Vartojimas ir rekreacija

Santrauka naujos europinio lygio socialines politikos kūrimas, bendra socialinių problemų globalizacija sudarė sąly­gas plėtotis socialinei kultūrinei darbo sričiai Lietuvoje. Mūsų socialinėje sistemoje tai nauja studijų ir praktinės veiklos kryptis, nors Vakarų šalyse sukaupta didelė sociokultūrinio darbo patirtis. Kuriant laisvalaikio, rekreaci­jos, meno ir kultūros vadybos strategiją, reikia ne tiek perimti, kiek pritaikyti kitų kultūrų sampratą lietuviškam socialinio darbo kontekstui. Organizuojant pramogas, renginius, meninius ar kultūrinius socialinius projektus, reikia ne tik vykdyti hedonistinę funkcįją, bet ir mažinti rizikos grupių asmenų socialinę atskirt], padėti Jiems so-clalizuotls ir Integruotis į visuomenę. Straipsnyje apžvelgiama sociokultūrinio darbo sričių - rekreacijos (poilsio ir laisvalaikio) bei meno ir kul­tūros situacija, aktualizuojant socialinių darbuotojų, kaip laisvalaikio organizatorių, vaidmenj socialinėje siste­moje. Pateikiami socialinių darbuotojų požiūrio į laisvalaikio kokybę socialinės globos jstaigose tyrimo duome­nys. Apžvelgiamos Vakarų salių universitetuose siūlomos laisvalaikio ir rekreacijos mokymo studijos, numato­mos rekreacijos irjaisvalaikio perspektyvos Lietuvoje. Pagrindinės sęvoAos: laisvalaikis, meninis socialinis projektas, rekreacja, sociokultūrinis darbas. Įžanga Darniai visuomenės raidai būtinas ne tik ekonominis, socialinis, bet ir kultūrinis veiklumas bei aktyvumas. Naujo, europiniais standartais besiremiančio socialinio vystymosi etape, kryptingai ir kom­petentingai kovojant su skurdu, socialine atskirtinu diskriminacija ir kitomis negandomis, susiduriama su socialinio darbuotojo, kaip rekreacinės kultūrinės veiklos organizatoriaus, profesine kompetencijos problema. Vykstant esminiams pokyčiams visuomenėje, kylant bendram gyvenimo lygiui, vis labiau jau­čiamas kultūrinių, meninių, dvasinių vertybių poreikis. Kaip byloja senovės išmintis, žmogui reikia ne tik duonos, bet ir žaidimų. Deja, Lietuvos socialinėje sistemoje rekreacijos, meno ir kultūros sritys lau­kia „geresnių laikų". Šiuo metu neturime rekreacijos sistemos ir strategijos, todėl jaučiamas socialinių mokslų teorijos ir praktikos atotrūkis. Laisvalaikio, rekreacinius ar kūrybinius interesus ir poreikius tenkinančiam specialistui reikalin­gos teorinės ir metodinės žinios, gebėjimas išsiaiškinti gyventojų bendruomenės interesus ir poreikius skirtingose laisvalaikio veiklos srityse, mokėjimas įtraukti vaikus, paauglius, neįgaliuosius ir pagyvenu­sius asmenis į aktyvią kultūrinę veiklą. Socialiniams darbuotojams kyla kokybiško laisvalaikio, rekrea­cijos, užimtumo ir meninės veiklos organizavimo problemų, stinga vadybinių, teorinių ir metodinių ži­nių, stokojama kūrybiškų, socialine prasme aktualių idėjų. Pažangu tai, kad Mykolo Romerio universitete socialinio darbo bakalaurai jau treti metai studi­juoja laisvalaikio vadybą socialinėje sistemoje. Apgintuose magistriniuose darbuose (Mieliauskaitė, 2004; Zamuškaitė, Žuraulytė, 2005) buvo mėginta išsiaiškinti laisvalaikio organizavimo ypatumus ir esmines problemas įvairių tipų institucijose, socialinių darbuotojų vaidmenį ir kompetencijas rekreaci­nio darbo srityje. 1. Rekreacijos (laisvalaikio ir poilsio) administravimas 1.1. Sociokultūrinio darbo sritys Sociokultūrinis darbas - socialinė paslauga, teikiama individams, grupėms bei organizacijoms, siekiant jų kultūrinio ir visuomeninio veiklumo. Sociokultūrinė veikla apima rekreacijos, švietimo ir auklėjimo, meno ir kultūros bei bendruomenės kūrimo sritis (Spierts, 2003). Terminas socialumas ap­ima viską, kas žmonėms visuomeniškai bendra. Tai yra sąlyga, leidžianti žmonėms nuolat turėti ryšį vienam su kitu. Kultūra (lot. cultura — ugdymas, auklėjimas, lavinimas) - tai, kas tą bendrumą formuoja ir atsispindi atitinkamo kultūrinio identiškumo forma. Kultūra yra vienas pagrindinių žmogaus gyvenimą lengvinančių veiksnių, būtinų žmogaus egzistencijai, jo tobulėjimui, vidinio pasaulio lūkesčiams iš­reikšti bei apibūdinti. Rekreacinė veikla ~ viena iš matomiausių sociokultūrinio darbo sričių. Nors sociokultūrinė veikla gali būti nukreipta į rūpybą, švietimą ar profesinį rengimą, sociokultūriniai darbuotojai dažniausiai ben­drauja su žmonėmis jų laisvalaikio metu. Visų rizikos grupių asmenims jie padeda prasmingai planuoti laisvalaikį, organizuoti savo kasdieninę kultūrinę veiklą, skatina asmenis ir grupes aktyviai dalyvauti vi­suomeninėje veikloje, bendrai spręsti jų socialines problemas. Rekreacinės veiklos plėtojimo pagrindinės formos - animavimas bei aranžavimas (Spierts, 2003). Animavimas suprantamas kaip paskata aktyviai dalyvauti veikloje, taigi animatorius - tai spe­cialistas, kurio darbo tikslas - skatinti ir motyvuoti žmones, koreguoti pasyvų stebėjimą, ugdyti jų įgū­džius ir gebėjimus. Kitas svarbus animavimo aspektas - sąlygų draugiškam bendravimui, pasilinksmi­nimui ir maloniai veiklai kūrimas. Aranžuojant svarbu sukurti atvirą patrauklią ir saugią tokiam bendra­vimui aplinką. Sociokultūrinio darbo specialistų stygius labai Lietuvoje jaučiamas - jų socialinė ir kultūrinė kompetencija leistų plačiau taikyti įvairiapuses veiklas. 1.2. Rekreacijos samprata socialinėje sistemoje Laisvalaikis - tai laisvas nuo būtinų užsiėmimų laikas, skirtas asmeniniams poreikiams tenkinti, taip pat plėsti žinias, lavintis ir dvasiškai tobulėti. Rekreacija (lot. recreatio - atstatymas, atkūrimas) yra psichinių bei sveikatos jėgų atkūrimas, pasireiškiantis per žmogaus ir aplinkos sąveikos procesus; tai veikla, „išvaduojanti" žmogų nuo įvairių jo socialinių vaidmenų bei skatinanti asmens kūrybiškumą. Žo­dis laisvalaikis vartojamas tada, kai kalbama apie laiką, o terminas rekreacija - kai kalbama apie veiklą (Adomaitienė, 2000). Kiekvienas žmogus turi teisę į dvi svarbiausias egzistavimo sąlygas: darbą ir laisvalaikį. Lietu­vos konstitucinėje teisėje apibrėžtos žmogaus kultūrinės teisės, kuriose laiduojama kiekvieno teisė į poilsį ir laisvalaikį (LR Konstitucija, 1992, 49 str., 4 sk.). Pagal Visuotinę Žmogaus Teisių Deklaraciją (24 str.) kiekvienas žmogus gali naudotis ne tik pilietinėmis bei ekonominėmis, bet ir socialinėmis kul­tūrinėmis teisėmis. Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatyme (1996, 16 str., 2 sk.) numatoma, kad vaikas turi teisę i poilsį ir laisvalaikį, atitinkantį jo amžių, sveikatą bei poreikius... Valstybė ir vietos savivaldos steigia ir remia vaikų sporto, kūrybos, laisvalaikio ir sveikatos klubus, sto­vyklas, šeimos poilsio namus, sanatorijas... „Socialinių paslaugų kataloge" (2000) nurodoma, kad visų tipų globos įstaigose (dienos ir ben­druomenės centruose, reabilitacijos, laikinose ar stacionariose įstaigose), be kitų specialiųjų paslaugų, teikiamos ir laisvalaikio organizavimo paslaugos. Dar visai neseniai daugumos žmonių grupių, esančių socialinės globos institucijose, gyvenimas buvo nesibaigiantis laisvalaikis. Tam, kad būtų galima nuo ko nors pailsėti, reikia turėti darbą, mokslą ar kokį kitą užsiėmimą. Deja, dažnai globos įstaigose laisvalaikis būna „laisvas", neorganizuotas, t. y. pasyvus ir suprantamas kaip poilsis, pasireiškiantis nieko neveikimu. Laisvalaikio praleidimo būdai - kiekvieno individo asmeninė pasirinkimo teisė, kuria asmuo iš­reiškia savo valią, atskleidžia savo požiūrį į vertybių sistemą ir parodo bendrą vidinę kultūrą. Laisvalai­kio racionalumo kriterijus - socialinė atsakomybė: kuo atsakingiau žmogus naudoja laisvalaikį, tuo kryptingiau jis bręsta kaip asmenybė. Todėl pagrindinis laisvalaikio uždavinys socialinėje sistemoje -užtikrinti tokią laiko leidimo kokybę, kad formuotųsi kuo įvairiapusiškesnė asmenybė, sugebanti integ­ruotis į visuomenę. Susidariusi situacija itin skaudžiai paliečia mažiausiai socialinių garantijų turinčias visuomenės grupes - jaunimą, pagyvenusius ar neįgalius globos institucijose esančius žmones. Nesugebėjimas racionaliai naudoti savo laisvą laiką, nevisavertis gyvenimas - daugelio socialinių problemų (alkoho­lizmo, narkomanijos, nusikaltimų ir savižudybių) priežastis. Pastaruoju metu atsirado naujų, problemų keliančių laisvalaikio formų, susijusių su didele psichine įtampa. Jos negali būti laikomos kokybišku laisvalaikiu (pvz., kompiuteriniai žaidimai, televizoriaus žiūrėjimas ir pan.). Tiriant paauglių rekreacijos ir laisvalaikio pasirinkimą, galima nustatyti „padidintos rizikos" gru­pes, kuriose vyrauja delinkventinio elgesio stilius. H. A. VVidmer, G. D. Elis, E. P. Trunnell (1996), tyrę rekreacijos ir laisvalaikio pasirinkimo bei elgesio etikos komponentus, laisvalaikio kriterijų naudojo kaip instrumentą paauglių rizikos grupėmis nustatyti pagal sukurtą Paauglių elgesio etikos laisvalaikiu skalę (Adolescent Ethical Behavior ir Leisure Scale /AEBLS). Šiandien Lietuvoje laisvalaikio pramonė su diferencijuota rekreacijos, kultūrinių renginių ar tu­rizmo pasiūla stipriai išaugusi, tačiau paklausą lemia šie veiksniai: nežinojimas, ką galima pasiūlyti veikti, iškreiptas požiūris į laisvalaikį, skurdi socialiai remtinų asmenų ar socialinių įstaigų ekonominė padėtis ir materialinė bazė, mažos subsidijos, skirtos rekreacinėms veikloms. Ribotos asmenų galimy­bės bendrauti, plėsti draugų būrį, išeiti iš globos įstaigų į visuomenę verčia rimčiau susirūpinti laisva­laikio kultūrinių pramogų organizavimu. 1.3. Rekreacijos formos, funkcijos ir vidinė struktūra Laisvalaikio veiklų pakopos skirstomos į pasyvųjų poilsį ar kontempliaciją, kurio metu reikia su­daryti galimybę atgauti fizines bei dvasines žmogaus jėgas; savišvietą - galimybę įgyti, gilinti ar tobu­linti žinias; saviraišką - organizuojant pramogas ir šventes padėti atsiskleisti individo kūrybiniams ge­bėjimams. K. Adomaitienė (2000) nurodo, kad rekreacijos formas būtina keisti: nuo pasyvaus poilsio pereinant prie aktyvaus, nuo psichofiziologinių reikmių - prie didesnių socialinių ir kultūrinių siekių, nuo fizinių rekreacijos formų - prie dvasinio pasitenkinimo, nuo žavėjimosi kultūros vertybėmis - prie kūry­bos. Rekreacijos sandara - žmogaus vidinio pasaulio: esamybės, sąmonės, dvasios bei egzistenci­jos dimensijų visuma. E. Vitkienė (2002) nurodo šias rekreacijos dedamąsias: 4) biologinė - žmogus planuoja veiklą, dirba, kuria, siekdamas socialinės lygybės, asmenybės laisvės, dvasinio tobulėjimo; biologinė rekreacijos samprata tampa egzistencijos, žmogaus tapimo savimi procesu; 5) fiziologinė - žmogaus organizmo gyvybinės funkcijos, jų pasireiškimo dėsniai, ypatumai, sie­kiant išsaugoti žmogaus sveikatą, darbingumą, ilgaamžiškumą; 6) psichologinė - žmogaus psichinės būsenos tiesiogiai veikia sveikatą, darbingumą (kartu ir socialumą); 7) socialinė-psichologinė - žmogus, atsižvelgiant į jo besikeičiantį socialinį statusą, įsitraukimą į naują veiklą, subjektyvius veiksnius (nuostatas, vertybines orientacijas, gebėjimus ir kt.) vei­kiamas kaip socialinė asmenybė, kuri vystosi ir socializuojasi; 8) emocinė-psichologinė - žmogaus tiesioginis jausmo išgyvenimas, dvasinė būsena, kurią le­mia jo santykis su supančia gyvenimiška aplinka; 9) kultūrinė-dvasinė - žmogaus materialinių ir dvasinių vertybių visuma, priklausanti nuo jo išsilavinimo, profesijos, amžiaus, kasdienio gyvenimo tradicijų, taip pat nuo visuomenėje su­siformavusių, nusistovėjusių moralės normų. Pagrindinės laisvalaikio funkcijos: ekonominė funkcija, susijusi su darbo jėgų atgavimu ir paga­mintų produktų vartojimu; socialinė-psichologinė funkcija, suteikianti asmeniui galimybę pasirinkti -bendrauti ar būti vienumoje, padėti mažinti psichinę įtampą ir atsipalaiduoti; kultūrinė funkcija susijusi su tradicijų palaikymu - kalendorinių švenčių ar bendruomeninių renginių organizavimu (Adomaitienė, 2000). Amerikiečių sociologų nuomone, laisvalaikis - tai žmonių būties esmė, nes jo metu atsiskleidžia visa žmogaus esybė, o darbas tėra tik pragyvenimo šaltinis. 2. Socialinio darbuotojo vaidmuo organizuojant laisvalaikį 2.1. Organizuoto laisvalaikio specifika Laisvalaikis gali būti aktyvios ir pasyvios formos. Aktyvios organizuoto laisvalaikio formos yra tos, kurias taikant visi dalyviai daugiau arba mažiau įtraukiami į veiklą. Veikla turi būti planuojama iš anksto, sudarant įstaigos laisvalaikio programas. Norint, kad ji būtų sėkminga, reikia vadovautis ko­mandinio darbo principais, tačiau tam, kad laisvalaikis būtų prasmingas, atitiktų klientų poreikius ir ga­limybes, reikalingos žinios ir tam tikri [gūdžiai, padedantys parinkti ir pritaikyti įvairias laisvalaikio veik­las: užsiėmimų pagal pomėgius (būrelių) ar meninę veiklą, sportinius ar kitokius žaidimus, išvykas, pramogas ir šventes. Organizuojant pasyvų laisvalaikį - poilsį, reikia sukurti tokią atmosferą, kurioje to pageidaujantys žmonės galėtų atsipalaiduoti, pabūti vienumoje, pažiūrėti televizorių ar paskaityti knygą, paklausyti muzikos ar išeiti pasivaikščioti. Estetiniai interesai kelia daug poreikių: išgyventi džiaugsmą, patirti grožį ir malonumą, poreikį būti pripažintam, įvertintam, norą pradžiuginti kitus. Organizuoto laisvalaikio specifiką sudaro daugybė