Valstybių pasaulinis ir regioninis bendradarbiavimas jūros aplinkos apsaugos srityje

ĮVADAS Temos aktualumas. Vandenynai ir jūros sudaro didžiąją dalį visos gyvenamosios erdvės planetoje. Jūrų ekosistemos turi esminės įtakos klimatui ir orui, taip pat jos daug prisideda prie ekonomikos klestėjimo bei socialinės gerovės. Vykstant intensyviai prekybai tarp valstybių, didėjant gamybos apimtims, naudojant jūras laivybai, vis labiau eksploatuojant gyvuosius jūros išteklius, didėja žmogaus poveikis jūrų aplinkai. Iki specialių tarptautinės teisės aktų priėmimo (1969 m. Tarptautinė konvencija „Dėl civilinės atsakomybės už taršos nafta padarytą žalą“, 1973 m. Konvencija „Dėl teršimo iš laivų prevencijos“ ir kt.) naudojimasis jūrų aplinka nebuvo ribojamas, o tai, susiję su neigiamomis pasekmėmis jūrų aplinkai ir gyviesiems ištekliams. Biologinės įvairovės mažėjimas, užterštumo pavojingomis medžiagomis lygio augimas ir atsirandančios klimato kaitos pasekmės - tai keletas apie grėsmę įspėjančių ženklų. Jūrų aplinkos būklės blogėjimas ir su tuo susijęs jos ekologinio kapitalo nykimas trukdo pasinaudoti vandenynų teikiamomis galimybėmis gerovės kūrimo ir užimtumo srityje. Blogėjanti situacija ypač kenkia veiklai, kuri tiesiogiai priklauso nuo jūrų aplinkos kokybės. Ši tema ypač aktualia tapo dėl tiesioginio ryšio siejančio žmonijos raidą ir taršos intensyvumą. Dvidešimtajame amžiuje dėl intensyvaus ekonomikos vystymosi bei sparčios mokslo ir technologijų pažangos įvyko esminiai pasikeitimai civilizaciją supančiuose vandenyse. Dėl didėjančio gamtos išteklių naudojimo ir aplinkos teršimo buvo pažeista natūrali medžiagų apykaita gamtoje. Užteršta aplinka pradėjo daryti neigiamą poveikį gyvajai gamtai ir žmogui. Esant tokiai padėčiai, iškilo aplinkos apsaugos problema ir pradėjo formuotis visuomenės poreikis sureguliuoti visuomenės ir aplinkos sąveiką taip, kad būtų racionaliai naudojami gamtiniai ištekliai, sudarytos sąlygos įvairioms ūkio sritims, be to, būtų saugoma gamtinė aplinka bei palaikoma jos kokybė. Valstybės ėmė suvokti, kad yra būtina tarptautinės teisės normomis reguliuoti specifinius santykius, susiklostančius valstybėms naudojant gyvuosius jūrų išteklius ar vykdant kitokią ūkinę veiklą susijusią su jūrų aplinka. Taigi, derinant atskirų valstybių valias, tarptautinių teisės normų pagalba imta reglamentuoti jūros aplinkos nuo neigiamo žmogaus ūkinės veiklos poveikio apsaugą. Taigi, analizuojama tema yra aktuali tiek pasauliniu, tiek regioniniu tiek Lietuvos mastu. Nuo Baltijos jūros ekologinės būklės priklauso lietuvių gyvenimo kokybė ir pačios Lietuvos ekonominė gerovė. Tačiau nepaisant Baltijos jūros svarbos šaliai, Baltijos jūros ekologinė būklė nėra gera. Baltijos jūra yra teršiama žmogaus ūkinės veiklos produktais, tarša iš laivų bei po Antrojo Pasaulinio karo jūros dugne likusiais cheminiais ginklais. Darbo tikslas. Išanalizuoti valstybių tarptautinio ir regioninio bendradarbiavimo jūrų aplinkos apsaugos srityje pagrindinius būdus ir kryptis bei šio bendradarbiavimo teisinį reglamentavimą. Uždaviniai. Siekiant pagrindinio darbo tikslo, keliami šie uždaviniai: • apibrėžti tarptautinės jūrų aplinkos apsaugos politikos atsiradimo priežastis; • išnagrinėti jūrų aplinkos apsaugos teisinio reglamentavimo sampratą; • išanalizuoti pasaulinio valstybių bendradarbiavimo formas jūrų aplinkos apsaugos srityje; • atskleisti regioninio valstybių bendradarbiavimo jūrų aplinkos apsaugos srityje prielaidas; • įvertinti tarptautinio bei regioninio bendradarbiavimo jūros aplinkosaugos srityje efektyvumą, • išanalizuoti galimas bendradarbiavimo perspektyvas. • išanalizuoti Baltijos Jūros Baseino valstybių bendradarbiavimo jūros aplinkos apsaugos srityje formas ir Baltijos jūros aplinkos apsaugos problemas. Tyrimo objektas. Valstybių tarptautinis bei regioninis bendradarbiavimas jūrų aplinkos apsaugos srityje. Tyrimo dalykas. Darbe nagrinėjami Lietuvos Respublikos įstatymai, poįstatyminiai teisės aktai, reglamentuojantys jūrų aplinkos apsaugą, institucijų, susijusių su jūrų aplinkos apsauga, sistema, jų veikla; taip pat Europos sąjungos teisės aktai, tarptautinės teisės aktai bei įvairios programos jūrų aplinkos apsaugos srityje, kitos bendradarbiavimo formos ir būdai. Hipotezė. Dauguma tarptautiniu bei regioniniu lygmeniu įgyvendinamų jūros aplinkosauginių iniciatyvų efektyvumas yra per mažas, siekiant užtikrinti efektyvią jūrų aplinkos apsaugą nuo taršos. Tyrimo šaltiniai ir metodai. Loginis analitinis metodas kaip loginio mąstymo procesas taikomas siekiant sukonkretinti ir suprasti abstraktų teisės aktuose įtvirtintų nuostatų, susijusių su valstybių pasaulinio ir regioninio bendradarbiavimo jūros aplinkos apsaugos srityje reglamentavimu pobūdį bei teisės aktų taikymui praktikoje aiškinti, naujoms sąvokoms, apibendrinimams, išvadoms formuoti. Sisteminės analizės metodas skatina sisteminį požiūrį į tyrimo objektą, bandant parodyti institucijų, susijusių su valstybių pasaulinio ir regioninio bendradarbiavimo jūros aplinkos apsaugos srityje, sistemą. Sisteminės analizės metodas taip pat įgalina nustatyti teisės aktų, reglamentuojančių valstybių bendradarbiavimo ypatumus, loginius ryšius ir sąveiką su tų pačių arba kitų teisės aktų normomis. Lingvistinis metodas darbe taikomas nagrinėjant teisės aktus, reglamentuojančius valstybių pasaulinio ir regioninio bendradarbiavimą jūros aplinkos apsaugos srityje, įvairių kalbotyros sričių aspektais: gramatikos (kalbotyros srities, nagrinėjančios žodžių junginių ir sakinių sandarą); sintaksės (nagrinėjančios sakinių ir žodžių sandarą). Lyginamasis metodas darbe taikomas keletu aspektų: teoriniu požiūriu lyginant ir pateikiant skirtingų autorių nuomones, jas apibendrinant ir formuluojant išvadas, analizuojant teisės aktus, reglamentuojančius valstybių pasaulinio ir regioninio bendradarbiavimą jūros aplinkos apsaugos srityje. Šalia lyginamojo metodo panaudojus istorinį metodą, atsiranda galimybė sugretinti skirtingus valstybių pasaulinio ir regioninio bendradarbiavimo jūros aplinkos apsaugos srityje kaip socialinio reiškinio vystymosi laikotarpius, išsiaiškinti teisinio reguliavimo pokyčius atskirais laikotarpiais, numatyti tam tikras tolesnes raidos tendencijas. Literatūros apžvalga Rašant magistrinį darbą daugiausiai buvo remtasi norminiais teisės aktais. Informacija internete buvo ypač vertinga rašant apie vykdomus tarptautinius projektus, tarptautinio bendradarbiavimo tendencijas bei tarptautines organizacijas veikiančias tarptautinės jūros aplinkos apsaugos srityje. Nepaisant analizuojamos temos aktualumo, mokslinių darbų lietuvių kalba šia tema nėra daug. Lietuvių autorių darbai rašant magistrinį darbą buvo naudingiausi rašant apie jūrų aplinkos apsaugos teisės vietą teisės sistemoje. Katuoka S. “Tarptautinė jūrų teisė” padėjo išsiaiškinti tarptautinius susitarimus reglamentuojančius jūrų aplinkos apsaugą. Rašant magistrinį darbą ypač vertingi buvo šių autorių darbai: Akehurst M., Malanczuk P., Klumbytės S., Marcijono A., Sudavičiaus B., Venckaus Z., Elli Louka, Ted L.Mcdorman, Alexander J.Belle, Douglas M. Johnston, taip pat rusų autorių - Алексеев С. С., Ермаков В.Г., Сиваков О.В., Шаркаускене А. Šie darbai padėjo susidaryti daug aiškesnį vaizdą apie jūrų teisės reguliavimo sritis, apie tarptautinės bendruomenės skiriamą dėmesį jūros ekologinėms problemoms. Darbo struktūra. Darbą sudaro įvadas, keturios dalys, išvados, literatūros sąrašas. Baigiamajame darbe apibendrinta mokslinė literatūra ir norminė medžiaga, susijusi su valstybių pasaulinio ir regioninio bendradarbiavimo jūros aplinkos apsaugos srityje teisiniu reguliavimu ir reglamentavimu bei analizuojamos praktinės problemos. Negalima pilnai suvokti, įstatymiškai pagrįsti arba kitaip patikimai įvaldyti nė vienos veiklos srities, tarp jų ir aplinkosaugos, nežinant jos atsiradimo priežasčių ir raidos istorijos. Tad pirmojoje magistrinio darbo dalyje analizuojamas tarptautinės aplinkos apsaugos politikos ir teisės atsiradimas ir tolimesnis plėtojimasis. Esminis pirmosios darbo dalies momentas – nustatyti priežastis suponavusias tarptautinės aplinkos apsaugos politikos ir teisės atsiradimą. Antrojoje dalyje nagrinėjama teisinio reguliavimo ir teisinio reglamentavimo sąvokų samprata, šių sąvokų tarpusavio ryšys. Šioje baigiamojo darbo dalyje analizuojamas ir vertinamas valstybių bendradarbiavimo jūros aplinkos apsaugos srityje teisinis reglamentavimas ir jo efektyvumas Lietuvos Respublikos, Europos Sąjungoje bei tarptautiniame lygmenyje. Aptariami svarbiausi nacionaliniai, Europos Sąjungos, tarptautiniai dokumentai ir teisės aktai, pasirašyti siekiant apsaugoti jūrų aplinką nuo teršimo bei apriboti besaikį gyvųjų jūrinių išteklių vartojimą. Trečia