Vandentiekis Senovės Romoje

Akvedukas – dirbtinis kanalas vandeniui tiekti. Tai yra lotyniškas žodžių junginys, reiškiantis-aqua „vanduo“ + duco „vedu“. Ir, nors akvedukai nebuvo romėnų išradimas, tačiau jie buvo sumaniausi jų konstruktoriai ir statytojai. Kadangi Romos imperija buvo sudaryta iš daugelio valstybiu, jie tiesė akvedukus visoje Romos imperijos teritorijoje – Germanijoje, Galijoje, Ispanijoje, Afrikoje, dabartinėje Jordanijoje. Bet daugiausiai vandens reikėjo didžiausiam valstybės miestui – Romai, todėl Romos akvedukų suminis ilgis siekė apie 350 km. Visi jie tiekė apie 1 000 000 m³ šviežio vandens (po Romos imperijos žlugimo šis kiekis buvo pasiektas ir viršytas tik XIX amžiuje). Ilgiausias Romos imperijoje buvo Hadriano akvedukas (141 km), kuriuo buvo tiekiamas vanduo Kartaginos miestui dabartiniame Tunise.
Po Romos imperijos žlugimo akvedukų statybos technologija buvo pamiršta, ir vanduo Europos miestuose buvo semiamas iš upių ir šulinių arba tiekiamas atvirais kanalais. Akvedukų statyba atnaujinta tik XIX amžiuje, kai sulig miestų augimu ir pramonės plėtra labai išaugo vandens poreikis.
Akveduko elementai: 1-šaltinis; 2-laiptinis latakas; 3-nuosėdų rezervuaras; 4-požeminis tunelis ir šachtos; 5-dengta tranšėja; 6-akveduko tiltas; 7-sifonas; 8-arkada; 9-paskirstymo rezervuaras (castellum); 10-miesto vandentiekis.
Miestams reikėjo švaraus, tinkamo gerti vandens. Todėl romėnai, ieškodami tinkamų šaltinių, ištirdavo, ar vanduo skaidrus, be pašalinių priemaišų ir kvapų (pavyzdžiui, sieros). Taip pat, parenkant vietą akveduko pradžiai, būdavo įsitikinama, kad vietiniai gyventojai, nuolatos vartojantys šaltinio vandenį, yra sveiki, gero sudėjimo, neblyškios odos.
Vandens poreikis buvo didelis, o vandeningi šaltiniai toli gražu ne visada trykšdavo arti miestų. Tai nulėmė stebinantį kai kurių akvedukų ilgį, pavyzdžiui, Hadriano akveduko ilgis siekė 141 km, Aqua Augusta – 120 km.
Vanduo turėjo išlikti švarus (pageidautina ir šaltas) iki pat miesto. Todėl akvedukas turėjo būti uždaras, kad į jį nepatektų šiukšlės, pašaliniai daiktai, o sienos atsparios ilgalaikiam vandens poveikiui (tarkime, netiko mediena). Taip pat vanduo neturėjo suplėkti, todėl tam tikrais atstumai buvo daromos ventiliacinės šachtos.
Akvedukai tais neramiais laikais turėjo būti kiek įmanoma saugūs, nes karinio konflikto metu vandens tiekimas...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!