darbų ir užduočių - veiklos planavimas, konkretaus atvejo poveikio plano sudarymas, jo [gyvendinimo kontrolė ir poveikio vertinimas, įvairių kultūrinių renginių organizavimas ir kt. Socialinės globos įstaigose laisvalaikio praleidimo specifiką le­mia keletas veiksnių: 1) socialinės grupės statusas ir amžius (vaikų globos namai, neįgaliųjų specialioji mokykla, se­nelių pensionas); 2) globos įstaigos gyventojų individualūs poreikiai, pomėgiai bei gebėjimai; 3) socialinių darbuotojų kompetencija organizuojant laisvalaikį; 4) institucijos vieta (miestas, rajonas, kaimas); 5) įstaigos finansinė situacija. Globos įstaigų laisvalaikio specifikai įtakos turi tai, kad dažnai patys gyventojai dėl įvairių prie­žasčių negali savarankiškai pasirinkti veiklos rūšies, formų ar turinio, todėl būtina sudaryti sąlygas iš­bandyti įvairias veiklos sritis, išsiaiškinti, kas juos domina, ką jie pajėgūs atlikti savarankiškai. Vaikų globos įstaigose dalis paauglių, neturėdami kuo užsiimti laisvu laiku, vartoja psichotropi­nes medžiagas, jų laisvalaikis neįdomus, nes laisvalaikio formų pasiūla neatitinka šios amžiaus grupės poreikių. Kadangi globos įstaigoje nėra skiriami atskiri gyvenamieji kambariai, nevykdoma laisvalaikio vienumos funkcija. Neįgaliesiems sudėtinga pareikšti savo pageidavimus, nes dėl fizinių ar intelekto problemų jie neįsivaizduoja arba nežino apie užsiėmimus, kuriuos galėtų rinktis. Tinkamai organizuota rekreacinė ar meninė veikla gali tapti ypač veiksminga neįgaliųjų socialinės integracijos priemone (Neįgaliųjų me­ninis ugdymas: psichologinės reabilitacijos ir socializacijos galimybės, 2002). Senyvo amžiaus žmonių pensionuose laisvalaikio organizavimą lemia susilpnėjęs šių žmonių aktyvumas, tačiau ne tiek dėl fizinių, kiek psichologinių ar ekonominių priežasčių. Ypač veiklų pasirin­kimą apriboja socialinių įstaigų finansinė situacija ir materialinių išteklių stoka. Socialiai globotini as­menys galbūt norėtų keliauti, dalyvauti pramoginėse ar sportinėse veiklose, bet tam trūksta lėšų. Kūrybingi socialiniai darbuotojai nelaukia, kol situacija savaime pagerės. Jie ieško galimybių or­ganizuoti veiklas, kuriose vyrautų moralinis, laiko ir entuziazmo, o ne finansinis aspektas. Kaip pasakė Šopenhaueris, eilinis žmogus rūpinasi, kaip prastumti laiką, o talentingas stengiasi jį panaudoti. Atlik­tas originalus tyrimas (Larson, Shaikh, 2004), kuriame apskaičiuota dviejų lygiaverčių rekreacijos as­pektų priklausomybė: laiko, kaip vertybės, kainos (pagal žinomą posakį, kad laikas - pinigai) ir pasi­rinktos laisvalaikio veiklos finansinės sąmatos. Įrodyta, kad rekreacijos biudžetą sudaro abu - laiko ir finansinis - aspektai. Didžiausia problema ta, kad Lietuvoje nėra nei mokslinės, nei populiariosios literatūros rekrea­cijos, laisvalaikio vadybos klausimais. Norintieji spręsti laisvalaikio kokybės socialinėje sistemoje pro­blemas šiandien ypač stokoja kvalifikuotų žinių ir tyrimų. Šalyse, turinčiose rekreacijos srityje ilgametį įdirbį, vyksta laisvalaikio tyrimų simpoziumai, konferencijos, kuriuose nagrinėjamos įvairios aktualios temos: laisvalaikio etika, jaunimo darbo, kultūros, laisvalaikio ir turizmo socialinės intervencijos teori­jos, darbo, laisvalaikio ir socialinių pokyčių ryšys. Vakaruose leidžiami mėnesiniai žurnalai Kūrybinės prognozės (Creative Forecasting), Laisva­laikio tyrimų žurnalas (Journal of Leisure Research), Laisvalaikio mokslai (Leisure Sciences), skirti vi­siems, organizuojantiems užimtumo, laisvalaikio ir rekreacijos veiklas ir sprendžiantiems gyvenimo ko­kybės problemas dienos ar stacionariuose centruose, globos ir reabilitacijos įstaigose vaikams, suau­gusiesiems, neįgaliems ar pagyvenusiems žmonėms (www.ilam.co.uk/). 2.2. Socialinio darbuotojo kompetencijos Socialinis darbuotojas - žmogus, kuris turėtų ir galėtų parodyti, kad gyvenimas gali būti ne tik teisingesnis, bet ir prasmingesnis, visavertiškesnis ir gražesnis. Darbo tikslas - organizuoti ir kuruoti laisvalaikį trimis pakopomis: inicijuojant, organizuojant ir vykdant veikią (Spierts, 2003). Kiekviena pramoga, šventė ar meninis renginys turėtų padėti spręsti konkrečios socialinės gru­pės (neįgaliųjų, pagyvenusių žmonių, rizikos grupių asmenų) problemas: integruotis į visuomenę, ma­žinti socialinę atskirtį, skatinti visuomeninį aktyvumą norą bendrauti. Rekreacinės veiklos turėtų kelti gyvenimo prasmės klausimus, animuoti kūrybinę energiją ir gyvenimo džiaugsmą, gerinti psichikos sveikatą. Tam reikia įsisa/noninti, kad laisvalaikio veikla privalo būti socialiai kryptinga ir prasminga, t. y. turėti aiškiai suformuluotą tikslą ir uždavinius. Tam, kad socialinis darbuotojas galėtų integruoti ir pritaikyti savo žinias bei įžvalgas organizuo­damas laisvalaikio veiklas globos institucijose, jis turi suderinti profesinius ir asmeninius gabumus, nuolat juos tobulinti, atsižvelgdamas į klientų gyvenimo būdą, pomėgius bei patirtį. Jam reikalingas kū­rybingumas ir domėjimasis kultūriniame šalies gyvenime vykstančiais procesais. Nekenkia ir „lengvo avantiūrizmo" laipsnis - nebijoti eksperimentuoti, kurti projektus, gebėti lanksčiai prisitaikyti prie kin­tančios aplinkos bei sąlygų. Sprendžiant socialines žmonių problemas, meninių kultūrinių veiklų iniciatyvos gali imtis ir so­cialiniai darbuotojai, ir studentai praktikantai ar savanoriai. Organizuojant renginius ar šventes, nebūti­nas specialus meninis išsilavinimas - svarbu surinkti kūrybingą ir kompetentingą komandą, mokėti rasti ir sudominti veiklos idėja gabius asmenis, t. y. atlikti tarpinstitucinio tarpininko vaidmenį. Meninis renginio lygis labai priklauso nuo gebėjimo tinkamai pateikti, suderinti bei organizuoti skirtingų sociali­nių galimybių asmenų meninę veiklą (Šinkūnienė, 2003). Socialinio darbuotojo žinyne (Leliūgienė, 2003) nurodoma, ką turi žinoti ir mokėti socialinis dar­buotojas kultūrinės laisvalaikio veiklos socialinėje aplinkoje organizatorius (arba jis turi būti įgijęs so­ciokultūrinės laisvalaikio veiklos organizatoriaus specializaciją). Be kitų, minimi šie reikalavimai išma­nyti: šiuolaikinę socialinės kultūrinės veiklos būklę, paauglių ir suaugusiųjų laisvalaikio raidos tenden­cijas; teisinius ir norminius aktus, ekonominius mechanizmus, valdančius kultūrinę laisvalaikio sritį; laisvalaikio organizavimo principus; įvairių laisvalaikio rūšių užsiėmimų būdingus ypatumus; vaikų, pa­auglių, moterų, vyrų motyvų, poreikių, interesų, nuostatų sritį; meninių gabumų vystymo ypatumus, sa­viveiklinio kolektyvo veiklos turinį, metodus irkt. Socialinis darbuotojas - laisvalaikio organizatorius - turi mokėti: išsiaiškinti gyventojų bendruo­menės interesus ir poreikius skirtingose kultūrinės laisvalaikio veiklos srityse; įtraukti vaikus, paaug­lius, suaugusiuosius į aktyvią kultūrinę laisvalaikio veiklą; mokėti praktiškai panaudoti naują kultūrinės laisvalaikio veiklos organizavimo mechanizmą; panaudoti vadybinius sugebėjimus vystant organiza­cijų, įstaigų, mėgėjiškų susivienijimų veiklą, organizuojant koncertus ir parodas, apžiūras, konkursus, festivalius ir šventes, sporto ir sveikatingumo, kitus renginius ir 1.1. Taigi reikalavimai socialiniams darbuotojams konkretūs ir apibrėžti, tačiau minėtame žinyne ne­nurodoma, kur šių žinių ir mokėjimų jie galėtų įgyti. Ar esame parengę tokios kvalifikacijos specialistų? Kur socialiniai darbuotojai praktikai gali įgyti teorinių, metodinių ir vadybinių žinių apie laisvalaikio or­ganizavimo ypatumus? 