ir ketvirta magistrinio darbo dalys skirtos valstybių pasaulinio ir regioninio bendradarbiavimo jūrų aplinkos apsaugos srityje ypatumams analizuoti. Gvildenamas valstybių tarptautinis bei regioninis bendradarbiavimas jūrų aplinkos apsaugos klausimais, aptariamos aplinkybės, trukdančios efektyviai įgyvendinti jūrų aplinkos apsaugos programas, taip pat aptariamos pagrindinės bendradarbiavimo jūrų aplinkos apsaugos klausimais kryptys. Ši magistrinio darbo dalis taip pat skirta Baltijos jūros Baseino valstybių bendradarbiavimo aptarimui, esminėms regiono problemoms jūros aplinkos apsaugos srityje nustatymui. Darbo pabaigoje pateikiamos išvados, pasiūlymai, naudotos literatūros sąrašas bei priedai. „Per maža pasakyti, kad tu reikalingas gyvybei  tu pats esi gyvybė“ rašė Antuanas de Sent-Egziuperi apie vandenį. I. PRIEŽASTYS LĖMUSIOS JŪRŲ APLINKOS APSAUGOS POLITIKOS ATSIRADIMĄ BEI RAIDĄ 1.1.Visuomenės vystymasis ir gyventojų skaičiaus augimas, kaip pagrindiniai jūrų aplinkosauginių problemų atsiradimą bei didėjimą lemiantys veiksniai Jūrų aplinka – vertingas turtas. Ji būtina gyvybei žemėje, taip pat ji daug prisideda prie ekonomikos klestėjimo, socialinės gerovės ir gyvenimo kokybės. Visą žmonijos istoriją galime pavadinti vis stiprėjančio poveikio aplinkai istorija, arba žmogaus ir aplinkos sąveikos istorija. Tarp žmogaus poveikio aplinkai ir aplinkos yra grįžtamasis ryšys, aplinka neišvengiamai įtakoja visuomenės vystymąsi. Nagrinėjant žmogaus poveikio aplinkai istorinę raidą, tikslinga, išskirti tokius kiekybiškai ir kokybiškai skirtingus etapus (epochas), kurie faktiškai sutampa su pagrindiniais visuomenės vystymosi etapais: • medžioklės epocha; • žemdirbystės epocha; • pramonės epocha; • informacijos (žinių ir mokslo) epocha1. Skirtingomis epochomis, skiriasi ir žmogaus veikla daromas poveikis gamtai. Medžioklės epochą žmogaus santykių su gamta prasme galima įvardinti, kaip žmogaus gyvenimą harmonijoje su gamta, arba laikotarpį, kuriam tęsiantis, žmogaus veikla daromas poveikis aplinkai žmonijos istorijoje buvo mažiausias. Tuo laikotarpiu pagrindinis žmonių užsiėmimas ir jų pragyvenimo šaltinis buvo medžioklė ir valgomųjų augalų rinkimas, tad ir poveikis aplinkai medžioklės epochos metu buvo minimalus, vietinio ir dažniausiai grįžtamojo pobūdžio. Žemdirbystės epocha – žymiai stipresnio žmogaus poveikio aplinkai laikotarpis. Miškų naikinimas ir gana intensyvi žemdirbystė sąlygojo negrįžtamus aplinkos pokyčius. Pramonės epochos pagrindinės aplinkos problema sietinos su aplinkos teršimu, kuris sparčiai vystantis pramonei, energetikai ir transportui, taipogi sparčiai augo. Pačia bendriausia prasme aplinkos teršimas gali būti traktuojamas, kaip buitinių ir gamybinių atliekų patekimas į aplinką. Iki pramonės epochos atliekų kiekiai buvo nedideli ir daugiausia organinės kilmės, tad ekologinių problemų nesukeldavo. Pagrindinis pramoninio teršimo bruožas tas, kad buvo sukurta daug naujų mineralinių ir organinių medžiagų, kurios dėl savo toksiškumo, ar atsparumo biologiniam įsisavinimui negalėjo patekti į natūralius medžiagų apykaitos ciklus, todėl jos kaupėsi įvairiuose gamtos komponentuose (dirvožemyje, vandens telkinių dugno nuosėdose ir pan.) vis didindamos aplinkos užterštumą2. Tačiau šie pokyčiai, nors ir turėjo didelį neigiamą poveikį, skirtingai nei Informacijos epochos metu, buvo daugiausia lokalinio pobūdžio. Informacijos epochos pradžia sietina su moksline technine revoliucija, prasidėjusia dvidešimtojo amžiaus viduryje. Informacijos epochos aplinkos teršimo bruožai pagrindinai yra susiję su naujų medžiagų bei naujų energetinių šaltinių naudojimu, išaugusiu gyventojų skaičiumi ir su tuo susijusiais išteklių naudojimo ir gamybos augimo tempais. Taigi sparčiai augant gyventojų skaičiui ir jų poreikiams, neregėtais mastais padidėjo gamtos išteklių naudojimas, pramonės, energetikos, transporto bei žemės ūkio vystymasis sąlygojo tokius aplinkos teršimo mastus, kad su juo susijusios problemos peraugo į regioninį ir net globalinį lygmenį. Taigi, žmonijos vystymasis neatskiriamai susijęs su vis aktyvesniu poveikiu gamtai, nes visi mokslo, technikos ir gamybos pajėgumai iš esmės buvo nukreipti gamtai įveikti, perdirbti ir pritaikyti tenkinti vartotojiškus poreikius. Ypač aktualus paskutinį šimtmetį tapo ekonominis augimas, kai padidėjus gamybai, išryškėjo prieštaravimai tarp materialinių gėrybių augimo ir nesustabdomo gamtos išteklių išsekimo, aplinkos teršimo. Iškilęs realus pavojus gyvajai gamtai bei žmogaus egzistencijai paskatino šalis atkreipti dėmesį į aplinkosaugos problemų sprendimą bei suaktyvino žmogaus veiklos padarinių gamtai tyrimus visame pasaulyje. Šiuo metu pasaulinė bendrija formuoja naują požiūrį į ekonominį augimą, siekdama užtikrinti „tolydžią plėtrą“, t.y. subalansuoti gamybos augimą ir aplinkos apsaugą3. 1968 m. Italo A. Pečėjo iniciatyva buvo sukurtas Romos klubas - tarptautinė savarankiška organizacija, kurios tikslas- sudaryti ateities prognozę. 1971- 1972 m. J. Foresterio „Pasaulinė dinamika“ bei pirminiai Romos klubo darbai atspindėjo didelį susirūpinimą aplinkos būkle bei civilizacijos plėtros perspektyva. 1972 m. Stokholme įvyko Pirmoji pasaulinė konferencija aplinkos apsaugos klausimais. Joje dalyvavo 113 valstybių ir buvo pareikšta, kad žmonijos gerovės kilimą lydi aplinkos pablogėjimas bei gamtinių sistemų degradacija. Šioje konferencijoje priimta deklaracija numatė atlikti tam tikrus tyrimus bei sukurti ateities programas. Buvo sudaryta programa aplinkos apsaugai, kuri pasinaudojo UNESCO programa „ Žmogus ir biosfera“. 1979 m. Ženevoje diskutuota apie beatliekę (švarią) gamybą. 1990 m. svarstomos globalinės problemos, toliau intensyviai plėtojama švaresnės gamybos idėja. Buvo pradėta kurti aplinkos apsaugos vadyba, visas strategijas buvo pradėta skatinti finansiškai [1, 34- 35]. Dabar plėtojama gausybė tarptautinių programų, sudaryti ir pateikti aplinkos apsaugos pagrindiniai principai4. Siekiant užsibrėžtų tikslų ir bandant spręsti iškilusias problemas šalys ėmėsi aktyvių aplinkos apsaugos priemonių. Buvo pasirašyta Rio de Žaneiro deklaracija. Tai tarptautinė strategija siekiant subalansuotos plėtros. Subalansuota plėtra - tai ilgalaikė, nuolatinė visuomenės plėtra, siekiant tenkinti žmonijos poreikius dabar ir ateityje, racionaliai naudojant bei papildant gamtos išteklius, išsaugant Žemę ateities kartoms. Jos pagrindiniai aspektai: aplinkos apsaugos, ekonominis, socialinis ir kultūrinis.5 Vieni iš daugelio Rio de Žaneiro deklaracijos principų teigė, jog: • Valstybės turi priimti efektyvius aplinkos apsaugos įstatymus. Aplinkos standartai, vadybos uždaviniai ir prioritetai privalo atspindėti jų aplinkos ir plėtros būklę; • Valstybės turi drauge palaikyti tvarią ir atvirą tarptautinę ekonomikos sistemą, skatinančią ekonomikos augimą ir subalansuotą plėtrą, padedančią spręsti aplinkos problemas visose šalyse; • Valstybės turi sukurti įstatymus, įteisinančius atsakomybę bei kompensacijas už taršą ir kitokią žalą aplinkai; • Šalies valdžia turi skatinti tarptautinių aplinkos apsaugos mokesčių ir ekonomikos metodų panaudojimą bei požiūrį, kad teršėjas privalo sumokėti už taršą.6 Apibendrinant išdėstytą šioje baigiamojo darbo dalyje, galima daryti išvadą, kad skirtingais visuomenės raidos etapais, žmonių veiklos poveikis aplinkai buvo skirtingas. Aplinkosauginėmis problemomis iš esmės buvo susirūpinta tik po II-ojo pasaulinio karo, nes iki tol gamtos turtai – naudingos iškasenos, žemė, vanduo, oras, miškai – buvo naudojami tiek, kiek įstengta juos perdirbti. Į pasekmes neatsižvelgta tol, kol nekontroliuojamos antropogeninės veiklos neigiamybės per daug aiškios ir neapdairūs veiksmai pradėjo trukdyti civilizacijos progresui bei grėsti žmogaus egzistencijai. Tik tad aplinkosauginės problemos užėmė deramą vietą ne tik valstybinėje bet ir tarptautinėje arenoje. 