtą, į kiekvieno iš jų jau turimą turtą, kuris gali būti šeimos relikvija. Beje, kaip minėjome , ir užsienio valstybėse tokios sutartys nėra labai populiarios. Ir ten susiduriama su meilės ir jos atomazga problema. Yra nemažai sutuoktinių kurie, teigia, kad nutrauktų santuoką, bet tai nedaro tik todėl, jog bijo prarasti užgyventą turtą ir suardyti verslą. Vadinasi, nepadalintas turtas gali būti šeimos „rišamoji medžiaga“. Kyla klausimas – ar po vedybų sutarčių sudarymo nepadaugės skyrybų? Autorės nuomone, jeigu taip įvyktų, vadinasi, tos santuokos tiek ir buvo vertos. Jeigu žmonių „rišamoji medžiaga“ yra tik turtas, vadinasi, tai tokie ir tų žmonių santykiai. Vedybų sutarties sudarymas yra teisė, o ne pareiga. Žmonės patys laisva valia apsisprendžia, sudaryti ją ar ne. Yra šimtai šeimų, tvirtai gyvenančių ir be vedybų sutarties, bet yra lygiai tiek pat gyvenančių ir sudariusių sutartis. Taigi, vedybų sutartis, tai vyro ir moters susitarimas, kuriuo nustatomos jų turtinės teisės ir pareigos. Galima drąsiai sakyti, kad ši sutartis nustato sutuoktinių turto režimą, kas, kam ir kiek priklauso santuokoje ir išsituokus. Ar vedybų sutartis yra aktuali visuomenėje ir kaip ji suprantama, autorė atliko tyrimą naudodama anketinės apklausos metodą, t.y. anketos blanką, kuriame suformuluoti ir tam tikra tvarka išdėstyti klausimai skirti respondentams. Klausimai pateikti paprasti, aiškus ir suprantami, paruošti atsakymų variantai. Šios apklausos metu numatytas asmeninis apklausėjo ir respondento kontaktas tuo metu, kada apklausiamasis gauna anketą iš anketuotojo yra galimybė papildomai paklausti, patikslinti jo atsakymus, taip išvengti klaidų. Anketos pildymui pasirinktos keturios vietovės Lietuvoje, t.y. Vilnius, Marijampolė, Jonava ir Kėdainiai. Kadangi autorės tyrimo tikslas apklausti besiruošiančius įregistruoti santuoką asmenys, tai anketos pildomos nurodytų vietovių civilinės metrikacijos skyriuose. Anketą pildė du šimtai besiruošiančių įregistruoti santuoką asmenų. Analizuojant gautus rezultatus respondentai buvo suskirstyti pagal lytį ir amžių. Vyrų amžiaus grupę sudarė : vyrai 18-30 m. amžiaus; vyrai 31-40 m. amžiaus; vyrai 50-65 m. amžiaus. Moterų amžiaus grupę sudarė : moterys 18-30 m. amžiaus; moterys 31-40 m. amžiaus; moterys 41-50 m. amžiaus. Pirmiausiai pateiksime kaip vyrai supranta vedybų sutartis, ar ketina ją sudaryti; kokios turi informacijos apie vedybų sutarčių tvirtinimą , registravimą ir kitus klausimus. Vyrų amžiaus grupes apžvelgsime visas iš karto, kadangi atsakymai labai panašus.. Daugelis iš respondentų turi aukštojo ar aukštesniojo mokslo diplomus, tik keli neturi vidurinio išsilavinimo. Kadangi anketa buvo skiriama asmenims atėjusiems rašyti prašymą dėl santuokos įregistravimo, tai reikėjo atsakyti į klausimą, t.y kelintą kartą bus registruojama santuoka? Beveik visi respondentai patvirtino, kad ruošiasi tuoktis pirmą kartą, tik 10% apklustų vyrų santuoką registruos antrą kartą. Kad yra galimybė sudaryti ikivedybinę ar povedybinę sutartį žinojo 90 % apklaustųjų . Tačiau kur reikia kreiptis dėl ikivedybinės ar povedybinės sutarties sudarymo ir tvirtinimo žinojo tik 50 % , likusieji tvirtino, kad tokias sutartis tvirtina civilinės metrikacijos įstaigos darbuotojai, teismai, kiti teigė, kad netinka nei vienas variantas. Į klausimą – kokie sutuoktinių santykiai reguliuojami vedybų sutartimi ? , respondentai rinkosi atsakymus : turtiniai, turtiniai asmeniniai. Autorės nuomone, pagrindinė priežastis dėl kurios taip skirtingai buvo pildoma anketa, tai informacijos stoka. Tik 10 % apklaustųjų atsakė, kad jiems pakanka informacijos apie vedybų sutarčių sudarymą, tvirtinimą ir registravimą. Likusieji teigė, kad tokios informacijos nepakanka arba šiuo klausimų neturi konkrečios nuomonės. Taigi, kyla klausimas kas gi turi teigti informaciją apie vedybų sutartis. Ar kiekvienas sugalvojęs sudaryti tokią sutartį turi pats ieškoti informacijos ir apie tai domėtis? Ar pakankamai visuomenė žino apie tokios sutarties egzistavimą? Respondentų atsakymai įklausimą kas turi teikti informaciją apie vedybų sutartis arba kur ši informacija turi būti teikiama, buvo labai suprantami ir logiški. Daugelis atsakė, kad tokia informacija turi būti teikiama civilinės metrikacijos skyriuje. Tai būtų patogu ir naudinga tiems kas ketina sudaryti santuoką arba tiems kas jau ją yra sudarę ( pvz., vaiko registravimo metu ar kt.). Informacijos forma galėtų būti Teisingumo ministerijos paruoštos brošiūros, lankstinukai. Reikia žmones pratinti prie tokio pobūdžio sutarčių, nes požiūris į jas yra labai klaidingas. Tai rodo ir respondentų atsakymai į klausimą : ar Jūs ketinate sudaryti ikivedybinę ar povedybinę sutartį? Tik 10% iš apklaustųjų atsakė „taip“, likusieji teigė neketinantys sudaryti tokios sutarties. Autorė pateikia keletą atsakymų variantų :

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!