2.3. Socialinių darbuotojų požiūris: tyrimo duomenys Atlikto tyrimo (Žuraulytė, 2005) tikslas - išsiaiškinti ir apibrėžti socialinio darbuotojo vaidmenį ir kompetencijas organizuojant laisvalaikį Vilniaus miesto bei rajono įvairių tipų socialinės globos įstai­gose. Norėta sužinoti socialinių darbuotojų požiūrį į globotinių laisvalaikio kokybę, įvertinant asmeni­nius gebėjimus ir kylančias problemas šioje darbo srityje: kiek reikšmingas socialinio darbuotojo, kaip laisvalaikio organizatoriaus, vaidmuo, į ką nukreipta jo veikla, kaip jis stengiasi įtraukti visus, esančius socialinėje atskirtyje į tam tikrą kultūrinę organizacinę veiklą. Apklausus 98 Vilniaus mieste dirbančius socialinius darbuotojus 12-oje įstaigų (dviejuose vaikų globos namuose, dviejuose dienos centruose rizikos grupių vaikams, viename bendruomenės centre, keturiuose dienos užimtumo centruose žmonėms, turintiems proto negalią, trijuose pagyvenusių žmo­nių globos namuose), paaiškėjo, kad visų tipų socialinės globos įstaigose už laisvalaikio organizavimą atsakingi patys socialiniai darbuotojai. Kartais organizatorių vaidmens imasi ir kiti įstaigos darbuotojai (administracija, aptarnaujantis personalas, klientai), kuriuos galima pavadinti iniciatoriais, savanoriais (juos paminėjo 6 tyrime dalyva­vusios įstaigos). Tik vienoje (sutrikusio intelekto jaunuolių dienos užimtumo centre) buvo paminėtas asmuo, atsakingas už laisvalaikio veiklos organizavimą. Nevyriausybinės organizacijos, įvairūs užim­tumo centrai padeda tik tada, kai vykdomas bendras socialinis projektas (2 institucijos). Nė viena iš apklaustų organizacijų negali samdyti laisvalaikio organizatorių profesionalą. Tyrimo metu paaiškėjo paradoksali situacija: socialinių darbuotojų nuomonė prieštarauja tikrajai situacijai, nes visi respondentai tvirtino, kad laisvalaikio organizavimas neįeina į jų pareigybines funk­cijas. Dauguma jų apgailestavo, kad kartais, organizuodami laisvalaikio veiklas socialinės institucijos klientams, jie nespėja atlikti savo tiesioginių darbų. Jų manymu, laisvalaikio veiklomis turėtų užsiimti vienas arba keli atsakingi asmenys - laisvalaikio veiklos organizatoriai. Įstaigų vadovai teigė, kad šie norai priklauso nuo valstybės bei pačios socialinės įstaigos biudžeto, todėl vargu ar ši idėja greitu laiku bus įgyvendinta. Socialiniai darbuotojai atlieka kultūrinį darbą ir kai kurie jų turi pakankamai patirties ir ent­uziazmo jį dirbti. 64 proc. apklausoje dalyvavusių socialinių darbuotojų jaučiasi neturintys reikiamų darbo įgūdžių ir žinių šioje organizacinėje veikloje (1 lentelė). 1 lentelė. Trūkstamos patirties pasiskirstymas Nr. Anketos klausimai Soc. darb. skaičius (iš 98} procentais 1. Kultūrinių renginių organizavimo patirties 80 2. Teorinių-dalykinių žinių 87 3. Metodinių žinių 78 4. Praktinio pasirengimo Įgūdžių 30 5. Komandinio darbo įgūdžių 39 6. Kolegų palaikymo ir pagalbos 27 7. Informacinių technologijų išmokimo 10 Pagrindine priežastimi, nulemiančia laisvalaikio kokybę, laikomas teorinių ir dalykinių žinių trū­kumas. Kita svarbi problema - nepakankama kultūrinių renginių organizavimo patirtis ir metodinių žinių trūkumas. Priežastys, ribojančios organizacinę veiklą, - komandinio darbo, kolegų palaikymo, praktinio pasirengimo įgūdžių stoka. Informacinių technologijų išmokimas pasirodė nesąs labai svarbus. Sugebėjimas tinkamai ir kūrybiškai derinti žinias, vertybes ir įgūdžius yra svarbus socialinio dar­buotojo kaip laisvalaikio organizatoriaus, bruožas. Analizuojant socialinių darbuotojų nuomonę apie svarbias kompetencijas organizuojant laisvalaikio veiklą, iš respondentų pateiktų duomenų galima matyti svarbiausių gebėjimų ir kompetencijų procentinį pasiskirstymą (2 lentelė). 2 lentelė. Svarbiausių laisvalaikio organizatoriaus gebėjimų bei kompetencijų pasiskirstymas _Soc._darb. skaičius (iš 98) procentais 39 Vadybiniai ir organizaciniai gebėjimai Teorinių-dalykinių žinių naudojimas Kūrybiškumas Komunikaciniai gebėjimai Meniniai gebėjimai Socialiniai darbuotojai nurodė, kad svarbiausias organizatoriui dalykas - asmeninės savybės ir gebėjimai, aktyvumas bei asmenybės iniciatyvumas. Vienodai reikšmingi organizaciniai gebėjimai bei efektyvus teorinių-dalykinių žinių naudojimas. Kūrybiškas naujovių integravimas į turimą patirtį - tai socialinio darbo menas, kuris svarbus atliekant įvairius vaidmenis. Prie šios patirties galima būtų pri­skirti ir meninius gebėjimus, tačiau dalis respondentų teigė, kad jie nebūtini. Komunikaciniai gebėjimai respondentams yra gana svarbūs, tačiau organizacinėje veikloje jie neatlieka esminio vaidmens. Dalis apklaustųjų puikiai vertino laisvalaikio veiklą jų socialinėje įstaigoje teigdami, kad klientai bei jų artimieji patenkinti, o socialiniai darbuotojai darbštūs ir kūrybingi, sugebantys pasinaudoti viso­mis galimybėmis, tačiau 69 proc. respondentų nurodė, kad jų socialinėje institucijoje laisvalaikio veikla nėra visavertė dėl daugelio priežasčių (3 lentelė). 