1.2. Tarptautinės jūrų aplinkos apsaugos politikos atsiradimo priežastys Dvidešimtajame amžiuje dėl intensyvaus ekonomikos vystymosi ir sparčios mokslo bei technikos pažangos įvyko esminiai pakitimai sąveikaujant visuomenei ir aplinkai. Dėl vis didėjančio ir nekontroliuojamo gamtos išteklių naudojimo ir aplinkos teršimo buvo pažeista natūrali medžiagų apykaita gamtoje, pablogėjo aplinkos kokybė, užteršta aplinka pastebimai neigiamai veikti žmogų ir gyvąją gamtą. Esant tokiai padėčiai, visai natūraliai iškilo aplinkos apsaugos problema ir pradėjo formuotis visuomenės poreikis taip sureguliuoti visuomenės ir aplinkos sąveiką kad racionaliai naudojant gamtos išteklius kartu būtų sudarytos sąlygoms įvairioms ūkio sritims plėtoti, be to, būtų patenkinai visuomenės materialiniai poreikiai, saugoma gamtinė aplinka bei palaikoma jos kokybė. Nors aplinkos kokybė priklauso nuo atskirų valstybių (teritorijų) aplinkosauginės politikos, tačiau biosfera yra nedaloma ir aplinkosauginės problemos nepaiso valstybes ribojančių sienų. Pvz.: sumažėjus atogrąžų miško plotams, deguonies gamyba įgavo globalinę reikšmę: į atmosferą patekusios pramonės gigantų išmestos dulkės, dūmai, aerozoliai nusėda ne vien arti sklaidos židinio, bet ir pasklinda po gana didelę teritoriją, taigi veikia viso pasaulio klimatą arba vienos valstybės nekontroliuojama besaikė žvejyba jos teritorinėje jūroje arba išskirtinėje ekonominėje zonoje daro įtaką migruojančių žuvų populiacijai ir kitos valstybės vandenyse. Taigi aplinkosaugos problemų pavieniai kraštai ar valstybės nebegali išspręsti, nes šiuolaikinės ekologinės problemos tampa vis labiau globalizuotos trim atžvilgiais: 1. Žmonija susiduria su daugybe ekologinių problemų, kurios yra globalinės tiesiogine šio žodžio prasme, nes susijusios su kiekviena valstybe ir gali būti efektyviai sprendžiamos tik visų ar bent didžiosios daugumos valstybių bendradarbiavimo būdu: klimato kaitą bei šiltnamio efektą sukeliančių dujų išmetimo kontrolė; ozono sluoksnio apsauga; biologinės įvairovės palaikymas; specifinių regionų tokių kaip Antarktika arba Amazonė išsaugojimas; jūrų šelfo tvarkymas bei okeanų apsauga yra aiškiausi šių problemų pavyzdžiai. 2. Daugelis kadaise buvusių regioninių arba vietinių ekologinių problemų – miestų tarša, miškų nykimas, dykumų plėtimasis, rūgštūs lietūs, vandens ar kuro išteklių išnykimas dabar kelia tarptautinę grėsmę, nes daro neigiamą įtaką silpnesnių ir neturtingesnių valstybių ekonomikai bei socialinei jų struktūrai, keldamos arba aitrindamos valstybių vidaus ir tarpvalstybinius nesutarimus bei konfliktus, taip pat skatinančios didėjančius migracijos srautus. Be to, nors daugelis šių problemų yra lokalizuotos tuo atžvilgiu, kad jų padariniai jaučiasi lokaliai, jų priežastys dažnai peržengia valstybių sienas, nes vietinės ekosistemos yra įtrauktos į tarptautinės gamybos ir mainų struktūras. 3. Egzistuoja sudėtingas, tačiau glaudus ryšys tarp ekologinių problemų atsiradimo ir dabartinės, faktiškai jau globalinės ekonominės sistemos funkcionavimo. Viena vertus, daugybę ekologinių problemų sukelia tai, kad industrializuotų šalių turtingumas buvo pasiektas alinant energetinius bei gamtinius išteklius, nustumiant į ,,ekonominį šešėlį” kitas ekonominės sistemos dalis. Kita vertus, plačiai pripažįstamas skurdo, gyventojų skaičiaus augimo ir aplinkos taršos ryšys. Darytina išvada, kad aplinkosaugos problemas teks spręsti atsižvelgiant į globalinę politinę situaciją, kai valstybės vis dar vaidina svarbų vaidmenį, tačiau svarstant globalines aplinkosaugos problemas ,,atskiros šalies politinė teorija“ aplinkosauginiu požiūriu jau nėra patenkinama alternatyva. II. JŪRŲ APLINKOS APSAUGOS TEISINIS REGLAMENTAVIMAS 2.1. Jūrų aplinkos apsaugos teisinio reguliavimo ir reglamentavimo samprata Kalbant apie valstybių pasaulinio ir regioninio bendradarbiavimo jūrų aplinkos apsaugos srityje teisinį reglamentavimą, pirmiausiai, autoriaus nuomone, reikia pateikti ir išnagrinėti teisinio reguliavimo ir reglamentavimo sampratas, kadangi teisinis reglamentavimas yra viena iš teisinio reguliavimo proceso stadijų, o kaip pažymi M.Akehurst ir P.Malanczuk, tarptautinė aplinkos apsaugos teisė daugiausia ir yra išreikšta sutartimis ir kitais tarptautiniais teisiniais dokumentais7. Būtent šių dokumentų pagrindu ir vyksta valstybių pasaulinis ir regioninis bendradarbiavimas jūrų aplinkos apsaugos srityje, nes būtent valstybių pasirašytuose tarptautiniuose dokumentuose atsispindi vienokia ar kitokia valstybių valia jūrų aplinkos apsaugos srityje, įsipareigojimai imtis tam tikrų veiksmų ir/ar priemonių. Bendrąja prasme galima teigti, kad teisinis reguliavimas reikalingas bent dviem atvejais: pirma, kai būtina įtvirtinti nuosavybės teises, kurios yra rinkos ir taikaus sugyvenimo pagrindas; antra, kai valstybė vykdo tam tikras funkcijas – apibrėžti, kaip šios funkcijos vykdomos8. Siekiant perkelti teisės sampratą iš žmonių sąmonės į jų veiksmus, paversti tų veiksmų norminimo priemone, susiduriama su teisinio reguliavimo sąvoka. Teorijoje galima rasti įvairių teisinio reguliavimo sampratų. Darbe pateikiama keletas iš jų. Teisinis reguliavimas – tai praktiškai funkcionuojanti (veikianti) teisės samprata. Jis reikšmingas tuo, kad tampa idėjiniu visos teisinės sistemos “užsakovu”. Iš jo poreikių kyla atitinkamos orientacijos teisinės idėjos, teisės normos, teisinės organizacinės procedūros. Visas teisės sąvokas įsiprasmina tai, kad jos yra teisinio poveikio žmonių elgesiui priemonės, o pati teisėkūra – kaip tokių priemonių gamyba (A.Vaišvila, 2000, p.153). Kalbant apie jūrų aplinkos apsaugos teisinį reglamentavimą, pažymėtina, kad jūros aplinkos apsaugos klausimų teisinio reguliavimo ir atitinkamo teisinio reglamentavimo poreikis kyla iš atskirų valstybių ir tų valstybių piliečių noro užtikrinti natūralios ir švarios jūrų aplinkos išsaugojimą, užkertant kelią jūrų vandenų teršimui, sumažinant žmogaus ūkinės veiklos neigiamą poveikį jūrų aplinkai ir kt. Anot A.Vaišvilos (2000), „teisinis reguliavimas – tai tokia socialinio reguliavimo rūšis, arba forma, kai teisinis poveikis žmonių elgesiui yra daromas teisės normomis“ (p.153). Teisinis reguliavimas pirmiausia prasideda nuo teisės normų, kuriomis nustatomas norimas socialinių santykių dalyvių elgesio modelis, sukūrimo. Teisinis reguliavimas – tai poveikis visuomeniniams santykiams, įgyvendinamas teisinių priemonių sistemos pagalba. Teisinis reguliavimas visada įgyvendinamas per ypatingą tik teisei būdingą mechanizmą, kurio tikslas yra teisiškai garantuoti įstatymo leidėjo iškeltų tikslų, išleidžiant arba sankcionuojant teisės normas, pasiekimą (Алексеев С. С., 1995 .p.210). Bendroji teisės teorija sąvoką “teisinio reguliavimo mechanizmas” laiko viena iš esminių. Teisinio reguliavimo mechanizmas – tai vieninga teisinių priemonių sistema, kurių pagalba įgyvendinamas visuomeninių santykių teisinis reguliavimas9. Teisinio reguliavimo mechanizmą sudaro keletas elementų, iš kurių susideda teisinių priemonių sistema, užtikrinanti efektyvų teisinį poveikį visuomeniniams santykiams10. Teisinio reguliavimo mechanizmas turi tris pagrindinius elementus: • teisės normas, kaip teisinio reguliavimo mechanizmo pagrindą – jų pagrindinis uždavinys yra nustatyti bendras elgesio taisykles, modelius; • teisės normų realizacijos teisiniuose santykiuose formas (juridinius faktus ir taikymo aktus) – jos padeda atsirasti (keistis, pasibaigti) teisiniams santykiams; • teisinius santykius, kaip teisės normų poveikio objektą, - jų funkcija yra transformuoti teorinius norminius modelius į realų teisės subjektų elgesį. Kalbant apie teisinį reguliavimą, svarbu paminėti, kad visą teisinio reguliavimo procesą sudaro tam tikros stadijos: • visuomeninių santykių teisinis reglamentavimas; • subjektinių teisių ir subjektinių teisinių pareigų atsiradimas; • subjektinių teisių ir subjektinių teisinių pareigų įgyvendinimas; • teisės taikymas11. Visuomenės raidoje teisinis reguliavimas atlieka išskirtinį vaidmenį, nes jis yra pagrindinis veiksnys, nustatantis visuomenėje egzistuojančią tvarką12. Nei viena valstybė, nei viena valdžia negali apsieiti be teisinio reguliavimo. Anot B. Pranevičienės (2003), „teisinio reguliavimo atsiradimo priežastys tiesiogiai susijusios su teisinio reguliavimo apskritai atsiradimu.