3 lentelė. Priežastys, stabdančios visavertį laisvalaikio organizavimą N r. Anketos klausimai Soc. darb. skaičius (iš 98) procentais 1. Nėra laisvalaikio veiklų organizatoriaus 84 2. Kompetencijų stoka 71 3. Finansinės problemos 67 4. Nesuinteresuoti klientai 11 5. Abejingi darbuotojai 11 Kaip svarbiausią priežastį respondentai nurodė tai, kad socialinėse institucijose nėra vieno ar kelių asmenų, kurie būtų atsakingi tik už laisvalaikio organizavimą. Tai galėtų būti ir socialinis darbuo­tojas, tačiau gauti duomenys rodo, kad kompetencijų stoka riboja tokią socialinių darbuotojų veiklą. Antroji priežastis - kompetencijų stoka organizuojant kultūrinę veiklą. Šią problemą turėtų apsvarstyti ir spręsti švietimo institucijos, atsakingos už socialinių darbuotojų rengimą bei kvalifikacijos tobulinimą. Dar viena svarbi sunkumų priežastis - finansinės problemos. Įstaigos klientų ir darbuotojų abejingu­mas mažiausiai stabdo visavertį laisvalaikio organizavimą. Pagrindinės tyrimo (Žuraulytė, 2005) išvados: Socialinėse institucijose (12), kuriose buvo atliekamas tyrimas, pagrindiniai laisvalaikio organi­zatoriai yra socialiniai darbuotojai (iniciatoriai, savanoriai). Visi respondentai teigė, kad reikalingas as­muo, atsakingas už laisvalaikio veiklos organizavimą, nes ši veikla neįeina į jų tiesiogines pareigas. Daugelis socialinių darbuotojų (64 proc.) tvirtino neturintys reikiamų darbo [gūdžių ir žinių organizuo­jant laisvalaikį. Dažnai klientams patiems paliekama pasirūpinti savo interesų plėtote bei laisvalaikio užimtumu: pasyvus užimtumas sudaro 86 proc. klientų laisvo laiko. 3. Laisvalaikio ir rekreacijos studijos Vakarų universitetuose įvairiuose Amerikos universitetuose socialinio darbo bakalaurai gali rinktis šiuos kursus: Lais­valaikis ir gyvenimo bodas (Leisure and Lifestyle) - apie sveikos gyvensenos ugdymą, susijusį su to­kiomis kategorijomis kaip darbas, laikas, pinigai. Laisvalaikis ir asmenybės raida (Leisure and Human Development) - nagrinėjama rekreacijos įtaka asmenybės raidai; Pagyvenusių žmonių laisvalaikio po­reikiai (Leisure Needs ofthe Aging) - nagrinėjami integralūs laisvalaikio aspektai užtikrinant visavertę senatvę fizinėje, intelektualinėje, socialinėje ir psichologinėje plotmėje. Kursuose Rekreacijos ir laisvalaikio studijų pagrindai (Foundations of Recreation and Leisure Studies), Rekreacijos ir laisvalaikio studijų tyrimo problemos (Research Problems in Recreation and Leisure Studies) - analizuojama rekreacijos istorija ir raida, principai, problemos ir laisvalaikio filoso­fija. Rekreacijos ir laisvalaikio programų planavimas (Program Planning in Recreation and Leisure Services) - perprantamas laisvalaikio veiklų planavimo procesas nuo idėjos iki įvertinimo. Kursai, kuriuose analizuojami skirtingų socialinių grupių asmenų poreikiai: Įvadas į terapinę rek­reaciją (Introduction to Therapeutic Recreation) - specialisto (socialinio darbuotojoj/rekreacijos tera­peuto vaidmuo bei rekreacinių veiklų organizavimas atsižvelgiant į rizikos grupių žmonių pažintinius, fizinius, emocinius ar socialinius poreikius, siekiant ligotų ar neįgalių žmonių socialinės padėties bei savimonės pokyčių. Bendruomeninės laisvalaikio tarnybos neįgaliems žmonėms (Community Leisure Services for Persons with Disabilities) - mažiausiai apribojančios aplinkos ir normalizacijos strategija, organizuojant laisvalaikį neįgaliųjų bendruomenėje. Kanados Ontario universitete vykdoma Kultūrinių projektų programa, apimanti menų taikymą socialiniame darbe, kultūrinę patirtį bendruomenėje (ypač jaunimui), nagrinėjama meno ir kultūros įtaka asmenybės raidai. Norint įgyti laisvalaikio vadybos (leisure management) kvalifikaciją, galima rinktis Mančesterio universitete dėstomą kursą Vadyba ir laisvalaikis, kuriame yra dvi - meno ir pramogų bei sporto ir rek­reacijos kryptys; kitą semestrą dėstomi šios srities projektiniai tyrimai. Tame pačiame universitete nuo 1992 m. Edukacijos fakultete įsteigtas Laisvalaikio ir pramogų vadybos institutas, kuriame gilinamasi į laisvalaikio fenomeną, meninę raišką, sportą bei lauko rekreaciją. Gloučesteršyro universitete socialinių darbuotojų rengimo programoje studijuojamas modulis, kurio pagrindinės temos: laisvalaikio ir darbo filosofija, laisvalaikis ir individas, laisvalaikio tarnybų darbo kokybė, laisvalaikio ir kultūros politika ir planavimas. Deakino universitete (Australija) pirmame kurse socialinę agogiką studijuojantiesiems dėstomas kursas Jaunimo darbo, kultūros, laisvalaikio ir turizmo socialinės intervencijos teorijos. Socialinio darbo magistro studijų specializacijos sritys: sveikatos tarnybos ir globa, reabilitacija ir slauga, sportas ir lais­valaikis. Ten pat veikia Laisvalaikio vadybos tyrimų centras, kuriame dėstoma meno ir pramogų va­dyba, lokalinių kultūros centrų veikla bendruomenėse, kultūros strategija ir planavimas, pramogų or­ganizavimas ir planavimas. Dar galima rasti šiuos kursus: žaidybinė rekreacija ir laisvalaikio vadyba, terapinės rekreacijos vadyba ir kt. (http://www.iseek.org/sv/index.jsp). 4. Rekreacijos, meno ir kultūros sričių perspektyvos Socialinės sistemos tobulinimo procesai labai sudėtingi. Šiandien jie susideda daugiausia iš in­dividų bei jų idėjų, taip pat iš suvokinių apie tai, kokios socialinio darbo prioritetinės kryptys. Politiniai, profesiniai bei kultūriniai elementai veikia drauge ir susipina sudėtingais saitais. Kaip nurodo A. Bag­donas (2001), Lietuvos mokslo, studijų, kultūros ir socialinio funkcionavimo kontekste atsirado ir toliau sparčiai formuojasi mūsų šaliai būdinga socialinio darbo subkultūra. Viena pagrindinių perspektyvinių krypčių, svarbių gerinant rekreacinę situaciją, galėtų būti so­cialinio darbo bakalaurų ir magistrų studijų plėtra, papildant programas laisvalaikio, rekreacijos, meno ir kultūros dalykais. Studentų rengimo kokybei teigiamos įtakos turėtų mokslinės literatūros – laisvalai kio vadybos, rekreacijos vadovėlių leidyba, moksliniai darbai ir tyrimai, analizuojantys laisvalaikio or­ganizavimo socialinėje sistemoje problemas, susijusias su rekreacijos kokybe. Socialinius darbuotojus rengiančios bei už jų kvalifikacijos kėlimą atsakingos mokymo institucijos turėtų atsižvelgti į esamą situaciją bei pačių socialinių darbuotojų pageidavimus. Todėl būtina kelti socia­linių darbuotojų kvalifikaciją: organizuoti kursus, seminarus, paskaitas ir praktikumus socialiniams dar­buotojams. Reikia plėsti socialinių institucijų bendradarbiavimą rekreacinės kultūrinės patirties sklaidą, stiprinti bendruomeninius ryšius gyvenamosiose vietose. Socialinėje sistemoje ekonomines laisvalaikio organizavimo problemas galima spręsti kuriant socialinius kultūrinius (meninius) projektus ir tokiu būdu gaunant finansavimą arba ieškant rėmėjų pa­sitelkiant tarpinstitucinius ryšius. Socialinis ir kultūrinis projektavimas užima ypač reikšmingą vietą tarp specializuotų projektavimo technologijų (Tamošiūnas, 1999). Sociokultūrinių projektų rengimo pagrin­das yra probleminės situacijos charakteristika, atspindinti nepalankių aplinkybių ir sąlygų sankaupą, kurioje vyksta asmens ar socialinės grupės veikla. Projektu galima pagerinti socialinių grupių veiklos ir jų egzistavimo parametrų kokybę, sudaryti joms papildomas savirealizacijos bei tobulėjimo galimybes. Socializacija menu ypač paveiki: meniniai kultūriniai reiškiniai padeda žmogui integruotis į vi­suomenę, prisitaikyti prie jos reikalavimų, ir priešingai - priešintis socialinei aplinkai ir maištauti. Meno sociologijoje tyrinėjama meninės raiškos įtaka socialinių grupių santykiams, jų reikmėms ir interesams, meninių išgyvenimų reikšmė žmonių bendravimui ir sąveikai (Gaižutis, 1998). Dėl meno visuomenės socialiniai reiškiniai tampa artimesni: tradicijų, nuostatų, elgesio būdų raiška meninėmis priemonėmis sutelkia žmones į darnesnę bendruomenę. Meninių socialinių projektų tikslas - meninės raiškos priemonėmis kurti, reformuoti ar keisti nu­sistovėjusius socialinius modelius. Kultūrinis bendradarbiavimas gali įgyvendinti pagrindinį socialinės integracijos principą - sukurti vienodas sąlygas visiems dalyvauti visuomenės gyvenime. Meninės krypties socialinių projektų veikia efektyvi ne tik integraciniu požiūriu. Ji daro įtaką ir kultūriniam gyve­nimui, formuoja savitą meninę erdvę. Projektinės idėjos ar projektų kūrimo praktinė patirtis gali būti naudinga socialiniams darbuotojams ir studentams, laisvalaikio organizatoriams ar menininkams, no­rintiems plėsti profesinės veiklos ribas (Šinkūnienė, 2003). Išvados 1. Lietuvos socialinėje sistemoje rekreacijos, kultūros ir meno reiškiniams skiriama nepakanka­mai dėmesio. Siekiant europinio mąstymo lygio ir standartų, keičiant visuomenėje nusistovėjusį stere­otipinį požiūrį į kai kurių socialinių grupių asmenis, rekreacinė ir meninė kultūrinė veikla gali itin prisi­dėti prie jų socialinės atskirties mažinimo ir integracijos į visuomenę. 2. Nepakankamai gera laisvalaikio organizavimo kokybė reikalauja tobulinti socialinio darbo sis­temą užtikrinant ne tik socialinių paslaugų kokybę, bet ir tenkinant meninius kultūrinius žmonių porei­kius. Nesugebėjimas racionaliai naudoti savo laisvą laiką, nevisavertis gyvenimas - daugelio socialinių problemų (alkoholizmo, narkomanijos, nusikaltimų ir savižudybių) priežastis. 3. Socialiniams darbuotojams reikalingos laisvalaikio ir rekreacijos organizavimo teorinės, me­todinės ir praktinės žinios, gebėjimas išsiaiškinti gyventojų bendruomenės interesus ir poreikius skir­tingose laisvalaikio veiklos srityse, mokėjimas įtraukti vaikus, paauglius, neįgaliuosius ir pagyvenusius asmenis į aktyvią kultūrinę veiklą. 4. Didelė problema ta, kad Lietuvoje nėra nei mokslinės, nei populiariosios literatūros ar žurnalų rekreacijos, laisvalaikio vadybos klausimais. Norintieji spręsti laisvalaikio kokybės socialinėje sistemoje problemas šiandien ypač stokoja kvalifikuotų žinių ir tyrimų. 5. Dabartinėmis sąlygomis ekonomines laisvalaikio organizavimo problemas galima spręsti ku­riant socialinius kultūrinius (meninius) projektus; meninės krypties socialinių projektų veikla veiksminga ne tik integraciniu požiūriu, bet ir daro įtaką kultūriniam gyvenimui. LITERATŪRA 1. Adomaitienė K. Rekreacijos įvadas. - Vilnius: PMRP koordinavimo centras, 2000. 2. Bagdonas A. Socialinis darbas Lietuvoje: raidos, praktikos ir akademinis aspektai / STEPP: Socialinė teorija, empirija, politika ir praktika. - Vilnius: VU Specialiosios psichologijos laboratorija, 2001. 3. Gaižutis A. Meno sociologija. - Vilnius: Enciklopedija, 1998. 4. Larson D. M., Shaikh S. L. Recreation demand olioices and revealed values of leisure time / Economic lnquiry. ProOuest Sočiai Science Journals. 2004. Vol. 42. No. 2. 5. Leliūgienė I. Socialinio pedagogo (darbuotojo) žinynas. - Kaunas: Technologija, 2003. VARTOJIMAS IR REKREACIJA: YPATUMAI IR POKYČIAI Aukštesnis vartojimo lygis dabartinėje visuomenėje yra svarbus daugelio žmonių siekimų motyvas, ryškus noro konkuruoti darbo, val­dymo, materialinės ir intelektinės veiklos srityse veiksnys. Vartojimas gresia būti mūsų kultūrinės sistemos pagrindimu, tai universalus dabar­tinių žmonių socializacijos kodas, kolektyvaus aktyvumo forma. Verte tampa ne tiek daiktų, prekių nauda, kiek jų stiliaus reikšmė. Kai kurių simbolių išnykimas iš kultūros srities yra jų transforma­cija į daiktų bei prekių ženklus. Didėjant vartojimui (per daiktus ir pa­slaugas), stiprėjant jo reikšmei šiai sferai didėja visuomenės sluoksnių gyvenimo stilių sklaida. Kartu pastebima gyvenimo būdo estetizacija, vaizdų ir reikšmių svarbos didėjimas gyvenimo stiliuose. Vartojimo kultūroje ypač reikšmingas tampa vaidmuo simbolinės produkcijos spe­cialistų (dizainerių, menininkų), formuojančių naujus vartojimo (apran­gos, butų apstatymo) modelius bei variantus. Atsiskiria elitinis, jauni­mo, vyresnio amžiaus žmonių, . skurdo subkultūros atstovų ir kitų sluoksnių vartojimo (aprangos, maitinimosi) stiliai. Savo socialinį pra­našumą turtingųjų sluoksnių (verslininkų, bankininkų, aukšto rango valdininkų) atstovai išreiškia per prestižinį maistą bei aprangą, buto apstatymą. Dabar daugeliu atvejų prestižiška tai, kas yra iš kitų kultūrų, atvežta iš užsienio. Ypač aukšti socialiniai sluoksniai orientuojasi į užsienio dizainerių rūbus, tam tikras gėrimų rūšis, namų įrangą auto­mobilių markes. Skoniai plinta ir per reklamą bendravimą, nusižiūrė-jimą. Daiktai, įvairūs vartojimo momentai dažnai minimi, norint paaiš­kinti savo sėkmę, laimėjimus, parodyti savo uždarbį kaip darbo rezul­tatą pasigirti. Nors užsieniniai drabužiai, daiktai dažnai atspindi pres­tižinį vartojimą, tačiau jau prasideda kultūrinė ir simbolinė kova už lietuviškų gaminių pripažinimą ir platesnį vartojimą. Priverstinis ar savaiminis žmogaus tapatinimasis su prabangia ar skurdžia aplinka ro­do visuomenės diferencijavimosi procesą. Dabartinis perėjimas nuo vienų stilių ir skonių prie kitų, naujų įsisavinimas yra tranzitinis socia­linis vyksmas, kuriam daro poveikį materialinės sąlygos ir kultūriniai veiksniai. Skonis yra svarbus požymis, rodantis žmogaus priklausomy­bę tam tikram socialiniam sluoksniui. Skonių įteisinimas, jų paskelbi­mas gerais yra simbolinės kovos išraiška (P.Bourdieu). Daiktų turėji­mas, siekimas būti turtingam yra daugiaprasmis reiškinys: suteikia žmogui stipresnį elgesio laisvės jausmą, pasirinkimą, duoda galimybę valdyti, užmegzti socialinius ryšius. Didėjant nepriklausomybei nuo aplinkos, turint daiktų, nuosavybės valdymas žmogui uždeda didelę atsakomybę, stipriai susieja jį su įvairiomis struktūromis. Iškyla har­moningo santykio tarp materialinių, fizinių, dvasinių vertybių pasirin­kimo problema. Vartojimas kaip procesas persmelkia visus visuomeni­nius santykius. Įvairiems vartojimo aspektams - gėrybėms kaip kultūri­niam kapitalui, maisto svarbai šeimos ir visuomenės socialinių grupių santykiuose, identiškumui, "civilizuoto" kūno formavimuisi, reklamai kaip populiarios kultūros daliai - vis daugiau dėmesio skiria sociologai [1;2;3 irkt.]