“ (p.21) Kiekvienu visuomenės raidos laikotarpiu galima kalbėti apie valstybės didesnį ar mažesnį dalyvavimą vienuose ar kituose procesuose: arba ji tiesiogiai valdo objektus, arba tampa jų reguliatoriumi. “Reguliavimas” yra daugiaprasmis viešosios politikos terminas, jungiantis daug skirtingų politinių ir ekonominių klausimų. Teisės doktrinoje valstybinis reguliavimas dažniausiai siejamas su ekonomika ir plačiąja prasme yra laikomas viena iš valstybinio valdymo funkcijų. Paprastai pagal tikslus reguliavimas skirstomas į ekonominį ir socialinį reguliavimą, o pagal formą - politinį ir administracinį - įstatyminį teisinį. Valstybinis reguliavimas - tai valstybės nustatytas bendrų elgesio taisyklių visuomeninių santykių subjektams laikymosi užtikrinimas ir jų koregavimas, atsižvelgiant į besikeičiančias aplinkybes13. Štai pavyzdžiui, B.Pranevičienė pažymi, kad: • administracinis teisinis reguliavimas yra skirtas piliečių asmeniniam saugumui užtikrinti, teisėtumui, teisėtvarkai palaikyti; • administracinis teisinis reguliavimas siekia optimaliai nustatyti visus visuomenės struktūrinius elementus ir sudaro sąlygas jiems normaliai funkcionuoti, užtikrina piliečių teisių ir laisvių pripažinimą ir gynimą14. Teisė į sveiką, švarią aplinką, tinkamą visaverčiam gyvenimui buvo pripažinta, kaip viena iš pagrindinių žmogaus teisių. Tokiu būdu buvo visuotinai pripažinta, kad išsaugoti aplinką galima tik tada, jei visuomenė, sąveikaudama su aplinka, vadovausis tam tikrais aplinkosaugos reikalavimais. Ši taisyklė yra sąlyginai privaloma ir saugant jūrą nuo taršos. Įstatymais ir kitais teisės aktais valstybė apibrėžia savo aplinkos apsaugos politiką, įtvirtina aplinkos apsaugos principus, nustato gamtos išteklių naudojimo tvarką, naudotojus, jų teises ir pareigas, atskirų gamtos išteklių apsaugos priemones, ūkinės veiklos aplinkosauginius pagrindus, formuoja jų aplinkos apsaugos valdymą ir kontrolę. Valstybė nustato įgyvendinančių institucijų sistemą, atsakomybę už aplinkos apsaugos įstatymų pažeidimus. Teisinė vandens apsauga - tai teisės normomis įtvirtintų priemonių visuma, kurių tikslas – garantuoti racionalų vandens panaudojimą, saugoti jį nuo užteršimo, šiukšlinimo, išsekimo, kovoti su žalingu poveikiu vandeniui15. Darytina išvada, kad valstybių pasaulinio ir regioninio bendradarbiavimo jūrų aplinkos apsaugos srityje teisinis reguliavimas ir reglamentavimas nėra savitikslis, o kyla iš būtinumo sureguliuoti visuomeninius santykius, susijusius su jūrų aplinka, jūrinės floros ir faunos apsauga, užtikrinant naudojimosi jūrų ištekliais teisėtumą, kartu garantuojant visuomenės saugumą, bei teisėtus lūkesčius gyventi švarioje aplinkoje. Kartu yra nustatoma atsakomybė už teisės aktuose įtvirtintų reikalavimų nesilaikymą ir pažeidimą. Demokratinėje valstybėje teisinis reguliavimas pirmiausia orientuojasi į prigimtines žmogaus teises ir juo siekiama garantuoti visų gerovę. Iš to kas išdėstyta, galima daryti išvadą, kad valstybių pasaulinio ir regioninio bendradarbiavimo jūrų aplinkos apsaugos srityje teisinis reguliavimas yra administracinis teisinis reguliavimas – yra viena iš teisinio reguliavimo formų, kurios pagrindinis tikslas užtikrinti teisėtą kiekvienos valstybės ir kartu visuomenės lūkestį į švarią jūrų aplinką, į galimybę naudotis jūrų teikiamais ištekliais, t.y. kiekvienos valstybės interesą, kad ekonominė, karinė ir kitokia veikla jūrose, būtų vykdoma laikantis nustatytų taisyklių, garantuojančių jūrų aplinkos tinkamą apsaugą nuo užteršimo ir/ar kitokio pakenkimo, jūrų floros ir faunos saugumą, pasireškiančių kaip imperatyvaus norminio poveikio mechanizmas, nustatant valstybių, atskirų organizacijų ir valdymo subjektų bei valdymo objektų teisinį statusą, veiklą bei užtikrinant stabilią jų teisinio funkcionavimo tvarką ir teisinę atsakomybę. 2.2. Jūrų aplinkos apsaugą reglamentuojantys tarptautinės teisės aktai Jūrų aplinka teisės aktuose apibūdinama, kaip gyvosios ir negyvosios gamtos elementai, esantys jūroje, virš jūros ir žemės gelmėse po jūra (oras, vanduo, dugnas ir žemės gelmės po jūros dugnu, jų gamtos ištekliai)16. Jūrų aplinka yra labai įvairi. Uždarų ar pusiau uždarų (Baltijos, Viduržemio) jūrų vandens atsinaujinimas užtrunka gerokai ilgiau nei pvz. Ramiajame ar Atlanto vandenynuose ir dėl to šiose jūrose vanduo yra labiau užterštas. Dabartiniai socialiniai – ekonominiai veiksniai (gyventojų skaičius, pramonės objektai netoli ar visai prie pat jūrų, naftos perdirbimo gamyklos, laivybos intensyvumas, žvejyba, turizmas) turi tiesioginę įtaką jūrų vandens kokybei. Ypač didelį pavojų kelia tanklaiviai pervežantys naftą, jos produktus ar kitas toksiškas medžiagas. Dėl jų avarijų į vandenis patenka šimtai tūkstančių tonų naftos. Be to, pastaruoju metu jūrose labiau pasireiškia naujos ūkinės veiklos rūšys: akvakultūros (dumblių auginimas), vėžiagyvių (austrių) auginimas, turistinės kelionės jūra, kasyba iš jūros dugno17. Daug atliekų patenka į jūrą upėmis, oru, iš laivų. Daug žalos jūrų aplinkai padaro iš praplaukiančių laivų nelegaliai išpilami teršalai. Pagrindinės nustatytos grėsmės jūrų aplinkai yra: klimato kaitos poveikis, tarša (įskaitant taršą pavojingomis medžiagomis, taip pat taršą iš sausumoje esančių šaltinių, šiukšles, mikrobiologinę taršą, avarijų metu išsiliejusią naftą, taršą dėl laivybos veiklos, naftos ir dujų paieškas jūroje, taršą dėl laivų išmontavimo ir akustinę taršą), komercinės žvejybos poveikis, nevietinė (egzotiška) tarša, paprastai patenkanti iš laivų išpilant balastinį vandenį, praturtinimas maistinėmis medžiagomis (eutrofikacija) ir dėl to padidėjęs dumblių žydėjimas, neteisėtas radionuklidų išmetimas18. Teisinėje literatūroje išskiriamos 6 (šešios) jūrų taršos kategorijos: • normaliai eksploatuojamų laivų tarša, avarijos; • tyčinis atliekų šalinimas į jūrą; • tarša iš sausumos šaltinių, kai atliekos patenka į jūrą tiesiogiai arba upėmis; • tarša, išgaunant išteklius iš jūros dugno; • tarša iš oro; • atsitiktinė tarša19. Dėl šių taršos būdų didėja neigiamas poveikis jūros aplinkai ir vis labiau tampa aktualūs jūrų aplinkos apsaugos klausimai, problemos bei jų sprendimai. Jūrų aplinkos apsauga – tai jūros aplinkos  saugojimas nuo fizinio, cheminio, biologinio ir  kitokio neigiamo poveikio ar pasekmių, atsirandančių įgyvendinant planus ir programas, vykdant ūkinę veiklą ar naudojant gamtos išteklius20. Kadangi aplink pasaulio jūras ir vandenynus išsidėstę daugybė valstybių, tai jūrų ir kitų vandens telkinių (upių, ežerų ir kt.) aplinkos apsaugojimui nuo taršos, neužtenka vien tik atskirų valstybių pastangų, tam reikalingas bendras daugelio valstybių veikimas ir valia. Ši bendra valstybių valia jūrų aplinkos apsaugos srityje įgyvendinama tiek pasirašant tarptautines konvencijas, prisiimant tarptautinius įsipareigojimus (pvz. 1982 m. Jungtinių Tautų jūrų teisės konvencija), tiek bendradarbiaujant tik siauram ratui tam tikro regiono valstybių (pvz. susitarimas tarp Kampučijos, Laoso, Tailando ir Vietnamo „Dėl bendradarbiavimo subalansuotai naudojant Mekongo upę21), tiek kiekvienai iš valstybių savarankiškai įgyvendinant jūrų ir kitų vandenų aplinkos apsaugos politiką. Atsižvelgiant į praktikoje egzistuojančias valstybių bendradarbiavimo formas, teisinėje literatūroje, išskiriami trys jūros aplinkos apsaugos reguliavimo ir teisinio reglamentavimo lygiai: • tarptautinis; • Europos sąjungos; • šalių (nacionalinis)22. Anot И. М. Авраменко (2001), „pirmiausia pasaulyje buvo pradėtos kurti taisyklės, susiję su krovinių gabenimu jūromis, laivų panaudojimu ir pan. ir tik vėliau atsirado teisės normos, kurios draudė arba leido užsienio šalių laivams plaukioti kitų šalių teritoriniuose vandenyse.“ (p.5)23. Tarptautinės teisės nuostatos ir reikalavimai daug dažniau taikomi jūrų teisėje reguliuojant jūrų aplinkos apsaugą, nei reglamentuojant aplinkos apsaugą sausumoje. Tarptautinis jūrų apsaugos režimas apima: • globalias „skėtines“ konvencijas, kurios nukreiptos į taršą iš visų šaltinių (Jungtinių Tautų Jūrų teisės konvencija (UNCLOS)); • dvi tarptautines konvencijas, kurios koncentruojasi specifinėse srityse – jūros teršimas ir teršimas iš laivų (Londono konvencija Dėl jūrų apsaugojimo nuo taršos atliekomis ir kitokiomis šiukšlėmis ir MARPOL konvencija); • eilę konvencijų, susijusių su vietinių jūrų tarša; • globalią veiksmų programą (GPA), kuri skirta kontroliuoti taršą iš žemės šaltinių. Programa siekia padėti valstybėms vystyti regioninius veiksmų planus ir aplinkos poveikio įvertinimus. Tačiau reikia pasakyti, kad pagal šią programą buvo mažai imtasi konkrečių veiksmų24. Kaip teigia, Ted L.Mcdorman (2005), „sic utere principas, kuris reiškia, kad galima naudotis gamtos ištekliais tol, kol ta veikla nedaro žalos kitiems, buvo pritaikytas reglamentuojant naudojimąsi jūrų ištekliais, kas kartu reiškia ir principo naudotis „su rūpesčiu“ įgyvendinimą. Anot Ted L.Mcdorman, jūrų aplinkos apsaugos ir prevencijos teisinio reglamentavimo istorija pagrindžia, kad tokios pastangos kilo iš „nedaryti žalos“ koncepcijos ir „padaryti gerai“ idealų įgyvendinimo.“ (p.311)25. Po Antrojo Pasaulinio karo sekęs periodas buvo paženklintas ekonomikos ir pramonės vystymusi ir augimu, tarptautinių organizacijų kūrimusi. Šie veiksniai ir nulėmė intensyvesnį pasaulio valstybių tarpusavio dialogą jūrų aplinkos apsaugos srityje. Jungtinių Tautų organizacijos įkūrimas sudarė prielaidas įkurti Tarptautinę jūrų organizaciją (angl. IMO). Dvi pačios pirmo JTO konferencijos apie jūrų teisę (UNCLOS I, UNCLOS II) taip pat sudarė prielaidas plėstis tarptautinėms diskusijoms apie jūrų aplinkos apsaugą ir skatino pasaulio valstybių tarpusavio bendradarbiavimą. 1967 m. JTO įkūrė Jungtinių ekspertų – mokslininkų grupę jūrų aplinkos apsaugos klausimais (angl. GESAMP). GESAM misija – teikti patarimus ir konsultacijas JTO struktūriniams padaliniams, priimant teisės aktus, susijusius su jūrų aplinkos apsauga. 1972 m. buvo priimtas esminis tarptautinės teisės dokumentas jūrų aplinkos apsaugos srityje – Stokholmo konvencija. Ši deklaracija padėjo pagrindus JTO Aplinkso apsaugos programos (angl. UNEP) sukūrimui. 