. Vartojimo lygis yra šalies gaminių, ekonominių sąlygų, intelektinių pastangų, politinių sprendimų rezultatas. Vartojimo išraiška gali at­spindėti vienų grupių (pagal klasinius, nacionalinius, amžiaus ir kt. požymius) pranašumą prieš kitus, jų gyvenimo būdo ypatumus bei skirtumus. Vartojimo struktūrų, jo turinio reguliavimas yra užfiksuotas kultūrinėse normose, apibrėžiamas religijos, papročių, sveikatingumo (fizkultūrininkų, vegetarų ir pan.) judėjimų turinyje. Vartojimo harmo­nijos, pusiausvyros paieškos glaudžiai siejasi su humaniško visuomenės gyvenimo būdo kūrimu. Svarbūs vartojimo momentai - naujų produktų išbandymas, galėjimas racionalizuoti savo gyvenseną naujų technolo­gijų įranga butuose (mikrobanginės krosnelės, videoprietaisai, kom­piuteriai). Išnyksta ankstesni vartojimo veiksmai bei su tuo susiję są­monės vaizdiniai, atsiranda nauji. Štai, pavyzdžiui, maisto ruošimo ir įsigijimo būdai atspindi visuomenės gyvensenos pobūdį, atskiria tradi­cinę ir urbanistinę kultūrą. Senaisiais laikais naminė duona buvo ne tik maistas, bet ir svarbus žmogaus bei gamtos ryšio rezultatas (išaugintų rugių vegetacinio ciklo užbaiga). Duonos valgymas - tai ritualinis ben­dro aukojimo aktas, vykstantis baigus ilgą ruošą, kepimą. Naujaisiais urbanistinės visuomenės laikais duona yra tik prekė, žmogaus sąmonėje nesiejama su javo kančios istorija, daug nėra kam archetipinis vaizdi­nys. Duonos valgymas nėra šventumo pasireiškimas, greičiau greito pasisotinimo aktas. Šiuolaikinis žmogus duonos nusiperka pardavęs kitokį savo darbo produktą. Atsiranda nauji poveikio vartojimui būdai, visuomenė veikia vartojimo orientacijas, Atsiradus galimybei nekliudomai skleisti informaciją, propaguoti savo gaminius, užmegzti įvairias dialogo tarp gamintojų ir vartotojų formas, verslininkai vis daugiau dėmesio ir lėšų skiria prekių savybių, ženklų propagavimui. Reklama tampa svarbia socialinių santykių dali­mi, aktyvina ir atkampiausiai gyvenančių žmonių nuostatas, formuoja naujus poreikius, supažindina su naujais produktais ir prekėmis. Re­klamos konstravimas ir formos vis labiau artėja prie populiarios kultū­ros raiškos, o kartais įtraukia ir "aukštos" kultūros elementus. Reklama žiūrovų ir klausytojų dažnai peikiama dėl jos turinio neetiškumo, ne­atitikimo tautinės kultūros normoms, dėl įžūlumo. Informacija apie prekes, perteikiant tai "romantiniu" stiliumi, suidealinant buitinius da­lykus (kramtomąją gumą ar skalbimo miltelius), sukelia ironiją, tam tikrą kultūrinį šoką. Iškyla abejonių ar reklamuojami dalykai atitinka tikrovę, žmogaus teisės į visapusišką, objektyvią informaciją- Dažnai reklama pažeidžia nusistovėjusią vertybių hierarchiją (suplakami į vie­na nelygiaverčiai dalykai), prekė iškeliama į aukštesnę už kultūrą vietą, viešai rodomi, daugelio nuomone, nereklamuotini gyvensenos frag­mentai. Reklamos svarba, kišimasis į privatų gyvenimą, kartais nepa­siekiamos prabangos demonstravimas sukelia kai kurių socialinių sluoksnių pasipiktinimą, nepasitenkinimą. Tačiau reklama tampa neat­siejama šiuolaikinio gyvenimo stiliaus dalimi. Žmogus vis dažniau su­siduria su reklamos pateikiamais daiktais, maisto produktais gatvių stenduose, TV, laikraščiuose. Jos vartotojui įstringa labiau negu kitos, nereklamuojamos. Kova dėl informacijos apie prekes skleidimo stiprėja tarp įvairių televizijos ir radijo stočių. Reklamos kokybė, įtaigumas, infrastruktūros ir vaizdų tobulėjimas priklauso ir nuo geresnės techni­kos, ir nuo muzikos, videomeno, tekstų, simbolių panaudojimo, jų ga­lios sustiprinimo. Reklama įsigali dviem svarbiausiomis savo funkcijo­mis - kaip verslo praktika ir kaip simbolinės aplinkos kūrimas. Varto­jimo bumas keičia erdvinį žmonių elgesį, sukelia jų susidomėjimą mu­gėms, parodoms, naujomis parduotuvėmis, skatina jų lankymą. Atsiran­da tam tikrų specifinių sąlygų sukurti žmonių susibūrimų, kaip laikinam socialiniam dariniui. Jo ypatumai domina ir socialinių mokslų tyrinė­tojus. Štai, pavyzdžiui, būdingas Lietuvai sociokultūrinis reiškinys -turgus. Tai lyg karnavalas, kur žmonių elgesys nėra nulemtas įprastinio gyvenimo normų (darbo, šeimos, aplinkos). Čia lyginami įvairūs sko­niai, galimi skandalai, ekscentriškumas, vyrauja žaidybinė atmosfera (pokštai per muges, šmaikštavimas derantis, galimas apskaičiavimas), įvairių hierarchinių padėčių žmonės čia susilygina, paklūsta pirkimo-pardavimo taisyklėms, kartais atsitiktinumui. Tai lyg ir laimėjimo pralaimėjimo, daikto įsigijimo-praradimo, atsisakymo atmosfera, sėk­mės ar ūpo kritimo (nepasisekus parduoti ar nenusipirkus) pajautimo vieta. Santykiai tarp žmonių čia yra netikėti, atviri, jaučiasi gyvumas, galimas familiarumas. Čia galimi ir nuostabos atsiradimo momentai, išsipildžiusių svajonių išraiška (koks daiktas, apie tokį seniai galvo­jau!), malonumo laukimas (atrodo, skanios kriaušės), moralinio nuvai­nikavimo atvejai (kaip jūs drįstate tiek prašyti už tokį šlamštą?), ir ki­tokios emocijos. Turgaus aikštės diskurso laukui būdinga kompromisas ir susipriešinimas, žmogaus darbo rezultatų demonstravimas, pagyrimas ir paneigimas, atmetimas, prabangos ir skurdo subkultūrų pasireiški­mas. Pasirenkant prekes čia atsiskleidžia žmonių finansinė padėtis, jų taupumas ar išlaidumas, palankumas vieniems produktams, kitų neno­ras, skonių skirtumai, nuostatos lietuviškų ir užsienietiškų prekių at­žvilgiu. Rekreacinės sferos pokyčiai Po nepriklausomybės atkūrimo Lietuvoje pakito poilsio ir turizmo būklė, šio reiškinio struktūra ir pobūdis. Atsivėrus "geležinei uždan­gai", pakito kelionių kryptis: daugiau galimybių atsirado plėtoti užsie­nio turizmą į Vakarus, sumažėjo kelionių į Rytus, į buvusias SSRS res­publikas, NVS šalis. Pasikeitė ir kelionių pobūdis, jų turinys. 1995 m. Lietuvos gyventojų, apsilankiusių užsienyje per turizmo įmones skai­čius siekė 109 tūkstančius (išbūta 566 tūkstančiai dienų), tai dvigubai daugiau negu 1993 metais ir beveik trigubai mažiau negu su 1994 me­tais1. Minimais metais turistus aptarnaujančių darbuotojų skaičius kito taip: 1993 metais turistus aptarnavo 594 darbuotojai, 1994 m. - 1271, 1995 m. - 1140 darbuotojų; didėjo turizmo įmonių skaičius (98 - 1993 m., 189 - 1994 m., 279 - 1995 m.), daugumą jų sudarė privačios įmo­nės. Kartais, deja, visuomenės informavimo priemonėse skelbiasi fir­mos, neturinčios licencijų teikti turizmo paslaugas. Šiais atvejais žmo­nės pakliūna į apgavikų žabangas. Netikrumą, pavojus (pvz., autobusų gedimų, avarijų, užpuolimų, ypač Lenkijos teritorijoje) patiria ir ke­liaujantys su patikimomis firmomis. Įvairūs nepatogumai, patiriami kelionėse, atspindi netvirtą, nesutvarkytą turizmo bazę, netobulą infra-siruktūrą. Būna nesusipratimų ir su turizmo įmonių partneriais užsie­nyje dėl aptarnavimo lygio, pateikto ten maisto, nakvynės kokybės. kultūrinių objektų lankymo sumažinimo. Kartais tai susiję ne tik su Lietuvos, bet ir su užsienio turizmo firmų finansiniu nestabilumu, kon­kurencijos neatlaikymu. Turizmo verslas yra rizikingas, firmos žlunga ir Vakarų Europoje. Turistinės kelionės efektyvumą lemia ne tik turistų materialinių, fizinių poreikių (maitinimo, saugumo, nakvynės) patenkinimo mastas, bet ir egzistencinių reikmių (teigiamų emocijų, įspūdžių, malonumų, tapatybės su kitos šalies kultūra paieškų) garantavimas. Padidėjo įvai­rių kelionių skaičius (ne tik organizuojamų per firmas) - tai tarnybinės (valdininkų, politikų, meno ir mokslo veikėjų, firmų bei įstaigų dar­buotojų), komercinio turizmo dalyvių, pažintinio, kultūrinio turizmo atstovų, piligrimų privačių išvykų, neorganizuoto turizmo atstovų ke­lionės. Lietuvos gyventojai dabar gali pasirinkti pagal sekdami gausias reklamas įvairaus brangumo (kuklesnes ir prabangias pagal nakvynės, šalies nuotolį bei paslaugų kiekį ir kaštus užsienyje) keliones į Vakarų Europą, Ameriką, Aziją kitas pasaulio šalis, net į pačias egzotiškiau­sias. Siūlomas kultūros objektų, miestų architektūros, pramogų, pajūrių bei kitų poilsio centrų lankymas autobusais, traukiniais, lėktuvais. Rekreacinės kultūros lygis priklauso ne tik nuo kelionių skaičiaus ir trukmės, jų kaštų, bet ir nuo pažintinių įspūdžių, naujų kultūrų bruožų perėmimas, aplankytų vietų suvokimo, egzistencinių išgyvenimų, žmo­gaus dvasios pokyčių, naujų ryšių užmezgimo kelionėse. Svarbus yra objektyvus kelionių įvertinimas, gyventojų požiūriai. Kaip rodo Lietuvos filosofijos ir sociologijos instituto 1995 metų tyri­mo (pagal anketą "Jūs ir Jūsų gyvenimas", vad. habil. dr. A.Matulionis) duomenys, užsienio kelionės yra daugelio svajonių objektas. Daugeliui gyventojų tai susiję su atitrūkimu nuo kasdienybės monotonijos, geres­nio gyvenimo malonumų ir džiaugsmo vizija. Net 56-57% Vilniaus, Kauno, Panevėžio, Klaipėdos, Šiaulių miestų (t.y. didžiųjų) gyventojų kelionėms skirtų daugiau lėšų, jei jų pajamos padidėtų. Laikinas išvy­kimas didėjančios urbanizacijos sąlygomis sudaro žmogui galimybę atitrūkti nuo įprastų sąlygų, patirti neįprastų įspūdžių, ieškoti autentiš­kumo ir kitose kultūrose. Tokius norus turi tik 27% gyvenančių kaime, ir tik 9% - vienkiemiuose (matyt, dėl sėslesnio gyvenimo būdo ir ma­žesnių galimybių). Stipresnę nuostatą į užsienio keliones turi aukštes­nio išsimokslinimo respondentai (iš pradinio išsimokslinimo grupės į užsienio keliones norėtų vykti 3%, iš vidurinio ir specialaus vidurinio -47, iš nebaigto aukštojo ir aukštojo - 64%). Tad aukštesnis išsimoksli­nimo lygis sudaro didesnes prielaidas domėtis platesne erdve, kitomis kultūromis, orientuotis į išvykas. Kaip rodo tyrimo duomenys, moterys labiau trokšta keliauti negu vyrai. Tačiau vyrai labiau mėgsta turėti transporto priemones, važinėti savo jėgomis - net pusė jų daugiau lėšų skirtų automobiliui įsigyti (iš moterų - 38%). Nerimą Lietuvos turistams užsienyje dažnai kelia kultūros, aplinkos kitoniškumas, o kartais požiūris į mūsų turistą kaip į žemesnės mate­rialinės kultūros bei civilizacijos atstovą, bevertį kultūrinės periferijos gyventoją. Buvimą dažnai apsunkina lankomos šalies kalbos nemokė­jimas, didelės kainos. Ateityje tikriausiai didės kelionių specializacija - daugės grupių, vykstančių į užsienį vienodais tikslais, pvz., futbolo, krepšinio aistruo­lių, piligrimų. Nuolatos vykstantys pirkti prekių komerciniai turistai yra taip pat savotiški keliautojai, kurie ir panašūs (dokumentų, vizų įformi­nimas, sienos pervažiavimo keblumai, galimybė pakliūti į reketininkų rankas), ir skiriasi nuo kitų tipų turistų (pvz., nuo pažintinio ar kultūri­nio tipo turistų). Kelionių kultūra nuolat kinta, atsiranda naujų firmų, tarpininkaujančių įforminant vizas (jas gaunant skubos tvarka, ypač į Rusiją, Baltarusiją, Europos šalis) bei gaunant sveikatos draudimo do­kumentus. Tačiau daug netvarkos ir nepatogumų užsieniečiams ir mūsų šalies piliečiams dar sudaro sienos pervažiavimas (dažnai reikia ilgai laukti, būna keblumų tikrinant prekių įvežimą ar išvežimą). Nepaisant įvairių sunkumų (pvz., nepalankiai keičiantis muitų sistemai), daug Lietuvos komersantų iš Olandijos, Lenkijos, Vokietijos, Belgijos ir kitų šalių pargabena įvairių prekių (ypač automobilių), pardavinėjamų Lie­tuvos ir kitų, ypač kaimyninių šalių (Baltarusijos, Rusijos) rinkose. Prekių gabenimas į Lietuvą ir iš Lietuvos per mūsų šalį yra savotiškos rūšies kelionės, kurios gali paveikti šalies ekologinę padėtį (pvz., pa­didinti užterštumą), bei turėti poveikį žmonių santykiams ir net jų gy­vybei, fiziniam saugumui. Tačiau daugeliui šeimų jos atstovų (daugiau­sia jaunų vyrų, neturinčių nuolatinio darbo) rizikingos komercinės ke­lionės yra svarbus pajamų šaltinis, reikalingas pereinamuoju į rinkos ekonomiką laikotarpiu. Lietuvos gyventojai daug keliauja šalies viduje. Tai buitinio, daly­kinio, giminystės ryšių palaikymo, sakralinių ir kolektyvinės atminties vietų lankymo kelionės. Populiarūs tėviškėnų susibūrimai: miestų, vie­tovių šventės, į kurias atvyksta buvę jų gyventojai. Tokie kultūros reiš­kiniai atlieka integracijos funkciją, sukuria žmonių solidarumo prielai­das, tęsia gyvybingas tautos sociokultūrines tradicijas, kuria visuome­nės stabilumo pagrindus. Vėl domimasi dar taip neseniai išstumtiems simboliams - bažnyčioms, šventoms vietoms, nacionalinių kovų vie­toms, elitinės kultūros vietovėms (dvarams). Privatinės nuosavybės sugrąžinimas sukuria tvirtesnes prielaidas žmonėms identifikuotis su teritorijos tradicijomis, sustiprina jų ryšius su vietove, kraštovaizdžiu, sureikšmina subjektyvų žemės, vietovės suvokimą bei supratimą, jo kultūrinį atsispindėjimą sąmonės vaizdiniuose, "matymą" pasaulėjau­toje. Per keliones atgyja miestelėnų ryšiai su gimtosiomis vietomis, jaunystės draugais, tėviškėnais. A.Maceina rašė "Žmogaus ryšys su tėviške yra ontologinis, arba pačios būties ryšys,

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!