1973 m. UNEP darbo grupė inicijavo Regionų jūrų programas (angl. RSP), kurios savo ruožtu įgalino atskiras valstybes efektyviau rūpintis jūrų aplinkso apsauga. Be to, Regionų jūrų programos darbo grupė sukūrė Veiksmų planą (angl. Action plan), kurio atskiros dalys yra orientuotos į konkrečius geografinius regionus. Šiuo metu Veiksmų plano pagrindu yra parengta 13 Regioninių veiklos planų, kuriuose dalyvauja 130 valstybių. Šie planai apima įvairių geografinių vietovių jūrų aplinkos apsaugą, pvz. Viduržemio jūros (planas patvirtintas 1976 m.), Raudonosios jūros ir Adeno įlankos (planas patvirtintas 1976 m.), Karibų jūros baseino (planas patvirtintas 1981 m.), Rytų Afrikos (planas patvirtintas 1985 m.)26. Išnagrinėjus teisinę literatūrą, susijusią su jūrų aplinkos apsauga, darytina išvada, kad šiandien jūros aplinkos apsaugą reglamentuoja gausybė tarptautinės teisės aktų (žr. priedą Nr.4). Daugumą iš šių tarptautinių konvencijų Lietuva yra ratifikavusi arba prie jų prisijungusi, todėl sistemiškai aiškinant LR CK 1.13 straipsnio 1 dalies nuostatą27 ir Lietuvos Respublikos Tarptautinių sutarčių įstatymo 11 straipsnio 2 dalį28, darytina išvada, kad tarptautinių konvencijų, susijusių su jūrų aplinkos apsauga, nuostatos turi pirmenybę prieš nacionalinės teisės aktuose įtvirtintas nuostatas. Atsižvelgiant į tai, kad jūrų aplinkos apsaugą reglamentuojančių teisės aktų yra daug, šioje baigiamojo darbo dalyje bus nagrinėjama tik keletas, autorės nuomone, svarbiausių teisės aktų jūrų aplinkos apsaugos srityje: 1982 m. Jungtinių Tautų jūrų teisės konvencija. Šiandien bene pagrindinis tarptautinės teisės aktas jūrų aplinkos apsaugos srityje yra 1982 m. Jungtinių Tautų jūrų teisės konvencija 29. Lietuva šią konvenciją ratifikavo 2003 m. rugsėjo 09 d., priimdama atitinkamą įstatymą30, o ji įsigaliojo Lietuvoje nuo 2003 m. gruodžio 13 d. 1982 m. Jungtinių Tautų jūrų teisės konvencija reglamentuoja jūrų taršą, atliekų šalinimą vandenyse, gyvųjų jūros išteklių naudojimą ir apsaugą, nustato pagrindinius principus, kuriais remiantis priimamos kitos konvencijos, tiksliau ir išsamiau apibrėžiančios jūrų taršą ir priemones joms išvengti. Vėliau priimtos konvencijos reglamentuoja vandenynų (jūrų) taršą nafta ir kitomis medžiagomis. Pavyzdžiui, kai kurios Jūrų teisės konvencijos nuostatos integruotos į regioninio pobūdžio konvencijas skirtas jūrų apsaugai. Pasirašytos Viduržemio, Baltijos, Juodosios, Raudonosios jūrų apsaugos konvencijas. Jungtinių Tautų jūrų teisės konvencija priimta 1982 m. įsigaliojo 1994 m. Konvencija reglamentuoja tiek jūros taršos prevenciją, tiek ir gyvųjų jūros išteklių apsaugą. Konvencija siekiama tinkamai atsižvelgiant į visų valstybių suverenitetą, nustatyti jūrų ir vandenynų teisinį režimą, kuris palengvintų tarptautinius santykius ir skatintų taikų jūrų ir vandenynų naudojimą, teisingą ir veiksmingą jų išteklių panaudojimą, jų gyvųjų išteklių išsaugojimą, taip pat jūrų aplinkos tyrimus, apsaugą ir išsaugojimą31. Konvencijos 1 straipsnyje apibrėžta, kad „jūros aplinkos teršimas“ – žmogaus veikla, kurios metu tiesiogiai ar netiesiogiai paskleidžiamos medžiagos ar energija jūros aplinkoje, įskaitant upės žiotis, ir kuri sukelia arba gali sukelti žalingas pasekmes, tokias kaip: žala gyviesiems ištekliams ir jūros gyvūnams, pavojus žmonių sveikatai, kliūtys veiklai jūroje, įskaitant žvejybą ir kitą teisėtą jūros panaudojimą, taip pat naudojamo jūros vandens kokybės ir poilsio sąlygų pablogėjimas. Konvencijoje apibrėžta, kad „laidojimas“ – tai: i) bet koks sąmoningas atliekų ar kitų medžiagų išmetimas iš laivų, orlaivių, platformų ar kitų dirbtinių įrenginių jūroje; ii) bet koks sąmoningas atsikratymas jūroje laivais, orlaiviais, platformomis ar kitais dirbtiniais įrenginiais; XII konvencijos dalis reglamentuoja Jūros aplinkos apsaugą ir išsaugojimą. 194 straipsnis numato priemones, skirtas išvengti jūros aplinkos teršimo, jį sumažinti ir kontroliuoti. Teigiama, kad „kartu arba pavieniui valstybės pagal galimybes imasi visų būtinų šiai Konvencijai neprieštaraujančių priemonių, kad būtų išvengta jūros aplinkos teršimo iš bet kokio šaltinio, jis būtų sumažintas ir kontroliuojamas, tuo tikslu naudodamos veiksmingiausias priemones, kuriomis valstybės disponuoja ir kurios atitinka jų galimybes, taip pat siekia suderinti savo politiką šiuo klausimu su kitomis valstybėmis“. Pagal šią dalį taikomos priemonės apima visus jūros aplinkos teršimo šaltinius. Tokiomis priemonėmis inter alia siekiama sumažinti iki įmanomai mažiausio lygio: a) toksinių, kenksmingų ar nuodingųjų medžiagų, ypač patvarių, išmetimą iš sausumoje esančių šaltinių, iš arba per atmosferą, arba laidojant; b) teršimą iš laivų, visų pirma priemonėmis, kurios užkerta kelią avarijoms ir yra taikomos avariniais atvejais, užtikrina jūroje atliekamų darbų saugą, užkerta kelią tyčiniam ir netyčiniam teršalų išmetimui bei reglamentuoja laivų projektavimą, statybą, įrengimą, eksploatavimą ir įgulos komplektavimą; c) teršimą iš įrenginių ar įrengimų, kurie yra naudojami jūros dugno arba jo gelmių gamtos turtų tyrimui bei eksploatavimui, visų pirma priemonėmis, kurios užkerta kelią avarijoms ir yra taikomos avariniais atvejais, užtikrina jūroje atliekamų darbų saugą bei reglamentuoja tokių įrenginių ar įrengimų projektavimą, statybą, įrengimą, eksploatavimą ir darbuotojų komplektavimą; d) teršimą iš kitų įrenginių ar įrengimų, eksploatuojamų jūros aplinkoje, visų pirma priemonėmis, kurios užkerta kelią avarijoms ir yra taikomos avariniais atvejais, užtikrina jūroje atliekamų darbų saugą bei reglamentuoja tokių įrenginių ar įrengimų projektavimą, statybą, įrengimą, eksploatavimą ir darbuotojų komplektavimą32. 2.3 Jūrų aplinkos apsaugą reglamentuojantys Europos Sąjungos teisės aktai Europos Sąjungos šalims priklausančių jūrų vandenų būklė nuolat blogėja. Europos Komisija komunikate Tarybai ir Europos Parlamentui ir 2006 m. Teminėje jūrų aplinkos apsaugos ir išsaugojimo strategijoje (toliau tekste – Strategija) pažymi, kad „per pastaruosius tris metus vis daugėja įrodymų apie blogėjančią jūrų ir vandenynų būklę. Europos jūrų biologinė įvairovė mažėja ir vis labiau kinta. Jūrų buveinės naikinamos, trikdomos ir bloginama jų būklė“33. Vienas iš svarbiausių ES teisės aktų jūrų aplinkso apsaugos ir išsaugojimo srityje yra 2006 m. Žalioji knyga34. Žalioji knyga yra rezultatas ilgus metus trukusių konsultacijų ir derybų su suinteresuotomis šalimis, siekiant nustatyti spragas su jūra susijusių sektorių politikos srityse bei bandymų priimti geriausius sprendimus jūrų aplinkos apsaugos srityje, bei kartu mokytis iš atsirandančių kliūčių. Pabrėžiama, kad šioje Žaliojoje knygoje iškelti tikslai bus sėkmingai pasiekti tik tada, jei bus rastas bendras sutarimas ir tarp suinteresuotų šalių - valstybių narių ir piliečių - kad ES reikia žiūrėti į vandenynus ir jūras ir integruotu būdu, jei Europa nori išlaikyti savo išteklių bazę ir toliau būti konkurencinga. Kaip pažymima Žaliojoje knygoje: „Sveika jūrų aplinka yra sine qua non, norint realizuoti visą potencialą, vandenynus. dėl šios priežasties šio išsaugojimo išteklių bazės yra svarbus siekiant pagerinti ES konkurencingumui, ilgalaikiam augimui ir užimtumui skatinti“35. Siekdama užtikrinti tinkamą jūrų aplinkos apsaugą nuo teršimo, Europos Sąjunga veikdama per savo institucijas jūrų aplinkos srityje imasi įvairių priemonių šiems tikslams pasiekti: ES Komisija parengė jau minėtą Teminę jūrų aplinkos apsaugos ir išsaugojimo strategiją. Šioje strategijoje numatyta, kad šios strategijos efektyviam įgyvendinimui naudojami pažangūs metodai: • dvigubas ES ir (arba) regioninis metodas36, • žiniomis pagrįstas metodas, kad politika būtų formuojama turint visą reikalingą informaciją; • ekosistema pagrįstas metodas, kuriuo vadovaujantis žmogaus veikla, turinti įtakos jūrų aplinkai, būtų valdoma integruotai, tinkamai skatinant vandenynų ir jūrų išsaugojimą ir tausų naudojimą, • bendradarbiavimu pagrįstas metodas, kuriuo remiantis būtų skatinamas visų suinteresuotų šalių dalyvavimas ir bendradarbiavimas su esamų regioninių jūrų konvencijų šalimis. Šioje strategijoje taip pat pabrėžiama, kad Europos sąjunga, norėdama apsaugoti ir išsaugoti jūrų aplinką turi imtis efektyvesnių veiksmų ir surasti tinkamas priemones tikslams pasiekti. Numatyta, kad Europos Sąjunga turi siekti efektyvesnio bendradarbiavimo jūrų aplinkos apsaugos srityje. Strategijos kūrėjų nuomone, intensyvesnis bendradarbiavimas turėtų padėti užtikrinti:            –         aukštą Europos vandenynų ir jūrų apsaugos lygį;            –        geresnę žinių bazę siekiant informuoto politikos formavimo;            –        integruotą ir ekonomišką veiklą siekiant sumažinti pavojus;            –        veiksmingą stebėseną ir vertinimą, kad tikslai būtų pasiekti, o veikla būtų rezultatyvi37. Europos Komisija parengtoje Strategijoje pažymėjo, kad norint įgyvendinti Strategijos tikslus ir sukurti intensyvesnio bendradarbiavimo tarp valstybių narių pagrindą reikalingas kiekvienos valstybės narės teisiškai privalomas įsipareigojimas. Šiam tikslui Komisija pasiūlė priimti direktyvą dėl jūrų strategijos; kurios taikymo sritis būtų plati, tačiau įgyvendinimo veiksmų pasirinkimas nėra pernelyg griežtai reglamentuotas. Šios direktyvos tikslas – užtikrinti, kad iki 2021 m. visų ES jūrų vandenų ekologinė būklė būtų gera ir kad europiečiai galėtų naudotis saugiomis, švariomis ir didele biologine įvairove pasižyminčiomis jūromis ir vandenynais38. Be to, 2007 m. Europos Komisija planavo pradėti vienerių metų konsultacijas dėl integruotos jūrų politikos. Šios politikos aplinkos ramstis bus jūrų strategija. Jūrų sektorius yra vienas dinamiškiausių ir sudėtingiausių ES ekonomikos sektorių. Jam priklauso įvairių rūšių veikla – laivininkystė, žvejyba, atviros jūros energetika, pajūrio turizmas, aplinkos apsauga, taip pat su akvakultūra, povandeninėmis telekomunikacijomis ir jūrų biotechnologijomis susijusi veikla. Dažnai ši veikla menkai koordinuojama – tiek praktiškai, tiek ir politiškai39. Europos Sąjungoje jūrų aplinkos kokybė reglamentuojama remiantis apie 20 ES direktyvų nuostatomis. Direktyvos reglamentuoja jūrų taršą pavojingomis medžiagomis, cheminių medžiagų patekimą į akvatoriją, taršos standartus, nustato vandens kokybės parametrus. ES aktyviai dalyvauja visose programose ir projektuose, kuriais siekiama apsaugoti Viduržemio ir Baltijos jūras. Susirūpinusi dėl to, kad iš laivų į jūrą pernelyg dažnai neteisėtai išmetami teršalai ir dėl didelio per avarijas išsiliejusio naftos kiekio, ES Komisija, vadovaudamasi Europos bendrijos steigimo sutarties 80 straipsnio 2 dalimi, 2003 m. pateikė pasiūlymą priimti direktyvą “Dėl taršos iš laivų ir dėl sankcijų, įskaitant baudžiamąsias sankcijas, įvedimo už taršos deliktus“, o vadovaudamasi Europos bendrijos steigimo sutarties 29 ir 31 straipsniais bei 34 straipsnio 2 dalies b punktu – pasiūlymą priimti pamatinį sprendimą „Dėl baudžiamosios teisės sistemos stiprinimo, įgyvendinant teršimui iš laivų taikomą teisę“40. Direktyvos pasiūlyme buvo numatyta, kad tarša iš laivų turėtų būti laikoma nusikalstama veika, už kurią taikomos baudžiamosios sankcijos. Pasiūlymu priimti pamatinį sprendimą visų pirma buvo siekiama suderinti baudžiamųjų sankcijų dydį. Šiomis dviem priemonėmis Komisija pasiūlė sankcijų pobūdį (baudžiamoji sankcija) ir rūšį (laisvės atėmimo bausmė ar bauda) reglamentuojančias nuostatas įtraukti į Bendrijos teisės aktą, o baudžiamosios sankcijos dydį reglamentuojančias nuostatas – į tarpvyriausybinį teisės aktą. Derantis dėl pasiūlymų, išsiskyrė dėl Sąjungos institucijų nuomonės dėl baudžiamosios teisės klausimų priskyrimo pirmajam ir trečiajam ramsčiui. Galiausiai 2005 m. buvo priimti tokie du teisės aktai: Direktyvoje 2005/35/EB dėl taršos iš laivų ir sankcijų už pažeidimus įvedimo41 tiksliai apibrėžiama pažeidimų sąvoka ir įtvirtinama taisyklė, kad už juos turi būti „taikomos veiksmingos, proporcingos ir atgrasančios sankcijos, kurios gali apimti baudžiamąsias ar administracines sankcijas“; Baudžiamųjų sankcijų pobūdis, rūšis arba dydis buvo numatytas lygiagrečiai rengtame Pamatiniame sprendime 2005/667/TVR42. 2005 m. rugsėjo 13 d. sprendime (byla C-176/0343) Europos Teisingumo Teismui (toliau tekste - ETT) konstatavus, kad tam tikromis aplinkybėmis Bendrijos teisės aktų leidėjas gali numatyti tam tikras su baudžiamąja teise susijusias priemones, Komisija nusprendė pradėti Pamatinio sprendimo 2005/667/TVR panaikinimo procedūrą, kadangi jis buvo priimtas remiantis neteisingu teisiniu pagrindu (byla C-440/05)44. 2007 m. spalio 23 d. ETT (byla C-440/05) panaikino pamatinį sprendimą ir konstatavo, kad jo straipsniai, skirti nusikalstamos veikos apibrėžčiai ir bausmių pobūdžiui (2, 3 ir 5 straipsniai), galėjo būti priimti remiantis EB sutarties 80 straipsnio 2 dalimi ir kad pamatinis sprendimas prieštarauja ES sutarties 47 straipsniui, nes pažeidžia Bendrijai priskirtą kompetenciją. 2007 m. spalio 23 d. ETT panaikinus pamatinį sprendimą atsiradusi teisės spraga, susijusi su vienodu požiūriu į galimas sankcijas, taikomas kovojant su jūrų tarša, turėjo būti užpildyta nuostatomis, priimtomis remiantis tinkamu teisiniu pagrindu, t. y. EB sutarties 80 straipsnio 2 dalimi. Sankcijų sistema siekiama užkirsti kelią retiems taršos atvejams, kai laivo operatoriaus veiksmai laikomi netinkamais ir už juos taikytinos baudžiamosios sankcijos. Ši sistema bus naudinga operatoriams, kurie laikosi taisyklių, nes bus sudarytos sąlygos veiksmingai patraukti atsakomybėn nedidelę grupę asmenų, kenkiančių laivybos reputacijai. Siūlomos priemonės būtinos norint užtikrinti, kad Bendrijos jūrų saugos nuostatos būtų visapusiškai veiksmingos, dėl tokių priežasčių: – Priimant Tarybos pamatinį sprendimą 2005/667/TVR, valstybės narės vieningai pritarė tam, kad teršalų išmetimas iš laivų turėtų būti laikomas nusikalstama veika, jei tai padaroma tyčia, dėl nusikalstamo pasitikėjimo ar nusikalstamo nerūpestingumo. ETT panaikinus šį pamatinį sprendimą, Komisija siūlo pritaikyti direktyvą, nekeičiant jos esmės, į ją įtraukiant minėtas pamatinio sprendimo nuostatas ir taip užtikrinant veiksmingesnį jos įgyvendinimą (atsižvelgiant į ETT paskirtį užtikrinti pagal pirmąjį ramstį priimtų teisės aktų laikymąsi ir vienodą aiškinimą); – Sankcijų sistema, numatyta Direktyvoje 2005/35/EB, tik iš dalies įgyvendinama Tarptautinė konvencija dėl teršimo iš laivų prevencijos (MARPOL). Norint užtikrinti, jog sankcijos būtų „pakankamai griežtos, kad užkirstų kelią“ potencialių teršėjų daromiems pažeidimams, kaip nurodyta MARPOL 4 straipsnio 4 dalyje, reikėtų sustiprinti atgrasomąjį sankcijų sistemos poveikį ir dar įtikinamiau įspėti potencialius teršėjus.Be to, nusikalstamos veikos tyrimas ir baudžiamasis persekiojimas, taip pat teisminis valstybių narių bendradarbiavimas gali būti labai reikšmingas ir veiksmingesnis nei administracinės priemonės; – Kai kurios valstybės narės, visų pirma pakrančių valstybės, neseniai sugriežtino savo baudžiamųjų sankcijų sistemą. Jų apdairumas taikant prevencijos priemones, griežtos baudžiamųjų teismų skiriamos sankcijos ir tokių atvejų viešinimas padėjo gerokai sumažinti neteisėto teršalų išmetimo skaičių. Kad pažeidėjai Europos Bendrijoje negalėtų išvengti atsakomybės, nepaprastai svarbu, kad visos valstybės narės – tiek valstybė, su kurios vėliava plaukioja laivas, tiek uosto valstybė ir (arba) pakrantės valstybė – laikytųsi to paties požiūrio. Atsižvelgiant į išdėstytą, buvo nuspręsta rengti Direktyvą 2005/35/EB, į ją įtraukiant esmines panaikinto Pamatinio sprendimo 2005/667/TVR nuostatas45. Toliau baigiamajame darbe bus nagrinėjama 2005 m. rugsėjo 7 d. Europos  Parlamento ir Tarybos direktyva 2005/35/EB dėl taršos iš laivų ir sankcijų už pažeidimus įvedimo46. Šios direktyvos tikslas – į Bendrijos teisę įtraukti tarptautinius standartus taršos iš laivų srityje ir užtikrinti, kad už teršiančių medžiagų išmetimą atsakingiems asmenims būtų taikomos atitinkamos sankcijos, siekiant pagerinti saugumą jūroje ir sustiprinti jūros aplinkos apsaugą nuo teršimo iš laivų. Pažymėtina, kad valstybėms narėms nedraudžiama teršimui iš laivų taikyti griežtesnes priemones nepažeidžiant tarptautinės teisės. Čia nustatomas tik vienas minimalus standartas. Valstybės narės pačios sprendžia – išlaikyti ar priimti griežtesnes nacionalines nuostatas, pavyzdžiui numatyti papildomas nusikalstamas veikas arba įvesti baudžiamąsias sankcijas, be kita ko, ir juridiniams asmenims. Antrame direktyvos straipsnyje pateikiamos pagrindinės sąvokos, tokios kaip teršiančios medžiagos (tai medžiagos, kurioms taikomas MARPOL 73/78 I priedas (nafta) ir II priedas (nuodingos skystos urmu gabenamos medžiagos)), išmetimas (tai bet koks pašalinimas iš laivo, kaip nurodyta MARPOL 73/78 2 straipsnyje) ir pan. Reikia pabrėžti, kad direktyva turi labai aiškią taikymo sritį, t.y. ji pagal tarptautinę teisę taikoma teršiančių medžiagų išmetimui į: a) bet kurios valstybės narės vidaus vandenis, įskaitant uostus, tiek, kiek taikomas MARPOL režimas; b) bet kurios valstybės narės teritorinę jūrą; c) tarptautinei laivybai naudojamus sąsiaurius, laikantis tranzitinio plaukimo režimo, kaip nustatyta 1982 m. Jungtinių Tautų jūrų teisės konvencijos III dalies 2 skyriuje tiek, kiek tokie sąsiauriai priklauso valstybės narės jurisdikcijai; d) bet kurios valstybės narės išskirtinę ekonominę ar lygiavertę zoną, nustatytą pagal tarptautinę teisę, ir e) atvirą jūrą. Direktyvoje teigiama, kad ji taikoma teršiančių medžiagų išmetimui iš bet kurio laivo, neatsižvelgiant į jo vėliavą, išskyrus karo laivus, pagalbinius karo laivyno laivus arba kitus valstybei nuosavybės teise priklausančius ar jos eksploatuojamus ir tuo metu vien nekomercine valstybės veikla užsiimančius laivus. 4 direktyvos straipsnyje numatyta, kad valstybės narės užtikrina, kad teršiančių medžiagų išmetimas iš laivų į bet kurią iš aukščiau paminėtų teritorijų būtų laikomas pažeidimu, jei tai padaroma tyčia, dėl nusikalstamo pasitikėjimo ar nusikalstamo nerūpestingumo. Šie pažeidimai pagal šią direktyvą papildantį Pamatinį sprendimą 2005/667/TVR ir susiklosčius jame numatytoms aplinkybėms laikomi baudžiamaisiais nusižengimais. Taigi, pažeidimas, nurodytas Direktyvos 4 straipsnyje, apibrėžiamas kaip nusikalstama veika. Kurstymas vykdyti tokią veiklą ir bendrininkavimas taip pat turėtų būti laikomas nusikalstama veika. Už nusikalstamą veiką turėtų būti skiriamos veiksmingos, proporcingos ir atgrasomosios sankcijos, kurios fizinių asmenų atžvilgiu turėtų būti baudžiamojo pobūdžio. Veiksmingos, proporcingos ir atgrasomosios sankcijos turėtų būti taikomos ir juridiniams asmenims, jei jie pagal šią direktyvą laikytini kaltais. Kaip minėta, Direktyva reglamentuoja sankcijų taikymą už 4 straipsnyje numatytus pažeidimus. Teigiama, kad valstybės narės imasi priemonių, būtinų užtikrinti, kad už pažeidimus pagal 4 straipsnį būtų taikomos veiksmingos, proporcingos ir atgrasančios sankcijos, kurios gali apimti baudžiamąsias ar administracines sankcijas. Kalbant apie direktyvos 4 straipsnio reglamentavimą, reikia pasakyti, kad juridinių asmenų atveju tiksliai nenurodoma, ar sankcijos turėtų būtų baudžiamojo ar nebaudžiamojo pobūdžio. Todėl valstybės narės, kurios nepripažįsta baudžiamosios juridinių asmenų atsakomybės, neprivalo keisti savo nacionalinės sistemos. Pažymėtina, kad čia taikomas subsidiarumo principas, nes pasiūlymas nepatenka į išimtinę Bendrijos kompetenciją. Jūrų tarša paprastai sukelia tarptautinio masto žalą. Todėl labai svarbu, kad valstybės narės susitartų, kokie jūrų taršos pažeidimai laikomi nusikalstama veika, ir kad už juos būtų skiriamos baudžiamosios sankcijos, bent jau kai nusikalstamą veiką padaro fiziniai asmenys. Skirtingi nacionaliniai požiūriai šiuo klausimu trukdo veiksmingam teisminiam bendradarbiavimui ir sudaro sąlygas pažeidėjams išvengti baudžiamojo persekiojimo. Kadangi jūrų tarša dažnai sukelia tarptautinių padarinių, o pažeidėjai veikia tarptautiniu mastu, vien valstybių narių priemonių nepakaktų norint išspręsti šią problemą. Svarbu, kad minimalūs nusikalstamos veikos sudėties standartai ir baudžiamosioms sankcijoms, taikomoms fiziniams asmenims, keliami reikalavimai turi būti nustatyti Bendrijos lygiu. Tai užtikrins, kad už taršos iš laivų deliktus bus panašiai baudžiama visose valstybėse narėse, o pažeidėjai Europos Sąjungoje negalės išvengti baudžiamojo persekiojimo. Direktyvoje tik minimaliai derinamas veikos, kuri bet kuriuo atveju turėtų būti laikoma nusikalstama, kvalifikavimas ir numatomas tik bendras reikalavimas baudžiamąsias sankcijas taikyti fiziniams asmenims. Valstybėms narėms paliekama teisė savo nuožiūra spręsti, ar taikyti baudžiamąsias sankcijas juridiniams asmenims. Kiekviena valstybė narė imasi priemonių, būtinų užtikrinti, kad 1 dalyje nurodytos sankcijos būtų taikomos bet kuriam už pažeidimą pagal 4 straipsnį atsakingam asmeniui. Taip pat direktyvoje reglamentuojamas papildomų priemonių taikymas, ataskaitų pateikimas ir kt. Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo 12 straipsnio pakeitimo ir Įstatymo IV skyriaus papildymas ketvirtu skirsniu bei Įstatymo priedo pakeitimo įstatymas buvo atliktas įsigaliojus 2005/35/EB direktyvai. Prieš tai nebuvo pakankamai detaliai sureguliuoti visuomeniniai santykiai, susiję su aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės vykdymu Lietuvos Respublikos vidaus vandenyse, teritorinėje jūroje ir išskirtinėje ekonominėje zonoje. Įstatymu įgyvendinamos 2005 m. rugsėjo 7 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2005/35/EB dėl taršos iš laivų ir sankcijų už pažeidimus įvedimo 6 ir 7 straipsnių nuostatos, realizuotos Jungtinių tautų jūrų teisės konvencijos numatytos taršos iš laivų kontrolės procedūros. Šiuo teisės aktu nustatyti laivų padarytų, aplinkos apsaugą ir gamtos išteklių naudojimą reguliuojančių įstatymų ir kitų teisės aktų pažeidimų tyrimo inicijavimo pagrindai, pareigūnai, turintys teisę vykdyti tokius tyrimus, taip pat sureguliuota laivų stabdymo, tikrinimo, sulaikymo tvarka47. Apibendrinant išdėstytą šioje baigiamojo darbo dalyje, galima padaryti išvadą, kad visų dabartinių tarptautinio, ES ir nacionalinio lygmens priemonių ir pastangų nepakanka, o jūrų aplinkos apsaugos teisinis reguliavimas ES lygmeniu nėra pakankamai efektyvus. Todėl reikalinga veiksminga integruota ES jūrų apsaugos politika. Šį tikslą autorės nuomone, turėtų padėti pasiekti planuota priimti direktyvą dėl jūrų strategijos, kurią ES Taryba planavo priimti 2008 m. 2.4. Jūrų aplinkos apsaugą reglamentuojantys nacionaliniai teisės aktai Dėl specifinės Lietuvos geografinės padėties nuo šalies nepriklausomybės atkūrimo ji atsidūrė pagrindiniame transporto sraute tarp Rytų ir Vakarų. Lietuva – jūrinė valstybė, turinti priėjimą prie Baltijos jūros ir Klaipėdos uostą. Neišvengiama laivybos jūroje ir ūkinės veiklos pasekmė – Baltijos jūros tarša. Baltijos jūros aplinka ir jos būklė yra be galo reikšminga kiekvieno iš mūsų gyvenime. Todėl tobulėjant ir vystantis mūsų valstybei, visuomeniniams santykiams, ekonomikai, bei tiesinei sistemai jūros aplinkos apsaugos problema yra keliama kaip viena iš prioritetinių teisinių sprendimų reikalaujančių sričių. Baltijos jūros aplinkos apsaugos aspektus reglamentuoja tiek tarptautinės, tiek nacionalinės teisės įstatymai, konvencijos ir kitos teisinės normos. Ir nors realiai šių teisinių šaltinių yra gana daug, vis gi, jų gausa neužtikrina efektyvios Baltijos jūros aplinkos apsaugos, todėl daroma daug pažeidimų. Todėl šioje magistrinio darbo dalyje bus nagrinėjami tik svarbiausi nacionaliniai teisės aktai, įtvirtinantys esminius jūros aplinkos apsaugos principus. Pažymėtina, kad valstybių jūros aplinkos apsaugos teisės aktai yra glaudžiai susiję su tarptautinės teisės ir ES teisės aktais. Daugelio ES valstybių teisės aktuose, taip pat ir Lietuvos, kartojamos tarptautinės teisės (konvencijų) bei ES teisės aktų (direktyvų) nuostatos ir reikalavimai. Už jūrų teršimą daugelio valstybių teisės aktuose numatytos sankcijos, baudos; taisyklėmis ir nuostatais reguliuojamas tiesioginis ir netiesioginis neigiamas poveikis jūrų aplinkai. Šiandien klausimus, susijusius su jūrų aplinkos apsauga Lietuvoje reglamentuoja daugybė teisės aktų: įstatymai, poįstatyminiai teisės aktai, įvairių žinybų ir institucijų vidaus aktai. Priimdama atitinkamus teisės aktus mūsų valstybė ir institucijos vykdo jūrų aplinkos apsaugos politiką: reglamentuojami ekonominės ir kitokios veiklos jūrose ypatumai, nustatomi atitinkami reikalavimai ūkinei veiklai jūrose ir ją vykdantiems subjektams, taip pat reglamentuojama teisinė atsakomybė už šių reikalavimų nesilaikymą. Aplinkosaugos teise – tai ekologinių teisės normų, reguliuojančių visuomeninius aplinkos apsaugos ir naudojimo santykius, remiantis elgesio atitikimu ekologiniams reikalavimas, siekiant užtikrinti žmogaus teisės į sveikatą ir švarią aplinką realizavimą, sistema. Kiekviena teisės šaka turi jai būdingus teisės šaltinius – tai vienas jos savarankiškumo požymių. Aplinkosaugos teisės šaltinis – tai kompetentingos institucijos nustatyta tvarka priimtas teisės aktas, kuris įtvirtina teisės normas, reguliuojančias tam tikrus visuomeninius ekologinius santykius elgesio atitikimo ekologiniams reikalavimas pagrindu. Pagal teisinę galią ekologinės teisės šaltiniai skirstomi į įstatymus ir poįstatyminius teisės aktus. Pagal teisės aktais reguliuojamų visuomeninių santykių apimtį visi ekologiniai teisės šaltiniai skirstomi į: • bendruosius – tai Lietuvos Respublikos Konstitucija, Įmonių, Apskrities valdymo, Vietos savivaldos įstatymai ir daugelis kitų teisės aktų. • specialieji – tai Aplinks apsaugos, Oro, Žemės, Miškų, Saugomų teritorijų, Žemės gelmių įstatymai ir kt. Konstitucija būdama aukščiausią juridinę galią turintis teisės aktas įtvirtinta bendrąją valstybės teisės normų hierarchiją ir šakinę struktūrą. Konstitucinės normos yra pagrindas kitoms teisės normoms, tarp jų ir ekologinės teisės, kuri. Visa ekologinės teisės sistema remiasi Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatais, pripažįstančiais aplinkos apsaugą savarankiška nacionalinės politikos sritimi, sykiu ir savarankiška teisinio reguliavimo sritis. Ypatingą reikšmę turi LR Konstitucijos 53 ir 54 str. (53 str. įtvirtina bendrą valstybės ir kiekvieno asmens pareigą saugoti aplinką nuo kenksmingų poveikių, o 54 str. numato pagrindines šios pareigos realizavimo kryptis). Konstitucijoje sakoma, kad „įstatymu draudžiama niokoti žemę, jos gelmes, vandenis, teršti vandenis ir orą, daryti radiacinį poveikį aplinkai bei skurdinti augaliją ir gyvūniją“. LR Konstitucijos 47 str., įtvirtina gamtos išteklių nuosavybės formas, išskirtinės LR nuosavybės teisės objektus. Šiuo metu jūros aplinkos apsaugą Lietuvoje reglamentuoja ir eilė atskirų įstatymų, iš kurių, autorės nuomone, svarbiausi yra Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos įstatymas48 ir Lietuvos Respublikos jūros aplinkos apsaugos įstatymas49, atskiruose įstatymuose50 ir poįstatyminiuose teisės aktuose; Vyriausybės nutarimuose, ministrų įsakymuose, pvz. 2003 m. balandžio 29 d. Susisiekimo ministro įsakymas „Dėl Lietuvos Respublikoje įregistruotų laivybos kompanijų ir jūrų laivų saugios laivybos valdymo sistemų vertinimo tvarkos patvirtinimo“51, taip pat įtvirtintos nuostatos, susijusios su jūrų aplinkos apsauga, šios apsaugos teisiniu režimu, taip nuostatos įtvirtinančios teisinę atsakomybę už jūrų aplinkos apsaugos teisinio režimo pažeidimą. Bene svarbiausi teisės aktai, šiuo metu reglamentuojantis Lietuvos aplinkos apsaugą, tame tarpe ir jūrų aplinkos apsaugą, yra Aplinkos apsaugos ir Jūros aplinkos apsaugos įstatymai. 1992 m. sausio 21 d. naujos aplinkosaugos teisės aktų sistemos pagrindu tapo Aplinkos apsaugos įstatymas, paskelbęs aplinkos apsaugą „visos valstybės bei kiekvieno jos gyventojo rūpesčiu bei pareiga“. Įstatymas patvirtina pagrindinius aplinkos apsaugos uždavinius bei principus, taip pat sistemiškai įtvirtina pagrindines visuomenės ekologinės gerovės užtvirtinimo priemones, ekologinio vystymosi sąlygas. Aplinkos apsaugos įstatymas įtvirtina prioritetines kryptis, kuriomis turi būti formuojama nacionalinė aplinkos apsaugos politika ir aplinkosaugos teisės aplinka. Šis įstatymas reguliuoja visuomeninius santykius aplinkosaugos srityje, nustato pagrindines juridinių bei fizinių asmenų teises ir pareigas išsaugant Lietuvos Respublikai būdingą biologinę įvairovę, ekologines sistemas bei kraštovaizdį, užtikrinant sveiką ir švarią aplinką, racionalų gamtos išteklių naudojimą Lietuvos Respublikoje, jos teritoriniuose vandenyse, kontinentiniame šelfe ir ekonominėje zonoje. Jame išdėstytos ir pagrindinės sąvokos, susijusios su jūromis ir jūrų apsauga: aplinka, aplinkos apsauga, kenksmingas poveikis aplinkai, aplinkos apsaugos objektas ir kt. Pagal Aplinkos apsaugos įstatymą52 LR Seimas formuodamas aplinkos apsaugos valstybės politiką nustato pagrindines aplinkos apsaugos ir gamtos išteklių naudojimo politikos kryptis; tvirtina valstybės biudžeto asignavimus aplinkos apsaugos priemonėms finansuoti, ratifikuoja ir denonsuota svarbiausias Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos bei gamtos išteklių naudojimo tarptautines sutartis, bei kita. Valstybinį aplinkos apsaugos valdymą Lietuvos Respublikoje vykdo Vyriausybė, Aplinkos apsaugos ministerija, kitos įgaliotos valstybės institucijos. Aplinkos apsaugos valdymą savivaldybių teritorijose įstatymų nustatyta tvarka vykdo vietos savivaldos atitinkamos institucijos. Kiekviena iš šių institucijų atsako už šio įstatymo joms priskirtų funkcijų vykdymą. Aplinkos apsaugos įstatymas numato ir atsakomybę už aplinkos apsaugos įstatymo pažeidimus, bei ginčus aplinkos apsaugos klausimais sprendimus. Juridiniai ir fiziniai asmenys, pažeidę aplinkos apsaugos teisės normų reikalavimus, traukiami drausminėn, administracinėn, materialinėn ir baudžiamojon atsakomybėn pagal LR įstatymus. Juridiniai ir fiziniai asmenys, neteisėta veikla padarę žalos aplinkai, žmonių aplinkai ir gyvybei, kitų juridinių ir fizinių asmenų turtui bei interesams, privalo atlyginti visus nuostolius ir, esant galimybei, atstatyti aplinkos objekto būklę. Nuostolių apskaičiavimo metodikas ir kaštus nustato Aplinkos apsaugos departamentas suderinant su LR Vyriausybe. Aplinkos apsaugos įstatymo 35 straipsnyje sakoma: „Lietuvos Respublika, vadovaudamasi visuotiniai pripažintais ir skelbiamais tarptautiniais aplinkos apsaugos principais, sudaro tarptautines sutartis aplinkos apsaugos klausimais“. Įstatymas „Dėl tarptautinių sutarčių“ Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis pripažįsta sutarimus, kuriuos raštu sudaro Lietuvos Respublika su užsienio valstybėmis ar tarptautinėmis organizacijomis nepriklausomai nuo susitarimo pavadinimo. Aplinkos apsaugos įstatymo 36 straipsnyje įtvirtinta nuostata, kad Lietuvos Respublikos įstatymai turi atitikti Lietuvos tarptautines ratifikuotas sutartis aplinkos apsaugos klausimais ir visuotinai pripažintas aplinkos apsaugos normas. Lietuvos Respublikos tarptautinėje sutartyje aplinkos apsaugos klausimais įtvirtinimo taisyklės turi atitikti LR nustatytus aplinkos kokybės normatyvus ir standartus. Jūros aplinkos įstatymo tikslas įvardintas šio įstatymo 1 straipsnyje – nustatyti jūros aplinkos apsaugos pagrindinius principus ir priemones, asmenų, kurie verčiasi ūkine veikla, turinčia ar galinčia turėti tiesioginės ar netiesioginės įtakos jūros aplinkai, teises ir pareigas, valstybės ir savivaldybių institucijų kompetenciją ir pagrindines funkcijas jūros aplinkos apsaugos valdymo srityje53. Jūros aplinkos įstatymas taikomas: 1) su Lietuvos Respublikos vėliava plaukiojantiems laivams ir vidaus vandenyse ir teritorinėje jūroje esantiems užsienio laivams;  2) užsienio laivams, esantiems už teritorinės jūros ribos tiek, kiek tai atitinka tarptautinę teisę;  3) asmenims, kurie Lietuvos Respublikos sausumos ir jūros rajone verčiasi ūkine veikla, turinčia ar galinčia turėti įtakos jūros aplinkai; 4) valstybės ir savivaldybių institucijoms, kurių kompetencija ar pagrindinės funkcijos, susijusios su jūros aplinkos apsauga, nustatytos Jūros aplinkos apsaugos įstatyme. Šio įstatymo 4 straipsnyje įtvirtinti pagrindiniai principai, kuriais remiasi jūros aplinkos apsauga Lietuvos Respublikoje: „Fiziniai ir juridiniai asmenys turi imtis visų priemonių, padedančių išvengti teršimo bei jį likviduoti ir apsaugoti jūros rajoną nuo visokios veiklos žalingų pasekmių, taip pat atkurti užterštas jūros zonas. Visiems sausumoje ir jūros rajone esantiems taršos šaltiniams fiziniai ir juridiniai asmenys turi taikyti šiuos principus: 1) prevencinį - imtis apsaugos priemonių, jei yra prielaidų manyti, kad medžiagos ar energija, tiesiogiai ar netiesiogiai patekusios į jūrą, gali sukelti pavojų žmonių sveikatai, pakenkti gyviesiems ištekliams, jūros ekosistemoms, poilsiavimui ar kliudyti kitai teisėtai veiklai jūroje, netgi tada, kai neįrodytas tokio patekimo ir jo poveikio priežastinis ryšys; 2) geriausios esamos technologijos ir geriausios aplinkos apsaugos praktikos taip, kaip nustatyta Helsinkio konvencijos II priede“. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, galima daryti išvadą, kad Lietuvoje yra sukurta pakankama teisinė bazė, reglamentuojanti jūrų aplinkos apsaugą. Galiojančių teisės aktų nuostatos, autorės nuomone, yra pakankamos norint efektyviai užtikrinti jūrų aplinkos apsaugą. III. VALSTYBIŲ PASAULINIS BENDRADARBIAVIMAS JŪROS APLINKOS APSAUGOS SRITYJE Šioje baigiamojo darbo dalyje bus nagrinėjamas ir analizuojamas valstybių pasaulinis bendradarbiavimas jūrų aplinkos apsaugos srityje. Įvairios pasaulio valstybės ne tik kiekviena individualiai siekia apsaugoti jūrų aplinką, bet ir siekia į šią veiklą įjungti kuo daugiau valstybių, stiprinant įvairių pasaulio valstybių tarpusavio bendradarbiavimą šioje srityje, kadangi jūrų tarša vyksta nuolat ir iš įvairių šaltinių. Pamatinės nuostatos, susijusios su valstybių pasauliniu bendradarbiavimu jūrų aplinkos apsaugos srityje įtvirtintos 1982 m. Jungtinių Tautų jūrų teisės konvencijoje 54. Šios konvencijos 197 straipsnyje įtvirtinta nuostata, kad valstybės bendradarbiauja pasauliniu mastu, o jei reikalinga, – ir regioniniu mastu, tiesiogiai arba per kompetentingas tarptautines organizacijas rengdamos ir kurdamos tarptautines normas, standartus bei rekomenduojamą praktiką ir procedūras, atitinkančias šią Konvenciją, siekdamos apsaugoti ir išsaugoti jūros aplinką, kartu atsižvelgdamos į regionui būdingus bruožus. Konvencijos 200-ajame straipsnyje pabrėžiama mokslinių tyrimų ir keitimosi informacija apie jūrų būklę svarba valstybių pasauliniame bendradarbiavime. Štai ES Komisijos Teminėje jūrų apsaugos ir išsaugojimo strategijoje55 numatyta, kad „

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!